CD TEMA Leonidas MELNIKAS
D
u šimtai tūkstančių žmonių, daugiau kaip devyni iš dešimties Lietuvos žydų, buvo nužudyti holokausto metais. Žudynių Lietuvoje mastai buvo didžiausi Europoje, jos prasidėjo nuo pat pirmųjų karo dienų. Paradoksalu, bet prieš pat karą vykusios stalininės Lietuvos piliečių deportacijos žydams tapo išsigelbėjimu – nemažai į Sibirą išvežtų žydų liko gyvi. Žydų muzikus ištiko visos tautos likimas – jie patyrė smurtą, patyčias, kančias. Kauno ir Vilniaus konservatorijų dėstytojai ir studentai, Valstybės teatro ir kitų kolektyvų muzikai per vieną dieną atsidūrė už įstatymo ribų, neteko galimybės savo šalyje ne tik kurti, bet ir likti gyvi. Ir ne tik jie – bendrapiliečiai nežydai, kurie tragišku laiku nepanoro taikstytis su neteisybe, bandė išlikti žmonėmis, nepabūgo padėti aukoms, jų gelbėti, patys susidūrė su mirtinu pavojumi. Šiandien jie vadinami Pasaulio tautų teisuoliais. Tarp žydų gelbėtojų buvo ir lietuvių muzikų bei jų artimųjų. Būsimą pianistę Esterą Elinaitę, tuomet mažą mergytę, išgelbėjo M. K. Čiurlionio šeima. Jos globojama Estera vėliau baigė Maskvos konservatoriją pas rusiškojo pianizmo guru Heinrichą Neuhauzą, dalyvavo 1965 metų Chopino konkurse Varšuvoje, Šveicarijoje įsteigė savo mokytojo vardu pavadintą fondą. Muzikos mokytoja D. Elinienė rašė apie tuos tragiškus įvykius ir žmones, nepabūgusius padėti: „Su brangia našta ant rankų Žemaičių gatve nusileidau nuo kalno ir pasukau Čiurlionio namų link. Prieš mane žengė savimi patenkintas hitlerininkas kariškis, skardžiai kaukšėdamas vinimis kaustytų batų padais. Virpančia ranka paspaudžiau durų skambutį. Kas gali apsakyti tą nuoširdumą ir šilumą, kurią mums parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė, žentas Vladys Zubovas. Seniai matyta šilta vakarienė, užuojautos, paguodos ir padrąsinimo žodžiai.
Muzikos barai / 2
Šviesos blyksnis tamsoje. Žydų gelbėtojai O nuo sienų žvelgė į mus didžiojo lietuvių dailininko M. K. Čiurlionio, šios šeimos vyro ir tėvo, kūriniai. Prisiminiau išvykas su klase į Čiurlionio galeriją, apsilankymus joje studijų metais. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad teks sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu pajusti emocijas ir mintis, kurias tada sukėlė vanagas, plevenantis viršum kūdikio su piene? Kaip aštriai aš pajutau šią tragizmo kupiną simboliką, kuri dabar tarytum išreiškė mano kūdikio likimą. Bet mus globojo rašytoja ir jos artimieji. Mes radom saugų prieglobstį nuostabios šeimos pastogėje“1. Kipras Petrauskas išgelbėjo Danieliaus Pomeranco, žinomo tarpukario Kauno muziko, dukterį, vėliau pagarsėjusią smuikininkę, legendinio Davido Oistracho mokinę, Bostono universiteto profesorę Danutę (Siuzi) Pomerancaitę. Prisimindama išsigelbėjimo epopėją, ji pasakojo: „Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi svarstė, ar aš užmigsiu, ar nu1 D. Elinienė. Gelbstint dukrelę. – Ir be ginklo kariai, 1967, Vilnius, p. 79.
Smuikininkas Vladas Varčikas
mirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: „Kas čia yra?“, aš atsibudau; man turbūt trūko oro ir aš pradėjau inkšti. Ponas Simonavičius, kuris mane nešė, atsakė: „Maža kiauliukė“. Taip aš išsigelbėjau iš geto – kaip maža kiauliukė bulvių maiše. O Petrauskai mane mylėjo taip, kad aš niekad nepagalvojau, jog turiu kitus tėvus. Kai aprašiau savo gyvenimą, prašydama suteikti Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei Pasaulio tautų teisuolio vardą, parašiau, kad jos meilė man buvo karštesnė už saulę“2. 2 V. Sakaitė. Žydų gelbėjimas. – Genocidas ir rezistencija, 1998 Nr. 2 (4), p. 82.