Page 1

LTL 0.00 UK £0.00 US $0.00 EU €0.00

galerijos Žurnalas

dabar yra 18:02 Cˇia leidinys kaip diskusija

iSbN 978-9955-438-36-6

It is now 18:03, this is publication as discussion

9 789955 438366


−Tu esi PREteksto zonoje;

2

galerijos


PREtext2

Tai leidinys apie tam tikrą vietą tam tikru laiku. Po tarptautinius informacijos srautus ir meno erdves keliauja tarptautinis menas ir menininkai, tad nuvykę į vieną meno centrą Portugalijoje, Belgijoje ar www, dažnai nepamatysime didelio skirtumo. Todėl norisi susitelkti ir žvilgterėti, kas vyksta Lietuvoje, kokie procesai ir idėjos sklando vietiniame kontekste. Nedarome išvadų, tik stengiamės kelti klausimus ir dokumentuoti procesus.

This is a publication about a certain place at a certain time. International art and artists roam the international information streams and art spaces, so we’re likely to see no substantial difference when we visit an art centre in Portugal, Belgium or www. Thus there’s a natural wish to focus on what is happening in Lithuania and see what processes and ideas populate the local context. We are not here to draw conclusions; we only attempt to raise questions and document the ongoing processes.

Šis leidinys yra apie menininkų iniciatyvas po 2003-iųjų, t. y. apie pastaruosius penkerius metus. Jokių asociacijų su penkmečiu ar panašiais laiko matavimo vienetais – veikiau vienos menininkų kartos gyvenamosios erdvės tyrimas. Apie ką mąstėme, ką, kaip ir kodėl darėme. Tyrimas mūsų santykio su galerija ir eksponavimu(si), institucija ir galerine erdve, mūsų refleksijų ir pozicijų.

This publication is concerned with artists’ initiatives that emerged after 2003 – i.e., in the last five years. There are no allusions whatsoever to the five-year plans or similar chronological units; rather, it is a study of the living space of one generation of artists, a study of what we have been thinking, what and how we have been doing, and why we have been doing that. It is an exploration of our relationship with the gallery and the act of exhibition, the institution and the gallery space, an exploration of our reflections and perspectives.

Žurnalą sudaro 3 dalys, kiekviena iš jų turi savą istoriją. Pirmosios dvi yra kūrybinių dirbtuvių proceso dokumentacija bei jų kontekste gimę menininkų pasiūlymai ir projektai. Trečioji – tai pasakojimas apie vietines iniciatyvas, susidedantis iš įvairių įvykių, neišleistų leidinių fragmentų, citatų iš publikacijų, istorijų koliažų, erdvių dokumentacijų ir projektinių pasiūlymų naujoms erdvėms. Pasakojimas su praeitimi ir potencialia ateitimi. Keliaudami po Europą matome didelę meno organizavimo ir eksponavimo formų įvairovę: artist-run-space, off-space, project space, curator-run-space, kunsthalle ir t. t. Per šį leidinį nubanguoja klausimas, kodėl Lietuvoje yra vos viena kita menininkų valdoma erdvė ar iniciatyva? Kodėl čia veikia tik centralizuota meno erdvių sistema? Klausimų daugiau nei atsakymų; kaip užuomina leidinio gale – trumpas menininkų erdvių ir iniciatyvų indeksas. Dauguma jų yra ne tiek aktyviai veikiančios, kiek turinčios potencialą veikti. 2008 10 05

The publication was open for textual or visual intervention by every participant, thus its format and content were shaped in the process of discussions during the workshop. The publication came to resemble a map of local currents and problems, reflecting the strategies of coexistence, self-organization and creative work that are important to the artists here and now. More information about it can be found in the workshop description section.

Žurnalas

Leidinys buvo atviras kiekvieno dalyvio tekstinei ar vaizdinei intervencijai, tad jo formatas ir turinys gimė iš diskusijų dirbtuvių metu. Leidinys tapo tarsi vietinių srovių/problemų žemėlapiu, atspindinčiu čia ir dabar menininkams aktualias sambūvio, saviorganizacijos bei kūrybos strategijas. Daugiau apie tai skaitykite dirbtuvių skyriaus apraše.

The magazine consists of 3 parts; each has its own story. The first two are the documentation of the workshop process and the artists’ proposals and projects that were conceived in its context. The third part is a story about the local initiatives, made up of various events, excerpts from unpublished books, quotes from various publications, text collages, documentations of existing and potential spaces and proposals for new artist-run-spaces. It is a story with a past and future prospect.

Travelling through Europe, we see a great variety of art organization and exhibition forms: artist-run-space, off-space, project space, curator-run-space, kunsthalle, etc. The recurring motif of this publication is the following question: why are there only a few artist-run spaces or initiatives in Lithuania? Why does only centralized art space system work here? There are more questions than answers; the short index of artist-run spaces and initiatives in the end serves as a hint. The majority of those are not so much actively working as they have the potential to work. 05 10 2008

1. Dirbtuvės kaip procesas. Tačiau ne vienintelis. Jos yra kitų procesų apsuptyje, joms sąlygas kuria ir įtaką daro įvairūs veiksniai, idėjos ir žmonės. Trylika menininkų, susirinkę trims dienoms, diskutavo, mąstė, kūrė minčių ir veiksmų štormus, judėjo ir žaidė kūrybinėse dirbtuvėse Galerijos akademija, vykusiose galerijoje Akademija. Čia – procesas ir rezultatai: dokumentacija, menininkų pasiūlymai ir pozicijos. Leidinio formatas ir turinys gimė po kolektyvinių diskusijų. Jis nėra objektyvus – tai tam tikru laiku tam tikroje vietoje susirinkusios tam tikros grupės veiklos rezultatas. Čia nerasite visų vykusių iniciatyvų, tik asmeniškiau susijusias su dirbtuvių dalyviais.

Vytautas Michelkevičius

PREtekstas1

2. The workshop was treated here as a processual exhibition. However it was not the only process. It is surrounded by other processes; it is influenced and conditioned by various factors, ideas and people. Thirteen artists got together for three days of discussion, thinking, brainstorming, moving and playing in the Galerijos akademija (Academy of the Gallery) workshop held in the Akademija gallery. What you will find here is the process and the result: the documentation alongside the artists’ proposals and perspectives. The publication’s format and content took shape after collective discussions. It does not pretend to be objective – instead, it is the result of work done by a certain group that gathered in a certain place at a certain time. You will not find all of the initiatives that have emerged in the recent years; only those more closely associated with the workshop participants are covered.

3


galerijos −You are now in the workshop section;

4

Vitos Pečialiūnės pasiūlyta dirbtuvių leidinio forma The shape of the magazine proposed by Vita Pečialiūnė


Galerijos akademija: proceso, kaip rezultato, siekis ir dokumentacija Tai eksperimentinė laboratorija – susibūrusių ir drauge 3 dienas kūrusių menininkų kolektyvas, bendraujantis, diskutuojantis, žaidžiantis ir gaminantis menininkų pasiūlymų ir patirčių rinkinį, virtusį žurnalu. Raktažodžiai: asmeninė patirtis, dalyvavimas vs. eksponavimas, dirbtuvės kaip paroda, procesas kaip paroda, procesas kaip rezultatas, kūrybos/meno/fotografijos ekologija, kolektyvinis kūrinys ir kolektyvinė autorystė, meninė komunikacija, socialinis angažuotumas kuriant meną, teorijos vertimas praktika.

Kūrybinės dirbtuvės kaip paroda. Čia ir dabar buvo kuriamos sąlygos menininkų dalyvavimui bei kūrybai. Dirbtuvės suprantamos kaip eksperimentas su parodos formatu, o pati galerija buvo aptariama kaip medija (tarp menininko ir auditorijos/žiūrovų). Kūrybinės dirbtuvės – tai mažoji edukacijos forma, kur ne tik klausomasi paskaitų ir žiūrimi menininkų projektai, bet ir atsiranda erdvės visų dalyvių saviraiškai ir apsikeitimui patirtimi bei kūryba. Dirbtuvių tikslas buvo sukurti laikinąją autonominę zoną, skatinančią menininkų kūrybiškumą ir diskusijas, kurios virto kolektyviškai sukurtu kūriniu – knyga/žurnalu. Čia galite pažiūrėti ir paskaityti dirbtuvių proceso dokumentaciją, proceso virtimą rezultatu, menininkų pozicijas. Vienas po kito išsidėstę menininkų pasiūlymai ir projektai kuria daugialypį naratyvą, keliantį klausimus ir siūlantį atsakymus dirbtuvių tema. Dirbtuvėse kelti ir nagrinėti klausimai: (a)

Kas yra galerija? Baltas kubas, juoda dėžė, atidarymų / vakarėlių vieta, socializacijos taškas, komunikacijos erdvė, (pa)rodymo vieta, tinklinimo mazgas, tramplinas į …

(b)

Kokia yra dirbtuvėse dalyvaujančių menininkų kūrybinė patirtis ir archyvas? Ar įmanomas individualiai kolektyviškas minčių ir kūrinių audinys?

(c)

Kaip, kodėl ir kokių kūrinių rinkinys virsta paroda? Koks menininko vaidmuo parodos gimime?

(d)

Kokios kūrybinės strategijos įmanomos galerijoje ir už jos ribų?

(e)

Kaip veikia fotografijos kūrimo, suvokimo ir sklaidos mechanizmai?

Koks fotografijos vaidmuo galerijoje (menas, dokumentavimo ir komunikacijos priemonė)?

(g)

Ir kiti dalyvių iškelti klausimai…

Paskaitos Galerijos vedėja Ramutė Rachlevičiūtė papasakojo apie galerijos atsiradimą 1991 m., jos programą, politiką ir menininkų (Akademijos studentų ir dėstytojų) santykį su ja. Tarp kolektyvinių darbų dirbtuvėse dar buvo surengta vieša paskaita „Antiinstitucinio meno tradicijos posovietinėje Lietuvos dailėje“, kurią skaitė menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė. Pirmoje paskaitos dalyje ji aptarė teorines institucijų kritikos prieigas: institucines meno teorijas (Arthur Danto, George Dickie, Howard Becker), instituciją kaip neišvengiamą menininkų bendrabūvio formą (Harold Rosenberg, Pierre Bourdieu), taip pat muziejaus „griuvėsius“ (Douglas Crimp) ir baltojo kubo „spąstus“ (Brian O’Doherty). Antroje dalyje – menininkų reakcijas į „baltąjį kubą“ Lietuvoje (nuo Banginio pilvo 1994 m. iki Sutemų 1998m.) ir alternatyvių meno erdvių (neegzistuojančios parodos atidarymas Vilniaus skulptorių dirbtuvėje DDD 1998 m., Butas’99 ir pan.) pavyzdžius. Po paskaitos vykusi diskusija palietė pastarųjų dienų meno politikos situaciją, tačiau klausimas, kodėl Vilniuje beveik nėra menininkų valdomų erdvių, taip ir liko kyboti ore.

Žurnalas

Kūrybinės dirbtuvės vyko 2008 m. rugsėjo 25-27 d. galerijoje Akademija. Į atvirą kvietimą atsiliepė 25 žmonės, pagal pateiktus įdomiausius pasiūlymus buvo atrinkti 15, o sudalyvauti pavyko 12-ai (sąrašas leidinio gale). Į viešą paskaitą susirinko daugiau kaip 30 klausytojų. Dirbtuvės nuo pat pradžių pasiūlė judėti bent dviem kryptimis: „įsivaizduojamos galerijos“, kaip idealios ir konceptualios sąvokos, ir „muziejaus su/be sienų“ sampratos, kur galerija traktuojama kaip tam tikras fizinis kūnas, turintis savo ribas ir taisykles. Dirbtuvių tema inicijavo diskusijas, tačiau tuo pačiu dažnai jas ribojo – kaip ir inversiškai pavadintas įvykis ir erdvė, kurioje mes dirbome.

(f)

Vytautas Michelkevičius

Kūrybinės dirbtuvės

Migruojantis performatyvumas Dirbtuvės nuo pat pradžių išlaikė savo performatyvų charakterį ir išbandė įvairiausias edukacijos ir bendradarbiavimo formas: įprastas paskaitas keitė menininkų prisistatymai, virstantys į diskusijas, jas sekė žaidimai, vėliau vėl buvo grįžtama prie seminaro formos ir kolektyvinių pietų bei vakarėlių galerijoje ir mieste, staiga vėl įvykdavo performansas ar netikėtai užsukęs menininkas pristatydavo savo projektą, tinkantį dirbtuvių temai.

Dalyvavimas Dirbtuvėse susirinko labai įvairią patirtį turintys jauni menininkai: nuo dar studijuojančių iki nemažą kūrybinę biografiją sukaupusių žmonių. Vieniems galerija buvo teorinis-kritinis iššūkis, kitiems ji žymėjo tam tikrą patirčių horizontą. Vieni buvo betarpiškai susiję su fotografija, kiti su šiuolaikiniu menu, o treti su filmiška ir performatyvia praktika. Tad ir čia regime visiškai skirtingus požiūrius į galeriją: nuo grynai fotografinio ir estetinio santykio su erdve iki probleminio kritinio diskurso nagrinėjimo. Visi menininkų indėliai sudaro kolektyvinį peizažą – tam tikro erdvėlaikio būseną, išsivyniojančią į visiškai asmeninius santykius su ta pačia tema. www.3xpozicija.lt/galerijosakademija

5


−Tu esi dirbtuvių zonoje;

6

galerijos


The Gallery Academy: conceiving and documenting the process as the result This is an experimental lab, a collective of artists that got together for three days to communicate, discuss, play and produce a set of proposals and experiences in the form of a publication. Keywords: personal experience, participation vs. display, the workshop as an exhibition, the process as an exhibition, the process as the result, the ecology of art, collective work and collective authorship, artistic communication, sociallyengaged creative work, translating theory into practice.

The workshop as an exhibition: The setting for the artists’ participation and work was being created here and now. The workshop in this case was understood as experimenting with the exhibition format, while the gallery itself was being discussed as a medium (between the artist and the audience). The workshop is a small educational form that involves not only listening to lectures or viewing the artists’ projects, but also making space for all of the participants to freely express themselves and exchange experience and work. The aim of the workshop was to create a temporary autonomous zone that would stimulate creativity and discussions, which would in their turn give birth to a collectively conceived work – a book/magazine. Here you will find the documentation of the workshop process and its conversion into the result, as well as the artists’ perspectives. The presented proposals and projects create a multidirectional narrative that raises questions and proposes answers related to the workshop’s topic. Questions raised and discussed in the workshop: (a)

What is a gallery? A white cube, a black box, a place for openings/parties, a socialization spot, a space for communication, a place for exhibiting, a network node, a stepping-stone to…

(b)

What is the creative experience and the “back catalogue” of the participating artists? Is an individually collective fabric of thoughts and works possible at all?

(c)

How, why, and in what form does a collection become an exhibition? What is the artist’s role in conceiving one?

What creative strategies are imaginable within and outside the gallery?

(e)

How do the mechanisms of creation, perception and distribution of photography work?

(f)

What role does photography assume in a gallery space (artistic discipline, means of documentation and communication)?

(g)

Other questions raised by the participants…

Lectures: The head of the gallery Ramutė Rachlevičiūtė recounted the story of how the gallery had been founded in 1991, covering its program, policy and the artists’ (Vilnius Academy of Arts students and faculty) relationship with the institution. Among other collective works, the workshop featured an open lecture titled Traditions of anti-institutional art in post-Soviet Lithuania, presented by art critic Skaidra Trilupaitytė. In the first part of it, she discussed the theoretical assumptions behind the criticism of institutions: the institutional art theories (Arthur Danto, George Dickie, Howard Becker), the institution as the inevitable form of the artists’ coexistence (Harold Rosenberg, Pierre Bourdieu), as well as the “ruins” of the museum (Douglas Crimp) and the “trap” of the white cube (Brian O’Doherty). The second part presented the examples of the artists’ reactions to the “white cube” in Lithuania (from Whale’s Stomach, 1994, to Twilight, 1998) and alternative art spaces (the opening of the nonexistent exhibition in Vilnius sculptor studio DDD in 1998, Apartment’99, etc). The discussion that took place after the lecture touched upon the recent art policy situation, yet it still remained unclear why there are almost no artist-run spaces in Vilnius.

Žurnalas

The workshop was held on 25-27 September 2008 in the Akademija gallery. The open call had resulted in 25 proposals, of which 15 had been selected as the most noteworthy ones, while in the end a total of 12 artists were able to take part in the workshop (the list is presented in the end of this publication). More than 30 people attended the open lecture. The workshop, from the very beginning, encouraged the participants to explore at least two directions: that of the “imaginary gallery” as an ideal and conceptual notion, and that of the “museum with or without walls” conception, where the gallery is understood as a certain physical body with its own borders and rules. The topic of the workshop initiated discussions, yet at the same time it often appeared to limit them – just as the inversely titled event (Galerijos akademija) and the space (Akademijos galerija) we were working in.

(d)

Vytautas Michelkevičius

Workshop

Migrating performativity: The workshop, from the very start, managed to maintain a performative character and employed a variety of educational and collaborative forms: the usual lectures were followed by artist presentations that turned into discussions, which in their turn were followed by games, while later everything was being brought back to the seminar form, collective dinners and parties in the gallery or out in the city, interrupted by a spontaneous performance in the gallery or an unexpected presentation of a thematically related project by an artist who just dropped by. Participation: The workshop participants were young artists with substantially different backgrounds: from those still studying to those with solid creative biographies. Some treated the gallery as a theoretical/critical challenge, while other saw it as delineating a certain horizon of experiences. Some were interested in the context of photography, others in that of contemporary art or cinematic and performative practices. Consequently, here one can find absolutely different notions of a gallery, ranging from purely photographic and aesthetic view of the space to critical analysis of the discourse. The input of all artists forms a collective landscape – a state of a certain space-time that unfolds into completely personal relationships with the same problem. www.3xpozicija.lt/galerijosakademija 7


8

Vitalij ÄŒerviakov


inde ˙lis /contributions

9


Baltos sienos ->

Baltos sienos ->

Baltos sienos ->

Baltos grindys ->

----> GALERIJOJE SU BALTOMIS SIENOMIS, BET KITOS SPALVOS GRINDIMIS

Tamsios grindys ->

Baltos sienos ->

Tamsios grindys -> Lankytojam pasiūloma persirengti drabužiais, kurių spalva ir faktūra yra tos galerijos sienų . Fotodrabužiai.

Baltos sienos ->

Tamsios grindys ->

Baltos sienos ->

Lankytojai susilieja su galerijos siena

Lankytojam pasiūloma persirengti drabužiais, kurių spalva ir faktūra yra tos galerijos sienų ar grindinio. Fotodrabužiai.

Lankytojai susilieja su siena zir grindiniu

Lankytojam pasiūloma persirengti drabužiais, kurių spalva ir faktūra yra tos galerijos grindų . Fotodrabužiai.

Lankytojai susilieja su galerijos grindiniu

Tamsios grindys -> Lankytojam pasiūloma persirengti drabužiais, kurių spalva ir faktūra yra tos galerijos grindų . Fotodrabužiai.

TIPIŠKAME WHITE CUBE ---->

Lankytojai susilieja su grindiniu ar siena

Kamufliažas sudarytas iš galerijoje esančių interjero elementų. Lankytojam pasiūloma apsirengti įvairių modelių baltais drabužiais, kurie niveliuojasi su aplinka.

Maskuojantys rūbai žmonėms, nemėgstantiems išsiskirti iš aplinkos.

TONŲ SANTYKIAI: MENO KŪRINYS-ŽMOGUS-APLINKA [BALTAS FONAS] ---->

Aistė Viršulytė


Aistė Viršulytė

Antistresinės šlepetės

Anti-stress slippers

Tiems, kurie jaučiasi nesmagiai atėję iš lauko purvinais batais į galerinę erdvę, kurie retai kada lankosi meno erdvėse, kurie nemėgsta išskirtinio dėmesio,kuriems artimesnė namų aplinka, kurie vertina patogumą ir mėgsta vaikščioti tyliai. Taip pat visiems, kurie jaučiasi nejaukiai baltojo kubo tipo patalpose. Prieš įeinant į galerijos vidų, koridoriuje pasiūloma apsiauti specialiai tai galerinei erdvei sukurtu apavu - minkštomis ir lanksčiomis šlepetėmis, ant kurių išorinės medžiagos yra grindų spalvos ir faktūros atvaizdas. Šlepetės tampa tarpininku tarp lankytojo ir jam svetimos erdvės, sušvelnina kontaktą su aplinka, suteikdamos tos vietos identitetą.

These are designed for those who feel uncomfortable when they come to the gallery space from outside with dirty shoes, those who tend to be rare guests in art spaces, those who prefer to avoid attracting special attention, those who favour their domestic environment, value comfort and like to walk quietly. They’re encouraged to put on the slippers that “sync” with the gallery floor.

Gallery camouflage Disguise clothes for people who dislike standing out. The camouflage is made of elements of the gallery’s interior.

11


Vitalij Červiakov

−Tu esi indėlio zonoje;

12

Migruojančios galerijos taisyklės:

The rules of the Migrating Gallery:

- Eksponuok parodą rastoje, sukurtoje ar esamoje galerijoje vieną dieną. - Parodos atidarymas bus ir jos uždarymas. - Padaryk parodos foto ar video dokumentaciją ir siusk ją į www.migruojantigalerija.lt - Išsirink parodos lankytoją, kuriam sutikus, perduok kūrinius bei migruojančios galerijos taisykles.

- Put on an exhibition in a found, created or existing gallery for one day. - The opening of the exhibition will coincide with its closing. - Document the exhibition in photographic or video format and send the documentation to www.migruojantigalerija.lt - Select a visitor of the gallery and, if he or she agrees, pass on the works and the rules of the migrating gallery.


14


Kipras Dubauskas

15


Kipras Dubauskas

Nebaigtas tėvo darbas, 1990-2008 73x92cm, reprodukcija: Vitalij Červiakov Tapybos darbas buvo nutapytas 1990 m. – naujų judėjimų, idėjų ir vietų atsiradimo laikotarpiu. Tapybos darbe vaizduojami tapytojo sūnūs, tačiau dėl pastovaus judėjimo darbas liko nebaigtas. Tapybos darbas autoriui niekada nepatiko, jis niekur nebuvo eksponuojamas. Tai atviras pasiūlymas dalyvauti galerijos Artkor organizuojamoje parodoje iš serijos Lost projects (Dingę projektai), pradėtos 2006 m. Atspirties taškai šiam projektui galėtų būti tokie parodos ekspozicijos pavyzdžiai, kaip: nebaigtų darbų paroda, sugadintų darbų paroda, dingusių darbų paroda, sudužusių darbų paroda, ištrintų darbų paroda, neatrinktų darbų paroda. — Unfinished work by my father, 1990-2008 73x92cm, reproduction: Vitalij Červiakov The painting was created in 1990 – in a time when new movements, ideas and places emerged. The work portrays the painter’s sons, yet the painting remains unfinished due to constant migration. The author never liked the painting, the latter was never on display.

−You are now in the contributions section;

This is an open call for participation in an exhibition from the Lost projects series, started by the Artkor gallery in 2006. The points of reference for this project could be the following examples of an exhibition’s concept: exhibition of unfinished works, exhibition of damaged works, exhibition of lost works, exhibition of broken works, exhibition of erased works, exhibition of rejected works.

16


Lina Michelkevičė

Kažko vis trūksta, kažko vis negana

Vienas sekmadienis, Vilnius Kaip tai nutinka, kad kažkas keikto prakeikto, apraudoto virsta neišmatuojamos nostalgijos tema? Kaip kad prastos technologijos, kurios savo laiku erzindavo arba tiesiog atrodydavo „norma“, šiandien fetišistiškai jaudina. Tokį slaptą susižavėjimą kelia nurudavę ir (ne itin) kvepiantys (tyčia) Tyliojo modernizmo puslapiai ir bluktelėjusios nuotraukos. Dar didesnį – jo turinys, iš puslapių plūstanti maištinga dvasia, entuziazmas ir prisiminimų pulsavimas. Labiausiai širdelę kirbina pogrindžio nuotaika: kol Vakarų menininkai kovojo su galerijų hegemonija (1969 m. Dickie suformuluoja institucinį meno apibrėžimą, 1971 m. atšaukiama Haacke’s paroda Niujorko Guggenheimo muziejuje dėl darbuose prieštaringai išviešintų šio muziejaus valdytojų verslo ir asmeninių santykių, 1976 m. O’Doherty ištaria stebuklingą frazę „white cube“...), tylieji lietuvių modernistai išgyveno savąjį meną privačiose erdvėse: „Dirbtuvėse, bent mano galva, vykdavo didesni dalykai, nei parodose. Jų reikšmė būdavo visuomeninė (gerąja prasme): primindavo, kad valdžia ne viską gali, kad dailininkai gyvi, žmonės gyvi, kūryba gyva, kartu ir tauta gyva“ (Geda, p. 180). „Pas mus užeidavo ir nepažįstami žmonės. Ateidavo kartais net grupėmis. Mūsų namų ir Šerio dirbtuvės durys visuomet būdavo visiems atviros. Ateidavo Jaunimo teatro aktoriai, studentai. Įeidavo, pasižiūrėdavo, linktelėjimais pasisveikindavome ir išeidavo. Aš neidavau susipažinti ar ko nors aiškinti. Tokia buvo atmosfera. Dabar prisiminus – neįtikėtina! Visiškas pasitikėjimas“ (Šerienė, p. 212). Štai jums nuoširdi Buto’99 priešistorė. Ir kur modernistinė meno kūrinio aplinka, besistengianti kuo labiau izoliuoti jį nuo bet kokio santykio su išoriniu pasauliu (kurią bandą sutriuškinti apsimeta postmodernistai)? Kitas sekmadienis: kodėl menininkai buriasi Iškilo klausimas: kodėl šiandien menininkai taip vangiai buriasi į grupuotes? Bandau prisiminti šiandien egzistuojančias – ateate, coolturistės? Vis dėlto jų vaidmuo meno gyvenime lieka marginalinis – gal nėra priežasties, pateisinančios grupės egzistavimą, sinergijos efekto? Pasikonsultuoju su minėta knyga ir Repšys man paaiškina: „Pas juos būdavo įdomu. Paskui ne be Vildžiūno iniciatyvos ten pastatė dirbtuves Mazūras, Karalius, pradėjo Kuzma, o baigė Navakas. Vis dėlto jo iniciatyva susibūrė ta kompanija, surengusi bendrą parodą (1984). Čia buvo tikrai natūrali grupė. Nesvarbu, kad jie buvo visai skirtingi, bet jų susibūrimą galima pateisinti – ant vieno sklypo dirbtuves pasistatė“ (p. 197-198). Spalio 5-oji Sąrašas pavadinimų galimiems tekstams apie galimas parodas ir įvykius (visada pravartu pasiruošti iš anksto): - įvykiams meno centre: Meno centras – tai naujų idėjų oro uostas. Kviečiame pasinaudoti Meno centras – populiari susitikimų vieta Vilniuje Meno centro kavinė – mėgstama Vilniaus menininkų susitikimų vieta - įvykiams kitose šviesiose vietose: Kažkas ir vėl gavo premiją Jono Jonaičio retroperspektyva Menas tikėtose erdvėse - spaudos nenušviečiamiems įvykiams: Kas nėra svarbu? (E)misija neįmanoma Dirba kasmet, išskyrus pirmadienį Ta pati diena, pavakarys Ėjau pro meno centro kavinę, (vos) įžiūrėjau su kėde susiliejusį menininko jaunų dienų portretą. Penktadienio rytas, spalio 17 d. Sapnavau: einame į meno centrą pristatyti savo leidinio, iš baimės skauda pilvą (prie dėmesio, oficialumų nepratę). Bet jau nuo pat Rūdininkų skvero dingsta šaligatvis, visur linguoja baltos obelys (kaip Rakausko nuotraukose) – vietoj meno centro auga didelis sodas, o jame žaidžiami konceptualūs žaidimai. Kazė pina senąjį sodą ryžių popieriaus juostomis, Mazūras pučia didžiulę žarną, Karalius virina konstruktyvią figūrą, Vladas į tarpšakius pina virvinius voratinklius.

17


P R O C E S O

PARODA = KÛRINYS

G A L E R I J A

MENININKAS = KURATORIUS

UÞDARYMAS = ATIDARYMAS

Paroda kaip kûrinys evoliucionuoja visà savo egzistavimo laikà. Kiekvienas parodoje dalyvaujantis menininkas kuria/komentuoja parodos koncepcijà ir struktûrà realiu laiku. Paroda suformuojama iki jos uþdarymo. Uþdarymo momentu paroda yra baigtas kûrinys.

* Process gallery. The artists suggest that the exhibition as a work of art evolves throughout its display time, until it finally culminates during the closing – when the exhibition is created


7 min

Oro baliono p没timas, galerija Akademija, 2008 09 27


Jonas Lozuraitis

Kaip Jurgelis daro žaidimo dokumentacija / galerija Akademija, 2008

The way Jurgelis does it documentation of a game / the gallery Akademija, 2008

Jurgeli meistreli yra tradicinis lietuvių liaudies žaidimas, kurio metu išrinktas asmuo ratelio vidury atlieka judesius, o stovintys ratelyje juos imituoja. Dainuodami pirmąją frazę „Jurgeli meistreli, mokyk savo vaikus“, žaidėjai susikabinę rankomis eina ratu aplink Jurgelį. Skanduodami antrąją „O jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro“ – imituoja.

Jurgeli meistreli (Jurgelis the master) is a traditional Lithuanian folk game that involves a selected person standing inside a circle and making movements, with those forming the circle imitating these movements. Singing the first phrase, “Jurgelis the master, teach your little children”, the players go in circles around “Jurgelis” holding each other’s hands. When chanting the second one, “And you, kids, do it the way Jurgelis does it”, they imitate the movements.

−Tu esi indėlio zonoje;

Menininkų pasaulis panašus į uždarą ratą, kuriame jie tarpsta. To rato šventovė yra galerija. Tačiau jos teisė suteikti daiktams ir reiškiniams meno statusą praranda reikšmę, kai meninės patirtys priartėja prie kasdienių patirčių.

20

The artists’ world resembles a closed circle. The “shrine” of this circle is the gallery. However, it’s power to assign the status of “art” to objects and phenomena stops making sense when artistic experiences become increasingly resemblant of everyday experiences.


Jonas Lozuraitis

21


22

Milda ZabarauskaitÄ— ir Robertas Narkus


Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus Grupiniai erdvės patyrimai arba galėtų būti ir kitoks Nepažįstami žmonės, priversti važiuoti kartu, neturi kur dėti akių, vengia tiesaus žvilgsnio ar kitokios komunikacijos. Atsidarius durims visi lengviau atsidūsta ir skuodžia savais keliais. Galbūt ir Lietuvos galerijų situacijai tinka apibūdinimas klaustrofobiška – nėra vietos atsitraukti, pažvelgti iš šalies ir netgi nelabai aišku, kur tas liftas važiuoja. Fotografijų kompoziciją maksimaliai riboja ankšta lifto erdvė ir pasirinkta primityvi „muilinės“ technika.

23


24

Milda ZabarauskaitÄ— ir Robertas Narkus


Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus Group experiences of the space or It could have been different as well Strangers who, by chance, are forced to be in an elevator together don’t know where to put their eyes; they avoid direct looks and other modes of communication. When the doors are finally open, everyone feels relieved and get on their way. It may be that the situation of Lithuanian galleries can be described as claustrophobic as well: there is no place to step back, look at things from a different angle, and it’s not clear even where the elevator is going. The photographs are extremely limited by the narrow space of an elevator and the primitive cheap camera technique.

25


−You are now in the contributions section; Lina Miklaševičiūtė

„P“ galerijA

Expozicijos schema

MaTavimo vinetas m

26


AukŠtŲ

Talpa

skaČius

(žmogus)

Atskiri boksai

1

1—5

Sublokuoti boksai

1

25—100

3—5

100—500

4—6

100—500

1

25—200

2—3

50—500

8—12

500—1000

Daugiaaukščiai rampiniai

Daugiaaukščiai, pusiau požeminiai rampiniai

Požeminiai vieno aukšto

Požeminiai rampiniai daugiaaukščiai

Mechanizuoti daugiaaukščiai

Lina Miklaševičiūtė

„P“ galerijŲ tipai

27


Lina Miklaševičiūtė

raudonoji zona geltonoji zona Žalioji zona

„P“ galerijOS ERDVĖ The P gallery is a new exhibition space. It is a restrictive one: every artist gets a uniform display area (2x6 meters) and limited time and money resources. In the end, the P gallery is a commentary of the existing art institution policies.

28


Vita Pečialiūnė

F

Naktinė ekspozicija viešose erdvėse

Kaip atrodo fotografija iki fotografijos? Vientisoje mus supančioje aplinkoje užfiksuoti laiko ir erdvės rėmai.

Vita Pečialiūnė

29


Vita Pečialiūnė

Šv . Ig no

J. B a

san

ailos

g.

Švitrig

nkos

Ševče

g. 30

. Užupio g

avič i

to g.

aus

Savičiaus

g.

Pau

pio

g.

Ekspozicijos planas mieste Nepriklausomybės aikštė Ševčenkos g. 16 (loftai) Šv. Ignoto g. 5 Paupio g. 13 Savičiaus g. 11 Vilniaus dailės akademija


Vita Pečialiūnė “F” Naktinė ekspozicija viešose erdvėse.

Kryptingas dėmesys – bū“F” Nighttime exhibition in intensity of the colour is tina sąlyga norint pamatyti public spaces. decreased, objects that are taisyklingą projektuojamą distant from each other in Kaip atrodo fotografija iki geometrinę formą. Todėl What does photograph bethe three-dimensional space fotografijos? Vientisoje mus ekspozicijos vietose žiūrovui fore photography look like? form a single two-dimensionsupančioje aplinkoje užfik- Naktinė pateikiu žiūrėjimo taško ir Essentially, it’s the frame of al flat surface when light is ekspozicija viešose erdvėse. suoti laiko ir erdvės rėmai. rakurso nuorodą. Žiūrint iš time and space captured in projected onto them. Mano kuriama optinė iliuzija, šono forma transformuojasi ir the environment that surjog erdvėje matomas plokšvėl matomas erdvinis rounds us. The optical illusion Directional Kaip atrodo fotografija ikivaizdas. fotografijos? Vientisoje mus supančioje aplinkoje attention is a čias kadras, – tai tik nuoroda of a two-dimensional image necessary condition if one užfiksuoti laiko ir erdvės rėmai. Mano kuriama optinė iliuzija, jog erdvėje į fotografiją. visible in the space, created wishes to see the correct matomas plokščias kadras, – tai tik nuoroda į fotografiją. by me, is just an allusion to projected geometric form. Erdvėje projektuoju šviesą photography. Thus I provide the viewErdvėje projektuoju šviesą (keturkampę geometrinę formą), kuri tarsi apibrėžia (keturkampę geometrinę ers with viewing spot and mano pasirinkto kadro ribas, ir, tuo pačiu, suplokština erdvę. Tamsaus fono formą), kuri tarsi apibrėžia I project light (in a tetragoperspective directions in the įrėmintas šviesos kadras atrodo plokščias dėl tiesioginės šviesos krypties – mano pasirinkto kadro ribas, nal geometric shape) onto exhibition locations. When šešėliai beveik pranyksta, sumažėja spalvos intensyvumas, erdvėje skirtingu ir, tuo pačiu, suplokština the space, thus delineating viewed from the side, the nuotoliu išsidėstę objektai apšviestithe susijungia į vieną dvimatę plokštumą. erdvę. Tamsaus fono įrėminborders of a selected form is transformed back to tas šviesos kadras atrodo “shot” and simultaneously spatial image. norint pamatyti taisyklingą projektuojamą plokščias dėl tiesioginės Kryptingas dėmesys – būtina sąlygaflattening out the space itvietose žiūrovui pateikiu žiūrėjimo taško ir šviesos krypties – šešėliai geometrinę formą. Todėl ekspozicijos self. The framed highlighted transformuojasi ir vėl matomas erdvinis beveik pranyksta, sumažėjarakurso nuorodą. Žiūrint iš šono forma shot, with its dark backvaizdas. spalvos intensyvumas, erdvėground, appears to be flat je skirtingu nuotoliu išsidėstę because of the direct stream objektai apšviesti susijungia į of light – the shadows disapvieną dvimatę plokštumą. pear almost completely, the

„F”

32


PRIEDe ˙LiS: Iniciatyvos /ARTIST initiatives

33


galerijos

Parodos galerijoje BRA plakatas / Poster of an exhibition in BRA gallery

−Tu esi priedėlio zonoje; BRA / Artcore / Artkor

Pirmasis galerijos BRA plakatas / The first poster of BRA gallery

34


BRA / Artcore / Artkor

Parodos galerijoje BRA plakatas / Poster of an exhibition in BRA gallery

Žurnalas

Raštelis ant galerijos BRA durų / The note on the gallery door “Don’t close the gallery. Let it be open. Marius”

35


BRA / Artcore / Artkor

−You are now in the initiatives section;

Kipras Dubauskas, CUL de SAC

galerijos

Jan Korber, Rastų objektų paroda / Found objects exhibition, 2007

Fragmentai iš pokalbio apie galerijos Artcore antrąjį atidarymą. Apie mokyklą, bendradarbiavimą ir rezultatus kalbasi Liudvikas Buklys (toliau L.B.), Gintaras Didžiapetris (G.D.) ir Rasa Juškevičiūtė (R. J.) Visą pokalbį galite rasti Artcore Magazine 2006, Nr. 5, hardcore.lt/artcore/ artcore%20magazines(1-6)/ ARTcore5.pdf 36


BRA / Artcore / Artkor

On 8 January 2003, Wednesday, the BRA gallery was opened in the space located in S. Konarskio str. 37. On 21 April 2006, the Artcore gallery was launched in the same space. In Fall 2008 it was still the only artist-run gallery and project space in Vilnius.

Galerija Artcore, 2006

2003 m. sausio 8 d. (trečiadienį) S. Konarskio gatvės 37 namo patalpose buvo atidaryta galerija BRA. 2006 m. balandžio 21 d. tose pačiose patalpose buvo atidaryta galerija Artcore. 2008-ųjų rudenį ji buvo vis dar vienintelė Vilniuje menininkų valdoma galerija-projektų erdvė.

Žurnalas Artkor atidarymas / Artkor opening, 2006

37


galerijos

Deglas Pasiūlymas: menininkų projektų erdvė Deglas (darbinis pavadinimas) Pasiūlymo architektas: Andrius Skiezgelas (PUC_Platform for Urban Culture) Planuota vieta: buvęs degalinės pastatas ir teritorija (apie 1 ha, Minsko pl. 3, Vilnius) Iniciatoriai: VDA studentai, jauni muzikai, menininkai, architektai, menotyrininkai

−Tu esi priedėlio zonoje;

Faktas: 2007-ųjų pavasarį projektas buvo pateiktas svarstyti biurui Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009 (VEKS). Vasaros pradžioje projektas buvo atmestas, siūlant jį modifikuoti ir vietoj ilgalaikės (kelerių metų) renginių programos padaryti savaitės trukmės festivalį, kurio lankytojai galėtų stebėti, kaip menininkai stato ir dažo sienas, kuria meną, groja bei dainuoja. Renginiui VEKS siūlė panašų biudžetą kaip ir keliametei programai, tačiau iniciatyvinė menininkų grupė nenorėjo nusileisti ir po keleto susitikimų projektas buvo atidėtas neribotai ateičiai.

38

Trumpa koncepcija: Siūloma buvusias degalinės patalpas modifikuoti į ekspozicijų ir renginių erdvę. Planuojama nepriklausoma projektų erdvė būtų kolektyviškai valdoma iniciatyvinės menininkų, menotyrininkų ir architektų grupės, siekiant įtraukti ir kuo daugiau aktyvių Vilniaus gyventojų. Tai būtų gyva vieta, į kurią užsukęs gali rasti ne tik parodą, bet ir pabendrauti su ten kuriančiais menininkais, susipažinti su iš užsienio atvykusiais kolegomis, sudalyvauti bendroje meninėje akcijoje, paskaityti knygą, peržiūrėti su bendraminčiais filmą ar tiesiog pasiklausyti geros muzikos, o gal net vykstančio koncerto. Menininkų valdomos erdvės stiprybė – tai, kad ji gali lengvai užmegzti kontaktus su panašiomis grupėmis visoje Europoje ir pasaulyje, įsijungti į milžinišką tinklą ir nuolat vykdyti meninius mainus taip suteikiant renginiams tarptautinę kokybę.

Proposal: artists’ project space Deglas (eng. The Torch) Architect of the proposal: Andrius Skiezgelas (PUC_ Platform for Urban Culture) Planned location: former gas station building and the surrounding territory (approximately 1 ha, Minskas highway 3, Vilnius). Initiators: Vilnius Academy of Arts students, young musicians, artists, architects, art critics. Fact: in Spring 2007 the project proposal was submitted to the Vilnius – European Capital of Culture 2009 bureau. In the beginning of the summer it was rejected with a recommendation to shorten the long-term (several years’) program of events to a weeklong festival that would allow the visitors to watch how the artists build and paint the walls, create works, play music and sing. The festival was offered a budget similar to that of the long-term project, yet

the artists’ initiative group declined this offer and, after a number of meetings with the national program’s coordinators, the project was postponed to unspecified date.


Deglas

Žurnalas

39


−You are now in the initiatives section;

40

galerijos Deglas


Julius Balčikonis

Žurnalas

Utopia buvusi degalinė Minsko pl. 3, 2007 Jaunųjų menininkų entuziazmas ir noras sukurti degali-

nėje klestinčią meno erdvę, alternatyvią ŠMC, man pradėjo asocijuotis su XX a. pradžios Rusijos avangardistų entuziazmu ir jų utopiniais siekiais. Pastatas tapo palytėtas

savotiško „utopinio mito“. / Enthuasiastic young artists and their desire to create a space in the gas station as an alternative to CAC reminds me of Russian avangardists in

the beginning of 20th century, with their enthusiasm and utopian goals. The building itself seems to be touched by "the utopian myth".

41


−Tu esi priedėlio zonoje;

42

galerijos Julius Balčikonis


Julius BalÄ?ikonis

Žurnalas

43


galerijos

Vytautas Michelkevičius ir Tadas Šarūnas

−You are now in the initiatives section;

TV benefisas Paroda, performansas ir filmas / Bokšto g., Vilnius, 2003

44

TV benefit Exhibition, performance and video / Bokšto str., Vilnius, 2003

Two young artists decide to open a new gallery in one of the streets in Vilnius. They simply take pictures of each other in that street, hanging the resulting works on the shut windows of a derelict house. The opening of the exhibition becomes a live

happening, the documentation of which, merged with the opening of a usual exhibition in one of Vilnius’ galleries, becomes a work of video art.


Vytautas Michelkevičius ir Tadas Šarūnas

Žurnalas

45


Žagarė 2005 metų vasarą 14 VDA studentų Žagarėje praleido 10 dienų. Liepos 23 dieną jie pristatė parodą Žagarės Naryškinų dvare. Tikslas buvo kurti darbus tokius, kaip nupjauti kaimynui žolę, tik kūrybiniame lygmenyje. 2006 metų vasarą 16 VDA studentų Žagarėje praleido 18 dienų. Prieš atvažiuojant Laura pasakė: “Manau, Žagarėje trūksta ugnikalnio.” Liepos 22-23 dienomis buvusiose internato patalpose buvo pristatyta paroda bei dokumentacija to, ką jie darė 18 dienų.

— Summer 2005: 14 students from Vilnius Academy of Arts spent 10 days in Žagarė town. On the July 23 they made an exhibition at Naryškinai Palace in Žagarė. The aim was to make art pieces as to cut the grass for a neighbour but only in creative level.

galerijos

Summer 2006: 16 students from Vilnius Academy of Arts spent 18 days in Žagarė town. Before going there Laura said, „I think Žagarė is missing the volcano“. On the July 22-23 they presented an exhibition and the documentation of what they did during 18 days in the former boarding-school.

Agata Erlacher, Agnė Kasilovska, Andrej Vasilenko, Dalia Dūdėnaitė, Elena Narbutaitė, Gintaras Didžiapetris, Julius Balčikonis, Karolis Medzikauskas, Kristina Buklytė, Laura Kaminskaitė, Liudvikas Buklys, Ona Kvintaitė, Rasa Juškevičiūtė, Antanas Gerlikas, Vytas Narbutas, Žilvinas Landzbergas

Rėmėjas/ Supporter: Edvardas Andrijaitis Projekto koordinatorė / Coordinator: Rasa Juškevičiūtė

Žagarės vyšnių festivalio organizatorė / Organizer of Žagarė Cherry Festival: Sarah Rabagliati Info nr: 842656958 842656960

−Tu esi priedėlio zonoje;

AČIŪ/Thanks to: Sarah Rabagliati Edmundui Andrijaičiui „Arx Baltica“ Kavinės „Švėtė“ darbuotojoms ir Laimai Korsakienei Žagarės policijai, ypač Sauliui Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai Alvydui Bingkonui Žagarės mokyklai, direktoriui ir mokytojoms Žagarės seniūnijai

46

klausimai: Pamenu, grįžęs iš Žagarės jaučiausi lyg būčiau grįžęs iš filmo, kuris priminė futuristinį antiutopinio Godard’o „Alphaville“ ir retroaktyvaus Felinio „Amarcord“ hibridą, o jūsų pasirodymas buvo panašus į juodą monolitą (arba toliu apkaltą juodą Batmano automobilį) Stanley Kubricko „2001 metų kosminėje odisėjoje“. Taigi, kokia buvo jūsų misija? Ką reiškia praleisti aštuoniolika dienų Žagarėje jums ir Žagarės gyventojams? Paskambinus į Žagarės miesto taksofoną numeriais 842656958 ir 842656960 pavyko gauti porą klausimų. Vytu prisistatęs ponas sakė nebijotų paklausti, kada Batmano mašina turės vandenilio variklį ir ar jūsų parodoje dalintas baltas bilietas galioja ir už parodos ribų? Ponia Julija norėtų žinoti, kodėl, jei gaidys užgieda, bus lietaus? Sporto sale paversta sinagoga tapo performatyvių pasirodymų erdve. Įdomu, ką manė

Žagarės gyventojai apie jų vargonininko Alfonso Giedros atliktą Dj Shadow remikso remiksą? Ką reiškia kurti už galerijos/muziejaus sienų? Jūsų kūrinius galima priskirti erdvės specifiniam menui (sitespecific art). Kaip šiuo atveju jūsų kūrinių atsiradimo istoriją įtakojo tai, kad pagrindinė ekspozicija (vartojant įprastus muziejinius terminus) buvo eksponuojama buvusiame internate? Ar buvo kokių nors projektų, kurių nerealizavote dėl jų dydžio, lėšų stokos ar kitų priežasčių? Nemaža kūrinių dalis siekė išlikti pėdsaku, žyme, simboliu, kurie pergyventų pačią parodą. Kioskas, dviratis, Batmano automobilis, balti bilietai, atvirukai, juodos lelijos arklidės tvenkinyje, sandėlio modelis, grafiti užrašai – kurie iš šių ar kitų objektų įsitvirtino Žagarės laisvai cirkuliuojančių objektų sąraše? Kas nutiko kioskui? Ar kiosko formatas šiuo atveju atstojo ideologi-

nę baltojo kubo erdvę? Ar buvo kokių nors gandų apie jūsų kūrinius? Ar nebandėte jų skleisti patys ir ar jie yra svarbūs jūsų kūrinių sampratai (juk gandai yra itin svarbūs informacijos mažose bendruomenėse sklaidos būdai)? Ką reiškia būti jaunuoju menininku Žagarėje? Ar tai tapatu būti savimi? Hanso Ulricho Obristo interviu su Maurizio Catellanu cituoja Cedrico Price'o klausimą iš 1971 m. James'o Lee Byarso įkurto Pasaulinio klausimų centro (World question center): „Kaip mes galime išmokti nesėkmių“? Ar jums buvo svarbus sėkmės/nesėkmės diskursas organizuojant ši projektą Žagarėje? Kas galėtų būti sėkmė ar nesėkmė Žagarėje? Jei šiame interviu, kaip ir kai kuriuose parodos kūriniuose, būtų galima panaudoti agentavimo metodą, galbūt kažkas kitas galėtų prasmingai ar įdomiai atsakyti į interviu klausimą (-us)? Valentino Klimašausko klausimai projekto “18:15” dalyviams


Žagarė ši projektą Žagarėje? Kas galėtų būti sėkmė ar nesėkmė Žagarėje? Pradžioje tai buvo aktualu, nes mums nesisekė. Čia labiau susiję su socialine integracija. Vienas laikinai atvykęs režisierius (kuris taip pat buvo mes) visų akivaizdoje nelabai sėkmingai mėgino šokti nuo medžio su virve į vandenį, vėliau buvo propaguojami kino seansai, iš kurių didžioji dalis vietinės publikos pasitraukdavo. Į tai buvo sureaguota ir mums pradėjo sektis kol galų gale pasisekė. ----------------------------------------------ne tam galerijos siena baltai nudažyta, kad ant kitų sienų paveikslų negalima būtų kabinti-------------------------------------------------Kurti už galerijos/muziejaus sienų reiškia kurti pačią galeriją/muziejų už jo(s) ribų arba daryti ką nors kita. Menas viešoje erdvėje yra vis dar ganėtinai reglamentuota išraiška, turinti savo ribas, kurias norisi praplėsti. Pasitraukimas į pakraštį kuriame neegzistuoja reprezentacijai skirtos institucijos suteikia puikią galimybę dirbti ir veikti tiesiogiai. Vis dėlto neišvengiamai teko susikurti vienokią ar kitokią instituciją (paroda, stovykla, kioskas, betmeno automobilis ir pan.) Tai panašu į tai, kuomet augalai auginami ne šiltnamyje, o natūralioj gamtoj (kur ir paliekami). Kūrinys gali tapti savarankišku ir turi galmybę būti panaudotas ne pagal pirminę paskirtį (kioskas - tapti pokalbių prie alaus vieta, o piešinys, pavyzdžiui, staltiese arba laišku). Arba objektas gali tapti aplinkos dalimi ir tuo pačiu jis nėra izoliuotas, apsaugotas nuo aplinkos reakcijos (vienas piešinys ant parduotuvės sienos egzistuoja metus nepakitęs, o kiti du per tą laiką pasipildė užrašais. Vieną iš jų užtapetavus, kažkas jau kitą dieną dalį tapetų nuplėšė, ir t.t.) Kūrinius galima priskirti erdvės specifiniam menui (site-specific art). Kaip šiuo atveju kūrinių atsiradimo istoriją įtakojo tai, kad pagrindinė ekspozicija (vartojant įprastus muziejinius terminus) buvo eksponuojama buvusiame internate? Eksponuoti minėtose patalpose buvo nuspręsta vėliau, projektui artėjant į pabaigą, - dauguma darbų buvo beveik baigti, todėl internato erdvės greičiau ne pradėjo, o užbaigė darbus. Kita vertus, visuomet yra netiesioginė įtaka - dalis gyventojų ten užaugo (Alvydas dalijosi erdviniais prisiminimais), taigi, dalis istorijų / parodos lankytojų grįžta į tas erdves. Nemaža dalis kūrinių siekia likti pėdsaku, žyme, simboliu, kurie liks Žagarėje ilgesniam laikui nei paroda. Kioskas, dviratis, batmano automobilis, balti bilietai, atvirukai, juodos lelijos arklidės tvenkinyje, sandėlio modelis, grafity užrašai – kurie iš šių objektų įsitvirtino Žagarės laisvai cirkuliuojančių objektų sąraše? Paėmus visą praleistą laiką Žagarėje, paroda atrodė kaip atsitiktinumas. Kažką kurti ir tai vėliau palikti miestui buvo visai natūralu. Be abejo, paroda irgi buvo natūralus reiškinys, tik kiek labiau išprovokuotas aplinkybių nei paties savęs. Tam, kad išsiaiškintume, kokie objektai šiuo metu laisvai cirkuliuoja Žagarėje, reiktų daryti tam tikrus socialinio pobūdžio skaičiavimus arba spėti iš akies... Pastarasis variantas daug patikimesnis, turint omenyje, kad pati kūryba daugeliu atvejų remiasi fikcija. Kalbant apie fiziškai apčiuopiamus objektus, viskas paprasčiau. Videodarbai, dokumentacijos ir panašiai turėtų užimti vietą bibliotekoje, žinoma, jų įsisavinimas - jau atskiras klausimas, ir tai priklauso nuo tam tikros reklamos. Tokiu atveju, manau, patikimiausias paveikos matavimo vienetas yra ta pati fikcija arba žmonių atmintis ir įspūdžiai. Pats faktas, kad kažkas įvyko, išgalvotos ar tikros pasekmės ir padariniai, ir, be abejo, projekcija į ateitį. Batmano automobilis yra ir buvo varomas vandeniliu, o baltas bilietas jau galioja kaip asmens dokumentas Šengeno sutarties zonoje. Su juo galima kirsti Latvijos sieną.

Žurnalas

Pažymėtas bilietas galioja. Keletas bilietų buvo suteikti dar parodai neatsidarius (keliems “18:15” dalyviams), reikia pripažinti, jog tai buvo tikrai veiksminga. Vėliau pagaminantas didesnis bilietų kiekis ir jų sklaida buvo kaip socialinė/sociumo adaptacija prie savęs, ir galų gale prie to, kad kiekvieno stogas yra daugiau ar mažiau nuvažiavęs, ir kad „sveikumas“ uždengiantis pasąmonę ir visą kitą yra tik pastogė nuo paties savęs. Kitaip sakant, jau seniai manau, jog visi yra išprotėję, tik ne visi tai žino / išreiškia. Tai paskata jaustis laisvai. Beje, praėjusiais metais Žagarėje su menininkais daugiausia bendravo vietiniai „balti bilietai“. Dirbti dvi savaitas Žagarėje buvo labai smagu ir labai įdomu. O rimtai, man tai buvo kaip atgaiva, žinai, čia kaip seksas būna geras ir nelabai, tai šį kartą buvo tas netikėtas geras variantas. Vienas žiūrovas prisimena, jog ką tik grįžęs iš Žagarės jautėsi lyg grįžęs iš filmo, kuris priminė futuristinį antiutopinį Godard'o „Alphaville“ ir retroaktyvų Felinio „Amarcord“ hibridą, o mūsų pasirodymas jam buvo panašus į juodą monolitą (arba toliu apkaltą juodą Batmano automobilį) Stanley Kubricko „2001 metų kosminėje odisėjoje“. Taigi, kokia buvo mūsų misija? Daugiau ar mažiau, tai buvo sklaida. Vizija būtų – „centras yra visur“. Ką reiškia aštuoniolika dienų praleisti Žagarėje mums ir Žagarės gyventojams? Įdomiausia, ką reiškia aštuoniolika dienų praleisti Žagarėje Žagarės gyventojams. Manau, egzistavo tam tikras noras pasijausti būtent taip. Taip pat iš Žagarės gyventojų pusės buvo noro pasijusti mūsų kailyje. Priešingu atveju, vargu, ar būtų įvykusi komunikacija. Mažoje bendruomenėje greitai sklinda informacija, todėl patys gyvendami kaip bendruomenė čia mes turėjom pranašumų. Gali pasirodyti kaip organizuotos teroristinės grupės užpuolimas, ir galbūt taip ir buvo. O kaip pasakytų Žagarėje gyvenantis Alvydas: „O gal išvis ir nebuvo?“ Kodėl panašaus projekto nedarome Vilniuje? Todėl, kad šie dalykai tiesiog vyksta - gaidžiai gieda, o lietus lyja. Galimas dalykas, kad bendradarbiavimas ir įpročiai čia taip pat ne paskutinėje vietoje. Savo misija visų pirma supratau kaip infiltravimąsi į kolektyvą (tiek į mažą menininkų grupę, tiek į mažo miestelio bendruomanę), taip pat tarp misijų buvo tikslai atsiplėšti nuo rutina pavirtusios Vilniaus meninės aplinkos ir, žinoma, - pailsėti gamtoje. Dirbant Žagarėj pavyko realizuoti kelis darbelius ir pamatyti, kaip juos veikia vietinis kontekstas, čia šis žodis net netinka, greičiau esama realybė, kurioje tu esi savotiškas svetimkūnis. Difuzija, mano galva, įvyko. Darant darbus buvo sunku prognozuoti, kaip jie suveiks, o aplinka gyva ir reaguoja konkrečiai. Mes aiškiai „užsivežėm nuo kaimo“, tai matosi ir darbuose, kur tikrai pilna „šiuolaikinio folko“ elementų. Mane tai labiausia ir džiugina. Ką reiškia būti jaunuoju menininku Žagarėje? Ar tai tapatu būti savimi? Viskas labai aišku - vietiniai identifikuoja kaip menininkus ir žiūri į šį reiškinį pozityviai. Aiškiu tikslu ten susirinkom, ir tai kaip niekad tapatu buvimui savimi. Skirtingos vietos ir kontekstai tik į naudą tapatėjant su savimi. Jeigu tik neįvyksta asmenybės skilimas dėl perdėm jautrios psichikos, aišku. Ir visvien tai būtų tapatu sau. Vienu metu lyg ir buvo gandas, jog aš išprotėjau (ir tame yra tiesos), bet tai labiau asmeninė/procesinė patirtis, kuri labiau veikia kaip paskatinimas greičiau pasigaminti baltą bilietą ir šitaip legalizuoti savo būsenas. Hanso Ulricho Obristo interviu su Maurizio Catellanu cituoja Cedrico Price'o klausimą iš 1971 m. Jameso Lee Byarso įkurto Pasaulinio klausimų centro (World question center): „Kaip mes galime išmokti nesėkmių“? Ar buvo svarbus sėkmės – nesėkmės diskursas organizuojant

47


Žagarė: Karolis Medzikauskas

Baltas bilietas Rankų darbo bilietai, 11 x 4,5 cm, 200 vnt. Erdvėje: balto arklio fotografija iš asmeninio archyvo, puslapis iš atminimų draugams (parašytas projekto metu), trys balti A1 formato lapai. — White ticket Hand-made tickets, 11 x 4,5 cm, edition of 200

−You are now in the initiatives section;

galerijos

Installation: Framed photograph of a white horse, page from memory book (written to friends during the project), 3 A1 size white sheets of paper.

48


FACTAI /FACTS: Žagarėje dauguma žmonių važinėja senais dviračiais, dažniausiai „Šiaulių Vairo“ arba importuotais iš Vokietijos.

Daugelis vidutinio amžiaus žagariečių dirba Airijoje ir Anglijoje. / Children, teenagers and old people dominate in the town. Middle age people work in Ireland or England.

/ In Žagarė people mainly ride old bikes, they are usually made by “Šiaulių Vairas” or imported from Germany.

Sovietmečiu buvę Lietuvos kaliniai ir asmenys „su baltu bilietu“ galėjo prisiregistruoti tik periferiniuose Lietuvos miesteliuose, vienas iš jų – Žagarė.

Vasarą, kai šilta, galima maudytis smėlio arba dolomito karjere bei šokinėti nuo tilto į „bliūdą“ Švėtės upėje. Dauguma žmonių vasarą prausiasi ežeruose.

/ In Soviet times Lithuanian ex-convicts or people with “white ticket” (criminally insane) could register only in the peripheral cities of Lithuania, one of it – Žagarė.

/ Summer, when it is warm, you may have a swim in the sand quarry or jump from the bridge to the river Švėtė “bowl”. In summer people mainly wash in the lake.

Barbora – Žagarės šventoji. Nuo XVII jos mauzoliejus buvo saugomas Barboros bažnyčioje. Per karą ją išvežė tyrimams į Maskvą ir kūnas dingo. Žmonės tikėjo jos stebuklais ir ėjo melstis iš visos Lietuvos. Dabar bažnyčios rūsy guli tuščias Barboros karstas.

Mieste dominuoja vaikaipaaugliai ir pensininkai.

/ Barbora is the saint of Žagarė town. From XVII century there was a mausoleum made for her in the old church of Žagarė. During the war her body disappeared since it was transported to the Moscow for the research. Žagarėje gy vena nemažai čigonų. Aplan kyti giminių čia atvažiuoja čigonai iš kitų Lietuvos miestų bei kaimyninės Latvijos.

Žagarėje kiekviename sode auga bent po vieną vyšnios medį. Bet „Žagarės vyšnių likeris“ gaminamas iš lenkiško vyšnių likerio koncentrato. / In every Žagarė town garden there is a cherry tree growing. But “Žagarė Cherry Liqueur” is produced from Polish cherry liqueur concentrate.

/ In Žagarė live some few families of gypsies. Žagarėje dabar gyvena 1 žydas. / Now in Žagarė lives 1 old Jew. Miestą skiria Švėtės upė. Vienoje upės pusėje gy vena „centriniai“, kitoje „bulgarai“. / The town is divided by the river Švėtė. In one side of the river there live “Centrals”, in another “Bulgarians“.

Medžiagos: metalas, medis Išmatavimai: 1:1

Material: metal, wood Size: 1:1 

Žagarė: Agata Erlacher

49


galerijos

Žagarė: Antanas Gerlikas

Troikių pūga Dydis: 1:1 Renault 25, medis, ruberoidas

50

Snowstorm of Troikiai Size: 1:1 Renault 25, wood, roofing paper


Žagarė: Žilvinas Landzbergas

Kioskas (ledų nėra) Medis, dulkių plokštė, stiklas, ruberoidas. 240 cm / 240 cm / 160 cm   — Kiosk (no ice-creams) Wood, dust board, glass, roofing paper  240 cm / 240 cm / 160 cm

Žurnalas 51


−Tu esi priedėlio zonoje;

52

galerijos Vytautas Michelkevičius


Vytautas Michelkevičius

Vilniaus gatvės kiemas, greta Radvilų rūmų Tarpukariu čia veikė žydų liaudies teatras. Sovietmečiu buvo įrengtas universalus sporto maniežas, kuriame buvo galima praktikuoti įvairias sporto šakas. Dabar pastatas priklauso Nacionaliniam dailės muziejui. Atrodo apleistas, nors darbuotojas (o gal sargas) paslaptingai šypsodamasis atsakė, kad viduje kažkas vyksta, tačiau kas – paslaptis. Čia galėtų būti kuruojamų ekspozicijų, performansų ir renginių erdvė.

Naugarduko g. , šalia sankryžos su Pylimo g. Sovietmečiu čia buvo daržovių parduotuvė. Mėgdavau čia ateiti gerti kunkuliuojančių atšaldytų pomidorų sulčių. Po nepriklausomybės keletą metų veikė kavinė-biliardinė. Dabar stovi apleista. Čia galėtų būti menininkų valdoma projektų erdvė.

Žurnalas

2 gėlių parodų-pardavimo salonai, Pylimo g. Sovietmečiu, 7-8 deš., pastatyti ritmiškai atsikartojančių formų paviljonai stūkso parko gamtos apsuptyje. Apgriuvę, apdaužytais stiklais. Viename retkarčiais veikia Milk baras, skaidrias stiklines sienas, deja, užkalęs fanera, o antrajame vis dar galima rasti pavargusį gėlių saloną, nors iš parko pusės nubyrėjęs tinkas šviesios ateities neprognozuoja. Čia galėtų būti šviesą ir viešumą mėgstančių menininkų studijos ir projektų erdvės.

Vilniaus g., priešais Mano guru Čia 90-kažkelintaisiais atsidarė baras Šikšnosparnis. Viena iš tų vietų, kur dažnai įkišdavau nosį bandydamas vakarais surasti savo draugę tapytoją, nes mobilieji anuomet buvo prabanga. Jau keletą metų erdvė stovi apleista, jos langai ir durys naudojami kaip skelbimų lenta. Apsupta verslo centrų ir parduotuvių tai galėtų būti puiki erdvė komercinei galerijai.

53


Indeksas: menininkų erdvės ir iniciatyvos Lietuvoje / Index: artist run spaces & initiatives in Lithuania

galerijos

Artkor (BRA) p. 34-37 Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje veikiantis meno projektų rūsys, iki 2006 m. vadinęsis BRA, šiandien – Artkor. 2008-ųjų rudenį tai buvo vis dar vienintelė menininkų valdoma galerija Vilniuje.

truotoje prieplaukoje Neries krantinėje šalia Mindaugo tilto ir Energetikos muziejaus. www.kultflux.lt

artcore.blogas.lt

Nidos menininkų kolonija Spontaniškos iniciatyvos Vilniaus dailės akademijos poilsio ir studentų praktikos bazėje, buvusios daržovių bazės patalpose.

Bokšto gatvė p. 44-45 Gatvėje būta įvairių iniciatyvų, veikė pogrindinis muzikos klubas Virpesys, o 15 namo sienos aklini langai pasiūlyti atviram eksponavimui.

Plyta Meno dienos Šakių miestelio erdvėse (mokyklų rūsiuose, gatvėse, visuomenės naudojamuose ar šiaip apleistuose pastatuose), vykstančios nuo 2000 m. plyta.tai.lt

Deglas p. 38-40 Užgesusi iniciatyva įkurti menininkų valdomą erdvę buvusioje degalinėje Vilniuje, Minsko pl. 3. Jeruzalės skulptūrų sodas Įkurtas 1992 m. skulptoriaus Vlado Vildžiūno sodyboje. Kablys Buvę Vilniaus Geležinkeliečių kultūros rūmai Kauno g. 1993-1997 m. čia veikė galerija Jutempus, nuo 1997 m. – alternatyvios muzikos klubas Geležinis kablys, virtęs pogrindiniu Green Club ir gyvavęs iki 2003 m. Šiandien viename pastato rūsių vėl vyksta koncertai, pagrindinė pastato erdvė kartais naudojama festivaliams, fasadą puošia kvietimas kasdien žaisti dažasvydį. Kultflux Iniciatyva, siekianti prisijungti prie diskusijos apie Vilniaus viešų erdvių teikiamas galimybes specialiai sukons-

54

www.balsas.cc/sklaida-pirmas-interviu-ir-komentarai

Rastuvė (čia ir dabar) Jono Lozuraičio rūsys meniniams ir muzikiniams vyksmams. Skaiteks Abipus Aukštaičių gatvės Vilniuje besidriekianti pramoninė zona keletą kartų naudota instaliacijoms. Dabar ruošiama rekonstrukcijai, planuojama dalį teritorijos skirti kultūrinei veiklai. Spaustuvė Buvęs spaustuvės pastatas Maironio g. 3, Vilniuje, naudotas Vilniaus dailės akademijos studentų peržiūroms, grupinėms parodoms ir asmeninėms iniciatyvoms. Dabar rekonstruojamas. Ševčenkos loftai Buvusioje radiotechnikos matavimo prietaisų gamykloje, vadintoje tiesiog gamykla 555, dešimtmečio pradžioje menininkai pradėjo kurti

loftus. Seniau apleista erdvė šiuo metu sparčiai gentrifikuojama, patalpų kainos per dešimtmetį išaugo 10 kartų. Menininkų iniciatyva čia vyksta spontaniški meno įvykiai. Vilniaus veidai Šiuolaikinio nekomercinio meno festivalis Šv. Dvasios bažnyčios vienuolyne Šv. Ignoto gatvėje, 2006 m. inicijuotas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. Žagarė p. 46-51 2005-2006 m. į Žagarės gyventojams organizuojamą ir Žagarės vyšnioms ir žirgams dedikuojamą kasmetinį Žagarės vyšnių festivalį įsijungė Vilniaus dailės akademijos studentų projektai viešose miestelio erdvėse. Žeimių dvaras XV a. pabaigos rūmuose, tapusiuose menininkų Agnės Bagdžiūnaitės ir Domo Noreikos namais ir Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumu (ŽemAt), rengiami meno projektai ir šventės maždaug tūkstančiui miestelio gyventojų. 3xpozicija.lt Bendruomenė, kurianti meno ir komunikacijos projektus ir įgyvendinanti juos internete bei fizinėse erdvėse. Kitos (ne)žinomos, (mažai) pagarsėjusios vietos


reklamos scenos užduotis bei

ne blogiausiame rajone.

nebepataikiau į vartus.

yra jauniausias pasaulyje

pareigų pavadinimu. Labiausiai prieš tuos, kurie nežino, kas po tuo slypi. Ko gi čia nerimauti, juk mane akademijoje mokė būti kūrybingu, tad ir naudoju praktikoje tai, ko išmokęs. Mano kūrybą dabar mato tūkstančiai ir šimtai tūkstančių lietuvaičių, jiems aš dailinu mūsų visuomenės pranešimus apie blizgius dantis, minkštas autosėdynes ir kvapius miltukus. Galiu net pasivadinti dailininku, nes visgi dailinu, darau dailiai ir net kartais nuoširdžiai.

menininkų parodas, nes kol kas it užbūrus vis kviečia į jaunųjų. Pažiūrėsim, ar subręsiu, kai peržengsiu 35-tuosius, kurie įrašyti visuose Kultūros ministerijos dokumentuose. Lietuvoje viena po kitos dygsta parodos, norinčios „išgirsti kartos balsą“, „apžvelgti jaunųjų kūrimo strategijas“, „įvertinti naujausių menininkų nagrinėjamas temas“. Žinoma, tegu jaunieji žaidžia, o rimtesni centrai deklamuoja vis tas pačias pavardes, kuries

jaukioje gatvelėje ir

besidalinantis su centru

kuratoriais ir menininkais.

Įdomu, kaip viskas vystysis

toliau – gal vėl visi

draugiškai susijungs į

traukos centrą. Tuo tarpu

vyresnieji žiūri skeptiškai,

vienas po kito pildami

greitai nusibaigusių privačių

iniciatyvų pavyzdžius. Dar

įdomu, kas kam algas moka, bet

tyliu, nekeldamas klausimo,

nes ir taip vieša paslaptis, o

Lietuva – paskalų šalis.

jam nepriklauso, nes mes

turime ryškesnių rekordų šioje

srityje. ŠMC direktorius juo

tapo būdamas berods 25-erių,

tačiau jis siekia ir dar

vieno rekordo – ilgiausiai

valdžiusiojo kunsthalę. Šioje

rungtyje turėtų pavykti

tarptautini mastu, tačiau vargu

bau jam pasiseks nacionaliniu,

nes reikės aplenkti ilgamečius

veteranus kitose kultūros

institucijose. Lietuva –

stebuklų šalis, joje daug kas

atsitinka be priežasties ir

baisaus, taip visuomet sukasi meno pasaulis.

valdomų erdvių, ir radau čia

prieglobstį savo sėkmėms bei

nesėkmėms.

menininku, kol nesupratau, kad

sąrašas jau suformuotas prieš

gerus 5-10 metų ir turbūt

tuo metu Lietuvoje buvo ant

bandęs ir tapyti, tačiau

meno scenos ploto nuomą. Esu

už galerijos ir tuo pačiu

tačiau man pasiūlė susimokėti

iš kūrėjų sąjungų galerijų,

bandžiau papulti į kurią nors

vieno iš jų kadencija. Tuomet

menininkų erdvių? Viskas paprasta, nes aš dienomis „drožiu“ saldžias lėles, fotkinu 69 danguje ir ant žemės, trinu spuogus nuo politikų kaktų. Vakare grįžtu

nusikalęs namo. Tiksliau, prieš

grįždamas susmunku ŠMC bare

keletui bokalų alaus. Aptariu

Pakylomis vežu savo kūrybą

toliau ar arčiau į vakarus, į

didesnio ar mažesnio vietinio

reikšmingumo parodą, ir

su baime laukiu, kada ten

pasibaigs egzotikos iš Rytų

poreikis. Žinau, kad ekspresas

jau pravažiavo, kai pirmaisiais

metais po nepriklausomybės

Tad kodėl gi trūksta tų

isteblišmentu. Nieko gi čia

trūksta Lietuvoje menininkų

Kažkada bandžiau tapti ŠMC

reikia laukti, kol baigsis

jaunesnieji kartais pavadina

Bandžiau parašyti, kodėl

būsim to kaltininkai.

Grožis išgelbės pasaulį. Ir mes

mano suminkštėjęs užpakalis.

pjauti šaką, ant kurios laikosi

politinės valios, nei jėgų

yra mano galerija? Neturiu nei

jei visi žiniasklaidos kanalai

jo kampą galerija. Kam gi tai,

paversti kokį apleistą namą ar

laiko, noro ir sveikatos

bendrakursiai, kad net neturiu

kaip ir kiti mano

Esu taip stipriai užsiėmęs,

Galiu viešai didžiuotis savo

metus. Laukiu kol pakvies į

centro satelitas, įsikūręs

sukasi toliau, o gal Lietuva

pasekmių.

žadintuvas. Esu kūrybininkas.

Skaičiuoju savo mėnesius ir

Daug žada šiandieninio meno

direktorius. Deja, pasaulis

paskalas ir vėl ryte čirškia

artimiausių poros savaičių

nusipirkti kelių kambarių butą

sugrįžo tapyba – su jaunaisiais

legendinis Haraldas Szeemannas

kunsthalės (meno centro)

su konkurentais ir kolegomis

už parduotą darbą galėdavai

bangos videomenas, o kai vėl

Kažkur skaičiau, kad

atmiešta vietinėmis paskalomis

Jaunojo menininko išpažintis,

Žurnalas

55


Galerijos žurnalas /Gallery Log, Vilnius, 2008

Šis leidinys yra kūrybinių dirbtuvių Galerijos akademija proceso dokumentacija ir rezultatas. Visa čia esanti medžiaga yra laisva autorių idėjų išraiška. Daugiau apie dirbtuves skaitykite / More info on the workshop: www.3xpozicija.lt/galerijosakademija

Sudarytojas ir dirbtuvių moderatorius / Editor and workshop moderator: Vytautas Michelkevičius vytautasmi@gmail.com

galerijos

Kūrybinių dirbtuvių dalyviai / Workshop participants: Aistė Viršulytė Andrius Grigalaitis Jonas Lozuraitis Jurga Juodytė Kipras Dubauskas Lina Michelkevičė Lina Miklaševičiūtė Milda Zabarauskaitė Robertas Narkus Saulius Leonavičius Vita Pečialiūnė Vitalij Červiakov Prisidėję kūrėjai / Other creative contributions: Agata Erlacher Andrius Skiezgelas Antanas Gerlikas Julius Balčikonis Jurgita Remeikytė Karolis Medzikauskas Liudvikas Buklys Rasa Juškevičiūtė Tadas Šarūnas Valentinas Klimašauskas Žilvinas Landzbergas 1 puslapyje / On p. 1: Liudvikas Buklys, Siena /The Wall / galerija Akademija, 2005

−You are now in the credits section;

Galinis viršelis / Back cover: Jurgita Remeikytė, Galerija Obskura I iš fotoprojekto Po, Tuo tarpu, Prieš / ŠMC, 2007 Dizaineriai / Design: Joseph Mičeli Lina Ozerkina (www.alfa60.com)

56

Vertėjas į anglų kalbą / Translation into English: Jurij Dobriakov Lietuvių kalbos redaktorė / Lithuanian language copyeditor Lina Michelkevičė Dėkojame / Thanks to: Alvydui Lukiui Eglei Deltuvaitei Emilia Stefani Law Karolina Breguła Gintarui Didžiapetriui Monikai Lipšic Ola Buckowska Ramutei Rachlevičiūtei Skaidrai Trilupaitytei Šalnei Bučiūtei Veronique Hequet-Grotard Galerijos Akademija darbuotojoms Rėmėjai / Sponsors: LR Kultūros ministerija, VšĮ „MENE“ Partneriai / Partners: Galerija Akademija, Pilies g. 44/2, Vilnius, Lithuania Meno ir komunikacijos projektai 3xpozicija.lt Dirbtuvės yra pirmojo tarptautinio Vilniaus meninės fotografijos festivalio In Focus dalis

Leidėjas / Publisher: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, www.photography.lt Tiražas / Edition: 500 Spausdino / Printer: UAB „Logotipas“ www.logotipas.lt Atspausdinta ant ekologiško 100% perdirbto popieriaus Cyclus Print / Printed on ecological 100% recycled paper Cyclus Print

ISBN 978-9955-438-36-6


Turinys /Contents

p. 3 PREtekstas / PREtext Vytautas Michelkevičius

dirbtuvĖs / workshop

INDĖLIS / contributions

PRIEDĖLIS: INICIATYVOS /ARTIST INITIATIVES

p. 4-8 Galerijos akademija: idėja, procesas, dokumentacija / The Gallery Academy: concept, process, documentation

p. 10-11 Aistė Viršulytė

p. 34-37 BRA–Artcore–Artkor

p. 12 Vitalij Červiakov

p. 38-40 Deglas

p. 13-14, 18-19 Jurga Juodytė ir Saulius Leonavičius

p. 41-43 Utopia

p. 15-16 Kipras Dubauskas p. 17 Lina Michelkevičė p. 20-21 Jonas Lozuraitis p. 22-25 Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė p. 26-28 Lina Miklaševičiūtė p. 29-32 Vita Pečialiūnė

Jurgita Remeikytė, Galerija Obskura I iš fotoprojekto Po, Tuo tarpu, Prieš / ŠMC, 2007

p. 44-45 TV benefisas p. 46-51 Žagarė p. 52-53 Galimos meno erdvės / Possible art spaces p. 55 Indeksas: menininkų erdvės ir iniciatyvos Lietuvoje / Index: artist run spaces & initiatives in Lithuania

Gallery Log / Galerijos žurnalas (red. / ed. Vytautas Michelkevičius)  

This is a publication about a certain place at a certain time. International art and artists roam the international information streams and...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you