Atsakymas į pristatymą
Domantas Stankevičius, Inf, I k., 3 gr
Su dauguma dalykų, pasakytų pristatymo metu, nesutikau, tačiau nebuvo daug laiko pasisakyti iškart po jo, bet atsako neduoti taip pat negalėjau. Kadangi nesutikau su didele dalimi teiginių ir argumentų, dokumentas nėra labai trumpas, tačiau, tikiuosi, pavyko duoti išsamų ir gerai pagrįstą atsakymą ir, jei ne įtikinti mano požiūrio teisingumu, bent parodyti, kad alternatyvus požiūris yra gerai pagrįstas.
Credo ut intellegam
Pristatymo gale Augustinas buvo kritikuojamas už savo pažiūras, ypatingai už tai, kad “jo argumentai paremti tikėjimu, o ne grynai racionaliais ir empiriniais įrodymais.” Visgi, šią kritiką turiu atremti teigdamas, kad tikėjimas absoliučia dauguma atvejų yra pirma žinojimo (šiame skyriuje žinojimas imamamas griežčiausia prasme – i.e. nėra tikimybės suklysti), o empiriniai įrodymai tinka tik empiriniams mokslams.
Visi mokslai apima kokią nors sritį ir tiria būtį tam tikru atžvilgiu: biologija – tai, kas gyva; fizika – tai, kas materialu; ontologija – pačią būtį. Kuo platesniu atžvilgiu tiriama būtis, tuo fundamentalesnis mokslas yra – kaip kad fizika yra biologijos pagrindas, o ontologija – fizikos. Tačiau mokslo sritis gali įrodyti teiginius tik savo pačios srityje – ir tikrai ne fundamentalesnio už save mokslo srityje. Biologija gali įrodyti biologinius teiginius, tačiau iš biologijos jokiu būdu negalime išgauti fizikos tiesų – nebent spėliojimus; lygiai taip fizikos pagalba negalime įrodyti matematinių teoremų ar išspręsti ontologinių klausimų. Teologija yra mokslas apie Dievą, kuris yra dvasia, tad mokslai apie materiją tikrai negali įrodyti tiesų apie Jį. Ontologija yra fundamentalesnė už fiziką ir kitus gamtos mokslus, tad ir jai netinka empiriniai įrodymai, kurie naudingi gamtos moksluose. Galiausiai, visi empiriniai įrodymai yra pagrįsti prielaida, kad atlikus kokį tyrimą ar stebėjimą pastebėtą dėsningumą bus galima matyti ir ateityje – tačiau ši prielaida niekaip nėra įrodoma empiriškai – ji yra priimama tikėjimu. Niekas negarantuoja, kad pasvėrus gabalą geležies kad ir 1000 kartų dar vieną kartą pasvėrus gausime tą patį rezultatą. Galima būtų apeliuoti į fizikos dėsnius, tačiau jie nėra logikos dėsniai, kurie laužomi būti negali – jie tėra žmonių pastebėtos tendencijos gamtoje. Kol kas dauguma dalykų vyksta pagal jas, tačiau garantijos, kad taip vyks ir toliau, nėra. Kad ir kokį įrodymą turėtume, kažkada turime prieiti prie prielaidų, kurias priimame be įrodymų – matematikoje tai galėtų būti aksiomos, kurios yra akivaizdžios, bet neįrodomos. O kadangi nėra įrodomos, kad ir kiek akivaizdžios yra, turi būti priimamos kaip tiesa be įrodymo – taigi, tikime, kad jos yra tiesa.*
*Visgi, galbūt yra dalykų, kuriuos galime žinoti, pvz. kad kažkas yra, bet iš tų dalykų vargu ar galima sukonstruoti pasaulėžiūrą, su kuria galima gyventi – jei išvis kažką sukonstruoti galima, kadangi konstravimas jau reikalauja kažkokių taisyklių, kad ir logikos dėsnių, o jie, nors teisingi, ko gero, nelabai įrodomi. Verta paminėti ir Kurt’ą Gödel’į, XX amžiaus matematiką ir filosofą, kuris, pasak VLE, “[s]uformulavo nepilnumo teoremą: kiekvienoje griežtoje matematikos loginėje sistemoje yra teiginių, kurių teisingumo ar klaidingumo neįmanoma įrodyti remiantis tos sistemos aksiomomis, todėl neįrodoma, kad ta aksiomų sistema neprieštaringa.” Yra dalykų, kurie yra teisingi, bet neįrodomi, tad nors įrodymai yra svarbūs, dera nepamiršti, kad visų teisingų teiginių įrodyti tiesiog neįmanoma.
Žinoma, darau prielaidą, kad šis matematinis atradimas taikomas ir mūsų įprastai realybei, tačiau nematau priežasties manyti, kad taip nėra. VLE nuoroda: https://www.vle.lt/straipsnis/kurt-godel/
Apie laisvą valią
Katalikų Bažnyčios Katekizme (nuo šiol – KBK) laisvė apibrėžiama kaip “Laisvė yra prote ir valioje besišaknijanti galia veikti ar neveikti, daryti viena ar kita, kitaip sakant, sąmoningai veikti.”(KBK 1731) ir, manau, šis apibrėžimas yra tikslus. Laisvė yra galimybė rinktis. Tačiau jei laisvė suteikia galimybę rinktis, ji negali kilti iš materialaus kūno. Jei fizikinis pasaulis tėra dalelių sąveika, o dalelės galios rinktis veikti ar neveikti neturi, ir jų dariniai taip pat (tam tikro buvusio filosofijos studento pastebėjimu, “Nes akivaizdu, kad kai kurie dalelių dariniai turi galią rinktis, kiti neturi”), laisva valia negali kilti iš kažko materialaus. Tačiau jei neuromokslai ir biologija tiria tai, kas materialu, jie negali nei įrodyti, nei paneigti laisvos valios buvimą, kadangi tai tiesiog nėra jų sritis. Žinoma, ryšys tarp laisvos valios ir smegenų yra sudėtingas ir mažai ištyrinėtas, tačiau manau, kad, nors neuromokslai gali kelti klausimus, galimai probleminius, įrodyti ar paneigti laisvos valios jie negali, o tarp pastebėjimo, kad didelė dalis mūsų pasirinkimų yra padaromi prieš mums tai suvokiant iki išvados, kad nė vienas žmogaus veiksmas nėra jo laisvas pasirinkimas, yra per didelė praraja. Tačiau, nebent praklausiau, taip ir nebuvo teigta.
Apie blogį bendrai
Kaip pristatyme buvo teisingai pastebėta, blogis yra gėrio trūkumas, ir blogis, kuris nėra moralinis, kelia problemų. Dievas gerbia žmogaus laisvę ir jo pasirinkimą – Dievui nereikia žmonių kaip biologinių robotų, tad moralinis blogis, kuris padaromas kai žmogus savo laisvu pasirinkimu suardo Dievo nustatytą tvarką, yra žmogaus darbo vaisius, žmogaus yra atsakomybė. Tačiau natūralus blogis, kaip niokojančios gamtos stichijos, nėra žmogaus pasirinkimo pasekmė, taigi ką daugiau lieka apkaltinti, nebent Dievą? Priežastis, kodėl Dievas galimai leidžia blogį, aptarsiu kitame skyrelyje, tačiau čia aptarsiu blogį bendrai. Pats gerai nenusimanau šioje srityje, tad, jei tik klystu, prašau mane pataisyti.
Blogis yra gėrio trūkumas, visgi įvairūs gamtiniai procesai reikalauja, kad viena būtybė suirtų ir sunyktų, kad kita galėtų klestėti – tiek zebras, kurį ėda liūtas, tiek mediena, kurią ryja ugnis. Techniškai tokių pokyčių metu viena būtybė ima stokoti, tad prieš ją yra daromas blogis, ar ne? Na, tuomet tektų padaryti išvadą, kad visas pokytis gamtoje yra blogis, tačiau tada būtų bloga, ko gero, ir pati gyvybė –juk ji nėra statiška, bet dinamiška. Galima būtų teigti, kad liūtas ėda ne tam, kad suniokotų zebrą, tačiau tam, kad pats klestėtų – taigi zebro mirtis tėra bloga pasekmė, tačiau ar tuomet ir vagis, kuris pasisavina kito turtą, kad pats klestėtų, turi būti išteisintas? Nemanau. Manau, galime iš šios problemos išsivaduoti teigdami, kad blogį patirti gali tik asmenys. Tad, nors cunamis nuneštų akmenį ar kiaulę, tai blogis nebūtų, tačiau jei nužudytų žmogų, tai jau laikytume blogiu. Tuomet kyla klausimas: kaip šis blogis atsirado? Na, jei kalbame apie krikščionišką pasaulėžiūrą, galiu pasiūlyti spėjimą – jis, galbūt, neįtikins, bet tikiuosi, kad parodys, jog egzistuoja alternatyvus požiūris, kurio galima laikytis. Žmogus nebuvo sukurtas tam, kad mirtų. Ir, visgi, per nuodėmę atsitolinęs nuo Dievo – viso gėrio šaltinio – ir pažeidęs savo prigimtį, save pasmerkė mirtingai lemčiai. Iki nuopuolio žmogus nebūtų patyręs nei moralinio, nei natūralaus blogio (ar tai būtų dėl natūralios pasaulio tvarkos – visgi, pasaulis yra tvarka, o nuodėmė į jį atneša chaosą, kuris
neapsiriboja vien individualiu asmeniu,– ar tai būtų dėl tiesioginio Dievo veikimo), tačiau po nuopuolio, jį patirti žmogus jau galėjo, ir Dievas tai leido. Kiek šis spėjimas teisingas – nežinau, bet, manau, jo laikytis būtų galima. Na, o kodėl Dievas galėtų leisti blogį, kaip minėjau, aptarsime vėliau. Taip pat pristatyme buvo minėta, kad požiūris, jog blogio egzistavimas būtinas, nes be jo nebūtų galima suprasti gėrio, yra nesąmonė – tai būtų analogiška sakymui, kad norint suprasti sveikatą būtina sirgti. Aš esu linkęs pritarti, blogis nėra būtinas, tačiau tiesa yra ir tai, kad sveikata dažnai vertinama labiau ligos metu ar jai praėjus negu kad niekada rimtai nesirgus, tad natūralus blogis gali būti priemonė grąžinant žmones prie Dievo, bet apie tai – irgi vėlesniame skyriuje.
Laisva valia Dievo visažinybės akivaizdoje
Pristatyme taip pat nuskambėjo puikus klausimas: jei Dievas visažinis, ar mūsų veiksmai yra nulemti iš anksto? Savaime suprantama, jei mūsų veiksmai yra nulemti iš anksto, apie laisvą valią galima nebent pasvajoti (nevalingai, žinoma). Visgi, manau, kad Dievo visažinybė nepadaro žmogaus laisvos valios neįmanoma.
Pirmiausia derėtų paminėti, kad Dievas nėra viena iš būtybių kūrinijoje, kuri gyvena tiesiniame laike, kaip jį suprantame – Dievas yra pati Būtis, Jis sukūrė Visatą ir laiką, tad nors Jis veikia juose, nėra jų varžomas. Jei matyčiau, kaip mano draugas rinkdamasis girą parduotuvėje vietoje „Smetoniškos“ pasirinktų „Gubernijos“ ir kažkokiu būdu grįžčiau laiku 2 min. atgal su savo turimomis žiniomis (nemanau, kad kelionės laiku atgal yra galimos, tačiau kadangi Dievas tiesiog yra kiekviename laiko momente, jam tai nėra keliavimas laiku atgal, o be tokio pavyzdžio man būtų sunkiau paaiškinti), aš jau žinočiau apie draugo pasirinkimą, nors jis dar tebesirenka; išlaikoma tiek laisva valia, tiek žinojimas apie pasirinkimą. Jei draugas žinotų apie savo ateitį, tuomet jau gali kilti problemų dėl jo laisvos valios, tačiau kol apie savo ateitį nežino – net jei žino kas nors kitas – jis vis dar gali laisvai rinktis.
Tad nemanau, kad laisva valia ir Dievo visažinybė kertasi. Visgi, geriau nei C. S. Lewis nepasakysiu: “If you picture Time as a straight line along which we have to travel, then you must picture God as the whole page on which the line is drawn. We come to the parts of the line one by one: we have to leave A behind before we get to B, and cannot reach C until we leave B behind. God, from above or outside or all round, contains the whole line, and sees it all” (C. S. Lewis, „Mere Christianity“, citata rasta: https://restlesspilgrim.net/blog/2017/10/07/mere-christianity-b4c3/ ).
Apie moralę (arba etiką, nežinau – vartosiu kaip sinonimus)
Požiūris, kad žmogus neturi laisvos valios yra itin problematiškas moralės atžvilgiu. Pirma todėl, kad be laisvos valios etika netenka prasmės. Etiškas gyvenimas yra apie pasirinkimą gyventi dorybingai, tačiau jei žmogus rinktis negali, jis negali nei elgtis moraliai, nei nemoraliai, ir negalima nieko kaltinti dėl blogų poelgių ar pagirti dėl gerų, kadangi nei už viena, nei už kita žmogus nėra atsakingas (na, galima kaltinti ar girti nebent elgiantis su žmogumi kaip su robotu, kuris gaunant atitinkamą feedback’ą pradėtų galbūt elgtis kitaip). Antra, jei žmogus neturi laisvos valios, vargu ar jis gali būti asmuo. Tačiau jei žmogus nėra asmuo, jis tėra biomasė, dalelių krūva, ir tikriausiai nelengva rasti gerą priežastį jį gerbti ir oriai su juo elgtis. Ko gero, galimi trys moralės požiūriai (remiuosi tam tikro politikos mokslų studento pasakojimu apie tris požiūrius apie įstatymą ir teisingumą): kad moralu tai, kas nusistovėjo per ilgą laiką ir išliko (tradicija); tai, kas žmonių grupei naudinga ir kas sutariama, kad būtų laikoma teisinga
(susitarimas); moralūs veiksmai tie, kurie atitinka žmogaus prigimtį (prigimtinis įstatymas). Ko gero, vertėtų juos aptarti nuodugniau, tačiau aš nerašau mokslinio traktato, be to, nepakankamai išmanau tuos požiūrius, kad galėčiau deramai juos atstovauti. Visgi, tiek tradicijos, tiek susitarimo požiūriai teigia, kad moralė nėra absoliuti – ji tėra dirbtinai nustatytos normos. Tačiau tai reikštų, kad vienoje kultūroje žudyti būtų blogai, kitoje – ne; arba pasikeitus laikams ir pasikeitus susitarimui dėl žudymo, pasikeistų ir pati moralė. Nebūtina kalbėti apie žudymą, tinka ir kiti pavyzdžiai, tačiau dėl dirbtinų nuostatų į moralę žiūrima kaip į nepastovų dalyką, pasikeičiantį nuo žmogaus užmojų ir, drįsčiau teigti, tai nėra moralė – tai tėra nuomonė, preferencijos, o ne principai nusakantys kas yra teisinga daryti ir kas ne –vien tai, kas patinka/nepatinka kitiems žmonėms, ar kas susitarta manant, jog tai teiks naudą. Taigi, manau, jog reikia laikytis požiūrio, kad moralė yra ne susitarimo ar tradicijos reikalas, o nuo žmogaus nepriklausoma (ar beveik nepriklausoma – tai sakau dėl tam tikrų niuansų, pvz. galima moralinė pareiga laikytis tam tikro papročio siekiant nepapiktinti vietinių) realybės dalis. Visgi, kaip buvo pastebėta pristatyme, moralė skirtingose kultūrose skiriasi – pavyzdžiui, individualizmas prieš kolektyvizmą, arba kad džihado atveju karas yra geras. Tačiau aš teigčiau, kad tai ne moralė skiriasi, o požiūriai į ją – skirtinga jos pajauta, ar skirtingas jos suvokimas. Tai, kad džihadas laikomas geru tam tikrų žmonių nenurodo, kad jis iš tiesų yra geras, o kad laikomas blogu kitų, kad jis iš tiesų yra blogis – tiesiog kad kai kurie jį mato kaip blogą, kiti – kaip gerą. Moralė nėra materialus objektas, tad sunku gerai jį ištyrinėti ir pažinti. Visgi, absoliuti dauguma žmonių turi jausmą, kad kažkas nėra tiesiog abstrakčiai naudinga žmonių bendrabūviui, bet turi aštrų jausmą, kad kažkas yra teisinga, o kažkas – ne, ir tai yra labai įdomu, ir galimai nurodo į moralę kaip į kažką daugiau nei į vien siekimą sugyventi kartu.
Taigi aš propaguočiau požiūrį, kad moralė ir žmogaus prigimtis yra neatsiejami dalykai. Kaip kad geras telefonas yra tas, kuris veikia pagal savo prigimtį – t. y. skambina, rašo žinutes ir panašiai, o blogas telefonas yra tas, kuris neveikia pagal savo prigimtį, taip ir žmogus. Kadangi visi žmonės turi žmogišką prigimtį, moralė, kuri kyla iš jos, yra vienoda visiems, ir ji yra kas daugiau nei žmonių bendrabūvis – kad daiktas būtų kuo geresnis, jis turi būti kuo labiau jis, t. y. atitikti savo prigimtį, bet tai jau ne vien apie socialinį išgyvenimą – nors dažnai tai padeda, kartais dorybė galimai gali palikti žmogų nuošalyje ir iš pažiūros daryti jam žalą, tačiau čia jau kiek spėlioju. Svarbu tai, kad žmogaus prigimtis ir moralė yra neatsiejami, o pažinti tai, kas gera, iš dalies reikia pažįstant žmogaus prigimtį. Ar čia yra dieviškas įsikišimas? Ko gero, taip. Mat Dievas veikia nebūtinai vien tiesiogiai –didžiąją dalimi Jis veikia per antrines priežastis. Pavyzdžiui, nors dulkes siurbia dulkių siurblys, pirminė to priežastis, kuri tą įrankį nukreipia norima linkme, šiaip jau esu aš. Visata ir visa, kas joje, yra Dievo kūrinys – Jis yra tas architektas, kuris viską suprojektavo ir sukūrė, tačiau formavo pagrinde per antrines priežastis. Tad su žmogumi, ko gero, panašiai – nors evoliucijos procesas labai galimai buvo itin reikšmingas moralės formavimuisi, už viso to vis vien slypi Dievas, kuris tą procesą numatė ir kreipė tinkama linkme – kaip kad mašina važiuoja ne vien dėl savo galingo variklio, bet ir todėl, kad ją kažkas vairuoja. Taigi, priešinti moralės kaip kylančios iš žmogaus prigimties, ir moralės, kaip kylančios iš Dievo, nereikia.
Galiausiai, manau, jog religinis dėmuo padeda laikytis moralės. Jei žmogus yra laikina būtybė, net jei filosofai jam kalba apie kažkokį abstraktų gerą gyvenimą, jei jis sieks dorybių, kodėl jam ant visko nenusispjaut ir nekelti chaoso? Religinis dėmuo moralėje tiek padeda aiškiai nurodyti kas teisinga, o kas ne, tiek suteikia aiškias priežastis moralės laikytis, gana dažnai tai gali būti amžinybė po mirties – o kokia ji nusprendžia pats žmogus, tad juokai moralės lygmeniu menki.
Apie nuodėmę
Pristatyme buvo teigta, kad pasak krikščionybės „visi žmonės gimsta su įgimta nuodėme, tačiau tai kelia etinių klausimų kodėl už Adomo ir Ievos klaidas turim būti atsakingi“, tačiau manau, kad reikėtų patikslinti kas yra gimtoji nuodėmė. KBK rašoma:
„Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę. 295 Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, būtent perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būklė, o ne veiksmas.” (KBK 404).
Toliau: „Nors „ji būdinga kiekvienam“296, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.“ (KBK 405).
Taigi gimtoji nuodėmė nereiškia asmeninės atsakomybės už kažkieno kito veiksmą prieš daugybę metų – gimtoji nuodėmė yra žmogaus prigimties defektas, dėl kurio, tarp daugybės kitų blogų padarinių, žmogus yra linkęs į blogį.
Taigi, už gimtąją nuodėmę atsakingi nesame, tačiau esame jos paveikti, bet ar tai t eisinga yra jau kiek kitas – ko gero, sudėtingesnis (bet įdomus!) – klausimas, kurio čia neaptarsiu.
Blogis Dievo akivaizdoje
Galiausiai prieiname prie didžiosios problemos: kodėl pasaulyje yra blogis, jei pasaulį sukūrė geras ir visagalis Dievas? Adekvataus atsakymo į vieną sudėtingiausių problemų filosofijoje ir teologijoje čia neduosiu, bet įmesiu kelias mintis, kurios, tikiuosi, bent parodys, kad reikalas čia nėra toks paprastas.
Klausimai kodėl pasaulyje yra blogis savaime nėra blogi ir yra gerai, kad jie skatina gilintis į Dievą ir pasaulį, tačiau patys savaime jie nieko neįrodo ir nepaneigia, nebent yra logiškai neįmanoma kad koegzistuotų blogis ir geras visagalis Dievas (nuo šiol – tiesiog Dievas, nes reikia daug rašyti). Visgi manau, kad teigti, jog blogio ir Dievo koegzistavimas yra logiškai neįmanomas yra labai drąsu ir tam reikalingas stiprus pagrindimas, ypač Augustino „Nes visagalis Dievas [...], būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį.“(citata Augustino, paimta iš KBK 311) akivaizdoje. Tai reikštų, kad turime arba teigti, kad Dievas nėra visagalis, nėra visažinis, arba tikėtina, kad Jo išvis nėra. Visgi, nors blogio ir kančios klausimas yra itin opus, ypač pačiam kančią patiriant, manau, yra daugybė priežasčių kodėl Dievas leistų blogiui egzistuoti. Be abejo, kad žmogus būtų tikrai laisvas rinktis, jis turi turėti laisvę rinktis ir blogį, tačiau tai pritaikoma tik moraliniam blogiui paaiškinti. Bet pabandykime pažvelgti į blogį Augustino citatos šviesoje – kadangi Dievas yra pats Gėris, Jis jokiu
būdu neleistų blogio, nebent iš to būtų galima išgauti dar didesnį gėrį. Taigi, ar galima, kalbant apie natūralų blogį? Manau, taip.
Tai, ką pateiksiu, tėra mano asmeniniai pasvarstymai. Dievas, būdamas visažinis, iš anksto numatė, kad žmogus atsitrauks nuo Jo, tad sukurdamas pasaulį leido jame būti natūraliam blogiui. Žmogus be Dievo laimingas būti negali (tai yra metafizinė tikrovė), tad Dievas, būdamas pats Gėris, siekia, kad žmonės artintųsi prie Jo. Dažnai žmonės, kai viskas būna gerai, užmiršta apie religiją, prasmę bei kitus aukštesnius dalykus, ir pasineria į malonumus. Kančia žmogų išprovokuoja, priverčia susimąstyti ir atsigręžti į Dievą. Labai daug žmonių pradeda tikėti ligos metu arba po jos pasveikę ir, drįsčiau lažintis, kur kas mažiau pradeda tikėti, kai viskas gyvenime einasi sklandžiai. Taip, šitai galioja ir yra gerai bei verta tik tada, jei Dievas yra ir jis yra geras bei visagalis, tačiau juk ir kalbame apie šią problemą krikščioniškame kontekste, ar ne? Taip pat, jau girdžiu kontraargumentą – koks geras asmuo sukeltų blogį kitam? Tačiau čia reikia paminėti, kad Dievas blogio niekada nesukelia, tačiau Jis gali jį leisti, o skirtumas yra labai svarbus. Pristatyme nuskambėjo klausimas: nors kai kurie teologai teigia, kad kančia turi aukštesnę prasmę, bet ar mes laikytume žmogų geru, jei jis galėtų užkirsti kelią skausmui, bet to nedarytų? Visgi, kartais skausmas yra būtinas. Jei reikia rinktis tarp skausmingos, bet gyvybę gelbstinčios operacijos, ir mirties, be abejo, pirmasis pasirinkimas būtų teisingas. Kodėl ši operacija be nuskausminamųjų, jei jau Dievas yra visagalis? Na, gal iš dalies ji ir yra pasyvi priemonė, o ne šalutinis efektas, kadangi Dievas negali priversti žmogaus pasirinkti to, kas jam geriau. Panašiai kaip kad motina gali nuolat rūpintis savo alkoholiku sūnumi, bet jam galimai reikėtų kada nors tiesiog atsibusti savo vėmaluose ir išmatų baloje, kad susivoktų, jog reikia keisti gyvenimą, taip ir Dievas gali leisti patirti natūralų blogį idant žmogus susivoktų, susimąstytų. Taip pat, natūralus blogis leidžia išgauti didesnį gėrį, neįmanomą be blogio – pavyzdžiui, rūpinimąsi kitais nelaimėje. Galiausiai, dorybės gali būti ugdomos tik sunkumų akivaizdoje – kaip kad raumuo gali būti treniruojamas tik jam dirbant,– tad tik varguose žmogus gali pasiekti aukštesnį tobulybės laipsnį. Čia tėra daugybė pamąstymų, nebūtina visko priimti, tačiau priežasčių kodėl Dievas leidžia blogį, gali būti daugybė ir tikiuosi, kad ši pastraipa gerai tai parodo.
Na, o štai ką rašo KBK:
„Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio. Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panoro sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos esybės atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.“ (KBK 310)
„Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo. Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį. Dievas jokiu būdu – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nėra moralinio blogio priežastis. Tačiau, pagerbdamas savo kūrinių laisvę, Jis leidžia jam egzistuoti ir paslaptingai moka iš jo išgauti gėrį:
Nes visagalis Dievas [...], būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį.” (KBK 311)
Pabaigai, prisiminkime Jobo knygą, kuri svarsto, kodėl kenčia teisusis. Mes reikalaujame konkretaus atsakymo kodėl yra tiek blogio, kaip galimai reikalavo ir Jobas, tačiau Dievo atsakymas
kitoks – kaip t. Mike Schmitz yra gražiai suformulavęs, „Job, there are so many things beyond you“ (na, ar kažkaip panašiai). Mes esame mažos būtybės kūrinijoje, ir vargiai galime suprasti kaip viskas veikia ir kodėl viskas yra būtent taip. Tačiau yra daugybė dalykų, kurių mes nesuprantame, ir kol kas neturime suprasti. Mums reikia pasitikėti. Pasitikėjimas visa apimančios kančios akivaizdoje yra itin sunkus, tačiau pats Dievas tapo žmogumi, buvo nuplaktas ir nukryžiuotas, kentėjo labiau nei bet kuris kitas žmogus, ir vienas dalykų, kuriuos taip padarė, buvo tai, kad Jis paliudijo, jog kančią verta ištverti, ir gyvenimą verta gyventi. Dievas nėra nutolusi abstrakti esybė nesuvokianti mūsų kančių; Jis pats tapo žmogumi ir įžengė į mūsų kančias suteikdamas mums pavyzdį, nuolat palaikydamas kelyje ir įkvėpdamas pasitikėjimą Jo gerumu. Kol kas konkretaus atsakymo galime neturėti – svarbiausia kad tik Juo sektume.
Teologas pramušė? Na, visgi apie krikščionybę juk kalbam ;)
Išvados
Blogis nėra neišvengiamas, tačiau Dievas, būdamas tiek visažinis, tiek visagalis, tiek būdamas pats Gėris nusprendė leisti jam būti, tačiau iš jo gali išgauti didesnį gėrį, ir priežasčių leisti blogiui būti yra ne viena ir ne dvi (ir ne nulis!).
Moralė yra neatsiejama nuo žmogaus prigimties, tačiau dieviško autoriteto dėl to atmesti nevalia.
Blogis būtinai yra metafizinė problema, kadangi kalbame ne apie preferencijas ir kas mums patinka, o apie metafizinę tikrovę kas yra gėris ir kas – jo trūkumas.
Augustino kritika
Čia daug nerašysiu, nes: a) daug nežinau, ir b) jau ir taip daug parašyta . Pristatyme buvo kelios moderniam žmogui juokingai skambančios Augustino idėjos, ir pripažinta, kad Augustino doktrinos yra labiau įtakotos jo laikmečio socialinių normų. Visgi, visų laikų visi autoriai yra paveikti laikmečio normų ir pasaulėžiūrų, tačiau tai nereiškia, kad viską galima nubraukti kaip netiesą, nes pasikeitė laikai (tačiau nesakau, kad pristatyme buvo bandoma viską nubraukti). Kaip ir šv. Tomas Akvinietis privalome ieškoti tiesos visur, kur tik ją galime rasti; tai, kas gera, palaikyti, o kas bloga – atremti; toks ir yra filosofijos tikslas – išmintį mylėti, tiesos visur ieškoti ir pagal ją gyventi. Na, tad pirmyn!
Pabaiga
Galiausiai, norėčiau padėkoti už tokį pristatymą! Nors nesutikau su daugybe dalykų, jis išjudino mane veikti, mąstyti, rašyti, ką prisiversti daryti man yra sunku. Išties labai svarbu gilintis šiomis temomis, nes Dievo klausimas, ko gero, yra svarbiausias klausimas gyvenime. Tad, pasikartosiu, būkime atviri tiesai ir sekime ja, bei padėkime jos siekti ir kitiems.