Stilius

Page 1

2024 m. kovo 7– 13

Nr. 10

RŪTA ŠČIOGOLEVAITĖ linki sau meilės PARYŽIAUS MADOS SAVAITĖS atgarsiai RŪTA MACIKĖ Vilniaus centro nekeistų į nieką Šefai kraustosi Į PROVINCIJĄ

Manekenė

JANDRA DŽIAUGYTĖ:

Kaina

1,90 Eur

„Grožis man nepadėjo pasiruošti akistatai su savo šešėliais“


GRĮŽ­TA KI­TO­KIA

-8-

NUOT­RAU­KOS: NI­NEL AN­TO­NIUK STI­LIUS: JO­MAN­TĖ VAIT­KU­TĖ MA­KIA­ŽAS: ANAS­TA­SI­JA SU­BAC­HE­VA

At­v i­rai

Ant po­diu­mo


Ma­ne­ke­nė Jand­ra Džiau­gy­tė (35 m.) dau­giau nei prieš de­šimt­me­tį žen­gė gar­siau­siais pa­sau­lio po­diu­mais ir puo­šė ži­no­miau­sių žur­na­lų vir­še­lius. Po ty­los ir at­sit­rau­ ki­mo, kai ke­lia­vo ne­leng­vą sa­vo pa­čios dva­si­nę ke­lio­nę, į mo­de­lių gre­tas grį­žu­si jau­na mo­te­ris at­vi­ra: „Šian­dien tar­si vėl vis­kas iš nau­jo – tik jau su di­de­le pa­tir­ti­mi.“ Lau­ra BUL­VY­DĖ

N

e­se­niai ke­le­tą mė­ne­sių Jand­ ra pra­lei­do gim­to­jo­je Lie­tu­ vo­je. Čia lei­do sau vėl pa­bū­ ti ma­ža mer­gai­te ir at­ras­ti tai, į ką gi­li­na­si jau ne vie­ nus me­tus, – sa­ve vėl vai­ką. Mat ap­sis­to­ ju­si tė­vų na­muo­se Kau­ne jau­na mo­te­ris su di­džiau­siu džiaugs­mu ir dė­kin­gu­mu lei­do ir vėl ja rū­pin­tis, o pa­ti tuo me­tu sie­kė ras­ ti at­sa­ky­mus į ky­lan­čius klau­si­mus ke­lio­ nė­je sa­vęs link. Iš­kart po mo­kyk­los bai­gi­mo (net ates­ ta­tą at­siė­mė ne ji, o jos ma­ma) į Niu­jor­ką (JAV) pa­kė­lu­si spar­nus mo­de­lių agen­tū­rai „Mo­di­li­nos“ prik­lau­san­ti lie­tu­vė ti­kė­jo, kad ke­le­rius me­tus skirs mo­de­lio dar­bui, o pas­ kui im­sis sva­jo­nės – stu­di­juo­ti psic­ho­lo­gi­ją. Vis dėl­to ir čia ga­li­me pri­si­min­ti po­sa­kį – žmo­gus pla­nuo­ja, o Die­vas juo­kia­si. Niu­ jor­ke Jand­ra li­ko il­gam, čia ne tik dir­bo mo­ de­liu, bet ir iš­ban­dė sa­vo jė­gas ak­to­rys­tė­je. Pas­ta­ruo­ju me­tu Euro­po­je, Mi­la­ne (Ita­li­ ja), gy­ve­nan­ti jau­na mo­te­ris nes­le­pia – per tiek me­tų pa­si­kei­tė vis­kas ar­ba ne­pa­si­kei­tė nie­kas: ji ta­po kur kas bran­des­nė, o kel­ro­de žvaigž­de jos ke­ly­je ta­po išg­ry­nin­tos ver­ty­ bės, ta­čiau su­ka­si ten pat – mo­de­lių vers­le. Tik pa­ti ji jau ki­to­kia tiek sau, tiek ki­tiems. – Jand­ra, kur da­bar jū­sų na­mai, ką vei­kia­te ir kuo kvė­puo­ja­te? – Šiuo me­tu esu Mi­la­ne, gy­ve­nu su ki­ tais mo­de­liais – jie man ats­to­ja ir šei­mą, ir drau­gus. Esu la­bai so­cia­li, my­liu žmo­nes, tad toks gy­ve­ni­mas man pa­tin­ka, grei­tai pri­si­tai­kau. Ge­rai iš­ma­nau ita­lų kul­tū­rą, neb­lo­gai mo­ku kal­bą, čia esu iš­mai­šiu­si vi­sus kam­pe­lius, tu­rė­jau ir vai­ki­ną ita­lą, tad Ita­li­ja man be­veik sa­va. Ma­no die­nos čia – ir vie­no­dos, ir skir­ tin­gos. Ke­liau­ju į mo­de­lių at­ran­kas, dar­ buo­juo­si, mė­gau­juo­si su­si­ti­ki­mais su nau­jais žmo­nė­mis, bend­ra­vi­mu. Kas­dien

lau­kia skir­tin­gos pa­tir­tys. Nie­ka­da ne­dir­ bau nuo 9 iki 17 val., tad ir da­bar lai­kas le­kia pa­na­šiai, kar­tais chao­tiš­kai, kar­tais – aiš­kiai ir ra­miai. Tu­riu drau­gų ir Niu­jor­ke, kur ga­na il­ gai gy­ve­nau, ir Lie­tu­vo­je – pa­lai­kau su jais ry­šį, bend­rau­ja­me. – Prieš de­šimt­me­tį bu­vo­te vie­nas gar­ siau­sių lie­tu­vių mo­de­lių – po­diu­mai, vir­ še­liai, gar­siau­si pre­kių ženk­lai ir stai­ga ži­nia: pa­lie­ka­te ma­dos in­dust­ri­ją, ke­liau­ ja­te už­ka­riau­ti ki­no. Kaip tuo­met jau­tė­ tės, ar ne­bu­vo bai­su išei­ti iš va­di­na­mo­ sios kom­for­to zo­nos?

ji ko­va“ („The Good Fight“) su­vai­di­nau sce­ną su ga­na gar­sia ak­to­re Ro­se Les­lie. Fil­ma­vau­si HBO se­ria­lo „Co­des of Con­duct“ ban­do­mo­jo­je ver­si­jo­je, de­ja, jis taip ir neiš­vy­do die­nos švie­sos. Jo re­ži­ sie­rius bu­vo bri­tas Ste­ve’as McQuee­nas, su­kū­ręs to­kius gar­sius fil­mus kaip „Dvy­ li­ka ver­go­vės me­tų“, „Gė­da“ ir „Ba­das“. Fil­ma­vau­si ir „In­si­de Amy Schu­mer“ – ame­ri­kie­tiš­ka­me ko­me­di­jų se­ria­le, ku­rį su­ kū­rė ir ve­da ko­mi­kė Amy Schu­mer. Vai­di­nau ke­liuo­se trum­pa­met­ra­žiuo­se fil­muo­se – čia tu­rė­jau pag­rin­di­nius vaid­me­nis. Dra­mo­je „Wel­co­me“, ku­ri bu­vo ro­do­ma ir Ka­nų ki­ no fes­ti­va­ly­je, vai­di­nau jau­ną če­kę gy­dy­to­ją. – Kuo pa­na­š ūs ir kuo ski­r ia­s i ma­ dos ir ki­no pa­sau­liai? Ar mo­de­lio dar­ bas bu­vo tin­ka­mas, pra­ver­tęs tramp­li­ nas į ak­to­r ys­tę? – Taip, mo­de­lio dar­bas tik­rai bu­vo la­ bai pui­kus tramp­li­nas į ak­to­rys­tę. Ypač ten, kur tu­rė­jau vai­din­ti mo­de­lį, – se­ria­ le „Įs­ta­ty­mas ir tvar­ka“! Pra­ver­tė ir dar­ bas su ka­me­ra, ir mo­kė­ji­mas įsi­jaus­ti,

Kuo to­liau einu šiuo ke­liu, tuo la­biau mė­gau­juo­si da­bar­ti­mi: ne­be­tu­riu bai­mės dėl atei­ties, ne­be­no­riu kont­ro­liuo­ti pa­sau­lio. Jand­ra Džiau­gy­tė

– Daug me­tų bu­vau mo­de­lis, ži­no­jau, kaip tai da­ry­ti, kas lau­kia ry­toj, – tai ži­nau ir da­bar, ta­čiau bai­mės ne­ju­tau. Ak­to­rys­tė bu­vo ma­no sva­jo­nė, no­rė­jau čia iš­ban­dy­ ti jė­gas. Daž­nai gir­dė­jau sa­kant, kad ga­lė­ čiau bū­ti ak­to­re, – dėl sa­vo iš­raiš­kin­gu­mo, kal­bė­ji­mo ma­nie­ros. Niu­jor­ke mo­kiau­si ak­to­rys­tės – lan­ kiau ne vie­nus kur­sus, mo­ky­mus. Ra­dau agen­tū­rą, ku­ri siun­čia į ak­to­rių at­ran­kas te­le­vi­zi­jai, fil­mams. Kar­tu dir­bau ir mo­ de­liu, ak­to­rys­tė ne­nu­ti­ko per vie­ną die­ ną ar nak­tį. Gal dėl to ir bai­mės ne­bu­vo. – Ką per šį lai­ką nu­vei­kė­te kaip ak­ to­rė? Ar pa­v y­ko už­ka­r iau­t i Ho­li­vu­dą? – Tu­rė­jau vaid­me­nį gar­sia­me ame­ri­kie­ čių kri­mi­na­li­nia­me se­ria­le „Įs­ta­ty­mas ir tvar­ka“, ku­rį kū­rė re­ži­sie­rius Dic­kas Wol­ fas, o pro­diu­sa­vo „Wolf En­ter­tain­ment“ ir „Uni­ver­sal Te­le­vi­sion“. Se­ria­le „Ge­ro­

-9-

tar­si ne­ma­ty­ti ta­ve su­pan­čios ap­lin­kos. Ži­no­ma, džiau­giuo­si pla­tes­niais, gi­les­ niais, įvai­res­niais per­so­na­žais ir jų vaid­ me­ni­mis fil­muo­se. Trum­pa­met­ra­žia­me fil­me „Wel­co­me“ rei­kė­jo dau­giau jaus­min­ gu­mo, žmo­niš­ku­mo, atsk­leis­to per­so­na­žo gy­lio – mė­ga­vau­si šiuo vaid­me­niu. To­kie vaid­me­nys man itin bran­gūs, nes lei­džia atsk­leis­ti sa­vo ta­len­tą, pa­jus­ti pa­si­ten­ki­ni­ mą tuo, ką da­rai, mė­gau­tis, kad pa­vyks­ta. Ki­no, te­le­vi­zi­jos pa­sau­ly­je Ame­ri­ko­je kur kas dau­giau žmo­nių, čia dir­ba mil­ ži­niš­kos ko­man­dos. Prik­lau­sau ak­to­rių prof­są­jun­gai – jei nors kiek dir­bi kaip ak­to­rius, pri­va­lai jo­je bū­ti. Prof­są­jun­ga daug kuo rū­pi­na­si. – Gy­ve­no­te Niu­jor­ke, pla­na­vo­te stu­di­ juo­ti ir džiau­gė­tės il­ga­me­čiais san­ty­kiais. Ką įgy­ven­di­no­te, ko at­si­sa­kė­te, o kas vis dar pla­nuo­se?


Pa­ž in­t is

Ame­ri­kie­tiš­kos

SVA­JO­NĖS LINK

AS­ME­NI­NIO AL­BU­MO IR LI­NO DAMB­RAUS­KO NUOTR.

Tink­la­raš­ti­nin­kė bei vers­li­nin­kė Ne­ri­ja Lau­ri­na­vi­čius (27 m.) bū­da­ ma 17-os pa­li­ko vi­sas sa­vo mėgs­ta­ mas veik­las, ar­ti­miau­sius drau­gus bei kruopš­čiai sup­la­nuo­tą atei­tį ir pa­kė­lė spar­nus už At­lan­to. Šian­ dien ji kar­tu su my­li­muo­ju Al­gir­du čia sėk­min­gai ku­ria sa­vo gy­ve­ni­mą – po­ra gy­ve­na Ho­li­vu­do gar­se­ny­ bių ap­sup­ta­me Los An­dže­le, plė­to­ ja nuo­sa­vą vers­lą ir kryp­tin­gai ju­da sa­vo ame­ri­kie­tiš­kos sva­jo­nės link.


Ur­tė BA­RI­SE­VI­ČI­ŪTĖ

N

e­ri­ja at­vi­ra – nors la­bai my­li Lie­tu­vą ir sa­vo gim­tą­jį Kau­ ną, vis dėl­to atei­ties gim­ti­ nė­je ji kol kas ne­ma­to. „Mums su vy­ru la­bai pa­ tin­ka gy­ve­ni­mas Ame­ri­ko­je – ne­ri­bo­tos ga­ li­my­bės, mus su­pan­tys žmo­nės ir ta lais­vė, ku­rios ne­ra­si jo­kio­je ki­to­je ša­ly­je“, – sa­ ko fi­nan­si­nių tech­no­lo­gi­jų ir in­ves­ti­ci­jų spe­cia­lis­tė. Lie­tu­vo­je Ne­ri­ja gy­ve­no ak­ty­vų gy­ve­ni­ mą – mo­kė­si Kau­no jė­zui­tų gim­na­zi­jo­je, lan­kė mu­zi­kos mo­kyk­lą, kur gro­jo pia­ni­ nu, dai­na­vo cho­re, lan­kė džia­zo ir ope­ri­nio dai­na­vi­mo pa­mo­kas, taip pat de­ba­tų klu­bą. „Apsk­ri­tai gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je man la­bai pa­ti­ko – tu­rė­jau čia sa­vo drau­gų ra­ tą, ge­rai su­ta­riau su vi­sais mo­ky­to­jais, už­siė­mi­mų va­do­vais, jie vi­si man bu­vo auto­ri­te­tai ir įk­vė­pi­mas. To­dėl kai ma­ ma, įsi­my­lė­ju­si Či­ka­go­je gy­ve­nan­tį lie­tu­ vį, nusp­ren­dė kraus­ty­tis į Ame­ri­ką, ma­ne iš­ti­ko šioks toks šo­kas – nors ir pla­na­vau ka­da nors ten nu­vyk­ti, ne­no­rė­jau pa­lik­ ti vi­sų sa­vo veik­lų ir jau pa­da­ry­to di­de­lio įdir­bio dėl atei­ties“, – pri­si­me­na Ne­ri­ja. – Ar bu­vo sun­ku įsit­v ir­t in­t i nau­jo­je ša­ly­je, su­si­ras­t i drau­g ų ir mo­k y­t is pa­ gal vi­siš­kai ki­tą sis­te­mą? – At­sik­raus­tę į Ame­ri­ką mes gy­ve­no­me Či­ka­go­je, kur yra di­džiu­lė lie­tu­vių bend­ruo­ me­nė, to­dėl pri­tap­ti ir įsi­va­žiuo­ti tik­rai ne­bu­ vo sun­ku. Čia net­gi yra lie­tu­vių prie­mies­tis Le­mon­tas, tu­rin­tis Pa­sau­lio lie­tu­vių cent­rą. Apsk­ri­tai šia­me mies­te gy­ve­na tiek daug lie­tu­vių, kad per kiek­vie­nas krep­ ši­nio var­žy­bas su­si­for­muo­ja ats­ki­ros ko­man­dos pa­gal mies­tą, pa­vyz­džiui, Pa­ ne­vė­žio ko­man­da, Kau­no, Vil­niaus. Tad tu­rint to­kią di­de­lę bend­ruo­me­nę įsi­kur­ti čia kur kas sau­giau ir pa­to­giau. Jau mo­ky­da­ma­si Kau­no jė­zui­tų gim­ na­zi­jo­je tu­rė­jau iš­vy­kų į ki­tas ša­lis ir ži­ no­jau, ką reiš­kia mo­ky­tis tarp už­sie­nie­ čių, – sup­ra­tau, kad eg­zis­tuo­ja kul­tū­ri­niai skir­tu­mai ir skir­tin­gos sis­te­mos, to­dėl pe­ rei­ti į ame­ri­kie­tiš­ką mo­kyk­lą ne­bu­vo taip bai­su. Tuo la­biau kad edu­ka­ci­nės įs­tai­ gos JAV tik­rai ži­no, kaip priim­ti stu­den­ tus iš už­sie­nio, – jau prieš at­va­žiuo­da­ma su­lau­kiau sa­vo bū­si­mų kla­sės drau­gų ži­ nu­čių ir kvie­ti­mų su­si­pa­žin­ti. Tad ma­no

pa­tir­tis bu­vo tik­rai ge­ra, grei­tai prip­ra­ tau prie nau­jos ap­lin­kos, su­si­ra­dau sa­vo bend­ruo­me­nę, įvai­rios veik­los ir Či­ka­go­je gy­ve­nau iki 2019 me­tų. Čia taip pat bai­ giau po­li­to­lo­gi­jos ir eko­no­mi­kos stu­di­jas. – Esa­te iš­te­kė­ju­si už lie­tu­vio. Ar su sa­ vo vy­r u taip pat su­si­pa­ž i­no­te Či­ka­go­je? – Taip, nors per bend­rus drau­gus su­si­ pa­ži­no­me dar 2011-aisiais, mū­sų mei­lės is­to­ri­ja pra­si­dė­jo tik po sep­ty­ne­rių me­ tų, o 2022 me­tais su­mai­nė­me žie­dus ir vie­nas ki­tam pri­sie­kė­me am­ži­ną mei­lę. Al­gir­das į Ame­ri­ką taip pat at­va­žia­vo mo­ky­tis ir žais­ti krep­ši­nio, ta­čiau jis gy­ ve­no In­dia­no­je, vė­liau – Ha­va­juo­se ir tik ta­da at­sik­raus­tė į Či­ka­gą.

Pa­ma­ty­ti Ho­li­vu­do žvaigž­dę gat­vė­je, pre­ky­bos cent­re arba res­to­ra­ne čia tie­siog įp­ras­ta. Ne­ri­ja Lau­ri­na­vi­čius

– Šiuo me­t u gy ­ve­na­te Los An­d že­le, Ka­li­for­ni­jos vals­t i­jo­je. Ko­dėl nusp­ren­ dė­te pa­lik­t i Či­ka­gą ir per­sik­raus­t y­t i bū­ tent į šį mies­tą? – Aš esu toks žmo­gus, ku­riam ne­pa­tin­ka lė­tas gy­ve­ni­mas, – ne­ma­tau sa­vęs gy­ve­nan­ čios ra­mio­je kai­my­nys­tė­je, man rei­kia did­ mies­čio, daug švie­sų, spal­vų, ma­sės žmo­nių, di­de­lio mais­to pa­si­rin­ki­mo ir grei­to tem­ po. To­dėl, at­siž­velg­da­mi į tai, rin­ko­mės iš dvie­jų mies­tų – Niu­jor­ko ar­ba Los An­dže­ lo. Ka­dan­gi ma­no vy­ras jau bu­vo gy­ve­nęs šia­me mies­te, pan­de­mi­jai pra­si­dė­jus per­ sik­raus­tė­me į Ka­li­for­ni­ją ir da­bar jau ne­be­ ma­to­me ga­li­my­bių gy­ven­ti kur nors ki­tur. Išė­ju­si iš sam­do­mo dar­bo fi­nan­si­nių tech­no­lo­gi­jų star­tuo­ly­je šian­dien kar­tu su vy­ru čia plė­to­ju šei­mos vers­lą, tu­ri­me sa­vo bend­ruo­me­nę, drau­gus, mėgs­ta­mus res­to­ra­nus ir veik­las, o pa­no­rė­ję pa­keis­ ti ap­lin­ką tie­siog iš­vyks­ta­me į ke­lio­nę. – Koks, jū­sų aki­mis, yra Los An­dže­las? – Los An­dže­las – vers­li­nin­kų sos­ti­nė. Čia ma­žai žmo­nių, ku­rie dir­ba sam­do­mą dar­bą, dau­gu­ma tu­ri sa­vo vers­lus, pa­vyz­ džiui, dir­ba su ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu, tu­ri

- 15 -

pro­diu­sa­vi­mo kom­pa­ni­jas, už­sii­ma auto­ mo­bi­lių nuo­ma ir pan. Tra­di­ci­nių dar­bų ne­dir­ba­me ir mes – kai esi šia­me mies­te, neį­ma­no­ma ne­pa­ jus­ti tos di­de­lės ener­gi­jos ir ne­tu­rė­ti no­ ro su­kur­ti ką nors sa­vo. Dar man la­bai pa­tin­ka tai, kad nors mes vi­si vers­lo pras­me esa­me kon­ku­ren­tai, dar­ bas čia yra grįs­tas drau­giš­kais san­ty­kiais ir tar­pu­sa­vio pa­gal­ba, ne­sis­ten­giant vie­ nas ki­tam pa­kenk­ti, o prie­šin­gai – pa­dė­ti. – Gy­ve­na­te mies­te, ku­r ia­me knibž­dė­ te knibž­da Ho­li­vu­do įžy­my­bių ir ži­no­ miau­sių pa­sau­lio nuo­mo­nės for­muo­to­ jų. Ar te­ko gat­vė­je su­t ik­t i bent vie­ną jų? – At­vy­kę gy­ven­ti į Los An­dže­lą iš pra­ džių ap­sis­to­jo­me ra­jo­ne ša­lia Ka­la­ba­so mies­to, ku­ria­me gy­ve­na la­bai daug žvaigž­ džių, tad esa­me su­ti­kę tik­rai ne vie­ną ži­no­ mą vei­dą, tarp jų – Kim Kar­das­hian, Kris ir Cait­lyn Jen­ner, dau­gy­bę „Vic­to­ria's Sec­ret“ mo­de­lių, at­li­kė­ją The Weeknd. Čia įžy­my­ bės vaikš­čio­da­mos gat­vė­mis ne­sis­le­pia ir re­tai ka­da yra ly­di­mos ap­sau­gos, nes vie­ ti­niai žmo­nės ne­bė­ga su jo­mis fo­tog­ra­ fuo­tis ar pra­šy­ti autog­ra­fo. Pa­ma­ty­ti Ho­ li­vu­do žvaigž­dę gat­vė­je, pre­ky­bos cent­re ar res­to­ra­ne čia tie­siog įp­ras­ta. – Ne pas­lap­t is, kad Ame­r i­ka, o ypač Ka­li­for ­ni­ja, tu­r i ir ki­tą, ne to­kią gra­ žią, pu ­sę – gat ­vė­se pa­la­pi­nių mies­te­ lius įsi­ren­gę be­na­miai, nuo nar­ko­t i­nių me­d žia­g ų aps­vai­gę žmo­nės, di­de­lis nu­ si­kal­t i­mų skai­č ius. Ar čia gy­ven­da­ma jau­č ia­tės sau­g iai? – Los An­dže­le yra ke­le­tas ra­jo­nų, į ku­riuos eiti ne­re­ko­men­duo­ja­ma, pa­vyz­ džiui, „Skid Row“, ku­ria­me ga­li­ma pri­si­ ži­ūrė­ti tik­rai ne­ma­lo­nių vaiz­dų. Be­na­miai taip pat ren­ka­si įvai­rio­se tu­ris­ti­nė­se vie­ to­se (prie Ho­li­vu­de esan­čios Žvaigž­džių alė­jos ar­ba Ve­ni­so pap­lū­di­my­je), nes čia leng­viau gau­ti pi­ni­gų, įsi­gy­ti ir par­duo­ti nar­ko­ti­nes me­džia­gas. Juos Ka­li­for­ni­ja trau­kia dėl prog­re­ sy­vių įs­ta­ty­mų, nes čia la­bai sau­go­mos žmo­nių tei­sės – tiek LGBT bend­ruo­me­ nės, tiek ir tų pa­čių be­na­mių. Ta­čiau tik­rai ne­si­jau­čiu ne­sau­giai, nes gy­ve­na­me ir lan­ko­mės to­kio­se vie­to­se, kur tų be­na­mių be­veik nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si. – Kas po dau­g iau nei de­šim­t ies me­


RA­MŪ­NO DA­NI­SE­VI­ČIAUS NUOTR.

Ma­n o erd­v ė

Rū­ta Pul­kau­nin­kai­tėMa­ci­kė (43 m.), Vil­niaus vieš­bu­čio „Pa­cai“ ge­ne­ra­li­nė di­rek­to­rė

– Kur šiuo me­t u gy­ve­na­te – na­me ar bu­te? – Bu­te Vil­niaus cent­re. Gy­ve­na­me ke­ tu­rie­se: aš, vy­ras And­rius ir du ma­ža­me­ čiai vai­kai – 6 ir 9 me­tų. Esu vil­nie­tė, iš An­ta­kal­nio, to­dėl aiš­ kiai ži­no­jau, kad no­riu gy­ven­ti cent­re,

– kuo ar­čiau kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo, ka­vi­ nių, drau­gų, dar­bo. Kad vis­kas bū­tų ša­ lia, pa­to­gu, grei­ta. Iš na­mų į dar­bą atei­ nu per 17 mi­nu­čių. Ne­pap­ras­tai pa­to­gu gy­ven­ti mies­to cent­re ir net min­čių iš­si­kel­ti į ku­rį nors prie­mies­tį ne­tu­riu. Mū­sų toks gy­ve­ni­

- 20 -

mo bū­das, kad nė­ra po­rei­kio tu­rė­ti na­ mą. Tik­rai kuo pui­kiau­siai už­ten­ka bu­to. Jis įreng­tas pa­lė­pė­je, apie 74 kv. m dy­ džio, per du aukš­tus, su te­ra­sa ir ži­di­niu. Šia­me bu­te gy­ve­na­me jau 17 me­tų, o jo su vy­ru ieš­ko­jo­me ko­kius tre­jus me­ tus. Bū­da­vo, vis nu­va­žiuo­ja­me kur nors,


Gy­ve­nant mies­te nie­ka­da nė­ra ra­mu, nes mies­tas gy­vas. Bet per tiek me­tų taip prip­ra­tau, kad ne­gir­džiu triukš­mo. Va­sa­ rą ga­liu mie­go­ti ati­da­riu­si lan­gus. Gir­džiu, kaip Ka­ted­ros aikš­tė­je bokš­to laik­ro­dis va­ lan­das mu­ša, ži­nau, ka­da pra­si­de­da mo­ to­cik­lų se­zo­nas pa­va­sa­rį. Pa­gal gar­sus ga­ li ži­no­ti, koks me­tų lai­kas. Yra tas mies­to ūže­sys, gau­de­sys, bet aš prie jo prip­ra­tau. – Ko­kia in­ter­je­ro sti­lis­t i­ka jums ar­ ti­miau­sia? – Man pa­tin­ka mo­der­nus mi­ni­ma­liz­ mas. Ne kla­si­ka, ne koks nors ba­ro­kas, o šiuo­lai­kiš­kas skan­di­na­viš­kas sti­lius. Ma­ žai bal­dų, ma­žai daik­tų. Va­do­vau­ja­mės tai­syk­le, kad ma­žiau yra ge­riau. Kal­bant ne tik apie na­mų in­ter­je­rą, bet ir apie daik­ tus, net­gi apie dra­bu­žius. Jei­gu nu­si­per­ ki nau­ją daik­tą, kas nors se­no tu­ri iš­ke­ liau­ti iš na­mų. Taip sten­gia­mės pa­lai­ky­ti tvar­ką, neap­sik­rau­ti daik­tais. – Ar būs­to dy­dis tu­r i įta­kos jū­sų sa­ vi­jau­tai? Ar jis ats­pin­di jū­sų as­me­ny­bę? – Ma­no sa­vi­jau­tai daug svar­biau ne būs­to dy­dis, o na­mų jau­ku­mas. Mū­sų na­ mai gy­vi, jie nė­ra pa­ro­di­niai. Tu­ri­me erd­ vę mie­gui, vai­kams. Man la­bai svar­bi vie­ ta yra vir­tu­vė, ku­ri pas mus su­jung­ta su sve­tai­ne. Mėgs­tu ga­min­ti val­gį ir tai da­rau daž­nai. Dėl to ne­no­riu bū­ti ats­kir­ta nuo šei­mos. Ga­min­da­ma val­gį ga­liu bend­rau­ti su vy­ru, drau­gais, kai jie atei­na į sve­čius. Ma­no sa­vi­jau­tai svar­bu, kad iš­si­rin­ko­ me tą vie­tą, tą bu­tą, ku­ris abiem pa­ti­ko, kad dėl jau­ku­mo ja­me yra ži­di­nys, o va­ sa­rą sma­gu bū­ti te­ra­so­je. Kad yra ant­ras aukš­tas, kur ga­li nuo vis­ko at­si­ribo­ti ar­ ba ra­miai pas­kai­ty­ti kny­gą.

pa­si­ži­ūri­me. Bu­vo­me su­si­ta­rę, kad bu­tas tu­ri pa­tik­ti abiem. Bu­vo to­kių, kad nuei­ na­me, ap­ži­ūri­me, vie­nam pa­tin­ka, ki­tam – ne­la­bai. Vėl kur nors nu­va­žiuo­ja­me, ap­ ži­ūri­me ir vėl vie­nam pa­tin­ka, ki­tam – ne­la­bai. Kai atė­jo­me į ši­tą, ne­li­ko abe­jo­ nių. Abu pa­sa­kė­me: „Ši­tas bu­tas – mū­sų.“

Tai bu­vo tai, ko no­rė­jo­me. Mies­to cent­ ras, tin­ka­ma vie­ta, te­ra­sa, ži­di­nys, gra­žūs vaiz­dai pro lan­gus – bu­tas toks, ko­kį ir įsi­vaiz­da­vo­me. Pro vie­nus lan­gus ma­to­ me Ne­rį, pro ki­tus – Se­na­mies­tį, Ge­di­ mi­no pi­lį. La­bai džiau­gia­mės, kad nusp­ ren­dė­me įsi­gy­ti bū­tent šį bu­tą.

- 21 -

– Ar daž­nai pert­var­ko­te erd­ves, pers­ tum­do­te bal­dus? – Taip. Net­gi ke­lis kar­tus per me­tus. Daž­niau­siai – sve­tai­nė­je. Tu­ri­me di­de­ lį sta­lą, prie ku­rio su­sė­da vi­sa šei­ma ir sve­čiai. Tai tas sta­las, pas­te­bė­jau, mėgs­ ta mig­ruo­ti po sve­tai­nę. Va­sa­rą bū­na vie­ no­je vie­to­je, žie­mą, ži­ūrėk, ar­čiau ži­di­nio at­si­ran­da. Pas­kui vėl nu­ke­liau­ja į ki­tą vie­ tą. Ta­me pa­čia­me kam­ba­ry­je jis tu­ri ko­ kias tris vie­tas. Anks­čiau tu­rė­jo­me so­fą, bet duk­ra pa­ no­ro ją pa­siim­ti į sa­vo kam­ba­rį. Ir sve­tai­ nė­je jos ne­be­li­ko.


GIAMBATTISTA VALLI

SAINT LAURENT

SAINT LAURENT

MUGLER

Pa­k y­l a

- 40 -


BAIG­TAS!

Pa­ry­žius už­bai­gė ma­dos sa­vai­čių ma­ra­ to­ną, vykusį įvairiuose didmiesčiuose. Sudėti visi taškai, ką vil­kė­si­me ki­tą ru­ de­nį ir žie­mą. O ma­dos sos­ti­nė­je ap­da­rai bu­vo leng­vi, per­ma­to­mi ir žais­min­gi.

VALENTINO

D

e­vy­nias die­nas vy­ku­ sio­je Pa­ry­žiaus ma­ dos sa­vai­tė­je ant po­ diu­mo sa­vo kū­ri­nius pris­ta­tė 70 ma­dos na­mų. Nuo „Va­len­ti­no“ iki „Mug­ler“ – šio­je ma­dos sa­vai­tė­je kaip nie­kur ki­tur gau­su gar­sių pre­kės ženk­lų, ku­rie prit­ rau­kė į mies­tą ir dau­gy­bę žvaigž­džių. „Dior“ at­sig­rę­žė į praei­tį ir įk­vė­ pi­mo sė­mė­si iš bu­vu­sio ma­dos na­mų di­zai­ne­rio Mar­co Bo­ha­no.

- 41 -

Ant po­diu­mo pris­ta­ty­ti sep­tin­tą­jį de­šimt­me­tį me­nan­tys mo­de­liai, o rū­ bus puo­šė už­ra­šas „Miss Dior“, pa­ger­ bian­tis to­kiu pa­va­di­ni­mu 1967-aisiais ati­da­ry­tą ma­dos na­mų par­duo­tu­vę. „Saint Lau­rent“ pul­sa­vo sek­sua­ lu­mu pris­ta­ty­da­mas per­ma­to­mų rū­ bų ko­lek­ci­ją, pa­na­šia dva­sia dvel­kė ir „Va­len­ti­no“. „Chloé“ modeliai pul­sa­vo ro­man­ ti­ka ­ro­dy­da­mi vė­jy­je be­sip­laiks­tan­ čias suk­ne­les.

„SCAN­PIX“ NUOTR.

ISABEL MARANT

DIOR BALMAIN

DIOR

CHLOÉ

Ma­ra­to­nas


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.