Muzikos barai

www.muzikusajunga.lt

2021 Nr. 1-4

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina 6 Eur

Aistė Bružaitė 76 p.

Nomeda Kazlaus

Šiame numeryje:

VYTAUTAS MIŠKINIS IR „ĄŽUOLIUKAS“

36 p.

KIEKVIENA SUKAKTIS – PRETEKSTAS PAŽVELGTI, KAS NUVEIKTA, AR PAVYKO PASIEKTI TAI, KO TIKĖTASI. ŠIAIS METAIS LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA SKAIČIUOJA 85-UOSIUS VEIKLOS METUS, O MUZIKOS MENO IR MOKSLO LEIDINYS „MUZIKOS BARAI“ MINĖS JAU 90 METŲ NUO PIRMOJO NUMERIO PASIRODYMO 1931-ŲJŲ SPALIO 1 DIENĄ.

SKLAIDANT LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS ISTORIJOS PUSLAPIUS MATYTI, KAD VISAIS VEIKLOS ETAPAIS SVARBIAUSIA BUVO IR YRA Į VEIKLIĄ BENDRUOMENĘ JUNGTI MUZIKOS PROFESIONALUS, STEBĖTI KULTŪROS PROCESUS IR RŪPINTIS SILPNIAUSIOMIS MUZIKINIO GYVENIMO GRANDIMIS. ŠIANDIEN MUMS SVARBIAUSIAS ĮVAIRIŲ KARTŲ MUZIKŲ SUGYVENIMAS. STENGIAMĖS PADĖTI JAUNIESIEMS RASTI SAVĄJĮ KELIĄ, PUOSELĖJAME PER DEŠIMTMEČIUS SUSIFORMAVUSIAS VEIKLAS IR UŽTIKRINAME VYRESNIESIEMS ASOCIACIJOS NARIAMS GALIMYBĘ SKLEISTI SUKAUPTĄ PATIRTĮ. YPAČ DŽIUGINA TAI, KAD PER 300 NARIŲ SUBŪRUSIOJE BENDRUOMENĖJE TOLYGIAI ATSTOVAUJAMOS VISOS AMŽIAUS GRUPĖS.

2021 SAUSIS-BALANDIS Nr. 1–4 (515–518)

Turinys

Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

CHORO MAGIJA

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotraukos Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 17 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

Ieva Kananavičiūtė Vytautas Miškinis: „Ąžuoliukas“ sukurtas tam, kad gyvuotų per amžius“ / 2 p.

Rūta Girdzijauskienė Dainuojantis karantinas / 16 p.

Chorinis gyvenimas pandemijos sąlygomis

Rasa Viskantaitė Gyvenimas su „Ave vita“ / 20 p. „Liepaičių“ virtualus koncertas „Kalėdų giesmės“ / 25 p.

Algirdas Šumskis Didžiavyris Žemaičių Lietuvos / 26 p. Žymiam chorvedžiui Robertui Varnui atminti

SUKAKTYS Ieva Kananavičiūtė Ričardas Sviackevičius – Lietuvos akordeono meno puoselėtojas / 30 p.

Audronė Žigaitytė Improvizacija. Tema: Petras Geniušas / 46 p.

Audronė Žigaitytė Balso anatomija: nuo Benedictus iki Hercogo / 54 p.

Algirdui Janutui – 60

Ieva Kananavičiūtė Valstybinis Vilniaus kvartetas – kaitos ir pastovumo dermė / 86 p.

Valstybiniam Vilniaus kvartetui – 55

PAŽINTIS Ieva Kananavičiūtė Nomedos Kazlaus skambantis pasaulis / 36 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Monografijoje – vargonininko Jono Žuko gyvenimas ir kūryba / 93 p.

Antanas Fokas Virginijos ir „Pievų“ albumas „Tolumėla“ / 94 p.

Remigijaus Rančio albumas „Pavėjui“ – nuo šiaurietiško džiazo iki pietietiškos Kumbijos / 95 p.

IŠ ARTI Joana Daunytė-Savickienė Angelų arfos Lietuvos padangėje / 96 p.

Aušra Bernatavičiūtė Portugalijos muzikinio ir kultūrinio gyvenimo atspindžiai: fado ir Bandas Filarmónicas / 105 p.

MUZIKOS ANATOMIJA Božena Čiurlionienė Tritonis. Drausti ar leisti? / 102 p.

ATLIKIMO MENAS Gabrielė Sližytė Donata Vaitkutė: „Viskas prasideda nuo mąstymo“ / 108 p.

PASAULYJE Ieva Kananavičiūtė Povilas Syrrist-Gelgota: „Noriu, kad mano muzika būtų reikalinga“ / 110 p.

PREMJEROS

Ieva Kananavičiūtė Aistė Bružaitė: „Kanklės mane pasirinko“ / 76 p.

Daiva Kšanienė Muzikinio teatro jubiliejiniai metai – ambicingi ir sėkmingi / 115 p.

Ieva Kananavičiūtė Keičianti alto įvaizdį / 82 p.

BALETAS

Pokalbis su Kristina Anusevičiūte

PANORAMA Gabrielė Sokaitė Dovana Lietuvos moksleiviams – neįprasta muzikinė kelionė / 35 p.

Užfiksuotas naujas muzikos rekordas / 81 p.

IŠ PRAEITIES Vaclovas Juodpusis Sugrįžimas į mūsų tautos kūrybingą praeitį / 60 p.

Juozas Skomskis Tautos meno pakylėjimas / 64 p.

Virtuali „Vaivos juostos“ premjera pasiekė tūkstančių lietuvių širdis / 120 p.

DŪDŲ KAMPAS Juozas Džiazulis „Dūdų kampui“ ir Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatui – 20 metų / 122 p.

KULTŪROS POLITIKA Kultūrai skirti pinigai turi būti skirstomi atsakingai / 126 p.

Yusuke Ishii Vytauto Bacevičiaus fortepijoninio repertuaro pėdsakais / 68 p.

IN MEMORIAM

ATEINAME

Leonidas Melnikas Algis Uškevičius / 127 p.

Ieva Kananavičiūtė Rachmaninovo variacijos ir „Ferrari“ variklio burzgimas / 72 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Pokalbis su pianistu Ignu Maknicku

NAUJI LEIDINIAI

Audronė Žigaitytė Melita Diamandidi / 127 p.

Lietuvos muzikų sąjungos metinė konferencija / 128 p.

Irena Uss-Armonienė Lietuvių kamerinė muzika / 91 p.

Leonidas Melnikas Knyga apie Saulių Sondeckį / 92 p.

Muzikos barai / 1

CHORO MAGIJA

Vytautas Miškinis: „Ąžuoliukas“ sukurtas tam, kad gyvuotų per amžius“ Ieva KANANAVIČIŪTĖ

„A

prėpti šešiasdešimt „Ąžuoliuko“ metų – tai tas pats, kaip perbristi jūrą. Per tiek metų sutikta tiek žmonių, nutikę tiek įvykių, tiek darbų nuveikta...“ – teigia ilgametis berniukų ir jaunuolių choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas prof. Vytautas Miškinis. „Ąžuoliuko“ dvasia per šešiasdešimt metų palietė daugiau kaip dešimties tūkstančių kadaise jaunuolių, o dabar tvirtais ąžuolais tapusių vyrų gyvenimus. Šiandien tarp tūkstančių išugdytų asmenybių – šimtai muzikų ir kitų garbingų profesijų atstovų.

Kuo išsiskiria „Ąžuoliuko“ choristai? Kaip berniukus paveikia dainavimas šiame chore? Kuo jis praturtina Lietuvos bei pasaulio muzikinę kultūrą? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus iš šešiasdešimties metų Vytautas Miškinis veda seminarą

Muzikos barai / 2

perspektyvos padėjo rasti Vytautas Miškinis, turėjęs galimybę choro evoliuciją stebėti skirtingomis akimis: vaiko, „pensininko“, chormeisterio ir pagaliau choro vadovo.

Beje, „Ąžuoliukas“ turi savą vidinio bendravimo žargoną, tad nenuostabu, kad žodis „pensija“ čia vartojamas kita nei įprasta reikšme: jaunesniąja pensija vadinami jaunuoliai, kuriems ką tik pasibaigusi balso mutacija, viduriniąja – studentai, o vyresniajai pensijai priskiriami jau dirbantys, šeimas sukūrę choristai.

Tad vadinamoji pensija ludija vieną kolektyvo išskirtinumų – jau keturis dešimtmečius kaip berniukų muzikos mokykla funkcionuojantį chorą lankyti gali ir mokyklą baigę jaunuoliai bei vyrai. „Ąžuoliukas“ – vienas didžiausių vientisųjų chorų Europoje, jį sudaro apie 450 narių, net 8 berniukų, jaunuolių ir „pensininkų“ grupės. „Ąžuoliuko“ repertuaro išskirtinumas – stambios formos opusai. Su simfoniniais ir kameriniais orkestrais bei solistais atlikta daugybė sudėtingų užsienio ir Lietuvos kompozitorių klasikinės ir šiuolaikinės muzikos kūrinių: G. F. Händelio oratorijos „Judas Makabėjus“ ir „Baltazaras“, W. A. Mozarto Karūnavimo mišios, „Missa brevis D-dur“ ir „Requiem“,

„Ąžuoliuko“ garbės ženkliukų įteikimas prie Hermano Perelšteino ąžuolo

„Ąžuoliukui“ diriguoja Hermanas Perelšteinas, prie fortepijono – Vytautas Miškinis

Hermanas Perelšteinas ir Vytautas Miškinis Dainų šventės repeticijoje

Muzikos barai / 3

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Filharmonijos scenoje – „Ąžuoliukas“ ir Ciuricho berniukų choras, 2017 m.

M. Durufle, L. Cherubini, G. Fauré, D. Kabalevskio, A. L. Webberio „Requiem“, F. Poulenco „Gloria“ bei „Stabat Mater“, J. S. Bacho kantatos Nr. 21, 195, 196, G. Mahlerio Antroji, Trečioji ir Aštuntoji simfonijos, H. Purcello opera „Didonė ir Enėjas“, B. Britteno „Karo requiem“, E. Elgaro odė „Muzikos kūrėjai“, A. Honeggerio oratorija „Žana dʹArk ant laužo“, I. Stravinskio Psalmių simfonija, S. Prokofjevo kantata „Aleksandras Neviškis“, H. Berliozo dramatinė legenda „Fausto pasmerkimas“, C. Orffo kantata „Carmina Burana“, E. Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, A. Šenderovo kantatos „Vai graži, graži mūsų žemelė“ ir „O Izraeli, klausyk“, F. MendelssohnoBartholdy oratorija „Elijas“, J. Brahmso „Vokiškas requiem“, L. Bernsteino Čičesterio psalmės, J. Haydno oratorija „Metų laikai“, G. Rossini „La Petite Messe Solennelle“ ir kt. „Ąžuoliukas“ yra nuolatinis Lietuvos dainų švenčių, festivalių, chorų sąskrydžių dalyvis ir daugelio Lietuvos bei tarptautinių konkursų laureatas.

Choras padarė įrašų Lietuvos radijui, taip pat užsienio radijo kompanijoms, ne kartą pasirodė televizijos laidose ir kino filmuose bei muzikiniuose spektakliuose. „Ąžuoliuko“

Muzikos barai / 4

Koncertas Kongresų rūmuose, diriguoja Vytautas Miškinis

istorija įamžinta 1970 m. Lietuvos kino studijos trumpametražiame filme „280 berniukų“ (rež. Arvidas Baronas), choras ir jo pedagogai dalyvavo 1971 m. kino studijos „Mosfilm“ (Rusija) pilnametražiame meniniame filme „Berniukai“, 1991 m. choras dainavo videofilme „W. A. Mozart.

Requiem“ Graikijoje bei kituose įvairių televizijos kompanijų filmuose Slovėnijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Čekijoje, Prancūzijoje. „Ąžuoliuko“

balsai skamba 35 vinilo plokštelėse, 12 kompaktinių diskų ir daugybėje garso kasečių.

Vytauto Miškinio iniciatyva Lietuvos chorinės muzikos kultūra pasipildė naujais reiškiniais. Jis – ne tik choro dirigentas ir pedagogas, bet ir pasaulyje pripažintas kompozitorius, sukūręs per 150 religinių ir per 400 pasaulietinių kūrinių, nemažą jų dalį sudaro dainos vaikams. 1995–2017 m. jis ėjo Lietuvos chorų sąjungos prezi-

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Karlo Jenkinso „Requiem“ repeticija LMTA

Laimio Vilkončiaus pamoka su „Ąžuoliuku“

Repeticija Filharmonijoje

dento pareigas, jo iniciatyva atsirado ir jau tradiciniais tapo du Lietuvos kultūrai svarbūs renginiai – šalies chorvedžius vienijanti vasaros stovykla bei festivalis „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“.

Karjeros pradžioje V. Miškiniui teko diriguoti Kauno valstybiniam chorui, Vilniaus vokaliniam ansambliui „Museum musicum“. Nuo 1980 m. jis yra Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, daugelio vaikų chorų konkursų žiuri pirmininkas,

dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje rengiamų tarptautinių chorų konkursų vertinimo komisijose. Nuo 2000 metų profesorius yra Europos jaunimo chorų asociacijos „Europa cantat“ muzikos komisijos konsultantas, nuo 2002 metų – JAV chorų vadovų asociacijos (ACDA) garbės narys bei Tarptautinės chorinės muzikos federacijos (IFCM) muzikos jaunimui komisijos narys. Nuo 2004 m. yra Chorų olimpiados (Choir Olympics) tarybos narys, Pasaulio chorų tarybos (World Choir

Koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje

Council) narys, Uhano filharmonijos jaunimo choro garbės meno vadovas (Kinija), Japonijos chorų asociacijos (JCDA) prezidiumo garbės narys, Nacionalinės Italijos chorų vadovų asociacijos (ANDCI) garbės narys, Lietuvos chorų sąjungos tarybos, Kompozitorių sąjungos ir Muzikų sąjungos narys, įvairių visuomeninių organizacijų tarybų pirmininkas bei narys.

Profesorius Vytautas Miškinis nuo 1985 m. iki šiol dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Už profesinius nuopelnus yra apdovanotas Kultūros žymūno ženklu, Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Žygimanto Augusto aukso medaliu, Vyriausybės kultūros ir meno premija bei Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, metų autoriaus titulu. Jo vadovaujamas „Ąžuoliuko“ choras dukart pelnė „Aukso paukštės“ apdovanojimą nominacijoje „Tarptautinio spindesio žvaigždė“ (2003 ir 2005), „Radiocentro“ apdovanojimą „Už nuopelnus lietuviškai muzikai“, dienraščio „Respublika“ rinkimuose buvo paskelbtas nacionaline vertybe.

Muzikos barai / 5

CHORO MAGIJA zija, Italija, Danija, Švedija, Graikija, Norvegija ir kitos. Dėmesį patraukia choro įkūrėjo Hermano Perelšteino auditorija – choro muziejus, įkurtas „Ąžuolų“ klubo iniciatyva. Į šį klubą 1996 m. susibūrė suaugę ąžuoliukai, kuriems chorinio dainavimo poreikis nesibaigė užvėrus „Ąžuoliuko“ duris. 2016 m. klubo nariai įsteigė ir „Ąžuolų“ chorą (meno vadovas ir dirigentas prof. Povilas Gylys), kuris, anot V. Miškinio, dabar yra vienas geriausių vyrų chorų Lietuvoje. Įžengęs į V. Miškinio kabinetą pirmiausia pamatai vaizdą, kuris, pasak profesoriaus, vertas milijono – iš čia atsiveria nuostabi Vilniaus senamiesčio panorama: priešais stovi Šv.

Kotrynos bažnyčia, tolumoje matyti Gedimino pilies bokštas, Trijų Kryžių kalnas, Arkikatedra bazilika ir jos varpinė. Erdviame kabinete stovi galybė spintų, kuriose sukaupta didžiausia Lietuvoje chorinės muzikos biblioteka. V. Miškinis supažindina

su ant stalo gulinčiais instrumentais – rankų darbo būgnais ir žvangučiais, naudojamais atliekant kai kuriuos kūrinius. Instrumentai profesoriui primena etnografines lietuviškas šventes, matytas vaikystėje kurį laiką gyvenant Zervynų kaime pas mamos seserį – taip vaiką norėta apsaugoti nuo tuo metu Vilniaus gatvėse vyravusios nekokios aplinkos... Ten baigė ir pirmą pradinės mokyklos klasę, muzikos pamokose atkreipė į save dėmesį pomėgiu nuolat dainuoti.

Sugrįžęs į Vilnių, 1961 m. Vytautas Miškinis pradėjo lankyti berniukų chorą, prieš dvejus metus suburtą dirigento Hermano Perelšteino. „Ąžuoliuku“ choras vadinamas nuo 1964 m., kai Liaudies kultūros centras (dabar – Lietuvos nacionalinis kultūros centras) jam suteikė pavyzdinio kolektyvo vardą. Chorui vardą sugalvojo H. Perelšteinas, pasirinkęs ąžuolo įvaizdį, lietuvių etnokultūroje simbolizuojantį vyro stiprybę. Na, o

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Su profesoriumi susitikome „Ąžuoliuko“ buveinėje Vilniaus mokytojų namuose (tik pirmuosius dvejus metus choras repetavo Ryšininkų klube), su kuriais chorą siejo ir tebesieja įvairiapusiai glaudūs ryšiai. Pokalbį pradėjome nuo ekskursijos po ketvirto aukšto koridorius – jų sienas puošia gausybė koncertų afišų. V. Miškinis atkreipė dėmesį į iškilių dirigentų vardus: Jonas Aleksa, Juozas Domarkas, Saulius Sondeckis, Gintaras Rinkevičius, Petras Bingelis, Dmitrijus Kabalevskis, Modestas Pitrėnas, Martynas Staškus, Robertas Šervenikas, Vladimiras Ponkinas, Garry Bertini, Vladimiras Fedosejevas, Ernstas Märzendorferis, Péteris Csaba, Justusas Frantzas, Valerijus Gergijevas, Krzysztofas Pendereckis, Vladimiras Fedosejevas, Noamas Sheriffas, Johnas Alldisas, Henry Leckas... Aplankyta daugybė šalių: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Japonija, Čekoslovakija, Bulgarija, Suomija, Rusija, Vokietija, Prancū-

„Ažuoliuko“ mokytojų kolektyvas

Muzikos barai / 6

Archyvinė „Ąžuoliuko“ nuotrauka

Berniukų choras „Ąžuoliukas“, 1973 m.

berniukams tiko ąžuoliuko simbolis.

V. Miškinis teigia, kad H. Perelšteinas vaikystėje Kaune buvo girdėjęs Vienos berniukų chorą, tuomet ir

gimė svajonė kada nors įkurti savąjį.

Valius Staknys, vienas pirmųjų ąžuoliukų, choristų atsiminimų rinktinėje „Mes iš „Ąžuoliuko“. Vieno choro

istorijos“1 rašo: „Kaip beveik viskas gyvenime, „Ąžuoliuko“ pradžia buvo idėja. Hermanas Perelšteinas buvo užsikrėtęs liga, kurios pavadinimas – berniukų choras. Apie tai jis man yra sakęs visiškai nuoširdžiai. Pirmasis berniukų choras Lietuvoje atsirado Vilniaus katedroje labai seniai – 1513 metais. Bet Perelšteinas dažnai kalbėdavo apie vokišką Knabenchor tradiciją, apie tai, kad Bachas visas savo kantatas rašė berniukų chorui. Kad dieviškai – grakščiai ir skaidriai – gali dainuoti tik berniukai, ir labai trumpai – iki trylikos arba keturiolikos metų.“ Pirmoji choro sudėtis tautiniu aspektu buvo įvairi, dauguma narių – žydų tautybės, nes jų tėvai įžvelgė didesnę muzikinio ugdymo prasmę nei tuomečiai lietuviai. Nemažai buvo ir rusų, tačiau ilgainiui chore ėmė dominuoti lietuviai.

Hermanas Perelšteinas „Ąžuoliukui“ vadovavo 20 metų, iki 1979-ųjų, tačiau jau metus prieš palikdamas choristus leido savo pasirinktam įpėdiniui Vytautui Miškiniui vienam vesti repeticijas, klausydamasis už durų. 1979 m. H. Perelšteinas dėl pašlijusios sveikatos nutarė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. V. Miškiniui sakė: „Aš nenoriu matyti savo griuvėsių, geriau jūsų atmintyje paliksiu šlovėje.“ V. Miškinis išskiria ir kitą išvykimo motyvą: „Tarybų valdžia menkai jį vertino, tikriausiai dėl jo personos – Sibiro tremtinys, žydas, nepriklausantis jokiai partijai, vadovaujantis lietuvių chorui. Dėl nepalankių santykių „Ąžuoliukui“ nebuvo leidžiama vykti į Vakarus, kildavo ir kitų keblumų.“ Choro įkūrėjui išvykus, jo mokymo stilius buvo tęsiamas, įkūnyta ir ilgai brandinta maestro idėja – tais pačiais 1979 m.

Vytautui Miškiniui buvo pavesta įsteigti „Ažuoliuko“ muzikos mokyklą, skirtą tik choro nariams.

Hermanas Perelšteinas buvo nepaprastai atsidavęs chorinei veiklai, ji paskatino berniukų chorų atsiradimą Kaune, Marijampolėje, Klaipėdoje, Šiauliuose, kitose Lietuvos vietovėse. Kultūrologas Vytautas Jakelaitis knygoje „Hermanas Perelš1 Mes iš „Ąžuoliuko“. Vieno choro istorijos. Sudarė Darius Krasauskas, 2017, 102.

Muzikos barai / 7

teinas. Trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė“ apibūdino tą maestro gyvenimo prasmę: „<...> tai mokiniai, ypatingi vaikai, berniukai, kuriuos jis auklėjo taurinančia muzikos dvasia“2.

H. Perelšteinas sukūrė fenomenalų Lietuvos kultūros reiškinį, o jo pedagoginė metodika iki šiol puoselėjama „Ąžuoliuko“ choro bendruomenėje.

V. Jakelaitis teigia, kad „priimdamas berniuką į savo chorą, H. Perelšteinas imasi visiškos atsakomybės už jo visapusišką auklėjimą. Nuo tos valandos jam rūpės to vaikelio tėvai ir santykiai šeimoje, jo sveikata, mokymasis bendrojo lavinimo mokykloje, jo elgesys tenai, gatvėje ir namie, jo išprusimas ir būdo savybės, o jo savijauta chore, muzikinių gabumų ugdymas – tai jau savaime kaip minimumas. Tai tik žiūrovui atrodys, kad pamoka – repeticija – koncertas čia yra svarbiausia veikla, o choro vadovui – tai tik dalis, greičiausiai – tik ledkalnio viršūnė, kartais labai graži, o kas po vandeniu! Nepamirškime, kad viena svarbiausių sėkmingo darbo sąlygų yra vienminčių pedagogų, artimiausių pagalbininkų veikla. Jeigu jie išaugę tame pačiame chore, tai ir savitarpio supratimas paprastesnis.

Taip eina metai po metų ir štai iš to 2 Jakelaitis V. Hermanas Perelšteinas. Trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė. Vilnius: Alka, 1994, 29.

Muzikos barai / 8

darželinuko išauga jaunuolis, brandi „pensija“. Dabar naujas rūpestis – kur pasuks bures jo mokinys, koks vėjas išpūs jas, ar teisingai nustatytas kompasas?“3 Perelšteino rūpestis dėl berniukų auklėjimo ir „Ąžuoliuke“ puoselėjamos ugdymo vertybės atsispindi jo suformuluotose „Ąžuoliuko“ nuostatose, kurios skatina kiekvieną vaiką „visur ir visada savo elgesiu ir pažangumu ginti „Ąžuoliuko“ garbę“, būti mandagius, pareigingus ir atsakingus už savo balsą bei mokymosi pasiekimus. H. Perelšteinas kiekvienais metais pavyzdingiausius mokinius apdovanodavo garbės ženklais bei garbės raštais, taip pat suteikdavo individualią pamoką.

Tad kur slypi „Ąžuoliuko“ dvasia ir išskirtinumas? V. Miškinis minėtoje choro narių atsiminimų rinktinėje svarsto apie H. Perelšteino, mokinių vadinto Šefu, asmenybę: „Jis genialiai mokėjo įteigti gerus dalykus – ne vien bendraudamas, bet ir per muzikinius kūrinius: repeticijose, persakydamas vieno ar kito repetuojamo kūrinio mintį. Jis visuomet, nors abejotinos vertės tekste, sugebėdavo rasti estetikos. Tarybiniais metais juk tekdavo dainuoti nemažai visokių ideologinių 3

Ten pat, 29–30.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

Su Merūnu Vitulskiu

kūrinių, pionieriškų dainelių. Šefas net ir jas sugebėdavo paaiškinti savaip: štai čia pagrindinė idėja yra drąsa, čia – siekis ugdyti valią. Šefo įtaka mums buvo nepaprastai stipri – visų pirma būti dvasingiems. Tai buvo jo filosofija, ir jis mums ją teigė pasitelkdamas meninę raišką, aiškindamas kūrinius, juos interpretuodamas.

Meno dalykais jis formavo mūsų pasąmonę, joje kaupėsi tam tikri kodai, vėliau jie vienaip ar kitaip pasireiškė mūsų gyvenimuose.“4 H. Perelšteino suformuotas berniukų ugdymo tradicijas tęsė Vytautas Miškinis, kuris buvo ne tik „Ąžuoliuko“ narys, bet ir jo vadovo klasės studentas tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Gyvendamas JAV H. Perelšteinas laiškuose V. Miškiniui jį mokė: „Norint sėkmingai vadovauti 4

Mes iš „Ąžuoliuko“.., 162.

Su kompozitoriumi Mortenu Lauridsenu Rygoje

Koncertas vaikams Japonijoje

niškumu paremtas mikroklimatas ir lėmė ąžuoliukiškąją kitoniškumo paslaptį – muzikinis ugdymas, dalyvavimas meno saviraiškoje suformuoja teigiamus etinius ir estetinius pradus, kurie ąžuoliukus lydi visą gyvenimą. „Ąžuoliuko“ repeticijos, koncertai, kelionės, nuo pat choro įsikūrimo organizuojamos vasaros stovyklos kiekvieną choro narį palietė unikaliomis patirtimis, kurios atsispindi daugiau kaip penkis šimtus puslapių apimančioje ąžuoliukų atsiminimų rinktinėje. Vieniems choras asocijuojasi su išdaigomis, vadinamomis makarais, kitiems – su pirmaisiais kartais, įvykusiais tik choro dėka. Dirigentas ir kompozitorius Vaclovas Augustinas prisimena: „Krasnojarske pirmą kartą ragavau krabų salotų. Ir jūrą pamačiau tik dėl to, kad su „Ąžuoliuku“ išvažiavau į stovyklą Šventojoje. Į užsienį pirmą kartą patekau su „Ąžuoliuku“. Ir pirmą cigaretę surūkiau su ąžuoliukais. Net kuria ranka laikomas peilis ir šakutė išmokau „Ąžuoliuke“. Įvairiausių socializacijos aspektų namuose patyriau nedaug, o „Ąžuoliuke“ – labai gausiai.“7 Plačiau apie choro istorinius vingius, tradicijas ir naujoves, kilusius iššūkius bei ugdymo tikslus ir ateities 7

Ten pat, 188.

perspektyvas – pokalbyje su Vytautu Miškiniu.

– Dvidešimt pirmųjų metų „Ąžuoliukui“ vadovavo jo įkūrėjas Hermanas Perelšteinas, vėliau vadovavimą perėmėte Jūs. Kokios choro tradicijos jau buvo susiklosčiusios ir kokias įvedėte Jūs?

– Man pradėjus vadovauti „Ąžuoliukui“ pakeitėme teisinį statusą – iš klubinės įstaigos tapome muzikos mokykla, o tai suteikė daugiau galimybių, naujų ambicijų, nes stipriai pagerėjo mokinių muzikinis raštingumas ir dėl to galėjome atlikti daugiau ir sudėtingesnės muzikos. Taip pat išaugo kolektyvo narių skaičius – per pirmuosius mokyklos veiklos metus jų padaugėjo iki trijų šimtų, o kartu su chore dainuojančiais vyrais buvo daugiau kaip keturi šimtai.

Prieš H. Perelšteinui išvykstant chorui priklausė du šimtai aštuoniasdešimt choristų.

H. Perelšteino įdiegta tradicija rengti stambios formos kūrinius yra tapusi „Ąžuoliuko“ vizitine kortele, stengiamės kiekvienais metais parengti bent vieną tokį kūrinį. Kita nuo choro būties neatsiejama tradicija – nuo pat pradžių organizuojamos stovyklos, kurios mūsų veiklai suteikia prasmingumo, sutvirtina kolektyvą

V. Miškinis su E. Whitacre´u, J. Velasco, M. Carpio

„Ąžuoliukui“, reikia su mintimis apie jį (vakare) eiti miegoti ir iš ryto pirma mintis vėl turi būti apie jį.“5 V. Miškinis atsakingai perėmė savo mokytojo išmintį ir nuosekliai sėkmingai tęsė jo pradėtus darbus. Anot V. Miškinio, „Ąžuoliuko“ „sėkmė – tai H. Perelšteino unikalus sumanymas išlaikyti chore vyrukus, kurių balsas kinta.

Kita sėkmės priežastis – mikroklimatas, vyraujantis tarp choristų. Nepaisant amžiaus skirtumų, jis buvo geras, išsisluoksniavimo nebuvo, visi turėjo vienas kitą gerbti. Svarbiausia – jautei, kad mokytojas su tavimi elgiasi kaip su suaugusiu. Jautei, kad į tave atsižvelgiama. Aplinkoje, mokykloje to nebuvo. Dainuodamas „Ąžuoliuke“ jausdavaisi pakylėtas.“6 Tikriausiai šis pagarba ir bendruome5

Hermanas Perelšteinas.., 99.

6

Mes iš „Ąžuoliuko“.., 160.

Vytauto Miškinio dainų rinkinio „Muzikinės pasakėlės“ pristatymas LMTA

Muzikos barai / 9

Su „Ąžuoliuko“ vyrais po Dainų šventės

ir leidžia produktyviai siekti muzikinių aukštumų. Be jų būtume tik eilinė muzikos mokykla, eilinis choras. Stovykloje vaikai sustiprina draugystės, bendrystės jausmus. Ūgtelėję vyrai stovykloje tampa mokytojais, auklėtojais ir vadovais, tokiu būdu ugdydamiesi atsakomybės jausmą.

H. Perelšteino išskirtinė idėja išlaikyti chore vyrus skatina jaunųjų choristų motyvaciją. Mažieji dainininkai, stebėdami suaugusius kolegas, labai nori mutuoti ir įgyti svaresnį statusą choro grupių hierarchijoje. Jie žino, kad tada su jais bus kitaip elgiamasi, jie pateks į suaugusiųjų kategoriją, į kitą bendravimo lygmenį. Statuso pokyčiai itin svarbūs berniukų elgesio prasme – jie nustoja krėsti makarus ir elgiasi gerokai brandžiau. Tokia kolektyvo sudėtis leidžia išvengti mišriuose berniukų ir mergaičių choruose patiriamų kompleksų, sukuria bendryste paremtą atmosferą.

Gedimino kalno papėdėje, šalia paminklo karaliui Mindaugui, auga H. Perelšteino atminimui pasodintas ąžuolas. Prie jo – penkiomis kalbomis parašyta informacija, kam šis ąžuolas skirtas. Kasmet, minint Tėvo dieną, su kuria dažnai sutampa ir H. Perelšteino gimtadienis, gieda visi „Ąžuo-

Muzikos barai / 10

Dainų šventėje

liuko“ chorai. Po koncerto renkamės prie ąžuolo, apkaišome jį gėlėmis – kartą per metus medis tarsi pražysta.

Prie ąžuolo vyksta ir „Ąžuoliuko“ garbės ženkliukų įteikimo geriausiems dainininkams ceremonija. Neteko girdėti, kad kokioje nors pasaulio valstybės sostinėje, jos centre, taip būtų įamžintas choro vadovo atminimas. Tuo didžiuojamės.

Tradicija tapo ir kasmetiniai du

koncertai Nacionalinėje filharmonijoje: mažųjų chorai dainuoja Motinos dieną, o vyresni gieda antrą Kalėdų dieną.

– Perėmęs choro vadovo vairą tais pačiais metais įkūrėte muzikos mokyklą. Kokiais pavyzdžiais rėmėtės, su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Įkurtai mokyklai pirmiausia buvo suteiktas 6-osios Vilniaus muzikos mokyklos „Ąžuoliukas“ pava-

dinimas, tačiau pasikeitus steigėjui ir perėjus Vilniaus savivaldybės žinion tapome Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla. Verta atkreipti dėmesį į pavadinimo gramatinę struktūrą: vietoje galimos formos Vilniaus muzikos mokykla „Ąžuoliukas“, tikrinis vardas pavartotas kilmininko linksniu, nurodančiu mokyklos priklausomybę chorui. Tai reiškia, kad mokykla skirta tik choro nariams.

Mokykla švenčia savo veiklos 40metį. Joje šiuo metu dirba per penkiasdešimt pedagogų, mokosi daugiau kaip 450 skirtingo amžiaus choristų.

Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl nepriimame mergaičių. Na, tokia mokyklos specifika. Juokais atsakau, kad mokykloje turime tik berniukų tualetą. Tiesa, mūsų istorijoje yra nutylėtas atvejis, kai prie choro buvo prisijungusi mergaitė. Į stovyklą Šventojoje auklėtoja dirbusi Lina Valatkienė, tuometė Mokytojų namų Vaikų sektoriaus vedėja, atsivežė savo dukrelę.

Ji kartu su berniukais dalyvavo repeticijose, išmoko repertuarą. L. Valatkienė netikėtai paprašė leisti dukrelei dainuoti baigiamajame koncerte, pažadėjo apkirpti ją kaip berniuką.

Taip ir įvyko, niekas nė neįtarė, kad dainuoja viena mergaitė. Tąkart vienintelį kartą buvome ne berniukų, bet vaikų choras...

Kuriamos mokyklos mokymo planas priklausė nuo Švietimo ministerijos nustatyto valandų skaičiaus.

Nors jas buvo galima skirstyti laisvai, papildomus muzikos instrumentus leista rinktis tik iš pateikto sąrašo – fortepijonas, akordeonas ir smuikas. Vėliau šalia chorinio dainavimo, solfedžio ir papildomų instrumentų atsirado ir muzikos teorijos, individualios dainavimo pamokos bei dirigavimas. Klubinio egzistavimo laikais, prieš įsteigiant mokyklą, visos papildomos pamokos būdavo privačios. Aš pats fortepijono mokiausi pas pianistą ir muzikologą Edmundą Baltrimą, dirigavimo – pas Hermaną Perelšteiną, harmonijos – pas muzikologą prof. Juozą Antanavičių.

Mokyklos įsteigimas choro narių muzikinį raštingumą leido ugdyti už prieinamą kainą, nes reikėjo mokėti valstybei, o ne privatiems mokyto-

jams. Mokykla taip pat užtikrino ir pedagogų pastovumą, nes iki tol jų atlyginimams nebuvo lėšų arba būdavo mokamos tik simbolinės sumos.

Dėl šios priežasties dauguma mūsų chormeisterių buvo Lietuvos konservatorijos studentai, atliekantys praktiką ir besikeičiantys kiekvienais metais. Įsteigus mokyklą atsirado galimybė formuoti ilgalaikį kolektyvą.

Labai džiaugiausi, kad pavyko pakviesti daug jaunų specialistų, kurie dirba ligi šiol, taip pat labai patyrusių pedagogų, tuo metu žinomų muzikantų. Visais didžiuojuosi, o ypač chorvedžiais, kurių turime bene didžiausią komandą Lietuvoje – dešimt.

Kuriant mokyklą, analogiškų pavyzdžių nei Lietuvoje, nei Tarybų Sąjungoje nebuvo, mes pirmieji įsteigėme choro muzikos mokyklą. Tuometėje Tarybų Sąjungoje dauguma chorų buvo kapelų, koncertinių organizacijų dalis arba priklausė klubinėms įstaigoms. Vis dėlto mūsų mokyklos pavyzdžiu vėliau rėmėsi daug kas – net ir užsienio chorai. Daug padėjome Kaune įsikūrusiai „Varpelio“ muzikos mokyklai, šiek tiek ir berniukų chorinio dainavimo mokyklai „Dagilėlis“ Šiauliuose. Jau tais laikais „Ąžuoliukas“ buvo daug kam žinomas ir laikomas sėkmės pavyzdžiu.

Mergaičių choras „Liepaitės“ taip įkūrė chorinio dainavimo mokyklą.

Asmeniniu iššūkiu pavadinčiau savo kelionę į Jakutską, kur buvau pakviestas įkurti berniukų dainavimo mokyklą. H. Perelšteinas į ten buvo ištremtas, o aš nuvykau kurti gėrio pradmenų. Pirmą kartą patyriau, ką reiškia 46 laipsnių šaltis, kai oro drėgnumas – 100 %. Dar didesnis iššūkis buvo Kinijoje sukurtas pirmas berniukų choras, kurio idėją brandinau su šios šalies choro profesionalais.

Bulgarijoje susikūrę berniukų chorai – taip pat mano minčių bei pastangų rezultatas. Šią idėją puoselėjame ir Pietų Korėjoje, ir Slovėnijoje, kitose šalyse, kurios dar neturi berniukų chorinio dainavimo tradicijų.

– Kaip vieną choro unikalumo aspektų minite kasmet Šventojoje organizuojamas stovyklas. Kokios stovykloje gyvuojančios tradicijos, kokių nuotykių esate patyrę?

– Stovyklos rengiamos nuo pat choro gyvavimo pradžios. Pirmoji vyko Grigiškėse, vėlesnės – Šventojoje. Tuo metu Šventoji dar buvo pasienio zona, ten leisdavo atvykti tik su leidimais, tad paplūdimys būdavo tuščias. Jau vėliau, kai pradėjau vadovauti „Ąžuoliukui“, oficialiai prašydavau Palangos miesto valdžios paskirti chorui vietą, ten netgi būdavo lentelė su užrašu „Ąžuoliuko“ pliažas“. Kai jame pasirodydavo pašalinių žmonių, imdavausi labai blogos gudrybės – ragindavau choristus tarp žmonių žaisti futbolą, kad šie dėl žarstomo smėlio ir triukšmo pasitrauktų. Kasdienis maudymasis jūroje buvo privalomas, jį H. Perelšteinas laikė sveikatos šaltiniu. Anais laikais vaikų stovyklų praktiškai nebuvo, todėl tėvai džiaugdavosi vaikams sudarytomis sąlygomis, proga pamatyti jūrą, nes ne visi turėjo finansinių galimybių.

Stovykla taip pat buvo puiki terpė mokyklos mokytojams pasirinkti ir išbandyti. Dauguma to nežino, tačiau jaunus muzikantus kviesdavau padirbėti į stovyklą, o vėliau, įvertinęs jų bendravimą su vaikais ir kitas savybes, kviesdavau dirbti mokytojais.

Anksčiau stovykla trukdavo mėnesį, būdavo netgi kelios pamainos po šimtą dvidešimt vaikų. Dabar stovyklos trukmė priklauso nuo tėvų išgalių, nes ji nebeišlaikoma valstybės.

Mokytojams tai nepaprastai sunkus laikas, tačiau mokiniams – be galo naudingas. Choristai, suskirstyti į būrius, varžosi dainos, pasakos kūrimo konkursuose, rengia protmūšius, susitinka su į svečius užsukančiais buvusiais choro nariais. Kadaise jaunystėje mano sukurta daina „Vėl ošia jūra, bangos žarsto smėlį“ yra tapusi stovyklos daina, todėl du kartus per metus tenka skambinti gitara – akompanuojant stovyklos atidarymo ir uždarymo metu.

Tiesa, nauja tradicija tapo geriausio stovyklautojo titulą pelniusiam choristui paskirti užduotį per mokslo metus išmokti šią dainą skambinti jam padovanota gitara ir kitais metais pritarti chorui. Iš stovyklos vaikai į chorą grįžta kaip komanda, jos po vasaros nebereikia burti iš naujo. Į stovyklą dažniausiai vyksta visų amžiaus grupių choristai, bet didelę

Muzikos barai / 11

CHORO MAGIJA dalį sudaro paaugliai, nes jiems labai reikia savarankiškumo, intensyvaus bendravimo su bendraamžiais, kas namuose ar choro repeticijose neįmanoma. Stovykloje stiprėja tarpusavio pasitikėjimas, draugystės jausmas.

Anksčiau šiam amžiaus tarpsniui buvo itin būdinga vadinamoji dedovščina, santykių aiškinimasis kumščiais.

Dabar džiaugiamės, kad tokia santykių forma yra išguita. Stengiamės, kad stovykloje nebūtų jokių tokio elgesio apraiškų, įskaitant ir psichologinio smurto atvejus, kurie dabar tapo nauja problema.

O nuotykių stovyklaudami patyrėme begales, bet nenorėčiau nė vieno išskirti, nes visi jie nepakartojami, unikalūs. Apie juos galima paskaityti minėtoje Dariaus Krasausko knygoje „Mes iš „Ąžuoliuko“ – ten bylojama liudininkų lūpomis.

Instruktažas „Ąžuoliuko“ vaikams vasaros stovykloje Bebrusų poilsiavietėje

– Kokias profesines, o gal ir žmogiškąsias savybes perėmėte iš savo pirmtako Hermano Perelšteino?

– Jam išvykus man visi sakydavo: „Tu diriguoji Perelšteino rankomis.“ Manau, kad tai natūralu, nes jį stebėjau jau nuo mažumės, vėliau studijavau jo dirigavimo klasėje Lietuvos konservatorijoje. Žinoma, mūsų fiziologija skyrėsi, tad iš jo gal ir perimtas dirigavimo stilius buvo kitoks. Pastebiu, kad perėmiau maestro kalbos manierą, kadangi choristams ji buvo įprasta ir suprantama. Repeticijose retkarčiais tekdavo panaudoti ir jam būdigą choro nutildymo būdą – trinktelėjimą ranka į fortepijoną. Dabar to jau nebepraktikuoju.

Kai 1978 m. H. Perelšteinas man pranešė išvykstantis, kiekvieną vakarą jį lydėdavau namo, užduodavau daugybę klausimų ir grįžęs užsirašydavau jo mintis apie kūrinius, dirigentus, mane dominusias temas. Šie užrašai man tapo kelrode žvaigžde.

Studijų metais įdėmiai stebėdavau, kaip profesorius bendrauja su studentais, kaip kalba apie muziką, ko iš jų reikalauja. Tad natūralu, kad net ir nesistengiant kopijuoti jo darbo stilius bei asmenybės bruožai manyje įsikūnijo savaime.

H. Perelšteino dėka tapau profesionaliu dirigentu, jis man perleido vadovavimą „Ąžuoliukui“ ir suteikė

Muzikos barai / 12

Ne tik poilsis, bet ir repeticijos

neįkainojamą palikimą. Nedrįsčiau jo kritikuoti. Jis buvo unikali asmenybė, tiek man, tiek kitiems suteikusi gyvenimo pagrindus. Kaip žmogus H. Perelšteinas buvo nepaprastai įtaigus savo kalba, veiksmais, buvo labai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų. Nors iš pažiūros atrodė rūstus, radus į jo vidų raktą, būtinai atsiliepdavo. Auklėdamas vaikus, juos stengdavosi atvesti į doros kelią, akylai sekdavo, kad kolektyve būtų darna. Jis buvo griežtas nesantaikai, bet labai mielas bendraujant ir itin tolerantiškas geriems ketinimams. Kai mano vadovaujamoje mokykloje atsirasdavo problemiškų vaikų ir mokytojai sa-

kydavo, kad juos reikia pašalinti, lengva ranka tokių sprendimų niekada nepriimdavau, nes, mano požiūriu, pedagogai mokinius turi ugdyti taip, kad blogo elgesio apraiškos dingtų.

– Kokios vertybės Jums svarbiausios ugdant choristus?

– Požiūris į gyvenimą, į savo veiklą, į žmogaus veiklą visuomenėje.

Vaikų pasiekimai atspindi pedagogo darbą, dėl to prieš mokinius pedagogas negali būti išglebęs, privalo visuomet būti pasitempęs, valdyti kalbą. Vaikai yra kaip veidrodis, kaip kempinė. Kuo įtaigesnis mokytojas, tuo daugiau vaikai iš jo perims. Prieš išeidamas H. Perelšteinas man pasa-

Stovyklos šiokiadieniai

kė: „Vytai, dabar gali vadintis Šefu.“ Tačiau juo niekada nesivadinau, nes Šefas buvo jis, o aš tapau Mokytoju.

Turiu net pravardę – Mok.Mok. Tai įpareigoja. Mano asmeninė nuostata: jei aktyviai bendrauju su vaikais ir išnaudoju kiekvieną bendro darbo minutę, tai formuoja jų požiūrį į bet kokią veiklą. Mokytojas neturi teisės dirbti užsidėjęs koją ant kojos, jis turi gerbti vaiko pastangas. Į repeticijas vaikai ateina nuvargę, tad stengiuosi juos pažadinti, išmokyti intensyviai dirbti. Tai ugdo štai tokį požiūrį: ką darai, daryk greitai, iki galo, su visišku atsidavimu. Repertuaras ugdo vaikų skonį, vokalines galimybes, bendravimas su mokytojais – santykių, žmoniškumo sampratas. Taigi muzikinis ugdymas ypač glaudžiai susijęs su vertybiniu ugdymu.

Dainavimas chore dažnu atveju atlieka terapines funkcijas, nes išryškina tam tikrus vaiko negalavimus.

Stebint jo kvėpavimą, galima pastebėti širdies aritmiją, dėmesio valdymo sutrikimai gali būti susiję su regos problemomis. Vis dėlto svarbiausia choro funkcija yra socializacija, kuri itin vertinga sunkiai auklėjamų vaikų atveju. Jų neeliminuojame, nes tikime, kad muzika gali padėti vaikui tapti geresniam. Dalyvavimas bendroje choro veikloje ugdo kolektyvo darnos sampratą, padeda siekti maksimalios saviraiškos visomis prasmėmis. Be abejo, tai yra mokytojo darbo su mokiniu rezultatas. Labai vertinu daugelio mūsų mokytojų pastangas diegiant šias savybes.

Džiaugiuosi, kai sukurtas autoritetas vėliau išauga į šiltą draugystę su buvusiais mokiniais. Kai vasaros būdavo laisvesnės, jie dažnai lankydavosi mano sodyboje, kartu smagiai leisdavome laiką. Retai kada užsimezga tokie glaudūs mokinių ir mokytojo santykiai. Tai aš laikau pripažinimu. Smagu prisiminti vasaras, kai nebūdavo nė vienos dienos be kokio svečio. Jie atvykdavo kartu su antrosiomis pusėmis, šeimomis. Su žmona Regina sudarydavome net svečių lankymosi sodyboje grafiką, kad vienu metu nesusirinktų pernelyg daug...

Prie trobos durų esu pakabinęs svečių elgesio „dekalogą“: nedaryk skriau-

Muzikos barai / 13

CHORO MAGIJA dos florai ir faunai, padaryk ką nors gera šiai sodybai, nereikalauk iš šeimininko daug dėmesio, nes jis čia turi daug darbų, pasirūpink maistu sau ir savo draugui ir t. t. Visi stengdavosi taisyklių laikytis. Retas kuris mokytojas gali tuo pasidžiaugti, retas...Tai ir yra didžiausias įvertinimas.

– Kuo skiriasi mokinių kartos?

– Kartų bruožai iš tiesų kinta. Išskirčiau šiuos pagrindinius aspektus: mokinių gabumai, dėmesio valdymas ir tėvų formuojamas požiūris. Jau bręsta antroji karta po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ir ji auga kitokio, sakyčiau, pragmatiško, požiūrio į gyvenimą aplinkoje. Per tėvų susirinkimus pastebiu tiek tėvų, tiek mokinių pareigos jausmo stoką. Ryškus tėvų suinteresuotumo vaiko pasiekimais fenomenas, kitaip tariant, kuo tėvai labiau suinteresuoti vaiko sėkme, tuo vaiko sėkmė būsianti didesnė. Tačiau dažnai tėvai, patikėdami vaikus mūsų kolektyvui, tikisi visapusiško auklėjimo, savo pareigas palikdami nuošalyje. Taip pat mane labai stebina vaikų gabumų kaita. Lyginant dabartinę mokinių kartą su, tarkim, buvusia prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, matyti, kad ryškių muzikinių gabumų turinčių vaikų vis mažėja. Nyksta ir muzikinio ugdymo reikšmės vertybinis suvokimas, nes šiuolaikiniai vaikai jau labai anksti žino, kokią specialybę rinksis ateityje, o ir pramogų bei užsiėmimų pasiūla yra kur kas didesnė nei anksčiau. Prie to prisideda ir valstybės suinteresuotumo šia veikla stoka. Vis dar neturime vaikų estetinio ugdymo koncepcijos, išgryninto požiūrio į muzikos svarbą. Šiuolaikiniai vaikai labiau apkrauti įvairiomis veiklomis. Daug laiko praleidžia prie kompiuterio, ir tai ne tik vargina, bet ir atriboja vaikus nuo tiesioginio fizinio kontakto su kitais.

Tai atsiliepia ir darbui chore – vaikai į repeticijas ateina jau ganėtinai nuvargę, tenka tiesiogine prasme nuolat žadinti jų kūrybinius syvus.

– „Ąžuoliukas“ visuomenėje yra pelnęs prestižinio kolektyvo vardą. Kas jam padėjo įgyti šį statusą ir kas jį lemia?

– Negaliu pasakyti, ką reiškia būti „prestižiniu“ kolektyvu. Galiu pasakyti tik tiek, kad visuomenės akyse mes esame pelnę pasitikėjimą. Šį sė-

Muzikos barai / 14

kmės kolektyvo statusą nėra taip paprasta išlaikyti, nes esame stebimi iš visų pusių. Džiaugiuosi, kad iš mūsų neišėjo nė vienas nusikaltėlis, net ir sunkiai auklėjamieji tapo padoriais, sėkmingais, intelektualiais visuomenės nariais. Daugelis choristų mano, kad dalyvavimas „Ąžuoliuko“ veikloje pakeitė jų psichologiją, kolektyve vyraujančios gėrio ir padorumo vertybės padėjo tapti gerais žmonėmis.

Daug kartų straipsniuose rašyta, kuo ąžuoliukai skiriasi nuo kitų jaunuolių, nors konkretaus atsakymo nėra, tik galima pastebėti, kad jie buvo kreipiami tiesos keliu. Visi „Ąžuoliuko“ mokytojai yra labai kompetentingi, puikiai moka bendrauti su vaikais, įkvėpti prasmės jų veiklai. Kartais tenka atlikti ir menkesnės vertės kūrinių, tačiau net ir tada stengiamasi pabrėžti dalyvavimo renginyje reikšmę. Kartais mokiniai klausia: „Mokytojau, kodėl mes turime tai dainuoti?“ Jiems atsakau, kad mes esame „Ąžuoliukas“, į mus žiūrima kaip į pavyzdinį kolektyvą, iš mūsų mokomasi, tad neturime teisės kitų nuvilti. Toks statusas mus įpareigoja. Užtektų vieno nesėkmingo pasirodymo, ir mūsų reputacija būtų sunaikinta.

– Kokie svarbiausi „Ąžuoliuko“ laimėjimai?

– Svarbiausias laimėjimas yra tik vienas – choras iki šiol gyvas ir dar (labai tikiuosi) nenuvilia auditorijos. O visuomenės vertinimas kartais būna negailestingas. Tik sudek vieną kartą, ir būsi nurašytas... Kitas laimėjimas yra tas, kad mes savo pavyzdžiu sugebėjome paskatinti daugelį Lietuvos chorvedžių suburti berniukų chorus. Taip gimė tradicinis festivalis „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, kuriame mes kasmet su chorų vadovais ieškome bendrystės, visomis įmanomomis formomis vienas su kitu dalindamiesi sukaupta asmenine patirtimi.

– Kartu su choru išgyvenote Lietuvos valstybei svarbius istorinius lūžius. Su kokiais iššūkiais susidūrėte iki nepriklausomybės atkūrimo ir po jos?

– Jokia paslaptis, kad vadovauti chorui buvo nemažai norinčių, dėl to darbo pradžioje teko susidurti su nemenka šūsnimi keblumų. Gaudavau daug anoniminių laiškų su prie-

kaištais, mane nuolatos persekiojo komisijos, įvairios patikros. Kadangi buvau dar jaunas ir naivus, šias nemalonias situacijas kažkaip atlaikiau.

Dabar mąstau, kad jei būčiau buvęs vyresnis ir išmintingesnis, jos mane būtų slėgusios labiau ar net būtų sugniuždžiusios. Vienais metais sulaukiau net šešiolikos įvairiausių institucijų komisijų, tikrinusių mūsų darbą.

Dėl neva „iškreipto dorovinio auklėjimo kolektyve“ prokuratūroje netgi buvo užvesta byla, tačiau vieno labai aukšto pareigūno pastangos lėmė šviesią atomazgą. Žmonės, kurie patikėjo mano pozityviomis vadovavimo sudėtingam kolektyvui intencijomis, rado šios situacijos sprendimą.

Dėl minėto asmens ir stiprios tėvų paramos per labai trumpą laiką man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. Po šio įvykio visi kaltintojai nuo manęs tiesiog atšlijo – veikiausiai pamanė, kad turiu labai stiprų užnugarį.

Tuo metu „Ąžuoliukas“ jau buvo lyderis tarp kitų vaikų kolektyvų – dainuodavo su simfoniniais orkestrais, buvo nuolatos kviečiamas į svarbiausius pastatymus. Matyt, susiformavęs sėkmingo kolektyvo statusas daug kam kėlė pavydą bei norą perimti mano pareigas.

Galiu pasidžiaugti, kad nuolatinis puolimas skatino mane atsakingai rengti mokyklos ataskaitas, jos buvo laikomos pavyzdinėmis. Choro repertuarą visuomet grindėme estetinėmis vertybėmis, tad dažnai mūsų atliekama muzika būdavo liturginio pobūdžio, lotynišku tekstu. Sovietiniais laikais tai nebuvo toleruojama, dėl to rengiant ataskaitas tekdavo šiek tiek pagudrauti. Išvardydavome apie šimtą kūrinių, atliekamų visų aštuonių skirtingo amžiaus „Ąžuoliuko“ chorų: daina apie tėvynę, daina apie Leniną, trisdešimt nuošimčių politinio plano repertuaro (be abejo, kartais sugalvoto), kita dalis – „normalių“ ir vienas requiem. Tokiame kontekste įsimaišęs requiem niekam nekliūdavo, tačiau niekas ir nepagalvodavo, kad jo trukmė – valanda, o kitų – tik po kelias minutes. Taip pat teko išmokti apeiti politinę koncertų cenzūrą – tuo metu Tarybų Sąjungoje nebuvo paisoma au-

torių teisių, dėl to galėdavome pakeisti kūrinių pavadinimus, kad iš jų niekas neįtartų tikrojo turinio. Šios gudrybės leido mokiniams perteikti klasikinės muzikos vertybes, kurios neatsiejamos nuo muzikinio skonio ir muzikinės kultūros sampratos ugdymo. „Ąžuoliuko“ istorija neatsiejama nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Esu laimingas, kad man teko laimė asmeniškai dalyvauti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo organizaciniame komitete. Man buvo pavesta suorganizuoti chorų pasirodymus suvažiavimo Sporto rūmuose metu, todėl dalyvavau keliuose Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdžiuose. Juose buvo aptariamos politinio gyvenimo naujienos, tuo metu prieinamos ne visiems „mirtingiesiems“. „Ąžuoliukas“ buvo ir pirmas kolektyvas, LRT įrašęs videoklipą – Lietuvos Nepriklausomybės šauklį. Tai buvo R. Paulausko sukurta daina „Pabudome ir kelkimės“, kuriai parašiau chorinę aranžuotę, ji iki šiol eteryje skamba Lietuvai svarbiomis progomis.

– 1979–1985 m. ėjote mokyklos direktoriaus pareigas. Kodėl jų atsisakėte?

– Šių pareigų atsisakiau savo noru, nes derinti administracijos darbus su menine veikla ir savo ambicijomis buvo neįmanoma nei laiko, nei darbo krypčių prasme. Be to, buvo per daug sudėtinga atlaikyti jau minėtas patikros komisijas bei nepagrįstus kaltinimus. Nors kaltintojai man žinomi, stengiuosi nelaikyti pykčio ir nekurstyti nesantaikos. Mažai kas žino, kad dirbdamas direktoriumi dešimt metų su žmona glaudėmės mažyčiame butelyje – sandėliuke su visais patogumais... lauke. Nors buvau „Ąžuoliuko“ meno vadovas ir Valstybinės konservatorijos dėstytojas. Tai nutylėta mano gyvenimo pusė, ja su kitais nesu linkęs dalintis. Galiu tik pasidžiaugti, kad nepiktnaudžiavau direktoriaus statusu ir jo teikiamomis galimybėmis. Sąžinė rami.

– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar imtumėtės tos pačios veiklos? Ką keistumėte?

– Sunku pasakyti, ar būčiau kitoks, jei būčiau kitoks. Juk negaliu matyti savęs ten, kur nebuvau, o stebėdamas

save čia, kur esu, galiu įvertinti praeities pasiekimus ir judėti toliau. Žinoma, esu ir suklydęs, išgyvenęs dėl savo klaidų, bet padaryta klaida yra nepataisoma, ji jau įvykusi. Manau, svarbiausia yra mokėti atsiprašyti ir nelaikyti kartėlio. Prieš išvykdamas Hermanas Perelšteinas man patarė ištikus bėdai kreiptis į maestro Saulių Sondeckį, kuris buvo patyręs įvairių gyvenimiškų ir profesinių peripetijų. Ne kartą jo esu klausęs patarimo, tačiau niekada nepasinaudojau siūlymais imtis griežtesnių priemonių. Nedrįsau. Kartais apmaudu, kad mane vadina kietu ir piktu, o iš tiesų esu pernelyg minkštas ir pažeidžiamas.

Bet turbūt to mane išmokė H. Perelšteinas – daug svarstyti, tačiau susidarius nuomonę priimti sprendimą ir neabejoti savo teisumu. Pasidalino ir žydiška išmintimi – išklausyti vieną kaimyną, palinkčioti galva, išklausyti kitą – irgi palinkčioti, bet vis viena daryti savaip...

Keisčiau save į tą, kuris vertingesnis už mane. Savivertę suvokti labai sudėtinga. Baisu suklysti, nepervertinti savęs. Neduokdie, jei taip atsitiktų. O jei esi perdėm savikritiškas? Objektyvios tiesos nerasi, ji visuomet subjektyvi.

Tokios tiesos nuolat ieškau. Dairausi ligi šiol. Ir galbūt jau radau.

– Ko palinkėtumėte jauniesiems choristams, pedagogams ir dirigentams, kurie nori sekti Jūsų pėdomis?

– Palinkėčiau mano pėdomis nesekti, o kurti savo karjerą. Manau, kad kiekvienas savo veikloje turėtų siekti unikalumo, suvokti savo misiją. O svarbiausia choro ir chorvedžio misija yra socialinė, bendravimo misija, ji svarbesnė už gerai padainuotą trigarsį. Muzika nėra kuriama dėl savęs pačios, tai plačiąja prasme unikali bendravimo forma. Kiekvienas choras, nepriklausomai nuo jo narių amžiaus, yra bendruomenė. Dėl to chorai ir sensta – žmonės nori bendrauti tarpusavyje pasitelkdami choro formą. O meno saviraškos terpėje gimę santykiai išlieka ilgam. Choras yra pati demokratiškiausia bendravimo forma.

Sekti galima tik pėdomis, kurios giliai įsirėžusios.

– Kokia „Ąžuoliuko“ ateities vizija?

– „Ąžuoliukas“ sukurtas tam, kad gyvuotų per amžius, nesvarbu, kokios negandos užkluptų. Jei, gink Dieve, „Ąžuoliukas“ pradėtų šlubuoti, tai įvyktų dėl nuo manęs priklausančių priežasčių. Tad galvą po traukiniu guldyčiau, kad „Ąžuoliukui“ nieko neatsitiktų, dėčiau visas įmanomas pastangas, kad išlaikyčiau jo garbę ir ilgaamžiškumą. Džiaugiuosi įkūręs mokyklą, kuri garantuoja mokinių ir mokytojų pastovumą. „Ąžuoliuko“ ateitis priklauso nuo mokinių ugdymo kokybės ir meno vadovo ambicijų.

Didelė paspirtis kolektyvui – prieš aštuonerius metus įkurta viešoji įstaiga Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Jos steigėjai ir valdybos nariai – buvę ir esami ąžuoliukai bei choro mokytojai. Įstaiga sukurta tam, kad būtų galima lanksčiau organizuoti koncertinę veiklą, choro vasaros stovyklas, pritraukti lėšų, reikalingų koncertinėms kelionėms bei projektams, kurie nepatenka į tiesioginę muzikos ugdymo proceso sritį.

Jos indėlis ypač apčiuopiamas dabar, kai visas ugdymo veiksmas persikėlė į virtualią erdvę. „Ąžuoliukas“ sukurtas ne kaip vienkartinis projektas, tai – ugdymo įstaiga, visuomenei reikalinga ir kaip socialinis, ir kaip muzikinis reiškinys.

Duok Dieve „Ąžuoliukui“ sveikatos.

Jis turi gyvuoti tiek, kiek gyvuos Lietuva.

– Dėkoju už pokalbį.

n

Repeticija karantino metu

Muzikos barai / 15

CHORO MAGIJA

Dainuojantis karantinas Chorinis gyvenimas pandemijos sąlygomis

Rūta GIRDZIJAUSKIENĖ

P

andemija ir dėl jos paskelbtas karantinas paveikė visas kultūros sritis.

Ne išimtis ir chorai. Profesionalūs ir mėgėjų, vaikų ir suaugusiųjų kolektyvai mokėsi ir tebesimoko dirbti socialinės atskirties sąlygomis. Su kokiais iššūkiais susiduria pasaulio ir Lietuvos chorai? Kokius jų įveikos būdus renkasi? Vieno atsakymo nėra, tačiau tyrimų, patirčių, gerosios praktikos pavyzdžių esama gausiai.

Chorinis dainavimas kaip rizikos faktorius

Dainavimas pandemijos sąlygomis pripažintas kaip itin pavojinga veikla. Koronavirusas plinta esant artimam kontaktui su sergančiu asmeniu, jis perduodamas kvėpavimo takų sekretų lašeliais, kurie į aplinką patenka iškvepiant, kosint, čiaudint. Nors užsikrėsti įmanoma ir liečiant aplinkos daiktus, susirgimo rizika per orą daug didesnė. O dainuojant išskiriama kur kas daugiau lašelių nei kalbant, nes dainavimas reikalauja aktyvesnio kvėpavimo negu kalbėjimas. Kaip atskiras rizi-

Muzikos barai / 16

kos faktorius minimas ir buvimas uždarose patalpose ilgesnį laiką, nes kelias valandas trunkančių choro repeticijų metu viruso dalelių prisodrinama visa aplinka.

Ar tikrai dainuoti chore yra pavojinga? Praėjusį pavasarį pasaulį apskriejo informacija apie gana didelį užsikrėtusių choristų skaičių JAV (Hamner ir kt. 2020: 606–610). Aprašytas atvejis, kai choro (dėl etinių priežasčių jo pavadinimas neminimas) repeticijoje dalyvavo 61 dainininkas, iš jų vienas sirgo COVID-19. Repeticija truko 2,5 val., dainininkai sėdėjo vienas nuo kito 20 centimetrų atstumu. Per savaitę chore buvo nustatyti 53 nauji užsikrėtimai. Reikia pabrėžti, kad šis protrūkis fiksuotas 2020 metų kovo pradžioje, kai apie virusą dar mažai žinota, nebuvo parengtos ir saugumo rekomendacijos. Chore pradėjus laikytis visoms grupinėms veikloms keliamų higienos ir atstumo reikalavimų naujų užsikrėtimų nebuvo nustatyta. Chorinė bendruomenė nuolat akcentuoja, kad pavojingas ne dainavimas, bet COVID-19.

Kita vertus, minėtas atvejis paskatino tyrimus, kurie, nors susiję su pandemija, gali būti naudingi ir kitų ligų prevencijai. Įdomus Australijos mokslininkų tyrimas, kaip dainuojant į aplinką išsiskiria lašeliai ir aerozoliai (Bahl ir kt. 2020: 1–3). Specialia filmavimo aparatūra buvo fiksuojamas išmetamų lašelių greitis ir sklaidos kampas. Nustatyta, kad lašelių plitimo intensyvumas dainuojant yra daugiau kaip tris kartus didesnis nei kalbant. Panašiai yra ir kosint – maždaug 50 % lašelių juda didesniu kaip 6 m/s greičiu, o kalbant tokiu greičiu judančių lašelių būna tik 15 %. Mokslininkai stebėjo ir dalelių judėjimą 15 cm atstumu nuo burnos dainuojant gamą. Paaiškėjo, kad išmetamų lašelių skaičius priklauso nuo dainavimo garsumo, tariamo priebalsio, natų aukščio ir trukmės. Didžiausias lašelių greitis ir sklaidos amplitudė yra dainuojant skiemenis „do“, „fa“, „ti“. Ir priešingai – mažiausias greitis tariant minkštos artikuliacijos garsus „mi“, „rė“. Priklausomai nuo tariamų balsių ir priebalsių, skiriasi ir lašelių

judėjimo kampas – nuo 120° iki 240°.

Tai reiškia, kad rizika kyla ne tik greta, bet ir žemesnėse eilėse stovintiems choristams. Šie tyrimai buvo svarbūs teikiant rekomendacijas dėl chorų saugumo per COVID-19 pandemiją. Siūloma trumpinti repeticijų laiką, dainuoti mažomis grupėmis ir su kaukėmis, išlaikyti didesnį fizinį atstumą tarp choristų. Dainavimui turėtų būti naudojamos gerai vėdinamos didelės erdvės arba organizuojami pasirodymai lauke, choristai turėtų vengti kontaktų prieš repeticijas ir po jų, esant bent mažiausiam įtarimui atlikti COVID-19 testą. Laikantis tokių nuostatų, teigiama, užsikrėtimo rizika sumažėja iki minimumo. Pavyzdžiui, vasarą vykusio Zalcburgo festivalio reikalavimai buvo itin griežti. Kiekvienas dalyvis turėjo turėti neigiamą testo, atlikto prieš 3 dienas iki renginio pradžios, rezultatą. Visi kolektyvai gyveno atskiruose viešbučiuose, izoliuoti nuo kitų muzikinių grupių, atlikėjai buvo reguliariai testuojami viso festivalio metu. Tokia tvarka pa-

dėjo išvengti naujų susirgimų. Į minėtas rekomendacijas, tikėtina, bus atsižvelgiama ir kitų panašių kvėpavimo takų infekcijų protrūkių atvejais.

Emociniai ir finansiniai pandemijos poveikiai

Chorinis dainavimas – ne tik muzikos atlikimas, bet ir dalinimosi muzika džiaugsmas, bendrystė su panašių pomėgių asmenimis, dalyvavimas socialiai prasmingoje veikloje. Būtent ši sritis pandemijos sąlygomis paveikiama labiausiai. Europos chorų asociacijos duomenimis, perkėlus dainavimą į virtualią erdvę kaip didžiausią neigiamą poveikį choristai įvardino padidėjusį nerimą, blogesnę emocinę savijautą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, prarastą priklausymo grupei ir bendrą laimės jausmą. Todėl ir iš virtualių repeticijų dainininkai pirmiausia tikėjosi bendrystės patirčių, socialinių ryšių palaikymo, galimybės bent kelias valandas atsitraukti nuo pandemijos aktualijų.

COVID-19 situacija problemiška ir dar vienu – chorų finansavimo – as-

pektu. Ne visi chorai yra išlaikomi valstybės ar pavienių institucijų, didelė dalis kolektyvų finansuojami pačių dainininkų, užsidirba iš koncertinės veiklos, ypač advento ir Kalėdų laikotarpiu, kai gaunama daugiausia pajamų. Tyrimas rodo, kad visame pasaulyje sumažėjo dainininkų, pasirengusių mokėti už internetines repeticijas, esama nemažai chorų, kurie neturi sąlygų repetuoti arba negali pratęsti sutarčių su vadovais. Chorinės muzikos bendruomenė jungia ne tik dainininkus, bet ir chorų vadovus, chormeisterius, vokalo specialistus, koncertmeisterius, vadybininkus. Kai kuriems iš jų mokama tik už darbą repeticijose ir koncertuose, o, neturint sutarčių, nėra galimybių pasinaudoti vyriausybės parama, skiriama laisvai samdomiems darbuotojams. Taigi choriniam dainavimui kyla rimtas pavojus patirti ilgalaikę žalą.

Gerosios praktikos pavyzdžiai

Vis dėlto ir sudėtingoje situacijoje poreikis dainuoti išliko. Kad tai įma-

Muzikos barai / 17

CHORO MAGIJA

Choras Venecijoje

gatvės muzikos koncertų, lauko bei automobilių kino patirtis. Kaip vienas iš įspūdingiausių chorinių renginių minėtinas Talino dainų švenčių estradoje įvykęs koncertas, kai dalis žiūrovų jo klausėsi iš automobilių, o kiti stebėjo televizijos transliaciją.

Ant estrados laiptų išdėstyti tūkstančiai elektroninių įrenginių (mobilieji telefonai, planšetės) bendram dainavimui subūrė daugiau kaip 25000 choristų, kurie „susitiko“ virtualiame ekrane.

Daugelis koncertų ir festivalių persikėlė į virtualią erdvę – taip daugybei žmonių bet kurioje pasaulio vietoje suteikiama galimybė pažinti, dalyvauti, klausytis. Ikipandeminius koncertus gyvai stebėdavo šimtai žiūrovų, o internete jų skaičius išaugo iki milijonų. Į kūrybines komandas susibūrę skirtingų šalių muzikai ieškojo ir tebeieško naujų idėjų, kaip ne tik išlaikyti chorinį gyvenimą, bet ir rasti naujų raiškos būdų, muzikavimo formų. Pandemija ir socialinės distancijos reikalavimas įkvėpė kompozitorius kurti muziką, skirtą didelėje erdvėje per atstumą išsidėsčiusioms dainininkų grupėms, panaudoti aleatorikos techniką, derinti vaizdo bei garso įrašus ir gyvą dainavimą. Paminėtinas ir specialių (dengiančių didesnę veido dalį), žaismingai muzikos fragmentais ar kompozitorių nuotraukomis iliustruotų veido kaukių sukūrimas.

Muzikos barai / 18

Repeticijos kieme

Lietuvos chorai pandemijos akivaizdoje

Lietuvos chorų asociacija 2020 metų pavasarį taip pat atliko tyrimą – norėta sužinoti, kokia chorų situacija mūsų šalyje. Nors tyrime dalyvavo tik pusšimtis chorų vadovų, apklausos rezultatai liudijo – chorinis gyvenimas nesustojo. Beveik du trečdaliai chorvedžių nurodė organizuojantys repeticijas pasitelkdami įvairias internetines platformas ar kitus nuotolinio bendravimo įrankius, dažnai ir kelis. Įprasta praktika tapo balso lavinimui naudoti internetinėse prieigose esančius įrašus. Ne vienas vadovas sakė dainininkams siunčiantis jų chore naudojamus įsidainavimo pratimus, žinomų ir naujų kūrinių partijų įrašus. Taip kiekvienas choristas galėjo sistemingai lavinti balsą pasirinktu laiku, įtvirtinti ar mokytis savo partiją savarankiškai. Kai kurie vadovai nurodė prašantys choristų atsiųsti įrašus, kad gautų informaciją apie dainininkus ir jų dainavimą. Toks darbo su choru būdas nelygintinas su

įprastomis repeticijomis, suprantamas daugiau kaip chorinės bendrystės ir choristų nuotaikos palaikymas.

Beveik pusė tyrime dalyvavusių chorvedžių teigė, kad karantinui pasibaigus neplanuoja naudoti nuotolinio darbo metodų. Pavasarį suvaldyta pandemija ir minimalizuoti ribojimai teikė vilčių nuo rudens grįžti į įprastą repeticijų ir koncertinės veiklos ritmą, tačiau antroji koronaviruso banga vėl sustabdė chorinį gyvenimą.

Aukštųjų mokyklų chorų vadovų antrojo karantino patirtys

Kaip chorai išgyvena itin griežtą žiemos karantiną, kaip jis atsiliepia įprastai koncertų ir iniciatyvų nestokojančiam kolektyvo gyvenimui, su kokiais antrosios koronaviruso bangos iššūkiais susiduria choristai ir chorvedžiai? Keturių Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovų teiravomės apie darbą su studentų chorais antrosios epidemijos bangos sąlygomis.

Rasa Gelgotienė, Vilniaus universiteto chorų „Virgo“, „Gaudeamus“, „Pro Musica“ vadovė: Prasidėjus naujiems studijų metams atrodė, kad grįžtame į įprastą repeticijų ritmą. Tačiau ribojimai koregavo choro darbą. Kol dar buvo leidžiama, dirbome su mažesnėmis grupėmis didelėje salėje išlaikydami atstumą, su kaukėmis.

Jauni žmonės nesunkiai priprato prie tokio dainavimo būdo. Kadangi chore daug medikų, jie atsakingai stebėjo, kaip laikomasi saugumo reikalavimų.

Viso kolektyvo repeticijų nerengėme, dainininkams siųsdavome natas, partijų įrašus. Džiaugiuosi nuolatiniu universiteto bendruomenės palaikymu, dėmesiu choro problemoms. Repeticijų salėje, kol dar galėjome repetuoti, visuomet turėjome kaukių, dezinfekcinių priemonių, dalyvių registracijos lapų. Rengdami virtualius pasirodymus sulaukdavome garso ir vaizdo specialistų pagalbos.

Kad ir kaip būtų keista, pirmasis pusmetis buvo darbingas. Džiaugiuosi įgyvendintais nacionaliniais ir tarptautiniais projektais: su Silicio slėnio choru (JAV) parengėme kalėdinės muzikos koncertą, taip pat Europos universitetų aljanso „Arqus“ 7 šalių chorų virtualų susitikimą-koncertą, per chorinę muziką pristatėme savo universitetus ir šalies kultūrą. O dar kiek veiklų ateičiai suplanavome! Tik karantino metu galėjau atsidėti tokiems laiko ir energijos imliems darbams. Karantinas mane privertė sustoti, leido susitelkti prie kūrybinių idėjų, padėjo rasti pusiausvyrą tarp naujų iniciatyvų ir permąstymo to, kas jau padaryta. Šis laikotarpis ramesnis, dabar mažiau streso. Tačiau nerimo esama: ar pavyks chore išlaikyti dainininkus, ar jie nepraras dainavimo įgūdžių. Kita vertus, niekada per savo darbo praktiką nesu gavusi tiek šiltų studentų atsiliepimų, laiškų, pasakojančių, koks jiems svarbus dainavimas chore.

Kastytis Barisas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choro „Ave Vita“ vadovas: Metų pradžia buvo labai aktyvi: koncertai, C. Orffo kantatos „Carmina Burana“ pristatymai Vilniuje ir Kaune, nuotolinis chorų konkursas Ispanijoje (tapome nugalėtojais). Vėliau jau prasidėjo antrojo karantino ribojimai. Praėjusių metų pavasarį virtualus bendravimas mums visiems buvo iššūkis, entuziastingai ėmėmės jo įveikos, o antruoju etapu dainininkų aktyvumas mažesnis, nėra pirminio optimizmo. Ir tai suprantama, nes chorinis dainavimas pirmiausia yra vienas kito girdėjimas, bendra kūryba, ko negali suteikti virtualūs įrankiai. „Zoom´o“ repeticijose paprastai dainuoja vadovas, o dainininkai, išjungę kompiuterio garsą, tai daro savarankiškai. Visiškai neaišku, koks tas dainavimas, koks jis bus, kai sugrįšime. Kirba ir klausimas, ar pavyks ir vėl sukviesti žmones, kuriems laiko praleidimas su daina buvo įprastas.

Deja, mūsų choras universiteto palaikymu negali pasigirti. Dar kartą reikėjo įrodinėti, kad choras – svarbi universiteto gyvenimo dalis, o dainavimas daro įtaką ir studijoms. Turime ilgametes dai-

navimo tradicijas, esame žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau šiais metais su choro vadovu sutartis pratęsta tik metams, o koncertmeisteris ir chormeisteris buvo atleisti. Tad choro laukia sunkesnis išbandymas nei koronavirusas. Vis dėlto noras organizuoti koncertus, festivalius, renginius, konkursus nemažėja. Planų neatsisakėme, perkėlėme ateičiai – kai tik galėsime.

Net ir sudėtingomis sąlygomis mokausi būti optimistas. Tokiam išlikti padeda iniciatyvūs, aktyvūs, motyvuoti studentai. Kad jie tokie yra, dar kartą įsitikinau per pandemiją.

Danguolė Beinarytė, Kauno technologijos universiteto akademinio choro „Jaunystė“ vadovė: Šis sezonas mums turėjo būti išskirtinis: Lietuvos studentų chorų festivalis, Baltijos šalių studentų dainų ir šokių festivalis „Gaudeamus“, choro 95-metis, koncertai įvairiose erdvėse. Antrasis karantinas buvo paskelbtas visai prieš pat Kaune turėjusį įvykti studentų chorų festivalį. Išspausdintos afišos, sutelkta renginio organizacija, darbas su orkestru – viskas liko laukti geresnių laikų.

Tikimės, kad pavasarį jau galėsime susitikti ir įgyvendinti planus.

Gerai, kad mokslo metų pradžioje galėjome repetuoti gyvai. Antroji koronaviruso banga pristabdė veiklą, tad dirbame tiek ir taip, kaip galime per nuotolį: įrašinėjame ir dainininkams siunčiame atskiras partijas, repetuojame su pavieniais balsais. Padėjo tai, kad ir prieš prasidedant karantinui naudojome tokią metodiką. Studentai ir anksčiau gaudavo įrašytas partijas, galėjo jas mokytis ar pasikartoti namuose, prisiminti pakeliui į repeticijas. Dabar bendrų repeticijų su visu choru nedarome, tačiau skiriame laiko individualiam darbui. Todėl ir nerimas išlieka: kas bus, kai sugrįšime, kaip ši priverstinė pertrauka atsilieps choro skambėjimui, ar galėsime organizuoti planuotus renginius.

Universitetas supranta choro situaciją pandemijos sąlygomis. Jaučiame bendruomenės dėmesį, palaikymą, pagalbą. Karantino metą vertinu kaip galimybę naujai pažvelgti į savo darbą, įvertinti tai, ką turėjome. Norisi išlaikyti optimistinį požiūrį į chorą ir jo veiklą.

Linas Balandis, generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choro „Kariūnas“ vadovas: Karo akademijos studentai gyvena uždaroje erdvėje, neišvykdami iš studijų vietos, todėl sugriežtintos karantino sąlygos dar kurį laiką leido repetuoti gyvai. Rugsėjo mėnesį choras pasipildė puikiais pirmakursiais, kurie noriai lan-

ko ir virtualias repeticijas. Tačiau vyresnių studentų motyvacija sumažėjo. Kita vertus, tęsti dainavimą panoro nemažai absolventų. Nuotolinės repeticijos jiems yra proga dainuoti chore net ir baigus studijas. Šiuo metu dirbame nuotoliniu būdu per „Zoom´ą“: repetuojame atskirais balsais du kartus per savaitę, skiriame laiko individualiems susitikimams.

Toks darbas sudėtingas, neįprastas, nes studentams reikia ne tik dainavimo, bet ir gyvo kontakto, bendravimo.

Labiausiai nerimą kelia aiškumo nebuvimas: kas bus, kai pradėsime repetuoti gyvai, ar visi studentai sugrįš. O gal viskas bus gerai? Vienaip ar kitaip darbus planuojame, esame numatę keletą renginių karantino sąlygomis. Tikslo turėjimas padeda išlaikyti optimizmą, burti studentus bendrai veiklai, susitelkti prie kitokio pobūdžio darbų – paskaitų rengimo, rašymo, veiklos planavimo.

*** Anksčiau ar vėliau karantinas baigsis. Iš jo išeisime kitokie, ką nors praradę, ką nors atradę, tačiau neabejotinai pasikeitę. Kaip pandemija atsilieps chorų gyvenimui? Ar pakeis mūsų požiūrį į dainavimą? Kaip kolektyviniam muzikavimui pritaikysime įgytas virtualaus bendravimo patirtis? Į šiuos klausimus dar bus atsakyta. Tikiu, kad chorinis judėjimas ne tik atsigaus, bet ir panaudos pandemijos pamokas. n ŠALTINIAI B a h l P . , D e S i l va Ch . , Bh at t ach ar j ee Sh. et al 2020: Droplets and Aerosols Generated by Singing and the Risk of Coronavirus Disease 2019 for Choirs. – Clinical Infectious Diseases, 1241.

Ha m n e r L., D u b b e l P., C a p r o n I. et al 2020: High SARS-CoV-2 Attack Rate Following Exposure at a Choir Practice. – MMWR Morb Mortal Weekly Report, 69.

Lietuvos chorų sąjunga. Lietuvos chorų situacija karantino metu, 2020.

Prieiga internete: https://lchs.lt/naujienos/ atliktas-tyrimas-lietuvos-choru-situacija-karantino-metu/ The European Choral Association. C O V I D -19 outbreak, 2020.

Prieiga internete: https://europeanchoralassociation.org/covid-19/

Muzikos barai / 19

CHORO MAGIJA RASA VISKANTAITĖ KALBINA ILGAMETĮ CHORO „AVE VITA“ VADOVĄ KASTYTĮ BARISĄ – Iš kur atsirado Tavo ryšys su muzika? Ar buvo šeimoje muzikuojančiųjų?

Gal kas nors vaikystėje paliko didelį muzikinį įspūdį, kas nors ,,užkabino“ ir Tu patraukei į muzikos pasaulį?

Viliaus PAŠKEVIČIAUS nuotr.

– Tarp artimų giminaičių muzikų nebuvo, tik tėvelis bandė groti akordeonu. Iš pasakojimų žinau, kad mano senelis, malūnininko padėjėjas, gyvenęs Utenos rajone, Vyžuonų kaime, buvo labai linksmas žmogus, be jo neapsieidavo nė vieni kaimo jaunimo šokiai. Senelis labai gerai grojo armonika ir puikiai mokėjo bendrauti su žmonėmis. Gal mano muzikinės šaknys ir glūdi toje kartų praeityje?

Iš tolimesnės giminės muzikų yra – smuikininkė R. Barisaitė, vargonininkas J. Barisas.

Aš muzikos mokykloje nesimokiau. Baigęs aštuonias klases Panevėžio 9-ojoje vidurinėje mokykloje, norėjau iš jos išeiti. Nežinau kodėl, bet nunešiau prašymą į Panevėžio

Gyvenimas su „Ave vita“

Muzikos barai / 20

Viliaus PAŠKEVIČIAUS nuotr.

Kastytis BARISAS

medicinos mokyklą. Ten sužinojau, kad į felčerius pretenduoti negaliu.

– Kodėl?

– Į felčerius priimdavo po vienuoliktos klasės, o aš buvau baigęs aštuonias. Man, paaugliui, žodis „medseselė“ (dabar slaugytoja) keldavo siaubą, o „medbroliukų“ tuomet dar nebuvo.

Todėl aš atsiėmiau prašymą ir nestojau į mediciną, nors norėjau – ta sritis mane viliojo. Maži būdami su dvyne sese namuose įkurdavome kosmetologijos ir stomatologijos „klinikas“, iš gipso lipdydavome dantukus, juos laikydavome degtukų dėžutėse ir žaisdavome daktarus su giminėmis...

– Tai gal sesuo tapo gydytoja?

– Ne, ji yra biologė. Vis dėlto be medicinos mane dar viliojo pedagogika. Aš nuo mažumės visur turėdavau būti mokytojas, gatvėje ar namie visus mokydavau. Ir kai nepavyko patekti Panevėžio medicinos mokyklon, labai nenorėjau grįžti į vidurinę. Prašymą į J. Švedo pedagoginę mokyklą nešėme kartu su mama. Priėmimo komisijoje budėjusi choro dirigentė N. Afanasjeva ėmė mane raginti stoti į choro dirigavimo specialybę. Aš nebuvau mokęsis muzikos mokykloje, todėl atsisakiau teigdamas, kad galiu stoti tik į pradinių klasių mokytojo specialybę. Tada ji nusivedė mane į auditoriją, patikrino klausą ir ritmo pojūtį ir vėl paragino stoti į choro dirigavimo specialybę, nes mano duo-

menys esą labai geri. Paskutinį žodį šiame ,,ginče“ tarė mama. Ji bakstelėjo man alkūne ir sako: „Stok! Aš net nežinojau, kad tokia specialybė yra“. Sutikau ir, padavęs prašymą, savarankiškai pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams – mokiausi muzikos teorijos, solfedžio, stiprinau grojimo akordeonu įgūdžius.

– Tai Tu buvai išmokęs groti akordeonu?

– Mokydamasis 9-ojoje vidurinėje mokykloje lankiau privačias akordeono pamokas pas muzikos mokytoją.

Dar dainavau vokaliniame ansamblyje, chore. Pats pasiruošęs egzaminams sėkmingai įstojau į Panevėžio pedagoginės muzikos mokyklos Muzikos skyrių mokytis choro dirigavimo. Pirmame ir antrame kursuose man buvo sunku, nes neturėjau žinių, kuriuos daugelis moksleivių buvo įgiję muzikos mokyklose. Tačiau trečiame kurse jau mokiausi vien penketais (tų laikų penkiabalėje sistemoje) ir mokyklą baigiau raudonu diplomu. Įdomiausia buvo tai, kad trečio kurso praktiką atlikau toje pačioje mokykloje, kurioje iki tol mokiausi. Mano klasės draugai buvo paskutinėje klasėje, o aš su mokytojo žurnalu eidavau mokyti muzikos kitų klasių mokinių.

– O toliau – konservatorija?

– Planavau stoti į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus studijuoti muzikos pedagogikos, bet mano

Vytauto didžiojo universiteto Švietimo akademijos choro ,,Ave vita“ meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros docentas. Studijavo meno aspirantūroje (1993–1995, LMTA), stažavosi Gardino J. Kupalos valstybiniame universitete (Baltarusija), Dresdeno aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje (Vokietija). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu (2002), su choru laimėjo „Aukso paukštės“ apdovanojimą nominacijoje „Tarptautinio spindesio žvaigždė“ (2003), buvo pažymėtas Lietuvos edukologijos universiteto medaliu ,,Už nuopelnus” (2015), medaliu ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2016).

dirigavimo dėstytoja E. Jakštienė atkalbėjo. 1980 metai, Dainų šventė... Po jos likau Vilniuje, sėkmingai įstojau į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Jau studijų pradžioje pajutau, kad kur kas labiau noriu būti ne muzikos pedagogu, bet menininku, choro dirigentu.

– Kas iš dėstytojų paliko didžiausią įspūdį?

– Asmenybė, padariusi man didžiausią poveikį, buvo mano be galo mylimas dirigavimo dėstytojas prof.

Tadas Šumskas. Tada jis dar buvo jaunas dėstytojas, tik ką parvykęs po studijų Leningrado konservatorijoje.

Būtent jam už daug ką savo gyvenime norėčiau padėkoti. T. Šumskas mane tiesiog ,,nulipdė“ kaip choro dirigentą. Atvykusiam iš Panevėžio į Vilniaus konservatoriją reikėjo pasitempti: mano kurse buvo dešimt žmonių, baigusių M. K. Čiurlionio meno mokyklą – J. Geniušas, Š. Nakas, R. Gražinis ir kiti, kurie dabar yra žinomi menininkai. Jie laisvai grojo, dainavo, solfedžiavo, harmonizavo, o man reikėjo juos vytis, daug mokytis.

Pradėjau dirbti Vilniaus pedagoginio instituto chore „Ave vita“. Jo vadovė M. Gedvilaitė pasakė: „Studentai bet ko nepriima į savo šeimą, o Tave priėmė, Tave pamėgo. Tu gali dirbti.“ Tada dar uoliau ėmiausi darbo.

– Ar jautiesi savo vietoje? Ar dirbi iš

Muzikos barai / 21

CHORO MAGIJA pašaukimo? Jei galėtum, ar vėl tą patį rinktumeis? Gal turi kokių dar neišnaudotų talentų?

– Nieko nekeisčiau. Esu ten, kur ir turiu būti. Myliu chorinę muziką, ypač myliu ,,Ave vitą“. Nesigailiu nė vienos minutės, kad esu ilgametis šio choro vadovas. Labai džiaugiuosi, jog nekeičiau specialybės net sunkiausiais laikotarpiais. Aš daugiau gal nieko ir nemoku? Nebent galėčiau dirbti muzikos mokytoju. Dar valytoju, kiemsargiu (juokiasi).

– Ar niekada nenorėjai vaidinti ? Gal tai nerealizuota svajonė?

– Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje lankiau poezijos teatro studiją, bet blogiausia, kad labai sunkiai įsimenu tekstus.

– Žinau, kad gražiai šoki...

– Mokykloje šokau pramoginius šokius ir buvau pasiekęs tam tikrų rezultatų. 8-oje klasėje buvau patekęs į svarbiausią tų laikų konkursą „Baltijos gintarėliai“, bet užėjo paauglystės kaprizai ir į Kauną nenuvažiavau.

Nelankiau repeticijų, nepasidaviau kolektyvo įkalbinėjimams. O mano partnerė buvo pasisiuvusi naują suknelę – blizgančią, gražią... Dabar ji žinomas žmogus – gydytoja Dalia Aleknienė. Daugelį metų graužė sąžinė dėl šio poelgio.

Iš tikrųjų pramoginiai šokiai man buvo labai didelis pomėgis. Aš per televiziją negalėdavau jų žiūrėti – visada užvirdavo kraujas, kad jų atsisakiau, pamečiau.

– Esi pedantiškai tvarkingas...

– Nuo jaunystės kiekvienas daiktas turėdavo būti savo vietoje, nesimėtyti. Ir darbe skirdavau daug dėmesio tvarkai, higienai. Choro „Ave vita“ kūrybinėse stovyklose labai žiūrėdavau tvarkos. Visada sakydavau – gyvenk taip, kad nebijotum sugrįžti, todėl mane su choru visur priimdavo. Iš pradžių buvo sunku palaikyti tvarką, bet paskui jau net nebetikrindavau studentų. Koncertuose, konkursuose man svarbi dainininkų sceninė kultūra, ir pats stengiuosi būti tvarkingas, stilingas.

– Ar kada nors buvo minčių viską mesti?

– Niekada jų nebūtų kilę, bet pasidarė sunku, kai prireikė kovoti už savo darbo vietą. Chorą „Ave vita“

Muzikos barai / 22

priskyrus Vytauto Didžiojo universitetui, gyvenimas labai pasikeitė – kolektyvo gyvavimas vis pratęsiamas pusmečiui. Šiuo metu mane, choro vadovą, dar įdarbino metams, bet chormeisterė ir koncertmeisteris liko už borto. Taigi dabar kovoju dėl jų, nes be komandos choro nepakelsi iki reikiamos aukštumos.

Kai pagalvoji, ką reiškia tie keli eurai kolektyvui, gyvuojančiam 86-tus metus, išlaikyti. Tai – istorija, kultūra. Chorai – kaip UNESCO paveldas, kurį reikia saugoti, nes kitaip neliks ir UNESCO saugomų Dainų švenčių.

– Kas Tau maloniausia choro dirigento darbe?

– Didžiausias džiaugsmas, jeigu gerai pavyksta koncertas. Aš daug metų pats vedu koncertus kultūros centruose, mokyklose ar kitur. Šiek tiek pasiruošiu, įtraukiu publiką, ir tie koncertai būna labai mieli, linksmi. Pasitaiko, kad publika ne tokia, kokios norėtum, tada mėginu pasukti veiksmą taip, kad jai patiktų. Koncertas yra laimė!

– Ar daug tų laimių turėjai? Juk ne kiekvienas koncertas pavyksta.

– Daug laimių... Bet buvo ir kitokių dalykų. Dar M. Gedvilaitės vadovavimo chorui laikais viename koncerte praneša: „Diriguoja Kastytis Barisas“. Bet aš neišeinu į sceną, nes man bėga kraujas iš nosies. Valausi, o salėje mirtina tyla. Vis dėlto kažkaip pavyko sustabdyti kraujavimą ir aš pakelta nosim ir galva išėjau į sceną.

Aišku, buvo labai negera, nes kiekvienu momentu galvojau, kad gali vėl pasipilti kraujas. O aš juk mėgstu kūrinį diriguoti teatrališkai, jausmingai...

– Kas Tau sunkiausia choro dirigento darbe?

– Man sunku organizuoti keliones į užsienį. Ačiū Dievui, kad savo vadovų komandoje turėjau ir turiu šaunių žmonių: Saulių Liausą, kuris užsiėmė vadyba, Gintarę, savo dukrą, kuri ilgainiui pakeitė Saulių. Jie labai geri vadybininkai. Vadovui vienam neįmanoma visko aprėpti. Ir, aišku, labai padėdavo Lietuvos edukologijos universiteto Užsienio ryšių skyriaus darbuotojai.

– Kada ir kaip ilsiesi? Ir ar ilsiesi? Žinau, kad choro dirigento darbas – be po-

ilsio dienų, be ramių naktų...

– Be choro, dar dirbu ir pedagoginį, akademinį darbą. Dieną paskaitos, paskui – pertraukėlė, ir vėl dirbu iki vėlumos. Privalau ieškoti repertuaro, mokytis partitūras, galvoti apie koncertus, apie išvažiavimą į festivalį, apie programą, choro sudėtį. Kai kuriuos darbus gali sudėlioti kitiems.

Labai svarbus yra choro prezidentas – jis gali labai daug padėti. O tas poilsis toks: noriu į teatrą – negaliu, noriu į koncertą – negaliu. Nes negaliu neateiti į choro repeticiją – jei vienąkart nebus vadovo, kitąkart nebus vadovo, tai suprastės lankomumas. Tik labai retais ligos atvejais neateidavau. Šeštadieniais, sekmadieniais – koncertai, kelionės, kartais repeticijos.

Mėgstu Operos teatrą, mišką, kartais išvažiuoju kur nors, bet mano poilsis yra ir darbas, visą laiką galvoje šitas kolektyvas.

– Ką mėgsti?

– Operą, simfoninį orkestrą.

– Ką galėtum pasakyti apie nuotolinį, arba, kaip viena choro vadovė patikslino, nuostolinį darbą su chorais?

– Iš pradžių tai buvo žaidimas.

Studentams buvo įdomu susijungti, ką nors padainuoti, padaryti įrašą ir paleisti internetinėje erdvėje, bet turbūt visi – muzikai ir ne muzikai – supranta, kad tai beviltiškas darbas.

Kodėl? Todėl, kad kai dirbi per tam tikrą platformą, tu pats dainuoji, pats groji, o choro dainininkai turi išsijungti garsą. Jeigu jie to nepadaro ir dainuoja kartu su vadovu, atsiranda didžiulė laiko nedermė. Todėl visas krūvis tenka vadovui, o dainininkams patiems tenka spręsti, ar jie gerai sudainavo kūrinį. Aš padainuoju – jie savuose kambariuose pakartoja, vėl padainuoju – vėl pakartoja. Taip ir dirbame, bet tai – beviltiškas dalykas, darbo imitavimas. Po vieną dar galima mokyti partiją, bet ansambliui nėra tokių techninių sąlygų. Toks darbas chorui visai netinkamas. Antras dalykas, kurį norėčiau pabrėžti: studentai į chorą ateina vakare, jie nori akių kontakto, nori bendrystės, nori dainavimo kartu – jiems tai malonu. Nuotolinis darbas negali atnešti gerų rezultatų. Dirbti su choru reikia gyvai – su žmonėmis derinti akordus,

ieškoti kūrinio interpretacijos.

Kuo toliau, tuo mažiau žmonių prisijungia prie to „Zoomʹo“ ar kitų platformų. Nėra suinteresuotumo, neįdomu.

– Liūdna...

– ...

– Kiek metų vadovauji chorui „Ave vita“?

– 1981 metais lapkričio 1 dieną atėjau į pirmą repeticiją. Tai jau bus 40 metų! Dirbau chormeisteriu, 1994 metais tapau vadovu.

– Bet vis tiek planuojami festivaliai, dainų šventės. Ar įsivaizduoji nuotolinę dainų šventę?

– Tai nebūtų šventė. Nei klausytojams, nei atlikėjams.

– Ar galėtum palyginti tarybinių laikų universitetų vadovų požiūrį į studentų kolektyvus ir dabartinių?

– Ką apskritai manai apie chorų ateitį, kai šitaip viskas tarsi sustingsta. Atrodo, kad gali būti, jog natūraliai nebeliks dainų švenčių. Kas tada?

– Dabar universitetai iš esmės yra akcinės bendrovės. Bendrovės, kurios skaičiuoja pinigus, vadinamuosius krepšelius, skaičiuoja, ar apsimoka išlaikyti vieną ar kitą kolektyvą, mokėti vieną ar kitą atlyginimą. Ir nežiūrima į perspektyvą. Neatsižvelgiama į tai, kad gal ne dabar, ne šiandien, bet po keliolikos metų tie įdėti pinigai įgis didesnę (ne materialinę) vertę. Žmogus, kuris dainuoja, įgauna tam tikrų įgūdžių: bendravimo, kultūros, estetikos ir t. t. Tie žmonės tampa vadovais, mokytojais, direktoriais. Dalyvavę kolektyve (chore, šokių ansambliuose), jie būna kitokie, daug geriau moka organizuoti darbą.

Pavyzdys galėtų būti Klaipėdos universiteto rektorius prof. Artūras Razbadauskas – jis tikras meno mecenatas, remia meno kolektyvus, nes supranta jų svarbą. Choro vadovas nėra apkraunamas pašaliniais darbais (pvz., autobusų paieška, nuoma ar kelionės organizavimu), jis bet kada gali ateiti pasitarti su rektoriumi.

– Iš karto prisiminiau dar prieš 30 metų išsakytą prof. V. Masevičiaus mintį: „Bus toks laikotarpis, kai Lietuvoje liks keletas chorų ir jie bus labai paklausūs.“ Istorijos virsmas nesunaikino chorų, bet tas trečias pasaulinis karas (nebijau pasakyti šito žodžio) – bakteriologinis, virusinis – padarys nepataisomą žalą Lietuvos chorinei kultūrai. Dėl to, kad dainininkai, ypač vyresnio amžiaus, nesuinteresuoti dirbti per internetines platformas. Jie nori tikro bendravimo, tikro dainavimo, todėl, manau, mažės dainuojančių žmonių. Nebent mūsų, choro dirigentų, pasiaukojimas būtų toks didelis, kad nepaisydami menko atlygio arba visiškai be jo tęsime chorinę veiklą: ieškosime žmonių, bursime juos. Gal tada...

– Turbūt žinai, kad LMTA – pagrindinėje choro dirigentų kalvėje – dirigavimo specialybės studentų labai sumažėjo. Užpernai nebuvo nė vieno stojančiojo, pernai keletas.

Mano turimomis žiniomis, dirigentai vengia dirbti su chorais ne dėl to, kad jiems tai nepatinka, bet kad jie nori oriai gyventi. Už centus niekas nenori dirbti, nes, kaip pati esi sakiusi, choro dirigentas – ne tik tai, ką mes matome scenoje. Jis yra ir menininkas, ir organizatorius, ir vadybininkas, ir medikas, ir pirmos pagalbos teikėjas, ir bibliotekininkas, ir natų spausdintojas, įrišėjas, aranžuotojas. Mėgėjų chorų vadovams tenka gausybė darbų – net valytojų... Aš manau, kad jaunimas mato beviltišką sistemą.

– Kaip manai, kokios to priežastys?

– Esu girdėjęs iš žmonių, kurie užima vadovaujančius postus universitete: svarbiausia studijos. Jeigu kas liks nuo studijų, tada klius ir studentiškam menui.

– Kuo tiki?

– Tikiu Dievą. Nesu toks uolus tikintysis, kaip mano mama, bet... Kuo tikiu? Mano tėvo priežodis buvo: „Nepasitikėk svetimais marškinėliais.“ Niekuo negali pasitikėti, tik savimi. Bet čia pasitikėjimas, ne tikėjimas... Labai sunkus klausimas.

Ievos STASIULAITYTĖS nuotr.

– Ar jaunimas norės šitaip dirbti – su menku atlyginimu ar net be jo? Ir jei susiklostys kritinė situacija, ar bus žmonių, kurie išgelbėtų Lietuvos chorinę kultūrą?

Kitų aukštųjų mokyklų vadovai labai nenoriai bendrauja su kolektyvų vadovais ir žiūri į juos kaip į priešus ar pinigų prašytojus.

Ir visi buvusio Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau – Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas) rektoriai rėmė menus: chorus, ansamblius, teatrą. Norėdavo, kad šie kolektyvai garsintų universitetą. Išpirkdavo pusantro traukinio vagono chorui ir kolektyvas kasmet vykdavo tai į Maskvą, tai į Leningradą, Kijevą ar Užgorodą... Tai būdavo viso choro turistinės-koncertinės kelionės. Važiuodavo ir rektorato atstovų. Paskutinis Edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis sunkiausiu pereinamuoju laikotarpiu stengėsi išlaikyti studentų kolektyvus, pats ateidavo į koncertus. Šiandien daugelis rektorių net nėra buvę choro koncerte.

Muzikos barai / 23

CHORO MAGIJA – Koks esi vadovas – autokratas ar demokratas?

– Labai seniai, kai dar buvau jaunesnis, viename interviu pasakiau, kad esu despotas. Tada buvau jaunas, reikėjo labai daug padaryti, turėjau ypač daug tikslų, norėjau išeiti į tarptautinę areną ir tai pasiekiau, net gavau ordiną „Už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje“. Mano darbo principai kartais būdavo despotiški, nes svarbu buvo tik muzika, menas, choro skambėjimas.

Dabar yra kitaip, su amžiumi labai sušvelnėjau. Artėja mano 60-metis...

– Kaip žadi švęsti?

– Na, kaip? Su kauke. Mano svajonė buvo švęsti su choru. Padaryti kūrybinį vakarą, pakviesti rektoratą, draugus, universiteto kolektyvų vadovus ir kartu pasėdėti prie kavos puodelio. Bet ar tai bus dabar? „Ave vita“ 85 metų jubiliejaus šventės nebuvo... Be to, dabar jaučiuosi labai nestabiliai, nes universitetui nebereikia choro.

– Ar choro dirigento specialybė suderinama su šeima?

– Dievuliau Tu mano, aišku, kad taip, kodėl ne?

– Aš septintoje klasėje, apmąsčiusi savo gyvenimo scenarijų, nusprendžiau, kad norint tapti gera dirigente, choro vadove, reikia likti senmerge arba ištekėti už chorvedžio, nes su tokia profesija šeimą kurti galima tik sulaukus pensijos...

– Taip, tas vakarinis darbas daro savo. Kai vienas grįžta iš darbo, o kitas išeina... Vaikai jau iš darželio ar mokyklos pareina, o tu turi palikti šeimą ir visą vakarą praleisti darbe.

Grįžti – vaikai jau miega. Aš tą esu patyręs... Aišku, ta „vakarinė“ specialybė (ne tik chorvedžio) sudėtinga gyvenant šeimoje, bet yra labai daug atvejų, kai žmonės gyvena ir sugyvena.

– Tavo gražūs namai, puikūs antikvariniai baldai, dailūs vaizdai pro langą, gražūs vaikai. Esi laimingas?

– Laimingas. Esu laimingas, kad gyvenu meno pasaulyje, laimingas, kad turiu gražius vaikus, kad dar mama gyva, nors sunkiai serga... Laimingas, kad gyvenu gražioje vietoje, kad turiu daug draugų, turiu studentų, absolventų, su kuriais bendrauju.

Muzikos barai / 24

Mano patys geriausi draugai, pažįstami – iš „Ave vita“. Tai mano šeima.

– Ar abu vaikai turi ryšių su muzika?

– Taip. Gintarė baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, LMTA bakalauro ir magistro studijas. Kartu dirbome universitete. Dukra – chorvedė, sūnus Kasparas – Niko – kuria muziką, eiles, fonogramas ir pats koncertuoja solo. Jo dainavimo jau tenka klausytis didelėse arenose. Man glosto širdį, kad abu vaikai muzikai.

– Radau klausimą, kuris man patiko: „Kaip elgiesi absurdo, neteisybės akivaizdoje“?

– Iškart išsibalansuoju, netenku amo, ūpo, dar kažko. Svyra rankos, krinta nuotaika. Bet tai yra gyvenimas... M. Gedvilaitė sakydavo: „Nebijok, nebus visąlaik balta. Mūsų gyvenimas kaip zebro kūnas: viena juosta balta, kita – juoda, viena balta – kita juoda...“ Iš tikrųjų, negali būti visąlaik gerai. Kalbant apie darbą: gerai gerai gerai, staiga „op“, ir kas nors atsitiko – skundas, nesusipratimas su studentais. Paskui ir vėl keliesi į tą baltą liniją. Vėl gerai, vėl džiaugiesi, bet ir vėl netikėtai „op“, ir vėl juoda.

Na, bet kitaip negali būti. Menininkai – jautrios asmenybės, ir kartais kitų profesijų žmonės nesupranta, kad su jais reiktų elgtis truputį kitaip.

– Kas įsimintiniausia ir gražiausia Tau nutiko gyvenime?

– Įstojimas į konservatoriją – kažkas nepaprasto, paskyrimas į Pedagoginį – labai džiaugiausi, vaikų gimimas – kažkas nepakartojamo, kažkas naujo, sunkaus ir nežinomo, įsikėlimas į namą – stačiausi nuo pamatų, nors to nemoku daryti, atlikau tik pagalbinius darbus.

O Edukologijos universitetą prijungus prie VDU, prasidėjo stresiniai dalykai. Tai – baisus laikotarpis. Negaliu dar atsigauti ir turbūt negalėsiu, nes LEU sunaikintas. Tai buvo ne universiteto prijungimas, bet pedagogų kalvės, specializuoto universiteto sunaikinimas.

– Ar muzika tvarko, ar jaukia gyvenimą?

– Ir tvarko, ir jaukia. Aš manau, kad muzika – sudėtingas menas, kuris gyvena tavyje, tavo kūne visą laiką. Tu nuo jos negali pabėgti. Kartais net nebegali gėrėtis muzika, nes

nuolat analizuoji... Vakare miegamajame visą laiką atsisuku LRT radijo „Klasiką“. Tai tokia gera programa!

Skamba simfonijos, operos, dainos ir labai geri pokalbiai apie muziką, apie psichologiją. Mes stengiamės, kad muzika tvarkytų gyvenimą, bet aplinkybės, aplinka kartais viską sujaukia, nebegali susikaupti: kova už darbo vietą, už atlyginimą, kova su vadovais... Turi įrodyti, kad esi reikalingas.

– Kaip manai, kas būtų, jei visas pasaulis vienu metu uždainuotų?

– Pasaka (palaiminga šypsena veide)...

– Ir paskutinis klausimas: ko dar nepaklausiau? Gal norėtum ką nors smagaus pridurti, juk turi gerą humoro jausmą...

– Anksčiau tikrai buvau smagus žmogus, bet dabar noriu įvertinti aukštųjų mokyklų chorų vadovų indėlį į Lietuvos muzikinę kultūrą. Visi tie vadovai su savo komandomis daro tiek daug, kad chorai reprezentuotų savo universitetus. Kiekvienas choras yra skirtingas ir kiekvienas labai įdomus, aukšto lygio. Džiaugiuosi ir perduodu gerų dienų vadovams, kurie šiandien dirba tikrai sunkiomis sąlygomis ir išlaiko tokio lygio chorus. Mano skausmas ir mano gėla – dėl gresiančių kitų aukštųjų mokyklų chorų sunaikinimo. Istorija parodys, ko mes neteksim...

– Ačiū, Kastyti, už išsamų ir nuoširdų pokalbį. Gaila tik, kad jis baigėsi minorine gaida. Vis dėlto tikėkim, kad ateis toks laikas, kai visi bus pasiilgę bendrystės, muzikos, dainos, ir tada pasaulis ims ir suskambės viena darnia, džiugia giesme...

n

Vyksta skaitmeninio albumo „Sutrinko trinko“ įrašas

Karantino metu Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“ bei 300 chorisčių namai virto įrašų studija – tradicinis šv. Kalėdų koncertas gruodžio 25 d. skambėjo virtualiai portale „LRT.lt“, LRT „Facebook“ paskyroje ir mokyklos „YouTube“ kanale. „Koncertas turėjo įvykti Kongresų rūmuose, bilietai buvo išpirkti.

Atšaukus suplanuotus renginius, norėjosi alternatyvos, nes mokytojų ir vaikų įdėtas darbas – išties didelis“, – sakė mokyklos direktorė ir Jaunučių choro vadovė Edita Jaraminienė. Noras pasidžiaugti nuveiktais darbais buvo didesnis nei techniniai sunkumai – mokytojoms kilo mintis parengti visų aštuonių mokyklos chorų kalėdinę programą virtualiai.

Mokykla tapo nedidele įrašų studija. Garso režisierius Martynas Jocas padarė akompanimentų įrašus, o tada procesas persikėlė į chorisčių namų „įrašų studijas“. Visi individualūs įrašai suplaukė pas chorų vadoves J. Kuliūnienę, D. Mickevičiūtę, N. Timofejevą, J. Dirgėlaitę, E. Jaraminienę ir J. Vaitkevičienę. Joms kliuvo neįtikėtinai ilgos mokinių įrašų klausymo, taisymo, vėl klausymo valandos. Galutiniu garso ir vaizdo montažu pasirūpino Paulius ir Karolina Ramonai.

Pirmą šv. Kalėdų dieną koncerte „Kalėdų giesmės“ muzika dalinosi visų amžių „Liepaičių“ chorai – nuo mažylių, vos šešerių metų amžiaus chorisčių, iki Merginų choro bei ansamblio – aštuoniolikmečių liepaičių. Koncertą režisavo Eglė Storpirštienė.

Beveik pusės valandos trukmės koncerte dainininkės atliko devynis kompozitorių Balio Dvariono, Leo Delibes´o, Orlando di Lasso, Valentino Bagdono, Jono Tamulionio, Bangos Balakauskienės, Walterio Kento, Brendano Grahamo, Rolfo Lovlando ir Ruth Elain Schram kūrinius.

Virtualus visų chorų koncerto įrašas pasiekiamas LRT mediatekoje, LRT „Facebook“ paskyroje ir Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ kanale „YouTube“. Pastarajame galima rasti ir Merginų choro bei perkusijos grupės „Afrikos būgnai“ pildomus animuotus kūrinių vaizdo klipus iš sutartinių albumo „Sutrinko trinko“.

Lietuviškos sutartinės „Liepaičių“ ir „Afrikos būgnų“ albume Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ Merginų choras kartu su perkusijos grupe „Afrikos būgnai“ parengė skaitmeninį albumą – netikėta choro ir būgnų sąveika leidžia naujai pažvelgti į lietuviškas sutartines.

Specialiai šiam projektui Vitalijaus Neugasimovo aranžuotų sutartinių premjera su gyvomis vaizdo projekcijomis įvyko 2020-ųjų pavasarį, tačiau dėl prasidėjusios pandemijos suplanuotus koncer-

Aušros VIRŠILAITĖS-KOVZAN nuotraukos

„LIEPAIČIŲ“ VIRTUALUS KONCERTAS „KALĖDŲ GIESMĖS“

tus teko nukelti, o projektas, talkinant garso režisieriui Algirdui Drėmai, transformavosi į albumą bei septynis videoklipus (animatorius Pijus Čeikauskas). „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuvos kultūros tarybos, parėmusios šį projektą, lankstus požiūris į susiklosčiusią padėtį leido atsirasti dar didesnei auditorijai prieinamam ir ilgaamžiškesniam produktui – skaitmeniniam albumui“, – rezultatu džiaugėsi Merginų choro vadovė Jolita Vaitkevičienė.

Skaitmeninis albumas „Sutrinko trinko“ platformose „Spotify“ ir „Pakartot“ atsirado 2021 m. sausį. Iki tol kas savaitę Merginų choras klausytojus stebino vis nauju animuotu vaizdo klipu (žr. „Liepaičių“ kanale „YouTube“). Tiek skaitmeninis albumas, tiek animuoti klipai „Liepaitėms“ yra naujos išraiškos formos.

Kaip pasakojo J. Vaitkevičienė, tokios programos idėja jai kilo tada, kai Kenijoje vykusiame UNESCO posėdyje lietuvių liaudies sutartinės buvo pripažintos kaip unikalus, saugotinas tradicinės polifoninės muzikos fenomenas. Posėdžio vieta Afrikoje inspiravo „Liepaičių“ Merginų chorą būtent 2020-aisiais, kurie buvo paskelbti UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais, sukurti programą, grįstą lietuviškų sutartinių pirmapradės melodikos ir Afrikos būgnų ritmų sinergija. „Afrikos būgnų“ studijos įkūrėjas perkusininkas Gediminas Mačiulskis sukurti ritmo „inkliuzų“ buvo pakviestas neatsitiktinai – jis yra gerai susipažinęs su Vakarų Afrikos būgnų muzika, šokiais ir kultūra. Septyniuose albumo kūriniuose atlikėjas groja įvairiais instrumentais: djabara, kenkeni, kesereni, sangbanu, dunumba, djembe ir balafonu.

Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ inf.

Muzikos barai / 25

CHORO MAGIJA Algirdas ŠUMSKIS

N

egailestingas laikas užpusto praeities takus, išblukina prisiminimus, tačiau iškilūs ir prasmingi darbai išlieka, liudydami apie žmogų, pasiaukojusį Lietuvai. Tie darbai sujungia praeitį ir dabartį, tampa svarbiausia mūsų kultūros vyksmo ir tęstinumo sąlyga. Turtinga ir įprasminta patirtis laiko tėkmėje virsta vertybe, brangintinu turtu, paveldu. Vienas tokių žmonių – žymus Lietuvos chorvedys Robertas Varnas (1930–2015).

Didžiavyris Žemaičių Lietuvos Praėjusių metų spalį jam būtų sukakę 90 metų.

Sunku trumpai apibūdinti maestro Roberto Varno darbus. Jis garsėjo įspūdingais savo vadovaujamų chorų, ypač legendinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) kolektyvo „Jaunystė“, pasiekimais, buvo Klaipėdos operos meno vadovas, Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų Chorvedybos katedros vedėjas, pirmasis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrėjas ir jos ilgametis vadovas, išeivijos archyvo iniciatorius ir įkūrėjas, dainų švenčių ir konkursų organizatorius, publicistas, kompozitorius... Ir dar daugelyje sričių galėtume rasti ryškių jo veiklos pėdsakų. Neatsitiktinai R. Varnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas (1975 m.), jis pelnė Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimą „Aukso paukštė“ (2000 m.), gavo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių (2006 m.), buvo išrinktas Klaipėdos kultūros magistru (2012 m.).

Vaikystė Mažeikiuose

Kiek prisimenu Robertą, jis visada labai jautriai kalbėdavo apie savo vaikystę, prabėgusią gimtuosiuose Mažeikiuose. Jo seneliai, tėčio tėvai, turėjo nedidelį medinį namelį Birutės gatvėje, ten įsirengė arbatinę, kepė Robertas Varnas

Muzikos barai / 26

riestainius ir jais prekiavo.

Susituokę Roberto tėvai arčiau gatvės pasistatė mūrinį dviejų aukštų namą (sovietmečiu ten buvo automobilių inspekcija). Naujasis namas buvo pažymėtas Birutės gatvės 8-uoju numeriu, toks pat adresas išlikęs iki šiol. Šiame name Robertas augo su dviem seserimis. Jauniausioji Sofija baigė Klaipėdos pedagoginę ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklas, dirbo choro vadove. Sesuo Liuda pasekė mamos pėdomis, baigusi Kauno farmacijos mokyklą dirbo vaistinėje.

Tėtis Juozas Varnas buvo šviesus žmogus, mokėjo rusų, latvių ir vokiečių kalbas. Nors turėjo savo verslą, dar buvo ir Mažeikių burmistro pavaduotojas. Mama Morta Varnienė, tarpukariu baigusi farmacijos mokslus Kaune, dirbo Mažeikių vaistinėje. Be to, ji buvo didelė meno mėgėja, visuomenininkė. Užėjus sovietams Varnų šeimos turtas buvo nacionalizuotas, o Juozas per pirmuosius vežimus 1941ųjų birželį ištremtas į Vorkutą. Tada visi šeimos išlaikymo vargai užgriuvo Roberto mamą.

Sunku būtų dabar aprašyti, kaip tie nelengvi metai paveikė Roberto pasaulėjautą, tačiau aišku, kad tremtinio vaiko gyvenime paliko gilų pėdsaką. Tik niekada nesiskundė, niekada neverkšleno, tiesiog gyveno ir dirbo vardan tos Lietuvos.

Kelias į muzikos pasaulį

Varnų šeimos būta labai dainingos, ji ir įskiepijo meilę dainai bei krašto kultūrai. Dar visai mažas Robertas jau išsiskyrė muzikiniais gabumais. Juos pastebėjęs, tėtis vaikui nupirko rojalį.

Pirmasis Roberto muzikos mokytojas buvo geras šeimos draugas Mažeikių vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys Karolis Pukevičius. Jis berniuką pamokė muzikos pradmenų, įvedė į nuostabų muzikos pasaulį.

Iš vaikystės suaugęs su liaudies daina, maestro nesiskyrė su ja visą gyvenimą. O žemaitiška „Lek gervelė...“ tapo tarsi Roberto gyvenimo leitmotyvu.

Gabų mokinį pastebėjo Mažeikių gimnazijos muzikos mokytojas Albinas Jasenauskas. Jis noriai mokė Ro-

„Jaunystė“ – 1975 metų geriausiais Lietuvos choras

bertą smuikuoti, skambinti pianinu, muzikos teorijos bei istorijos pagrindų ir, žinoma, liaudies dainų. Tai ir lėmė tolesnį jaunojo Roberto gyvenimą.

1949 m. jaunuolis įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą. Iš pradžių mokėsi griežti altu pas Juozą Matutį, o nuo 1951 m. – chorinio dirigavimo pas vieną ryškiausių tuometės Klaipėdos muzikos autoritetų Klemensą Griauzdę. Robertas dainavo mokyklos chore, griežė simfoniniame orkestre ir styginių kvartete. Turtinga Klaipėdos muzikinė aplinka stipriai veikė jaunąjį muziką, formavo jo meninį pasaulėvaizdį.

1953–1958 m. Robertas išvyko į Vilnių studijuoti choro dirigavimo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dėst. Jono Motiekaičio klasėje).

Smalsus ir aktyvus jaunuolis neapsiribojo studijomis – tapo miesto medicinos darbuotojų choro chormeisteriu, dainavo Vilniaus jaunimo chore (vadovas Adolfas Krogertas), buvo Lietuvos radijo muzikos laidų redaktorius. Tokia visapusiška patirtis, ypač darbas muzikos laidų redakcijoje, suformavo platų muzikinės kultūros akiratį, davė naujų impulsų jo ir kaip muziko profesionalo, ir kaip visuomenės veikėjo tolesnei veiklai.

Intensyvūs metai Klaipėdoje

Baigęs aukštuosius mokslus jaunasis menininkas buvo kalbinamas likti Vilniuje, tačiau jo apsisprendimą

tikriausiai lėmė meilė savam kraštui.

Po studijų 1958 m. grįžęs į Klaipėdą, tuomečiame Klaipėdos muzikos technikume (dabar – Stasio Šimkaus konservatorija) dėstė choro dirigavimą ir teorines disciplinas, tuo pat metu dirbo ir Klaipėdos liaudies operoje: nuo 1958 m. – chormeisteriu, 1960–1964 m. – meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Klaipėdos opera tuo metu dar tik kūrėsi, tad R. Varnui teko būti ir meno vadovu, ir administratoriumi, prižiūrėti teatro ūkį. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo suformuotos pagrindinės Liaudies operos darbo gairės bei nuostatos, kuriomis vadovavosi ir vėlesni jos vadovai. R. Varnas stengėsi išlaikyti senas lietuviško Klaipėdos operos teatro tradicijas, dar prieškario laikais kurtas „Aukuro“ draugijos ir miesto menininkų, pokariu Klemenso Griauzdės puoselėtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatre.

Tarp ryškiausių jaunojo vadovo darbų – žymių operų pastatymai.

Buvo atnaujinta Giuseppe Verdi „Traviata“, pastatyta Pietro Mascagni opera „Kaimo garbė“. Svarbi buvo ir operos choro bei orkestro koncertinė veikla: surengti Beethoveno ir Mozarto kūrinių koncertai, su operos kolektyvu gastroliuota Klaipėdoje, Šiauliuose, Palangoje, Šilutėje, Liepojoje.

Išskirtiniai Roberto Varno biografijoje buvo 1964–1967 m., kai jis su dideliu užsidegimu vadovavo Kre-

Muzikos barai / 27

CHORO MAGIJA

„Aukuro“ bendrijos įkūrimas, 1988 m.

Choras „Jaunystė“, 1980 m.

tingos mišriam chorui „Gintaras“.

Jaunasis meno vadovas ir dirigentas subūrė per 100 dainininkų kolektyvą, atlikdavo daug sudėtingų kūrinių. „Gintaras“ tapo vienu ryškiausiu regiono mėgėjų chorų, pelnydavo prizines vietas Lietuvos konkursuose.

1965 m. Dainų šventės konkursui Robertas Varnas su choru pirmą kartą Lietuvoje parengė C. Orffo kantatos „Carmina Burana“ pirmąją dalį. Šis kūrinys su Filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Juozo Domarko, buvo atliktas Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje. 1967 m. įspūdingu koncertu Kretingoje choras paminėjo savo gyvavimo dešimtmetį.

Muzikos barai / 28

Atsivėrė platūs horizontai

Dabar tikriausiai ne taip svarbu, kokių vėjų genamas Robertas pasuko į Kauną, tačiau galima drąsiai teigti, kad tai buvo vienas ryškiausių ir produktyviausių jo kūrybinio gyvenimo laikotarpių.

Nuo 1967 m. rudens Robertas Varnas tapo Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytoju. Ne vienas jo mokinys prisimena maestro kaip reiklų ir principingą pedagogą, kartu ir nuoširdų vyresnį draugą bei patarėją.

1968–1982 m. buvo ypatingi Roberto kūrybinėje veikloje: jo vadovaujamas Kauno politechnikos instituto studentų mišrus choras „Jaunystė“

tapo vienu geriausių Lietuvos chorinių kolektyvų, garsas apie jį plačiai skambėjo ir šalyje, ir užsienyje. Choras aktyviai dalyvavo Baltijos respublikų studentų dainų šventėse „Gaudeamus“ Vilniuje (1968, 1978), Rygoje (1971, 1981), Tartu (1974). 1970 ir 1975 m. respublikinių dainų švenčių konkursuose „Jaunystė“ pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos mėgėjų mišraus choro vardą, puikų meninį lygį pademonstravo ir 1980 m. konkurse.

Kaune gimė ir studentų mišrių chorų konkursų tradicija, kuri Roberto Varno iniciatyva išaugo į tarptautinį konkursą „Juventus“. Jis plačiai išgarsino ne tik Kauną, bet ir visos Lietuvos chorinės kultūros pasiekimus. Septynis kartus (1968, 1970, 1972, 1975, 1977, 1979 ir 1983) „Jaunystė“ konkurse laimėjo prizines vietas.

1975-ųjų renginys R. Varno pastangomis buvo skirtas M. K. Čiurlionio gimimo 100-mečiui, choras jame pelnė pirmąją vietą. 1977 m. „Jaunystė“ buvo apdovanota prizu už geriausią koncertines programos kūrinio atlikimą, jo interpretaciją ir dramaturgiją.

Dainuoti šiame chore buvo ne tik garbė ir prestižas – jo nariai išeidavo didelę koncertinio gyvenimo mokyklą. „Jaunystė“ surengė daug koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje ir Vokietijoje, populiarino lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius. Kai kurie kompozitoriai rašydavo specialiai „Jaunystei“, choras tapo savotiška naujosios chorinės muzikos laboratorija, kuri davė naujų impulsų tokios muzikos kūrėjams, prisidėjo prie žanro populiarinimo.

Rengiant sudėtingas programas neretai talkindavo profesionalūs Lietuvos atlikėjai: su Lietuvos kameriniu orkestru choras atliko Josepho Haydno 9 chorų ciklą, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su Tėvyne“, su Nacionaliniu simfoniniu orkestru – Giedriaus Kuprevičiaus kantatą „Pagonių giesmės“ ir daugelį kitų kūrinių.

Greta pedagoginio ir choro „Jaunystė“ vadovo darbo Robertas Varnas Kaune turėdavo ir kitokios veiklos – vadovavo Kauno žemės ūkio sta-

tybos projektavimo instituto šokių ansamblio „Rasa“ vokalinei grupei, buvo Kauno valstybinio choro chormeisteris, talkindavo miesto mėgėjų chorams, organizuodavo dainų šventes, koncertus, konkursus ir kitus renginius.

„Lek gervelė...“

Gal jūros ošimas, gal gervės klyksmas, o gal savo krašto trauka sugrąžino Robertą į Klaipėdą.

Kaip tik tuo metu ėmė stiprėti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, juose 1982 m. ir pradėjo dirbti Robertas Varnas.

1983–1986 m. ir 1988–1991 m. buvo Choro dirigavimo katedros vedėjas, 1996–1998 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pirmasis dekanas, 1995–2001 m. – universiteto senato narys.

Pedagogas išugdė nemažą būrį choro dirigentų. Kuklios natūros maestro garsėjo kaip eruditas, puikus savo dalyko žinovas, buvo gerbiamas ir studentų, ir kolegų. Originalios dirigavimo, stilistikos ir interpretacijos paskaitos, grindžiamos ir asmenine patirtimi, buvo labai populiarios. Jų pagrindu parengtos ir išleistos metodinės priemonės „Apie dirigavimo techniką“ (1985 m.), „Stilistika ir interpretacija. Choro muzika“ (2007 m.) „Apie religinę muziką“ (2007 m.).

Roberto Varno plunksnai priklauso daugybė straipsnių, ne vienas reikšmingas leidinys. 2007 m. Mažosios Lietuvos pirmosios lietuvių šventės 80-mečiui surengtai dainų šventei Robertas Varnas parengė platų istorinio informacinio pobūdžio leidinį, tais pačiais metais Klaipėdos universiteto leidykla išleido jo monografinio pobūdžio apybraižą „Nomen nescio“, skirtą žymiam lietuvių išeivijos muzikui kunigui Bruno Markaičiui.

2008 m. pasirodė R. Varno su bendraautoriais V. Blūšiumi ir A. Šumskiu parengtas stambus iliustruotas leidinys „Aukuras“ (Vakarų Lietuvos chorinės kultūros metraščiai, leidykla „Druka“).

Ir Klaipėdoje greta intensyvios pedagoginės veiklos Robertas Varnas dirbo su įvairiais chorais. 1985 m. respublikinei Dainų šventei jis parengė

Klaipėdos medicinos darbuotojų klubo mišrųjį chorą, šis kolektyvas VI Stasio Šimkaus chorų konkurse savo kategorijoje laimėjo pirmąją vietą. Įvairiais laikotarpiais maestro vadovavo Choro dirigavimo katedros Neakivaizdinio skyriaus choro studijai, katedros dėstytojų ir studentų kameriniam chorui (su juo parengė šiuolaikinių Klaipėdos kompozitorių Z. Virkšo, A. Remesos, R. Šileikos, J. Domarko autorinių koncertų ciklą), vėliau subūrė Klaipėdos universiteto mišrųjį chorą, jį parengė Tarptautiniam bažnytinės muzikos festivaliui Alūksnėje (Latvija), pirmajai Pasaulio lietuvių dainų šventei (1994 m.), keliems Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivaliams.

2006 m. Klaipėdos universiteto leidykloje R. Varnas išleido žemaičių ir Pamario krašto dainų išdailų rinkinį chorams „Aš išdainavau…“ Maestro visais savo kūrybinės veiklos laikotarpiais vienaip ar kitaip prisiliesdavo prie muzikos kūrybos, tačiau šis leidinys atvėrė naują jo, kaip kompozicijos meistro, veiklos puslapį, suteikė naujų kūrybinių impulsų. Tose liaudies dainų išdailose nestokojama muzikinės raiškos originalumo, naujai sukomponuotas skambesio koloritas, jautrios melodikos interpretacijos sukūrė originalią išdailų leksiką ir stilistiką. „...Prie šios dainos yra prisilietę daug puikių mūsų meistrų, bet tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos, nuoširdžios, tačiau taip meistriškai ir įtaigiai subalsuotos lietuvių liaudies dainos nesu girdėjęs“, – sakė kompozitorius prof. Rimvydas Žigaitis, išgirdęs Roberto Varno išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Lek gervelė...“. Ši daina apskriejo visą Lietuvą, nepalikdama abejingo nė vieno klausytojo.

ėmė Stasio Šimkaus chorų konkursą ir išaugino jį iki tarptautinio renginio, inicijavo trijų mokslinių konferencijų ciklą „Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių muzikinė kultūra“ (1989, 1992 ir 1994 m.), įkūrė ir kuravo Išeivijos muzikos archyvą (2000 m. jo fondai perduoti KU Muzikologijos institutui), rengė dainų šventes, festivalius, koncertus, autorinius vakarus, leido knygas ir kt.

Sunku kalbėti apie tokio masto asmenybę, atskleisti visą jo darbų spektrą ir svarbą miestui, Lietuvai. Ir visada jauti, kad už tos gausybės padarytų darbų buvo kilni asmenybė, jautrus ir labai kuklus žmogus, ir tai yra svarbiausia.

Išskirtinis maestro bruožas – pagarba ir dėmesys kitiems. Jis visada nuoširdžiai džiaugdavosi kolegų darbais ir laimėjimais, negailėdavo paskatinančio žodžio, o jei ką ir pakritikuodavo, tai pasakydavo taikliai, korektiškai ir tvirtai, norėdamas padėti, padrąsinti, kad būtų geriau. Jo įgimta inteligencija ir erudicija, mokėjimas išklausyti, suprasti, pagelbėti, patarti visada žavėjo, būrė bendraminčius ir darbų tęsėjus.

Kitas ne mažiau ryškus R. Varno bruožas buvo gebėjimas aukotis dėl idėjų, kurios neša gėrį, grožį, padeda išsaugoti patį brangiausią, pamatinį mūsų tautos turtą – dvasinę kultūrą, be kurios Lietuva prarastų savastį.

Prasmingi maestro Roberto Varno gyvenimo metai – tai laikas, paaukotas kitiems, kas būdinga didžiavyriui Žemaičių Lietuvos. n

„Aukuro“ bendrija

Vienas ryškiausių R. Varno įspaudų uostamiesčio kultūroje – Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrimas. Jai vadovaudamas maestro savo autoritetu telkė vienminčių būrį, kuris rūpinosi chorinės kultūros paveldu, jo vieta ir padėtimi visuomenėje, ypač tarp jaunimo. Jo iniciatyva bendrija į savo rankas per-

Robertas Varnas po Dainų šventės Klaipėdoje su Vytautu Blūšiumi

Muzikos barai / 29

SUKAKTYS

Ričardas Sviackevičius – Lietuvos akordeono meno puoselėtojas Ieva KANANAVIČIŪTĖ

P

rieš daugiau kaip pusę amžiaus vargu ar kas būtų pagalvojęs, kad akordeonas skambės didžiosiose Lietuvos scenose, bus rengiamas šio instrumento muzikos festivalis, konkursai, susiburs gausybė profesionalių ansamblių, bus įsteigta Lietuvos akordeonistų asociacija... Kaip ir kitose srityse, akordeono meno gyvavimą ir evoliuciją lemia išskirtinės asmenybės ir jų ambicijos. Šiemet garbingą 70 metų jubiliejų minintis akordeonistas profesorius Ričardas Sviackevičius – vienas tų šviesulių, nutiesusių pirmuosius kelius akordeono kaip akademinės muzikos instrumento pripažinimo link ir paruošusių dirvą šiam menui klestėti.

Per daugiau kaip 50 metų Ričardas Sviackevičius Lietuvoje sukūrė ir subrandino tradicijas, kurias šiandienos akordeono muzikos entuziastai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Jis – pirmojo Lietuvoje akordeonų kvinteto „Concertino“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas, tarptautinių konkursų laureatų akordeono kvintetų „Cantus“, „Modus“, akordeonų orkes-

Muzikos barai / 30

tro „Consona“, kamerinio orkestro „Cantus“ įkūrėjas ir meno vadovas (pastariesiems dviem vadovauja iki šiol), Lietuvos akordeonistų asociacijos įkūrėjas ir ilgametis prezidentas (iki 2010 m.), Tarptautinio akordeono festivalio „Vilnius“, Lietuvos akordeonistų konkursų organizatorius ir vadovas (iki 2008 m.). Iki šiol yra Baltijos šalių akordeono muzikos tarybos pirmininkas, tradicinių Palangos vasaros festivalių-seminarų iniciatorius, organizatorius ir vadovas, Vilniaus akordeonistų draugijos pirmininkas, nuolatinis užsienio akordeonistų konkursų žiuri narys, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius... O juk Ričardo Sviackevičiaus karjeros pradžioje beveik nieko nebuvo, viską reikėjo sukurti...

Jubiliejinė sukaktis buvo gera proga su profesoriumi Ričardu Sviackevičiumi pakalbėti apie Lietuvos akordeono meno dabartį bei ateitį, prisiminti jo muzikinį kelią.

Meilė akordeonui – nuo vaikystės

Irinos Akramavičiūtės knygoje „Ričardas Sviackevičius. Akordeonas – mano gyvenimas“1, skirtoje profesoriaus 60-mečiui, maestro dalijasi vaikystės prisiminimais: „Man nuo vaikystės patiko akordeonas – jo skambesys, išvaizda ir tai, kad jis tarsi sujungia kelių instrumentų funkcijas: vienas galėjai iš karto atlikti ir melodiją, ir akompanimentą. Be to, mano vaikystės laikais akordeonas buvo labai populiarus instrumentas.

Nors mano tėvai bajoriškos kilmės, tačiau buvo paprasti žmonės, darbininkai, jų aplinkoje akordeonas buvo mėgstamas instrumentas. Motina pasakojo, kad aš, būdamas dar labai mažas, imdavau plytą su skylutėmis ir, dainuodamas „tumba-tumba“, imituodavau grojimą akordeonu“. Tai pastebėję tėvai 1957 m. septynmečiam jaunuoliui nupirko pirmą akordeoną, o pirmąsias muzikines žinias Ričardas gavo privačiose pamokose pas šeimos pažįstamą vargonininką Romualdą Rimkevičių. Pirmieji R. Sviackevičiaus Akramavičiūtė I. Ričardas Sviackevičius. Akordeonas – mano gyvenimas. Artaviva, 2011, 10.

1

Akordeonistų kvintetas „Concertino“. Lietuvos filharmonijos Didžioji salė

akordeono pedagogai buvo kitų instrumentų specialistai, mat tuo metu Lietuvoje akordeonas vis dar buvo tapatinamas su kaimo kapelų muzika, o ir akordeono klasė tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo įsteigta tik 1959 m.

Kelerius metus Ričardas mokėsi pas Joną Puidoką Vilniaus 1-ojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus Balio Dvarionio dešimtmetė muzikos mokykla), 1965-aisiais įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą (dabar – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija), kur akordeoną jam dėstė fagotininkas Valerijonas Dzevočka, technikume įkūręs šio instrumento klasę. 1969 m. R. Sviackevičius įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), studijavo pas akordeono klasės įkūrėją doc. Vaclovą Furmanavičių. Vis dėlto didžiausią įtaką R. Sviackevičiui padarė jo dirigavimo dėstytojas, Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro simfoninio ir LRT Lengvosios muzikos orkestrų dirigentas doc. Jonas Vadauskas. „Tikriausiai dėl to, – svarsto R. Sviackevičius, – gyvenime didžiausią dėmesį skyriau kamerinio ansamblio ir dirigavimo pedagogikai.“

Aistra pedagoginei veiklai

Ričardas Sviackevičius, būdamas

Koncertas Frankfurto mugėje, 1990 m.

Akordeonistų kvintetas po koncerto Filharmonijoje, 1982 m.

Muzikos barai / 31

SUKAKTYS

Orkestro „Consona“ koncertas Klingentalyje (Vokietija)

Lietuvos valstybinės konservatorijos pirmojo kurso studentas, pradėjo dirbti Vilniaus 2-ojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla). Vėliau, 1971-aisiais, tapo J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos Neakivaizdinio skyriaus dėstytoju, 1982–1988 metais dirbo šio skyriaus vedėju. Baigęs studijas, 1974-aisiais, R. Sviackevičius buvo paskirtas į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, tačiau po dviejų mėnesių teko eiti į armiją. 1975 m. grįžęs į Vilnių, penkerius metus dirbo mokytoju ir Akordeono skyriaus vedėju Vilniaus 5-ojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla), kartu pradėjo dėstyti J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Joje 28 metus dėstė akordeono, kamerinio ansamblio, orkestro, dirigavimo disciplinas, devynerius metus buvo Akordeono skyriaus vedėjas. Nuo 1988 iki 2019 m. jis dėstė akordeono ir ansamblio disciplinas dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2000–2014 m. buvo LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros akordeono specialybės vadovas.

1995 m. R. Sviackevičiui buvo suteiktas docento, 1999 m. – profesoriaus vardas.

Paties Ričardo Sviackevičiaus teigimu, pedagoginėje veikloje daugiausia džiaugsmo teikė ansamblinis muzikavimas. Susipažinęs su europine patirtimi, pastebėjo, kad senajame žemyne dominuoja mišrios

Muzikos barai / 32

rių ansamblių – Vilniaus, Čiurlionio kvartetų, Lietuvos kamerinio orkestro, liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ – koncertinį gyvenimą, jis buvo labai intensyvus ir įdomus, – prisimena profesorius, – ir man kilo klausimas: kodėl mes, akordeonistai, taip pat ilgai kaip ir kitų specialybių muzikantai studijuojame, daug dirbame, tačiau neturime koncertuojančių kolektyvų? Ši mintis paskatino mane veikti.“2 Remdamasis užsienio kolektyvų pavyzdžiais – Varšuvos akordeonų kvintetu (vadovas prof.

W. L. Puchnowskis) ir Ukrainos nacionalinės filharmonijos bajanų kvartetu (vadovas prof. Nikolajus Rizo-

Akordeonistų orkestras „Consona“ Chodkevičių rūmuose

sudėties ansambliai, į kurių sudėtį įeina ir akordeonas. Tuomet nusprendė šią patirtį pritaikyti ir Lietuvoje, Valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedroje pradėjo dėstyti kamerinio ansamblio dalyką. Įspūdingų rezultatų pasiekta dirbant su studentų akordeonų kvintetais, kurių daugelis tapo tarptautinių konkursų laureatais.

„Concertino“ – pirmasis akordeonų kvintetas Lietuvoje

R. Sviackevičių stebindavo daugumos bendramokslių pasirinkimas po studijų konservatorijoje imtis pedagoginio darbo, atlikėjo veiklą paliekant nuošalyje. „Stebėdavau įvai-

lis) – 1978 metais R. Sviackevičius įkūrė pirmąjį Lietuvoje akordeonistų ansamblį. Dėl įvairių priežasčių ansamblio sudėtis keitėsi, kol 1994 m. nusistovėjo: Ilma Plungaitė, pirmasis akordeonas (nuo 1979 m.), Regina Pancekauskienė (nuo 1986 m.), Žana Gumenaja (nuo 1992 m.), Rasa Mikiškienė, grojanti elektriniu bosiniu akordeonu (nuo 1984 m.), ir Ričardas Sviackevičius. Kvintetas gyvavo iki 2010 m. – Ričardui Sviackevičiui švenčiant 60-metį nuskambėjo paskutiniai ansamblio koncertai.

Kvintetas nuo pat pradžių sėkmingai įsiliejo į Lietuvos muzikinį gyvenimą, rengė radijo ir plokštelių įrašus, vėliau koncertavo ir užsienio šalyse.

2

Ten pat, 25.

„Concertino“ (šis vardas kolektyvui suteiktas 1985 m.) buvo pirmasis iš Lietuvos akordeono ansamblių, dalyvavusių tarptautiniame konkurse užsienyje. 1986 m. „Concertino“ išvyko į Vokietiją ir svečio teisėmis pasirodė akordeonistų festivalyjekonkurse „Vogtländische Musiktage“ Klingentalio mieste. Tarptautinę publiką ir komisijos narius sužavėjo Lietuvos ansamblio muzikalumas ir subtili emocinė raiška: už puikų pasirodymą „Concertino” buvo apdovanotas konkurso diplomu. 1990 m. ansamblis laimėjo Grand Prix konkurse „Città di Castelfidardo“ Italijoje, 1992 m. Austrijoje, Insbruko mieste, – diplomą „Už ypatingą profesionalumą“. 2001 m. R. Sviackevičius XII Maskvos tarptautiniame festivalyje „Bajanas ir bajanistai“ buvo apdovanotas „Sidabriniu disku“, skirtu žymiausiems pasaulio akordeono ir bajano meistrams. Doc. Alberto Vytauto Baikos teigimu, „kvintetas išarė pradinę vagą, pastūmėjo ansamblinį muzikavimą – atsirado daugiau ansamblių, pradėjo skleistis lietuviška ansamblinio grojimo tradicija.“3 Per visus gyvavimo metus „Concertino“ įvairiose šalyse surengė daugiau kaip 1000 koncertų, įrašė apie 150 kūrinių Lietuvos ir kitų šalių radijo bei televizijos studijose, išleido tris plokšteles, vaizdo kasetę ir dvi kompaktines 3

Ten pat, 57.

plokšteles, taip pat išleistos kelios kvinteto repertuaro kūrinių rinktinės.

Paprašytas prisiminti ryškiausias koncertines patirtis, R. Sviackevičius mini 1983 m. tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), Michailo Glinkos akademinės kapelos salėje, kuri buvo laikoma viena prestižiškiausių Sovietų Sąjungoje, vykusią koncertų savaitę. Joje akordeonų kvintetas „Concertino“ pasirodė kartu su žymiausiais Lietuvos muzikais, tarp kurių buvo prof. Saulius Sondeckis ir jo Kamerinis orkestras, Leningrado filharmonijos orkestrui dirigavo Jonas Aleksa. Tai, anot profesoriaus, buvo neeilinė galimybė reprezentuoti Lietuvą ir didelis įvertinimas jaunam ansambliui. Vėliau koncertinis gyvenimas įsibėgėjo, kvintetas lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, užmezgė šiltus bendradarbiavimo ryšius su daugelio šalių muzikantais. Įkūrus kvintetą, atsirado ir originalaus repertuaro poreikis. Pirmieji kūriniai – Johanno Sebastiano Bacho Arija D-dur bei Ferenco Farkaso Penki antikiniai šokiai – buvo gauti iš Lecho Puchnowskio. Atlikėjai ir patys ėmėsi iniciatyvos – ansamblio muzikantai, ypač Ilma Plungaitė, aranžuodavo fortepijonui, vargonams, simfoniniam orkestrui parašytus kūrinius, tačiau dažniausiai – kamerinio orkes-

Dainų šventės koncertas Šv. Jonų bažnyčioje, 2016 m.

tro partitūras. Šiuolaikinės muzikos kompozicijų „Concertino“ repertuare atsirado ansambliui pradėjus daugiau koncertuoti užsienyje.

Prie koncertinio repertuaro gausinimo prisidėjo ir lietuvių kompozitoriai – Valentinas Bagdonas, Jonas Tamulionis, Teisutis Makačinas, Vytautas Mikalauskas ir kiti. R. Sviackevičius sako, kad akordeonu susidomėjusius kompozitorius atlikėjai turėdavo supažindinti su jiems dar menkai žinoma instrumento specifika. Tokiu būdu gimė pirmieji originalūs lietuvių kompozitorių kūriniai, dedikuoti ansambliui „Concertino“: Jono Tamulionio „Lambada concertante“, Teisučio Makačino „Voruta“ ir Kvintetas akordeonams, Vytauto Mikalausko Trys šokiai.

Orkestrai „Consona“ ir „Cantus“

Ričardą Sviackevičių nuo pat jaunystės domino ir dirigavimas, pamažu jo profesinėje veikloje jis ėmė užimti vis svarbesnę vietą. 1998 metais R. Sviackevičius kartu su Česlovu Leonu pradėjo vadovauti Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos akordeonų orkestrui, kurį sudarė mokiniai ir akordeono mokytojai iš kelių Vilniaus muzikos mokyklų. Orkestre pradėjus dominuoti mokytojams, buvo nutarta įkurti atskirus mokinių ir pedagogų orkestrus.

Pastarojo vadovu tapo R. Sviackevičius, repeticijos vyko Karoliniškių muzikos mokykloje. Šios ir kitų Vilniaus mokyklų mokytojų orkestras jau 2000-ųjų spalį laimėjo II vietą tarptautiniame akordeonistų konkurse „Città di Castelfidardo“. 2004 m. orkestras buvo pavadintas „Consona“, 2009 m. tapo Vilniaus mokytojų namų kolektyvu.

Ričardas Sviackevičius taip pat yra ir Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kamerinio orkestro „Cantus“ dirigentas bei meno vadovas. Orkestras, kuriame nuo 2006 m. grojo mokyklos mokytojai ir mokiniai, o nuo 2010 m. – tik pedagogai, propaguoja klasikinę ir kamerinio lengvojo žanro muziką, aktyviai dalyvauja koncertinėje veikloje, tarptautiniuose projektuose, ne kartą grojo Lenkijoje,

Muzikos barai / 33

SUKAKTYS

Kamerinis orkestras „Cantus“ su Lietuvos Prezidentu G. Nausėda

deono atlikimo meno ir jo pripažinimo epocha, kuria mes šiandien tikrai galime didžiuotis.“4 Vis dėlto, sulaukęs garbingo amžiaus, Ričardas Sviackevičius didžiąją savo organizacinės veiklos dalį (festivalio

2012 m. maestro gavo Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimą už Lietuvos vardo garsinimą, 2019 m.

– Lenkijos Respublikos valstybinį „Auksinio kryžiaus“ apdovanojimą už nuopelnus puoselėjant Lietuvos ir Lenkijos kultūrą. 2019 m. profesoriui buvo įteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės medalis už nuopelnus vystant europinio lygmens Lietuvos akordeono kultūrą ir mokyklą, ilgametį pedagoginį darbą ir Lietuvos vardo garsinimą.

Latvijoje, Baltarusijoje, prestižinėse Lietuvos salėse. Su orkestru koncertuoja žymios Lietuvos vokalistės – Julija Stupnianek-Kalėdienė, Ilona Pliavgo, Agnė Stančikaitė, taip pat Gabrielė Vasiliauskaitė, šiuo metu dainuojanti Vokietijos teatruose, Natalija Katilienė, instrumentininkai Jonas Filmanavičius, Raimonds Ungurs, Elwira Sliwkiewicz (Lenkija) ir kiti.

Akordeono kultūros sklaida

1986 m. R. Sviackevičiaus ir kolegos prof. Eduardo Gabnio iniciatyva buvo surengtas pirmasis Vilniaus akordeono muzikos festivalis. Nesitikint didelio susidomėjimo, buvo suplanuota tik keletas koncertų Filharmonijos Mažojoje salėje, tačiau, visų nuostabai, pirmame koncerte salė buvo sausakimša, tad kitus pasirodymus teko perkelti į Didžiąją salę. Kas dvejus metus rengiamas festivalis populiarumo neprarado iki šiol.

Tais pačiais 1986 metais R. Sviackevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus akordeonistų draugija, po 2 metų ji perorganizuota į Lietuvos akordeonistų asociaciją, 1994 m. surengtas akordeonistų konkursas, po metų – Palangos seminaras-festivalis, tapę Lietuvos akordeono muzikinės kultūros židiniais. R. Sviackevičiaus scenos partnerės kanklininkės prof.

Linos Naikelienės teigimu, „lietuviškas akordeono menas Ričardo Sviackevičiaus dėka yra pripažintas tarptautiniu mastu, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje akordeono specialybė įteisinta greta kitų specialybių. Nuo Ričardo Sviackevičiaus ir jo bendraminčių prasidėjo visa akor-

Muzikos barai / 34

Kamerinis orkestras „Cantus“ po koncerto Paliesiaus dvare

ir konkurso rengimą, vadovavimą Lietuvos akordeonistų asociacijai) perdavė sūnui, taip pat žymiam akordeonistui prof. Raimondui Sviackevičiui, kuris nuo 2014 m. vadovauja ir naujai LMTA Akordeono katedrai, toliau platina tėvo pramintus kelius.

Akordeono riteriui – Riterio kryžius

Ričardas Sviackevičius už savo veiklą yra pelnęs daugelį reikšmingų Lietuvos ir kitų šalių apdovanojimų.

Jam ne kartą buvo įteikti Lietuvos Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, Seimo Pirmininko ir Vilniaus miesto savivaldybės mero padėkos raštai. 2002 metais Rusijos Gnesinų muzikos akademija R. Sviackevičių už nuopelnus akordeono menui apdovanojo „Sidabriniu disku“.

4

Ten pat, 88.

2020 m. R. Sviackevičius pelnė viso gyvenimo darbus vainikuojantį valstybinį apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

„Džiaugiuosi, kad savo gyvenimą paskyriau akordeonui“

Vertindamas savo nueitą profesinį kelią iš daugiau kaip pusės amžiaus perspektyvos, Ričardas Sviackevičius teigia, kad šiandien Lietuvos akordeono mokykla užima garbingą vietą Europos kontekste, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei kitų mokymo įstaigų studentai pelno prizines vietas tarptautiniuose konkursuose. Šiandien akordeono ansambliai aktyviai dalyvauja reikšmingiausiuose Lietuvos muzikinio gyvenimo įvykiuose, tokiuose kaip festivaliai „Gai-

PANORAMA da“ ir „Druskomanija“. Vienintelis vis dar neišpildytas prof. Ričardo Sviackevičiaus troškimas – profesionalaus akordeonistų kolektyvo įsteigimas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Svarbiausiu akordeonisto tikslu profesorius laiko meilę savo instrumentui, nepailstamą grojimą ir ne mažiau svarbią veiklos sritį – renginių organizavimą, bendravimą ir bendradarbiavimą su kitais atlikėjais.

R. Sviackevičius džiaugiasi, kad šiuo metu instrumentu domisi ir su juo savo profesinį kelią sieja vis daugiau studentų. Maestro požiūriu, svarbiausias jaunųjų akordeonistų kartos bruožas yra originalumas ir noras groti naują šiuolaikinės muzikos repertuarą. „Mano kartos tikslas buvo baigti studijas ir mokyti muzikos mokykloje, o dabartinių jaunųjų profesionalų tikslu tapo aktyvi, atlikėjo praktika paremta kūryba“, – teigia jis. Ir priduria: „Labai džiaugiuosi, kad savo gyvenimą paskyriau akordeonui. Noriu, kad mūsų puikus instrumentas jaunų ir talentingų atlikėjų pastangomis plačiai skambėtų ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, žadindamas klausytojų širdyse malonius jausmus, gerą nuotaiką ir meilę šiai muzikai.“ n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

DOVANA LIETUVOS MOKSLEIVIAMS – NEĮPRASTA MUZIKINĖ KELIONĖ

Su sūnumi prof. Raimondu po „Auksinio disko“ įteikimo ceremonijos

Dešimties Lietuvos miestų ir miestelių muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai praėjusių metų rudenį buvo pakviesti į muzikinę ekskursiją. Tiesa, jiems nereikėjo toli keliauti – tik iki mokyklos salės, kur jų laukė žavus susitikimas su gyva muzika. „Muzikinė ekskursija“ – nauja koncerto forma, kurią sugalvojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto kurso studentė smuikininkė Jonė Barbora Laukaitytė kartu su seserimi pianiste Monika Laukaityte-Mikloviene. Koncertuose klausytojai buvo kviečiami „pasivaikščioti“ po muzikos kūrinį tarsi po turistinį objektą.

Pasirinkta koncerto forma mėginama spręsti keletą problemų: rimtoji muzika yra mažai prieinama, ypač regionuose, jai klausytis reikalingos žinios nėra pateikiamos aiškiai ir patraukliai. „Muzikinėje ekskursijoje“ klasikinė muzika išsineria iš prabangių koncertinių drabužių ir keliauja į Lietuvos mokyklas pasirodyti vaikams ir jaunimui, nurodo kryptį, kaip jos būtų galima klausytis. Šį projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba. ,,Žinoma, muzikos galima klausytis neturint jokių žinių, ir dažnai tai teikia pasitenkinimą.

Bet yra ir kitas būdas, su kuriuo muzikantai pamiršta supažindinti savo klausytojus. Tai – intelektualusis klausymas. Nors yra sakančių, kad muzika – vienintelis menas, kuriam suprasti nereikia intelekto pastangų, bet aš drįsčiau teigti, jog sąmoningas klausymasis klasikinę muziką padaro daug įdomesnę, padeda mums pastebėti momentus, kuriais kompozitorius nori mus nustebinti“, – sakė Jonė Barbora Laukaitytė.

Muzikos kūrinyje vienas kitą nuolat keičia įtampa ir atsipalaidavimas. Jei gebame pajusti įtampą, muzika mus „užkabina“, jos norime klausytis toliau. Nuostabą suteikia netikėti muzikos vingiai. Pavyzdžiui, muzika groja garsiai, ir staiga, kai jau esame pripratę prie forte dinamikos ir tai nebedaro mums įspūdžio, muzikantai pradeda groti labai tyliai. Arba kelias minutes orkestras daug sykių kartoja tą pačią melodiją, tačiau staiga įstoja naujas, dar negirdėtas instrumentas, kaip M. Ravelio „Bolero“.

Atlikėjų nuomone, tokių staigmenų yra kiekviename kūrinyje, todėl nutarė paaiškinti klausytojams, kaip jas pastebėti. Taigi nusprendė, kad scenoje jos ne tik gros, bet ir pasakos apie tai, ką groja. Įsivaizduokite, kad sėdite koncertų salėje, gesta šviesos, ant scenos lipa pasipuošę orkestro muzikantai, pranešėja paskelbia koncerto programą, ant pakylos užlipa dirigentas, mosteli batuta ir orkestras užgroja kokį nors kūrinį, kurio jūs niekada nesate girdėję. Dabar pamėginkite įsivaizduoti tą pačią situaciją, tik orkestras užgroja tą kūrinį, kurį jūs jau mokate beveik atmintinai. Kuriuo atveju jums bus maloniau klausytis? ,,Man pačiai lengviau ir smagiau yra klausytis kūrinio, kurį gerai pažįstu ar bent kartą jau esu girdėjusi. Ir tai natūralu. Pažįstamas kūrinys leidžia mums atsipalaiduoti ir kartu dar labiau įsitraukti į muziką, galbūt net lyginti skirtingas to paties kūrinio interpretacijas ar niūniuoti kartu (gerai, klasikinės muzikos koncertų salėse niūniavimas nėra pati geidžiamiausia klausytojų reakcija, bet dainuoti kartu su roko ar popmuzikos atlikėjais yra visiškai priimtina)“, – pasakojo J. B. Laukaitytė.

O kaip klausytis kūrinio, kai apie jį visai nieko nežinai, kai tai tarsi debiutinis tavo, kaip klausytojo, koncertas, kas labai dažna atokiau nuo didžiųjų miestų gyvenantiems vaikams? Čia, koncerto sumanytojų nuomone, pagalbos ranką turėtų ištiesti atlikėjai.

Muzikantai apie savo atliekamus kūrinius žino labai daug: kas ir kada juos sukūrė, kokia jų forma, kokios pagrindinės temos ir t. t. Tokią informaciją dažnai pateikia koncertų vedėjai arba ji būna programėlėse. Tačiau vien žodžiais apie muziką kalbėti gana sudėtinga, juolab kad klausydamiesi vieno ir to paties kūrinio kelis sykius galime pastebėti ir išgirsti skirtingus niuansus. „Muzikinėje ekskursijoje“ muzikantės, prieš atlikdamos visą kūrinį, moksleiviams pagroja svarbiausias jo melodijas (temas), atkreipia dėmesį į netikėtus harmoninius posūkius ar sudėtingesnius, pavyzdžiui, polifoninius epizodus, trumpai apibūdina kūrinio formą. Po tokio kelių minučių pokalbio auditorija klausosi jau kitaip, atidžiau.

Toks kūrinių pristatymas vis dažniau vyksta mūsų koncertų salėse. ,,Aš pati esu buvusi koncerte, kuriame dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla labai panašiu būdu pristatė L. van Beethoveno Šeštąją simfoniją ir, patikėkite, tai turbūt buvo geriausias mano aplankytas koncertas tais metais. Ne tiek dėl neabejotinai puikaus atlikimo, bet dėl to, kad tos kelios pokalbio minutės supažindino mane su būsimais „lankytinais objektais“ ir taip padarė juos dar įdomesnius“, – įspūdžiais dalinosi J. B. Laukaitytė. „Muzikinės ekskursijos“ tikslas – padėti moksleiviams susikaupti klausantis klasikinės muzikos. Pasinaudodamos proga atlikėjos paminėjo ir L. van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines, gruodžio mėnesį švenčiamą kompozitoriaus gimtadienį. Barbora su Monika vaikų muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose atliko L. van Beethoveno Sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 1 A-dur, op. 30. ,,Prieš pradedant šį koncertinį turą mano dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje klausė, ar tikrai vaikai gebės susitelkti L. van Beethoveno muzikai. Kelias dienas ši mintis nedavė man ramybės, juolab kad koncertai turėjo vykti karantino sąlygomis, tad suaugusiųjų klausytojų kviesti negalėjome. Pagrojusi dešimt koncertų galiu drąsiai teigti, kad vaikai ir jaunimas yra (ar bent jau tikrai gali būti) puiki publika. Jiems tik reikia truputį padėti“, – projekto sėkme džiaugėsi J. B. Laukaitytė.

Gabrielė SOKAITĖ

Muzikos barai / 35

PAŽINTIS

Nomedos Kazlaus skambantis pasaulis

Muzikos barai / 36

Asmeninio albumo nuotr.

Nomeda Kazlaus ir Montserrat Caballé

C. Saint-Saënso operos „Henrikas VIII“ premjeriniai spektakliai Barselonos Didžiajame licėjaus teatre (Gran Teatre del Liceu)

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

O

peros solistė Nomeda Kazlauskaitė, scenoje ir televizijoje žinoma Nomedos Kazlaus vardu, – viena ryškiausių ir iniciatyviausių pastarojo dešimtmečio šalies muzikių, garsinančių Lietuvos vardą pasaulyje. Solistė yra parengusi 36 operų partijas, daugelis jų, ypač R. Wagnerio, G. Verdi, L. van Beethoveno, R. Strausso operose, reikalauja ypatingų vokalinių gebėjimų, ištvermės ir aukšto profesinio meistriškumo. Tarptautinė kritika pabrėžia įspūdingą, stiprų dainininkės vokalą, platų diapazoną, puikų tembrą, išskirtinį muzikalumą, įtaigią vaidybą bei aukščiausią meistriškumą. Solistė – dar ir LRT laidų ciklo „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ idėjos autorė, prodiuserė ir vedėja, parengusi apie 150 interviu su pasaulinio garso kultūros ir meno asmenybėmis 8 kalbomis...

Nemažai veiklos sričių Nomeda Kazlaus buvo pirmoji. Pirmoji LietuMontserrat Martí ir Nomedos Kazlaus duetas

Muzikos barai / 37

PAŽINTIS

Muzikos barai / 38

skambėjo daugiau kaip 30 lietuvių kompozitorių kūrinių, kuriuos solistė atliko kartu su A. Bružaite (kanklės), K. Vaiginiu (saksofonas) ir L. Dužinsku (fortepijonas). Specialiai šiam projektui kompozitorė V. StriaupaitėBeinarienė parašė kūrinį „Temsta...“ (ž. V. Mačernio). Solistės teigimu, tai buvo pirmas projektas Lietuvoje, publikai pristatęs Lietuvos vokalinės muzikos antologiją.

Nuo 2012 m. kiekvieną gruodį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje N. Kazlaus rengia gala koncertus, juose yra pasirodžiusi kartu su pasaulyje garsiais muzikais – Montserrat Martí, Alexanderiu Markovu, Constantineʹu Orbelianu, Hectoru Sandovalu, Oscaru Marínu, Sergejsʹumi Jēgersʹu ir kt.

Išskirtinis kultūrinis renginys buvo 2019 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvykęs koncertas-paroda „Montserrat Nomeda Montsita. Montserrat Caballé garbei“, minint garsiosios solistės mirties metines. Koncerte N. Kazlaus dainavo su Caballé dukra M. Martí, parodoje eksponuotos 22 nuotraukos, įamžinusios įsimintiniausias M. Caballé ir N. Kazlaus bendravimo akimirkas nuo 2000 m.

2015 m. Palangoje Nomeda Kazlaus įkūrė tarptautinę vokalo vasaros akademiją (meistriškumo kursai dainininkams ir kvalifikacijos kėlimas vokalo pedagogams), yra jos meno vadovė ir viena iš pedagogų.

Solistė – įvairių tarptautinių konkursų žiuri pirmininkė ir narė, vokalo tobulinimo seminarų vadovė ir pedagogė. Konsultuoja ir globoja jaunuosius talentus, įtraukia juos į savo organizuojamus edukacinius koncertinius projektus. Užsiima labdaringa veikla, savanoriauja, dalyvaudama Maltos ordino, „Vilties miesto“, įvairių bažnyčių veikloje.

Nomeda Kazlaus yra 4 tarptautinių konkursų laimėtoja. 2007 m. tapo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos laureate. 2018 m. jai buvo įteiktas „Vilties riterio“ ordinas už ypatingus nuopelnus „Vilties miestui“ ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos konkurso „Pragiedruliai“ apdovanojimas už geriausią šalies TV pokalbių laidą

(interviu su Andrea Bocelli, Eimuntu Nekrošiumi, Nigelu Kennedy), 2019 m. šiuo apdovanojimu ji įvertinta už interviu su Placido Domingo. Šiemet solistė būtų šventusi tarptautinį jos gyvenimo skambesį lėmusio įvykio – pažinties su operos primadona Montserrat Caballé – dvidešimtmetį, tačiau 2018 m. rudenį ši nepaprasta asmenybė iškeliavo amžinybėn. Praėjus dvejiems metams po skaudžios netekties Nomedos Kazlaus paprašiau dar kartą prisiminti ryškiausias iš M. Caballé gautas pamokas, supažindinti savo gerbėjus su pirmaisiais žingsniais muzikoje ir pasidalinti LRT televizijos laidos „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ istorija ir įsimintiniausiomis akimirkomis.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI MUZIKOJE – Prašyčiau papasakoti apie savo muzikinio kelio pradžią.

– Kiek žinau iš savo tėvelių, nuo vaikystės buvau labai muzikalus vaikas, šokdavau ir dainuodavau. Mamytė pasakoja, kad dvejų metukų galėdavau raiškiai padeklamuoti visą E. Mieželaičio poemą „Zuikis Puikis“.

Magnetofono juostelėje yra išlikęs įrašas – su seneliu Juozapu Kazlaus-

Asmeninio albumo nuotr.

voje meistriškai sudainavo Brunhildą (R. Wagnerio „Valkirija“), Izoldą (R. Wagnerio „Tristanas ir Izolda“) ir Preciozilą (G. Verdi „Likimo galia“).

Pirmoji ir vienintelė iš lietuvių įvairiose pasaulio scenose dainavo su XX a. operos primadona Montserrat Caballé, kartu su ja įsiamžino dokumentiniame filme „Caballé Beyond the Music“, dalyvavo televizijos „ARTE TV“ laidoje „Caballé prasentiert Stars von Morgen“, kurią vedė pati primadona. Taip jau susiklostė, kad N. Kazlaus buvo paskutinė M. Caballé partnerė operos scenose, šiai dainuojant pagrindinius vaidmenis.

Dauguma laidų „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ (2014– 2020) – vieninteliai Lietuvoje įvykę pokalbiai su ryškiausiomis meno pasaulio asmenybėmis: Montserrat Caballé, Placido Domingo, Andrea Bocelli, Sarah Brightman, Dmitrijumi Chvorostovskiu, Gidonu Kremeriu, Jeanu Micheliu Jarreʹu, Krzysztofu Pendereckiu, Nigeliu Kennedy, Ezio Bosso ir daugeliu kitų. Įdomu, kad pirmąją laidą su K. Pendereckiu inspiravo kompozitoriaus 80 metų jubiliejui bei Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui skirta jo „Lenkiškojo requiem“ premjera 2013 m. Lietuvoje, o vėliau ir Vroclave, kur N. Kazlaus atliko soprano partiją.

Solistės pastangomis mūsų muzikinė kultūra pasipildė naujais įvykiais. 2010 m. gegužės 4 d. buvo surengtas M. Caballé ir N. Kazlaus gala koncertas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, minint solisčių 10 metų bendradarbiavimo sukaktį.

2013 m. gruodžio 14 d. N. Kazlaus iniciatyva pirmąkart Lietuvoje, Nacionalinėje filharmonijoje, buvo atliktas R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ II veiksmo koncertinis variantas, solistės kvietimu su ja dainavo vienas garsiausių pasaulyje Tristano vaidmens atlikėjų Ianas Storey. Koncertas buvo skirtas Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pabaigai bei R. Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms. 2009 ir 2014 m.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko solistės inicijuoti edukaciniai projektai „Lietuvių muzikos magija“ ir „Lietuvių muzikos magija II“. Nu-

Nomeda Kazlauskaitė – M. K. Čiurliono menų mokyklos mokinė

ku traukiame „Ant kalno mūrai“; tada man buvo treji. Įrašo pabaigoje senelis klausia: „Nomedėle, kuo tu norėtum būti?“ Aš atsakau: „Norėčiau būti dainininke ir dainuoti ne tokiu balsu kaip dabar, bet dideliu.“ Galbūt pasąmoniniai troškimai kartais, net to nesuvokiant, nulemia mūsų ateitį...

Mano artimoje aplinkoje yra muzikų profesionalų, ryškausi – mamos brolis kontrabosininkas Vytautas Jacunskas ir jo sūnus violončelininkas Povilas Jacunskas. Kiti šeimos nariai nebuvo profesionalai, tačiau labai mėgo muzikuoti. Mano senelis Juozapas, architektas, turėjo nepaprastai skambų balsą, buvo dramatinis tenoras, tad laisvalaikiu giedodavo bažnyčioje ir laidotuvėse. Kitą senelį, Vytautą Jacunską, dėl ypač gražaus balso Nemajūnų kunigas norėjo išsiųsti mokytis profesionalaus dainavimo, bet senelis atsisakė. Mamytė studijavo ekonomiką, tėvelis – istoriją, bet abu dainavo universiteto ansamblyje, o mama net buvo solistė.

– Kas paskatino mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje?

– Mano muzikinius gebėjimus pirmiausia pastebėjo tėveliai, į juos atkreipė dėmesį ir darželio auklėtoja Meilė Rinkevičiūtė, dirigento Gintaro Rinkevičiaus sesuo. Nuo šešerių pradėjau lankyti M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

– Būdama trejų troškote būti dainininke, bet mokykloje mokėtės skambinti fortepijonu, vėliau pasukote į muzikologiją...

– Tuo metu dainavimo specialybės mokykloje nebuvo. Per stojamuosius egzaminus vargonininkė Nijolė Dainienė įvertino mano gebėjimus sakydama „Gera galva, gera ranka“ ir nusprendė, kad man labiausiai tiktų fortepijono specialybė. Po pirmos klasės tėveliai dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių norėjo mane perkelti į kitą mokyklą, tačiau tuometis direktorius pasakė, kad „šios mergaitės negaliu išleisti, nes tai būtų nusikaltimas mūsų kultūrai“.

Fortepijono meno mokiausi pas vargonininkę Vidą Prekerytę, tačiau paskutiniais metais dėl per didelio krūvio ir smalsumo nusprendžiau pakeisti specialybę, nuostabios mokytojos muzikologės Onos Narbutienės

dėka pasukau į muzikologiją. Tačiau ir tada žinojau, kad eisiu dainavimo keliu, o kitos specialybės – tik pakelės stotelės, visapusiškai papildančios mano veiklą iki šiol. Puikiai atsimenu savo tvirto apsisprendimo akimirką septintoje klasėje, kai iš bendraklasio gavusi G. Verdi operos „Makbetas“ įrašą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Maria Callas, jo klausiausi labai emocionaliai, beveik visą laiką verkdama. Supratau, kad, kaip ir M. Callas, norėčiau per save skleisti muziką. Baigiamąjį muzikologijos darbą parengiau šios garsios solistės biografijos tema.

– Kokie studijų tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje prisiminimai?

– Į akademiją įstojau 1992 m. Iš pradžių studijavau muzikologiją, tačiau fakultatyviai lankiau dainavimą ir ruošiausi vokalo studijoms. Tuo metu iš artimųjų nesulaukiau didelio palaikymo, nes jiems muzikologija atrodė rimtesnė specialybė. Tačiau, pasitikėdama savo vidiniu „aš“, išlaikiau stojamuosius egzaminus ir antrame kurse perėjau į Dainavimo katedrą. Prisimenu, kaip katedros vedėjas prof. Vladimiras Prudnikovas (vėliau mano specialybės dėstytojas) kalbėjosi su rektoriumi prof. Juozu Antanavičiumi: šis siūlė tęsti muzikologijos studijas ir dainavimo mokytis tik fakultatyviai, o V. Prudnikovas norėjo, kad pagrindine specialybe rinkčiausi dainavimą, nes, jo požiūriu, esu gabi dainininkė ir manęs laukia ryški ateitis. Sprendimą turėjau priimti pati ir pasirinkau dainavimo kelią, kupiną saviraiškos, meilės ir kūrybinių iššūkių.

Džiaugiuosi, kad studijuoti teko jau nepriklausomos Lietuvos laikais – turėjome daug galimybių tobulintis ir dalyvauti meistriškumo kursuose Vakarų Europoje. Čiurlionio mokykloje puikiai išmokau vokiečių kalbą, studijų metais – italų. Pirmieji mano meistriškumo kursai vyko Šveicarijoje pas garsų vokalo pedagogą Ernstą Haefligerį. Nuo tada supratau, kad tokie kursai būtini ne tik dėl pedagogų, bet ir dėl juose dalyvaujančių kolegų iš viso pasaulio, nes jų patirtis taip pat vertinga.

MONTSERRAT CABALLÉ – KAIP ANTRA MAMA...

– Su Montserrat Caballé susipažinote jos meistriškumo kursuose. Prašyčiau plačiau papasakoti apie jūsų pažintį ir išskirtinį bendradarbiavimą.

– 2000 m., jau būdama keturių tarptautinių konkursų laureatė, dalyvavau dainininkų konkurse Andoroje. Sekėsi gerai, patekau į pusfinalį, tačiau į finalą nepakliuvau. Buvau be galo dėl to nusiminusi, tačiau vienas komisijos narių, tuometis „Arena di Verona“ intendantas, man be užuolankų paaiškino, kad niekam nežinomi dainininkai, atvykę iš nežinomos šalies, neturėdami komisijoje savo pedagogų, negali daug tikėtis. Jau buvau pasirengusi susikrauti lagaminus, grįžti namo ir nedalyvauti kitą dieną turėjusiuose vykti Montserrat Caballé meistriškumo kursuose, tačiau įkalbėta artimųjų nusprendžiau pasilikti.

Pirmoje pamokoje padainavau vieną sudėtingiausių mecosoprano arijų – Eboli „O don fatale“ iš G. Verdi operos „Don Karlas“. Po jos įvyko stebuklas: Montserrat Caballé, įprastai sėdėdavusi prie stalo, priėjo prie manęs susijaudinusi ir su ašaromis akyse ištarė: „Mes turime nuostabaus balso divą.“ Tą dieną po pietų mane susirado M. Caballé asistentė ir pasiteiravo, ar sutikčiau pasikalbėti su dainininke. Žinoma, sutikau, ir kai vakare atėjau į jos kambarį, M. Caballé mane pasisodino ir paklausė: „Mieloji, ar supranti, kokį turi balsą?“ Ji patarė susitikti su jos broliu Carlosu Caballé, garsiu to meto muzikos vadybininku. Perspėjo, kad jų nuomonės ne visada sutampa, tačiau jau po pirmos susitikimo valandos jis parengė net šešis koncertų kontraktus. Montserrat Caballé buvo be galo laiminga, kaip šiandien ją matau besišypsančią, apsiašarojusią ir besidžiaugiančią mūsų sėkme.

Manyčiau, kad šis susitikimas su Caballé šeima buvo lemtas likimo.

Susipažinusios birželio mėnesį, jau lapkritį kartu dainavome Maskvoje.

Vienas ryškiausių bendradarbiavimo momentų – 2002 m. įvykę C. SaintSaënso operos „Henrikas VIII“ premjeriniai spektakliai Barselonos Didžiajame licėjaus teatre (Gran Teatre del

Muzikos barai / 39

PAŽINTIS Liceu). Tai buvo ypatingas įvykis ne tik viso pasaulio melomanams, bet ir pačiai Montserrat Caballé, nes ji sugrįžo į operos sceną po 12 metų pertraukos. M. Caballé dainavo karalienę Kateriną Aragonietę, aš – karalienę Ana Bolein. Įsimintina ir G. Donizetti opera „Marija Stiuart“ tarptautiniame festivalyje „Castell de Peralada“ Ispanijoje, kurioje aš atlikau Elžbietos vaidmenį, o M. Caballé – Marijos Stiuart.

Vėliau kartu dainavome daugybėje gala koncertų, juose dalyvaudavo ir jos dukra Montserrat Martí. 2010 m. pavyko išpildyti ilgai brandintą svajonę pasikviesti Montserrat Caballé į Vilnių. Tuo metu jau laukiausi, prisimenu motinišką Montserrat rūpestį viso koncerto metu.

– Kokias gavote profesines ir žmogiškas Montserrat Caballé pamokas?

– Įdomu, kad rašydama baigiamąjį muzikologijos darbą M. K. Čiurlionio menų mokykloje apie Marią Callas, jo pradžioje įterpiau M. Caballé citatą: „Maria, ačiū tau, kad parodei mums kelią.“ Tuo metu tikrai nemaniau, kad po kelerių metų susitiksiu su garsiąja operos soliste.

Montserrat Caballé pirmą kartą mane išgirdusi nežinojo, koks esu žmogus. Ji rinkosi balsą, jo paveikumą ir tik vėliau, kai pažinome viena kitą, mūsų santykiai persikėlė ir į asmeninę plotmę. Dėl to jaučiuosi labai turtinga, kadangi mūsų bendravimas visuomet buvo kupinas gėrio, meilės ir šilumos. Iš jos perėmiau daug vokalinių paslapčių, nes tarp repeticijų, spektaklių, koncertų ji dažnai su manimi padirbėdavo ir duodavo įvairiausių patarimų. Labiausiai mane įkvėpdavo ne tik jos tobulas balso valdymas, muzikalumas, bet ir gebėjimas vertinti kitą atlikėją – ji niekada nebijodavo nusilenkti kitiems talentingiems žmonėms, nesureikšmindavo savęs, į kolegas žvelgdavo su pagarba ir meile. Ji dažnai sakydavo, kad mes, atlikėjai, esame muzikos tarnai, tik tarpininkai tarp kompozitoriaus sukurto kūrinio ir jo skambesio. Muzikoje vietos egoizmui ir savęs demonstravimui nėra.

Mūsų bendravimas neapsiribojo profesinėmis temomis, daug laiko praleisdavome atvirai kalbėdamos apie

Muzikos barai / 40

jos gyvenimą ir svarbiausias išmoktas pamokas. Laikau tai neįkainojama patirtimi. Norėčiau pabrėžti Montserrat Caballé žmoniškumą, šilumą ir meilę, kurią patyriau bendraudama su ja. Ji man buvo kaip antra mama.

M. Caballé gyvenime buvo daug likimo vingių, jai yra tekę miegoti po atviru dangumi ir badauti. Tikriausiai po tokių išgyvenimų žmogus ima jautriai žiūrėti į gyvenimą. Ji buvo viena pirmųjų, pasveikinusių mane po gimdymo, sakydama, kad mano Odabella yra jos pirmoji anūkė, nes tuo metu dar nebuvo gimusi jos dukters Daniela. Ji mane mokydavo ir moteriškų gudrybių bei paslapčių, nes daugiau nei penkiasdešimt metų gyveno santuokoje su savo vyru, taip pat garsiu tenoru Bernabé Martí. Iki šiol su jos šeima artimai bendraujame, Ispanijoje kartu atostogaujame su Montserrat dukra M. Martí, o mūsų atžalos Odabella ir Daniela yra geriausios draugės.

Keletą savo gimtadienių esu praleidusi Montserrat Caballé namuose.

Puikiai atsimenu akimirką, kai 2017 metais Barselonoje visi kartu, kaip didelė šeima, sėdėjome prie pietų stalo, o mažosios mergaitės dūko namuose.

Susimąsčiusi Montserrat tarė: „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad išgyvensiu tokią laimės akimirką. Tave išgirdau 2000-aisiais. ir štai, po tiek metų, tavo dukra žaidžia su mano anūke.“ Mūsų žmogiškas santykis ir man, ir jai buvo labai svarbus.

TELEVIZIJOJE SKAMBANTYS PASAULIAI – Montserrat Caballé turėjo autorinę televizijos laidą, ir Jūs nuo 2014 m. rengiate savo laidą „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“. Kaip ji atsirado?

– Pirmoji žurnalistinė patirtis buvo 1990 m., kai mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje suorganizavau viešą renginį – kalbinau iš už Atlanto atvykusį Kanados krepšininką Joną Karpį. Beje, pirmą kartą TV laidos vedėja tapau 11-oje klasėje – LRT televizijoje vedžiau laidą „Noriu mokytis Amerikoje“, po kurios solisto Vincento Kuprio žmona, mokyklos pedagogė pianistė Melitina Diamandidi, pasakė: „Tavęs laukia puiki televizijos vedėjos ateitis!“

Pirmas interviu su Kanados krepšininku Jonu Karpiu, 1990 m.

Vėliau, 2001 m., teko dalyvauti M. Caballé laidoje Vokietijoje, kurios pavadinimas lietuviškai būtų „Montserrat Caballé pristato rytdienos žvaigždes“. Įdomu, kad mūsų pokalbis buvo įrašytas iš pirmo karto, be kartojimo, o kitiems dalyviams teko daryti po kelis dublius. Tuomet M. Caballé pajuokavo, kad pasirodžiau kaip laidos vedėja. Panašių pastebėjimų sulaukdavau ir iš savo artimųjų, draugų Lietuvoje bei užsienyje, jie pabrėždavo mano oratorinius gebėjimus ir kalbų mokėjimą. Po darbo konkurso „Auksinis balsas“ (2013, 2014, 2016) ir „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos (2016, 2017) komisijose sulaukiau teigiamų atsiliepimų ir iš televizijos profesionalų.

Dalyvaujant koncertuose ir operos spektakliuose pertraukų tarp repeticijų metu visuomet vyksta įdomūs pokalbiai, dalijamasi įvairiomis istorijomis, ir man visuomet knietėdavo tai paskleisti platesnei auditorijai.

Pirmoji mano autorinė laida gimė 2013 m., kai, minint kompozitoriaus K. Pendereckio 80-metį, buvau pakviesta atlikti jo „Lenkiškąjį requiem“ Vilniaus festivalyje. Pamaniau, kad tai būtų puiki proga Lietuvos publiką supažindinti su kompozitoriaus asmenybe ir, sulaukusi LRT pritarimo, šią idėją įgyvendinau. Tai viena geriausių mano laidų, be to, tai buvo vienas paskutinių kompozitoriaus didelės apimties interviu, o Lietuvoje – vienintelis pokalbis televizijoje.

Kitą interviu parengiau su visame pasaulyje žinomu rusų baritonu Dmitrijumi Chvorostovskiu, kuris negalėjo patikėti, kad šis pokalbis man tik antras. Toliau buvo interviu su vienu garsiausių Tristano vaidmens atlikėjų pasaulyje tenoru Ianu Storey.

– Kada laida „Skambantys pasauliai

su Nomeda Kazlaus“ įgijo savo dabartinę formą? Kaip gimė jos pavadinimas?

– Pirmosios laidos per LRT televiziją transliuotos 2014 m., o nuo 2015 m. „Skambantys pasauliai“ tapo nuolatine laida. Jos pavadinimas gimė pirmojo interviu metu ir liko iki šiol.

Mąstėme, kad kiekvienas žmogus turi savo pasaulį, ir kiekvienas skamba vis kitaip. Skambėjimas tiesiogiai susijęs su žmogaus balsu, o aš juk esu dainininkė!

Siekiame, kad laidos turinys būtų emocingas, įdomus, spalvingas. No-

Interviu su Dmitrijumi Chvorostovskiu, 2013 m.

riu ne tik atskleisti kalbinamojo asmenybę, bet ir jo gyvenamojo laiko, profesijos kontekstą, ryšius su Lietuva ir mūsų atlikėjais. Pokalbių pabaigoje užduodu dešimt trumpų klausimų, nes įdomu, kaip į tuos pačius klausimus atsako skirtingi žmonės.

Mano laidos pašnekovai dažniausiai yra pasaulinio garso menininkai, nemažai jų jau nebėra tarp mūsų. Daugelis susiję su mano gyvenimu, yra

mano kolegos. Tai ne tik muzikai – ir choreografai, režisieriai, meno kuratoriai, teatrų vadovai, rašytojai, šiuolaikinio meno atstovai. Manau, kad ir mano gebėjimas kalbėti jų gimtąja kalba jiems padeda labiau atsiskleisti. Džiugina, kai žmonės prisipažįsta, kad pokalbis jiems patiems atvėrė temas, apie kurias dar nebuvo galvoję.

Su Eimuntu Nekrošiumi, 2018 m.

Interviu su Montserrat Caballé, 2015 m.

Muzikos barai / 41

PAŽINTIS artima mano prigimčiai ir pasaulio matymui – išliekamąją vertę turintys darbai padeda tvirtesnius ir įdomesnius pamatus ateities kartoms.

– Esate operos solistė, įpratusi būti dėmesio centre. O čia kuriate kitų asmenybių portretus...

– Bendravimas su Montserrat Caballé mane išmokė lankstumo ir pagarbos kitiems menininkams. Manau, kad solistas kalbintojo vaidmens gali imtis tuomet, kai jau yra pasiekęs profesinių aukštumų ir žino savo galimybes bei gebėjimus. Laidos esmė ir slypi dviejų menininkų, kūrėjų pokalbyje, iš savo kalbinamų kolegų ir pati pasisemiu labai daug išminties.

– Su kokiais keblumais esate susidūrusi kurdama laidas?

Nomeda Kazlaus ir Mantas Jankavičius suvienijo jėgas ypatingam šou: skambėjo garsioji „Barcelona“

Ypač įstrigo laida su smuikininku, kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ įkūrėju ir meno vadovu Gidonu Kremeriu. Gyvenime jis nėra labai kalbus žmogus, tačiau mūsų laida tapo jo monologu, o aš tik nurodžiau temines kryptis. Po interviu jis sakė: „Nomeda, ką Jūs su manim padarėte? Žiūrėjote į mane savo gražiomis akimis, o aš be paliovos šnekėjau. Man pačiam tai labai keista.“ Didžiausia padėka man – pašnekovų skirtas laikas ir pasitenkinimas laidoje sukurtu jų portretu.

Kiekvienas pokalbis yra vertingas.

Vienu svarbiausių laikau 2015 m. interviu su Montserrat Caballé, kuriame palietėme daugybę asmeninių temų, kalbėjome apie mūsų bendrus išgyvenimus. Įdomiausia šnekėtis su tais žmonėmis, kurie geba savo gyvenimišką patirtį perteikti apibendrintai ir suprantamai kiekvienam žiūrovui. Žinau, kad laida yra mėgstama ne tik muzikų, bet ir kitų profesijų žmonių, juos „Skambantys pasauliai“ paskatina susidomėti tam tikrais muzikos žanrais ar menų sritimis.

– Sulaukiate daug gražių atsiliepimų. Štai keletas naujausių: „<...> įspūdį daro pasiruošimas temai ir neįkainojama asmeninė patirtis. Atskleidžiate daugybę smulkmenų, kurių neperskaitysime nė viename vadovėlyje.“ „Visos laidos kitokios, namų darbai paruošti puikai, labai atidžiai parinkti kūriniai. Net stebina.

Nomeda kalbina per daug nelįsdama į

Muzikos barai / 42

– Daugelis interviu atsirado ekstremaliomis sąlygomis. Pavyzdžiui,

Montserrat Martí ir Nomedos Kazlaus duetas gala koncerte Nacionalinėje filharmonijoje, 2015 m.

širdį, niekada neužgožia pašnekovo ir parodo jį iš gerosios pusės.“

– Labai džiaugiuosi, kad laida yra prieinama plačiai auditorijai. Informaciją stengiamės pateikti profesionaliai ir kartu suprantamai, su emociniu užtaisu. Laidas kuriame labai atsakingai, nes kiekvienas žiūrovas joms skiria brangiausią savo gyvenimo dalyką – laiką. Ši veikla man labai svarbi, matau joje didžiulę prasmę ir džiaugiuosi, kad teko garbė parengti didelę išliekamąją vertę turinčių pokalbių, patekusių į LRT „Aukso fondą“. Tai

pokalbį su megažvaigžde Sarah Brightman teko parengti per naktį, nes tik jos atvykimo išvakarėse sulaukėme patvirtinimo. Dauguma interviu būdavo filmuojami kitą rytą po mano koncerto ar spektaklio, nes kalbindavau kolegas, o, kaip žinoma, po koncertų einama vakarieniauti, vyksta pobūviai, tada kamuoja adrenalino sukelta nemiga... Kartą netgi teko daryti neplanuotą interviu su britų devintojo dešimtmečio dievaite Samantha Fox, kai netikėtai susipažinome koncerte, kuriame turėjau kalbinti vokiečių poptitanu tituluojamą

prodiuserį, kompozitorių ir pasaulinių hitų autorių Dieterį Bohleną.

– Pašnekovus kalbinote net 8 kalbomis. Iš kur toks potraukis mokytis kalbų?

– Kalbų mokymąsi lėmė studijų ir karjeros vingiai. M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, anglų kalbą išmokau keliaudama ir lankydama privačius kursus, italų kalba buvo privaloma studijuojant dainavimą. Prancūzų kalbą išmokau laimėjusi tarptautinį konkursą ir gavusi kvietimą Kosovo teatre atlikti pagrindinį vaidmenį G. Bizet operoje „Karmen“. Metus dainavau Sankt Peterburgo Marijos teatre, ten pagilinau rusų kalbos žinias, o ispanų kalbą išmokau bendradarbiaudama su Montserrat Caballé, nors paprastai su ja kalbėdavomės itališkai. Taip pat moku lenkų kalbą, ją vartojau repetuodama Dezdemonos vaidmenį G. Verdi operoje „Otelas“ Vroclave. Įdomu, kad laidoje su „Oskaro“ laureatu čekų kino ir teatro režisieriumi Jiří Menzeliu teko kalbėtis čekiškai, nes jis jokia kita užsienio kalba nešnekėjo. Iki šiol svajoju išmokti japonų ir kinų kalbas – jos labai dainingos, o ir Rytų kultūra man be galo artima.

ninkų biografijas, pamatytume, kad, pavyzdžiui, Violeta Urmana ar Jelena Obrazcova pirmiausia buvo pianistės. Mano nuomone, dainininkui labai svarbu suvokti platų istorinį muzikinį kontekstą, tad pravartu įgyti tvirtus instrumentinio muzikavimo ir muzikos istorijos, harmonijos pagrindus – tai suteikia didelę laisvę siekiant perprasti, interpretuoti ir vertinti muziką. Dauguma užsienio dirigentų patys mokosi dainavimo

tam, kad geriau suvoktų solistų balso specifiką. Daugelis užsienio operos kritikų taip pat studijuoja dainavimą, norėdami giliau suprasti balso, šio nuostabaus, vienintelio gyvo instrumento, galimybes.

– Kokie menininkai Jums yra autoritetai?

– Įkvepiančių asmenybių yra daug. 1998 m. ryškų įspūdį paliko dirigento lordo Yehudi Menuhino asmenybė, kai su juo atlikome F. Schu-

DAINININKO MISIJA – Grįžkime prie Jūsų pagrindinės profesijos – dainavimo. Kaip apibūdintumėte dainavimo mokyklos sampratą?

Kokiai mokyklai priskirtumėte save?

– Manau, kad dainavimo mokykla yra daugybės dainininko darbo metų rezultatas, ji nėra susijusi su vienu pedagogu. Juk dainininkai paprastai mokosi visą gyvenimą, tobulina savo balsą, ieško idealiausio garso. Mano pedagogas Muzikos akademijoje buvo prof. Vladimiras Prudnikovas.

Didelę įtaką man padarė Montserrat Caballé, buvau aktyvi daugelio tarptautinių dainavimo kursų dalyvė.

Taigi esu perėmusi garsiosios italų bel canto (gražus dainavimas) mokyklos principus, grindžiamus žmogaus fiziologine struktūra ir konkrečiomis jos funkcijomis dainuojant. Šiais principais vadovaujuosi ir 2015 m. įkurtoje Nomedos Kazlaus vokalo vasaros akademijoje.

– Kuo dainininkui naudingos kitos muzikinės studijos?

– Jei pažvelgtume į žymių daini-

Nomeda Kazlaus – Brunhilda R. Wagnerio operoje „Valkirija“. Režisierius Eimuntas Nekrošius, LNOBT, 2007 m.

Muzikos barai / 43

PAŽINTIS

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Kaip apibūdintumėte dainininko misiją?

Nomedos Kazlaus gala koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pasirodė Constantinas Orbelianas ir kontratenoras, Latvijos operos žvaigždė Sergejs Jēgers, 2018 m.

berto mišias Nr. 4 C-dur Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Jis – didis smuikininkas, tikra legenda, tačiau bendraujant buvo šiltas, paprastas ir labai jautrus. Man, kaip naujam žmogui kolektyve, jis rodė ypač didelį dėmesį.

Mano profesiniame ir gyvenimo kelyje labai svarbi režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asmenybė. Su juo susipažinau 2007 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiant R. Wagnerio operą „Valkirija“, kurioje atlikau pagrindinį Brunhildos vaidmenį. Intensyvių repeticijų metu tarp mūsų gimė ypatingas ryšys, galbūt dėl to, kad E. Nekrošius neturėjo dukters. Mes daug diskutuodavome apie operos siužete išryškintus dukters ir tėvo santykius. Režisierius atlikėjams suteikė laisvę tapti kūrėjais, nurodydamas tik vaidmenų gaires ir leisdamas juos papildyti asmeniniais bruožais, o tai yra gana retas atvejis.

Jis buvo žmogus, kuriam bet kuriuo metu galėdavau paskambinti, paklausti patarimo. Mūsų bendravimas, kaip ir su M. Caballé, niekada neapsiribojo profesinėmis temomis. E. Nekrošius vertino gyvenimą, artimus žmones, vaikus, šiltus santykius. Iš jo esu sulaukusi daug gerų žodžių apie savo aktorinį meistriškumą.

Muzikos barai / 44

– Manau, kad atlikėjas turėtų skirti ypatingą dėmesį savo vidiniam tobulėjimui ir scenoje spinduliuoti šviesą jo besiklausantiems žmonėms. Juk klausytojas nori patirti pakylėjimą, susimąstyti apie kasdienę buitį pralenkiančias temas. Manau, kad balsas įgyja reikšmę tik tada, kai jis sužadina giluminius, dvasinius klausytojo potyrius. Apie balso paveikumą būtų galima ilgai kalbėtis. Atlikėjas yra tarpininkas ne tik tarp kompozitoriaus ir klausytojo, bet ir tarp žmogiškumo ir aukščiausiosios būties.

– Ko reikia sėkmingai dainininko karjerai?

– Manau, kad norint pagauti laimės paukštę, reikia būti pasiekusiam itin aukštą meistriškumą. Jei pas Montserrat Caballé būčiau nuvykusi profesionaliai nepasiruošusi, ji manęs tikrai nebūtų pastebėjusi. Šventai tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo lemtį, tačiau ir gebėjimą ją koreguoti. Galiu tik pasidžiaugti savąja lemtimi. Šiuo metu dainininko sėkmę lemia kiek kitokie kriterijai, nei, pavyzdžiui, M. Caballé laikais. Su ja esame daug diskutavusios šia tema.

Praeitame amžiuje svarbiausiais, esminiais sėkmės kriterijais buvo laikomi dainininko asmenybė ir jo balsas. Vėliau M. Caballé apgailestavo, kad laikai pasikeitė. Kaip teigė 2015

Nomedos Kazlaus autografas ant autorinio CD

Nomedos Kazlaus vokalo meistriškumo kursai Palangoje

m. interviu, dabar nebūtų pasiekusi pasaulinio pripažinimo vien dėl to, kad yra stambesnė. Suintensyvėjusi reklama, agentūrų tinklo augimas, IT technologijos nustūmė balsą į antrą ar dar tolimesnį planą ir sukūrė atlikėjo išvaizdos kultą, kartais lemiantį režisūrinius sprendimus, nutolusius nuo esminio kompozitoriaus sumanymo.

– Labiausiai atstumiančios savybės.

– Jeigu taptumėte kompozitore, kokią muziką kurtumėte? O jei tektų kurti operą, kokį vaidmenį parašytumėte sau?

– Norėčiau dieną praleisti bokso legendos Muhammado Ali kailyje ir susikauti su kitu pasaulio čempionu.

– Manau, kad mano kūrybos stilius būtų artimas R. Wagnerio ir R. Strausso muzikai, nes visuomet buvau šių kompozitorių muzikos gerbėja ir manau, kad būtent R. Wagnerio operos geriausiai atskleidžia mano meninę prigimtį. Mano vaidmuo būtų mitologinė būtybė, turinti tiek žemiškųjų, tiek dieviškųjų savybių.

– Labiausiai nemėgstu storžievių, įžūlių, neišauklėtų žmonių.

– Jūsų svarbiausias gyvenimo žmogus.

– Mama.

– Jei vienai dienai galėtumėte apsikeisti gyvenimais su kuo nors kitu, kokia tai būtų asmenybė?

ką keistumėte?

– Sumažinčiau atotrūkį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų.

– Jūsų gyvenimo moto.

– Tobulėti, tobulėti, tobulėti.

– Trys mėgstamiausios operos.

– Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“, Georgesʹo Bizet „Karmen“ ir Giano Carlo Menotti „Konsulas“ .

– Dėkoju už pokalbį.

n

– Jei galėtumėte pakeisti pasaulį,

– Ko palinkėtumėte jauniems muzikams?

– Dainininko kelias yra labai sunkus, reikalauja daug darbo, atsidavimo ir tobulėjimo. Jauniems dainininkams linkiu sutikti savo tikrąjį pedagogą, pajusti aistrą savo profesijai ir siekti tobulumo ne tik profesinėje srityje, bet ir vidiniame pasaulyje.

Taip pat linkiu, kad supantys žmonės būtų empatiški ir jautrūs, padėtų atsiskleisti dainininko asmenybei, o visą karjeros kelią karūnuotų gėris.

– Televizijos laidoje „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ pokalbių pabaigoje savo pašnekovams užduodate dešimt trumpų klausimų, padedančių suvokti jų asmenybių įvairiapusiškumą.

Būtų įdomu sužinoti ir Jūsų atsakymus į panašius klausimus. Pirmasis – už ką gyvenime esate labiausiai dėkinga?

– Už gyvybę ir galimybę gyventi šiame nuostabiame pasaulyje.

– Jūsų gyvenimą pakeitusi knyga.

– Antoineʹo de „Mažasis princas“.

Saint-Exupéry

– Mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas.

– Bendravimas su žmonėmis, kopimas į kalnus, buvimas prie jūros, slidinėjimas, tenisas, kelionės, poezijos skaitymas, kalbų mokymasis.

– Labiausiai gerbtinos žmonių savybės.

– Padorumas, sąžiningumas, darbštumas, nuoširdumas, išmintis, protas, geras humoro jausmas.

Muzikos barai / 45

SUKAKTYS

Šiais metais sukankantis „Muzikos barų“ 90-metis paskatino pavartyti turiningą leidinio archyvą ir prisiminti praeities meno žmones, anuomet svarbius įvykius palyginti su šiandienos aktualijomis. Tikėdami, kad laiko perspektyva padės geriau suprasti dabartį, parengėme straipsnių iš „Muzikos barų“ archyvo ciklą. Jį pradedame Petro Geniušo ir Algirdo Januto kūrybiniais portretais – tokį pasirinkimą lėmė mūsų ryškių atlikėjų 60-mečio sukaktys.

Improvizacija.

Tema: Petras Geniušas Petrui Geniušui – 60

Audronė ŽIGAITYTĖ

KIEKVIENA SUKAKTIS – PRETEKSTAS PAŽVELGTI, KAS NUVEIKTA, AR PAVYKO PASIEKTI TAI, KO TIKĖTASI. PRIEŠ 22 METUS, 1999-AISIAIS, SU PETRU GENIUŠU ĮVYKĘS POKALBIS ATSKLEIDĖ PIANISTO MENINES IR GYVENIMO VERTYBES. TARP LIETUVOS ATLIKĖJŲ PETRAS GENIUŠAS IŠSISKIRIA INTERESŲ ĮVAIRIAPUSIŠKUMU IR NUOLATINĖMIS, DAŽNAI RIZIKINGOMIS NAUJŲ IŠRAIŠKOS FORMŲ, NEKASDIENIŠKŲ MUZIKINIŲ IR DVASINIŲ POTYRIŲ PAIEŠKOMIS. ANUOMET BENE PIRMĄ KARTĄ ĮŽVELGTAS IŠSKIRTINIS PIANISTO TEATRALIŠKUMAS NET IR PAVADINIMU ATKARTOTAS MONIKOS JUOZAPAVIČIŪTĖS 2004 METŲ DOKUMENTINIAME FILME „IMPROVIZACIJA. TEMA: PETRAS GENIUŠAS“.

UŽ PLAČIĄ KONCERTINĘ IR KŪRYBINĘ VEIKLĄ PETRAS GENIUŠAS YRA ĮVERTINTAS LIETUVOS NACIONALINE KULTŪROS IR MENO PREMIJA (1992), PASAULIO INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS ORGANIZACIJOS (WIPO) PREMIJA (2004), KULTŪROS MINISTERIJOS GARBĖS ŽENKLU „NEŠK SAVO ŠVIESĄ IR TIKĖK“ (2011), LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO GEDIMINO ORDINO RITERIO KRYŽIUMI (2015).

Muzikos barai / 46

Š

iandien 1999 metų gegužės 20oji. Ketvirtadienis. Prieš mane – Petras Geniušas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Profesorius. „Yamahos“ muzikos mokyklos Tokijuje, Londono Karališkosios muzikos akademijos ir Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas. Meistriškumo kursų Latvijoje, Japonijoje (Tokijuje, Osakoje), Anglijoje, JAV ir kitur vedėjas...

Bet svarbiausia – Pianistas...

Taip į sceną įžengia tik jis vienas – eisena, nusilenkimu, šypsniu liudydamas publikai ilgą ir seną inteligentų šeimos istoriją. Bet štai jis jau atsisėdo ir... „Mauriceʹo Ravelio muzika. Koncertas D-dur kairei rankai yra skambėjęs Lietuvoje svečių atliekamas. Šeštadienį prie fortepijono sėdo Petras Geniušas. Savas. Prasidėjo interpretacijos stebuklas. Nuo laisvos kontrabosų figūracijos, nuo nuostabaus kontrafagoto tembro žemiausiuose orkestro registruose, nuo oktavinės valtornų replikos. Puiki salės akustika leido išgirsti kiekvieną jautrų muzikavimo niuansą, kiekvieną spalvingos faktūros virptelėjimą. Orkestras sukūrė būseną, kurią nenusakomo lemties tragizmo pripildė fortepijonas. Tai jau buvo ne gerai pažįstamas pianistas, kiekvieną kartą stebinantis puikia abiejų rankų technika. Dabar jau tai gal Pirmajame pasauliniame rankos netekęs kompozitoriaus draugas, kuriam ir skirtas koncertas, austras P. Wittgensteinas, o gal ir pats Ravelis, pačiame talento žydėjime atsisveikinantis su pasauliu paskutiniu savo šedevru... Solistas gyveno muzika. Iškentėta, sava. Kairės rankos techniką ir nuostabią jėgą užgožė jausmas ir mintis. Ir reginys: kad išlaikytų jėgos, svorio balansą, pianistas laisvąja dešine rėmėsi į greta stovinčią kėdę. Tai jau buvo teatras.

Monospektaklis. Tragedija. O orkestras, kaip tragedijoje ir dera, komentavo, spalvino. Meistriškai. Tobulai jausdamas solistą. Pajutau dirigento amato virtuoziškumą. Rankų diktatūra, ritminė formulė, kad nuostabiausiomis spalvomis suskambėtų sudė-

nuspalvino nežinia iš kur salėje atsiradusios trys raudonos būtybės. Viršūnę ši intriga pasiekė, kai jos atsirado užkulisiuose pasveikinti pianisto kairės rankos...“ (Respublika, 1994-03-03) Vakar jis skambino šokio, šviesų ir muzikos fejerijoje „Coco“ – šiuo spektakliu Lietuvos operos ir baleto teatre pradėtas tarptautinis mados festivalis „In Vogue ʹ99“. Spektaklio nemačiau, nes vakar klausiausi kito pianisto – Andriaus Žlabio.

„Don Pedro – Petras“, 1989 m.

„Noktiurnas“, 1970 m.

Dailininkės Irenos Žemaitytės-Geniušienės piešiniai

tingiausios pianisto ir orkestro garsų spalvos.

Stebuklo tąsa – Antroji baleto „Dafnis ir Chloja“ siuita. Virtuozų muzikų orkestras, virtuozo diriguojamas, griežė spalvų ir minties meistro muziką. Kompozitoriaus valia kulminacijose nuostabiu netikėtu tembru orkestro instrumentus praturtino choras...

Kaip retai „Dafnį ir Chloją“ atliekant orkestrą praturtina choras, taip netikėtai ir publikos emocijų spektrą

– Visuomet praleidžiu Žlabio koncertus, – su širdgėla klausėsi manųjų įspūdžių Petras. – O gaila... Tas vaikinas nepaprastas! Bet šį kartą dėl „Coco“ – tai nesigailiu. Nepaprastas, galingas įspūdis! Pjesės tik 3 puslapiai – o spektaklis turiningas... Pirmasis Coco atvykimas į Paryžių, jos dainelė. Ten, kavinėje, ir aš atsidūriau – skambinau truputį E. Satie, C. Debussy... Įsivaizduoji – aš grojau tarytum orkestras: akompanuodamas, komentuodamas, kurdamas būsenas... Paskui kankanas... Monologas – jau vyresnė Coco – Dalia Overaitė skaito, o aš ją lydžiu Debussy preliudu „Žingsniai sniege“.

Pianisto pasakojimas vaizdingai kuria įvykio įspūdį. Jaučiuosi tarsi ten buvusi. Ir mintyse dar labiau stebiuosi šio žmogaus įtaiga. Žodžiai, mintys liejasi, lygiai taip pat mane įtraukdami į jo valios sūkurį, kaip ir jo skambinama muzika. Gaivių sulčių stiklinė ir cigaretė (sako, nerūkydamas negali kalbėti) dar labiau atgaivina ir žodį, ir mintį...

– Man reikalingas teatras. Juk ir augau, galima sakyti, teatro užkulisiuose. Operos teatre su broliu Juliumi vaidinom visus vaikų vaidmenis. „Karmen“, „Pikų damoje“, „Porgyje ir Besėje“ – paskui juodai išsigrimavę net ir po miestą vaikščiodavome.

Beje, scenos karjerą vaikystėje su pačia Ingeborga Dapkūnaite pradėjome! „Pikų damos“ vaikų būryje susitikome. Ir „Halka“ buvo, ir „Lohengrino“ finalinė scena... Grimo kvapas, užkulisiai, pagaliau uždangos pakilimas, kai sėdžiu tarp žiūrovų, – be galo artima, tiesiog sava. Teatre jaučiuosi

Muzikos barai / 47

SUKAKTYS kaip namie. Ir dar... Toks sentimentalumas apima! Galiu net apsiverkti nuo menkiausio nieko. Štai ir šiemet Kaune naujametinę „Traviatą“ žiūrėjau, tai vos tik pasakė: „Aš myliu“ – taip ir apsiverkiau... Staiga pagailo ir savęs, ir Violetos... Net pats išsigandau tokio savo primityvumo. Bet kai Mozarto laiškuose perskaičiau, kad ir jis atėjęs į teatrą susijaudindavo iki ašarų, nusiraminau. Kažkas tame yra.

Vaizdajuostėse to niekados nesurasi.

Nemėgstu aš jų. Net patys žymiausi pastatymai, puikiausi atlikėjai man nesukelia to virpulio, kurį jaučiu net ir eiliniame teatre. Svarbu pats teatras...

– Dar anksčiau esi prasitaręs, kaip Tau svarbūs draugai. O juk tarp jų gausu ir daugiau ar mažiau su teatru susijusių.

Bet ne su „mūsų“ – muzikiniu... Beje, ir šį kartą į dramą patekai tikriausiai bičiulio režisieriaus pakviestas. Kas gi suvedė Tave su tais „ne savosios“ gildijos atstovais?

– Aš tikrai to koncerto niekad neužmiršiu. Ne dėl „būtybių“ – dėl meninio įspūdžio. Ir ne kartą stebėjausi, kad ir prieš savo valią, skirdama tam tikrą dalį to vakaro interpretacijų sėkmės ir jų pasirodymui. Vis dėlto muzika – teatras. Ir jai gimstant labai svarbi aplinka, tiksliau, jos būsena... Bet ar Tavo įvaizdžiui – nepamirškime: Nacionalinės premijos laureatas, dabar jau ir profesorius (beje, LMA jauniausias) – nekenkia toks bičiulių šėlsmas?

– Kitaip negalima. Ką reiškia Nacionalinės premijos laureatas? Profesorius? Argi tai jau viskas? Gyvenimo nebėra? Turi būti kažkas gyva!..

Rimas Geniušas su tėvu Juozu Geniušu, 1926 m.

– Rečitalis nėra miręs žanras. Žinoma, šiandien įdomu pažaisti kitaip.

Bet vienoje programoje skambinami Haydno, Schuberto, Debussy ir Prokofjevo kūriniai taip pat gali atgyti, naujai suskambėti būtent tarpusavyje derinami. Žinai, klausydamas ano savo rečitalio įrašą (1998 m. Vilniaus festivalyje), maniau, kad gal net per daug turininga programa. Mirė Sviatoslavas Richteris, ir aš labai daug tomis dienomis apie jį galvojau. Jis – vienas iš mano mėgstamiausių atlikėjų.

– Net nežinau. Man daug kas gyvenime nutinka tarsi savaime. Tikrai šiandien negaliu pasakyti, kaip mano gyvenime atsirado Sandra ar Oskaras. Matyt, taip turėjo būti... Bet man jie labai svarbūs.

– Betgi ir pokštų jie Tau prikrečia!

Turbūt niekad neužmiršiu Tavo skambinto Ravelio Koncerto kairei rankai. Ne tik muzika, bet ir tos nenusakomos raudonosios būtybės kūrė vakaro būseną.

Tąsyk žadėjai kada nors vis dėlto išduoti paslaptį, kas slėpėsi po tais drabužiais.

– Taigi ten buvo kostiumai iš Oskaro spektaklio „Labas Sonia Nauji metai“! Tik dar nebuvo jo mačiusių, tai daug kam nemalonaus išgąsčio bičiuliai pridarė. O po kaukėmis slėpėsi šiandieną žymios personos – dizainerė Sandra Straukaitė, dailininkė dizainerė Eglė Rakauskaitė (beje, arši modernistė) ir Algis Makarevičius.

Sumaištį jie tuomet sukėlė kaip reikiant. Tai buvo bankų krizės metas.

Kažkas orkestre prasiskolinęs buvo, tai išsigando, kad su juo sąskaitos bus suvestos. Kažkam pasirodė, kad tai marsiečiai ar dar velniai žino kas...

Net maestro Domarkas nenorėjo eiti į sceną, kol jie bus salėje... Bet paskui ėjom, grojom. Ravelis gal kiek nervingas dėl to išėjo. Bet jį skambindamas jaučiausi puikiai. Man tiko tas nervas...

Muzikos barai / 48

– O ar nepagalvoji, kad toks teatrališkumas („gyvumas“) vėliau kenkia Tavo muzikavimui. Aš ne sykį tiesiog visa esybe prieštaravau Petrui Geniušui, skambinančiam „normalią“ rečitalio programą. Nevalingai lauki ko nors netikėto, efektingo.

– Betgi juk ir jis mėgino eiti į muzikos teatrą. Salės prieblanda, apšviestas fortepijonas, gėlės... Kam jam to reikėjo?

Rimas ir Petras Geniušai

Petras ir Lukas Geniušai

– Taip Richteris skambindavo jau gyvenimo pabaigoje. Jis grodavo iš natų, nes bijojo pamiršti tekstą. Reikėjo kažkaip tą natų buvimą ant pulto „apžaisti“ – ir jis šiek tiek teatralizuodavo rečitalį. O programa dėl to nekito! Jis grodavo rečitalio standartą! Ir italas Arturo Benedetti Michelangeli, ir anglas Johnas Ogdonas... Visi taip groja! Ir jeigu grojama gerai. tai tikrai nieko netrūksta. Beje, kai groja įdomus pianistas, tai man jau ir nesvarbu, ką jis groja. Man tiesiog įdomu. Žinoma, kai klausausi vidutinio pianisto, tada jau kas kita.

– Ar nepajutai – Tu vis kartoji „grodavo“! O dabar? Nejaugi nesinori ko nors kito? Juk pats sakaisi nemėgstąs rutinos. Kodėl gi Tau tuomet neskambinus kokios teatralizuotos išmonės vietoj

grok – tarsi tik šiandien būtų parašyta. Ir dar Tavo paties sukurta!“ Išėjau tąsyk tylėdamas. Bet nuo tada iš tiesų grodamas Čiurlionį įsivaizduodavau, kad ta muzika gimsta čia pat, dabar yra kuriama... Ir tas, regis, pasiteisino. Ir Kaune bandžiau tą patį daryti.

Kas girdėjo, sako, pavyko... Beje, tai buvo vienas iš tų vienkartinių projektų, kurių sklidinas mano gyvenimas.

Dirbau dirbau, išėjau vieną kartą į sceną, o daugiau parodyti nėra kur.

Turiu dar vieną svajonę – bendrą koncertą su bičiuliu aktoriumi. Tai fenomenalaus tembro baritonas. Jis kalba – ir visai nesvarbu tekstas: laiko tave prikaustęs, tavo jausmus ir mintis valdydamas. Jis vienas gali būti scenoje valandą, ir niekam nepabos.

standartinės programos? Še tau, kad nori – peršu Tau tai, ko noriu aš!

– Mano atžvilgiu kritikai taip ir turėtų daryti. Ne kritikuoti, kad ne tą natą sugrojau, o patarti, ką dar galėčiau padaryti. Inspiruoti turėtų...

Kritikas gali kur kas geriau matyti už mane bendrą situaciją, pasakyti, ko reikia.

Beje, „Coco“ spektaklyje, kai atlikau tarsi orkestro funkciją, man nepaprastai patiko. Pavydžiu operos dirigentui – jis groja tuomet, kai kas nors vyksta. Tai nepaprastas jausmas!

Nuostabu!

Ir tikrai projektai jau sukasi galvoje...

– Niekaip nesulaukiu, kad kas nors paskambintų, tarkim, Debussy preliudų ciklą tuo pačiu metu rodant impresionistų tapybos skaidres. Muzika ir reginys – argi nepadėtų jie vienas kitam? Dar žodis... Neabejoju, kad patiktų net tiems, kuriuos baido jau pats žodis „rečitalis“...

– Ką tik Kauno filharmonijos salėje skambinau Čiurlionio preliudus su jo darbų skaidrėmis. Tai žiaurus iššūkis.

Padaryti, kad nenusibostų 40 minučių Čiurlionio muzikos. Ką čia slėpti, šiandien interpretuoti Čiurlionį nėra lengva. Patraukti klausytoją, įvesti į jo dvasios pasaulį, kad valanda nepabostų, labai sunku.

Beje, prieš 5 metus kažką panašaus darėme Vokietijoje, tik tuomet lengviau buvo, nes griežė ir Čiurlionio kvartetas. Beje, su Debussy būtų lengviau – vis dėlto jo preliudai ryškesni, įdomesni ir būsenomis, ir formos sandara. Profesionaliau sukomponuota. Kiekvienas mes subjektyviai jaučiame Čiurlionį. Ir aš jį labai myliu, man jis brangus. O netradicinį preliudų pateikimą inspiravo kompozitorius Feliksas Bajoras. Kai ruošėmės kelionei į Vokietiją, turėjau organizatoriams nusiųsti įrašą. Tais laikais kokybiškai įsirašyti nebuvo lengva, o F. Bajoras turėjo įsirengęs studiją.

Programą įrašęs klausiu: „Kaip šios dienos kontekste skambės Čiurlionis Vokietijoje?“ O jis man tiesiai ir atsakė: „Jeigu taip grosi, tai labai blogai skambės.“ Taip ir pasakė. Tiesiog smogė žemiau juostos. Aš jo vėl klausiu: „Tai kaipgi reikia groti šiandien Čiurlionį?“ – „Kaip modernią muziką

– Ar daug pianistų pasaulyje šiandien dirba netradiciškai siedami savo muzikavimą su kitais menais?

– Esu matęs įdomių projektų.

M. Muračas (ką tik Lietuvoje su juo skambinome F. Poulenco Koncertą dviem fortepijonams) dirba Amsterdamo balete – skambina spektakliams, tarytum vietoje orkestro. Tai jau nusistovėjęs žanras. Štai, pavyzdžiui, Carlo Vineʹo sonata, kurią aš nepaprastai mėgstu (pritrenkianti savo virtuoziškumu!) ir jau kelis kartus grojau Vilniuje, parašyta baletui.

Norėčiau, kad Andželika Cholina pastatytų ją su baleto artistais. Nepaprasta, choreografiška, džiazinė muzika. Trečiuoju pedalu – daugybė efektų. Iš pastarųjų dešimtmečių tai, ko gero, pats efektingiausias kūrinys.

Konkursuose ji pranoksta net šiaip jau efektingiausia tarp pianistų laikomą S. Prokofjevo Šeštąją sonatą.

– Petras Geniušas – konkursų Saragosoje (1989, Ispanija), Cincinatyje (1991, JAV), Oberline (1991, JAV), Palm Biče (1992, JAV) laureatas. Kaip šiandieną vertinį šį reiškinį? Ar tai būtina biografijos eilutė, ar šiek tiek daugiau? O gal atvirkščiai – menui (ir sveikatai) kenkiantis reiškinys?

Dailininkės Irenos Žemaitytės-Geniušienės anūkui Lukui sukurtas „filmas“, 2002 m.

– Kol buvo Tarybų Sąjunga, tarptautinių konkursų laureato vardas atverdavo visas koncertinių organizacijų duris. Be laureato vardo negalėjai koncertuoti. Tačiau aš pataikiau kaip tik tokiu momentu, kai tas vardas jau nebeteko tokios didelės reikšmės. Bet konkursai turi būti. Tarsi dar vienas

Muzikos barai / 49

SUKAKTYS diplomas šalia aukštosios mokyklos baigimo, magistrantūros ir aspirantūros diplomų. Turi būti parašyta, kad esi laureatas, nes kaip kitaip įrodysi esąs tarptautinės klasės. Tarytum kokia etiketė... Tik patys didžiausi genijai kaip Jevgenijus Kisinas arba Arkady Volodosas – sprogstantys tarsi atominė bomba – gali neturėti tokių vardų.

Čia tas ir tas įvyko, ten buvo taip ir taip... Sūkuriai. Kartais jie duoda fantastišką kūrybinį sprogimą, o kartais – priešingai, labai slegia. Ir tuomet džiaugiuosi nusimetęs tą naštą svetimame viešbutyje, kur manęs niekas nepažįsta. Lygiai taip pat ir su šeima.

Viena vertus, visuomet malonu, kai žino, kad aš Irenos ir Rimo Geniušų sūnus ar Juliaus brolis. Aš prisirišęs prie šeimos. Bet ir nusimesti visą tą naštą man labai svarbu. Likti niekam nepažįstamam, nežinomam.

– O nuo kelerių metų reikia pradėti ruoštis konkursui? Štai Tavo devynmetis sūnus Lukas skambina fortepijonu – kada jį ruoši pirmajam konkursui?

– Sykį pajutau, kaip mama jaudinasi dėl Tavo įvaizdžio. O gal jai net svarbiau nei Tau, kokį Tave mato aplinkiniai?

– Nežinau. Beje, jis jau Maskvoje, kažkokiame vaikų konkurse, yra laimėjęs pirmą vietą. Ir Didžiojoje konservatorijos salėje grojo (kaip laureatas!).

– Mama turi savo estetinius ir moralinius principus. Jai kartais atrodo, kad mano įvaizdis per daug lengvabūdiškas, vėjavaikiškas. Toks lyg ir nerimtas.

– O Tu?

– Aš dar ne... Tik egzaminus ten laikydavome. O dėl sūnaus... Norėčiau, kad jis geriau būtų dirigentas.

Nes juk šiandien sakoma, kad dirigentas perka solistą – ne atvirkščiai.

Vasarą galėsi pasiklausyti: Pažaislio festivalyje grosime šeimomis – Katiliai ir Geniušai. Marija (brolio duktė) ir Lukas, Raimonda Katiliūtė, Raimondas Katilius ir aš. Julius Geniušas diriguos.

Su tėvu keturiomis rankomis

– Bet grįžkime prie Tavęs. Viename interviu palyginai save su viešbučių žmogumi. Hotelmann. Tarsi pabrėždamas, kaip svarbu Tau būti tokiam, koks nori būti šią akimirką. Be jokios praeities, vardo ar giminės...

– Žurnalistė manęs nesuprato. Tai buvo perpasakota citata. Įsivaizduok fantastišką interviu: Glennas Gouldas kalbina Arthurą Rubinsteiną! Ir šitą frazę apie save pasakė juokaudamas A. Rubinsteinas. Suprask: gyveni kiek nori, o išvažiuodamas susimoki už viešbutį. G. Gouldas paprieštaravo, kad jis, priešingai, ne hotelmann, o motelmann – ten gali iš karto susimokėti ir toliau gyventi be rūpesčių.

Fantastiškas interviu. Susitinka dvi epochos. Rubinsteinas gerai žino, kas jį kalbina. Vienoje vietoje atvirkščiai – Rubinsteinas klausia Gouldo, kodėl gi jis negroja publikai. „Negi jums svetimas tas jausmas, kai laikote pauzę ar tęsiat kokią natą ir jaučiat, kad pirštų galiukuose laikote visas jų sielas?..“ Į tai Gouldas atsakė: „Aš neįsitikinęs, kad man reikalingos tos jų

Muzikos barai / 50

Scenoje su sūnumi – džiaugsmas ir atsakomybė

Luko Geniušo šaržas

sielos“... Puikus atsakymas!

O dėl viešbučių... Vilniuje kartais jaučiu, kad kiekvienas kampas tarytum neša asmeninės istorijos naštą.

– Anksčiau man atrodė, kad Tavojo mąstymo gelmė – tarytum tos gilios šeimos kultūros šaknys. Visa giminės istorija prabildavo Tavo muzikoje. Ir štai sykį per radiją kalbėjai apie kompozitorių rankraščius. Gal mes tikrai Tavęs nepažįstame? Gal išorinis bohemiškumas mums tiesiog užgožia Tavo esmę...

– Tikiu atsitiktinumu. Tai, ko man reikia, aš kaip nors ir gaunu. Japonijoje mūsų mokiniams muzikos istoriją dėsto muzikologas fanatikas. Jis skrupulingai tyrinėja kompozitorių rankraščius ir net dovanoja jų kopijas mums. Kai ką buvau matęs ir anksčiau. Londone, Britų muziejuje, mačiau fantastišką rankraščių kolekciją. Štai, pavyzdžiui, J. S. Bacho rankraščiai. Kaligrafiška rašysena.

Visą valandą net išsižiojęs stovėjau ir žiūrėjau. Man net ne tiek svarbios detalės... Nors ir jos labai svarbios.

Tarkim, crescendo trukmė ar šiaip kokios pastabos paraštėse. Gali atrasti ir redaktorių klaidų: vietoj ritenuto – tenuto... Neaiškiai parašyta... Bet svarbiausia – rankraštyje jauti charakterį!

Pažiūrėjau Chopino Polonezą-fantaziją ir pamačiau, kad rašė ligonis. Visi pasažai kreivi... Jis iš tiesų tuo metu labai sunkiai sirgo, aukšta temperatūra – tiesiog kliedėjo rašydamas. Ar gali tokie dalykai neatsiliepti interpretacijai? Arba Beethoveno kūriniai.

Tiesiog matai lūžtančio pieštuko pėdsakus ties crescendo. Tai įsivaizduok, kokios emocijos tryško juos rašant!

Kaipgi gali kitaip tokias vietas interpretuoti?

– Net keistai skamba, kad maža detalė didžiulio kūrinio visumos dramaturgijoje (Tavo pavyzdyje ritenuto ar tenuto) galėtų lemti interpretaciją. Na, koks gi skirtumas – viena nata tenuto ar frazė ritenuto, kai skamba milžiniškas Polonezas-fantazija?

– Gali. Ir dar kaip!

– Tai nuo ko pradedi mokytis naują kūrinį? Ar nuo visumos koncepcijos, ar nuo detalių analizės? Gal dar ir iš rankraščių groji...

– Žinomus kūrinius visuomet imu jau gerai žinodamas, ką ir kaip režisuosiu kitaip. Tad pradedu nuo detalių – nuo kruopštaus darbo. Aš amatininkas. Darbininkas. Gal ne visuomet pavyksta realizuoti, kas sumanyta, scenoje ką nors tenka aukoti impulsui. Bet ruošiuosi visuomet labai kruopščiai. Tiesiog pedantiškai.

Ir smulkūs dalykai nežmoniškai svarbūs. Skambinti tik bendrais potėpiais – tai jau būtų neprofesionalu.

– Taigi išorinis nerūpestingumas, bohema – tik fasadas?..

– Gal ne man vienam taip: kiekvieno, kuris rimtai dirba, įvaizdis skiriasi nuo realybės. Tas pats Chopinas...

Toks perfekcionistas iš tikrųjų. Kas galėtų pagalvoti! Kiek kartų taisyta, tvarkyta, perrašinėta. Chopino laisvė padaryta, iškovota ir užtarnauta! Nes jeigu darysi taip, kaip užsimanė, tarkim, tavo kairė koja, nebegalėsi turėti pretenzijų, kad kas nors dar gaištų laiką tavo menui. Kad tavęs klausytų.

– Kas daugiausia įtakos turėjo Tau kaip pianistui?

– Turbūt viskas prasidėjo nuo tėvo. Pianisto ir dirigento Rimo Geniušo. Jis pats pasakoja, kad mes su broliu žaisdavome tame pačiame kambaryje, kuriame jis grodavo. Poros metų būdami raičiodavomės ant kilimo, o vos jis intensyviau į grojimą įsitraukdavo, tuoj nutildavome...

Rimtai mokytis pradėjau gerokai vėliau, ko gero, penktoje klasėje. Vasarą.

Su broliu buvome išvežti į pionierių stovyklą. Tai buvo toks siaubas, kad pirmą kartą gyvenime tikrai nuoširdžiai ėmiau svajoti apie fortepijoną.

Po kelių dienų tėvai mus turėjo parsivežti, ir čia pat neraginamas puoliau prie instrumento. Tai buvo Bachas.

Juo ir susirgau. Ilgam. Visus namie buvusius įrašus iki skylių „nugrojau“. Interpretuotojų favoritu taip pat ilgam tapo Glennas Gouldas. Tuo metu mokykloje mokiausi L. Drąsutienės klasėje. Niekuo neišsiskyriau.

Aš – vėlyvas. Ilgai brendau.

Paskui amato mokiausi pas visus po kažkiek. Didžiausią „revoliuciją“ patyriau Veros Gornostajevos klasėje.

Matė ji mus tarsi rentgenas – kiaurai.

Turi būti vidumi tikras, melo nepakęsdavo... Kai važiavau į Maskvą, nesijaučiau labai blogai grojąs. Bet kai sėdau prie fortepijono toje klasėje, kur kabo Henriko Neihauzo portretas, kurioje mokėsi Richteris... O dar garsi profesorė... Ji įeina į klasę – ir atmosfera tokia, kad aš pats savęs nebenoriu girdėti. Jai nieko net sakyti nereikėdavo! O ji dar ką nors „tokio“ pasako: „Ar nesulaužei instrumento?..“ Ji pasakyti galėjo visaip.

Ir žinai, netgi ne žodžiai esmė... Ji tiesiog tave sugriaudavo, sunaikindavo.

Turėjau viską pradėti nuo nulio. Tarsi vandenin įmestas išplaukti... Arba išplauksiu, arba ne. Tai labai drastiškas metodas. Nedaug kas taip gali. Turi būti labai stiprus, kad po to tave dar ir ištemptų. O ji kaip tik tokia ir buvo.

Ji galėjo duoti tokį impulsą, kad ne tik sugriaudavo, bet ir pati pasiūlydavo resursų naujo rūmo statybai. Susitikimas su Vera Gornostajeva tikrai buvo revoliucingiausias etapas mano gyvenime. Bet po kelerių metų po truputį pradėjau nuo jos tolti. Nelikau grynu jos mokiniu. Pasiklausė ji mano CD ir pasakė nieko nematanti iš savojo mokymo. „Labai įdomus esi, – sako.

– Savitas... Muzikantas...“ Nemažai dirbau su profesoriumi Levu Naumovu. Jo pamokose tiesiog sėdėdavau. Planavau pas jį mokytis įstojęs į aspirantūrą. Taip su Gornostajeva nutarėme – ji pati pasiūlė. Su aspirantūra nieko man neišėjo. Pas Naumovą nesimokiau, bet įtaką jis man padarė milžinišką. Unikalus muzikantas. Vaikščiodavau ir pas Dmitrijų Baškirovą, stebėdavau jo pamokas...

Iš atvažiavusiųjų ypatingą įtaką man padarė Martha Argerich. Pirmą kartą Maskvoje ji skambino su Gidonu Kremeriu, griežusiu po ilgos pertraukos.

Turėjau laimės jai natas vartyti per

repeticiją... Jos kontaktas su instrumentu fantastiškas! Pats prisilietimas tarytum kitoks... Kosminis!.. Ji tarytum vulkanas... Gyva, pulsuojanti...

Kaip ugnis! Mačiau visa tai iš arti. O dar ir paklausti šio bei to sugebėjau.

Labai įdomių dalykų pasakė... Technologinių.

Andrius Kuprevičius, gyvenęs Amerikoje, buvo vienas iš tų, kurie pastūmėjo mane į autodidaktiką. Jis perskaitė fantastiškai daug knygų.

Apie pianizmą – turbūt visas. Jis viską žinojo. Jam aš labai daug grojau.

Jis buvo maksimalistas: jeigu groji ir užkliudai kitą klavišą – baisu! Turi groti taip, kad nieko neužkliudytum!

Net paliesti kito klavišo nevalia! Labai mėgo Arthurą Rubinsteiną. Ypač įdomių dalykų sužinojau apie pedalizaciją. Visai kitokių, nei mokydamasis Gornostajevos klasėje. Beje, darbo su įvairiomis to paties kūrinio redakcijomis taip pat iš Kuprevičiaus išmokau.

– Analizuoji po kelias kūrinio redakcijas?

– Visada! Viską, kas tuo metu man prieinama. Šiais laikais kitaip neįmanoma. Kitaip – provincialumas... Vakar Statkevičius man guodėsi: „Viską padariau gerai, bet prancūzai neteisingą batų kulniukų profilį pastebėjo.“ Įsivaizduoji – pagal nuotraukas knygose atkurta žymioji Coco Chanel suknelė „Šermukšnėlė“ visu kuo įtikino prancūzus, bet batų kulniukai – ne tie!

– Kiekgi salėje gali būti tokių išprususių Tavo koncerto vertintojų?

– Gal ir nemažai. Štai jeigu groju Maskvoje – kolegos, draugai ateina manęs paklausyti. Kaip kad dirigentas Jonas Aleksa sako: reikia visiems įtikti. Šiaip jau aš visų pirma groju sau.

Mano vidinis kritikas pirmas viską pastebi, aš daug ko sau neleidžiu. Ir nežinoti neleidžiu visų pirma. Aš labai daug turiu žinoti eidamas į sceną.

Yra Japonijoje žymi pianistė Chiroka Takamura. Ji – milijonierė. Kartą pakvietė mane į savo rečitalį – skambino J. S. Bacho Gerai temperuotą klavyrą. Šiaip ji labai romantiškos prigimties. Galvoju: tai kaipgi ji čia dabar interpretuos?.. Ir staiga – puikiai groja! Taip įdomiai! Nustebino

Muzikos barai / 51

SUKAKTYS pats stiliaus suvokimas ir laisvumas...

Po koncerto klausiu, kaip visa tai jai pavyko. O ji man atskleidė didžiausią paslaptį: prie to koncerto 10 žmonių komanda dirbo. Muzikologai, kritikai, kolegos pianistai... Medžiagos, traktatai, rankraščiai... Buvo nagrinėjami įvairiausi variantai. Štai ką gali sau leisti už pinigus!

– Tu juk taip pat turi komandą: ir Koršunovas, ir Straukaitė... Ir be pinigų paruoši įdomius projektus!

– Labai noriu Williamą Byrdą groti. Tai toks pasaulis. Tarsi Bachas. Ir motetai, ir chorinė muzika. Įdomiai autentiškai jis atliekamas Anglijoje – kaip dainavo XVI a., taip ir dainuoja iki šiol. Jau esu ir aš grojęs, Akademiniame dramos teatre Juknevičiaus minėjime. Greta Liszto ir Skriabino muzikos. Visi vienu balsu sakė, kad kita muzika šalia Byrdo nublanko. Bet štai didesnio projekto dar nesugalvojau, nežinau, kaip jį pateikti klausytojams. Čia iš tiesų reikalinga visa komanda. Fortepijonu skambinant tik Glenno Gouldo plokštelę žinau.

Daugiau neteko nieko girdėti. Tad ir įdomu, ir žinių labai trūksta. Bet sau kiekvieną dieną groju Byrdo muziką, kartais taip gerai išeina.

Visą laiką labai nepraktiškai gyvenu. Mokausi, pagroju ir vėl mokausi ką nors nauja. Nuolatos koncertuojantis „rinkos“ pianistas gali paruošęs vieną programą groti ją mažiausiai 10, 20 ar net 30 koncertų, tuomet apsimokėtų įdėtas triūsas. O dabar – gal likimas saugo mane nuo rutinos?

Kiekvieną sykį vis naujų programų mokausi...

– Bet gal Tu ir pats dėl to šiek tiek kaltas. Argi maža koncertų fortepijonui, kad imi A. Skriabino „Prometėją“?

– Tai jau visai kita istorija. Primityviai paprasta. Man pasakė: Niujorkas, lapkričio 28, Skriabino „Prometėjas“. Pasirašai? Pasirašau. Niekas net neklaũsė. Buvo suplanuota tokia programa ir pakvietė mane. Išmokau „Prometėją“. Sezono atidarymo koncerte skambinsiu jį Vilniuje – nuostabus kūrinys. Niujorke buvo atliekama su spalvų partitūra. Vilniuje, matyt, šito atsisakys. Tiesą sakant, jeigu šiandien reikėtų spalvinti jo muziką, tai visai kitomis priemonėmis. Šou reikėtų daryti. Su šiuolaikiniais efek-

Muzikos barai / 52

tais... Amžiaus pradžioje Skriabinas galėjo tik jausti, ko jam reikėtų, bet techninio idėjos įgyvendinimo jis dar negalėjo numatyti...

– Nevengi ir ansamblinio muzikavimo. Su kuo esi grojęs?

– Daugiausia su Raimondu Katiliumi. O štai neseniai gimė naujas mūsų ansamblis su violončelininku Vytautu Sondeckiu. Labai smagus koncertas buvo. Ir publikai patiko: plojo stovėdama. Trio koncerte tai labai reta.

Balandį Sankt Peterburgo filharmonijoje violončelės genijus Kniazevas griežė smuiko programą. Smuiko sonatas! C. Francko – dar suprantu, daug kas iš violončelininkų groja, bet Beethoveno Ketvirtąją ir Brahmso Trečiąją sonatas smuikui?! Violončelės repertuarą jis jau visą seniai išgrojęs. Beje, puikiai groja ir vargonais.

Mes pažįstami nuo studijų laikų, ir koncerte buvo nepaprastai lengva su juo muzikuoti. Ir – kad ir kaip keista – labai lengva buvo groti su Yehudi Menuhinu. Kaip tada jaudinausi! Atėjome, pradėjome groti, ir muzika suskambėjo iš karto...

– Su dar kokiais dirigentais patyrei įsimintinų įspūdžių?

– Pats ypatingiausias – Jonas Aleksa. Su juo skambinau R. Schumanno Koncertą ir Prokofjevo Trečiąjį. Labai smagu buvo groti su tėvu – Brahmso Antrąjį koncertą Jūrmaloje skambinau pirmą kartą. Nuo vaikystės apie jį svajojau – labai sunkus koncertas. Ir nepraktiškas. Tačiau, mano nuomone, pats genialiausias. O sunkus jis įvairiomis prasmėmis. Viena jų – neefektingas finalas: reikia užmojo kaip Rachmaninovo Trečiajame, o precizikos – kaip Mozarto koncertuose...

Mažiausias vidinis falšas iš karto visą interpretaciją nurašo. Tai nepaprastas išbandymas atlikėjui. Turi atrasti vidinę tiesą. Kitaip jis „neįvyksta“...

Beje, netgi tuomet, kai „įvyksta“, publika niekados nerėkia, audringai neploja... Niekada...

– Užsiminei, kad dirigentas perka solistą. Kaip pakliūti į koncertą su garsiu dirigentu? Pažinčių reikia ar ko kito?

– Tai atskira tema. Labai komplikuota. Ne tik Lietuvoje – ir pasaulyje. Problema jau vien tai, kad pianistų gerokai per daug. Be profesinių

(muzikinių) savybių, turi reikšmę ir daugybė įvairiausių kitų dalykų: ir savotiška korupcija, ir mafija, netgi seksualinė orientacija... Arba pats turi būti labai geras organizatorius.

Tie dalykai man dabar neįdomūs ir aš tiesiog nenoriu gaišti jiems laiko.

Kol kas vis tiek ateina valanda ir kas nors pasiūlo koncertą. Jų vis dar turiu. O suktis rinkoje – bijau, kad tai gali atsiliepti muzikavimo kokybei.

Be to, labai svarbus toks tarsi įpakavimas: reklama kartais vaidina svarbesnį vaidmenį nei pats menas. Man daug įdomesnė alternatyva – underground variantas. Jis yra. Jis gyvuoja.

Ir aš mėginu gyventi šį gyvenimą...

– Ar išgyvensi? Turiu omenyje jau Tavo ir Tavo šeimos buitį.

– (Labai ilga pauzė)... Kol kas užsidirbu... O ateitis... Nežinau, kas bus.

Kaip bus – taip bus. Man taip įdomu.

Netgi nesirūpinant tuo specialiai, pasiūlomi nepaprastai įdomūs projektai. Aš tikiu aukštesne režisūra. O ten – kiek atiduodi, tiek ir gauni. Kartais iš ten, iš kur visai nesitiki. Svarbiausia neforsuoti įvykių. Nepasiduoti tokioms nuotaikoms. Beje, Lietuvoje dar nėra taip, kaip užsienyje. Pavyzdžiui, būnu Niujorke. Man sako: nueik pas tą ir tą po koncerto – jis naudingas žmogus. Pasveikink jį... Eik, prašyk, skaičiuok ir apskaičiuok...

Esu netgi bandęs tai daryti. Bet tai ne mano kelias. Kai pradedu forsuoti, nieko nebeišeina. Aš privalau gyventi, puoselėti vidinį meną.

– 5 ar 6 metus dirbai Japonijoje. Jeigu net ir ten juntamos finansinės problemos ir muzikų perteklius, tai kas leidžia vaikus mokytis muzikos? Kam šitas mokslas?

– Tiesą sakant, aš nežinau, kodėl taip yra. Tiesiog mistika. Fortepijono menas – narkotikas. Kai žmogus pradeda groti fortepijonu, jam norisi išmokti vis daugiau. Atsiranda nenusakomas godulys. Ir jau ne tu jį, o jis tave valdo. Jeigu pakliūvi, užkimbi už to godulio – viskas, tu žuvęs. Nors tai labai nuostabu. O pinigai... Visame pasaulyje nuolatos tik ir girdžiu: „Nėra pinigų“. Įsivaizduojate – niekur menams nėra pinigų! Tačiau vis dėlto kas nors vyksta. Ir aš mėginu į tai nekreipti dėmesio. Nes kažkiek pinigų vis tiek yra. Milijonų iš to nesu-

sikrausi... Į kitą pasaulį nenusineši...

– „Muzikos barai“ mėgsta lengvus biografinius skaitinius. Pavyzdžiui, spausdinom straipsnį apie Richardą Wagnerį ir tris jo moteris. Kiek moterų reikėtų rašyti prie Petro Geniušo vardo? „Petras Geniušas ir ...

– ... Clara Zetkin, Rosa Luxemburg, Martha Argerich, Clara Schumann, Coco Chanel ir taip toliau...

– Ar meilė padeda interpretacijos brandai?

– Nelabai... Trukdo...

– Kalbant apie dieviškąją meilę – ar esi praktikuojantis katalikas?

– Ne. Bet dažnai nešiojuosi su savimi Naująjį Testamentą.

– Kuri situacija iš Naujojo Testamento Tau įsimintiniausia?

– Kiekvienas žmogus turi išdidumo. Kartais net prieš savo valią. Štai nelabai seniai pajutau, kad mano ego truputį slegiamas kažkokios situacijos. Lyg esu priverstas kažką daryti, kas nelabai man pritinka... Mėgstu kartais stichiškai atsiversti šią išminties knygą: ką man pasakys... Paimu ir atverčiu – Jėzus plauna kojas savo mokiniams. Užvertęs galvoju, ar verta čia man šakotis, kai Jėzus plauna kojas savo mokiniams...

Dažnai panašių momentų būna...

– Atrodo, jau viskas pasiekta, viską jau turi... Jau karūnuotas... O kas toliau?

Koks dar ženklas iš šalies gali Tau parodyti, kad ką nors darai teisingai?

– Bet juk tai nieko nereiškia. Kas,

kad medalio (sąlygiškai vadinkime taip) jau nebegausiu. Juk ne dėl to dirbi... Dabar jau reikia skverbtis gilyn į vidų. Kiekviename milimetre ieškoti prasmių. Juk kiekviena sekundė – medžiaga darbui....

O be to, aš tiek turėjau gyvenime įvairiausių nesėkmių, kad tikrai užsigrūdinau... Pianistų padėtis pasaulyje tokia frustruojanti... Tas įvertinimas, kurį jau pelniau, man tik įkvepia tikėjimo savimi, kad dar galėsiu ką nors nuveikti. Pasitenkinimas ir nusiraminimas man tikrai negresia.

Bet aš laimingas žmogus – mano gyvenime hobis ir profesija sutampa.

Vis dėlto, tarp mūsų kalbant, muzika tikrai ne darbas. Grynas malonumas!

moralinė krizė. O žmonės ten gyvena labai sunkiai.

– Tai Tau vis vien, ar dirbtum, tarkim, banke, ar kaip kad dabar esi muzikas?

– Banke dar nestabiliau. Vieną dieną turi milijoną, kitą gali visko netekti, o trečią tave ir apskritai nušaus...

Aš priimu gyvenimą tokį, koks skirtas man.

– Tai nieko neplanuoji? Kas bus rytoj ar poryt? Kur ir ką grosi, kaip gyvensi? Žiūrėk, Sauliaus Sondeckio biografijoje įvykiai klostėsi taip dėsningai, kad šiandien, kai žiūrime atgal, galime matyti, kad jis kone dvidešimt metų į priekį planavo, ko sieks ir kaip pasieks. Tau šito nereikia?

– Saulius Sondeckis – genialus organizatorius. Man sunkiau. Aš gyvenu tiesiog stichiškai, gal net chaotiškai. Ir kartais pagalvoju, kad jeigu jau tiek pragyvenau – išgyvensiu ir toliau. Nes aš tikrai gyvenu čia ir dabar... Man svarbiausia, kad šiuo momentu būtų kokybė. Nesakau, kad važinėsiu 600-uoju mersedesu, važiuoju skorpionu – ir tai man labai patinka.

Aš tikrai į visa tai žiūriu gal kiek mistiškai. O gal ir iš šeimos tas požiūris į pinigus atėjęs. Nežinau kaip, bet kai labai reikia, jų būna. Bent jau tiek, kiek tuo metu reikia. Niekada ne per daug.

– Kai mūsų karta rinkosi muziką sovietmečiu, tai buvo lyg ir natūralu. Sakėme, bent jau meluoti nereikės. Muzikuojanti moteris – dar aiškiau. Vaikų auklėjimui tai tik padės. O vyrui?.. Ar nejauti, kad gyvenime reikėtų ko nors stabilesnio nei muzika?

– Bet kas gali būti gyvenime stabilaus? Tik mirtis stabili. Gyvenimas negali būti stabilus... Ir su tuo jau susitaikiau.

– Tai natūralu?

– Yra tam tikra iliuzija: keliesi, eini į darbą, grįžti... Bet tik kurį laiką. Po to vėl viskas staiga keičiasi... Ir galų gale krizės, pinigai... Net ir Japonijoje nuolatinės krizės! Mums kartais juokinga, kad ten gali būti finansinė ir

– Gal todėl saugiai jautiesi, kad už pečių visuomet yra šeima? Mama, tėtis...

Juk Tu visuomet sugrįžti „į namus“.

– Nori pasakyti, kad aš jais naudojuosi?

– Ne... Tik mėginu rasti Tavo gyvenimo ir muzikos formulę. Man tikrai nuoširdžiai atrodo, kad gyveni tarsi pagal muzikinį principą. Juk ir griežčiausioje formoje būtinas netikėtumo elementas...

n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

„Muzikos barai“, 1999 m. Nr. 6

Susitikimas su Petru Geniušu. Iš Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų LMTA dėstytojų kūrybos vakarų ciklo „Meistrai Didžiojoje“

Muzikos barai / 53

SUKAKTYS Audronė ŽIGAITYTĖ

L

yrine psichologine J. S. Bacho Mišių h-moll kulminacija vadinu Benedictus dalį. Įrėminta dukart suskambančios galingos Hosanna, tokia ji tampa anaiptol ne visuomet.

Bet nuo Mišių atlikimo 1990-aisiais Vilniaus rotušėje, kai pirmą kartą išgirdau Algirdo Januto ir fleitininko Valentino Gelgoto duetą (Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Saulius Sondeckis), kiekvieną kartą laukiu Benedictus su ypatingu jauduliu.

Lygus, nė kiek nevirpantis Algirdo balsas nenusakomo skaidrumo – tarsi bizantiška žydrynė, tarsi plazma, viršutinis ugnies sluoksnis... Plazmos atspalvio balsas!.. Kaip siela! Kaip kad siela neturi lyties – ir balsas tampa bendrosios giminės... Jam, tam balsui,

Balso anatomija: nuo Benedictus iki Hercogo Algirdui Janutui – 60 nei liūdna, nei linksma, nei baisu, nei šalta... Jis tarsi laikas – viskam abejingas...

Ilgam mūsų sąmonėje Janutas taip ir liko visų pirma nepakartojamas sakralinės muzikos atlikėjas. Ieškodama fragmentų „Auksiniam diskui 2004“, išklausiau LRT archyvuose saugomus Januto įrašus ir nustebau, netikėtai atradusi be galo įvairų, daugiaspalvį balsą, puikiai jaučiantį ne tik muzikos stilių, bet ir preciziškai atliekantį muzikinį ir žodinį tekstą. Klausaisi Rachmaninovo lyrikos – ir girdi atlapaširdišką Rusijos lygumų aistrą. Griego romansuose – skandinavišką santūrumą, o taip ilgai avangardistiniu vadintame Gruodžio kūrinyje „Pavasario naktis Berlyne“ – ekstravaganciją ir šmaikštumą. Dar turtingesnė balso spalvų paletė operų įrašuose. Tačiau įrašant G. Verdi „Rigoletą“ Klaipėdos muzikiniame teatre, stebėjausi dar labiau: lietuvių kalba atliekama Hercogo partija net be scenos reginio žaižaruoja meilės žaidimų atspalviais nuo skaistaus naivumo scenose su Džilda iki sunkiai valdomos erotinės aistros su Madalena. Žmogaus balsas tobulesnis ir tauresnis už bet kurį orkestro instrumentą. Ir tik jis vienintelis gali atskleisti labiausiai neapčiuopiamą jausmų sritį – žmogaus širdies pojūtį.

APIE VAIKYSTĘ

– Apskritai mano biografija gana paini. O gal priešingai – labai paprasta... Kadangi tėvas – karo gydytojas, labai daug važinėjome. Namuose visados kalbėjome tik lietuviškai, o auklėjimas ir mokymo procesas išėjo slaviškas.

Tad tai, kad gimiau Vokietijoje, – grynas atsitiktinumas. Tėvas tarnavo iš pradžių Karaliaučiuje (Kaliningrade), o kiek vėliau buvo perkeltas į Vokietiją. Taigi ten, Halės mieste, ir gimiau.

Mes visi iš Raseinių, iš Girkalnio kaimo. Džiaugiuosi savo kaimietiška kilme – gal iš čia tas gyvybingumas, sveikata.

Taigi pirmuosius septynerius metus, iki pat mokyklos, praleidau Vokietijoje. Tik sunkiai galima vadinti tai gyvenimu užsienyje – juk praktiš-

kai gyvenome kareivinėse, uždarose erdvėse. Bet vis dėlto vokiškus to meto automobilius prisimenu – kaip ir visiems berniukams, jie man labai rūpėjo.

Koks kariniame rajone uždaras buvo gyvenimas, liudija vienas mano vaikystės nuotykis – ėmiau ir pabėgau iš namų! Buvau tuomet ketverių. Dvi paras manęs ieškojo po visą Vokietiją – policija, sovietinė kariuomenė. O rado... pati mama. Pasak jos, stovėjo visai vilties netekusi prie kažkokių namų tvoros ir verkė. O ten, pasirodo, buvo vaikų darželis. Auklėtojos ją pamatė ir, sužinojusios, dėl ko mama verkia, atvedė prieš porą dienų užklydusį vaiką, t. y. mane. Mat buvau labai draugauti linkęs, matyt, kompanijos ieškojau. Šiaip gyvenimas tose erdvėse buvo ganėtinai įspūdingas – gyvenome

Algirdas JANUTAS Algirdas Janutas gimė Halėje (Vokietija). Dainavimą studijavo Minsko M. Glinkos konservatorijoje (Baltarusija), V. Polozovo klasėje, ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), V. Noreikos klasėje.

Dainavo Latvijos ir Estijos nacionaliniuose operos teatruose, Augsburgo valstybės teatre (Vokietija), Varšuvos Didžiajame teatre, Maskvos Didžiajame teatre, Malmės operos teatre (Švedija), Buenos Airių Kolumbo teatre (Teatro Colón, Argentina), Santjago operos teatre (Čilė), Karališkojoje Alberto salėje (Royal Albert Hall), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdos ir Kauno muzikiniuose teatruose, Tulūzos Kapitolijaus teatre, Genujos Karolio Felikso teatre (Teatro Carlo Felice), Maskvos konservatorijos ir Peterburgo filharmonijos salėse, Madrido „Auditorium nacionale“, Pleyelio salėje ir Eliziejaus laukų teatre (Paryžius), Lisabonos Calouste´ės Gulbenkiano fondo salėje (Lisabona), Miuncheno „Gasteig“ ir Leipcigo „Gewandhaus“.

Ypatinga tarptautinė sėkmė ir pripažinimas dainininką lydi atliekant kantatų ir oratorijų tenoro solo partijas. A. Janutas koncertavo su Prahos, Lietuvos valstybiniu, Lietuvos kameriniu, Sankt Peterburgo filharmonijos akademiniu simfoniniu, Maskvos P. Čaikovskio, Škotijos karališkuoju nacionaliniu, Anglijos simfoniniu, Karališkuoju filharmonijos, Londono filharmonijos, Islandijos nacionaliniu, Sankt Peterburgo ir kitais orkestrais.

Dainavo diriguojant Yehudi Menuhinui, Jurijui Temirkanovui, Güntheriui Herbigui, Vladimirui Fedosejevui, Aleksandrui Vedernikovui, Tamásui Vásáry, Jacekui Kasprzykui, Micheliui Plassonui, Mstislavui Rostropovičiui, Nikolajui Aleksejevui, Sauliui Sondeckiui.

Gastroliavo Argentinoje, Čilėje, JAV, Kinijoje, beveik visose Europos šalyse.

Tarp svarbiausių vaidmenų – Rikardas („Kaukių balius“), Kavaradosis („Toska“) , Rudolfas („Bohema“), Rinučis („Džanis Skikis“), Taminas („Užburtoji fleita“), Belmontė („Pagrobimas iš seralio“), Polionė („Norma“), Almaviva („Sevilijos kirpėjas“), Lenskis („Eugenijus Oneginas“), Apsišaukėlis, Jurodivas („Borisas Godunovas“), Valteris („Tanhoizeris“), Lohengrinas („Lohengrinas“), Don Chosė („Karmen“), Maksas („Laisvasis šaulys“), Karalius Edipas („Karalius Edipas“), Hercogas („Rigoletas“), Faustas (H. Berliozo „Fausto pasmerkimas“ ir Ch. Gounod „Faustas“), Florestanas („Fidelijus“), Eduardas („Vedybų vekselis“), Paolas („Frančeska da Rimini“), Laimutis („Gražina“), Herkus Mantas („Prūsai“).

A. Januto repertuare – W. A. Mozarto, A. Dvořáko, G. Verdi, R. Schumanno ir B. Britteno „Requiem“; W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Schuberto mišios; G. F. Händelio „Mesijas“, L. van Beethoveno IX simfonija, G. Mahlerio VIII simfonija ir „Daina apie Žemę“, A. Schnittke´s, D. Šostakovičiaus, L. Janáčeko, A. Schönbergo ir lietuvių kompozitorių šiuolaikiniai kūriniai.

A. Janutas – LMTA profesorius, dainavimą ir solinio dainavimo interpretaciją dėsto programose „Nord +“ ir „Intermusic“.

veikiančiame vienuolyne kartu su vienuoliais. Gal iš čia mano potraukis sakralinei muzikai?

Iš Vokietijos važiavome iš pradžių į Brestą, paskui apsigyvenome Minske.

Teoriškai patys gražiausi jaunystės metai ir prabėgo Baltarusijos sostinėje. Labai myliu Minską. Kartais net bijau suklysti: galvoju apie Minską, o pasakau „Vilnius“, sakau „Minskas“, o galvoju apie Vilnių. Minske ir pradėjau, ir baigiau mokslus, kariuomenėje tarnavau – du mėnesius šaudžiau iš Kalašnikovo kulkosvaidžio.

Pamenu, toks sunkus ir labai ilgas buvo... (Juokiasi.)

– O pažintis su muzika Vokietijoje ar jau Minske prasidėjo?

– Tėvų iniciatyva muzikos pradėjau mokytis labai anksti – Vokietijoje man samdė repetitorius. Be to, mano mama labai muzikali, tai kartu dainuodavome. Šiaip skambinau fortepijonu, ir dabar mėgstu savo malonumui groti. Bet sąmoningi muzikos mokslai prasidėjo jau Sovietų Sąjungoje.

– Vokietija, Rusija, Baltarusija... Kokiomis kalbomis kalbėjai nuo mažų dienų?

– Lietuvių! Namuose tiktai lietuvių. Išėjęs iš namų – rusiškai. Bet mama man pasakojo, kad aš ir draugus lietuvių kalbos mokydavau – net susimušdavau dėl raidės p: bičiuliai aiškina, kad čia r, o aš jiems – kad p.

Ir ne kitaip... Vėliau jau visiškai laisvai kalbėjau ir rusiškai, ir – Minske gyvendamas – baltarusiškai išmokau.

Vokiečių kalbos tikrai negaliu laikyti vaikystės kalba – jos pramokau, kai pradėjau vokiškai dainuoti. Kalbu angliškai.

APIE MOKSLUS

– Iš visų savo pedagogų ypač išskiriu Liudmilą Jefimovą. Muzikos mokslus ji buvo baigusi Peterburgo konservatorijoje (pas garsųjį pedagogą Avenirą Michailovą) ir, dėstydama muzikos technikume Minske, įgytas žinias bei metodus taikė dirbdama su mokiniais. Šiai pedagogei aš už daug ką dėkingas. Ji gana gerai mokėjo vokiečių kalbą ir netgi tais laikais, kai labai daug kas buvo draudžiama, įsigudrino su moksleivių choru atlikti

Muzikos barai / 55

SUKAKTYS beveik visą oratorijų klasiką. Štai kur slypi ir manosios aistros oratorijoms priežastys... Mes giedojome Bacho „Pasiją pagal Matą“ (žinoma, vokiškai ir be kupiūrų), „Pasiją pagal Joną“, Mišias h-moll, sakralinę Händelio ir Vivaldi muziką... Tai buvo ne formalus mokymo procesas, o pats tikriausias koncertinis gyvenimas.

Juk koncertuodavome su simfoniniu arba kameriniu Baltarusijos orkestru. Žodžiu, muzikos daugiausia mokiausi scenoje – ir tai buvo labai svarbu. Galima sakyti, jog būtent tada aš ir suartėjau su akademine muzika profesionaliai ir supratau, kad be jos negalėsiu gyventi. Ir man jau nebuvo svarbu, ar dainuosiu chore, ar solo, ar diriguosiu (mane nuolat kalbino studijuoti dirigavimą). Štai kartą važiavome vasarą į Krymą dviem mėnesiams rauti morkų.

Tai ką, manai, vežiausi laisvalaikiui?

Keturias juostas Bacho, Rachmaninovo, Čaikovskio muzikos...

– Na, o jaunimo muzika? Popsas?

– Ne, aš grodavau džiazą. O kas groja džiazą, tas popsą niekina.

– Ką jautiesi gavęs iš džiazo?

– Laisvės ir laiko pojūtį. Džiazas ir Bachas – tarsi broliai dvyniai. Manau, geriausias džiazmenas – Bachas.

– Pagrįsk.

– Muzikos negalima nusakyti žodžiais. O Bacho ir džiazo – ypač. Tai būtų tiesiog idiotiškas darbas.

Tikrai dėkoju likimui, kad mokiausi Minske. Beje, tarp pedagogų buvo labai daug Maskvos ir Leningrado konservatorijų auklėtinių. Ir jų nostalgija, trauka Maskvai bei Peterburgui (anuometiniam Leningradui) mums darė įspūdį, vertė įsiklausyti ne tik į jų dėstymą, bet ir sekti, kas vyksta šiuose miestuose. Taigi, kaip vokiečiai sako, Grund Kurs gavau tikrai solidų.

Jaunystėje mėgau ir teatrą – ir lankiau, ir pats vaidinau. Be to, labai daug skaičiau rusų klasikos. Tuo metu kaip tik buvo populiarūs ir netgi madingi Achmatova, Cvetajeva, Pasternakas, Achmadulina, Jevtušenka... Domėjausi ir meno istorija – du kartus per savaitę lankiau fakultatyvą baltarusių kalba prie Baltarusijos mokslų akademijos.

Muzikos barai / 56

– Baltarusių kalba? Kodėl?

– Man buvo įdomu. Tai visai kitokia kalba nei rusų – minkštesnė, švelnesnė, muzikalesnė. Baltarusiai itin nuskriausti dėl savosios kalbos panašumo į rusų – asimiliavosi ir buityje įsivyravo rusų kalba. Apskritai Stalinas jų inteligentiją išnaikino žiauriau nei kuriame kitame krašte: visus kunigus, mokytojus. Baltarusijoje apie tai teko kalbėtis su rimtais žmonėmis.

Gal būtent ten ir aš pirmąsias tikro principingumo pamokas gavau. Juk mačiau, kaip žmonės rizikuoja dėl įsitikinimų, kultūros, savo idėjų... Net į kalėjimus patenka...

O pirmasis mano dainavimo mokytojas, įskiepijęs meilę operos žanrui, – Viačeslavas Polozovas. Dabar jis gyvena Niujorke ir žinomas kaip Slava Polozovas. Būtent susitikimą su juo vadinu savo muzikinio kelio atskaitos tašku – tai jis mane įtikino, kad galiu būti dainininkas. 1984 m. aš be ypatingo vargo įstojau į Lietuvos muzikos akademiją, Virgilijaus Noreikos klasę. Beje, būtent Noreikos klasėje susipažinau su rusų muzikos klasika. Kad ir kaip paradoksalu, bet tai iš tiesų vienas puikiausių rusų muzikos atlikėjų – drįstu teigti – ir pasaulio mastu.

Lordas Yehudi Menuhinas – dar viena be galo daug įtakos man gyvenime padariusi asmenybė. Su juo susitikau Sauliaus Sondeckio dėka.

Maestro pristatė mane Menuhinui per gastroles Valensijoje 1990-aisiais.

Nuo tos dienos iki pat lordo mirties koncertuodavau su juo dešimtis kartų per metus daugybėje pasaulio šalių su pačiais įvairiausiais orkestrais.

Man iš tiesų labai pasisekė. Repertuaras buvo lyg ir tradicinis – Devintoji Beethoveno simfonija, Händelio „Mesijas“, Schuberto ir Mozarto mišios, Mozarto „Requiem“... Žinoma, Bachas, Mišios h-moll... Nepaprastai įdomūs būdavo ne tik koncertai, bet ir repeticijos. Jis nedaugžodžiaudavo, visuomet kalbėdavo lakoniškai, bet labai taikliai. Jo 80-metį šventėme Kaire, atlikome „Mesiją“. Keistas derinys, tiesa? Žinoma, Egipto žinovai pasakytų, kad nieko čia ypatinga – Egipte daug krikščionių... Ir vis dėlto... Menuhinas prieš koncertą tiesiog

pasakė, kad jaučiasi laimingas taip švęsdamas jubiliejų – tokio grandiozinio kūrinio atlikimu būtent Egipte, žemėje, kur viskas prasidėjo... Stebėtinai paprastas pastebėjimas, bet toli gražu ne kiekvienam tokią minutę ateitų į galvą. Jis pastebėdavo bet kokią smulkmeną ir visada mokėdavo pasakyti taip, kad kiekvienas įsimindavo.

Ir – kas ypač svarbu – pasakydavo laiku! Puikiai prisimenu jo pamąstymus apie gyvenimą, mirtį, apie Dievą ir... apie maistą... Kartą Vienoje prieš Haydno „Pasaulio sukūrimo“ įrašą jis nusivedė mus visus į Haydno muziejų. Jam tai buvo svarbu... Arba štai – pirmoji jo pamoka. Tąsyk repetavome Bachą. Staiga jis sako: „Eins, zwei, drei – vergiss das!“ Tai yra, pamirškite skaičiavimą, pamirškite taktus, vertikalus brūkšnys turi išnykti. Taktų kiekis – dar ne muzika! Jo formalistu niekaip nepavadintum...

– O su kitais dirigentais atlikti Bachą taip pat įdomu?

– Bachas tuo ir nuostabus, kad kiekvienas jį perskaito savaip. Ir niekas nežino, kaip turėtų būti. Egzistuoja instrumentai, kuriems ši muzika buvo kurta, autentiškų atlikimo būdų išmanymas daug ką lemia. Ir man tai patinka. Tai skamba gaiviai, bet... grožis toks subjektyvus... Atmestinai muziką atlikti galima ir senoviniais, ir šiandieniniais instrumentais. Regis, jau persirgome visomis ligomis ir dabar ieškome dvasinio, o ne formalaus atspirties taško. Ir ne taip jau svarbu, sutampa tai su „muziejiniais“ reikalavimais, ar ne.

APIE DAINAVIMĄ – Kokie vardai Tau tapo vokalo istorijos orientyrais?

– Skiriu vokalo ir dainavimo istoriją – man tai skirtingos sferos.

Vokalo istorija – labai siaura tema.

Man patinka Franco Corelli... Aš jį kelis kartus rašyčiau: pirmas–pirmas–pirmas. Mirella Freni... Luciano Pavarotti... Dievinu Lauri-Volpi. Jo filosofiją, nepriklausomybę. Nepaprastai gilus dainininkas. Daugelį fiziologinių procesų jis aiškino per metafiziką. Jis kalbėjo, kad įkvėpti reikia pasikliaujant Dievu... Ir visai nenuostabu, kad būtent pas Giacomo

Lauri-Volpi mokėsi Franco Corelli.

Nepaprastai mėgstu Jeleną Obrazcovą. Beje, apie ją galima būtų kalbėti aptariant tiek vokalo, tiek dainavimo istoriją.

Dainavimo istoriją pradėčiau nuo Marios Callas ir Fiodoro Šaliapino.

Tai patys svarbiausi vardai. Ir visiškai paradoksaliai galiu čia įterpti Alą Pugačiovą. Jos instrumentas – taip pat balso stygos, o pirmąjį savo veiklos dešimtmetį ji tikrai visa galva pranoko savo atstovaujamą žanrą! Ji buvo ir dainininkė, ir bardė, ir skaitovė, ir aktorė... Iš šiandieninių paminėčiau tikrai daug kolegų. Bet didžiausias pastarųjų metų atradimas – Badri Maisuradzė. Jo balsas, jo širdies energija... Jo klausydamas patiriu absoliutaus grožio būseną...

APIE OPERĄ IR... TIKĖJIMĄ – Ar ne per sunku atlikti ir sakralinę muziką, ir operas?

– Jeigu iš širdies ką darai... Galbūt nemoksliškai paaiškinsiu... Matai, balsas turi savo techniką. Daug technikų – nes kas gera Schuberto muzikoje, gali visai netikti atliekant Mahlerį. Autoriaus stilius, individualumas koreguoja ir atlikimo principus, manyčiau, mokymo praktikoje daugiau turėtų būti pasitikima vieno ar kito kompozitoriaus žinovais. Nesvarbu, kad tu dainininkas, bet jeigu puikiai išmanai Schuberto stilistiką, jos kilmės priežastis ir ypatumus – tai dėstyk ir pianistams, ir pūtikams, ir muzikologams...

Muzikos stilius, be abejo, veikia balsą. Man teko vos ne kasdien dainuoti pasijas pagal Matą ir pagal Joną Izraelyje (per keturias dienas dvi įrašėme į kompaktines plokšteles), o grįžus į Vilnių – G. Verdi „Requiem“.

Tokia „kaimynystė“ ardo ir balsą, ir sveikatą apskritai. Bet man skaudu dėl ko kita. Štai neblogai padainavau Bachą, ir viskas: ypač Lietuvoje man klijuoja etiketę – jis dainuoja tik Bachą, tik oratorijas ir pan. Bet aš esu įsitikinęs, – ir daugelis Vokietijoje taip sako – kad jeigu tu gali dainuoti Mozartą, patikėk, po dešimties metų galėsi dainuoti ir Wagnerį.

– O svajoji?

– Wagnerį?.. Turiu tam tikrų vidi-

nių prieštaravimų. Estetika – taip, bet Wagnerio idėjos man labai tolimos ir tikrai neimponuojančios. Tiesiog gal jo dar nejaučiu. O ko nejaučiu, to negaliu dainuoti.

Kad ir kaip būtų keista, panašus mano santykis ir su neapolietiškomis dainomis. Visą gyvenimą maniau – tai ne man. Gėdijausi dainuoti „O sole mio“... Matyt, nerasdavau savyje atitikmens džiaugtis paprastais dalykais. Pernai eilinį kartą lankiausi Italijoje (mokiausi pas dainavimo pedagogą), kiek vėliau Vienoje dirbau su italu dirigentu ir staiga supratau, kaip tas neapolietiškas dainas reikia dainuoti. Imituoti ar kopijuoti kurį nors garsų italų tenorą, žinoma, galėjau ir anksčiau. Bet dabar aš pats jaučiu, kaip reikia dainuoti, – ir tai mane džiugina...

Nors kai kas iš Wagnerio jau senokai yra mano repertuare: Valteris (iš „Tanhoizerio“), koncertinis Lohengrino atlikimas... Taigi jau žinau, ką tai reiškia.

– Kaip klostosi repertuaras: dainuoji, ką nori, kas patinka, ar tai, ką užsako?

– Žinoma, norėčiau dainuoti tai, ką noriu. Tik nežinau, kiek atlikėjų pasaulyje turi tokią prabangą. Tad būna, laimei, visaip.

O norisi to, ką myli. Štai Stravinskio „Karalius Edipas“. Pernai jau maniau, kad jo taip ir nedainuosiu, bet staiga pakvietė – dainavau ir Islandijoje, ir Peterburge. Puikūs chorai, orkestrai, solistai... Jaučiausi itin laimingas. Stravinskio muzika absoliučiai sutampa su Sofoklio tragedijos dvasia. Gal tai erezija, bet man atrodo, kad daugelyje graikų tragedijų brendo krikščionybės idėja. Štai, sako, Orfėjas kerėjo savo dainomis, pamiršdami vieną žodelį – sakraliomis dainomis. O tai jau būtų – giesmėmis. Tuomet ir reikia sakyti, kad Orfėjas ne dainavo, o giedojo! Orfėjas, giliai tikėdamas savo tėvu Apolonu, Heliju ir šviesa, giedojo maldas!

Lygiai taip pat – giedoti – manau, reikėtų ir „Karalių Edipą“. Tai savotiška, gal net pagoniška, bet vis dėlto – malda. Juk Edipas galėjo nepripažinti savo kaltės – argi galima jį kaltinti, kai visa, kas atsitiko, nutiko jam nieko nežinant?.. Jis galėjo pasakyti: at-

siprašau, aš nežinojau, kad ta moteris yra mano motina, aš nežinojau, kad ten buvo mano tėvas, aš dėl nieko nekaltas... Bet jis pasakė – taip, aš kaltas.

Ir savo krauju, savo akimis išpirko ne savo kaltę! Čia – jo poelgio, jo aukos grožis... Edipo tragedijoje jau slypi Kristaus kančia... taurumas... kilnumas... misija... pasiaukojimas... Ši idėja – daugiaprasmio gyvenimo apraudojimas – persmelkia visą muziką. Man tai labai brangu.

Ar žinai, kas sunkiai paaiškinama?

Stravinskio ritmika labai sunki: sinkopės, užlaikymai, poliritmija... Vargas, jei mėgini atkartoti natas! O kai išmoksti giedoti širdimi – alsuoji plačiomis melodijomis, nė nejausdamas, kaip ir kodėl tie sudėtingiausi akcentai su širdies plakimu sutampa... Labai aistringa, neformali muzika.

– Gražiai kalbi apie tikėjimą. Tokie dalykai neišmokstami – tai ateina tarsi su motinos pienu, iš vaikystės... Bet aplinka, kurioje augai – kariniai daliniai, – ar galėjo tuos jausmus įkvėpti?

– Tai didžioji paslaptis. Metafizinė. Nes žmogus su tuo ateina pats, kad ir kur jis būtų... O kaip stalinistiniuose lageriuose? Tikėjimas gelbėjo žmones!

Mes, kaip padorūs lietuviai, žinoma, laikėmės tam tikrų papročių – šventėme ir Velykas, ir Kalėdas...

Ypač religingas mano senelis – gal tai jis išmokė tikrojo religingumo?

Narsus buvo žmogus – kai sovietai Girkalnyje norėjo uždaryti bažnyčią, viso kaimo deleguotas jis važiavo į Maskvą ir išsikovojo teisę atstatyti per karą sudegusius maldos namus.

Jis man ir Šventąjį Raštą skaitė... Su juo ir melstis išmokau – ne paauglystėje, o tikrai labai ankstyvoje vaikystėje, kai viskas dar taip vaikiškai tikra ir skaistu... O juk kaip būna – net bažnyčios pastatomos, bet tikėjimo jose taip ir neatsiranda.

APIE MEILĘ IR... MOKSLĄ – Kur buvę, kur nebuvę vis grįžtame prie sakralumo... Bet juk dainuoji ir operas. Don Chosė, Hercogas... Tipingos (gal net plakatiškos) meilės istorijos...

– Italų operos aistros nepabuvęs Italijoje nesuprasi. Italai nekalba – jie... sprogsta. Nepaprastai impulsyvūs... ir ta aistra ne išoriška, ne

Muzikos barai / 57

SUKAKTYS teatrališka. Ji iš širdies! Čia pat tave iš širdies aprėkia, čia pat apsisukęs nuoširdžiai giria. Mes kitokie...

– Italų operoje meilė...

– O kokioje operoje „ne meilė“?

Visur meilė!

– Taip, bet Wagnerio operose tai globali, visatos meilė! Susijusi ir su dangum, ir su pragaru...

– Bet kuriame verizme visados rasime tą patį dieviškąjį elementą, nuo kurio pradėjome kalbą apie Bachą: po aistringos, „kruvinos“ muzikos skambės jausminga interliudija – bus sukurtas žavus dieviškas peizažas, abejingas žemiškoms aistroms.

– Tik ar gali lyginti Edipo pasiaukojimą – auką (gražiai jį išnarstei) su Kavaradosiu, „paaukotu“ dėl menko pavydo?

– Išoriškai dar menkesnis žmogeliukas yra Hercogas iš „Rigoleto“.

Bet kaip ten parašyta? Dievui vieno paklydėlio sugrįžimas vertesnis už dešimtį nepaklydusių! Ir tą akimirką, kai Hercogas dainuoja ariją (iš antrojo veiksmo) apie savo mylimą, apie pagrobtą Džildą... į jo gyvenimą tikrai grįžta neapsakoma šviesa – jis „suserga“ Džildos naivumu, gal net akimirką tampa skaistus... Don Chosė („Karmen“) apskritai keičiasi tiesiog kas akimirką. Čia jis neleistinai sentimentalus, čia – labai žiaurus, čia, žiūrėk, mylintis, o čia pat jau nekenčiantis. Nemėgstu, kai Chosė „išdainuojamas“ viena spalva – nelieka nei dramos, nei meilės, nei mirties...

– Bet ar galėjo Karmen mylėti Chosė?

– Jai galėjo pasirodyti, kad myli...

Ir to jai pakako.

– O ji išvis ką nors galėjo mylėti?

– O kaip Tu matuoji meilę? Ar ji turi būti visiems vienoda? Meilė – akimirkos miražas, cheminė reakcija... Ne meilė laimingos santuokos pagrindas, o tolerancija... Apie kokią toleranciją galėjo kalbėti karštakošis žudikas Chosė?

– Labai jau keistai kalbi apie meilę. Nejau taip ir manai? Kodėl tada tiek operų apie tą meilę prirašyta, jei tai viso labo „chemija“?

– O kas, jei ne chemija? Kiekvienas reiškinys turi keletą apibūdinimų ir keletą apibendrinimų. O viskas, kas vyksta „po to“, – pasekmė. Mokslininkai viską bando paaiškinti formulėmis, o menininkai – eilėmis. O juk labai daug bendra tarp fizikos ir muzikos,

Muzikos barai / 58

tarp matematikos ir muzikos... Ir tą patį reiškinį gali įvairiausiais būdais išreikšti. O esmė ta pati – niekas nesikeičia... Tu kenti kaip kentėjai. Tiesiog tą patį pojūtį gali skirtingai aiškinti.

Labai daug žinome apie savo aplinką ir beveik nieko – apie save.

Todėl XXI a. studijos bus apie žmogų.

Turime pagaliau pažinti save. Štai, tarkime, mano kūnas yra mano instrumentas.

Vadinasi, aš turiu jį labai gerai pažinti. O siela? Aš ją jaučiu, jos egzistavimą pripažįstu. Tačiau kartais aš ją jaučiu tiesiog fiziškai! Kai susijungia balsas su širdimi, su siela, atsiranda kiti virpesiai... Tada ir žiūrovai ją pamato... Ir nebekyla klausimų: tyliai, skardžiai ar aksomiškai... net tokių žodžių nėra!

– Bet labai mažai žmonių, kurie tai valdo. Tai arba yra, arba nėra. Tai – Dievo dovana...

APIE REŽISIERIUS IR DIRIGENTUS – Kiek padeda (ar trukdo) režisierius?

Ir apskritai, ką nauja dar gali pasakyti Puccini „Toską“ ar Verdi „Traviatą“ statantis režisierius? Stalas kairėje, stalas – dešinėje... Žinoma, provokuoju.

– Visada neigiamai vertinu ir tiesiog atmetu formalizmą mene. Panašu, kad dabar dažnai atrodymas operos mene svarbiau už dainavimą.

O kaip tuomet Montserrat Caballé?..

Man, pavyzdžiui, nei jos amžius, nei kompleksija netrukdo. Kartais vienas išraiškingas jos rankos pakėlimas, sutampantis su muzikos judėjimu, sukelia tokius sielos virpesius!.. Ir yra išraiškingesnis nei didžiausia batalinė scena. Bet, žinoma, esama visokių pastatymų. Ir nieko nėra baisiau, kaip dirbti su psichologijos, mąstymo nevertinančiu režisieriumi. Arba neišmanančiu muzikos – deja, bet teko dirbti ir su tokiais.

Režisūra – ne geografija (nuėjai ten, atsisėdai ten ir ten...), o kaip tu nuspalvinai žodį... Jei režisierius tau nepadeda nuspalvinti žodžio intonacijos, jeigu jis to net nereikalauja, jei jam tai visiškai nesvarbu!.. Žiūrėk, dainuoja sau personažas „poziciją nustatęs“, režisierius jį tarsi šachmatų figūrą pajudina – argi tai opera? Argi tai apskritai menas? Tuomet režisie-

riaus apskritai nereikia – paveikslus kur kas geriau sudėliotų dailininkas...

– Dainininkas ir dirigentas. Santykis... Juk gali būti puikiausiai pasiruošęs, gali turėti vaidmens koncepciją, ir staiga dirigentas ima ir viską sužlugdo.

– Sužlugdyti gali net ne dirigentas, o, pavyzdžiui, pinigų srautai... Taip taip! Kai mene pradedame skaičiuoti pinigus, nebelieka laiko repeticijoms, atsiranda kokakolos menas, kaip sakydavo garsusis Sergiu Celibidache.

Beje, jį labiausiai vertinu iš visų dirigentų. Jis labai daug repetuodavo ir buvo nuožmus masinio meno atlikimo tiražavimo priešininkas.

Blogiausia, kai solistas tampa dirigento iliustruotoju. Tai, deja, dažniausia situacija. Tuomet tu jau ne bendraautoris, ne pašnekovas, o tiesiog paklūstantis žmogus. O juk su rimbu nė lakštingalos giedoti nepriversi. Kai dirigento rankoje nejauti alsavimo, gaivos, net oro, dainininkui labai nepatogu. Štai Vladimiras Horowitzas mokėsi štricho cantabile pas Batistini. Nuo ko tas štrichas priklauso? Nuo žmogaus alsavimo! Išgąstingai alsuodamas dvasingos frazės tikrai nepadainuosi. Kvėpavimas – labai svarbi muzikos dalis. Kaip ir pauzė. Kai dirigentas nealsuoja su dainininku, kai jis verčia dainuoti pagal stipriąsias takto dalis, atlikimas tampa surogatinis, netvarkingas, jis nieko nedžiugina.

Geras dirigentas nekalba – jis viską parodo rankomis. Muzikologas galėtų keturias valandas šnekėti ir nieko nepapasakoti, o rankos akimirksniu gali viską išaiškinti. Niekad nepamiršiu, kaip Virgilijus Noreika man kartą padirigavo Gruodžio „Alyvas“...

– Kuriuos muzikantus pavadintum savo bendraminčiais?

– Nesiryžčiau taip formuluoti.

Tiesiog man pasisekė pajusti kūrybinį solidarumą, pavyzdžiui, su Vladimiru Fedosejevu. Man artimas jo požiūris į garsą, polifoniją. Smagu dirbti su Nikolajumi Aleksejevu. Abipusis supratimas, užsimezgęs dar pirmą kartą atliekant Verdi „Requiem“, pasitvirtino ir interpretuojant Schönbergo „Gurės dainas“, ir kitose programose. Su Temirkanovu dainavau Orffo „Carmina burana“. Tenorui ten ir dainuoti nelabai yra ką, bet aš su

džiaugsmu sėdėdavau salėje ir stebėdavau repeticijas – tai buvo neįkainojamos pamokos: be žodžių, vien rankomis iš efemeriškų jausmų jis kūrė įtikinamus meninius vaizdus.

Beje, Peterburge pirmą kartą dainavau visiškai atsitiktinai – skubiai reikėjo kažką pakeisti atliekant Verdi „Requiem“. Mane rekomendavo Saulius Sondeckis. Regis, koncertas pavyko... Tai buvo prieš keletą metų Didžiojoje Filharmonijos salėje, dirigavo Nikolajus Aleksejevas. Ir štai nuo tos akimirkos mane pradėjo gana dažnai kviesti į Sankt Peterburgą.

– Ar yra svajonių vaidmuo?

– Visada yra. Bet kartais svajoti labai pavojinga, nes jos, svajonės, ima ir išsipildo. Aš laimingas žmogus – daug svajonių įgyvendinau. O štai vaidmuo... Nuo vaikystės svajoju padainuoti Germaną iš „Pikų damos“.

Jis man itin artimas – pusiau vokietis, pusiau rusas, lyg sveikas, bet balansuojantis ties pamišimo riba... Ir jo gyvenimas su Peterburgu susijęs. O man du miestai mylimiausi – Peterburgas ir Jeruzalė.

KAS BŪTŲ, JEIGU BŪTŲ…

– O dabar pakalbėkime kitaip. Pavyzdžiui, ką keistum, jeigu būtų leista pradėti gyvenimą iš naujo?

– Arba viską, arba nieko. Greičiausiai nieko. Bet jeigu jau galėčiau gyvenimą pakartoti, galbūt taip, įdomumo dėlei, siečiau jį ne su muzika.

Jaunystėje, kai reikėjo rinktis specialybę, pasielgiau gana neracionaliai.

Mat tuomet visai rimtai domėjausi žurnalistika ir, matyt, tai būtų kur kas pragmatiškesnis pasirinkimas nei muzika. Gyvendamas Baltarusijoje netgi kurį laiką dirbau laikraštyje, aktyviai dalyvavau jaunųjų korespondentų sambūryje. Be to, dar ir radijo specifiką esu išbandęs. O sustabdė mane nuo šio pasirinkimo redagavimas. Parašau straipsnį apie kokį man mielą, simpatišką žmogų, o redaktorius taip jį ištaiso, kad nebegaliu atpažinti. Taip sakant, „ideologizuodavo“ mano darbą. Tai man nepatiko ir būtent todėl anuomet pasirinkau daugiau laisvės žadančią muziką.

– O Tavo santykis su Lietuva? Nepasakysi, kad daug dainuoji Lietuvoje...

– Gal tai ir gerai, kad mažai dainuoju Lietuvoje, – bent jau neatsibostu.

Artistas privalo keliauti. Privalo keisti aplinką. Įsivaizduok, sėdėčiau kokioje Marijampolėje ir dainuočiau. Visi jau atmintinai moka kiekvieną mano ariją, kiekvieną žodį ar anekdotą, o aš vis dainuoju ir dainuoju... Žinoma, gera jaustis mylimam namuose, bet artistas privalo keliauti, kad turėtų kur grįžti.

Todėl nekvestionuoju šių dalykų – nedarau iš to problemos.

Be to, yra dar ir piaras. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nenoriu, jog apie mane rašytų ar mano balsas skambėtų per radiją. Bet gal kiti mylimi labiau – ką padarysi... Tačiau nuoskaudų tikrai neturiu, ir tiek, kiek galiu būti įdomus, kiek manęs reikia – visuomet dainuoju ir Lietuvoje.

Skaudžiau man dėl kitko. Dar niekad nejutau Lietuvoje tiek provincialumo, nemačiau tiek įbaugintų žmonių kaip dabar. Provincialumas anaiptol ne geografinė samprata. Toje Europoje, į kurią su tokiu džiaugsmu atskubėjome, kultūros politika – valstybės rūpestis žmogaus mąstymu, išprusimu – skleidžiama tolygiai po visą kraštą. Nesvarbu, kurią valstybę panagrinėsime – ar Prancūziją, ar Vokietiją, ar Didžiąją Britaniją, – matysime, kad procesas vyksta ne vien Paryžiuje ar Londone, o net ir atokiausiame užkampyje.

Lietuvoje kol kas nė nepanašu, kad būtų mąstoma apie Mažeikiuose ar Joniškyje gyvenantį pilietį. Štai ir dabar – Kaune ką tik įsteigtas dar vienas simfoninis orkestras. Iš širdies sveikinu naujo simfoninio orkestro atsiradimą Kaune. Bet tokio orkestro atsiradimas meta šešėlį Vilniaus orkestrams. Vadinasi, jie nepakankamai dažnai atvažiuoja iki Kauno. 100 km! Juk čia ne atstumas!

Paradoksali mintis, kad simfoninių orkestrų Lietuvoje daugėja, o koncertų mažėja. Palyginti su Vakarais, skaičiai tragiškai maži! Suprantu, kad esama tam tikrų aplinkybių: galbūt žmonėms ne visai tų koncertų reikia, gal per mažai klausytojų juos lanko… Bet jeigu ir toliau nevažiuosime į Alytų, Marijampolę ar Šiaulius, tai niekas ir neis. Publikos nepripratinsi lankyti koncertų, jeigu koncertų

nebus. Na, šiandien ateis 15 klausytojų, ir tai, aišku, nuostolinga. Bet valstybė skiria pinigų kultūrai tam, kad jie būtų išleisti kultūrai. Poryt bus jau 30 lankytojų ir t. t. O visi pinigai dabar telkiami Vilniuje. Ir netgi vienose rankose! Ir jie išleidžiami keliems elitiniams renginiams, į kuriuos ateina tikrai labai mažai žmonių. Ir ateina tie, kurie, garantuoju, mažai supranta muziką. Nes bilietų kainos yra tokios, kad mokytojai įpirkti jų tikrai negali.

Ne demokratijos mums trūksta, o valstybinio požiūrio, valstybinių užsakymų. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva turime taikyti ne kažkokius bendrus europietiškus reikalavimus ar apskritai Briuselyje sukurtas taisykles. Tarkime, estai nepritaikė projektinio finansavimo, pas juos nėra jokių viešųjų įstaigų. Jie išlaikė valstybinį užsakymą. Manau, tai sveika pačiai tautai. Nes mūsų labai mažai, daug žmonių išvažiuoja, emigruoja. Jeigu valstybė aktyviai nesirūpins kultūros reiškiniais, deramai jų nefinansuos ir neprižiūrės, neliks tautinės kultūros.

Jeigu dabar palygintume finansinius srautus, pamatytume, kad užsieniečiams Vilniuje (būtent Vilniuje, tą turėčiau pabrėžti) išleidžiama daugiau pinigų nei visai nacionalinei kultūrai Lietuvoje. Pasaulinei superžvaigždei sugebame mokėti po 30–70 tūkstančių eurų už koncertą!.. Kita vertus, turime mažai „tekainuojančius“ lietuvius! Iš tikrųjų palyginkime – 200 litų ar 30 tūkstančių eurų už koncertą! Tai nepalyginamos sumos!

Doras pripažintas Lietuvos menininkas, tikrai gerai dirbąs savo darbą, gauna tik ašaras…

Išgyvename vertybių perkainojimo metą. Apmaudu, kad kol kas svarbiausiomis vertybėmis tampa ne kultūrinis gyvenimas savame krašte, o pasirodymai užsienyje – su kuo ir už kokius pinigus. Provincialumas tikrai ne geografinė samprata – žmogus pats apie save kuria tą pasaulį, kurį nori matyti. Svarbiausia – širdyje netapti provincialu.

Svarbu tikėti tuo, ką darai... n „Muzikos barai“, 2005 m. Nr. 1–2

Muzikos barai / 59

IŠ PRAEITIES

Sugrįžimas N į mūsų tautos kūrybingą praeitį

Vaclovas JUODPUSIS

esitikėjau, kad užbaigti 2020 metus ir pradėti naujuosius teks su Povilo Mataičio knyga-albumu „Lietuvių folkloro teatras. Tautos atgaiva ir jos kūrybinių galių sklaida“, kurią autoriaus prašymu gruodžio 29-osios pavakarę man įteikė jo dukra profesorė Rusnė Mataitytė. Žinojau, kad pastaruoju metu P. Mataitis buvo paskendęs šio kapitalinio darbo kūrimo procese, buvau supažindintas ir su atskirais knygos fragmentais, tačiau kai išvydau šį milžinišką 392 puslapių darbą, kurį išleido ir išspausdino UAB „Petro ofsetas“, atrodė, kad ir apniukusį Vilniaus dangų turi aplankyti giedra. Juk ir P. Mataičio sumanymą 1967 metais suburti Lietuvių folkloro teatrą dažnai lydėjo apniukęs dangus, o sėkmingus pasirodymus dažnai aplankydavo prašviesėjusi nuotaika. Šio teatro kūrėjas, tada gal nenujautęs būsimų sunkumų, knygoje prisimena, kad „Lietuvių folkloro teatro įkūrimo kelias buvo ilgas ir sudėtingas“ (11 p.).

Koks jis buvo? Šiandien ir dažnas muzikas profesionalas, o ir lietuvių tautinio meno mylėtojas apie jį nieko doro negalėtų pasakyti, nes nuo 1990 metų liepos 20 dienos, kada Lietuvių folkloro teatras buvo uždarytas, užaugo nauja karta. O ji į kultūrinę Lietuvos praeitį neretai ir nebenori, gal, tiksliau, nebeskatinama pažvelgti, apie tai net nebesusimąsto, nes viską užgožia beprasmės pramogėlės. Toji P. Mataičio teatro gyvavimo istorija, tie 22 įtempto darbo metai, o ir po jų dar beveik dešimtmetis – tai nepaprasto spalvingumo lietuvių tautinio meno atkurtos gyvybės laikotarpis, meno, nuo kurio net sovietiniais metais dar gyvavusi A. Smetonos laikų visuomenės dalis buvo bepradedanti nutolti. Juk tada ne į tą, o į sovietinę „kultūrą“, jos „kūrinių“ populiarinimą buvo nukreiptas valdžios dėmesys. Šių eilučių autorius puikiai prisimena P. Mataičio per didelius vargus suburtą Lietuvių folkloro teatrą, kuris iš pradžių buvo vadinamas etnogra-

Muzikos barai / 60

© LTMKM, Vaidoto GRIGO nuotr. © LTMKM, Algimanto MOCKAUS nuotr.

Teatro meno vadovas Povilas Mataitis ir dailininkė Dalia Mataitienė tarp artistų Rumšiškėse. Iš kairės: Aurelija Chmieliauskienė, Vaidotas Stulga, Povilas Mataitis, Dalia Mataitienė, Zenonas Žemaitis, Regina Putnaitė, Romualdas Gudas, Audronė Motiejūnaitė, Algirdas Grašys, Andrius Kairys, Regina Kazlauskaitė

finiu ansambliu, o atmintyje ir ausyse tebeskamba anų dienų programų, „scenos vaizdelių“, garsai, nuostabus sutartinių ir kanklių skambesys, prasmingai derantis su tautinių drabužių spalvomis... Visa tai buvo. Ir nesitiki, kad su Lietuvos nepriklausomybės atėjimu visa tai buvo nutildyta.

Paėmęs į rankas P. Mataičio knygą, negaliu jos padėti į šalį. Vis norisi sužinoti naujų faktų, kodėl taip nutiko, kodėl mes nebemokame vertinti ir branginti to, kas šimtmečiais buvo perduodama iš kartos į kartą, kodėl jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę užgeso, tiksliau, buvo užgesintas šis mūsų tautinio meno žiburys, kuris kasmet švietė vis ryškiau, apie jį susižavėję kalbėjo žinomi įvairių šalių, tarp jų ir Lietuvos, muzikinės kultūros veikėjai. Kodėl?..

Suburti Lietuvių folkloro teatrą ir jį išpuoselėti P. Mataičiui nebuvo kažkoks priverstinis darbas ar užsakymas. Į jį buvo eita nuo mažų dienų, matant, kaip triūsiama laukuose, kaip vyrai dalgiais pjauna rugius, kaip iš paskos eina pėdų rišėjos, kaip kepama duona, o švenčių proga ir pyragas, kaip audžiami ir siuvami aprėdai vyrams ir moterims... Todėl žvelgdamas į knygos-albumo pirmuosius skyrius, taip ir matau, kas suformavo P. Ma-

taičio gyvenimo kelią ir neįtikėtiną pasišventimą tautiniam menui. Tikra laimė, kad sutiko kūrybingą gyvenimo bendrakeleivę Dalią, savo žmoną, giliai jautusią lietuvių tautinio meno subtilybes. Taip gimė ir suklestėjo P. Mataičio sumanytas teatras, savo kelią radęs kaip stebuklingas unikaliųjų sutartinių interpretuotojas.

Giedamos sutartinės sugulė Zenono Slaviūno tritomyje (1958–1959), grojamos – Stasio Paliulio rinkinyje „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai“ (1959).

Taigi P. Mataitis, nuo jaunystės įbridęs į lietuvių tautinio meno sūkurius, turėjo tvirtą pamatą, į kurį galėjo atsiremti kurdamas kiekvieną naują programą. O pamokymų, stiprybės vykdydamas savuosius sumanymus jis sėmėsi ir iš Mikalojaus Daukšos, kurio šventi žodžiai apie kalbą iš „Postilės“, pateikiami šio fundamentalaus darbo įžangoje, leidžia jautriau suvokti ir tautiškumo sampratą. Juk ją savo kūrybiniame kelyje, sukurdamas Lietuvių folkloro teatrą, ir išpuoselėjo P. Mataitis kartu su dailininke D. Mataitiene bei būreliu ištikimiausių šio teatro bendrakeleivių. Tai pajuntame ne tik skaitydami leidinio puslapius, bet ir įsižiūrėdami į gausybę nuotraukų, kurios neleidžia pamiršti šio tea-

Žiūrėti Folkloro teatro spektaklių į Klojimą Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse žiūrovai važiuodavo iš visos Lietuvos

tro, jo programų, scenų, artistų. Tad ypač turime būti dėkingi fotografams Vladui Uznevičiui, Vaidotui Grigui, Juozui Poliui, Zacharijui Putilovui, Algimantui Mockui, Antanui Sutkui ir kitiems (visų jų pavardės išspausdintos 4-ame puslapyje), išsaugojusiems mums nepamirštamus vaizdus, leidžiančius įsivaizduoti, koks gi buvo Lietuvių folkloro teatras. Be jo dabar negalime suvokti į praeitį nutolusio ir tolstančio mūsų tautinio meno – dainų, sutartinių, instrumentinės muzikos, be galo išraiškingos ir turbūt ne visiems pažįstamos pasakojamosios tautosakos, – kartu ir jo spalvingų atlikėjų, kuriais didžiavosi ir didžiuojasi visi mūsų etnografiniai regionai. Deja, vadinamieji folkloriniai ansambliai tik mėgėjišku lygiu gali supažindinti taip pat mėgėjiško lygio klausytoją, juolab kad ir mūsų televizijos pasikliauja tik mėgėjiškais, kartais net banaliais žvilgsniais. Todėl man P. Mataičio kartu su dailininke D. Mataitiene išpuoselėto Lietuvių folkloro teatro praradimas skamba kaip rauda, kaip lietuvių tautinio meno ambasadoriaus netektis.

O nuotraukos! Jos ne tik Lietuvių folkloro teatro kasdienybė, bet ir ryšio su klausytojais priminimas. Kiek ryškių kultūros asmenybių apsilankė teatro koncertuose ir liko nepaprastai sužavėti! Net tokie meno galiūnai, kaip 1977 metais šio teatro programą stebėję dailininkai Viktoras Vizgirda („stovėdamas ant gimtosios žemės jaučiu, kad jos dar nepraradau“), Vytautas Kazimieras Jonynas („prisiminimai, ne tik visų ansamblio dalyvių, bet taip pat ir jo sumanytojų, lydės mus kaip tėvynės didžiausia dovana“), Antanas Gudaitis („Mataitienė parodė retą

Muzikos barai / 61

Povilas, Rusnė ir Dalia

Asmeninio archyvo nuotr.

meninę kultūrą, didelį išradingumą surasdama turtingą formų, faktūrų ir spalvų derinį“), buvo, kaip matome, nepaprastai sužavėti. O tarp žiūrovų, kaip skelbia šioje knygoje sudėti autografai, buvo Japonijos, Australijos, Indijos, JAV, Europos valstybių tautinio meno mylėtojai ir žinovai. Ir visų

Dalia Mataitienė ir Povilas Mataitis ruošiasi eskizų peržiūrai

Muzikos barai / 62

jų patirtas įspūdis buvo nepaprastas, nors, pavyzdžiui, į 1974 metų vasarą vykusias pirmąsias gastroles Suomijoje kai kurie artistai nebuvo išleisti.

Kaip liudija iškalbingi knygos puslapiai, lietuvių tautinis menas susilaukė nepaprasto įvairių šalių žiūrovų dėmesio ir aukščiausio įvertinimo – muzikuota Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje, Rusijoje, kitose šalyse, jos išgirdo savitą lietuvių tautinio meno garsą, spalvą, žodį...

P. Mataičio knygą-albumą, o ir teatro istorijos tarpsnius ryškina pokalbiai su žinomais muzikais, kultūros darbuotojais, kuriuos autorius nemažai metų fiksavo magnetofono juostoje, ir dabar jie be pagražinimų, be iškraipymų tampa svariais teatro gyvavimo proceso liudininkais. Ypač vertingas pokalbis su daugelį metų Kultūros ministerijoje dirbusiu Valerijonu Indrikoniu („Prisiminimai apie teatrinius vargus ir džiaugsmus“), be jaudulio negali skaityti pokalbių su Sauliumi Sondeckiu, poetu Alfonsu

Maldoniu, kompozitoriais Broniumi Kutavičiumi, Feliksu Bajoru. Lietuvių folkloro teatro gyvybingumą, jo prasmę nuo pat pirmųjų žingsnių giliai išgyveno etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė, savo mintimis ir rekomendacijomis padrąsinusi P. Mataitį eiti pasirinktu keliu. Teatrą vertino ne tik muzikos pasaulio žmonės (Rimantas Astrauskas, Petras Juodelė, Egidijus Mažintas ir kt.), bet ir rašytojai, literatūros kritikai, filosofai, tarp jų poetas Justinas Marcinkevičius, patirtą įspūdį pavadinęs „tautos teatro stebuklu“, Jonas Lankutis, Krescencijus Stoškus, Romas Gudaitis, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Antanas Staponkus, Vytautas Vitkauskas... Kiek jų pasisakymuose gaivių, pamokomų minčių, kurių anuo metu neišgirdo, o gal ir nenorėjo ar negalėjo išgirsti kultūros funkcionieriai. Negi jie, Rumšiškėse žiūrėdami sakmių nakties lauko vaidinimą „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“, galėjo suvokti, kas yra lietuvių sakmės, pasakojimai? Todėl

© LTMKM, Vlado UZNEVIČIAUS nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

IŠ PRAEITIES

Moterų etnografinių kostiumų piešiniai. Dailininkė Dalia Mataitienė

© LTMKM, Audriaus ZAVADSKIO nuotr.

visa tai „nesiderino su tarybine tikrove“ ir buvo pareikalauta nerodyti.

Malonu, kad P. Mataičio knygoje neliko nepastebėti aktyviausi Lietuvių folkloro teatro artistai, ėję kartu su juo daugelį metų, padėję savo talentais formuoti jo įvaizdį. Čia visų pirma galėtume išskirti aktorę Reginą Kazlauskaitę, kurios sukurti personažai, dalyvavimas koncertinėse programose buvo lietuviškai spalvingas, natūralus, šiltas. Tad ir knygoje išspausdinta jos per D. Mataitienės kostiumų parodos atidarymą Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2017 m. birželio 8 d. nepasakyta kalba taip pat yra kaip buvusių teatro narių ištikimybės įrodymas.

O kaip galėtum nepasidžiaugti tuo, kad su Lietuvių folkloro teatru žengė dainininkė Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, muzikalūs aktoriai Karolis Dapkus, Vanda Žilinskaitė, Saulius Sipaitis, Algirdas Grašys, Vanda Marčinskaitė ir daugelis kitų. Žiūrovus džiugindavo P. Mataičio teatro spektaklių ir koncertų režisūrinė išmonė, logiška programų turinio plėtotė, o skaitytojai galės įvertinti knygos-albumo minties plėtrą, sukauptos medžiagos gausą ir logišką dėstymą.

Neperdėdamas galiu tvirtinti, kad šis darbas gali pretenduoti į labai aukštą poziciją tarp muzikologinių darbų.

Dar viena vertybė, kuri su šiuo P. Mataičio darbu pasiekia skaitytoją, lietuvių tautinio meno gerbėją, yra skambus priedas – kompaktinė plokštelė „Senoji lietuvių liaudies muzika“, kurioje sudėtos sutartinės, pasaka, dainos. Tai Lietuvių folkloro teatro plokštelės, išleistos 1971 metais, pakartojimas. Vadinasi, po pusės šimtmečio vėl galime žavėtis šio muzikinio sambūrio artistų balsais, jų muzikavimu. Kintančios sudėties ansambliuose dalyvavo Birutė Didžgalvytė, Nijolė Gelžinytė, Veronika Janulevičiūtė, Regina Kazlauskaitė, Idalija Krikščiūnaitytė, Apolonija Matkevičiūtė, Vanda Marčinskaitė, kuri, beje, seka „Pasaką apie užą“.

Malonu, kad į šią plokštelę pateko ir režisieriaus P. Mataičio kalba, kartu su D. Mataitiene gavus Lietuvos na-

Personalinės dailininkės Dalios Mataitienės kūrinių parodos „2007 Vilnius. Teatras 47“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje fragmentas

cionalinę kultūros ir meno premiją.

Plokštelė praturtino leidinį, autorius už tokią galimybę išreiškė padėką Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui ir plokštelės parengėjui Jonui Tumasoniui. Nepamiršti ir kiti (o jų visas gražus būrys) šio kapitalinio leidinio rėmėjai.

P. Mataičio leidinys – svarus tūkstantmetės Lietuvos istorijos puslapis, į kurį pažvelgti autorius kviečia pačioje įžangoje: „Kol dar klausa neatbuko, kol dar dvasia nenusilpo, atskleiskime protėvių DVASIOS KNYGĄ, išgirskime sentėvių SIELOS BALSĄ. Lai mumyse toliau jis ugdo darnos ir pusiausvyros, vienybės ir orumo, amžinybės ir sakralumo, giliamintiško nesuteptumo ilgesį. PRABUSKIME, SUPRASKIME, SUVOKIME IR PATIKĖKIME!“ Išgirskime, ką sako P. Mataitis, ir susimąstykime!.. n

MINTYS APIE LIETUVOS FOLKLORO TEATRĄ Dirigentas Saulius Sondeckis: Mataičio teatro aktoriai ne tiek vaidino, kiek atlikdavo apeigas, vadinasi, peržengdavo grynojo meno ribas, laužė teatro konvencijas, brovėsi į realybę. Gaila, kad šio unikalaus dalyko nesugebėjo įvertinti perdėm akademiška teatro kritika. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu,

Muzikos barai / 63

© LTMKM, Vlado UZNEVIČIAUS nuotr.

Spektaklio „Scenos vaizdeliai“ gyvasis paveikslas „Jis ir Ji“ Klojimo teatro scenoje. Aktoriai A. Bataitis ir R. Putnaitė atlieka liaudies šokį „Ant kalno karklai siūbavo“

bet tam tikras teatro mėgėjiškumas visai nebuvo jo trūkumas, atvirkščiai – pranašumas prieš daugelį kitų teatrų, kuriančių vadinamąją kvazirealybę, savitą teatrinį pasaulį, skirtą išimtinai rodymui. Mataičio teatras provokavo dalyvavimą... Jūs paskatinote gelbėti ir domėtis tuo, kas jau visai baigė sunykti.

Prisiminkime, kaip nepajudinamai buvo įsigalėjęs stilizavimas – ir kostiumų, ir muzikos, ir liaudies muzikos instrumentų srityje... Lietuvos inteligentijai buvote kaip bomba...

Muzikos barai / 64

Poetas Alfonsas Maldonis: Mane labai žavėjo nauja faktūra, nauji sprendimai, nauji scenovaizdžiai, rūbai ir, svarbiausia, visai kita traktuotė. Tose traktuotėse jautei tam tikrą dvasią, kylančią iš kažkur labai giliai, sakyčiau, iš mistifikuoto, mitologizuoto pasaulio.

Visi rodomi spektakliai labai žavėjo. Įdomiai būdavo interpretuojami – naujas rakursas, naujos asociacijos, visai kitos emocijos. Juos žiūrėdamas pasijusdavai tarytum būtum nukeliamas į stebuklinių pasakų pasaulį...

Filosofas Krescencijus Stoškus: Dabar galima tik apgailestauti ir gėdinti kultūros politikos vairuotojus, kad jie lengva ranka į atliekas nurašė tokį unikalų teatrą ir kultūros reiškinį, lietuviškąjį sarugaku ar kabuki. Jau vien dėl jo istorinio vaidmens, dėl tos įtakos, kurią darė šis teatras visuomenei, vertėjo pasirūpinti, kad jis išliktų... Daug tada reiškė ir prof. Jadvygos Čiurlionytės autoritetas, jos besąlygiškas palaikymas ir iniciatyva. Dabar, matyt, tokių autoritetų jau nebėra...

Tautos meno pakylėjimas

Juozas SKOMSKIS

N

acionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, režisierius ir pedagogas Povilas Mataitis išleido knygą-albumą „Lietuvių folkloro teatras.

Tautos atgaiva ir jos kūrybinių galių sklaida“ („Petro ofsetas“, 2020). Didžiulės apimties knygoje – P. Mataičio įkurto ir daugiau kaip tris dešim-

tmečius vadovauto Folkloro teatro istorija, jo šlovės kelias ir kliūtys autoriaus ir to meto Lietuvos kultūros, mokslo, meno žmonių, užsienio svečių, žiūrovų, pačių teatro artistų akimis.

Tai buvo paskutiniai sovietinio valdymo dešimtmečiai, laikas, kai Lietuva, išsiilgusi tautinio meno, plūsdavo į Rumšiškes, Liaudies buities muziejaus Klojimo teatrą, gėrėtis įspūdingomis, unikaliomis režisieriaus Povilo Mataičio ir dailininkės, scenografės Dalios Mataitienės sukurtomis programomis. Teatras tapo išskirtiniu mūsų kultūros reiškiniu, žadinusiu tautos sąmonę ir patriotinius jausmus – tarsi skydą nuo to meto tamsos ideologijos.

Tai, kas brangu, kas išlieka

„1967 m. rugpjūtį pirmą kartą pasibeldžiau į svetingas Jaunimo teatro duris ir čia suradau gausų bičiulių – šio teatro aktorių – būrį. Su jų pagalba pavyko įkurti Lietuvių folkloro teatrą“, – rašo autorius knygos pra-

© LTMKM, Vlado UZNEVIČIAUS nuotr.

Povilas Mataitis

Lietuvių folkloro teatro koncertas

džioje. Po atkaklių repeticijų ir kūrybinių ieškojimų pirmas Lietuvių etnografinio ansamblio (toks buvo pirmasis teatro pavadinimas) koncertas surengtas 1968 m. balandžio 13 d.

Valstybinės konservatorijos Didžiojoje salėje.

Povilas Mataitis ėmėsi svarbiausiojo savo tikslo – atgaivinti sutartines: „Turėjau dar vieną aistrą – domėjimąsi Lietuvos istorija, įvairiapusiu kultūros paveldu. <...> Kaimo aplin-

koje gimusiam neįveikiamas, gyvas, nepasotinamas išliko dainų, laukų platumos ilgesys. Tautos vertybių palikime traukė viliojo archainė, ritualinė jo dalis. Tai tie dvasios turtai, kurie brandino vešlius Tėvynės meilės daigus. <...> Nuoširdžiai tikėjau lietuvių kalbos, kultūros senove ir savitumu, todėl domėjausi seniausios liaudies kūrybos ištakomis, neprarasdamas vilties, jog kada nors bus surastas arba atkurtas mūsų tautinis epas. Sutarti-

Muzikos barai / 65

© LTMKM, Vaidoto GRIGO nuotr.

IŠ PRAEITIES

Lietuvių folkloro teatro koncertas

Muzikos barai / 66

tuare ir, keliaudama per pasaulį, savo menine įtaiga ir muzikinės kalbos savitumu žavėdavo ir stebindavo įvairių šalių liaudies muzikos žinovus.

Atsakomybė ir meninė tiesa

Jau pirmuosiuose knygos puslapiuose – pratarmėje – Povilas Mataitis apibūdina Folkloro teatro vertybinius pamatus. Autoriaus nuomone, gimtoji kalba ir tautosaka – svarbiausios tautinės kultūros versmės, o tautinę savastį apsaugoti galime tik mes patys.

Teatro sėkmę ir pripažinimą lemia repertuaro aktualumas ir spektaklių meniškumas. Nors sumanymai, idėjos priklauso vadovui, tačiau pats kūrybinis procesas yra kolektyvinis darbas.

Pirmuoju Klojimo teatro repertuariniu spektakliu „Scenos vaizdeliai“ (premjera 1978 m. rugpjūčio 5 d.) buvo žengtas žingsnis autorinės, originalios kūrybos link. Juo buvo siekta supažindinti visuomenę su tada dar mažai žinomu spaudos draudimo laikotarpio literatūriniu palikimu, atkreipti dėmesį į savitą, Europoje unikalų lietuvių kultūrinės saviraiškos būdą, atsiradusį carinės priespaudos metais. Vėliau, sustiprinus mitologijos žinias, išstudijavus trumpiausios vasaros nakties šventės apeigas, imtasi nakties lauko vaidinimo „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1986 ir 1987).

© LTMKM, Algimanto MOCKAUS nuotr.

nės kaip tik ir buvo arčiausiai mano tuometinių ieškojimų, išsiilgtų ir geidžiamų meninių idealų.“ Šiam svarbiausiam teatro ir jo vadovo siekiui skirtas knygos skyrius „Instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės“. Autorius rašo: „Sutartinės, mūsų protėvių pasaulėjautos nuotrupos, – kaip balti paukščiai, pasiruošę pakilti į erdves, tarytum lauktų ženklo, kad savo skrydžiu išgarsintų jose sukauptą didelę meno išmintį. Jos nebijo laiko. Valanda išmušė, ir jos pajudėjo naujam žygiui. Taip prasideda sutartinių atgimimas.“ Po 1968 m. gruodžio 30 d. Valstybinėje filharmonijoje surengto dviejų dalių koncerto sulaukta didžiulio visuomenės dėmesio, gražių atsiliepimų spaudoje, tarp jų ir etnomuzikologės Jadvygos Čiurlionytės (straipsnis „Skamba sutartinės“). Povilas Mataitis prisimena: „Jau dvi pirmosios koncerto programos sutartinės, švelniai tarpusavyje kontrastuodamos, įtvirtina ramų, tarsi laiko tėkmės nevaržomą, amžinybės dvelksmą. Įsiklausydami į šių giesmių monotoniją – mūsų liaudies muzikos savybę, kurią ypač vertino M. K. Čiurlionis, mes užčiuopiame protėvių dvasios pusiausvyrą, vidinę harmoniją, sakralų egzistencijos suvokimą.“ Programą vainikavusi sutartinė „Išjoja joja, sėdauto“ visą laiką buvo teatro reper-

Statydamas iškilmę „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1987), kūrėjas rėmėsi Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų mirusiųjų pagerbimo apeigomis, daugelį metų gludintomis krikščioniškosios kultūros tradicijomis. Pastatymuose „Baudžiavos amžininkų pasakojimai, dainos, žaidimai iš įvairių Lietuvos vietų“ (1977), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ (1997) režisierius naudojo ne tik autentiškas lietuvių liaudies dainas, pasakas, sakmes, muziką, šokius, tradicinę aprangą, dailę, bet ir žmonių istorijas, kuriose atsispindi socialiniai santykiai, švietėjiška veikla, nepriklausomybės kovų faktai. Spektaklyje „Mano kanklės paauksuotos“ (1985) buvo pasakojama apie Skriaudžių kaimo ir jo apylinkių žmones – tautosakos tradicijų tęsėjus, prisimenančius savo dainuotas dainas, kankliavimą, pateikiančius buvusių istorinių ir socialinių įvykių vertinimus. Teatro programose buvo nemažai paties P. Mataičio surinktų žmonių pasakojimų, liaudies dainų, giesmių.

Knygoje prisimenami Folkloro teatro įkūrimo idėjos rėmėjai, bendrakeleiviai, gyvenimo ir kūrybos džiaugsmų bei vargų liudytojai – brangūs žmonės, tapę tarsi šeimos nariais. Greta jau minėtos profesorės Jadvygos Čiurlionytės, Folkloro teatro reikšmę tautos kultūrai labai vertino literatūrologas profesorius Jonas Lankutis, vienas iškiliausių lietuvių muzikos tyrinėtojų ir propaguotojų prof.

Algirdas Jonas Ambrazas kartu su kitomis lietuvių kultūros asmenybėmis esmingai lėmė Folkloro teatro, kaip valstybės oficialiai remiamo muzikinio kolektyvo, įteisinimą. Reikšmingi buvo susitikimai ir bendravimas su „Sutartinių“ tritomio sudarytoju,

Sutartinė – argi tai ne ritualinis šokis?

lietuvių tautosakininku profesoriumi Zenonu Slaviūnu. Tikriausiai jo siūlymu 1971 m. spalio 9 d. Folkloro teatras buvo pakviestas koncertuoti į Maskvą, į ten vykusią Tarptautinės muzikos tarybos (IMC ) XIV generalinės asamblėjos VII kongreso sesiją.

Po to kolektyvui buvo suteiktas Folkloro teatro statusas, pradėti reguliarūs spektakliai Rumšiškėse, specialiai iš Kirdeikių atkeldintame ir Dalios Mataitienės teatrui pritaikytame klojime. Folkloro teatras apkeliavo ir visą Lietuvą, savo programas parodė Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Rusijoje (taip pat ir Sibiro miestuose), Moldovoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje...

Skyriuose „Įsitikinimai, sumanymai, siekiai“, „Prisiminimai, vertinimai, pripažinimas“ ir kituose atsiskleidžia teatro, jo vadovų veiklos reikšmė, poveikis tautos kultūrai.

Spausdinami Vytauto Landsbergio, Jono Lankučio, Angelės Vyšniauskaitės analitiniai straipsniai, skelbiami Povilo Mataičio ir Dalios Mataitienės pokalbiai su kultūrologe Irena Aleksaite, teatrologu Helmutu Šabasevičiumi, Rašytojų sąjungos pirmininku Alfonsu Maldoniu, Kultūros ministerijos valdybos viršininko pavaduotoju Valerijonu Indrikoniu, kompozitoriais Feliksu Bajoru, Broniumi Kutavičiumi, Vytautu Laurušu – žmonėmis, su didžiuliu dėmesiu stebėjusiais teatro spektaklius, vertinusiais jų profesionalumą, meninę brandą. Čia ir to meto publicistų straipsniai, mintys iš disputų, konferencijų, jų autoriai – Tomas Sakalauskas, Romas Gudaitis, Vytautas Vitkauskas, Rimantas Astrauskas, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Petras Juodelė, Ambraziejus Jonynas...

Kaip sakė Remigijus Vakarinas, „Dalia ir Povilas Mataičiai savo kūryba ir Klojimo teatro vaidinimais subūrė ir pritraukė tą tautos dalį, kuri jautė ir turėjo savo tikras lietuviškas širdis ir šaknis, žadino patriotinius jausmus tų išprususių žmonių, kurie žavėjosi ir didžiavosi savo baltiška ir lietuviška prigimtimi.“

Kaip žydintis pavasario sodas

Išskirtinę vietą monografijoje užima Lietuvos meninės fotografijos meistrų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Juozo Polio, Vaidoto Grigo, Vlado Uznevičiaus ir kitų nuotraukos, užfiksavusios spektaklių dainininkus, muzikantus, tautosakos pateikėjus. Visus juos tarsi gaubia kilnaus darbo džiugesio, meilės, grožio ir gėrio aura. Gražūs žmonės gražiai pateikti fotografijų cikluose „Pasivaikščiojimas po tėviškės muziejų“, „Daina ir muzika – tėviškės muziejaus palydovai“, „Sutartinėse – mūsų sentėvių dvasios galia“, „Klojimas – unikalaus teatro unikalūs namai“, „Gyvieji paveikslai“, juose įamžintos nuostabios Dalios Mataitienės sukurtų tautinių kostiumų, eskizų, piešinių kolekcijos. Taip knyga tampa elegantiško grožio albumu.

Kai viltis miršta paskutinė...

Ne viskas šlovingame Lietuvių folkloro teatro kelyje buvo rožėmis klota. Povilas Mataitis mena daugelį to meto valdininkų, vykdžiusių teatro ir viso Lietuvos kultūrinio, meninio gyvenimo ideologinę priežiūrą, nuolatinius spektaklių persekiojimus, draudimus, pasakoja, kokiomis pastangomis teko ginti savo idėjas. Dėl to Lietuvą tiesiog sukrėtė netikėtas pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministro 1990 m. liepos 20 d. įsakymas: Lietuvių folkloro teatrą uždaryti... Iš Lietuvos plintanti folkloro teatro idėja daug kur prigijo, ryšių su kitų šalių tokio žanro kolektyvais palaikymas, tarptautinių festivalių Lietuvoje organizavimas mūsų šalį būtų padaręs pasauliniu folkloro teatrų sąjūdžio centru. Bet tam nebuvo lemta įvykti.

Vis dėlto, kaip rašo Povilas Mataitis, tautos pamėgto teatro uždanga nebuvo nuleista: netekęs valstybės finansavimo, įveikdamas milžiniškas kliūtis, teatras 1994 m. sukūrė bylojimus „Purvynai rūdynai“, 1997 m. buvo pastatytas ir keletą metų gyvavo spektaklis-apeiginiai bylojimai „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“, įamžinęs legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lie-

tuvos partizanų laisvės kovas. 2004 m. įvyko bylojimų „Ko palinko žilvičiai prie kelio“ premjera, skirta Aukštaitijos partizanų laisvės kovoms įprasminti. 1998–2004 m. veikė pozityvios kūrybinės iniciatyvos teatro studija, bet iš jos buvo atimtos darbui reikalingos patalpos.

Garbės vainikai

2010 m. Povilui Mataičiui ir Daliai Mataitienei buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus: režisieriui – už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, dailininkei – už liaudies tradicijų bei šiuolaikinės scenografijos darną.

2017 m. birželio 8 d. Lietuvos Nacionaliniame muziejuje surengta personalinė Dalios Mataitienės Folkloro teatro spektaklių scenovaizdžių, tautinių kostiumų, piešinių, eskizų paroda „Mataičių teatras. Tautos istorijos ir kultūros keliuose“.

Filosofas Krescencijus Stoškus: Lietuvių tautinės sąmonės šauklys, teatras, veikęs 30 metų, sakralizavęs istorinę ir paprotinę tautos tradiciją. Ir tuo nusipelnęs, kad išliktų.

Istorikas akademikas Antanas Tyla: Folkloro teatras buvo pasipriešinimas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, „Amerikos balsas“ „Laisvoji Europa“, mūsų pogrindiniai leidiniai. Ir Folkloro teatras buvo toje pačioje gretoje. Apie Folkloro teatrą dabar mes kalbame kaip apie praeitį, kaip apie gražų mūsų praeities paminklą... <...> Mes – tremti, įkalinti, išvaryti iš namų, turėjom tokią didelę galią: FORTISSIMO. Taip turbūt buvo galima pavadinti tą laisvą, natūralų Klojime sklidusį liaudišką dainavimą.

Mes išlikome tokie patys ir paskui ėjome į Sausio 13-ąją, ėjome į mitingus, kūrėm, atkūrėm Lietuvą. Visame šiame kontekste Lietuvių folkloro teatras buvo vienas gaivintojų, skatintojų keltis, ginti savo tapatybę, savo tautą, savo valstybę. Šito teatro poveikis tautai – nesibaigiantis.

Už tai šiandien turime dėkoti Daliai ir Povilui Mataičiams. (Tautinio atgimimo istorijos vakaras, skirtas Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatrui, jo kūrybai ir likimui. Vilnius, Signatarų namai, 2017 m. spalio 18 d.).

n

Muzikos barai / 67

IŠ PRAEITIES

Vytauto Bacevičiaus fortepijoninio repertuaro pėdsakais Yusuke ISHII

L

ietuvių išeivijos kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius (1905–1970) pelnytai vadinamas vienu pirmųjų avangardistų tarpukario Lietuvoje – tiek savo kūrybine, tiek koncertine veikla jis skatino domėtis šiuolaikine muzika ir ieškoti naujų, originalių lietuvių muzikos kūrybos krypčių. Tačiau vis dar nepakankamai atskleista jo kaip pianisto veikla.

Išlikęs tik vienas garso įrašas – paties kompozitoriaus įgrotas jo kūrinių rinkinys1. Be šio įrašo, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyve (LTMKMA) bei Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA) saugomi Bacevičiaus koncertinės veiklos duomenys: koncertų programos, reklaminės brošiūros, recenzijos ir pan. Ši medžiaga neabejotinai atspindi kompozitoriaus ir pianisto koncertinės veiklos strategiją, muzikinius polinkius ir net jo asmenybę.

Peržvelgę Bacevičiaus koncertinę veiklą bei fortepijoninį repertuarą (anot paties Bacevičiaus, beveik 1000 kūrinių (Gedgaudas 2005: 56), tačiau tai abejotina žinant tuometę jo situaciją), pastebėsime jo pasirinktų kūrinių įvairovę ir kartu tam tikrą netolygumą. Prieš savo gastroles Pietų Amerikoje 1939–1940 m. Bacevičius 1 Vytautas Bacevičius. Fortepijoninė muzika. Delta Recording Corporation, 1996.

Muzikos barai / 68

Vytautas Bacevičius Paryžiuje, 1929 m.

Vytauto Bacevičiaus rečitalio Portlande 1941 m. programėlė

sudarė kelis rečitalių programų variantus, taip pat surašė savo fortepijoninį repertuarą. Jame matyti 145 kūriniai (LLMA 1940). Dauguma jų yra standartiniai: Chopinas (36 kūriniai), Lisztas (6), Debussy (10) ir kt. Aišku, kad šis sąrašas terodo tuometį jo fortepijoninį repertuarą, o emigravus į JAV 1940 m. buvo įtraukta ir nemažai naujų kūrinių. Kitas pravartus šaltinis – Niujorko Juilliardo mokyklos absol-

vento pianisto Gabrieliaus Aleknos 2013 m. apgintos meno daktaro disertacijos priedas (Alekna 2013: 95–96).

Jame nurodyta apie 140 kūrinių, kuriuos Bacevičius realiai atliko koncertuose. Remiantis šiais duomenimis, būtų įdomu įsivaizduoti, kokį tembrų atspalvį Bacevičius išgaudavo skambindamas fortepijonu, kokia buvo jo koncertinės veiklos meninė raiška.

CHOPINAS, LISZTAS, BACHAS

Bacevičius pabrėždavo priklausąs Fryderyko Chopino fortepijoninei mokyklai (Alekna 2013: 123), perėmęs rafinuoto pianizmo tradiciją iš savo profesoriaus Santiago Riéros, kuris mokęsis pas Georges´ą Mathiasą – vieną iš daugybės Chopino mokinių (Narbutienė 2005: 64). Turbūt nė vienas Bacevičiaus rečitalis neapsieidavo be Chopino kūrinių, tačiau jų atlikimas buvo vertinamas įvairiai.

Antai lietuvių muzikologas Viktoras Žadeika, pirmą kartą klausydamasis Bacevičiaus, gana kritiškai įvertino jo Chopino interpretaciją. Ši nuomonė bus kartojama daugybėje recenzijų įvairiose pasaulio šalyse (Narbutienė 2005: 61). Bacevičiaus gyvenimo JAV laikotarpiu amerikiečių recenzentai nuolat atkreipdavo dėmesį į pianisto romantinę pasaulėjautą, savitą

Vytauto Bacevičiaus rečitalio „Carnegie Hall“ 1953 m. balandžio 26 d. afiša

lyrikos supratimą (Narbutienė 2005: 260). Tačiau 1956 m. Bacevičiaus rečitalyje „Carnegie Hall“ recenzentas pasigedo lakesnės meninės vaizduotės, emocingesnio Chopino atlikimo (NYT 1956). Prancūzų recenzentai, pastebėdami jo „šiek tiek nervingą“ prancūzų muzikos atlikimą, nepaliko nė vieno komentaro apie Chopino interpretaciją. Apskritai tiek Europoje, tiek Amerikoje labiau buvo giriamas

jo modernios muzikos atlikimas.

Bacevičiaus rečitalių programose Chopino kūryba dažniausiai užimdavo svarbiausią vietą – būdavo atliekamos kelios nedidelės Chopino pjesės, etiudai, valsai, baladės, emigracijoje atsirado ir mazurkų. Peržvelgus Bacevičiaus repertuarą, akivaizdu, kad jo pasirinkti Chopino kūriniai linkę į minorą. Ypač juo pagrįstos dauguma mazurkų – lėtas tempas, lyriškumas.

Apie Bacevičiaus polinkį į melancholiją byloja ir Aleksandro Skriabino kūriniai. Jo dažniausiai skambinti šio kompozitoriaus preliudai Nr. 2, 4, 10, op. 11, taip pat pagrįsti minoru, jiems būdingas lėtas tempas, melancholiški bruožai. Tikėtina, kad Bacevičius yra skambinęs ir monumentaliąsias Chopino sonatas fortepijonui. Savo laiške tėvui rašė: „<...> eisiu dabar nupirkt Chopino Sonatą ir Liszto veikalus, kuriuos užrašė man prof. Riéra“ (Vytauto laiškas tėvui). Be to, LTMKMA rastas jo atliktos Chopino Trečiosios sonatos, op. 58, orkestruotės juodraštis.

Panašūs klausimai kyla peržvelgus jo Ferenczo Liszto repertuarą.

Kaip ir Chopino, taip ir Liszto kūriniai lydėjo Bacevičiaus koncertinę veiklą, o repertuaro pasirinkimą, regis, lemdavo kūrinių koncertiškumas ir virtuoziškumas. Jis skambino Koncertinę parafrazę „Ernani“ temomis, S. 432, Fantaziją ir fugą BACH tema, S. 529, tačiau pačios monumentaliausios Liszto Sonatos h-moll, S. 178, Bacevičius neatliko, nors prieš 1940 m. rašyto repertuaro sąrašo juodraštyje matyti kompozitoriaus įrašas apie šią sonatą. Beje, greta standartinių kūrinių, Bacevičiaus koncertų programose visuomet būdavo skiriama vietos ir jo paties kompozicijoms fortepijonui.

Jos sudarydavo vidutiniškai trečdalį programos ir dažniausiai būdavo atliekamos koncerto pabaigoje. Maždaug pusvalandžio trukmės Liszto ar Chopino sonata būtų užpildžiusi vieną koncerto dalį, tad, įtraukus tokios apimties kūrinį, Bacevičiui būtų tekę apriboti programos įvairovę.

Palyginti su Chopino ir Liszto kūryba, Bacevičius koncertuose apsiribodavo keliais Bacho opusais: Chromatine fantazija ir fuga d-moll, BWV906, Liszto transkribuota Fan-

tazija ir fuga g-moll, BWV542, ir Ferruccio Busoni transkribuotu Preliudu ir fuga D-dur, BWV532. Iš esmės šie vargonams skirti kūriniai atskleidžia Bacevičiaus muzikinius polinkius ir mintis apie Bachą. Kaip anksčiau minėtas Chopino ar Skriabino pasirinkimas užsimena apie Bacevičiaus melancholišką prigimtį, taip nesunku įsivaizduoti, kad Chromatinė fantazija ir fuga ar netikėta Fantazijos ir fugos g-moll enharmoninė moduliacija buvo labai artima Bacevičiui, kuris „didelį potraukį jautė tragiško skausmo Wagnerio operai“ (Narbutienė 2005: 245), jo romantinei pasaulėjautai.

Apie Bacevičiaus Bacho atlikimą 1956 m. amerikiečių recenzentas rašė: „Šio pianisto Chromatinės fantazijos ir fugos bei Scarlatti dviejų sonatų interpretacijos atskleidė tipišką XIX a. virtuozų laikyseną atliekant minėtus kūrinius: nelogiška dinamika bei niuansavimas, nereikalingas rubato, nesaikinga pedalizacija“ (NYHT 1956).

Nepaisydamas recenzento kritiško požiūrio, pats Bacevičius lygino save būtent su XIX a. stiliaus virtuozais, tokiais kaip Vladimiras Horowitzas, Arthuras Rubinsteinas, Rudolfas Serkinas ir kt. (Gedgaudas 2009: 33). Iš to galima daryti prielaidą, kad Bacevičiaus atlikimo estetika artima romantinės eros pianizmui.

PRANCŪZŲ MUZIKA

Bacevičiaus kūrinių artumas prancūzų muzikai byloja, kad šis komponuojantis pianistas ją „sugėrė“ rankų pirštais, o įkvėpimo sėmėsi iš studijų Paryžiuje. Ypač Bacevičių žavėjo Debussy. Anot muzikologo Edmundo Gedgaudo, „pats Bacevičius laiškuose ne kartą mini jam, kaip pianistui ir itin reikliam menininkui, artimą autorių Claude´ą Debussy. Į jo preliudus, ypač antrąjį jų tomą, gilintis mėgdavo gal panašiai kaip į abstrakcionistų paveikslus.“ Tai įtikina Bacevičiaus laiškai šeimai: „Preliudų antrame albume [Debussy] dažnai peržengia savo impresionistinę sistemą, tapdamas gryniausiu atonaliu kompozitorium, ir būtent tie preliudai mane keri: aš juos myliu“ (Gedgaudas 2005: 29). Laiškuose jis išliejo savo žavėjimąsi Debussy kūryba, ypač muzikinės formos

Muzikos barai / 69

IŠ PRAEITIES savitumu ir išraiškos abstraktumu.

Bacevičiaus koncertinę veiklą iliustruoja tiek Debussy „Atspindžiai vandenyje“, „Auksinės žuvelės“ ir „Nuskendusi katedra“, tiek Maurice´o Ravelio „Vandens žaismas“ ar „Juokdario meilės daina“ (šie pavadinimai sukelia labiau vaizdinius įspūdžius).

1940 m. sudarytame fortepijoninio repertuaro sąraše Debussy preliudų iš antrojo tomo iš viso nėra. Tik po 5-ojo dešimtmečio kartu su preliudais iš šio tomo atsiranda ir tokie „suprantamesni“ Debussy kūriniai kaip „Vaikų kampelis“ ar „Romantinis valsas“.

Viena vertus, laikui bėgant Bacevičiaus požiūris į Debussy muziką lyg ir pagilėja, kita vertus, atrodo, tarsi jis norėtų įsiteikti publikai.

Beje, kaip Liszto Sonatos h-moll, taip ir Ravelio stambiausio virtuoziško ciklo „Nakties Gasparas“ Bacevičius negrojo. 1959 m. laiške rašė jį besiruošiąs skambinti (Gedgaudas 2005: 56), tačiau, remiantis išlikusiais duomenimis, viešuose pasirodymuose ciklas nebuvo atliktas. Matyt, Bacevičius buvo linkęs vengti pačių stambiausių kūrinių, kaip ir jau minėtų Chopino ar Liszto sonatų. Jis neatliko nė vieno iš Liszto transcendentinių etiudų, o vienintelio į repertuarą įtraukto Chopino Etiudo, op. 25 Nr. 6, pianistų laikomo didžiuliu iššūkiu, koncertuose neskambino. Nors Bacevičius turėjo „įgimtą techniką“ (Gedgaudas 2009: 32), vis dėlto tikriausiai įvertino riziką scenoje.

O kaip skambėjo jo atliekama prancūzų muzika? Sprendžiant iš daugybės Paryžiuje 2-ajame ir 3-iajame dešimtmečiuose pasirodžiusių recenzijų, tuometę prancūzų publiką sužavėjo nušlifuota Bacevičiaus technika. Vėliau įvairiose jo koncertų reklamose – brošiūrose, straipsniuose – ne kartą cituota prancūzų kritiko Pierre´o Wolffo recenzijos ištrauka, beje, ne itin korektiškai paties Bacevičiaus išversta: „<...> turiu pripažinti, kad čia eina klausimas apie tobuliausią techniką ir kad folkloro lapai randa jame [Bacevičiuje] geriausią ritmiką.“2 Tačiau jei įsiskaitysime į recenzijos visumą, pastebė-

sime nebūtinai geranorišką komentaro kontekstą: „Paskutinis šio sąrašo pianistas, ponas Bacevičius, mums padovanojo vaizdingą ir įvairią programą. Jei man išliko prastas įspūdis apie jo geometrines erezijas, kuriomis jis pakrikštijo Debussy Preliudus, ir nesuteikė šiems puslapiams nei žavesio, nei atmosferos, kurių čia yra tiek daug, turiu pripažinti, kad jis pasižymi viena korektiškiausių [atlikimo] technikų ir kad folkloro puslapiai atskleidžia jį esant puikų ritmo srityje“ (Wolff 1928)3.

Nors Prancūzijos, kaip ir kitų šalių, kritikai, gindami savo tautinės muzikos atlikimo autentiškumą, griežtai vertindavo prancūzų muziką grojančius užsieniečius, čia verta atkreipti dėmesį į tai, kad prancūzų kalboje būdvardis pittoresque neretai vartojamas ironiška ar net niekinamąja prasme – kaip „kičas“ arba „vaikiškas“. Sprendžiant pagal paties kompozitoriaus nurašytą recenziją, saugomą LTMKMA, matyti, kad Bacevičius (veikiau sąmoningai) bus pasirinkęs minėtą Wolffo komentarą ir jį išvertęs į lietuvių kalbą – toks recenzijų kupiūravimas yra būdinga atlikėjų praktika4.

2 Cituota, pvz., Kompozitorius pianistas Vytautas Bacevičius.

– Rytas, 1927-12-07.

6 Tiksliau sakant, 1922 m. Bacevičiaus skambino Mozarto Koncerto c-moll pirmąją dalį.

Muzikos barai / 70

VOKIEČIŲ MUZIKA

Bacevičiaus ir kitų pianistų repertuarų skirtumus labiau išryškina ne tai, ką jis grodavo, bet tai, ko neįtraukdavo į savo koncertų programas – jose akivaizdi vokiečių arba austrų muzikos stoka. Anot muzikologės Onos Narbutienės, „žvelgiant į visų dalyvių repertuarą,5 aiškiai matyti jo kryptingumas – vyrauja Debussy, Ravelis, Chopinas, Lisztas, įtraukta keletas rusų kompozitorių kūrinių, tačiau nė vieno klasiko. Šia kryptimi ateityje formuosis ir Bacevičiaus repertuaras“ (Narbutienė 2005: 67). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jame jokių Brahmso ar Mozarto kūrinių nėra6. Repertuaro sąraše matyti tiktai vienas stambus 3 Už tikslesnį viso recenzijos pasažo vertimą dėkojame muzikologei Vitai Gruodytei.

4 Remtasi: Recenzijų apie V. B. koncertus vertimai į prancūzų kalbą iš lietuvių kalbos“, 1 l. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vytauto Bacevičiaus fondas/Kūrinių rankraščiai, ED. 14.718, Am. 68, Inv. Nr. 157.

1928 m. S. Riéros mokinių koncerto, kuriame dalyvavęs ir Bacevičius, programa.

5

vokiečių muzikos kūrinys – Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos“ sonata, op. 27 Nr. 2. Čia pravartu pacituoti Bacevičiaus požiūrį į Beethoveno kūrybą: „<...> beje, prie jų [Beethoveno sonatų, ypač – op. 111] nesiliečiu jau daug metų, nes man (kaip kompozitoriui) nepatinka primityvi Beethoveno harmonija ir tos nuolatos triolytės…“ (Gedgaudas 2005: 58). Bacevičiaus polinkį į prancūzų muziką, be abejonės, lėmė Paryžiaus prancūziškosios fortepijoninės mokyklos kryptis, tačiau jo mintys laiške byloja apie prigimtinį (esminį) nepalankumą Beethovenui.

Beje, minėdamas Beethoveno „Mėnesienos“ sonatą, Bacevičiaus rašė: „Amerikos publika tiesiog reikalauja, kad kiekvienas virtuozas turėtų savo repertuare bent keletą jai žinomų ir jos mėgiamų dalykų, kaip pvz.: Beethoveno Moonlight sonatos pirmą dalį, Chopino polonezą As-dur…“ (Bacevičius 1955). Galima spėti, kad kaip asmenybė Bacevičius nebuvo taip labai užsispyręs, kaip manoma, jis turėjo lankstumo prisitaikyti prie koncerto aplinkybių.

Kalbant apie Bacevičiaus vokiečių muzikos repertuarą, prie Beethoveno galima pridėti dar vieną kūrinį – Roberto Schumanno Fantastines pjeses, op. 12, iš kurių „Kaprizą“ ne kartą yra grojęs emigracijoje (nors iš to paties ciklo galėjo būti žinomesni ir dramatiškesni Aufschwung arba In der Nacht.). Simboliška, kad „Kaprizas“ programiškai primena Bacevičiaus posakį „mano kūryba yra mano nervingumas ir nepastovumas“ (Droba1995: 96). Beje, Bacevičius retai grodavo visą siuitą arba rinkinį, dažniausiai – kelias ištraukas, kaip minėtą Schummano „Kaprizą“, kurias sudėliodavo pagal pjesių kontrastingumą arba tonacijų susietumą ir dėl to neretai net keisdavo pjesių tvarką.

Toks programų sudarymo ir pjesių dėliojimo būdas buvo būdingas ne tik jam, bet ir kitiems XX a. pradžios virtuozams, pavyzdžiui, Horowitzui ir Rubinsteinui.

RUSŲ MUZIKA

Apžvelgus Bacevičiaus fortepijoninį repertuarą, viena vertus, į akis krinta smulkių Skriabino pjesių gausa,

kita vertus, stebėtinai maža stambių rusų muzikos kūrinių. Be Skriabino pjesių, matyti tik po vieną Prokofjevo ir Skriabino sonatą. Kalbant apie kitus rusų kompozitorius, bene intymiausią meninę draugystę Bacevičius užmezgė su Rachmaninovu. Tai atskleidžia Bacevičiaus esė „Draugystė su Rachmaninoffu“ (Gedgaudas 2005: 334). Nesunku įsivaizduoti, kad Bacevičius jautė Rachmaninovui simpatiją tiek dėl jo muzikos lyrizmo, tiek dėl kompozitoriaus ir pianisto asmenybės, tačiau Rachmaninovo kūryba Bacevičiaus repertuare apsiribojo salonine muzika. Jis, be abejonės, turėjo žinoti virtuoziškesnius Rachmaninovo etiudus, op. 33 bei 39, arba Antrąją sonatą fortepijonui, op. 36.

Niekaip negalima patikrinti, tad lieka tik spėlioti, ar jis sąmoningai vengė stambesnių Rachmaninovo kūrinių atsižvelgdamas į sudėtingą atlikimo techniką, ar tai darė jausdamas slaptą kompleksą. Beje, autoriaus nuostabai, Bacevičiaus fortepijoniniame repertuare matyti labai mažai ne tik rusų muzikos, bet ir apskritai stambiųjų XX a. šedevrų, tokių kaip Igorio Stravinskio Trys epizodai iš baleto „Petruška“ arba Bélos Bartóko Sonata fortepijonui. Svarstytina, ar komponuojantis lietuvių pianistas labiau atsižvelgdavo į publiką, nemėgstančią atonalios muzikos, ar pasąmoningai tokių kūrinių vengė dėl to, kad koncertų programose labiau išryškėtų jo paties kompozicijų modernumas.

KODA: BENDRYSTĖ SU ARTHURU RUBINSTEINU

Pasak Onos Narbutienės, žymųjį pianistą su Bacevičiumi sieja atsitiktinis bendrumas: abu jie gimę Lodzėje, Lenkijoje (Rubinsteinas 1887 m., Bacevičius – 1905 m.), ir abu susiję su Lietuva (Rubinsteino pirmoji žmona buvo lietuvė). Abu susitiko Paryžiuje ir beveik tuo pačiu metu emigravo į JAV (Narbutienė 2005: 65). Rubinsteino pavardė ne kartą minima Bacevičiaus laiškuose. Dažniausiai jis užsimindavo apie Rubinsteino meistriškumą, tačiau 1955 m. laiške seseriai Gražinai rašė: „<...> šiandien jaučiuosi geresnis už, pvz., ...Rubinšteiną“ (Droba 2018: 183). Lieka

įsivaizduoti, kad iš Lodzės kilusio kraštiečio pianisto atžvilgiu Bacevičius galėjo jausti tam tikrą kompleksą. Tačiau užuot lyginus šių dviejų pianistų žinomumą, geriau išryškinti jų sąsajas atsižvelgiant į abiejų koncertinę veiklą ir fortepijoninį repertuarą. Pavyzdžiui, bisų pasirinkimą.

Rubinsteino arkliuku laikytą Manuelio de Fallos „Ugnies šokį“ arba Prokofjevo Maršą iš operos „Meilė trims apelsinams“ grodavo ir Bacevičius. Žinomiausias Rubinsteino bisas buvo Hectoro Villa-Loboso „Polišinelis“ – charakteringa, spalvinga pjesė. Bacevičius šios pjesės negrodavo, tačiau stebina tai, kad prieš 1940 m. rašyto repertuaro sąrašo juodraštyje yra Villa-Loboso rinkinys „Prole do Bebê“.

(Spėjama, kad Paryžiuje susipažinęs su šiuo kompozitoriumi, Bacevičius jo kūrinius fortepijonui „atrado“ 1929 m. Villa-Loboso autoriniame koncerte.) Prisiminus Villa-Loboso ir Rubinsteino ryšį, galima atskleisti ir kitą pastarojo bendrumą su Bacevičiumi.

Rubinsteino repertuare būta nemažai ispanų kompozitorių kūrinių.

Suprantama, kad jo gastrolės po Ispaniją bei Pietų Ameriką 1916–1917 m. puoselėjo aistrą šių šalių muzikai, įskaitant Isaaco Albénizo ir Enrique Granados muziką. Granados ir Albénizo pavardės, beje, atsirado ir Bacevičiaus koncertų programose, o jo ispanų muzikos atlikimą labai gyrė prancūzų recenzentai. Galima manyti, kad groti ispanų muziką Bacevičių Paryžiuje paskatino jo fortepijono profesorius Santiago Riéra.

Bacevičiui 1927-aisiais atvykus į Paryžių, ten jau buvo įsikūręs Rubinsteinas. Būdamas prancūzų muzikos šalininkas, jis atliko nemažai tuomečių Paryžiaus kompozitorių kūrinių premjerų. Tarp tokių galima paminėti Franciso Poulenco Siuitas fortepijonui, Alexandre´o Tansmano „Hommage à Arthur Rubinstein“ ir kt., dedikuotus Rubinsteinui. Bacevičius, be abejonės, palaikė prancūzų muziką, tačiau jo fortepijoniniame repertuare nerasta jokių Šešeto arba prancūzų kompozitorių neoklasicistų pavardžių.

Rubinsteinui savo kūrinius dedikavo ne tik minėti prancūzų kompo-

zitoriai. Verta paminėti ir Stravinskio Tris epizodus iš baleto „Petruška“, ir Villa-Loboso „Šiurkštų eilėraštį“ (port. Rude Poema). Beje, šių kūrinių Bacevičius niekada nėra atlikęs, nors buvo susipažinęs su abiem kompozitoriais ir tikriausiai girdėjęs minėtus jų kūrinius. Tokią situaciją arba tam tikrą Bacevičiaus reakciją (sąmoningą ar nesąmoningą) dar labiau išryškina lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio siuita „Kaukės“, op. 34, sudaryta iš trijų pjesių. Bacevičius savo rečitaliuose Paryžiuje skambindavo dvi pjeses iš Szymanowskio ciklo, tačiau neatlikdavo virtuoziškiausios pjesės „Don Žuano serenada“, kuri kaip tik buvo dedikuota Rubinsteinui. n LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

A l e k n a G . 2013: The unpublished solo piano music by Vytautas Bacevicius: a critical edition with history biographic and analytic. PhD Thesis, Juilliard School.

Ba ce v i či u s V. 1955: Mūsų muzikos klausimais. – Draugas, 1955-09-24.

Dr ob a K . 1995: XX amžiaus muzikos autsaideris. – Kultūros barai, , 8–9.

Dr ob a K . 2018: Vytautas Bacevičius Amerikoje, arba Menininkas narve. – Susitikimai su Lietuva. Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga.

G e d g a u d a s E . 2005: Vytautas Bacevičius: išsakyta žodžiais, t. 2. Vilnius: Petro ofsetas.

G e dg a u da s E. 2009: Vytautas Bacevičius the Pianist. – Vytautas Bacevičius in Context (sud. Rūta Stanevičiūtė, Veronika Janatjeva).

Vilnius: Lithuanian Composers´ Union.

LLMA 1940: V. Bacevičiaus 1940 m. koncertų repertuaras ir 1939–1940 m. koncertų Lotynų Amerikoje sąrašas bei rečitalių programų juodraščiai. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f.

118, ap. 1.2.1, b. 115, L. 15.

Na rb u t i e n ė O . 2005: Vytautas Bacevičius: Gyvenimo partitūra, t. 1. Vilnius: Petro ofsetas.

NYT 1956: Vytautas Bacevičius. – The New York Times, 1956-03-12.

NYHT 1956: Bacevičius Heard at Carnegie Hall. – New York Herald Tribune, 1956-03-12.

Vytauto laiškas tėvui, 1927-10-04. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 118, ap. 1, b.

124.

W o l f f P . 1928: La Liberté, 1928-12-23.

Muzikos barai / 71

ATEINAME

Rachmaninovo variacijos ir „Ferrari“ variklio burzgimas Pokalbis su pianistu Ignu Maknicku Ieva KANANAVIČIŪTĖ

B

ūdamas vos devynerių pianistas Ignas Maknickas jau skambino su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Vilniaus kongresų rūmuose, būdamas dvylikos pasirodė su Šv.

Kristoforo kameriniu orkestru, trylikos grojo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru, o tais pačiais 2011 metais pasiekė ir tarptautinę areną – XIX tarptautiniame F. Chopino jaunųjų pianistų konkurse Šafranėje, Lenkijoje, laimėjo I vietą. Kaip pats teigia, tokia ankstyva koncertinė patirtis jam, tuomet dar vaikui, suteikė postūmį siekti maksimalių rezultatų savo pasirinktoje profesijoje. Šiandien 22-ejų jaunuolis, muzikos kritikų vadinamas daug žadančia lietuvių fortepijono meno asmenybe, sėkmingai ruošiasi baigiamiesiems bakalauro studijų egzaminams Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, džiaugiasi ten jau patvirtinta stipendija magistrantūros studijoms bei kantriai laukia, kol galės sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Ignas Maknickas gimė 1998 m.

Santa Barbaroje, Kalifornijoje, tačiau ten praleido kiek mažiau nei vienus savo gyvenimo metus – su Jungtinėse Amerikos Valstijose kurį laiką gyvenusiais tėvais atvyko į Lietuvą.

Klasikinę muziką vertinančių tėvų paskatintas Ignas įstojo į M. K. Čiurlionio menų mo-

Muzikos barai / 72

kyklą mokytis skambinti fortepijonu, tačiau, jo paties teigimu, „pradžia nebuvo kaip ant sparnų: stigo ir noro, ir motyvacijos.“ Ketvirtoje klasėje buvo pastebėtas Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo atstovės ir tapo šio fondo globotiniu. Atsivėrusios koncertinės galimybės sustiprino norą muzikuoti.

Remiamas M. Rostropovičiaus fondo, Ignas Maknickas dalyvavo profesorės Mūzos Rubackytės meistriškumo pamokose Vilniuje, festivalyje „Music Fest Perugia“ Italijoje bei G. Sebök akademijoje „Piano Pic“ Bagnères-deBigorre Prancūzijoje, grojo prestižinėse salėse ir renginiuose – Luvro koncertų salėje Paryžiuje, Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, Ermitaže Sankt Peterburge, dalyvavo I, II ir V Vilniaus fortepijono festivaliuose. Pastarojo baigiamajame koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko F. Chopino Koncertą Nr. 2 f-moll, op. 21. Daiva Tamošaitytė ir Tomas Bakučionis, žurnale „Muzikos barai“1 komentuodami Igno Maknicko pasirodymus 2011 m. ir 2017 m. vykusio Mūzos Rubackytės organizuojamo Vilniaus fortepijono festivalio Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertuose, atkreipė dėmesį į jaunojo pianisto įgimtą muzikalumą, gražų garsą, tikslingą ir skoningą techninių priemonių naudojimą bei natūralų scenos pojūtį, saiko jausmą, įsiklausymą į orkestro skambesį.

2014 m. XX tarptautiniame „Young Virtuoso“ konkurse Zagrebe, Kroatijoje, pianistas laimėjo I vietą, tarptautiniame konkurse Enschede, Olandijoje, – III vietą ir publikos apdovanojimą.

2018 m. jis pelnė Haroldo Samuelio prizą Londono Karališkosios muzikos akademijos Harriet Cohen J. S. Bacho konkurse, tais pačiais metais laimėjo sidabro medalį muzikos festivalyje „Manhattan International“ Niujorke, o 2019 m. tapo tarptautinio pianistų konkurso „Aarhus International Piano Competition“ laureatu (III vieta) bei antrą kartą buvo pakviestas dalyvauti prestižiniame Oksfordo fortepijono festivalyje (Jungtinė Ka1 Tamošaitytė D., Bakučionis T. II Vilniaus fortepijono muzikos festivalio įspūdžiai“. – Muzikos barai, 2012, Nr. 1–2 (408-409), 22–25; Tamošaitytė D., Bakučionis T. Fortepijono pakeleiviai Penktajame Vilniaus fortepijono festivalyje“. – Muzikos barai, 2017, Nr. 11–12 (478–479), 2–10.

ralystė). Už muzikinius pasiekimus Ignas Maknickas 2012 ir 2015 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštais, o 2017 m. Prezidentė jam įteikė brandos atestatą su padėka už mokyklos vardo garsinimą bei konkursinius laimėjimus. 2016 m. atlikėjui Vilniaus meras įteikė Mažojo Šv. Kristoforo apdovanojimą „Už muzikos pasiekimus ir Vilniaus miesto garsinimą“. Nuo 2016 m. Igną Maknicką globoja fondas „Arts Global“.

2018 m. Karališkojoje muzikos akademijoje Ignas apdovanotas Molyneaux prizu, o 2019 m. ir 2020 m. jam suteikta ABRSM stipendija (The Associated Board of the Royal Schools of Music Scholarship Award). 2020 m. I. Maknickas tapo Imogen Cooper muzikos

Su Alfredu Brendeliu

fondo (Imogen Cooper Music Trust) stipendininku.

Jauno pianisto kūrybinę biografiją puošia jau ne vienas reikšmingas rečitalis. Pirmieji sugroti 2014 ir 2016 m.

Kristupo vasaros festivaliuose, vėliau – „Vaidilos“ teatre Vilniuje, „Steinway Hall“ Londone, Thomo Manno festivalyje Nidoje, Kinroso rūmuose Škotijoje, „Charlottenborg Festival Hall“ Kopenhagoje.

Ignas Maknickas yra grojęs su geriausiais Lietuvos orkestrais, kameriniu orkestru „London Mozart Players“, Alikantės universiteto filharmonijos, Dartingtono, „Virtuosi Brunenses“ simfoniniais orkestrais, bendradarbiavo su dirigentais Geoffrey Simonu, Uri Segalu, Anna Skryleva, Modestu Pitrėnu, Mindaugu Piečaičiu, Martynu Staškumi ir kitais. Dalyvauta daugybėje tarptau-

Po koncerto su dirigentu Martynu Staškumi ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru

tinių festivalių, tarp kurių – „Piano Texas“ festivalis-akademija Fortvorte (2016 ir 2019 m.), tarptautinė vasaros akademija „Mozarteum“ Zalcburge.

Jau aštuonerius metus Valdovų rūmuose rengiami tradiciniai Maknickų šeimos koncertai. Nors tėvai ne muzikai, tačiau penki iš šešių vaikų savo gyvenimą sieja su muzika. Vyriausieji Ignas, Justas ir Greta baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Greta pasekė brolio Igno pėdomis ir šiuo metu mokosi Londono Karališkojoje muzikos akademijoje pirmame smuiko bakalauro studijų kurse. Justas, mokykloje mokęsis skambinti fortepijonu, studijuoja laisvuosius menus privačioje Tomo Akviniečio kolegijoje Santa Pauloje, Kalifornijoje. Jaunesnieji broliai mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje – septyniolikmetis Julius griežia violončele, trylikametis Jonas – smuiku.

Pokalbį su Ignu Maknicku pradėjome nuo pianisto kelio ištakų – mokyklos ir pedagogų.

– Kuo Tau buvo ypatinga M. K. Čiurlionio menų mokykla?

Su Mariosu Papadopoulosu

Muzikos barai / 73

ATEINAME – Savo mokyklą visuomet prisimenu su didžiuliu malonumu. Ypatingą atmosferą ten kuria požiūris į vaiką kaip į rimtą žmogų, jau nuo pirmų dienų esi traktuojamas kaip būsimas kūrėjas. Tai suteikia pasitikėjimo ir drąsos. M. K. Čiurlionio menų mokykla yra nuostabi vieta įgyti aukščiausio lygio muzikinį išsilavinimą. Čia sukurtos visos sąlygos mokytis iš puikių pedagogų bei siekti aukštumų. Mokykloje turėjau keturias specialybės mokytojas: pirmus trejus metus mane mokė Neringa Puišytė, vėliau – Violeta Lipniagovienė, prof.

Veronika Vitaitė, paskutinius ketverius – doc. Albina Šikšniūtė. Taigi, mano muzikiniai pagrindai buvo sulipdyti iš skirtingų ir vienas kitą papildančių muzikinių sampratų. Esu iš visos širdies dėkingas savo mokytojoms už suteiktas žinias, kurios buvo labai naudingos įstojus į Karališkąją muzikos akademiją Londone ir kurios mane lydės visą gyvenimą.

Paskutinius ketverius metus dirbau su doc. Albina Šikšniūte, iš jos išmokau daug vertingų dalykų, kuriuos galima pritaikyti ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Vienas iš jų yra disciplina – labai svarbu susidaryti kūrinio, kurį atlieku, planą, žinoti, ką ir kuriose vietose daryti su natomis.

Bet privalu atsižvelgti į kompozitoriaus paliktus nurodymus ir tik tada ieškoti balanso tarp kompozitoriaus ir atlikėjo norų. Muzika – ne vien natos, bet ir tai, kas yra tarp jų. Reikia daug darbo, įkvėpimo, smalsumo ir meilės kūriniui, kad atrastum tą nepaprastą muzikinę magiją. Be abejo, svarbu visada klausti savęs – kodėl kompozitorius nusprendė parašyti būtent taip?

Ką tai reiškia jam? Ką jis pasakoja? Ir – ką aš įsivaizduoju? Koks yra mano tikslas atliekant šį kūrinį?

– Tavo talentas buvo pastebėtas ir pripažintas labai anksti, nuo devynerių groji didžiosiose koncertų salėse su simfoniniais orkestrais. Ką tokios patirtys ir atsakomybė reiškia jaunuoliui? Ar nesijautei per greitai suaugęs?

– Groti su orkestru yra didelė privilegija, ypač jauname amžiuje, kai kuriamas muzikinis pagrindas. Taip, devynerių grojau su Valstybiniu simfoniniu orkestru. Kitas įsimintinas pasirodymas buvo su Lietuvos ka-

Muzikos barai / 74

meriniu orkestru, kai man buvo dvylika. Tai man suteikė žinių apie kitų instrumentų tembrus, leido pajausti, ką reiškia efektyviai komunikuoti su muzikais, scenoje drauge kuriant muzikinį stebuklą. Pasiruošti koncertams visada padėdavo mokytojai ir tėvai.

Be jų kantrybės ir atsidavimo pasirodymai su orkestrais nebūtų įvykę.

Nesijaučiau per greitai suaugęs, gal kad buvau gerai paruoštas.

– Kokias svarbiausias pamokas suteikia ankstyva sėkmė?

– Net jei ir gerai sekasi, niekada neprarask noro dirbti, tobulėti ir atrasti ką nors nauja. Negalima sustoti ir mėgautis savo pasiekimu, turi judėti pirmyn, privalai ieškoti to didžiojo „lobio“.

– Kaip manai, kas lemia atlikėjo sėkmę?

– Tai daugelio priežasčių visuma.

Viena svarbiausių yra mokytojas. Antra – nuolatinis ir nesibaigiantis darbas siekiant naujų tikslų, kurie yra „aukštai virš galvos“. Kaip sakė mano viena išmintinga mokytoja, tu niekada nestovi vietoje – arba eini į priekį, arba atgal. Daug kam žodis „darbas“ yra baisus, gal dėl to, kad ne visi dirba tai, kas jiems patinka. Muziką turi mylėti, tada ir darbas nebus toks sunkus. Aš negalvoju, kad einu dirbti – aš einu ieškoti. Einu pajusti. Einu atrasti. Tai, kad atsidūrei reikiamoje vietoje reikiamu laiku taip pat yra viena iš reikšmingų sėkmės priežasčių. Esu sutikęs daugybę nuostabių muzikų, kurių muzikavimo beveik niekas negirdėjo. Tikiuosi, kad išgirs.

– Šiuo metu studijuoji Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, prof.

Joannos MacGregor klasėje. Kokia tai mokykla ir koks Tavo dėstytojos pedagoginis stilius?

– Patekau į aukščiausio lygio muzikos įstaigą, ji antroji pasaulyje po Juilliardo mokyklos. Labai tuo džiaugiuosi. Akademijos aplinka nuostabi.

Matydamas, kaip ir kiti šalia tavęs siekia to paties, stengiesi nepasiduoti, net jei kas ir nesiseka. Aplinka nėra konkurencinga – visi draugiškai kopiame į muzikos aukštumas. Londone labai nuoširdūs ir pedagogai, ir administracija, visi stengiasi padėti, išaiškinti, kas neaišku.

Prof. Joanna MacGregor – išskir-

tinai kūrybinga asmenybė. Pianistė, dirigentė, kompozitorė, akademijos fortepijono skyriaus vedėja, festivalių rengėja ir t. t. Jos platus požiūris į muziką man ypač svarbus. Šiais laikais norint susikurti visavertę karjerą, nebeužtenka būti tik pianistu, kuris groja 8 valandas per dieną (jei gali sau leisti tokią prabangą). Dar turi gebėti sudaryti įdomias programas, išmanyti rinkodarą, būti dirigentas.

Profesorė akcentuoja, kad details matter (detalės yra svarbios).

Londone turiu tik vieną savaitinę valandos trukmės pamoką. Ir tai nėra per mažai – privalau labai gerai pasiruošti, tuomet pamoka būna labai intensyvi. Technika – mano reikalas, o su profesore Joanna MacGregor didžiausią dėmesį skiriame interpretacijai.

– Ar akademijoje teko sutikti daugiau lietuvių?

– Taip, yra keli lietuviai. Stengiamės palaikyti ryšius.

– Ką pianistui reiškia gyventi Londone? Kokios galimybės ten atsiveria?

– Studijuodamas ir gyvendamas Londone jaučiuosi ne tik pačiame klasikinės muzikos, bet ir politikos, kultūros, ekonomikos bei įvairiausių pasaulėžiūrų sūkuryje. Jaučiuosi dalimi tos visuotinės kultūrinės atsakomybės, nuo kurios priklauso, koks pasaulis bus ateityje.

Mėgstu sau kelti didelius tikslus, o studijuojant Londone tam yra puikios galimybės. Šis gyvybingas didmiestis dovanoja vertingų patirčių – grojau garsiame džentelmenų klube, bendravau su Jungtinės Karalystės aukštuomenės atstovais. Ir čia pravertė vaikystės aistra – domėjimasis automobiliais. Su damomis kalbėjome apie muziką, o su ponais – apie automobilius.

– Nuolatos dalyvauji meistriškumo kursuose. Kurie pedagogai ir jų suteiktos pamokos labiausiai įsiminė?

– Būtų sunku išskirti labiausiai įsiminusias pamokas. Kartais galvoju, kad labai daug gaunu ne tik iš pamokų, bet ir iš buvimo tokioje ypatingoje, „įkrautoje“ atmosferoje. Neretai iš paprasto pasikalbėjimo ar paklausymo gali gauti labai daug. Be abejo, iš kiekvienos didžiųjų fortepijono meistrų pamokos parsinešu naujų, naudingų idėjų.

Ko gero, labiausiai įsiminė tie muzikos festivaliai ir akademijos, kuriuose teko turėti ne tik daugybę meistriškumo kursų su žinomais muzikais, bet ir tiesiogiai šiltai su jais bendrauti. Oksfordo fortepijono muzikos festivalis buvo vienas iš jų – turėjau galimybę susipažinti su Menahemu Pressleriu („Beaux Arts Trio“ įkūrėjas), Yoheved Kaplinsky (Juilliardo mokyklos fortepijono katedros vedėja), Mariosu Papadopoulosu (Oksfordo filharmonijos orkestro vadovas) ir kitais. Po tokių pamokų bei susitikimų jaučiu nepaprastą įkvėpimą. O štai 2020 m. vasarą Jūrmalos festivalio organizuojamoje Jaunimo akademijoje tobulinausi iki tol neišbandytu nuotoliniu būdu pas žymų norvegų pianistą Leifą Ove Andsnesą.

– Ko reikia šiuolaikiniam atlikėjui, norinčiam išsiskirti, sulaukti pripažinimo?

– Turinio, prasmės ir originalaus mąstymo (angl. think out of the box).

– Koks, Tavo manymu, atlikėjo vaidmuo kultūroje? Kokia jo misija?

– Muzika, kaip ir kalba, yra išraiškos priemonė. Daug atlikėjų savo kūryba yra padarę didžiulę įtaką ne tik kultūrai, prie kurios jie tiesiogiai prisideda, bet ir kitoms gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, kai 1989 metais griuvo Berlyno siena, Mstislavas Rostropovičius atskrido iš Paryžiaus bičiulio lėktuvu (nes visų skrydžių į Berlyną bilietai buvo išpirkti) ir, atsisėdęs ant paprastos medinės kėdės, pagriežė kelias Bacho siuitas. Šiuo galingu muzikiniu gestu Maestro prisidėjo prie istorinio virsmo.

Kiekvienas gyvas kūrinio atlikimas yra tiesioginis dalyvavimas muzikinės kūrybos procese.

Manau, kad atlikėjo misija yra ne tik skelbti muzikos grožį, pateikiant jį per savo vidinį pasaulį, bet ir atskleisti grožio ir bjaurumo, komizmo ir tragizmo, gėrio ir pykčio santykį laiko perspektyvoje. Kartais jaučiu, kad muzika ima mane nešti, ir tarsi ne aš ją valdau, o ji mane. Tokios akimirkos ypatingos, norisi jas vėl patirti. Gal tokia ir yra atlikėjo misija – suartinti klausytoją su transcendencija? Pasijutus muzikos grožio nešamam Dievop,

perduoti tą džiaugsmą kitiems?

– Kas, Tavo požiūriu, yra talentas? O genialumas?

– Manau, kad kiekvienas žmogus turi Dievo duotą talentą tam tikrai sričiai, tik ne visi jį atranda. Darbas padeda talentą atskleisti. Kartą, kai dar buvau mažas, sodyboje grėbėme šieną. Aš grėbti nelabai mokėjau, todėl sekėsi prastai. Laukas buvo toks didelis, kad atrodė, jog teks grėbti visą savaitę. Kartu su mumis dirbo vietinis žmogus iš gretimo kaimo. Kai pradėjau skųstis, kad mes to lauko nebaigsim iki kitos savaitės ir kad aš grėbti nemoku, jis atsakė labai trumpai: „Kai dirbi, tai ir pasduoda.“ Neturiu atsakymo į klausimą dėl genialumo. Genialumas visų pirma yra didžiulė paslaptis...

– Kokios akimirkos atlikėjui yra sunkiausios ir kas jas atperka?

– Sunkiausia akimirka būna, kai pačioje jautriausioje kūrinio vietoje pasigirsta mobiliojo telefono skambučio melodija... Kilusius iššūkius atperka tyla.

– Kada, Tavo manymu, atlikėją aplanko branda?

– Manau, tada, kai jis randa savo muzikinio pasakojimo balsą, tembrą.

Kai atsiranda originalumas, išskirtinumas, kuris įtikina.

– Kas formuoja Tavo repertuarą (užsakymai, pedagogai, laisvas pasirinkimas)? Kokius kūrinius jau jautiesi įvaldęs, o prie kurių dar nedrįsti prisiliesti?

– Šiais laikais pianistas privalo būti universalus, t. y. turi būti įvaldęs visų epochų stilius, nuo J. S. Bacho iki šiuolaikinės muzikos. Prestižinių konkursų, studijų repertuaro reikalavimai dažniausiai yra platūs. Iš dalies tai ir formuoja mano repertuarą.

Tačiau daugelis pianistų turi savo „arkliuką“, t. y. vieną ar kelis kompozitorius, kurių kūriniai prie širdies limpa labiausiai. Norint sukurti muzikinę magiją, kūrinį reikia mylėti. Šią akimirką didžiausią meilę jaučiu Mozarto ir Chopino muzikai. Kūrinio įvaldymą dažniausiai lemia darbas ir, be abejo, gyvenimiška patirtis. Tačiau, laimė, šis procesas nėra baigtinis, nes genialių kūrinių gelmė yra begalinė.

Reikia drąsiai imtis naujų iššūkių ir judėti pirmyn.

jeros perspektyvos? Kokie koncertai, leidus aplinkybėms, planuojami šiais metais?

– Baigiu bakalauro studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, pavasarį bus baigiamieji egzaminai, todėl reikia paruošti romantinį fortepijoninį koncertą ir rečitalį. Prieš kelias savaites nudžiugino žinia, kad man suteikta magistro studijų toje pačioje akademijoje stipendija (Master of Arts).

Dėl pandemijos visi mano koncertai buvo atšaukti. Šį laikotarpį išnaudoju repertuaro plėtrai, ruošiu naujus įrašus. Turiu kanalą „YouTube“ platformoje, reguliariai įkeliu savo interpretacijas. Taip pat esu perėjęs atrankas dalyvauti keliuose prestižiniuose pianistų konkursuose.

– Kokie kiti Tavo muzikiniai (ir nemuzikiniai) pomėgiai? Kokiuose koncertuose lankaisi, koks tavo „Spotify“ grojaraščio turinys?

– Domiuosi automobiliais. Senovinio automobilio restauravimas leidžia kartais atitrūkti nuo fortepijono, o pralekiančio 12 cilindrų atmosferinio „Ferrari“ variklio burzgimas gali įkvėpti ieškoti naujos garso spalvos S. Rachmaninovo variacijose (šypsosi). Automobiliai mane traukia nuo vaikystės, mašinytes piešti pradėjau būdamas dvejų metų. Tėtis, kuris mokėsi grafikos M. K. Čiurlionio menų mokykloje, negalėjo atsistebėti mano linijų drąsa. Visose knygelėse automobiliams pripiešdavau duslintuvus.

Vaikystėje esu nupiešęs begalę automobilių, dauguma jų – modernūs kemperiai. Jei tėvai nebūtų manęs nuvedę į Čiurlionio menų mokyklą, matyt, dabar būčiau geriausias automobilių dizaineris Lietuvoje (šypsosi).

Na, o muzikiniai pomėgiai yra mano profesija. Vaikštau į rečitalius, kamerinius ir simfoninius koncertus. „Spotify“ grojaraštis platus, nuo J. S. Bacho ir A. Schnittkeʹs iki „Tame Impala“ ir „U2“.

– Tavo muzikinis moto.

– Suteik natoms prasmę, o muzikai gyvybę.

– Dėkoju už pokalbį.

n

– Kokios Tavo tolesnių studijų ir kar-

Muzikos barai / 75

PAŽINTIS CD TEMA

Aistė Bružaitė: „Kanklės mane pasirinko“ Ieva KANANAVIČIŪTĖ

A

istei Bružaitei kanklės tapo viso jos gyvenimo darbų pamatu, kanklininkė daug prisidėjo prie šio liaudies instrumento pripažinimo akademinės muzikos erdvėje. Šiuo metu Aistė Bružaitė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėja, docentė, Vilniaus Balio Dvarionio dešimtmetės ir „Neries“ muzikos mokyklų mokytoja ekspertė, aktyviai koncertuojanti atlikėja ir dviejų nepaprastai muzikalių vaikų mama.

Praėjusių metų spalį mažoji dukrelė Akvilė, būdama vos penkerių, tapo jauniausia rečitalio atlikėja Lietuvoje – Muzikų sąjungos svetainėje įvyko jos pirmasis dainų koncertas. Scenoje jai talkino ir 6-erių brolis Lukas, pritardamas mušamaisiais, tėtis birbynininkas Egidijus Ališauskas (Lietuvos kariuomenės orkestro vadovas ir vyriausiasis dirigentas), dainavimo mokytoja Sonata Kudžmienė, mama Aistė Bružaitė ir jos kanklių klasės studentės.

Muzikos barai / 76

„Atrodo, kad jau gimei su kanklėmis“

Aistė Bružaitė anksti susižavėjo kanklėmis. Nors jos šeimoje nebūta muzikų, po pirmos pažinties su instrumentu devynmetė iš rankų jo taip ir nebepaleido. Su kanklėmis ją supažindino gimtojo Skuodo muzikos mokyklos mokytoja ir artima šeimos draugė Seva Kazankovienė. „Šis instrumentas mane tiesiog užbūrė, – prisimena kanklininkė. – Jau nuo pirmų garsų užgavus stygas, regis, žinojau, ką noriu veikti visą gyvenimą. Visada norėdavau groti, mamai raginti nereikėdavo. Kartais galvoju, kad ne aš kankles, o kanklės mane pasirinko. Mama per vieną koncertą pasakė: „Žiūriu į tave ir atrodo, kad jau gimei su kanklėmis.“ 1998 m. baigusi Skuodo meno mokyklą, Aistė toliau mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje (dėstytoja Vida Zelenienė). 2001 m. įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, profesorės Linos Naikelienės klasę. 2010 m. baigė meno aspirantūros studijas (suteiktas meno licenciato kvalifikacinis laipsnis), 2017 m. įgijo meno daktaro laipsnį. Studijų laikotarpis buvo pažymėtas reikšmingais pasiekimais: kanklininkė tris kartus nugalėjo Nacionaliniame Jono Švedo jaunųjų atlikėjų konkurse (V, VI, VII), laimėjo pirmą vietą I ir II tarptautiniame daugiastygių liaudies instrumentų konkurse Pskove (Rusija), I tarptautiniame muzikų konkurse-festivalyje „Renesansas“, skirtame Armėnijos genocido 95-mečiui paminėti (Gyumri, Armėnija), Grand Prix III tarptautiniame daugiastygių liaudies muzikos instrumentų atlikėjų konkurse Maskvoje.

merginos viešai pakabino tokį skelbimą: „Mielieji kompozitoriai, norintys kurti muziką kanklėms, atsiliepkite!“ Netrukus jos sulaukė nemažai pasiūlymų. Nuo to laiko kanklėms ėmė rašyti daug Lietuvos kompozitorių, tarp jų Vytautas Germanavičius, Šarūnas Nakas, Vaida Striaupaitė-Beinorienė, Vokietijoje gyvenanti Indrė Stakvilė, Rita Mačiliūnaitė, Rūta Vitkauskaitė. Nemažai kūrinių kanklėms yra parašęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Martinaitis, Aistei Bružaitei jis dedikavo Koncertą kanklėms ir kameriniam orkestrui „Aistmarės“. „Nesuskaičiuojamas kiekis kūrinių gimė mano iniciatyva, – prisipažįsta kanklininkė. – Esu be galo laiminga, kad dar studijų metais prasidėjusi pažintis su jaunais kompozitoriais neabejotinai prisidėjo prie koncertinių kanklių garsinimo ir jų prestižo profesionaliojoje muzikinėje kultūroje stiprinimo. Smagu, kad muzikos kanklėms yra parašę ir užsieniečiai – Kira Maidenberg (Ukraina), Aleksandras Ryndinas (Rusija), Sergejus Leontjevas (Ukraina) ir kt.“

Kanklės tinka visose scenose

Kanklininkė didelį dėmesį skiria ne tik naujų partitūrų atsiradimui, bet ir jų sklaidai. Kartu su Vilniaus

Su profesore Lina Naikeliene ir bendramoksle Jolita Sidarenkaite-Matkiene

miesto savivaldybės choru „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas V. Augustinas) parengė keletą programų ir įrašų. A. Bružaitė surinko ir išleido rinkinį „XXI a. muzika kanklėms ir kanklių duetui“. Vienas naujausių jos darbų – 2020 m. pasirodęs dvigubas kompaktinis diskas „Įkvėpta kanklių“, kuriame įrašyti svarbiausi Aistės Bružaitės atliekami kūriniai.

Deja, pasaulį užklupusi pandemija sujaukė plokštelės pristatymo planus, teko atšaukti koncertus su įvairiais kolektyvais – nuo styginių kvarteto

„Mielieji kompozitoriai, atsiliepkite!“

Aistės Bružaitės studijų metai ir tolesnė profesinė veikla glaudžiai susiję su naujų kūrinių kanklėms iniciatyvomis. Grodama duetu kartu su drauge ir bendramoksle Jolita Sidarenkaite (dab. Matkienė) pajuto, kad savo repertuarą būtina papildyti naujais šiuolaikiniais kūriniais. Tuomet Lietuvos šimtmečio Dainų šventėje, 2018 m.

Muzikos barai / 77

PAŽINTIS

Liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ koncertas su „Ąžuoliuko“ choru

iki kamerinių bei pučiamųjų orkestro.

Aistė Bružaitė nuo 2002 m. buvo jau, deja, iširusio liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ narė, dešimt metų koncertavo su taip pat šiuo metu veiklą sustabdžiusiu trio „BAccK“ (Aistė Bružaitė – kanklės, Irmantas Andriūnas – birbynė, Danielius Rozovas – akordeonas), rengia programas su sopranais Dovile Kazonaite ir Milda Baronaite, birbynininku Egidijumi Ališausku, yra pasirodžiusi kaip solistė su Lietuvos nacionaliniu, Sankt Peterburgo valstybinės kapelos, Pskovo simfoniniais orkestrais.

Kanklių ambasadorė

Į kankles panašių instrumentų turi ir kitos tautos – latviai skambina kuokle, estai – kanele, suomiai – kantele, baltarusiai – cimbolais, ukrainiečiai – bandūra, japonai – koto. Kokias unikalias kanklių savybes A. Bružaitė pabrėžia, pristatydama jas užsienio publikai? „Tai unikalus išskirtinio sodraus skambesio instrumentas. Kanklių tembras puikiai dera su kitais instrumentais, nes jis šiltas, jaukus, taurus, turi švelnų aidą, savyje tarsi koduoja lietuvišką prigimtį, veda link mūsų šaknų. Reikia pasakyti, kad ir Aistės Bružaitės rečitalis

Muzikos barai / 78

atlikimo galimybės per daugiau nei pusę amžiaus gerokai išaugo“, – įsitikinusi A. Bružaitė.

Kanklininkei yra tekę dalyvauti daugybėje tarptautinių festivalių ir konkursų Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, JAV, Indijoje, Japonijoje. Atlikėjos teigimu, kanklių skambesys visuomet yra palydimas puikių vertinimų: „Pirmieji garsai klausytojus nustebina, ir netrukus abejingų kanklių muzikai nelieka.“ A. Bružaitė sako tikinti, kad tai tik pradžia, ir mūsų vis dar laukia pasaulio koncertų salės, kuriose kanklės sulauks pelnyto pripažinimo.

2008 ir 2013 m. kanklininkė buvo įtraukta į III bei IV tarptautinio J. Švedo tautinių instrumentų atlikėjų konkurso-festivalio organizacinį komite-

Koncertas LMTA salėje

tą, pati rengia seminarus, dalyvauja konferencijose užsienyje ir Lietuvoje.

Tapusi LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėja, ji perėmė ir tradicinių katedros renginių organizavimą, taip pat prisideda prie Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos bendruomenės veiklos. „Esu dėkinga likimui už tokią aplinką, kuri mane supa. Gausybė muzikų profesionalų, negana to, dar ir nuostabių žmonių – skatinančių, raginančių, padedančių, palaikančių ir visaip kaip kitaip būnančių drauge“, – teigia A. Bružaitė.

sia kankliuodavo vyrai, bet laikui bėgant, kaip beveik ir visoje pasaulio kultūroje, moterys perėmė iniciatyvą.

Vis dėlto jau vėl atsiranda kanklėmis besidominčių vaikinų. „Galbūt keičiantis visuomenės požiūriui, keisis ir vyrų dėmesys šiam instrumentui.

Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių“, – sako A. Bružaitė.

Tradicinės kanklės Lietuvoje paplito XV–XVIII a. per žemaičius, at-

sikėlusius iš kuršių žemių. Kanklių kilmė ir vartosena siejama su pirmykščiais tikėjimais – mirus žmogui būdavo nukertamas medis ir iš jo dirbamos kanklės. Jų puošybai naudoti kosmologinės ornamentikos simboliai, stygų kiekis buvo siejamas su magiškais skaičiais – 5, 9, 7, 12, 13.

Koncertinės kanklės dar labai jaunas instrumentas – dabar naudojamos kanklės sukonstruotos tik 1964

Kankliavimas – ir mokslo objektas

Sukaupta didelė atlikėjos patirtis A. Bružaitę paskatino imtis mokslinio darbo – savo disertacijoje ji išnagrinėjo XX a. pabaigos – XXI a. pradžios koncertinių kanklių repertuaro pokyčius ir šiuolaikines atlikimo tendencijas.

Liaudies muzikos instrumentas kanklės į Lietuvos profesionaliosios muzikos kultūrą įsiliejo XX a. viduryje. Įdomu tai, kad anksčiau daugiauJolita Matkienė, Dovilė Kazonaitė, Egidijus Ališauskas ir Aistė Bružaitė

Muzikos barai / 79

PAŽINTIS tes skambėjo šis unikalus instrumentas, pasirodė atlikėjai, kurie gali didžiuotis savo pasiekimais ne tik Lietuvoje... Dauguma užsieniečių pasakytų, kad mes tiesiog nevertiname, ką turime. Tai kada pradėsime vertinti? Ir ar ateis ta diena?“ – klausia A. Bružaitė.

Tradicijos tąsa

Laureatų apdovanojimo iškilmės Prezidentūroje. Su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi

m. Aukštosios kanklės turi 29 stygas, bosinės – 20, kontrabosinės – 15 stygų. Kanklių transformacija susijusi su Lietuvos muzikos istorijai svarbios figūros – kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Jono Švedo (1908–1971) – veikla. J. Švedo iniciatyva 1940 m. susibūrė Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, 1945 m. tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA) buvo įsteigta Liaudies instrumentų katedra. Jis rūpinosi visų nacionalinių instrumentų, tarp jų ir kanklių, tobulinimu, prie „Lietuvos“ ansamblio veikė instrumentų dirbtuvės, kurios suteikė galimybę eksperimentuoti.

Pasiteiravus, kada kanklės kaip savarankiškas koncertinis instrumentas atsidūrė akademinės muzikos akiratyje, A. Bružaitei kilo klausimas, kas yra akademinis akiratis. „Jei tai – aukštoji mokykla, galime tvirtai atsakyti, kad kanklės joje atsidūrė 1945 m., Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įsteigus Liaudies instrumentų katedrą. Jei tai – prestižinės koncertų salės, tada kanklės jose pasirodė kiek anksčiau, kai ansamblis „Lietuva“ pradėjo rengti didelius koncertus, atitikusius to meto profesionalumo standartus. O gal akademinis akiratis reiškia bendrus koncertus su klasikiniais muzikos instrumentais, solo pasirodymus su orkestru ir pan.? To-

Muzikos barai / 80

kiu atveju kanklių įsiliejimas į profesionaliosios muzikos kultūrą vyksta laipsniškai, ryškių atlikėjų pastangomis, mezgantis ryšiams solidžiuose konkursuose bei festivaliuose.“

Kryžkelėje

Kanklininkė apgailestauja, kad iki šiol tenka sutikti nemažai žmonių, tarp jų ir muzikų, kurie nenori pripažinti, jog liaudies instrumentai tinkami akademinei muzikai atlikti.

Dabartinį kanklių raidos laikotarpį A. Bružaitė vadina savotiška kryžkele – lygiuotis į klasikinius instrumentus dar kiek per anksti, tačiau ir folklorinių instrumentų kategorijai koncertinių kanklių nebeišeina priskirti. „Mes siekiame pripažinimo koncertinėje scenoje, mūsų repertuaras, sudarytas tiek iš klasikinių, tiek iš autentiškų arba transkribuotų kūrinių (o jų daugiausia), yra gana sudėtingas ir neretai sunkiai įkandamas lengvos muzikos ištroškusiems klausytojams.

Užtektų vienos rankos pirštų norint suskaičiuoti, kiek kartų Lietuvos televizijoje per valstybines švenMuzikų šeima: Aistė, Egidijus, Akvilė ir Lukas

Aistės Bružaitės dėstytoja ir ilgametė kolegė profesorė Lina Naikelienė savo koncertine ir pedagogine veikla sukūrė Lietuvos profesionaliojo kankliavimo tradiciją, išugdė daugybę mokinių, kurie tęsia jos pradėtus darbus ir žengia į priekį. A. Bružaitė sako, kad Lina Naikelienė išugdė ją ir kaip atlikėją, ir kaip asmenybę.

Profesorės pedagoginės metodikos esmė – atlikimo profesionalumo, garso kultūros ugdymas. Savo begalinę meilę kanklėms ji stengėsi įskiepyti ir studentams. „Dėstytojai esu dėkinga už pasitikėjimą ir tikėjimą manimi, už perduotas žinias ir emocijas, kurios mane užaugino ir padarė siekiančia tobulėti asmenybe“, – sako A. Bružaitė.

Nuo 2011 metų Aistė Bružaitė dėsto LMTA, 2018 m. jai suteiktas docentės vardas. Mano, kad studentams svarbiausia perduoti tai, ką geriausiai moka pati: „Nuolat semiuosi idėjų, minčių, žinių iš aplinkos bei užsienio pedagogų. Studentus skatinu klausyti, girdėti ir matyti, ieškoti, būti kritiškus sau ir aplinkai bei stengtis atskleisti geriausias savo savybes.

Asmenybės ugdymas klasėje visada eina šalia profesionalaus grojimo pamokų.“ Kaip atrodo kasdienis profesi-

PANORAMA nis kanklininkės gyvenimas? „Su džiaugsmu galiu pasakyti, kad mūsų specialybėje rutina neegzistuoja, – neabejoja A. Bružaitė. – Studentai, mokiniai, repeticijos, projektai, koncertai, renginiai... Nuolatinė veiklos kaita kasdienybę nuspalvina vis kitomis spalvomis. Vienintelė neretai šiek tiek erzinanti rutina – darbas prie kompiuterio, ataskaitų ir planų rengimas, kitokia „popierinė“ medžiaga, kuri dažniausiai nugula į saugomus archyvus ar nenaudojamus stalčius.

Tačiau drąsiai galiu sakyti, kad neapsakomai myliu savo darbą ir džiaugiuosi, kad esu būtent čia.“

2020 m. spalio 15 d. užfiksuotas naujas Lietuvos rekordas – jauniausia rečitalio atlikėja paskelbta Akvilė Ališauskaitė

Vilnietė Akvilė anksti pradėjo dainuoti. Pastebėję mergaitės pomėgį jos tėvai, profesionalūs muzikai, trimetę nuvedė į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. Mokytoja Sonata Kudžmienė gabią mergaitę mokė ne tik dainuoti, bet ir drąsiai jaustis scenoje. Akvilė po vieną ar kelias dainas jau yra atlikusi įvairiuose renginiuose, o 2020 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos renginyje prie Prezidentūros solo giedojo „Tautišką giesmę“.

Vieno atlikėjo kelių ar keliolikos kūrinių koncertas vadinamas rečitaliu. Būtent į tokį Akvilės Ališauskaitės pirmą solinį koncertą Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje 2020 m. spalio 15 d. rinkosi žiūrovai. 5 metų, 2 mėnesių ir 16 dienų amžiaus dainininkė atliko 11 lietuvių autorių kūrinių, koncertas truko apie 45 minutes. Jame solistei pritarė liaudies muzikos instrumentų ansamblis – fortepijonas, kanklės, bosinės kanklės, skudučiai, birbynė ir mušamieji instrumentai. Ansamblyje kartu su kitais muzikantais grojo Akvilės mama kanklininkė Aistė Bružaitė, tėtis birbynininkas Egidijus Ališauskas ir metais vyresnis broliukas Lukas.

Agentūros „Factum“ inf.

2017 metais Aistei Bružaitei perėmus LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėjos pareigas, teko susidurti su keletu problemų. Anot jos, vis dar svyruojanti pagarba liaudies muzikos instrumentams ir finansinės perspektyvos katedros veiklai yra gana nepalankios. Studentų nuolatos trūksta, tenka verstis per galvą siekiant pritraukti daugiau muzikuojančių jaunų žmonių, kurie galėtų tinkamai reprezentuoti Lietuvos muzikinės kultūros lobyną. Vis dėlto naujoji kanklininkų karta Aistę Bružaitę džiugina ir teikia vilties, kad kankliavimas įgis naują pagreitį: „Labai džiaugiuosi naująja karta, kuri yra laisva, atvira, ryški ir perspektyvi. Jau dabar jaunosios kanklininkės nebijo imtis iniciatyvos kurti ką nors nauja, skverbtis į nepažįstamas muzikines erdves, ieškoti bendraminčių ir garsiai skleisti žinią apie unikalų instrumentą – kankles.

Naujų muzikinių reiškinių gimsta nuolat, tikiu, kad laikui bėgant mes visi apie juos išgirsime.“ „Mūsų kanklės tokios jaunos, jos tik ieško savo veido. Ieškokime jo visi kartu!“ – muzikų bendruomenę ragina Aistė Bružaitė. Tad belieka palinkėti, kad neišsenkantis jos atvirumas naujovėms, iššūkiams, įvairiausiai veiklai įkvėptų dar ne vieną jaunųjų kanklininkų kartą. n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Džiugina naujoji karta

Muzikos barai / 81

PAŽINTIS Ieva KANANAVIČIŪTĖ

A

Keičianti alto įvaizdį

kademinėje muzikoje altas užima gana nuosaikią vietą – orkestrinėje partitūroje jis dažniausiai atlieka harmonizavimo funkciją, o solinis repertuaras nepasižymi kūrinių gausa. Tik XX–XXI a. į altą pradėta žvelgti kaip į solinį didelių tembrinių galimybių instrumentą.

Būtent alto tembras, laikomas artimu žmogaus balsui, vos 24-erių Kristinai Anusevičiūtei padėjo priimti lemtingą sprendimą – po vienuolikos metų griežimo smuiku tapti profesionalia altininke.

Nepabūgusi likus vos keleriems metams iki Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos baigimo pakeisti specialybės, savo sėkmingos ankstyvos karjeros pavyzdžiu ji keičia alto įvaizdį ir sklaido su šiuo instrumentu siejamus mitus.

2016 m., tik pradėjusi bakalauro studijas prof. Petro Radzevičiaus klasėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kristina Anusevičiūtė prisijungė prie legendinio kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ (meno vad. Gidonas Kremeris), o 2019 m. tapo Valstybinio Vilniaus kvarteto nare. Ir tai – ne vieninteliai jos pasiekimai.

Kristina yra ne vieno tarptautinio konkurso laureatė.

2012 m. Italijoje, konkurse „Citta di Pesaro“, laimėjo Grand Prix, 2014 m. dalyvavo tarptautiniame konkurse „We Play Music with Friends“ ir jame taip pat pelnė Grand Prix bei specialųjį prizą už geriausiai atliktą romantizmo epochos kūrinį. 2018 m. tapo tarptautinio A. Dombrovskio konkurso Rygoje II vietos laureate. K. Anusevičiūtė ne kartą Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanota už nuopelnus muzikinėje veikloje.

Altininkė griežė solo su Lietuvos nacionaliniu, VDU, Kauno miesto simfoniniais orkestrais, dalyvavo įvairiuose muzikos festivaliuose – „Harmos“ (Portugalija), „I Suoni delle Dolomiti“ (Italija), „Holland festival“ (Nyderlandai), „Sion festival“ (Šveicarija). K. Anusevičiūtė tobulinosi meistriškumo kursuose pas žinomus pedagogus P. Bermaną, J. Meisslį, Ch. Schiller, B. Lüneburg, Th. Rieblą ir kt. 2019 m. „Kremerata Baltica“ gastrolių Kolumbijoje metu pati vedė meistriškumo pamokas alto studentams Medeljino mieste.

Su Kristina Anusevičiūte kalbėjomės apie jos kelią muzikoje, svarbiausias iš savo pedagogų bei scenos partnerių išmoktas pamokas ir įdomiausias patirtis griežiant su pasaulinio lygio kolektyvais.

Kristina Anusevičiūtė

Muzikos barai / 82

– Miela Kristina, pokalbį pradėti norėtųsi nuo Tavo pirmosios pažinties su klasikine muzika.

– Mano šeimoje gausu muzikų.

Močiutė, nors nebuvo profesionalė, tačiau nemažai metų mokėsi griežti smuiku, keletas tetų yra muzikos mokytojos, viena iš jų – smuiko. Kai buvau visai nedidelė, vieno šeimos susitikimo metu ji man padovanojo mažytį smuikelį, ir aš noriai pradėjau groti. Puikiai atsimenu save stovinčią prieš veidrodį ir įsivaizduojančią, kad groju didžiausiose pasaulio scenose ir sulaukiu daugybės plojimų.

Mokytis griežti smuiku pradėjau 2002 m. Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, mokytojos Audronės Tamulienės smuiko klasėje. Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė, nes savo pirmosios mokytojos padedama galėjau augti ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip žmogus. Bėgant metams mokytoja pastebėjo mano pastangas ir norą groti, todėl kartu su tėvais nusprendėme, kad reikėtų mokytis griežti profesionaliai, todėl 2007 m. įstojau į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Buvo labai smagu mokslus tęsti pas tą pačią mokytoją. Esu dėkinga ir savo fortepijono mokytojai Violetai Kulvietienei bei kamerinio ansamblio mokytojai Aušrai Klovaitei-Berezinienei, kurios man padėjo sparčiai eiti į priekį, tobulėti, mėgautis gyvenimu ir puoselėjo meilę muzikai.

– Likus dvejiems metams iki mokyklos baigimo smuiką iškeitei į altą. Ar tai buvo ilgai brandintas sprendimas?

– Mintis brendo po truputį. Jau nuo tada, kai suvokiau smuiko ir alto skirtumus, mane vis labiau ėmė žavėti pastarasis instrumentas ir jo tembras. Kadangi tuo metu jau buvau gan aukšta, turėjau ilgas rankas, maniau, kad tai – nebloga idėja, tuo labiau kad šios srities profesionalų nėra daug. Tačiau ne vienas žmogus mane bandė atkalbėti, nes aš gerai grojanti smuiku, o altu man nepavyksią pasiekti tokio lygio. Bet mane labai palaikė mokytoja, kuri taip pat buvo altininkė, nuo vaikystės svajojusi griežti šiuo instrumentu. Todėl likus dvejiems metams iki mokyklos baigimo nusprendžiau įšokti į alto traukinį.

– Nuo 2016 m. griežei kameriniame

Repeticija su Gidonu Kremeriu

orkestre „Kremerata Baltica“. Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su šiuo orkestru?

– Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai buvo visiškas atsitiktinumas, tačiau pasąmonėje iškyla mintis, kad ši pažintis buvo nulemta. Tuo metu studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmame bakalauro kurse ir kartais grodavau Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Per vienos repeticijos pertrauką sulaukiau skambučio iš „Kremerata Baltica“ orkestro vadybininko, jis pasiūlė pakeisti susirgusį orkestro altininką koncertų ture. Jau nuo mažens vaikščiodavau į šio orkestro koncertus, įsivaizduodavau, kad jame groju, tad labai nudžiugau ir, žinoma, sutikau. Tuomet paklausiau, o kada prasideda turas. Man atsakė, kad poryt...

Taigi turėjau dvi paras išmokti naujas partijas ir parengti solo numerius, kuriuos norėjo išgirsti orkestro meno vadovas Gidonas Kremeris. Pasiruošti pavyko, man padėjo mano profesorius Petras Radzevičius. Po pirmojo koncerto iš G. Kremerio sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie orkestro ir kituose koncertuose. Mano atsakymas tikriausiai aiškus. Orkestre praleidau ketverius metus.

kimo lygio – turi priprasti ir prie nuolatinių kelionių, vis kitų šalių, miestų, viešbučių ir nuolat perkraunamo lagamino. Gastrolės kartais trukdavo ir po tris mėnesius. Šis darbas reikalauja daug ištvermės, turi nuolat kelti sau aukštus reikalavimus. Kartais tai nėra labai paprasta, nes būni ir neišsimiegojęs, ir pavargęs, ne visada pavalgęs, galbūt ką tik išlipęs iš lėktuvo. Bet dažniausiai nugalėdavo meilė muzikai ir šiam orkestrui, todėl visada stengdavausi išlaikyti profesionalumą ir grojimo kokybę.

– 2018–2019 m. orkestre buvai altų grupės koncertmeisterė. Kaip manai, kas lėmė šį Gidono Kremerio sprendimą?

Kokios buvo Tavo pagrindinės užduotys ir kaip sekėsi jas įgyvendinti, turint mintyje, kad tuo pačiu metu vis dar studijavai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Manau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Žinoma, viską suderinti tikrai nebuvo lengva, ypač kai artėdavo egzaminų sesija akademijoje, tačiau stengiausi, ir kažkaip viskas pavykdavo. Kai sužinojau, kad maes-

– Kokias svarbiausias pamokas ten išmokai? Kokių savybių reikia atlikėjui, kad jis sėkmingai įsitvirtintų tokio aukšto lygio orkestre?

– „Kremerata Baltica“ nėra vien tik kamerinis orkestras. Tai jau gyvenimo būdas. Groti tokiame orkestre nėra paprasta ne vien dėl aukšto atli-

Kristina Anusevičiūtė su Gidonu Kremeriu

Muzikos barai / 83

PAŽINTIS tro nori šias atsakingas pareigas patikėti man, žinoma, labai apsidžiaugiau, tačiau kartu supratau, kokia didžiulė atsakomybė gula ant pečių.

Turi vadovauti keturių, kartais penkių atlikėjų grupei, spręsti vienus ar kitus klausimus. Tokiame amplua neturėjau daug patirties, tad buvo nerimo.

Kas lėmė tokį Gidono Kremerio sprendimą, reikėtų klausti jo paties.

Labai tikiuosi, kad galbūt jis įžvelgė mano profesinį potencialą ir meilę muzikai. Esu dėkinga savo kolegoms ir vadovui už patarimus ir pagalbą.

Instrumentų grupės koncertmeisteris turi labai gerai mokėti visas grojamas partijas, bendrauti su kitų grupių koncertmeisteriais ir tartis dėl įvairiausių muzikinių niuansų. Taip pat tenka groti ir ne vieną solinę partiją, todėl atsakomybės tikrai daug. Tačiau tikiuosi, kad pavyko pateisinti lūkesčius.

– Visiems gerai žinoma, kad orkestro „Kremerata Baltica“ kasdienybė kupina nesibaigiančių gastrolių po pasaulį. Ar užtekdavo laiko pailsėti po ilgai trunkančių skrydžių? Ar pavykdavo patyrinėti svečias šalis?

– Būdavo visaip, kartais ir nelabai spėdavau pailsėti – vienas skrydis paskui kitą, kelionės autobusu...

Bet stengdavausi ir tokiomis aplinkybėmis atgauti jėgas ir pasisemti įspūdžių lankydama naujas vietas.

Ilgesnių koncertinių gastrolių metu, lankantis Pietų, Šiaurės Amerikoje ar Azijoje, turėdavome daugiau laisvo laiko miestams patyrinėti.

– Kokios darbo orkestre akimirkos būdavo sunkiausios, kas padėdavo įveikti kilusius iššūkius?

– Turbūt sunkiausia būdavo suderinti keliones ir naujų kūrinių mokymąsi. Gastrolėse grodavome ne po vieną koncertą, skirtingas programas, todėl išlaikyti kokybę nebūdavo paprasta. Tačiau viską atpirkdavo pilnos salės susižavėjusių klausytojų, jų aplodismentai. Tai tarsi atgalinis ryšys, atlygis už įdėtą darbą. Po tokių koncertų galėdavai greičiau atgauti jėgas ir su džiaugsmu ruoštis kitiems pasirodymams.

– Kokios reikšmingos pažintys užsimezgė koncertuojant su „Kremerata Baltica“?

– Labai džiaugiuosi, kad darbas orkestre padovanojo pažintis su mu-

Muzikos barai / 84

zikinio pasaulio įžymybėmis – pianistais Martha Argerich, Daniilu Trifonovu, Khatia Buniatishvili, Lucas Debargueʹu, violončelininku Mario Brunelo, altininke Tabea Zimmerman, kompozitoriais Arvo Pärtu, Leonidu Desiatnikovu ir daugeliu kitų nuostabių muzikantų, kurie mane įkvėpė tobulėti.

– Gidonas Kremeris Tau patikėjo ne tik solidžias pareigas, bet ir ypatingą instrumentą. Ko Tave jis išmokė kaip muzikos profesionalas ir kaip žmogus?

– „Kremeratoje“ teko nuostabi galimybė griežti Gidono Kremerio instrumentu, kurį 1722 m. pagamino italų meistras Matteo Goffrilleris Venecijoje. Tai aukščiausio lygio instrumentas, pasižymintis neišsemiamomis garso gylio galimybėmis.

Gidonas Kremeris mane išmokė begalės dalykų. Jau vien tai, kad galėjau groti jo suburtame orkestre, buvo viena didžiausių gyvenimo pamokų.

Taip pat supratau, kad tobulumui ribų nėra ir reikia žinoti, jog kiekvieną kartą galima pagroti vis geriau.

Maestro man perteikė meilę muzikai ir kokybiškam grojimui.

– Nuo pat pirmųjų metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje iki dabartinių magistro studijų esi profesoriaus Petro Radzevičiaus klasėje. Kokios jo pamokos padėjo Tau augti kaip atlikėjai?

– Su profesoriumi susipažinome dar prieš studijas akademijoje, mokydamasi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje dažnai lankydavausi jo konsultacijose. Labai džiaugiuosi, kad mus suvedė likimas. Iš jo aš vis dar mokausi. Profesorius pirmiausia reikalauja kokybiško grojimo. Kartą jo paklausiau, kas yra svarbiausia gyvenime, tikėdamasi atsakymo apie profesionalumą ar specialybės aukštumas, tačiau jis man atsakė: „Gyvenime svarbiausia būti doru, sąžiningu žmogumi.“ Tuo ir stengiuosi vadovautis visose gyvenimo srityse.

– Nuo 2019 m. esi Valstybinio Vilniaus kvarteto, šiemet švenčiančio savo 55-metį, narė. Kokia buvo pažintis su kvartetu?

– Pirmą kartą su Valstybiniu Vilniaus kvartetu pasirodžiau dar 2017 m., o 2019 m. pradžioje gavau kvietimą groti koncerte Nacionalinėje

filharmonijoje. Tuomet man buvo pasiūlyta tapti nuolatine kvarteto nare.

Kvartetas švenčia 55 metų jubiliejų, labai džiaugiuosi, kad teko garbė prisijungti būtent tokiu reikšmingu jam metu. Koncertinį sezoną pradėjome ciklu „Atverk užmaršties vartus“. Šio ciklo idėja – dar kartą prisiminti ir naujai atlikti taip kvarteto žanrą vertinusio L. van Beethoveno vėlyvuosius opusus, taip pat atverti pažinimo džiaugsmą mums ir klausytojams, prisimenant puikius XX a. lietuvių kompozitorių kvartetus. Žinoma, pandemija šiek tiek pakoregavo planus, negalėjome pabaigti šio ciklo, tačiau tikimės, jog tai pavyks padaryti pavasarį. Karantino metu įrašėme visus keturis J. Karnavičiaus styginių kvartetus žymiausios Suomijos klasikinės ir šiuolaikinės muzikos įrašų leidyklos „Ondine“ užsakymu.

Kvarteto žanras iki šiol man nebuvo artimai pažįstamas. Tiek, kiek grojau Muzikos akademijoje ar pavieniuose projektuose, žinoma, nėra užtektina patirtis norint profesionaliai groti tokiame kolektyve, todėl labai stengiuosi daug domėtis kvarteto muzika, atlikimo subtilybėmis ir mokytis iš kitų Vilniaus kvarteto narių.

– Kokie esminiai skirtumai tarp grojimo kameriniame orkestre ir kvartete?

Kuriam teiki pirmenybę?

– Pirmiausia, kvartete tu esi vienintelis savo instrumento atstovas.

Orkestre dar turi kolegų, grojančių tą pačią partiją, turi derintis prie jų ir išgauti tokį patį garsą. Kvartete garsą formuoji tokį, kokį įsivaizduoji pats, už nieko negali pasislėpti. Orkestre altas labiau užpildo harmoniją, o kvartete yra be galo daug melodinių linijų ir solinių vietų. Kam teikiu pirmenybę, negalėčiau pasakyti, nes tiek kamerinis orkestras, tiek kvartetas man labai artimi. Smagu, kad gyvenime turiu galimybę groti abiejuose.

– Tavo profesinis kelias pažymėtas sėkmės ženklu. Kaip manai, ar tai – pasitaikiusių galimybių, kryptingo tobulėjimo rezultatas, ar šių ir kitų nepaminėtų priežasčių visuma?

– Manau, kad be vieno nebūtų ir kito. Žinoma, kartais pasvarstau, kad viskas iki šiol mano gyvenime tarsi dėlionė, kiekviena situacija ar patirtis susiklostė labai sėkmingai ir atitiko

mano poreikius bei norus. Tačiau žinau, kad be įdėto darbo tų lemtingų atsitiktinumų nebūtų buvę. Svarbu kryptingai siekti savo tikslo, daug dirbti, tada viskas atsitiks savaime.

– Kokia profesinės sėkmės kaina?

Kas rutinoje suteikia prasmingumo?

– Negaliu teigti, kad kasdien jaučiuosi įkvėpta ir daranti kažką labai prasminga. Būna, ir pavargstu, ir pagalvoju, kad nelabai noriu kasdien didžiąją laiko praleisti dalį su instrumentu. Jei yra galimybė, šiek tiek laiko skiriu poilsiui ar kitai mėgstamai veiklai. Tada vėl jaučiuosi kupina jėgų ir noro daryti tai, ką myliu ir kam paskyriau savo gyvenimą. Žinoma, koncertai, publika, ko dabartinėje situacijoje mažoka, tas grįžtamasis ryšys man visuomet suteikia jėgų ir stimulo tobulėti.

– Ar toks pat sėkmingas ir asmeninis gyvenimas?

– Šiuo metu esu laiminga. Turiu nuostabius žmones šalia, jaučiu jų palaikymą ir meilę, galiu skirti laiko, nors ir virtualiai, bendrauti su jais.

Po truputi atrandu tai, kas mane daro laimingą ir kas atitraukia nuo kasdienybės, svajoju apie ateities planus ir siekiu juos įgyvendinti. Man tai yra laimė ir sėkmė.

– Tau yra tekę ne tik stebėti daugybę pasaulyje žinomų muzikos profesionalų, tačiau ir dirbti su jais. Galbūt tai padėjo rasti bendrą muzikos atlikėjo sėkmės formulę? Kokia ji?

– Sunku pasakyti. Kiekvienas atlikėjas yra kitoks, skiriasi kiekvieno požiūris į muziką ir gyvenimą. Žinoma, pagrindinis sėkmės vardiklis yra nuolatinis darbas. Taip pat reikia tikėti savimi, turėti tvirtą moralinį stuburą. Manau, kad be stipraus žinojimo, ko nori siekti, kokiu keliu nori eiti, yra sunku patirti tikrąjį muzikavimo džiaugsmą.

– Iš kokių asmenybių semiesi įkvėpimo?

– Jų ne viena, dauguma – žmonės, kurie yra šalia. Tai mano profesorius, kvarteto kolegos, mano tėvai ir kiti artimieji. Tai tie žmonės, kuriuos pažįstu geriausiai, matau, kuo jie gyvena, ir tai padeda man nepaklysti.

– Atlikėjo kasdienybė neatsiejama nuo nuolatinio tobulėjimo, konsultacijų atlikimo klausimais, tačiau laikui bė-

gant tenka išmokti įsivertinti pačiam.

Kas Tau padėjo išsiugdyti šį gebėjimą?

Kada pajunti, kad kūrinio interpretacija jau tinkama?

– Laikui bėgant supratau, kad nėra tokio dalyko kaip tobula kūrinio interpretacija, nes visada gali jį pagroti geriau. Negalėčiau pasakyti, kad visiškai moku įsivertinti savo grojimą.

Svarbi yra dėstytojų, artimiausių kolegų nuomonė. Labai padeda įrašai, stengiuosi jų klausytis taip, tarsi būčiau kitas žmogus. Beje, man niekada nepatinka klausytis savo įrašų, visuomet randu prie ko prikibti.

– Kokios Tavo atlikimo stiprybės? Ko dar norėtum išmokti?

– Kokios mano stiprybės, turbūt galėtų geriau pasakyti kiti. Bet galbūt mano atlikimas pasižymi nuoširdumu ir užtikrintumu tuo, ką darau.

Muziką vertinu kaip tam tikrą kalbą, visada stengiuosi įprasminti tai, ką groju. O tobulėti visada yra kur, norėčiau kiekvieną dieną atrasti vis ką nors nauja, kas man padėtų siekti kokybiško gojimo, taip pat mokėti geriau susitaikyti ir su tokiomis situacijomis, kai nepasiseka arba kai žinau, kad galėjau atlikti geriau. Bet, manau, laiko dar yra, tad stengiuosi eiti į priekį.

– Kokių kompozitorių muziką mėgsti?

– Mane žavinčių kompozitorių „rinktinė“ nėra nekintanti. Šiuo metu daugiausia gilinuosi į L. van Beethoveno muziką, ypač į jo styginių kvartetus. Nuostabu matyti, kaip keičiasi kompozitoriaus mąstymas ir pasaulėžiūra nuo ankstyvųjų opusų iki pat paskutinių kūrinių. Kiekvieną kartą tiek klausydama jo muzikos, tiek ją atlikdama atrandu vis ką nors nauja.

Taip pat nepaprastai mėgstu šių dienų italų kompozitoriaus G. Sollimos kūrybą (jis dar ir puikus violončelininkas). Labai vertinu jo muziką ir džiaugiuosi, kad teko galimybė groti ne vieno jo kūrinio premjerą.

– Turiu prisipažinti, kad susidurti su muzika altui solo tenka nedažnai. Gal galėtum priminti ryškiausius kūrinius, kurie padėtų geriau perprasti šio instrumento specifiką ir grožį?

– Kūrinių altui galbūt nėra tiek daug, kiek norėčiau, tačiau galima rasti ir puikių kitiems instrumentams skirtos muzikos perdirbinių. Man la-

bai artimas vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko Koncertas altui. Tai kūrinys, reikalaujantis stiprios technikos ir gražaus garso. Žinoma, žaviuosi ir Johanneso Brahmso sonatomis altui ir fortepijonui. Tai nepaprastai melodingi opusai, atveriantys plačias alto kaip gilų tembrą turinčio instrumento galimybes.

– Kurių profesinių nišų dar neišbandei, tačiau norėtum tai padaryti?

– Kadangi šiuo metu esu dar gana naujoje srityje, noriu kuo daugiau pasisemti iš kvarteto. Perspektyvų šiame žanre matau labai daug. Gal dar per anksti taip sakyti, tačiau manau, kad tai – mano gyvenimas. Žinoma, dar labai norėčiau pasigilini į kamerinę muziką. Jos esu grojusi nemažai, bet ši muzika man labai patinka, tad norėčiau rasti sau artimą scenos partnerį ir jos groti kur kas daugiau nei dabar.

– Žinau, kad nuo mažumės mėgsti fortepijonu skambinti F. Chopiną ir kad... kepi ypač gardų Chopino pyragą.

Kokie kiti Tavo muzikiniai pomėgiai?

Kokiuose koncertuose lankaisi, koks Tavo „Spotify“ grojaraščio turinys?

– Smagu, kad dar prisimeni mano žymųjį pyragą (šypsosi). Beje, jį kepiau senokai, reikėtų atnaujinti šią tradiciją. F. Chopino muzika buvo mano paauglystės meilė. Skaičiau begalę knygų, žiūrėjau filmus ir grojau jo kūrinius fortepijonui. Dabar šiek tiek plečiu savo pomėgių ratą: žaviuosi teatru, šiuolaikine muzika, šokiu. O „Spotify“ grojaraštyje galima rasti visokiausios muzikos – nuo baroko šedevrų iki Lotynų Amerikos ritmų.

– Tavo muzikinis moto.

– Norvegų kompozitorius Edvardas Griegas yra pasakęs: „Žodžiams kartais reikia muzikos, o muzikai nereikia nieko.“ Kai būna liūdna ar jaučiuosi prislėgta, o kartais atvirkščiai – labai laiminga, mėgstu groti. Tikiu, kad muzika gali pasakoti tai, ko galbūt nedrįsti pasakyti žodžiais, todėl šiuo požiūriu esu palytėta sėkmės, nes galiu groti ir dalytis savo muzika ar mintimis su kitais.

– Dėkoju už pokalbį.

n

Muzikos barai / 85

SUKAKTYS

Valstybinis Vilniaus kvartetas – kaitos ir pastovumo dermė Ieva KANANAVIČIŪTĖ

2020

metai kultūros žmonių atmintyje įsirėžė kaip iššūkių ir virtualybės laikas. Nuosekli ir nenutrūkstama laiko tėkmė nepriklauso nuo visuomenėje vykstančių procesų, tik juos tam tikra prasme įrėmina.

Nepaisydamas kovą pasaulį užklupusios pandemijos, laikas nelaukė šventėms tinkamų sąlygų ir priminė keletą Lietuvos muzikinei kultūrai reikšmingų sukakčių: Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro 80-metį, Lietuvos kamerinio orkestro 60-metį, Valstybinio Vilniaus kvarteto 55-ąjį gimtadienį, o visų šių kolektyvų namai – Lietuvos nacionalinė filharmonija – pradėjo jubiliejinį 80-ąjį sezoną.

Vilniaus kvartetui tai buvo pokyčių metai – ilgametį altininką Girdutį Jakaitį pakeitė buvusi kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ altų koncertmeisterė Kristina Anusevičiūtė, 50 metų kvartetui paskyrusį violončelininką prof. Augustiną Vasiliauską – ilgą laiką Naujų idėjų kameriniame orkestre (NIKO) griežęs Deividas Dumčius. Jauni, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys

Muzikos barai / 86

Valstybinis Vilniaus kvartetas: Augustinas Vasiliauskas, Donatas Katkus, Audronė Vainiūnaitė, Petras Kunca, 1971 m.

Pradžia

Valstybinio Vilniaus kvarteto istorija prasideda 1965 m., kai altininkas Donatas Katkus subūrė ansamblį, tuo metu vadintą Jaunimo kvartetu. Jo primarije tapo smuikininkė Audronė Vainiūnaitė, tada dar studijavusi Maskvos konservatorijoje legendinio XX a. smuikininko Davido Oistracho klasėje. Kiti nariai – smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, Lietuvos valstybinės konservatorijos auklėtinis, ir violončelininkas, Maskvos konservatorijos aspirantas Juozas Čelkauskas. Pastarasis kvartete griežė vos metus, jį pakeitė Jurgis Banevičius, šį po dvejų metų – Iminas

nare Budapešte pas violončelininką ir kompozitorių Andrásą Mihály.

Vladimiru Fedosejevu, Arto Noru, Andriumi Žlabiu, Vytautu Sondeckiu, Mūza Rubackyte, Petru Geniušu ir kitais žymiais muzikais. Aplankyti Brėgenco (Austrija), Echternacho, Burglinstero (Liuksemburgas), Cervanteso (Meksika), Kuhmo ir Nantalio (Suomija), Liturginio kalendoriaus ciklo (Italija), „Schreyahner Herbst“, „Musica viva“, „Ükermerkische Wo-

Aukso amžius

V. Gvozdeckio globojamas kvartetas (tai truko iki profesoriaus gyvenimo pabaigos) 1972 m. laimėjo nepaprastai reikšmingą aukščiausią kvartetų konkurso Lježe (Belgija) apdovanojimą, 1973 m. tapo Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvu, jam buvo suteiktas Valstybinio Vilniaus kvarteto vardas. Dalios Kuznecovaitės teigimu, nuo laimėjimo Lježe prasidėjo Vilniaus kvarteto aukso amžius, o Lietuva tuo metu buvo vadinama krepšinio ir kvartetų šalimi.

Tolesni veiklos metai susiję su nuolatinėmis gastrolėmis žymiausiose pasaulio koncertų salėse, festivaliuose, pasirodymais su garsiais scenos partneriais. Koncertuota Niujorko „Carnegie Hall“, Leipcigo „Gewandhaus“,

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

atlikėjai kartu su kvarteto primarije smuikininke Dalia Kuznecovaite ir antruoju smuiku Artūru Šilale turėjo prisitaikyti prie pasikeitusių koncertinio gyvenimo sąlygų.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

A. Vasiliauskas, K. Anusevičiūtė, A. Šilalė ir D. Kuznecovaitė

Valstybinis Vilniaus kvartetas: Artūras Šilalė, Audronė Vainiūnaitė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas

Kučinskas, o 1971 m. į kvartetą atėjo Augustinas Vasiliauskas. Keitėsi ir antrasis smuikas, 1968 m. vietoj G. Dalinkevičiaus pradėjo griežti Petras Kunca. 1968–1971 m. kolektyvas buvo vadinamas aspirantų kvartetu, nes jo nariai studijavo Maskvos konservatorijos aspirantūroje, smuikininko, puikaus kvarteto specialisto prof.

Viktoro Gvozdeckio klasėje. 1969 m. muzikantai stažavosi vasaros semi-

Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Miuncheno „Bayerische Rundfunk“, Toronto „Glen Gould studio“, Grenoblio „Salle Olivier Messiaen“, Zalcburgo „Mozarteum“, Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos Mažojoje ir Sankt Peterburgo M. Glinkos salėse.

Pasirodyta su Tatjana Nikolajeva, Michailu Pletniovu, Micheliu Lethiecu, Davidu Geringu, Jurijumi Bašmetu,

che“, Šlėzvigo-Holšteino (Vokietija) bei kiti reikšmingi festivaliai.

Koncertų ir jų programų gausa išgrynino pagrindinį Vilniaus kvarteto tikslą – publikai pristatyti vertingiausius klasikinės kvarteto muzikos klodus ir mažai kam žinomus kūrinius, didelį dėmesį skiriant lietuvių kompozitorių kūrybai ir jauniems atlikėjams. Kaip teigia prof. Augustinas Vasiliauskas, sudarant koncertų programas visuomet būdavo stengiamasi atstovauti akademinei kultūrai ir tapti mažu, tačiau „tikrąja praba“ spindinčiu lašeliu populiariosios kultūros blizgesio kupinose mariose.

Toks tikslas lėmė kvarteto rengiamų koncertų programų cikliškumą. Per pusę kvarteto gyvavimo amžiaus parengti ciklai „Pasaulio meno meistrai ir Vilniaus kvartetas“, „Lietuvos kompozitorių kvartetinė muzika“, „Visi Ludwigo van Beethoveno styginių kvartetai“, „Visi Josepho Haydno styginių kvartetai“, „Romantinės ir lietuvių šiuolaikinės muzikos vakarai“, „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“, „Wolfgangas Amadeus Mozartas ir Viena“, „Kvartetas ir fortepijonas“ bei tęstinis ciklas „Jaunieji Lietuvos talentai ir

Muzikos barai / 87

visas pasaulis...“1 Dažni pasirodymai užsienyje kvartetui pelnė tarptautinį pripažinimą. 1997 m. po koncerto Bostone, JAV, dienraštis „The Boston Globe“ rašė: „<...> ansamblis yra nepriekaištingas, tiesa, ritmas traktuojamas gan laisvai. Antras ypatingas bruožas – kvarteto garsas; jis panašus į gero šokolado skonį; pavergia, tačiau juo niekaip nepersisotinsi. Junti nepaprastą vienybę, kurios neįmanoma apsakyti žodžiais, ir tai, kaip būdinga glaudžiai sąjungai, yra brandžiausių ir nuolat puoselėjamų santykių skiriamasis ženklas.“ Kritikų ypač vertintos Vilniaus kvarteto L. van Beethoveno interpre-

Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetų ciklo įrašas

1 Ramoškaitė Ž. Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. – 7 meno dienos, Nr. 9 (1161), 201603-04.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Vilniaus kvartetas“ atskleidžia kvarteto universalumą, jo narių profesinę meistrystę, leidžiančią atlikti įvairios stilistikos ir įvairių laikotarpių muziką. Prisimindama nuo vaikystės klausytus Vilniaus kvarteto koncertus, muzikologė Živilė Ramoškaitė savaitraštyje „7 meno dienos“ teigė, kad kvarteto griežimas ją visuomet „žavėjo ne tik skoningomis interpretacijomis, ansambliškumu ir kamerinio muzikavimo subtilybėmis, bet kiekvienąsyk – tiesiog stulbinančiu Vainiūnaitės grojimo virtuoziškumu, juvelyrišku tikslumu, galinga menine įtaiga. Ir taip – ištisus penkis šiam menui pašvęstus dešimtmečius. Sukauptas milžiniškas repertuaras, pagrota daugiau kaip pusketvirto tūkstančio koncertų, apkeliautas, galima sakyti,

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

SUKAKTYS

Valstybinis Vilniaus kvartetas: D. Dumčius, D. Kuznecovaitė, K. Anusevičiūtė ir A. Šilalė

Muzikos barai / 88

tacijos: „Grojant Beethoveno Styginių kvartetą Nr. 15 mes pagaliau padėjome užrašus ir pieštukus į šalį; per daug jaudinanti buvo ši interpretacija. Jos užhipnotizuotas ir pritrenktas kritikas norėjo parašyti – jis beveik nekvėpavo, ašaros buvo čia pat, absoliuti muzika ir visas Beethoveno dvasios gilumas pajaustas su giliu virpesiu. Vilniaus kvartetas sukaupė Beethoveno dvasią, kad ją mums dovanotų. Su meile ir dėkingumu mes priėmėme šią dievišką dovaną“ („Journal“, 2004, Liuksemburgas).

Puikiai įvertintos kūrinių interpretacijos ir po kitų pasirodymų – apie Vilniaus kvarteto koncertus rašyta dienraščiuose „Houston Cronicle“ (Hjustonas, JAV), „The New York Times“ (Niujorkas, JAV), „Le Dauphiné libéré“ (Grenoblis, Prancūzija), „Abendzeitung München“ (Miunchenas, Vokietija), „Frankfurter Allgemeine“ (Frankfurtas, Vokietija) bei kituose, pabrėžiant kvarteto vienybę, darną, sodrius sąskambius ir atsakingai parinktas programas.

Per daugiau kaip pusę amžiaus kvartetas sukaupė 450 kūrinių repertuarą, kurio trečdalį sudaro šiuolaikinių užsienio kompozitorių muzika bei apie 100 Lietuvos kompozitorių opusų. Kvartetu itin rūpinosi kompozitoriai Julius Juzeliūnas ir Stasys Vainiūnas, ne tik jam skirdami kūrinius, bet ir prisidėdami prie politinių sprendimų gaunant leidimus kvartetui vykti į užsienio konkursus bei gastroles. Vilniaus kvartetui rašė Bronius Kutavičius, Algimantas Kubiliūnas, Vytautas Barkauskas, Osvaldas Balakauskas, Justinas Bašinskas, Abelis Klenickis, Vytautas Juozapaitis, Jurgis Juozapaitis, Vytautas Montvila, Feliksas Bajoras, Vytautas Lauru-

tininku Vytautu Giedraičiu, vargonininke Karolina Juodelyte ir kitais.

Kvartetas sukūrė ne vieną ilgaamžę tradiciją – kasmet atlieka programas „Naujamečiai vakarai su Vilniaus kvartetu“, Didžiąją savaitę palydi su Josepho Haydno kūriniu „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“, nuolat dalyvauja koncertuose, skirtuose visai šeimai, edukacinėse programose.

Kartų kaita

Ilgainiui Vilniaus kvarteto muzikantai keitėsi – 1995 m. D. Katkų pakeitė altininkė Audronė Pšibilskienė, jai pasitraukus nuo 1997 m. porą dešimtmečių altu griežė Girdutis Jakaitis. 1999 m. atėjęs antrasis smuikas Artūras Šilalė kvartete dirba iki šiol. Beveik dvidešimt metų nekitusi kvarteto sudėtis esminę tansfomaciją patyrė 2015 m., nuo pat kvarteto įsikūrimo griežusiai prof. Audronei Vainiūnaitei pirmojo smuiko pultą perleidus savo mokinei, Lietuvoje ir užsienyje žinomai simfoninių bei kamerinių koncertų solistei Daliai Kuznecovaitei. Šį įvykį D. Kuznecovaitė laiko didele garbe ir įvertinimu, įpareigojimu puoselėti per penkiasdešimt metų suformuotą prestižinio kvarteto įvaizdį. „Perimti kvarteto vairą iš ilgametės jo primarijės Audronės Vainiūnaitės man buvo tikras

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

šas, Giedrius Kuprevičius, Mindaugas Urbaitis, Onutė Narbutaitė ir kiti kompozitoriai.

Savita interpretacija, stiprus ansambliškumo pojūtis ir gebėjimas įsigilinti į skirtingų epochų bei stilių muziką lėmė puikius Vilniaus kvarteto įvertinimus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1979 m. kolektyvui paskirta Valstybinė premija, 2002 m. – Lietuvių fondo (JAV) kultūrinė muzikinė dr. Antano Razmos premija, 2004 m. – Lietuvos nacionalinė premija, 2005 m.

– Baltijos Asamblėjos premija, 2012 m. už nuopelnus kultūrai kvartetas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. 2013 m., Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, Vilniaus kvartetas atstovavo šaliai koncertuose Prancūzijoje ir Egipte.

Bendradarbiaujant su Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, JAV atlikėjais ir įrašų kompanijomis parengta daugybė įrašų radijo fondams, išleista per 40 vinilinių ir kompaktinių plokštelių, kai kurios jų drauge su rusų smuikininku Viktoru Gvozdeckiu, belgų klarnetininku Eddy Vanoosthuyse, pianistėmis Golda Vainberg-Tatz (JAV), Mūza Rubackyte (Lietuva, Prancūzija, Šveicarija), Tamami Honma (Japonija), violončelininku Davidu Geringu (Lietuva, Vokietija).

Kvartetui teko prisidėti ir prie kitų šalių muzikos sklaidos: 1987 m., minint Heino Ellerio gimimo 100-metį, Estijos kompozitorių sąjungos kvietimu įrašyti du kompozitoriaus styginiai kvartetai, o 1997 m. gastrolių Švedijoje metu užsimezgus pažinčiai su kompozitoriumi Johny Grandertu lietuvių atlikėjai pirmieji įrašė jo Kvartetą Nr. 4.

Vilniaus kvartetas įrašė gausų pluoštą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių, daug dėmesio skyrė išeivių Vytauto Bacevičiaus, Juliaus Gaidelio, Jeronimo Kačinsko, Vlado Jakubėno kūrybai. Kvarteto plokštelėse įamžintas bendradarbiavimas su nuolatiniais Lietuvos scenos partneriais – dainininkais Merūnu Vitulskiu, Ona Kolobovaite, Liudu Mikalausku, Asta Krikščiūnaite, fleitininke Vilmante Kaziulyte, klarne-

Valstybinio Vilniaus kvarteto balkono koncertas Basanavičiaus aikštėje karantino sąlygomis

iššūkis. Muzikavimas kvartete atvėrė visai naujus ir neapsakomai plačius kvartetinės muzikos repertuaro klodus, praplėtė mano kaip muzikantės sugebėjimus, išmokė kvartetiniam skambesiui tokio svarbaus muzikinio lankstumo, spontaniškumo bei gebėjimo suvokti bendrą kolektyvo skambesio visumą“, – penkerių metų griežimo kvartete patirtį apibūdina D. Kuznecovaitė.

2016 m. kovą pirmajame naujos sudėties Vilniaus kvarteto koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjo Josepho Haydno Antrasis kvartetas d-moll, op. 76 (Kvintų kvartetas), du fortepijoniniai kvintetai – Mindaugo Urbaičio „Ramybė“ ir Remigijaus Merkelio „MiKonst“ (talkinant pianistui Rokui Zubovui) – ir Franzo Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“, Nr. 14 d-moll. Muzikologė Živilė Ramoškaitė apibendrino Dalios Kuznecovaitės įsiliejimą į naują kolektyvą: „<...> pirmasis smuikas į ansamblį įžengia kol kas galbūt atsargiai, tačiau išties užtikrintai. Akivaizdus buvo smuikininkės meistriškumas, kruopščiai parengtos ir atliktos visos sudėtingos skirtingų stilių partijos. Atliekama muzika alsavo, liejosi sklandžiai, laisvai ir vaizdingai. Emocinis tonusas ir meninė raiška stiprėjo su kiekvienu kūriniu, o atliekant Schubertą pasiekė didžiausią įtaigą.

Būtent šiame veikale labiausiai išryškėjo Kuznecovaitės muzikinė vaizduotė, intelektas ir virtuoziškumas.“2 Per jau daugiau kaip penkerius metus Dalia Kuznecovaitė prisidėjo prie kolektyvo istorijai itin reikšmingų koncertinių patirčių – 2017 m. kvartetas griežė Toronte, Kanadoje, 2018 m., minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, koncertinės kelionės nuvedė iki Tel Avivo ir Jafos Izraelyje, Kijevo, Lvovo, Ivano Frankivsko ir Dnipro Ukrainoje, su koncertais ir edukacine programa „Lietuviška muzika Lietuvos 100-mečiui“ keliauta po Lietuvos miestus ir miestelius.

Kaip minėta, 2020 m. prie kvarteto prisijungė altininkė Kristina Anusevičiūtė ir violončelininkas Deividas Dumčius. D. Kuznecovaitė teigia: „Be abejonės, kartų kaita kolektyvui atne2

Ten pat.

Muzikos barai / 89

SUKAKTYS šė labai daug pokyčių – juk per pusę metų pasikeitė pusė kvarteto narių!

Labai pasiilgstame gerbiamo prof.

Augustino Vasiliausko ir Girdučio Jakaičio, pasigendame jų sukauptų žinių, patirties... Tačiau kartu esame labai dėkingi prof. A. Vasiliauskui už tai, kad jis vis dar dalyvauja kvarteto muzikiniame gyvenime, padėdamas mums programų sudarymo klausimais, ruoštis atsakingiems koncertams ir įrašams.“

Išskirtiniai jubiliejinių metų projektai

Pasaulį netikėtai užklupusi pandemija kiek sutrikdė 55-mečio sulaukusio kvarteto šventinę nuotaiką, tačiau ir paskatino imtis naujų, originalių iniciatyvų. „Minint kvarteto 55-metį norėtųsi susimąstyti apie XXI amžiaus sukrėtimus ir lūžius, apie šį metą, kuris gali nublokšti kultūros vyksmą į antrą planą, nutraukti tradicijų tąsą, priversti užsidaryti savyje.

Kultūrinės tradicijos perdavimas yra nuolatinė kova su naikinančia jėga, su užmarštimi. Kas, jei ne mes, kultūros pasaulio atstovai, esame atsakingi už meno išlikimą, už tai, ant kokių pamatų stovės rytojaus kultūra, kokių vertybių vedami gyvensime? Manau, kad būtent tai ir yra mūsų kolektyvo atsakomybė bei viena didžiausių užduočių“, – sako Dalia Kuznecovaitė.

Vienu svarbiausių 2020 m. kvarteto gyvenimo įvykių D. Kuznecovaitė laiko gegužės 8-ąją Nacionalinės filharmonijos balkone surengtą neįprastą socialinę-muzikinę akciją, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-mečiui ir L. van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms. Koncerto programos, sudarytos iš Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Ludwigo van Beethoveno, Philipo Glasso ir Erwino Schulhoffo kūrinių, publika klausėsi Jono Basanavičiaus aikštėje priešais Filharmoniją. Pasak kvarteto pirmarijės, „mintis inicijuoti šią socialinę-muzikinę akciją kilo todėl, kad pasaulis tuo metu išgyveno nežinomybės, neapibrėžtumo ir baimės kupiną laiką. Buvome (ir vis dar esame...) atskirti nuo egzistenciškai svarbių dalykų – socialinio gyvenimo, smarkiai apribotos,

Muzikos barai / 90

pakitusios ir profesinės saviraiškos galimybės. Manau, kad tokiu emociškai sunkiu metu visuomenei labai reikia teigiamų išgyvenimų – prisilietimo prie to, kas yra tvaru ir nekintama, – būtent prie muzikos. Mokslininkų įrodyta, kad muzika turi ne tik gydomąjį poveikį, bet ir suvienija žmones, tampa savotiška socialinio bendravimo mediatore.“ Gegužės pabaigoje kvartetas ėmėsi svarbiausio metų projekto – prestižinės Suomijos įrašų kompanijos „Ondine“ užsakymu įrašyti keturis Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) kvartetus, kurie, kompozitoriaus anūko pianisto Jurgio Karnavičiaus teigimu, šiuolaikinei publikai menkai žinomi, po kompozitoriaus mirties skambėję tik keletą kartų – juos griežė Lietuvos ir Čiurlionio kvartetai, Vilniaus kvartetas yra atlikęs Kvartetą Nr. 4. Kitų partitūrų paieškas apsunkino karantinas: „Visos bibliotekos, muzikos centrai uždaryti... Kai kurias gautas natas teko po eilutę karpyti ir klijuoti į atskiras partijas. Kasdienis daug valandų trukdavęs pasiruošimas įrašams dėvint kaukes, kurios taip neįprastai liečiasi prie instrumento ir lyg svetimkūnis neleidžia pajusti įprasto kontakto su juo, tikrai apsunkino darbą, tačiau vis vien buvome be galo laimingi ir dėkingi, turėdami galimybę karantininį laikotarpį įprasminti prasmingais darbais bei neprarasti profesinės savirealizacijos“, – įrašymo aplinkybes apibūdina D. Kuznecovaitė.

Iš pradžių buvo įrašyti pirmieji du J. Karnavičiaus kvartetai, o lapkričio mėnesį, šalyje paskelbus antrąjį karantiną, – kiti du. Jie lapkričio 28 d. buvo atlikti tiesiogiai transliuojant Lietuvos nacionalinės filharmonijos skaitmeninėje salėje. Muzikologės Beatos Baublinskienės nuomone, „galima tik pasidžiaugti, kad iš esmės atsinaujinęs kvartetas tęsia ilgametes savo tradicijas imtis nedažnai grojamų, naujų kūrinių ir rengia, atlieka juos pačiu aukščiausiu profesionalumo lygiu. Juo labiau džiugu, kad visi Karnavičiaus kvartetai įrašinėjami ir bus išleisti plokštelėje. Kompleksinis žvilgsnis prikeliant ir aktualizuojant mūsų muzikinį paveldą – kūrinius atliekant koncertuose, kokybiškai įra-

šant ir išleidžiant – yra nepaprastai prasmingas.“3 Solidžios užsienio leidyklos dėmesys nulėmė ir Vilniaus kvarteto puoselėjamos koncertų ciklų tradicijos tęstinumą – 2020 m. pradėtas naujas koncertų ciklas „Atverk užmaršties vartus“, kuriuo tikimasi publikai pristatyti visus J. Karnavičiaus bei vėlyvuosius L. van Beethoveno kvartetus.

Pastarieji, nors jau buvo įgroti ankstesnės kvarteto sudėties, dabar įgis naują skambesį. Ciklo pavadinimą inspiravo Onutės Narbutaitės styginių kvartetas Nr. 2 „Atverk užmaršties vartus“, nuskambėjęs rugsėjo 27 d. koncerte, skirtame Ludwigo van Beethoveno 250-osioms ir muzikologės Onos Narbutienės 90-osioms gimimo metinėms.

Spalį dar spėta klausytojus pakviesti į Filharmonijos Didžiąją salę, koncertą „Beethovenas ir ne tik“ su M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtine, pasaulyje pripažinta pianiste Golda Vainberg-Tatz. Spėta aplankyti Šiaulių, Utenos, Panevėžio, Kaišiadorių rajonų sales kartu su operos solistais Jomante Šležaite, Liudu Mikalausku ir kitais. Tačiau, kaip pastebi Vilniaus kvarteto primarijė Dalia Kuznecovaitė, „kultūros sektorius pastaraisiais metais patyrė tikrą kolapsą – koncertų salėse, teatruose skamba spengianti tyla. Daugelis menininkų liko ne tik be projektų, kuriems ruoštasi galbūt mėnesius ar net metus, bet ir be nuolatinių pajamų. Vis dėlto tikiu, kad pasibaigus šiai pasaulį ištikusiai visapusei krizei, žmonės dar labiau vertins tikruosius ir grožį skleidžiančius dalykus, bus išsiilgę kultūros ir meno. Pandemijos sukelta krizė atvėrė galimybes į situaciją pažvelgti kitu kampu, atrasti naujus vidinius resursus, stabtelėti ir suvokti žmogaus būties laikinumą ir trapumą.“ Nekyla abejonių, kad Vilniaus kvartetui nepritrūks tvirtybės ir drąsos įgyvendinant savo kultūrinę misiją, puoselėjant senas ir kuriant naujas tradicijas. n

3 Baublinskienė B. Epochą atverianti muzika. – 7 meno dienos, Nr. 43 (1364), 2020-12-11.

NAUJI LEIDINIAI LIETUVIŲ KAMERINĖ VOKALINĖ MUZIKA

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedra pristato tęstinę LMTA Leidybos centro publikuojamų natų seriją „Lietuvių kamerinė vokalinė muzika“ Teatrų ir koncertų salės vis dar tuščios, tačiau kūrybinė mintis nesustoja, ji vis naujomis formomis skverbiasi į meno gelmes.

2017 m. Koncertmeisterio katedros pedagogų iniciatyva Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Leidybos centras pradėjo publikuoti rinkinį „Lietuvių kamerinė vokalinė muzika“, skirtą katedros 30-mečiui.

Jubiliejiniai renginiai katedros pedagogams subrandino idėją įamžinti lietuvių kompozitorių kūrinius, prikelti gyvenimui pamirštus, rankraščiuose dulkančius opusus balsui ir fortepijonui, suteikti sparnus naujiems, tik ką sukurtiems kūriniams, atgaivinti populiarumo netenkantį kamerinės vokalinės muzikos žanrą.

Koncertmeisterio katedros

pedagogų prof. Irenos Uss-Armonienės, prof. Audronės Kisieliūtės, prof. Nijolės Ralytės, doc. Indrės Baikšytės ir doc.

Eglės Perkumaitės-Vikšraitienės pastangomis per ketverius metus jau išleisti 9 lietuvių kompozitorių – Vytauto Barkausko, Zitos Bružaitės, Vytauto Germanavičiaus, Jurgio Juozapaičio, Jono Jurkūno, Fausto Latėno, Vytauto Laurušo, Algirdo Martinaičio ir Juozo Pakalnio – kūriniai su anotacijomis, kuriose redaktoriai dalinasi savo įžvalgomis bei metodinėmis rekomendacijomis.

Rinkinio sudarytoja ir atsakingoji redaktorė – prof. Irena UssArmonienė.

Ant fortepijono pulto savo eilės jau laukia kiti kūriniai. Tikimės, kad rinkinyje „Lietuvių kamerinė vokalinė muzika“ leidžiamos natos deramai išplės pedagoginį ir koncertinį repertuarą ir tarnaus lietuvių kompozitorių kamerinės vokalinės muzikos sklaidai.

Leidinio idėją palaikė LMTA Leidybos komitetas ir Leidybos centro vadovė Živilė Tamaševičienė, rinkinį redagavo Rima Bukaveckienė, kalbos redaktorė

– Aušra Gabsevičienė, leidinio dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Rinkinys „Lietuvių kamerinė vokalinė muzika“ Jurgis Juozapaitis „Ašaros skonis“. Ciklas balsui ir fortepijonui, 2017 Vokalo partijos redaktorė Joana Gedmintaitė, fortepijono partijos redaktorė ir anotacijos autorė Irena Uss-Armonienė Zita Bružaitė Kūriniai balsui ir fortepijonui, 2017 Vokalo partijos redaktorius Vladimiras Prudnikovas (Trioletai), fortepijono partijos redaktorės ir anotacijos autorės Nijolė Ralytė (Trioletai) ir Audronė Kisieliūtė (dainos) Vytautas Barkauskas „Tamsoje prasiskleidė gėlė“.

Poema sopranui ir fortepijonui, 2017 Vokalo partijos redaktorė Natalija Katilienė, fortepijono partijos redaktorė ir anotacijos autorė Eglė Perkumaitė-Vikšraitienė Algirdas Martinaitis „Oracijus“ sopranui ir fortepijonui, 2017 Redaktorė ir anotacijos autorė Indrė Baikštytė

Faustas Latėnas „Pavasario triptikas“ sopranui ir fortepijonui, 2017 Redaktorė ir anotacijos autorė Audronė Kisieliūtė Vytautas Laurušas „Žiemos pasažai“. Šeši romansai balsui ir fortepijonui, 2019 Vokalo partijos redaktorė Irena Laurušienė, fortepijono partijos redaktorė ir anotacijos autorė Nijolė Ralytė Jonas Jurkūnas „Apie ką visa tai? Žiūrėjau pro langą“ balsui ir fortepijonui, 2019 Redaktorė ir anotacijos autorė Irena Uss-Armonienė Juozas Pakalnis „Rudens daina. Imago mortis“ balsui ir fortepijonui, 2019 Redaktorė ir anotacijos autorė Eglė Perkumaitė-Vikšraitienė Vytautas Germanavičius „Haiku. Sala“, 2020 Redaktorė ir anotacijos autorė Irena Uss-Armonienė

Leidinius galima įsigyti LMTA Centrinių rūmų skaitykloje (Gedimino pr. 42, III aukštas), tel.

852 628447, el. p. leidyboscentras@lmta.lt.

Irena USS-ARMONIENĖ

Muzikos barai / 91

NAUJI LEIDINIAI KNYGA APIE SAULIŲ SONDECKĮ

Lietuvos kultūros visuomenė sulaukė įspūdingo leidinio – dvitomės monografijos „Maestro Saulius Sondeckis“ (I t. „Dirigentas ir mokytojas“, II t. „Asmenybės mastas“; R. Paknio leidykla). „Muzikos barų“ skaitytojams monografiją pristato jos autorius profesorius Leonidas MELNIKAS. Kodėl knyga apie Saulių Sondeckį? Paprasčiausias atsakymas: jis didis muzikas, padaręs nepaprastai daug, pelnęs tarptautinį pripažinimą ir klausytojų meilę, palikęs didžiulį palikimą. To pakanka, kad apie jį būtų rašoma, jo kūryba tyrinėjama. Neabejoju, kad taip ir bus...

Tačiau yra ir kita priežastis: jis buvo didis žmogus, nugyveno didį gyvenimą, savo amžininkams buvo didis pavyzdys. Apie tai labai gerai yra pasakęs jo sūnus Vytautas: „Nėra daug žmonių, kurie turi drąsos atvirai išsakyti savo nuomonę, išsakyti tai, ką galvoja, be jokių skrupulų, aromatų ir pudravimų. Tėvas turėjo savo tiesą, tikėjo ja. Žmonės, kurie nebijo gyventi teisingai, turi nepaprastą galią. Toks buvo tėvas. Tėvas žinojo, kur tiesa. Retas tuo gali pasigirti.“ Muzikas ir žmogus... Vienoje knygoje esu skaitęs išsamų aiškinimą, kodėl šių dviejų menininko gyvenimo plotmių negalima atskirti: rašant apie menininką, reikia tyrinėti jo gyvenimą; rašant apie žmogų, negalima pamiršti jo kūrybos. Sondeckio atveju tai visiškai pasitvirtina – jis buvo šviesus žmogus ir jo muzikinė veikla spindėjo šviesa. Visame kame jis bandė rasti šviesią pusę, ją išskirti, sureikšminti, pasidalyti su kitais. Tiesa, jo laikas toli gražu nebuvo šviesus, ir žmonių buvo įvairių... Apie tai ir rašiau.

Rašiau apie jo vaikystę tarpukariu Nepriklausomoje Lietuvoje: apie tėvus, mokyklą, apie tai, kas supo ir kaip buvo. Rašiau apie Antrąjį pasaulinį karą: okupacijas, trėmimus, Holokaustą, žmones, kurie pasipriešino blogiui, neliko abejingi. Rašiau apie pokarį: stalinizmo terorą, supančią tamsą ir tuomet įvykusį stebuklą – gyvenimą nušvietusią muziką, tapusią atsvara negerovėms, suteikusią tvirtybės, nubrėžusią ateities perspektyvą.

Muzika ir buvo Sondeckio gyvenimas. Iš pradžių jis buvo muzikos mokytojas, mokė kitus ir mokėsi pats. Tačiau scena taip pat traukė, ir jis rado būdą suderinti pedagogiką ir atlikimą – tapo M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestro mokytoju ir dirigentu. Po dvidešimties metų su šiuo orkestru Berlyne laimėjo aukso medalį Herberto von Karajano konkurse, kurio statusas atitiko žymiausio XX a. muziko vardą.

M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestro istorija – tarsi Sondeckio veiklos genomas, kuris leidžia atsekti ir pasiaiškinti, kaip jis ugdė muzikus (ne tik pradedančiuosius, bet ir jau baigusius mokslus, atėjusius į kitus jo vadovaujamus kolektyvus); kaip kartu su vaikais kūrė kone profesionalaus lygio orkestrus. Šiuo atveju daugis-

Muzikos barai / 92

kaita vartojama dėl to, kad mokyklos orkestre vyksta nesibaigianti jaunųjų orkestrantų kaita: vieni išeina, kiti ateina, bet, nors kaskart tekdavo pradėti iš naujo, Sondeckio orkestras nesiliaudavo stebinęs ir žavėjęs branda ir meistriškumu.

Muzikų rengimas neapsiriboja vien techninių įgūdžių lavinimu, dar svarbiau – meninis ugdymas. Mokinių orkestras, demonstruodamas savo įstabius gebėjimus, griežia ne gamas ir pratimus, bet akademinį muzikinį repertuarą, taip pat ir muzikos šedevrus. Šių kūrinių atlikimas toli gražu nėra vien mokėjimas griežti švariai ir greitai (nors ir be šito nieko nebus), kur kas svarbiau suprasti, kas atliekama, jausti muzikos subtilybes, stiliaus ypatumus, leistinumo ribas.

Tokių dalykų mokyti gali tik tas, kuris pats tai išmano, turi talentą, didelę patirtį, išlavintą intuiciją. Čiurlioniukams koncertuojant, interpretacija, aišku, būdavo ne mokinių – ji būdavo Sondeckio (apskritai bet kuris orkestras griežia dirigento interpretacijas). Orkestro muzikantų ugdymo prasme interpretacija turi ypatingą reikšmę – ji kaip sąvadas to, kas ugdoma, ko mokoma. Todėl orkestro meistrystė neatsiejama nuo dirigento interpretacijos grožio ir įtaigos, o laikas ir triūsas, skirti šiam grožiui pagimdyti ir perteikti, ir yra jaunųjų muzikantų mokymas. Ne veltui Sondeckis sakydavo: „Muzikos mokytis galima tik muzikuojant.“ Akivaizdu, Sondeckis puikiai išmokė savo čiurlioniukus – džiaugėsi jis, džiaugėsi mažieji orkestrantai, džiaugėsi visa Lietuva.

M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras buvo pirmasis. Toliau – Lietuvos kamerinis. Jį kurdamas Sondeckis subūrė muzikos mokytojus, studentus, esamus ir buvusius čiurlioniukus, jau gerokai pramokusius ir pasistūmėjusius į priekį. Ir vėl kartojosi tas pats algoritmas – Sondeckis kūrė bei ugdė būtent tokį orkestrą, kuris galėtų įgarsinti, išviešinti jo interpretacijas, perteikti jas aukščiausiu meniniu lygiu. Ir šis orkestras jau po kelerių metų sušvito, šovė į aukštumas – jo vardas plačiai skambėjo, koncertų afišos kabėdavo prie garsiausių pasaulio koncertų salių.

Panašiai buvo ir su kitais Sondeckio sukurtais ar vadovautais or-

kestrais: Sankt Peterburgo „Camerata“, „Hellas Orchestra of Patras“, iš dalies „Kremerata Baltica“, su kuria Sondeckis aktyviai dirbo pirmaisiais orkestro gyvavimo metais.

Savo esybe Sondeckis buvo kūrėjas. Jis nesitenkindavo tuo, kas yra, kūrė nauja. Sondeckio nuveiktų darbų yra tiek daug, kad sunku visus išvardyti: jis buvo vienas iš Lietuvos muzikinio ugdymo sistemos kūrėjų, ugdė muzikus ir muzikos klausytojus, atvėrė jiems naujus meno horizontus, muzikinį gyvenimą praturtino naujomis tradicijomis. Jo draugai buvo pasaulinio garso atlikėjai ir kompozitoriai, ir juos jis atvedė į Lietuvą. Savo darbais jis garsino Lietuvą pasaulyje, be jo vardo neįsivaizduojama Lietuvos kultūros istorija.

Jis buvo gerbiamas ir mylimas.

Metai bėga, Sondeckio jau nebėra, bet jis nepamirštas. Mus vis pasiekia žinios, kad pasaulio muzikos sostinėse, kur jis būdavo dažnas svečias, rengiami jam dedikuoti koncertai: 2017 m. – Vienos „Konzerthause“, 2019 m. – šešių koncertų festivalis Sankt Peterburge, Filharmonijos Didžiojoje ir Mažojoje salėse, Marijos teatro koncertų salėje, Sankt Peterburgo Ermitažo Teatro salėje. Naujausias toks renginys – 2021 m. vasario 9 d. Sondeckio mirties penktųjų metinių sukakčiai skirtas koncertas Maskvoje, inicijuotas Vladimiro Spivakovo ir orkestro „Maskvos virtuozai“. Taip išreiškiamas dėkingumas už dešimtmečiais Sondeckio kurtą nuostabios muzikos stebuklą, už jo skleistą meilę ir šviesą.

Sondeckis buvo sukaupęs didžiulę biblioteką. Jis buvo labai smalsus, mėgo knygas ir daug skaitė – lygindavo įvairių autorių požiūrius, kaip dėlionę iš atskirų faktų, minčių, nuomonių komponuodavo visumą. Džiaugiuosi, kad Sondeckio biblioteka dabar pasipildys knyga apie jį patį. Gal tai dar vienas atsakymas į klausimą, kodėl knyga apie Saulių Sondeckį.

Lietuvos kamerininio orkestro pirmojo dviejų dalių koncerto Vilniuje plakatatas. Lietuvos konservatorijos Aktų salė, 1961 m. balandžio 12 d.

MONOGRAFIJOJE – VARGONININKO JONO ŽUKO GYVENIMAS IR KŪRYBA

Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido dr. Eglės Šeduikytės-Korienės monografiją „Pasirinkęs laisvę.

Vargonininkas Jonas Žukas“.

Vargonų meną Lietuvoje veikė ir formavo keletas ryškių asmenybių, sugebėjusių inicijuoti vargonininkų profesinį augimą nuo sisteminio mokymo pradžios iki profesinių aukštumų. Tačiau ne vienas vargonininkas, nepaisant svaraus indėlio į Lietuvos vargonų mokyklos kūrimą, buvo nustumtas į užmarštį šalies kultūros ir meno erdvę užgulus sunkiam sovietmečio ideologijos smogui.

Siekiant užpildyti vargonų muzikos istorijos spragas ir susigrąžinti mums svarbius vardus, šios monografijos herojumi tapo vargonininkas ir pedagogas Jonas Žukas (1907–2004), užaugęs derlingoje tarpukario nepriklausomos Lietuvos idėjinėje dirvoje, sovietmečiu nepaklusęs režimui ir emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, kad išsaugotų minties, žodžio ir veiksmų laisvę.

Jis buvo vienas pagrindinių Lietuvos vargonų mokyklą tarpukaryje kūrusių pedagogų, į vargonininkų repertuarą ir interpretaciją įliejęs laisvos, modernistinės atlikimo manieros.

Būdamas vienas mylimiausių Marcelio Dupré mokinių Paryžiaus konservatorijoje, Jonas Žukas perėmė jo metodinius principus, propagavo naujausią to meto prancūzų vargonų repertuarą ir literatūrą, praturtino Lietuvos vargonų mokyklą prancūziška interpretacijos tradicija.

Laisvo ir kūrybingo pedagogo portretą prisiminimuose piešia buvę Žuko mokiniai ir bičiuliai, pabrėždami jo erudiciją, profesinę kompetenciją ir dvasinę inteligenciją. Gausu ir paties Jono Žuko vaizdžiai ir gana detaliai užrašytų studentiško gyvenimo epizodų iš studijų Kauno ir Paryžiaus konservatorijose laikų.

Pateiktuose aprašymuose galima rasti įdomių vėliau žinomais tapusių Lietuvos kultūros ir meno veikėjų gyvenimo ir kūrybos fragmentų, todėl ši knyga gali sudominti ne tik muzikus, bet ir kitų meno sričių atstovus.

Eglės Šeduikytės-Korienės monografija papildo į svečias šalis išvykusiems lietuvių menininkams skirtų darbų aruodą. Monografijos autorė pateikia daug įdomių ir svarbių su lituanistika susijusių faktų, apžvelgia praeities laiko pėdsakus, išskirtinį dėmesį skirdama tarpukario muzikinei pedagogikai ir ryškiausiems jos bruožams. Išvados ir teiginiai paremti išsamia bibliografija bei archyvine medžiaga, didelė jos dalis pirmą kartą iškeliama į dienos šviesą ir taip įtraukiama į mokslo vartoseną.

Knygoje pateikti korespondencijos ir atsiliepimų spaudoje fragmentai leidžia skaitytojui pajusti to meto kasdienio gyvenimo aplinką, menininkų – ir ne tik – interesų spektrą, bičiulystės ir tarpusavio pagarbos svarbą.

Parengta pagal monografijoje pateikiamą informaciją

Muzikos barai / 93

NAUJI LEIDINIAI

VIRGINIJOS IR „PIEVŲ“ ALBUMAS „TOLUMĖLA“

Nesu linkęs daryti greitų sprendimų. Ypač muzikoje. Kad „susigulėtų“ įspūdis, naują diską išklausau tris, penkis ar daugiau kartų (nors lentynose stovi šimtai dar neklausytų...). Bet kai klausausi, neskutu barzdos, nevalgau blynų ir neskaitau laikraščių.

Klausausi sąžiningai, visiškai atsiduodamas muzikai ir dažniausiai su ausinėmis, kad niekas netrukdytų. Taip aš sutikau „Tolumėlą“.

Negaliu sakyti, kad „Pievų“ nebuvau girdėjęs anksčiau, Virginijos Skeirienės balsas skamba mūsų „Sutartinių pynėje“. Neskaičiuosiu, kada ir kiek buvo įrašyta ir paskelbta jų muzikos, bet apsistosiu konkrečiai ties šiuo leidiniu.

Būdamas meniškos prigimties, Ugnius Liogė gana subtiliai ir atsakingai žvelgia į vizualiąją baltų filosofijos pusę, todėl daug jo paties ruoštų ir „Dangaus“ išleistų leidinių neperkrauti vaizdinių, perteklinių simbolių, vyrauja natūralios gamtos motyvai.

Asketiškas vaizdelis, bet visko tiek, kiek reikia. Naujojo albumo viršelyje vainikuota, į horizonte nutolusį praėjusių laikų ir išnykusių genčių skambantį (gal emigruojantį?) kultūrinį sluoksnį žvelgianti Virginija prasiverš, kai tik diskelis pasieks grotuvą. Pirmieji sąskambiai, ir atmintyje iškyla pokalbių su vakarų Afrikos muzikantais nuotrupos: „...mes kiekvienam įrašomam kūriniui stengiamės suteikti ką nors afrikietiška: ar tai būtų poliritmika, dialektas, instrumentų tembrai, šokių ritmai, tempai...“ O mes kažkodėl vis stengiamės, kad lietuviška muzika būtų kuo svetimesnė, pasaulietiškesnė, modernesnė, vis neatsikratome savo provincialaus noro „pamokyti‘ pasaulį, kaip turi būti. Čia neatmetu netgi nacionalinio radijo muzikos redakcijos „patriotų“ pozicijos, kurie net Piliakalnių metų anonsui sugeba parinkti airišką muziką (gal mano, kad lietuviai kilę iš airių...). Jau nekalbu apie chronišką, vis skatinamą ir jau gerokai užsitęsusį virusą vardu „Eurovizija“, kurį įvardinčiau modernaus baleto parodija. ...Nuvilnija dambrelio vibracijos, užsiveda nuo viduramžių užsilikusi ratukinė lyra, žemais tonais (pagal rytų filosofiją kuo žemesnis tonas, tuo aktyvesnis bendravimas) kuždasi sielos, erdvėje pradeda kauptis ritminės formulės... Introdukcija transliuoja perspektyvą, verčiančią suklusti. Dar kartą peržvelgiu išvardintą instrumentarijų ir pats sau prisipažįstu: ir man patinka akustiniai, autentiški instrumentai. Bet kaip juos sudėlioti į gerai skambantį orkestrą? Suskamba kanklės, atitaria akustinė gita-

Muzikos barai / 94

ra (vyraujanti visose albumo kompozicijose), ir ramiu, bet gana ryžtingu, malonaus tembro balsu ištariama tai, kas buvo visko pradžia, – žodis! Su tautosaka susipažinę žmonės gerai supranta žodžio vertę. Ypač šimtmečiais šlifuotų, išgyventų, pasvertų, į išminties ar kančios vaizdinį suvertų žodžių vėrinio, kuris tiesiog prašosi būti ne tiek ištartas, kiek išdainuotas. Bet jeigu tas vaizdinys ar siužetinė linija jau „apvilkta“ viena ar kita melodine linija, jau paplitusi regionuose ir seniai sudėliota į archyvų lentynas? Čia Virginija pasirinko patį sunkiausią įmanomą variantą. Seniai žinoma, kad kur kas lengviau sukurti visiškai naują dainą, negu pakeisti muziką senai, ir dar gerai žinomai. Virginija pasirinktus siužetus ir vaizdinius „apvilko“ naujomis, savo išgyventomis melodijomis, dermėmis, aranžuočių spalvomis ir ritmika, kurios taip natūraliai pritiko senųjų liaudies dainų tekstams, kad atrodo, jog taip visada buvo ir taip turi būti! (Čia turiu paminėti ir labai subtilų Donato Bielkausko indėlį tiek įrašant ir suvedant garso takelius, tiek labai atsakingai ir savo vietose įjungiant sintezatoriaus registrus). Vienintelė autorinė – „Gegiūla“, bet ir ta tokia artima, natūrali ir prasminga, kupina gilaus sielvarto ne tiek dėl asmeninio gyvenimo, kiek dėl visos tautos išlikimo dilemos. Tokia, mistinė ir ilgesinga socialinius santykius nusakanti „Nei vėjai pučia“, aktyviai ritmizuota ir beveik ritualine apeiga tapusi, iki širdies skausmo pažįstama „Saulala raudona“, su visiškai mūsų laikų filosofiją atspindinčia protesto jėga: nenoriu miego, neisiu! (Žinau savo teises!).

Stakatiniais akordais (kiek galima pagroti staccato akustine gitara?!), sinkopuotu ritmu šokinėja, spardosi tarytum iš partitūros nužengęs kumuliatyvinis „Oželis“. Tokios pat laužytos ritmikos, kaip sutraukytas gyvenimo siūlas tempiasi rekrūtinė „Atain rudenėlis“, kai tėveliui reikia vaiskan vežti savo mylymiausią sūnų. Sodrus, lyriškas, bet ne mažiau aktualus ir jausmingas, stygomis akompanuojamas, dviejų šakų (tėvelio ir motinėlės, karvelėlio ir gegutės) metaforomis nusakomas rūpestėlis dėl savo brangiausių tinginėlių, kurių vienas visai nebesirūpina žirgeliu, o kita – rūtelėm, sudėliotas į „Unksti rytų keldama“. Ar šiandien neaktuali nenorinčių dirbti tema?

Koks šiltas ir nuoširdus asmeninis išgyvenimas liejamas baladėje „Sirga panela“! Klausydamas jauti, kaip auga įtampa, kurią sustiprina faktūros tirštėjimas, platėjimas, išsiliejantis į „Anapilio chorą“ ir lamzdelio skundą: „Kirskit galvalų, guldykit prie šalalų...“ Beveik hardrokinis, gitariniais rifais ir perkusija griežta forma sudėliotas našlaitės iššūkis „Ėjau per lauką“, skambantis ne tiek su gailesčiu, kiek su ryžtu ir drąsa, kurią padeda įtvirtinti dermių gretinimas, papildomų tonų spalvos: „Nečiulbėkit paukšteliai, neturiu aš tėvelių...“ Kažkiek artima jai ir „Oi toli toli“ su lyg dvasių šokio kviečiančia perkusija, vėl – „Anapilio choru“ ir vakarėlyje iš tolumėlas, iš už debesėlių laukiamu tėvužėliu... Sunku patikėti, kad tos dainos tik „vakar“ sukurtos. Atrodo, jos buvo dainuojamos ir gludinamos šimtmečius, tik niekas jų negirdėjo. Akcentuota ritmika, puikus žaidimas instrumentų tembrais, balsų koreliavimas, imitacijos, kanono ir kitų daugiabalsės muzikos formų naudojimas akustinėje erdvėje atrodo toks šiuolaikiškas ir gyvas, kad nepastebi, kaip prabėga tos 38 minutės. Jautiesi lyg perskaitęs puikią knygą, kurią vėl ir vėl norisi atsiversti. Dar didesnę vertę albumui suteikia tarmės spalvos...

Pirmyn, Virginija! Jūsų „Tolumėla“ atrodo tokia tikra ir šiuolaikiška, tokia artima ir subrandinta kaip šimtmečiais šlifuotas aukuro akmuo, kurį visi nori paliesti, nes ant jo sukrauti ir palaiminimas, ir neišvengiamas likimas... Kūrybinės sėkmės!

Antanas FOKAS

REMIGIJAUS RANČIO ALBUMAS „PAVĖJUI“ – NUO ŠIAURIETIŠKO DŽIAZO IKI PIETIETIŠKOS KUMBIJOS

Vienas ryškiausių šalies džiazo muzikantų multiinstrumentininkas Remigijus Rančys pristato savo naują albumą „Pavėjui“ ir kviečia klausytojus leistis į užburiančią kelionę apskriejant pasaulio žemėlapį, panyrant į skirtingus muzikos stilius, išgirstant unikaliausių instrumentų skambesį.

Skaitmeniniu formatu išleistas albumas „Pavėjui“, regis, ima klausytoją už rankos ir veda per visą margą džiazo sceną: čia girdime šiaurietišką džiazo skambesį ir dainuojamosios poezijos natas, šėlsmingą kumbiją ir malonų regio svaigulį. Anot R. Rančio, albumas „Pavėjui“ gimė iš vidinio pasaulio kelionių, nupučiant dulkes nuo prisiminimų, potyrių ir emocijų. „Kūriniai, kuriuos įrašėme, yra tarsi trumpi filmai, pasakojantys apie gyvenimo vingius ir tekantį laiką. Tikiuosi, klausytojas šioje muzikoje išgirs užuominas apie laikinumą,

gamtos grožį, ramybę, pasaulio margumą“, – apie naująjį albumą pasakoja jo autorius. „Pavėjui“ – antras autorinis R. Rančio albumas. Didžiąją laiko dalį praleisdamas kartu su charizmatiškąja svingo grupe „The Schwings Band“, muzikantas vis dėlto rado laiko ir asmeninei kūrybai. Albume pristatoma 11 autorinių R. Rančio kompozicijų, kurias klausytojai anksčiau galėjo girdėti koncertuose, tačiau į vieną įrašą jos sugulė pirmą kartą.

Muzikantas albumą įrašyti nusprendė Šiaulių, savo gimtojo miesto, dramos teatre. „Albumo įrašymas truko dvi dienas: išsijuosę darbavomės nuo ryto iki vakaro, kol kartu su nuostabiais kolegomis muzikantais ir įrašų sesijas filmavusiais partneriais – kūrybos studija „Wide Wings“ – pasiekėme tikslą. Be to, džiazo mylėtojus nudžiugins ir atskirtų albumo dainų videoįrašai, kurių pirmasis pasirodys jau vasario mėnesį. Žmonės, prisidėję prie šio albumo gimimo, suteikė savitos magijos kiekvienos kompozicijos skambesiui. Esu laimingas, kad „Pavėjui“ dienos šviesą išvydo būtent šių talentingų muzikos kūrėjų – Richardo Banio, Eglės Sirvydytės, Pauliaus Adomėno, Gedimino Stankevičiaus ir Vadimo Stankevičiaus – dėka.

Būsiu atviras: su šia komanda mums reikėjo aptarti vien tik technines detales. Visa kita jie sukūrė patys, net maloniai

praplėsdami muzikinę albumo viziją“, – džiaugėsi albumo lyderis.

Remigijus Rančys – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, kompozitorius, aranžuotojas, meistriškai valdantis saksofonus, klavišinius instrumentus ir fleitą. Muzikantas atstovauja tradiciniam džiazui , tačiau jo kūryboje ryškūs world bei įvairių šalių etninės muzikos motyvai. R. Rančys studijavo Vilniaus konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Danijos „Den Rytmiske“ aukštojoje mokykloje, Amsterdamo konservatorijoje.

Savo darbų sąrašą menininkas nuolat pildo naujais koncertais, suburtais ansambliais, albumais, edukacine veikla.

Albume niai:

skambantys

kūri-

„Pavėjui“, „Buriuotojai“, „Sunshine“, „Shcumbia“, „Kacew“, „Žalia“, „Tyliau – garsiau“, „Midi“, „Vasara“, „Lygumai“, „Iš aukštai“.

Albumą įrašė:

Remis Rančys (sopraninis saksofonas, melodika, vokalas, gitara, altinė fleita), Richardas Banys (pianinas, kalimba), Eglė Sirvydytė (vokalas), Paulius Adomėnas (bosinė gitara, vokalas), Gediminas Stankevičius (būgnai, perkusija), Vadim Stankevičius (gitara, gitalelė).

Garso inžinieriai – Artūras Bieliauskas ir Paulius Trijonis, albumo viršelio autorius – Remigijus Rančys.

Muzikos barai / 95

IŠ ARTI

Angelų arfos Lietuvos padangėje

Joana DAUNYTĖ-SAVICKIENĖ

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

A

Muzikos barai / 96

rfa daugelio įsivaizduojama kaip angelų muzikos instrumentas, turintis ypatingą savybę skleisti sielą raminančius ir pakylėjančius muzikos garsus, jo stygas palietus žmogaus pirštams ar vėjo gūsiui. Tačiau šiandien arfa yra įgijusi kur kas gausesnį skambesių diapazoną – nuo vaikiškai saldžių iki brutaliai agresyvių. Ir Lietuvos akademinės muzikos padangėje arfa užima vis tvirtesnes pozicijas, buria platesnį klausytojų ratą, skatina inovatyvų atlikėjų ir muzikos kūrėjų mąstymą. Jau galima didžiuotis menines atlikimo aukštumas pasiekusiomis profesionaliomis arfininkėmis, nors arfos skambesys Lietuvą pasiekė ne taip ir seniai.

Vartant arfos istorijos puslapius matyti, kad instrumentas buvo žinomas Mesopotamijoje, senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, Persijoje ir kitur.

Biblijoje pranašas Danielius pasakoja apie Babilono orkestrą, kuriame buvę daug arfų. Senovės šumerų mieste Ūre 1929 m. archeologai rado trijų tūkstančių metų senumo arfą, ji dabar vadinama sidabrine lyra iš Ūro. Vokiečių tyrinėtojas H. J. Zingelis teigia, kad šumerų arfos turėjusios nedaug stygų, jos būdavo silpnai įtemptos, skambėdavo tyliai, todėl grota tik uždarose patalpose (Baranauskienė 2017: 11). Šiandien modernios arfos skleidžiamas garso stiprumas gali „prasibrauti“ net pro simfoninio orkestro garsų audinį, nes stygos daromos nebe iš šilko, o iš žarnų (kartais nailono) ir metalo; arfos rezonansinė dėžė – ne moliūgas (kaip kadaise), o didelis išgaubtas medžio gabalas. Įdomu, kad nors instrumentas ir turi tūkstantmetę istoriją, modernioji arfa su dvejopo veikimo mechanizmu, leidžiančiu atlikti klasikinę ir populiariąją muziką, džiazą ar folklorą, buvo sukonstruota Paryžiuje tik 1801 m. žymaus muzikos instrumentų meistro, pirmojo fortepijono kūrėjo Sébastieno Érardʹo (1752–1831). Tai-

Studentė Justina Varkulevičiūtė ir dėstytoja Joana Daunytė-Savickienė po koncerto Birštono vasaros menų akademijoje

gi, tas instrumentas, kuriuo šiandien arfininkai dovanoja pasauliui dangiškus, sielą išlaisvinančius, o kartais ir bauginančius garsus, skaičiuoja vos daugiau nei du šimtus metų.

Arfos istorija įvairiose vietovėse klostėsi skirtingai. Pavyzdžiui, Airijoje ji tapo nacionaliniu simboliu – arfos atvaizdas įspaustas monetose, 1645 m. jis papuošė ir šalies herbą. Škotijoje arfa užėmė garbingą vietą tarp kitų nacionalinių instrumentų – fleitos ir smuiko. Velse arfa kadaise kabėdavo ant kiekvieno namo durų, pro šalį einantis bardas galėdavo ją paimti ir skambinti. Prancūzijoje arfa buvo ir yra neatsiejama šalies kultūros dalis.

Dar XV a. klajojantys airių arfininkai sulaukdavo pripažinimo Paryžiuje, netrukus arfa tapo aukštuomenės damų instrumentu. Jis kone privalomai būdavo vaizduojamas dailės darbuose, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto karūnavimas vyko skambinant arfininkų ansambliui. Todėl nenuostabu, kad didžioji dalis klasikinio arfos repertuaro yra prancūzų kompozitorių kūriniai (dažnai arfininkai patys kurdavo muziką šiam instrumentui) ir kad šiomis dienomis pasaulio atlikėjai arfos meno paslapčių dažniausiai semiasi iš prancūzų dėstytojų.

O kas apie arfą žinoma Lietuvoje?

Iš kur ir kaip ji atkeliavo? Kada buvo atidarytos pirmosios arfos klasės ir kokios galimybės arfos meno mokytis šiandien?

Arfa gana pamažu keliavo iki Lietuvos ir net šiomis dienomis yra vis dar savo pozicijas siekiantis įtvirtinti instrumentas. Galima spėti, kad Renesanso ir Baroko laikotarpiais arfa galėjo būti grojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, kurie savo duris atverdavo ne tik užsienio pasiuntiniams ar valstybės pareigūnams, bet ir menininkams. Štai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza (1595–1648) į Lietuvą atvyko su gausiu muzikantų būriu, 1634–1648 m. rūmuose veikė karališkasis operos teatras, įkurtas iš Italijos atkeliavusių meistrų. Vėlesnė informacija apie profesionalių arfininkų pasirodymus randama tik XIX a. pabaigoje – XX a.

pradžioje, kai Vilniuje koncertavo to meto garsūs užsienio muzikantai: 1882 m. – Albertas Zabelis, 1895 m.

– Ekaterina Walter-Kühne, 1907 m.

– A. Zabelio mokinys Dimitrijus Andrejevas, 1911 ir 1914 m. – Vienos konservatorijos profesorė M. Toiman-Šatochina, 1913 m. – E. WalterKühne mokinė L. Schemberg. Tačiau jeigu žvilgsnį kreiptume į moderniosios arfos radimąsi Lietuvoje, matytume, kad pirmiausia ja ėmė muzikuoti tuo pačiu metu gyvenę ir savo malonumui groję rašytojas, filosofas Vydūnas (1868–1953) ir aktorė, režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė (1897–1961).

Vydūno pažintis su muzika prasidėjo šeimoje – jį nuolatos lydėjo tėvo muzikavimas ir mamos lopšinės.

Nuo pat pirmų pažinčių su muzikos instrumentais Vydūnui rūpėjo išgauti kuo skaistesnes, širdį ir sielą maloninančias melodijas, tad nenuostabu, kad dvasingą žmogų traukė arfos skambesys. Štai ką 1927 m. straipsnyje „Vydūnas ir muzika“ filosofas rašė apie savo pirmąją pažintį su arfa: „<...> namuose buvo du klavieru, sparnas ir pianino. Aišku, kad tų namų vaikai pamėgo muziką. Be tų klavierų, buvo trys ar keturi smuikai, kurių vienas mažas. Tėvas ir flioitavo, turėjo dvi flioti. Ir mažasis bandė išmokti, tik pasirodė tai per sunku.

O jo svajonė kaži dėl ko vis ir buvo arpa. Vienas kaimynas, lietuvis, jam padirbo senoviškas kankles, o tada kitas tėvo bičiulis dovanojo vaikui seniai laukiamąją arpą, bet vėliau vėl pasilaikė [atsiėmė], užtai tėvas stengės kitą naują padaryti. Nesisekė. Ir liko vaikui arpa ir arpavimas tik malonus sapnas. <...> jam pačiam pildėsi jaunų dienų svajonė. Už palyginamai nedidelius pinigus galėjo iš Londono pirkties kad jau ir tūlus metus vartotą arpą. Ja jis ir muzikuoja ir gi šiandien...“ (Baranauskienė 2017: 175).

Vydūnas arfa skambindavo rytais – tai buvo tarsi energijos įkrova naujai dienai. Tokiu būdu ir atsisveikindavo – giesmėmis dėkodamas už pragyventą dieną. Mėgo skambinti svečiams. Arfa siejosi su dvasingumu, antikos dievų pasauliu, tad Vydūnui ji visą gyvenimą švietė kaip dvasingumo liepsnelė. Jo šviesi asmenybė neatskiriama nuo arfos, pagarbiai stovėjusios kambaryje prie rašomojo stalo. Verta paminėti, kad išlikusiose nuotraukose, kuriose Vydūnas pozuoja su arfa, pastebima gera rankų ir pirštų padėtis, tad galima daryti prielaidą, kad filosofas buvo susipažinęs su techniniais skambinimo šiuo instrumentu pagrindais.

Unė Babickaitė-Graičiūnienė, viena iš ryškių nepriklausomos Lietuvos inteligentijos atstovių, visapusiškai išsilavinusi moteris, taip pat buvo susižavėjusi arfa. Manoma, kad jos namuose Kaune šis instrumentas atsirado dėl amerikiečių kilmės šokėjos Dėstytoja Joana Daunytė-Savickienė ir jos magistrantė Gabrielė Ašmontaitė po baigiamojo magistro studijų egzamino Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

Muzikos barai / 97

IŠ ARTI Isadoros Duncan įtakos, kuri savo novatorišką laisvo šokio stilių siejo su senovės Graikijos menu, atvirai samprotaudavo apie moters paskirtį, santuoką, laisvės troškimą. Jos įkvėpta Unė pradėjo mokytis graikų kalbos ir groti arfa – pamokas imdavo iš Operos teatro orkestro arfininkės Bertos Berkavičienės. Beje, Kauno teatras veiklos pradžioje arfos neturėjo ir spektakliams ją skolindavosi iš U. Babickaitės. Abu šviesuoliai suvokė arfos galią ir svarbą žmogaus dvasiai, abu instrumentą laikydavo prie savęs – Vydūnas prie darbo stalo, Unė – miegamajame. Beje, abiejų arfos

Muzikos barai / 98

yra to paties laikotarpio, pagamintos Londone, turi aštuonis pedalus. Panaši ir spalva, tik Vydūno instrumento dekoras puošnesnis, sudėtingesnis. Šiuo metu Vydūno arfa eksponuojama Kintų Vydūno kultūros centro muziejuje, Unės Babickaitės – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Atkūrus Lietuvos valstybę, Kaune 1920 m. įsteigiamas profesionalus operos teatras. Savų arfininkų orkestras neturėjo, todėl būdavo samdomi užsienio atlikėjai. Pirmoji operos orkestro arfininkė buvo Natalja Sibor, atvykusi iš Maskvos kartu su dirigentu Mykolu Bukša ir Kaune dirbusi

trejus metus. N. Sibor buvo kilusi iš gilias muzikines tradicijas turinčios šeimos: senelis Leopoldas Aueris – pasaulinės smuiko mokyklos pagrindų kūrėjas, bendravęs su Piotru Čaikovskiu, patarinėjęs jam kuriant koncertą smuikui, tėvas – Peterburgo Marijos teatro koncertmeisteris, tęsęs L. Auerio metodo tradicijas, mama – pianistė, Arthuro Rubinsteino mokinė. Tad galima daryti prielaidą, kad N. Sibor buvo gerai pasirengusi muzikantė, tačiau Kaune pedagoginio darbo nedirbo.

Kita arfininkė – Berta Berkavičienė – atvyko iš Estijos. Ji mokėsi Rygos konservatorijoje, o Sankt Peterburgo konservatorijoje jos pedagogė buvo garsioji Ekaterina Walter-Kühne. Iki 1920 m. grojo Dresdeno filharmonijos simfoniniame orkestre, vėliau Tartu teatre „Vanemuine“. 1923 m. ištekėjo už gydytojo ir violončelininko Povilo Berkavičiaus ir, neradusi darbo Rygoje, 1929 m. įsidarbino Kauno operos teatre. Lietuvoje B. Berkavičienė gyveno aštuoniolika metų, čia ir mirė (1947 m.).

Aukštą B. Berkavičienės muzikinio pasiruošimo lygį liudija Vilniaus filharmonijoje 1942–1943 m. koncertų sezone kartu su fleitininku Liudviku Survila atliktas W. A. Mozarto Koncertas fleitai ir arfai C-dur. Savo knygoje „Atlaidai“ dirigentas Algimantas Kalinauskas apie arfininkę rašo: „Ji buvo ne tik puiki muzikantė, bet ir nuostabus žmogus, kolektyvo labai mėgstama ir gerbiama. Beje, per ją pas mus atsirado ir Berkavičius. Prieš tai jis buvo Rygos operos (tuo metu gerokai solidesnės už mūsiškę) violončelių koncertmeisteris, bet jo žmona, atvykusi iš gimtosios Estijos, nors ir būdama gera specialistė, Rygoje negalėjo rasti darbo. O Kauno teatre kaip tik nebuvo arfininkės, arfos partijas skambindavo fortepijonas [Margarita Dvarionaitė]. Lietuvoje tos specialybės muzikantų nebuvo ir jų niekur nerengė“ (Kalinauskas 2010).

Profesionalios arfos mokyklos pradžia Lietuvoje – 1948 m., kai buvo nutarta įsteigti šio instrumento klasę Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Dėstyti buvo pakviesta Irina

Dandrė-Gusinskaja – Leningrado konservatorijos absolventė, Leningrado operos studijos, Leningrado radijo simfoninio orkestro, vėliau – Baltarusijos valstybinio orkestro, Lietuvos valstybinės filharmonijos ir Radijo komiteto orkestrų artistė, Minsko konservatorijos dėstytoja. I. Gusinskajos pedagoginė veikla truko tik vienus metus, nes 1949 m. Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras į laisvą arfininkės vietą pasikvietė maskvietę Liudmilą Chetagurovą, o ši šalia darbo teatre pareikalavo leisti dėstyti konservatorijoje. Nors I. Gusinskajos klasės studentės Irena Nacevičiūtė ir Palmyra Breivytė (vėliau – Skripkauskienė, pirmoji Lietuvoje konservatoriją baigusi profesionali arfininkė) net raštiškai pareiškė norinčios tęsti studijas pas I. Gusinskają, interesų kovą laimėjo L. Chetagurova. Žinoma, čia tiktų frazė, kad gyvenime nieko nevyksta atsitiktinai, nes Liudmila Chetagurova savo atsidavimu muzikinei ir pedagoginei veiklai Lietuvoje padėjo tvirtus arfos meno pamatus. Tad straipsnyje daugiausia dėmesio norisi skirti L. Chetagurovos nuopelnams apžvelgti.

L. Chetagurova (1918–2008) yra visų XX a. Lietuvos arfininkių mokytoja. Kaip straipsnyje „Profesorė“ rašo J. Stankevičienė „<...> jos vardas

šiandien suvokiamas kaip pati muzikavimo arfa tradicija ir istorija Lietuvoje“ (Stankevičienė 2008: 21).

Profesorės klasė būdavo tarsi namai, kuriuose pradedanti atlikėja sulaukdavo autoritetingų profesionalės patarimų, kur savo kūrybiniais (ir ne tik) džiaugsmais ir bėdomis pasidalyti užeidavo ir buvusios jos studentės. Pedagogės auklėtinės, rengdamosi rimtiems pasirodymams, visada su ja konsultuodavosi.

Iš Odesos srities kilusi L. Chetagurova 1939 m. įstojo į Valstybinę Maskvos konservatoriją, legendinės rusų arfininkės Ksenijos Erdeli klasę. Šilti ir kolegiški santykiai su dėstytoja išliko ir po studijų, K. Erdeli buvusią mokinę kviesdavo į įvairių konkursų komisijas, dalydavosi kūrinių aranžuotėmis. Nors baigusi Maskvos konservatoriją L. Chetagurova gavo paskyrimą į Latviją, tačiau dirigentas M. Bukša, pasitaręs su K. Erdeli, pasistengė, kad paskyrimo adresas būtų pakeistas. Arfininkės santykiai su dirigentu iki pat jo mirties liko labai draugiški, po M. Bukšos mirties jo bute gyvenusi L. Chetagurova išsaugojo daug dirigento gyvenimą ir kūrybą menančių daiktų. Verta paminėti, kad grodama Operos ir baleto teatro orkestre arfininkė sutiko savo būsimą vyrą obojininką, vėliau muzikologą Juozą Gaudrimą.

Lietuvos konservatorijoje L. Chetagurova dirbo 51 metus, bet tik po 39 dėstymo metų gavo profesorės vardą, nes sovietmečiu jo laukti paprastai tekdavo ilgai. Arfininkė ne kartą buvo apdovanota įvairiais garbės raštais ir diplomais, 1968 m. jai suteiktas nusipelniusios artistės vardas. Tačiau, kaip rašo J. Stankevičienė, „<...> turbūt didžiausias jos apdovanojimas –

jos talentas. Menininkės ir pedagogės talentas, iki šiol skleidžiantis grožį ir gėrį, skiepijantis meilę jiems“ (Stankevičienė 2008: 31).

Kaip svarbiausią gyvenime sutiktą žmogų L. Chetagurova prisimindavo savo mokytoją K. Erdeli. Ji ne tik mokė, bet ir ugdė kūrybingą požiūrį į darbą, stengėsi, kad kiekvienas jos studentas taptų kūrėju. Auklėtinių pasiekimai jai būdavo didžiausia laimė, todėl šie ją taip mylėjo ir gerbė.

Profesorę L. Chetagurovą jos studentai taip pat prisimena kaip ypač atsidavusią, šiluma, rūpesčiu ir meile besidalijančią pedagogę. Taigi posakis obuolys nuo obels netoli rieda šiuo atveju labai tinka.

L. Chetagurova išugdė visą plejadą Lietuvos muzikiniam gyvenimui tarnavusių ir tebetarnaujančių arfininkių. Jos mokinių likimai susiklostė skirtingai: kai kurios pasitraukė iš muzikinio gyvenimo, kelios išvyko į užsienį, kur dirbo arba tęsė studijas, bet daugelis liko Lietuvos muzikiniame pasaulyje, tarp jų: Palmyra Breivytė-Skripkauskienė, Janina Daukšytė, Jolanta Kadelskaitė-Baliunienė (Operos ir baleto teatro arfininkės), Daiva Listavičiūtė-Šližienė (Operos ir baleto teatro arfininkė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja), Elena Rimkaitė (M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja), Valerija Ananjevaitė-Baranauskienė (Kauno valstybinio muzikinio teatro arfininkė), Sigismunda Sabalytė (Valstybinio

Muzikos barai / 99

IŠ ARTI

Andre PIRIOU nuotr.

Arfų trio koncertas Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmuose. Iš kairės: E. Aizenienė, L. Chetagurova ir G. Jakaitienė

Vydūno arfa (Kintų Vydūno kultūros centras)

Unė Babickaitė-Graičiūnienė, Paryžius, apie 1935 m.

Vydūnas ir jo arfa

simfoninio orkestro arfininkė), Evelina Murmulaitytė (buvusio Radijo ir televizijos orkestro arfininkė), Eta Aizenienė (buvusios Vilniaus muzikos mokyklos mokytoja), Danguolė Martusevičienė (Valstybinio Klaipėdos muzikinio teatro arfininkė), Galina Jakaitienė (Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja), Giedrė Debesiūnaitė (Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro arfininkė).

L. Chetagurova buvo ir puiki solinės muzikos atlikėja. 1989 m. pažymoje apie profesoriaus vardo suteikimą (Pažyma...) nurodyta, kad iki to laiko buvo padaryti 36 fondų įrašai (išlikę tik 23) ir išleistos 9 plokštelės.

Geriausiai arfininkę apibūdina amžininkų atsiliepimai. Ilgametis Operos

Muzikos barai / 100

ir baleto teatro dirigentas R. Geniušas rašė, kad L. Chetagurova pasižymėjo geru muzikiniu skoniu, jautė ansambliškumą, buvo geros orientacijos ir virtuoziškai atlikdavo solo partijas daugelyje baletų ir operų (Atsiliepimas... 1982). Operos ir baleto teatro direktorius prof. V. Laurušas pabrėžė, kad solo partijose buvo ryškus L. Chetagurovos profesinis meistriškumas, muzikalumas, virtuoziškumas, rimtas požiūris į savo profesiją (Pažyma...). Lietuvos valstybinės konservatorijos profesorius J. Karnavičius dėstytojos charakteristikoje rašė, kad su L. Chetagurovos vardu susijęs Lietuvos arfos mokyklos atsiradimas ir vystymasis (Charakteristika...).

Kartu su arfininke koncertavę prof.

J. Dvarionas ir mokytojas ekspertas A. Palšauskas teigia, kad L. Chetagurovą galima drąsiai vadinti ryškiausia arfos meno kūrėja Lietuvoje (Atsiliepimas... 1999). Šie atsiliepimai patvirtina, kad „<...> arfos stygos, paliestos jos pirštų, visuomet perteikdavo muzikinės

frazės išraiškingumą, retai sutinkamą instrumento spalvų įvairovę, meninės minties dėstymo logiką. O tai – kūrybiškos prigimties ir aukšto meistriškumo nepakartojamas pavyzdys“ (Atsiliepimas... 1999). Taip pat reikia paminėti, kad atlikėja buvo subūrusi Arfų trio (kartu su savo mokinėmis E. Rimkaite ir S. Sabalyte, vėliau – su D. Naujikaite ir E. Aizeniene, 1978–1989 m.), jam pati darydavo B. Dvariono, M. K. Čiurlionio ir kitų kompozitorių kūrinių aranžuotes.

Ansamblis grodavo radijuje ir televizijoje, koncertuodavo įvairiose salėse, ne vienas įrašas išlikęs Nacionalinės filharmonijos archyve. Įdomu, kad šis trio priklausė Mokslų akademijai.

Toks ansamblis Lietuvoje neegzistavo nei iki tol, nei po jo.

Iki 1974 m. Lietuvoje arfos atlikimo meno buvo galima mokytis tik aukštojoje mokykloje. Pirmosios arfininkės turėdavo sunkiai dirbti, kad per penkerius studijų metus įvaldytų grojimo pagrindus. Situaciją lengvino tai, kad dauguma arfininkių turėjo grojimo fortepijonu įgūdžių ir buvo susipažinusios su klasikinės muzikos pagrindais, kas savo ruožtu lengvino muzikinės medžiagos įsisavinimą. Šiais laikais, arfai vis labiau įsitvirtinant Lietuvoje, būsimasis atlikėjas turi galimybę dešimt metų mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje ar Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, toliau šešerius metus Lietuvos

muzikos ir teatro akademijoje ir dar semtis patirties užsienio aukštosiose mokyklose.

Pirmoji arfos klasė mokyklinio amžiaus vaikams buvo įsteigta 1974 m. M. K. Čiurlionio menų mokykloje arfininkės Elenos Rimkaitės iniciatyva. Nuo 1993 m. arfos klasę perėmė Daiva Šlyžienė, nuo 2012 m. čia dėsto ir Vilija Grencevičiūtė. 1973 m. arfos klasė atsirado Vilniaus B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Čia iš pradžių arfos specialybę taip pat dėstė Elena Rimkaitė, vėliau atėjo Eta Aizenienė. Po E. Aizenienės iki šiol arfos klasei vadovauja Galina Jakaitienė, o nuo 2019 m. arfos mokytojų gretas papildė jos auklėtinė Gabrielė Beinarytė, tuo metu LMTA trečiakursė.

Ryškus muzikavimo kokybės šuolis Lietuvoje susijęs su vokiečių arfininkės Florence Sitruk veikla.

Apie 2000 m. ji pradėjo aktyviai bendradarbiauti su Čiurlionio kvartetu – koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, kartu įrašė kompaktinę plokštelę.

F. Sitruk vesdavo arfos meistriškumo kursus Muzikos ir teatro akademijos studentėms bei muzikos mokyklų mokinėms. Naujosios, nepriklausomos Lietuvos kartos arfininkėms ji padėjo geriau pažinti užsienio atlikimo meno tendencijas.

Per pastarąjį trisdešimtmetį daug stiprių arfininkių buvo išugdyta M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Prof. Florence Sitruk dėka jos pradėjo mokytis užsienio aukštosiose muzikos mokyklose, dalyvauti meistriškumo kursuose, galėjo pasirodyti tarptautiniuose konkursuose ir pelnyti pasaulinį pripažinimą dėl aukšto atlikimo lygio. Šiuo metu arfos meną aktyviai puoselėja M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojos Daivos Šlyžienės auklėtinės Vilija Grencevičiūtė (Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistė, mokėsi LMTA pas prof. L. Chetagurovos auklėtinę Giedrę Debesiūnaitę, tobulinosi Briuselio karališkojoje konservatorijoje), Joana Daunytė-Savickienė (solistė, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistė, Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestro arfininkė; mokėsi Ženevos aukštojoje muzikos

mokykloje, Amsterdamo konservatorijoje, solistės diplomą įgijo Norvegijos muzikos akademijoje, dabar – LMTA meno doktorantė), Aistė Baliunytė-Dailidienė (solistė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistė; mokėsi Paryžiaus aukštojoje muzikos mokykloje, Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje), Agnė Keblytė (solistė, šiuo metu gyvena ir dirba Prancūzijoje; mokėsi Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, Briuselio karališkojoje konservatorijoje, Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje). Dėl anksčiau minėtų priežasčių ši Lietuvos arfininkių karta, savo meistriškumu smarkiai pralenkusi XX a. koleges, yra motyvuojantis, sektinas pavyzdys jaunosioms arfininkėms. Štai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje per pastaruosius penkerius metus pagausėjo (skaičius išaugo iki 5) arfos specialybės studenčių. Tai išties nuostabu, nes liudija ir augantį specialybės prestižą, ir puikią dėstytojų, daug patirties įgijusių užsienio aukštosiose mokyklose, kvalifikaciją.

Pirmą kartą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos istorijoje nuo 2016 m. arfos specialybę dėsto dvi dėstytojos.

Pas Daivą Šlyžienę mokosi magistrantės Elzė Saldžiūnaitė ir Gabrielė Ašmontaitė ir bakalauro studijų ketvirtakursė Gabrielė Beinarytė. Joanos Daunytės-Savickienės auklėtinės – magistro studijas baigusi Gabrielė Ašmontaitė, magistrantė Miglė Kristina Sakavičiūtė ir bakalauro studijų ketvirtakursė Justina Varkulevičiūtė.

J. Daunytė-Savickienė diegia dėstymo metodiką, leidžiančią studentams geriau susipažinti su prancūzų arfos mokykla, grindžiama garso bei judesių lengvumu, grakštumu, subtiliausių muzikos niuansų perteikimu.

Matyti, kad arfos mokymo centras yra Lietuvos sostinėje. O kaip kiti miestai? Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, Viktorijai Smailytei pageidaujant mokytis pas Kauno valstybinio muzikinio teatro arfininkę Valeriją Baranauskienę, 1998–2004 m. veikė arfos klasė, nors konservatorija tuo metu net neturėjo instrumento (įsigytas tik 2019 m.). V. Smailytė, baigusi J. Gruodžio konservatoriją (dau-

giau norinčiųjų mokytis arfos meno čia neatsirado iki šiol), tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įgijo kamerinio ansamblio magistro laipsnį. V. Smailytės iniciatyva 2013 m. atsirado galimybė mokytis groti arfa Kauno sakralinės muzikos mokykloje. Nuo 2015 m. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje atidaryta arfos klasė, jai vadovauja Joana Daunytė-Savickienė. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija turi vieną labai motyvuotą arfos mokinę Žiedę Bružaitę, kurios pageidavimu 2017 m. dėstyti buvo pakviesta J. Daunytė-Savickienė.

Taigi, šiandien Lietuvoje arfos meno pagrindų įvairaus amžiaus vaikai gali mokytis jau ne vienoje ugdymo įstaigoje. Žinoma, mokytis groti kitais muzikos instrumentais yra nepalyginamai daugiau galimybių, tačiau nekyla abejonių, kad gausėjant jaunų, perspektyvių, entuziastingų ir profesionalių atlikėjų, arfos meno grožis skleisis vis plačiau, nuskaidrindamas žmonių kasdienybę. n LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Atsiliepimas 1982: Atsiliepimas apie nusipelniusią Lietuvos TSR artistę, Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos docentę L. K. Chetagurovą,1982.02.15.

Atsiliepimas 1999: Atsiliepimas apie prof. L. Chetagurovos veiklą, 1999-03-30.

B a r a n a u s k i e n ė V. 2017: Arfa amžių tėkmėje. Kaunas: Naujoji lanka, 11.

S t a n k e v i č i e n ė 2008: J. Menų akimirka žavinga. Profesorė. – Bravissimo, 2008, 31.

Pažyma...: Pažyma apie profesoriaus vardo suteikimą (be mokslinio laipsnio) L. Chetagurovai, 1989.04.25.

Charakteristika...: Charakteristika, Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Styginių instrumentų katedros docentės L. Chetagurovos, 1982.11.22.

Muzikos barai / 101

MUZIKOS ANATOMIJA

Tritonis.

Drausti ar leisti?

su dvigubos si funkcija (šiuolaikinės sistemos si bemolio atitiktis – lot. b rotundum, si bekaro – lot. b quadratum).

Vengiant tritonio sukuriama nemažai balsavados taisyklių, tai vadinama organum suspensum. Gvidas Arecietis pagal himno šv. Jonui Krikštytojui „Ut queant laxis“ eilučių pirmuosius skiemenis, kurie sutapo su kylančiu garsaeiliu, priskyrė tonams pavadinimus ut, re, mi, fa, sol, la.

Himnas šv. Jonui Krikštytojui „Ut queant laxis“ (MacDowell 1912: 108)

Božena ČIURLIONIENĖ

T

ritonis pasižymi ypatinga – ne vien skambesio, bet ir problematikos – įtampa. Ištisus šimtmečius muzikos teoretikai ginčijosi dėl šio intervalo. Vieni siūlė jį drausti vartoti, kiti – leisti. Tritonio funkcionalumą ir reikšmingumą liudija skirtingais muzikos istorijos tarpsniais kitusios jo sampratos bei vartojimo įvairiose kompozicinėse technikose bei harmoninėse sistemose kanonai. Galima išskirti tris pagrindinius tritonio sampratos kismo etapus: draudimo (vengimo), nuoseklaus įsigalėjimo bei nustelbimo (atsisakymo). Šiame straipsnyje bus kalbama apie draudimo laikotarpį – viduramžius, tada vyravusias taisykles ir audringus autoritetingų teoretikų ginčus.

TRITONIS GVIDO ARECIEČIO HEKSACHORDŲ SISTEMOJE

Etimologiškai tritonus1 – trys tonai – kilęs iš gr. τρίτονον (τρίς – tris kartus ir τόνος – įtampa, tono pakėlimas). Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose paminėta ši žodžio forma, yra XI a. Gvido Areciečio traktatas „Micrologus de disciplina artis musicae“ (1025 ar 1026) ir Hermano Kontrakto traktatas „Opuscula de musica“ (~1030).

Plačiau apie tritonį pradedama kalbėti besiformuojant vieno ryškiausių viduramžių muzikos teoretikų Gvido Areciečio solmizacijos sistemai. Jos esmė – kitų garsų santykis su pagrindiniu tonu, garsaeilio laipsnių modalinė funkcija ir tonų giminingumas (lot. affinitas vocum), derminės transformacijos problematika, kuri tiesiogiai susijusi 1 Τρίτονον arba τριτης galime rasti jau Euklido, Aristotelio raštuose, taip pat Aristokseno traktate „Elementa harmonica“, parašytame apie 300 m. pr. Kr.

Muzikos barai / 102

Nuo skirtingų aukščių (tonų) Gvidas Arecietis sudarė analogiškus heksachordus, palikdamas identiškus solmizacinius tonų pavadinimus. Būtent dėl šių priežasčių heksachordas sistemiškai įteisina tam tikrą simetrinę, veidrodinę, tonų išsidėstymo tvarką: tonas – tonas – pustonis – tonas – tonas. Galima tik spėti, kodėl dermes sudarė būtent šeši tonai. Gal taip buvo norima išvengti būtent tritonio, nes septintas laipsnis (h – si) įvestų šį nepageidaujamą intervalą.

MĮSLINGA VIDURAMŽIŲ TAISYKLĖ – MI CONTRA FA DIABOLUS IN MUSICA EST

Kaip įminti šią viduramžiais visų puikiai žinotą taisyklę? Kodėl mi contra fa siejama su tritoniu? Juk tai mums gerai pažįstama mažoji sekunda. Vis dėlto viduramžiais tai turėjo kitą reikšmę. Gvido Areciečio solmizacijos sistemoje trečiojo (durum) heksachordo tonas buvo pavadintas mi, natūralaus heksachordo (naturale) ketvirtasis tonas – fa. Taigi, taisyklė mi contra fa neleido garsų organizavimo sistemoje vartoti didžiosios sekundos tarp 3-iojo ir 4-ojo heksachordo laipsnių, nes būtent susikirtus dviem (durum ir naturale) heksachordams susidaro griežtai uždraustas intervalas – tritonis. Iš čia ir kyla šių garsų santykį apibūdinanti viduramžių taisyklė mi contra fa, vėliau tapusi mi contra fa diabolus in musica est2.

Gvido Areciečio heksachordų sistema3

Pirmą kartą tritonio apibūdinimas diabolus in musica paminėtas tik 1725 metais Johanno Josepho Fuxo traktate 2

Lot. mi prieš fa yra velnias muzikoje

3

Iš https://brianjump.net/

„Gradus ad Parnassum“. Teoretikai ir kompozitoriai tritonį laikė labiausiai pavojingu muzikos kalbos elementu.

Taisyklė mi contra fa viduramžių heksachordų teorijoje buvo pagrindinis įspėjimas dėl pavojingų intervalinių sekų.

TRITONIS – ŠAIŽUS, NEMALONUS AUSIAI AR SUTEIKIANTIS MUZIKAI SALDAUS REZONANSO?

Viduramžių muzikos traktatuose tritonis dažniausiai vadinamas problemišku intervalu: garsų organizavimo sistemose jam būdavo priskiriami tokie epitetai: confusio – painumas; kompozicinėje praktikoje – non multum in usu (vartotina nedaug, garsų santykių sistemose); asper – šiurkštus (Troschke 1989: 1). Tritonio vartojimas bažnytinėje muzikoje buvo kategoriškai draudžiamas. Griežtajame stiliuje neleistina laikyta net dviejų didžiųjų tercijų seka viena po kitos (f–a, g–h), nes tarp apatinio ir viršutinio tercijų sekos tonų susidaro tritonis. Tritonis – mi contra fa diabolus in musica est – buvo traktuojamas kaip visiškai nepageidaujamas intervalas.

Siekdami išvengti tritonio, viduramžių teoretikai kūrė itin painias taisykles, kuriomis turėjo vadovautis muzikos kūrėjai. Net iki XIII a. muzikoje vyravo griežta garsų organizavimo taisyklė4: virš pirmojo (d), ketvirtojo (g) ir septintojo (c) tonų eilėje privalėjo eiti didžioji sekunda, antrąjį (e) ir penktąjį (a) tonus privalėjo apsupti didžioji sekunda iš apačios ir mažoji sekunda iš viršaus, trečiąjį (f) ir šeštąjį (b) – pustonis iš apačios ir tonas iš viršaus. Būtent ši taisyklė eliminuodavo tritonį ir leisdavo išvengti „šiurkščių“ sąskambių.

XIV a. tritonio samprata pamažu pradėjo kisti – Hugo Spechtshartas pastebėjo, kad retas tritonio vartojimas muzikoje gali ją paįvairinti, suteikti „saldaus rezonanso.“5 Tritonis pradėtas vartoti silpnosiose takto dalyse, sinkopėse arba kadencijose. Priešingai, konservatyvesnis teoretikas Johannesas Tinctoris savo veikale „Liber de arte contrapuncti“ (1477) tritonį pavadino gamtos, t. y. natūralumo (natur), priešu, kuris ne tik nemalonus ausims, bet ir kurio neįmanoma balsu tiksliai intonuoti nei aukštyn, nei žemyn. Tinctoris teigia, kad „Tritonio kaip disonanso prigimtis yra priešiška gamtai, jis erzina ir dirgina žmogaus klausą“ (Troschke 1989: 6). Tinctoriui prieštarauja kompozitorius ir teoretikas Nicola Vicentino, kuris siūlo tritonį vartoti ne tik tuomet, kai šis atsitiktinai pasirodo susipinant heksachordams diagonalėje, bet ir įtraukti šį intervalą į kompozicinę horizontalę (melodinę liniją). Vicentino taip pat griežtai atmetė visas galimas abejones dėl sudėtingo tritonio intonavimo vokalinėje praktikoje.

Teoretikas teigė, kad jei įmanoma sudainuoti tonų seką f, g, a, h, tai įmanoma tiksliai sudainuoti ir tritonio santykiu nutolusius tonus (f–h). Vicentino manymu, viskas pri4 „Anon. Et, quod maius est, secundum dispositionem tonorum et semitonorum quam habent musici, qui primae et quartate et septimae litterae altrinsecus tonum attribuunt, secundae et quintae inferius tonum et supra semitonium, tertiae vero sextae e converso videlicet supra tonum et inferius semotonium, non praectermittentes quandoque B rotundum pro asperitate tritoni“ (Troschke 1989: 6).

5 Lot. resonantia dulcis; „Tritonus ad vocem quartam posset retineri, Cantus quem raro quorundam vult adhiberi, in quo vix poterit resonantia dulcis haberi“ (Troschke 1989: 6).

klauso nuo praktikos: „Daug kartų kartojant tą pačią, nors ir sunkiausią, užduotį, ji laikui bėgant pasidaro lengvai įveikiama visose profesijose“ (Vicentino 1555: 77). Ši citata parodo autoriaus radikalumą, kurį dar papildo jo sukurtas 36 klavišų (+ papildomi, kurie praplėtė diapazoną) instrumentas arkičembalas (1555). Juo būdavo galima atlikti mikrointervalus – penktatonius.

Vicentino6 ir jo sukurtas instrumentas arkičembalas7

Arkičembalo oktava dalinama į 36-as dalis, kurios išdėstytos dviejose klaviatūrose. Viršutinės klaviatūros oktava padalinta į 17 dalių, tačiau be chromatinių pustonių tarp h ir c bei tarp e ir f, apatinė – į 19 dalių. Vicentino antrina ir Marinas Mersenneʹas, kuris savo traktate „Harmonie universelle“ (1627) rašo, kad tritonių nereikėtų vengti, atvirkščiai – skatina juos vartoti, tačiau pabrėžia, kad būtina parinkti tinkamą išsprendimą. Mersenneʹas, kalbėdamas apie neįprastą tritonio skambesį, sako, kad yra tikimybė, jog toks skambesys nepatiks didiesiems meistrams, tačiau nereikia kreipti dėmesio į daugumą. Mersenneʹas tarsi nuspėjo, kad tritonis taps harmonijos energijos ir kryptingo balsų judėjimo (išsprendimo situacijoje) stimuliatoriumi, ypač klasicizmo ir romantizmo muzikoje.

Ištrauka iš Giuseppe Verdi „Otelo“ (1887) I veiksmo (11–13 t.)

Vienas iš tritonio įsigalėjimo romantizmo muzikoje pavyzdžių – Giuseppe Verdi keturių veiksmų opera „Otelas“ (1887), kurios ištraukoje ryškiai atsispindi minėta energija, begalinės ir neišsprendžiamos tritoninės sekos. Įsivaizduokime, kokia būtų „Otelo“ harmonija bei melodija eliminavus tritonį? Verdi muzikos kalba netektų specifinio disonansiškumo, nepastovumo, įtampos, harmoninio-melodinio intensyvumo.

Nors XVII amžiuje Mersenneʹas vienas pirmųjų drąsino nebijoti tritonio sukeliamos įtampos, svarbu prisiminti, 6

Iš https://www.musicologie.org/Biographies/v/vicentino_nicola.html

7

Iš https://www.projektstudio31.com/blog/das- archicembalo-klingt-wieder

Muzikos barai / 103

MUZIKOS ANATOMIJA kad jis vis dėlto išskyrė konsonansą kaip pagrindinį kosminių santykių principą, žmonijos būties ir muzikos elementą, o disonansą vertino kaip konsonanso antitezę. Jo sistemoje disonansas traktuojamas kaip nuodėmė, reikalaujanti išsprendimo. Mersenneʹas muzikos judėjimą sieja su dangaus kūnų judėjimu. Muzika jam yra laike vykstantis procesas, kurio turinį sudaro įvairios ritminės figūros ir sąskambiai.

Apibendrinant galima teigti, kad palaipsniui stipriai kito tritonio vartosenos kanonai – nuo jo draudimo ankstyvaisiais iki nuoseklaus įsigalėjimo pradžios vėlyvaisiais viduramžiais. Baroke tritonis tapo toleruojamu ir svarbiu muzikos retorikos elementu, klasicizmo epochoje įsitvirtino disonuojančiuose sąskambiuose bei funkcijose – harmoninėje sistemoje, o ypač ryškiu tritonio įsigalėjimo pavyzdžiu galima laikyti Ferenco Liszto kompoziciją fortepijonui „Bagatelle sans tonalité“ (1885) bei vėlesnių romantikų kūrinius. Šiandien, klausantis romantinių miniatiūrų, mėgaujantis išskirtiniais operų siužetais ar kelias valandas trunkančiais Richardo Wagnerio opusais, pasineriant į Richardo Strausso kompozicijas, negalima jų net įsivaizduoti be tritonio, kuris prikausto klausytoją sukeliamu įtampos, nepastovumo efektu. Tačiau nors romantikų kūryboje tritonis buvo ypač svarbus, XX amžiuje jo dominavimas pasiekė apogėjų. Iš ryškiausių tritonio šlovintojų galima išskirti serialistus Karlheinzą Stokhauseną, Pierreʹą Boulezą ir Luigi Nono, kurie telkėsi postveberniško serializmo centre – Darmštato vasaros kursuose. Šie pokario avangardo lyderiai, kuriems būdingas griežtas konstruktyvizmas, atmetė romantinę komponavimo prigimtį, ją pakeitė racionaliu, sistemiškai apskaičiuotu komponavimu. Taigi, nepaisant ilgai galiojusių tritonio vartojimą griežtai draudusių taisyklių, šis netoleruojamas ir nepageidaujamas elementas palaipsniui ir tarsi nepastebimai tapo neatsiejama muzikos raiškos priemone. n LITERATŪRA A r e t i n u s G. Micrologus de disciplina artis musicae, 1025–1026.

C o n t r a c t u s H. Opuscula de musica (vert. Ellinwood L.). Eastman School of Music Studies, No. 2: 413–422. Rochester: University of Rochester.

F u x J. J. Gradus ad Parnassum. Vienna: Typis Joannis Petri Van Ghelen, 1725.

M a c D o w e l l E. 1912: Critical and Historical Essays. Lectures Delivered at Columbia University, Boston.

M e r s e n n e M. Harmonie Universelle contenant la theorie et la pratique de la musique. Paris: chez Sébastien Cramoisy, 1636–1637.

S p e c h t s h a r t H. Flores musicae. Strasbourg: Johann Prüss,1488.

Tincto ris J . Liber de arte contrapuncti, 1477 (red. Albert Seay, 1975). von Troschke M.: 1989. Tritonus. HmT – 17. Hamburg: Auslieferung.

Vice ntino N . 1555: Lʹantica musica ridotta alla moderna prattica.

Rome: Antonio Barre.

Muzikos barai / 104

Aušra BERNATAVIČIŪTĖ

S

traipsnio tikslas – supažindinti skaitytoją su Portugalijos muzikinio ir kultūrinio gyvenimo ypatumais, atskleisti šios šalies religinius, kultūrinius papročius ir tradicijas, akcentuojant dviejų išskirtinių reiškinių – dainos žanro fado ir pučiamųjų orkestrų, vadinamų Bandas Filarmónicas, populiarumą, aptarti jų kilmę ir vystymąsi nuo užuomazgų iki šių dienų.

Portugalijoje muzika – šventė, pasilinksminimas ir atsipalaidavimas. Šilto klimato, linksmų ir nuoširdžių žmonių šalyje muzika dažnai mėgaujamasi tiesiog gamtoje, prie jūros ar ežero improvizuojant klasikine gitara arba mažu mygtukiniu akordeonu, portugalų vadinamu koncertina, dainuojant ir šokant. Kiekviename mieste rasime savivaldybės muzikinį teatrą, dažniausiai siūlantį portugalų atlikėjų dramos, šokio, liaudies, klasikinės ir populiariosios muzikos spektaklius.

Regionai turi savo muzikines tradicijas, dainas, šokius ir instrumentus. Šiaurės Portugalijoje ir Lisabonoje populiarūs dūdmaišiai, akordeonai – harmónio ir concertino, taip pat maži, į gitarą panašūs aukšto registro styginiai instrumentai cavaquinho (jie paplitę ir Algarvės regione, Madeiros saloje), kuriais dažnai pritariama tradicinėms liaudies dainoms ir šokiams. Pietų Portugalijoje, Alentejo regione, populiarios liaudiškos giesmės, atliekamos vyrų ir moterų a cappella. Tačiau neprilygstamos šios šalies tradicinės vertybės – fado ir Bandas Filarmónicas.

Fado – XIX a. pirmoje pusėje atsiradęs dainos žanras, atspindintis Portugalijos kultūrą ir tapatybę, 2011 metais UNESCO įtrauktas į žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Fado dažniausiai atlieka vienas dainininkas (fadista), jam pritariama tradicine portugališka fado gitara viola ir klasikine gitara, tačiau gali būti akompanuojama ir kitais instrumentais ar net dainuojama su orkestru. Viola – nuo seno mėgstamiausias fado atlikėjų instrumentas.

Jo kilmė iki šiol nelabai aiški: vieni šaltiniai mini anglišką ar škotišką gitarą, kiti nurodo europietišką citrą ar arabišką liutnę. Portugalijoje egzistuoja trys šešių dvigubų stygų gitarų tipai: Lisabonos, Porto ir Koimbros. Lisabonos ir Porto gitaros mažai kuo skiriasi, pirmųjų plonesnės stygos, perlamutrinis paviršius, jos pagražintos ornamentais.

Koimbros gitaros paprastesnės, be ornamentų, atspindinti vargingą studentų gyvenimą, o Porto – truputį mažesnės, galvutėje būna išraižyta gėlė arba drakonas. Fado žanrui būdingos pagrindinės temos improvizacijos gitara.

Fado dainų temų turinys labai įvairus: ilgesys, meilė, pavydas, gyvenimo sunkumai, kasdienybės istorijos, miesto gyvenimas. Šio žanro kūriniams būdingas liūdesys: dainuojama apie prarastą meilę, kančias, ilgimasi prabėgusių metų, skundžiamasi dėl skurdo ir kitų gyvenimo vargų. Fado grindžiamas pasakojimu – istorija, kuri atskleidžia tikrovę, o tos istorijos klausytojas kartu su

IŠ ARTI

Portugalijos muzikinio ir kultūrinio gyvenimo atspindžiai: fado ir Bandas Filarmónicas

Koimbros viola

Porto viola

atlikėjais išgyvena įvairias emocijas.

Fado kilmė neaiški ir paslaptinga, tyrinėtojai dėl jos iki šiol diskutuoja. „Fado, kaip ir bet kurio kito fenomenalaus reiškinio, negalima vertinti tik vienu požiūriu ir niekas

Lisabonos viola

apie jį negali pasakyti tikros tiesos“, – teigia žurnalistas ir kritikas Manuelis Halpernas (Halpern 2004: 606–610).

Kompozitorius ir redaktorius Samuelis Lopesas pateikia tokias fado atsiradimo ištakas (Lopes 2016: 11–12):

Muzikos barai / 105

IŠ ARTI ● arabų kultūrą (musulmonų įtaka Mourarios rajone, Lisabonoje), panašaus skambesio liūdnas, melancholiškas giesmes; ● populiarias jūrininkų dainas (fado dainose dažna jūros tematika); ● poetinius kūrinius, sietinus su viduramžių trubadūrų menu; ● XVI a. Portugalijos poetinius tekstus; ● brazilų ir Afrikos tautų kultūrą, kuri laikui bėgant susipynė su Portugalijos gyvenimu XIX a. pirmoje pusėje, karališkajai šeimai atsivežus tarnų bei vergų. Štai vienas iš analogiškų pavyzdžių – populiarus brazilų šokis taip pat vadinamas fado. Jį išsamiai aprašęs rašytojas Manuelis António de Almeida sako: „Visi žino, kas yra fado – šis šokis toks įvairus ir valingas kaip vertingiausias menas“ (Almeida 2016: 52). Dar vienas charakteringas šio braziliško šokio aptarimas pateikiamas muzikologo Ruy Vieiros Nery tekste: „Daug kas atlieka fado, kurio metu šokėjai dainuoja; kūnai atitolsta ir suartėja – tai Europoje būtų laikoma nepadorumu“ (Nery 2004: 20).

XIX a. Portugalijoje fado vyravo tarp žemųjų gyventojų sluoksnių: skambėdavo žemdirbių ir jūrininkų susibūrimuose ir pasilinksminimuose, baruose, bulių kautynėse, net viešuosiuose namuose. Amžiaus pabaigoje šis žanras išpopuliarėjo ir tarp miestiečių, atsiranda naujų temų ir melodijų. Fado ima dainuoti žymūs aktoriai, profesionalūs atlikėjai. Bohemišką gyvenimą pamėgę studentai šį žanrą išplatino Koimbroje – šiame universitetiniame mieste populiariausios buvo jaunatviškos meilės serenados, baladės.

XX a. fado populiarumas neregėtai išaugo, padaryti pirmieji garso įrašai, pradėtos steigti privačios dainavimo mokyklos, Lisabonoje buvo gausu fado namų (Alfamos, Mourarios, Bairro Alto ir Madragoa mikrorajonuose). 1950 metais pasaulinio garso fado dainų atlikėjos Amálios Rodrigues1 pastangomis žanras pasiekė populiarumo viršūnę.

A. Rodrigues koncertavo Amerikos, Europos, Azijos, Afrikos šalyse, prestižinėse „Carnegie Hall“, Lincolno centro, Eliziejaus laukų, „Olimpijos“ salėse, buvo išleista daugybė jos įrašų. Viename iš interviu dainininkė sakė: „<...> padariau pasaulinę karjerą. Tai nulėmė ne portugalų kalba, ne scenos menas, bet mano ir fado autentiškumas“ (Uma...).

Pavydėtinas Portugalijos muzikinis reiškinys – labai aukšto lygio pučiamųjų instrumentų orkestrai. Kiekviena šalies apygarda turi po keliolika filharmonijų ir karinių pučiamųjų orkestrų, vadinamų Bandas filarmónicas ir Bandas militares. Sunku pasakyti tikslų orkestrų skaičių, nes vieni baigia savo veiklą, kiti pradeda. Šiuo metu jų yra apie aštuonis šimtus, daugiausia – Aveiro, Bragos, Koimbros, Lisabonos, Santarémo ir Viseu apygardose (Listagem...).

Pasak portugalų „Muzikos žodyno“, „Italija pirmoji pavartojo žodį banda karo muzikantams, organizuotoms pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų grupėms, kurių armijos žygiuodavo su valstybine vėliava“ (Borba e Lopes-Graça 1 Amália Rodrigues (1920–1999) – ryškiausia Portugalijos XX a. fado dainininkė, aktorė, poetė. Įvertinta premijomis už pagrindinius vaidmenis filmuose „Fado, vienos fadistės istorija“ (1947) ir „Žavios salos“ (1965). Įrašė dešimtis plokštelių Brazilijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1967 m. jai buvo įteikta M.I.D.E.M premija už daugiausia parduotų plokštelių Portugalijoje. Po dainininkės mirties pagal jos testamentą 1999 m. Lisabonoje atidaryti Amalios Rodrigues namai-muziejus (https://amaliarodrigues.pt/amalia/uma-estranha-forma-de-vida/).

Muzikos barai / 106

1996:143). Šie orkestrai atsirado XVIII a., kai muzikantai stengdavosi kareivius įkvėpti kovai arba juos linksmindavo laisvalaikiu. Karininkas António Martinó yra labai gražiai pasakęs: „Muzika atlieka labai svarbų vaidmenį kareivių gyvenime: įkvepia kariniuose štabuose, karo lauke, teikia džiaugsmą, įžiebia energiją mūšyje, prablaško laisvu laiku, suteikia šaunumo žygiuojant, linksmina per šventes ir iškilmingas ceremonijas, pagaliau suvienija šimtus prie vėliavos išsirikiavusių kovotojų“ (Martinó 1999: 420–421).

Pirmasis Portugalijos karininkų karališkasis orkestras „Charamela“ buvo suburtas 1740 metais. XIX a. Portugalijoje labai sustiprėjo karinių orkestrų populiarumas, tačiau palaipsniui jie užleido pozicijas filharmonijos orkestrams.

XX a. pradžioje gyvavo tik šeši kariniai orkestrai (Correia 2006: 80–82).

Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentininkų profesionalų ir mėgėjų orkestrai pradėjo kurtis XIX a. viduryje. Šie orkestrai būrėsi į asociacijas, dalyvaudavo miesto šventėse, religinėse procesijose. Filharmonijos orkestrų muzikantų koncertinės uniformos būdavo panašios į karinių orkestrų aprangą.

Filharmonijos orkestrų repertuaras išsiskiria įvairove: nuo maršų iki religinių kūrinių, nuo klasikos iki populiariosios muzikos, nuo simfoninių opusų iki operų fragmentų transkripcijų. Groti šiuose orkestruose muzikantus skatina galimybė dalyvauti miestų, miestelių ir religinėse šventėse, kurių Portugalijoje gausu ištisus metus. Kartais šventės trunka iki dviejų savaičių, į jas susirenka daugybė žmonių iš visų aplinkinių vietovių. Štai vienos religinės šventės aprašymas: „Šventinė diena prasideda rytiniu orkestro žygiavimu – maršų garsai skelbia oficialų šventės atidarymą. Prieš mišias vyksta orkestro koncertas – tai vėl labai svarbus šventės akcentas.

Chaveso orkestras lydi Maloningosios Dievo Motinos procesiją

Koncerte skamba uvertiūros, fantazijos, įvairios transkripcijos. Vėliau prieš mišias vyksta procesija, jos dalyvius orkestras lydi iki bažnyčios. Mišiose orkestras atlieka liturginį repertuarą. Po pietų – vėl koncertas; jei šventėje groja du orkestrai, vyksta jų varžytuvės, vadinamos batida (port. kova, muštynės) arba despique (port. varžybos, iš-

šūkis): pirmasis orkestras pradeda groti, o kito orkestro dalyviai išsirikiavę eilėmis turi atsakyti tuo pačiu kūriniu. Žiūrovai – šių varžybų teisėjai, jie vertina, palaiko ir plojimais bei šūksniais išreiškia emocijas. Šventės pabaigoje grojama rapsodija ir koncertinis maršas, o atsisveikinimui – gatvės maršas, kurį kartais atlieka daugiau kaip šimtas šventėje dalyvaujančių muzikantų. Pasirodymas baigiasi orkestrų vadovų rankų paspaudimu“ (Mota 2009: 29–32).

Filharmonijos orkestruose groja įvairaus amžiaus atlikėjai – nuo nepilnamečių iki senolių. Jiems tai ir laisvalaikio užsiėmimas, ir muzikinis lavinimasis. Groti orkestre tapo šeimų tradicija, perimama iš kartos į kartą. Jaunimas, dalyvaudamas orkestrų veikloje, turi galimybę išsilaisvinti nuo šeimyninės globos ir kontrolės, įkvėpti laisvės. Greta mėgėjų, šiuose orkestruose pasitaiko talentingų ir gabių muzikantų, norinčių pagerinti savo kvalifikaciją ir ateityje įgyti muziko diplomą. „Muzika kyla iš širdies ir žmogaus jausmų, todėl muzikantas turėtų būti linksmas, jautrus ir kūrybingas, jo muzikavimas gyvybingas, nes orkestras tampa ne tik meno, kultūros, bet ir gyvenimo mokykla“ (Lemos 2013: 40).

Apibendrinant galima pasakyti, kad Portugalijos visuomenė ištikima iš kartos į kartą perduodamoms kultūrinėms tradicijoms. Tai akivaizdžiai liudija fado ir pučiamųjų orkestrų populiarumas. Fado – Portugalijos veidrodis, asmeninės tapatybės formavimo elementas; tai ne tik daina, bet ir istorijos pasakojimas, leidžiantis bet kurios šalies klausytojui pasinerti į atlikėjų kuriamą atmosferą.

Filharmonijos orkestrai – Portugalijos muzikinio ir socialinio gyvenimo sąsaja, šių įvairaus amžiaus mėgėjiško pobūdžio grupių veikla atspindi miestų ir religinių švenčių muzikavimo tradicijas. n

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

d e A l m e i d a M. A. 2016: Memórias de un sargento de milícias. São Paulo: Atelie Editorial.

R o d r i g u e s A. Uma estranha forma de vida.

Prieiga internete: https://amaliarodrigues.pt/amalia/uma-estranhaforma-de-vida/ (žiūrėta 2020-11-05).

B o r b a T., L o p e s-G r a ç a F. 1996: Dicionário da Música (Ilustrado).

Lisboa: Cosmos, vol. I. C a r i t a A., S i m ã o J. 2007: Fados nossos. Lisboa: Alêtheia. d e C a r v a l h o P. 1994: História do Fado. Lisboa: Dom Quixote.

Guitarras portuguesas Prieiga internete: https://casadaguitarra.pt/categorias_produto/ guitarras-portuguesas/ (žiūrėta 2020-11-03).

C a s t e l a L. P. R. 2011: A guitarra portuguesa e a canção de Coimbra.

Dissertação de mestrado, orientador dr. Paulo Estudante, Coimbra: FLUC. Listagem de bandas (Confederação musical Portuguesa).

Prieiga internete: https://sites.google.com/site/confederacaomusicalportuguesa/listgem-de-bandas (žiūrėta 2020-10-31).

C o r r e i a L. M. T. 2006: Bandas e músicos militares em Portugal.

Dissertação de mestrado, orientador dr. João Soeiro de Carvalho, Lisboa: Universidade Nova.

H a l p e r n M. 2004: O Futuro da Saudade: O novo fado e os novos fadistas. Lisboa: Dom Quixote.

L e m o s A. S. A. 2013: A Banda Filarmónica como Associação e meio de Animação Sociocultural: Estudo de caso da Banda de Amares. Tese de mestrado, orientadora dra. Maria Helena Gonçalves Leal Vieira, Braga: UM. L o p e s S. 2016: Fado Portugal. 200 Anos de fado. Oeiras: Seven Muses.

M a r t i n ó A. M 1999: José Cândido Martinó. Uma vida desenhada pela banda. Lisboa: Edições Colibri., 420–421.

M o t a G. 2009: Crescer nas bandas filarmónicas: um estudo sobre a construção da identidade musical de jovens portugueses. Porto: Afrontamento.

N e r y R. V. 2004: Para uma História do Fado. Lisboa: Público.

Semibreves. Instrumentos tradicionais portugueses.

Prieiga internete: http://semibreves.pt/Instrumentos%20Tradicionais%20Portugueses.htm (žiūrėta 2020-11-03).

Uma estranha forma de vida.

Prieiga internete: https://amaliarodrigues.pt/amalia/uma-estranhaforma-de-vida/

Azorų orkestro koncertas

Muzikos barai / 107

ATLIKIMO MENAS

Donata Vaitkutė: „Viskas prasideda nuo mąstymo“ Apie atlikimo psichologiją Gabrielė Sližytė kalbasi su agentūros „Mental Skills Lab“ įkūrėja Donata Vaitkute

– Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, buvai viena iš tų, kurie galėjo rinktis tiek muzikos, tiek ir kitų sričių studijas.

Koks buvo Tavo kelias iki „Mental Skills Lab“ įkūrimo?

– Dar mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje pradėjau domėtis atlikimo psichologija. Kadangi dalyvaudavau daugybėje konkursų, ieškojau būdų, kaip pagerinti savo mąstymą ir atlikimą, ėmiau skaityti atlikimo psichologijos knygas anglų kalba. Baigusi mokyklą išvykau studijuoti fortepijono į Škotijos karališkąją konservatoriją. Ten supratau, kad muzikantai galėtų ir, mano nuomone, turėtų atlikimo psichologiją išmanyti geriau. Mano aplinkoje šios srities specialistų trūko, tad norėdama gauti daugiau žinių tęsiau magistro studijas Londono Karališkajame muzikos koledže, įsikūrusiame Atlikimo mokslo centre (Centre for Performance Science). Ten giliau susipažinau su moksliniais tyrimais, nagrinėjau psichologinių įgūdžių, psichologinio tvirtumo bei kitas temas. Baigusi šias studijas toliau gilinau savo žinias sporto psichologijos, koučingo1, streso valdymo bei neuromokslų srityse. „Mental Skills Lab“ įkūriau 2020 metais. Šios atlikimo koučingo agentūros tikslas – teikti pagalbą atlikėjams, kurie nori rasti naujų būdų, kaip pasiekti savo tikslus, pagerinti atlikimą ir susidoroti su iššūkiais, atsirandančiais jų kelyje.

– Kiek „Mental Skills Lab“ veikla yra susijusi su Lietuvoje galbūt kiek geriau žinoma scenos baimės valdymo technika?

P

rieš keletą metų baigusi londono karališkąjį muzikos koledžą, Donata Vaitkutė žengia daugeliui muzikų vis dar mažai pažįstamu atlikimo mokslo keliu. 2020 m. Agentūrą „mental skills lab“ (www.mentalskillslab.com) įkū-

Muzikos barai / 108

rusi pianistė ir pedagogė dalijasi savo patirtimi, studijuojant įgytomis žiniomis ir primena, kad norint pasiekti geriausių profesinių ir asmeninių rezultatų, savo mąstymą ir elgseną reikia treniruoti.

– „Mental Skills Lab“ veikla labai susijusi su scenos baimės valdymu.

Seminaruose (dirbant asmeniškai arba grupėmis) atlikėjai daugiau sužino apie scenos baimę, kodėl ji atsiranda ir kaip galima ją įveikti. Psichologiniai įgūdžiai (angl. mental skills), apie kuriuos kalbame susitikimų metu, padeda pagerinti atlikimą bei kasdienį darbą. Mes mokomės tokių įgūdžių kaip relaksacija ir vizualizacija, galinčių padėti scenoje jaustis geriau. Taip pat mokomės dirbti su savo mąstymu, kuris dažnai yra viena pa1 Šio žodžio lietuviškasis atitikmuo dar nėra nusistovėjęs, vartojama ugdomasis vadovavimas, konsultuojamasis ugdymas ir kt. – Red.

grindinių priežasčių, dėl ko patiriame scenos baimę.

– Studijuodama Londone pirma pasaulyje atlikai mokslinį tyrimą apie muzikų psichologinį tvirtumą (mental toughness). Ar gali paminėti keletą svarbiausių savo tyrimo rezultatų? Ar jiems turėjo įtakos, pavyzdžiui, studentų tautybė?

– Tyrime dalyvavo beveik 250 Jungtinėje Karalystėje studijuojančių klasikinės muzikos atlikėjų, jų amžiaus vidurkis buvo 24 metai. Tyrimas parodė, kad studentų psichologinis tvirtumas stipriai susijęs su jų psichologiniais įgūdžiais, tokiais kaip gebėjimas atsipalaiduoti ar efektyvus tikslų nusistatymas.

Buvo tiriami iš įvairių šalių atvykę studentai, tarp jų ir lietuviai. Paaiškėjo, kad atvykusieji yra psichologiškai tvirtesni negu gyvenantys Jungtinėje Karalystėje. Tai gali lemti daugybė priežasčių, tačiau gali būti, kad išvykimas studijuoti į kitą šalį yra vienas iš gyvenimo išbandymų, padidinančių psichologinį tvirtumą.

– Kaip Tavo siūlomą techniką būtų galima pritaikyti kasdieniame gyvenime? Per kiek laiko išugdomas psichologinis tvirtumas?

– Psichologinio tvirtumo ugdymas – viso gyvenimo darbas. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau patirties turime, tuo esame psichologiškai tvirtesni. Kiekvienas savo karjeroje patiriame nesėkmių, tad svarbiausia savęs paklausti, kokią pamoką išmokau ir kaip ja pasinaudosiu ruošdamasis kitiems pasirodymams. Gal sužinojau ką nors svarbaus apie save? Galbūt geriau supratau, kokie veiksmai man netinka? Psichologiškai tvirti žmonės nėra tie, kurie niekada neklysta.

Tai žmonės, sugebantys po nesėkmės atsikelti, išmokti gyvenimo duotą pamoką ir eiti į priekį.

– Šiuo metu populiarėja įvairios technikos, padedančios atsipalaiduoti ir geriau valdyti stresines situacijas. Kaip galėtų pagelbėti Tavo siūlomos konsultacijos?

– Atlikimo psichologija labai susijusi su sporto psichologija. Atlikėjai gali labai daug išmokti iš atletų, to, kaip jie ruošiasi varžyboms. Psichologiniai įgūdžiai, kurių mokau, žinomi ir sporte. Dirbdami su atlikimo koučeriu (performance coach) galime

suprasti, kas neleidžia mums pasiekti savo tikslų, kas kelia baimę, kodėl scenoje nepavyksta pasirodyti taip gerai, kaip norėtume. Išmokstama treniruoti savo mąstymą, kaip pasiekti norimą balansą tarp karjeros ir asmeninio gyvenimo ir kaip išnaudoti savo stipriąsias puses. Tik geriau suprantant save galima teisingai pritaikyti įvairias psichologinių įgūdžių technikas, padedančias siekti tikslų.

Tikriausiai įkopti į aukštumas įmanoma ir be jokios pagalbos, tačiau ši kelionė gali būti kur kas lengvesnė ir greitesnė pasinaudojant profesionalų patarimais. Konsultuotis galima ne tik studentams – atlikėjo progresas įmanomas bet kokiame amžiuje, ir tai mes žinome iš mokslinių tyrimų.

Norint įveikti kokią nors problemą, svarbiausia rasti jos šaknis. Pavyzdžiui, kodėl mes bijome atlikti kūrinius atmintinai? Po šia baime gali slypėti daug kas: nepasitikėjimas savimi, įdirbio stoka, o gal tiesiog įsitikinimas, kad grojimas atmintinai nėra būtinas šių laikų atlikėjui. Nustačius priežastį, įvairios atlikimo technikos gali padėti pakeisti situaciją.

– Ar Tavo siūloma technika gali padėti išvengti grojimo traumų? Ar Tau pačiai ji padeda?

– Yra daug technikų, taikomų reabilitacijai po sportinių traumų. Jos gali padėti psichologiškai pasiruošti grįžti prie darbo ir muzikos atlikėjui.

Labai dažnai traumas lydi nerimas, skausmo baimė, todėl ypač svarbu dirbti su savo mąstymu ir taip padėti sau grįžti prie instrumento su malonumu, nejaučiant baimės.

Aš pati beveik kasdien naudojuosi psichologiniais įgūdžiais. Kiekvienas galime dirbti su savo mąstymu, nes jis yra visų pasiekimų pagrindas. Viskas prasideda nuo mąstymo.

– Visuomet sunkiau ištaisyti klaidas, nei jų išvengti. Mūsų psichika gali būti pažeista dar mokymosi metu. Kaip mokytojai ir tėvai turėtų ugdyti vaikus, kad nesužalotų jų psichikos? Kaip jaunuosius muzikantus rengiant konkursams rūpintis ne tik jų technika, bet ir stiprinti psichologinį pasitikėjimą savo jėgomis?

– Vaikams reikia parodyti, kad svarbiausia yra jų daroma pažanga, o ne rezultatai konkursuose. Jie turėtų būti skatinami ir pagiriami už įdėtas

pastangas, o ne už talentą ar laimėtą prizą. Mokslininkė Carol Dweck daug kalba apie tai, kaip svarbu jau ankstyvoje vaikystėje formuoti teisingą mąstyseną. Pagirdami vaikus už jų pastangas, mes skatiname vadinamąją augančią mąstyseną ir parodome, kad stengdamiesi jie visko gali pasiekti.

Be to, mano nuomone, vis daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir sveikam požiūriui į karjerą formuoti. Žinau atvejų, kai vaikai nusprendžia nebesimokyti groti, nes jaučia per didelį spaudimą. Labai svarbu išmokyti juos balanso. Tik būdami sveiki tiek fiziškai, tiek psichologiškai, jie galės pasiekti aukštumų.

– Šiais laikais iš muzikantų reikalaujama vis daugiau, tad dviejų praktikų valdymas gali suteikti daugiau darbo galimybių. Esi pianistė ir pedagogė, atlikai mokslinį tyrimą, pastaruoju metu dirbi kaip atlikimo koučerė. Kaip teorija ir praktika papildo viena kitą?

– Visada domėjausi psichologija, todėl gilinimasis į atlikimo įgūdžius buvo natūralus gyvenimo posūkis.

Net neabejoju, kad teorinės žinios man padeda būti geresne pianiste ir pedagoge, padeda geriau suprasti mokinius. Dažnai su jais kalbamės apie scenos baimę ir kitus dalykus, kurie jiems kelia nerimą.

Gilindamasi į mokslinius tyrimus išmokau geriau suprasti save, būti produktyvesnė, mėgautis mokymosi procesu (kuris, tikiu, tęsis visą gyvenimą!) ir leisti smalsumui vesti mane į priekį.

– Ir pokalbio pabaigai: kaip į šį užsitęsusį pandemijos laiką siūlytum žiūrėti iš „Mental Skills Lab“ perspektyvos?

– Geriausiai sekasi tiems, kurie sugeba adaptuotis. Siūlyčiau į tai žiūrėti kaip į galimybių laiką. Žinoma, galbūt šis laikas neatitinka mūsų gyvenimo vizijos, kurią turėjome prieš metus, bet vis dėlto jį galime išnaudoti kūrybiškiau – kiekvienas juk turime kokių nors idėjų, kurioms vis nelikdavo laiko. Mano nuomone, tai yra puiki galimybė pasirūpinti savo psichologiniu tvirtumu. n

Muzikos barai / 109

PASAULYJE

Povilas Syrrist-Gelgota: „Noriu, kad mano muzika būtų reikalinga“ Ieva KANANAVIČIŪTĖ

P

aprašytas papasakoti apie savo veiklą, altininkas Povilas Syrrist-Gelgota sako pirmenybę teikiantis kamerinei muzikai ir soliniams koncertams, tačiau didžiąją profesinio laiko dalį užima Oslo filharmonijos orkestras, kuriame griežia jau devyniolika metų. Bet tai ne vienintelės veiklos sritys: Povilas – dar ir koncertų vedėjas bei organizatorius, Askerio kamerinės muzikos festivalio meno vadovas, mokytojas, Norvegijos solistų sąjungos narys, kartu su žmona violončelininke Toril Syrrist-Gelgota įkūrė duetą „Duo Oktava“ ir „Ensemble International“ (P. ir T. Syrrist-Gelgota, Romanas Reznikas – fagotas, Delphina Constantin-Reznik – arfa).

Lietuvoje Povilas Syrrist-Gelgota žinomas kaip dažnas Pažaislio muzikos, Aukštaitijos vargonų festivalių, taip pat festivalių „Sugrįžimai“, „Pasaulio balsai“ (anksčiau – „Ave Maria“) dalyvis. Yra griežęs su Kauno miesto simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais, kartu su žmona Toril atliko solo partijas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertuose. Pastarąjį dešimtmetį P. Syrrist-Gelgota Lietuvoje kasmet surengia po 5–10 koncertų įvairiuose šalies regionuose, pats inicijuoja tarptautinius kamerinės muzikos projektus.

Pandemijos padiktuotos karantino sąlygos ilgam užvėrė koncertų salių duris ir atlikėją paskatino dėmesį sutelkti į dar vieną kūrybos sritį – muzikos komponavimą. Kai kurie nauji kūriniai sulaukė tarptautinio pripažinimo ir praskaidrino nežinios ir sąstingio kupiną laikotarpį.

Muzikos barai / 110

Į Šiaurę nuvedusi meilė

Jau daugiau kaip du dešimtmečius Povilas Syrrist-Gelgota gyvena žmonos gimtinėje Norvegijoje, sostinės Oslo apylinkėse. Kadaise trumpas violončelininkės Toril Syrrist apsilankymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur ji dalyvavo tarptautiniame projekte, nulėmė tolesnius abiejų jaunuolių gyvenimo vingius. Įsiplieskusi meilė paskatino Toril magistrantūros studijas LMTA (tada ji puikiai išmoko kalbėti lietuviškai), prof. Silvijos Sondeckienės klasėje. Povilas po bakalauro studijų LMTA, prof. Petro Radzevičiaus klasėje, tęsė mokslus Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje, stažavosi Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje, o vėliau kartu su žmona persikėlė gyventi į Norvegiją.

Oslo muzikos akademijoje T. SyrristGelgota magistrantūros studijas tęsė

prof. Trulso Mørko klasėje, o P. Syrrist-Gelgota – pas žymų altininką Larsą Andersą Tomterį.

Po studijų muzikantams nusišypsojo sėkmė – abu jie tapo Oslo filharmonijos orkestro nariais. Pasaulyje pripažintame kolektyve atlikėjams sudarytos palankios meninės saviraiškos galimybės, jie turi pakankamai laisvo laiko soliniams, kamerinės muzikos ar kitokiems projektams.

P. Syrrist-Gelgota šią galimybę itin vertina ir išnaudoja kiek įmanoma produktyviau. Altininko teigimu, jo profesinio gyvenimo kokybę lemia ne gaunamas atlygis, bet muzikinių idėjų įgyvendinimas.

Tarpkultūriniai mainai

P. Syrrist-Gelgotos inicijuojami kamerinės muzikos projektai išsiskiria netradicinėmis ansamblių sudėtimis bei originaliomis lietuvių ir norvegų Dainuojantis Povilas Lietuvos ambasadoje

liaudies muzikos interpretacijomis, kurias altininkas papildo savo balsu.

Kad ir koks įvairus būtų repertuaras, Povilo nuomone, svarbu muziką atlikti kokybiškai.

Nuo pat savo atvykimo į Norvegiją pradžios P. Syrrist-Gelgota ėmėsi inicijuoti kultūrinius mainus: šios šalies koncertų salėse skamba lietuvių autorių kūriniai ir liaudies muzika, o su Lietuva susipažįsta ir čia savo kūrybą pristato Norvegijos atlikėjai ir kompozitoriai. Lietuvoje Povilas dažniausiai pasirodo su žmona Toril bei „Ensemble International“, taip pat yra surengęs koncertų su žymiu norvegų gitaristu Petteriu Ritchteriu, akordeonistu Håvardu Svendsrudu, pristatęs žinomo neoromantinės stilistikos kompozitoriaus ir artimo bičiulio Kjello Marcusseno kūrinių, kurių dalis dedikuoti P. Syrrist-Gelgotai bei šeimos ansambliui.

2016 m. rugsėjį Vilniuje vykusiame koncerte „Nuo Bacho iki country“ kartu su H. Svendsrudu ir P. SyrristGelgota pasirodė Lietuvos folkloro dainininkė Veronika Povilionienė.

Skambėjo įvairių šalių ir stilistikos muzika. Povilas prisimena: „Su VePovilas su žmona Toril

Muzikos barai / 111

PASAULYJE

Koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje: Povilas Syrrist-Gelgota, Håvardas Svendsrudas ir Toril Syrrist

ronika paimprovizuodami tuo pačiu metu dainavome ir lietuvišką dainą „Oi giria giria“, ir norvegišką „Ingen vinner frem“. Visų nuostabai kartu skambėdamos dvi dainos tarsi susijungė į vientisą pynę, apgaubė publiką paslaptinga atmosfera.“ 2017 m. kartu su duetu „Duo Oktava“ Veronika Povilionienė pasirodė ir Osle vykusiame koncerte, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimui. Su P. Syrrist-Gelgota ir jo vadovaujamais ansambliais glaudžiai bendradarbiauja sopranas Asta Krikščiūnaitė.

Paklaustas, kokių panašumų įžvelgia tarp lietuvių ir norvegų liaudies muzikos, P. Syrrist-Gelgota sako: „Ir norvegiškoje, ir lietuviškoje liaudies muzikoje mane labiausiai traukia jos meditatyvioji pusė, giluma. Būtent lėtose, meditatyviose dainose, mano manymu, atstumas tarp lietuvių ir norvegų dainų labai sumažėja, atliekamos kartu jos tarsi surezonuoja.“ Į savo koncertinį repertuarą įtraukti lietuvių liaudies kūrybos paskatino ne tik Lietuvos ilgesys, bet ir noras norvegišką kultūrą praturtinti lietuviškomis vertybėmis. „Lietuvių liaudies dainas pirmą kartą atlikau tik atvykęs į Norvegiją, – pasakoja P. Syrrist-Gelgota. – Tada kartu su žmona koncertavome jos gimtosiose vietose, romantiškoje šiaurės Norve-

Muzikos barai / 112

gijos saloje. Pasisekimas buvo didelis, publiką labai sudomino lietuviškoji mūsų programos dalis. Nuo tada naudojuosi kiekviena proga koncertinę programą papildyti lietuvių šiuolaikine arba liaudiška muzika.“ Atlikėjo repertuarui įtakos turi ir Norvegijos kultūrinė aplinka – norvegų liaudies muzika taip pat sudaro nemažą programų dalį, tačiau jos interpetacija, altininko manymu, skiriasi nuo autentiško skambesio, yra „perleidžiama per lietuvišką prizmę“. P. Syrrist-Gelgotai itin svarbi improvizacija, dėl to, net ir savaip atlikdamas liaudies muziką, jis rizikos nejaučia. Jo manymu, liaudies muzika suteikia laisvę įvairiems kūrybiniams sumanymams, tad net ir akademinės muzikos koncertuose galima išgirsti

Povilo Syrrist-Gelgotos solo po Edvardo Muncho paveikslu „Saulė“, 1909 m.

neįprastai aranžuotos liaudies muzikos, pavyzdžiui, ją atlieka dvi valtornos, violončelė, altas ir balsas.

Pritraukti publiką į lietuviškos muzikos koncertus padeda įdomi P. Syrrist-Gelgotos sumanyta strategija – pateikiamas tam tikras „masalas“, gerai žinomo kompozitoriaus kūrinys, kurio teminė ašis siejasi ir su lietuviškais kūriniais. Pavyzdžiu galima laikyti prieš keletą metų Osle įvykusį koncertą: jo programoje skambėjo D. Šoštakovičiaus opusai, tačiau kartu ir – Z. Bružaitės, F. Latėno, J. Naujalio kūriniai bei į norvegų kalbą išverstos J. Marcinkevičiaus eilės, atliepusios koncerto temą. Tokiu „slaptuoju“ būdu Povilas Norvegijos publikai jau yra pristatęs kompozitorių Rasos Bartkevičiūtės, Zitos Bružaitės, Ramūno Motiekaičio, Juozo Naujalio, Balio Dvariono, Fausto Latėno kūrinius. Už nuopelnus populiarinant lietuvišką muziką Norvegijoje P. Syrrist-Gelgota buvo apdovanotas Lietuvos ambasadoriaus šioje šalyje medaliu.

Sustojęs laikas – kūrybai

2020-ųjų metų pradžioje pasaulį užklupusi pandemija itin skaudžiai palietė kultūros sektorių. Tačiau užsivėrusios koncertų salių durys ir atšauktos kelionės P. Syrrist-Gelgotai suteikė galimybę susikoncentruoti į dar vieną kūrybos sritį – muzikos komponavimą, kuriai iki šiol vis pritrūkdavo laiko. Kompozicijos niša gyvenime atsirado pajutus individualios muzikinės saviraiškos poreikį.

Pirmieji kūriniai buvo skirti tik altui arba altui su akompanuojančiu instrumentu. „Rašiau neskubėdamas, kūrinius nešiodavau savyje mėnesiais, o kai kuriuos net metais. Grodavau juos koncertuose, padarydavau įrašus, bet natoms užrašyti dažniausiai nelikdavo laiko... O ir būtinybės nebuvo, maniau, kad vis viena juos sukūriau tik savo repertuarui papildyti“, – apie pirmųjų kompozicijų atsiradimą pasakoja P. Syrrist-Gelgota. Vis dėlto dideliam autoriaus džiaugsmui kūriniai sulaukė koncertų publikos pripažinimo ir skatinimų juos užrašyti bei išleisti. Karantino laikotarpis pagaliau suteikė laiko šiam darbui. „Išmo-

Koncertas su Minsko kameriniu orkestru

kau naudotis natų rašymo programa, užrašiau dalį savo kūrinių. Kai kurias natas įkėliau į savo internetinę svetainę www.syrristgelgota.info ir pasidalinau savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Maniau, pamėginsiu, gal kam bus įdomu mano kūrinius pagroti, išbandyti“, – sako autorius. Šio pasidalijimo rezultatas pranoko visus P. Syrrist-Gelgotos lūkesčius – per keletą mėnesių natas jo internetinėje svetainėje peržiūrėjo beveik 10 000 asmenų, jo kūryba sulaukė gerų atsiliepimų iš daugelio pasaulio šalių: „Pasipylė užsakymai sukurti muziką alto ir gitaros duetui iš Niujorko, fleitos ir arfos duetui iš Vengrijoje, smuiko, klarneto, valtornos ir fortepijono kvartetui iš Stambulo, kontrabosų kvartetui iš Slovakijos, fleitos, alto ir arfos trio iš Oslo filharmonijos, daugeliui kitų solinių instrumentų. Per keletą mėnesių atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių atsiuntė apie 50 namuose ar profesionaliai įrašytų mano kūrinių. Klarnetininkas Orkunas Uyaras Turkijoje pristatė mano kūrybą savo tinklalaidėje ir užsakė kompoziciją savo planuojamam solinių kūrinių klarnetui leidiniui. Vien per sausio mėnesį mano kūriniai buvo atlikti trijuose tiesioginiuose internetiniuose koncertuose. Viename iš jų solo grojo obojininkas Frankas Rosenweinas iš Klivlando filharmonijos orkestro (vieno geriausių simfoninių orkestrų

JAV). Taigi, pradžia išėjo tokia, apie kokią net nesvajojau. Labai įkvepianti ir suteikianti pasitikėjimo savo jėgomis. Akivaizdu, kad mano kūriniai ras vietą daugelio atlikėjų repertuaruose ir gyvens turiningą gyvenimą.

Dabar telieka taip susidėlioti darbotvarkę, kad ir po pandemijos turėčiau pakankamai laiko kūrybai, o idėjų tikrai netrūksta.“

„Esu romantikas...“

P. Syrrist-Gelgotos teigimu, altui skirta muzika dažniausiai yra niūri, melancholiška, jai trūksta pozityvumo. Jo paties kūriniai pasižymi romantiniais, šviesiais sąskambiais, meditatyviomis melodinėmis linijomis, minimalistiniu stiliumi. Ją įkvepia įvairių tautų liaudies muzika, džiazas, tačiau svarbiausiu kūrybinės inspiracijos šaltiniu jis laiko klasicizmo ir romantizmo epochų muziką. Ypač žavi F. Schuberto muzikinė kalba, jos lengvas, jaunatviškas stilius, iš širdies kylanti daina, o ne sudėtingos konstrukcijos. Tokią muzikinę kalbą Povilas laiko savo idealu: „Norėčiau, kad mano kūriniai skambėtų kaip dainos be žodžių, kaip jausmų kalba, kaip paguoda ir pakylėjimas.“ Muzikinę estetiką atliepia ir kūrinių pavadinimai – „Meditacija“, „Atsisveikinimas“, „Dėkingumas“, „Vienatvė“, „Norai“, „Sapnai“, „Ramybė“, „Išsilaisvinimas“, bylojantys

Muzikos barai / 113

PELĖDOS nuotr.

PASAULYJE

apie jausminę tematikos prigimtį.

Kompozitorius teigia, kad „provokuojanti, šokiruojanti, vien intelektu pagrįsta šiuolaikinė muzika, nors ir puikiai sukonstruota, dažnai nusėda archyvuose ir mažai kas be didelių subsidijų jos ieško. Žinoma, visuomenei reikia visko, tačiau aš šią užduotį palieku kitiems. Esu romantikas, noriu, kad mano muzika būtų daug kam miela ir reikalinga. Akivaizdu, kad atsiranda nemažai žmonių, kurie tai įvertina“.

P. Syrrist-Gelgota, puikiai išmanantis atlikimo specifiką, vienu svarbiausių kūrinio aspektų laiko jo funkcionalumą: „Man svarbu, kad kūrinys komunikuotų su atlikėju jau per pirmą pažintį, nereikalaudamas pirmiausia labai daug laiko skirti technikai.

Mano moto – genialumas paprastume. Dažnai giliausi dalykai gyvenime pasakomi keliais paprastais žodžiais.“ Jo kompozicijų trukmė dažniausiai svyruoja nuo 2 iki 6 minučių, kiekvienas kūrinys funkcionuoja ir atskirai, ir sujungus į siuitas. Tokiu būdu atlikėjui pateikiami „tarsi skirtingų spalvų stiklai, o jis laisvai susirenka muzikinę mozaiką, kuri atitinka jo būseną ir poreikius. Taip atlikėjas dar labiau įtraukiamas į kūrybinį procesą.“ Kūrinio funkcionalumo aspektą papildo ir jo pritaikymas įvairiems instrumentams. Dauguma P. Syrrist-

Muzikos barai / 114

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

2016 m. rugsėjį Vilniuje Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusiame koncerte „Nuo Bacho iki country“ kartu su H. Svendsrudu ir P. Syrrist-Gelgota pasirodė Lietuvos folkloro dainininkė Veronika Povilionienė

Povilas Syrrist-Gelgota ir Håvardas Svendsrudas

Gelgotos kompozicijų pirmiausia kuriamos altui, balsui ir fortepijonui, stengiantis jas išgirsti skirtingais pavidalais. Vėliau kūriniai pritaikomi kitiems instrumentams: klarnetui, fagotui, vargonams, tubai, valtornai, arfai, fleitai, obojui, violončelei, fortepijonui, saksofonui, smuikui, gitarai bei įvairioms šių instrumentų ansamblių sudėtims. „Parašęs kūrinį vienam instrumentui, iš karto mąstau, kokiems kitiems instrumentams jis galėtų tikti, – sako P. Syrrist-Gelgota.

– Tai kaip knygos vertimas į įvairias kalbas. Tas pats solinis kūrinys, atliekamas skirtingais instrumentais, tarsi įgauna naują dimensiją, ima gyventi aktyvų ir spalvingą gyvenimą.“ Kartą jam teko išgirsti komentarą, kad tokiu būdu kūrinys praranda skambesį, kokį kompozitorius girdėjo savo galvoje jį rašydamas. Tačiau P. SyrristGelgota gerbia atlikėjo laisvę bei kūrybingumą ir nesiekia, kad jo muzika

būtų atliekama tik pasiūlytu būdu: „Noriu, kad daug kas dainuotų mano dainą, bet ne mano, o savo būdu, – teigia kompozitorius. – Koncerte skambantis kūrinys yra bendras autoriaus ir atlikėjo kūrybinis produktas. Labai vertinu, kai kūrinyje girdžiu atlikėjo asmenybę, individualumą, nors tai ir prasilenkia su natų detalėmis. Aš pats esu atlikęs pusšimtį kitų kompozitorių solinių kūrinių premjerų ir man visada buvo svarbu, kad autorius man, kaip atlikėjui, suteiktų erdvės saviraiškai.“ Kitas ne mažiau reikšmingas bruožas yra kūrinio komunikacija su publika. Tam padeda nesudėtinga harmoninė kalba, kuri kartu su ryškiomis melodinėmis linijomis suteikia lengvumo ir atsidavimo muzikinei tėkmei pojūtį. Komunikaciją papildo ir techninis muzikos sklaidos aspektas – P. Syrrist-Gelgotos „YouTube“ kanale galima rasti nemažai jo sukurtų kompozicijų įrašų, kūrinių natos nemokamai skelbiamos internete. „Noriu, kad mano kūryba būtų pasiekiama visiems. Esu gavęs nemažai žinučių su padėka iš muzikantų, gyvenančių Lotynų Amerikoje, keletą net iš Afrikos. Vargingose šalyse muzikantai tikrai nenorės mokėti standartinės norvegiškos natų kainos, kad pabandytų naują kūrinį. Noriu, kad mano kūryba būtų atliekama visur, ne tik turtingose valstybėse.“ Povilui Syrrist-Gelgotai ir jo vadovaujamiems ansambliams Norvegijos, Turkijos ir Lietuvos kompozitoriai yra sukūrę ir dedikavę daugiau kaip 30 kūrinių, tarp jų ir lietuvių liaudies muzikos temomis. Minėtina turko Merto Karabey kompozicija „Laumė“, skirta duetui „Duo Oktava“, K. Marcusseno kūrinys „Song of Songs“ („Giesmių giesmė“) sopranui, altui ir violončelei. Netolimoje ateityje, jei pandemijos situacija leis, Povilas Syrrist-Gelgota tikisi surengti dvidešimties solinių koncertų turą Lietuvoje ir Norvegijoje, kuriame pristatys jam parašytus lietuvių, norvegų ir kitų šalių kompozitorių kūrinius. n

PREMJEROS Daiva KŠANIENĖ

Muzikinio teatro jubiliejiniai metai – ambicingi ir sėkmingi

KLAIPĖDOS VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO 2019–2020 METŲ SEZONAS, SKIRTAS TEATRO (VOKIŠKOJO IR LIETUVIŠKOJO) DVIEJŲ ŠIMTŲ METŲ JUBILIEJUI, BUVO ITIN AMBICINGAS IR VISAIS POŽIŪRIAIS SĖKMINGAS. MUZIKINIS TEATRAS 2020-ŲJŲ RENGINIUS SIEJO SU TURTINGA KLAIPĖDOS KRAŠTO PRAEITIMI, PRŪSIŠKOMIS TEATRO IŠTAKOMIS BEI LAIKOTARPIU, KAI XIX A. PRADŽIOJE TUOMETINIO MĖMELIO VOKIEČIŲ TEATRE BUVO PRADĖTI RODYTI MUZIKINIAI SPEKTAKLIAI.

OPEROS ATSIRADIMAS KLAIPĖDOJE

MENINĖS KULMINACIJOS

Užsibrėžęs tikslą kiek galint daugiau dėmesio skirti didelės meninės vertės operoms ir baletams, rengti

Martyno ALEKSOS nuotr.

Klaipėda, jos kraštas, kaip ir visa Mažoji Lietuva, ilgus šimtmečius priklausiusi Vokietijai (1525–1918), buvo glaudžiai susijusi su jos politiniais ir istoriniais įvykiais, su vokiškąja kultūra ir nuėjo savitą, kitokį nei Didžioji Lietuva politinės sanklodos, kultūrinio, meninio vyksmo bei religinės raiškos kelią.

Vienas iš ilgaamžių Klaipėdos muzikos meno forpostų – Muzikinis teatras – turi ilgą, sudėtingą, įdomią ir garbingą istoriją. Daugiau kaip 120 metų (nuo 1820 m.) Klaipėdoje dominavęs gana aukšto meninio lygio vokiečių Muzikinis teatras (Opera), XX a. 3–4 dešimtmečiais (Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos) rodė įkvepiantį pavyzdį čia apsigyvenusiems lietuviams, įžiebdamas jiems troškimą turėti lietuvišką Operą ir simfoninį orkestrą. Per du šimtmečius Klaipėdos muzikinis teatras – vokiškasis (1820–1944) ir lietuviškasis (nuo 1922 m.) – išgyveno įvairių laikotarpių, paženklintų meniniais proveržiais, ryškiomis sėkmėmis ir nuosmukiais bei negandomis, finansinės padėties svyravimais.

Muzikos barai / 115

IŠ PRAEITIES PREMJEROS naitė, vaizdo projekcijų dailininkas L. Urniežius, šviesų dailininkas A. Stasiulis, choreografė E. Stundytė, chormeisteris V. Konstantinovas – įveikė labai komplikuotos muzikinės kalbos, sceninės raiškos iššūkius, padiktuotus operos dramaturgijoje dominuojančios išorinio veiksmo statikos, ir sukūrė nepaprastai įtaigų, jautrų spektaklį, kalbantį apie meilę, pasiaukojimą, išdavystę ir ištikimybę.

Pagrindinių partijų atlikėjai R. Petrauskaitė, I. Juozapaitytė, A. Stančikaitė (Indrė), R. Baranauskas, M. Zimkus (Ansas), G. Kuzmickaitė, E. Stankutė, J. Vaškevičiūtė (Bušė),

© PROKADRAS nuotr.

turiningus simfoninės, vokalinės muzikos koncertus, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras jubiliejiniame 2019–2020 m. sezone pasiekė įspūdingų rezultatų. Nors ir veikiamas pandemijos sunkumų, sezonas buvo intensyvus, pasižymėjo repertuaro įvairove, išskirtinėmis Eduardo Balsio ir Richardo Wagnerio kūrinių premjeromis.

Atkreipčiau dėmesį į net kelias menines kulminacijas. Puikiais, įvairiažanriais renginiais minėdamas įžymaus lietuvių kompozitoriaus E. Balsio gimimo 100-metį, Muzikinis teatras visus 2019 metus, kaip sakė teatro vadovė Laima Vilimienė, nešė šio kūrėjo „atminimo lyderystės vėliavą“ ir sulaukė palankaus visos Lietuvos meninės bendruomenės įvertinimo.

Pagerbdamas talentingąjį, glaudžiausiais ryšiais su Klaipėda, jūra, pamario gamta susijusį kompozitorių teatras į savo sceną „atvedė“ iškiliausius jo sceninius veikalus: baletą „Eglė žalčių karalienė“ ir operą „Kelionė į Tilžę“.

E. Balsio metai prasidėjo 2019 m. sausio 15 dieną įsimintinu simfoniniu koncertu (dirigentas Tomas Ambrozaitis), kuriame šalia užsienio klasikų F. Mendelssohno-Bartholdy, Ch. Gounod, G. Verdi, G. Bizet, R. Wagnerio veikalų bei J. Gruodžio Siuitos chorui ir simfoniniam orkestrui „Šarūnas“ uvertiūros nuskambėjo labai retai atliekamas E. Balsio Pirmasis koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui (solistė – talentinga smuikininkė Lina Marija Songailė), taip pat jo siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ bei operos „Kelionė į Tilžę“ uvertiūra.

Po kelių mėnesių ši legendinė, novatoriška, simfonizuota dviejų veiksmų keturių paveikslų opera (G. Kuprevičiaus redakcija), vainikuojanti E. Balsio kūrybinį kelią, daugelio melomanų džiaugsmui buvo pastatyta ir parodyta Žvejų kultūros rūmų Didžiosios salės scenoje. „Kelionės į Tilžę“ statytojai – dirigentas T. Ambrozaitis, režisierius G. Padegimas, scenografė B. Ukri-

Muzikos barai / 116

Martyno ALEKSOS nuotr.

MELOMANŲ DŽIAUGSMUI – „KELIONĖ Į TILŽĘ“

Opera „Kelionė į Tilžę“

A. Kozlovskis, V. Kazlauskas (Jakštaitis), A. Dovydaitienė, D. Kužmarskytė (Anė) ir kiti solistai pavydėtinai sėkmingai perteikė neįprastą ir nelengvą ekspresionistinį, dodekafoninės technikos bei leitmotyvų sistemos pagrindu paremtą muzikinį tekstą.

Jiems pavyko įsijausti į operoje užkoduotas dramatiškų situacijų prasmes ir įkūnyti sudėtingus, psichologizuotus herojų charakterius.

Daug pagiriamųjų žodžių nusipelnė simfoninis orkestras, kuriam teko pagrindinis krūvis bei atsakomybė, nes E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ būtent didelės sudėties, galingas, ge-

SAVITAS „EGLĖS ŽALČIŲ KARALIENĖS“ PASTATYMAS

ĮSTABUSIS „SKRAJOJANTIS OLANDAS“

Neabejotina sezono viršūnė – pirmą kartą Klaipėdos lietuviškojo operos teatro istorijoje pastatyta įžymiojo vokiečių kompozitoriaus, operos reformatoriaus Richardo Wagnerio, turėjusio kūrybinių sąsajų su Klaipėda, opera „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos vokiškajame teatre ji buvo atlikta prieš beveik 100 metų, apie 1924 m.).

Smalsumą kėlusi lauktoji opera buvo parodyta vienintelį kartą, pažymint Klaipėdos miesto 768-ąjį gimtadienį (2020 m. rugpjūčio 1 d.). Ypatingoje erdvėje – buvusios senosios laivų statyklos elinge – įvykusi „Skrajojančio olando“ premjera yra precedento neturintis, išskirtinai ryškus ir sėkmingas meninis įvykis ne tik mūsų miesto, bet ir visos Lietuvos (o gal ir Europos) muzikinio gyvenimo panoramoje.

Išradinga ir itin profesionali operos atlikėjų bei statytojų komanda

PAŠAUKTIEMS JŪROS

Klaipėdietišką E. Balsiui skirtą repertuarą papildė naujoviškos formos spalvingas teatralizuotas jaunųjų teatro solistų ir orkestro grupės parengtas dainų koncertas „Aš – senas jūrininkas“, parodytas Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Skambėjusias vokalines kompozitoriaus miniatiūras („Jūreivių daina“, „Daina apie Klaipėdą“, „Daina apie tiltą“, „Žuvėdra, žuvėdra“, „Jūreivių užstalės daina“, „Senas jūrininkas“, „Elektrėnų žiburiai“, „Lopšinė“ ir kt.) lydėjo šokis, vaidyba, išradingos mizanscenos. Vadovaujami dirigento E. Mikniaus ir režisierės R. Bunikytės, solistai O. Auškalnytė, R. Štemanetian, T. Jakas, V. Trakys, M. Narmontas, A. Raulinavičius, V. Trinkė, A. Petraškevič, M. Drejerytė, E. Greciūnaitė, I. Smilgevičius, atsiskleisdami sau nauju amplua, panardino klausytojus į žaismingus ir nostalgiškus prisiminimus.

Almas Švilpa operoje „Skrajojantis olandas“

Martyno ALEKSOS nuotr.

Kita sezono meninė kulminacija – E. Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera, atskleidusi neįtikėtinai užaugusią, sustiprėjusią teatro baleto trupę.

Sceninėje veikalo interpretacijoje labiausiai stebino savitas statytojų žvilgsnis į, atrodytų, taip gerai žinomos pasakos prasmes. E. Balsio muzikos poetikoje, jos turtingame skambesyje atlikėjai įžvelgė gilesnius klodus, potekstes, naujus minties aspektus, išryškindami jūros stichijos sąveiką su amžinybe, filosofine laiko samprata, kuri visada buvo labai artima kompozitoriaus mąstysenai.

Susitelkusi, sutartinai dirbusi talentingų Lietuvos menininkų grupė – dirigentas M. Barkauskas, choreografas M. Rimeikis, scenografas M. Jacovskis, kostiumų dailininkė E. Brazdylytė, šviesų dailininkas L. Kleinas, meistriškumo viršūnes pasiekę šokėjai J. Stankevičūtė (Eglė), M. Černeckas (Žilvinas), K. Tykhonova (Drebulė), A. Krasauskaitė-Berulė (Motina), D. Berulis (Tėvas), V. Bon-

daris (Ąžuolas), E. M. Maslauskaitė ir E. Dobilaitė (seserys) ir kiti – sukūrė jaudinantį įstabaus grožio, kilnių jausmų, dvasinių dramų kupiną scenos veikalą. Jo tėkmė, nė kiek neperdedant, laikė prikausčiusi žiūrovų dėmesį nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Martyno ALEKSOS nuotr.

bantis perteikti sudėtingas faktūras, subtilią tembrų darną ir emocinę jėgą orkestras yra pagrindinis herojų nuotaikų ir minčių reiškėjas.

Baletas „Eglė žalčių karalienė“

maksimaliai išnaudojo visus galimus, net sunkiai įmanomus, bet įveiktus neįprastos erdvės parametrus (beje, elinge pavyko sutalpinti 1000 žiūrovų), organiškai ir sumaniai į visumą sujungė veikalo dramaturgines gijas, ekspresyvią muziką, poeziją, judesį, taip pat egzotiškos aplinkos siūlomus erdvinius sceninius komponentus bei vagneriškos muzikos alsavimui idealiai tinkamą gamtinę aplinką: jūros artumą, marių vandenis, žiūrovų akyse praplaukiančius laivus.... Natūralią gamtos stichiją papildė kūrėjų fantazija inscenizuojant bangų šėlsmą, žaibų griausmą, vėjo šuorus, liūties vaizdus, susipinančius su muzikoje reiškiamais dramos herojų išgyvenimais.

Nelengva išskirti kurį nors šio užburiančio meninio įvykio dalyvį: visi statytojai, atlikėjai dirbo, ieškojo,

Muzikos barai / 117

Martyno ALEKSOS nuotr.

IŠ PRAEITIES PREMJEROS

Opera „Skrajojantis olandas“

kūrė sutartinai, ranka rankon, neskaičiuodami valandų, nepaisydami oro sąlygų, įgyvendindami pačius fantastiškiausius sumanymus. Režisūra, scenografija, šviesų efektai (D. Abaris, G. Šeduikis, S. Šimkūnaitė, A. Stasiulis) pranoko visus lūkesčius. Išradingai panaudodami milžiniško aukščio elingo karkasą, statytojai papildė jį smulkesnėmis konstrukcijomis, skirtingame aukštyje kabančiomis aikštelėmis chorui, solistams, baletui, pakeliamaisiais mechanizmais, konteineriais, rado daugybę kitų techninių sprendimų, sukūrusių įspūdingą jūroje besiblaškančio laivo vaiduoklio paveikslą.

Nepakartojamų, tikroviškų, didžiulių „dekoracijų“ apimtį tobulai atliepė galinga, įstabi, nenutrūkstama tėkme besiveržianti R. Wagnerio muzika. Nepaisydami ekstremalių lauko sąlygų, dirigentas M. Pitrėnas, pagrindinių vaidmenų atlikėjai A. Švilpa (Olandas), T. Girininkas (Dalandas), S. Janušaitė (Zenta), R. Karpis (Vairininkas), A. Ludvigs (Erikas), D. Kužmarskytė (Mari), choras (chormeisteris V. Konstantinovas), baleto trupė (vadovas A. Liškauskas) ir kiti sukūrė užburiančią fejeriją, kurioje jaudinanti muzika harmoningai susiliejo su visais kitais spektaklio komponentais.

Muzikos barai / 118

„ORFĖJAS PRAGARE“: TVARKINGAS CHAOSAS

Sezono repertuarinėje panoramoje neliko užmiršti operetės žanro mėgėjai. Šį kartą teatro meninė vadovybė pasirinko kūrinį, savo siužetu bei fabula šiek tiek išsiskiriantį iš įprasto, paprastai naivoko operetės žanro tradicijos: rudens pradžioje Žvejų kultūros rūmų salėje žiūrovai išvydo XIX a. prancūzų kompozitoriaus Jacques´o Offenbacho 2 dalių 4 paveikslų operetės „Orfėjas pragare“ premjerą.

Beje, pirmą kartą ši operetė buvo parodyta Paryžiuje 1858 m. paties J. Offenbacho įkurtame teatre „Buff“ Eliziejaus laukuose ir sulaukė labai prieštaringų vertinimų. Žiūrovai džiūgavo: šis veikalas taikliai atspindėjo jų gyvenamo meto, Antrosios Prancūzijos imperijos laikotarpio, papročius bei nuotaikas, gana cinišką gyvenimo būdą bei manieras klestint kabaretų ir kokočių moralei. Tačiau oficialioji muzikos kritika negailestingai užsipuolė operetę, vadindama ją „su trumpu sijonėliu ar netgi visai be jo“, priekaištavo autoriui, kad jis nuvertinąs kultūrinius, moralinius principus ir pan. Aišku, po tokių pareiškimų publika dar labiau veržėsi į spektaklį.

Savo kūrinyje talentingasis muzikinės parodijos meistras J. Offen-

bachas populiarų antikinį mitą apie Orfėjo ir Euridikės meilę, pasitelkdamas ironiją, skepsį, apverčia aukštyn kojomis. Čia Orfėjas ir Euridikė nebemyli vienas kito, svetimauja, kaimynas Aristėjas (jis – ir požemių dievas Plutonas) mezga romaną su Euridike.

Panašiai elgiasi ir kiti Olimpo dievai.

Klaipėdietiškojo „Orfėjaus pragare“ statytojai (dirigentas T. Ambrozaitis, režisierė R. Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė R. Valčik, choreografė I. Briazkalovaitė, šviesų dailininkas E. Sabaliauskas, chormeisteris V. Konstantinovas), „pagavę“ parodijinę J. Offenbacho veikalo esmę, atskleidė ją originaliai ir kūrybingai.

Scenoje – nuolatinis siausmas, šurmulys, gausybė personažų, išraiškingos masinės scenos (puikiai pasirodė choras, baleto trupė). Iš pirmo žvilgsnio – chaosas, o iš tiesų – viskas apgalvota, tikslu, prasminga.

Dviveidiškus savo herojų dievų ir deivių poelgius, nuolatines intrigas talentingai perteikė K. Nevulis, R. Baranauskas (Orfėjas), B. Ignatavičiūtė, R. Petrauskaitė (Euridikė), T. Jakas, D. Norvilas (Plutonas, Aristėjas), M. Rojus (Jupiteris), A. Dovydaitienė, D. Kužmarskytė (Viešoji nuomonė), R. Jucevičienė (Junona), A. Raulinavičius, G. Šimelionis (Merkurijus), O. Auškalnytė (Diana). Š. Juškevičius, V. Pupšys (Stiksas), V. Trinkė (Venera), D. Mataitienė (Minerva), R. Štemanetian, R. Ulteravičiūtė (Kupidonas), A. Gyozalyan (Bakchas), T. Orobchenko (Morfėjas). Įsijausti į operetėje autoriaus užkoduotą ironišką idėją solistams padėjo išradinga scenografija: laiptai – tarsi ryšys tarp dangaus ir pragaro, puošnūs salonai – deivių buveinės, apgalvota kostiumų spalvinė gama, kaukes imituojantis grimas, efektingas, prasmingas šviesų naudojimas ir kt. Šią paradoksaliai tvarkingą spektaklio painiavą tvirta ranka suvaldė dirigentas Tomas Ambrozaitis. Klausantis operetės atrodo, kad jos partitūra neperkrauta, girdime paprastus anuomet madingų šokių valso, galopo, kankano ritmus, tačiau iš tiesų muzika originali, išradingai instru-

Operetė „Orfėjas pragare“

mentuota, melodiškai turtinga, o kartu šmaikšti ir grakšti.

J. Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ pastatymas, atskleidęs naujas teatro trupės galimybes, reikia manyti, dar ilgai nepaliks scenos.

IR SENI, IR NAUJI SPEKTAKLIAI

2019–2020 m. jubiliejinis teatro sezonas, stebinęs išskirtinai sudėtingų operų ir baletų premjeromis, originaliomis ir meniškomis veikalų interpretacijomis, nepaliko užmarštyje ankstesnių, laiko išbandymą išlaikiusių spektaklių. Pilnos salės klausėsi jau antrą dešimtmetį repertuarą puošiančių miuziklų – J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“, V. Ganelino „Velnio nuotaka“, D. Goggino „Šounuolynas“, A. Kučinsko operos vaikams „Bulvinė pasaka“ ir kt.

Pastebimai didelį meistriškumo šuolį padarė baleto trupė, vadovaujama A. Liškausko. Dar niekada per visą teatro egzistavimo laiką ji nebu-

vo tokia stipri, įvaldžiusi klasikinio ir šiuolaikinio šokio ypatumus, pajėgi statyti sudėtingiausius veikalus. Greta E. Balsio „Eglės žalčių karalienės“, kita svarbi sezono premjera – viso pasaulio scenose karaliaujantis P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“, pastatytas choreografo K. Simonovo.

Publikos dėmesį traukė ir anksčiau pastatyti baletai: puikusis, siautulingasis kompozitoriaus M. Theodorakio „Graikas Zorba“, šokio spektaklis „Altorių šešėly“ pagal V. MykolaičioPutino romaną (libreto autorė B. Mar), K. Lučinsko šokio spektaklis vaikams „Tikroji dinozaurų istorija“, taip pat premjerinis novatoriška judesio kalba sudominęs choreografinių miniatiūrų koncertas „Dėmesio! Baletas“.

BANGOSE UŽGIMUSI MUZIKA

Žanrų įvairove ir aukštu lygiu pasižymėjo 2020 metų tradicinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šį kartą

romantiškai pavadintas „Bangose užgimusi muzika“ (rugpjūčio 1–23 d.).

Jo metu, šalia jau minėtų operų ir baletų, teatro kolektyvas surengė keletą įspūdingų įvairių žanrų koncertų.

Jaunieji teatro solistai, diriguojant D. Zlotnikui, parodė žaismingą premjerinę komiškų operų programą „Vivat kava!“, sudarytą iš dviejų vienaveiksmių kamerinių operų – J. S. Bacho „Kavos kantatos“ ir G. B. Pergolesi „Tarnaitė ponia“. Netilo žiūrovų juokas klausantis išradingų, subtiliai humoristinių artistų išdaigų, lydimų nemirtingos klasikinės muzikos.

Ypač didelis krūvis per festivalį teko teatro simfoniniam orkestrui.

Vos nuskambėjus R. Wagnerio operai, jau po kelių dienų jis atliko įspūdingą skirtingo stilistinio braižo kūrinių programą: E. Griego siuitą „Iš Holbergo laikų“, P. Čaikovskio Serenadą, op. 48, E. Elgaro Serenadą, op. 20, B. Britteno Paprastąją simfoniją. Dirigavo T. Ambrozaitis.

Diriguojant svečiui iš Vilniaus

Muzikos barai / 119

Martyno ALEKSOS nuotr.

PREMJEROS

Šokio spektaklis „Faustas“

Robertui Šervenikui, simfoninis orkestras surengė dar vieną koncertą, pavadintą „Ramios, malonios vasaros naktys“. Jo programą sudarė rečiau girdimi kūriniai: S. Mercadante Koncertas fleitai Nr. 2 (fleitininkas Łukaszas Długoszas, Lenkija), G. Rossini uvertiūra, J. Brahmso Vengrų šokiai Nr. 1, 2, 5, 6, 7, 10, G. Rossini ir B. Britteno „Muzikiniai vakarai“.

Jubiliejinių metų festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ užbaigė teatro simfoninis orkestras, choras ir solistai B. Ignatavičiūtė, D. Kužmarskytė, A. Bartkus, A. Raulinavičius, A. Kozlovskis grandioziniu koncertu „Vienybė težydi“ Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje. Diriguojant T. Ambrozaičiui skambėjo F. Schuberto Mišios Nr. 6 Es-dur. Šį didingą koncertą teatras surengė Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautas 1989 m. suvienijusiai Baltijos kelio akcijai atminti.

2020-uosius vainikavo pasaulinė šokio spektaklio „Faustas“ premjera, pirmąją Šv. Kalėdų dieną parodyta „LRT plius“ kanalu. Tai choreografo Roberto Bondaros, muzikos vadovo ir dirigento Modesto Barkausko, scenografės Martynos Kander ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvo kūrybinis darbas.

Karantino įkarštyje išskirtiniu būdu pasaulį išvydęs šokio spektaklis „Faustas“ buvo nufilmuotas ir laukė tinkamo momento prisistatyti publikai. „Faustas“ – dažnai pasaulio scenose statomas bei įvairiai interpretuojamas kūrinys. Choreografas R. Bondara J. W. Goethe´s papasakotą istoriją pamatė kitaip, daugiau dėmesio teikdamas dalykams, kurie svarbūs dabar gyvenantiems žmonėms.

Istorija tarsi išnyra iš gyvenimą apmąstančio Fausto minčių, atsiskleidžia permatomų sienų supamoje scenoje skambant garsių kompozitorių muzikai.

VIRTUALI „VAIVOS JUOSTOS“ PREMJERA PASIEKĖ TŪKSTANČIŲ LIETUVIŲ ŠIRDIS Lapkričio 28 d. virtuali Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ premjera prie ekranų sutraukė beveik tris tūkstančius žiūrovų iš keturiasdešimties šalių. Karo metais sukurtas tautiškumu alsuojantis kūrinys tapo pirmuoju tiesiogiai internetu transliuotu šiuolaikiniu lietuvišku baletu.

Po penkerių metų pertraukos į sceną grįžęs atnaujintas spektaklis šį kartą buvo stebimas tik televizijos kamerų, tačiau pasiekė daugybę žiūrovų visame pasaulyje. Apie kiek neįprastą premjerą ir kūrybą pandemijos akivaizdoje pasakoja baleto režisierė ir choreografė Marija Simona ŠIMULYNAITĖ.

Šiuo metu miesto muzikinę visuomenę jaudina klausimas: koks bus 2021 m. Klaipėdos muzikinio teatro sezonas? Kolektyvas turi daug sumanymų, planuojamų premjerų, numatyta surengti daug įdomių koncertų. Ar pavyks? Būkime optimistai. Jei tikėsime – viskas išsipildys. n

NEMARUSIS „FAUSTAS“

– Baltijos baleto teatro spektakliai ne kartą buvo filmuojami ar transliuojami tiesiogiai. Kas šį kartą buvo kitaip?

Kuo iš Birštono kultūros centro scenos transliuota „Vaivos juostos“ premjera buvo išskirtinė?

– Man, kaip režisierei, televizijos transliacijos yra įprastas dalykas, tačiau šokėjams santykis su kamera dažnai būna keblesnis, be žiūrovų trūksta pojūčio čia ir dabar. Teko įdėti daug darbo ir pastangų siekiant ne tik nepriekaištingos atlikimo technikos, bet ir perteikiant emocijas, kurios tokiu atveju ypač svarbios – juk ekrane matoma kiekviena detalė. Geroji šios situacijos pusė buvo ta, kad turėjome laiko, bemaž du mėnesius dirbome be atvangos.

Po premjeros galiu pasakyti: išskirtine ji tapo ir dėl visų pastangų, kad spektaklis apskritai įvyktų, ir dėl tą vakarą jį žiūrėjusiųjų. Gavome šimtus palaikymo žinučių ir padėkų iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Žinojimas, kad lietuviškas baletas yra svarbus dar bent trims tūkstančiams – didelis džiaugsmas.

Olesios KASABOVOS nuotr.

– Kokie ritualai vyksta prieš spektaklį ir kokie jausmai, emocijos režisierių aplanko po premjeros?

KVMT orkestras, diriguoja Tomas Ambrozaitis

Muzikos barai / 120

– Esu įsitikinusi, kad jei prieš spektaklį su šokėjais ar aktoriais nesustosiu į ratą ir nepasakysiu bent vienos įkvepiančios frazės, spektaklis nepavyks. Turime susikurti bendrą energinį lauką, ir visada stengiuosi tai padaryti. Net ir pandemijos sąlygomis.

O po spektaklio daug emocijų aplanko: ir atsipalaidavimas, ir palengvėjimas, ir visiškai žemiški dalykai, kai supranti neatsimenanti, kada paskutinį kartą valgei...

– „Vaivos juosta“ į sceną grįžo antrą

BALETAS

Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė su trupe prieš spektaklį

– Scenografija, vaizdo projekcijos liko tos pačios, didžiausi pokyčiai įvyko šokėjų gretose. Pagrindinį vaidmenį parengė ir puikiai atliko Kristina Tarasevičiūtė, naujas balete ir Perkūnas – Genadijus Žukovskis.

Net ir tie, kurie šoko prieš penkerius metus, – Ignas Armalis, Naglis Bierancas bei kiti – dabar grįžo su kur kas gilesne, stipresne patirtimi, energija, artistiškumu, emocija.

Kultūra šioje pandemijos epochoje turi savitą atspalvį, ir pliusų, ir minusų. Pliusas – didesnės sklaidos galimybės, tačiau minusų taip pat netrūksta. Dėl pandemijos „Vaivos juosta“ tapo sudėtingiausiu iš visų mano kada nors kurtų pastatymų. Ir repeticijos su kaukėmis – tik maža smulkmena. Neaiški situacija kėlė didžiulę įtampą, visą laiką jautėmės lyg vaikščiotume lynu, kuris gali bet kurią akimirką nutrūkti. Niekada nežinai,

kas nutiks atsikėlus ryte ir paėmus į rankas telefoną...

– Koks tolesnis „Vaivos juostos“ likimas? Kokie ateities planai?

– Po tiesioginės transliacijos dėl didžiulės įtampos apie kitą tokį projektą buvo sunku ir pagalvoti. Tačiau turime nemažai puikių pastatymų, tarp jų – ir Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, ir daug kitų tautiškumo nestokojančių kūrinių, kuriuos galėtų pamatyti lietuviai visame pasaulyje. Šiandien labai džiaugiamės, kad Lietuvos kultūros tarybos dėka spektaklį pamatė tokia gausi publika. Tikimės ir ateityje neprarasti ryšio su svetur gyvenančiais tautiečiais, o gyvai su žiūrovais „Vaivos juosta“ susitiks pavasarį, balandžio 6 d., Lietuvos rusų dramos teatre.

Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ premjeros, transliuotos iš Birštono kultūros centro, vaizdai

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

kartą. Kas šį kartą buvo kitaip? Ar pavyko įžvelgti teigiamų karantininės kultūros aspektų?

Povilo Syrrist-Gelgotos solo po Edvardo Muncho paveikslu „Saulė“, 1909 m.

Muzikos barai / 121

DŪDŲ KAMPAS

„Dūdų kampui“ ir Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatui – 20 metų Juozas DŽIAZULIS

G

imę tą pačią dieną – taip galima būtų pasakyti apie „Muzikos baruose“ prieš dvidešimt metų pasirodžiusią „Dūdų kampo“ rubriką ir Remigijaus Vilio surengtą pirmąjį Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą.

Jau nemažai metų Lietuvos kolektyvai dalyvauja ir įvairiose šalyse vykstančiuose tarptautiniuose čempionatuose, iš jų grįžta su apdovanojimais. 2019 m. Montrė (Montreux) mieste, Šveicarijoje, vykusiame 42-ajame Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate (EBBC) atskirose kategorijose du kolektyvai iš Lietuvos iškovojo sidabrą: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos varinių pučiamųjų orkestras „BrassLT“ (dirigentas Russellas Gray iš Jungtinės Karalystės) challenge kategorijoje ir Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos jungtinis varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „Aukštyn“ (meno vadovas Remigijus Vilys) jaunimo development katego-

Muzikos barai / 122

„First Lithuvanian Band Shenandoah“, JAV, 1884 m.

rijoje. 2020 metais Europos čempionatas turėjo vykti Palangoje, naujoje koncertų salėje, tačiau pandemija sustabdė įsibėgėjusį pūtikų traukinį.

Teko atsisakyti ir Lietuvos orkestrų čempionato finalo Panevėžyje.

Tačiau įvyko nuotolinė tarptautinė konferencija „Lietuvos orkestrų čem-

pionatui – 20“. Joje Lietuvos varinių pučiamųjų orkestrų istoriją apžvelgė svečias iš Olandijos, geras lietuvių draugas Jacobas Dijkstra. Jis pabrėžė, kad per pastaruosius 20 metų Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų judėjimas ir jų lygis smarkiai išaugo. Apie Estijos pučiamųjų muzi-

10-ojo Lietuvių ulonų pulko orkestras

„Letuva Band“, kapelmeisteris Vytautas Lukauskas, Čikaga, 1908 m.

ką pasakojo Valdo Rüütelmaa. Įdomu, kad pirmojoje estų dainų šventėje 1869 m. Tartu dalyvavo vien pučiamųjų orkestrai ir vyrų chorai. Lietuvos ir Latvijos orkestrų veiklą lygino Rokas Podelis. Abiejose šalyse vyksta panašūs konkursai, tačiau juose dalyvaujančių orkestrų, ypač aukštesnių

Niujorko lietuvių orkestras, 1916 m.

kategorijų, lygis ryškiai skiriasi. Latvijoje kur kas daugiau akademinių orkestrų, jaunimas turi daugiau vietų, kur gali save realizuoti.

Intrigavo svečio iš Norvegijos Oddvaro Nøstdalo pranešimas „Voss“ modelis siekia ugdyti dirigentus jų vietos orkestrų ir ansamblių aplin-

koje“. Norvegiškasis „Voss“ modelis – pirmoji tokio pobūdžio programa Skandinavijoje, padedanti visapusiškai ugdyti orkestrų, kapelų, chorų, vokalinės muzikos, folkloro ansamblių vadovus savo kolektyvų aplinkoje, stiprinti jų ryšį su vietos muzikiniu gyvenimu. Taikant šį modelį keliamas

Muzikos barai / 123

DŪDŲ KAMPAS

Palanga, 1933 m.

Kaune, Žaliakalnyje, Pirmojoje dainų šventėje groja jungtinis karinis orkestras,1924 m.

esamų vadovų lygis (I mentorystės etapas) ir atrandami nauji, ambicingi talentai (II mentorystės etapas).

Gerimanto Statinio pranešimas „Neregėta dūdų Lietuva“ buvo paremtas trombonininko, ilgamečio LNOBT artisto Leonido Daujoto surinkta istorinių orkestrų nuotraukų ir įvairios informacijos kolekcija. Istorinės nuotraukos su asmeniškais užrašais antroje jų pusėje priklauso egodokumentikai, dar gana naujai Lietuvoje mokslo šakai. Tokios nuotraukos padeda nustatyti daug

svarbių istorinių datų, detaliau atkurti rūpimų asmenybių gyvenimus. L. Daujoto rinkinys daugeliui buvo staigmena, ypač nuotraukos, įamžinusios JAV lietuvių orkestrus, į kuriuos susibūrė dar prieš pirmąjį Pasaulinį karą daugiausia iš Plungės ir Rietavo dvarų atvykę muzikantai. Įdomūs ir nematyti Lietuvos okupacinių kariuomenių – carinės ir sovietinės Rusijos, vokiečių, lenkų legionierių, prancūzų – orkestrų kadrai. Iš šių nuotraukų matyti, kokiais instrumentais buvo grojama, kokios uniformos

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos orkestras, kapelmeisteris Bogdanas Visockis, 1929 m.

Plungė, Vytauto prospekto atidarymo šventė, 1930 m.

Rietavas, 1935 m.

Prancūzų šaulių orkestras Klaipėdos krašte, 1920–1923 m.

Vilnius, lenkų kariuomenės orkestro fanfaros prie Aušros Vartų, 1935 m.

Vokiečių jūreivių orkestras Klaipėdoje, Žiemos uoste, 1943 m.

Vokiečių karinis orkestras Vilniaus senamiestyje, 1944 m.

Muzikos barai / 124

vilkėtos. Beje, su kryžiuočiais į Lietuvą atkeliavo nauji pučiamieji instrumentai, po švedų antplūdžio muzikantus pradėta mokyti groti iš natų, po prancūzų armijos žygio liaudyje išpopuliarėjo klarnetas ir kiti mediniai pučiamieji instrumentai.

Pranešimą „Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatas – 20 veiklos metų apžvalga“ skaitė kompozitorius Kazys Daugėla. Jis supažindino su čempionato tikslais, dalyvių kategorijomis, priminė Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos (įsteigta 2006 m.)

Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio 7-ojo pulko orkestras, kapelmeisteris Eduardas Balčiūnas

kvietimu baigiamuosiuose čempionatų koncertuose pasirodžiusius žymiausius užsienio orkestrus, ansamblius ir solistus.

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė džiaugėsi, kad prieš 20 metų „Muzikos barų“ žurnale atsiradusi rubrika „Dūdų kampas“, skirta Lietuvos pučiamųjų kultūrai skleisti, problemoms ir perspektyvoms aptarti, vis gyvuoja, nepaisant rašančiųjų kaitos ir banguojančio entuziazmo. „Gerimantas Statinis, padėjęs šitos rubrikos pamatus, gražiai vykdė pūtikų veiklos apžvalgą penkiolika metų, vėliau kompozitorius Kazys Daugėla perėmė šią iniciatyvą ir štai „kampe“ – visas dviejų dešimčių metų archyvas“, – sakė A. ŽigaitytėNekrošienė. Šioje rubrikoje paskelbta per 80 straipsnių, rašyta apie įvairius Lietuvos pučiamųjų orkestrus bei ansamblius, solistus, kompozitorius, atlikėjus, instrumentus. „Dūdų kampe“ svečiavosi ir nemažai pasaulio garsenybių. „Dūdų kampas“ įsikūrė ir Muzikų sąjungos internetinėje svetainėje (naujienų kategorijoje), ir tai liudija pūtikų bendruomenės aktyvumą.

Pranešėjas Gražvydas Raila dalinosi savo nemaža patirtimi ansamblinio grojimo srityje. Šilutės meno mokyklos pučiamųjų orkestro „Pamarys“ dirigentas bei Šilutės kultūros ir pramogų centro pučiamųjų instrumentų ansamblio „Pamario brass“

vadovas sakė, kad grojant ansamblyje geriausiai ugdoma polifoninė klausa.

Darnaus ansamblio prielaida – tikslus visų partijų atlikimas, vienoda dinamika ir artikuliacija.

Egidijaus Ališausko pranešimo tema – „Lietuvos karinai orkestrai“.

Jų raida neatsiejama nuo istorinio, politinio fono, bendro šalies pučiamųjų orkestrų lygio. Lietuvos kariniai orkestrai (šiuo metu jų yra 5) orientuoti į europietišką tokių orkestrų tradiciją, jie atlieka reprezentacinę ir pramoginę funkcijas.

Su pučiamųjų kultūra glaudžiai susijęs Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kariame dirbti pradėjo buvęs ilgametis Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ muzikantas, žurnalistas ir keliautojas Gerimantas Statinis, pakeitęs pučiamųjų instrumentų orkestrų specialistą Rolandą Lukošių. „Kalnų nežadu nuversti, tačiau alpinizmą aš mėgstu“, – šmaikštavo G. Statinis. Praėjusių metų pabaigoje – gruodžio 9 ir 15 dienomis – LNKC buvo surengtas nuotolinis kvalifikacijos tobulinimo seminaras, skirtas pučiamųjų instrumentų ansamblių ir orkestrų vadovams, o gruodžio 11 d. buvo paskelbti naujų kompozicijų pučiamiesiems orkestrams konkurso nugalėtojai.

Konkursui dvylika kompozitorių pateikė 17 įvairaus žanro kūrinių – nuo maršų, nuotaikingų populiariosios muzikos kūrinių iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės choralų.

Komisiją sudarė dešimt orkestrų vadovų ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro darbuotojai, jai vadovavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos įkūrėjas, EBBA atstovas Lietuvoje, Panevėžio krašto Naujamiesčio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Aukštyn“ vadovas Remigijus Vilys.

A kategorijoje pirma vieta paskirta kompozitoriui Kaziui Daugėlai už kūrinį „5 choralai“, antra – kompozitoriui Artūrui Mikoliūnui už kūrinį „Raganius ir Švilpynė“, trečia – kompozitoriui Anatolijui Lapinskui už kūrinį „Sveika, jūra“.

B kategorijoje pirma vieta pripažinta kompozitoriams Rimantui Giedraičiui už kūrinį „Kur bėga Šešupė“ ir Kaziui Daugėlai už kūrinį „3 choralai“. Antrą vietą pasidalijo net trys kompozitoriai: Mikas Karosas už maršą „Žvirblis“, Tadas Zakarauskas už kūrinį „Kai džiaugias širdis“ ir Tadas Šileika už kūrinį „Toji diena“.

Trečia vieta atiteko Rimvydui Stanaičiui už kompoziciją „Ant kalno levelis“ ir Jaroslavui Cechanovičiui už kūrinį „Žengia broliai sakalai“.

Lietuvos nacionaliniame kultūros centre vasario 2 dieną įvyko šių metų pirmasis atnaujintos Pučiamųjų orkestrų žanro tarybos nuotolinis posėdis. Naujuoju tarybos pirmininku išrinktas Remigijus Vilys, pavaduotoju – Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas, sekretoriumi – LNKC pučiamųjų orkestrų specialistas Gerimantas Statinis. Buvo balsuota dėl apdovanojimo „Aukso paukštė“ skyrimo nominacijoje „Geriausias pučiamųjų muzikos instrumentų orkestras“. Jį gavo Kauno rajono Babtų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras „Algupys“ (vad. Jonas Girnius).

2024 m. Lietuva švęs Dainų šventės 100-metį. Jam rengiasi ir pučiamųjų orkestrai, išlaikydami ir puoselėdami ilgametes savo žanro tradicijas. n

Muzikos barai / 125

KULTŪROS POLITIKA

Lietuvos Respublikos Prezidentui Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui Šalies žiniasklaidai

2021 m. sausio 18 d.

Vilnius

KULTŪRAI SKIRTI PINIGAI TURI BŪTI SKIRSTOMI ATSAKINGAI Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA), jungianti 12 savarankiškų kūrybinių organizacijų ir atstovaujanti per 4400 kūrėjų, išsako savo nuomonę dėl skandalingo Lietuvos kultūros tarybos (LKT) 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo skirti daugiau kaip 30 tūkst. eurų subsidiją Rusijos atlikėjų Filipo Kirkorovo ir Michailo Šufutinskio pasirodymų Lietuvoje organizatoriams. Žinia apie šį sprendimą pribloškė Lietuvos piliečius ir ypač kultūros ir meno žmones tuojau po kruvinosios Sausio 13-osios trisdešimtųjų metinių paminėjimo, 2021 m. sausio 14 d. LMKA nori atkreipti dėmesį, kad jau ne kartą į viešumą buvo iškelti daug abejonių sukėlę LKT sprendimai, bet juos priėmusiems žmonėms jokios nuobaudos neskiriamos, jiems ir toliau buvo leidžiama veikti savo nuožiūra. Aišku, kad sudėtinga sąžiningai ir atsakingai paskirstyti visoms kultūros lauke veikiančioms kultūros ir meno organizacijoms trupinius nuo Vyriausybės stalo. Per visus trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuvos kultūros finansavimas buvo gėdingai mažas, pastaruoju metu dėl pandemijos ypač nukentėjo Lietuvos kultūros lauke dirbantys žmonės, meno kūrėjai. Kultūros ir meno organizacijoms kiekvienais metais keliami vis didesni reikalavimai, jos privalo pildyti vis sudėtingesnes paraiškas ir įrodinėti, kad apskritai yra vertos to kuklaus finansavimo. Meno žmonės, užuot kūrę, yra priversti užsiimti vadyba, kurti „superinius“ projektus ir laukti su ištiesta ranka prie LKT durų tikėdamiesi, kad galbūt bus išgirsti. Tuo metu Rusijos popso atstovų propaguotojams mokesčių mokėtojų pinigai be jokių konkursų paskirti vien už tai, kad koncertai nebuvo surengti ar jie buvo atidėti.

LMKA nori atkreipti dėmesį, ką apie Tarybos sprendimų priėmimą ir ekspertinį vertinimą sako Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 10 straipsnio 3 punktas: „Sprendimus dėl lėšų skyrimo Taryba priima tik įvertinusi ekspertų išvadas. Ekspertai vertina kultūros ir meno projektų, pretenduojančių gauti Tarybos finansavimą, dokumentus pagal Tarybos nustatytus rėmimo ir vertinimo kriterijus. Taryba turi teisę po diskusijos su išvadą rengusiais ekspertais priimti kitokį negu ekspertų rekomenduotą sprendimą.“ Manome, kad šio įstatymo nesilaikė Kultūros ministras, pasirašydamas 2020 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. ĮV-922, kuriuo numatoma, kad ekspertinis vertinimas netaikomas Gairių 21 ir 24 priede nustatyta tvarka teikiamiems prašymams. Jo nesilaikė ir LKT 2020 m. lapkričio 24 d. atskiruoju sprendimu Nr. LKT-151(1.2) skyrusi lėšas minėtų koncertų organizatoriams.

2020 m. lapkričio 9 d. pasirašytos koalicijos sutarties vertybinių įsipareigojimų dalyje išdėstytos šios pozicijos: „Skaidrumas ir aukščiausi politinės etikos standartai. Moralinius ir etinius kriterijus savo veiklai kelsime tolygiai teisiniams, suprasdami, kad politinės atsakomybės prisiėmimui pakanka ir moralinių priežasčių. Politinę kultūrą valstybėje stiprinsime ir žmonių pasitikėjimą politika grąžinsime asmeniniu pavyzdžiu.“ LMKA nuomone, valstybės tarnautojai, sukurpę ir pasirašę tokius įsakymus ir sprendimus, pagal kuriuos Krymo okupacijos rėmėjams švaistomi Lietuvos žmonių pinigai, turėtų atsakyti už savo veiksmus ir būti atitinkamai įvertinti. Ar ne laikas būtų ne tik deklaruoti, bet ir įgyvendinti politinę kultūrą? Žinoma, sprendimas yra politikų rankose, jie turėtų Lietuvos žmonėms paaiškinti, kokius potvarkius turi teisę priimti valstybės tarnautojai ir kodėl su naujos Vyriausybės palaiminimu jie, net ir susikompromitavę, vėl gali užimti aukštas pareigas. Labai laukiame to „asmeninio pavyzdžio“ ir tikimės, kad naujojo Seimo dauguma, demonstruodama asmeninę atsakomybę, laikysis koalicijos sutartyje deklaruotų vertybinių įsipareigojimų.

Lietuvos meno kūrėjų asociacija

------Lietuvos meno kūrėjų asociacijos nariai: Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dizaino sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija, Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija ------Daugiau informacijos: Jonas Staselis Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Tel. +370 699 21807

Muzikos barai / 126

IN MEMORIAM MELITA DIAMANDIDI (1949 – 2021)

ALGIS UŠKEVIČIUS (1936–2021)

Kovo 13 d. dėl COVID-19 netekome pianistės, koncertmeisterės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Bendrojo fortepijono ir Koncertmeisterio katedrų docentės, Lietuvos muzikų sąjungos narės Melitos Diamandidi.

Graiko ir lietuvės šeimoje gimusi Melita fortepijono meno paslapčių mokėsi Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Juozo Naujalio meno mokykla) ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Baigusi mokslus profesoriaus Jurgio Karnavičiaus klasėje, nuo 1982 m. aspirantūros studijas tęsė Maskvos Gnesinų muzikos akademijoje.

Su vyru operos solistu Vincentu Kupriu Melita Diamandidi parengė per 300 solinių koncertų programų, koncertavo daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Australijoje, Rusijoje. Dueto repertuare buvo įvairių žanrų ir stilių operų arijų, kamerinės vokalinės muzikos. Jie pirmieji atliko daugelį lietuvių kompozitorių vokalinių kūrinių, padarė per 150 įrašų Lietuvos radijo fondams, išleido kelias plokšteles, 2007 metais – dvigubą CD. M. Diamandidi parengė koncertines programas su dainininkais Vytautu Juozapaičiu, Nijole Ambrazaityte, Aušra Stasiūnaite, Sofija Jonaityte, Gintare Skeryte, Rita Preikšaite ir kitais.

Dėstydama Muzikos ir teatro akademijoje M. Diamandidi išugdė gausų būrį profesionalių atlikėjų, akademijos leidiniuose yra paskelbusi nemažai straipsnių, parengusi pranešimų Lietuvos ir tarptautinėms konferencijoms, sudarė ne vieną chrestomatiją pianistams.

Netekome šviesios ir iškilios, savo kraštui atsidavusios ir jam nusipelniusios asmenybės. Dėl netekties užjaučiame vyrą Vincentą, dukrą Eugeniją ir kitus artimuosius, bendradarbius, bičiulius ir draugus, visą mūsų kūrybinę bendruomenę.

Algis Uškevičius – geras, nuoširdus žmogus, smuikininkas, altininkas, vilnietis... Iš Vilniaus ilgesniam laikui niekada nebuvo išvažiavęs, nebent į kaimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, pradėjus bombarduoti miestą. Kaip pats sakė, išgyveno 7 valdžias, turėjo 7 pilietybes.

Jo tėvas, didelis muzikos mėgėjas, dainavęs M. K. Čiurlionio vyrų chore, jau pasibaigus karui pastūmėjo sūnų į muziką.

Mokytis griežti smuiku Algis pradėjo gerokai pavėluotai – dešimties metų. Penkerius metus mokėsi Dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), vėliau perėjo į Aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – Vilniaus J. TallatKelpšos konservatorija). Jo smuiko mokytojas buvo Saulius Sondeckis. Štai kaip Algis prisiminė tas pamokas: „Saulius Sondeckis globojo mane kaip sūnų. Buvau liesas, ilgu kaklu – padovanojo savo švarką, kad galima būtų padėti ant peties pagalvėlę smuikui.

Paskolino gerą meistro Kazio Rašymo pagamintą smuiką, padovanojo ebonito stryką. Buvau vyriausias klasėje, todėl pamokos man vykdavo vėlesniu laiku. Pirmi metai buvo nelengvi – reikėjo taisyti griežimo techniką. Dirbdavom klasėje, kol sargas atėjęs imdavo skambinti raktais.“ Pas Sondeckį tęsė mokslus ir Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijas baigė 1961 m.

Nuo 1958 m. Algis Uškevičius griežė Radijo orkestre, vėliau LRT lengvosios muzikos orkestre. Pradėjo, kai įrašų studija buvo mažytė, prožektorių lempos sproginėdavo nuo karščio, muzikos kūriniai būdavo įrašomi ištisai, be jokių juostų karpymų ir montavimų...

Orkestre griežė 50 metų iki pat paskutinio koncerto 2008 m. Dirbo su visais meno vadovais – Jonu Vadausku, Rimvydu Racevičiumi, Aloyzu Končiumi, Tauru Adomavičiumi, Jaroslavu Cechanovičiumi, Tomu Leiburu. Buvo kviečiamas talkinti ir kitiems Lietuvos orkestrams: Nacionalinės filharmonijos, Operos ir baleto teatro... Paprašytas visada atsiliepdavo, padėdavo: iššifravo V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ klavyro rankraštį ir jį perrašė kompiuteriu, padėjo tvarkyti S. Sondeckio archyvą...

Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius...

Lietuvos muzikų sąjunga

Leonidas MELNIKAS

SRTRF remia projektą: „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 8 000 Eurų

Straipsnių autorė Ieva Kananavičiūtė yra Lietuvos kultūros tarybos stipendininkė (stipendija publicistinei veiklai)

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

Muzikos barai / 127

MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Vida TAURINSKAITĖ-RUKŠIENĖ Dainininkė (sausio 2 d.)

Darius STABINSKAS Violininkas, violončelininkas (sausio 14 d.)

Vytautas OŠKINIS Fleitininkas (sausio 18 d.)

Irena ZELENKAUSKAITĖBRAZAUSKIENĖ Dainininkė (sausio 21 d.)

Mindaugas ROJUS Dainininkas (sausio 24 d.)

Dominykas VYŠNIAUSKAS Trimitininkas (sausio 27 d.)

Audronė PŠIBILSKIENĖ Altininkė (vasario 5 d.)

Petras GENIUŠAS Pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius (vasario 6 d.)

Algirdas JANUTAS Dainininkas, LMTA profesorius (vasario 10 d.)

Rolandas DAUGĖLA Choro dirigentas (vasario 13 d.)

Valentina VADOKLIENĖ Dainininkė, LMTA Klaipėdos fakulteto profesorė (vasario 22 d.)

Rūta AGAFONOVIENĖ Dainininkė (vasario 2 d.)

Genovaitė KUMPIENĖ Choro dirigentė, pedagogė (kovo 3 d.)

Deividas STAPONKUS Dainininkas, LMTA profesorius (kovo 17 d.)

Tomas KULIKAUSKAS Perkusininkas (kovo 19 d.)

Edmundas KULIKAUSKAS Violončelininkas, LMTA docentas (kovo 28 d.)

Muzikos barai / 128

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS NARIAMS 2021 m. gegužės 22 d. (šeštadienį) 11 val.

Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2)

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS METINĖ KONFERENCIJA Dalyvių registracija nuo 10.30 val.

Darbotvarkė 1. LMS prezidentės ataskaita 2. Revizijos komisijos ataskaita 3. LMS įstatų pakeitimai 4. LMS pažymėjimų įteikimas naujiems nariams 5. LMS veiklos gairių pristatymas 6. Pasisakymai, diskusijos.

Prašytume iki balandžio 15 d. pranešti apie dalyvavimą ir registruotis diskusijoms elektroniniu paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 68614066 Informacija NESUMOKĖJUSIEMS NARIO MOKESČIO Nesumokėjusius nario mokesčio už praėjusius ir (arba) 2021 metus prašome tai padaryti iki konferencijos (gegužės 22 d.). Mokėti galima ir internetu.

Mūsų rekvizitai: Lietuvos muzikų sąjunga, kodas 190749274 atsisk. sąsk. LT51 7300 0100 0245 0037 Bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000

Primename, kad dalyvavimas konferencijoje yra kiekvieno LMS nario pareiga.

PASTABA: Reaguodama į Vilniaus miesto savivaldybės ir LR Vyriausybės sprendimus dėl koronaviruso pandemijos, Lietuvos muzikų sąjunga yra atšaukusi visus renginius. Jeigu karantinas bus pratęstas, metinė konferencija vyks nuotoliniu būdu.

Lietuvos muzikų sąjungos administracija

Robertas ŠERVENIKAS Dirigentas, LMTA profesorius (balandžio 1 d.)

Viktoras GERASIMOVAS Dainininkas (balandžio 15 d.)

Skirmantas SASNAUSKAS Trombonininkas, kompozitorius, džiazo dainininkas, LMTA docentas (balandžio 4 d.)

Vidas PINKEVIČIUS (gegužės 3 d.) vargonininkas

Ramutė BUOŽIENĖ Pianistė (balandžio 5 d.)

Aušra MOTUZIENĖ Pianistė, LMTA docentė (balandžio 8 d.)

Vilimas NORKŪNAS Choro dirigentas, vargonininkas, klavesinininkas (balandžio 13 d.)

Aleksandra KOLPAKOVAITĖ Pianistė (gegužės 9 d.)

Irena BUDRIŪNIENĖ Choro dirigentė

(gegužės 10 d.)

Kęstutis JAKELIŪNAS Choro dirigentas (gegužės 19 d.)

Almas ŠVILPA Dainininkas (gegužės 26 d.)

MUZl~OS

PfJSUIPf'IS 7-4 klasei https://kulturospasas.emokykla.lt/renginiai/renginys/1713

MUZl"OS

PIISLIJPfYS 1-12 klasei