Stilius

Paslaptinga

ŠATRIJOS

RAGANOS

meilė

PALMIRA

KELERTIENĖ

atskleidė, kada įsimylėti

palankiausia

GARSŪS

LIETUVIAI

rojų randa

kalnuose

MONIKA KVIETKUTĖ:

„Nėra tobulų vyrų, ir aš tokio neieškau“

RAGANOS MEILĖ

Rašytoja su bičiuliais.

Žvelgdami į pasitempusių protėvių nuotraukas

ir girdėdami apie kilnius jų darbus ne visuomet susimąstome, kad šie žmonės susidūrė su labai panašiomis arba net tokiomis pačiomis problemomis kaip ir mes. Neišsakyti jausmai, meilė be atsako, sudaužytos širdys – panašu, kad visa tai perduodama iš kartos į kartą.

Agnė MAČIULY TĖ

Lietuvos pakraštyje, keliasdešimt ki lo met rų nuo Ma žeikių, įsikūręs Židikų miestelis. Iš pažiūros jis niekuo nesiskiria nuo aplinkinių gyvenviečių – per Židikus veda kelios gatvės, apraizgiusios nemažai didingesnius laikus menančių pastatų, miestelyje veikia paštas ir, žinoma, parduotuvė. Čia nėra visoje šalyje gydomosiomis savybėmis garsėjančių šaltinių, laimės nekuria gyvenimo saulėlydį provincijoje nutarę sutikti garsūs žmonės. Ne, Židikai nėra ta vieta, į kurią užsuktų minios. Vis dėlto yra

priežasčių, kodėl galėtų būti kiek kitaip.

Į važiuojančius pagrindiniu keliu nuo miestelio pusės žvelgia didinga, tarsi ne šiai vietai priklausanti raudonų plytų koplyčia. Smailianosį kapinių pastatą puošia baltas angelas. Ir iš tiesų, daugelio miestelėnų nuomone, čia ilsisi šventoji. Židikų kapinaitėse palaidota garsi lietuvių rašytoja, labdarė, mokytoja Marija Pečkauskaitė­Šatrijos Ragana (1877–1930), tokį slapyvardį tikriausiai gavusi dėl tamsaus gymio ir Žemaitijoje esančio Šatrijos kalno, ant kurio, anot legendos, susitikdavusios laumės ir raganos.

„Kai mi rė Ma ri ja Peč kaus kai tė, židikiškiams tikrai pasidarė sunku. Ji vi­

siems padėdavo, užjausdavo. Buvo tarsi gydytoja, vaistininkė, daug dėmesio skyrė medicinai. Lankydavosi pas vargstančiuosius, tvarstydavo jiems žaizdas, net gamindavo vaistus. Apie ją daug pasako jos veikla, ji tikrai buvo visapusiška asmenybė“, – patvirtino rašytojos Marijos Pečkauskaitės­Šatrijos Raganos memorialinio muziejaus ekskursijų vadovė Erika Skeivienė.

M.Pečkauskaitė priklausė kone labiausiai nuskriaustai XIX amžiaus kartai. Viena vertus, Marija žinojo, ką reiškia patogus poniškas gyvenimas, – ji gimė lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų šeimoje, buvo vyriausia iš keturių vaikų. Jos tėvo protėvių šaknys siekė Baltarusiją, o motina buvo pasiturinčių Žemaitijos bajorų duktė. Būsimą rašytoją mokė samdomi mokytojai, jos namuose buvo gausu knygų, skambėjo muzika: fortepijonu skambino motina, smuiku griežė tėvas. Be to, nuo mažumės M.Pečkauskaitė buvo mokoma užsienio kalbų.

Kita vertus, ji puikiai žinojo, ką reiškia nepriteklius. Tėvui pradėjus klimpti į skolas šeimai teko išsikraustyti į nuomojamą Užvenčio dvarą, o savo dvarą

Marija Pečkauskaitė iš tiesų buvo panaši į raganą. Rašytoja net buvo prisijaukinusi kovarnį, kuris tupėdavo jai ant peties. Nuotraukoje ji pozuoja su Kazimiero Bukonto šunimi.

KALNUOSE randa savo rojų

Kalnai, vaizdai leidžiantis jais slidėmis ar snieglente užburia, o mintys tampa lengvos ir šviesios. Taip tikina kone visi, nors kartą savo jėgas išbandę slidinėjimo kurortuose Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ar bet kur kitur, kur laukia puikiai paruoštos trasos, keltuvai ir būrys puikiai nusiteikusių žiemos malonumų gerbėjų. „Stilius“ kviečia pasidairyti, kur ir kaip kalnuose pramogauja garsūs mūsų šalies žmonės.

Laura BULVYDĖ

Televizijos laidų vedėja, nuomo nės for muo to ja Ind rė

Kavaliauskaitė (33 m.) sa­

ve vadina be penkių minu­

čių slidininke, mat slidinėti pradėjo tik praėjusiais metais. Tačiau jaunai moteriai ši patirtis taip patiko, kad

kone iškart išvyko ir į antrą tokią kelionę.

Šiemet vos tik prasidėjus sezonui Indrė iškart išlėkė į kalnus. Tad moters slidinėjimo patirtis – kartas Šveicarijoje ir du kartai Italijoje. Visai neseniai ji grįžo iš Livinjo slidinėjimo kurorto Italijoje, tačiau čia buvo nusileidusi ir į kitą kalno pusę, esančią jau Šveicarijoje.

„Man smagu aktyvus laisvalaikis. Vasarą dievinu viską, kas ant vandens ir vandenyje, o žiemą mielai renkuosi slidinėjimą ir pasidžiaugiu žiemos malonumais. Kalnai – kažkas itin ypatingo. Man nerei­

kia bėgti ieškoti vasaros ten, kur karšta. Visiems, kurie pavargę, kuriems viskas atsibodę, trūksta įkvėpimo ar problemos užgula pečius, reikia pakilti į kalną. Visos bėdos tuomet lieka apačioje. Įlipi į keltuvą ir atsiduodi vėjui, kalnams, atrodo, kad prapučia visas tavo mintis“, –atviravo I.Kavaliauskaitė.

„Visiems, kurie pavargę, kuriems viskas atsibodę ar trūksta įkvėpimo, kuriems problemos užgula pečius, reikia pakilti į kalną. Visos bėdos tuomet lieka apačioje“, – kalbėjo televizijos laidų vedėja Indrė Kavaliauskaitė.

Jei jaučia, kad mintys pradeda slėgti, Indrė iškart pajunta norą važiuoti į gamtą. Vasarą jai gera Lietuvos miškuose ar prie ežerų – čia ji semiasi energijos ir teigiamų minčių. Žiemą tokį jausmą jauna moteris jaučia kalnuose, kurių didybė užburia.

„Mano mama nemėgsta žiemos, todėl kai buvau vaikas, stengdavosi pabėgti ten, kur šilta. Juokauju, kad vaikystėje buvau pasmerkta žiemą šildytis. Labai laukiau laiko, kai pati priimsiu sprendimus ir galėsiu išmėginti slides!

Bet susiklostė taip, kad kaskart, kai tik planuodavau išvažiuoti slidinėti, kas nors vis nesusidėliodavo. O pernai susikaupiau ir sausio 1­ąją jau buvau ant kalno. Tada supratau, kad visas žiemas ar pavasarius noriu kilti į kalną“, – pasakojo I.Kavaliauskaitė.

Čiuožti snieglente Indrė nėra bandžiusi, vandenlentę ji renkasi vasarą, o žiemą jai smagiausia – slidės.

Dviejų vaikų mama nekantrauja, kada šį malonumą galės išbandyti ir mažieji. Pradžioje šešiametę dukrą Mariją Barborą ir keturmetį sūnų Aleksandrą ji ketina palydėti pas instruktorę ant sostinės Liepkalnio kalno, o po pirmųjų treniruočių arčiau namų jau nekantrauja ir kuo greičiau su mažaisiais skristi į rimtesnius kalnus.

„Labai tikiuosi, jog po Liepkalnio džiaugsiuosi, kad viską turime ir Lietuvoje, – slidinėjimui nereikia ieškoti užsienių. Juk turime ir Druskininkus – ten esu buvusi paslidinėti“, – šypsojosi pašnekovė.

ĮKVĖPĖ NAUJIEMS IŠŠŪKIAMS

„Nesu ir nesijaučiu vieniša – turiu vaiką, daug draugų ir šeimos narius, kurie visuomet šalia“, – sako kiek daugiau nei prieš pusmetį į gimtuosius Šiaulius su sūnumi Gabrieliumi (6 m.) sugrįžusi ir visai neseniai laisvalaikio kostiumų liniją pristačiusi dainininkė Monika Kvietkutė (30 m.).

Nuotraukos: Reda Mickevičiūtė

Stilius: Kamilė Bukauskaitė

Drabužiai iš „Rimgailaitė Costume“, „Zara“, „Mango“, „Glance Concept Store“

Miesto šurmulį svetur iškeitė

Į RAMYBĘ LIETUVOS KAIME

Beveik prieš dešimtmetį Londono šurmulį į ramybę netoli Akmenės įsikūrusiame Gul binų kaime išmainęs grupės „Mėnulio fazė“ narys Vladas Chockevičius (32 m.) iki šiol neįsivaizduoja, kaip galėjo gyventi kitaip. Ūkininkauti pradėjęs ir savo auginamų ožkų pienu bei grūdų derliumi besidžiaugiantis vyras su žmona Laima (33 m.) ir trimis atžalomis – Vykintu (7 m.), Aisčiu (5 m.) ir Joringe (1 m.) – mėgaujasi tvariu gyvenimu toli nuo miesto šurmulio. Iš ožkų pieno gaminamais produktais ir iš savo užauginto derliaus sumaltais miltais jis aprūpina ne tik šeimą, bet ir klientus, norinčius įsigyti ekologiškų produktų.

Indrė ŠLIKAITĖ

Tvariu gyvenimo būdu Vladas pradėjo domėtis dar gyven­

damas Jungtinėje Karalystėje ir dirbdamas informaci­

nių technologijų specialistu. Tuomet apie ramų gyvenimą kaime juodu su žmona galėjo tik pasvajoti. Kartą pradėję galvoti apie Lietuvą ir gyvenimą tolėliau nuo miesto sutuoktiniai nutarė tai įgyvendinti.

„Didžiulis noras lėmė sprendimą grįžti į Lietuvą. Be abejonės, buvo ir daugiau veiksnių. Jungtinėje Karalystėje susipažinau su dabartine žmona, kartu vis grįždavome atostogų į gimtinę. Čia būdavo labai gera. Vieną kartą mums kilo klausimas, kodėl negalėtume čia pasilikti ir gyventi? Pradėjome galvoti, ką grįžę veiktume ir kur gyventume. Nors iš pradžių viskas atrodė tarsi svajonė, vėliau virto realybe. Nusipirkome bilietus, per dvi savaites susikrovėme daiktus ir grįžome į Lietuvą. Buvome gana ramūs, nes mano tėvai ir brolis bei žmonos artimieji gyveno Jungtinėje Karalystėje, tad žinojome, kad jei nepavyks, grįšime atgal“, – apie sprendimą palikti gerai apmokamus darbus ir nerti į nuotykius gimtojoje šalyje pasakojo Vladas.

– Ar nusp rendę grįž ti į Lietuvą jau žinojote, kad ūkininkau site?

– Tuo metu neturėjome konkrečių minčių apie ūkį. Žinojome, kad norime gyventi kaime. Kadangi jau domėjomės sveika gyvensena, norėjome užsiauginti savo daržovių. Taip pat buvome pradėję galvoti apie vaikus ir abu su žmona žinojome, kad savo atžalas norime auginti Lietuvoje.

– Baigėte pers pekty vias prog ramavimo stu dijas. Kaip klos tėsi jū sų kar je ra?

– Prog ra mavi mu pra dė jau do mė tis nuo tada, kai tėvai man nupirko pirmąjį kompiuterį. Mokytis tai daryti pradėjau dar pradinėje mokykloje. Tai buvo didžiausias mano pomėgis. Tuo metu, kai įstojau į universitetą studijuoti programavimo, didžiąją mano gyvenimo dalį užėmė muzika. Tada teko rinktis, ar muzika, ar kompiuteris, ir aš pasirinkau programavimą.

Man atrodė, kad iš muzikos neužsidirbsiu tiek, kiek programuodamas. Tuo metu man labai gerai sekėsi, turėjau ne vieną didelį projektą. Jau antrame kurse man siūlė mesti mokslus ir ateiti dirbti į dideles įmones. Teko dirbti net ir Billui Gatesui – jis buvo projekto užsakovas.

Kai nusprendėme grįžti į Lietuvą, maniau, kad kaime tęsti savo darbų nepavyks, tačiau klydau. Nors tuo metu dar nebuvo populiaru dirbti nuotoliniu būdu, turėdamas laisvo laiko supratau, kad galiu dirbti nebūtinai biure, tad išsiunčiau pasiūlymus buvusiems klientams.

Jiems tiko, kad dirbsiu nuotoliniu būdu, tad toliau tęsiau savo darbus.

– Mu zika, ūkis, o dar ir prog ramavimas – kaip vi sa tai de rinate?

– Kai pradėjome kurti savo ūkį, įsigijome keletą ožkų, įvairios technikos žemei dirbti. Pamačiau, kad suspėti kokybiškai atlikti pavestas užduotis ir rūpintis ūkiu sudėtinga. Be to, pradėjau aktyviai kurti ir koncertuoti su grupe „Mėnulio fazė“. Pastebėjau, kad trijų veiklų vienu metu nebeišeina suderinti, tad nusprendžiau ko nors atsisakyti.

Tuomet uždaviau sau keletą klausimų: ar galiu ūkininkauti iš idėjos? Atsakiau sau – taip. Ar muzikuočiau už dyką? Atsakiau sau – taip. Tačiau kai paklausiau apie programavimą, supratau, kad be pinigų to nedaryčiau, tad šios veiklos atsisakiau. Nors retkarčiais vieno ar kito projekto imuosi, kai pasiūlo, nebeskiriu tam tiek laiko, kiek anksčiau. Dabar esu pasinėręs į koncertus, prodiusavimo darbus ir ūkį. Pasilikau tas veiklas, kurios mane labiausiai traukia.

– Išsikėlėte toli nuo miesto – Akme nės rajone, Gulbinų kaime, drauge su žmona puoselė jate ūkį. Kaip at rodė vi so to pradžia, kodėl pa sirinkote būtent šią vietą?

– Mano žmona kilusi iš Joniškio rajono, tad mes plačiu spinduliu nuo tos vietos nutarėme ieškoti sodybos. Taip jau