Apie dievus galima kalbėti amžinai – jų yra daug, ir vienas „geresnis” už kitą. Žongliruoti terminais irgi galima amžinai, bet logika išliks svarbiausiu dalyku. Jeigu viskas tai dievų planai, kurių mums suprasti neįmanoma kam gaišti laiką tiems dalykams, kurių negalime suprasti? Lengviau galvoti, kad kažką nesuprantame, nei rasti logikos.
Sakyti, kad „Dievas yra visuose laikuose vienu metu” galima, bet tai vis tiek bus tik spėliojimai, skirti išsaugoti religines iliuzijas. O spėlioti ir fantazuoti žmonės gali be galo daug (žinoma, kiek leidžia pasiektas technologijų lygis) Be to, mokslas neturi įrodinėti, kad dievai egzistuoja. Tas, kuris sako, kad kažkoks ne/dalykas egzistuoja, turi įrodyti, kad tas ne/dalykas egzistuoja.
„Dievas – tai dvasia”, bet sukūrė žmogų pagal savo paveikslą?
Mokslinis tikėjimas ≠ religinis tikėjimas. Moksliniame tikėjime (fizikos dėsniai) yra dėsningumai, dėl kurių atsiranda dėsniai, ir šie dėsniai nuolat tikrinami. Remtis Biblija ir KBK aiškinimais, kad kažkaip „įrodyti” Dievą beprasmiška. Įrodykime, kad žmogus voras egzistuoja komiksu pagalba. Tyliu, kad gyvenime išvis nėra prasmės, bent jau objektyvios, jeigu tik prasmė/tikslas tai patekti į rojų. Tai ar yra prasmė kažką įrodinėti? Ne. Nenori netikėk, bet bent jau žinok, kiek yra skirtingų pasirinkimų kuo tikėti (čia ne apie mokslą). Jeigu, žinoma, laisva valia egzistuoja, determinizmas tai bullshit’as ir pasirinkimai tai ne iliuzijos.
„Niekas negarantuoja, kad pasvėrus gabalą geležies 1000 kartų, dar vieną kartą pasvėrus gausime tą patį rezultatą.” O kam garantuoti? Nenori netikėk, gal 1001 kartą iš geležies gausi deimantą. Alchemikai panašiai galvojo. Kur jie dabar (neneigiu, kad alchemikų darbas padėjo išsivystyti chemijai)?
Pakartosiu, Augustinas pats sau prieštarauja su predestinacijos doktrina. Jeigu filosofas aklai nemato kažkokios problemos (pvz., nėra logikos, kur ji turėtų būti), tai nežinau, ar galima laikyti juo filosofu, nes ne visai toks filosofas myli išmintį (nesakau, kad išmintis = logika). Jeigu tik pasakyti, kad čia tiesiog teologas.
Jeigu „gamtos/tikslieji mokslai negali paaiškinti” kažkokio dalyko, tai galima sakyti, kad viskas egzistuoja, ką tik sugalvosime. Kol tas viskas nebus paneigtas Gana optimistiškai, žiūrėkime realistiškai niekas neegzistuoja, kol nebus įrodyta empiriškai, ar kažkaip kitaip, geriausia logiškai.
O kas tas didesnis gėris, dėl kurio reikalingas blogis? Rojuje nėra blogio, bet yra laisva valia? Bet kaip gi didesnis gėris? Tada kaip gali dievas/dievai duoti mums pažinti didesnį gėrį, jeigu dabar negali? O kaip gi emocijų kontrastas rojuje? Mes pamiršime, kas yra geros emocijos be kontrasto, t. y. blogių emocijų. O kas yra amžinai gyventi po mirties? Ar tikrai yra čia kažkoks tikslas?
„Kritikoje” į esmę neatsakyta. Teologinės klišės pakartotos.
Dievo gerumo ir blogio egzistavimo problema bus neišspręsta. Nes įrodyti kažką čia neįmanoma, laisva valia vis tiek neapsaugo Dievo nuo atsakomybės už blogį. O apeliacijos į „nesuprantamus Dievo kelius” yra filosofinė kapituliacija.
Kam išvis Dievui reikia žmonių meilės ir tikėjimo į jį? Kodėl visi turi tikėti, ką sako Dievas (pagal Bibliją)? Ar neskamba tai narcisistiškai? Nekalbant apie tai, koks Dievas jokster’is ir testuotojas (pvz., Pr 22).
God of the gaps. Dauguma gaps’ų buvo paaiškinta laikui bėgant.
Spekuliuoti ir riboti savo logiką galima amžinai.