RAGANOS MEILĖ

Žvelgdami į pasitempusių protėvių nuotraukas

ir girdėdami apie kilnius jų darbus ne visuomet susimąstome, kad šie žmonės susidūrė su labai panašiomis arba net tokiomis pačiomis problemomis kaip ir mes. Neišsakyti jausmai, meilė be atsako, sudaužytos širdys – panašu, kad visa tai perduodama iš kartos į kartą.

Agnė MAČIULY TĖ

Lietuvos pakraštyje, keliasdešimt ki lo met rų nuo Ma žeikių, įsikūręs Židikų miestelis. Iš pažiūros jis niekuo nesiskiria nuo aplinkinių gyvenviečių – per Židikus veda kelios gatvės, apraizgiusios nemažai didingesnius laikus menančių pastatų, miestelyje veikia paštas ir, žinoma, parduotuvė. Čia nėra visoje šalyje gydomosiomis savybėmis garsėjančių šaltinių, laimės nekuria gyvenimo saulėlydį provincijoje nutarę sutikti garsūs žmonės. Ne, Židikai nėra ta vieta, į kurią užsuktų minios. Vis dėlto yra priežasčių, kodėl galėtų būti kiek kitaip.

Į važiuojančius pagrindiniu keliu nuo miestelio pusės žvelgia didinga, tarsi ne šiai vietai priklausanti raudonų plytų koplyčia. Smailianosį kapinių pastatą puošia baltas angelas. Ir iš tiesų, daugelio miestelėnų nuomone, čia ilsisi šventoji. Židikų kapinaitėse palaidota garsi lietuvių rašytoja, labdarė, mokytoja Marija Pečkauskaitė­Šatrijos Ragana (1877–1930), tokį slapyvardį tikriausiai gavusi dėl tamsaus gymio ir Žemaitijoje esančio Šatrijos kalno, ant kurio, anot legendos, susitikdavusios laumės ir raganos.

„Kai mi rė Ma ri ja Peč kaus kai tė, židikiškiams tikrai pasidarė sunku. Ji vi­ siems padėdavo, užjausdavo. Buvo tarsi gydytoja, vaistininkė, daug dėmesio skyrė medicinai. Lankydavosi pas vargstančiuosius, tvarstydavo jiems žaizdas, net gamindavo vaistus. Apie ją daug pasako jos veikla, ji tikrai buvo visapusiška asmenybė“, – patvirtino rašytojos Marijos Pečkauskaitės­Šatrijos Raganos memorialinio muziejaus ekskursijų vadovė Erika Skeivienė.

M.Pečkauskaitė priklausė kone labiausiai nuskriaustai XIX amžiaus kartai. Viena vertus, Marija žinojo, ką reiškia patogus poniškas gyvenimas, – ji gimė lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų šeimoje, buvo vyriausia iš keturių vaikų. Jos tėvo protėvių šaknys siekė Baltarusiją, o motina buvo pasiturinčių Žemaitijos bajorų duktė. Būsimą rašytoją mokė samdomi mokytojai, jos namuose buvo gausu knygų, skambėjo muzika: fortepijonu skambino motina, smuiku griežė tėvas. Be to, nuo mažumės M.Pečkauskaitė buvo mokoma užsienio kalbų.

Kita vertus, ji puikiai žinojo, ką reiškia nepriteklius. Tėvui pradėjus klimpti į skolas šeimai teko išsikraustyti į nuomojamą Užvenčio dvarą, o savo dvarą