92
Caro Aleksandro II įsteigtas medalis „Už lenkų maišto numalšinimą 1863–1864 metais“. 1865 m.
ko rangą, pareigybę administracijoje ar bažnyčioje, karinį laipsnį. 1863 metų sukilimas vyko jau po Rusijai nesėkmingo Krymo karo. Nors rusų kareiviai ir narsiai gynė Krymo uostus, imperija buvo atsilikusi ir už tai buvo nubausta. Tame kare buvo dar vienas fenomenas – Turkijos armijoje, puolusioje Krymą, buvo nemažai savanorių iš Lenkijos ir Lietuvos. Į tolimą šalį jie nukeliavo ne iš meilės, o iš būtinybės kaip nors keršyti jų Tėvynę pavergusiai imperijai. Todėl nieko nuostabaus, kad tiems Lietuvos aristokratams, bent nelindusiems į šį karą, caro valdžia ėmė žarstyti malones – to paties Krymo karo dalyvių medalius.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), nešiojantis Šventojo Stanislovo ordino 1-ojo laipsnio žvaigždę. Jo kolega Antanas Baranauskas caro dovanų viešai niekada nedemonstravo. Nežinomas Kauno fotografas. Apie 1870 m. Autoriaus rinkinys.
tanas Baranauskas liepdavo apdovanotiesiems atvykti į kuriją, kad valdžios atstovai prie visų įteiktų ordinus už pasitarnavimą rusų valdžiai. Visi suprasdavo, kad tai delikatus nurodymas nepersistengti tarnaujant Rusijos imperijai. Po ceremonijos Antanas Baranauskas apdovanotuosius kviesdavo pas save ir sakydavo: „Mano krūtinė nėra subjaurota jokiais ordinais.“ Caro valdininkai apie tai pranešdavo gubernatoriui, ir tas pagaliau liovėsi be reikalo švaistęs Lietuvos dvasininkams rusiškus kryžius bei ordinus. Galima tik stebėtis, kaip Antanas Baranauskas išvengė carinių blizgučių. Juk imperijos garbės ženklai buvo dalijami griežtai pagal valdinin-
Įdomu tai, kad caro valdžia dažniausiai Lietuvos gubernijose (Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų) apdovanodavo Šventojo Stanislovo ordinu. Ne todėl, kad jis buvo vienintelis caro ordinas, pavadintas katalikų šventojo vardu (dėl to kiek vėlokai buvo susigriebta ir nuspręsta Šv. Stanislovo ordinų neteikti stačiatikių dvasininkams), o todėl, jog pagal rangą jis buvo žemiausias. Dar kai ordiną iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės perėmė caras Aleksandras I, nuspręsta jį teikti keturių laipsnių. Tačiau kai Šv. Stanislovo ordinas 1839 metais buvo galutinai įtrauktas į Rusijos imperijos apdovanojimų sistemą, laipsnių liko tik trys: pirmasis buvo nešiojamas ant perpetinio kaspino ir su žvaigžde kairėje krūtinės pusėje, antrasis – ant kaklo kaspino, trečiasis – prisegtas ant krūtinės. Kurį laiką (1828–1874 metais) 2-asis laipsnis dar galėjo turėti caro karūną, tai darė apdovanojimą dar aukštesnį. Nuo 1855 metų (nuo Krymo karo) už karo žygius duodamas ordinas dar galėjo turėti sukryžiuotus kalavijus, o nuo 1857 metų už narsą pridėdavo tos pačios ordino juostos kokardą. Lenkiški ereliai tarp Šventojo Stanislovo ordino