Page 1


Sudarytojai / Edited by Vytautas Michelkevičius & Kęstutis Šapoka

(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos / (In)dependent Contemporary Art Histories

Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2014 m. / Artist-run Initiatives in Lithuania 1987–2014

II tomas / 2nd volume

LTMKS, 2014

1


UDK 7.038(474.5)(091) Ne-131

Knygos sudarytojai / Editors: Vytautas Michelkevičius & Kęstutis Šapoka Dizainerė / Designer Laura Grigaliūnaitė Vertėjai / Translators: Jurij Dobriakov, Gabija Guscevičienė Teksto redaktoriai / Proofreaders: Indrė Makauskaitė, Jurij Dobriakov

Dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba / Partly supported by Lithuanian Council for Culture

Sudarytojų nuomonė ne visada sutampa su tekstų autorių nuomone, bet todėl ir įdomu diskutuoti, pasakoti istorijas ir jų klausytis / The editors‘ opinion not necessarily coincides with that of the contributors, but this is precisely what makes engaging in discussions, as well as telling and listening to stories, interesting

© Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), Vilnius, 2014 © Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, 2014

ISBN 978-9955-9362-7-5

2


Turinys / Table of contents

7

Sudarytojų Vytauto Michelkevičiaus

16

Conversation between

ir Kęstučio Šapokos pasikalbėjimas

the editors Vytautas Michelkevičius

and Kęstutis Šapoka

Pokalbiai su kuratoriais ir menotyrininkais 26

Conversations with curators and art critics

Saulius Grigoravičius

43

Sandra Skurvidaitė

53

Kęstutis Zapkus

71

Virginijus Kinčinaitis

85

Anders Kreuger

112

Algis Lankelis ir Audrius Novickas

Pokalbiai su menininkais apie jų veiklas ~1987–2000 m. 134

Robertas Antinis

140

Česlovas Lukenskas

150

Gintaras Zinkevičius

37

Saulius Grigoravičius

48

Sandra Skurvidaitė

66

Kęstutis Zapkus

79

Virginijus Kinčinaitis

98

Anders Kreuger

122

Algis Lankelis and Audrius Novickas

Conversations with artists on their activities from ~1987 to 2000 138

Robertas Antinis

147

Česlovas Lukenskas

157

Gintaras Zinkevičius

3


161

Gintaras Sodeika

174

Gintaras Sodeika

184

Modestas Saukaitis

189

Modestas Saukaitis

191

Saulius Pilinkus

201

Saulius Pilinkus

207

Žilvinas Lilas

218

Žilvinas Lilas

223

Andrius Pulkauninkas

230

Andrius Pulkauninkas

235

Julius Ludavičius

245

Julius Ludavičius

249

Rimvydas Pupelis

262

Rimvydas Pupelis

265

Antanas Zabielavičius

276

Antanas Zabielavičius

281

Paulius Arlauskas

284

Paulius Arlauskas

287

Violeta Jasevičiūtė, Rolandas

297

Violeta Jasevičiūtė, Rolandas

Rimkūnas ir Evaldas Pauza

Rimkūnas and Evaldas Pauza

301

Jaras Ramūnas

302

Jaras Ramūnas

303

Jonas Vaitiekūnas

313

Jonas Vaitiekūnas

Pokalbiai su menininkais apie jų veiklas po ~2000 m.

Conversations with artists on their activities after 2000

318

Algis Ramanauskas-Greitai

324

Algis Ramanauskas-Greitai

329

Tadas Šarūnas

337

Tadas Šarūnas

344

Mindaugas Šnipas

352

Mindaugas Šnipas

ir Ramūnas Alminas

and Ramūnas Alminas

356

Vaida Tamoševičiūtė

364

Vaida Tamoševičiūtė

ir Daina Pupkevičiūtė

and Daina Pupkevičiūtė

4


367

Konstantinas Bogdanas

377

Konstantinas Bogdanas

382

Darius Pocevičius

389

Darius Pocevičius

393

Andrius Savickas

403

Andrius Savickas

411

Žilvinas Landzbergas

418

Žilvinas Landzbergas

ir Ūla Tornau

and Ūla Tornau

424

„Pop up“ galerijos steigėjai

432

Co-founders of „Pop up“ gallery

Tekstai

Texts

440

Bendrautojai mieste:

452

Companions in the City:

„Identifikacija“, „Troleibusas

Identification, Trolleybus No. 0,

Nr.0“, „Flash Bar“, „Tylejimai“

Flash Bar, TylĖjimai

Lina Michelkevičė

Lina Michelkevičė

462

Būti (ne)priklausomam

485

Alytus Avant-Garde

and its Transformations

Through 2000‘s

Redas Diržys

Evaldas Dirgėla

469

Alytaus avangardizmas

ir jo transformacijos po 2000 m.

Redas Diržys

509

Ar girdi mane?

Trūkinėjanti komunikacija

posovietiniame Lietuvos mene

Skaidra Trilupaitytė

522

Vardų rodyklė

530

Priminimams, užrašams ir

piešiniams

498

Интервью

с Редасом Диржисом

515

Can you hear me?

Failing communication

in post-Soviet Lithuanian art

Skaidra Trilupaitytė

522

Index of Names

530

For notes, memories and

sketches

5


6


Sudarytojų Vytauto Michelkevičiaus ir Kęstučio Šapokos pasikalbėjimas Vytautas Michelkevičius: Nuo mūsų pirmojo tomo sudarymo praėjo treji metai. Pamenu, kad visai netikėtai knyga sulaukė nemažai dėmesio ir sukėlė daug diskusijų. Kaip tau atrodo, ar ji ką nors pakeitė Lietuvos meno istorijoje arba kalbėjime apie istoriją? Deja, atrodo, kad panašių leidinių daugiau nebeatsirado. Kęstutis Šapoka: Mūsų bandymas sudaryti šias dvi knygas man tikrai neatrodo beprasmis. Buvo parašyta keletas įdomių tekstų, papasakota nemažai įdomių istorijų, pakalbinta įdomių žmonių, kurie galbūt kitomis aplinkybėmis nebūtų buvę pakalbinti. Galop suformavome tam tikrą poziciją tam tikro konteksto atžvilgiu. Tai jau šis tas. Vis dėlto tavo klausimas man pakišo vieną asociaciją. Iš tiesų, reikėtų pasižiūrėti ne tai, ar atsirado kažkas panašaus po mūsų knygos, o tai, ar buvo kas nors prieš mūsų knygą. Sakyčiau, mes nesąmoningai ideologijos ir struktūros prasme sukūrėme kažką panašaus į Elonos Lubytės knygą „Tylusis modernizmas Lietuvoje: 1962–1982“ (1997). Tai irgi buvo tarsi parodos katalogas, tačiau išsivystė į savotišką poziciją, kurią pasigriebė sovietmečio modernistai. Tai irgi alternatyvos sukūrimas, tačiau ta alternatyva, kaip ir mūsų knygų atveju, kartu ir yra, ir jos nėra. V. M.: Gal kiek ir buvo panašumų, bet aš jų nesureikšminčiau. Dar turbūt galėtume rasti panašumų su Alfonso Andriuškevičiaus knygomis, bet mūsų atveju kalbėtojo pozicija yra tarsi iš pirmų lūpų. Šiame tome gerokai daugiau „nežinomų“ pavardžių, ypač jaunesnės kartos skaitytojams. Galbūt galėtume šiek tiek atskleisti, kaip pavyko rasti

vienus ar kitus žmones, veikusius 10 deš. ir vėliau. Džiaugiuosi, kad pavyko pakalbinti kuratorių Andersą Kreugerį – švedą, mokantį lietuviškai ir Vilniuje praleidusį ne vienus metus 10 deš. ir amžių sandūroje. Buvo įdomu į besiformuojančią Lietuvos meno sceną pažvelgti kitomis akimis. Taip pat šiai knygai pavyko pakalbinti dvigubai daugiau meno lauko dalyvių (30 pokalbių). Be to, suformuotas atskiras skyrius, skirtas kuratoriams, menotyrininkams ir pedagogams – dauguma jų jau išvykę iš Lietuvos. Taigi mūsų pokalbiai nuo menininkų pasuko prie kitų veikėjų iniciatyvų. K. Š.: Man įdomu ne tik laikotarpiai, bet ir tai, kad pasakojimuose susidėliojo gana platus spektras įvairių, ideologiškai skirtingų iniciatyvų, praktikų, kartais balansuojančių ties to, ką mes vadiname meninėmis praktikomis, riba. Susidaro tarsi trikampis ar keturkampis, ar net penkiakampis, o gal šešiakampis. Viename kampe atsiduria Gintaro Sodeikos pasakojimas apie kompozitorių hepeningų festivalius Ažuožerių apylinkėse 1988–1989 m., taigi, Sąjūdžio laikai, o kitame kampe – visiškai šviežia jaunų menininkų iniciatyva – POP UP eksperimentinė galerija, veikusi vieną mėnesį prekybos centre Vilniuje. Atrodytų, visiškai skirtingos epochos ir aplinka, tačiau paradoksaliai panašus entuziazmas ir iniciatyvos, savanorystės, kolektyviškumo sąvokų supratimas. Ir vėl – iš 10 deš. Vilniaus Antakalnio pankų terpės išniręs performeris Andrius Pulkauninkas su „mėgėjų“ Vilniaus universiteto (VU) teatru ir jūsų, t. y. irgi VU, irgi „mėgėjų“ fotografų klubas su sėkminga įsijungimo į profesionalų meno terpę ir netgi poveikio jai istorija (pavadinkime 7


sėkmės istorija). Dar kitoje smailėje – Rimvydas Pupelis su Obelių ir Rokiškio avangardu. Mums mažai žinomas, tačiau labai tankus ir intensyvus Šiaulių avangardizmo ir (ar) institucinio šiuolaikinio meno kontekstas Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko pasakojimuose. Beje, įdomu tai, kad kai kalbama apie Šiaulius, jau nebegalioja „nepriklausomų iniciatyvų“ vs. „institucinių festivalių“ perskyra, kuri galioja kalbant apie Vilnių, nes Šiauliai iš mūsų, t. y. Vilniaus, arba centro, apibendrintos perspektyvos atrodo kaip vientisa alternatyva ir vėl... turbūt Vilniaus? Taigi, tada vėl posūkis ir kairysis anarchistinis aktyvizmas su Redu Diržiu Alytuje, Andriaus Savicko pranksterišku anarchizmu ir bienalių baninimu už Lietuvos ribų, „nemenininko“ Dariaus Pocevičiaus ir Vilniaus anarchistų veikla. O visiškai priešingoje barikadų pusėje jiems oponuoja dešiniųjų pažiūrų irgi „nemenininkas“ Algis Ramanauskas su komercinės kultūros kontekste vykdytais politiniais performansais, išjuokiančiais vis dar labai gajų sovietizmą ir apskritai pseudoradikalius mūsų kvazipolitinius (ir anarchistinius) judėjimus. Tada, kiek kitaip nei Ramanauskas, bet irgi dešinysis Jonas Vaitiekūnas su pasakojimu apie samanės varymą. O už šio varymo, be to, 10 deš. konteksto, ir vėl omenyje reikia turėti Vaitiekūną. Tada grįžtame į pirmą tomą – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje veikusią neformalią galeriją, Evaldą Dirgėlą su principine antikarjeristine, autsaideriška nuostata, sakyčiau, verta nuoširdžios pagarbos. Tada reikia prisiminti dar platesnį vaizdą – specifinę, turtingą „nacionalizmo“ tradiciją, užgriebiančią ir ankstesnius sovietmečio laikus – Vaitiekūno vyresniojo, jo brolio Romualdo, Stankaus, Justino Mikučio pasaulį, Pažaislio psichuškės, dar ankstesnius Kauno proletarinės Slabodkės laikus ir t. t. Nors Jonas Vaitiekūnas apie tai tiesiogiai nieko nepasakoja, šiuos kontekstus galima (ir reikia) nujausti. Nuo Slabodkės netoli iki Šančių. 8

Platesnis Kauno performatyvus kontekstas. 10 deš. – „Post Ars“. Vėl grįžkime į amžių sandūrą – Šančiai. Violetos Jasevičiūtės organizuoti projektai. Ramūnas Jaras, Kauno „elitui“ ant padėklo patiekiantis savo ekskrementus. Ir t. t. Man asmeniškai įdomus tas (ne vien tiesiogiai atpasakojamas, bet ir nujaučiamas, turimas omenyje) tinklas, kurį supynėme. Ir tam tikrame taške visos šios parameninės praktikos, kurios yra „probleminės“ įprastame mūsų dailėtyros „tikrojo meno“ suvokimo kontekste, šis tinklas susipina, netgi paradoksaliai atrodo vientisas. Nors bendrumų tarp visų šių kontekstų iš tiesų maža. Kartu tarp šių skirtingų smailių dreifuoja dar daug įvairios medžiagos, mažiau ar daugiau susijusios jau konkrečiai su „meninėmis praktikomis“, „tikruoju menu“ mums įprasta šių sąvokų prasme. Visi šie skirtingi kontekstai įdomiai vienas su kitu polemizuoja ir kartu vienas kitą papildo. Čia į menininkų balsus įsijungia ir dailėtyrininkų, kuratorių, funkcionierių blokas. Be to, įdomu tai, kad alternatyva ar iniciatyva visuose šiuose pokalbiuose ir tekstuose įvairuoja, nebėra pritempiama prie siaurai binariškai suvokiamos opozicijos sąvokos. O jei kalbame apie tai, kaip pavyko rasti vienus ar kitus žmones, tai buvo panašiai, kaip ir pirmos knygos atveju: kalbiesi su vienais žmonėmis, jie papasakoja apie kitus, prisimena ką nors primiršto, pasiūlo pasidomėti dar tuo ar anuo. Kartais pagelbėdavo net kuriozai. Susitinki ir susipažįsti su žmogumi kokiu nors (beveik) nesusijusiu reikalu, galop atsitiktinai paaiškėja, kad jis – vienas tų žmonių, kurių pasakojimus medžiojame antram tomui. Taip nutiko su Modestu Saukaičiu. Aš apskritai nenorėčiau šių dviejų knygų atskirti. Man jos yra viena ir ta pati knyga, tik išsitęsusi laike. Tiesiog tam, kad išvengtume painiavos, vadinsiu pirmu ir antru tomais. Kai pradėjome dirbti, patys dorai nieko nežinojome apie kontekstą. Galbūt žinojome kai kuriuos padrikus faktus ir garsesnes pavardes.


Be to, iš pradžių darėme Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) projektų suvestinę, vėliau ji virto platesnio konteksto tyrimu. Antrame tome LTMKS akcentų nebėra tiek daug. Daug lėmė atsitiktinumai. V. M.: Taip, pirmame tome norėjome suarchyvuoti LTMKS veiklą ir lyg parašyti savo istoriją, o dabar išėjome į platesnį veiklos kontekstą ir išsilaisvinome iš institucinio požiūrio. Sutinku, kad antras tomas – tai tęsinys, bet turbūt ir šiam tomui pasirodžius atsiras ne vienas, kuris jausis nepelnytai pamirštas. Ką mes jam atsakysim? Manau, kad mes nerašome enciklopedijos ar Istorijos iš didžiosios raidės. Į universalumą nepretenduojame. Bet turbūt čia surinkome daugmaž visas iniciatyvas, kurios padarė ryškesnių veiksmų tuomet ar kurių įtaka jaučiama ir šiandien? K. Š: Nesutikčiau, kad surinkome daugmaž visas iniciatyvas. Juk mes bet kokiu atveju fokusuojamės į Vilniaus kontekstą. Tai selektyvus ir hierarchizuotas požiūris. Kitų regionų ar miestų mes arba neužgriebėme, arba juos užgriebėme labai fragmentiškai. Be to, pasirodžius pirmai knygai daug kas nutiko ir ne Vilniuje. Sakyčiau, kad surinkome tam tikrą kolekciją, kuri reprezentuoja tiek mūsų požiūrį į tam tikrą kontekstą, tiek mūsų požiūrio kaitą. Tai pirma atsakymo nepelnytai pamirštiesiems dalis – šie du tomai nėra enciklopedija ar reitingas. Taip pat nė vienas iš dviejų tomų nėra svarbesnis ar vertingesnis. Eilės tvarka šiuo atveju nieko nereiškia. Antras aspektas. Per tuos šešerius ar penkerius abiejų tomų sudarymo metus keitėsi (bent jau mano asmeniškai) tiek požiūris į kai kuriuos dalykus, kontekstą, tiek mano (manau, ir tavo) pozicijos galios lauke. Sakyčiau, abu esame keliais žingsneliais arčiau konjunktūros ir galios pozicijų, kurių alternatyvą bandėme kurti. Vargu ar išsilaisvinome iš institucinio požiūrio, tiesiog patys pamažu tampame institucijomis. Žinoma, tai nepa-

veikė knygų turinio, struktūros, tačiau tai turi įtakos tam, kaip mūsų knyga (bus) priimama. Šie du tomai bet kokiu atveju bus traktuojami kaip hierarchinės institucijos teigiama arba neigiama prasme, todėl neišvengiamai atsiras ir nuskriaustųjų. Nes optimalus, tobulai demokratiškas ar viską aprėpiantis formatas tiesiog neegzistuoja. Ką pats manai apie mūsų knygą kaip instituciją? Ar nėra pavojaus mūsų alternatyvai virsti dar viena konjunktūra? V. M.: Manau, būtų naudinga pasitelkti žodyną ir praskleisti dūmų debesį. Bent jau „Tarptautinių žodžių žodynas“ („Interleksis“) sako, kad „konjunktūra yra susiklosčiusios aplinkybės, sąlygos, susidariusi padėtis, galinti turėti įtakos kuriam nors dalykui“. Tiek mūsų sudaroma knyga, tiek tai, kas yra jos leidėja (LTMKS), jau savaime yra konjunktūra, ir nesu tikras, kuo ji blogesnė ar geresnė už kitas. Tad siūlyčiau šio žodžio kaip vertinamojo atsisakyti, nes jis atsisuka prieš mus pačius. Tu palietei svarbų klausimą – apie žmogų kaip instituciją, kuris Lietuvoje labai aktualus, nes daug žmonių, veikiančių meno srityje, neatstovauja vienai institucijai (su retomis išimtimis), paprastai yra dviejų, trijų ar net keturių institucijų atstovai. Ir todėl lengviau kalbėti apie konkretų žmogų kaip instituciją nei apie konkretų žmogų, atstovaujantį konkrečiai institucijai. Tai pavadinčiau išsklidusia, o gal įtinklinta galia. Jei išgirstame, kad Šapoka ar Michelkevičius kažką rašo ir kuruoja, tai iškart su tomis pavardėmis susiejame daug įvairių negatyvių ir pozityvių veiksnių, kurie pirmiausia (ar labiausiai) priklauso tam žmogui, o ne jo atstovaujamoms institucijoms. Ar ne taip? K. Š.: Taip. Tai ir yra konjunktūra. Kai jau daugmaž aišku, su kokiomis praktikomis ir idėjomis asocijuojasi viena ar kita pavardė. Grįžkime prie antros knygos struktūros. Galima sakyti, kad kuklus antro tomo skyrelis, 9


skirtas kuratoriams, pedagogams ir menotyrininkams, susiformavo irgi, sakyčiau, atsitiktinai. Tiesiog taip sutapo, kad su jais kalbėjomės jau išleidę pirmą tomą ir šie pokalbiai beveik natūraliai sugulė į krūvelę antrame tome. Knygoje jie atskirti todėl, kad galbūt į tuos pačius dalykus žiūri kiek kitaip nei (kuruojantys) menininkai. Todėl knygos struktūroje tie nemenininkai iš dalies diskutuoja su menininkais. Tačiau ir šiuo atveju nemenininkų požiūris nėra nei kuo nors pranašesnis, nei kuo nors blogesnis. Prieš pradėdami sudaryti pirmą tomą apskritai dar nenutuokėme, į ką tai išsivystys, o sudarydami antrą konkrečiau žinojome, ko norime ir ko ieškome (kalbu apie koncepciją, o ne apie konkrečias pavardes). Būtent todėl pirmoje dalyje aš tempiau pokalbius prie opozicijos, alternatyvos, o knygos tęsinys šiek tiek suminkštino pirmo tomo griežtą toną. Svarbesnės tapo pačios istorijos. Žinoma, istorijos buvo svarbios ir pirmame tome, tiesiog kai kurie akcentai šiek tiek persistumdė. Be to, menininkai juk gudrūs – ne vienas tiesiog sakė tai, ką tuo metu norėjau išgirsti. Jautė, kad madinga paburnoti prieš institucijas, tai ir paburnojo. Jiems svarbiau būti paminėtiems. Sudarant pirmą tomą tai tapo akivaizdu, todėl sudarant antrąjį neretai buvo įdomiau, kur nuves pats pasakojimas, o ne išgirsti pasipriešinimo istoriją, ypač kai dauguma tų istorijų, kaip ir sovietmečio modernistų atveju, gerokai pagražintos. Gailiuosi, kad abu taip ir nesusitarėme paieškoti ir pakalbinti kadaise prancūzų kultūros atašė Lietuvoje buvusios Corinne Micaelli. 10 deš. su Kreugeriu ji buvo viena pagrindinių kolonų (užsieniečių), dėl kurių keletą metų laikėsi Vilniaus šiuolaikinio meno scena. Žinoma, ji būtų buvusi ir mūsų knygos puošmena. Dabar, jau sudarius knygą, nesuprantu, kodėl nebandėme pasikalbėti su Benu Šarka. Juk jis – vienas pagrindinių Klaipėdos avangardistų daugiau kaip 10 metų. Ko gero, yra dar 10

daugybė spragų. Tačiau turbūt tai parodo ne tiek mūsų (ar mano) piktus kėslus, bandymą ką nors ignoruoti, kiek gana spontanišką knygos struktūros lipdymą, kai nėra išankstinio sąrašo. Tai gerai, nes nėra hierarchijos. Tačiau ir blogai, nes vis kas nors įdomaus prasprūsta. Tai dar vienas akivaizdus liudijimas to, kad mes bet kokiu atveju negalime surinkti visko. To negali niekas. Taip pat pastebėjau, kad mūsų knygose labai ryškus maskulinistinis akcentas. Manau, kad iš feminisčių vėl pelnytai gausime pylos. Kita vertus, ne kartą (ir ne du) prašėme Laimos Kreivytės parašyti tekstą apie Lietuvos menininkes feministes, tačiau dėl mums nežinomų priežasčių ji to nepadarė. V. M.: Taip, tiesa. Feministinės perspektyvos teksto laukėme ilgai, bet nesulaukėme. Dar įdomu, kad bent jau pirmame tome nemažą vaidmenį atliko iliustracijos. Buvo įdomu pamatyti, kaip anuomet atrodė meno renginiai, žmonės, procesai, nes žiūrint į fotografijas galima pajusti to laiko atmosferą. Jei kalbame apie laikotarpį, tai aš iš savo kalbintų veikėjų niekaip negaliu pamiršti Anderso Kreugerio minties, kad 10 deš. vis dar tęsėsi ir po 2000-ųjų, o gal net iki dabar, nes iki šiol nėra kaip apibrėžti XXI a. pirmą dešimtmetį. Pasak jo, ir dizainas, ir estetika, ir mąstymas iš esmės nesikeitė, ir 10 deš. lyg užstrigęs sukosi ir toliau. Nors būtų galima ir padiskutuoti. Manau, kad lūžis prasidėjo maždaug nuo 2005-ųjų ir vienas veiksnių buvo vis labiau prieinamos komunikacijos bei vaizdo technologijos. Jos iš esmės pakeitė visuomenės vaizdų gamybą, sklaidą ir jos greitį, o tai, žinoma, turėjo įtakos ir menininkų kūrybai bei jos sklaidai. Pastaraisiais metais globaliuose srautuose ne tokia svarbi tampa meno įvykio ar parodos fizinė vieta, daug svarbiau jo gera dokumentacija ir sklaida.


Gal ir tu turi kokių tau įstrigusių frazių ar netikėtų atradimų, kurie tau neduoda ramybės? K. Š: Nesureikšminčiau geros dokumentacijos, sklaidos ir globalių srautų apskritai. Šia tema knygoje įdomiai kalba Kostas Bogdanas (žinoma, būtų pravartu turėti omenyje ir knygoje nepublikuojamą kadaise Monikos Krikštopaitytės su juo darytą interviu). Iš jo netgi nepavyko gauti jo projektų dokumentacijų knygai, nes jis tokiomis nesirūpino. Tai irgi įdomi pozicija, turinti savą logiką, beje, nekvailą. Didelių atradimų man asmeniškai nebuvo, nes antras tomas pratęsia pirmąjį (ar pirmasis – antrąjį). Tiesiog susipažinau su keliais iki tol man nežinomais (gėda) menininkais bei iniciatyvomis. Man įdomi knygos pokalbių ir tekstų visuma, kurioje galima stebėti tam tikrus atminties kategorijos poslinkius. Pradėjome knygą, kad papasakotume alternatyvių istorijų. Taip, dalį jų papasakojome, tačiau tai nereiškia, kad papasakojome taip, kaip buvo iš tikrųjų. Šia prasme įdomu stebėti, kaip, keičiantis aplinkybėms, vieniems ar kitiems įvykiams tolstant laike, keičiasi ir tų įvykių iniciatorių, dalyvių požiūris, interpretacijos, gal net detalės. Man šios knygos ir jų pasakojimai įdomūs kaip tinklas, kuriame galima rasti įdomios medžiagos – ne tik individualių pasakojimų prasme, bet ir analizuojant pastarųjų jau beveik 30 metų mūsų šiuolaikinio meno (menininkų) identiteto, atminties kaitą. Akivaizdu, kad atminčiai įtaką daro aplinka. Taip pat įdomu stebėti, kaip kai kurie pašnekovai save kiek cenzūruoja, mąsto strategiškai, ar kokios nors pavardės, įvykio paminėjimas nepakenks jiems ateityje. Paskui skaitydami tekstą išbrauko tai, ką atviresnio ar drąsesnio pasakė (tai būdingiau tiems, kurie dirbo ar tebedirba „tikrojo“, arba „grynojo“, meno kontekste, nes čia stipriau veikia subordinacija, labiau paisoma „karjeros“ taisyklių). To nevertinu neigiamai, man tai įdomu tam tikro įtinkli-

nimo, veikimo (netgi pokalbio forma) tame tinkle prasme, kai susipina tiek praeities, tiek dabarties, tiek ateities interesai. Atrodytų, nekaltas prisiminimas bet kokiu atveju traktuojamas kaip ideologinis agentas. Įdomu stebėti, kaip kai kurie pašnekovai, pavyzdžiui, kuratoriai, išvykę iš Lietuvos dar 10 deš., apie tam tikras institucijas, jų strategijas kalba būtent to dešimtmečio kategorijomis, iš to laikotarpio pozicijų ir nustemba, kai bandai aiškinti savo, sakykime, kitos kartos, požiūrį, susiformavusį jau postkontekste, po 2000 metų. Tada supranti, ką turėjo omenyje Kreugeris, kalbėdamas apie užsitęsusį 10 dešimtmetį. Ko gero, tam tikrose institucijose tas dešimtmetis tebesitęsia, tačiau ne eksperimentavimo prasme, o kaip savotiškos mumifikacijos arba simuliacijos. Negalėčiau išskirti vieno ar kelių pokalbių. Ko gero, viskas priklauso nuo to, kaip knyga bus skaitoma – kaip visuma, tinklas, o gal tiesiog kaip atskiros (ne)linksmos istorijos. Kadangi pirmą knygą pradėjome rinkti tarsi institucinio monopolio alternatyvą, man įdomu, ar (ir kaip) nuo 2005 m. arba nuo to laiko, kai pradėjome sudaryti pirmą tomą (maždaug nuo 2010 m.), kuria nors linkme keitėsi mūsų didžiosios institucijos arba kuri nors iš jų. Galbūt alternatyvos samprata tapo beprasmė? V. M.: Manau, kad Vilniuje kaip nebuvo pagrindinių meno institucijų alternatyvų, taip jų nėra ir iki šiol. Žinoma, buvo trumpų iniciatyvų, tokių kaip „Kultflux“ ar „The Gardens“, kurios veikia visai kitokiu ritmu ir kitokiame energiniame lauke. O dabar tiesiog viskas nurimo, nes iniciatoriai arba užaugo, arba išvažiavo ir įsijungė į užsienio tinklus. Kartais jie parveža kokią idėją ar menininką, ar teoretiką, bet liūdniausia, kad nėra daugiabalsiškumo. Ir jei jau tas vienas menininkas atvažiuoja, tai visi ir bėga pagal jo iškeltą vėliavą, lipdo pagal jo parodytas formas. Aišku, gal šiek tiek 11


ir perdedu, bet mintis panaši. Manau, kad alternatyvumo sąvoka nebeproduktyvi šiuo metu, nes ji išsklidusi internete ir globaliuose kelionių srautuose. „Ar yra lietuviška meno kritika?“ – vis dažniau pasigirsta abejonių. Aš verčiau paklausčiau, ar yra lietuvių, profesionaliai kritikuojančių meną. Koks skirtumas, ar jie rašo lokaliai, ar globaliai? Manau, kad alternatyva priklauso nuo požiūrio taško. Nebėra prasmės brėžti alternatyvos atskaitos tašku renkantis Vilnių ar jame veikiančias institucijas. Tie laikai jau praėjo ir tie, kurie vis dar bando tai daryti, sukasi kaip voverės rate arba turškiasi savo pelkėje. Žvelgiant pasaulinės įtinklintos meno erdvės aspektu, viskas, kas vyksta pas mus, yra mažytės alternatyvos, kad ir kaip jos bandytų pūstis ir atrodyti didelės bei reikšmingos. Kita vertus, kiekviena meno organizacija, kad ir mažiausiame mieste Europoje, gali būti labai įdomi ir svarbi dėl savo specifikos. Tai akivaizdu, ypač Olandijoje. Net Slovėnijoje ar Serbijoje yra daug mažų, aktyvių, viena sritimi ar tema besidominčių ir puikiai veikiančių organizacijų europiniame kontekste. K. Š.: Galbūt. Aš neturiu kompetencijos kalbėti apie užsienio iniciatyvas. V. M.: Judu su Diržiu knygoje „Alytaus avangardizmas“ (2014) teigiate, kad LTMKS nebėra alternatyva. Ar galėtum išplėtoti šią mintį ir atskleisti savo indėlį į tą alternatyvos naikinimo procesą? Kas yra LTMKS kūrybinių sąjungų atžvilgiu? Ir kas ji yra meną rodančių erdvių atžvilgiu? Kaip gali būti alternatyvi organizacija, jei ji jau turi parašytą ar dar berašomą savo istoriją, ir dar savo pačių rankomis? Nors iš dalies pirmame tome daugelyje aprašytų renginių mes nedalyvavome ir nebuvome prikišę prie jų nė piršto. Tik atėjome, surašėme viską ir institucionalizavome juos laike bei kontekste.

12

K. Š.: Tai susiję su tavo minėtu užsitęsusiu 10 deš. ir LTMKS, kaip to meto gal Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) (vertybių ir galios?) konteksto alternatyvos, įkūrimu. Šį sąjungos įvaizdį, norime to ar ne, paveldėjome tiek kaip sąjungos nariai, tiek kaip individualiai veikiantys agentai. Iš šis aspektas vis tiek kartais iškyla LTMKS tarybos diskusijose. Ne kartą Sąjungoje diskutavome, kas mes esame – alternatyva (tokiu atveju kieno?), ar tiesiog siekiame įsitvirtinti kaip bet kuri kita sąjunga, pavyzdžiui, LDS. Nes kontekstas akivaizdžiai keičiasi, 10 deš. tarsi baigėsi arba bent jau eina į pabaigą. Bet kokiu atveju lieka neišspręstas Sąjungos identiteto klausimas, pavyzdžiui, priimant naujus narius. Kiekvieną kartą kyla vidinis ginčas ir neprieiname prie jokių konkretesnių rezultatų, nors šioks toks alternatyvos dūmelis mūsų pokalbiuose vis tiek iškyla. Ir ne vien iš mano pusės. Formalus tarpdiscipliniškumo koziris irgi savaime nebegalioja. Jei kalbame apie mano indėlį į alternatyvų griovimą, galiu pakartoti tą patį, ką jau esu sakęs – nuo 2009 m., kai įstojau į Sąjungą, mano statusas, pozicijos galios sistemoje smarkiai pasislinko iš lūzerio į galios pusę (nors tai priklauso nuo požiūrio). Tam tikra prasme tavo pozicijos pasislinko ta pačia linkme. Iš (tariamų) alternatyvų mes patys tapome ar tampame institucijomis kaip asmenys (įvaizdžio prasme), be to, vis labiau sąmoningai ar aplinkybių verčiami painiojamės su vienokiomis ar kitokiomis galios institucijomis. Aš pats nustojau būti kieno nors alternatyva, kai oficialiai pradėjau dirbti kuratoriumi Jono Meko vizualiųjų menų centre. Tai, kiek atsimenu, buvo gal 2012 m. pabaigoje ar 2013 m. pradžioje. Tapau instituciniu kuratoriumi ir kritiku, kuris selektyviai kritikuoja tik tam tikras institucijas. V. M.: Tada yra, matyt, taip, kad alternatyva – tarsi laikinas, išaugamas dalykas. Darydamas įvairias užduotis ir veiklas tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva negali ilgėliau išlikti alterna-


tyvus. Aišku, gali pereiti į kitą kontekstą, bet ilgainiui vis tiek pasidarysi nebealternatyvus, kad ir iš kito konteksto perspektyvos (kaip pavyzdys galėtų būti Redo Diržio migracija nuo vizualinio meno aktyvizmo link). Galiausiai norėjau pasidžiaugti, kad mano bene dešimtmetį siekta vizija – Vilniuje prisidėti prie alternatyvios (off-space gal būtų geresnis žodis) meno erdvės veikimo – buvo įgyvendinta ir jau visus 2014-uosius LTMKS projektų erdvė „Malonioji 6“ intensyviai sukosi Vilniaus kultūriniame gyvenime. Taigi, svarbu ne tik kalbėti apie meno istorijas, bet ir veikti. Baigdamas norėjau pasidalyti savo mažu tyrimu, atliktu ir publikuotu 2008 m. „Galerijos žurnale“ (galite skaityti www.issuu.com/ ltmks/docs/gallery-log-lithuanian-2008), kuris buvo skirtas mano vestoms kūrybinėms dirbtuvėms jauniems menininkams apie galerijos erdvinę ir ideologinę sampratą. Pusė žurnalo buvo skirta Lietuvos menininkų iniciatyvų 2003–2008 m. apžvalgai, o jo pabaigoje pristačiau keturis pasiūlymus apleistoms erdvėms, kurios galėtų būti panaudotos menui. Praėjo šešeri metai ir kol kas tik viena jų iš dalies panaudota menui. Tad dabar belieka pakviesti skaitytojus rasti savo pradžią šios knygos pokalbių tinkle ir pasinerti į skirtingus pasakojimus apie menininkų ir jų kolegų iniciatyvas, savivaldas ir saviveiklas. Ir pasvarstyti, kas galėjo būti kitaip, jei...

13


Atvartas su pasiūlymais panaudoti apleistas Vilniaus vietas meno erdvėms iš leidinio „Galerijos žurnalas“ (sud. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2008) / Proposals to use abandoned Vilnius spaces for art, spread from "Gallery Log" (ed. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2008). Skaitykite / Browse www.issuu.com/ltmks/docs/gallery-log-lithuanian-2008

14


15


Conversation between the editors Vytautas Michelkevičius and Kęstutis Šapoka Vytautas Michelkevičius: Three years have passed since we edited our first volume. I remember that quite unexpectedly it received a lot of attention and provoked numerous discussions. Do you think it has changed anything in the history of Lithuanian art, or the way of talking about this history? It seems that no similar publications have emerged after that. Kęstutis Šapoka: To me personally, our attempt to put these two books together really does not look futile. A bunch of interesting texts have been writter, a lot of interesting stories have been told, and interesting people have been interviewed, which might not have happened otherwise. Finally, we formulated a certain position in relation to a certain context. This is already something. Nevertheless, your question has suggested one association to me. In fact, we should not be looking for something that appeared after our book, but instead check if there had been anything before it. I would say that in the ideological and structural sense we have unconsciously created something similar to Elona Lubytė’s book Quiet Modernism in Lithuania: 1962-1982 (1997). It was also primarily a catalogue that accompanied an exhibition, yet eventually it evolved into a certain “position”, which the Soviet-era modernists appropriated. This, too, was the creation of an “alternative”, yet that alternative, just like in the case of our book, is both present and absent. V. M.: Maybe there were some similarities, but I would not give them much prominence. Perhaps we could also find similarities with the books of Alfonsas Andriuškevičius, but in our 16

case the difference is that we present firsthand accounts. This volume contains more “unknown” names, especially for the younger generation of readers. Perhaps we could reveal some details about how we managed to find some people from the 90s and later. For instance, I am really happy we could interview Anders Kreuger, a Swede who speaks Lithuanian and spent several years in Vilnius at the turn of the 1990s and the 2000s. It was interesting to look at the forming Lithuanian art scene from a different perspective. Also, in this book we had a chance to interview twice as many representatives of the art field (30 conversations). In addition, a separate section comprising curators, art critics and teachers, many of whom have emigrated from Lithuania, has emerged. In this way our interviews have expanded from artist-run initiatives to include the ones initiated by other art sphere professionals. K. Š.: I am interested not only in the periods, the 90s and the 00s, but also the fact that the accounts present a wide range of various ideologically different initiatives and practices that sometimes balance on the verge of what we call “artistic” practices. What emerges is a triangle, a tetragon, an octagon or even a hexagon, one spectral edge of which contains Gintaras Sodeika’s account of the composers’ happening festivals near Ažuožeriai in 1988-89, i. e. in the Sąjūdis period, while the other contains a completely recent young artists’ initiative – POP UP experimental gallery, which was open in a shopping mall in Vilnius for a month. It would seem those are very different epochs and envi-


ronments, yet the enthusiasm and the notions of “initiative”, “volunteering” and “collectivity” are paradoxically similar. Again, the performer Pulkauninkas with the “amateur” Vilnius University Theatre, who had emerged from the 90s’ Antakalnis punk milieu in Vilnius, and next to it your “amateur” VU Photo Club with its success story of integration into the professional art sphere and even influence on it. In yet another peak – Rimvydas Pupelis with the avant-garde scene of Obeliai and Rokiškis. Not very well known to us, yet very dense and intense context of the avant-garde and/or institutional contemporary art in Šiauliai in the accounts of Virginijus Kinčinaitis and Paulius Arlauskas. By the way, it is interesting that speaking of Šiauliai the distinction between “independent initiatives” vs. “institutional festivals”, which is appropriate in the context of Vilnius is not valid, because from the general perspective of Vilnius or the Centre Šiauliai looks like a “consistent alternative” to... probably Vilnius again? Then another turn, which leads to left-wing anarchist activism with Diržys in Alytus, Andrius Savickas’ prankster anarchism and “banning” of biennials beyond Lithuania, the activities of the “non-artist” Darius Pocevičius and Vilnius anarchists, opposite the right-wing “non-artist” Algis Ramanauskas with his political performances in the commercial culture context, which mocked the still persistent Sovietism and our pseudo-radical quasi-political movements (including the anarchist ones) in general. Then Jonas Vaitiekūnas, also right-wing, albeit differently from Ramanauskas, with his story of brewing moonshine. Speaking of this brewing, one should also keep in mind Justinas Vaitiekūnas besides the 90s’ context, and then revisit the “first volume”, the informal gallery that was active at the J. Vienožinskis art school in Vilnius, and Evaldas Dirgėla with his principled anticareerist, outsider stance, which is worthy of sincere respect, I would say. Then one should remember an even broader view – the peculiar and rich tradition of “nation-

alism”, which partially encompasses the earlier Soviet times – the world of Vaitiekūnas senior, his brother Romualdas, Untė, Stankus and Mikutis, the times of the Pažaislis asylum, or the even earlier era of the proletarian district of Slabodkė in Kaunas, and so on. Although Jonas Vaitiekūnas does not say anything about it directly, one can (and should) anticipate these contexts. The district of Slabodkė is not far from Šančiai... The overall performative context of Kaunas. The nineties – POST ARS. And back to the turn of the millennium – Šančiai. The projects organised by Violeta Jasevičiūtė. Jaras Ramūnas, who served his excrement on a tray to the Kaunas “elite”. And so on. I am personally interested in this (not only directly recounted, but also intuited, implied) “net” we have woven. In a particular point all these para-artistic practices, which are “problematic” in the regular context of our criticism’s understanding of “true art”, this net intertwines and even looks paradoxically “uniform”. Although in reality all these contexts have little in common. Simultaneously, a lot of various material that is more or less related to “artistic practices” and “true art” in the habitual sense is drifting between these different peaks. All of these different contexts engage in interesting polemics and at the same time complement each other. Here, the artists’ voices are joined by the relatively separate “bloc” of art critics, curators and functionaries. In addition, it is interesting that the notion of “alternative” or “initiative” in all these conversations and texts varies and is not tied to the narrow binary notion of “opposition”. Speaking of how we managed to find certain people, it happened similarly as it did in the case of the first volume: you speak to some people, they tell you about others, recall something half-forgotten and suggest you check out this or that... At times even curious incidents were helpful. You meet someone on some (almost) unrelated occasion, and finally it turns out is is one of the people whose stories we have been “hunting” for the 17


second volume. That was how it happened with Modestas Saukaitis.

or “valuable” than the other. The sequence does not mean anything here.

In general, I would not like to separate these two books. To me they are the same book, only extended in time. I will refer to the “first” and the “second” volumes simply to avoid confusion. When we began the work on the book, we did not know much of the context ourselves. Perhaps we knew some incoherent facts and the better-known names. Besides, in the beginning we did a summary of the LTMKS projects, which later evolved into a wider context research. The “second volume” does not have so much emphasis on the LTMKS... Coincidences determined many things.

The second aspect. During those six or five years we spent editing the two volumes, at least my perspective on some things and the context, as well as my (yours too, I think) position in the field of power. I would say both of us are a few steps closer to the establishment and the positions of power, to which we were trying to create an alternative. We have hardly discarded the institutional perspective; the thing is that we are gradually becoming “institutions” ourselves. Of course, this has not influenced the content and the structure of the books, but it will have an influence on their reception. In any case, these two volumes will be treated as “hierarchical institutions” in a positive or negative sense, and there will inevitably be those who will feel “disadvantaged”. Because there is simply no optimal, perfectly democratic or all-encompassing format. What do you think about our book as an “institution” yourself? Is there a risk that our “alternative” will become just another conjuncture?

V. M.: Yes, in the first volume we wanted to “archive” the LTMKS activities and write a kind of our own history, while now we have entered a broader context of activities and have discarded the “institutional” perspective. I agree that the second volume is a follow-up, but perhaps even after its publication there will be a number of people who will feel undeservedly omitted. What will we tell them? In my view, we are not writing an encyclopedia or History with a capital H, and thus do not lay claim to universality. But probably we have collected more or less all initiatives that engaged in more visible actions then or have influenced the present? K. Š.: I would not agree that we have collected more or less all initiatives. In any case, we focus primarily on the Vilnius context. This is a selective and hierarchical perspective in itself. We did not capture other regions and cities, or did so in a very fragmentary way. Furthermore, a lot of things have happened beyond Vilnius after the first book was published. I would say we have put together a certain collection that represents both our perspective on a certain context and the change of our perspective. It is the first part of our response to the “undeservedly omitted” – these two volumes are not an encyclopedia or a rating list. Also, none of the two volumes is more “important” 18

V. M.: I think it would be useful to take a dictionary and dispel the fog. At least the international words dictionary says that a conjuncture is a combination of circumstances and conditions, an existing situation that can have an influence on some matter. Thus, obviously the fact that we are editing the book and the fact that the LTMKS is its publisher make it a conjuncture, and I am not sure how it is worse or better than other ones. So I suggest we discard this word as value-based, because it turns against ourselves. You have touched on the important issue of a person as an institution, which is very relevant in Lithuania, where many people who are active in the art sphere represent two, three or even four institutions instead of one (with rare exceptions). Thus it is easier to speak about a concrete person as an institution rather than a concrete person as a representative of a concrete institution. I would call it diffused or networked power. If we hear


that Šapoka or Michelkevičius write and curate something, we associate a lot of various negative and positive factors with those names, and these factors belong primarily to that person rather that to the institutions he represents. K. Š.: Yes. This is precisely conjuncture. When it is more or less clear with what practices and ideas one or another name is associated. Coming back to the structure of the second book, one could say that the modest section of curators, teachers and art critics also took shape quite incidentally. We simply talked to them after we had already published the first volume, and the conversations with them almost naturally fit in the second one. They are symbolically separated in the book because they perhaps have a different view of things compared to the (curating) artists. Therefore, in the book’s structure these “non-artists” engage in a discussion with “artists”. However, their perspective is not superior or inferior. When we began the editing of the first volume, we had no idea what it would turn out to be, while in the case of the second one we had a clearer idea of what we wanted. However, while in the first volume I was guiding the conversations towards “opposition” and “alternative”, the follow-up somewhat softened the first book’s harsh tone. The stories themselves began more important, and the emphasis changed to some extent. In addition, artists are sly – many were simply saying what I wanted to hear at the time. They felt it was trendy to criticise institutions, and did just that. They were more concerned with being mentioned. In the first volume it became obvious. Thus in editing the second one it was more interesting to see where the narrative itself would lead, rather than hear an embellished story of “resistance” It is a pity we never got to do a more thorough search for Corinne Micaelli, who was at one point France’s culture attache in Lithuania, and interview her. Speaking of the 1990s, together with Anders Kreuger she was one of the main

foreign “columns” which held the Vilnius contemporary art scene for several years. It would have been one of the centerpieces of the book. Now that the book is finished, I don’t understand why we did not try to talk to Benas Šarka, who has been one of the main Klaipėda avantgardists for more than 20 years. I guess there are many more gaps. But perhaps they reflect the quite spontaneous filling of the book’s content, when there is no preliminary list. This is good, because there is no hierarchy, but also bad, because some interesting things are bound to be left out. Also it is a demonstration that we cannot collect everything in any case. I have also noticed that the masculinist aspect is prominent in our books... I think we will get a deserved beating from the feminists. On the other hand, we have asked Laima Kreivytė a number of times to write a text about Lithuanian feminist artists, but for unknown reasons she has not written it. V. M.: Yes, were waiting for a feminist text for a long time, but it did not come. It is also interesting that illustrations were quite prominent in the first volume. It was interesting to see what art events, people and processes looked like at that time, because photographs convey the atmosphere of that time very well. Speaking of the times, I can’t forget Kreuger’s idea that the nineties went on after the year 2000, or maybe even until now, because there are still no concrete features through which we could characterise the first decade of the 21st century. According to Kreuger, design, aesthetics and thinking essentially remained the same, and the 90s just lasted further. Although one could debate with this idea. I think a turning-point came around 2005, and was related in part to the increasingly accessible communication and visual technologies. They fundamentally changed the society’s production and distribution of images, as well as the speed of these processes, which naturally 19


influenced artists’ work and its disseminations. In the recent years, the physical location of an art even is increasingly less important in the global streams, while its good documentation and dissemination has much more significance. Do you also have any phrases that stuck, or unexpected discoveries that keep haunting you, and any recommendations to the readers? K. Š.: I would not give so much prominence to “good documentation”, “dissemination”, and the global streams in general. Kostas Bogdanas says some interesting things about it in the book. It was even impossible to get the documentation of his projects, because he did not take care of such things. It is an interesting position as well, and has its own logic, which is quite smart. There were no big discoveries for me. I simply got introduced to some artists and initiatives I had not known about before. I am interested in the whole of the interviews and texts in the book, in which one can observe some shifts in the category of memory. We began the book project to share alternative histories. We actually did share some, but it does mean we told them “the way it really was”. In this sense, it is interesting to observe how the view and interpretations of those events’ initiators and participants, and even details change as the circumstances change and certain events grow distant in time. To me, these books are interesting as a “net” which not only contains interesting individual accounts, but also makes it possible to analyse the changing identity and memory of our contemporary art, which almost thirty years old already. It obvious that the environment influences memory. It is also interesting to observe how some respondents engage in a kind of strategic self-censorship, thinking whether mentioning some name or event will not be detrimental to their future career. When editing the text, they delete the more straightforward and daring 20

parts of the conversations (this is more typical of those who used to work or still work in the “pure art” context, where the subordination is stronger and career guidelines are more rigidly followed). I don’t see it as a negative thing, but it is interesting to me as a kind of “networked” mode of being, where both past, present and future interests intertwine. Even an innocent reminiscence is inevitably treated as an “ideological agent”. It is interesting to see how some of the interviewees, e. g. curators who left Lithuania back in the 90s, talk about certain institutions and their strategies from the position and using the terms of that decade, and become surprised when you try to explain your own position, which belongs to a different generation and the post-2000 context. Then you really understand what Kreuger means when he said about the prolonged nineties. Perhaps the nineties still go on in some institutions, yet in the form of mummification or simulation, rather than experimentation. Thus, I cannot distinguish one or several individual conversations. Everything depends on how the book will be read: as a whole, a network, or simply as a collection of (not very) funny stories. Since we had begun to put the first book together as a certain alternative to the institutional monopoly, I would like to as you how our major institutions, or a certain institution, have changed since 2005, or since the moment when we began the editing of the first volume (ca. 2010), in your opinion. Maybe the notion of the “alternative” has become meaningless? V. M.: In my opinion, there is still no alternative to the major art institutions in Vilnius. Of course, there have been some short-lived initiatives like Kultflux or The Gardens, which had a different dynamic and energy, but now everything is still, because the initiators have “grown up” or left and joined other networks abroad. Occasionally they bring some idea, artist or theorist, but it is sad that there is no


multivocality. If that one artist comes, everyone runs under his flag and molds according to the forms he shows. Of course I might be exaggerating, but you get the idea. I think that the notion of the “alternative” is not productive anymore, because it is diffused in the Internet and global travel currents. I often hear doubts whether Lithuanian art criticism exists. I would ask instead: are there Lithuanians who critique art professionally? What’s the difference if they write locally or globally? I think the alternative depends on the point of view. There is no sense in drawing alternative lines while choosing Vilnius or its institutions as the point of departure anymore. These times are gone, and those who still try to do it just keep running in circles or get stuck in their own swamp. In the context of the global networked art space, all the things that are happening here are little alternatives, no matter how much they try to look big and significant. On the other hand, every art organisation even in the smallest town in Europe can be very interesting and important due to its specific nature. This is especially evident in the Netherlands, and even in Slovenia or Serbia there are small active organisations that focus on one sphere and function perfectly. K. Š.: Perhaps. I am not competent to speak about foreign initiatives. V. M.: In your book Alytus Avant-garde, you and Diržys claim that the LTMKS is not an alternative anymore. Could you expand on that and reveal your contribution to annihilating the alternative? What is the LTMKS in relation to creative unions? What is it in relation to the spaces that display art? How can an organisation which has an already written (or in-process) history of its own be alternative? Although we did not take part in many of the events mentioned in the first volume and did not have anything

in common with them. We simply came, wrote everything down, and institutionalised them in time and context. K. Š.: Well, this is related with the aforementioned prolonged 90s and the fact that the LTMKS was established as an alternative to the existing context at the time, perhaps that of the Lithuanian Artists’ Union (in terms of values and power). Whether we want it or not, we have inherited this image of the Association both as its members and as individually active “agents”. And this aspect still occasionally comes up in the discussions of the LTMKS board. We have long been discussing it inside the Association: are we an “alternative” (in this case, to whom or what?) or do we just seek to become established like any other union, like the Artists’ Union, for instance? Because the context is obviously changing, the nineties seem to have ended or at least are drawing to an end. In any case, the question of the Association’s identity remains unsolved, for instance, when we accept new members. Every time there is an internal dispute, and we do not reach any concrete results, although there is always this smoke of “the alternative” in our discussions, and not only from my side. The formal trump card of “interdisciplinarity” does not work in itself anymore as well. Speaking of my own contribution to the annihilation of alternatives, I can repeat what I have said already: since 2009, when I joined the Association, my status in the system of power has strongly shifted upwards from the position of a “loser”. In a sense, yours has too. We have turned or are turning from (supposed) alternatives into institutions both as individuals (in the sense of image) and by getting increasingly entangled, consciously or accidentally, with certain power structures. I personally stopped being an alternative to anyone when I started officially working at the Jonas Mekas Visual Arts Centre, in late 2012 or early 2013. I became an insti21


tutional curator and a critic who selectively criticises only particular institutions. V. M.: In this case it appears that the alternative is a temporary thing that one simply outgrows. While engaging in various activities in a small country like Lithuania, you cannot stay alternative for a longer time. Of course, you can switch to a different context, but eventually you will still cease to be alternative. Finally, I wanted to express my joy about the fact that my almost decade-old vision of contributing to the activity of an alternative art space (perhaps “off-space” would be a better term) in Vilnius has become reality, and the LTMKS project space Malonioji 6 has been actively participating in the city’s cultural life over the course of 2014. Thus, it is important to not only speak about art histories, but also act. In conclusion, I wanted to share my little researched which I had conducted and published in the Gallery Log (which you can read at www.issuu. com/ltmks/docs/gallery-log-lithuanian-2008) in 2008. The research was dedicated to a workshop for young artists on the spatial and ideological notions of a gallery, which I led. Half of the log contained an overview of Lithuanian artist-run initiatives in 2003-2008, and in the final part I presented four proposals for abandoned spaces that could be adapted for art. Six years have passed, and so far only one of them is partly adapted for art. Now I simply want to invite the readers to find their own starting point in this book’s network of conversations and plunge into different stories about independent initiatives run by artists and their colleagues, and then consider what could have been different if...

22


23


24


Pokalbiai su kuratoriais ir menotyrininkais / Conversations with curators and art critics

25


Pokalbis su Sauliumi GrigoraviČiumi

Kęstutis Šapoka

Kęstutis Šapoka: Mane domina 10 deš. kontekstas. Daugelis, tarp jų Nomeda ir Gediminas Urbonai, apie tuos laikus kalba iš šių dienų (net konkrečios knygos formato) pozicijų. Tai yra aspektas, į kurį reikia atsižvelgti. Galbūt jūs galėtumėte atskleisti tą kontekstą – kokioje aplinkoje veikėte, kaip mąstėte ir pan.? Saulius Grigoravičius: Iš tiesų, pavartęs knygą [„(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, Vilnius, 2011] pirmiausia pasigedau konteksto, kuris, pretenduojant į istorinę apžvalgą, būtinas metodologiškai. Žinoma, jei kalbame apie šių dienų poziciją, galima sakyti, kad istorija visada sumontuojama iš įvairių perspektyvų. Kita vertus, iš dviejų dešimtmečių atstumo lengviau artikuliuoti tam tikrus reiškinius, kurių tais laikais galbūt nesuvokėme, nes vadovavomės nuojautomis ar emocijomis. Tačiau jos kartu ir skatino veikti. Dabar lengviau suvokti, kas pavyko ar nepavyko. Taigi, bandant prisiminti 9 ir 10 deš. sandūrą, reikia pasakyti, kad buvo ekonominė suirutė, balaganas visuose lygmenyse: valstybiniame, politiniame ir t. t. Siautėjo banditai, pavyzdžiui, Vilniaus brigada, Šmikiniai, Tulpiniai Panevėžyje. Ekonomine prasme buvome visiškai degradavę. Kažkas kažkokį biznį Rusijoje suko, vežė kontrabandą ir pan. Taigi, buvo suirutė tiesiogine to žodžio prasme. Ir toje suirutėje menininkai, manau, išgyveno tokį patį šoką kaip visi kiti, nes 26

sovietmečiu menininkų buitį nomenklatūra stengėsi palaikyti pusėtiną, netgi aukštesnę nei vidutinė. Neišsišokantys menininkai turėjo galimybių gauti dirbtuves, medžiagų, galėjo dalyvauti profesinių sekcijų parodėlėse. Trumpai tariant, sovietikai puoselėjo malonų žvėrynėlį, rezervatą. Regis, Skaidra Trilupaitytė pasakė, kad taip sovietinė nomenklatūra galėjo realizuoti savo mecenatinius įgeidžius to nelabai formalizuodama. Kita vertus, sovietų vadybos mokykla buvo stipri ir jos atstovai žinojo, kad kultūros, meno žmonės yra rizikinga grupė, tad ją geriau prilaikyti – duoti maisto, vietą gyventi, o tada dar galima su jais ir pasibovyti. Pavyzdžiui, kokioje boheminėje aplinkoje galima būti atlaidesniems daugiau ar mažiau peržengiamoms normoms, nes dailininkai yra tarsi durniukai, tarsi kokia agitbrigada. Kvaileliai kvailioja ir tai yra tarsi teatras. Be to, sovietikai „globojo“ menininkus ideologiniais propagandiniais tikslais, kad pademonstruotų demokratišką kultūrą, vykstančias parodas, laimingus dailininkus, gausybę kūrybinių namų ir pan. O atėjus suirutei rezervatėlis buvo uždarytas ir menininkai iš šiltnamio pateko į purviną pasaulį. Tiesa, dar sovietmečio pabaigoje, įsibėgėjus perestroikai, pas mus rusiška spauda buvo aktualesnė, pavyzdžiui, savaitraštis „Argumenty i fakty“ publikuodavo daug radikalesnę medžiagą nei bet kuris lietuviškas laikraštis.


nežinau, sąmoningai ar ne, bet dailininkai tarsi pademonstravo akibrokštą arba valią išsakyti idėją. Nors iš jų, turbūt, tokio dūrio į nugarą mažiausiai buvo tikėtasi. Atseit, nomenklatūra stengėsi, rūpinosi, o varijotai dailininkai taip atsidėkojo... Taigi, dailininkai vieni pirmųjų sugeneravo atsiskyrimo nuo centro idėją – to meto vyresnės kartos nomenklatūrininkams tai buvo nesuvokiama. Matyt, taip jiems užlūžo mąstymas, o paskui ir fiziologija... Taigi, ir numirė Centro komiteto sekretorius. Asmenybė subyrėjo, o paskui ir kūnas į šipulius... Dailininkai pademonstravo, kad vadinamieji intelektualai gali sugeneruoti naujų idėjų ir duoti postūmių visuomenei. Sakyčiau, kad dailininkai sukūrė gerą visuomeninio avangardo reputaciją intelektualų sluoksniui apskritai.

Paroda „Stalinizmas lietuvių dailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė, XX a. 9 deš. pab. / Exhibition “Stalinism in Lithuanian Art”, Vilnius Academy of Arts, Hall of the New Campus, late 1980s

Mūsų nomenklatūra, ausis suskliaudusi, bandė susivokti, iš kurios pusės pučia vėjas. Ir tuo metu, kai centre, Maskvoje, pūtė nauji vėjai, mūsų pelkė dar labiau užrūgo, buvo stengiamasi apskritai nieko nedaryti. Žinoma, ir sovietmečiu, kaip ir visur, buvo nenorinčiųjų žaisti pagal nomenklatūros taisykles. Tokie atsidurdavo už borto ir jų būdavo mažuma. Be to, kiek galima būti už borto? Metus, dvejus, trejus? O valgyti vis tiek norisi ir tada reikia apsispręsti, nes kitaip mirsi iš bado. Kita vertus, 1987 m. įvyko Dailininkų sąjungos suvažiavimas, kuriame SSSR dailininkų sąjungai buvo pasakyta: „Fuck off, mes gyvensime savarankiškai, be jūsų.“ Centro komiteto pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, dalyvavęs tame suvažiavime, tuoj po jo mirė. Grįžo namo, o naktį numirė. Tai

Tada, atrodo, Dailės institute kilo maištas. Regis, buvo sukurta studentų taryba ir ji pakėlė vėją. Ir tada iš Instituto buvo priversti pasitraukti visi sovietinės nomenklatūros statytiniai. Institutas buvo pervadintas Dailės akademija. K. Š.: Pasitraukė Vincento Gečo chebra? S. G.: Taip, Gečas, Antanina Ramelienė, kiti... Nors tas Gečas, kaip tapytojas, nebuvo nei labai prastas, nei labai geras, tiesiog vienas iš daugelio tapytojų. Švelniai tariant, vidutiniokas. Tiesa, vienas visų tų įvykių aspektas nežinia kodėl liko užmarštyje, nors, manau, daugelis to meto studentų turėtų jį prisiminti. 1988 ar 1989 m. buvo suorganizuota masinė išstojimo iš komjaunimo akcija. Kaip tik tuo metu Antanas Terleckas ir Lietuvos laisvės lyga organizavo karinių bilietų deginimo akcijas, regis, Katedros aikštėje. Tokiame akibrokštų sistemai kontekste kilo idėja (tiksliai nepasakysiu, kas sugalvojo, bet, kiek atsimenu, tai kelis kartus iš Instituto išmesti žmonės, atrodo, daugiausia iš Tapybos katedros) išstoti iš komjaunimo organizacijos. Komjaunimo 27


organizacijos būstinė buvo netoli Instituto, tame pačiame pastate, kur dabar yra socialdemokratų būstinė, tai iš tenai labai greitai į Instituto naujuosius rūmus (hole buvo pastatytas staliukas, parašai dviejų eilučių pareiškimą, numeti bilietą ir „atsižegnoji“) atkurnėjo visa tos organizacijos viršūnėlė. K. Š.: Kiek suprantu, komjaunimo organizacija buvo atskira, ne Institutui priklausanti organizacija? S. G.: Komjaunimo organizacijų buvo kiekvienoje institucijoje ar įmonėje. Tais laikais labai retas atsisakydavo priklausyti organizacijai. Jei 1980 m. būtum tai pareiškęs, tai, ko gero, būtų uždarę į durnyną arba bent visam likusiam gyvenimui būtum sumovęs savo karjerą. Galų gale, tiesiog būtų išmetę iš Instituto ir būtum dirbęs kokiu kūriku ar naktiniu sargu. Taigi, subėgo tada komjaunimo vadovybė, atsimenu, buvo [Alfonsas] Macaitis, vėliau, jau arčiau mūsų dienų, jis keletą metų trynėsi Vilniaus rajono savivaldybėje, Linas Linkevičius, kuris šiuo metu yra Lietuvos ambasadorius NATO, kažkokia rusišku akcentu kalbanti teta, galbūt dar kas nors, nebepamenu. Bet labai įstrigo Linkevičiaus postringavimas. Jam tokia akcija buvo akibrokštas ir jis, kadangi viešoje vietoje tegalėjo agituoti, bandė sakyti, kad mes taip nesielgtume, kad liktume komjaunuoliai. Agitavo labai agrikultūriniais terminais, kad komjaunimas – tarsi koks bonsas, kurį reikia sodinti ir puoselėti. Buvo juokinga. Žinoma, juos nušvilpė. Vienu žodžiu, per studentų maištą ar net tuoj po jo vyko daugybė veiksmų, akcijų. Tuo metu Dailės akademijoje susiformavo gana laisva atmosfera. Ideologinių disciplinų dėstytojai bijojo dėl savo darbo vietų. K. Š.: Institute buvo atskira ideologijos – Marksizmo-leninizmo – katedra?

28

S. G.: Nebepamenu. Atsimenu, kad būdavo tokių disciplinų kaip mokslinis marksizmas. Sovietinio meno istorija natūraliai priklausė Menotyros katedrai. Atsimenu, dėstytojai prašydavo: „Būkit žmonės, ateikit į tas paskaitas, nepudruosim jums smegenų tuo marksizmu, ką nors šiaip įdomesnio papasakosim.“ Žinoma, dėl tų sukrėtimų į Akademiją atėjo dirbti naujų dėstytojų, nepriklausančių senajam klanui. Naujieji į dėstymą žiūrėdavo kiek laisviau. Bet pagrindinė Akademijos dėstytojų masė stengėsi žiūrėti, iš kur vėjas pučia, ir per daug neišsišokti. Taip pat ir Menotyros katedra, kuri 9 deš. pabaigoje jau nebuvo prievartaujama ideologiniais dalykais, bet būti išsišokėle irgi nenorėjo. Stengtasi neiškristi iš konteksto, kaip ir buvo išmokyti – dairytis, kas vyksta aplinkui, ir linkti ten, kur linksta visi. K. Š.: Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie Menotyros katedros kontekstą 9 ir 10 deš. sandūroje? Ką veikdavo žmonės, baigę studijas? Automatiškai keliaudavo į kokias nors ministerijas? S. G.: Neįsivaizduoju, ką darydavo. Ko gero, reikėtų klausti dar vyresnių ir kalbėtis apie gūdžius sovietinius laikus. Nes kai 1984 m. stojau į menotyrą, negalvojau, ką darysiu baigęs. O kai grįžau iš armijos 1986 m., jau buvo įsibėgėjusi pertvarka, brendo revoliucijos ir buvo nebeįmanoma planuoti penkmečius ar dešimtmečius į priekį. Nebent tik Algirdas Mykolas Brazauskas, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, mąstė strategiškai į priekį tikrai genialiai. O Menotyros katedroje nusėsdavo daug partinių šulų dukrų, kurios buvo nepakankamai talentingos, kad būtų menininkės. Kita vertus, kad ir kokia ideologizuota buvo Menotyros katedra, meno pasaulis vis tiek buvo šiek tiek laisvesnis. Matyt, daugelis tų dukrų pakliūdavo į muziejus, į mokyklas...


K. Š.: Kiek suprantu, nemažai tų dukrų sėkmingai išlaviravo ir dabar užima elitines pozicijas? S. G.: Na, visaip buvo, bet iš esmės tokia tendencija egzistuoja. Tiesą sakant, aš negaliu paaiškinti, kodėl ta Menotyros katedra sovietmečiu buvo. Matyt, tam tikrais ideologiniais propagandiniais sumetimais. Nes reikėjo, kad kas nors aprašytų sovietinio

meno parodas. Atsimenu savo kursinį darbą iš Sovietų Sąjungos komunistų partijos istorijos disciplinos, kurią dėstė kažkokia fanatikė komunistė. Rašiau apie sovietinio žmogaus portretą Lietuvos sovietinėje dailėje. Pasiėmiau albumų, kurie taip vadinosi, ir padariau jų įžanginių straipsnių kompiliaciją. Gavau trejetą ir kritikos už per daug formalų požiūrį į tokią sudėtingą temą. Šia prasme, matyt, menotyros atstovai(-ės) buvo suvokiami kaip

Paroda „Stalinizmas lietuvių dailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė, XX a. 9 deš. pab. / Exhibition “Stalinism in Lithuanian Art”, Vilnius Academy of Arts, Hall of the New Campus, late 1980s

29


O Menotyros katedroje iš seniau liko Antanas Andrijauskas ir jis mums dėstė meno teoriją, meno filosofiją. Nežinau, ką jis dėstė prieš tai. K. Š.: O kada pradėjo dėstyti Alfonsas Andriuškevičius? S. G.: Pradėjo irgi jau po perversmo. Jis įvedė visiškai naują tais laikais discipliną – dailės kritiką, meno kūrinio interpretaciją ar kažką panašaus. Buvo įdomu, nes iš dalies neformalu, tai buvo neauditorinis darbas: vaikščiodavome po parodas, dailininkų dirbtuves. Pavyzdžiui, paskaita vyksta kokioje nors parodų salėje. Žinoma, buvo ir teorijos dalis. Tais laikais istoriją dar pradėjo dėstyti Adomas Butrimas. Nors tai nebuvo mums nauja, nes istorija Institute buvo neblogai dėstoma ir prieš tai, žinoma, išskyrus Sovietų Sąjungos komunistų partijos istoriją ir panašius dalykus.

Paroda „Stalinizmas lietuvių dailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė, XX a. 9 deš. pab. / Exhibition “Stalinism in Lithuanian Art”, Vilnius Academy of Arts, Hall of the New Campus, late 1980s

propagandininkai, verbalizuojantys tai, ko žiūrovas, stebėdamas dviejų dimensijų kūrinį, iki galo nesuvokia ar ką suvokia neteisingai. K. Š.: Ar 9 deš. pabaigoje buvo ne tiesmukiškai ideologinių, o metodologine prasme normalių paskaitų? S. G.: Ideologizavimą jutau tik pirmame kurse, o vėliau, kai grįžau iš armijos, Institute prasidėjo perversmai. Atsirado naujų filosofijos dėstytojų, nes iki tol ši disciplina buvo labiausiai ideologizuota. Tada pradėjo dėstyti Leonidas Donskis, Vytautas Radžvilas, Edvardas Kriščiūnas (vėliau tapo jaunalietuvių fanatiku). Kriščiūnas paskaitose labiau skleidė Sąjūdžio propagandą, o Radžvilas ir Donskis dėstė tikrąją filosofiją. Buvo tikrai geros paskaitos.

30

K. Š.: Grįžkime prie bendro Dailės instituto (Dailės akademijos) konteksto. Kas dar įdomaus vyko tuo metu? S. G.: Atsimenu, kad tais laikais dar vykdavo kažkas panašaus į studentų meno dienas, kasmetis įvykis, kurį organizuodavo Studentų mokslo taryba ar pan. Studentai viešai eksponuodavo kūrinėlius, kuriuos sukurdavo ne studijų kontekste. Įdomesnių dalykų, savotiško ribų peržengimo, nors ir žaidimo forma, atsirasdavo dar vadinamaisiais stagnacijos laikais. O pertvarkos, arba perestroikos, laikais visa tai jau pavirto įvairių formų laisve. Kas ką norėdavo, tas tą ir eksponuodavo. Tame kontekste pradėjo reikštis ir „Žalias lapas“. Buvome surengę tais laikais radikalią parodėlę „Stalinizmas lietuvių dailėje“ Dailės akademijos naujųjų rūmų hole. Muziejuose tie dalykai jau buvo paslėpti saugyklose, o mes iš Istorijos muziejaus prinešėme įvairiausių paveikslų su Stalinu, molinių pano, bareljefų. Prasidėjo kaip tipinė muziejaus paroda, o vėliau pavirto savotiškomis instaliacijomis.


Pradėjome visus tuos dalykus dėlioti – pavaizduotus pionierius ir t. t., vėliau atsirado dokumentų, Bareikis su [Juliumi] Ludavičiumi prinešė eglišakių. Taigi, instaliavome savotišką lietuvių dailės kampelį Šiaurės Korėjos stiliumi. Padarėme parodėlę, kuri taip ir nusėdo, nes, tiesą sakant, neteko matyti, kad per pastaruosius du dešimtmečius kas nors būtų visa tai ištraukęs iš saugyklų ir viešai parodęs. K. Š.: O kaip reagavo dėstytojai? S. G.: Iniciatorė buvo dėstytoja Laima Petrusevičiūtė. O mes šią idėją palaikėme ir įgyvendinome. Galbūt ji buvo mačiusi įvairių gobelenų ir pan. Vienu žodžiu, visas „Dailės“ kombinatas sovietmečiu intensyviai dirbo tam tikra linkme. Viena vertus, mūsų parodoje buvo galima suprasti, kad Lietuvos dailininkai dirbo sistemai, kita vertus, buvo aišku, kaip ta sistema juos prievartavo. Žinoma, rankų niekam nenukapojo. Neteko girdėti apie nukirstas rankas ar išdurtas akis... Nors tos parodos labai nereklamavome, į ją priplūdo daugybė žmonių. Užpildė holą ir antro aukšto balkonus. Nes tuo metu ir Vilniaus gyventojai buvo mobilūs, smalsūs ir visuomeniški, to nepasakytum apie dabartį.

Nes tais laikais vykdavo daugybė piketų, visuomenė bruzdėjo visuose lygmenyse. K. Š.: Kelintais metais baigėte Dailės akademiją? S. G.: Regis, 1990-aisiais. K. Š.: Ir ką tada veikėte? Ar kuravote kokias nors parodas? S. G.: Dirbau „Litmenyje“ [„Literatūra ir menas“], „Mažojoje Lietuvoje“, taip pat Kultūros ministerijoje. Tai buvo laikotarpis, kai visuomenė pasiekė ribą, už kurios nebeaišku kas – skerdynės, tautų kraustymasis? Miestai pradėjo kariauti su miestais, kaimai – su kaimais. Ko gero, tuo metu mažai kam rūpėjo parodos. Dailės parodų rūmai, arba ŠMC, buvo dar užrūgę... Nors gal ir ne, nes [Kęstutis] Kuizinas 1992 m. jau tapo direktoriumi. K. Š.: O su Gediminu Urbonu bendravote jau studijų laikais? Kaip susibūrėte „Jutempus“? S. G.: Ne, bendrauti pradėjome po studijų. Iš esmės nuo 1993 m., kai įkūrėme „Jutempus“. Tuo metu Vilniuje gana aktyviai reiškėsi

Paroda „Stalinizmas lietuvių dailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė, XX a. 9 deš. pab. / Exhibition “Stalinism in Lithuanian Art”, Vilnius Academy of Arts, Hall of the New Campus, late 1980s

31


Conversation with Sandra Skurvidaitė Kęstutis Šapoka: I am interested in the context of the 1990s, particularly the relationship between the informal initiatives and the newly established or reorganised institutions. Or is it essentially pointless to speak about this divide in the context of that time? Sandra Skurvidaitė: My comments encompass a fairly short yet active period between 1989–1990 and 1996, when I lived in Lithuania and worked as an art critic and curator. I believe that in the early 1990s the distinction between the official and the private initiatives was quite obvious. The official institutions essentially remained Soviet in nature, while the independent initiatives sought to break free from the patronage of the old institutions and reorganise the latter according to new, albeit not necessarily clear (but decidedly different), models. K. Š.: Was the boom of traditional and “interdisciplinary” artist groups of that period an expression of self-governance and democracy or a parody of Soviet-era artist unions? S. S.: I think the mimicking of Soviet institutions was precisely an expression of democracy. The productivity of a parody can be considered “problematic”, because it is not easy to spoof one’s creative output in the process of its production; thus, some figures who would go on to be productive for a prolonged time, like Kęstutis Kuizinas of the Contemporary Art Centre, not necessarily took part in this parody. K. Š.: I am also curious about the situation of the Art Criticism Department, where you made your debut as an art critic and curator, at that time. 48

Kęstutis Šapoka

S. S.: I entered the Academy in 1989 or 1990, immediately after the Sąjūdis. Before that I had been rejected for 4 years in a row. Hence, when I was studying there, the department remained essentially unchanged since the times of Soviet stagnation, although the situation outside of the Academy’s walls was rapidly changing. Meanwhile, most of our “studies” took place in the streets and in cafes (particularly in Pilies Str. and in the Vaiva cafe) rather than at the Academy. Later, in the 2nd year, we engaged in some independent activities – I wrote critical articles on art, and together with my colleagues Gerardas Rukas and Ingrida Kopac (now Žadeikienė) we established Bokšto gallery, one of the first commercial art galleries. The Academy had quite an unfavourable view of this activity; I was expelled from it for a year for failing to do a summer internship in the library, although I had been working at the National Library for several years prior to entering the Academy. A year later they invited me to continue my studies. Presently I teach at American universities, and I realize that I had hardly learned anything at the Academy, except for the courses in classical philosophy and aesthetics taught by Prof. Antanas Andrijauskas and Arūnas Sverdiolas. The only academic innovation was Kęstutis Zapkus’ course for painters. I myself was not in his class, because I studied art criticism, but most of his students were my friends, so informally I ended up being a curator and critic within the Good Evils group. K. Š.: What is your perspective on the establishment of the Contemporary Art Centre, the Soros Centre for Contemporary Art, the Jutempus gallery?


S. S.: In the first half of the 1990s the CAC was not an interesting institutions, because it was immensely difficult to get rid of the Soviet influences and reconstruct that mammoth for new initiatives and new generations. When Kęstutis Kuizinas became its director immediately after graduating from the Academy, he knew what he wanted to do, but try to imagine the kind of stagnant context he had to deal with! I have no idea how he managed to endure it. I guess this stagnant influence somewhat weakened only in the second half of the 1990s, and a clear sign of that was the painting of the CAC’s floor in white, when Valdas Ozarinskas took charge of the CAC’s interior and display design. When we were installing the 1995 Soros exhibition together with fellow curator Raimundas Malašauskas, Kuizinas provided us with full support, and even procured some under-the-counter extra paint for painting over a few square metres of that marble collage floor under Audrius Novickas’ construction when we ran out of money, as Gražina Pajarskaitė (then CAC’s architect), forbade us to paint or nail anything. So, Svajonė and Paulius Stanikas painted the floor grey early in the morning, right before the press conference, because they had already finished working on their own quite complex installation. This is just one example of what Kuizinas had to deal with daily, from employees to ministers and their rearguard. The CAC earned its positive image by gradually and consistently winning the “race”. On the other hand, Jutempus was not really a random thing, but rather a deliberate and urgent effort to create a new, independent institution, while the CAC was still strongly clamped down by the Soviet heel. Jutempus did not last very long not due to a lack of enthusiasm, ideas, or artists, but simply due to insufficient resources and entrenched stagnation. The government did not want to distribute the

pie, and the private sector was still nonexistent, just like EU grants and so on. There was no money even for heating that building. In winter Gedas [Gediminas Urbonas], Saulius Grigoravičius, Sniegius [Petras Ubartas] and others worked in a corner insulated with cellophane and organised all the exhibitions! Gediminas Urbonas was very enterprising, but the maintenance of the building was too expensive, and perhaps there were too few resources and too much nihilism in Lithuania to make the coexistence of two major institutions possible back then. In any case, Jutempus provided the alternative and competition necessary at that time. K. Š.: What is your view today on that time’s unconditional yearning for the West? S. S.: I think that the interest in the global situation (not just “the West”, having in mind Antanas Andrijauskas’ subtle attempts to orient the students to “the East”) is an expression of natural curiosity, expansion and integration; this urge has always existed in the art world both in Lithuania and elsewhere. In Lithuania these intentions could be put into practice only after the restoration of independence. “The West” in Lithuania is and has always been “imaginal”, which is a combination of the words image and original according to Pierre Corbin’s lexicography. In this way, this concept replaces the original image. My personal concept of “the West” fostered an independent position based on what was lacking. A position based on absence. We all know “the real West” does not exist; this concept is a result of reverse Orientalism. Every situation is shaped by specific circumstances, and Lithuania’s westernisation is more of an outcome of political and economical processes rather than a product of the imagination. I don’t think that lack of attention forced anyone to “break out” of Lithuania; rather, the opposite is true.

49


I myself did not experience a lack of opportunities or support from both my peers and senior colleagues. I received offers to work at the CAC and Jutempus, to head the Akademija gallery and other venues; we were free to do practically whatever we wanted, because the Soviet institutions and the people working there had been discredited, and new institutions were in their formative stage.

rovskis’ flirting with Soviet imagery and Sots Art, for instance, marked precisely what we were professedly trying to discard at that period. I don’t know what Lithuania’s attitude towards Russia is like at the moment, but cooperation with Belarus and the fact that a Belarusian university has found a place in Vilnius demonstrate that relationships with the neighbours are being revived.

There were plenty career opportunities in Lithuania in the 1990s, but spaces, new initiatives and information were lacking, because after several years / exhibitions / essays / institutions / colleagues everything entered a vicious circle of repetition. Speaking of my own position, I was seeking personal autonomy, personal space that would be independent from groups and cliques, both Soviet and new. The patriarchal social order was quite oppressive as well. A woman could take part in professional life on an equal footing in the Soviet and the post-Soviet times alike, but there was not enough mutual respect, love, and warmth in personal relationships. “The West” symbolised personal space to me.

K. Š.: Could you tell more about your work with the Good Evils group?

Some artists, such as Gintaras Znamierovskis (I don’t know Donatas Srogis personally), maintained a parallel (rather than oppositional or alternative) position in regard to the major institutions. Their work unfolds inside the cracks in the mainstream, which they precisely expose. The work of such artists is a curator’s dream, because it can change depending on the context and is never fixed. Sometimes such shifting positions cause difficulties of recognition or decoding. These artists’ work can be exhibited in New York’s gallery district of Chelsea, for instance, and its reception will depend on discrepancies between the paradigms of the mainstream, among other things. The lack of attention to such critical practices in our critical discourse of the 1990s has to do with the fact that it was not mature enough yet to be self-critical. Meanwhile, Znamie50

S. S.: During our study years we would hang out and talk for hours on end in the Academy’s cafe, mostly with painting students. Once I heard from them that they had to run to the studio, because their new professor would not wait. It was news to me, because we rarely attended lectures, except those of Andrijauskas and Sverdiolas, as one could easily pass the exams without it. At that time I had just begun to work at the new Bokšto gallery, where I spent all of my time, and would sometimes drop in the Academy’s cafe instead of lectures to meet the artists and discuss various matters. Our first exhibition in January or February 1992 featured students who used to hang out in the Academy’s cafe, most of whom were my friends. They included Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Ieva Martinaitytė, Patricija Jurkšaitytė, Leila Šukiurova, Saulius Mažylis and maybe a few others who were not from the Academy. They brought Kęstutis Zapkus, their teacher from New York, to the opening. Zapkus said that our gallery absolutely complied with New York’s standards (I can confirm that now, although back then I had not seen any gallery and had not been anywhere outside of the Soviet Union). For the whole semester the students in Zapkus’ class were working fervently, every one of them changed a lot, many found their new individual style and stopped painting in an expressionist manner.


In the end of the spring semester Zapkus decided to present his students’ work at the then Exhibition Palace rather than at the Academy, as was the norm. He easily convinced Kuizinas to give them the whole big hall! Zapkus bought 20 carts of champagne, we put on mini skirts, and that was it – Good Evils. Zapkus decided that I should be the critical voice of the Good Evils, and I did not object to that. When I wrote an article for Kultūros Barai (Domains of Culture) monthly, he insisted on mentioning every participant of the exhibition, although I throught it was quite boring, and not every work was necessarily worth the attention. I agreed, however. Now I see that Zapkus saw the Good Evils through the prism of New York’s modernist groups’ emergence, like some hybrid of abstract expressionism and perhaps Fluxus happenings, albeit with a Lithuanian tinge. K. Š.: Could you share the specifics of working with the Soros CCA? S. S.: I can’t think of anything specific to say. The SCCA was a very useful institution; sadly, personal connections were often detrimental to good works. My experience of working with the SCCA was limited to curating one of its annual exhibitions, For Beauty. It was quite an absurd situation when George Soros came to the opening of our exhibition, where he was supposed to receive the Grand Duke Gediminas Award. He had to give a speech at the opening, because it was a habit that remained unchanged from the Soviet times. Soros began to speak, but the interpreter did not understand what he was saying, and could not translate anything. Then she cordially asked if he was perhaps speaking in Hungarian. He answered that he was speaking in a language he had made up, because if he could not understand the art that was displayed in the exhibition, what was the point of giving a speech? I think this “performance” by Soros perfectly illustrates

the absurd institutional situation in 1995. Another important illustration was published in the Art in America magazine; it pictured Soros and Jurėnaitė in front of Artūras Raila’s Cradle, woven from barbed wired with a steel teat hanging above it, looking like father and mother. This picture had also been captured at the opening of For Beauty. K. Š.: I also wanted to ask about Bokšto gallery, as I have never heard of it. What kind of gallery was it, and what did you curate there? S. S.: It was the first pivate commercial gallery in Lithuania, opened in 1991 or 1992. It was established by a business company called Virita. The latter had several CEOs, one of whom was Arūnas Oželis. They decided that a gallery would boost the public image of their company, and rented the premises at Bokšto Street 34 or 24 from the Russian Cultural Centre. Gerardas Rukas, who was associated with the company and learned the arts independently on Pilies Street, was a businessman from Šiauliai and studied biology at the university. He was an untypical figure in the art scene of Vilnius. He became the gallery’s director and was looking for a girl to work in the gallery. I was in my second year at the Art Institute at the moment, I believe, and was looking for some extra income. Some of my friends asked me if I would like to sit in the gallery. I agreed, and from the very first meeting with Gerardas we realized that we could establish a completely new gallery model. We decided that I would curate exhibitions instead of merely sitting in the gallery. Later Ingrida Kopac and Titas Krivickas joined our collective as managers, but essentially it was more of a friendship of fellow-minded people, disguised as working 24/7, rather than business. We renovated the premises ourselves, and the gallery was active for about nine months, subsidised by the mentioned company, which did not earn any revenues from it. Although the art market did not exist, 51


there was a lot of interest in post-Soviet art in the West. We even participated in an art fair in Moscow, where the first Sotheby’s auction was held. We displayed our exhibition at the Lithuanian Embassy in Moscow. Among Bokšto gallery’s exhibitions was the first group show of the Academy’s students, which later acquired the title Good Evils, as I have already mentioned. Other artists who exhibited their works in our gallery included Mindaugas Šnipas, Vytenis Jankūnas, and an artist from Amsterdam who was looking for a space where she could draw on the walls, and we did not make too much fuss about our walls, because we painted them ourselves. There were a few more exhibitions. Most of them got reviewed in the press. Everyone acknowledged that it was a new and interesting model; the artists supported us, and we enjoyed our independence from all those official institutions. At the time, the Nordic Countries’ Information Centre, headed by the language genius Anders Kreuger, was located nearby. Kreuger was working in the diplomatic corps then, and now he is quite an influential curator in Scandinavia. I think the atmosphere in Vilnius at that time contributed to that to some extent. One of our gallery’s artists, Josifas Josadė, who painted in a solemn Giacometti-like manner, was working for Anders as a driver, and introduced us to each other. When Anders learned that I had never seen another gallery, he immediately sent me and Viktoras Liutkus to a conference in Stockholm, where most of the presentations were in Swedish and Finnish, and Anders translated everything and made notes for me in perfect Lithuanian (as I’ve mentioned, he’s a language genius and has learned Lithuanian ideally). Kreuger was an important player in the early 1990s, when Scandinavia’s influence on Lithuania was very prominent.

52

K. Š.: I am curious how much your experience of being an art critic and curator helped you find a place in the Western art market. Do you work as an independent curator? S. S.: My career and worldview formed in the 1st half of the 1990s, the revolutionary period of self-governance and initiatives in Lithuania. This influence is indelible. The American art world does not pay attention to anything beyond itself – that is, anything that does not affect it financially. My Lithuanian experience was of absolutely no concert to anybody in New York, so I began my career from scratch, as I had wanted, first of all from contemporary art and art theory studies. I defended my thesis on feminist performance art (Carolee Schneemann), and later focused on interdisciplinary studies, more specifically the work of John Cage. I have deliberately stayed away from being engaged with a national (Lithuanian, Eastern European) context as a curator and art critic, so I have been working as an independent curator with various projects and institutions in New York since 2002. I also teach and write. If we are speaking about the image of the West that was relevant to us in the 1990s, my perspective on art and the sphere of my interests are still based on what we became after 1989. My current project, titled OtherIS, is related to artistic work focused on the countries that the US and the EU have imposed sanctions on. When I work with, say, Iran’s contemporary art scene, I see many parallels with my own post-Soviet experience. We are what we become, we become what we are.


Pokalbis su kĘstuČiu Zapkumi Kęstutis Šapoka: Pakalbėkime apie tą laikotarpį, kai pusmečiui pakliuvote į Vilniaus dailės akademiją (galbūt tada dar buvo Dailės institutas). Kelintais metais tai įvyko? Ką tuo metu veikėte Amerikoje? Kur dirbote? Kaip atsitiko, kad atvažiavote dėstyti į dar sovietinį kraštą? Kokie buvo įspūdžiai atsidūrus Lietuvoje ir ypač to laikotarpio Dailės akademijoje? Ar gyvendamas Amerikoje ką nors autentiško žinojote apie mūsų kultūrinę padėtį, Dailės instituto padėtį? Kęstutis Zapkus: 1989 m. atvykau į Vilnių dėl jau surengtos didelės mano tapybos darbų ir piešinių parodos. Ji buvo eksponuojama Parodų rūmuose ir prižiūrima LSSR dailės muziejaus (direktoriaus) Romo Budrio. Daug metų Niujorke dirbo sovietų lietuvių žurnalistas Vilius Kavaliauskas, jis rašė žurnalui „The Moscow News“. Mane susiradęs suorganizavo persiųsti daug mano darbų būsimai parodai Vilniuje. Aš nutariau siųsti ketverių metų koncentruotos tematikos seriją „Karų vaikai“ ir jiems tai buvo priimtina. Esu griežtų antikarinių pažiūrų (ateistinis pacifistas) – tikiu kiekvieno žmogaus verte. Mano gyvenimo viduryje radosi aistra pakreipti savą tapybą į politiškai aktyvią pusę, abstrakcijos būdu sukurti karo psichologinį išgyvenimą. Norėdamas įrodyti karų beprotystę, kreipiau dėmesį į vaikų patirtis karo metais ir kaip tokios psichologinės

Kęstutis Šapoka

žaizdos veikia visą jų tolesnį gyvenimą. Tai (kaip kokia neurozė) tęsiasi ir kitose kartose. Idėja, kad vaikų auklėjimas ir saugojimas, kartu sentimentalizuojamas švelnumais, branginimais ir ateities planais, išsivysto į agresyvią kareivišką asmenybę, tikrai nepatikima. Po 18 metų jaunuoliui peršamos patriotizmo, heroizmo idėjos imti ginklą ir pirmyn į kovą – žudyti žmones ir save dėl principų, nustatytų valdančiųjų. Šie [tapybos] darbai prasidėjo abstrakčių formų draskymu į chaosą. Vėliau, norėdamas žiūrovą aiškiau empiriškai įjungti į tas skeveldras, pritaikiau bendrai atpažįstamus įvaizdžius, ženklus. Atvykau į atidarymą antrą valandą po pietų – galerijos durys uždaros, priekyje – daugybė žmonių, prieš juos – mikrofonai ir prasideda partijos „žymių asmenybių“ atidarymo kalbos. Kai sulaukiau savo eilės, sakau: „Esu karo vaikas ir jums, irgi karo vaikams, atvežiau savo kūrybos seriją „Karų vaikai“. Tegul būna visiškai laisva ir nepriklausoma Lietuva!“ Tuo metu Algirdas Brazauskas piršo tik „suvereniteto“ idėją. Na, atsivėrė (tuomečių) Parodų rūmų durys ir visi skubiai subėgo į vidų, apžiūrėjo ir išsiskirstė. Keista, lyg užbėgta prekių atsiimti. Man aiškėjo sovietiniai meno vertinimo principai – liaudžiai sukurtas partijos paramos reiškinys. Jeigu sutampa 53


Projekto „Banginio pilvas“ kvietimas-plakatas / Invitation poster of the project “Whale Belly”

su kasdieniais reikalais arba sentimentais, tai naudinga, kitaip – ne.

lekcionieriai, rėmėjai ir žavi bohemiška menininkų dozė – užtikrinti.

Vakaruose menas iškeltas į estetinės istorijos rafinuotą terpę, prieinamas tik ekspertiniais ir filosofiniais mąstymais, išlaikomas pačios aristokratinės (pinigingos) grietinėlės. Atidarymai, pavyzdžiui, MoMA [Modernaus meno muziejus Niujorke], – tai prašmatnios pramogos, tam tikra atmosfera, apranga, šampanas, ponios ir ponai, kritikai, ko-

Tokios kultūrinės pramogos menui suteikia vertybės iliuziją ir taip pat užtikrina rėmėjų, norinčių būti šių laikų De Medici – mecenatais, gausumą.

54

Kaip padėti Lietuvos meno jaunimui, kuris su Nepriklausomybe aiškiai praras valdžios skiriamą paramą ir bus paleistas klajoti po


pasaulį, ieškoti pragyvenimo su nesutaikoma (sovietine) estetika? Man, humanistui (lietuviui) ir daugiamečiam dėstytojui, jautriam meniškai nusiteikusioms sieloms, susiformavo uždavinys – kaip jiems padėti žengti į negailestingą pasaulį. Po kelių dienų buvau pakviestas apsilankyti Vilniaus dailės akademijoje ir susitikti su studentais. Man buvo labai įdomu pamatyti ideologinius skirtumus. Studentus – žmones – gerai pažįstu, nors vilniškiai atrodė išvarginti, piktesni, prisirūkę, kiti – ne visai blaivūs, nedrąsiai susibūrę pilkuose Akademijos koridoriuose. Dirbtuvių patalpos – irgi pilkos, prigrūstos molbertų, persisunkusios senos alyvos ir gipso. Užtikau vieną merginą, apsistačiusią keliomis drobėmis, drąsiai ištepliotomis tik geltonai, žaliai ir raudonai. Man jautru – mano tėvas žuvo partizanaudamas už Lietuvos laisvę 1946 m. Žemaitijoje. Įdomu, kaip visi kiti žiūri į tą reikalą. Nors anksčiau nebuvo leidžiama koridoriuje kalti vinių, paraginau studentus kalti ir iškabinti svarbesnius darbus diskusijai. Išėjo kitoniška peržiūra (neįprasta, nes tik profesoriai uždarame kambaryje nutardavo pažymį ir vertę, be pačių studentų). Vyko pavieniui – pirmiausia pats studentas pristatydavo savo siekius, turinį ir vertinimą, o tada visi kiti savarankiškai pasakydavo savo nuomonę – atvirai, taip, kaip jiems atrodydavo. Atrodo, kad ta peržiūra suteikė daug kitų studijavimo būdų galimybių. Tingaus nuobodžio nebuvo matyti. 1992 m., kaip tik atgavus Nnepriklausomybę, mane pakvietė atvažiuoti dėstyti penkto kurso studentams. Kiek supratau, atvykau pačių studentų paprašytas, o rektorius [Vytautas] Brėdikis ir ponia Brėdikienė žvelgė į tai abejingiau. Gal įtarinėjo, kad atvežiau dekadanso ir šlamšto iš Niujorko?! (Pirmame aukšte dvokė susmirdusios neišvalomos išvietės, bet

gal liaudis taip buvo laikoma arčiau žemės, kad suprastų, iš kur kilusi, ir neužsimanytų skrajoti po padanges, įkvėpusi svajonių.) Aš – ne ponas, bet nepakenčiu žmonių žeminimo. Atskridau į Vilnių 1992 m. žiemą, tik po Naujųjų metų. Arvydas Šaltenis mane pasitiko ir nuvežė vakare į Aakademiją susitikti su savo būsimais 12 studentų jų dviejų savaičių žiemos atostogų pradžioje. Nuėjome apžiūrėti patalpų, kuriose dėstysiu. Vienas studentas susigūžęs kampe ant grindų kažką paišo. Greta per pradaužtą langą į vidų pučia sniegas. Pasisveikinome, klausiu: „Kodėl nesusitvarkote lango?“ – „O, – sako, – reikia paduoti pareiškimą, o paskui kažin kada sutvarkys.“ Klausiu: „Tai ar patys negalite?“ – „Nėra stiklo“, – sako. Matau sovietinį palikimą – nėra pajėgumo, optimizmo, individualizmo, viskas prislėgta nuo viršaus žemyn. Tokios bus ir mano jaunų menininkų problemos. Po valandėlės susirinko visi 12 studentų, kad susitartume, kaip pradėsime kursą po atostogų (visi su paltais, sniegas per langą, stalas kambario vidury). Aš buvau atsivežęs didžiulį sunkų lagaminą iš Niujorko – pilką, plastikinį, su užtrauktuku aplink. Pastačiau jį stalo viduryje. Pasikviečiau visus ir paprašiau, kad atspėtų jo amžių – iš kokios epochos gali būti toks čemodanas? Visi sprendžia iš medžiagos, užtrauktuko, kad moderniškas, gal 12, 10 metų... Sakau: „Štai mūsų kultūrinė problema, mūsų žinių distancijos, kurias turėsime sutapatinti, jeigu bendrausime bendrame dabarties pasaulyje. Lagaminui 42 metai, mano mamos, atvykusios į Ameriką po karo.“ Lėtai atitraukiu užtrauktuką, apverčiu lagaminą ir iškraunu ant stalo tūkstančius iškarpų iš meno žurnalų, reprodukcijų – tapybos, skulptūros, performansų, straipsnių ir reklamų. Sakau: „Štai mano kraitis jums, 30 metų vaizduojamojo meno žinių, kur reprezentuojami Vakarų meno reiškiniai, interesai (be sovietų 55


Kęstutis Zapkus su studentais, 1992. Iš asmeninio Kęstučio Zapkaus archyvo / Kęstutis Zapkus with his students, 1992. From personal archive of Kęstutis Zapkus Apatinėje eilėje (iš kairės į dešinę) / In the lower row (from left to right): Patricija Jurkšaitytė, Leila Šukiurova, Ieva Martinaitytė, Saulius Mažylis Vidurinėje eilėje (iš kairės į dešinę) / In the middle row (from left to right): Julius Ludavičius, Raimondas Žilys, Kęstutis Zapkus, Audrius Šumskas Viršutinėje eilėje (iš kairės į dešinę) / In the top row (from left to right): Gintautas Vaičys, Saulius Kruopis, Giedrė Lilienė, Aidas Bareikis Vietoj Kęstučio Zapkaus turėjo būti Žilvinas Kempinas, tačiau jis negalėjo dalyvauti fotosesijoje. Zapkus pasiūlė nusifotografuoti, o vėliau nuotraukoje vietoj jo veido įklijuoti Kempino veidą / There should have been Žilvinas Kempinas instead of Kęstutis Zapkus, but Kempinas could not come to the photo session. Zapkus suggested to make the photo anyway, and just paste Kempinas’s face over Zapkus.

varžymo ir įtakos), ir to bendro pasaulio, kuriame dabar jums reikės dalyvauti profesine prasme. Mums reikės smarkiai padirbėti tuos keturis mėnesius, kad užfiksuotume savas menines individualybes, kurios nekopijuotų to, kas padaryta, ir suformuotų originalumo sampratą bendrame meno pasaulyje.“ Vadinasi, menui tik vienas būdas galimas, kūryba – reikės kurti iš savęs ir savo patirčių, ne pagal liaudį, tautą, madas (skonio ir intelekto) ar komerciją, nes tai nepastovūs, laikini meno (ne dailės) reikalai. Kaip pradėti tokį uždavinį? Pirma, žinoti ir suprasti, kas jau pasaulyje atlikta, kad nekartotum, antra – suprasti save, savo reiškinių linkmes ir mąstymo temperamentą. Ir taip pagal savo asmenines nuostatas ir norą pra56

dėti kaip nors vizualiai ženklinti. Reikalinga savianalizė, nes pagal tai bus galima traktuoti šuolį pirmyn – klaidžiojimus, tinkamas inspiracijas, aistrą ir būsimą evoliuciją pagal save. Sakau: „Esate jauni, bet pagal Sigmundą Freudą ir psichologinius tyrinėjimus jūsų pasąmoninis būdas jau viską reguliuoja – yra jau susiformavęs identitetas. O meninis identitetas gali būti netikras, imituojantis dėl įvairiausių priežasčių, kurios ilgainiui dings su tomis pačiomis priežastimis. Per dvi atostogų savaites reikalausiu, kad koncentruotai atliktumėte neabejotinai naudingą uždavinį. Pasiimkite tuščią knygutę eskizams (joje bus galima rašyti ir eskizuoti savo minčių eigą), detaliai aprašykite visą savo gyvenimą nuo vaikystės iki vakar. Atvirai (be cenzūros), būtinai įvaizdinkite išgyvenimus ir reakcijas į viską, kas su jumis susiję: jausmus, fantazijas,


Pokalbis su „POP UP“ galerijos steigĖjais Reikia steigti galerijas prekybos centruose

2014 m. gegužę Vilniuje, prekybos centre „GO9“ (Gedimino pr. 9), veikė eksperimentinė POP UP galerija. Tai keturių jaunų menininkų grupės „Young Poor Artists“ („YPA“) kuratorinis ir meninis projektas. Keturioms savaitėms menininkai tapo galerijos vadovais, vadybininkais ir kuratoriais. Jie turėjo ambicijų parodyti daugybės jaunų įdomių menininkų kūrybą, pradedant tapyba, baigiant performansais, poezijos skaitymais ir koncertais, kartu išlaikyti bendrą galerijos veiklos ir eksponuojamo meno kokybę. Projekto iniciatoriai savo galeriją apibūdina taip: POP UP Galerija yra meno renginys, kuriuo naikinama riba tarp meno ir buities, „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros, praeivio ir žiūrovo, perkeliant menines praktikas į kasdienybės teritoriją. Šį perkėlimą leidžia atlikti „pop up“ strategija, pagal kurią meno galerija laikinai veikia prekybos centre. Tapdama šios erdvės ekosistemos dalimi, o jos veikimo principus taikydama kaip kuravimo būdą, POP UP Galerija siekia maksimaliai priar424

Kęstutis Šapoka

tėti prie žiūrovo ir kartu kurti savitą šiuolaikinės kultūros interpretaciją. 1 Grupė „YPA“ trumpam sukūrė savotišką mūsų šiuolaikinio meno konjunktūros, tiek oficiozinės, tiek „pogrindinės“, mini alternatyvą. Per keturias savaites galerijoje buvo surengtos šių menininkų parodos, performansai, kitokio pobūdžio prisistatymai: Eglės Grėbliauskaitės, Justinos Jokūbaitytės, Alexo Jaru (Algirdo Jaruševičiaus), Manuelio Krumraino, Aistės Motiejūnaitės, Artūro Dubakos, Gabrielės Šermukšnytės, Monikos Dirsytės, Gretos Grinevičiūtės, Agnietės Lisičkinaitės, Marijos Baranauskaitės, Sigitos Juraškaitės, Kęstučio Svirnelio, Pablo Wendelio, Jaro Ramūno, SD Drua (Dariaus Šidlausko). Kęstutis Šapoka: Papasakokite apie grupę „YPA“. „Young Poor Artists“: Grupę sudaro keturi menininkai: Greta Vileikytė, Gedvilė Tamošiūnaitė, Vladislavas Novickis ir Stanislovas Marmokas. Susijungėme į grupę ideologiniu 1 http://www.youngpoorartists.com/gallery/apie/.


Alexo Jaru paroda, POP UP galerija, prekybos centras GO9, Vilnius, 2014
/ Alex Jaru’s exposition, POP UP Gallery, Shopping Center GO9, Vilnius, 2014

pagrindu. Kitaip sakant, susibūrėme ne tam, kad kartu rodytume savo kūrinius, rengtume „bendras parodas“, bet norėjome suburti grupę kaip vienetą, kurioje nebūtų atskirų „asmenybių“. Tiesiog diskutuodami ir pasiekdami kompromisus kuriame bendras idėjas. Už „YPA“ ribų kiekvienas kuriame individualiai. Kaip grupė esame tarsi gamybinė kompanija, kurianti tam tikrą produktą, kuris neturi vieno konkretaus autoriaus. K. Š.: Pavadinimą reikėtų versti kaip „Jauni vargšai menininkai“? „YPA“: Pavadinimas atsirado juokaujant ir jo nereikėtų suprasti pažodžiui. Tam tikra prasme tai buvo ironiška aliuzija į garsųjį „Young British Artists“ („YBA“), t. y. Damieno Hirsto arba 10 deš. kartos, apibūdinimą. K. Š.: Žinant, koks turtingas dabar yra Hirstas ir kai kurie „YBA“ atstovai, jūsų grupės pavadinimas gana šmaikštus...

„YPA“: Galų gale, kaip paaiškėjo vėliau, „poor“, arba „vargšų“, ironiškas intarpas tapo itin paveikus. Jis akimirksniu sudomina. Iš tiesų, vargšų sąvoka mūsų grupės atveju nėra labai tiksliai apibrėžta, labiau paveiki kaip tam tikras įvaizdis. Šia prasme „Young Poor Artists“, arba „YPA“, mums reiškia labiau neturėti, neapsibrėžti aiškių kūrybos ribų. Sąmoningai nenorime iš anksto atsakyti į klausimą, kuria kryptimi judėsime toliau. Pasakysiu netgi, jog jei iš anksto būtume nusibrėžę aiškias veiklos ribas, kryptį, tai net nebūtume pradėję veiklos. Toks aiškios krypties neturėjimas mums leidžia vieną dieną tapti galerininkais, kitą – pačiais menininkais, trečią – „agentūros“ atstovais, ketvirtą – valytojais ar lakūnais... Mus domina kūrybinio mobilumo idėja. K. Š.: Kaip gimė POP UP galerija? „YPA“: Mes, kaip grupė „YPA“, praėjusiais metais dalyvavome Lenkijoje, Vroclave, 425


Tekstai / Texts

439


Bendrautojai mieste: „Identifikacija“, „Troleibusas Nr.0“, „Flash Bar“, „Tylejimai“ Lina Michelkevičė

Šiame straipsnyje analizuosiu menininkų inicijuotus projektus, kuriuose buvo naudojamos kolektyvinės praktikos kaip urbanistinės erdvės kūrimo ir sureikšminimo strategija. Pasirinkti keturi Vilniuje vykę projektai: „Identifikacija“ (1999), Andriaus Rugio, arba PB8, „Troleibusas Nr. 0“ (2006), Mirjam Wirz inicijuotas „Flash Bar“ (2006– 2008) ir Vitalijaus Červiakovo „TylĖjimai“ (nuo 2010). Nors šiuose projektuose tiriama urbanistinė aplinka, daugiausia dėmesio čia tenka ne tyrimo objektui, bet metodui – kolektyviniam erdvės „apgyvendinimui“. Temos atžvilgiu lietuviškos meno istorijos kontekste tokius projektus iš dalies galima susieti su pirmajam Nepriklausomybės dešimtmečiui gana būdingomis iniciatyvomis neparodinėse erdvėse, projektais mieste1, parodomis-renginiais apleistuose ar

1 Pavyzdžiui, Vilniuje: „Skulptūra senamiestyje“ (1994, kur. Algis Lankelis), „Sau ir kitiems“ (1995, kur. Liutauras Pšibilskis), „Kasdienybės kalba“ (1995, kur. Algis Lankelis), paroda reklaminiuose stenduose (Vilniuje ir Kaune, 2001, kur.

440

pagal pirminę paskirtį nebenaudojamuose pastatuose2. Ši tendencija pirmiausia buvo susijusi su jaunosios kartos menininkų, nepriklausančių senosioms struktūroms (kūrėjų sąjungoms), eksponavimo erdvių paieškomis – kaip teigia menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė, tokios ekspozicijos neparodinėse erdvėse buvo lengvai įgyven-

Algis Lankelis), kituose miestuose – menininkų sąskrydžiai Telšiuose (1997–2000, kur. Donatas Jankauskas-Duonis), Alytuje – „Tiesė. Pjūvis“ (1993–1996) ir Alytaus bienalės (nuo 2005, kur. Redas Diržys). 2 Vilniuje – projektai „Instaliacija name“ (apleistame pastate Malūnų gatvėje, 1994), „Banginio pilvas“ (buvusiuose Kareivių kultūros namuose Šiaurės miestelyje, 1995), „Užmiršta dabartis“ (apleistame pastate Didžiojoje gatvėje, kur. Algis Lankelis, Audrius Novickas, Paulas Rodgersas, 1996). Bendrą kolektyvinių meno projektų viešojoje erdvėje apžvalgą galima rasti Aušros Trakšelytės disertacijoje Įvietintas vaizduojamasis menas. Teorinis diskursas ir raiška Lietuvos šiuolaikiniame mene, Vilniaus dailės akademija, 2010, p. 82–92; kai kurių iš minėtų projektų pristatymą – Daivos Citvarienės disertacijoje Ideologiniai Lietuvos meno diskurso pokyčiai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 67–71, o daugumos šių projektų dokumentaciją – knygoje (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos. Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m., sud. Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka, Vilnius, 2011, p. 304–409.


dinamos finansiškai (beveik nieko nekainavo) ir galėjo būti tolesnės karjeros meno institucijose pradžia, be to, jos turėjo naujo, netradicinio meno prieskonį3. Žvelgiant globaliau, nebenaudojamų miesto struktūrų pritaikymas menui ir įvairioms kūrybinėms „Pasidaryk pats“ veikloms nėra išskirtinis reiškinys (dažnai tai būna neatsiejama apleistų pastatų savavalio apgyvendinimo (angl. squatting) dalis). Tačiau Lietuvos kontekste būčiau linkusi tai sieti ne su Vakarų įtaka, bet su susiklosčiusia palankia politine ir urbanistine situacija (kuria pasinaudojo ne tik pavieniai menininkai ar jų grupės, bet ir naujos organizacijos, neturinčios nuolatinių erdvių ekspozicijoms): keičiantis santvarkai ir naikinant senąsias valstybės išlaikomas institucijas, miestuose atsirado nemažai apleistų erdvių. Pavyzdžiui, Kareivių kultūros namuose arba Geležinkelininkų kultūros rūmuose Vilniuje įsikūrė reguliarią veiklą vykdanti „Meno lyga“, vėliau – „Jutempus, Tarpdisciplininio meno projektai“ („JTMP“). O dešimtmečio pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje tokių ekspozicijoms patrauklių vietų padaugėjo bankrutavus sovietmečiu įkurtoms gamykloms, nes jos nesugebėjo prisitaikyti prie ekonominės sistemos pokyčių, ar jas restruktūrizavus. Pavyzdžiui, Vilniuje paroda „Būti naudingam“ eksponuota sename baldų fabrike (2000, kur. Danas Aleksa, Algis Lankelis ir Audrius Novickas), paroda „Zugzwang“ – buvusiame duonos fabrike (2010), VDA bakalaurantų baigiamųjų darbų paroda – buvusioje „Tauro“ alaus gamykloje (2010). Šiauliuose projektai vykdyti buvusiame batų fabrike „Elnias“, Klaipėdoje – buvusiame tabako fabrike. 10 deš. projektai neparodinėse erdvėse daugiau susiję su prieinamų (finansine ir organizacine prasme) alternatyvų paieška, o pastaraisiais metais tokia veikla jau dažnai yra kultūros politikos

3 Skaidra Trilupaitytė, „Kas skaičiuoja nepriklausomo meno dešimtmečius?“, in: (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, p. 30–57.

strateginė dalis, kuria siekiama skatinti menininkų „verslumą“, nebenaudojamuose pastatuose kurti kultūros ir meno inkubatorius. Klaipėdos tabako fabrikas 2014 m. perdarytas į šiuolaikinių scenos menų ir kūrybinių verslų inkubatorių „Kultūros fabrikas“, tam ruošiamas ir Šiaulių batų fabrikas, iš dalies su šia tendencija susiję ir „Fluxus ministerijų“ projektai Vilniuje bei Kaune. Tokie ir toliau analizuosimi kolektyviniai projektai mieste išsiskiria tam tikro savito žvilgsnio į įprastą aplinką kultivavimu ir užmirštų, apleistų, keistų vietų savoje urbanistinėje aplinkoje ieškojimu. Kita vertus, 10 deš. ir vėlesniems projektams neparodinėje aplinkoje beveik išskirtinai būdingas naujos, alternatyvios erdvės menui poreikis – miesto erdvė čia tapdavo prasminga ir aktyvi tik į ją įterpus meno kūrinių (objektų ar performansų). Tokie projektai iš esmės buvo paremti nuostata, kad estetinis objektas ar veiksmas gali sukeistinti (praeivių) kasdienybę, būti ypatingo patyrimo šaltinis4. Be to, miesto erdvė čia pakeitė pabodusią, gal pernelyg konvencionalią ar dėl institucinių kliūčių neprieinamą parodinę erdvę. O beveik visuose tolesniuose šio skyriaus pavyzdžiuose meninių objektų (performansų) apskritai atsisakoma arba jų importavimas į socialinę aplinką yra veikiau papildantis veiksnys – tai kasdienė veikla ir žmonių (dalyvių, žiūrovų, praeivių) susitikimas konkrečioje vietoje funkcionuoja kaip galimai estetinė patirtis. Urbanistinė aplinka čia įgauna prasmę ne dėl įterptų meno objektų, bet kaip dalyvaujamoji erdvė, kurioje skleidžiasi įvairios kasdienės, socializacijos praktikos (pirmiausia, judėjimo ir susibūrimo, tačiau taip pat ir kitos „banalios“, kartotinės veiklos, tokios kaip valgymas ar laisvalaikio leidimas). Tokius projektus grindžiančio lūkesčio atspirties taškas yra visiškai priešingas: ne estetinis objektas laikomas išskirti4 Panašia netikėtumo efekto viltimi paremtas ir šio amžiaus projektas – su „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ („VEKS“) veikla susijęs tęstinys renginys „Menas netikėtose erdvėse“.

441


nės patirties (nuobodžioje, monotoniškoje, susvetimėjusioje kasdienybėje) šaltiniu, bet viliamasi – kaip bebūtų paradoksalu, – kad bet kokia įprasta, nereikšminga, kartotinė praktika, atliekama drauge, gali būti išgyvenama kaip estetinė. Judėjimas ir būriavimasis Tokio pobūdžio menines praktikas, nežiūrint to, kokiais kolektyviniais veiksmais jos yra grįstos, pirmiausia galima apibūdinti raktažodžiais judėjimas ir būriavimasis, jie abu išreiškia tam tikrą pamatinį kolektyvinio subjekto santykį su aplinka. Čia svarbi ne šių dviejų sąvokų opozicija, kurią būtų galima įžvelgti judėjimą laikant aktyvia, o būriavimąsi – labiau statiška veikla (atvirkščiai, sąmoningas kolektyvinis judėjimas tuo pačiu metu yra ir susibūrimas), tačiau tai, kad šie buvimo erdvėje būdai toliau analizuojamuose projektuose tampa ir (urbanistinės) erdvės kūrimo strategija. Tai yra, erdvė čia suprantama ne kaip savaime reikšminga, bet kaip atsirandanti ir išnykstanti sulig kolektyvinėmis praktikomis. Todėl judėjimas ir būriavimasis čia turėtų būti suprantami ne kaip priemonė pasiekti tikslą (kur nors nukakti ar ką nors susitikti), bet kaip kolektyvinės patirties formos, kuriomis vienaip ar kitaip įsisavinama erdvė ir nuo kurių priklauso jos supratimas. Pirmasis čia analizuojamas projektas yra tarsi tarpinė grandis tarp anksčiau minėtų projektų bei parodų mieste ir tokių kolektyvinės patirties praktikų. Projektas „Identifikacija“ (1999, kuratorė Laima Kreivytė, organizatoriai Kostas Bogdanas, Rokas Dovydėnas, Antanas Zabielavičius)5 dar buvo paremtas strategija į miesto erdvę įterpti kokį nors kūrybinį produktą. Savaitės trukmės projekte-parodoje viešojo transporto – troleibusų – sistema buvo panaudota kaip ekspozicijos erdvė

5 Projektas aprašytas remiantis interaktyviu katalogu: Identifikacija. Projekto katalogas, 1999, CD-ROM.

442

menininkų kūriniams. Dalis eksponuojamų kūrinių čia funkcionavo panašiai, kaip ir įprastoje ekspozicinėje erdvėje (pavyzdžiui, Gintauto Trimako jūros peizažo fotografijos virš troleibuso langų), tačiau kai kurie – veikiau kaip materialūs keleivių interakcijos tarpininkai. Paulinos Eglės Pukytės „Geismų troleibuso“ turėklai ir rankenos buvo aptraukti rožiniu gipiūru, prikimštu braškančių polietileno maišelių – po keleto dienų, nuolat liečiami troleibuso keleivių, „turėklai, primenantys erotiškus moteriškus apatinius, virto nudrengtais skarmalais“6. Menotyrininkė Algė Andriulytė, „Identifikacijoje“ atlikusi tyrimą – troleibuso keleivių apklausas apie jų santykius su menu, cituoja vieno keleivio komentarą: „Aš bijojau prie jo (darbo) prisiliesti, jis atrodė prisisiurbęs visų pravažiavusiųjų purvu ir prakaitu.“7 Kūrinys čia yra ne vien estetinės refleksijos objektas, bet ir labai materialus netiesioginės keleivių sąveikos įkūnijimas. Kaip projektą aprašančiame tekste teigia menotyrininkė Eglė Rindzevičiūtė, fiziškai ir semantiškai ankštoje visuomeninio transporto erdvėje tinkamiausia reakcija į aplinką laikomos pastangos į ją nereaguoti8. Perdėtas Pukytės darbo medžiagiškumas (nešvarumų prisigėręs audinys) komentuoja šį, antrąjį, tariamo bendruomeniškumo aspektą – skatinamas ne draugingas šventiškumas tarp laikinos bendruomenės narių (troleibuso keleivių), bet atvirkščiai – papildomas atgrasumas ir mėginimas išvengti priverstinio kontakto (nors kaip vienas projekto tikslų įvardijamas siekis „aktyvinti komunikaciją“9). Kontakto, 6 Algė Andriulytė, „Troleibusomanija“, in: 7 meno dienos, 1999-10-01, p. 6. 7 Ibid. 8 Eglė Rindzevičiūtė, „Visuomeninis transportas kaip meno erdvė“, in: 7 meno dienos, 1999-09-03, p. 8. 9 „Visi juda ta pačia kryptimi, bet skirtingais tikslais, turi teisę išlipti, bet negali pakeisti maršruto. Atsitiktinai atsidūrę viename troleibuse skirtingos visuomeninės ir kultūrinės patirties žmonės nesudaro bendrijos. Todėl vienas iš meno troleibuse tikslų buvo aktyvinti komunikaciją“; Laima Kreivytė,


Mirjam Wirz ir kiti, „Flash Bar“, 2006–2008: Tauro kalnas. Kadras iš Vaclovo Nevčesausko videofilmo / Mirjam Wirz and others, “Flash Bar”, 2006–2008: Tauras’s Hill. Videostill by Vaclovas Nevčesauskas

kurio pėdsakus (tik ne tokius akivaizdžius) savo ruožtu panaikinti mėgino Bogdanas, projekto metu visą savaitę plovęs ir valęs vieną konkretų troleibusą. Jo meninė deklaracija („Kartais, o jeigu nuoširdžiai, – tai dažnai, aš suabejoju meno ir menininko svarba visuomenėje. Tikriausiai švarus ir tvarkingas troleibusas yra daug reikalingesnis eiliniams piliečiams negu paroda.“) kartu nurašo grynai estetines meno formas kaip nebeveiksmingą būdą dalyvauti visuomenėje. Meninio darbo pakeitimas nekvalifikuoto turinio darbu išsako autoriaus nuostatą, kad fizinis visuomenės sistemų palaikymas (kaip antai bendros aplinkos priežiūra arba judėjimo koordinavimas „Identifikacija. Meninis projektas Vilniaus troleibusuose“, in: 7 meno dienos, 1999-09-03, p. 8.

(pirminė, neįgyvendinta Bogdano šio projekto idėja buvo vairuoti troleibusą) gali būti naudingesnis ne tik už produkciją – meno kūrinių gamybą, bet ir už politines menininko funkcijas, pavyzdžiui, viešo intelektualo ar tautos vedlio. Varomas tam tikro nenaudingumo komplekso, Bogdano sumanymas kelia klausimą, kaip įveikti meninės kūrybos ir darbo dichotomiją bei nešti apčiuopiamą naudą. Kita vertus, projekto laiko ir koncepcijos ribojama tokia „tarnystė“ gali atrodyti ir kaip veidmainystė ar vaidmenų žaidimas, leidžiantis menininkui, projektui pasibaigus, saugiai grįžti į aukštesnę poziciją socialinių statusų hierarchijoje. „Identifikacijos“ projektas dalyvaujamojo meno kontekste specifinis ne savo turiniu

443


Vardų rodyklė / Index of Names

Abaris, Darius 195, 197 Abečiūnas, Povilas 472, 474, 486, 489 Abramovič, Marina (Abramovich, Marina) 359 Abramovich, Roman 464 Åhlund, Per 362 Ay-O (Iijima, Takao) 288 Akelytė-Prusevičienė, Rūta 165 Akstinas, Gediminas (vyr.) 112, 117, 122, 127, 346 Albertas 191, 201 Aleknaitė-Abramikienė, Vilija 163, 175 Aleksa, Danas 117, 127, 441, 453 Aleksandras II, caras (Alexander II, Tsar) 288, 298 Aleksandras (Александр) 499 Alesius, Povilas 192, 202 Alikas, litofcas 323, 328 Alminas, Ramūnas 344–355, 344, 345, 346, 347, 352, 353, 354 Anaya, Steve 236 Andersen, Henrik B. 374, 380 Andrejevas, Julius 163, 175 Andrijauskas, Antanas 30, 44, 45, 48, 49, 50 Andriulytė, Algė 442, 444, 454, 455 Andriuškevičius, Aleksas 134, 136, 141, 142, 143, 144, 145, 148, 149, 152, 158, 296, 300 Andriuškevičius, Alfonsas (Andriušis) 7, 16, 30, 60, 69, 140, 142, 147, 151, 152, 158, 210, 219, 369 Anglickaitė, Akvilė 331, 336, 339, 342 Antanavičius, Valentinas 140, 142, 236 Antanėlis, Kęstutis 198 Antinis, Robertas (jaun.) 134–139, 142, 143, 144, 148, 152, 158, 159, 287, 288, 296, 297, 300 Antinis, Robertas (vyresn.) 296, 300 Aputis, Juozas 369 Arina 282 Aristotelis (Aristotle) 213 Arlauskas, Paulius 8, 17, 72, 80, 281–286, 283 Asanavičiūtė, Loreta 323, 328 Ashot-Ashot 165, 166, 168, 176, 177, 179 Athey, Ron 256 Atsuktuvas (Screwdriver) 163, 176, 223, 230 Auby, Tamás St. 476, 491 Augaitis, Daina 211, 219 Augūnas, Romualdas 90, 104 Babijonas, Darius 472 Bach, Johan Sebastian 65 Bacevyčia [slemeris, disidentas/slammer, dissident] 476, 491 Bajarkevičius, Tautvydas 444, 455 Bakunin, Mikhail Aleksandrovich 402, 409 Balakauskas, Osvaldas 171, 181 Balčiūnas, Evaldas 482, 495 Baltakis, Stasys 165 Baltėnas, Arūnas 92, 105 Baltrušaitis 308 Baltrūnas, Arvydas 162, 163, 166, 170, 171, 172, 173, 177, 181, 182, 183, 185, 190 Baltušnikas, Naglis 143, 148 Banys, Erikas 289, 298 Baranauskas, Gediminas 476, 491 Baranauskaitė, Marija 424, 432 Bareikis, Aidas 31, 38, 45, 50, 56, 58, 62, 63, 65, 68, 167, 170,

522

172, 173, 178, 180, 182, 187, 235, 236, 237, 238, 239, 240, 241, 243, 244, 245, 246, 247, 248 Barilaitė, Jurga 282, 285 Barysas-Baras, Artūras 154, 155, 159 Barthes, Roland 462 Bartulis, Vidmantas 152, 159, 165, 171, 176, 181 Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Aušra 290 Basanavičius, Jonas 240, 248 Baskov-Strannik, Nikolaj 402, 410 Basqiuat, Michel 240 Bastys, Darius 449, 459 Baudrillard, Jean 462 Beethoven, Ludwig Van 65 Beinaravičius, Augustinas 447, 458 Benderis, Ostapas 321 Benediktas (uošvis) 306 Benzaquen, Stephanie 474, 477, 488, 491 Berardi-Bifo, Franco (Берарди-Бифо, Франко) 476, 478, 491, 492, 502 Beresnevičius, Gintaras 385 Berezovsky, Boris 464 Bergmark, Johannes 362, 481, 495 Beržinis, Gediminas 281, 282, 283, 284, 285 Beuys, Joseph 166, 177, 184, 189, 368, 450, 460 Bieliukas, Kęstutis 162, 165, 168, 178 Bikoro, Nathalie Mba 362, 366 Bishop, Claire 451, 461 Bizauskas, Vidas 197 Blaževičius, Petras 249, 262 Blissett, Luther 397, 400, 401, 405, 408 Böll, Heinrich 465 Bogard, Michael van den 209 Bogdanas, Konstantinas (vyresn.) 197, 377 Bogdanas, Kostas (jaun.) 11, 20, 269, 367–381, 369, 371, 442, 443, 454 Bogdanienė, Eglė Ganda 370, 379 Boruta, Kazys 388 Bourdieu, Pierre 467 Bourgeois, Louise 251, 259, 263 Bourriaud, Nicolas 397, 399, 400, 401, 405, 406, 407, 408 Bowie, David 512, 518 Brazauskas, Algirdas Mykolas 28, 32, 33, 39, 40, 53 Brežnevas, Leonidas (Brezhnev, Leonid) 166, 177, 324 Brėdikienė, ponia 55 Brėdikis, Vytautas 55 Brener, Aleksandr 386, 391 Bronius 321 Buck-Morss, Susan 511, 512, 513, 517, 518, 519 Bučas, Audrius 192 Bučienė, Marina 192 Budrys, Romualdas 53, 66, 119, 129, 368, 369, 378 Budrytė, Ina 413, 420 Budulis 323 Budvytis, Alfonsas 151, 157 Buklys, Liudvikas 95, 109 Bumšteinas, Arturas 333, 340 Buratinas/ Buratino (Russian remake of Pinocchio) 322, 327 Bürger, Peter 397, 405 Burokevičius, Mykolas 322, 327 Butrimas, Adomas 30


Cage, John 47, 52, 60, 65, 142, 147 Cartier-Bresson, Henri 332, 339 Casta, Maline 362 Castells, Manuel 509, 515 Castor & Polux 382, 383, 389, 390 Cézanne, Paul 140, 147 Celedinas, Dominykas 330 Chaplin, Charlie 65 Chatzistefanou, Pangiotis 398, 406 Choa, Minjung 216 Chruščiovas (Khrushchev), Nikita 324 Ciardi, Francesca Romana 362, 363, 366 Citron, Charlie 476, 491 Citvaras, Linas 290 Citvarienė, Dalia 156, 160 Citvarienė, Daiva 440, 452 Clawson, Anna 413, 420 Conrady, Matthias 217 Corbin Pierre 45 Cukermanas, Markas 141, 192 Curtis, Stephen 464 Cvirka, Petras 236 Čechovas (Chekhov), Antonas 210, 219 Čekanauskas, Edmundas 61, 69 Čekasinas, Vladimiras 142 Čepaitė, Zita 510, 516 Čeponytė (Ozarinskienė), Aida 120, 512, 518 Červiakovas, Vitalijus 440, 445, 447, 449, 450, 452, 456, 457, 460 Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas (Чюрлёнис, Микалоюс Константин) ( taip pat – menų gimnazija, muziejus/ also art school, museum) 65, 167, 177, 192, 235, 245, 265, 276, 296, 299, 462, 463, 503 Čiurlionis, Rimas 145 Čiuta, Darius 120 člėnačiulpys/dicksucker 322 Dainys, Gintautas 252 Dambrauskas, Vilmantas 281, 284 Damaševičius, Vytautas 156 Darbutaitė, Laura 399, 407 Daščioras, Sigitas 249, 256, 262 Daugelis, Osvaldas 85, 98 Daunys, Vaidotas 87, 100 Daunora (Daunoravičius), Tomas 191, 201 Debord, Guy (Дебор, Ги) 215, 221, 401, 409, 503, 504 Deleuze, Gilles 462, 478, 492 Dereškevičius, Kostas 207, 369 Derrida, Jacques 462 Diaz, Juan Pablo 396, 399, 405, 407 Dichavičius, Rimantas 150, 157 Didžiapetris, Gintaras 95, 109, 333, 340 Didžgalvis, Valentinas 282, 285 Dikčius, Arūnas 161, 163, 164, 166, 168, 174, 177, 178, 183, 239 Dirgėla, Evaldas 8, 17, 265, 266, 267, 276, 276, 277, 305, 306, 314 Dirsytė, Monika 424, 432 Diržys, Redas 8, 12, 13, 17, 21, 192, 196, 197, 204, 359, 363, 366, 383, 386, 390, 391, 393, 394, 403, 440, 452, 469–497, 473, 483, 487, 496, 498–508, 508 Disney, Walt 211, 220 Ditte Nissen, Lena 217 Dobriakov, Jurij 77, 83, 336, 343 Donauskytė, Kristina 476, 491

Donskis, Leonidas 30, 73, 80, 382, 383, 385, 389, 510, 511, 516, 517 Dorninger, Fadi 88, 101 Dovydėnas, Rokas 266, 269, 272, 279, 442, 454 Dragset, Ingar 95, 109 Drambliukas (The Little Elephant) 162, 163, 164, 176 Drėma, Vladas 91, 104 Dubaka, Artrūras 424, 432 Duchamp, Marcel 450, 460 Dunderis, Vilmantas 483, 496 Durkintas 169, 180 Dzeržinskis, Felikas (Dzerzhinsky, Felix) 292 Dzūkas 167, 168, 178 Eimontas, Raimundas 288, 291, 293, 299 Elíasson, Ólafur 95, 109 Elliot, Karen 400, 401, 405, 408 Elmgreen, Michael 95, 109 Engelhardt, M. 137 Eriksonas, L. 303, 313 Faulkner, William 210, 219 Fomina, Julija 514, 520 Foucault, Michel 464 Franco, Francisko 388 Freud, Sigmund 57, 67 Fringeli, Christoph 397, 399, 405, 407 Fulbright, James William 62, 70, 239, 240, 247 Gaičevskis, Henrikas 200, 383 Gaidamavičiūtė, Rūta 164 Gaigalas, Vidmantas 154, 159 Gaillard, Rémi 228, 233 Gambickaitė, Danutė 150–160, 449 Gapševičius, Mindaugas 212, 213, 214, 220, 221 Gapšys, Giedrius 169, 180 Garšva, Virgilijus 251 Gasiūnas, Jonas 59, 68, 266, 268, 463 Gečas, Vincentas 27, 71, 79, 140, 147, 207, 218 Gečiauskas, Tomas 294, 295 Gelguda, Ugnius 331, 336, 339, 342, 343 Gelūnas, Arūnas 212, 228, 233 Gelman, Marat 293 Geniušas, Julius 162, 174 Geniušas, Petras 162, 174 Georgiou, Christina 361 Gerasimavičius, Darius 73, 80, 119, 129, 307, 344, 352 Giacometti, Alberto 47, 52 Gintalaitė, Agnė 444, 455 Girnius, Kęstutis 384, 390 Gylys, Valentinas 191, 193, 197, 201 Glinskis, Simonas 331, 339 Godin, Noël 382 Gogh, Vincent Van 58, 462 Goyd, Julija 447, 457 Gorbačiov (Gorbachev), Michail 207, 218 Gorkis, Maksimas (Gorky, Maxim) 303, 313 Gormley, Antony 33 Gosling, Daniel 290 Gračiovas, Olegas (Grachyov, Oleg) 322, 327 Grantas, Andrejus (Grant, Andrey) 330, 338 Gražys, Audrius 463 Grėbliauskaitė, Eglė 424, 432 Grigaliūnas, Kęstutis 145 Grigoravičius, Saulius 26–42, 44, 49, 73, 80, 86, 99, 192, 193, 194, 202, 205, 207, 210, 218, 219

523


Grigaravičienė, Erika 93, 106 Grigorjevna (Grigoryevna), Valentina 140, 147 Grinevičiūtė, Greta 424, 432 Griškevičius, Petras 38 Grunskis, Tomas 120 Gruodytė (Gruodis), Karla 510, 516 Gruzdas, Gytis 252, 255 Guattari, Félix 478, 492 Gudaitis, Arūnas 95, 109 Gutauskas, Tadas 465 Hadley, Jamie Lewis 360, 365 Hassan, Ihab 290 Hermann, Pablo 396, 405, 407 Héraud, Anaïs 362, 366 Higgins, Dick 185, 190 Hijikata, Tatsumi (White Cami) 225, 231 Hirst, Damien 425, 432 Hitler, Adolf 202 Hofmansthal, Hugo von 468 Hollingsworth, Mark 464 Home, Stewart (Хоум, Стюарт) 394, 397, 401, 403, 405, 475, 478, 481, 490, 492, 495, 504 Hunter, Rody 401 Hurufi, Fazlallah Saint 483, 495 Iljuščenko, Julij (Ильющенко, Юлий) 508 Imbrasas, Audronis 510, 516 Indrašius, Saulius 306, 314 Iurko, Adrian 398, 406 Iwana, Masaki 225, 226, 232 Ivanovas, Valerijus 322, 323, 327, 328, Ivaškevičius, Arūnas 322 Iwaoka, Takashi 290 Jablonskienė, Lolita 106, 333, 340, 511, 514, 518, 520 Jablonskis, Linas 192, 194, 195, 197, 199, 202, 368, 369, 378 Jackson, Poppy 356, 365 Jakobsen, Jakob 401, 409 Jakučionis, Mindaugas 472, 474, 475, 486, 489, 490 Jankauskas, Donatas-Duonis 282, 285, 306, 314, 440, 449, 452, 459 Jankauskas-Kampas, Rimas 145 Jank., Giedrė 356 Jankūnas, Vytenis 47, 52, 120 Janonis, Gintaras-Palemonas 463 Jansas, Evaldas 88, 92, 101, 105, 238, 248, 272, 296, 336, 343, 372 Januškevičiūtė, Virginija 89, 102 Jaras, Ramūnas 8, 17, 295, 296, 301–302, 301, 302, 357, 363, 364, 366, 424, 432 Jaru, Alex (Jaruševičius, Aleksas) 424, 425, 432 Jasevičiūtė, Violeta 8, 17, 287–300, 287, 291, 292, 297 Jasiukevičiūtė, Liucija 162, 165 jedinstveninkai 318 Johansson, Lovisa 362 Joyce, Jamesas 210, 219 Jokubaitytė, Justina 424, 428, 432 Jonynas, Jonas 195 Jonkutė, Agnė 356, 357, 364 Jónsson, Haraldur 92 Jonutis, Marius 73, 195 Jonušys, Laimantas 382, 385, 389 Joo Min, Hyun 360 Jorn, Asger (Йорн, Асгер) 504 Juozaitis, Arvydas 163, 175

524

Jurczek, Heinz Hermann 463 Juraškaitė, Sigita 424, 432 Jurbarkas 318, 319, 320, 324 Jurėnaitė, Raminta 36, 46, 51, 60, 69, 94, 108, 113, 123, 169, 179, 193, 211, 219, 295 Jurkšaitytė, Patricija 46, 50, 56, 58, 65, 68, 92, 105, 241, 243, 244, 282, 285 Juzeliūnas, Tomas 161, 162, 163, 164, 168, 169, 172, 174, 176, 178, 179, 182 Kabelienė, Laima 165, 167, 168, 178 Kabelis, Ričardas 161, 163, 164, 166, 168, 174, 176, 177, 179, 239, 246 Kagel, Mauricio 142, 147 Kairiūkštis, Vytautas 60 Kalanta,Romas 293, 299 Kalnėnas, Arminas 334, 352 Kaminas (Chimney) 225 Kanopkienė, Laima 93, 107 Kantas, Imanuelis 481 Karatajus, Vladas 59, 69 Karbauskis, Ramūnas 323 Karkan, Anjuman Matan Kahneek Aur Amali 483, 495 Karnak, Karen 483, 496 Kasputienė, Leila (Šukiurova) 46, 50, 56, 57, 58, 65, 67, 238, 241, 243, 244, 248 Katinas, Džiugas 32, 35, 38, 41, 114, 116, 124, 126, 141, 235, 238, 245, 281, 284 Katkus, Donatas 163, 175 Katkus, Laurynas 162 Katzinger, Karl (Tylo, John; Torpedowicz, Drago) 88, 101 Kaurismäki, Aki & Mika Juhani 95, 108 Kaušpėdas, Algirdas 195, 203 Kavaliauskas, Vilius 53, 66 Kazakavečius, Mantas 393, 472, 474, 475, 476, 486, 489, 490 Kažemėkas, Gintautas 290, 294 Kažukauskas, Jonas 468 Kempinas, Žilvinas 56, 58, 59, 62, 63, 64, 65, 68, 70, 173, 182, 238, 239, 240, 241, 243, 244, 248, 307 Kinčinaitis, Virginijus 8, 71–84, 78, 207, 210, 218, 219, 281, 282, 283, 284, 285 Kinkel 196, 204 Kisarauskaitė, Aistė 141, 236 Kliaugienė, Gražina 86, 99, 194 Knížák, Milan 471, 486 Kolesnikovas, Vytautas 483, 496 Kolotenkov, Alexey 359, 365 Koolhas, Rem 213 Konarskis, Simonas 140 König, Kasper 240, 248 König, Leo 240, 248 Kontova, Helena 471 Koolhaas, Rem Kopac, Ingrida (dab. Žadeikienė) 43, 46, 48, 51 Korys, Simas 305 Koršunovas, Oskaras 118, 128, 172, 182, 238, 246, 510, 516 Kosyginas, Aleksejus 169, 180 Koutonen, Mawun 483 Kreivytė, Laima 10, 19, 269, 370, 442, 454 Kreuger, Anders 7, 10, 11, 16, 19, 47, 52, 85–111 Krikštopaitytė, Monika 11, 514, 520 Kriščiūnas, Edvardas 30 Kristus, Jėzus 198 Krivickas, Titas 46, 51 Krumrain, Manuel 424, 432 Kruopis, Saulius 56, 58, 68, 235, 236, 241, 243, 244, 245


Krutinis, Vaclovas 115, 125 Krutulys, Vytautas 265, 276 Kubilius, Andrius 323, 328 Kubrick, Stanley 512 Kudirka, Vincas 65, 323, 328 Kuizinas, Kęstutis (Kūzia) 31, 43, 44, 48, 49, 51, 60, 61, 69, 74, 81, 86, 87, 88, 93, 95, 99, 100, 101, 106, 109, 116, 117, 125, 126, 127, 151, 158, 184, 185, 189, 210, 219, 270, 272, 279, 333, 340, 370, 514, 520 Kuizinas, Saulius 287 Kukriniksai (Kukriniksy) 135, 139 Kulikauskas, Arūnas 142, 148, 151, 259, 263 Kunčius, Herkus 141, 152, 158, 192, 194, 197, 202 Kundelis, Romas 257 Kundrotas, Robertas 120 Kuolys, Darius 32, 39, 40, 86, 99 Kuprevičius, Giedrius 476, 491 Kuras, Algimantas 265, 276 Kutavičius, Bronius 161, 171, 174, 181, 184 Kviliūnas, Andrius 306, 314 kvislingas 320 Labutis, Vytautas 167, 169, 173, 182 Laivys, Juozas 363, 366 Lambri, Luisa 92, 105 Lampickas, Saulius 483, 496 Lanauskas, Kęstutis 290, 291 Lankelis, Algis 86, 94, 99, 108, 110, 112–130, 115, 117, 118, 119, 120, 121, 125, 127, 128, 129, 272, 415, 421, 440, 441, 452, 453 Landzbergas, Žilvinas 95, 96, 97, 109, 110, 111, 372, 374, 411–423, 411, 412, 413, 414, 417, 418, 419, 420 Landzbergis, Vytautas (Ландзбергис, Витаутас) 162, 163, 175, 238, 503 Lansley, Stewart 464 Laurinaitytė, Saulė 73, 80 Lazdonė 169, 180 Lekas, Vyrūnas 312 Lenin 272, 282, 285, 292 Lennon, John 162, 175 Liandzbergis, Linas 32, 35, 39, 41, 114, 116, 124, 126, 141, 192, 273 Liausaitė, Loreta 470, 485 Lilas, Žilvinas 72, 73, 80, 207–222 Lilienė, Giedrė 56, 62, 64, 65, 68, 70, 241, 242, 243, 244 Limonov, Denis (Лимонов, Денис) 506 Limonov, Eduard 398, 406 Linkevičius, Linas 28 Lisičkinaitė, Agnietė 424, 432 Liškevičius, Dainius 95, 109, 282, 285, 370, 372, 449, 459 Liuga, Audronis 510, 516 Liutkus,Viktoras 47, 52, 62 Lynch, Larry 290 Lubytė, Elona 7, 16 Ludavičius, Julius 31, 38, 45, 50, 56, 57, 58, 62, 63, 65, 67, 68, 167, 172, 173, 178, 182, 235–248, 237, 241, 243, 244 Lukašenka, Aleksandras (Lukashenko, Alexander) 387, 392 Lukenskas, Česlovas (Česius) 134, 138, 140–149, 143, 146, 151, 152, 158, 159, 192, 196, 204, 290, 291, 298, 356 Lukys, Alvydas 212, 213, 333, 334, 340, 341, 344, 352 Lunxen, Ame 212 Macaitis, Alfonsas 28 Macdonald, Margo Maxwell 62, 70 Mackevičius, Haroldas 320 Mackevičienė, Marina (Мацкявичене, Марина) 308

Mačiūnas, Jurgis (Maciunas, George; Мачюнас, ЮргисДжордж) 162, 175, 186, 187, 188, 190, 239, 293, 299, 383, 389, 390, 503 Mačiūnas, Nijolė 162, 175 Maironis 388 Makarevičius, Gintaras 92, 105, 369, 379 Maksvelas 153 Makštutis, Artūras 235, 238, 245, 246 Malašauskas, Raimundas 44, 49, 87, 89, 93, 100, 101, 106, 113, 117, 123, 127 Maldžiūnas, Jonas 145, 294 Mamontovas, Andrius 223, 368 Marcelionytė, Marija 266 Marčėnaitė, Nomeda 195 Marcinkevičius, Justinas 385 Marcinkevičius, Vilmantas 463 Marcišauskytė-Jurašienė, Jolanta 450, 456, 460 Marmokas, Stanislovas 424–435, 424, 431, 432 Marinetti, Filippo Tommas 478, 492 Martens, Lorenzo 399, 400, 401, 408 Martinaitis, Algimantas 171, 181 Martinaitytė, Ieva (Mediodia) 45, 50, 56, 58, 62, 65, 68, 70, 92, 105, 238, 240, 241, 243, 244, 248 Martínez, Chus 400, 401, 408 Martinkus, Vytautas 115, 125 Martišius, Martynas 291 Martišius, Vytautas 287, 291 Marx, Karl (Маркс, Карл) 394, 403, 504 Masalskis, Valentinas 151 Matas 290 Matulaitė, Dalia 292 Matulionis, Marius 472, 486 Mažeikis, Gintautas 74, 89, 102, 282, 285 Mažylis, Saulius 46, 50, 56, 58, 65, 68, 114, 115, 124, 125, 235, 236, 237, 241, 243, 244, 245, 248 Mažulis, Rytis 161, 164, 165, 174, 176 Mažvydas, Martynas (biblioteka/library) 236, 319 Maxted, Orion 362, 366 Mbabit, Mbaku Fidelis (Мбабит, Мбаку Фидель) 477, 483, 491, 496, 502 McCalebb, Howard 394, 405, 473, 488 Medici, De 54 Medzikauskas, Karolis 336, 343 Mekas, Jonas 185, 190, 251, 252, 257, 263, 264, 383, 390, 476, 491 Menčinskas, Matas 287, 288, 298 Merkel, Angela 398, 406 Meszoly, Suzanne 61, 62, 69 Micaelli, Corinne 10, 19, 36, 41 Michelkevičė, Lina 334, 336, 341, 343, 440–461 Michelkevičius, Vytautas 9, 19, 72, 73, 329–343, 332, 440, 452, 510, 516 Mickevičius, Adomas (Mickiewicz, Adam) 85, 98, 161, 174, 235, 245 Mikšys, Darius 72, 304, 305, 306, 307, 314, 465 Mikšionis, Vytautas 295 Mikučionytė, Rita 305 Mikulionis, Janis 167 Mikulionienė, Sarmite 167 Mikutis, Justinas 8, 17 Milaknienė, Reda 254 Mishima, Yukio 225 Miškinis, Algimantas 296 Mitrike, Sarah 415, 416, 422 Mykolaitis, Saulius 468 Mončys, Antanas 344, 352

525


Moniuška, Stanislovas 265, 266, 276, 277 Monroe, Merilin 243, 244 Montgomery, Bryan 61, 69 Morea, Ben 401, 408, 481, 495 Morkūnaitė-Raudonė, Orūnė 307, 367, 368, 377 motherfucker 318 Motiejūnaitė, Aistė 424, 432 Mozūraitė-Klemkienė, Jadvyga 292 Mr. G. (Мистер Ж.) 496, 502 Mrazauskas, Tomas 331, 339 Muka, Edi 471, 486 Munro, Alice 375, 381 Murakami, Haruki 155, 160 Murza (Gervaldas), Mindaugas 318, 319, 324 Nakas, Audrius 165 Nakas, Šarūnas 161, 162, 165, 166, 169, 171, 174, 176, 177, 179, 181, 239, 246 Narbutaitė, Elena 95, 105 Narbutas 265, 276 Narbutas, Šiaurys 168, 179 Narbutas, Vytautas 207, 218 Narkevičius, Deimantas 62, 70, 87, 88, 90, 91, 95, 100, 101, 104, 105, 109, 114, 115, 116, 124, 125, 126, 272, 370, 514, 520 Narkus, Robertas 331, 334, 336, 339, 341, 342, 343 Narkūnas, Eugenijus 257 Narušytė, Agnė 334, 341, 367 Narušytė, Monika 476, 491 Nastopka, Kęstutis 514, 520 Naujokaitis, Audrius 251, 259, 263 Naujokaitis, Dalius 240 Navakas, Mindaugas 112, 122, 198, 413, 420 Neda 152, 159 Nekrošius, Eimuntas 375, 380 Nėris, Salomėja 292 Nevčesauskas, Vaclovas 443 Niedvaras, Vytautas 476, 491 Nilsson, John Peter 86, 99 Nitsch, Hermann 227 Nomada, Lala 362, 366 Novickas, Audrius 44, 49, 112–130, 113, 114, 115, 120, 123, 124, 272, 440, 441, 452, 453 Novicki, Vladislav 424–435, 424, 431, 432 Novikov, Timur 36 Obcarskas, Antanas 145, 293, 294, 299 Ono, Yoko 162, 175 Onutė iš Karoliniškių/Onutė from Karoliniškės 347–348 Orvidas, Vilius 468 Ozarisnkas, Valdas 36, 49, 120, 512, 518 Ozolas, Romualdas 163, 175 Oželis, Arūnas 46, 51 Pačėsa, Remigijus 151, 157 Paik, Nam June (Пайк, Нам Джун) 162, 175, 251, 259, 263, 503 Pajarskaitė, Gražina 44, 49, 169 Paksas, Rolandas 320, 321, 326, 473, 487 Paleckis, Justinas 320, 325 Paluckas, Algis 266 Panamarenko (pseudonym of Henri Van Herwegen) 92, 105 Paniulaitis, Ramūnas 140, 147 Pankūnaitė, Birutė 411, 418 Parulskis, Ernestas 152, 158, 194, 195, 197, 198, 199, 202, 205 Parulskis, Sigitas 368, 378, 382 Patašienė, Birutė 185 Paukštelis, Viktoras 167, 168 177, 178, 179

526

Paukštys, Saulius 195, 196, 197, 199, 204, 205, 336, 342 Paulauskas, Henrikas 184, 189 Paulėkaitė, Jūratė 468 Pauza, Evaldas 287–300, 289, 291, 292, 295 Pečiulienė, Ramunė 318 Peliukai LNK / Mice LNK 320, 321, 326 Peroksidinė kekšė (Peroxide Slut) 163, 176 Petrauskas, Marijus 291, 292 Petrusevičiūtė, Laima 31, 38, 207, 307 Pignon, Dinka 362 piešimoholikas/drawaholic 368, 378 Pilibavičius, Vytautas 152, 159 Pilinkus, Saulius 191–206 Pinkevičienė, Saulė 483, 496 Pivoriūnas, Eimantas 305 pydaras/pydarai 228, 320 Pjero 462 Platelis, Kornelijus 32, 40, 163, 175 Platonas/Plato 275, 280 Platūkis, Dainius 483, 496 Pocevičius, Darius 8, 17, 474, 476, 489, 491 Pocius, Kasparas 474, 476, 489, 491 Politi, Giancarlo 471, 486 Popper, Karl 509, 515 Povilaitis, Stasys 198 Povilūnienė, Vilija 509 Požerskis, Romualdas 90, 104 Prusevičius, Justas 164 Pšibilskis, Liutauras 86, 89, 94, 99, 102, 107, 440, 452 Pučinskas, Saulius 281, 284 Puipa, Audrius 195, 203 Pukytė, Paulina Eglė 120, 368, 442, 454 Pulkauninkas, Andrius 7, 17, 223–234 Pupelis, Rimvydas 8, 17, 249–264, 250, 252, 253, 254, 256, 259, 260 Pupkevičiūtė, Daina 356–366, 357, 359, 361, 364, 365 Pupkus, Martynas 254 Rachlevičiūtė, Ramutė 210 Račas, Artūras 322 Radvilaitė, Barbora 119 Radzevičius, Auris 141 Radžvilas, Vytautas 30 Raila, Artūras 46, 51, 62, 70, 88, 89, 90, 94, 95, 102, 103, 107, 109, 112, 122, 238, 318, 512, 518 Rakauskaitė, Eglė 372 Rakauskas, Romualdas 90, 104, 150, 157 Ramanauskas-Greitai, Algis 8, 17, 318–328, 324 Ramelienė, Antanina 27 Rasmussen, Mikkel Bolt 401, 409 Ratautas, Juozas 164, 168, 176, 178 Ratavičius, Mindaugas 115, 125 Razmarataitė, Aurutė 322 Reich, Wilhelm 475, 490 Remeikytė, Jurgita 333, 340, 344, 345, 352, 353 Repšys, Petras 142, 306, 314 Repšys, Tomas 254 Richard, Timothy 211, 220 Ridikaitė, Eglė 345, 349, 353, 354 Rimkūnas, Rolandas 287–300, 293 Rindzevičiūtė, Eglė 89, 102, 442, 454 Ryslavy, Kurt 476, 491 Rytis (dirbo pas Sniegių) 35 Ryženinas, Gediminas 483, 496 Rogers, Paul 112, 113, 122, 440, 452 Romanovskij, Denis 362


Röhrböm, Henning 209 Rudinskas, Egidijus 145, 149 Rudys, Bronius 145 Rugys, Andrius (PB8) 74, 332, 334, 340, 440, 444, 445, 446, 452, 455, 456 Rukas, Gerardas 43, 46, 48, 51 Ruplėnas, Gintaras 320 Rutkienė, Nida 191, 201 Rutkus, Arūnas 191, 201 Safarian, P. 65 Sakalauskas, Rimas 336, 342 Sakalinskaitė, Elzė 474, 489 Samigulina, Jekaterina (Самигулина, Екатерина) 508 Sandqvist, Tomas 86, 99 Saukaitis, Modestas 8, 18, 167, 171, 172, 181, 184–190, 186, 187, 188 Saussure, Ferdinand de 462 Savickas, Andrius 8, 17, 393–410, 400, 408 Savickas, Augustinas 237 Scheemann, Carolee 47, 52 Scher, Julia 213 Schorske, Carl E. 468 Shukaitis, Stephen 476, 491 Sebastian, Benjamin 356, 365 Sėjūnas, Mindaugas 318 Sidabras 239 Silkinis, Aurelijus 281, 284 Silva 163, 176 Silverman, Gilbert 171, 172, 181, 185, 190 Silverman, Lila 171, 172, 181, 185, 190 Simanavičius, Vidas 472, 474, 475, 485, 489, 490 Sysas, Algirdas 318 Skruibienė, Loreta 483, 496 Skudutis, Mindaugas 237 Skurvidaitė, Sandra (Skurvida) 43–52, 60, 61, 62, 65, 69, 70, 113, 123, 172, 182, 187, 238, 240, 241, 242, 243, 244 Slibinskas 225 Sližys, Raimundas 154 Smetona, Antanas 58 Smilgevičiūtė, Aistė 227 Smuglevičius, Pranciškus (Smuglewicz, Franciszek) 91, 104 Sniečkus, Antanas 318, 319, 320, 321, 324, 325 Sodeika, Danielius 291 Sodeika, Gintaras 7, 16, 65, 118, 128, 161–183, 162, 163, 167, 168, 169, 173, 184, 185, 187, 189, 190, 238, 239, 246, 247 Sodeikienė, Rimantė 165, 167, 168, 178 Sodeika, Vainius 167 Sohm, Hans 184, 187, 188, 189 Sokratas (Socrates) 213 Sööt, Mai 360, 365 Soros, George (taip pat – centras/ also foundation) 44, 46, 51, 110, 119, 123, 211, 249, 262, 295, 296, 300, 370, 379, 513, 514, 519, 520 Sraigius 318, 319, 320, 324 Srogis, Donatas 44, 45, 50 Stadalninkaitė, Rūta 165, 166, 176, 177 Stafylakis, Kostis 397, 399, 405, 407 Stalin, Joseph 324 Stallabrass, Julian 511, 512, 517, 518 Stakvilevičius, Mindaugas 319, 325 Stampe, Joakim 358, 362 Stanaitytė, Irma 212 Stanikas, Paulius 35, 36, 44, 49, 88, 92, 101, 105, 112, 122, 195, 372

Stanikienė, Svajonė 35, 36, 44, 49, 88, 92, 101, 105, 112, 122, 195, 272 Stanionis, Vytautas V. 469, 485, 405 Staniūnas, Sigitas 236, 463 Stankevičius, Albertas 144 Stankevičius, Evaldas 87, 88, 91, 95, 100, 101, 104, 109 Stankevičius, Julijonas Algimantas 8, 17, 468 Stankevičius, Linas 483, 496 Staselis, Jonas 335, 342 Stasiulevičius, Aloyzas 368, 378 Stasiulytė, Laura 95, 109 Stauskaitė, Jūratė 265, 276 Stendhal, Maya 383, 389 Steponavičius, Alvydas 143, 148 Stomienė, Diana 185 Storas (Fat) 225 Stitt, Andre 401 Straigis, Sigitas 291 Straukaitė, Sandra 195 Strazdas, Genius 90, 102 Strikytė, Gita 472, 474, 486, 489 Stucky, Baron von 476, 491 Sturm, Martin 88, 101 Subotinas, Jurijus 323 Sūnus/ Son (Jurėnaitės, Ramintos) 169 Sutkus, Antanas 90, 92, 104, 105, 333, 334, 335, 340, 341, 342, 367 Sverdiolas, Arūnas 44, 45, 48, 50 Svirnelis, Kęstutis 424, 432 Šablevičius, Henrikas 163, 175 Šaltenis, Arvydas 55, 59, 60, 62, 67, 68, 70, 142, 147, 172, 182, 207, 235, 236, 266, 277 Šapauskas (Šapas), Rimas 318, 319, 321, 323, 324, 325, 326, 328 Šapoka, Kęstutis 9, 19, 329, 337, 440, 452, 510, 516 Šarka, Benas 10, 19, 226, 363, 366, 383, 390 Šarūnas, Tadas 329–343, 332, 337 Šeputis, Gintaras 192, 281, 284 Šerėnas, Vytautas 320 Šerys, Vytautas 142 Šermukšnytė, Gabrielė 424, 432 Šeškus, Algirdas 145, 151, 157, 158, 266, 276 Šeškus, Laurynas 266, 267, 276, 276, 277 Šidlauskas, Darius (SD Drua) 424, 429, 430, 432, 435 Šidlausko Dariaus draugas, dirbantis statybų sektoriuje/ Darius Šidlauskas` friend who works in construction 431, 435 Šileika, Ričardas 156, 257, 264 Šimkevičius, Raimondas 383 Širvinskas, Juozas 115, 125 Širvinskas, Gytis 164 Šlapikas, Algimantas 290, 291, 292 Šlipavičiai, broliai 155, 159 Šlipavičius, Artūras 155 Šlivinskas, Juozas 288, 291, 297 Šmikiniai 26, 37 Šnipas, Mindaugas 47, 52, 344–355, 345, 348, 349 Šonta, Virgilijus 90, 104 Špokauskas (Špokas), Mindaugas 73, 80, 282, 285 Šukaitytė, Renata 510, 516 Šumskas, Audrius 56, 57, 58, 65, 67, 68, 235, 236, 237, 241, 243, 244, 245 Taylor, Roger 397, 405 Tamašauskas, Erdvilas 143, 148 Tamoševičiūtė, Vaida 356–366, 358

527


Tamošiūnaitė, Gedvilė 424–435, 424, 431, 432 Tarasovas, Vladimiras 266, 267, 268, 277, 278 Tereškinas, Artūras 89, 102 Terleckas, Antanas 27, 38 Tervydienė, Irena 255 Tesla, Nikola 475, 490 Tomas, majoras/ Tom, Major 512, 518 Tompsett, Fabian 401 Tornau, Ūla 372, 411–423, 411, 413, 418, 420 Tourraine, Michel de 95, 108 Tracevičius, Vytautas 192, 197, 201 Trakšelytė, Aušra 440, 447, 452, 458 Trier, Lars von 77, 83 Trilupaitytė, Skaidra 26, 441, 448, 452, 459, 509–520, 514, 520 Trimakas, Gintautas 72, 92, 94, 105, 107, 192, 194, 344, 352, 442, 454 Trimakaitė, Sigutė 165 Trinkūnas, Dainius 32, 39 Tulpiniai 26, 37 Tumpytė, Dovilė 514, 520 Ubartas, Petras (Sniegius) 35, 41, 44, 49, 195, 197, 203, 510, 516 ubliūdkas 320 Uecker, Günther 199 Ulpienė, Morta 62 Umbrasas, Vytautas 287, 290, 291, 293, 298 Uoka, Kazimieras 318 Urbaitis, Mindaugas 165, 176, 177 Urbonas, Gediminas 26, 32, 33, 35, 39, 40, 41, 44, 49, 86, 91, 92, 94, 99, 105, 108, 114, 115, 118, 119, 124, 125, 129, 170, 180, 211, 235, 238, 239, 245, 246, 266, 277, 305, 306, 307, 314, 315, 329, 335, 337, 341, 370, 374, 388, 475, 489, 510, 511, 516, 517 Urbonas, Julijonas 73, 80 Urbonavičius-Samas, Saulius 282, 285 Urbonienė, Nomeda 26, 35, 41, 91, 92, 94, 105, 118, 119, 306, 329, 335, 337, 341, 388, 475, 489 Uždavinys, Algis 192, 193, 197, 202, 296, 300 Užpelkis, Saulius 476, 491 Vahan 162, 165, 166, 168, 177, 179 Vaičekauskas, Darius 267, 268, 269, 277, 278 Vaičys, Gintas 56, 58, 65, 68, 241, 243, 244 Vaičys, Leonardas 195 Vaišvilaitė, Vaiva 450, 460 Vaitiekūnas, Justinas (Вайтекунас, Юстинас) 266, 303, 304, 306, 307, 308–309, 312, 313, 463, 464, 465, 466, 467, 468 Vaitiekūnas, Jonas (Вайтекунас, Йонас) 8, 17, 303–315, 304, 306, 307, 308–309, 310, 311, 312 Vaitiekūnas, Povilas Ričardas 17, 59, 69, 207, 235, 265, 276 Vaitiekūnienė, Aida 306, 314 Valančiūtė, Nomeda 165 Valatkevičius, Jonas 87, 89, 100, 102, 272, 473, 487 Valiulis, Skirmantas 331, 338 Valius, Saulius 87, 100, 199 Vanagaitė, Beatričė 368, 377 Vaneigem, Raoul (Ванейгем, Рауль) 401, 409, 504 Varkulevičius, Eugenijus (Varkalis, Auguste) 251, 259, 263 Varnelis, Kazys 306, 314 Varveklis (Icicle) 162, 223, 230 Vaupšas, Marius 36, 306, 314 Veisaitė, Irena 513, 514, 519, 520 Venclovas, Kazys 112, 122 Venslovaitytė, Justa 359, 365 Veselka, Julius 320, 325

528

veselkos 318 Vian, Boris 225, 232 Vienožinskis, Justinas (dailės mokykla/art school) 8, 17, 265, 276 312 Vileikytė, Greta 424–435, 424, 431, 432 Viržbickas, Vytautas 411, 418, 419 Vodopalas, Alvydas 145 Vogelaar, Frans 213 Vogt, Basil 120 Voldemaras, Augustinas 388 Volkova, Tania 402, 409 Zabarauskaitė, Milda 334, 336, 341, 342 Zabielavičius, Antanas 265–280, 267, 268, 442, 454 Zabulis, Henrikas 207, 218 Zalensas, Bronius 292 Zalytis, J. 63 Zapkus, Kęstutis (Zapkus, Kes) 44, 46, 48, 50, 51, 53–70, 56, 64, 114, 124, 211, 236, 237, 240, 245, 246, 514, 520 Zapolskis (Zapolsky), Anatolijus 367, 377 Zappa, Frank 195, 197, 199, 205 Zavadskis, Marius 292 Zet, Martin 474, 489 Zibolienė, D. 254 Zimblytė, Kazimiera 145, 151, 158 Zinkevičius, Gintaras 141, 142, 145, 148, 149, 150–160, 151, 154, 155 Znamierowski, Gintaras 36, 44, 45, 50 Zuokas, Artūras 118, 129 Žemaitė 211, 223 Žėkas, Julius 226 Židonis, Gediminas 165, 168, 178 Žilinskas, Mykolas (galerija/gallery) 287, 292, 295, 297, 299 Žilinskas, Rokas 185 Žilys, Raimondas 56, 58, 68, 241, 243, 244 Žirgulis, Stasys 145, 149 Žiūra, Darius 266, 307 Žiūrienė 307 Žygis (iš Vadovybės apsaugos departamento) 321, 326 Žmijewski, Artur 398, 399, 406, 407 Žvirgždas, Stanislovas 331, 338 Wall, Jeff 370, 379 Waquant, Loic J. D. 467 Ward, Nicole 413, 420 Warhol, Andy 162, 175 Watkins, Peter 370 Watzal, Flora 120, 121 Webster, Frank 509, 515 Weibel, Peter 334, 341 Weyer, Gretel 413, 420 Wendel, Pablo 424 Wijkström, Erik 362 Wirz, Mirjam 440, 443, 447, 448, 450, 452, 458


529


Dėkojame / Thanks to: visiems menininkams už dalyvavimą ir leidimą naudoti jų fotografijas ir iliustracijas knygoje / all the artists who took part in the publication and kindly authorised the use of their pictures Rėmėjai / Supporters: Lietuvos kultūros taryba / Lithuanian Council for Culture, Kultūros rėmimo fondas / Culture Support Foundation, visi dalyvaujantys menininkai ir privatūs rėmėjai / all participating artists Išleido / Published by: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) / Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, www.letmekoo.lt Spausdino / Printed by UAB BALTO print, www.baltoprint.com, Vilnius, Lithuania Tiražas / Copies: 1100 Popierius / Paper: Holmen Book, 70 g/m², Munken Print Cream, 150 g/m², Munken Print Cream, 300 g/m²

544


546

(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos(II tomas) /(In)dependent Contemporary Art Histories. 2nd  

Sudarytojai / Editors Vytautas Michelkevičius & Kęstutis Šapoka, 544 psl. Tai antrasis bandymas (I tomas išleistas 2011 m.) sudaryti istori...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you