Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Page 1

www.muzikusajunga.lt

2021 Nr. 9-12

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 12 Eur Kaina be CD 6 Eur

Didžioji muzikų šventė 4 p.

Menų pašaukti 14 p.

Egidijus Ališauskas 38 p.

Šiame numeryje:

TRAVIATA

Numeris su CD


Visi „ MUZIKOS BA RŲ “ prenumeratoria i žurna lą gauna su šia kompa k tine plok štele.


2021 RUGSĖJIS-GRUODIS Nr. 9–12 (523–526) ‑ Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 17 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

CD tema: „TRAVIATA“

Turinys CD TEMA Audronė Žigaitytė Dar kartą – TRAVIATA... / 2 p.

DIDŽIOJI SALĖ Pasaulinę muzikos dieną paskelbti 2020 ir 2021 metų „Auksinio disko“ laureatai / 4 p. Leonidas Melnikas Menų pašaukti / 14 p. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos jubiliejui skirti renginiai

CHORO MAGIJA Lukrecija Stonkutė Ričardas Grušas: „Muzikanto misija – mylėti ne tik muziką, bet ir žmones“ / 26 p. Regimantas Gudelis Laukiant devynioliktosios „Gaudeamus“ / 33 p. Regimantas Gudelis III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis / 34

SUKAKTIS Ieva Kananavičiūtė Birbynė, batuta, tenisas... / 38 p. Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteriui Egidijui Ališauskui – 50

Daiva Kšanienė Koncertas kompozitorės Sofijos Gubaidulinos 90-mečiui / 94 p.

PANORAMA Jekaterina Kostina Seminaras-praktikumas „Tradicija ir dabartis ugdant jaunąjį pianistą“ / 96 p. Jekaterina Kostina Seminaras-praktikumas ,,Vokalinio meno ypatumai: keliai, ieškojimai, atradimai“ / 97 p. Raminta Gocentienė Ten, kur prabėgo solistės vaikystė / 97 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Koncertas „Dirigentės po egle“ / 98 p. Inga Maknavičienė III tarptautinis festivalis „Impresijos“ / 98 p. Laima Rotomskienė Prisimenant Rimvydą Žigaitį / 99 p.

PREMJERA

IŠ ARTI

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Visas pasaulis – teatras / 100 p.

Lukrecija Stonkutė Vargonininko ananta: Jurgita Kazakevičiūtė / 44 p.

OPERA

Stanislovas Abromavičius Garbinga Juditos Leitaitės šeimos istorija / 48 p.

BALETAS

Remigijus Vitkauskas Mūza Rubackytė: „Muzikoje visada turi būti tai, kas veda į dvasinę šviesą“ / 72 p. Remigijus Vitkauskas Maestro Juozas Domarkas dirigavo didingąjį Verdi „Requiem“ / 86 p.

MOKSLO LINK Imantas Jonas Šimkus Menas Kaip transendentalinis mokslas / 54 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Daiva Kšanienė Anos ir Luko Geniušų „Balaganinis teatras“ / 94 p.

Danutė Petrauskaitė Fakultetas, pakeitęs Klaipėdos veidą / 60 p. Marius Salynas Elektroninio muzikos komponavimo istorijos atspindžiai / 76 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Aistros kupina muzika / 104 p. Audronė Žiūraitytė „Šventojo pavasario“ interpretacijų chronologija Lietuvoje: įvairovė ir kontekstai / 111 p. Livija Gulbinaitė Būk sveikas, Artiste! / 116 p. Baleto solistui Voldemarui Chlebinskui – 70

FESTIVALIAI Danguolė Vilidaitė Tarptautinis Klaipėdos festivalis: plačiai užsimojus, pakilti ir skristi / 106 p.

DŪDŲ KAMPAS Gerimantas Statinis XXI Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas Palangoje / 118 p. Kazio Daugėlos autorinis vakaras Vilniaus rotušėje / 121 p.

ATEINAME

MISIJA

Ieva Kananavičiūtė Justinas Mačys: „Fleita pati pas mane atėjo“ / 66 p.

Ypatingi svečiai Kazlų Rūdos menų mokykloje / 122 p. „Aš čia jaučiuosi laimingas...“ / 124 p.

KRONIKA

IN MEMORIAM

Marius Jokubaitis „Gaidos“ festivalyje – aktuali muzika / 80 p.

Antanas Fokas Algirdui Klovai atminti / 125 p.

Lukrecija Stonkutė Taline varžėsi fortepijoniniai ansambliai / 82 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Juozas Slankauskas / 127 p.

Ieva Kananavičiūtė Andrejaus Baranovo ir Dariaus Mažinto koncertas / 83 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Audronė Nekrošienė Irena Jasiūnaitė / 126 p. Lina Jukonienė Irena Budriūnienė / 127 p.

Ieva Kananavičiūtė Vilniaus širdis – gyva / 84 p. Remigijus Vitkauskas Romantiškas Baltijos vėjų dvelksmas Filharmonijos salėje / 89 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Kartu muzikavo Julius ir Petras Geniušai / 91 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Brahmsas, Dvořákas, Sibelius... / 91 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Jubiliejinis Lietuvos kariuomenės orkestro koncertas / 92 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Algirdo Januševičiaus trimitai 92 p. Daiva Kšanienė Klaipėdos brass kvintetas švenčia 35-metį / 93 p.

Muzikos barai / 1


CD TEMA

Dar kartą –

Muzikos barai / 2

TRAVIATA...


Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

2002

-ųjų gruodžio 31ąją – dieną, kai turėjome minėti 82-ąjį nacionalinės (lietuviškos!) profesinės operos gimtadienį, su naujuoju vadovu nauju keliu pasukęs teatras iškilmingai užbaigė daugiau kaip aštuonis dešimtmečius trukusią naujametinės „Traviatos“ tradiciją šventiniu koncertu „Iškilmingas, grakštus ir žaismingas“. „Iškilmingas tradicijos užbaigimas“ – tokiais žodžiais anais 2002-aisiais buvo paniekinta lietuviškos operos tradicija senuosius metus palydėti su Giuseppe Verdi „Traviata“, ilgametis jos rodymas pavadintas rutina ir rasta „nerutiniška“ išeitis: prašmatnus koncertas. Naujametinė „Traviata“ skambėjo aštuoniasdešimt vienus metus! Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tą patį gruodžio 31-osios vakarą! Skambėjo ir okupacijų, ir karo metais. Nei šaltis salėje, nei kitos karo metų negandos nenutraukė tradicijos, išeitis visuomet atsirasdavo. Net sovietmečio valdininkija ne2021 m. gruodžio 31 dieną Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyko premjeriniai „Traviatos“ spektakliai

drįso nutraukti šios tradicijos. Nors galima buvo vertinti ir taip: „Kiek gali tarybiniai žmonės metų metus žiūrėti snobų pamėgtą banalią amoralios kurtizanės meilės istoriją, jau virtusią rutina?“ Ir vietoj „Traviatos“ galėjo būti darbo liaudies laimėjimams skirti naujametiniai koncertai. Bet nebuvo! Dar nepavyko pasaulyje aptikti teatro (juo labiau valstybinio ar nacionalinio), tiksliai žinančio savo gimimo dieną ir valandą. Juo labiau – gimusio Naujųjų išvakarėse, gruodžio 31 dieną 20 valandą (liudija istorinės afišos!). Dar mažiau jų gimė taip, kaip mūsiškė Valstybės opera – su savais iš namų atsineštais kostiumais ir rekvizitu. Legendomis apipintas pasakojimas, kaip pirmoji mūsų Violeta Adelė Galaunienė duknas (patalus) operos finalui vežėsi iš namų, o ir vilkėjo ji savo prašmatniausią suknelę. Ir anaiptol ne dėl muzikos ar siužeto savybių, juo labiau ne dėl šampano taurės pakėlimo pirmajame veiksme aštuonioliktoji Giuseppe Verdi opera „Traviata“ tapo lietuvių operos talismanu. Tiesiog būtent ją, „Traviatą“, gimstančiam teatrui statyti buvo paprasčiausia – ir dainininkų, ir choro, orkestro žmonių pakako, o ir partijos visiems jiems nebuvo per sunkios. Paprasčiau nei kokiai epinei operai buvo ir kostiumus iš savų spintų parinkti. O taip „Traviatą“ sureikšmino suvokimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje gimsta savas, lietuviškas, profesionalus operos teatras! Gal todėl apie Valstybės operą (būtent jos biografiją tęsia dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir iš tos sėkmingos pradžios gimę Kauno ir Klaipėdos muzikiniai teatrai) dar ir šiandien sklinda idealizmo kupini pasakojimai, kad šiame teatre statyti spektakliai ne prašmatnumu pasižymėjo – emocinis tikrumas, solistų, dirigentų, režisierių, scenografų talentas kūrė tikrą meno šventovę. Taigi „Traviatos“ (lietuvių kalba) premjera įvyko Kaune 1920 m. gruodžio 31 d. Spektaklį dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, dainavo Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (Violeta), Ki-

pras Petrauskas (Alfredas), Antanas Sodeika (Žermonas). Ta karta įrodė, kad iš ryžto, tikėjimo, meilės ir entuziazmo gali atsirasti opera, baletas, teatras. Gali atgimti Valstybė. Pasak Algimanto Kalinausko, praeityje dirigavusio ne vieną spektaklį, bendradarbiavusio su teatru ir nemažai apie jį rašiusio, lietuvių operos tradiciją įprasminančią simboliką spektaklis prarado dar tuomet, kai buvo pastatytas italų, o ne lietuvių kalba. Įdomu, kaip keičiasi laiko ženklai. Paradoksas: Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi tradicija ir mirė Nepriklausomoje Lietuvoje. 1920-aisiais nepriklausomybę užtikrinęs dvasingumas užleido vietą komercinei dvasiai 2002-aisiais. Rinkodara, įvaizdis keičia mus, tampa prioritetu net ir meno srityje. Komerciškumas pripažįstamas svarbiausiu principu, kurio pakanka visuomenės gyvenimui tvarkyti, kai betikslis malonumas tampa svarbiausia vertybe. Gal todėl savotišku likimo surežisuotu akibrokštu galime vadinti po karantininių metų (2022-ųjų išvakarėse) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre paminėtą Valstybės operos šimtmetį ir akį rėžiantį kičinį „šimtmečio „Traviatos“ pastatymą, sukurtą – taip! –italų. Ir gal todėl nenusakoma jėga traukė į kitą „Traviatos“ premjerą – nuoširdumo kupiną savų kūrėjų pastatytą spektaklį Kaune, istoriniame pastate. Ir būtent čia, Valstybės operos gimimą liudijančioje vietoje, istorinę praeitį menančių su meile parengtų vaizdinių apsuptyje, sukirbėjo drastiška mintis: o kodėl nerestauravus tos pirmosios „Traviatos“ pastatymo? Taip, kaip randame dokumentuose aprašytą, nespalvotose nuotraukose išsaugotą. Grįžtume į anas dienas su šiandienos patirtimi – gal tuomet pavyktų suprasti ir tos unikalios, niekur kitur pasaulyje neegzistuojančios tarsi savaime susiklosčiusios tradicijos esmę... Juk taip nesinori, kad mūsų teatras virstų bendros tendencijos auka ir taptų hedonistiniu ar komerciniu, parduodančiu ar perparduodančiu, pigios prabangos ir pasilinksminimo vieta... n

Muzikos barai / 3


DIDŽIOJI SALĖ

Pasaulinę muzikos dieną paskelbti 2020 ir 2021 metų „Auksinio disko“ laureatai L

ietuvos muzikų sąjunga, tradiciškai minėdama Pasaulinę muzikos dieną, spalio 1 dieną paskelbė 2020 ir 2021 metų „Auksinio disko“ laureatus. Dainininko kategorijoje apdovanotos Justina Gringytė ir Aušrinė Stundytė, atlikėjo solisto – smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir pianistas Daumantas Kirilauskas, geriausiais pastarųjų metų kolektyvais pripažinti Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos simfoninis orkestras „Simfukai“ (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) ir Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vytautas Miškinis). Laureatais taip pat tapo multiinstrumentininkas Saulius Petreikis ir folkroko grupė „Žalvarinis“ (vadovas Robertas Semeniukas). Prieš dvi dešimtis metų įsteigtas prizas kasmet įteikiamas Didžiosios muzikų šventės metu. 2020 metais dėl pandemijos šventė neįvyko, todėl 2021 metais „Auksinio disko“ laureatai buvo pagerbti dviejuose renginiuose – spalio 1-ąją Vilniaus rotušėje ir gruodžio 14-ąją Valdovų rūmuose.

Muzikos barai / 4

Prizai paruošti laureatams


Iškilmės Valdovų rūmuose įvyko 2021 metų gruodžio 14-ąją

*** 2021-ieji Lietuvos muzikų sąjungai – sukaktuvių metai: „Muzikos barams“ spalio 1-ąją suėjo 90, o pati sąjunga, veiklą pradėjusi 1936 metais, skaičiuoja 85-uosius veiklos metus. Pastarąjį dešimtmetį suformuotas pagrindinis Muzikų sąjungos uždavinys – puoselėti kartų sugyvenimą ir bendrystę. LMS – vienintelė Meno kūrėjų asociacija, kurioje tolygiai atstovaujamos visos amžiaus grupės. „Savo renginiuose ir kasdienėje veikloje stengiamės kuo daugiau bendrauti, kad laiku pastebėtume jaunuosius talentus ir paragintume juos aktyviau muzikuoti, kad suspėtume išminties ir patirties pasisemti iš vyriausių bendruomenės narių. 350 muzikų vienijančioje asociacijoje proporcingai atstovaujamos visos kartos, – sako LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. – Šiandien ypač svarbus mūsų visų susitelkimas į muzikos propagavimą. Lietuvoje sukūrę išskirtinę muzikos ugdymo sistemą, parengę daugybę puikių atlikėjų, jau per dažnai pradedame justi takoskyrą tarp muzikos profesionalų ir klausytojų. Tad ir minėdami 85-ąsias asociacijos metines žinome, kad aktualios

Muzikos barai / 5


DIDŽIOJI SALĖ

Spalio 1-ąją Pasaulinė muzikos diena bei Lietuvos muzikų sąjungos (85) ir „Muzikos barų“ (90) sukaktys paminėtos Vilniaus rotušėje. Sveikinimo žodį taria prof. habil. dr. Leonidas Melnikas ir Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorė prof. Ramunė Kryžauskienė

LMS prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė padėkojo „Muzikos barų“ autoriams ir talkininkams

Šventėje dalyvavo bičiuliai iš Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos – Nijolė Prascevičienė ir jos ugdytiniai

Šventės vedėjas Tomas Bakučionis pristatė ne tik atlikėjus, bet ir LMS veiklas

Griežia Paulius Ubartas

veiklos nepritrūksime.“ 1974 m. lordo Yehudi Menuhino iniciatyva UNESCO spalio 1-ąją paskelbė Pasauline muzikos diena. Žymusis menininkas ir humanistas vi-

Mažoji Akvilė dainavo pritariant tėveliui Egidijui Ališauskui

sus pasaulio muzikus tą dieną ragino skirti muzikos propagavimui pačiomis įvairiausiomis formomis. Įdomus sutapimas: būtent spalio 1 dieną, tik kur kas anksčiau – 1931 metais – pasirodė pirmasis muzikos meno ir mokslo leidinio „Muzikos barai“ numeris. Tad 2021 metų spalio 1-ąją Vilniaus rotušėje paminėtas brolių Motiejaus, Broniaus ir Antano Budriūnų pradėto leisti žurnalo 90-metis. „Dabartiniai „Muzikos barai“ – ne

Muzikos barai / 6


naujoves pasakoja A. Žigaitytė-Nekrošienė. – Šiandien visi labai skubame ir sunkiai randame laiko domėtis tuo, kas, atrodytų, ne visuomet būtina. Apmaudu, bet žinios apie muziką ir atlikėjus vis labiau atsiduria užri-

byje, o man, nepaisant kai kurių skeptikų, manančių, kad muzikos reikia tik klausytis, atrodo, jog kuo daugiau žinai, tuo giliau ir prasmingiau skleidžiasi tai, ką klausai... Tad ir kuriame galimybę savo skaitytojams: radus laisvą akimirką žurnalui pasklaidyti, patogu čia pat telefonu nusiskenuoti QR kodą ir paklausyti aprašomos muzikos, susipažinti su jos atlikėjais. Suprasdami, kad kuriame ne dienraštį, o ilgalaikį dienoraštį, stengiamės „Muzikos baruose“ pastebėti tai, kas svarbiausia, kas turi išliekamąją vertę. O dienraštį turime LMS svetainėje www.muzikusajunga.lt.“ Tiktų priminti, kad Lietuvos muzikų sąjungos svetainė, į kurią dažniausiai ir nuveda QR kodai, taip pat nėra tradicinė. Ji – interaktyvi, tai yra, informaciją įkelia ne tik svetainės administratorius, bet ir LMS nariai, pedagogai ir bičiuliai bei jauni muzikai, galbūt būsimieji asociacijos nariai. O informacijos formos yra pačios įvairiausios – tekstai apie renginius, vaizdo ir garso galerijos, nuotraukų albumai ir, žinoma, aktualiausios naujienos. Spalio 1 dieną Vilniaus rotušėje pasveikinti „Auksinio disko“ laureatų ir paminėti LMS sukakčių susirinkę klausytojai išgirdo išties šventišką koncertą, kuriame dalyvavo apdova„Auksinio disko“ laureatas „Ąžuoliukas“ ir jo vadovas Vytautas Miškinis

Šventėje dalyvavo Saulius Petreikis ir „Žalvarinis“

vien žurnalas. Nuo 2000 metų prenumeratorius jis pasiekia su kompaktinėmis plokštelėmis, o jau trejus metus leidinio puslapiuose skaitytojai randa ir QR kodus, – apie leidinio

Muzikos barai / 7


DIDŽIOJI SALĖ

Muzikos barai / 8

ge Nijole Prascevičiene. Šį kartą ji parengė šventę papuošusių jaunųjų smuikininkų būrį – ir po vieną, ir ansambliuose griežė Ugnė Krikščiūnaitė, Agnius Juška, Paulius Ubartas, ansamblis „Fiori musicali“ ir jiems akompanavusi pianistė Daiva Šulcaitė. 2020 metų spalį agentūra „Factum“ užfiksavo Lietuvos rekordą: Akvilė Ališauskaitė – jauniausia atlikėja, dainavusi 45 minučių rečitalį. Tad mažoji rekordininkė pelnytai buvo pakviesta Didžiojoje muzikų šventėje atstovauti patiems mažiausiems dainininkams, o drauge su tėvais ir broliu – muzikuojančioms šeimoms. Spalvingą liaudies dainų programą atliko Akvilė, jos brolis Lukas, mama Aistė ir tėtis Egidijus, o užbaigė dar kartą taurų birbynės tembro grožį pademonstravęs Egidijus Ališauskas, Aistės Bružaitės kanklėms palydint atlikdamas E. Morricone pjesę „Gabrieliaus obojus“. „Muzikos barų“ sukakties proga renginyje padėkota ištikimiausiems leidinio bendradarbiams, talkininkams ir autoriams, tarp jų kompozitoriams Mindaugui Urbaičiui ir Giedriui Kuprevičiui, muzikologėms Linai Navickaitei-Martinelli, Irenai Didžiulienei ir Audronei Žiūraitytei, muzikams Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei, Tomui Bakučioniui, Kaziui Daugėlai, Leonidui Melnikui, Gerimantui Statiniui, Daivai Tamošaitytei, žurnalistei Mildai Augulytei, jauniausiai autorei Ievai Kananavičiūtei ir kalbos specialistei Jūratei Palionytei. Kulminaciją šventė pasiekė į sceną išėjus Sauliui Petreikiui ir ansambliui „Žalvarinis“ – dainininkei Sigitai Jonynaitei ir gitaristui Robertui Semeniukui. Jiems muzikuojant dar kartą įsitikinome, kad vienintelis kriterijus vertinant muziką – profesionalumas. Todėl pelnytai didžiuojamės, kad mūsų bendruomenėje sutaria ne tik įvairių kartų, bet ir įvairių žanrų muzikai. MB inf.

Kalba LR kultūros ministras Simonas Kairys

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

nojimus pelnę Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, multiinstrumentininkas Saulius Petreikis ir folkroko grupė „Žalvarinis“. Renginį jaunatviškai papuošė Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleiviai ir Ališauskų šeimos ansamblis su mažąja dainininke Akvile. Nuskambėjus tradicinėms LMS švenčių fanfaroms, sveikinimo žodį tarė Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis. Jis pabrėžė, kad būtina ne tik kiekvienos asociacijos narių bendrystė, bet ir ryšiai su kolegialiomis organizacijomis bei jų nariais. „Išgyvename keistą laikotarpį, – kalbėjo J. Staselis. – Meno kūrėjai ignoruojami formuojant kultūros politikos gaires, stumiami į užribį. Tačiau kaip neįmanomas visuomenės egzistavimas be politikų, taip kultūra negali būti be kūrėjų, tad šiandien turime ne tik suvokti savo svarbą, bet ir ją parodyti. Ir ne vien darbais, o ir aktyviu dalyvavimu bendruomenių veiklose, sprendžiant svarbius mums visiems ir kultūros ateičiai klausimus.“ Koncerte pirmasis pasirodė „Ąžuoliukas“, choras atliko savo meno vadovo Vytauto Miškinio Interliudą ir Epilogą iš kantatos „Erdvėja baltas laikas Lietuvos“ (V. Braziūno ž.). Ir choro dainavimas, ir kantatos kūrėjų mintys, ir apdovanojimas „Auksiniu disku“ leido LMS prezidentei A. Žigaitytei-Nekrošienei ištarti pranašiškus žodžius: Vytautas Miškinis tikrai pelnys 2021 metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją! Renginyje LMS veiklą apžvelgė ilgametis tarybos narys prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, sveikinimo žodį tarė Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorė Ramunė Kryžauskienė, ji perdavė ir nuoširdžiausius p. Birutės Karosienės, fondo valdybos pirmininkės, linkėjimus. Nuo pirmosios muzikų šventės 1997 metais joje visuomet dalyvaudavo LMS garbės narys Saulius Sondeckis. Simboliškai draugystę tęsia užsimezgusi nuoširdi bendrystė su Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija ir ypač su S. Sondeckio bičiule, legendine smuiko pedago-

LMKA prezidentas Jonas Staselis

PIRMĄ KARTĄ SURENGTA MENO KŪRĖJŲ APDOVANOJIMŲ CEREMONIJA

Tarsi patvirtindamas savo spalio 1-ąją ištartus žodžius apie meno kūrėjų bendrystę, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis pakvietė prie LMS renginio Valdovų rūmuose prisijungti ir kitas asociacijas, apdovanojančias iškiliausius savo narius. Taigi pirmą kartą Didžioji muzikų šventė virto LMKA apdovanojimų švente.


LR Prezidento vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė

Apdovanojimas įteikiamas Daumantui Kirilauskui. Laureatą pasveikino prof. R. Kryžauskienė ir LMS prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Skamba Ludwigas van Beethovenas

Pirmajame naujos iniciatyvos renginyje buvo įteiktos dailininkų, fotomenininkų, literatūros vertėjų, muzikų ir rašytojų kūrybinių organizacijų premijos ar prizai bei daugiau kaip du dešimtmečius teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. „Tai yra nuostabi iniciatyva, visada vertinu užgimstančias tradicijas. Padėkoti tikrai negali būti per daug. Tikiu, kad ši iniciatyva gyvuos dešimtmečiais. Tai – ne tik šventė, bet ir padėka už asmeninę šventę, kurią patiriame susidūrę su meno kūriniais“, – sveikindamas kalbėjo kultūros mi-

nistras Simonas Kairys. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda renginyje negalėjo dalyvauti, tad jo sveikinimą perskaitė vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė. „Tik drąsi, stipri ir laisva kurti menininkų bendruomenė gali sukurti orią visuomenę“, – nuskambėjo G. Nausėdos žodžiai. Pasak Prezidento, meno kūrėjai nusipelno didžiausios pagarbos, dėmesio ir pastangų jų kūriniams pažinti. Taip pat būtina sudaryti deramas, šiuolaikinio kūrėjo poreikius atitinkančias kūrybos sąlygas, stiprinti meno kūrėjų

Vakarą vedė Saulius Pilinkus

organizacijas, kurti glaudesnius bendradarbiavimo tinklus, plėtoti erdves ir platformas, kurios leistų menininkams savo pasiekimais dalintis su plačiąja visuomene. „Stiprios visuomenės ir bendruomenės yra ne tik tos, kurios žino, pažįsta ir gerbia savąsias tradicijas, bet ir tos, kurios įprasmina savąjį kūrybinį potencialą, kurdamos

Muzikos barai / 9


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

DIDŽIOJI SALĖ

Aušrinė Stundytė ir Andrejus Horvinas

naujas“, – sveikinime teigė šalies vadovas, pabrėždamas meno kūrėjų vaidmenį kuriant gerovės Lietuvą. Meno kūrėjų apdovanojimų laureatus pasveikino ir Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. „Kiekvienas iš jūsų esate ir mokytojas, padedantis pastebėti reikšmingas detales, ir veidrodis, atspindintis realybės mimikas, ir statytojas, vedantis pasaulį į priekį. Savais unikaliais būdais, pasirinktomis raiškos priemonėmis jūs užduodate reikšmingus klausimus, padedate kritiškai mąstyti, pažvelgti į mus supantį pasaulį kitokiu žvilgsniu ir primenate, kas yra svarbiausia. Džiaugiuosi jūsų išskleistais talentais, gebėjimu įkvėpti bei pasiekimais, kurie neabejotinai prisideda ir prie mūsų valstybės stiprinimo. Linkiu ir toliau kasdien kurti atvirą, drąsią, nuolat augančią Lietuvą!“ – sakoma premjerės sveikinime. Muzikinę renginio dalį pradėjo „Auksinio disko“ laureatas solisto instrumentininko kategorijoje Daumantas Kirilauskas. Pianistas koncertavo daugelyje Europos šalių, JAV, Irane, skambino su visais Lietuvos orkestrais, taip pat su Latvijos „Sinfonietta Rīga“, Suomijos „Lappeenranta City Orchestra“, „Kremerata Baltica Soloists“. Pasirodo įvairiuose festivaliuose, yra dažnas tarptautinių Thomo Manno, „Gaidos“ festivalių svečias. Išleido 14 solinių albumų.

Muzikos barai / 10

Daumanto Kirilausko repertuaras aprėpia laikotarpį nuo baroko iki naujausių 21 a. kompozicijų, tačiau itin svarbią vietą užima Ludwigo van Beethoveno kūryba, tad ir šventiniame vakare skambėjo jo Sonata As-dur Nr. 12, op. 26. „Ne dėl to kuriame meną, kad įvertintų, bet kai įvertina, smagu“, – atsiimdamas „Auksinį diską“ sakė D. Kirilauskas. Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimai – „Aukso ženklelis“ ir „Aukso mūzos“ statulėlė – įteikti tapytojai Arūnei Tornau, grafikei Agnei Dautartaitei-Krutulei ir tekstilininkei Monikai Žaltauskaitei-Grašienei. „Auksinio disko“ laureatė solisto instrumentininko kategorijoje smuikininkė Rūta Lipinaitytė yra daugelio tarptautinių ir Lietuvos konkursų laureatė. Kaip solistė ji grojo su Dresdeno, Brno, Kataro filharmonijų, Kroatijos radijo ir televizijos, Zagrebo filharmonijos orkestrais, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu, Šv. Kristoforo ir kitais orkestrais. Ypač reikšminga jos kūrybinio kelio atkarpa susijusi su orkestru „Kremerata Baltica“, kuriame smuikininkė grojo nuo jo įkūrimo 1998 m. iki 2014 m. Nors Rūtos Lipinaitytės repertuaras įvairiapusis, ji labiausiai mėgsta ir dažniausiai atlieka XX a. muziką. Smuikininkė ypač aktyviai propa-

guotoja šiuolaikinę Lietuvos kompozitorių muziką – tai liudijo ir vakaro metu skambėję kūriniai: Vytauto Germanavičiaus „Šiąnakt mano šešėlis išnyksta sienoje“ (skaitovė Lukrecija Stonkutė) ir drauge su pianiste Jurga Budrevičiūte atliktos dvi dalys (Lydinė ir Dorinė) iš Zitos Bružaitės ciklo „Keturių dermių miniatiūros smuikui ir fortepijonui“. 2022 metais Lietuvos rašytojų sąjunga švęs savo šimtmetį. Šios sukakties išvakarėse įsteigta pirmąja Lietuvos rašytojų sąjungos Šimtmečio premija apdovanotas Vytautas Martinkus – už intelektualią, esmių ieškančią prozą, orią, visada dialogišką laikyseną bei už meno visuomenės labui nuveiktus darbus. V. Martinkus (g. 1943) – rašytojas, meno filosofas, literatūrologas, literatūros kritikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, už viso gyvenimo indėlį į Lietuvos kultūrą pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (2018). Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos leidėjų asociacija ir leidykla „Vaga“ po kelerių metų pertraukos vėl įteikė premiją „Auksinė lupa“. Šis apdovanojimas skiriamas redaktoriams, įvertinant jų nuopelnus literatūros kūrinio kelyje nuo autoriaus ir vertėjo iki išspausdintos knygos. 2021 metų „Auksine lupa“ apdovanota Danutė Kalinauskaitė-Kunickienė už subtilų sudėtingų


Rūta Lipinaitytė ir „Simfukai“

Rūta Lipinaitytė ir Jurga Budrevičiūtė

tekstų redagavimą pasitelkiant rašytojos talentą ir gyvą kalbos jausmą, už autorių ugdymą. Šių metų naujiena – ir jaunojo redaktoriaus apdovanojimas. Už metodišką ir kūrybišką įvairių leidinių – nuo grožinės literatūros iki akademinių raštų – redagavimą ir mokėjimą dirbti su autoriais apdovanota Erika Malažinskaitė-Valčiukienė. 2021 metų „Auksinio disko“ laureatė solisto dainininko kategorijoje Aušrinė Stundytė (sopranas) šiandien atlieka sudėtingiausius, itin didelio vokalinio ir aktorinio meistriškumo reikalaujančius vaidmenis retai statomose Richardo Strausso, Arnoldo Schönbergo, Sergejaus Prokofjevo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus operose. Žinoma, jos repertuare yra nemažai ir dažniau statomų operų personažų. Aušrinė dirba su garsiausiais dirigentais Gianandrea Noseda, Zubinu Metha, Fabio Luisi, Julianu Kovatchevu, Dmitri Jurowski´u, Markusu Stenzu, Gabrieliu Feltzu, Franzu Welseriu-Möstu, režisieriais Calixto Bieito, Krzystofu Warlikowski´u, Robertu Carsenu, Peteriu Konwitschny, Grahamu Vicku, Davidu Aldenu, Christofu Nelu, Pierre´u Audi, Tatjana Gürbaca ir kt. Aušrinės Stundytės debiutas 2020 m. Zalcburgo festivalyje – pagrindinis vaidmuo R. Strausso operoje „Elektra“ – buvo vienas ryškiausių praėjusio sezono įvykių ir su-

laukė itin didelio spaudos ir publikos dėmesio. Apdovanojimų vakare A. Stundytė drauge su pianistu Andrejumi Horvinu iš Vokietijos atliko Albano Bergo Septynias ankstyvąsias dainas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijas įteikė sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas. Viena jų apdovanotas Rimantas Dichavičius už archyvo reaktualizavimą ir albumą „Paminklas paminklui“. „Aš jau ilgai gyvenu, mačiau, kaip gimė Valdovų rūmai – kaip jie buvo atkurti. Tą patį galima pasakyti apie fotografiją, fotografijos meną. Kai paėmiau fotoaparatą į rankas, buvo tik fotografijos pasuose, kriminalinė fotografija ir fotožurnalistai“, – šmaikštavo R. Dichavičius. Antroji premija paskirta Andriui Repšiui – už kūrybišką aplinkos ir situacijos interpretaciją fotografijos priemonėmis. Laureatas džiaugėsi, kad įvertintos jo pastangos tokią fotografiją paversti ne tik gražiais paveiksliukais, bet ir menu. Fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio premija įteikta Gediminui Kajėnui už rubriką „Fotoistorijos“ bei nuoseklų ir ilgametį darbą fotografijos sklaidos srityje. „Sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, taip man nutiko su fotografija. S. Valiulis pirmasis parodė, kad vaizdus galima skaityti ir kaip epą, ir kaip poeziją. Nuotrauka

– pasaulis, kuriame galima paskęsti, paklysti. Paklydimas šiuo atveju – pozityvus dalykas. Tai – džiaugsmo kelionė“, – teigė G. Kajėnas. Lietuvos tautodailininkų sąjunga apdovanojo skulptorių Rimantą Zinkevičių. Jis įvertintas už kūrybos braižo savitumą, gilų tradicinės medžio skulptūros išmanymą bei šiuolaikinių technologijų taikymą. „Gimiau tautodailininku, užaugau kaip tautodailininkas, turbūt ir mirsiu tautodailininku. Tautodailė – mūsų tautos veidas“, – sakė R. Zinkevičius. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos 2021 metų premija paskirta Ramutei Skučaitei – už subtilios poezijos takelį, vedantį skaitytoją per gražų ir trapų pasaulį, už jautrią vertėjos klausą. Ramutė Skučaitė, ką tik atšventusi garbingą 90-mečio sukaktį, daugeliui žinoma kaip vaikų literatūros klasikė, tradicinės poezijos atstovė. Tačiau ji yra ir puiki dramaturgė, vertėja, operų libretų autorė ir vertėja, publicistė, per gyvenimą išleidusi 46 savo kūrybos knygas. Iš tikrųjų jos brandi poezija mato ir rodo tuos pačius dalykus ir suaugusiesiems, ir vaikams, kelia labai panašius klausimus – apie laiką, amžinybę, žmogiškąją būtį, vaiko ir suaugusiojo koegzistavimą. Neatsitiktinai 2009 m. ji buvo įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę. R. Skučaitė dėkojo lietu-

Muzikos barai / 11


DIDŽIOJI SALĖ

LMKA prezidentas Jonas Staselis premiją įteikia poetei Ramutei Skučaitei

Apdovanojamas Rimantas Dichavičius

viško žodžio vardu, kuriam, anot jos, geriausiai atstovauja poezija, galinti būti ir muzika. „Auksinio disko“ laureatas kolektyvo kategorijoje Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninis orkestras „Simfukai“ į pirmąją savo repeticiją mokyklos direktorės Laimutės Užkuraitienės iniciatyva susirinko 1999 rudenį, nuo tada surengė daugiau kaip 200 koncertų. Šis jaunatviška energija trykštantis kolektyvas savo koncertų programų įvairove bei atlikimo kokybe geba nustebinti klausytojus ir muzikos profesionalus ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Orkestras yra dalyvavęs ne viename tarptautiniame projekte, pasirodęs su žymiausiais Lietuvos solistais, instrumentininkais, dirigentais. 2001–2008 m. jam vadovavo maestro Modestas Pitrėnas. Šiuo metu orkestro meno vadovas ir dirigentas yra ilgametis Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas, tarptautinio G. Fitelbergo tarptautinio konkurso laureatas Modestas Barkauskas. 2020 metais įveikęs atrankos konkurse Prancūzijoje dalyvavusius 76 kolektyvus, orkestras buvo pakviestas 2022 metų birželį koncertuoti Prancūzijoje, Belforto mieste, vyksiančiame Tarptautiniame muzikos festivalyje. Grupė jaunųjų „Simfukų“ artistų 2022 vasarį išvyksta į Paryžių, kur su jungtiniu 27 Europos šalių jaunimo simfoniniu orkestru grieš Paryžiaus filharmonijos Didžiojoje Pierre´o Boulezo salėje. Vakaro koncerte „Simfukų“ pasirodymas tradiciškai džiugino jau-

natvišku užsidegimu. Verdi, Bizet, Andrew Lloydo Webberio kūriniai, drauge su R. Lipinaityte atlikta Meilės tema iš Ennio Morricone muzikos filmui „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ ir bisui pagrotas A. Dvořáko Slavų šokis pagrįstai sukėlė pilnos žiūrovų salės ovacijas. Baigdamas renginį, LMKA prezidentas J. Staselis sakė: „Tikiu, kad šis renginys taps nacionaliniu kūrėjų renginiu. Mes, nevyriausybinės organizacijos, nors ir gyvename nuo projekto iki projekto, tačiau tas tikėjimas ir lemia, kad gyvuojame dešimtmečiais. O šioje tektoninių lūžių aplinkoje privalome kurti savo Lietuvą ir išlikti.“

Muzikos barai / 12

Dirigentas Modestas Barkauskas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

MB inf.

Rašytojų sąjungos Šimtmečio premija įteikta Vytautui Martinkui

Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė – „Simfukų“ globėja nuo pirmos dienos


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Scenoje – „Simfukai“

Džiaugsminga nuotrauka ilgam prisiminimui: visi šventės laureatai ir dalyviai

Muzikos barai / 13


DIDŽIOJI SALĖ

Menų pašaukti Nacionalinei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklai – 75

Leonidas MELNIKAS

N

acionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla švenčia savo 75-metį. Ji turi ką prisiminti, kuo pasidžiaugti ir pasidalinti... „1945 m. rudenį karo nualintame Vilniuje, viename iš konservatorijos koridorių, suskambo vaikų balsai – čia savo veiklą pradėjo dešimtmetė muzikos mokykla. Gabių vaikų, kūrybingų vadovų ir talentingų mokytojų dėka mokykla plėtėsi, įsikūrė baleto ir dailės skyriai. Antakalnio pradžioje išaugo naujas pastatas ir bendrabutis – čia jau galėjo mokytis vaikai iš visos Lietuvos. Nuo 1965 m. vadinamės M. K. Čiurlionio vardu, o prieš dvidešimtmetį tapome Nacionaline mokykla. Menų mokykla augo į aukštį, plotį ir gylį, o šimtai ją baigusių mokinių kūrė Lietuvą ir garsino pasaulyje. Ne veltui esame vadinami vienu svarbiausių Lietuvos kultūros lopšių. Taip buvo, taip ir bus. Visi girdės mūsų muziką, matys grakštų šokį ir gėrėsis mūsų spalvomis. Nes mes – čiurlioniukai. O tai įpareigoja“, – savo sveikinimo žodyje rašė mokyklos direktorius Dainius Numgaudis (Menų pašaukti. Vilnius, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, 2021, 4). Mokykla ypatinga – po vienu stogu ji jungia net keturias mokyklas: muzikos, dailės, baleto ir bendrojo lavinimo. Meno kūryba nėra kartojimas ir kopijavimas to, kas buvo, kiekvienas menininkas yra nepanašus į kitus. Jis mato ir girdi savaip, savaip tai išreiškia. Ar galima to išmokyti? Pasirodo, taip – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla tai daro jau 75 metus. Jos istorija – tai Lietuvos meno istorija, bet kartu ir šalies istorija, nes menas atspindi, įprasmina ir ženklina kiekvieną epochą, išsaugo atmintį apie tai, kas buvo, kas yra. Mokyklos šventiniai renginiai – koncertai, parodos, spektakliai, susitikimai – kaip daugiadalė, daugiaplanė simfonija su galingais tutti ir spalvingais solo intarpais. Visko atpasakoti ir aprašyti neįmanoma (renginiuose reikia lankytis), bet galima pasidalinti mintimis apie vieną kitą šios šventės fragmentą. Tai ir padarykime.

Muzikos barai / 14


Sauliaus Sondeckio salės inauguracija

Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, 2021 m. rugsėjo 16 d. 15 val. Atrama ir atspirties taškas – toks mokyklai buvo Saulius Sondeckis. Jis mokė, kad nepriklausomai nuo, atrodytų, neįveikiamų kliūčių, barjerų, blogybių, viskas yra įmanoma – pasiekiamos aukščiausios meno viršūnės, įgyvendinamos drąsiausios svajonės. Jo vadovauto mokyklos styginio orkestro pergalė Vakarų Berlyne Tarptautiniame Herberto von Karajano fondo jaunimo orkestrų konkurse 1976 m. tapo ne tik didžiausiu laimėjimu, bet ir tolesnių pasiekimų inspiracija bei gaire. Kas slypi už tokio ilgo konkurso pavadinimo?.. Herbertas von Karajanas. Šio muziko vardas buvo legenda jam gyvam esant, tebėra legenda ir iki šiol. Jo šlovės amžius – antroji XX a. pusė. Masinių informavimo priemonių galia tuomet nebuvo tokia didžiulė ir visaapimanti kaip dabar, todėl meno padangėje nebuvo tiek daug žvaigždžių. Tiesa, jos buvo gerokai ryškesnės, labiau traukė akį. Karajano žvaigždė buvo pati ryškiausia, jos šviesa gaubė kone visą pasaulį. Joks to meto muzikas, net pats garsiausias, vargu ar galėjo su juo susilyginti. Kiekvienas jo diriguojamas koncertas, spektaklis ar įrašas virsdavo tarptautinio masto įvykiu; kad ir ką jis būtų daręs ar sakęs, tapdavo sensacija. Apie jį rašė, jį filmavo, jo įtaka muzikos kultūrai buvo milžiniška, o žodis – lemiamas. Jo vardas afišoje garantuodavo anšlagą ir furorą, įrašytas konkurso pavadinime savaime iškeldavo renginį į negirdėtas aukštumas.

Sauliaus Sondeckio salės inauguracijos šventėje griežė Martyno Staškaus vadovaujamas mokyklos simfoninis orkestras

Herberto von Karajano fondas. Pradėjęs nuo lokalios veiklos (pirmasis projektas buvo 1967 m. surengtas Zalcburgo Velykų festivalis), fondas greitai išsiplėtė, tapo įtakingas ir matomas. Jo interesų ratas apėmė mokslą (psichologiniai, fiziologiniai ir muzikologiniai tyrimai, susiję su muzikos būtimi ir muzikine veikla), ugdymą (įsteigta orkestro akademija), talentų paiešką bei skatinimą (kas antri metai

rengiami dirigentų ir jaunimo orkestrų tarptautiniai konkursai). Platūs karajaniški užmojai fondo veikloje buvo akivaizdūs: mokslas kaip meno antipodas ir priedas – esmės ieškojimai, veržimasis gilyn; orkestras kaip akademinės muzikos simbolis – ugdymas, tobulėjimas; konkursas – naujų žvaigždžių ir žvaigždučių iškėlimas. Statusas. Turint omenyje Karajano veiklos mastą, orkestrų konkursas galėjo būti pavadintas ir pasauliniu – tai nebūtų prieštaravę nei dalyvių geografijai, nei jų pasirengimo lygiui, nei pasaulio spaudos dėmesiui jam. Tačiau ir čia buvo juntama Karajano ranka: neapsiribojant bendrybe (tarptautinis), konkrečiai ir aiškiai buvo apibrėžta labai ambicinga misija – konkursas kaip galimybė suartinti Rytus ir Vakarus, suteikti progą bendrauti tarpusavyje jauniems muzikams iš tuomet komunistinio Rytų bloko ir Vakarų demokratijos šalių. Tai buvo ypač akcentuojama visuose konkurso leidiniuose. Jaunimo orkestrų konkursas. Tai žvilgsnis į ateitį. Ne veltui baigiamajame koncerte ant dirigento pakylos stovėjo pats Karajanas ir dirigavo jungtiniam konkurso dalyvių orkestrui – jis pats buvo su ateinan-

Muzikos barai / 15


DIDŽIOJI SALĖ čia karta, buvo tarp jų, juos vedė. Vakarų Berlynas. Konkurso vieta taip pat turėjo gilią prasmę – miestas buvo padalintas, ir dvi jo dalys labai aiškiai liudijo, kaip yra: tamsus, apšiuręs Rytų Berlynas, Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinė, ir Vakarų Berlynas kaip žydinti oazė. Mieste stūksojo grėsminga betoninė siena su neatsiejamais totalitarizmo atributais: spygliuota viela, šaudyti pasirengusiais pasieniečiais ir daugybe šmirinėjančių Stasi (Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos) agentų. Čia pat, pačioje miesto širdyje, buvo ir pasienio punktas Checkpoint Charlie, už kurio netoliese, jau Vakarų pusėje, stovėjo Berlyno filharmonija – ten vyko konkurso nugalėtojų pagerbimo ceremonija (beje, filharmonijos rūmai buvo pastatyti pagal Karajano projektą). Tiek apie konkursą ir jo kontekstą. Dabar keli žodžiai apie Saulių Sondeckį ir M. K. Čiurlionio mokyklos orkestrą. Vadovauti orkestrui Sondeckis ėmėsi 1955 m. Jis ilgai buvo įkalbinėjamas, bet sutikęs dirbo rimtai, atsakingai, negailėdamas laiko ir jėgų. Pradžia buvo sunki: nebuvo natų, trūko instrumentų. Bet netrūko valios, noro, ryžto ir didžiu-

lio talento. Sondeckis uždegė vaikus, įtraukė juos į bendrą darbą. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – čiurlioniukai ėmė koncertuoti kaip koks profesionalų orkestras: iš pradžių Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose, vėliau Rygoje, Taline, Maskvoje... 1964 m. susiruošta į Vengriją. Tai buvo ne šiaip sau turistinė išvyka, bet orkestro pasirodymas tarptautinės muzikinio ugdymo draugijos ISME (International Society for Music Education) kongrese „Šiuolaikinė muzika ir muzikinis auklėjimas“. Paauksuotais medžio drožiniais dekoruotoje Budapešto Ferenco Liszto muzikos akademijos salėje iš daugelio pasaulio šalių susirinkę muzikos mokytojai čiurlioniukams surengė ovacijas! 1973 m. įvyko pirmoji koncertinė kelionė į „kapitalistinį“ užsienį – Olandiją. Ir vėl ovacijos bei susižavėjimo kupinos recenzijos spaudoje. Pagaliau 1976 m. – Karajano konkursas: 10 orkestrų, visi pajėgūs, visi tikisi laimėti. Favoritai du: Bostono universiteto orkestras ir Vokietijos jaunimo orkestras (Das Bundesjugendorchester), sudarytas iš Vokietijoje labai populiarių konkursų „Jugend musiziert“ laureatų. Čiurlioniukų orkestras pats jauniausias.

Salės inauguracijoje dalyvavo būrys svečių, tarp kurių buvo (iš kairės): Vilniaus rotušės valdytojas Perlis Vaisieta, LMTA rektorius prof. Zbignevas Ibelhauptas, LMRF direktorė Liucija Stulgienė, prof. Silvija Sondeckienė, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė, LMS prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, prof. Davidas Geringas, prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, Saulius Sondeckis (sūnus), žurnalo „Santara“ leidėjas ir vyr. redaktorius Romualdas Norkus, mokyklos direktorius Dainius Numgaudis, direktoriaus pavaduotojos Eglė Čobotienė, Nijolė Likienė, skyriaus vedėja Jurgita Černiauskienė ir su orkestru griežusi violončelininkė Rugilė Juknevičiūtė

Muzikos barai / 16

Konkurencija milžiniška... Konkurso žiuri visais balsais skyrė pergalę M. K. Čiurlionio mokyklos orkestrui. Pasak Sondeckio, joks kitas jaunimo orkestras per visą konkurso istoriją nebuvo surinkęs tokios balų sumos. Sveikindamas nugalėtojus ir Sondeckiui įteikdamas aukso medalį Karajanas pasakė: „Esu ramus dėl muzikos ateities, kol matau tokius ugdytojus.“ Po konkurso orkestrui grįžus į Vilnių, atsivijo telegrama iš Niujorko: viena žymiausių pasaulio koncertų agentūrų „Columbia Artists Management“ (beje, tvarkiusi ir paties Karajano koncertus) pasiūlė surengti Sondeckio vadovaujamų čiurlioniukų pasaulinį koncertinį turą. Nepavyko, Maskva neleido... ...Praėjo daug metų, daug kas pasikeitė: Lietuva ir vėl laisva, M. K. Čiurlionio mokykla, išsaugojusi savo garbingą vardą, dabar yra Nacionalinė menų mokykla, Vakarų Berlynas „ištirpo“ Berlyne – Vokietijos Federacinės Respublikos sostinėje, Karajano orkestrų konkursas jau neberengiamas. Tačiau esminiai dalykai liko kaip buvę: Bachas, Mozartas, Šostakovičius, Čiurlionis – vis tie patys (šių dienų akimis, gal net kiek atjaunėję), o Karajano konkurso aukso medalis toks pat svarus, retas, nepasiekiamas, jo vertė gal dar didesnė, nes daugiau laureatų jau nebebus. Dabar konkursų begalė, bet užplūdus jų epidemijai nereikia apsigauti: kaip ir tuomet, tėra vos keli, kurių laureatų (dar geriau – nugalėtojų) vardas žada pasaulinius turus, atveria prestižinių salių duris, teikia didelės karjeros perspektyvą. Tai pergalė visiems laikams.


Mokyklos Garbės ženklų įteikimo ceremonija

Vilniaus rotušė, 2021 m. spalio 13 d. 17 val. Rengiantis jubiliejui buvo sukurtas mokyklos Garbės ženklas. Jis skiriamas už ypatingus nuopelnus mokyklai ir šalies menui bei kultūrai, pažymint iškilios asmenybės talentą, lyderystę, sėkmingą pedagoginį darbą. Pirmieji Garbės ženklu apdovanoti: Vytautas Brazdylis (choreografas, baletmeisteris), Anželika Cholina (režisierė, baletmeisterė), Jurgita Dronina (balerina), Petras Geniušas (pianistas), Davidas Geringas (violončelininkas), Ona Danutė Jedzinskienė (lituanistė, meno istorikė), Arvydas Stanislavas Každailis (grafikas, heraldikos kūrėjas), Romualdas Kondrotas (mokyklos direktorius 2005–2020 m.), Gintaras Rinkevičius (dirigentas), Mūza Rubackytė (pianistė), Ignas Egidijus Talmantas (keramikas), Birutė Žilytė (grafikė, tapytoja). Mokykla – tai visų pirma mokytojai ir mokiniai. Mokytojai, kurie turi, ką pasakyti, ir žino, kaip pasakyti, kurie asmeniniu pavyzdžiu moko, kaip kuriamas menas; kurie nukreipia, padrąsina, įduoda kūrybos įrankį. Mokiniai, kurie sugeba

sekti savo mokytojų pavyzdžiu, permąstyti ir suasmeninti tai, ką sužino iš jų; kurie siekia meno aukštumų, nesustoja vidury kelio. Nemažai mokyklos mokytojų – buvę jos auklėtiniai, nemaža dalis mokinių – mokyklos auklėtinių vaikai. Beje, mokytojai kartais yra ir tie, kas mokykloje niekada nedėstė – jie moko kitus savo pavyzdžiu: kūryba, veikla, gyvenimu. Mokyklos Garbės ženklas – padėka už nuoširdų darbą, atsidavimą, meilę.

Mokyklos Garbės ženklais apdovanoti (iš kairės): Arvydas Stanislavas Každailis, Ona Danutė Jedzinskienė, Vytautas Brazdylis, Davidas Geringas, Gintaras Rinkevičius, Anželika Cholina, Petras Geniušas, Birutė (Janina Grasilda) Žilytė ir Romualdas Kondrotas

Muzikos barai / 17


DIDŽIOJI SALĖ Koncertas „Alumni Grande“

Lietuvos nacionalinė filharmonija, 2021 m. spalio 14 d. 19 val.

Renginio Vilniaus rotušėje akimirkos

Muzikos barai / 18

Koncertas „Alumni Grande“ – savotiška vizitinė kortelė, geriausiųjų pasirodymas. Toks koncertas viešai demonstruoja, kokiais tampama išėjus mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Koncerte dalyvavo Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas), Rūta Lipinaitytė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Nomeda Kazlaus (sopranas), Davidas Geringas (violončelė), Petras Geniušas (fortepijonas), Armonų duetas, trio „Kaskados“, Čiurlionio kvartetas, trio „FortVio“, Vilniaus kvartetas (atlikėjai išvardyti eilės tvarka, kaip buvo koncertuota). Skambėjo Smetanos, Brahmso, Skriabino, Rachmaninovo, Gershwino, Raymondo, Schulhoffo, Šostakovičiaus, Šenderovo, Sollimos kūriniai. Skirtingos kartos, atlikimo manieros, įvairių stilių ir žanrų repertuaras – toks buvo šis koncertas. Savo apimtimi ir pobūdžiu jis priminė muzikos maratoną. Vargu ar vertėtų lyginti scenoje muzikavusius atlikėjus ir ieškoti šio maratono laimėtojų – kiekvienas koncerto klausytojas galėtų įvardinti savo favoritus, savaip juos surikiuoti. Palikime kiekvienam pačiam spręsti, kas jam labiau patiko, ir geriau apžvelkime koncerto visumą. Kokių minčių sukėlė koncertas? Visų pirma paliudijo labai aukštą atlikėjų profesinį lygį, M. K. Čiurlionio menų mokyklos ugdymo kokybę. Tai kaip bendras visų alumnų vardiklis. Kita vertus, profesionalumas, t. y. puikiai įvaldyta muzikos kalba, yra nors ir be galo svarbus, bet tik pirmas žingsnis į sėkmę. Toliau viskas priklausys nuo to, kokia žinia bus perduodama šia kalba, kokios potekstės joje slypės. Čia jau talento klausimas – jis arba yra, arba jo nėra, išmokti nepavyks. Ir vis dėlto... Mokytojo vaidmuo šiuo as-


pektu lemtingas: jei jis užčiuops talento kibirkštėlę, jei įpūs šio stebuklo ugnelę, tai liks visam laikui. Klausytojas tai girdės ir tuo džiaugsis. Gebėjimas būti originaliam, kitokiam, nepanašiam į kitus – tai ir yra talentas. Klausantis koncerto buvo akivaizdu, kad mokykloje vaikų niekas nevaržė, nebandė riboti, bet, priešingai, mokė būti laisvus, puoselėjo jų savitumą. Tai ir yra svarbiausia, nuostabi mokyklos dovana savo auklėtiniams. Koncertas „Alumni Grande“ buvo tikra šventė, priminimas, kiek daug padaryta, kaip toli nueita. Jis įtikinamai parodė: laimėtojai esame mes visi.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjo Petro Geniušo ir Davido Geringo, Nomedos Kazlaus ir Aleksandros Žvirblytės, Rimanto Armono ir Irenos Armonienės, Rūtos Lipinaitytės ir Indrės Baikštytės, Rusnės Mataitytės, Albinos Šikšniūtės ir Edmundo Kulikausko bei Čiurlionio kvarteto atliekami kūriniai

Muzikos barai / 19


DIDŽIOJI SALĖ Mes kuriame Lietuvą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus Dainiaus Numgaudžio kalba, pasakyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre baigiamajame mokyklos 75-mečio minėjimo renginyje

D

idžiai gerbiama Prezidente Dalia Grybaus‑ kaite, mokyklos ir mūsų visų draugai, bičiuliai, moksleiviai ir tėveliai, partneriai ir simpatikai, meno gerbėjai, mieli kolegos! Mums labai malonu jus visus matyti Naci‑ onalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos 75-mečio paminėjimo kul‑ minaciniame renginyje. Džiaugiamės, kad turime tiek daug draugų. Visus metus trukęs renginių ciklas padėjo visiems Lietuvos žmonėms dar geriau pažinti vienintelę nacionalinę mokyklą, jos istorijos vingius, įvairius jos veiklos aspektus ir pasiekimus, o svarbiausia – suvokti, kokie unikalūs kūrėjai dirbo ir šiuo metu darbuojasi mokykloje, ko‑ kius talentus atranda ir išleidžia į gyvenimą. Kasdienis tų beveik 900 mokinių klegesys, mąslios akys, pro mokyklos langus sklindanti muzika, iš troleibusų bei tėvų mašinų kasryt traukiami molbertai ir sunkūs instrumentai nepalieka abejingų. Kiekvienas, pravažiuo‑ damas pro šalį, įvertina, kaip aukštyn, gilyn ir platyn auga mokykla. Mus net mokykla sunku pavadinti: esame ištisa švietimo, meno ir kū‑ rybos industrija. Kartais pajuokaujame, kad aukščiausias Vilniaus pastatas yra 22 aukštų, o sudėję visus mokyklos pastatus vieną ant kito turėtume 24 aukštų statinį, kurio keturiuose koridorių kilometruose kaip skruzdėlyne kie‑ kvienas turi savo kryptį, savo darbą, savo pa‑ skirtį. Daug metų mokyklos fojė kabėjo plakatas su Čiurlionio žodžiais „Kuo plačiau sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus

Muzikos barai / 20

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus Dainiaus Numgaudžio kalba, nuskambėjusi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre iškilmingo vakaro metu

geriau, tuo laimingesnis bus žmogus“. Mo‑ kykla, jos mokytojai padėjo skleisti sparnus didžiajai daliai garsiausių šalies meno, ir ne tik, žmonių. Mokykloje dirbę šimtai geriausių šalies pedagogų ir atlikėjų į kiekvieną mokinį žiūrėjo kaip į savo vaiką. Daugiau kaip 4000 abiturientų į gyvenimo ir kūrybos kelią iške‑ liavo su mūsų mokyklos atestatais ir įskiepytu grožio, plačios minties, padorumo jausmu. Mums jau nepavyko surasti pirmųjų mo‑ kinių, šaltą 45-ųjų rudenį atvėrusių Vilniaus konservatorijos, kur mokykla pradėjo kurtis, duris. Bet šiandien salėje yra pirmosios pilnos 1956 m. laidos abiturientas vargonininkas Bernardas Vasiliauskas. Labai džiaugiamės, kad tarp žiūrovų yra buvę mokyklos vadovai – Aleksandras Jur‑

gelionis ir daugiau nei ketvirtį amžiaus jos vairą tvirtai laikęs Romualdas Kondrotas. Ti‑ kėjomės šiandien matyti ir keturis dešimtme‑ čius Vilniaus baleto mokyklai vadovavusią Lili Ramanauskienę-Navickytę. Deja, ji prieš keletą savaičių mus paliko ir jai skirtoje vie‑ toje sėdi jos artimieji. Džiaugiamės šiandien gavę Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos, premjerės Ingridos Šimonytės sveikinimus, nuošir‑ džius linkėjimus iš Briuselio mums siunčia švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Visus trisdešimt dvejus atkurtos nepriklausomybės metus mokyklos steigėjo funkcijas vykdė Švietimo ministerija, o jos va‑ dovai gerais sprendimais, teisingais parašais, o kai kada tiesiog netrukdydami dirbti padėjo mūsų mokyklai judėti į priekį. Šiandien salėje kartu su mumis – penki buvę ministrai: Darius Kuolys, Kornelijus Platelis, Algirdas Monkevi‑ čius, Remigijus Motuzas, Roma Žakaitienė. Tai unikalu ir beveik nepakartojama... Vadyba realiame gyvenime ar popieriuose užsiimantieji žino istoriją, kaip JAV aeronauti‑ kos tarnyba NASA nutarė optimizuoti išlaidas. Didelė komisija, atvykusi į Kanaveralo kyšuly‑ je esantį Kosminių skrydžių centrą patikrinti išlaidų ir naudos, viename koridorių pamatė su savo rakandais važiuojančią valytoją. Už funkcijų gryninimą atsakingas komisijos na‑ rys jos paklausė: „O kuo čia jūs užsiimate?“ Moteris išdidžiai atsakė: „Mes čia raketas į kosmosą leidžiame.“ Tai, ką daro mokyklos žmonės, galima vadinti kosmosu. Mes visi – mokytojai, koncertmeisteriai ar iliustratoriai, bibliotekininkai ar garso operatoriai, parodų montuotojai, psichologai ar socialiniai peda‑ gogai, sandėlininkai, instrumentų derintojai ar valytojai, kiemsargiai, staliai ar elektrikai, buhalteriai, virėjai ar kineziterapeutai, muzi‑ kantai, dailiokai ar baletukai, kuriame. Kuria‑ me Lietuvą.


Koncertas „Menų pašaukti“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2021 m. lapkričio 27 d. 18.30 val.

Paskutinis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 75-mečiui skirtas koncertas „Menų pašaukti“ buvo baigiamasis ir tikrai griausmingas jubiliejinių iškilmių akordas. Tądien Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje karaliavo jaunimas – mokinių orkestras, mokinių choras, mokinių baletas, mokiniai solistai, mokiniai dailininkai, keramikai, skulptoriai... Jiems buvo Scenoje – mokyklos simfoninis orkestras, choras ir solistai

Muzikos barai / 21


DIDŽIOJI SALĖ

suteiktas baigiamasis žodis ir jie pasinaudojo proga sudėti tinkamus akcentus, klausytojams parengdami nemažai netikėtumų. Pirmoje dalyje skambėjo muzikinė klasika. Koncertas pradėtas Beethoveno simfonine uvertiūra „Namų pašventinimas“ – tai buvo prasmingas pasirinkimas. Toliau girdėjome Dvořáko „Miško ramybę“ violončelei ir orkestrui (ją nuoširdžiai, šiltai pagriežė Rugilė Juknevičiūtė). Netikėtumai prasidėjo, kai SaintSaënso Introdukcijoje ir Rondo capriccioso solisto partija suskambo marimbos „balsu“ (šią staigmeną pateikė Zenonas Bagavičius). Gershwino „Žydroji rapsodija“ pažėrė dar daugiau staigmenų. Šis populiarus ir gerai žinomas kūrinys visai netikėtai buvo „moduliuotas“ į Gershwino dainas „Summertime“ ir „A Woman is a Sometime Thing“ (smuikui transkribuotas Jaschos Heifetzo) ir po tokio originalaus intarpo vėl sugrąžintas į įprastą vagą. Solistų dialogą nuotaikingai atli-

Muzikos barai / 22

Vakaro ir visų jubiliejui skirtų renginių kulminacija – M. K. Čiurlionio ir A. Cholinos „Jūra“

ko pianistas Emilis Šarinskas ir smuikininkė Saulė Bukaitė. Pirmoji koncerto dalis, pradėta Beethovenu, juo ir buvo pabaigta: skambėjo kompozitoriaus Fantazijos fortepijonui, chorui ir orkestrui trečioji dalis – pakili ir iškilminga. Istorijos ratas tarsi apsisuko, „Odės džiaugsmui“ motyvai papildė

koncerto pradžioje nuskambėjusias „Namų pašventinimo“ giesmes. Orkestrui pirmoje dalyje dirigavo Martynas Staškus ir Juozas Mantas Jauniškis. Pirmosios dalies simbolika tarsi perėjo į antrąją koncerto dalį: buvo atlikta simfoninė poema „Jūra“ – čiurlioniukai griežė Čiurlionį. Tai


buvo ypatingas atlikimas – prie muzikų prisijungė baletas. Griežė mokyklos orkestras (dirigavo Gintaras Rinkevičius), šoko 6–12 klasių Baleto skyriaus mokiniai ir du solistai – dvyliktokė Nora Straukaitė ir Jonas Laucius, mokyklą baigęs 2015 m. Šokio plastika įprasmino muziką, garsas susiliejo su judesiu... Baleto choreografiją parengė Anželika Cholina. Jos sukurtas vaizdas buvo nuostabus – jūros ramybė ir stichijos galybė buvo tiesiog akivaizdūs. Baleto jungiamoji grandis buvo ne tik vientisa dramaturginė gija, bet ir siužeto intriga – ar tai buvo šokio kalba atpasakota sakmė „Jūratė ir Kastytis“, ar kas kita? Kiekvienas žiūrovas ir klausytojas buvo laisvas savaip suprasti, savaip išjausti. Mokslas atsako į klausimus, menas kelia mįsles. Juk ir baleto pavadinimas buvo aptakus, daugiaprasmis – „Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Švenčių dėmuo buvo ryškus ir gerokai užsitęsusios pertraukos

Muzikos barai / 23


DIDŽIOJI SALĖ metu. Teatro fojė buvo surengta keramikos ir tekstilės paroda „Nuo tradicijų link eksperimentų“, kurioje buvo pristatyti mokinių skulptūrinės keramikos darbai ir veltinio paveikslai. Koncerto svečiai būriavosi prie parodos eksponatų. Ryšku ir šviežia – taip galima būtų apibūdinti šį daugiaplanį, daugiaprasmį renginį. Visi atlikėjai demonstravo profesionalumą ir jaunatviškumą. Tai nebuvo vien priminimas apie šlovingą praeitį, bet žvilgsnis į ateitį. LNOBT salė buvo pilnutėlė. Tądien visi čia susirinkę buvo čiurlioniukai: įvairių laidų atstovai, jų vaikai, tik pradėję savo mokslus mokykloje ar ją jau bebaigią, scenoje koncertuojančiųjų tėvai ir gerbėjai... Jų buvo daug ir jie buvo visos Lietuvos. Tarp jų – daug iškilių žmonių, juk čiurlioniukai – mūsų kultūros branduolys.

Post scriptum

Solistai Nora Straukaitė ir Jonas Laucius su Anželika Cholina

Teatro fojė – įspūdinga mokyklos dailininkų paroda

Ūla Dagytė. „Nukritusi žvaigždė“ (keramika, mokytoja J. Ikamaitė)

Muzikos barai / 24

Mokyklos užtarnautas geras vardas, pagarba, šlovė – daugelio metų darbo rezultatas. Juk svarbu ne nustebinti kitus kuo nors netikėtu, bet įtvirtinti ir išsaugoti tai, kas nepraranda vertės. Pasaulyje yra mokyklų, garsas apie kurias plačiai pasklidęs, kurias gaubia šlovės aureolė: Jungtinėse Amerikos Valstijose – Ekseterio (Exeter) ir Andoverio (Andower), Jungtinėje Karalystėje – Itono (Eton). Šių mokyklų abiturientus išgraibsto geriausi pasaulio universitetai, vėliau darbdaviai, savo srityse jie pasiekia didelių laimėjimų. Šios mokyklos ugdo būsimą elitą. Lietuvoje tokia yra Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. Jos auklėtinių kūryba puošia gimtąją šalį, šlovina Lietuvą pasaulyje. Neatsitiktinai mokyklai suteiktas Čiurlionio vardas ir nacionalinės mokyklos statusas. Prasminga veikla, reikšminga istorija, didelė šventė – tokias mintis kelia mokyklos jubiliejaus iškilmės. n


Leonidas Melnikas

Eglė Žlibinaitė-Čobotienė

Vilija Aleknaitė-Abramikienė

P

irmą kartą solidus „Muzikos barų“ numeris, skirtas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 75 metų veiklai, pristatytas taip, kaip dar nebuvo pristatytas nė vienas 2021 metais 90-metį šventusio leidinio numeris – įspūdingame renginyje, vykusiame Šokio teatre. Susirinkusieji galėjo išgirsti numerio straipsnių autorių ir herojų pasakojimus, milžiniškame ekrane matyti leidinio puslapius. Ypač džiugu, kad ir leidinys, ir renginys užfiksavo svarbų mokyklos gyvavimo virsmą: kolektyvas, dėkodamas ilgamečiam direktoriui Romualdui Kondrotui, pasitiko naująjį vadovą Dainių Numgaudį. Abu direktoriai pasidalino įspūdingiausiomis akimirkomis – taip papildydami savuosius interviu leidinyje. LR Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė taip pat turėjo kuo papildyti savo pasakojimą „Muzikos baruose“. Eglė Žlibinaitė-Čobotienė griežė legendinėje styginių orkestro sudėtyje, kai buvo pelnytas aukso medalis H. von Karajano konkurse. Neįkainojamas pasakojimas iš pirmų lūpų apie pasirengimą konkursui ir neišdildomus įspūdžius Berlyne tapo susitikimo kulminacija. Kalbėjo ir nuolatiniai „Muzikos barų“ autoriai prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, Tomas Bakučionis, jaunoji muzikologė Ieva Kananavičiūtė, nesančius autorius pristatė renginį moderavusi LMS prezidentė ir leidinio redaktorė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Pirmaisiais įspūdžiais apie leidinį pasidalino Dailės skyriaus vadovas Vytenis Baura ir Baleto skyriaus vadovas Eligijus Butkus.

Dainius Numgaudis

Romualdas Kondrotas

Ieva Kananavičiūtė

Eligijus Butkus

Vytenis Baura

Muzikos barai / 25


CHORO MAGIJA

Ričardas Grušas: „Muzikanto misija – mylėti ne tik muziką, bet ir žmones“

Muzikos barai / 26


CHORO DIRIGENTĄ, MUZIKOS PEDAGOGĄ RIČARDĄ GRUŠĄ, KILUSĮ IŠ AKMENĖS RAJONO, DRĄSIAI GALIME VADINTI LIETUVOS ŠVIESUOLIU – JO PRASMINGI DARBAI ŽINOMI NE TIK ŽEMAITIJOJE, BET IR VISOJE ŠALYJE. R. GRUŠAS KELETĄ DEŠIMTMEČIŲ VADOVAVO MAŽEIKIŲ VYTAUTO KLOVOS MUZIKOS MOKYKLAI, KARTU SU BENDRAMINČIAIS ĮKŪRĖ LIETUVOS MUZIKOS IR MENO MOKYKLŲ VADOVŲ ASOCIACIJĄ, ĖJO JOS TARYBOS PIRMININKO PA-REIGAS. KETURIS DEŠIMTMEČIUS VADOVAUJA MIŠRIAM CHORUI „DRAUGYSTĖ“, YRA TARPTAUTINIO MAŽEIKIŲ MENO FESTIVALIO MENO VADOVO PAVADUOTOJAS, MAŽEIKIŲ KRAŠTO KULTŪROS PREMIJOS LAUREATAS. PRAĖJUSIŲ METŲ RUDENĮ 70 METŲ JUBILIEJŲ ATŠVENTUSĮ MUZIKĄ LUKRECIJA STONKUTĖ PAKVIETĖ PASIKALBĖTI APIE PROFESIJĄ, REIKŠMINGIAUSIUS DARBUS IR POMĖGIUS.

kytoja. Kai truputį paaugome, kartu su broliu ir sesute jau grojome tėčio kapeloje. Vakarais muzikuodavome susėdę ant mokyklos laiptų, žiūrovų ir šokėjų susirinkdavo pilnas kiemas. Šokiams grodavome ir netoliese buvusiuose tarybinio ūkio kultūros namuose. Tėtis gebėdavo įsiminti per radiją skambančias melodijas ir mus jų išmokydavo, nes turėjo absoliučią klausą. Kapeloje grojau gitara, vėliau mandolina, brolis – balalaika, sesutė – gitara, o tėtis – smuiku. Tėtis buvo ne tik puikus muzikantas. Groti su Mažeikių orkestru važiuodavo apsivilkęs kostiumą, baltus marškinius ir pasirišęs kaklaraištį. Mane tai labai žavėjo, iki šiandien manau, kad kaklaraištis vyrui yra būtina aprangos detalė, be jo jaučiuosi nepatogiai. Mūsų mama buvo gerumo ir vidinės kultūros įsikūnijimas, bet jai buvo svarbi ir išorė – į pamokas eidavo pasipuošusi gražiausiais drabužiais. – Kokį vaidmenį Jūsų muzikiniame, meniniame ugdyme suvaidino Ukrinų aštuonmetės mokyklos pedagogai?

Ričardas Grušas

– Būtų įdomu susipažinti su Jūsų muzikine genealogija.

– Mano prosenelis, vėliau ir senelis turėjo savo pučiamųjų instrumentų orkestrus, tada vadintus dūdų orkestrais. Tėtis, nors dirbo įvairius darbus, grojo klarnetu, trimitu, baritonu. Taigi aš esu ketvirtos kartos muzikantas, bet pirmas profesiona-

las. Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi dukra pianistė Inga – penktos, o anūkė, dainininkė ir gitaristė Saulė, – šeštos kartos muzikantė. Kai man buvo ketveri metukai, iš gimtojo Pakempinių kaimo persikėlėme į Akmenės rajono Kanteikių kaimą, kur mama dirbo pradinių klasių mo-

– Kai mokiausi Ukrinų mokykloje, muzikos mokytojais dirbo puikūs muzikantai Robertas Paulauskas ir Vytautas Olberkis. Didelis muzikos mėgėjas buvo mokyklos direktorius Jonas Lenkevičius, gana gerai iš natų grojęs smuiku ir mandolina. Jis pakvietė mane, šeštos klasės mokinį, drauge su instrumentine grupe šeštadieniais mušamaisiais groti šokiams kultūros namuose. Dainavau mokyklos pionierių chore, šokau liaudies šokių kolektyve, vaidinau spektakliuose. Matyt, visa tai pamažu formavo mano meninę pajautą, nors mokantis aštuonmetėje mokykloje mano didžiausia svajonė buvo įstoti į jūreivystės mokyklą ir tapti šturmanu, o vėliau ir laivo kapitonu. Ta tema perskaičiau labai daug literatūros, po aštuonių klasių kartu su draugu ruošėmės stoti į Kaliningrado jūreivystės mokyklą. Tačiau kai sužinojome, kad stojamieji egzaminai vyks rusų kalba, nebeišvažiavome. Nutariau tęsti mokslą Židikų vidurinėje mokykloje.

– Židikuose gyveno garsi Lietuvos rašytoja Šatrijos Ragana. Ar jos asmenybė ir kūryba turėjo įtakos mokinių ugdymui?

Muzikos barai / 27


CHORO MAGIJA – Kaip prisimenate studijas tuomečiame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute?

Susitikimas su popiežiumi, 2017 m. kovo 31 d.

– Tarybiniais metais rašytojos, švietėjos, mokytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877‑–1930) vardas Židikų miestelio gyventojų ir mokytojų nebuvo užmirštas. Mano klasės draugas pasakojo savo mamos prisiminimus, kaip atėję į M. Pečkauskaitės namus žmonės nesisveikindavo ,,Laba diena“ – sakydavo ,,Garbė Jėzui Kristui“, o atsisveikindami tardavo ,,Su Dievu“. Tėvai vaikams liepdavo apsirengti tvarkingais drabužiais, sakydavo: ,,Juk eini pas paną Mariją į svečius“. Židikų mokykloje buvo išlikusi graži iš Šatrijos Raganos atėjusi tradicija – visi vyresniųjų klasių mokiniai padėdavo garbaus amžiaus žmonėms ūkyje ar namų ruošos darbuose.

Muzikos barai / 28

– Iš pradžių su savo fortepijono dėstytoju docentu Vytautu Gaidamavičiumi bendrauti sekėsi sunkiai. Mat jis aukštaitis, o aš žemaitis. Sakinį pradėdavau literatūrine kalba, o užbaigdavau tarmiškai. Tačiau vėliau su dėstytoju labai susigyvenome, jis buvo nuostabus pedagogas. Per ketverius metus nė karto nebuvo pakėlęs balso, tik nuolat kartodavo: ,,Jeigu nori baigti institutą, turi padaryti tiek, kiek aš tau užduodu.“ Per pusmetį turėdavau parengti dvi programas, nes nebuvau baigęs muzikos mokyklos. Taigi dvejus metus dirbdavau išsijuosęs nuo šeštos valandos ryto iki dvyliktos vakaro. Į pamoką visada ateidavau pasiruošęs. – Kaip susižavėjote choriniu dirigavimu?

– Židikų vidurinėje mokykloje muzikos mokytojo Vytauto Olberkio buvome suburti į mišrų chorą. Dainuodavome trimis, keturiais balsais, ir mane tai žavėjo. Pirmą kartą pamatęs diriguojantį mokytoją nustebau, kaip rankomis galima ,,rodyti“ muziką. Institute studijuodamas choro

dirigento Antano Ilčiuko klasėje bei dainuodamas kameriniame ir mišriame choruose, tvirtai nusprendžiau, kad baigęs mokslus turėsiu savo chorą. Labai dėmesingai stebėdavau prof. Antano Jozėno dirigavimą, daug ką užsirašydavau. Labai padėdavo fortepijono dėstytojas V. Gaidamavičius, kartais paprašydamas padiriguoti mano studijuojamus kūrinius. Dėstytojo pastabos būdavo labai vertingos, nes jis daug metų dirbo koncertmeisteriu Operos teatre. Po studijų pagal paskyrimą kartu su žmona atvykome į Kelmės vaikų muzikos mokyklą. Pionierių chorą paruošiau 1973 metais turėjusiai vykti respublikinei moksleivių Dainų šventei, bet ji, deja, buvo atšaukta. Po 1975 metų Dainų šventės įstojau į chorinio dirigavimo specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje – neakivaizdiniu būdu mokiausi pas docentę Nadeždą Kazakauskienę. Į Vilnių važiuodavau dukart per mėnesį šeštadieniais ir sekmadieniais, taip pat per egzaminų sesijas. – Kokiais pedagoginiais principais buvo grindžiamos Jūsų studijos?

– Mano dėstytoja Nadežda Kazakauskienė buvo baigusi Leningrado


konservatoriją. Jau per pirmą užsiėmimą ji paaiškino: ,,Mano tikslas paruošti tave kaip profesionalaus choro dirigentą. Įsivaizduok kvadratą, kuriame būdamas rankomis, veido išraiška, kūno judesiais privalai chorui perduoti visą norimą muzikinę informaciją. Jokių plačių mostų neturi būti, blaškymasis manęs nedomina.“ Dėstytoja sakydavo: ,,Kam tau draskytis? Juk kartais teks diriguoti net dvi valandas.“ Labai dėkingas jai už suteiktas vertingas praktines, metodines bei istorines žinias. – Grįžkime į Kelmės muzikos mokyklą.

– Man labai patiko pedagoginis darbas. Per metus įgijau vadovavimo chorui ir vokaliniams ansambliams patirties. Paskui metams buvau pašauktas į karinę tarnybą Rygoje, ten Pabaltijo štabo pučiamųjų instrumentų orkestre grojau baritonu. Ne kartą koncertavome Latvijos televizijoje, Rygos filharmonijoje. Man kaip muzikantui tai buvo nuostabus laikas, nes rengdavome labai įvairias programas su estrados ir operos solistais. Atlikęs karinę tarnybą grįžau į Kelmės muzikos mokyklą, dirbau mišraus choro chormeisteriu. Mokykloje pradėjome organizuoti įvairias muzikines popietes, viktorinas. 1980-aisiais buvau pakviestas atvykti į Mažeikius ir vadovauti muzikos mokyklai bei kultūros namų pavyzdiniam mišriam chorui ,,Draugystė“. – Mišrus choras ,,Draugystė“ – kokia tai meninė bendruomenė?

– Tai – miesto inteligentija: švietimo ir medicinos įstaigų, aptarnavimo sferos darbuotojai ir verslininkai, visi labai artimi muzikos menui. Iki pandemijos per metus surengdavome 15–17 pasirodymų. Vykdavo mano organizuojamas Konrado Kavecko sakralinės muzikos festivalis ,,O sacrum convivium“, taip pat ,,Draugystės tiltas“, kuriuose kartu su Lietuvos chorais visada dalyvauja musų draugai iš Latvijos ir Estijos. Pandemija ir karantinas sutrikdė chorų veiklą, tačiau norisi optimistiškai žiūrėti į ateitį ir tikėti, kad pamažu grįšime į normalų repeticijų darbą bei aktyvią koncertinę veiklą. Nuo 1965 metų su choru dalyvau-

jame visose Lietuvos regioninėse ir rajoninėse dainų šventėse, sakralinės ir pasaulietinės muzikos festivaliuose, koncertuose. Taip pat esame kviečiami koncertuoti Latvijoje ir Estijoje. Neįkainojama patirtis ir atsakomybė buvo giedoti Vatikane, kur šv. Mišias aukojo popiežius Jonas Paulius II. Teko giedoti 1400 metrų aukštyje, Vezuvijaus ugnikalnio viršūnėje, iš kraterio kylant dūmams. Malonu prisiminti, kad iš Europos chorų konkurso Ochride, Makedonijoje, parsivežėme bronzinį diplomą. Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorės Liucijos Stulgienės kvietimu du kartus turėjome galimybę giedoti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje su solistais a. a. Virgilijumi Noreika ir Dainiumi Puišiu, vargonuojant Dainiui Sverdiolui ir Virginijai Survilaitei. – Kokia choro dirigento misija?

– Labai plati. Esi atsakingas už dainininkų subūrimą, repertuaro parinkimą. Įdomus ir įvairus repertuaras turi auginti ne tik chorą, bet ir klausytojus, jame privalo gražiai derėti sakralinė, klasikinė, pasaulietinė ir kokybiška populiarioji muzika. Negalima pamiršti ir nuoširdaus bendravimo su žmonėmis, santykio su kiekvienu iš jų ir su visais kartu. Choristai turi įvairių asmeninių problemų, tad ir šiuo požiūriu negalima likti abejingam. Repeticijose vadovas, siekdamas norimo rezultato, turi būti įdomus, kūrybingas ir reiklus, o laisvalaikiu – draugiškas ir malonus. Labai svarbu nuolat tobulėti, turėti naujų įdėjų, chorui numatyti įdomų koncertinį sezoną ir pažintinių koncertinių kelionių vasarą. Labai svarbu palaikyti gerus santykius su rajono ir kultūros įstaigos vadovais. – 1980-aisiais perėmėte Mažeikių muzikos mokyklos direktoriaus pareigas. Ar siekėte būti vadovu?

– Net minties neturėjau būti direktoriumi. Tiesa, Kelmėje metus pavadavau dekretinių atostogų išėjusią direktorę. Kai mane pakvietė vadovauti Mažeikių muzikos mokyklai ir kultūros namų mišriam chorui ,,Draugystė“, truputį nustebau, nes man dar nebuvo nė trisdešimties. Tačiau tokios pareigos suteikė pasitikėjimo. Bet jei klaustumėte, kas man arčiau širdies –

vadybinis ar muzikos mokytojo darbas, – neabejodamas atsakyčiau, kad mokytojo. Dirbau fortepijono ir meno istorijos mokytoju, dalinausi patirtimi su kolegomis. Tačiau direktoriaus pareigos buvo įdomios tuo, kad kartu su puikiu kolektyvu galėjau plėtoti aktyvią mokinių ir mokytojų koncertinę veiklą, siekti aukštesnių darbo rezultatų. – Mažeikių muzikos mokyklai vadovavote 35 metus. Kokius neformaliojo ugdymo pokyčius pavyko įgyvendinti?

– Mano svajonė buvo mokyklą paversti ryškiu metodiniu centru ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje šiaurės Lietuvoje. Kiekvieną mėnesį rengdavome klasikinės muzikos koncertus, kviesdami profesionalius atlikėjus. Norint mokyti vaiką muzikuoti ar vaidinti, reikia, kad jis turėtų galimybę stebėti ir girdėti žymius atlikėjus. Taip pat labai svarbu buvo kelti mokytojų kvalifikaciją. Reguliariai pradėjome organizuoti įvairių muzikinių specialybių seminarus mokytojams, juos vesdavo geriausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai, konservatorijų, meno mokyklų pedagogai. Nemaža dalis mūsų mokytojų neakivaizdiniu būdu įgijo aukštąjį išsilavinimą. Atsivėrė galimybės organizuoti koncertines keliones į užsienį, bendradarbiauti su Europos muzikos mokyklomis. Vėliau matydamas, kad prekyboje atsirandant vis daugiau sintezatorių labai sumažėjo stojančiųjų į akordeono specialybę, mokykloje įsteigėme sintezatoriaus, mušamųjų ir gitaros specialybes. Akordeono ir kitų dalykų mokiniams kaip antrąjį papildomą instrumentą leisdavome rinktis sintezatorių, mušamuosius ar gitarą, ir problemos nebeliko. Taip augome, siekdami įvairiapusiškesnės ugdymo kokybės ir platesnės koncertinės veiklos. Buvau subūręs šaunią mokyklos mokinių, mokytojų ir tėvų tarybą, su ja artimai bendraudavome ir bendradarbiaudavome. Prašydavau atvirai kalbėti, ką darome gerai ir ką turime dar padaryti, kad vaikams mūsų mokykloje būtų gera mokytis. Priešpaskutinėje mokslo metų meno istorijos pamokoje mokiniai turėdavo parašyti, kokią muzikos mokyklą norėtų

Muzikos barai / 29


Jono STRAZDAUSKO nuotr.

CHORO MAGIJA

Choras Vasario 16-osios minėjime

matyti ateityje. Tuomet mums tapdavo aišku, ką turime toliau daryti, kad mūsų mokykloje būtų jauku ir malonu kiekvienam čia besimokančiam, dirbančiam ar mus aplankančiam. Mokyklos tarybai padedant Didžiąją salę papuošė nuolatinė M. K. Čiurlionio tapybos darbų, prancūziškų reprodukcijų paroda. Mokykloje vyksta intensyvi muzikinė veikla. Aktyviai koncertuoja jungtinis Mažeikių Vytauto Klovos mokyklos ir jos Sedos skyriaus pučiamųjų instrumentų orkestras ,,Griaustinis“, vadovaujamas Kęstučio Dvaržeckio. Iki pandemijos mokykla rengdavo regioninius konkursus-festivalius ,,Lietuviškos muzikos labirintais“ (fortepijono skyrius), ,,Lai skamba lietuviškos melodijos“ (akordeono skyrius), ,,Svečiuose pas Naminuką“ (teatro skyrius), Jaunučių chorų festivalį, saksofonų ansamblių festivalį ,,Saksofonija“. Linkiu, kad visi jie išliktų ir tobulėtų. – Kokiems menininkams Mažeikių muzikos mokykla išskleidė sparnus?

– Tokių menininkų – ištisa plejada. Vytautas Milėška – valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro ,,Trimitas“ trimitininkų grupės koncertmeisteris. Ten groja ir valtornininkas Eugenijus Vorona, trombonininkas Audrius Barvydis. Trimitininkas Tadas Vasiliauskis studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, džiazo atlikėjas trimitininkas Almantas Karečka studijuoja ir koncertuoja Danijoje. Greta Pocevičiūtė – puiki fleitininkė, mano pašnekovė Lukrecija Stonkutė – muzikologė ir vargonininkė, Laima Slepkovaitė – muzikologė, džiazo žinovė, LRT kurianti radijo laidas ,,Sėsk į traukinį A“ ir „Man pa-

Muzikos barai / 30

tinka džiazas“. Muzikologas Paulius Andriuškevičius rengia knygą apie Vytautą Klovą, organizuoja tarptautinius chorų festivalius Vilniuje. Pianistas Šarūnas Meškys koncertuoja kaip solistas ir koncertmeisteris, yra žinomas žurnalistas. Mūsų mokyklą baigė smuikininkė Vaida Tamašauskaitė, Klaipėdos muzikinio teatro solistė ir vokalo pedagogė Valerija Balsytė, šio teatro chore dainuojantis bosas Edvinas Barauskis, Mažeikių ir visos Lietuvos pasididžiavimas akordeono virtuozas Jonas Vozbutas, Kauno simfoninio orkestro smuikininkė Rasa Žiaugaitė. Labai daug mūsiškių dirba pedagoginį darbą įvairiose muzikos, meno mokyklose Lietuvoje ir užsienyje. Tad turime kuo didžiuotis! – Kaip Mažeikių muzikos mokyklos pavadinime prieš dešimt metų atsirado kompozitoriaus Vytauto Klovos vardas?

– 2009 metų gruodžio 11 dieną mokyklos salėje vyko chorinės muzikos koncertas, skirtas prof. Liongino Abariaus 80-mečiui. Dalyvavo pats jubiliatas ir Šiaulių kultūros centro mišrus choras ,,Vasara“, vadovaujamas buvusio L. Abariaus studento Kornelijaus Liuotės. Visi nusprendėme, kad koncertą skirsime ir išvakarėse amžino poilsio išėjusiam Vytautui Klovai pagerbti. Netrukus kilo idėja mūsų mokyklą pavadinti netoli Mažeikių, Tirkšliuose, gimusio kompozitoriaus vardu. V. Klovos žmonos Jūratės prašymu Lietuvos kompozitorių sąjunga kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybę ir nuo 2011 metų sausio 1 dienos mokyklai buvo suteiktas Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos pavadinimas. Minint mokyklos 60-metį, kompozitoriaus žmona ir dukra, smuikininkė Vaiva, padovanojo mūsų kraštiečio portretą, kuriame užrašyta labai prasminga Vytauto Klovos mintis: ,,Jausmų ir garsų, svajonių ir darbų harmonija žymi asmenybės brandą.“ – Buvote vienas iš Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos kūrėjų, jos tarybos pirmininkas. Ką šiai organizacijai pavyko nuveikti?

– Švietimo ministerijai vis labiau spaudžiant Lietuvos muzikos ir meno mokyklas, kad jos nebevykdytų formaliojo ugdymo programų, su gausiu būriu bendraminčių ėmiausi iniciaty-

vos įkurti Muzikos ir meno mokyklų vadovų asiociaciją. Tai padarėme 2002 metais. Svarbiausia, ką mums pavyko iškovoti, – kad Švietimo įstatyme būtų nuostata, leidžianti neformaliojo švietimo įstaigoms vykdyti ir formalųjį ugdymą. Linkėčiau šiandieninei asociacijai būti labai aktyviai, nes vėl prasidėjo puolimas prieš valstybinį neformalųjų švietimą ir jo finansavimą. Tai neįžvalgios politikos siekimas viską privatizuoti, aklai vykdyti Europos Sąjungos reikalavimus. – Esate Tarptautinio Mažeikių meno festivalio sumanytojas, jo meno vadovo pavaduotojas. Kuo šis festivalis svarbus?

– Tai Mažeikių vizitinė kortelė. Šį rudenį, jau penkioliktą kartą, Mažeikių miesto ir rajono žmonės bei svečiai vėl rinksis į pamėgtus profesionaliosios klasikinės, šiuolaikinės, džiazo muzikos koncertus, spektaklius, dailės parodas. Pagerbsime argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos ir poeto Vytauto Mačernio 100-ąsias gimimo metines. Man patiko buvusio rajono mero Vilhelmo Džiugelio dažnai kartotas pasakymas, kad jam kiekvienas festivalio koncertas yra geriausias. Laimė, rajono vadovų kaita nesumažino dėmesio mūsų renginiui, džiaugiuosi festivalio meno vadovo Džeraldo Bidvos gebėjimu pakviesti vis naujų, unikalių meninių kolektyvų ir solistų. Netrukus bus atlikta Mažeikių kultūros centro Didžiosios salės scenos rekonstrukcija, tad žiūrovams galėsime pasiūlyti ne tik kamerinius, koncertinius spektaklius, bet ir didelio orkestro reikalaujančias operas ar operetes. Labai norėčiau, kad vasarą miesto ir rajono bažnyčiose skambėtų vargonų muzikos koncertai, jau turime minčių ir idėjų. – 2003 metais tapote Mažeikių krašto kultūros premijos laureatu. Kuo šis titulas įpareigoja?

– Šis vardas – kūrybinės veiklos įvertinimo ženklas. Jis buvo ir yra mano kaip mišraus choro ir muzikos mokyklos vadovo veiklos išraiška. Labai malonu būti Mažeikių krašto kultūros premijos laureatu, tačiau kartu esu įpareigotas palaikyti aukštą muzikinio ugdymo ir kultūrinės sklaidos lygį.


– Tikriausiai ir Jūsų laisvalaikis susijęs su menais?

– Dabar turiu daugiau laisvo laiko, tad labai daug skaitau. Mėgstu dirbti sode, man tai atokvėpis. Kasdien stebiu, kaip kas nors auga, keičiasi, užmezga ir subrandina vaisius ir pagaliau juos galiu parsivežti namo. Labai mėgstu keliones, ypač lankyti kultūrinius objektus ir visa tai įamžinti nuotraukose. Žinoma, negaliu gyventi be muzikos. Groju klarnetu Tirkšlių kultūros namų liaudiškos muzikos kapeloje „Subatvakaris“, vadovaujamoje Antano Erlickio. Man ten labai gera ir malonu. Dar turiu neįgyvendintą svajonę tapyti, choras ,,Draugystė“ man padovanojo visas reikiamas priemones. Gyvensiu mažiausiai iki 90 metų, tad laiko tapybai dar turiu...

Laukiant devynioliktosios „Gaudeamus“

– Nusprendėte tiek gyventi?

– Perskaičiau Geraldo O´Farello knygą ,,Tutanchamono apgaulė“, kurioje rašoma, kad 90 – natūralus žmogaus amžius, tiek, kiek jis ir turėtų išgyventi. Mano bočius ir dėdė tiek išgyveno, tai kodėl aš negalėčiau? Gyvenu sveikai, kiekvieną rytą mankštinuosi, man viskas įdomu. – Ar tapyba – užslėptas talentas?

– Kai mokiausi Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, turėjau draugą, dabar a. a., Stasį Dovydą. Jo dėka pradėjau domėtis daile, piešti, tapyti nedidelius darbelius. Pamenu, kad ir mano tėtis mokėjo labai gražiai piešti, matyt, čia slypi genetikos dalykai. – Abodo esam žemaitē, tad puokalbi nuoriečiau užbaigtė tarmėškā. A žemaitėšks kraujs pridoud užsispyrėma muzikuo?

– Ko gēr, ka tēp. Juk žemaitiu ėstuorėje bova ne pati palonkiausė, bet vėsa laika išeidavuom nugalietuojēs. Žemaitē Lietuvuo yr stipriausis ėstuorinis ir geuografinis tašks, katruo nepraēje nieks kėts. Je sāva gyvenėme šiū tū pasėikiau, dėl tuo, kad eso Skorpijuons ir užsispyrės kāp tėkrs žemaitis! n

Regimantas GUDELIS

R

ugsėjo 19 d. Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“ (Didysis gintaras) penkių Lietuvos universitetų jungtinis choras pristatė savo repertuarą, rengiamą kitų metų Baltijos šalių studentų devynioliktajai dainų šventei „Gaudeamus“ Vilniuje. Latvijos universitetų chorai koncerte nedalyvavo, pasirodė tik jungtinis šešių kolektyvų Kuržemės choras, kuriame studentų, atrodo, nebuvo, kaip jų nebuvo ir salėje. Taigi kyla klausimas, ar Lietuvos universitetų chorams aps-

kritai vertėjo važiuoti į Liepoją, gal geriau būtų buvę vieną dieną padainuoti, pavyzdžiui, Klaipėdoje, o kitą – Šiauliuose. Juk keista, kad didžiąją būsimos šventės Vilniuje programos dalį, pirmą kartą atliekamą mūsų jungtinio choro, teko išgirsti svetur. „Gaudeamus“ repertuaras skelbiamas Lietuvos nacionalinio kultūros centro svetainėje, išleistas ir dainų rinkinys. Būtent dėl repertuaro ryžtuosi išsakyti savo gal ką

Muzikos barai / 31


CHORO MAGIJA nors ir įskaudinsiančius komentarus. Ką kitąmet Vilniuje dainuos latviai ir estai, nežinome, tačiau šventės įvaizdis pirmiausia siejasi su aiškia chorine tradicija, prasmingu idėjiniu turiniu, kuriame išsiskleidžia bendrieji humanistiniai motyvai ir universitetinės aktualijos. „Gaudeamus“ iki šiol reprezentuodavo Baltijos šalyse įsitvirtinusį europietiškojo klasikinio chorinio dainavimo stilių, būtent tokį, dėl kurio šių šalių dainų šventės UNESCO buvo įrašytos į žmonijos nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą. Ir tas stilius turėtų būti išlaikytas. Pagal nusistovėjusią tradiciją bendro jungtinio choro repertuare bus trys šeimininkų, t. y. lietuvių, dainos, po vieną latvių ir estų. Latvių „Rīta un vakara dziesma“ (komp. Raimonds Tiguls) – lėtoka, tęstinė, judanti vien ketvirtinėmis, su įspūdingais ekspresijos pakilimais ir nuolydžiais. Estų „Vaata ja sa näed...“ (komp. Veiko Tubin) – daininga, grakšti akordiniais deriniais. Abu kūriniai gražiai atstovauja latvių ir estų chorinėms tradicijoms. Toliau – apie lietuviškas dainas. Bendras chorų pasirodymas bus pradėtas G. Venislovo daina „Skrisk, jaunyste“. Liepojoje ji nebuvo padai-

Liepojos chorų jungtinis choras ir jų vadovai (centre prof. Edgars Račevskis)

nuota, tačiau, sprendžiant iš partitūros, ko gero yra puikiausias lietuviškojo repertuaro kūrinys, pasižymintis įdomia muzikine konstrukcija. Energinga studentiška daina, tikėtina, chorams patiks, tačiau dainininkams pateiks nemažų reikalavimų. Jungtiniam chorui skirta ir lietuvių liaudies daina „Ne dėl žalio vyno“, aranžuota Vilijos Mažintaitės. 2011 m. Vilniuje vykusios „Gaudeamus“ repertuare buvo Nijolės Sinkevičiūtės sukurta liaudies dainos išdaila – griežta, kompaktiška, pagauli tam tikru vidiniu rūstumu. Tas variantas buvo ir nesunkus, ir efektingas. Vilijos Mažintaitės kompozicija kur kas sudėtingesnė. Ją teko girdėti 2018 m.

Stasio Šimkaus konkurse Klaipėdoje, atliko pačios autorės diriguojamas moterų choras „Viva“. Girdėjome ir matėme tikrą chorinę dramą. Svarbiausias vaidmuo teko solistei, bet ir V. Mažintaitė pasirodė kaip aktyvi tos dramos dalyvė. Ar įmanoma ką nors panašaus sukurti dainuojant lietuvių, latvių ir estų jungtiniam chorui, įsivaizduoti dirigentą dainos režisieriaus vaidmenyje? Turbūt ne! Gerai bus, jei choras dainą atliks nepriekaištingu techniniu lygiu. Koncertas Liepojoje didelių vilčių nesuteikė (dirigavo Rasa Gelgotienė). Meninis įspūdis buvo blankokas, choras „vėlė“ ritmą, štrichus. Maloniai nustebino solistė,

Lietuvos chorų delegacija. Diriguoja Kastytis Barisas, koncertmeisteris Rimvydas Mitkus. Laimio Vilkončiaus daina „Dideli nykštukai“

Muzikos barai / 32


tiesa, repeticijoje jai pasisekė labiau. Vis dėlto, kas atsitiks su daina, kai prisijungs latviai ir estai, jeigu patys lietuviai nepadainavo tobulai? Paaiškinsiu, kodėl dvejoju. Jokia paslaptis, kad dainininkai geriausiai būną išmokę savąsias dainas, o „svetimas“ – silpniau. Antai 2011 m. šventėje latviai lietuviško repertuaro apskritai nemokėjo. Bendrą chorų pasirodymą užbaigs Linas Adomaitis. Jo dainos „Mes esame 3000 karta“ pavadinimo dalis atsidūrė ir šventės „Gaudeamus“ logotipe – #Generation3000. Kokia dainos idėja, kaip save prisistato toji „3000 karta“? Deja, tekste tik tuščios frazės: „Mes kuriam atsakingai šį pasaulį, mes esame trys tūkstančiai karta“ ir todėl, „kol jauni, kelkime bangas“, „linksminkimės“ etc. Pabaigoje solistas kreipiasi į chorą – sakyk: hey hey hey! Choras atsako: hey hey hey! Sakyk: hou hou hou! Tas atsako: hou hou hou! Nesolidu, aiškiai mėgdžiojama Marijono Mikutavičiaus daina „Kaip gyveni...“ Toje dainoje yra ir šio to racionalaus: pagrindinį tekstą atliks lietuviai, o priedainį – vieną kartą latviai (latviškai), kitą – estai (estiškai). Manau, kad svečiams reikėtų leisti padainuoti be solisto. Šioje vietoje būtina pasakyti, kad šventės kūrėjai, jos finalą atiduodami populiaraus solisto malonei, be to, į repertuarą brukdami solistų dainų aranžuotes, tiesiogiai ar pasąmoningai demonstruoja nepasitikėjimą šalies visuomene ir šventės publika, nors 2018 m. Lietuvos dainų šventė patvirtino, kad tokia fobija neturi pagrindo. Ten finalas jungtinio choro galiomis buvo aukščiausio lygio. O koks bus „Gaudeamus“ finalas su L. Adomaičio daina, neaišku... „Gedimino miesto šviesa“ – pasveikinimo giesmė, himnas – būsimoje šventėje pradės lietuvių programą. Įžangai geresnio kūrinio nerasi: iškilminga muzika šlovina miestą, statiškas garsynas ypatingu raiškumu nepasižymi, tačiau skamba šventiškai (koncerte Liepojoje Kastytis Barysas dirigavo iškilmingai). Laimio Vilkončiaus „Dideli nykštukai“ (dirigavo K. Barysas) – ne-

įprasta, slaviškų intonacijų turinti dainelė. Lietuvių intonaciniam jausminiam kodui melodija, ritmas ir pats koloritas svetimi. Tiesa, linksmų dainų turime nedaug, muzikinės išdaigos reikia, ir dirigentas tą išdaigą pademonstravo, publika smagiai paplojo. Ar ta dainelė tinka dainų šventei? Ne, netinka! Dainų šventė, taip pat ir „Gaudeamus“, yra ritualinis koncertas, o ne renginys publikai palinksminti. „Lek gerve“ per daug gerai visiems žinoma, kad reikėtų dar kokių nors komentarų. Pastebėsiu tik štai ką: ją Algirdas Šumskis repetavo ilgai, bandė naujesnę, sakyčiau, konstruktyvią interpretaciją. Koncerte choras paklusniai vykdė jo reikalavimus, demonstravo gražius piano ir forte. Šventėje Kalnų parke nebus įmanoma pasiekti nei pianissimo, nei stipraus forte. Tikėtina, kad chorui į pagalbą ateis choreografinė grupė. Lietuvos chorų repertuaro Vytauto Kernagio dainų popuri stipriausią įspūdį paliko ne iš koncerto, o iš repeticijos. Tenka pripažinti, kad Danguolė Beinarytė repetavo išties talentingai, uždegdama dainininkus. Beje, po Pasvalio dainų šventės šį popuri peikiau dėl įkyrėjusio priedainio („Mūsų dienos kaip šventė“). Šį kartą, ritmiškai tą priedainį sustangrinus, būgštavimai dėl dainavimo „visa gerkle“ šiek tiek aprimo. Koncerto metu „Didžiojo Gintaro“ salėje ritmo efektas man pasirodė silpnesnis, nes plati scena ir didžiulė akustinė erdvė ritmo precizikai nebuvo palanki. Kaip ji pavyks „Gaudeamus“ šventėje Kalnų parke, prognozuoti nesiimčiau. Pademonstruoti rezultato, kurį girdėjau repeticijoje nedidelėje universiteto salėje, gal nepavyks, bet viltis yra – kūrinys parengtas be priekaištų. Ir lieka „Apie šviesą“. Ją, tiksliau, visą G. Dapkevičiaus ciklą prieš kelerius metus teko girdėti Šiauliuose, universitetinių chorų festivalyje. Chorai ciklo nebuvo gerai paruošę, bet bendras įspūdis liko neblogas. Lietuvos chorų programos užsklandai verkiant reikėtų ne individualizuoto turinio dainos, bet visuomeniško, tautiškai aktualaus, visus jungiančio kūrinio, kuris subalansuo-

tų prieš tai skambėjusių dainų nuotaikas, apvilktų jas chorinės tradicijos drabužiu. „Apie šviesą“ nukrypimo į pasilinksminimo, pokštavimo pusę išlyginti, deja, negali, nors chorinė šios dainos partitūra taisyklinga, sklandi, bent garsiniu ir ekspresijos požiūriu teiktų viltingą perspektyvą, jei būtų atliekama ne su kameriniu orkestru, bet a cappella, ir surepetuota, reikliai sutvarkyta horizontali ir vertikali intonacijos. Gaila, kad buvo praleista proga šį kūrinį atlikti Liepojos scenoje. Apskritai „Gaudeamus“ šventei turėtų galioti bendras principas – pusė repertuaro privalo būti atliekamas a cappella. Pasirodo, negalioja. Lyg ir nesuvokiama, kad choro dainavimas a cappella nėra vien estetinė, bet ir moralinė, dvasinė kategorija. Pasitelkiant įvairias instrumentines grupes, chorinis dainavimas pažeminamas iki masinio meno lygmens. Prieš porą metų pasirodė Nerijos Putinaitės knyga „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“. Toje knygoje dainų šventė nutempiama į masinės kultūros lygmenį, tikriau, į balą, ir joje minkoma kaip koks nevisavertis, sovietinis gaivalas. N. Putinaitė tai daro teoriniu, spekuliatyviu aspektu, o „Gaudeamus“ kūrėjai, šventės finalą paaukodami populiariam dainininkui, ignoruodami archetipinį a cappella dainavimą, iškeldami menkaverčius tekstus, iš esmės tą patį daro praktiškai. Įvairiausių įtampų kupinoje kasdienybėje su viltimi laukiame ir įtikinėjame save, kad šventė kitų metų birželį tikrai įvyks, nebus nukelta vėlesniam laikui. Tokia tikrovė, tačiau nereiškia, jog negandos užkerta galimybę apie šventę kalbėti, aptarinėti jos repertuarą ir diskutuoti dėl jo ir visos „Gaudeamus“ stilistikos. Galbūt įtampa, nežinomybė net skatina stabtelėti, diskusiniu žvilgsniu pamatuoti aktualius dalykus. n

Muzikos barai / 33


CHORO MAGIJA

III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis

Akimirka iš festivalio koncerto. Diriguoja vyr. dirigentas Rimvydas Mitkus, solistas Saulius Petreikis

Regimantas GUDELIS

P

asvalyje rugpjūčio 27–29 dienomis vyko III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis, kurio šūkis – „Mes jūsų pasiilgom“. Malonius prisiminimus paliko ir pirmieji du festivaliai – jie pasižymėjo organizatorių paruošta įdomia menine programa, dėmesiu svečiams. Nusistovėjo renginio modelis: šeštadienį priešpiet chorai surepetuoja bendras dainas, o po pietų, vakarop, dalyvių eisena traukia į miesto parką, kur ir vyksta šventė; sekmadienį chorai gieda šv. Mišias įvairiose regiono

Muzikos barai / 34

bažnyčiose, jose koncertuoja. Dauguma bažnyčių pasižymi gera akustika, turi veikiančius vargonus. Šiųmetės šventė dramaturgija nebuvo perkrauta kokių nors išmonių, veikiau buvo tradicinė, kartu ir solidi. Viskas buvo sutelkta į dainos meną, kontaktai tarp jungtinio choro ir klau-

sančiųjų mezgėsi paprastai, nuoširdžiai. Festivalio atidarymo koncertas įvyko Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje rugpjūčio 27 d. vakare. Grojo Lietuvos kariuomenės orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas mjr. Egidijus Ališauskas), vargonavo Rimvydas Mitkus. Šeštadienį parke pasirodė vieni iškiliausių šalies chorų: Kauno technologijos universiteto „Jaunystė“, Vytauto Didžiojo universiteto „Ave vita“, Klaipėdos universiteto „Pamario aidos“, Klaipėdos žve-

Chorų festivalio dalyviai


jų rūmų „Cantare“, Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios „Cantate Domino“, Šiaulių kultūros centro „Atžalynas“ ir „Melomanai“, Vilniaus Bernardinų bažnyčios „Langas“, Arkikatedros bazilikos jaunimo choras, Vilniaus chorai „Eglė“, „Sonoros“, Šv. Kazimiero bažnyčios „Ave verum“, Kretingos kultūros centro „Kristale“, Raseinių kultūros centro „Šatrija“ ir kiti, iš viso 34 kolektyvai. Šventės pradžioje tylos minute buvo pagerbi į amžinybę iškeliavę maestro Petras Bingelis, kiti chorinio meno puoselėtojai. Dalyvius širdingai pasveikino maestro Lionginas Abarius, įsitaisęs sodo kėdėje, – diriguoti jau nebegalintis, bet esąs kartu su visais. Pasvalio parko estradą, vietinių vadinamą senąja, mat pastatyta dar 1954-aisiais, supa seni medžiai, ji nėra didelė, dėl to jauki. Choro garsas į šalis neišsklinda, aiškiai girdėti balsų melodinės linijos ir, kas ypač reta, – dainų žodžiai. Negalėčiau pasakyti, kiek prie to su savo technologijomis pridėjo įgarsintojų grupė „Leggato“, bet ką pridėjo, tai tiek, kiek reikėjo. Buvo ir nesklandumų – chorui sunkokai sekėsi kontaktuoti su orkestru, įsitaisiusiu atokiau, palapinėje. Orkestras tarsi atgijo grodamas savo programos kūrinius – Broniaus Jonušo „Kur bakūžė samanota“, Kazio Daugėlos „Šventinį saliutą“ ir Quincy Joneso „Bossa nova“. Dainininkai buvo suskirstyti balsų grupėmis: tenorai, virš jų bosai, iš šonų – sopranai ir altai. Panašiai chorai stovėdavo tarpukario ir sovietmečio šventėse iki 1970 m., vėliau, siekiant stereofoninio efekto, kolektyvai nebūdavo išskirstomi. Tradicinė tvarka turi kai kurių trūkumų, tačiau

Diriguoja Audronė Zupkauskienė

Diriguoja prof. Vytautas Miškinis

Diriguoja Danguolė Beinarytė

Renatos NEVULYTĖS nuotraukos

Diriguoja Mindaugas Žalalis

leidžia balsams geriau susilieti, padrąsina silpnesnius dainininkus. Pasirodė, kad šį kartą balsų grupių vokalas buvo spalvingesnis, sakyčiau, demonstravo būtent lietuviškų balsų grožį, o ne tą įkyrėjusį mikstą ar iki siūlo nuplonintą garsą. Išryškėjo bosų linija, o tokio tenorų skambėjimo paskutinėse šventėse apskritai neteko girdėti. Gal čia tik mano subjektyvus pastebėjimas, tačiau eksperimentas neabejotinai vertas rimto dėmesio. Po antrosios programos dainos beveik iki renginio pabaigos pliaupė liūtis, o jungtinis choras stovėjo kaip monolitas ir dainavo lyg niekur nieko... Baigus programą choristams dar užteko energijos pasilinksminti, tiesa, kaip tyčia, liūčiai silpnėjant. „Vardan tos Lietuvos“ dar pasidainavo sau patiems. Pasvalyje skambėjo „Tautiška giesmė“ ir 13 dainų, tarp jų „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“, „Tėvyne dainų ir artojų“, „Lietuva“, „Giedu dainelę“, „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“, – viskas mišriems chorams, tik Vytauto Kernagio dainų popuri labiau tiktų gimnazijų (talkinant studentams) choristams. Iš pirmo žvilgsnio žinomos dainos regioninėje šventėje lyg ir neužsitarnautų išskirtinio dėmesio. Vis dėlto į festivalį suvažiavo reprezentacinis chorų „masyvas“, žinomi dirigentai dirigavo iš esmės tai, ką jie būtų darę ir vasarą turėjusioje vykti visuotinėje dainų šventėje. Be to, turime kelias tautines ritualines dainas, kurios skamba kiekvienoje šventėje. Apie tokių dainų interpretaciją vis dėlto verta pakalbėti ir šį kartą, nes buvo ir kai kas netikėta. Ritualinių, per šventes keliaujančių dainų partitūros nebūna redaguojamos, tačiau laikui bėgant dirigentai ieško ir suranda naujų atspalvių. „Kur bėga Šešupė“ (muz. Česlovo Sasnausko, eil. Maironio, dirig. Valerija Skapienė) sovietmečiu į švenčių repertuarą grįžo 1970 metais ir nuo tada esame girdėję skirtingiausių jos interpretacijų, nors įvairovė ne tokia kontroversiška kaip dainos „Lietuva brangi“. Priežastis – racionalesnė pirmojo kūrinio muzikinė forma. Pasvalyje „Kur bėga Šešupė“ skambėjo

Diriguoja Algirdas Šumskis

Muzikos barai / 35


CHORO MAGIJA

Festivalio atidarymo koncertas įvyko Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje rugpjūčio 27 d. vakare. Grojo Lietuvos kariuomenės orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas mjr. Egidijus Ališauskas), vargonavo Rimvydas Mitkus

Renatos NEVULYTĖS nuotraukos

maloniai, sakyčiau, atspariai, tvirtai, dirigentės valingai vedama lėtoku jai tinkančiu tempu. Pirmą kartą girdėjau, kad tenorai taip reljefiškai ir spalvingai vestų savo aukštas melodines imitacijas. Nekasdienis reiškinys! Yra dėl ko pakalbėti ir apie „Giedu dainelę“ (lietuvių l. daina, chorui pritaikė Vytautas Miškinis, eil. Antano Baranausko, dirigavo Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė). Ir ji šiandien mums yra šventa relikvija, giesmė. Kaip ją giedame? Paskutinėse šventėse iš jos buvo daromas smagus valsiukas, su bangavimais, pasitūpčiojimais... Dirigentams tikrai vertėjo paklausyti, kaip ją dainuoja V. Kernagis. Problema – ne dailus išdainavimas, bet turinio suvokimas ir giesmei būdingas tempas. Kaip tik šį karta neskubus tempas, galima sakyti, orientavosi į giedojimą ir daina atrodė tar-

Muzikos barai / 36

si naujai pasidabinusi. Vytauto Kernagio dainų aranžavimą chorui ir jų buvimą dainų švenčių repertuare vertinu atsargiai. Naujų originalių dainų, platesnio nuotaikų diapazono mūsų šventėse stokojama, tik ar tą stygių gali kompensuoti V. Kernagis? Dar ir popuri – pasibėgio-

jimo per daineles žanras? Istorinio lūžio momentu, sovietizmo šešėliams traukiantis, V. Kernagis skaidrino tautos sąmonę, Ezopo kalba tyčiojosi iš to sovietizmo, bet dabar, praslinkus trims dešimtmečiams, politinė V. Kernagio ironija mažai ką bejaudina. V. Kernagis – ne chorinė klasika. Vytauto Kernagio dainų popuri chorinė aranžuotė yra nepriekaištinga, net meistriška, tačiau bendrą įspūdį gadina chorų nudainuotas, užstalėse prie bokalų nuvalkiotas priedainis „Mūsų dienos kaip šventė...“. Žanro ir nuotaikų paįvairinimui pamėgome „Ei, vaka“ (muz. ir eil. Sauliaus Petreikio, dirigavo Rolandas Daugėla) – teatralizuotą, senojo sodžiaus romantiką atkuriantį vaizdelį. Šis tas jame iš liaudies kūrybos, šis tas iš originaliosios, net modernios. Chorai Akimirka iš eitynių, žygiuoja KU choras „Pajūrio aidos“


jos dar lyg ir nenudainavo, skamba patraukliai. Ne aš vienas pastebėjau, kad šį kartą kitokia buvo ir „Dėl tos dainos“ (muz. Laimio Vilkončiaus, eil. Justino Marcinkevičiaus, dirigavo Vytautas Miškinis). Man pačiam, prisipažįstu, ši daina nelabai patikdavo, nes ir dainų šventėse, ir kai kada koncertuose ji būdavo atliekama perdėtai jausmingai, dirigentams demonstruojant save. Šį kartą buvo nežymių pertvarkymų – vietoje choro unisono epizodo (tutti, dažniausiai piano) buvo solistas iš „Ąžuoliuko“. Formaliai partitūra nepasikeitė, pakito tik muzikinis registras. Muzikinę mintį dirigentas vedė posmus jungdamas į vientisą liniją kaip kokioje kantatoje. Ir jeigu tos dainos nebūtum girdėjęs anksčiau, sakytum – gana graži nedidelė kantata. Kūrinys atsinaujino, o tai ir yra kūryba. „Lietuva brangi“ (muz. Juozo Naujalio, eil. Maironio, diriguoti buvo kviestas Lionginas Abarius, jam negalėjus atvykti dirigavo Vytautas Miškinis). Nuo ko prasidėjo jos išdailinimo menas, kurį girdime šiandien? Į švenčių repertuarą grįžo po kelių sovietinių dešimtmečių – 1975 m., muzikiniu požiūriu jau išlavėjusioje Lietuvoje. Maestro Adolfas Krogertas su legendiniu „Varpo“ choru ją rafinuotai margindavo smulkiais niuansais, lyg apeidami jos giesminį pradą. Iš tikrųjų, ar ją laikyti daina, ar giesme, aiškių motyvų lyg ir neturime. P. Bingelis ją pateikdavo statiškai, tarsi be interpretacijos, tačiau ir toks variantas prasmingas, nes daina skambėdavo būtent kaip ritualinė tautinė giesmė. Paskutinėse šventėse ją diriguodavo L. Abarius, jis demonstruodavo romantiškosios tautinės lyrikos grožį, jausmingai detalizuodavo Maironio posmus, plačios dinaminės bangos hipnotizuodavo dainininkus ir publiką. Tame būta ir meninio, ir edukacinio efekto. Pasvalio šventėje V. Miškinio interpretacija kai kam pasirodė netikėta, gal net gruboka, nes dirigentas sąmoningai iškėlė herojinį Maironio pradą ir su paskutiniu posmu („Ne veltui bočiai tave taip gynė...“) pakilo iki forte crescendo. Tuo ir užbaigė. Kam patiko, kam ne visai,

tačiau buvo pateiktas naujas, originalus tradicinės dainos variantas, kuris dainininkus ir klausytojus intrigavo, parodė, kad tautinei lyrikai taikyti nusistovėjusius interpretavimo modelius nėra būtina. „Lietuva“, „Dieve, laimink Lietuvą“, „Tėvyne dainų ir artojų“ – kone būtinos dainų švenčių dainos. Jos puikiai skamba, liejasi, dainininkai jas atlieka su užsidegimu. Tačiau pamažu dairomės, kas jas galėtų pakeisti. Viena iš tokių pretendenčių, kalbama, turėtų būti „Vardan tos Lietuvos“ (muz. Raimundo Martinkėno, dirigavo Kastytis Barisas). Ji nuotaikinga, uždega dainininkus, ir tai matėme Pasvalyje. Šventei pasibaigus ir choristams leidžiantis nuo laiptų, maestro K. Barysas užšoko ant dirigento pakylos ir dainą užvedė dar kartą. Buvo pakartota su dar geresne nuotaika. Daina kiek neįprasta: melodija ir ritmika skanduojamojo pobūdžio, lyg ir rokas, o priedainyje skamba žodžiai iš himno – „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Verta pamąstyti, ar rokas tikrai dera didžiųjų švenčių programoje, gal geriau tiktų dainininkų pasilinksminimui po šventės. Dainuojama ji neabejotinai bus, tik kur? Šventėje, kurioje giedamas šalies himnas, ji netiktų – sukarikatūrintų „Tautišką giesmę“. Pasvalyje, mažoje šventėje, ji tiko, nes buvo padainuota po „Lietuva“ ir „Dieve, laimink Lietuvą“, taigi, lyg ir po visko. O kol kas tenka dūsauti: artėja jubiliejinė šventė, kompozitoriai chorams pasiūlo tai vieną, tai kitą dainelę, tik deja, nieko tokio, kas bent kiek prilygtų latviškajai Ēriko Ešenvaldo „Dvēseles dziesma“ (Dvasingoji daina). Ir apie publiką. Ji žinojo – bus liūtis, todėl apsitaisė ne šventiniais kostiumais, o polietilenais. Rengėjai ir dainininkai būgštavo, kad žiūrovų nebus, vietoje šventės vyks antroji repeticija... Prisirinko – ir pagyvenusių, ir jaunų žmonių, šeimų su vaikais. Pasvalietiška publika palaikė peršlapusį chorą ir padėjo sukurti ŠVENTĘ. *** III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis paskatino pamąstyti apie būsimą 2024 m. jubiliejinę Dainų šventę.

Šie metai chorų gyvenime buvo pilki: koncertų mažai, atšaukta Moksleivių dainų šventė bei 2022 m. Lietuvos dainų šventė Vilniuje, neįvyko Kauno ir Klaipėdos dainų šventės. Tokie praradimai ruošiantis 2024 m. šventei, skirtai Dainų dienos 100 metų sukakčiai paminėti, – skaudus meninis ir psichologinis įtrūkis. Ateinantys metai vėl nežada didelio optimizmo. Gal dar neverta kelti panikos dėl rengimosi jubiliejinei Dainų šventei, tačiau nerimo esama. Ar įvyks proveržis, ar mūsų šventė virs tokiu epochiniu įvykiu, kokios buvo latvių ir estų jubiliejinės šventės? Ar išsipildys didieji lūkesčiai, ar sulauksime tik eilinės šventės? Optimistinių impulsų yra, bet jie silpni. Socialinėse medijose tyla. Aktualios LNKC ruošiamos laidos „Prie Vilnelės“, tačiau pasigendama aktyvesnės Lietuvos chorų sąjungos reakcijos, samprotavimų apie Dainų dienos koncepciją, dramaturgiją, repertuarą. Diskusijų, nuomonių susikirtimo nėra nei laikraštinėje žiniasklaidoje, nei svetainėje choras lt. Aktyvi tik N. Putinaitė ir jai pritariantieji, bet ar tai Dainų šventės naudai? Taigi pasirengimas gal ir vyksta, bet vėžlio žingsniais. Žinoma, chorai repertuarą paruoš, tačiau jau šiandien matyti, kad tokio monumentalaus renginio, koks buvo Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė (2009 m.), jau niekada nebebus, nes ir valdžia neskirs tiek lėšų, o ir jos dėmesys kultūrai akivaizdžiai sumenko. O juk toji jubiliejinė turėtų būti dar didingesnė, dar visuotinesnė, nes tai pačios dainų šventės šventimas. Kaistant ir drebant pasauliui, kiekviena dainų šventė mums gali būti jei ne paskutinė, tai priešpaskutinė. Bet tokias pesimistines nuotaikas gerokai praskaidrino Pasvalio festivalis ir pačių dainininkų energija. Pavieniai kolektyvai buvo pasiilgę susibūrimo į jungtinį chorą, o pliaupęs lietus tą dainininkų energiją net savaip sudvasino, šventei suteikė simbolinę prasmę. Dirigentai, kurių ne vienam teks garbė diriguoti jubiliejinėje šventėje, atnaujino savo ryšį su jungtiniu choru, o jaunesnieji labiau pajautė jo energiją, išbandė save. n

Muzikos barai / 37


SUKAKTIS

Birbynė, batuta, tenisas... Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteriui Egidijui Ališauskui – 50

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

L

iepos 6-ąją, Valstybės dieną, birbynininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, skiriamu asmenims, pasižymėjusiems uoliu ir sąžiningu darbu valstybinėje ar visuomeninėje veikloje. Egidijus Ališauskas geba derinti gausybę darbų – vadovavimą Lietuvos kariuomenės orkestrui, LMTA Liaudies instrumentų, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrų orkestrams, pedagoginę ir koncertinę veiklą. Su savo vadovaujamais orkestrais ir kitais kolektyvais, tarp jų Lietuvos nacionaliniu, Kauno simfoniniais orkestrais, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Čiurlionio kvartetu, „Vilniaus Brass“ kvintetu, Trakų festivalio orkestru, Liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“, Rygos pučiamųjų orkestru, E. Ališauskas pasirodė ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje. Aplankyta Latvija, Estija, Ukraina, Lenkija, Rusija, Švedija, Danija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija. Nuopelnus Lietuvos kultūrai liudijantis apdovanojimas E. Ališauskui buvo tarsi dovana praėjusio jubilie-

Muzikos barai / 38

jaus proga – birželio 17 d. jam sukako 50 metų. Be to, šių metų spalį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus minimas Lietuvos kariuomenės orkestro ir E. Ališkausko veiklos jame 30-metis. Įdomu, kad dabartinis kapelmeisteris orkestre iš pradžių mušė būgnus (nors buvo profesionalus birbynininkas) ir tik vėliau, 1999 m. baigęs dirigavimo bakalauro studijas, tapo šio orkestro vedliu bei dirigentu. Tad supuolus tiek daug garbingų

progų, kalbiname Egidijų Ališauską apie jo ankstyvąsias ir dabartines muzikines patirtis, įprasto ir karinio orkestro skirtumus, šeimą ir laisvalaikį.

Būsimasis birbynės virtuozas


– Gerbiamas Egidijau, kaip paminėjote savo penkiasdešimtmetį?

– Pandemijos sąlygomis suorganizuoti didelį renginį buvo sunku, todėl pasirinkome gana netradicinę erdvę – restorano „La Boheme“ vasaros terasą. „Koncertas draugams“ įvyko kitą dieną po gimtadienio – birželio 18-ąją. Jame pasirodė Lietuvos kariuomenės orkestras, jo solistai tūbininkas Giedrius Steponaitis, klarnetininkas Viktoras Kūsas ir bosistas Andrius Daugirdas. Visi kartu atlikome nuotaikingą, vasarišką muziką. – Kokie Jūsų vadovaujamų kolektyvų koncertai vyks artimiausiu metu?

– Šiandien (kalbėjomės liepos 2 d. – I. K.) vyks jau tradicinis Kristupo vasaros festivalio atidarymo koncertas „Muzika ant vandens“. Festivalio organizatorei Jurgitai Murauskienei prieš ketverius metus kilo mintis Lietuvos kariuomenės orkestrą įkurdinti

Egidijus Ališauskas, vilkintis istorinį Lietuvos kariuomenės kostiumą

laivo „Ryga“, plukdančio keleivius Nerimi, denyje. Pirmuosiuose festivalio atidarymo koncertuose atlikome G. F. Händelio kūrinį „Vandens muzika“, vėliau nusprendėme surengti koncertą ugnies tema, o šiandien skambės gamtos, paukščių ir augmenijos tematikos muzika.

Su kariuomenės orkestru Liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pasirodysime Simono Daukanto aikštėje, o vakare koncertuosime Grigiškėse ir devintą valandą vakaro prisijungsime prie viso pasaulio lietuvių, giedosiančių Lietuvos himną. Šis koncertas bus tarytum sezono pabaiga, nes prasideda atostogų metas. Į sceną grįšime vasaros pabaigoje koncertu Pakruojyje, ten pasirodysime su choru ir vargonais. – Kada ir kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?

– Jis prasidėjo ganai įdomiai. To meto berniukai paprastai sportuodavo, žaisdavo futbolą, tad man taip pat vaikystę teko praleisti stadione.

Mano tėtis buvo savamokslis muzikantas – grojo klarnetu, saksofonu, dainavo. Jis vis manęs klausdavo: „Na, kada eisi mokytis muzikos?“ Būdamas maždaug dešimties pasakiau: „Gerai, eime.“ Buvo vasaros pabaiga, stojamieji egzaminai jau pasibaigę, tačiau tėtis pažinojo Kuršėnų muzikos mokyklos direktorių birbynininką Praną Mikutį, tad buvau priimtas. Jo paprašytas atlikau keletą pratimų, padainavau, porą kartų pataikiau į tą pačią natą, be to, jau mokėjau groti klarnetu. Patikrinęs mano klausą P. Mikutis paklausė: „Gal esi absoliutininkas (turintis absoliučią klausą. – I. K.)?“ Nežinojau, kas tai yra. – Kodėl pasirinkote būtent birbynininko specialybę?

Muzikos barai / 39


SUKAKTIS – Todėl, kad klarneto mokytojo tuo metu nebuvo, o Pranas Mikutis buvo birbynininkas. Jis manęs paklausė, ar žinau, kas yra birbynė. Atsakiau, kad ne. Tuo metu tai buvo labai paklausi specialybė, veikė daug liaudies muzikos kolektyvų, nes juos lengviau išleisdavo koncertuoti į užsienį. Tos išvykos buvo viena didžiausių motyvacijų. P. Mikutis man sakė: „Galėsi keliauti, pamatysi užsienį.“ „Tai gerai, – atsakiau, – galiu groti ir birbyne.“ – Kokie pedagogai pasitaikė Jūsų muzikiniame kelyje, kokias svarbiausias pamokas iš jų perėmėte?

– Vienu svarbiausių savo pedagogų laikau Praną Mikutį. Nors jis birbynininkas, tačiau valdo daug kitų instrumentų, fortepijonu labai gerai skambina džiazą. Tai – retas reiškinys tarp birbynininkų. Jis Kuršėnuose, mano mažame gimtajame šiaurės Lietuvos miestelyje, grojo gitara, pučiamaisiais ir kitais instrumentais. Kaip pedagogas buvo labai griežtas. Gal trečioje klasėje įvyko lūžis, kai nuvijau savo berniukišką tingulį ir pats pradėjau muzikuoti, ieškoti literatūros, užduotus dalykus išmokti anksčiau, negu reikėdavo. – Buvote pirmūnas...

– Nepasakyčiau, kad iš karto. Toliau mokiausi Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų

gimnazija), birbynininko Pauliaus Vaišnoro klasėje, studijas tęsiau Lietuvos muzikos akademijoje Vilniuje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas profesorių Praną Tamošaitį. Tačiau vis dėlto pabrėžčiau, kad muzikinius pagrindus padėjo pirmasis mokytojas, nes Šiauliuose jau galėjau savarankiškai mokytis, tapau dviejų šalies konkursų laureatu. – Kas paskatino pasirinkti antrąsias bakalauro studijas – dirigavimą?

– Juo Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje įkvėpė domėtis mokytoja Regina Vaišnorienė. Mokykloje galėdavome rinktis gretutinius instrumentus ir dalykus, aš pasirinkau dirigavimą ir kankles. Dirigavimas jau tada prie manęs labai prilipo, net nekilo abejonių, ar tęsiu šias studijas. Studijuodamas birbynės specialybę lankiau dirigavimo paskaitas pas prof. Valentą Leimontą, vėliau perėjau į dirigavimo fakultatyvą pas prof. Juozą Domarką. 1996-aisiais baigęs magistro studijas (birbynės specialybė), dar trejus metus mokiausi dirigavimo. – Dabar pats esate pedagogas. Kokiomis svarbiausiomis vertybėmis vadovaujatės dirbdamas šį darbą?

– Save laikau senesnio sukirpimo pedagogu. Man svarbiausia darbštumas, sąžininigumas, atvirumas, natūralumas. Žinoma, šių dienų situacija

truputį kitokia, nes daugelis sako, kad esminis muzikos pedagogikos principas – vaikus supažindinti su instrumentais, juos sudominti. Tačiau mano tikslas ir siekis yra toks: jeigu imiesi kokio nors darbo, jį privalai padaryti geriausiai. Šį principą sėkmingai taikau dirbdamas su studentais LMTA, skatindamas juos siekti geriausių rezultatų. Taip pat mokau ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, kurioje šį principą taikyti yra šiek tiek sudėtingiau. Vis dėlto galiu pasidžiaugti būsimais dešimtokais, jie iš tiesų yra labai geri mokiniai. Su jais praėjusį pavasarį sugebėjome parengti dvi programas. Nors mano metodas gal kiek ir pasenęs, tačiau jaučiu, kad jis pasiteisina. Agituojant mokinius siekti paties geriausio rezultato, jie pradeda domėtis, važinėti į konkursus ir jiems ima labai neblogai sektis. – Kaip Jūsų gyvenime atsirado Lietuvos kariuomenės orkestras?

– Karinis orkestras atsirado labai įdomiomis aplinkybėmis. 1991 m. vasaros pabaigoje, kai studijavau pirmame kurse, dirigentas ir pedagogas Justinas Jonušas, muzikologo prof. Vytauto Landsbergio paskatintas suburti Lietuvos kariuomenės orkestrą, atėjo į Lietuvos muzikos akademiją ir surinko nedidelį būrį studentų naujam kolektyvui. Klarnetininkas, su kuriuo studentų bendrabutyje gyvenau viename kambaryje, po savaitės man pasiūlė ateiti į orkestrą groti mušamaisiais. Nors gyvenime to nebuvau daręs, pasiūlymą priėmiau. Susitikus su J. Jonušu jis manęs pasiteiravo, kur mokausi. Atsakiau, kad studijuoju birbynę Lietuvos muzikos akademijoje pas Praną Tamošaitį. Paklausė, ar esu mušęs būgną. Ne, nemušęs. „Tai gerai, išmoksi, eik.“ Taip prasidėjo mano karjera Lietuvos kariniame orkestre. Iš pradžių svarsčiau, kaip man pavyks išsilaikyti orkestre, nes akademijoje buvo ir profesionalių būgnininkų. Tačiau taip susiklostė, kad man teko mušti didįjį būgną, lėkštes, o profesionalai grojo rimtesniais instrumentais. Lietuvos kariuomenės orkestrui diriguoja majoras E. Ališauskas

Muzikos barai / 40


– Kuo karinis orkestras skiriasi nuo įprasto?

– Svarbiausia karinio orkestro paskirtis – dalyvauti oficialiuose užsienio valstybių vadovų sutikimuose, iškilminguose Lietuvos kariuomenės ceremonialuose, valstybinių švenčių progomis vykstančiuose renginiuose. Bet orkestras rengia ir koncertus Lietuvos visuomenei, jo įrašai skamba per radiją ir televiziją. Mes dalyvaujame ir karinėje veikloje. Pavyzdžiui, šiuo metu priimame žmogų griežti fleita, bet jis turės išeiti ir bazinį karinio parengimo kursą. Jis jau perėjo rimtą medicininę apžiūrą, buvo patikrinta jo fizinė forma – reikėjo padaryti nustatytą skaičių atsispaudimų, atsilenkimų, nubėgti tris kilometrus. Dabar jo laukia 11–12 savaičių karinė tarnyba, ir tik tuomet jis galės pradėti groti orkestre. – Ir šį kelią turi nueiti kiekvienas orkestro muzikantas?

– Taip. Be to, mes visi turime šaudymo, fizinio parengimo pratybas. Ir tai gerai, nes kuo tampame vyresni ir brandesni, tuo labiau reikia fizinės veiklos. – Kaip atrodo Lietuvos kariuomenės orkestro kasdienybė?

– Kaip ir visi kiti orkestrai, kiekvieną rytą repetuojame. Vos ne kas antrą ar trečią dieną turime dalyvauti protokoliniuose renginiuose priimant prezidentus, ministrus ir kitus politinius asmenis. Pavasarį ir rudenį mums privalomas fizinio parengimo patikrinimas, išeiname į dešimties kilometrų žygį su visa ekipuote.

– Kada įgijote majoro laipsnį? Ko reikia norint jį gauti?

– Esu laikinai einantis majoro pareigas, tad kol kas apie tai neverta kalbėti. Buvau vyresnysis seržantas, vėliau įgijau leitenanto laipsnį. Sie-

Alfredo PLIADŽIO nuotr.

Aštuonerius metus dirbau būgnininku, kartu studijuodamas birbynę ir dirigavimą. 1999 m. atsirado poreikis orkestre turėti vedlį, vadinamąjį tamburmažorą (vyriausiąjį būgnininką). Šiam vaidmeniui tikau, nes kaip tik baigiau dirigavimo studijas, tad tapau Lietuvos kariuomenės orkestro vedliu ir dirigentu. Šių metų spalio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje švęsime orkestro 30-metį.

kiant karinių laipsnių Lietuvos karo akademijoje reikia baigti specialius kursus. Jau daugiau kaip dešimt metų dalyvauju NATO šalių orkestrų inspektorių ir dirigentų konferencijose, kuriuose diskutuojame apie karinių orkestrų tendencijas, kalbame ir apie jų vadovų bei narių laipsnių problemą. Kongresuose dalyvauja dirigentai, turintys pulkininkų leitenantų, pulkininkų laipsnius, tad tikimės, kad tokius laipsnius galėsime įgyti ir Lietuvoje. – Kokios įsimintiniausios su Lietuvos kariuomenės orkestru patirtos akimirkos žvelgiant iš trisdešimties metų perspektyvos?

– Per metus turime apie 130–140 renginių, tad nežinau, kiek tūkstančių jų būta... Galbūt labiausiai įsimintini pučiamųjų orekstrų festivaliai, marširavimai stadionuose arba sporto salėse, Vakaruose vadinami tattoo. Puikiai atsimenu 1999 m. Vokietijos Kaizerslauterno mieste vykusį tokio pobūdžio festivalį, kuriame susirinko pilnas stadionas žiūrovų. Taip pat išskirčiau prieš dešimt metų vykusį orkestro jubiliejinį koncertą, kuriame atlikome Carlo Orffo „Carmina Burana“. Iš tiesų visi koncertai, vykstantys Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, bei proginiai renginiai palieka labai didelį įspūdį. Ne kartą esame groję Palangos koncertų salėje. Esame pasirodę su žymiais atlikėjais, tarp jų eufonininku Stevenu Meadu, Vakarų Europoje puikiai žinomu tromboni-

ninku Ispanijoje gyvenančiu argentiniečiu Lito Fontana. – Kuo skiriasi Jūsų vadovaujamų orkestrų pobūdis, specifika, aura?

– Darbas su Lietuvos kariuomenės orkestru reikalauja profesionalumo, didelio tempo, o LMTA daugiausia dėmesio reikia skirti edukacijai. Šiuo metu Liaudies instrumentų katedroje gana sudėtinga situacija, nes turime tik du birbynininkus, o kanklininkių – vienuolika. Aukso amžius buvo, kai prieš dešimt metų ir seniau turėjome per trisdešimt studentų, tada galėdavome nemažai koncertuoti. Prieš trejetą metų, padedant obojininkui prof. Robertui Beinariui, atgaivinome LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros orkestrą, užgesusį daugiau kaip prieš penkiolika metų. Su atgimusiu orkestru iš karto laimėjome pirmą vietą Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate. Šiuo metu aktyvus grojimas kiek sustojo, nes dėl pandemijos viskas persikėlė į internetinę erdvę. Edukacinė veikla man labai patinka, nes studentai yra labai motyvuoti, dega noru groti, muzikuoti, pažinti muzikos meną. Jie suteikia sparnus dirbant paprastą, kasdienį darbą.

– Kartu su orkestrais nemažai keliaujate. Kokios šalys, kelionių nuotykiai labiausiai įsiminė?

– Nuotykių buvo... Pavyzdžiui, daugiau kaip prieš dvidešimt metų Hamburge, Vokietijoje, važiuojant estakada sugedo autobusas. O mašinų

Muzikos barai / 41


SUKAKTIS muziką, klasika man ir dabar artimesnė, tačiau nėra žanro, kurio nemėgčiau. Labai patinka svingas, tenka atlikti ir Lotynų Amerikos, estradinę muziką. Iš pradžių diriguoti svingą, džiazą buvo gana sudėtinga, turėjau perprasti šios muzikos specifiką. – Kada geriau jaučiatės: grodamas solo birbyne, diriguodamas ar dirbdamas su studentais auditorijoje?

LMTA liaudies instrumentų orkestrui diriguoja E. Ališauskas

– Kiekviena veikla man vienodai svarbi. Tiesa, kartais diriguojant orkestrui atrodo, kad mieliau jau gročiau birbyne, mažiau būtų streso, bet grodamas birbyne mąstau, kaip būtų

gera ir lengva diriguoti... Viskas priklauso nuo to, ką diriguoju ar groju. Pedagoginis darbas – atskira niša, bet taip pat maloni, nes nuolatos atrandu ką nors nauja. Stengiuosi mokiniams ir studentams mokymosi medžiagą pateikti kuo tiksliau, visada rankose turiu birbynę ir rodau, kaip reikia atlikti tam tikras kūrinių vietas. Taip mokiniai geriau perpranta atlikimo specifiką. – Esate be galo veiklus žmogus. Iš kur semiatės įkvėpimo, energijos?

– Net nežinau, turbūt toks gimiau. Galbūt tai lemia ir zodiako ženklas, juk dvyniai visuomet nerimastingi ir veiklūs. Ir mano mama visada buvo ir yra labai aktyvi. Pabrėžčiau dar ir sportą, kuris mane lydi visą gyvenimą. Jei ne muzika, turbūt būčiau sportininkas, nes mane kvietė į sporto mokyklas. Po įvairių sportinių užsiėmimų bėgdavau į muzikos mokyklą, o po jos lėkdavau į rankinio ar futbolo varžybas. – Kokiu sportu užsiimate dabar?

– Visą gyvenimą man svarbiausias buvo futbolas, gal dėl to, kad mūsu namas buvo penkiasdešimt metrų nuo stadiono. 1988 m. Lietuvos jaunųjų futbolininkų „Odinio kamuolio“ turnyre mūsų komanda pelnė antrą vietą, po jo mane iš karto pakvietė į Birbynininkas Egidijus Ališauskas ir dainininkai Virgilijus Noreika bei Dainius Puišys

srautas didžiulis... Vokiečių kariškiai per kelias valandas mums suorganizavo autobusą, jį vėliau padovanojo Lietuvos kariuomenei. Tuo metu mes daug keliaudavome, po kelis kartus per metus, išmaišėme beveik visą Europą. Itin didelį įspūdį paliko Prancūzijos gamta ir aukšto lygio festivaliai. Taip pat išskirčiau ir vieną Danijos festivalį, kurį globojo šios šalies princas. Festivalis pasižymėjo griežta disciplina – į renginį reikėjo atvykti prieš valandą, kad neatsitiktų nieko nenumatyta ir kad sekundžių tikslumu visi išeitų į sceną. Gastrolių būta daug, o dabar jų mažiau tiek dėl pandemijos, tiek dėl finansinių priežasčių. – Kokią muziką Jums mieliausia atlikti?

– Studijuodamas prof. Juozo Domarko klasėje diriguodavau klasikinę

Muzikos barai / 42

Su žmona Aiste


Kuršėnų suaugusiųjų rinktinę, joje žaidžiau trejus metus. Šiuo metu daugiausia laiko skiriu tenisui, juo susižavėjau prieš penkiolika metų. Kartais dalyvauju varžybose, kaip tik liepos viduryje vyks Lietuvos kariuomenės teniso turnyras. – Ar tenisą galima laikyti pagrindiniu Jūsų laisvalaikio užsiėmimu?

– Greičiausiai taip. Žinoma, daug laiko praleidžiu bibliotekose, ieškodamas naujų kūrinių orkestrams ir studentams.

– Jūsų šeimos nariai taip pat muzikuoja. Dukra Akvilė netgi yra Lietuvos rekordininkė – jauniausia rečitalio atlikėja. Ar savo atžalas kryptingai vedate muzikos keliu, ar tikitės, kad jie tęs šeimos tradiciją?

– Kartu su žmona kanklininke Aiste Bružaite pastebėjome, kad abi mūsų atžalos – 7-erių Lukas ir 6-erių Akvilė – gerai dainuoja, todėl nuvedėme juos mokytis ir kol kas jiems labai neblogai sekasi. Akvilės balsas yra žemokas, o Lukas turi diskanto balselį, tokį, kokiu dainavau ir aš. Muzikos mokyklos chore mane vadindavo lakštingala. Tarp kokių penkiolikos merginų buvau vienintelis diskantas, ir man sakydavo – na, lakštingala, padainuok aukštai, nes man lengvai pavykdavo pasiekti antrosios oktavos sol, la ir si. Ir Luko lygiai toks pat balselis: nėra galingas, nėra platus, bet labai tikslus intonaciškai. Važiuodami mašina įjungiame Lotynų Amerikos džiazą, ir Lukas tiksliai paniūniuoja trimito ar kito instrumento partiją, nors ji grojama labai greitai, šešioliktinėmis natomis. Dabar svarstome, kokiu instrumentu vaikai galėtų groti, tačiau vis dar esame klausinėjimo stadijoje. Akvilė,

žinoma, sako norinti skambinti kanklėmis, ir tai suprantama, nes žmona Aistė kankliuoja. Dukra namuose vis pabando kanklėmis pagroti šiuolaikinę muziką, o Luką tikriausiai mėginsime leisti groti mušamaisiais. – Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt dar turite neįgyvendintų muzikinių ir nemuzikinių svajonių?

– Vieną svajonę turiu, bet dar nežinau, ar ji kada nors bus įgyvendinta. Noriu išmokti profesionaliai dainuoti. Dar prieš dvidešimt metų kalbinau savo ilgametį bičiulį baritoną Vytautą Juozapaitį, kad imtųsi mane mokyti, tačiau iki šiol taip ir nepavyko pradėti vokalo studijų. Tad gal dabar, po penkiasdešimties metų, pavyks... – Jei būtų galima laiką atsukti atgal, ar rinktumėtės tokį patį kelią?

– Sunku pasakyti, nes paauglystėje rimtai svarsčiau apie profesionalaus futbolininko karjerą. Tačiau jei būčiau pasirinkęs sporto kelią, dabar jau būčiau pensininkas. O muzika yra muzika, ji lydės visą gyvenimą.

– Ko palinkėtumėte sau po dešimties metų?

Spalvingos akimirkos: tenisas, istoriniai kariuomenės kostiumai, koncertuojanti šeima...

– Palinkėčiau energijos ir smalsumo, noro ko nors siekti, mokytis ir išarti dar vieną kitą naują dirvoną. – Dėkoju už pokalbį.

n

Muzikos barai / 43


IŠ ARTI

Vargonininko ananta: Jurgita Kazakevičiūtė Lukrecija STONKUTĖ

P

RIEŠ 110 METŲ LIETUVIŲ VARGONININKAS, KOMPOZITORIUS, PEDAGOGAS IR CHORO DIRIGENTAS JUOZAS NAUJALIS ĮSTEIGĖ VARGONININKŲ MOKYKLĄ IR DRAUGIJĄ (1911), KITAIS METAIS MINĖSIME KAUNO MUZIKOS MOKYKLOJE J. NAUJALIO ĮSTEIGTOS VARGONŲ KLASĖS (1922) ŠIMTMETĮ. ABI LIETUVOS VARGONININKŲ BENDRUOMENEI REIKŠMINGOS SUKAKTYS YRA GERA PROGA SU RYŠKIAUSIAIS IR AKTYVIAUSIAIS MŪSŲ VARGONININKAIS PAKALBĖTI APIE JŲ VEIKLĄ, VARGONŲ MUZIKOS SKLAIDĄ IR KITAS AKTUALIJAS. PUBLIKACIJŲ CIKLĄ „VARGONININKO ANANTA“, PRAĖJUSIAME NUMERYJE PRADĖTĄ POKALBIU SU TOMU BAKUČIONIU, TĘSIU ŠNEKINDAMA VARGONININKĘ JURGITĄ KAZAKEVIČIŪTĘ – AKTYVIAI KONCERTUOJANČIĄ ATLIKĖJĄ IR PEDAGOGĘ.

Muzikos barai / 44


Sielai artima muzika

Pasirinkimai

– Pasikalbėti susitikome iškart po Jūsų solinio koncerto Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Kaip jaučiatės?

– Kokie ryškiausi prisiminimai kyla atsigręžus į Jūsų vaikystę Utenoje?

– Labai gerai. Man visada smagu groti Arkikatedroje – vargonai nepaprastai patogūs, jais galima išgauti daug spalvų, o ir akustika puiki. Šis koncertas yra Nacionalinės vargonininkų asociacijos (NVA) jau ketvirtus metus organizuojamo ciklo „Vox organi Cathedralis“ dalis. Džiaugiuosi, kad šiandien turėjau progą atlikti sielai artimą muziką – Gabrielio Pierné Preliudą ir Kantileną, op. 29, bei Jeano Langlais Viduramžišką siuitą (Suite Médiévale“), op. 56. Šių, kaip ir kitų prancūzų kompozitorių kūryba pasižymi lankstumu, joje daug laisvės, ir tai mane žavi. Ruošiuosi kito genialaus kompozitoriaus – W. A. Mozarto – 230-ųjų mirties metinių paminėjimui. Tai jau šimtaprocentinė mano sielos muzika! Jos klausausi, kai esu pavargusi ar prireikus sukaupti mintis. Mozarto muzika man asocijuojasi su švara, skaidrumu, tvarka ir džaugsmingumu.

laiką atgal, manau, kad labiau būčiau norėjusi lavinti techninius įgūdžius. Vis dėlto esu nepaprastai dėkinga savo dėstytojui. Iki šiol prisimenu jo žodžius: „Visada planuok savo laiką. Muzika yra kaip sportas – turi laikytis režimo.“ Tuo laikotarpiu „iššukavau“ kultūrinį Kauną: pirmame kurse kone kas antrą dieną lėkdavau į Muzikinį teatrą (žinojau visą repertuarą ir atlikėjus), vyresniuose kursuose buvau ištikima filharmonijos, Kauno dramos teatro, muziejų lankytoja. Gyvenau bendrabutyje su dar dviem merginomis, tapome draugėmis visam gyvenimui. Mūsų, pianistų, kurse mokėsi būsimas operos solistas Edgaras Montvidas. Jis labai gražiai dainuodavo per solfedžio pamokas, mokytoja sakydavo: ,,Edgarai, gal Jūs pabandykite pereiti į dainavimo specialybę?“ Jis ir pabandė...

– Mano vaikystė buvo labai graži, rami, taiki. Gimiau ne menininkų šeimoje, tad nežinau, iš kur dar pradinėse klasėse kilo noras mokytis groti. Atkakliai prašiau mamos, kad nuvestų mane į Utenos meno mokyklą. Mama norėjo, kad mokyčiausi groti akordeonu, bet per pirmą pamoką mokytojai su ašaromis akyse išlemenau, kad iš tikrųjų noriu skambinti fortepijonu. Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė į fortepijono klasę. Na, ir ačiū Dievui. Su didžiausiu malonumu lankiau visas muzikos pamokas, tėvams nė karto neteko raginti manęs groti. Mano pirmoji mokytoja buvo Renata Veličkienė – reikli ir charizmatiška pedagogė.

– Akivaizdu, kad pažintis su muzikos menu buvo maloni, nes baigusi meno mokyklą išvykote mokytis į Kauno Juozo

– Ar baigusi konservatoriją buvote tikra dėl savo profesinio kelio?

– Buvau tikra, svajojau būti pianiste. Tai, kad įstojau į vargonus – veikiau atsitiktinumas. Kai vyko stojamieji egzaminai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, buvo labai daug norinčių studijuoti fortepijoną. Vieną dieną pamačiau koridoriumi skubantį vargonininką prof. Leopoldą Digrį. Mano būsimas vyras išsyk sureagavo: ,,Žiūrėk, Digrys! Pasiteiraukime, galbūt galėtum laikyti stojamąjį egzaminą į vargonų specialybę? Manau, verta apsidrausti, nes pianistų labai daug.“ Profesorius operatyviai sureagavo ir po valandos jau grojau egzamine. Taip įstojau į dvi specialybes.

– Daugelis nustemba. Wolfgangas, kaip ir jo tėvas Leopoldas, dirbo vargonininku Zalcburgo katedroje. Mozartas yra pasakęs garsiąją frazę: „Vargonai – instrumentų karalius.“ Tikrai keista ir iki šiol spėliojama, kodėl kompozitorius praktiškai nieko tam karaliui neparašė. Bet yra nemažai adaptuotų jo kūrinių vargonams ir jie puikiai skamba. Man yra tekę aranžuoti nemažai Mozarto opusų, tarp jų Andante iš Koncerto fortepijonui Nr. 21 C-dur (mano dukrai Rūtai tai pats gražiausias kūrinys). Ruošiuosi Mozarto kūrinių įrašams, o gruodžio mėnesį Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje planuoju koncertą ,,Prie vargonų su Mozartu“. Jame dalyvaus ir sopranas Gunta Gelgotė, atliksime arijų iš kompozitoriaus mišių, operų, ,,Requiem“, bažnytinių sonatų, kūrinių fortepijonui bei orkestrui transkripcijų ir originalių opusų vargonams. Labai džiaugiuosi projekto idėja, nes pasirinkti kūriniai nereikalauja didelių vargonų, tad ateityje tokį koncertą bus galima surengti įvairiuose Lietuvos kampeliuose.

Manto BARTAŠEVIČIAUS nuotr.

– Mozartas ir vargonai?..

Jurgita Kazakevičiūtė po koncerto „Sakralinės muzikos valandos“

Gruodžio konservatoriją.

– Tai buvo naujas, iššūkių kupinas etapas. Konservatorijoje specialybės mokiausi pas tuometį fortepijono skyriaus vedėją Alfredą Andruškevičių. Jis mane skatino mąstyti filosofiškai, nenorėjo, kad gročiau automatiškai. Žinoma, kai mintyse atsuku

– Kaip pavyko derinti dvejas studijas?

– Buvo tikrai nelengva. Fortepijoną studijavau pas prof. Rūtą Rikterę (Ibelhauptienę), o vargonus – pas Audrą Telksnytę. Vargonai man buvo visiškai naujas instrumentas, jais grojant naudojamos visai kitos raumenų grupės. Pamenu, pagrojus fortepijonu ir vėliau ruošiantis vargonų paskaitai, rankos neklausydavo, persiorientuoti pavykdavo tik po kelių valandų. Be to, buvo neįmanoma lankyti abiejų specialybių paskaitų – trūko laiko. Supratau, kad turiu pasirinkti vieną pagrindinį instrumentą.

– Bet iš kur buvo kilęs toks didžiulis ryžtas groti dviem instrumentais?

Muzikos barai / 45


IŠ ARTI – Turbūt iš jaunatviško entuziazmo! Iš pradžių vargonai buvo kaip žaidimas, juk kūrinėliai atrodė tokie apgaulingai lengvučiai, palyginti su tuo repertuaru, kurį grojau fortepijonu. O kaip juokinga groti kojomis! Bet pamažu vargonų pasaulis mane įtraukė. Pirmoji dėstytoja A. Telksnytė buvo nepaprasta pedagogė, žavi asmenybė, visą gyvenimą jai būsiu dėkinga už įpliekstą meilę vargonams. Deja, po metų mylima dėstytoja išėjo iš akademijos. Labai verkiau, bet reikėjo toliau gyventi, noras vargonuoti nedingo. Patekau pas dėstytoją Balį Vaitkų ir jau nuo antro kurso studijavau tik vargonų specialybę. Per B. Vaitkaus paskaitas gilindavomės į smulkiausias technines grojimo detales, jo aštri klausa nepraleisdavo jokių netikslumų. Studijuojant magistrantūroje, prof. Virginija Survilaitė atskleidė filosofinę vargonų meno esmę.

Patirtys – Kokią įtaką grojimui vargonais padarė fortepijono pažinimas?

– Įdomus klausimas. Fortepijono dėstytojos Rūtos Rikterės mokymas turėjo teigiamo poveikio grojimui vargonais. Profesorė labai preciziškai natose pažymėdavo kiekvieną dinamikos ženklą, kiekvieną štrichą, reikalaudavo dirbti su metronomu. Tai šiek tiek varžė mano laisvą, romantišką natūrą, tačiau kaip būsimai vargonininkei toks darbas buvo gyvybiškai reikalingas. – Porą metų tobulinotės Zalcburgo ,,Mozarteumo“ universitete.

– Pasinaudojau atsiradusia galimybe studijuoti Zalcburge. Lygiagrečiai studijavau ,,Mozarteume“ ir LMTA pirmame magistrantūros kurse. Buvo sudėtinga palikti šeimą, vos trejų metų dukrą. Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris palaikė mane ir perėmė visus šeimos reikalus. Zalcburgo universitete studijavau vargonus pas nuostabų profesorių Heribertą Metzgerį. Jis buvo vargonų fanatikas gerąja prasme: daug koncertuodavo (beje, 1972 m. yra laimėjęs J. S. Bacho konkursą Leipcige), rašydavo straipsnius apie vargonus ir visada rasdavo laiko studentams

Muzikos barai / 46

Po koncerto

surengti ekskursijas į Italijos, Vokietijos, Austrijos, Nyderlandų bažnyčias. Pamatėme daugybę puikių instrumentų ir turėjome galimybę jais pagroti. Šiuo metu profesorius dirba Zalcburgo katedros (Dom zu Salzburg) vargonininku. Studijų metu man teko dirbti Šv. Vitalio bažnyčios vargonininke. Gyvenau bažnyčios pastate, todėl galėjau praktikuotis nors ir naktimis. Klebonas užsiėmė labdaringa veikla ir daugelį atvykusių studentų iš užsienio priimdavo gyventi į savo jaukius namus. Turėjome namų šeimininkę Elizabeth, kuri buvo rūpestinga ir mylinti kaip mama. Žinoma, neapleidau ir fortepijono. Jį studijavau pas japonę profesorę Hiroko Miki. Ji buvo nuostabi mokytoja – profesionali, geros širdies, bet ir japoniškai santūri. Viename koncerte man teko groti net tris F. Chopino koncertinius etiudus. Šalia vargonų studijų paruošti tokią fortepijoninę programą buvo kosmosas. – Austrija – vienas svarbiausių aukštosios kultūros centrų. Ar toji terpė pakeitė Jūsų požiūrį į meną?

– Taip, ten aiškiai suvokiau, kad norint tapti profesionalu reikia nepaprastai daug dirbti ir neužmigti ant laurų.

– Ir mokslų vis negana… Grįžusi dar dvejus metus studijavote vargonų meno aspirantūroje LMTA. Ką Jums davė šios studijos?

– Įgijau meno licenciato laipsnį. Vargonavimo įgūdžius tobulinau pas prof. Virginiją Survilaitę. Puikiai sutarėme, draugiškai dirbome, ji man padėjo ruoštis rimtiems konkursams ir meistriškumo kursams. – Konkursų rezultatai buvo nepaprastai geri.

– Esu dalyvavusi daugelyje tarp-

tautinių vargonininkų konkursų Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. Tai neįkainojama patirtis siekiant tobulėti, visiems patarčiau nebijoti iššūkių. Tarptautinis M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursas buvo mano didelė svajonė ir tikslas, jo siekiau ne vienus metus. Šiame konkurse dalyvavau 2003 metais (tuomet pavyko patekti į antrą turą) ir 2007-aisiais – tada laimėjau pirmąją premiją. Deja, taip sutapo, kad konkurso metu mano mamytė iškeliavo į amžinybę, tai sužinojau prieš pat antrojo turo perklausą. Kažkokiu būdu neleidau sau emociškai ,,subyrėti“ ir atlikau programą. Patekau į finalą, bet jis vyko laidotuvių dieną. Neketinau jame groti, tačiau vyras paskatino taip pagerbti mamos atminimą. Taigi tą pačią dieną įvyko laidotuvės ir mano pasirodymas finale... Grojau ,,autopilotu“, viskas vyko kaip sapne. Tuo metu visiškai negalvojau apie save, jaudulį – norėjau tik atlikti programą iki pabaigos, nes nuovargis buvo milžiniškas. Vienas iš programos kūrinių buvo Broniaus Kutavičiaus sonata ,,Ad patres“, parašyta pagal Čiurlionio paveikslų ciklą ,,Laidotuvių simfonija“. Tikiu, kad man padėjo jėgos iš aukštai.

Pedagoginiai džiaugsmai – Šiuo metu dirbate Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dėstote bendrąjį fortepijoną ir akompanuojate Baleto skyriaus mokinių pamokose. Kuo Jums įdomus pedagoginis darbas?

– Esu dėkinga likimui, kad dirbu geriausioje menų mokykloje Lietuvoje! Jos mokytojų kolektyvas profesionalus, kūrybingas ir draugiškas, o pedagoginis darbas kupinas kasdienių iššūkių ir atradimų. Labai įdomu stebėti mokinį, kuris pradeda nuo nulio, palaipsniui atranda muzikos pasaulį ir tampa profesionalu. Man, kaip mokytojai, yra didžiulė laimė vesti jį tuo keliu ir kartu džiaugtis pasiekimais. – Kokia akompanavimo baleto šokėjams specifika?

– Tai visai kitoks grojimo pobūdis, ypač klasikinio baleto pamokose. Iš pradžių visiems pianistams būna nelengva, nes galima puikiai groti


sudėtingiausius F. Liszto etiudus ir nesuprasti, kaip teisingai atlikti dviejų ketvirtinių šuoliukų muziką. Geras baleto akompaniatorius grojimu turi kelti šokėjus į orą. Taip pat reikia išmanyti šokio judesių specifiką, tempus, žinoti, kur dėti akcentus ir t. t. Tenka taikytis prie šokėjų. Įgijau nemažai baleto žinių, labai žaviuosi šiuo žanru. Domiuosi, kaip mūsų mokyklos Baleto skyriaus mokiniams sekasi dalyvauti konkursuose, koncertuose, egzaminuose. Sakyčiau, dabar yra Baleto skyriaus aukso amžius, nes turime labai daug gerų mokytojų ir perspektyvių jaunųjų šokėjų. – Su mokyklos vadovybe esate sutarusi, kad mokysite norinčius lankyti vargonų fakultatyvą. Ar per visus darbo metus sulaukėte daug mokinių?

– Deja, nedaug. Mokykloje vaikai labai užimti, jiems sunku rasti laiko dar vienam dalykui. Nebent pasitaiko tokių užsidegusių mokinių kaip Tu, kurie žino, ko nori, ir atkakliai dirba. Mielai laukiu visų, svajojančių groti vargonais. Svarbiausia, kad kojomis jau pasiektų vargonų pedalus (juokiasi). – Kodėl M. K. Čiurlionio menų mokykloje nėra vargonų specialybės?

– Stinga lėšų geriems vargonams mokykloje. Jei mokiniai girdėtų kokybiškai skambantį instrumentą, natūraliai atsirastų norinčių mokytis juo groti. Be abejo, reikia ir vadovybės palaikymo, ir mūsų pačių iniaciatyvos. Šiuo metu mokykloje su Tomu Bakučioniu esame du vargonininkai. Džiugu, kad direktorius Dainius Numgaudis mėgsta vargonų muziką, tad bendromis jėgomis stengsimės įgyvendinti svajonę.

Koncertinės idėjos – Esate aktyviai koncertuojanti vargonininkė, visoje Lietuvoje rengiate pasirodymus kaip solistė, ansamblių narė. Koks šiandien vargonų muzikos koncertų poreikis?

– Pagal tai, kiek turiu veiklos, vargonų muzikos koncertų poreikis nemažas. Lietuvoje turime labai daug muzikos festivalių, į kuriuos esame kviečiami. Pavyzdžiui, Šv. Mato tarptautinis vargonų muzikos festivalis Anykščiuose, Kristupo vasaros festivalis, koncertų ciklas ,,Vox organi

Cathedralis“ Vilniuje ir daugybė kitų. Žiemą vargonų muzikos koncertų sumažėja, nes dauguma bažnyčių nėra šildomos, tad kaip galima groti, kai ten vos penki laipsniai šilumos? Bet tai geras metas kurti muzikinius planus ir mokytis naujas programas. – Ar vargonų muzikos koncertų būtų mažiau, jeigu ne festivaliai arba pačių atlikėjų inicijuojami projektai?

– Tada koncertų būtų labai mažai. Deja, mes neturime asmeninių vadybininkų, tad nuolat privalai siūlytis pats ir tik tuomet muzikinės veiklos ratas pradeda suktis. Noriu pasidžiaugti Nacionalinės vargonininkų asociacijos veikla šioje srityje, nes ypač sunkūs praėję karantininiai metai buvo labai vaisingi. Parengėme edukacinių videopamokų apie vargonus ciklą ,,Didelės ir mažos instrumentų karaliaus paslaptys“. ,,YouTube“ platformoje paskelbėme šešias videoapybraižas – muzikos pamokas apie vargonų ir jų muzikos raidą bei žymiausius XV–XX amžiaus kompozitorius. Jau ketvirtus metus iš eilės vyko edukacinis ciklas ,,Instrumentų Karalius kviečia“, dedikuotas J. S. Bachui, koncertų ciklas ,,Vox organi Cathedralis“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, tikimės tęsti koncertus ir Šv. Pranciškaus vargonų muzikos festivalyje Klaipėdoje. Vargonų meistras Alvydas Šeduikis pagal licencijuotą brėžinį pagamino nešiojamuosius vargonėlius, juos ketiname panaudoti edukaciniame projekte, pagal kurį vaikus supažindinsime su vargonais – rodysime, kaip tie vargonėliai jų akyse sudedami iš detalių ir ima skambėti. Planuojame važinėti po Lietuvos darželius ir mokyklas. Mums, vargonininkams, tai nepatirtas dalykas, mat instrumentą galėsime vežiotis. Turint tokį instrumentą galima rengti daugiau koncertų su vokalistais ir įvairiais ansambliais, taigi reikia tikėtis, kad mūsų, vargonininkų, visada reikės.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su aktoriumi Rolandu Kazlu rengiant Petro Ebeno kūrinio ,,Pasaulio labirintas ir širdies rojus“ premjerą?

– Rolandas Kazlas – aukščiausio lygio profesionalas. Aktorius nuodugniai gilinosi į kūrinio tekstą, į repeticijas visada ateidavo punktua-

liai, nusiteikęs rimtai dirbti. Gal nuskambės netikėtai, bet kūrybiniame procese Rolandas sau neleidžia jokių pajuokavimų. Labai džiaugiuosi, kad pavyko pakviesti bendradarbiauti tokią asmenybę. Jis – aktorius-intriga, nenuspėjamas, lankstus. XX antrosios pusės čekų kompozitoriaus Petro Ebeno kūrinyje ,,Pasaulio labirintas ir širdies rojus“ darniai susilieja muzika ir XVII a. čekų filosofo, humanisto, pedagogo ir teologo Jano Amoso Komenskio tekstas. Premjeros parengimas pareikalavo daug jėgų, bet tikrai buvo verta. Esu dėkinga Kristupo vasaros festivalio ,,Sakralinių valandų“ koncertų Šv. Kazimiero bažnyčioje koordinatorei Renatai Marcinkutei už kvietimą atlikti šį kūrinį festivalyje.

Iššūkiai – Akivaizdu, kad mėgstate šiuolaikinę vargonų muziką. Ar koncertuojant bažnyčiose dažnai tenka susidurti su konservatyviu kunigų požiūriu į repertuarą?

– Tikrai tenka. Bet sakyčiau, kad kunigai vengia ne šiuolaikinės vargonų muzikos, o kūrinių pavadinimų, kurie nėra sakralūs. Bet yra daugybė ekstremaliai skambančių kūrinių „šventais“ pavadinimais, ir tada jie esą tinkami atlikti. Ar pavadinimas lemia muzikos sakralumą? Tai labai plati tema.

– Ar neatrodo, kad toks kunigų požiūris į vargonų muziką šiek tiek kertasi su tikėjimo tiesa, skelbiančia, jog Dievas myli visus ir viską?

– Man atrodo, kad labai kertasi. Aš leisčiau bažnyčiose atlikti įvairesnę vargonų muziką, nes netikiu, kad vargonininkai grotų nederamus kūrinius. Deja, pasitaiko absurdiškų draudimų. Vienu metu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje nebuvo leidžiama atlikti J. S. Bacho fantazijų, preliudų ar fugų – buvo teigiama, kad tokioje muzikoje nėra nieko sakralaus, be to, Bachas buvo protestantas... Šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi į gerąją pusę. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su dabartiniu Arkikatedros klebonu Virginijumi Česnulevičiumi, kuris visapusiškai palaiko vargonų meną. – Kas lemia vis mažėjantį vargonų

Muzikos barai / 47


IŠ ARTI specialybės studentų skaičių?

– Miglotos perspektyvos. Juk nesinori gražiausių savo metų paaukoti veiklai, iš kurios negalėsi valgyti duonos. Lietuvoje koncertuojantys vargonininkai dirba pagal individualios veiklos pažymas. Bet jeigu jie neturi dar ir kito darbo, tuomet išgyventi praktiškai neįmanoma. Bažnyčios vargonininko finansinė padėtis labai priklauso nuo kunigo malonės, reta bažnyčia įdarbina vargonininką su visomis socialinėmis garantijomis. Toks gyvenimas labai nestabilus ir nesaugus, greičiausiai tai yra viena priežasčių, kodėl vis mažiau žmonių Lietuvoje renkasi studijuoti vargonų specialybę. Štai Vokietijoje yra kitaip: ten atsižvelgiama į išsilavinimo lygį ir pagal tai skaičiuojamas darbo užmokestis. Koncertuojančio ar bažnyčios vargonininko veikla mūsų šalyje dažniausiai yra sielos atgaivai, stabilias pajamas gaunant iš kitur. Kita vertus, jeigu tikrai myli savo darbą, nori jį dirbti – rasi, kaip tai daryti. Visada būsi reikalingas, tik reikia mokėti bendrauti ir bendradarbiauti, kurti naujas programas ir turėti drąsos save siūlyti.

Žvilgsnis į ateitį – Nuo 2017-ųjų esate Nacionalinės vargonininkų asociacijos valdybos narė. Su kokiomis vargonų meno problemomis susiduriate?

– Visuomenė labai menkai pažįsta vargonų kultūrą. Organizuojant koncertinę ir edukacinę veiklą, tenka sugaišti daug laiko įrodinėjant, kodėl tai yra įdomu ir svarbu. Dažnai, ypač provincijoje, žmonės vargonus įsivaizduoja tik kaip liturginių apeigų instrumentą ir daugiausia, ką girdėję, yra Bacho Tokata ir fuga d-moll.

– Kokios norėtumėte vargonų meno ateities Lietuvoje?

– Norėčiau, kad atsirastų daugiau vargonus restauruojančių ir remontuojančių įmonių. Lietuvoje yra daug vargonų, kuriais būtų galima groti, tačiau jie apverktinos būklės. Liūdna, kad niekas nieko ir nesiruošia daryti, nes labai brangu. Taip pat noriu, kad daugiau jaunimo ryžtųsi studijuoti vargonų meną. Svajoju, kad Naciona-

Muzikos barai / 48

linėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje atsirastų kokybiškas instrumentas ir vargonų specialybė. – Ką Jums reiškia vargonai?

– Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Grojimas vargonais mane įkvepia ir mobilizuoja, repertuaro įvairovė suteikia daug kūrybinės laisvės. Tai ir įdomus muzikinis bendradarbiavimas su kolegomis solistais bei įvairias muzikos kolektyvais. Beje, galiu praktikuotis tiek, kiek noriu, nes namuose turiu vargonus. Juos pagamino mano vyras! Žinoma, tai elektroninis instrumentas, bet pedalus jis išdrožė savo rankomis. Į kompiuterį esu atsisiuntusi geriausių Europos vargonų skambesio, netgi su aidu, įrašų. Tai leidžia tiksliau pajusti įvairių stilių muziką ir mokytis ją perteikti. Kiekvieną kartą stengiuosi atskleisti kūrinio esmę ir emociją, kas grojant vargonais ypač svarbu. Juk dažniausiai klausytojams esame nematomi, todėl čia nieko nesužavėsi blizgančia suknele ir artistiniais gestais. Klausančiojo neapgausi… – Jeigu ne instrumentų karalius – kas tuomet?

– Kadaise buvau sugalvojusi tapti aktore, bet tokį laiką yra išgyvenęs gal kas antras žmogus. Pamenu, po koncerto Palangoje kalbėjomės su Rolandu Kazlu, ir jis pasakė: ,,Kokie tėvai savo vaikams gali linkėti tokios nelaimės – būti aktoriumi...“ Ši jo frazė sutrikdė ir privertė susimąstyti: išties, aktorius yra gyvas tiek, kiek jis scenoje. Muzikantams šiuo požiūriu gal kiek geriau. Taip pat mane žavėjo ir vis dar žavi medicina. Kai studijų metais buvau išėjusi motinystės atostogų, svarsčiau, ar nebūtų verta stoti į mediciną ir tapti šeimos gydytoja. Bet muzika vėl įtraukė! Jei kokiu nors būdu vargonai dingtų iš mano gyvenimo, rinkčiausi fortepijoną. n

Stanislovas ABROMAVIČIUS

M

ECOSOPRANAS JUDITA LEITAITĖ – VIENA RYŠKIAUSIŲ IR AKTYVIAUSIŲ LIETUVOS KAMERINĖS MUZIKOS ATLIKĖJŲ, TARPTAUTINIŲ KONKURSŲ LAUREATĖ, LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS DAINAVIMO KATEDROS DOCENTĖ. 2004 M. SOLISTĖ APDOVANOTA VYTAUTO DIDŽIOJO ORDINO RITERIO KRYŽIUMI, 2005 M. JAI PASKIRTA VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJA, 2015 M. ĮTEIKTAS KULTŪROS MINISTERIJOS GARBĖS ŽENKLAS „NEŠK SAVO ŠVIESĄ IR TIKĖK“, 2017 M. – KELIŲ NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSTEIGTAS MEDALIS „UŽ NUOPELNUS VILNIUI IR TAUTAI“.

Juditos seneliai Vincas ir Domicelė Leitos gyveno Vargulių kaime, Balninkų valsčiuje (dabar – Kurklių sen., Anykščių r.). Gausi Leitų šeima – joje augo dešimt vaikų – valdė nedidelį ūkelį. Vaikai turėjo tapti ūkininkais, tad nuo mažens buvo pratinami prie darbų. Baigę Balninkų pradinę mokyklą, Leitų vaikai toliau nesimokė. Sūnus Albinas turėjo labai gražų balsą, kai užtraukdavo dainą per šienapjūtę ar jaunimo vakarėlyje, ne viena mergaitė ašaras šluostydavosi... Vargulių kaimo žmonės buvo dideli savo šalies patriotai. Jono Leitos sūnus Antanas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kovojo už nepriklausomybę 1919–1921 m., apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Po tarnybos grįžo gyventi į tėviškę. 1944 metais trys iš keturių sūnų – Jonas, Alfonsas ir Albinas – buvo šaukiamojo amžiaus, tik jauniausiam Stasiui dar negrėsė paėmimas į sovietų kariuomenę. Leitų vaikams iškilo klausimas: ką daryti? Jonas ir Albinas nutarė slapstytis. Prasidėjo neramios naktys – kaip ir visiems Lietuvos vyrams, nepanorusiems tarnauti okupantams. Jonas slapstėsi namuose, tačiau 1945 m. pradžioje buvo suimtas. Ir nors įkliuvo be ginklo, jį tardė ir kan-


Garbinga Juditos Leitaitės šeimos istorija

kino, klausinėjo apie brolį Albiną, reikalavo išduoti partizanus. Greitai tėvai sužinojo, kad sūnus kalinamas ir kankinamas kažkuriame lageryje, ten 1945 m. pabaigoje žuvo. Albinas Leita tapo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės Nikodemo Liškausko-Beržo būrio partizanu Omu. Nikodemas puikiai žinojo, kad partizaniniame kare tik nedaugeliui bus lemta išgyventi, tad pastebėjęs savo būrio kovotojo Albino Leitos talentą dainuoti, matyt, norėjo padėti vaikinui išlikti. Albinas nebuvo vienintelis N. Liškausko bandytas išsaugoti gabumų turintis jaunuolis – su vado sutikimu gyventi į miestus svetimomis pavardėmis buvo išlydėti ir dar keli jauni vyrai. 1944 m. gruodį Albinas Leita-Omas pasitraukė iš būrio, ir, kad būtų atleistas nuo mobilizacijos, įsidarbino Panevėžio geležinkelyje. Tačiau po kelių mėnesių pasijuto nesaugus: gavo žiną, kad suėmus brolį Joną ieškomas ir jis. 1945 m. kovą grįžo į gimtuosius kraštus. Iš pradžių susirado Jono Karaliaus partizanų grupę, paskui įstojo į Milušio vadovaujamą būrį, kuris veikė Kurklių šile. 1946 m. rugsėjo 23 d., kai vyrai slapstėsi Užunevėžio miške, Albinas LeitaOmas su Antanu Vaitkūnu-Čiulbučiu buvo išduoti suimto partizano Siminkevičiaus. Bunkeryje kareiviai rado keturis šautuvus ir šovinių, tačiau Albinas Leita neprisipažino ir kartojo, kad slapstėsi be ginklo, o šautuvai buvę nuo anksčiau, juos čia radę. Deja, draugas teigė kitaip, viską prisipažino. Prisipažinimą iš A. Leitos tardytojai visus metus bandė išgauti kankindami: lupo odą, daužė taip, kad neaugo plaukai. Tik 1947 m. liepos 13 d. Vilniaus garnizono karinis tribunolas nuteisė jį 10 m. kalėti ir 5 m. tremties, buvo konfiskuotas visas turtas. A. Leita Taišeto lageryje kalėjo iki 1955 m. rugpjūčio, į Lietuvą grįžo 1956-aisiais. Tėviškėje gyventi neleista, tad įsikūrė Kaune pas tetą Eleonorą Stankevičienę. Vedė savo jaunystės draugę, kraštietę ir būrio vado Jono Karaliaus giminaitę Emiliją Karalytę. Leitų šeima išsinuomojo kambarėlį Varpo gatvėje, vėliau gyveno kitur. Užaugino dukterį Juditą ir sūnų Mindaugą. Duktė paveldėjo Albino pomėgį dainuoti.

Muzikos barai / 49


IŠ ARTI

IŠ JUDITOS LEITAITĖS PRISIMINIMŲ ŠEIMOS ISTORIJOS NUOTRUPOS Mano tėtis Albinas Leita gimė 1921 m. spalio 16 d., tad šie‑ met jam būtų sukakę šimtas metų. Iš dešimties senelio Vinco Leitos ir močiutės Domicelės Gudėnaitės vaikų dar gyva teta Genutė, jau seniai perkopusi devyniasdešimt, ir kiek jaunes‑ nė teta Bronė. 2020 m. Ukrainoje mirė paskutinis tėvelio bro‑ lis Stasys, o brolis Alfonsas gyvenimą baigė Leningrade. Dar buvo dvi tėvelio seserys – Eleonora (mirė 1963 m.) ir Danutė

Partizanas Albinas Leita-Omas,1956 m.

DAINAVAU NUO MAŽUMĖS

Albino ir Emilijos Leitų šeima, 1968 m.

(mirė 1993 m.). Tėvelis pasakojo ir apie žuvusį brolį Joną. Kiti du vaikai mirė labai maži. Mano mamytė Emilija Karalytė gimė dabar jau išnykusia‑ me Pabaldonės kaime, Molėtų r., už 7 km nuo Balninkų. Jos tėveliai Stasys ir Marijona augino tris vaikus. Kai mamai buvo dvidešimt septyneri, ją su močiute Marijona ir broliais Juozu ir Mykolu, kaip tada sakyta, visam gyvenimui ištrėmė į Permės sritį (senelis Stasys jau buvo miręs). Nepabūgę pavojų, po po‑ ros metų per kelis mėnesius sugebėjo slapta parsigauti į Lie‑ tuvą. Beje, turiu mamos tremtyje išsaugotą medalioną ir languo‑ tą nosinę su saujele gimtosios Lietuvos žemės (rožinį, man at‑ rodo, įdėjom jai į karstą). Pabėgusi iš tremties mama kelerius metus slapstėsi. Brolius sugavo ir vėl ištrėmė į Magadaną, iš kur jie grįžo jau Stalinui mirus, visiškai be sveikatos. Gyveno mama su močiute ir pas gimines, ir pas svetimus žmones, augino jų vaikus. Juk močiutei įsidarbinti be doku‑ mentų buvo neįmanoma. Žinau, kad daug vėliau ji rašė malo‑ nės prašymus, net pačiam Vorošilovui, ir tada gavo teigiamą atsakymą. Susirado kažkokį menkutį darbelį „Tulpės“ kavinėje Kaune. Močiutė mirė 1964 m. Toks gyvenimas visiškai pakirto mamytės sveikatą ir nervus, ji mirė 1979 m.

Muzikos barai / 50

Aš gimiau Kaune, buvau labai laukiamas vaikas. Mamytę nuo šv. Kalėdų stalo išvežė į gimdymo namus ir 1959 m. gruo‑ džio 27-ąją, apie vidudienį, apsireiškiau aš... Buvau vėlyvas vaikas, tėveliai jau artėjo prie keturiasdešimties. Jie susituokė 1958 m. Kaune, sobore. Dar ilgai saugojau mamos vestuvinę žalsvo šilko suknelę su juodu kaspinėliu. Kiek pamenu iš mamos pasakojimų, kai gimiau, ji verku‑ si, kad aš tokia negraži. Teta Stasė, mamos sesuo, su cepelinų puodu atėjusi aplankyti naujagimės, pamatė tamsaus gymio juodaplaukę nuolat rėkiančią mergaičiukę. Gyrė, kad esu gra‑ ži, matyt, nuoširdžiai meluodama... Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo džiaugtis tėvai, kai jų duktė pradėjo dainuoti. Dainuodavau laiptinėje, vonioje, ruošdavau programas Kalėdų seneliui. Kalėdos mums būdavo neišpasakyta šventė, ir dabar jaučiu tuos kvapus: žalios eglu‑ tės, žvakelių, verdamos šaltienos, kepamų pyragų, vanilės, cinamono ir net dovanų. Po kelių dešimtmečių kaip prabė‑ gusios vaikystės prisiminimą įrašiau diską „Skrendančios Ka‑ lėdos“. Dainavau chore, mergaičių ansamblyje, klausydavausi Elenos Čiudakovos, nes televizija visada transliuodavo nauja‑ metinę „Traviatą“. Mokiausi groti akordeonu. Tais laikais tai buvo labai ma‑ dinga, nes pianinui įsigyti trūko pinigų. Visai netikėtai mo‑ kykloje mūsų jauna entuziastinga muzikos mokytoja Marija Simonaitienė „Dainų dainelės“ konkursui pradėjo ruošti mer‑ gaičių ansamblį. Jame aš dainavau pirmu balsu! Dainavau, matyt, garsiai ir gražiai, nes mokytoja sumanė mane parengti ir kaip solistę. Išmokome A. Kačanausko harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Kad aš našlaitėlė“ ir Ž. B. Vekerleno „Pavasarį“. Konkurso atranka iš pradžių vyko Kaune, ten aš gerai pasirodžiau, tad dainavau ir Vilniuje, Lietuvos televizijoje. Tai buvo pirmoji to‑


Petro KATAUSKO nuotr.

kia muzikinė laida Lietuvoje, ji tapo be galo populiari. Komisijoje – žinomi dai‑ nininkai B. Grincevičiūtė, M. Aleškevičiū‑ tė, Z. Paulauskas, N. Ambrazaitytė... Ir aš tapau laureate! Dar gavau labiausiai žiū‑ rovams patikusios atlikėjos prizą. Sunku įsivaizduoti mano džiaugsmą, o ką jau‑ tė televizorius apgulę tėveliai, giminės! Buvau labai laiminga, grįžau namo tikra žvaigždė. Po konkurso gavau pasiūly‑ mą mokytis konservatorijoje. Nė viena mokyklos šventė ar garbingų svečių apsilankymai neapsieidavo be manęs. Pamenu, dainavau savo be galo mėgs‑ tamam rašytojui Juozui Baltušiui, jam buvau pristatyta kaip mokyklos pasidi‑ džiavimas. Kaip sakiau, vaikystėje gyvenome labai vargingai. Grįžęs iš Sibiro tėvelis dirbo sargu, mama – virėja. Pas mus daž‑ nai atvažiuodavo giminių, o aš su broliu Mindaugu, dabar jau mirusiu, vasaras Baku, sąjunginis M. Glinkos konkursas, 1987 m. leisdavome pas juos kaime. Kiek nuos‑ tabių dainų ten girdėjau! Tik tarp dainininkų mano tėčiui lygių DAINA PADĖJO IŠGYVENTI nebuvo. Pasakojo, kad jau nuo pat mažų dienų jis dainuoda‑ Gerai prisimenu 1968-ųjų sausio 17-ąją, nors buvau dar vo: ganydamas gyvulius, talkindamas ūkio darbuose. Kai už‑ vaikas. Lyg šiandien matau savo tėtį, verkiantį prie radijo im‑ traukdavo grįždamas iš vakaronių, skambėdavo visa apylinkė. tuvo. Pasakė, kad mirė Kipras Petrauskas. „Koks nuostabus Sakė, jaunas buvo sveikas, darbštus, visada geros nuotaikos, dainininkas, o Dieve, koks talentas mus paliko...“ – tokie buvo draugiškas. Per dešimt metų, praleistų Sibiro lageryje, neteko mano tėčio žodžiai. sveikatos, susigadino nervus. Sugrįžęs neturėjo savo pasto‑ Pasirodo, vaikystėje aplinkiniai jį vadindavo antruoju Ki‑ gės, bet dažnai dar užtraukdavo dainą. pru Petrausku. Deja, man teko girdėti tik jau sergančio tėčio dainavimą. Kai jis užtraukdavo „Graži tu, mano brangi tėvyne“, visi nutildavo, likdavo tik tėčio balsas: labai stiprus, gražaus tembro, kupinas spalvų, švarus kaip krištolas... Jau dabar, pati dėstydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dainavimą, galiu pasakyti, kad jis turėjo Visagalio duotą dovaną... Mu‑ zikalumas, klausa buvo įgimti: juk tėtis gaidų nepažinojo, iš klausos dainuodavo girdėtas melodijas. O, kad būtų galėjęs mokytis! Deja, tuometės sąlygos tam buvo nepalankios. Apie karą, trėmimus tėtis man pasakodavo nedaug. Apie išgyvenimus kalėjime, kankinimus per tardymus aš jau pati perskaičiau archyvuose Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Partizanu jis neilgai tebuvo, nes besislapstančius tėvynės gy‑ nėjus išdavė jų vadas. Žinoma, šiandien visų tos išdavystės aplinkybių nežinome. Juk visko buvo tais kruvinais laikais... Tėvelio sesuo Genovaitė pasakojo, kad kai tėvelis sėdėjo Ukmergės kalėjime, jo aplankyti iš Vargulių ji eidavo pėsčio‑ mis 25 km. Vėliau tėtis kaip politinis kalinys buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir dar penkeriems metams tremties. Po Stalino mirties net lageryje viskas palengvėjo. Teta mena, kad tėvelis savo laiškuose jai yra rašęs, jog tada kaliniai jau daly‑ vaudavo kažkokiuose renginiuose, kitaip sakant, saviveikloje. Kai tėtis uždainuodavo, jo paklausyti ateidavusi lagerio val‑ džia, prižiūrėtojai. Tėtis net gaudavo kažkokių lengvatų. Daina jam padėjo išgyventi... Pirma „Dainų dainelė“, 1974 m.

Muzikos barai / 51


IŠ ARTI

Rusų muziejuje Sankt Peterburge, 2009 m.

SAVO GYVENIMĄ SUSIEJAU SU MUZIKA Saugau tėčio nuotrauką, kurią jis 1956 m. vasario 14 d. iš Čiūnos lagerio, buvusio netoli Taišeto (Irkutsko sritis), atsiuntė mano tetai Bronei. Kitoje nuo‑ traukos pusėje užrašė: „Bronytei nuo brolio Albino“ ir gal savo sukurtos dai‑ nos posmą, kuris atspindėjo tėvelio bū‑ seną, jo menišką sielą ir tvirtybę: „Tegu žydi alyvos / Ant tavo laukų, / Nusipinki Su prof. S. Malcevu vainiką / Iš jųjų žiedų. // Neduok, kad nukristų / Nuo jųjų rasa, / Kad nežūtų jaunystė / Graži, nekalta.“ Po metų tėtis, atbuvęs Sibire beveik dešimt gražiausių gyve‑ nimo metų, grįžo į Lietuvą. Jau praradęs sveikatą, be specialy‑ bės, be pragyvenimo šaltinio. O svarbiausia, su tremtinio žyme. Jam buvo 37-eri. Įsidarbino Kauno medžio apdirbimo kombi‑ nate sargu. Apie kokį dainavimą, savo jaunystės svajonę, jis dar galėjo galvoti? Reikėjo išgyventi. Neturėjome savo kampo, apie 12 metų Kaune nuomojome kambarį, gyvenome bendrabutyje. Atsidaviau dainavimui. Tada tapau giminės pasididžiavi‑ mu... Savo gyvenimą susiejau su muzika, studijavau konserva‑ torijoje. Taip, balsą aš paveldėjau iš tėčio, bet tik labai nedide‑ lę jo dalį, nes tėčio balsas buvo nepakartojamas ir geresnis... Šiaip tai visa mūsų giminė buvo balsinga. Ir tetos gražiai dai‑ nuodavo, ir močiutė Domicelė daug dainų mokėjo, bet tėtis buvo nepralenkiamas. Labai džiaugiuosi, kad tęsiu šeimos ir giminės dainavimo tradicijas.

lenkiamą R. Strausso, H. Wolfo, R. Sch‑ manno kūrinių atlikėją, vokalo žvaigždę, žymiausią 20 amžiaus vokiečių kilmės sopraną Elisabeth Schwarzkopf (1915– 2006). Tuo metu dirbau Lietuvos nacio‑ nalinėje filharmonijoje, ir man į rankas pakliuvo bukletas apie vasaros kursus Zalcburge. Ten puikavosi Schwarzkopf pavardė, kuri man buvo dainavimo ir interpretacijos etalonas: daug valandų praleisdavau klausydama jos įrašų, ban‑ dydavau mėgdžioti, kopijuoti. Sutikusi Filharmonijos direktorių G. Kėvišą pa‑ sakiau, kad noriu važiuoti į Austriją pas Schwarzkopf. Jis pritarė, kad jei važiuoti, tai tik pas ją. Parašiau laišką „Sommer aka‑ demie“ administracijai ir gavau atsakymą, kad atsiuntusi dokumentus galiu atvykti. Kursų pradžia – 1990 m. liepą, kaina už mokslą man buvo visai prieinama. Nuvykau į Zalcburgą, tokį išdailintą miestelį kaip iš atviruko. Apsigyvenau studentų bendrabutyje ir nustatytu lai‑ ku pasiruošusi mokslams nuėjau į aka‑ demiją. Bet ne taip paprastai, kaip man atrodė, vyko tie kursai. Pasirodo, pas garsenybę atvažiuodavo galybė įvairaus amžiaus mokinių, tačiau ji pasirinkdavo tik 12 žmonių, vadinamų aktyviųjų, su kuriais dirbdavo ji pati ir koncertmeiste‑ ris. Kiti, pasyvieji, pamokas galėdavo tik stebėti. Schwarzkopf surengė tokį mini kon‑ kursą: reikėjo padainuoti po vieną dainą, o ji atsirinksianti, su kuo dirbs (mūsų buvo apie 80). Aš pradėjau dainuoti Mozarto „Kada Luiza degino savo neištikimo mylimojo laiškus“, bet po 12 taktų ji mane sustabdė ir paklausė, iš kokios esu šalies. „Iš Lietuvos, – sakau, – iš Vilniaus“. Ji truputį pagalvojo ir sako: „Ja, ja, Wilno“. Taip iš karto tapau jos aktyviąja mokine. Vėliau dar gavau kvietimą atvykti mokytis į jos namus Šveicarijoje.

ELISABETH SCHWARZKOPF PAMOKOS Per savo karjerą sutikau daug įžymių ir garsių žmonių. Apie vieną gyvenimo epizodą norėčiau papasakoti, nes man vie‑ nintelei iš Lietuvos atlikėjų teko mokytis, stažuotis pas nepra‑

Muzikos barai / 52

Taikomosios dailės muziejuje su gitaristu S. Krinicinu, 2004 m.


KUO DAUGIAU DAINUOTI LIETUVIŠKAI

Koncertas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, 2008 m.

Turiu kelis Schwarzkopf laiškus, ji visada atsakydavo – tikras vokiškas pareigingumas. Mokslai buvo nelengvi. Gal ir gerai, kad nesupratau vokiš‑ kai, nes mokytoja, kai pristigdavo jėgų aiškinti ar susinervin‑ davo, pradėdavo kalbėti vokiškai, ir liedavosi tokie žodeliai, kad tik laikykis. Aš mūsų pamokas įsirašiau į magnetofonėlį. Buvau paruošusi R. Schumanno vokalinį ciklą „Moters meilė ir gyvenimas“, H. Purcello arijų, W. A. Moczrto dainų ir Kerubino arijetę, ariją iš operos „Figaro vedybos“, taip pat G. Fauré dai‑ nų. Lietuviškai ji man dainuoti neleido, sakė, jei nori dainuoti Lieder, privalai ne tik kalbėti, bet ir galvoti vokiškai. Ji buvo labai priekabi, nepraleisdavo nė vienos klaidelės. Kartą vieną frazę kartojome gal pusę pamokos, bet kai jau iš‑ eidavo, tai būdavo galima įrašyti į plokštelę. Buvo negailestin‑ ga, iš mūsų ašarų tik juokdavosi... Viena studentė, neišlaikiusi įtampos, išbėgo iš auditorijos trenkusi durimis. Schwarzkopf nusišypsojo ir pasakė: „Labai gerai, dainuoti gali tik stipriau‑ sieji.“ Kursai vyko mėnesį, mes turėjome tik po dvi pamokas per savaitę. Schwarzkopf jau tada buvo ligota, ją kankino artritas ir kartais pamokas vesdavo pusiau gulėdama. Iš pradžių aš jos neatpažinau: savo žydėjimo laiku ji buvo neišpasakyta gra‑ žuolė (jos nuotraukos dar iki šiolei puošia Zalcburgo parduo‑ tuvių vitrinas), o tada ji, juoda suknele, su basutėmis, lazdele rankoje, man pasirodė suvargusi. Buvo likusi tik nepakartoja‑ ma šypsena... Matyt, nuėjusi nuo scenos, ji mažiau paisė savo išvaizdos, bet, aišku, daug ką lėmė savijauta. Daviau sau žodį išmokti vokiškai ir mokiausi kaip pašėlusi, nes jau žinojau, kad kitais metais važiuosiu pas ją į Ciurichą. Ji mane išskyrė iš kitų savo mokinių, tik labai apgailestavo, kad aš neturiu geros dainavi‑ mo mokyklos. Pačios Elisabeth vokaliniai duomenys buvo ku‑ klūs, bet žėrinti technika jai leido dainuoti viską.

Laikas bėga. Dar norėčiau sugrįžti į tuos metus, kai gimė mano sūnus Dainius, vėliau duktė Paulina, – kad galėčiau pati juos auginti. Kai jie augo, man dažnai tekdavo išvažiuo‑ ti į gastroles, tada su jais bū‑ davo mano anyta, vyras. Taip, vaikams skirdavau laiko, bet ne tiek, kiek norėjau... Koncertuoju ir dabar. Be‑ veik kiekvieną sekmadienį giedu Lietuvos bažnyčiose, tik žiemą gal mažiau dėl že‑ mos temperatūros. Lietuvoje yra apie 600 bažnyčių, iš jų esu aplankiusi apie 200 – pagalvokite, kiek tai daug! Šimtai koncertų atokiose vie‑ tovėse, kaimuose (jų net že‑ mėlapiuose nėra, bet turiu viską susirašiusi). Kartais ten nėra instrumentų, labai šalta. Teko ir su kaili‑ niais dainuoti, ir prie krosnies. Ko tik nepasitaikė net ir man brangiose Kurklių, Želvos, Balninkų, Alantos, Kavarsko bažny‑ čiose. Užunvėžio bažnytėlėje nebuvo jokio instrumento, bet mes dviese su dukterimi vis tiek koncertavome... Dainuoju ir užsienyje, bet pirmiausia Lietuvoje, stengiuo‑ si kuo daugiau kitų šalių kompozitorių kūrinių atlikti lietuviškai. Čia man padeda poetė Ra‑ mutė Skučaitė, puikiai verčianti iš visų kalbų. n

Su sūnumi Dainiumi Daukšiu ir dukra Paulina Daukšyte-Šereckiene

Muzikos barai / 53


MOKSLO LINK

Menas kaip transcendentalinis mokslas Imantas Jonas ŠIMKUS

ANOTACIJA

Po Arthuro Schopenhauerio nebuvo ryškesnių pasiekimų bandant pagrįsti meno vertę epistemologiniu požiūriu. Straipsnio tikslas – aptarti meną kaip tikrąjį pažinimo būdą, tiksliau, dialektiškai pagrįsti meną kaip transcendentalinį mokslą. Šiuo tikslu pirmiausia siekta išsiaiškinti, ką tiksliai reiškia Schopenhauerio estetinio patyrimo samprata. Tai skatina pasaulyje egzistuojantis aktualus disputas dėl meninių tyrimų prasmės ir apskritai galimybės bei jiems vis dar prikišamas moksliškumo stygius. Drįstame teigti, kad šie priekaištai dažnu atveju sietini ne su meninio tyrimo žanro specifiškumu, bet taikytini patiems meno tyrėjams, kurie pakankamai neįvertina filosofijos svarbos ir jos visuotinai pripažįstamų pasaulio aiškinimo metodų, todėl dažnu atveju koncentruojasi į atskirybių tyrinėjimą, taip bandydami apeiti bendrų bei abstrakčių meno veikimo principų aiškinimą.

ĮVADAS

Arthuras Schopenhaueris savo didžiausiame ir svarbiausiame veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ (Die Welt als Wille und Vorstellung, 1819) estetinę patirtį apibūdina kaip pagrindinę pažinimo formą. Autorius drąsiai teigia, kad epistemologijoje po Immanuelio Kanto vokiečių filosofų nieko doro nebuvo nuveikta. Pats Schopenhaueris deklaruoja savo požiūrį grindžiantis Kanto filosofijos kritika, tačiau jokiu būdu jos neneigiantis, o tik taisantis fundamentalias Kanto tyrinėjimo spragas. Atsispirdamas nuo Kanto filosofijos sukeltos mąstymo

Muzikos barai / 54

revoliucijos, Schopenhaueris detaliai bando išsiaiškinti, kaip apskritai galimas ir kaip veikia žmogiškasis pažinimas. Savo ruožtu šio straipsnio autorius drįsta teigti, kad po Schopenhauerio nebuvo ryškesnių pasiekimų bandant meno vertę grįsti epistemologiniu požiūriu. Straipsnio tikslas – aptarti meną kaip tikrąjį pažinimo būdą, tiksliau, dialektiškai pagrįsti meną kaip transcendentalinį mokslą. Tai skatina pasaulyje egzistuojantis aktualus disputas dėl meninių tyrimų prasmės ir apskritai galimybės bei jiems vis dar prikišamas moksliškumo stygius. Šie priekaištai dažnu atveju sietini ne su meninio tyrimo žanro specifiškumu, bet taikytini patiems meno tyrėjams, kurie pakankamai neįvertina filosofijos svarbos ir jos visuotinai pripažįstamų pasaulio aiškinimo metodų bei dažnai koncentruojasi į atskirybių tyrinėjimą, taip bandydami apeiti bendrų bei abstrakčių meno veikimo principų aiškinimą. Ši pozicija galbūt sulauks kritiško vertinimo – individualumu pasižymintiems meno tyrimams netaikytinas mokslinio tikrumo reikalavimas. Tačiau, užbėgdami tam už akių, atsakome Schopenhauerio citata: „<...> moksliškumo esmę sudaro ne tikrumas, o sisteminė pažinimo forma, grindžiama laipsnišku perėjimu nuo bendrybės prie atskirybės.“ (Schopenhauer 2012: 111).


GROŽIS KAIP KELIAS Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų. Pakvietei, sušukai ir suskaldei mano kurtybę, suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai mano aklybę, paskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau ir alkstu, ir trokštu, tu palietei mane ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu (Augustinas 2019: 10.XXVII.38). Šiuo nuostabiu tekstu Bažnyčios tėvas Augustinas iš Hipono kalba apie Kūrėjo grožį. Tačiau mums žinoma, kad minėtam autoriui nebuvo svetimas ir platonikų, kurių idėjų hierarchijoje grožis užima išskirtinę vietą, mokymas. Tai – vienintelė dvasiškumo forma, kurią žmogus gali pažinti savo jausmais ir kuri veda žmogų nepažinių teisingumo, gėrio idėjų link. Dauguma pasaulio religijų skelbia, kad Dievas, kuris kartu yra ir tobulas gėris, išmintis, tiesa, žmogui nepažinus. Žinoma, kad judėjai Jahvės nevaizduoja ir kad šis nevaizdavimas simbolizuoja visapusį Dievo tobulumą, kurį išvydus žmogui dėl savo menkumo veikiausiai tektų išnykti. Pagal biblinį pasakojimą Esantysis (Jahvė) Mozei pasirodo degančio krūmo pavidalu, ir šis Dievo poelgis suprantamas kaip išskirtinio atvirumo Mozei aktas. Izraelio tautai Dievo pasirodymas sukeldavo mirties baimę, mat tikėta, kad žmogus, pamatęs Dievą, negali išlikti gyvas, todėl Mozė, išvydęs degantį krūmą, „užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą“ (Šventasis Raštas 1998: Iš 3, 6). Dievo nevaizdavimo tradiciją perėmė ir islamas. Krikščionybėje Dievas nusižemina iki žmogaus ir jam apsireiškia Kristaus pavidalu, tačiau tai nėra judėjų Dievo Tėvo veidas, tai Kristaus žmogiškosios prigimties veidas, todėl šv. Augustinas rašo, kad Kristus „pažvelgė į mus pro kūno tinklus, paviliojo ir uždegė, ir mes bėgame paskui jo kvapą“. Bet „kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra: matysime tokį, koks yra, Viešpatie, bus [leista] mums, ko kol kas dar negalime“ (Augustinas 2019: 13.XV.18). Sunkus Kristaus dviejų prigimčių prieštaringumas buvo išspręstas 451 m. Kalcedono susirinkimui paskelbus kristologinę dogmą: Jėzus Kristus yra vienas asmuo – tikras Dievas, gimęs prieš visus amžius iš Tėvo, ir tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos (Trijonis 2002: 26). Absoliutaus Dievo neprieinamumo žmogiškajam menkumui naratyvas regimas ir panteistinėje tradicijoje: visiems puikiai žinoma tragiška Semelės baigtis jai išvydus Jupiterį. Tačiau Apvaizdai būdinga grožio sa- Arthuras Schopenhaueris

vaime idėja žmogui yra pažini, ji gali reikštis per jo jausmus ir, tiesiogiai siedamasi su Absoliuto tobulumu, vesti Jo link, nepažinios tiesos ir gėrio savaime link. Todėl „visa yra gražu, nes tu tai tveri, bet štai tu, kuris sutvėrei visa ką, esi neapsakomai gražesnis“ (Augustinas 2019: 13.XX.28). Garsiajame Thomo Manno apsakyme „Mirtis Venecijoje“ šią mintį ypač taikliai ir poetiškai perteikia Ašenbacho vizijoje pasirodantis Sokratas: Nesgi vien tik grožis, mano Fedrai, vien tik jis vertas meilės ir sykiu yra regimas. Ir, įsidėmėk, mano Fedrai, jis yra ta vienintelė dvasiškumo forma, kurią mums leista pažinti jausmais ir kurios dėka mes nepalūžtame. Kas iš mūsų liktų, jeigu visa tai, kas yra dieviška, – ir išmintis, ir dorybė, ir tiesa – reikštųsi per mūsų jausmus? Argi ištvertume ir nesudegtume iš meilės, kaip kadaise akivaizdoje Dzeuso atsitiko Semelai? Taip, grožis jautrios širdies žmogui yra kelias į dvasią, bet tik kelias, tik priemonė, mažasis Fedrai... Ir kaip tik tas vylingas mergininkas išreiškė

Muzikos barai / 55


MOKSLO LINK labai subtilią mintį: būtent tas, kuris myli, yra dieviškesnis už tą, kuris yra mylimas, nes pirmajame, o ne antrajame esąs Dievas, – gudriausią ir, galbūt, pašaipiausią mintį, kokia kada atėjo kam į galvą (Mann 1976: 176). Kitaip tariant, dieviškesnis yra tas, kuris geba suvokti, patirti grožį, o ne pats yra grožio objektas. Tas, kuris geba suvokti ne tik gamtos grožio objektus, tačiau ir žmogaus kuriamus meno objektus. Schopenhaueris šį gebėjimą sieja su genialumo sąvoka, kuri esanti estetinio patyrimo sąlyga: „Genialumas – privaloma estetinės intuicijos sąlyga, todėl pastaroji visada pasireiškia kaip reta išimtis“ (Mostauskis 2016: 51). Šioje vietoje verta stabtelėti, kad galėtume tikslingai, niekur nenukrypdami judėti užsibrėžto tikslo link, būtent dialektiškai pagrįsti meną kaip transcendentalinį mokslą. Norėdami tai padaryti, negalime sau leisti nė vienos dialektinio aiškinimo spragos, todėl pirmiausia sieksime išsiaiškinti tikslią Schopenhauerio estetinio patyrimo sąvokos reikšmę. Lieka viltis, kad įžvalgesnis skaitytojas mums atleis dėl pedantiško detalumo, kuris, autoriaus nuomone, yra reikalingas imantis šios sudėtingos užduoties.

ESTETINĖ PATIRTIS

Pasak Schopenhauerio, „didžiausias Kanto nuopelnas yra tas, kad reiškinį jis atskyrė nuo daikto savaime, įrodydamas, kad tarp daiktų ir mūsų pačių visada įsiterpia intelektas ir dėl to daiktų negalima pažinti tokių, kokie jie gali būti patys savaime“ (Schopenhauer 2012: 560). Kalbant Kanto terminais, „laikas, erdvė ir priežastingumas galioja ne daiktui savaime, o tik jo reiškiniui, kurio forma jie yra“ (Schopenhauer 2012: 66). Schopenhauerio kalba tai reiškia, „kad objektyvusis pasaulis, pasaulis kaip vaizdinys, yra ne vienintelė, o tik viena, tarsi išvirkštinė pusė pasaulio, kuris turi ir visai kitą pusę, kuri yra jo vidinė esmė, jo branduolys, daiktas savaime“ (2012: 67). Kadangi intelektas viską patiria per laiko, erdvės ir priežastingumo pažinimo formas, darytina prielaida, kad daiktą savaime būtų galima suvokti tik tuomet, jei šį veiksmą būtų įmanoma atlikti tiesiogiai, tam tikra prasme išėjus už laiko ir erdvės suvokimo ribų, subjektui praradus savąjį individualumą ir susitapatinus su stebimuoju objektu patiriant platoniškąją idėją, kuriai nebegalioja intelektinės laiko, erdvės ir priežastingumo formos. Kantas tvirtina, kad žmogiškajam patyrimui tai neįmanoma, kadangi visas pasaulis mums yra reiškinys, fenomenų pasaulis suvokiamas laike ir erdvėje bei grindžiamas priežastiniais ryšiais. Tačiau jam prieštaraudamas Schopenhaueris iškelia estetinę patirtį kaip tikrojo, transcendentalinio, pažinimo galimybę, kaip galimybę patirti daiktą savaime. Estetinė patirtis yra „transcendentalinės pagavos rūšis, pasireiškianti kaip išimtis, t. y. ne abstrakčiai, bet intuityviai. Kitaip tariant, estetinė pagava prieinama individui, bet tik retais, išimtiniais atvejais; taip pat ji priešpriešinama abstrakčiam moksliniam pažinimo būdui ir nusakoma kaip intuityvi pagava (Schopenhauer 1995: 258). Šios pagavos objektas yra „platoniškoji idėja, kuri įsiterpia tarp daikto savaime

Muzikos barai / 56

ir pavienio daikto kaip vienintelis betarpiškas valios objektyvumas“ (Mostauskis 2016: 50). Stasys Mostauskis aiškina, kad „estetinės patirties metu vyksta ne tik atvėrimo ar stebėjimo, bet ir šalinimo bei atribojimo veiksmai <...> bevalis subjektas pasiekia idėjas ne kaip svetimus ir iki tol nepažintus turinius; tikriau būtų tarti, kad idėja yra tai, nuo ko individas buvo atskirtas valios kaip vaizdinio pavidalais ir pačiu savo individualumu. Todėl estetinė žiūra ne tiek siekia pažinti, kiek šalina pertvaras ir skirtybes iki to taško, kuriame intuityviai pažįstantis subjektas ir jo pastangų objektas nustoja skirtis tarpusavyje“ (Mostauskis 2016: 50). Kitaip tariant, subjektas praranda savo individualumą ir susilieja su stebimuoju objektu, taip nurimdamas ir ištirpdamas „gilioje jam duoto objekto, nebesisiejančio su kokiu nors kitu objektu, kontempliacijoje“ (Schopenhauer 1995: 253), patiria idėją, kuri „apima objektą ir subjektą, nes jiedu yra jos vienintelė forma“ (Schopenhauer, 1995: 255).

ATRASTAS LAIKAS

Žmogus turi atmintį. Atmintis kaupia įvairiausius prisiminimus, kurie į ją patenka per jusles. Regėjimo būdu fiksuojame vaizdus, klausos – garsus, atmintyje „sandėliuojame“ įvairiausias lytėjimų, skonių, kvapų patirtis, „visa tai priglaudžia milžiniška atminties slėptuvė ir nežinia kokie slėpiningi bei nenusakomi jos užutekiai, kad, kai reikia, atgaivintų tai ir perdirbtų: visi tie dalykai prasiskverbia į ją kiekvienas pro savo duris ir nusėda joje. Tačiau įžengia ne jie patys, bet juslėmis patirtõs tikrovės vaizdiniai, pasiruošę ten tarnauti prisimenančiam juos protui“ (Augustinas, 2013: 274). Norėdami prisiminimus prikeliame skyrium, norėdami juos jungiame su kitais prisiminimais. Daiktai tampa prasmingi tik kai juos atpažįstame, o kai kuriuos dalykus prisimename tik tada, kai jie mums pasirodo. Todėl turime teigti, kad žmogaus atmintis yra suvokimo sąlyga: Žmonės eina žavėtis kalnų viršūnėmis, milžiniškomis jūros bangomis, plačiai tekančiomis upėmis, [žemę] juosiančiu vandenynu ir ratu besisukančiomis žvaigždėmis, palikdami save pačius nuošaly, ir nesistebi, kad aš, kalbėdamas apie visa tai, nematau to akimis, o aš ir negalėčiau apie tai kalbėti, jei kalnų, bangų, upių ir žvaigždynų, kuriuos mačiau, bei vandenyno, pasakojimu apie kurį patikėjau, neregėčiau viduje, savo atmintyje, išsidėsčiusių plačiai erdvėje taip, tarsi regėčiau juos už savęs (Augustinas 2019: 10.VIII.15). Taigi, neturėdami atminties, apskritai negalėtume kalbėti. Kalba sudaryta iš sąvokų, o sąvokos gali būti sudarytos tik per atmintį. Asociacijos būdu įvairovėje įžvelgiame tapatumus ir, juos įvardydami, kuriame bendrąsias sąvokas – tokiu būdu veikia visas mokslas. Kaip galima suvokti jūros gelmes ar kalnų viršūnes, jei gyvenime tai nei matyta, nei girdėta, kitaip tariant, atmintyje net nesukurti šių objektų vaizdiniai, kuriais galėtume patikėti. Ir čia drįsime ne visai sutikti su Schopenhaueriu, kuris teigia, kad estetinės žiūros metu „abstrakčiam mąstymui,


proto sąvokoms nebeleidžiame užvaldyti mūsų sąmonės; kai atsisakę viso šito visa savo dvasios jėga atsiduodame stebėjimui, visiškai jame ištirpdami ir visą mūsų sąmonę užpildome ramia prieš mus esančio gamtos objekto kontempliacija“ (Schopenhauer 1995: 253). Galima sutikti, kad estetinėje žiūroje tikrai nedalyvauja abstraktus mąstymas, nes objektas susilieja su patiriančiuoju – subjektu. Tačiau negalime iš estetinės kontempliacijos eliminuoti sąvokų ar bent jų sudėtinės esencijos – jomis vadinamų vaizdinių, patirčių, idėjų. Kaip galima „kontempliuoti gamtos objektą“, jei apskritai neturime nuovokos, kas vadintina gamta, jei savyje neturime gamtos vaizdinių, dėl kurių analogijos ką nors joje atpažįstame. Taip, estetinės žiūros metu sąvokos nėra abstrakčiai mąstomos, tačiau tam tikra prasme estetinėje patirtyje dalyvauja sąvokomis vadinami vaizdiniai. Ir tvirčiausias to įrodymas yra tai, kad po gamtos ar meno objekto kontempliacijos vėl atsidūrus priežastiniais ryšiais grindžiamame vaizdinių pasaulyje dažnu atveju konkretesne ar bendresne sąvoka galime įvardinti tai, ką patyrėme. Ar bent apibendrintai pasakyti, kad tai buvo gera, o gėris savaime yra sąvoka. Tenka pripažinti, kad minėtos Schopenhauerio dėstymo vietos išties komplikuotos. Taip atsitinka dėl paties autoriaus kritikuojamo perdėm didelio filosofų polinkio epistemologines koncepcijas vesti į aiškias, apibendrintas sistemas. A. Schopenhaueris tokias pedantiškumo apraiškas kritiškai vadina mąstymo impotencija. Jo filosofijoje, apibrėžus proto ir intelekto ribas, pastarajam priskyrus vaizdinių, o protui – sąvokų sritis, buvo apeiti sudėtingesnio aiškinimo reikalaujantys žmogiškojo pažinimo niuansai. Didžiausios Schopenhauerio siūlomo mąstymo spragos ryškėja ten, kur protas susipina su intelektu ir jų santykio aiškinimas tampa ypač sudėtingas. Drįstame teigti, kad estetinės patirties metu įvyksta būtent taip. Atmintis yra tiek intelekto, tiek proto savybė, tam tikra prasme ji apima juos abu. Juk ne tik intelektiniai vaizdiniai patenka į atmintį, bet ir proto sąvokos. Kadangi atmintis dalyvauja ne tik fenomenų pasaulio pažinime, bet ir estetiniame patyrime (kaip transcendentalios pasaulio pusės patyrime), visiškai negalime iš estetinės kontempliacijos eliminuoti proto veikimo. Galimas klausimas, kokiu laipsniu protas joje dalyvauja, tačiau visiškas jo dalyvavimo neigimas būtų radikalus ir net žalingas bandant suprasti žmogiškojo suvokimo veikimo būdus. Būtent dėl šios priežasties ir galimi Schopenhauerio estetinės patirties sampratos prieštaravimai. Pašalinus šią mąstymo klaidą, Schopenhauerio dėstymas tampa puikiai suprantamas ir pasitarnauja vertinant meną kaip galimą pasaulio pažinimo būdą, tam tikra prasme meną kaip transcendentalųjį mokslą, nes jo objektas yra ne fenomenų pasaulis, o idėja pati savaime. Iš viso to, kas čia pasakyta, galima hipotezė, kad atmintis, kurioje visa kas sudedama, yra būtina estetinio patyrimo sąlyga. Ir nors galima mėginti įsivaizduoti, kad kūdikis pirmąją gyvenimo akimirką taip pat turi galimybę patirti estetinę kontempliaciją, tačiau toks požiūris būtų gana naivus. Nebent tartume ir sutiktume, kad ateidamas

į gyvenimą žmogus atsineša ir tam tikras prigimtines sąvokas, ko įrodinėti šis kuklus tyrimas neapsiima. Atmintį kaip estetinės patirties sąlygą vaizdingiausiai apibūdina prancūzų mąstytojas Marcelis Proustas savo monumentaliame veikale „Prarasto laiko beieškant“. Anot Prousto, patirdami objektą dažnai prikeliame savyje glūdinčius prisiminimus, „metame tiltą tarp savęs ir dabarties akimirkos“, todėl tik dėl savo atminties, asmeninių išgyvenimų galime iki galo suvokti meno objektą, t. y. pasiduoti estetinei pagavai. Asmeninės patirtys subjektui kelia asociacijas, kurios sužadina konkrečius prisiminimus, juos pasitelkę patenkame į prarastą laiką: Taip, jeigu dėl užmaršties koks prisiminimas negali užmegzti ryšio, permesti tilto tarp savęs ir dabarties akimirkos, jeigu jis liko savo vietoj, savo laike, liko atsiribojęs ir atsiskyręs klonio įduboje ar viršūnės smaigalyje, dėl to staiga imame kvėpuoti nauju oru, būtent todėl, kad tai yra oras, kuriuo kadaise kvėpavome, grynas oras, kuriuo poetai veltui stengėsi pripildyti Rojų ir kuris negalėtų suteikti šio gilaus atsinaujinimo pojūčio, jeigu nebūtume juo anksčiau kvėpavę, nes tikrasis rojus yra prarastas rojus (Proust 1997: 140). Proustas praeitį suvokia kaip atrastą laiką, kai dabarties objektai vertinami kultūrinės patirties determinuoto žvilgsnio. Prarastas laikas iš tiesų yra atrastas laikas, kitaip tariant, estetinės pagavos būdu jis patiriamas dabar. Šią mintį prieš daugelį šimtmečių iki Prousto labai taikliai perteikė šv. Augustinas: „Kai žmonės pasakoja apie praeitį kaip apie kažką tikra, jie iškelia iš atminties ne pačius dalykus, kurie jau praėjo, o žodžius, sukurtus pagal tų dalykų vaizdus, kurie, palietę jausmus, įspaudė sieloje tarsi savo pėdsakus. Sakysime, mano vaikystė yra praeityje, kurios jau nebėra, tačiau kai ją atgaivinu ir apie ją pasakoju, matau dabartyje jos vaizdinį, nes ji ligi šiol gyva mano atmintyje“ (Augustinas 2019: 339–340). Žmogaus atmintis yra lyg milžiniška saugykla. Ten yra visa, ką atmename: tai, ką patyrėme, arba tai, kuo įtikėjome. Naudodamiesi tokia gausybe atminties klodų, išvedame vis naujus vaizdinius, panašius į tuos, kuriuos patyrėme, arba į tai, kuo patikėjome remdamiesi tuo, ką patyrėme, ir patys susiejame juos su praeities dalykais ir iš jų nuaudžiame būsimus veiksmus, įvykius bei viltis, ir visus šiuos dalykus vėlgi apmąstome tarsi dabar esančius (Augustinas 2019: 275). Ir taip vyksta su įvairiausiais objektais, kurie gali „analogijos stebuklu išplėšti mus iš dabarties“ (Proust 1997: 141). Jie kelia asociacijas su mumyse glūdinčiomis patirtimis. Paveikti gražių objektų nutiesiame tiltą tarp jų ir mumyse glūdinčių patirčių. Staiga tampame nepavaldūs laikui, o praeitis susitapatina su dabartimi. Ir niekas kitas literatūroje neaprašo šios patirties taip taikliai kaip Proustas, visą savo gyvenimą paskyręs šiai patirčiai perteikti: Iš tikrųjų, būtybė, kuri tuomet mėgavosi manyje šiuo įspūdžiu, mėgavosi tuo, ką jis turėjo bendra praeityje ir dabartyje, kas buvo viršlaikiška, būtybė, pasirodanti tik tuo-

Muzikos barai / 57


MOKSLO LINK met, kai tapatumo tarp dabarties ir praeities dėka galėjo atsidurti vienintelėje aplinkoje, kurioje galėjo gyventi, džiaugtis pasaulio esme ir daiktais, tai yra už laiko ribų. Šitai paaiškino, kodėl mano nerimas dėl mirties aprimo tą akimirką, kai nesąmoningai atpažinau pyragaičio skonį, nes kaip tik šią akimirką būtybė, kokia buvau, buvo viršlaikiška, taigi jai visai nerūpėjo ateities permainos. Ši būtybė visada ateidavo pas mane ir pasirodydavo tik už veiksmo, už betarpiško malonumo ribų, kas sykį, kai analogijos stebuklas išplėšdavo mane iš dabarties (Proust 1997: 141). Tikslumo dėlei reikalinga maža pastaba. Galėtume teigti, kad Proustas, kalbėdamas apie tam tikrą viršlaikiškumą, ignoruoja viršerdviškumą, kuris taip pat gali būti estetinio patyrimo sąlyga. Tikėtina, kad taip atsitinka dėl kelių priežasčių. Viena vertus, Proustas, kalbėdamas apie „vienintelę aplinką“, kurioje atsiduriame estetinės patirties metu, vartoja poetinį įvaizdį neturėdamas galvoje konkrečios erdvinės struktūros, kita vertus, taip atsitinka dėl prancūzų kalbos struktūrai būdingo vietininkų vartojimo, kurio autorius savo turtinga kalbos raiška negali išvengti. Visa tai vyksta ne tik patiriant gamtos reiškinius, bet ir meno objektus. Menininkai „tiksliau artikuliuoja tai, apie ką pati gamta mikčioja, atskleidžia tai, ko ji pati nesugebėjo taip aiškiai parodyti (Mostauskis 2016: 56). Tam tikra prasme meno objektas savyje koncentruoja grožio esenciją, taip tikslingai provokuodamas subjekto estetinę patirtį. Juk apsilankydami koncerte, parodoje, teatro spektaklyje regime, girdime, jaučiame grožio objektą. Jis kelia asociacijas su mumyse glūdinčiomis patirtimis. Paveikti meno kūrinio, atmintyje nutiesiame tiltą tarp jo ir savo atsiminimų. Tokiu būdu įvyksta mūsų estetinė patirtis, kurios metu laikas sustoja. Taip per meną, per grožį patiriame idėjas pačias savaime.

PONTIFIKAS

Vizualiuosiuose menuose viskas vyksta paprasčiau. Objekto ir žiūrovo niekas neskiria, pastarojo jis yra tiesiogiai interpretuojamas. Estetinio patyrimo galimybė komplikuojasi atlikimo mene. Tarp meno objekto ir klausytojo įsiterpia atlikėjas – pirminis interpretuotojas. Jis gali padėti kaip pontifikas1 – nutiesti tiltą arba sutrikdyti jo statybą. Antruoju atveju estetinė patirtis tampa negalima, o atlikėjas, nevykdantis savosios misijos, panašėja į netikusį tarną. Dar daugiau: Individuali klausytojo ar atlikėjo patirtis leidžia ne tik perkelti savo patirtį į muzikos kūrinį, ne tik gyvenimiškoji patirtis, bet ir patirtis bei žinios apie muzikos kūrinio stilių, žanrą, formą įgalina komunikuoti su pačia muzikos ekspresija, kuri, nors ir nebūtinai, bet dažnai susijusi su emocija ar emocine išraiška per patiriamą muzikos kūrinį. Tokią komunikaciją galima įvardinti Lawrence´o Kramerio terminu hermeneutiniai langai – „sukibimo vietos, per kurias interpretatorius ir interpretuojamas dalykas įkvepia vienas kitam 1

Lot. pontifex – tiltų statytojas.

Muzikos barai / 58

gyvybę“ (Kramer 2007: 147). Galima teigti, kad interpretatorius (atlikėjas ar klausytojas) remiasi savo patirtimi, siedamas ją su atliekamu ar girdimu kūriniu, o pats kūrinys pasiūlo, sužadina reikiamos patirties prisiminimą bei emocijas (Antanavičiūtė 2019: 21). Kitaip tariant, atlikėjas, norėdamas sužadinti estetinę patirtį, pirmiausia pats ją patiria. Taip atlikimo metu gali įvykti ne viena, o dvi estetinės patirtys: tarp meno objekto ir pirminio interpretatoriaus, t. y. atlikėjo, ir tarp atlikėjo siūlomos interpretacijos (kuri savo ruožtu tampa meno objektu) ir antrinio interpretatoriaus, t. y. klausytojo. Lieka pridurti, kad gali įvykti tik viena iš šių patirčių arba neįvykti nė viena. Taip pat priminti, kad estetinio patyrimo sąlyga yra ne tik meno objekto pobūdis ar atlikėjo skonis, bet ir subjekto aukštesnio ar žemesnio laipsnio genialumas. Dėl to visiškai tobulo estetinio patyrimo galimybė gana reta. Interpretuojant muzikos kūrinį svarbu nesuardyti kompozitoriaus sukomponuotų prasminių kodų, kurie dėl mūsų kultūrinės patirties kelia tam tikras asociacijas ir lemia prasmių atsiradimą. Genialūs kompozitoriai muzikiniuose kūriniuose prasmių kodus konstruoja suvokdami laiko kategorijos sąlygotumus, kuriuos pažįstant sužadinamos klausytojų patirčių lemiamos prasmės. Laike besireiškiantys muzikiniai elementai yra garso trukmės, šių trukmių segmentai ir jų santykiai. Nenorint sugriauti kompozitoriaus sukomponuotų dramaturginių prasmių kodų, labai svarbu nesutrikdyti numatyto kūrinio reiškimosi laike, muzikinės eigos, kitaip tariant, kūrinio tėkmės. „Fiksuota partitūroje ekspresija kinta priklausomai nuo atlikėjo, jo personalijos, laikmečio, kultūrinio konteksto, net atlikimo madų. Konkretaus muzikos kūrinio išraiškingumas – tam tikra atlikimo tradicija, egzistuoja, tačiau yra itin susieta ir priklausoma nuo konkretaus atlikėjo, atlikimo konteksto, kuris kinta, todėl kinta ir interpretacija bei ekspresyvumas“ (Antanavičiūtė 2019: 28–29). Sutinkame su U. Antanavičiūtės-Kubickienės mintimis, tačiau pridedame: nesvarbu, kokios atlikimo tradicijos veiktas, kokioje kultūrinėje terpėje gyvenęs ir kokias konkrečias atlikimo patirtis turėjęs interpretatorius yra laisvas turėti savitą raišką tol, kol nepažeidžia kūrėjo sukomponuotų fundamentalių prasminių kodų. Kitu atveju jis atlieka jau nebe autorinį konkretaus kompozitoriaus kūrinį, o savą interpretaciją moduliuoja į naują kompoziciją, apie kurią būtina viešai pareikšti. Kūrėjai interpretatoriai, siekdami sužadinti klausytojų kultūrinės patirties determinuojamas prasmes, dažnai pasitelkia menų sintezės metodą. Tokiu būdu per skirtingas jusles ar asociacijas atgyja net kelios patirtys, kurios susilieja ir yra patiriamos viršlaikiškai. Kaip pavyzdį pateikiame genialaus italų režisierius Piero Paolo Pasolini 1964 m. režisuotą filmą „Evangelija pagal Matą“ (Il Vangelo secondo Matteo). Filmo garso takelyje skambanti Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Matą“ (Matthäus-Passion) režisieriaus tikslingai naudojama tiems patiems bibliniams įvykiams atpasakoti. Išskirtinis efektas pasiekiamas tą


filmo akimirką, kai, apaštalui Petrui tris kartus išsigynus Kristaus, pasigirsta garsioji Petro rauda „Pasigailėk manęs, mano Dieve“ (Erbarme dich, mein Gott). Režisierius tuo metu sąmoningai atsisako žodinio arijos teksto ir palieka tik instrumentinę įžangą (Pasolini, 1964: 1:53 min.). Bent kartą minėtą opusą girdėjusiam žiūrovui, reginčiam šiuos P. P. Pasolini filmo kadrus, garso takelio muzika ima asocijuotis su kadaise girdėtais J. S. Bacho kūriniu ir veikiausiai girdėtu evangeliniu pasakojimu. Taip jam vienu metu prieš akis iškyla skirtingos apaštalo Petro paveikslo perspektyvos – Evangelijos, P. P. Pasolinio vizualizacijos ir J. S. Bacho muzikos naratyvai, pateikiami skirtingu kampu. Pavartojus vaizdingesnį palyginimą – žiūrovas tuo metu tarsi susilieja su kontempliuojamu meno objektu ir patiria pasakojimo tiesą, lyg nutviekstą ypač ryškios gyvenimo tikrovės šviesos. Todėl teigiame, kad „per meninę kūrybą ar jos rezultatų kontempliavimą visada pasiekiamas tas pats tikslas, tos pačios nekintančios idėjos“ (Mostauskis 2016: 56), kitaip tariant, yra daug skirtingų meno objektų, skirtingų kelių tikslo link, tačiau visi jie veda į Romą, nes „tik laiko ir erdvės dėka tai, kas savo esme ir sąvoka yra viena ir vienoda, reiškiasi kaip skirtybė, kaip įvairovė, šalia vienas kito ir vienas po kito“ (Schopenhauer 2012: 172), o pačios idėjos yra nepavaldžios laikui ir erdvei, o tik per juos reiškiasi. Todėl atlikėjo atsakomybė interpretacijos metu tiesiant tiltus viršlaikiškų idėjų pažinimo link yra esminė. Tuo metu jis tampa pontifiku, o jo interpretacija – tiesioginiu estetinio patyrimo determinantu. Ir tai patvirtina pats šiandienos Pontifikas teigdamas, kad „menininkai leidžia mums suprasti, kas yra grožis, o be grožio Evangelija negali būti suprasta“ (Francesco 2020:1). Kitaip tariant, mokslas tyrinėja trapų reiškinių pasaulį, o menas kalba apie esmę, idėją pačią savaime. Šiuo požiūriu jis yra transcendentalinis mokslas, kuris gali atskleisti dalykus, esančius už įprasto patyrimo ribos.

IŠVADOS

1. Grožio savaime idėja žmogui yra pažini, ji gali reikštis per jo jausmus ir, tiesiogiai siedamasi su Absoliuto tobulumu, vesti jo link. Dieviškesnis yra tas, kuris geba suvokti, patirti grožį, o ne pats esti grožio objektas; tas, kuris geba suvokti gamtos grožį ir žmogaus kuriamus meno objektus. Vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris šį gebėjimą sieja su genialumo sąvoka, kuri yra estetinio patyrimo sąlyga. 2. Estetinė patirtis siūlo tikrojo, transcendentalinio, pažinimo galimybę patirti idėjas savaime. Subjektas, prarasdamas savąjį individualumą, susilieja su stebimuoju pasauliu. Nurimdamas ir ištirpdamas gilioje jam duoto objekto kontempliacijoje jis gali patirti idėją, kuri apima ir objektą, ir subjektą, nes jiedu yra jos vienintelė forma. Estetinės patirties metu laikas tarsi sustoja, tokiu būdu savaime patiriame laikui nepavaldžias platoniškas idėjas. 3. Atmintis yra estetinio patyrimo sąlyga. Dabarties objektai yra vertinami subjekto kultūrinės patirties determinuojamo žvilgsnio, kitaip tariant, estetinės pagavos būdu praeitis patiriama dabar. Paveikti meno objekto,

analogijos būdu galime būti išplėšti iš dabarties. Taip praeitis susitapatina su dabartimi, o mes patirties akimirką tampame nepavaldūs laikui. Tam tikra prasme kūrėjas, meno objekte koncentruodamas grožio esenciją, tikslingai provokuoja subjekto estetinę patirtį. 4. Estetinio patyrimo galimybė komplikuojasi atlikimo menuose. Tarp meno objekto ir klausytojo įsiterpia atlikėjas – pirminis interpretuotojas. Jis gali padėti tiesti tiltus arba trikdyti jų kūrimą, o tokiu atveju visavertė estetinė patirtis tampa negalima. Interpretatorius (atlikėjas ar klausytojas) remiasi savo patirtimi, siedamas ją su atliekamu ar girdimu kūriniu, o pats kūrinys pasiūlo, sužadina reikiamos patirties prisiminimą bei emocijas. Kitaip tariant, atlikėjas, norėdamas sužadinti estetinę patirtį, pirmiausia pats ją patiria. Todėl atlikimo metu gali įvykti ne viena, o kelios skirtingo laipsnio estetinės patirtys: tarp meno objekto ir pirminio interpretatoriaus – atlikėjo ir tarp jo siūlomos interpretacijos (kuri savo ruožtu tampa meno objektu) ir antrinio interpretatoriaus – klausytojo. 5. Genialūs kompozitoriai savo muzikiniuose opusuose prasmių kodus konstruoja suvokdami laiko kategorijos sąlygotumus, kuriuos pažįstant sužadinamos lemiamos klausytojų patirčių prasmės. Todėl, interpretuojant kūrinį, svarbu nesuardyti autoriaus sukomponuotų prasminių kodų, kurie per mūsų kultūrinę patirtį kelia tam tikras asociacijas ir lemia prasmių atsiradimą. Atlikėjo atsakomybė tiesiant tiltus viršlaikiškų idėjų pažinimo link yra esminė. Tuo momentu jis tampa pontifiku, o jo interpretacija – tiesioginiu estetinio patyrimo determinantu. 6. Per meninę kūrybą ar jos rezultatų kontempliavimą dažniausiai siektinas nekintamų idėjų patyrimas. Šiuo požiūriu menas yra transcendentalinis mokslas, kuris gali atskleisti dalykus, esančius už įprasto patyrimo ribos. n L IT E R AT ŪR A

Antanavičiūtė-Kubickienė Ugnė 2019. Atlikimo darna mišrios sudėties ansambliuose. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Augustinas Aurelijus 2019. Išpažinimai. Vilnius: Hubris. Augustine of Hippo 1992. The Confessions of Augustine. Oxford: James J. O´Donnell. Francesco Santo Padre, 2020. Omelia del Santo Padre Francesco. Essere cristiani è appartenere al popolo di Dio. Vaticana: Libreria Editrice Vaticana. Kant Immanuel 1996. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis. Kramer Lawrence 2007. Perspektyvos: postmodernizmas ir muzikologija. – Muzika kaip kultūros tekstas, sud. R. Goštautienė. Vilnius: Apostrofa. Mann Thomas 1976. Mirtis Venecijoje. Vilnius: Vaga. Mann Thomas 1912. Der Tod in Venedig. München: Hyperion Verlag Hans von Weber. Mostauskis Stasys 2006. Schopenhaueris – apie estetinę patirtį. Vilnius: Logos. Pasolini Pier Paolo 1964. Il Vangelo secondo Matteo. Roma: Medusa Film. Prieiga internete: https://www.imdb.com/title/tt0058715/?ref_=fn_al_tt_1. Proust Marcel 1927. Le Temps Retrouvé. Paris: Bibliothèque numérique romande. Proust Marcel 1997. Atrastas laikas. Vilnius: Alma littera. Schopenhauer Arthur 2012. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas 1998. Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija. Trijonis Darius 2002. Šv. Mišių prasmė. Istorija ir dvasinė vertė (pagal Schnitzler T. Was die Messe bedeutet). Telšiai. n

Muzikos barai / 59


MOKSLO LINK Danutė PETRAUSKAITĖ

L

ietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas švenčia 50 metų jubiliejų. Per tuos dešimtmečius jis ne kartą keitė savo pavadinimą, institucinę priklausomybę, tačiau visuomet išliko kultūros židiniu ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Jo praeitis glaudžiai susijusi su Lietuvos aukštojo mokslo raida, miesto atgimimo istorija, daugelio žmonių kūrybine patirtimi, o dabarties permainos liudija apie prasidėjusį naują veiklos etapą ir viltingą ateitį.

PASTANGOS PRISIKELTI

Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėda sunkiai kėlėsi iš griuvėsių. Netekusi beveik visų savo gyventojų ir daugiau nei pusės pastatų, ji neturėjo ne tik finansinių resursų, bet ir žmogiškųjų išteklių miestui atstatyti. Atkurti kultūrinę aplinką taip pat nebuvo lengva, nes apie 40 proc. jo gyventojų sudarė kitataučiai, o iš kitų vietovių atvykę lietuviai daugiausia dirbo žvejybos laivyne, laivų remonto bei statybos gamyklose, pramonės įmonėse. Proletariatui ir kariškiams nelabai rūpėjo menas, apie ką byloja laikraštis „Tarybinė Klaipėda“, penkerius metus leistas tik rusų kalba. Po karo veikęs dvimetis Mokytojų institutas buvo uždarytas, 1959 m. duris atvėręs Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetas turėjo tenkinti inžinerinius uosto ir fabrikų poreikius. Tiesa, 1945 m. pabaigoje buvo įkurtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras, bet jame muzika, išskyrus retus atvejus, vaidino antraeilį vaidmenį. Tais pačiais metais kompozitoriaus Juozo Karoso pastangomis atkurta nuo 1923 m. gyvavusi Klaipėdos muzikos mokykla, tačiau meno mėgėjams norėjosi operos spektaklių, klasikinės ir liaudiškos muzikos koncertų. 1953 m. žinomas chorvedys Klemensas Griauzdė prie miesto Vykdomojo komiteto subūrė saviveiklinį chorą, jo pagrindu po tre-

Muzikos barai / 60

Fakultetas, pakeitęs Klaipėdos veidą jų metų buvo pastatyta P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“, 1958 m. – G. Verdi „Traviata“. Taip gimė Liaudies opera, chorvedžio Kazio Kšano dėka tris dešimtmečius džiuginusi klaipėdiečius ir išaugusi į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

FAKULTETO IŠTAKOS

Apie aukštosios muzikos mokyklos gyvavimą ir profesionalių meno specialistų rengimą Lietuvos pajūryje iš pradžių niekas net nedrįso svajoti. Vizija pradėjo formuotis 1969 m. gruodžio 8 d. pasirodžius LKP CK ir LTSR Ministrų Tarybos nutarimui „Dėl kultūros įstaigų veiklos po LTSR Pirmojo kultūros darbuotojų suvažiavimo ir priemonių jas toliau gerinti“. Šiame nutarime buvo pripažinta, kad yra tikslinga išplėsti kultūros ir švietimo kadrų su aukštuoju išsilavinimu rengimą Lietuvoje ir pavesti Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai įsteigti Klaipėdoje Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, kuriame būtų ruošiami kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojai. Nutarimas sukėlė nerimo sostinės muzikinei bendruomenei, ir grupė jos atstovų tuometės vyriausybės bei komunistų partijos vadovams Antanui Sniečkui, Juozui Maniušiui, Mečislovui Gedvilui, Henrikui Zabuliui ir Lionginui Šepečiui 1971 m.

sausio 20 d. išsiuntė raštą, jame išreiškę nuogąstavimą, kad iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto nebūtų iškeltos muzikos katedros ir pedagogai. Jie siūlė pasidalinti darbus: Klaipėdoje ruošti muzikos specialistus klubinėms kultūros įstaigoms ir aštuonmetėms bendrojo lavinimo mokykloms, o Vilniuje – aukštesnės kvalifikacijos mokytojus 9–11 vidurinių mokyklų klasėms ir vaikų muzikos mokykloms. Po šiuo raštu pasirašė žymūs sostinės kompozitoriai bei muzikologai, pradedant Algirdu Ambrazu, Jadvyga Čiurlionyte, Juozu Gaudrimu, Vytautu Landsbergiu ir baigiant Baliu Dvarionu, Juliumi Juzeliūnu, Vytautu Klova, Antanu Račiūnu, Vytautu Paltanavičiumi, tai padarė net ir buvę klaipėdiečiai Juozas Karosas ir Jonas Švedas. Visi jie sielojosi ne dėl Klaipėdos, o dėl Vilniaus muzikinio švietimo sistemos, nenorėdami patys nukentėti. Tai lėmė vėliau atsiradusį tarpinstitucinį susipriešinimą, kurio ištakos siekė dar tarpukario laikus. Vyriausybė, o ypač švietimo ministras H. Zabulis, turėjo savo nuomonę, ir 1971 m. gegužės 12 d. buvo išleistas jo įsakymas įsteigti Klaipėdoje Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetą. Naują padalinį sudarė trys katedros: Choreografijos (ved. Juozas Gudavičius), atkelta iš


Lietuvos aukštojo ir specialiojo mokslo ministras H. Zabulis ir pirmasis Muzikos fakulteto dekanas edukologas V. Jakavičius, 1971 m.

Vilniaus nepaisant vilniečių prašymo, Lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros (ved. Antanas Jakulis), atsikrausčiusi iš Šiaulių, ir nauja Chorvedybos katedra (ved. Pranas Jankauskas), taip pat biblioteka, personalo ir ūkio skyriai. Fakultetas, vadovaujamas dekano Vytauto Jakavičiaus, rugpjūčio 1 d. pradėjo darbą buvusiame Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastate (dabar K. Donelaičio g. 4). Į Klaipėdą ėmė traukti būriai jaunimo iš visos Lietuvos, 1971 m. rudenį 282 jaunuoliai tapo pirmaisiais Muzikos fakulteto studentais, jiems dėstė 24 pedagogai. Greitai paaiškėjo, kad visiems bus sunku išsiversti be instrumentininkų, tad kitais metais įsteigta ir Instrumentinės muzikos katedra (ved. Vera Gabrėnienė). Tokiu būdu teatrui, šokiui, chorinei bei instrumentinei muzikai, lietuvių kalbai ir literatūrai buvo padėti tvirti pamatai, ant kurių Lietuvos pajūryje pradėjo kilti naujas meno ir kultūros rūmas.

DIDŽIŲJŲ DARBŲ PRADŽIA

1973 m. rugpjūčio 28 d. į Klaipėdą atvyko naujas Muzikos fakulteto dekanas Vytautas Jakelaitis – buvęs Liaudies kūrybos namų direktorius, kultūros ministro pavaduotojas, Kraštotyros ir Liaudies meno draugijų pirmininkas. Šis lietuvių kalbos ir

literatūros specialistas turėjo sukaupęs nemažą vadybinio darbo patirtį, Leningrade buvo apgynęs disertaciją apie Lietuvos dainų šventes, gerai orientavosi mūsų kultūros istorijoje, pasižymėjo diplomatinėmis savybėmis, mokėjimu bendrauti su įvairaus išsilavinimo žmonėmis ir gebėjimu žvelgti toli į priekį. Pirmą kartą peržengęs fakulteto slenkstį, jis nusistebėjo tvyrančia tyla. Juk greitai rugsėjo 1-oji, o dar nesudaryti tvarkaraščiai! Tad ką kalbėti apie ilgalaikius planus, pasirinktas veiklos kryptis. Ir dekanas kibo į darbus. 14 vadovavimo fakultetui metų iš jo pareikalavo daug energijos ir sveikatos, bet įdėtos pastangos nenuėjo veltui – Muzikos fakultetas augo, plėtėsi ir tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi. Mažosios Lietuvos kraštas V. Jakelaičiui buvo jau pažįstamas, nes teko rūpintis Tolminkiemio bažnyčios atstatymu, Vydūno palikimo puoselėjimu, Jūros šventės atgaivinimu. Pradėjęs darbuotis Klaipėdoje, jis iš karto susitelkė ties infrastruktūros pokyčiais – buvo įsigyta muzikos instrumentų, atnaujinta Koncertų salė, rūpintasi pedagogų socialiniais reikalais, kiek vėliau – Laikrodžių ir Jūrų muziejų steigimu, kariliono atgabenimu iš Vokietijos Schillingų varpų liejyklos. Ne paslaptis, kad nemažai jaunųjų specialistų į uostamiestį atvykdavo vien dėl galimybės įsigyti butą, mat V. Jakelaičiui pavyko užmegzti glaudžius ryšius su Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu ir pasirūpinti naujų darbuotojų buitimi. Tiesa, dalis specialistų gautus butus išmainė į būstus kituose miestuose ir išvyko, tačiau nemažai liko ir savo gyvenimą visam laikui susiejo su Klaipėda. Su jais ir buvo galima įgyvendinti pagrindinius sumanymus – pakelti Klaipėdos muzikinę kultūrą į tokį lygį, kad aplinka teigiamai veiktų ugdomą specialistą, o šis, savo ruožtu, dalyvaudamas miesto muzikiniame gyvenime, skatintų visų gyventojų kultūrinius poreikius. Su kultūra buvo siejamos viltys paversti Klaipėdą lietuvišku miestu. Dekanas buvo įsitikinęs: „Turi įvykti lūžis: arba mes, arba mus“. Ir ledai buvo pralaužti.

V. Jakelaitis ir poetas E. Matuzevičius K. Donelaičio skverelyje maždaug 1973 m.

KLESTĖJIMO LAIKOTARPIS

1974 m. įvyko iškilmingas restauruotos Koncertų salės atidarymas. Nauja erdvė visus nustebino gera akustika, jaukumu, spalvingais langų vitražais. V. Jakelaičiui atrodė, kad dar trūksta vargonų, tad ėmė jais rūpintis pasinaudodamas savo senais ryšiais su Maskvos valdininkais. Po metų salėje jau gaudė čekų firmos „Rieger-Kloss“ instrumentas, prie kurio pirmasis sėdo vargonininkas Leopoldas Digrys. Scenoje atsirado ir du balti „Steinway“ fortepijonai. Gandas apie puikią salę, tapusią Klaipėdos filharmonijos filialu, greitai pasklido po visą Lietuvą, į Klaipėdą ėmė važiuoti aukščiausios klasės atlikėjai, rašytojai, poetai, kompozitoriai. Vyko permainos ir Muzikos fakulteto struktūroje. 1974 m. jis buvo reorganizuotas į du fakultetus – Pedagogikos (dekanas Albertas Juška) ir Kultūros (dekanas Vytautas Blūšius), o V. Jakelaitis tapo instituto prorektoriumi. Tuo pačiu metu įkurtos Fortepijono (ved. V. Gabrėnienė), Pučiamųjų muzikos (ved. Algirdas Radzevičius), Klubininkystės ir teatrinio meno (ved. Lidija Surginienė), Muzikos istorijos ir teorijos (ved. Stasys Jautakas), Fizinio lavinimo (ved. Juozas Rauckis) katedros, įsteigta Fonoteka. 1975 m. šis Šiaulių pedagoginio instituto padalinys, jau beveik savarankiška institucija, buvo

Muzikos barai / 61


MOKSLO LINK Kažin kaip būtų toliau susiklostęs Klaipėdos fakultetų likimas, jei jų nebūtų palikęs V. Jakelaitis. Pagrindinė išvykimo priežastis – pašlijusi sveikata, be to, prorektorius buvo įsitikinęs, kad didžiausi darbai jau padaryti, institucija ir be jo gali toliau sėkmingai gyvuoti, todėl, pabaigęs 1986– 1987 mokslo metus, grįžo į Vilnių. Pianistė J. Neniškytė apie 1990 m.

prijungtas prie Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Matyt, tai paskatino dar spartesnę fakulteto plėtrą. Netrukus buvo įkurtos Liaudies instrumentų (ved. Algirdas Vyžintas) ir Muzikos pedagogikos (ved. Zenonas Rinkevičius) katedros, Debreceno gatvėje išdygo 419 vietų bendrabutis studentams ir dėstytojams. Iki pat V. Jakelaičio darbo Klaipėdoje pabaigos kasmet vyko katedrų pertvarkymas, naujų padalinių steigimas. 1976–1977 m. pradėjo veikti Teatrinio meno (ved. Zenonas Buožis), Mokyklinės chorvedybos (ved. Vytautas Pučinskas) ir Estradinės muzikos (ved. Pranas Narušis) katedros, Liaudies instrumentų laboratorija (ved. Antanas Butkus), Mokomasis teatras, sporto salė, 1981 m. baigtas statyti choreografijos korpusas. Greitai paaiškėjo, kad dviejų fakultetų jau nepakanka, tad jie buvo pertvarkyti į tris – Muzikos mokytojų (dekanas Fabijonas Sereika), Kultūros (dekanas V. Blūšius) ir Teatrinio meno (dekanas Vitalius Zabarauskas), – atitinkamai jiems padalinant katedras, kurių būta apie 20. Trys iš jų – Režisūros (ved. Gediminas Šimkus), Renginių režisūros (ved. Eugenijus Janeliauskas), Užsienio kalbų (ved. Olga Aleksejeva) kartu su Garso įrašų laboratorija įsteigtos šiek tiek vėliau. Taigi vien kultūros darbuotojams rengti numatyta įstaiga tapo dar ir didžiausia Lietuvoje muzikos mokytojų kalve ir liaudies teatro specialistų ruošimo centru. Sparčiai didėjo pedagogų ir studentų skaičius. 1984–1985 m. m. buvo išleista gausiausia absolventų laida – diplomus gavo net 232 asmenys. Dėstytojų padidėjo iki 230, kiekvienoje katedroje dirbo vidutiniškai po 10, o kai kuriose net po 20.

Muzikos barai / 62

NAUJŲ KELIŲ PAIEŠKOS

Nuo 1987 m. rudens dvejus metus prorektoriaus pareigas ėjo A. Vyžintas, vėliau jį pakeitė V. Blūšius. Tai buvo didelių permainų laikotarpis – prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, atsikūrė nepriklausoma Lietuva, miesto intelektualams kilo mintis steigti Klaipėdos universitetą (toliau – KU). Pastarąjį sumanymą Klaipėdos fakultetų pedagogai rėmė, tačiau tik nedidelė dalis buvo pasiryžusi prie jo prisidėti. Mat nuo seno ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje atlikėjus ruošdavo konservatorijos, universitetuose daugiausia mokydavosi tik muzikologai. Fakultetai, save sieję labiau su praktine, bet ne moksline veikla, buvo pasiryžę toliau plėstis, aprūpinti specialistais mokyklas, Klaipėdos miesto ir Vakarų Lietuvos teatrus, juolab kad 1990 m. buvo įsteigtos Dainavimo (ved. Ona Glinskaitė) ir Pramoginių šokių (ved. Skaistutė Idzelevičienė) katedros. Vyko karštos

Klaipėdiečių senosios muzikos ansamblis: E. Ganusauskas (obojus, ansamblio vadovas), P. Memėnas (fleita), V. Taratunina (smuikas), S. Žilevičius (klavesinas), O. Čiulnova (vokalas), A. Jankauskas (fagotas), J. Klimas (violončelė) maždaug 1980 m.

diskusijos, susikirto priešingos nuomonės, tačiau visiems buvo suteikta galimybė rinktis. 1991 m. įkūrus KU, į jo sudėtį nutarė įeiti Lietuvių kalbos ir literatūros, Teatro pedagogikos, Pedagogikos ir psichologijos bei Kultūros darbo vadybos katedros. Visi kiti padaliniai liko Klaipėdos fakultetų, priklausiusių tuometei Lietuvos muzikos akademijai, dispozicijoje. Atsiskyrus keturioms katedroms, reikėjo vėl peržiūrėti fakultetų struktūrą. Buvo nutarta „išsigryninti“ ir susitelkti ties dviem meno kryptimis – muzika ir teatru. Taip savo veiklą pradėjo Instrumentinės bei chorinės

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto taryba. Pirmininkas K. Kšanas – pirmoje eilėje antras iš kairės, 2008 m.


Klaipėdos chorvedžiai Moksleivių dainų šventėje maždaug 2012 m. Iš kairės: A. Girdzijauskas, Z. Kariniauskienė, R. Girdzijauskienė, J. Kubilius

muzikos (dekanas Algis Zaboras) ir Teatrinio meno (dekanas Gediminas Šimkus) fakultetai. Pedagogų ruošimo klausimais rūpinosi Muzikos mokytojų tobulinimosi institutas, tarsi dar vienas fakultetas (dekanas Olegas Sotnikovas), suteikęs galimybę jau dirbantiems mokytojams kelti savo kvalifikaciją. Tačiau diskusijos dėl darbo krypčių nerimo, ir jos buvo susijusios su mokytojų rengimu. Muzikos profesionalai – instrumentininkai, vokalistai, kompozitoriai, muzikologai – buvo įsitikinę, kad mokytojas turi būti geras savo specialybės žinovas, t. y. pirmiausia puikiai išmanyti amatą ir tik paskui orientuotis į pedagogikos teoriją bei praktiką. Tokiu būdu mokytoju gali tapti pianistas, smuikininkas, dainininkas, birbynininkas. Bet pedagogai teoretikai ir didžioji dalis choro dirigentų buvo įsitikinę, kad tik chorvedžiai gali tapti muzikos mokytojais, nes mokyklose pamokos daugiausia siejamos su chorine veikla, todėl ši

disciplina yra svarbiausia, o kitų muzikinių specialybių studentai negali siekti mokytojo kvalifikacijos. Tuomet chorvedžiai laimėjo ir, įsitvirtinę administracijoje, 1994 m. Klaipėdos fakultetus reorganizavo į Klaipėdos muzikos ir teatro pedagogikos institutą (rektorius F. Sereika). Tačiau jis gyvavo labai trumpai.

Kauno fakultetu). Tuometis rektorius Klaipėdos fakultetus palygino su niekuo neveikiančia karalaite, sėdinčia ant banginio nugaros. Darėsi aišku, kad naujajam Muzikos ir teatro pedagogikos institutui nelieka kito kelio, kaip prašytis prieglobsčio KU.

VILNIUI – KULTŪROS DOMINANTĖS, O KLAIPĖDAI – SUBDOMINANTĖS FUNKCIJOS?

1995 m. KU menininkus priėmė išskėstomis rankomis. Jam labai reikėjo šio profilio specialistų, be kurių vėliau neapsieidavo jokia šios aukštosios mokyklos šventė. Ir vėl teko keisti iškabą ant pastato fasado – Muzikos ir teatro pedagogikos institutas virto Klaipėdos universiteto Menų fakultetu. Pirmuosius kelerius metus dekano pareigas ėjo Robertas Varnas, po jo penkmetį darbavosi Vytautas Alenskas, 2004–2018 m. – Vytautas Tetenskas. Pradžioje atrodė, kad gyvenimas tapo ramesnis, patogesnis, nes rektorius buvo čia pat, Klaipėdoje. Jam ir KU Senatui pritarus 1997 m. buvo įsteigtas Muzikologijos institutas (dir. Alvidas Remesa), 2004 m. – Dailės katedra (ved. Linas Julijonas Jankus), per tarptautinę mainų programą „Erasmus“ užsimezgė ryšiai su muzikinėmis, teatrinėmis ir pedagoginėmis kitų šalių mokyklomis, kas atvėrė kelius studentams ir pedagogams pakeliauti po Europą ir susipažinti su skirtingų meninių studijų programų vykdymo ypatumais, o užsieniečiams – pasimokyti Klaipėdoje.

Lietuvos muzikos akademijai jau kuris laikas ėmė nepatikti nesutarimai Klaipėdos fakultetuose, tuo labiau kad jie pradėjo ruošti ne tik pedagogus, bet ir vieną kitą atlikėją. Tai ypač erzino vilniečius. Jie siuntė komisijas, tikrino dėstytojų darbą, studijų planus ir stengėsi įrodyti, kad klaipėdiečiai nepajėgia ruošti profesionalių menininkų. Suprantama, sostinėje koncentravosi stipriausios pajėgos ir niekas to neneigė, bet jų auklėtiniai ne visada skubėdavo vykti darbuotis į Vakarų Lietuvą ir tenkinti vietinių mokyklų bei teatrų poreikius. Tai kodėl vietoje neparuošus labiausiai trūkstamų specialistų – chorvedžių, dainininkų, koncertmeisterių, režisierių? Tik rasti sutarimą buvo sunku. Akademijos vadovybė, pradėjusi skaičiuoti finansus, nutarė, kad klaipėdiečiai jai brangiai kainuoja, tad geriau jų paslaugų visai atsisakyti (vėliau ši istorija pasikartojo ir su

Dainų, šokių ir instrumentinės muzikos ansamblio „Vėtrungė“ vokalinė grupė, vadovaujama chorvedžio V. Pučinsko maždaug 1980 m.

PO KLAIPĖDOS UNIVERSITETO STOGU

Muzikos istorijos ir teorijos katedros pedagogai: A. Žiūraitytė, J. Domarkas, P. Fledžinskas, M. Kazakevičienė, J. Paulikas, D. Kšanienė, 1980 m.

Muzikos barai / 63


MOKSLO LINK

R. RAKAUSKO nuotr.

12 katedrų liko tik 3 – Muzikos, Teatro ir Šokio; buvo likviduotas Muzikologijos institutas, Liaudies instrumentų ir Garso įrašų laboratorijos. Ėmė sklisti kalbos, kad KU vadovybė nori panaikinti ir visą Menų fakultetą, o joje esančias katedras prijungti prie Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto. Gal tai buvo tik gandai, bet Klaipėdos fakulteto estradinės studijos orkestras. Priekyje sėdi jos vadovas P. Narušis, 1978 m. užsitęsusi priešDėstytojai tapo įvairių asociacijų bei prieša tarp dekano ir KU vadovų niedraugijų nariais, buvo pradėti vykdy- ko gero nežadėjo. Ir Menų fakulteto administracija su keliais pedagogais ti tarptautiniai projektai. iš Teatro katedros iškėlė mintį išeiIŠBANDYMAI, PRIVERTĘ ti iš KU sudėties ir grįžti pas meno profesionalus, susitelkusius Lietuvos KEISTI KURSĄ Permainos Lietuvoje – ekonomi- muzikos ir teatro akademijoje, t. y. niai sunkumai, emigracija, nesibai- pas senuosius šeimininkus. Nemagiančios švietimo reformos, padidėję žai dėstytojų nepritarė šiai minčiai mokesčiai už mokslą, menkesnis jau- – norėjo likti universitete, nes buvo nimo domėjimasis meninėmis spe- pripratę prie akademinės tvarkos, cialybėmis – neigiamai atsiliepė nu- džiaugėsi galėdami išlaikyti profesisistovėjusiam studijų procesui. Ėmė nę autonomiją, be to, žinojo apie žemažėti studentų skaičius, prastėjo sto- miausias tarp visų aukštųjų mokyklų jančiųjų pasiruošimas, dėl krepšelių LMTA pedagoginio personalo algas, sistemos silpnai besimokantiems tek- nekompiuterizuotą studijų progradavo kelti egzaminų pažymius. Be to, mų bei studentų vertinimo sistemą. KU vadovai sunerimo, pajutę kasmet Tačiau nei KU valdymo organai, nedidėjančią Menų fakulteto finansinę kalbant apie rektorių, nei miesto menaštą. Matyt, per vėlai buvo pastebė- ras, buvęs Menų fakulteto auklėtinis ta, kad menininkų, ypač muzikų, su ir pedagogas, nedėjo jokių pastangų kuriais reikia dirbti ne tik grupėmis, padėti menininkams likti universitebet ir individualiai, parengimas yra to sudėtyje, kaip tai padarė Vytauto daug brangesnis nei kitų specialistų. O kur dar milžiniško ploto pastatų išlaikymas! Ne paslaptis, kad universiteto rektoriai bei prorektoriai, kaip ir dauguma Senato narių, mažai gilinosi į menininkų reikalus, buvo atitolę nuo kultūrinio gyvenimo, todėl Menų fakultetui, nors ir dotuojamam, nuolat būdavo priekaištaujama. Šis savo ruožtu, norėdamas išgyventi, stengėsi panaudoti vidinius resursus – maSportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ ir jo važino pedagogų ir padalinių skaičių: iš dovė S. Idzelevičienė (centre) maždaug 1990 m.

Muzikos barai / 64

Birbynininkas V. Tetenskas maždaug 1990 m.

Didžiojo universitetas, reformų įkarštyje išsaugojęs ne tik Menų fakultetą, bet ir Muzikos akademiją. Klaipėdos Menų fakulteto tarybai nubalsavus, 2018 m. rugsėjo 1-ąją fakultetas šventė jau tapęs LMTA Klaipėdos fakultetu.

FAKULTETO INDĖLIS Į LIETUVOS KULTŪRĄ IŠ LAIKO PERSPEKTYVOS

Nuo pat įkūrimo Klaipėdos fakulteto dėstytojai aktyviai reiškėsi meninėje veikloje – koncertavo, steigė savo kolektyvus. Choreografijos katedroje tokių būta ne vienas: istorinių šokių grupė „Saltanda“ (vad. Tulija Zinčiukienė), ansamblis „Vėtrungė“ (vad. Jūratė Čapaitė, Alma Gražulienė, Vidmantas Mačiulskis, Violeta Milvydienė), Šiuolaikinio šokio grupė (vad. Agnija Šeiko). Kelioliką metų ši katedra rengė ir festivalį-konkursą „Klumpakojis“. Giliausią pėdsaką paliko „Žuvėdra“ (vad. Skaistutė Idzelevičienė, Romaldas Idzelevičius) – daugkartinė Europos ir pasaulio sportinių šokių čempionė. Nuo šokėjų neatsiliko ir chorvedžiai. R. Varno pastangomis buvo atkurta tarpukariu veikusi kultūrinė bendrija „Aukuras“, įsisiūbavo tarptautinis S. Šimkaus konkursas, dėstytojai ėmė vadovauti įvairiems miesto chorams: „Aušrinei“ (F. Sereika), „Gintarėliui“


V. Jakelaitis ir V. Blūšius teikia studijų Klaipėdos fakultete baigimo diplomą kanklininkei L. Nepaitei, 1984 m.

LMTA Klaipėdos fakulteto dekane šiemet tapo L. Jonavičienė

(Juozas Kubilius), „Žilvinui“ ir „Dangei“ (Judita Kiaulakytė), „Aukurui“ (Alfonsas Vildžiūnas), „Klaipėdai“ (K. Kšanas), Marijos Taikos Karalienės bažnyčios chorui (Gediminas Purlys), Evangelikų liuteronų bažnyčios (Bronislovas Skirsgilas), Šv. Juozapo bažnyčios (Birutė Šidlauskienė) giesmininkams, mokyklų bei gimnazijų choriniams kolektyvams (Arvydas Girdzijauskas, Stanislava Kačinskienė, Zita Kariniauskienė, Dalia Pilipavičienė, Regina Vindžigalskienė, Rasa Zigmantienė). Fakulteto pastangomis Klaipėda išgarsėjo ir kaip pramoginės muzikos, ir kaip senųjų liaudies tradicijų puoselėtojų miestas. 1977 m. prie Džiazo katedros susibūręs bigbendas (vad. Pranciškus Narušis) tapo sovietmečio sensacija ir vienu seniausių tokio pobūdžio kolektyvų Lietuvoje, o 1994 m. prasidėjęs Klaipėdos pilies džiazo festivalis (vad. Vytautas Grubliauskas) pritraukė į pajūrį daugybę šios muzikos profesionalų bei mėgėjų. Katedros dėstytojai ir absolventai (Arnoldas Jankūnas, Steponas Januška, Algis Kilis, Saulius Šiaučiulis) dalyvavo ir iki šiol dalyvauja tarptautiniuose džiazo renginiuose. Liaudies muzikos katedros dėstytoja Irena Nakienė, įkūrusi folkloro ansamblį „Kuršių ainiai“, prisidėjo prie lietu-

viškos muzikos sklaidos, kaip ir kiti pedagogai, dalyvavę dainų šventėse ir tarptautiniuose konkursuose (Vytautas Alenskas, Vlada Kaknavičiūtė, Algytė Merkelienė, Nijolė Tetenskienė, Vytautas Tetenskas). Dauguma dėstytojų, tiek vokalistai, tiek instrumentininkai, nuolat rengdavo koncertus Menų fakulteto salėje ir kitur. Vieni – kaip solistai (Mindaugas Gilys, Ona Glinskaitė, Eduardas Kaniava, Jūratė Karosaitė, Inga Maknavičienė, Janina Neniškytė, Elena Paradies, Valentina Vadoklienė, Tatjana Romaškina, Viačeslavas Tarasovas, Giedrė Zeicaitė), kiti – su savo sukurtais ansambliais – Fortepijoniniu duetu (Natalija Blauberg ir Genadijus Osipkovas), Varinių pučiamųjų kvintetu (Vilmantas Bružas, Steponas Sugintas, Alius Maknavičius, Algirdas Ulteravičius, Jurgis Dargis), treti tapo Muzikinio teatro ir Koncertų salės orkestrų nariais, dirigentais ar meno vadovais (Algis Jonas Lukoševičius, Mindaugas Bačkus), kariliono varpininkais (Kęstutis Kačinskas, Stanislovas Žilevičius). Fakulteto teatralai galėtų savo veiklos metraštį išleisti kaip storą knygą. Kiek pas juos būta kūrybingų asmenybių – aktorių bei režisierių, kiek pastatyta spektaklių, parengta specialistų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių teatrams! Prie jų rengimo prisidėjo žymūs scenos meistrai – pradedant Vytautu Anužiu, Povilu Gaidžiu, Šarūnu Juškevičiumi, Dariumi Meškausku, Edgaru Savickiu, Elena Savukynaite, Regina Šaltenyte, Linu Zube ir baigiant Valentinu Masalskiu, Gyčiu Padegimu bei ilgamete Režisūros (vėliau Teatro) katedros vedėja Danute Vaigauskaite. Muzikos istorijos ir teorijos katedroje (ved. Daiva Kšanienė) susitelkę kompozitoriai Jonas Domarkas, Jonas Paulikas, Alvidas Remesa, Remigijus Šileika, Zigmas Virkšas savo kūriniais, o muzikologai Milda Kazakevičienė, Danutė Petrauskaitė, Rūta Vildžiūnienė moksliniais bei metodiniais darbais taip pat praturtino miesto kultūrinę erdvę. Kaip gražus prabėgusių metų aidas liko prisiminimai apie šiuolaikinės muzikos festivalį „Marių klavyrai“, tęstines

konferencijas „Muzikos meno idėjos ir keliai“, buvo išleistos knygos, prie kurių pasirodymo prisidėjo ir Muzikologijos institutas. Sunku išvardyti visus, įnešusius mažesnį ar didesnį indėlį į miesto kultūrinę plėtrą, tačiau jų pastangomis Klaipėda kaip tas neišvaizdus pilkas ančiukas virto gulbe, užsiauginusia tvirtus sparnus tolesniems skrydžiams.

SIEKIANT ATSINAUJINTI

LMTA vadovybė, perėmusi Klaipėdos fakultetą, panoro didesnių proveržių, drąsesnių žingsnių, todėl rektorius Zbignevas Ibelgauptas, net nepasibaigus senojo dekano kadencijai, 2021 m. pradžioje įsakymu pakeitė jį veržlia asmenybe – Loreta Jonavičiene. Pedagogų bendruomenei rektorius aiškino: „Prisiimant atsakomybę už studentų menininkų rengimą Klaipėdos regione, buvo įsipareigota daryti pokyčius, stiprinti fakultetą, atverti jį Klaipėdos kultūros bendruomenei bei didinti jo patrauklumą būsimiems studentams. Ir šių įsipareigojimų kryptingai laikomasi. <...> Loreta Jonavičienė, Klaipėdos fakulteto absolventė, daugiau kaip 10 metų sėkmingai ėjusi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos direktorės pareigas, manau, yra tinkama kandidatė. Jos ankstesnio darbo patirtis, pelnytas autoritetas, rūpestis Klaipėdos kultūriniu gyvenimu ir nuveikti darbai bei idėjos dėl Klaipėdos fakulteto perspektyvos man nekelia abejonių, kad pasirinkta teisingai.“ L. Jonavičienė fakultete rado apie 150 studentų, 55 pedagogus, 11 koncertmeisterių ir daug susikaupusių problemų, kurias yra pasiryžusi sparčiai spręsti. Gavusi diplomą iš V. Jakelaičio rankų, iš buvusio prorektoriaus perėmė ir atsakomybės jausmą, ryžtą nugalėti kelyje pasitaikančias kliūtis. Taigi, istorijos ratas apsisuko. Fakulteto 50-metis tapo jo naujo etapo pradžia. Ar pavyks švęsti ir kitus jubiliejus, priklausys ne tik nuo dekanės, bet ir nuo viso kolektyvo pastangų, LMTA požiūrio į klaipėdiečių reikmes ir tolesnės švietimo reformos eigos. n

Muzikos barai / 65


ATEINAME

Justinas Mačys:

„Fleita pati pas mane atėjo“ Ieva KANANAVIČIŪTĖ

„V

isuose antikiniuose mituose ir literatūriniuose veikaluose pirmiausia būna panegirika protėviams. Ją išsakyti noriu ir aš. XIX a. pabaigoje, apie 1886 metus, mano proproseneliai Simonas ir Magdė Rimšos susituokė, nusipirko žemės tarp Vilkaviškio ir Marijampolės, pasistatė sodybą ir užaugino penkis vaikus. Vienas iš tų vaikų yra mano prosenelė Uršulė Rimšaitė-Mačienė. Ji buvo labai žymi to krašto liaudies dainų atlikėja, taip

Justinas Mačys vaikystėje

pat ir aktorė, subūrė klojimo teatrą Rimšų sodyboje, vaidino režisieriaus ir dramaturgo Boriso Dauguviečio spektakliuose. Jos sesuo Magdė buvo audėja, apaudusi visą kraštą, o brolis – didysis skulptorius ir medalininkas Petras Rimša, kurio 140 metų gimimo sukaktis bus minima šių metų lapkritį. Kitas brolis, Juozas, buvo knygnešys, o jaunėlis Jurgis prižiūrėjo sodybą. Tai mano meninė terpė, mano protėviai, kuriais labai didžiuojuosi“, – apie savo kūrybines šaknis pasakoja Panevėžyje gyvenantis fleitininkas, dirigentas ir pedagogas Justinas Mačys. – O Jūsų tėvai ar muzikuoja?

– Mano tėvai visiškai nesusiję su muzika ar menais. Tėtis šiek tiek užsiima daile, tačiau neprofesionaliai. Mano senelis iš tėčio Justinas Mačys su mokine vaikų stovykloje

Muzikos barai / 66


pusės turėjo svajonę, kad jo vaikai grotų, bet tik vienintelė teta, tėčio sesuo, mokėsi muzikos mokykloje, mėgėjiškai griežia smuiku. Taigi šią svajonę teko perduoti anūkams. Fleita pati pas mane atėjo tiesiogine šių žodžių prasme. Kai gyvenome Raseiniuose, kartą į duris paskambino šeimos bičiulė Lina Oržekauskaitė ir įteikė man dėžę nuo tėvų pažįstamos muzikos mokyklos mokytojos Astos Nikžentaitienės. Iš karto pamaniau, kad tai bus žaislas, bet atsidaręs dėžę labai nustebau pamatęs joje mažąją fleitą. Ją susidėjau ir žaisdamas ėmiau griežti. Šis žaidimas tęsiasi iki šiol, esu labai dėkingas savo pirmajai mokytojai, kad ji manyje nesunaikino žaidybinio elemento. Su mokytoja mes iki dabar palaikome ryšius. – Nuo 1995 m. mokėtės Panevėžio vaikų muzikos mokykloje, mokytojo Eduardo Mackaus klasėje. Kodėl išvykote iš Raseinių?

– Raseiniuose mano tėvai neteko

Pamoka

darbo (mama buvo rusų kalbos mokytoja). Mamos tėvai gyveno Panevėžyje, tad pasirinkimas buvo natūralus. Tuo metu buvau trečioje klasėje, nusprendžiau toliau mokytis muzikos. Mano močiutė dirbo Panevėžio dailės galerijoje, kuri tuo metu buvo meno Meka: ten vykdavo keramikų simpoziumai, dailės parodos ir koncertai. Atvažiuodavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvai, tokie kaip kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“, Valstybinis Vilniaus kvartetas, pasirodydavo pianistas Petras Geniušas, smuikininkas Raimundas Katilius, operos solistės Regina Maciūtė, Judita Leitaitė, Sigutė Trimakaitė... Kitaip tariant, visi geriausi Lietuvos muzikai. Taigi aš augau tokioje aplinkoje, dar mažas būdamas sėdėdavau kartu su jais ir klausydavausi pokalbių. – Kada nusprendėte gyvenimą susieti su fleita?

– Didžiausiu inspiraciniu muzikiniu įvykiu laikau Raimundo Katiliaus ir Petro Geniušo rečitalį, matytą, kai man buvo apie 10 metų. Scenoje R. Katilius atrodė demoniškai: juodi paakiai, užmerktos akys ir skleidžiami įdomūs garsai... Tai įstrigo atmin-

Muzikos barai / 67


ATEINAME tyje ir būtent tada kilo mintis, kad noriu tapti panašus į jį. Nesakyčiau, kad tuomet apsisprendžiau gyvenimą susieti su fleita, bet su muzika – taip. Fleita buvo tik instrumentas per muziką išreikšti save. Vaikystėje išbandžiau viską: dailę, teatrą, lengvąją atletiką, karatė, šokau tautinius šokius, tačiau nė apie vieną iš šių veiklų rimtai nesvarsčiau. – O ar buvo paaugliško maišto, dvejonių momentų?

– Tuo metu, kai atvykome gyventi į Panevėžį, tai buvo Lietuvos Čikaga. Vaikėzui ilgesniais plaukais, su auskaru ausyje ir kaubojiškais batais buvo gana rizikinga vaikščioti miesto gatvėmis. Nuo devintos klasės mokiausi tuometėje Panevėžio konservatorijoje, gaudavau stipendiją, todėl kartu su bičiuliais jausdavomės „kietesni“, galėdavome sau daug ką leisti. Dažnai vakarodavome roko klube, prie kurio įėjimo visada būdavo skustagalvių, norėdavusių pasimušti. Kartą naktį trise ėjome namo, tik staiga vienas iš draugų sušuko: „Bėgam!“ Atsisukęs pamačiau penkis mus atsivejančius skustagalvius. Jei nebūtume pabėgę, mus turbūt būtų papjovę tikrąja šių žodžių prasme. O fleita tuo metu tapo mano įrankiu, „ginklu“, nes draugai domėjosi muzika, ypač roko, užsiėmė kūryba, tad sulaukdavau daug kvietimų groti kartu. Jei nebūčiau turėjęs tokios veiklos, tikriausiai būčiau šlaistęsis gatvėmis ir mušęsis... Taigi mano paauglystė buvo be galo užimta. Mokykloje nebuvau labai geras mokinys, praleidinėdavau pamokas, todėl skyriaus vedėjas paragino mane stoti į Vilniaus konservatoriją (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija). – Kiek Jums tada buvo metų?

– Lygiai 16. Konservatorijoje pamačiau, kad aplinkui yra daug grojančių fleita ir kad aš nesu pats geriausias. Panevėžyje buvau vienintelis fleitininkas, mane girdavo, tad sparnai buvo aukštai pakilę. O Vilniuje supratau, kad norint tapti lyderiu reikia daug mokytis. – Vilniaus konservatorija padėjo susivokti realybėje?

– Taip. Kai atvykau mokytis, čia buvo keturiolika fleitininkų, jie mokė-

Muzikos barai / 68

si mano pedagogės Laimos Šulskutės ir Violeto Višinsko klasėse. Po trejų metų nusprendžiau nešvaistyti laiko ir toliau studijuoti Muzikos akademijoje. Mano apsisprendimą lėmė 2003 metais vykęs Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursas – buvau sau pasakęs, kad jeigu jame laimėsiu, stosiu į akademiją. Viskas taip ir įvyko. – Ar nepabijojote sunkaus darbo?

– Ne. Man vienas bičiulis sakė, kad akademijoje dar nebuvo matęs tokio disciplinuoto žmogaus: „Mes ateiname septintą valandą ryto, o Mačys jau groja, mes išeiname devintą vakare, ir Mačys dar groja.“ Priėmiau tai kaip komplimentą, nes iš tikrųjų taip ir buvo. Įgijau visiškai kitokį darbo suvokimą, ypač prisilietęs prie prancūziškosios fleitos mokyklos prof. A. Vizgirdos klasėje. – Mokėtės pas daug pedagogų. Kurie Jums padarė didžiausią įtaką?

– Aš turiu dvi trijules: trijulę kontaktinių ir trijulę dvasinių mokytojų. Pirmoji – fleitininkas Algirdas Vizgirda, dirigentas Jonas Aleksa ir kompozitorius Julius Andrejevas. Jie mane suformavo kaip muzikantą, kaip žmogų, subrandino mano požiūrį, meninį santykį su muzika, jų dėka esu toks, koks esu. O mano dvasinė trijulė yra dirigentai Herbertas von Karajanas ir Jevgenijus Mravinskis bei režisierius Juozas Miltinis. Tokius skirtingus žmones sieja nemažai dalykų: jie gimė beveik tais pačiais metais (1907–1908), turėjo savo kolektyvus, su kuriais dirbo po keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, sukūrė savo stilių ir savo darbo metodiką. Jiems visiems buvo būdingas autoritarinis savo kolektyvo valdymas, bet kartu ir didelė meilė jam. Ypač išskirčiau J. Miltinį, kurio teatras mane ugdė nuo penkiolikos metų. Kai dar mokiausi Panevėžyje, sulaukdavau daug pasiūlymų groti su chorais ir solistais. Už pirmąjį honorarą įsigijau Tomo Sakalausko knygą „Miltinio apologija“ (1999). Būtent nuo jos prasidėjo mano pažintis su režisieriaus asmenybe. – Ar lengvai pasiduodate kitų įtakai?

– Taip, lengvai, nors tokių žmonių yra nedaug. Neturėjau nuo mažens suformuotos tam tikros grojimo me-

Justinas Mačys su Justinu Januškevičiumi

Su Jamesu Galway

todikos, todėl įvairūs meistriškumo kursai mane labai išbalansuodavo. Dabar tą metodiką jau esu susikūręs. – Kada tai pajutote?

– Kai grįžęs iš Prancūzijos, Liono, pradėjau dirbti pedagoginį darbą. Kiekvienas pedagogas turi suformuoti labai teisingą mokinių požiūrį į kasdienį darbą. – Kodėl nusprendėte išvykti į Prancūziją?

– Mano dėstytojas Algirdas Vizgirda mokėsi Paryžiuje pas prof. Alainą Marioną ir prof. Christianą Lardé, aukščiausios prabos Prancūzijos fleitos mokyklos atstovus. Ten susiformavo A. Vizgirdos atlikimo stilistika ir metodika. O aš studijavau pas Liono nacionalinės aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos pedagogą Philippe´ą Bernoldą, kuris, kaip ir A. Vizgirda, buvo Alaino Mariono mokinys. Profesorius daug kuo prisidėjo prie mano išvykimo, nes, siekiant magistro laipsnio, studijos kitoje šalyje yra vienas iš Vizgirdos mokymo principų. Jo požiūriu, ankstyvas išvažiavimas (per bakalauro studijas) neduoda naudos, nes pirmiausia turi būti suformuota metodinė bazė, o tai yra nuoseklus ir ilgas procesas. Būtent dėl to ankstyvos studijos kitur yra bevertės, nes per didelis naujos informacijos kiekis atlikėją


Su Donaldu Bružu

giškąja prasme. Profesorius yra labai didelės širdies žmogus, tai ypač pajusdavome jo meistriškumo kursuose Juodkrantėje. Kiekvienam, kuris buvo pasiryžęs dirbti, jis norėdavo atiduoti visas savo žinias, visą savo širdį. Mes ir dabar puikiausiai sutariame. Man labai gaila, kad akademijoje vyrauja gana neigiamas požiūris į jo nuostatą, jog studijų pradžioje netikslinga vykti į užsienį. Jis neleisdavo užsiimti ir jokiomis vadinamosiomis chaltūromis, tad tekdavo tai daryti paslapčia. Neduok Dieve, jis sužinos... – Pakalbėkime apie dirigavimą. Kaip jis atsirado šalia fleitos?

Su Emmanueliu Pahudi

gali suklaidinti. – Ar galėtumėte išryškinti svarbiausius Prancūzijos ir Lietuvos fleitos mokyklų skirtumus?

– O kas yra mokykla? Man atrodo, kad pagrindinis atlikimo mokyklos kriterijus yra terpė. Kitas svarbus aspektas – kalba. Juk nacionalinė mokykla yra ir kalba. Prancūzų kalba labai lengva, tariant garsus liežuvis yra labai arti lūpų, dėl to ir prancūzų fleitos mokykla pasižymi lengvumu. Paryžiaus konservatorija įkurta 1795 m., taigi jau turi senas tradicijas. Lietuviškosios mokyklos pradininkais laikyčiau Juozą Pakalnį, Liudą Survilą, Augustiną Armoną ir Algirdą Vizgirdą, tačiau tvirtesnės tradicijos dar nespėta suformuoti ir dėl to, kad turime labai nedaug aukščiausio lygio pedagogų, nes A. Armonas ir L. Survila praktiškai buvo savamoksliai. A. Vizgirda mokėsi pas A. Armoną, su kuriuo kartu grojo Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, ir tik vėliau išvažiavo studijuoti į Prancūziją, prieš tai mokėsi Maskvoje. – Ką perėmėte iš savo pedagogo prof. Algirdo Vizgirdos studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Aš didžiuojuosi tuo, kad buvau A. Vizgirdos studentas, iš jo gavau labai daug tiek profesine, tiek žmo-

– Pirmo kurso pūtikai turi dirigavimo discipliną. Kai pamačiau, kad mano profesorius yra Jonas Aleksa, labai apsidžiaugiau. Po pirmųjų metų pasinaudojau galimybe pasilikti dirigavimą kaip fakultatyvą visam studijų laikotarpiui. Iki pat profesoriaus mirties 2005 m. (buvau trečiame kurse) dirigavau jo klasėje, paskui mokiausi pas prof. Robertą Šerveniką. Po baigiamojo bakalauro studijų dirigavimo egzamino prie manęs priėjo maestro Modestas Pitrėnas ir pasakė: „Ačiū Tau, kad aš Tavyje matau žydinčius Jono Aleksos bruožus.“ Tai buvo komplimentas, kuriuo aš ilgai gyvenau. Turiu pasakyti, kad mes labai dažnai susikuriame kartotekines korteles: fleitininkas, dirigentas, pedagogas ar dar kas nors... Deja, šie kortelių pavadinimai dažnai tampa tik pareigybėmis. Aš negaliu pasakyti, kad esu tikras fleitininkas, nes norėdamas juo būti turėčiau groti ne penkias, bet penkiolika valandų per dieną, studijuoti literatūrą, pildyti repertuarą, lavinti techniką... Tam, kad būčiau dirigentas, visų pirma turėčiau turėti savo kolektyvą, nes dirigavimas yra žmonėms, o ne sau prieš veidrodį. Repertuaro, muzikos išmanymas, partitūrų studijavimas... Tai yra profesija, kuriai reikia atsidavimo. Prisimenu, kai prof. Jonas Aleksa davė man Johanneso Brahmso Simfonijos Nr. 2 D-dur, op. 73, antrąją dalį, o aš išdrįsau ateiti nepasiruošęs. Tik peržvelgiau natas, pamačiau, kad metras keturių ketvirtinių, ir pamaniau – viskas gerai. O jis manęs klausia: „Ką antrame takte veikia antrasis fagotas?“ Atsakyti negalėjau, norėjosi

sulįsti į žemę. Tuomet supratau, kad dirigentas turi žinoti viską. Lygiai taip pat ir pedagoginis darbas reikalauja labai daug žinių. Ir diriguodamas, ir mokydamas negali išmanyti mažiau negu prieš tave sėdintysis. – Vis dėlto tų profesinių kortelių turite ne vieną?

– Nežinau. Nepasakyčiau, kad turiu labai daug veiklos. Iš prigimties esu tinginys ir viską darau paskutinę minutę. Dirigavimas Vytauto Mikalausko menų gimnazijos kameriniam orkestrui pakliuvo kaip aklai vištai grūdas, kai pradėjau dirbti pedagoginį darbą. Tuo metu neišmaniau net smuiko valdymo ypatybių. Maža to, tarp mokinių nebuvo altų ir kontrabosų, todėl turėjau keisti repertuarą, altų partijas perrašyti tretiesiems smuikams. Kai pradėjome koncertuoti, mane pastebėjo Panevėžio muzikinio teatro orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vidmantas Kapučinskas, jis suteikė man progą paruošti Franzo Leháro operetę „Linksmoji našlė“. Kitais metais pastačiau Algimanto Bražinsko miuziklą „Šnekučiai“. Mokyklos kameriniam orkestrui nebediriguoju, bet rengiu muzikinius projektus, dirbu Panevėžio muzikos mokykloje bei Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, groju fleita Panevėžio muzikinio teatro orkestre ir jam diriguoju. Jaučiu, kad man patinka pedagoginė veikla. Jau trečius metus rengiu vaikų stovyklą ir pastebiu, kad ji plečiasi, vaikai nori į ją grįžti. Panevėžio konservatorijoje turėjau genialų pedagogą Viktorą Januškevičių. Pirmoje muzikos istorijos pamokoje jis uždavė du klausimus. Pirmą – kas yra muzikos dievas? Visi sako: Bachas, muzika, natos... Anot jo, muzikos dievas yra tyla. O kas yra pamokos dievas? Pamokos dievas yra dialogas bei santykis imu–duodu, duodu–imu. Tai yra ir mano pedagoginis kredo. Siekiu sukurti santykį, kad ir aš, ir mokinys jaustumės saugiai ir kad aš galėčiau atiduoti viską, ką turiu, o mokinys gebėtų tai perimti. Nes atiduodamas ir pats imu, mokausi. Taip pat išskirčiau tradicijos kūrimą, sąmoningumą, pagarbą, meilę muzikai ir žmogui. Tam ypač gera terpė muzikos mokykloje, nes turi labai arti-

Muzikos barai / 69


ATEINAME kinys suvoktų skirtumą tarp to, kaip grojo prieš tai ir kaip groja dabar. – Tai, apie ką pasakojate, galima laikyti pedagogine sėkme.

Justino Mačio proprosenelės Magdės Rimšienės pomirtinė kaukė, daryta jos sūnaus, prosenelės brolio, skulptoriaus Petro Rimšos

mą santykį su mokiniu. Pas mus nėra grupinių pamokų, esame individualistai. Labai džiaugiuosi, kad mano mokiniai per tą santykį tampa lyderiais tiek profesinėse, tiek socialinėse grupėse, manau, kad šiek tiek prie to prisidedu. – Savo mokiniams esate autoritetas?

– Tikiuosi.

– Ar patinka šis jausmas?

– Tai kiek egoistiškas jausmas, bet patinka, žinoma. – Tai reikalauja daug atsakomybės.

– Būtent, bet tai „užkuria“ smalsumą, domėjimąsi. Negali būti nuobodus, negali kartotis. Prie pedagoginių vertybių taip pat priskirčiau ir greitą reakciją tiek į technologinius, tiek į socialinius aspektus. Mažiems vaikams mokytojo žodis gali būti labai skausmingas, tad turi atsakingai į viską reaguoti. Reikia tam tikro žodyno, padedančio kurti tiek griežtesnio autoriteto vaidmenį, tiek laviruoti įvairiose socialinėse situacijose.

– Artėja mano stovykla (kalbėjomės liepos 28 d. – I. K.), III Justino Mačio fleitos vasaros akademija. Man labai įdomu sujungti skirtingus menus. Jau pirmaisiais metais į stovyklos programą pamėginau įtraukti dailės terapiją, nes vaikų neaprėpiamus vidinius klodus per muziką atskleisti yra sunkiau – jie dar negeba technologiškai formuoti savo emocijų, o per dailę tai įmanoma. Šiemet užsiėmimus ves neuroedukologė. Labai norėjau į stovyklos programą įtraukti ir aktorinį meistriškumą – dėl didelės J. Miltinio įtakos mano asmenybei. Aktorinio meistriškumo šiemet mokys puikus aktorius Albinas Kėleris, J. Miltinio mokinys. Sumanytas labai gražus projektas „Šokantis stiklas“ su stiklo menininku Remigijumi Kriuku. Jis skirtas Astoro Piazzollos gimimo šimtmečiui. Projektą rengiame ir su pianistu Donatu Bružu, vienu iš nedaugelio Stasio Vainiūno mokinių. Donatas yra tikras A. Piazzollos muzikos žinovas, kuria puikias jos aranžuotes. Taigi jau parengėme muzikinę programą, kurioje tilps performansas, paroda ir koncertas. Skambės Piazzollos muzika, šoks liepsnojančios stiklo figūros. Rudenį mūsų laukia trys koncertai.

– Toks projektas turėtų labai išlaisvinti Jus kaip menininką. Juk tai nėra klasikinė, akademinė muzika, tango kupinas emocijų, aistros...

– Bet juk nutinka, kad vaikai nenori mokytis, maištauja. Ar visada pavyksta dialogas, kaip reaguojate į nesėkmes?

– Donatas Bružas yra puikus pianistas, repeticijose jis iš manęs ištraukia visus užblokuotus klodus. Sako: „Išsilaisvink, jausk šitą muziką, negrok techniškai.“ Ir iš tikrųjų, tokia muzika išlaisvina, tačiau ją nepaprastai sudėtinga atlikti technikos prasme. Tačiau, įvaldęs muzikinį tekstą, pasiduodu laisvei, ir ta muzika suskamba.

– Galbūt aš prastas mokytojas, nes esu per daug atlaidus. Atlaidumas pasireiškia tuo, kad už techniką labiau vertinu supratimą. Noriu, kad mokinys ne dabar padarytų tai, ką sakau, bet kad jis suprastų, kodėl aš to noriu. Man taip pat svarbu, kad mo-

– Kažkas yra pasakęs, kad patinka muzika, kuri yra nenuobodi. Šį pasakymą pritaikyčiau ir sau. Kai mokiausi akademijoje, ten buvo nemažai kompozitorių, kūrusių daug muzikos fleitai: ansambliams, solo ir su elektronika. Tuo metu jie naudojo labai

Muzikos barai / 70

– Kokiai muzikai teikiate pirmenybę?

Koncertas

daug išplėstinių technikų, kurios yra ne kas kita kaip tam tikros etninės grupės, tam tikro nacionalinio folkloro elementų ir muzikavimo būdo adaptacija klasikiniam instrumentui. Kai mokaisi tuos triukus, yra labai įdomu, tačiau juos išmokus prasideda „mechanizacija“. Jeigu nepaspausi tam tikro mygtuko, triukas nepavyks, ir tai varžo atlikėjo interpretacinę laisvę, nes kiekvieną kartą triukas turi būti toks pats. Todėl, norėdamas turėti daugiau interpretacinės laisvės, esu linkęs daugiau dėmesio skirti klasikinei muzikai. Šiuolaikinėje muzikoje netgi pauzė yra labai mechaniška, labai apskaičiuota, o tai visiškas nesusipratimas klasikinėje muzikoje, kurioje pauzė tampa gestu. Ji yra gyva, reikalinga ne tam, kad per tą laiką galvotum, kokį kitą mygtuką paspausti. Šį rudenį turi pasirodyti mano pirmasis solinis albumas. Jame skamba kūriniai fleitai solo: baroko epochai atstovauja Johannas Sebastianas Bachas ir Marinas Maraisas, o lietuviškajai kūrybai – Algirdas Martinaitis, Andrius Maslekovas ir Rita Mačiliūnaitė. A. Martinaičio kūrinys dedikuotas A. Vizgirdai, o aš būsiu pirmasis A. Maslekovo ir R. Mačiliūnaitės kūrinių atlikėjas. Albumas įrašytas bendradarbiaujant su Viliaus ir Aleksandros Kerų įrašų kompanija „Baltic Mobile Recordings“, dabar jau vyksta leidybos darbai. – Kuris amplua – solisto, kamerinio ansamblio nario, dirigento, pedagogo – leidžia jaustis geriausiai?

– Nesu toks genialus kaip, pavyzdžiui, Leonardas Bernsteinas, kuris gebėdavo sujungti komponavimą, dirigavimą, grojimą fortepijonu ir darydavo tai genialiai. Aš to nemoku, nors ir labai noriu. Bernsteinas yra pasakęs: „Aš myliu žmones ir myliu muziką. Ir


nežinau, ką labiau.“ Labai prasmingi žodžiai, nes kiekvienoje veikloje svarbus santykis su žmogumi. Kai groji publikai, užmezgi santykį su ja. Negali groti kamerinės muzikos, jeigu nedraugauji su tais, su kuriais kartu ją atlieki. Jei nerandi ryšio su šimtu orkestro žmonių, esi prastas dirigentas. Taigi santykis su žmogumi kiekvienu atveju kuria tavo santykį ir su muzika, ir su pedagogika. Visas mano gyvenimas susijęs su muzika. Tas pats L. Bersteinas yra sakęs: „Aš negaliu praleisti nė vienos dienos negrodamas muzikos, neklausydamas muzikos, nestudijuodamas muzikos, nekalbėdamas apie muziką, nemokydamas muzikos.“ Aš darau lygiai tą patį. – Vadinasi, muzika Jums yra gyvenimo būdas, o ne profesija?

– Taip. Muzikos pavertimas profesija yra blogiausia, kas gali nutikti, nors tai jau globali tendencija.

– Portale sekunde.lt publikuotame interviu teigėte, kad „šiuo metu Lietuvos muzikos mokyklose yra naikinamos tradicijos ir šitaip trinama muzikos istorija. Vakarų pasaulyje atvirkščiai – tradicijos itin gerbiamos ir puoselėjamos.“ Gal galėtumėte pratęsti šią mintį?

– Turbūt dabar jau taip nebesakyčiau, nes tai skamba kaip politinis pareiškimas. Tradicijos gal nėra sunaikintos, tačiau jos nekuriamos. Mechaninis, pragmatiškas atėjimas į darbą mane labai skaudina. Mokytojai kovoja dėl savo valandų, ir tai yra labai buitiška... Mes turime pripažinti, kad pedagogas nėra profesija, tai – gyvenimo, bendravimo būdas, bet jokiu būdu ne darbas. Man labai nepatinka, kai sakoma, kad einu į darbą muzikos mokykloje.

– O kur Jūs einate? Į antruosius namus?

– Nežinau, bet tikrai ne į darbą. Muzikos mokykloje aš groju, skaitau knygas, klausausi muzikos, bendrauju su mokiniais. Labai daug laiko ten praleidžiu, netgi per daug. Niekada neskaičiuoju valandų. – Jau minėtame interviu sakėte, kad Panevėžyje galite labai daug ką sau leisti. Ką turėjote mintyje?

– Panevėžys labai mažas. Kai nuvažiuoji į Vilnių, Berlyną, Frankfurtą, Londoną ar Paryžių, labai daug laiko išvaistai vykdamas iš taško A į tašką B. Ten gausu pašalinių dalykų: štai gražus koks nors namas, įdomus performansas gatvėje, sutinki kokią nors įžymybę... Visa tai išeikvoja labai daug energijos, atvykęs į tašką B, kuriame turi susikoncentruoti, ją jau esi praradęs. O Panevežyje aš galiu labai greitai nuvykti ten, kur man reikia, ir produktyviai dirbti. Tačiau mažo miesto, periferijos žmonės labiau neurotiški. Ką tai reiškia? Tai, kad jie yra labai preciziški. Ką nors sakydamas turi gerai pasverti žodžius, nes bet kokio konflikto atveju jie bus panaudoti prieš tave. Vilniuje tu gali kur nors pasislėpti, užsimaskuoti, tavo žodis gali prasprūsti nenugirstas, o mažame mieste tai neįmanoma, visi viską girdi ir mato, čia net sienos turi ausis. – Ar Jums reikia nuolat lankytis koncertuose, galerijose, muziejuose?

– Ne. Nežinau, kaip pasiteisinti, kad nebūčiau apkaltintas nekultūringumu, bet man to nereikia. Gal aš apkerpėjau, bet labai džiaugiuosi savo mokytoju Viktoru Januškevičiumi, kuris susikūrė terpę Panevėžyje ir geba išlaikyti tokį smalsumo lygį, kad jam visai nereikia kur nors važiuoti. Jis nuolatos kuo nors domisi, studijuoja. Klausiu: „Ką veikiat?“ Atsako: „Perklausiau visą Händelį.“ Kitą kartą iš naujo klausosi Verdi operų. Tokiu būdu jis vartoja muziką. – Ar daug tokiu būdu Jūs vartojate muzikos?

– Labai daug.

– Iš ko sudarytas Jūsų grojaraštis?

– Iš labai daug ko. Nuo folkloro iki džiazo, nuo didžiųjų operų iki šiuolaikinės muzikos. Man atrodo, kad mobilumas suteikia mažesnį kultū-

ros poreikį, nes jos galite pasisemti ir telefone, ir kompiuteryje. Galima išgirsti geresnių atlikimų negu realiose koncertų salėse. Būtent tai ir formuoja asmens skonį. Vilniuje egzistuoja tam tikra socialinė forma, kurioje būtinai turi dalyvauti. O Panevėžyje to nereikia. Tavo socialumą lemia vienatvė, santykis su muzika, toks jis yra artimesnis ir reikalingesnis. – Ar Panevėžys skirtas introvertams?

– Gali būti. Labai daug laiko praleidžiu vienas su muzika, studijuodamas ją. O socializuojuosi per pamokas, jose labai daug kalbu... – Prašyčiau prisiminti ryškiausius savo kūrybinės karjeros laimėjimus.

– 2007 m. pasirodymas su Klaipėdos kameriniu orkestru diriguojant Sauliui Sondeckiui, tada studijavau ketvirtame kurse. Labai įsimintinas koncertas, atlikome Carlo Philippo Emanuelio Bacho Koncertą fleitai dmoll. Kiekvienas koncertas su „Musica humana“ ar prof. Algirdu Vizgirda tarsi perkeldavo mane į kažkokią kitą dimensiją. Su „Musica humana“ grodavau nuo trečio kurso, dažnai dalyvaudavome festivaliuose Neringoje, parengėme daug koncertinių programų. Atlikta Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrinio „Raktažodis“ premjera ir A. Martinaičio „Muzikinė auka“... Vis dėlto santykis su žmogumi yra kur kas svarbesnis negu koks nors laimėjimas – iš prigimties nesu kovotojas. Kiekvienas susitikimas man dovanoja tam tikrą pamoką, ir aš dėkingas, kad mano kelyje būta daug tokių susitikimų. – Kokių ambicijų turite ateičiai?

– Ant graikų rašytojo Niko Kazantzakio antkapio yra iškalti tokie žodžiai: „Nieko nesitikiu, nieko nebijau, esu laisvas.“ Tad ką man pateiks likimas, dabar atsakyti negaliu, nes nežinau. Esu labai dėkingas už visas ligi šiol turėtas patirtis, pamokas, santykius ir susitikimus. Šie žodžiai yra tarytum mano kredo. Aš džiaugiuosi gyvenimu čia ir dabar ir labai esu patenkintas tuo, ką turiu. O kas nutiks, lai nutinka. – Dėkoju už pokalbį.

n

Muzikos barai / 71


IŠ ARTI

Mūza Rubackytė:

„Muzikoje visada turi būti tai, kas veda į dvasinę šviesą“ Remigijus VITKAUSKAS

81

-ASIS LIETUVOS NACIONALINĖS FILHARMONIJOS SEZONAS BUVO ATIDARYTAS KONCERTU „DEDIKACIJA RUGSĖJO 11-OSIOS AUKOMS“, KURIUO PAMINĖTAS TERORISTINIO IŠPUOLIO JAV DVIDEŠIMTMETIS. SKAMBĖJO GUSTAVO MAHLERIO ADAGIETTO IŠ SIMFONIJOS NR. 5, KRZYSZTOFO PENDERECKIO KONCERTAS FORTEPIJONUI IR ORKESTRUI „PRISIKĖLIMAS“ (RESURRECTION) IR JOHNO PAULO CORIGLIANO DAINŲ CIKLAS MECOSOPRANUI IR ORKESTRUI „VIENĄ MIELĄ RYTĄ“ (ONE SWEET MORNING). LABAI SUDĖTINGĄ PROGRAMĄ ATLIKO LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS, DIRIGUOJAMAS KANADIETĖS KERI-LYNN WILSON, PIANISTĖ MŪZA RUBACKYTĖ IR DAINININKĖ JUSTINA GRINGYTĖ. PO KONCERTO KALBĖJOMĖS SU FORTEPIJONO MUZIKOS ŽVAIGŽDE PROF. MŪZA RUBACKYTE.

Muzikos barai / 72

– Kaip gimė šis 2001 m. rugsėjo 11 d. JAV įvykdyto teroro akto aukoms atminti skirtas koncertas ir jo programa?

– Programoje susiliejo Krzysztofo Pendereckio ir mano pačios požiūris į rugsėjo vienuoliktąją ir mano požiūris į Pendereckio kūrinį, Koncertą fortepijonui ir orkestrui „Prisikėlimas“, skirtą būtent šiai datai atminti.


gi ieškojau koncerto fortepijonui, kuriame atsiskleistų visos instrumento ir solisto galimybės, žinios, emocijos, kuriame fortepijonas nebūtų traktuojamas kaip mušamasis ribotų galimybių instrumentas, o tai nutinka dažnai... Fortepijonas – tai tikras orkestras, jam rašė Beethovenas, Chopinas, Lisztas ir daugelis kitų pasaulio muzikos genijų. Labai gaila, kai šiuolaikiniuose kūriniuose nerandame emocinio turinio, fortepijoninės technikos išmanymo ir įvaldymo, neatskleidžiamos karališkos instrumento galimybės. 2006 metais viešėdama Varšuvoje išgirdau apie Pendereckio koncertą fortepijonui, kurį jis nusprendė perkomponuoti. Tuoj pat Krzysztofo paprašiau natų. Sakė, kad perkurdamas šį opusą ilgai mąstė apie laimingą muzikinę pabaigą, tačiau jos nėra, terorizmas grįžo, mes su juo gyvename. Šiandien tai žinome. Taigi, kompozitorius į pačią pabaigą sugrąžino agresyvią muziką, „Boeingo“ garsą ir tuomet prasmės požiūriu išryškėjo viso kūrinio forma, prasidedanti ir besibaigianti agresija. Nors, aišku, jame ryškus tikėjimo choralas, meilės motyvai, dvasingumas... – Vadinasi, pagaliau pavyko rasti ilgai ieškotą kūrinį, „prilipusį“ visomis prasmėmis, ir įvykiai klostėsi toliau...

– Tuoj pat gavau partitūrą, daug klausinėjau Krzysztofo apie kūrinį, pradėjau jį rimtai mokytis, studijuoti. Tai vienintelis atvejis, kai be konkre-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Su šviesaus atminimo kompozitoriumi mus siejo labai stiprus muzikinis ir dvasinis ryšys, užsimezgęs dar 2003 metais. Labai šiltai bendravome su Pendereckių pora, ne kartą bendradarbiavome rengdami įvairų repertuarą. Dažnai vykstu koncertuoti į didžiulį tarptautinį Varšuvos Ludwigo van Beethoveno festivalį, kuriam vadovauja Elżbieta Penderecka. Vieną gražią diena paklausiau maestro, kodėl jis nerašo muzikos fortepijonui. Atsakymas buvo originalus – ką dar galima parašyti fortepijonui Chopino šalyje... Esu grojusi tris Penderckio miniatiūras klarnetui ir fortepijonui, jis yra parašęs sonatų smuikui, sekstetą su fortepijonu, tačiau solinio kūrinio fortepijonui nebuvo. Ilgokai ieškojau šiuolaikinio koncerto, kuris būtų man artimas, įdomus, kad galėčiau juo gyventi. Apie tai užsiminiau draugų rate, kūrinių parašė keletas bičiulių kompozitorių Prancūzijoje, bet juos peržiūrėjusi, deja, nusivyliau. Lietuvoje taip pat, galima sakyti, mojavau vėliavėle – rašykite, rašykite. Labai norėčiau groti jūsų muziką... Visko buvo sukurta, tačiau nejaučiau poreikio su šia muzika gyventi. Ne dėl to, kad ji negera ar neįdomi, tiesiog nelipo. Buvo net lietuvių kompozitoriaus projektas su dideliu užsienio orkestru, tačiau, likus dviem mėnesiams iki premjeros, pasitarę su dirigentu šios minties atsisakėme. Tai-

LNSO, diriguojamas kanadietės Keri-Lynn Wilson, dainininkė Justina Gringytė

taus projekto – užsakymo, koncerto, kompaktinio disko įrašymo – ėmiau mokytis kūrinį, nes tai didžiulė laiko

Muzikos barai / 73


IŠ ARTI ir energijos investicija. Ir štai – stebuklas... Gal po savaitės skambina mano Pietų Amerikos agentas ir siūlo už poros mėnesių Pablo Casalso festivalyje Puerto Rike atlikti jam visai negirdėtą Pendereckio koncertą. Atsakau, kad kaip tik jį dabar mokausi. Matyt, žinia telepatiškai pasklido ir kosmose... Atsirado aiškus tikslas. Dieną naktį gyvenau su „Prisikėlimu“. Koncertas – nepaprastai sudėtingas, ypač sąveikoje ir dialoguose su orkestru. Klausiau Pendereckio, kaip gimė koncerto idėja. Jis atsakė: „Mes apstulbę stebėjome įvykius per televiziją. Spontaniškai galvoje tuoj pat suskambo choralas, jį išgirdęs nutariau parašyti koncertą fortepijonui.“ Prisiminusi sparnuotą maestro frazę, kad Chopino šalyje fortepijonui daugiau nieko nebeparašysi, diskutavau su juo: „Jūsų muzikoje, chromatizmų faktūroje, melancholiškų epizodų ašarose randu nepaprastai daug Chopino kūrinių fortepijonui elementų. Nepaisant šiuolaikinės muzikos ritminių, dramatinių turinio aspektų, ryšys – akivaizdus.“ – Iš tiesų, Pendereckio muzika emocinga, filosofinė, kupina romantinių vaizdinių. Tai labai būdinga ir lenkų genijaus Chopino kūrybai. „Prisikėlime“ aiškiai girdime tragiškai naivias vaikų lopšines lėlytėms, mistinius vario instrumentų choralus, artėjantį „Boeingo“ gaudesį, pragarišką griūvančių dangoraižių triukšmą... Šį kūrinį grojo ir daugiau pianistų, tačiau Tau skambinant jaučiame dvasinį ryšį su šviesaus atminimo kompozitoriaus pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Bogotoje Tavo atliekamą kūrinį autorius ir dirigavo.

– Mano ir kitų pianistų atlikimas skiriasi. Muzika – universali kalba, bet ji gali būti labai artima vien dėl regiono. Daugelis mūsų kalbame lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, o kur dar lietuvių ir lenkų tautų istoriniai bendrumai. Atlikdami, pavyzdžiui, Bélos Bartóko kūrinius, privalome žinoti, kaip skamba vengrų kalba, šio kompozitoriaus muzikoje yra savitų akcentų, neatitinkančių mūsų suvokimo logikos. Tikiu, kad regioninės lingvistinės specifikos suvokimas leidžia geriau suprasti muziką. Turiu ir daugiau su regioniškumu susijusių patirčių. Naujausia – gili-

Muzikos barai / 74

nimasis į pasaulinio lygio Lietuvoje gimusio žydų tautybės pianisto, kompozitoriaus, pedagogo Leopoldo Godowsky muziką. Atsivertusi jo sonatą pajutau, kad, jei rašyčiau muziką, tai būtent tokia muzikine kalba. Godowsky, gimęs netoli Vilniaus, gal ir nekalbėjo lietuviškai, tačiau mes girdime tą pačią kalbą, matome tą pačią gamtą, tuos pačius ežerus ir medžius... – Besimokydama M. K. Čiurlionio menų mokykloje komponavai muziką fortepijonui. O kaip šiandien?

– Gal dėl to taip reikliai rinkausi modernų fortepijoninį koncertą. Mano kompozicinė kūryba baigėsi suėjus aštuoniolikai metų. Norėjau būti normali mergina, o ne atsibudusi naktį galvoti apie melodiją, idee fixe ir jos realizavimą. Pakaks būti gera atlikėja. Viename interviu tai jau sakiau, visi linksmai juokėsi. Kūryba – išsunkiantis dalykas. Mes esame atsiskyrėliai: grojame vieni, keliaujame vieni, scenoje vieni, išskyrus pasirodymus su orkestru. Bet būti atsiskyrus nuo viso pasaulio – ne mano natūrai. – Prieš mus – „Prisikėlimo“ partitūra. Gal pakomentuotum keletą esminių epizodų, atskleidžiančių kūrinio dramaturgijos ypatumus?

– Sudėtinga komentuoti, juolab kad nėra jokių autoriaus nurodymų. Tai atlieka muzikologai arba atlikėjai, pristatydami tą muziką. Čia visada yra subjektyvumo momentų. Nelengva žodžiais įvardinti garsus ir vaizdus, kuriuos tie žodžiai inspiruoja. Tai būtų tarsi muzikos santrauka. Be abejo, galiu apibūdinti savo muzikinius vaizdinius, tačiau kaip atlikėja kalbu apie tai labai atsargiai. Kiekvienas muzikas turi teisę kūrinį suprasti savaip. Galbūt tai padeda eiliniam klausytojui, tačiau limituoja kitas galimybes. Muziką reikėtų pajausti jos atlikimo ir klausymosi momentu, nebūtinai su iš anksto paruoštais, primestais vaizdais. Galiu paminėti, kad „Prisikėlime“ labai ryškus destrukcijos, smurto elementas, jaučiame visiškos nepagarbos žmogui – Dievo kūriniui – intonacijas, nes ateina kitas dievas, o tai visiškai nepriimtina demokratinėje visuomenėje. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo mes išvydome akivaizdų puolimą, kuris tęsiasi ir šiandien. Tai grėsmingas ir aiškus

karo paskelbimas. Tos dienos vakarą pasaulis užmigo kitoks, visiškai pasikeitė žmonių požiūriai, net kelionės. Mes visai kitaip žiūrime į šalia padėtą niekam nepriklausantį lagaminą... Taigi, kūrinyje daug smurto, gedulo, bet tai reikalinga kaip priešprieša idealizmui, dvasingumui, dieviškam pradui, sklindančiam iš aukštybių, iškeliančiam žmogų, leidžiančiam prisikelti po tragedijos. Skamba vaikystės prisiminimų, vilties kibirkštėlių, šeimos židinio šilumos muzikiniai vaizdiniai. Visa tai kompozitoriaus dozuojama su didžiule išmintimi, kartais tai tik kelių taktų blyksniai. Man labai svarbūs už materialiosios muzikos esantys dalykai, muzikiniai įvaizdžiai, vėliau sukeliantys vaizdus. Minėjai dvasingumo sklaidą. Negroju nedvasingos muzikos. Tiesa, mėgstu romantinę muziką, kur fortepijono galimybės skleidžiasi plačiai. Tačiau kad ir kokio laikotarpio muziką gročiau, joje visada turi būti tai, kas veda į dvasinę šviesą. – 81-ąjį Nacionalinės filharmonijos koncertų sezoną atidarė išskirtinai talentingų moterų draugija. Orkestro artistai nuoširdžiai žavėjosi kanadietės dirigentės Keri-Leen Wilson profesionalumu (kūrinys repetuotas tik tris dienas), kolektyvą ir publiką pakerėjo dainininkės Justinos Gringytės muzikalumas, balso kultūra. Na ir, žinoma, Lietuvai, Prancūzijai ir Šveicarijai atstovaujančios pianistės Mūzos Rubackytės muzikinių vaizdinių plėtotė, fortepijono technikos raiška, sceninė elegancija. Kas paskatino tris žavias muzikes susitikti scenoje?

– Reikia padėkoti Filharmonijos vadovybei, kuri, pažindama atlikėjus, sutelkia gerą draugiją geroje vietoje ir geru laiku. Programa – idealiai sustyguota. Be abejo, derinome ją porą metų. Nuo 2019-ųjų su šia programa buvo planuojamas dvylikos koncertų turas, skirtas 2001 metų tragedijos Jungtinėse Valstijose dvidešimtmečiui. Dėl kitos katastrofos, kurią visi išgyvename, liko tik du: Vilniuje ir Budapešte rugsėjo 30-ąją su Nacionaliniu orkestru puikiojoje Müpa salėje. Kalbant apie koncerte skambėjusį Johno Paulo Corigliano dainų ciklą, reikia pasakyti, kad dirigentė, būdama maža mergaitė, sėdėjo kompozitoriui ant kelių, su juo ir šiandien bendrau-


ja. Taigi koncerto programos atlikėjų ryšys su kūrinių autoriais yra fantastiškas. Visos trys sakėme didžiausius komplimentus Nacionalinės filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei už programos koncepciją. Šis muzikių susitikimas leidžia tikėtis naujų projektų. Mes taip susigyvenome, kad atrodė, jog nuo pat gimimo muzikuojame kartu. Esu labai laiminga, sutikusi bendramintę dirigentę. Kartais dirigentai siūlo sau patogiausią variantą, ir tuomet gali prasidėti ilgos derybos, ne visada duodančios geriausią rezultatą. Solisto ir dirigento harmonija yra itin reta. Pakaktų vienos rankos pirštų, kad suskaičiuočiau tuos, su kuriais ilgame karjeros kelyje buvau pajutusi tokią kosminę harmoniją kaip su Keri-Lynn. – Ar studentai groja „Prisikėlimą“?

– O, ne... Šis kūrinys pasaulyje grojamas labai retai, įrašų taip pat nėra daug. Pirmiausia dėl ypatingų, net žiaurių atlikimo sunkumų. Ilgai tarėmės su maestro dėl techninių pakeitimų. Vienas dalykas yra fleita sugroti sudėtingą pasažą ir visai kas kita fortepijonu atlikti trisdešimtantrinių triolių oktavomis forte dinamikoje... Pendereckis nebuvo pianistas, jis griežė violončele. Daugelis šio koncerto atlikėjų fortepijono partiją vienaip ar kitaip aranžuoja, ypač airių pianistas Barry Douglas, su kuriuo esame draugai. Mūsų tikslas – muzika, tad siekiame, kad ji skambėtų kuo geriau. Puikiai įrengtame Krzysztofo Pendereckio muzikinio palikimo centre Luslavicuose (Lenkija) turėjo susirinkti pasaulyje pripažintų atlikėjų ir pedagogų draugija, numatėme su jaunimu studijuoti būtent šį koncertą fortepijonui. Dėl pandemijos viskas tarsi pakibo ore, tačiau tikiuosi, kad artimiausioje ateityje renginys įvyks. Sulaukiau pasitikėjimo perteikti jauniems pianistams šio kūrinio atlikimo subtilybes – gal dėl to, kad jį skambinu nuo 2013 metų. – Pandemija neišvengiamai koreguoja atlikėjų planus. Pamenu, bendraujant gegužės mėnesį atsidusai: „Neįsivaizduoji, kaip dabar sunku koncertuojančiam atlikėjui...“ Kokie planai dabar, kai koncertinis gyvenimas, atrodo, po truputį grįžta į senąsias vėžes?

– Taip, virusas sukaustė muziki-

nes keliones. Tačiau dabar, kai atsirado galimybių pasai ir tiesiog daugiau galimybių, veiklos labai susikoncentravo. Tarsi akordeonas, kurio dumplės buvo iki galo ištemptos, o dabar kietai suspaustos... Nuo birželio zigzagais keliauju po visą pasaulį su skirtingomis, labai sudėtingomis programomis. Karantino metu turėjau laisvo laiko, o dabar neturiu net laisvų savaitgalių, nekalbant apie atostogas. Mano diena kupina aštuonių valandų įvairios muzikos. Norėčiau išskirti rugsėjo 23-iosios rečitalį Paryžiuje, žymiojoje Gaveau salėje, kurioje atliksiu Godowsky ir Chopino kūrinius. Nuo 2020 metų gruodžio koncerto data buvo nukeliama keturis kartus. Tai turėjo būti Gaono metų paminėjimas, kuriam parengiau diską, pelniusį daugybę prizų. Rugsėjo 23-ioji yra Lietuvos žydų genocido atminimo diena, šiai datai, dalyvaujant Lietuvos ambasadai, ir skiriamas koncertas Gaveau salėje. Ambasada Paryžiuje organizuoja seminarą apie Gaono ir kitų litvakų gyvenimą bei kūrybą. Rugsėjo 30 d. koncertuosiu Budapešte, ten liksiu dviem savaitėms. Dalyvausiu Ferenco Liszto 210 metų gimimo ir 135 mirties metinių minėjime. Rengiamas F. Liszto muzikos festivalis, meistriškumo kursai jo vardu pavadintoje Muzikos akademijoje. Praėjusiais metais įrašytas Liszto muzikos albumas „De la valse á labime“ pelnė 41 tarptautinio Ferenzo Liszto įrašų vertinimo Grand Prix. Karantino metu negalėjau atsiimti apdovanojimo, tad dabar turėsiu puikią progą tai padaryti. Labai paskatino Godovsky muzikos fortepijonui albumo sėkmė, tad su smuikininku Dmitri Makhtinu rugpjūčio mėnesį įrašėme visą repertuarą smuikui su fortepijonu. D. Makhtinas – išskirtinai talentingas Olandijoje gyvenantis iš Rusijos kilęs menininkas, beje, tolimas Anatolijaus Šenderovo giminaitis. Tą nepaprasto grožio muziką įrašėme Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Aleksandros ir Viliaus Kerų studija „Baltic Mobile Recordings“. Tikimės, albumas netrukus pasirodys. Mėnesio gale laukia „Lisztofo-

nija“ – Ferenco Liszto fortepijoninės muzikos konkursas pianistams, kurį organizuojame drauge su Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir „Lisztuanijos“ asociacija. Profesorius Kálmánas Dráfi, konkurso žiuri narys iš Vengrijos, pianistams ves meistriškumo kursus. Lapkritį prasideda labai laukiamas Vilniaus fortepijono muzikos festivalis, skirtas šimtosioms Camille´io Saint-Saënso mirties metinėms. Dalyvaus daug atlikėjų iš Prancūzijos. Visada galvoju, su kuriuo dirigentu muzikuodamas orkestras bus laimingas. Pakviečiau prancūzų dirigavimo legendą aštuoniasdešimt aštuonerių metų Michelį Plassoną. Jis vadovavo Tulūzos Kapitolijaus simfoniniam orkestrui ir chorui, Dresdeno filharmonijos orkestrui. Vilniuje Plassonas diriguos festivalio atidarymo koncerte, kuriame skambės prancūzų kompozitorių muzika. – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras visada laukia įspūdingų susitikimų su Mūza Rubackyte. Gražaus pokalbio pabaigai norėtųsi išgirsti, kokį orkestrą randi kiekvieną kartą su juo susitikdama – ar jis keičiasi?

– Kai Filharmonijoje pradėjo vykti koncertai, lankiausi tradiciniame LNSO artistų kamerinių ansamblių pasirodyme. Buvau nuoširdžiai sužavėta pūtikų, stygininkų ir perkusininkų muzikavimu. Orkestrantai pasirodė kaip tikri solistai. Šiandien orkestras harmoningai sukomponuotas iš puikių profesionalių ansamblių. Tai – didžiulis privalumas. Matau daug naujų veidų, negaliu nepastebėti ir senų draugų, bendražygių. Orkestras nepaprastai išaugo. Be abejo, iš nieko išaugti negalėjo, čia itin svarus maestro Juozo Domarko indėlis. Modestas Pitrėnas ėmėsi didžiulio kūrybinio darbo atnaujindamas orkestro koncepciją, siekdamas dinamiškumo. Orkestras atjaunėjęs ne vien amžiumi, bet ir požiūriu, jis džiaugiasi buvimu scenoje. Kolektyvas tarsi gavo naujo kūrybinio kraujo.

– Dėkoju už pokalbį. Šiuo laikotarpiu pirmiausia reikia linkėti tvirtos sveikatos, na ir, žinoma, naujų fortepijono muzikos atradimų, sėkmingų įrašų ir koncertų.

n

Muzikos barai / 75


MOKSLO LINK

Elektroninio muzikos komponavimo istorijos atspindžiai Marius SALYNAS Muzika yra intelekto įsikūnijimas garse Edgard Varèse

XIX

amžiaus pabaigoje akustikos mokslo pradininkas Hermannas Helmholtzas savo knyga „Apie tono pojūčius“ (1863) pakeitė garso fizikos supratimą, pasiūlęs išplėsti neribotą tonų ir formų paletę, peržengiančią tradicinių muzikos instrumentų galimybių ribas. „Sveikųjų skaičių santykis su sąskambiu senais laikais, viduramžiais, ypač Rytų tautose, tapo įmantrių spekuliacijų pagrindu. „Viskas yra skaičius ir harmonija“ – būdingas Pitagoro doktrinos principas. Manyta, kad vienodi septynių diatoninės skalės tonų santykiai yra tokie pat kaip dangaus kūnų atstumų nuo Žemės branduolio. Konfucijaus draugo Tso Kiu Mungo (500 m. pr. Kr.) knygoje penki senosios Kinijos skalės tonai buvo palyginti su penkiais gamtos filosofijos elementais – vandeniu, ugnimi, medžiu, metalu ir žeme. Skaičiai 1, 2, 3 ir 4 apibūdinti kaip viso tobulumo šaltinis <…> Net ir pastaruoju metu teoretizuojantys muzikos mylėtojai veikiau mėgaujasi aritmetine mistika, nei

Muzikos barai / 76

stengiasi išgirsti dalinius obertonus“ (Roads 2015: 208). Pradėtos tyrinėti naujos garsų sąveikos formos, išlaisvinančios kompozitorių ir muzikantą nuo tolygaus dvylikatonio derinimo sistemos, ir tai paskatino tokių instrumentų, kaip Thaddeuso Cahillo sukurtas telharmoniumas (dar vadintas dinamofonu; 1897), atsiradimą. Cahillas, perėmęs Helmholtzo koncepciją, kad tonas yra sudarytas iš vieno pagrindinio garso, kuris kartu su obertonais kiekvienam muzikiniam tonui suteikia unikalų tembrą, ir kad šie tonai yra sinusoidinių tonų rinkiniai, teigė, jog tobulas instrumentas gali būti sukurtas naudojant sinusoidinius tonus, kuriuos galima tarpusavyje derinti imituojant tradicinių instrumentų savybes be jų „defektų“. Šis muzikinių garsų sintezės pradininkas tvirtino, kad jo sukurti vargonai turi pranašumą prieš kitus instrumentus, nes atlikėjai savo nuožiūra gali keisti ir valdyti labai skirtingus garsų rinkinius (Weidenaar 1995: 9).


Kitas novatoriškas Cahillo išradimo aspektas – elektrinio garso signalo išvestis buvo perduodama tuo metu sukurtu telefono tinklu; iš čia ir kilo instrumento pavadinimas telharmoniumas (iš telegraphic harmony). Ši technologija buvo vienintelis būdas išgirsti sustiprintą instrumento garsą (per akustiškai sustiprintą telefono imtuvą) iki stiprintuvų ir garsiakalbių eros. Cahillo telharmoniumą (patentas „The Art of and Apparatus for Generating and Distributing Music Electrically“) galima vadinti pirmuoju reikšmingu įrenginiu, kuriuo buvo įmanoma elektromagnetiniu būdu kurti ir transliuoti muziką, taigi jis laikytinas pirmuoju tikru elektriniu muzikos instrumentu (Collins, d´Escrivan 2007:14).

Thaddeuso Cahillo telharmoniumo konsolės su tembro kontrolės jungikliu brėžinys (JAV patentas 1.295.691) (Weidenaar 1995: 112)

Neabejotinai vienas reikšmingiausių muzikos industrijos išradimų buvo 1877 metais Thomaso Edisono sukurtas fonografas, kuriuo garsą buvo galima įrašyti, „užkonservuoti“ ir atkurti. Pirminė aparato paskirtis buvo užfiksuoti žymių to meto žmonių kalbas. Nors ankstyvieji įrašymo mechanizmai turėjo labai ribotą dinamikos ir dažnių atkūrimo gebą, tačiau jų atsiradimas buvo ne tik didžiulis technologinis proveržis, bet ir žmonių sąmonę pakeitęs veiksnys. Iki tol klausytojo patirtis būdavo efemeriška – viskas, ką jis išgirsdavo ir pajausdavo gyvai, likdavo tik atmintyje. Pasak garsaus amerikiečių garso dizainerio Walterio Murcho, „tūkstančius metų muzika buvo ryški poetinė metafora to, ko nebuvo įmanoma išsaugoti“ (Manaugh 2007). Taigi muzika tapo tarsi akustiniu veidrodžiu, kuriuo galima daugybę kartų stebėti save ir matyti, kaip mes atrodome tam tikru momentu. Ankstyvieji fonografai – mechaniniai prietaisai, garsas ant jų besisukančių cilindrų būdavo įrėžiamas jautriomis adatomis, o vėliau mechaniškai atkuriamas. Net ir tobulindamas fonografą – cilindrą pakeitęs besisukančiu disku – Edisonas stengėsi išlaikyti garso autentiškumą, neutralumą, tiesioginį ryšį tarp fiziškai judinamo disko rėžių skleidžiamų garsų ir klausytojo, palinkusio prie garsą sustiprinančios kriauklės. Kiek vėliau pasirodžiusius kompanijos „Victor Talking Machine“ fonografų modelius, kuriuose naudoti elektriniai mikrofonai ir stiprintuvai, o garso impulsai membranas pasiekdavo laidais, Edisonas

juos kaltino garso iškraipymu, „nuspalvinimu“, t. y. netikrumu. Iš tiesų abi technologijos garsą „nuspalvindavo“, tik skirtingais būdais, kiekviena jų vienaip ar kitaip jį pakeisdavo, tad tų pokyčių vertinimas priklausydavo nuo interpretacijos. Anot amerikiečių sociologo H. Stitho Bennetto, per tam tikrą laiką išvystomas vadinamasis įrašo suvokimas, per kurį įsisavinamas aplinkos garsas. Jis teigia, kad mūsų smegenų dalis, atsakinga už klausą, veikia kaip filtras: kuo daugiau girdime įrašytos muzikos, tuo labiau realius, gyvus atlikimus stengiamės adaptuoti prie šio garsinio modelio, įrašas tampa urtekstu, pakeičiančiu natas (Katz 2010). Terminas „įrašo sąmonė“ (recording consciousness), kurį vartoja Bennettas, įvardija sąvoką, apibūdinančią tam tikrą garsinio suvokimo formą, atsiradusią vystantis garso įrašams ir studijinėms technologijoms (daugiakanalės sistemos, filtrai, ekvalaizeriai ir pan). „Įrašo sąmonė leidžia žmonėms mentaliai padaryti daugiakanalį įrašą, keisti dinamiką, pritaikyti reverberacijos ir uždelstumo efektus, ekvalaizerius, manipuliuoti signalo ir triukšmo santykiais. Ji sukuria tam tikrą garsinės vaizduotės formą. Tačiau įsivaizduojamas ne pats garso įrašas, o už jo atsiradimo esančios garso technologijos. Kitaip tariant, įrašo sąmonė leidžia suvokti, kad garsą sudaro (arba gali sudaryti) įrašymo technologijos ir garso formatai. Tokia vaizduotės formos raida yra medijų terpės, kurioje įrašų technologijos ir įrašoma muzika yra įprasti reiškiniai, produktas“ (Bennett 1980: 128–129). Praplečiant mintį galima teigti, kad visos medijų rūšys, ne tik įrašai, formuoja mūsų realaus pasaulio girdėjimą ir matymą. Bandymai manipuliuoti įrašytu garsu pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais, naudojantis to meto ribotomis techninėmis galimybėmis, davė impulsą idėjoms apie didesnį garsinės medžiagos funkcionalumą konstruojant muzikinius procesus. Nors buvo teigiama, kad pirminė fonografo paskirtis – atgaminti įrašytą garsą kaip įmanoma tikroviškiau (pagal to laiko sampratą ir galimybes), tačiau tuo metu jau buvo atliekamos tokios garsą trasformuojančios manipuliacijos, kaip disko sukimosi greičio padidinimas ar sumažinimas, pasukimas atgal, pristabdymas, kelių diskų garso šaltinių miksavimas ir kt. Taigi galima sakyti, kad nuo pat pradžių šios fonografo funkcijos buvo integralios ir jos suponavo aiškią kryptį tolesnėms teorijoms ir praktikoms. 1907 metais išleidžiama italų kompozitoriaus, pianisto ir teoretiko Ferruccio Busoni esė „Naujosios muzikos estetikos eskizas“ (Entwurf einer neuen Ästhetik der Tonkunst). Tai buvo manifestas, skelbiantis muzikos išlaisvinimo nuo tradicinių konstruktų būtinybę, brėžiantis aiškią jos perspektyvą: „Muzika gimė laisva ir vieną dieną ji atgaus savo laisvę – tai jos likimas <…> Mes padalinome oktavą į dvylika vienodo atstumo laipsnių – nes turėjome ką nors sugalvoti – ir sukonstravome instrumentus taip, kad negalėtume be tų laipsnių apsieiti. Mūsų ausys taip prisitaikė prie klavišinių instrumentų, kad nebegirdime, o ir negalime girdėti nieko kito kaip tik šią terpę. Vis dėlto gamta sukūrė begalinę gradaciją – begalinę! Kas tai žino šiomis

Muzikos barai / 77


MOKSLO LINK dienomis?“ (Busoni 1907: 5, 24). Busoni mokiniai kompozitoriai Varèse´as ir Schönbergas perėmė daugelį jo suformuluotų principų, tarp jų ir norą išsivaduoti iš griežtos 12 tonų skalės (Taruskin 2009: 182). 1923 metais vengrų menininkas László Moholy-Nagy pasiūlo idėją, kad kompozitoriai galėtų patys savo kūrinius tuoj pat atkurti įrėždami juos tiesiog ant fonografo disko (Passuth 1987: 291). Garso kūrimo inovacijos glaudžiai koreliavo su kinematografo atradimais. 1926 metais pasirodo specialus moderniosios muzikos žurnalo „Musikblätter des Anbruch“ numeris, kuriame išspausdintame straipsnyje „Muzika ir mašina“ (Musik und Maschine) vokiečių kino kompanijos UFA meno vadovas Dr. Guido Bagieras pristato naują optinio garso technologiją, leidžiančią „akustinį fenomeną“ įrašyti į ploną kino juostos dalį, judančią kartu su filmo kadrais. Autorius kalba ne tik apie pagrindinę technologijos savybę – sinchronizuoti judančius filmo vaizdus ir garsą, jis aptaria ir kitas galimybes moderniems kompozitoriams pasinaudoti naujais aparatais. Bagieras pabrėžia, kad įrašomieji prietaisai fiksuoja ne patį garsą, o tik jo pėdsakus, įrėžius ar modelius materialiojoje aplinkoje. Jei tokiais įspaudais būtų galima laisvai manipuliuoti, atsirastų galinga nauja muzikos įrašymo, kartu ir komponavimo forma. Šis eksperimentas vėliau pasklido ir kitose šalyse. 1931 metais Sovietų Sąjungoje Arsenijus Avramovas ir Jevgenijus Šolpo pagamina ranka pieštų ornamentų juostas, kurios, leidžiamos per projektorių1, atkuria iki tol negirdėto tembro muzikines kompozicijas. Ši grafinio garso technika, kai muzikinis kūrinys tiesiogiai įrėžiamas fizinės laikmenos paviršiuje (panašiai, tik kita forma, tai buvo daroma ir fonografe), sukuria precedentą, kad garsas gali būti meno mediumas ir jį įmanoma montuoti, apdoroti, miksuoti. Tokiu būdu galima produkuoti garso takelius, kurių estetika kiek vėliau ras atgarsį pokario Prancūzijoje, Pierre´o Schaeffero kurtoje konkrečiojoje muzikoje (musique concrète). Optinio garso atsiradimas kine suteikė iki tol postprodukcijoje neįmanomą galimybę ne tik montuoti, bet ir laikinai suardyti akustinio įrašo vientisumą, kuris gali būti atkuriamas sujungiant skirtingos trukmės atkarpas. Penktojo dešimtmečio pabaigoje, plačiau paplitus magnetinei juostai, ši postprodukcijos idėja tapo dar realesnė (Kyong Chun, Keenan 2006: 60). Iki 1945 metų buvo išrasti 85 nauji aparatai, kurių veikimas paremtas elektromechaniniu garso tonų generavimu, sustiprinimu, radijo bangomis, heterodinamikos2 principais bei elektrinių osciliatorių panaudojimu. Galima išskirti pagrindines technologijas, suteikusias galimybę iš 1 Tam Aleksandro Šorino Centrinėje jungčių komunikacijos laboratorijoje Leningrade Jevge‑ nijus Šolpo sukuria specialų aparatą variofoną. Tai buvo tyrimų, kuriuos Šolpo vykdė nuo 1910 m. dirbdamas prie projekto „Muzika be atlikėjo“, rezultatas. Pirmoji variofono versija buvo pagaminta padedant kompozitoriui Georgijui Rimskiui-Korsakovui (garsaus kompozitoriaus Nikolajaus Rims‑ kio-Korsakovo anūkui) 1931 m. kino studijoje „Lenfilm“. Pirmasis garso takelis buvo sukurtas trum‑ pametražiam propagandiniam filmui „1905 metai buržuazinėje satyroje“ (režisierius N. Galkinas, kompozitorius V. Deševovas).

Prieiga internete: http://beyond-the-coda.blogspot.com/2016/11/variophone.html [žiūrėta 2021-05-02]. 2 Signalo apdorojimo technika, kai dažnis sukuriamas derinant arba sumaišant du kitus dažnius. Jos pagrindu veikia heterodinas (gr. heteros_kitas + dynamis – jėga) – pastovaus dažnio mažos galios elektromagnetinių virpesių generatorius, naudojamas radijo imtuvuose ir dažniamačiuose.

Muzikos barai / 78

esmės plėtoti muzikos įrašymo procesus. Atmetus įvairias modifikacijas ir apsiribojant tik apibendrintomis elektroninės muzikos technologinėmis stadijomis, geriau suprasime garso kaip kompozicinio objekto geneologiją ir technogenezę nuo XIX–XX amžių sandūros iki mūsų dienų.

Elektroninės muzikos technologinės stadijos (Holmes 2015: 6)

Pavyzdžiui, prie pirmosios kartos aparatų galima priskirti 7 tonas sveriantį telharmoniumą, pirmuosius elektrinius vargonus, veikiančius adityviosios garso sintezės metodu, kai tembras formuojamas sluoksniuojant sinusoidines bangas. Antruoju laikotarpiu svarbus amplifikatorių (garso stiprintuvų) ir radijo grotuvų atsiradimas. Gerokai mažesni ir patogesni tranzistoriai leido sukurti juostų bei radijo stereogrotuvus – trečiosios kartos aparatus. Integrinio grandyno mikroschemos buvo ankstyvųjų mobiliųjų įrašymo mechanizmų bei mikšerinių konsolių su vidiniais amplifikatoriais pagrindas. Mikroprocesoriai tapo penktosios ir šeštosios kartos elektroninės muzikos aparatų pagrindu. Technologinės naujovės nuolat plėtė galimybes manipuliuoti garsu įvairiomis kryptimis, eksperimentuoti su garsine raiška. Be to, jos lėmė naujos kūrybos koncepcijos atsiradimą – kompoziciniais įrankiais kuriama muzika gali būti nebesiejama su konkrečiu atlikėju. Pagrindinis elektroninių instrumentų inovacijų tikslas – išlaisvinti muzikos autorių nuo tiesioginės sąsajos su šią muziką atliekančiu interpretatoriumi bei dėl to kylančių problemų. Kitaip tariant, atsiribojimas nuo muzikos atlikėjo kūrybos procese kompozitoriui leidžia kurti naujos kokybės, gryną muzikinę koncepciją. Šios idėjos pionieriai buvo aukščiau minėti Arsenijus Avramovas ir Jevgenijus Šolpo (grafinio garso technika, 1931 m.), Johnas M. Harnettas (Hanert Electrical Orchestra3, 1945 m.), Percy Graingeris (Free Music Machine4, 1945 m.) ir Jevgenijus Murzinas (ANS sintezatorius5, 1937–1958 m.). Tačiau jų idėjos tam laikmečiui atrodė per daug ekstremalios, utopinės, jos praktiškai įgyvendinamos 3 Sintezatorius ir grafinės kompozicijos mašina, kurią 1945 metais Čikagoje išrado Johnas Marshallas Hanertas, kompanijos „Hammond Organ“ vadovas. Elektrinio motoro varomas skeneris rieda bėgiais virš popierinių kortų, išdėstytų ant 18 metrų ilgio stalo. Prietaiso apačioje esantys šepe‑ tėliai liečia ištrinamus elektrai laidžius grafito sluoksnius, taip sukuriami specialūs žymėjimai. Šie reguliuoja garso tonų, sukurtų lempinių osciliatorių, dažnį, intensyvumą, trukmę, tembrą, vibravimą ir kt. Aparatas gamyboje nepasirodė.

Prieiga internete: http://www.oxfordmusiconline.com/grovemusic/view/10.1093 Serija mašinų, išrastų 1945–1961 m. Jomis kuriama vadinamoji laisva muzika (free music), paremta slenkančiais mikrotonais ir visiška ritmine laisve. 4

Prieiga internete: http://oxfordindex.oup.com/view/10.1093/gmo Fotoelektroninis muzikos instrumentas, sukurtas rusų inžinieriaus Jevgenijaus Murzino (Evgeny Murzin). Instrumentas pavadintas Aleksandro Skriabino garbei panaudojant jo vardo, tėva‑ vardžio ir pavardės pirmąsias raides. Šio išradimo technologinis pagrindas – fotooptinis garso įra‑ šymo metodas, taikytas kinematografe. Jį naudojant buvo galima matyti garso bangos vaizdą bei iš garso bangų piešinių sintetinti garsą. 5

Prieiga internete: https://monoskop.org/ANS_synthesizer


tik dabar skaitmeninėmis priemonėmis (Crab 2016). Empiriškai dirbant su garso medžiaga, skirtingai nei tradicinio muzikos komponavimo atveju, neprarandamas tiesioginis ryšys tarp žmogaus ir fizinio (ne abstraktaus) garso. Panašios kompozicinės idėjos dėsningai buvo plėtojamos vėlesnių eksperimentinės muzikos kūrėjų. Savo tekste „Muzikos ateitis: credo“ (tiksliau, 1940 metais pasakytoje kalboje, kuri vėliau buvo išspausdinta knygoje „Tyla“), Johnas Cage´as rašo: „Kino fonografas suteikė galimybę kontroliuoti bet kurio garso amplitudę ir dažnį, privertė jį [garsą] paklusti tokiam ritmui, kokio vaizduotė dar neįstengia arba jau nebeįstengia aprėpti. Su keturiais kino fonografais galime komponuoti ir atlikti kvartetą, imituojantį kosčiojantį motorą, širdies ritmą, šliaužiantį smėlį… Mūsų laikais kompozitoriai jau turi galimybę kurti muziką tiesiogiai, be tarpininkų atlikėjų pagalbos. Bet kokia struktūra, daugelį kartų įrašyta garso takelyje, tampa girdima…“ (Cage 2003: 13). Vizionistinės eksperimentinės muzikos idėjos nubrėžia ryškią įžvalgą, kokios plačios, beribės galimybės atsiveria ateities kūrėjams. Šias įžvalgas dabar galima nesunkiai patikrinti, pagrįsti ar paneigti, tačiau anuomet tai buvo pakankamai drąsios vizijos. 1939 metų J. Cage´o kompozicija „Imaginary Landscape No. 1“ yra vienas pirmųjų kūrinių, kuriame, be tradicinio fortepijono ir lėkščių, naudojami radijo aparatai, dažnių generatoriai. Autorius radijo studiją faktiškai pavertė instrumentu, studijos aparatai tapo muzikinės kompozicijos mediumu. Toliau kompozitorius technologiją plėtojo „Imaginary Landscape“ kūrinių serijoje. Tačiau pirmasis žinomas kūrinys, pagal komponavimo priemones atitinkantis vėliau Pierre´o Schaeffero suformuluotą elektroakustinės muzikos sampratą, buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio egiptiečių kilmės kompozitoriaus Halimo El-Dabho kompozicija „Ta´abir Al–Zaar“, sukurta 1944 metais. Joje autorius, įrašydamas moters balsą, perkusiją, fleitą, pritaikė aido bei reverberacijos efektą, eliminavo tam tikrus dažnius. Perkėlęs įrašą į juostas, dar kartą šiuos garsus redagavo. Deja, išliko tik 2 minutės originalaus kompozicijos įrašo (Trandafir 2017). Pačios elektroninės ir elektroakustinės muzikos sąvokos išsikristalizavo praėjusio amžiaus viduryje. Daugiausia čia nusipelnė du 1951 metais atsiradę eksperimentinės muzikos centrai – Piere´o Schaeffero Paryžiuje įkurta Groupe de Recherches Musicales (GRM) ir Studio für elektronische Musik des Westdeutschen Rundfunks (WDR) Kelne, kurios iniciatorius buvo vokiečių kompozitorius Herbertas Eimertas. Minėtinos ir kitos to meto studijos, eksperimentavusios su naujais elektroniniais muzikos generatoriais, kūrusios elektroninės ir elektroakustinės muzikos pamatus. Milane Luciano Berio ir Bruno Madernos iniciatyva įsteigta Studio di fonologia musicale di Radio Milano (1955) bei dviejų JAV universitetų – Prinstono ir Kolumbijos – bendras eksperimentinės muzikos junginys Columbia-Princeton Electronic Music Center (1950). Pastarasis atsirado amerikiečių kompozitorių ir teoretikų Vladimiro Ussachevsky, Otto Lueningo, Miltono Babbitto ir Rogerio

Sessionso iniciatyva. Šiame kontekste taip pat svarbus ir vėliau, 1970 metais, Pierre´o Boulezo Paryžiuje įsteigtas Institut de Recherche et Coordination Acoustique/Musique. Centrai, gaudami valstybinių ir akademinių institucijų finansavimą, sukoncentravo tas eksperimentinės muzikos tyrinėjimo inovacijas, kurios vėliau davė esminį impulsą naujoms elektroninės ir elektroakustinės muzikos praktikoms ir teorijoms. Verta paminėti ryškiausius centrus ir su jais susijusius asmenis, išskirti esmines tų centrų veiklos kryptis. Elektroninės bei elektroakustinės muzikos centrai aku-

muliavo ne tik tuo metu pažangiausias technologijas, bet ir šiose studijose kompozitorių vykdomus muzikinius eksperimentus. Savo knygoje „Electric Sound: The Past and Promise of Electronic Music“ („Elektrinis garsas: elektroninės muzikos praeitis ir perspektyvos“) amerikiečių kompozitorius Joelas Chadabe´as rašo, jog magnetinių juostų muzikos idėja pokariu buvo tokia stipri, kad elektroninės muzikos studijos pasklido po visą pasaulį. Tačiau įranga buvo labai brangi, o ją valdyti reikėjo techninių žinių, todėl daugumą pirmųjų studijų kūrė institucijos, turėjusios tokius biudžetus ir techninį personalą (Chadabe 1997: 52). 1966 metais, praėjus vos 18 metų nuo pirmos didelės elektroninės muzikos studijos Groupe de Recherches Musicales Paryžiuje atsiradimo, pasaulyje buvo jau apie 560 žinomų institucinių (40%) ir privačių (60%) studijų (Holmes 2002: 81). Per mažiau nei du dešimtmečius institucinių studijų procentas sumažėjo maždaug per pusę. Neabejotinai tai lėmė sėkmingos naujų technologijų atsiradimas,

Muzikos barai / 79


MOKSLO LINK

Jevgenijus Šolpo dirba su savo išrastu variofonu (paimta iš http://beyond–the–coda.blogspot.com)

taip pat didžiulis susidomėjimas naujomis muzikinėmis idėjomis. n LITERATŪRA

Bennett H. Stith 1980. On Becoming a Rock Musician. University of Massachusetts Press. Busoni Ferruccio, Baker Theodore 2012. Sketch of a New Esthetic of Music. Nabu Press. Cage John 2003. Tyla. Pasviręs pasaulis. Chadabe Joel 1997. Electronic Sound. The Past and Promise of Electronic Music. Prentice Hall. Collins Nick, d´Escrivan Julio 2007. Electronic Music. Cambridge University Press. Crab Simon 2016. 120 Years of Electronic Music. Oxford. Prieiga internete: http://120years.net Holmes Thom 2002. Electronic and Experimental Music. – Pioneers in Technology and Composition. Psychology Press. Holmes Thom 2015. Electronic and Experimental Music. – Technology, Music and Culture. Routledge, 5th edition. Katz Mark 2010. Capturing Sound: How Technology Has Changed Music. University of California Press, revised edition. Kyong Chun Wendy Hui, Keenan Thomas 2006. New Media, Old Media. Routledge. Manaugh Geoff 2007. The Heliocentric Pantheon: An Interview with Walter Murch. Prieiga internete: https://www.bldgblog.com/2007/04/the–heliocentric–pantheon–an– interview–with–walter–murch/ [žiūrėta 2018 10 10] Passuth Krisztina 1987. Moholy-Nagy. Thames and Hudson. Roads Curtis 2015. Composing Electronic Music: A New Aesthetic by Curtis Roads. Oxford University Press. Taruskin Richard 2009. Music in the Late Twentieth Century: The Oxford History of Western Music. Oxford University Press, revised eddition. Trandafir Leticia 2017. 5 Moments in the History of Tape That Shaped Modern Music. Soundfly. Prieiga internete: https://flypaper.soundfly.com/produce/5–moments–in–history–tape–that–shaped–modern–music/ [žiūrėta 2017-10-02]. Varèse Edgard 1966. The Liberation of Sound. – Perspectives of New Music, Vol. 5 No. 1 (Autumn–Winter): 11–19. DOI: 10.2307/832385. Weidenaar Reynold 1995. Magic Music from the Telharmonium. Scarecrow Press.

Muzikos barai / 80

Spalio 29 d. Šiuolaikinio meno centre įvyko „LENdscapes“ – eksperimentų nevengiančio Lietuvos ansamblių tinklo ir 2013 m. įkurto Brėmeno 34 garsiakalbių orkestro „Bremen Loudspeaker Orchestra“ (BLO) koncertas. Lietuvos ir Vokietijos muzikos kūrėjus bei atlikėjus vienijantis projektas pirma turė‑ jo būti surengtas Frankfurte, ta‑ čiau pandemija pakeitė planus, tad pirmieji pasaulines premje‑ ras išgirdo vilniečiai. Pilnoje Šiuolaikinio meno centro salėje – lyg skulptūros stūksantys garsiakalbiai, kom‑ piuterių stalas, laidai, tarp klau‑ sytojų besiirstantys fotografai, slankiojanti filmavimo kamera, ir visa tai įprasmina techno er‑ dvę. Ant pakylos gyvai groja atlikėjai, prieš juos ar viduryje salės vietą randa dirigentas, aprėpiantis ir grojančiuosius vi‑ suose pasieniuose... Klausytojai patyrė savitą uni‑ kalios akusmatinės muzikos efektą (kai garso šaltinis nema‑ tomas), atsidūrę garsiakalbių apsuptyje girdėjo prie garso pulto sėdinčių autorių koordi‑ nuojamą gyvos muzikos ir elek‑ tronikos dermę. 2015 m. buvo sukurtas atvirai erdvei pritaikytas BLO, pirmas pasirodymas įvyko tais pačiais metais Brėmene. Vėliau gar‑ siakalbių orkestras keliavo per Vokietijos festivalius. Sename traukinių depe 2016 m. pristatė milžinišką vengrų kompozito‑ riaus Ákoso Rózmanno garso instaliaciją „Tolv Stationer“, vy‑ kusią visiškoje tamsoje. 2018 m., bendradarbiaudamas su Adomo Mickevičiaus institutu Varšuvoje, festivalyje „Jazzahe‑ ad Bremen“ BLO pasirodė su maždaug 200 garsiakalbių, jie buvo valdomi 74 garso pulto kanalais. Vilniuje klausytojai turėjo progą girdėti ne įkyrėjusį mi‑ nimalizmą, bet naujus XXI am‑ žiaus ieškojimus atliepiančius kūrinius: Riccardo Castagnolos „BLO LEN“ ansambliui ir elek‑ tronikai, Christopho Ogierman‑ no „MULTIeTUDE“ ir Thomaso

Simono SKABEIKIO nuotr.

„GAIDOS“ FESTIVALYJE – AKTUALI MUZIKA

Diriguoja Vykintas Baltakas

Hummelio „Also schweige ich“, Vykinto Baltako „Cladi III“ (pas‑ tarųjų trijų – pasaulinės prem‑ jeros). Jeigu kas tikėjosi garsiakalbių agresijos – apsiriko. Aukštos kultūros koncerte klausytojai išgirdo garso meno esmės problemas sprendžian‑ čią, minties vystymo logika ir akustine įtaiga pasižyminčią Vykinto Baltako kompoziciją „Cladi III“ (2021), dedikuotą pir‑ majam jo kompozicijos moky‑ tojui Broniui Kutavičiui. Thomaso Hummelio kūri‑ nyje „Also schweige ich“ svar‑ bi buvo kuriama atmosfera ir žodis: „Tokiems nėra žemėje vietos. Nėra...“ Emocinė įtampa ir skausmingos minties virpėji‑ mas, spalvingas garsinis audi‑ nys, eižėjantys disonansai, ai‑ dinčios spalvinės elektronikos niuansuotės... Poetiškas Vilniumi susiža‑ vėjusio jauno italo Riccardo Castagnolos „BLO LEN“ kūrinys ansambliui ir elektronikai – tar‑ si pastoralė, sukurta netikėtai panaudojant įvairių instrumen‑ tų efektus. Ekstravagantiškojo Christop‑ ho Ogiermanno kompozicija „MULTIeTUDE“ tapo provokuo‑ jančiu performansu, inspira‑ vusiu atotrūkį nuo egzaltuoto grojimo scenoje. Atskleidė di‑ džiulio būrio atlikėjų artistišku‑ mą, meninės raiškos laisvės, im‑ provizacijos poreikį, galimybę „tame išprotėjusiame pasaulyje atrasti prasmę“. Kūrinių premjeras parengė ir dirigavo Vykintas Baltakas. Žavėjo Lietuvos ansamblių tinklo muzikantų grojimas, gebėjimas skaityti aktualios muzikos partitūrą ir rasti raiš‑ kos atitikmenis muzikuojant klasikiniais instrumentais. Jau dešimtmetį XXI a. kompozitorių


KRONIKA kūrinius atlieka Ieva Sipaitytė ir visas „Chordos“ kvartetas, Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas, Andrius Žiūra, Raimondas Sviackevi‑ čius ir kiti atlikėjai. Lietuvos šiuolaikinės muzikos atlikėjus vienijantis Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) – aktyvus naujo‑ sios muzikos scenos dalyvis, ir ne tik Lietuvoje. LAT pasirodo svarbiuose užsienio festivaliuo‑ se ir koncertų salėse: dalyvavo „Ultraschall Festival“ Berlyne, „Composers´ Review“ Belgra‑ de, „Arenafest“ Rygoje, „Poznań Spring Music Festival“, Europos kultūros sostinės renginiuose Duisburge, Kairo šiuolaikinės muzikos dienose, koncertavo „Concertgebouw“ salėje Briu‑ gėje, Flagey koncertų salėje Briuselyje. Įdomų ir jaunuomenę įtrau‑ kiantį Lietuvos ir Vokietijos kūrėjų projektą parėmė LAT veikla pasitikėjimą reiškiantis Tarptautinis Goethe´s instituto

„Bremen Loudspeaker Orchester“ (BLO)

„Sandbox Percussion“

Ansamblis „Synaesthesis“

koprodukcijų fondas, Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus mies‑ to savivaldybė. Projekto laukia nauji klausytojai Vokietijoje. Marius JOKUBAITIS

„Nadar Ensemble“

Kompozitorius Michaelis Beillis

Muzikos barai / 81


KRONIKA TALINE VARŽĖSI FORTEPIJONINIAI ANSAMBLIAI

Rugsėjo 9–13 dienomis Estijos sostinėje vyko I tarptautinis fortepijoninės kamerinės muzikos konkursas ,,Talinas 2021“. Jame gerai pasirodė Lietuvos atstovai – fortepijoninis ansamblis ,,Meta Piano Trio“ ir pianistas Lukas Gedvilas. Konkursas sulaukė nemažai dėmesio – jame dalyvavo 18 fortepijoninių ansamblių iš JAV, Airijos, Didžiosios Britanijos, Vokie‑ tijos, Italijos, Vengrijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos ir Lietuvos. Varžėsi 11 fortepijoninių duetų, 6 fortepijoniniai trio ir vienas kvintetas. Ansamblių pasirodymus vertino tarp‑ tautinė žiuri: pianistas, dirigentas, kom‑ pozitorius Ralfas Gothóni (pirmininkas; Suomija, Vokietija), estų pianistė, Europos kamerinės muzikos pedagogų asociacijos pirmininkė Marje Lohuaru, Londono Guild‑ hallo muzikos ir dramos mokyklos styginių katedros profesorius bei muzikologas Eva‑ nas Rothsteinas, latvių pianistas, kamerinių ansamblių narys bei akompaniatorius Jānis Maļeckis ir Lietuvos nacionalinio simfoni‑ nio orkestro fleitų grupės koncertmeisteris Valentinas Gelgotas. Konkurse galėjo dalyvauti muzikantai iki 33 metų (imtinai). Ansambliai varžėsi du‑ etų ir trio kategorijose (antrojoje – ir vie‑ nintelis kvintetas). Pirmajame ture reikėjo atlikti klasicizmo epochos kūrinį ir laisvai pasirinktą 35–60 minučių opusą. Dauguma dalyvių grojo L. van Beethoveno, iš laisvai pasirenkamųjų – S. Prokofjevo, C. Debussy ir F. Poulenco opusus. Antrajame ture buvo privaloma atlikti romantizmo epochos ir po 1970 m. parašytą kūrinį. Čia svarbiausias pozicijas užėmė J. Brahmso ir estų kom‑ pozitoriaus E.-S. Tüüro kūryba. Pastarojo populiarumas neatsitiktinis ne tik dėl to, kad ansambliams buvo rekomenduota at‑ likti estų autorių muziką. Kaip sakė estų an‑ samblio ,,Trio Fides“ narė fleitininkė Anete Vinkel, jaunimas labai mėgsta Erkki-Sveno Tüüro muziką dėl ritmikos įvairovės ir ryš‑ kios roko muzikos įtakos. Nors konkursantai galėjo gana laisvai rinktis programą, pakalbinti italų dueto „Althea“ nariai Paolo Pellegrini ir Nicola Possenti teigė, kad susidūrė ir su tam tikrais iššūkiais, nes klasicizmo epochos kūrinių klarnetui ir fortepijonui nėra daug. O štai Luko Gedvilo ir jo dueto partnerio smuiki‑ ninko Peeterio Marguso (Estija) nuomone, konkurso reikalavimai buvo puiki proga pa‑ milti kūrinius, kurių anksčiau jie nemėgę ir nė neketinę atlikti. Visų konkurso dalyvių pasiruošimo lygis buvo gana aukštas, tačiau nugalėtojai ne‑ buvo netikėti. Kamerinių duetų kategorijoje

Muzikos barai / 82

Ansamblių pasirodymus vertino tarptautinė žiuri

I premija (3000 eurų) apdovanotas pianisto Andrijaus Pavlovo ir smuikininkės Valerijos Shulgos duetas ,,Duo Sonoro“ (Ukraina), II premija (2000 eurų) įteikta klarnetininko Dánielio Mészároso ir pianisto Souhei Ya‑ magami duetui (Vengrija), III premiją (1000 eurų) gavo seserys Ilves – smuikininkė Glo‑ ria ir pianistė Liidia (Estija). Antroje kategorijoje pirmąja premija (5000 eurų) įvertintas ,,Trio ´95“ iš Estijos. Mano nuomone, kartu jau 18 metų muzi‑ kuojantis smuikininko Roberto Traksman‑ no, violončelininko Marcelio Johanneso Kitso ir pianisto Rasmuso Andreaso Raide ansamblis buvo akivaizdus konkurso lyde‑ ris. II premija (3000 eurų) paskirta ansam‑ bliui ,,Paddington Trio“ (smuikininkė Tuulia Hero, violončelininkas Patrickas Moriarty, pianistė Stephanie Tang, Didžioji Britani‑ ja), o III premiją (2000 eurų) laimėjo ,,Meta Piano Trio“ – smuikininkė Marija Pranskutė, violončelininkas Deividas Dumčius ir pia‑ nistė Julija Bagdonavičiūtė. Taip pat buvo įteikti penki specialieji žiuri prizai bei devyni koncertiniai prizai. Vieną iš jų pelnė Luko Gedvilo ir Peeterio Marguso

duetas – jam suteikta galimybė ateinančiais metais surengti pasirodymą Talino filhar‑ monijos Didžiojoje salėje. Stebino tai, kad tarp konkurso dalyvių ne‑ buvo juntama konkurencija. Po pasirodymų jie skubėdavo užimti žiūrovų kėdes ir klau‑ sytis savo kolegų, o pertraukų metų svei‑ kindavo vieni kitus. Lukas Gedvilas sakė: ,,Norėtume, kad tokia draugiška atmosfera būtų visuose konkursuose. Vien žengimas ant scenos ir grojimas publikai, žiuri na‑ riams reikalauja didelių emocinių resursų, tad kolegų palaikymas labai svarbus.“ ,,Šis konkursas yra reikšmingas, aukštus muzikinius standartus atitinkantis įvykis Estijos muzikiniame gyvenime, todėl mes jaučiame pareigą ir poreikį jį viešinti kiek įmanoma plačiau, – sakė viena iš renginio organizatorių ir žiuri narė Marje Lohuaru, į konkursą pakvietusi mudvi su jauna ko‑ lege Anete Ašmane iš Latvijos. – Latvija ir Lietuva yra mūsų artimiausios partnerės, tad kaipgi be jų. Man buvo svarbu pakvies‑ ti būtent jaunosios kartos muzikologus, nes tai puiki galimybė jiems išvykti svetur, išgirsti puikios muzikos, susipažinti su skir‑

III premijos laimėtojai ,,Meta Piano Trio“ – smuikininkė Marija Pranskutė, violončelininkas Deividas Dumčius ir pianistė Julija Bagdonavičiūtė


ANDREJAUS BARANOVO IR DARIAUS MAŽINTO KONCERTAS

tingų šalių muzikais ir parengti interviu su jais. Tai neįkainojama patirtis jų profesinei ateičiai.“ Rinkdamos medžiagą apie renginį, kal‑ bindamos konkurso dalyvius ir žiuri na‑ rius, iš sklandžiai dirbusio organizacinio komiteto sulaukėme įvairiapusės paramos. O mūsų pašnekovai džiaugėsi interviu, kai kuriems tokia patirtis buvo pirmoji gyveni‑ me. Kaip teigė keletas konkurso dalyvių, su‑ žinoję apie būsimus pokalbius jie pasijuto svarbūs, be to, muziką reikia ne tik atlikti, bet ir apie ją kalbėti. Bendraudama su ansamblių nariais do‑ mėjausi kamerinės muzikos tradicijomis įvairiose šalyse. Iš Didžiajai Britanijai atsto‑ vavusių Suomijos, JAV ir Airijos muzikantų, susibūrusių į ,,Paddington Trio“, sužinojau, kad Suomijoje studentai kiekvieną mėnesį rengia kamerinės muzikos savaitgalius; JAV turi daugybę kamerinės muzikos festivalių, trunkančių po 7–8 savaites: jaunieji atlikė‑ jai paskirstomi į įvairių sudėčių ansamblius, trumpai parepetuoja pateiktą repertuarą ir tuos du mėnesius gyvena, galima saky‑ ti, ant ratų; Airijoje, muzikos mokykloje ,,Young European Strings“, nuo ketverių metų privaloma groti kameriniame ansam‑ blyje. ,,Duo Althea“ ansamblio narių teigi‑ mu, Italijoje svarbiausią vietą vis dar užima opera, tačiau labai skatinamas ir kamerinis muzikavimas – ansambliai gali tobulintis meistriškumo kursuose, visoje šalyje ren‑ giami koncertai, pasirodymai per televiziją. Taigi profesionaliajai Lietuvos kamerinės muzikos kultūrai yra kur tobulėti... I tarptautinį fortepijoninės kamerinės muzikos konkursą ,,Talinas 2021“ surengė Estijos muzikos ir teatro akademija ir Estijos kamerinės muzikos pedagogų asociacija „In corpore“. Muzikos ir teatro akademija, kurioje vyko konkursas, sužavėjo šiuolaikiš‑ ku interjeru, 2019 m. rekonstruota Didžioji salė su dviejų aukštų balkonais nustebino dydžiu ir gera akustika. Viliuosi, kad būsi‑ mojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos miestelio koncertinės erdvės neatsiliks nuo šiuolaikinių standartų. Lukrecija STONKUTĖ

2020 m. turėję įvykti Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio, skirto kompo‑ zitoriaus ir dailininko 145-osioms gimimo metinėms, koncertai dėl pandemijos buvo nukelti į 2021 metus. Lapkričio 13 dienos vakarą Valdovų rūmuose įvyko trečiasis fes‑ tivalio koncertas, kuriame pasirodė du išskirtiniai menininkai – smuikininkas Andrejus Baranovas (Šveicarija) ir pianistas Darius Mažintas (Lietuva). Andrejus Baranovas – vienas sėkmingiausių savo kartos smuikininkų, padariusių iš‑ skirtinę karjerą kaip puikus solistas ir ansamblio partneris. Jis aktyviai koncertuoja pa‑ grindinėse koncertų salėse ir festivaliuose Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje, yra daugybės tarptautinių konkursų laureatas ir prizininkas. Jo scenos partne‑ rio Dariaus Mažinto interpretacijos pasižymi ypatingu subtilumu ir išskirtine ekspresija. Pianistas koncertavo JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje, Olandi‑ joje ir kitose šalyse, yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo pre‑ mijos laureatas. Vakaro programoje skambėjo romantizmo ir impresionizmo genijų kūryba. Pirmo‑ je koncerto dalyje klausėmės čekų romantizmo atstovo Antoníno Dvořáko Sonatinos smuikui ir fortepijonui G-dur, op. 100. Keturių dalių sonatiną kompozitorius dedikavo savo vaikams, viename laiške bičiuliui teigdamas, jog ji yra skirta jaunimui, bet ir su‑ augusieji turėtų sugebėti su ja „susikalbėti“. Muzikų „susikalbėjimas“ su kūriniu puikiai pavyko, lengvos, žaismingos sonatinos skambesys įtikino, kamerinis duetas atvėrė daug kūrinio spalvų. Kitas koncerto programos kūrinys – Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 9 A-dur, op. 47, dar žinoma kaip Kreutzerio sonata. Ji buvo dedikuota smuikininkui Rodolphe´ui Kreutzeriui, kuriam, istorikų teigimu, šis kūrinys nepatiko ir jis atsisakė jį atlikti. Emocine gelme išsiskirianti sonata yra techniškai sudėtinga, ji trunka daugiau kaip 40 minučių. Žavėjo Andrejaus Baranovo ir Dariaus Mažinto atlikimo darna, perteikta kūrinio dramaturgija. Antroje koncerto dalyje skambėjo impresionisto Maurice´o Ravelio kūriniai. Atlikdami Sonatą Nr. 2 atlikėjai žaismingai perteikė džiazo ir bliuzo stilių inspiruotą muzikos tėkmę. Ypač išryškėjo Andrejaus Baranovo smuiko aksominis garsas, skambesio rafinuotumas. Ravelio „Kadišas“ (iš ciklo „Dvi hebrajų melodijos“) – tarytum malda už mirusiuosius. At‑ likėjai puikiai perteikė kūrinio meditatyvumą, leido klausytojams pajusti rimtį ir susikau‑ pimą. Dar skambėjo „Pavana mirusiai infantei“ ir Habaneros formos pjesė. Publika atlikėjams negailėjo ovacijų, tad jie bisui pagrojo gaivališka energija trykštan‑ čias Pablo de Sarasate „Čigoniškas melodijas“ (Zigeunerweisen). Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Smuikininkas Andrejus Baranovas (Šveicarija) ir pianistas Darius Mažintas (Lietuva)

Muzikos barai / 83


KRONIKA VILNIAUS ŠIRDIS – GYVA!

Rugpjūčio 7 dieną Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Leifas Karlsso‑ nas) pradėjo nemokamų kultūros renginių festivalį „Rotušės kolo‑ nada 2021“. Koncerte daugiausia skambėjo legendinio XX a. kino kūrėjo Federico Fellini filmų muzikos fragmentų, jų autorius – reži‑ sieriaus bendražygis kompozitorius Nino Rota (1911–1979). Lengva, jausminga, bet ir humoro, sarkazmo nestokojanti muzika subūrė didelę minią klausytojų, neabejotinai jų atmintyje atgaivino garsiųjų filmų epizodus. Nuotaikingos melodijos, rodos, išpildė pagrindinį festivalio tikslą – reprezentuoti gyvą, pulsuojančią Vilniaus miesto širdį. Kaip teigia‑ ma festivalio pranešime spaudai, rotušės dažnai vadinamos miestų širdimis. Vilniaus širdis gyva – kurianti naujas idėjas ir veiklas, spindu‑ liuojanti teigiamas emocijas, burianti miesto bendruomenę puoselėti savo vertybes, siekianti vilniečiams ir sostinės svečiams parodyti, koks Vilnius yra šiandien ir kokį jį kuriame ateities kartoms.

Dmitrijus Golovanovas ir Veronika Čičinskaitė

Scenoje – „Trimitas“

Aistringasis „Giunter Percussion“

Koncertą „Trimitas“ pradėjo ištrauka iš „Orkestro repeticijos“ (1978) – tai buvo paskutinis Fellini filmas, kuriam muziką parašė Nino Rota, po metų kompozitorius mirė. Vėliau skambėjo muzika iš Fellini filmų „Sukčius“, „Kelias“, „Saldus gyvenimas“, „Kazanova“, „Aštuoni su puse“, „Amarkordas“, „Klounai“, „Džuljeta ir dvasios“, taip pat iš F. F. Coppolos „Krikštatėvio“, F. Zeffirelli „Romeo ir Džuljetos“. Energingi jauno dirigento Karolio Variakojo batutos mostai „Tri‑ mitui“ padėjo meistriškai atlikti nors ir lengvai skambančią, tačiau gana sudėtingą muziką. Tik gaila, kad Vilniaus rotušės kolonos su‑ gėrė orkestro skambesį. Turbūt vertėjo koncertą įgarsinti, tada jį būtų geriau girdėjusi Rotušės aikštėje buvusi publika.

sion“: Pavelas Giunteris, Sigitas Gailius, Andrius Rekašius ir Tomas Kulikauskas. Unikalus projektas „Interzones“ – įvairiausiais muša‑ maisiais instrumentais atliekama skirtingų kraštų ir kultūrų muzika – pritraukė gausų būrį publikos. Koncerto, kurį Sigito Gedos eilėmis praturtino aktorius Arūnas Vozbutas, pradžioje skambėjo meditatyvi šiuolaikinio kompozito‑ riaus minimalisto Steve´o Reicho kompozicija „Muzika medžio ga‑ baliukams“. Vėliau prie vieno didelio būgno tris ansamblio narius subūrė efektingas serbo Nebojšos Jovano Živkovićo kūrinys „Trio per Uno“. P. Giunteris yra artimas kompozitoriaus bičiulis, su juo „Giunter Pescussion“ lyderis groja projekte „Nebojša Jovan Percus‑ sion“, kartu koncertuodami jie yra apkeliavę daugelį pasaulio šalių.

*** Rugpjūčio 27 d. festivalyje „Rotušės kolonada 2021“ pasirodė Lie‑ tuvoje ir pasaulyje žinomas perkusijos ansamblis „Giunter Percus‑

Muzikos barai / 84


Renginius vedė aktorius Andrius Bialobžeskis

metų birželio 9 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniaus festivalio koncerte perskusininkas atliko premjerinį Žibuoklės Mar‑ tinaitytės kūrinį „Nunc fluens. Nunc stans“ mušamiesiems ir stygi‑ nių orkestrui. Paklaustas, kokią muziką labiausiai mėgsta, P. Giunteris teigė, kad tą, kurią tuo metu atlieka. Originalus buvo jo atsakymas į klausi‑ mą apie svarbiausius laimėjimus – jie slypi veiklos tęstinume: jei po koncerto ansamblis kviečiamas pasirodyti dar kur nors, tai ir yra laimėjimas. Kartu su ansambliu, kaip solistas ar kaip buvęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro mušamųjų grupės vadovas Pavelas Giunteris yra grojęs su violončelininku Davidu Geringu, pianistais Marta Argerich, Petru Geniušu, Guoda Gedvilaite, smuikininku ir dirigentu Sergejumi Krylovu bei kitais įžymiais klasikinės muzikos atlikėjais, su geriausiais džiazo muzikantais – Leonidu Šinkaren‑ ko, Valerijumi Ramoška, Vladimiru Tarasovu. Grota ir su perkusijos žvaigždėmis: jau minėtu serbų perkusininku ir kompozitoriumi Nebojša Jovanu Živkoviću, amerikiečiais Linda Maxey, Gene´u Kos‑ hinskiu ir kitais.

Džiazo improvizacijomis džiugino Artūras Anusauskas

Koncertą tęsė japonų ir afrikiečių muzikos sintezė – japonų kom‑ pozitoriaus Minoru Miki kūrinys „Marimba Spiritual“, kupinas ener‑ gingų ritmų ir atlikėjų šūksnių (solo marimba grojo Sigitas Gailius). Toliau skambėjo taip pat afrikietiškais ritmais grįstas J. B. Smitho opusas „Conga Mix“, lyrinė afrikiečių dainą „Veta Canava“. Po An‑ drew Beallo kompozicijos „Ranco Jubilee“ ispaniškiems instrumen‑ tams – dėžėms, vadinamoms cajón, buvo sugrįžta prie afrikietiško stiliaus muzikos – Wolfgango Roggenkampo „African Blues“. Pave‑ las Giunteris kartu su Tomu Kulikausku atliko Matto Savage´o kom‑ poziciją „Dessert Celebration“, o koncertą vainikavo keli to paties kompozitoriaus afrikietiški šokiai „Spirits Rising“ ir daina „Abejas“. Egzotiška muzika sužavėjo koncerto klausytojus. Prieš koncertą pakalbintas Pavelas Giunteris sakė, kad būgnų žavesys pirmiausia slypi jų skleidžiamoje energijoje. Būgnininkai dažnai lyginami su dirigentais, nes jie gali daryti poveikį orkestro atliekamos muzikos tempui, suteikti jai papildomų spalvų, inspiruoti muzikantus. Tuo žavesiu „Giunter Percussion“ gyvena jau 26 metus, nors dabartinį pavadinimą ansamblis įgijo maždaug prieš 15 metų. Pirmiausia buvo įkurtas ansamblis „Vilniaus mušamieji“, bet vėliau, pasikeitus jo lyderio vizijai – jis norėjo groti modernesnę, šiuolaikiškesnę mu‑ ziką – ir kolektyvo sudėčiai, pavadinimas taip pat pakito. Tomas Ku‑ likauskas ansamblyje groja jau 25 metus, Sigitas Gailius – 10 metų, o Andrius Rekašius prisijungė prieš dvejus metus. Kai prireikia dau‑ giau atlikėjų, ansamblis pasikviečia kolegų iš kitų šalių. „Giunter Percussion“ atlieka daug lietuvių kompozitorių, tarp jų Juliaus Juzeliūno, Onutės Narbutaitės, Osvaldo Balakausko, muzi‑ kos. Savo kūrinių ansambliui yra dedikavę Anatolijus Šenderovas, Linas Rimša, Pavelui Giunteriui kaip solistui – Loreta Narvilaitė. Šių

Orkestro P. Giunteriui niekada nepakako, vis dėlto jis labai verti‑ na jau daugiau nei trisdešimt metų trunkantį bendradarbiavimą su LVSO meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi. Pasak P. Giunterio, su maestro jie yra užmezgę ypatingą kontaktą, todėl koncerte vienas kitą supranta iš pusės žvilgsnio. Dabar perkusininkas daugiau dėmesio skiria solinei koncertinei veiklai, rengiasi Rygoje pasirodyti su Latvijos nacionaliniu simfo‑ niniu orkestru. Vėliau laukia festivalio „Gaida“ koncertas, taip pat kelionė į Vroclavą (Lenkija) su Lietuvos kameriniu orkestru, ten, di‑ riguojant jo vadovui S. Krylovui, skambės Rodiono Ščedrino „Kar‑ men siuita“, solinę mušamųjų partiją atliks P. Giunteris. Artėjančio Iannio Xenakio gimimo 100-mečio proga „Giunter Percussion“ ruo‑ šia koncertų ciklą Latvijoje ir Klaipėdoje. Choras „Polifonija“ keliems kompozitoriams užsakė kūrinių chorui ir ansambliui „Giunter Per‑ cussion“, nes jiems jau yra tekę kartu atlikti jaunosios kartos kom‑ pozitorės Monikos Sokaitės kūrinį „Salve Samogitia“ – su juo apke‑ liauta nemažai Lietuvos vietų ir sulaukta didelio pasisekimo. Tai tik keletas artėjančių renginių, ku‑ riuos buvo sustabdžiusi pasaulį užklupusi pandemija. Pavykę naujojo Vilniaus rotu‑ šės vadovo Perlio Vaisietos ini‑ cijuoto festivalio „Rotušės ko‑ lonada 2021“ koncertai leidžia tikėtis, kad renginys ir toliau sėkmingai gyvuos. Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 85


IŠ ARTI

Maestro 2021 Juozas Domarkas dirigavo didingąjį Verdi„Requiem“

Remigijus VITKAUSKAS

metų liepos 28ąją muzikos profesionalų ir mylėtojų bendruomenė paminėjo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro įkūrėjo, ilgamečio jo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, šiandien – garbės dirigento Juozo Domarko aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Maestro savo garbingą sukaktį minėjo įprastai – stovėdamas prie dirigento pulto. XVI tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio Plungėje atidarymo koncertui ir XXVI Pažaislio muzikos festivalio baigiamajam koncertui jis parengė didingąjį Giuseppe Verdi „Requiem“. Kūrinio atlikimas buvo skirtas Juozo Domarko bendražygio, Kauno valstybinio choro įkūrėjo ir vadovo Petro Bingelio atminimui. „Requiem“ atliko Lietuvos Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Vida Miknevičiūtė (sopranas), Edgaras

Muzikos barai / 86


Montvidas (tenoras), Tadas Girininkas (bosas), Plungėje mecosoprano partiją dainavo Jovita Vaškevičiūtė, Kaune – Justina Gringytė. Kūrinio repeticijos prasidėjo saulėtą rugpjūčio dvidešimt trečiosios rytą. Juozui Domarkui tvirtu žingsniu žengiant į sceną, tarp orkestrantų pasklido klausimas: „Ar mūsų Maestro 85-eri, ar 58-eri?..“ Dirigento energiją liudijo aiškūs mostai, tikslios pastabos, žaismingi pajuokavimai, pertraukėlių metu jis linksmai bendravo su veteranais, muzikinių pergalių bendražygiais, kalbino talentingąjį kolektyvo jaunimą. Juozo Domarko paprašiau pasidalyti mintimis apie dvi dienas iš eilės diriguotą monumentalųjį Verdi „Requiem“, plačiau papasakoti apie Plungėje vykstantį Mykolo Oginskio festivalį. – Gerbiamas Maestro, dirigavote ne vieną Lietuvos ir užsienio kompozitorių „Requiem“. Kodėl Plungėje ir Pažaislyje skambėjo būtent beveik pusantros valandos trunkantis Verdi opusas?

– Pažaislio festivalio baigiamajam koncertui Verdi „Requiem“ pasiūlė Kauno filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta. Taip jau atsitiko, kad rugpjūčio 28 dieną vyko Plungės tarptautinio festivalio atidarymas, o 29 dieną – Pažaislio festivalio uždarymas. Su šviesaus atminimo Kauno valstybinio choro vadovu Petru Bingeliu mus siejo ilgametė produktyvi kūrybinė draugystė, bendri koncertai, gastrolės po pasaulio šalis, kasdienio gyvenimo įvykiai. Ir Verdi „Requiem“ per bendro darbo metus buvo atliktas ne vieną kartą. Taigi pagerbdami neseniai amžinybėn iškeliavusio Petro Bingelio atminimą nusprendėme „Requiem“ atlikti ir Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio atidaryme.

nes aplinkybes choro dirigentas. Visada buvo malonu su juo dirbti, pasitarti, ką kitą kartą drauge „trinktelėsime“. Rasdavome bendrą kalbą, nebūdavo abejonių, kad kokio kūrinio neįveiksime, kad gal dar nepriaugome. Svarbu būdavo tik sutarti, kada ir kur jį atliksime, kiek laiko prireiks repetuoti. Velionis bendradarbiaudavo ir su kitais kolektyvais, žymiais gastroliuojančiais dirigentais. Paskutinį kartą stebėjau jį Kauno filharmonijoje diriguojantį Carlo Orffo oratoriją „Carmina burana“. Netrukus mus visus užklupo pandemija, virusas nelauktai pakirto Petrą. Tarsi Dievo rykštė, kuri kerta tuomet, kai mažiausiai to lauki. Tikrai dar buvo ne laikas, jis nebuvo nei ligotas, nei silpnas. Liūdna... Tačiau miela prisiminti kartu nuveiktus darbus. Tai buvo asmenybė, į kurią lygiavosi kultūrinė visuomenė. Didžiuliai P. Bingelio nuopelnai Kauno chorui, jo įtaka miesto muzikiniam gyvenimui, kultūrinei atmosferai. Visa tai įvertindami kauniečiai Pažaislio festivalio uždarymo koncertą dedikavo Petro Bingelio atminimui. – Grįžkime prie Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio. Nacionalinis simfoninis orkestras, atvykęs į buvusį žirgyno maniežą, buvo maloniai nustebintas: gražiai atnaujinta salė, sutvarkytos lubos, sienos, įrengtos patalpos artistams. Puiki akustika, net ir susirinkus tūkstančiui klausytojų.

– Reikia pasakyti, kad prieš keletą metų ten buvo sporto salė ir patalpos, kuriose galėdavome šiaip taip persirengti. Šis istorinis pastatas tiesiog nebuvo skirtas muzikai atlikti. Norėčiau paminėti, kad Plungė nėra didelis miestas, tačiau jis turi keletą žymių pranašumų. Pirma – tai geo-

– Jūsų kūrybinis kelias išsiskiria monumentaliais kūriniais, kuriems reikia didelių orkestrų, chorų, solistų.

– Taip, tai mano silpnybė. Esu tikrai nemažai dirigavęs šio žanro kūrinių Lietuvoje ir pasaulio šalyse. Gal ir dėl to buvau pakviestas didingu Verdi „Requiem“ uždaryti Pažaislio festivalį.

– Koks buvo Jūsų ir Petro Bingelio bendradarbiavimas?

– Petras Bingelis nuo pat pradžių vadovavo Kauno valstybiniam chorui, įsteigtam 1969 m. spalio 23 d. Tai buvo išprusęs, lankstaus mąstymo, greitai reaguodavęs į naujas organizaci-

G. Verdi „Requiem“ skambėjo Plungėje

Muzikos barai / 87


IŠ ARTI grafinis Žemaitijos centras su turtinga istorija. Ne šiaip sau čia kadaise įsikūrė Oginskiai, jie Rietave ir Plungėje pasistatė gražius rūmus. Kitas dalykas – broliai Oginskiai buvo išsilavinę ir turėjo keletą dieviškų silpnybių: mėgo naujoves ir garsėjo kaip dosnūs mecenatai. Tuo galima įsitikinti skaitant istorinę medžiagą apie kunigaikščio Mykolo Oginskio Plungėje įsteigtą orkestrą. Plungėje muzikos mokslus pradėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, vėliau Mykolo Oginskio globojamas ir visapusiškai remiamas jis studijavo Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose. Mykolas Oginskis turėjo dar vieną aistrą – žirgus; plika akimi matyti, kad Plungės dvaro žirgynas yra didesnis už centrinius rūmus. Taip atsitiko, kad mano brolis Stasys Domarkas, daugiau kaip dvidešimt metų dirigavęs Kauno muzikiniame teatre, apie penkiolika – Klaipėdos muzikiniame teatre, domėdamasis Žemaitijos koncertinėmis erdvėmis „atrado“ šį žirgyną, jo gerą akustiką. Ir pradėjo bręsti mintis: o kaip žirgyno manieže įrengtoje sporto mokyklos krepšinio salėje skambėtų muzika? Ir mintis tapo kūnu... Centriniuose Oginskių rūmuose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. Būtent jis yra visų pastatų šeimininkas. Greta centrinių rūmų – nepaprastai gražus parkas, jis išlikęs toks, koks buvo. Taigi Oginskių dvaro kompleksas yra didelis žmonių traukos centras. Plungėje buvo nemažai žmonių, galvojusių apie koncertinės salės kūrimą. Pirmiausia Aukščiausiajam reikia dėkoti už tai, kad Žemaičių dailės muziejui vadovauja Alvydas Bakanauskas, jo rūpesčiu rūmai yra puikai restauruoti, papildyti ekspozicijos fondai, net ir senieji „emigravę“ baldai surasti, restauruoti ir grąžinti į rūmų sales. Tai labai rimtas, šviesus žmogus, tikras Mykolo Oginskio festivalio entuziastas.

Pažaislio vienuolyne prisimintas Maestro Petras Bingelis

Muzikos barai / 88

Labai daug prie festivalio idėjos įgyvendinimo prisidėjo tuometė Plungės muzikos mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė. Būdama Plungiškių draugijos viceprezidentė, negailėdama laiko ir jėgų plėtojo renginio sumanymus ir jų realizavimą. Kaip matome, taip nebuvo, kad šis festivalis ėmė ir atsirado... Reikėjo tinkamų aplinkybių, energingų organizatorių, teigiamo valdžios žmonių požiūrio. Miesto vadovai visada palankiai žiūrėjo į festivalio renginius, per tiek metų nemačiau, kad kas nors iš jų raukytų nosį – „kam čia reikia, kam tas triukšmas...“ Išlaikant kunigaikščių Oginskių mecenavimo tradicijas visi festivalio koncertai yra nemokami. Tai įmanoma rėmėjų ir aukotojų dėka. O jų yra nemažai. Pirmiausia – šviesaus atminimo Bronislovo Lubio šeima, šiuo metu festivaliui padeda jo dukra. Anksčiau į festivalį palankiau žvelgė Kultūros taryba, bet dabar jos ekspertams rimtoji muzika gal nelabai prie dūšios. Padeda Plungės valdžia, suprasdama, kad festivalis yra miesto turtas, kad renginiai puošia kraštą, suteikia jam didybės, kurios jis vizualiai ir istoriškai yra vertas. – Esate festivalio meno vadovas. Kaip sudaromas jo repertuaras?

– Mykolo Oginskio festivaliai turi vieną išskirtinę savybę – juose skamba tik rimtoji, klasikinė muzika. Gal tai neprideda populiarumo, bet augina muzikinį žiūrovų skonį, išprusimą. Per maža pasakyti, kad į koncertus susirenka plungiškiai. Pilni autobusai atkeliauja iš kaimyninių Telšių, Šiaulių, Tauragės, Mažosios Lietuvos, nuo Mažeikių pusės, net iš Vilniaus, Kauno... Repertuaras labai įvairus. Čia yra skambėję Carlo Orffo „Carmina burana“, Beethoveno Devintoji simfonija, Mozarto „Requiem“ ir daug kitų stambios formos kūrinių, atliekamų Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro, solistų. Koncertavo simfoniniai ir kameriniai orkestrai iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos. Visi renginiai savo kūrybiniu svoriu ir reikšmingumu yra vienodi. Festivalio globėja yra Lietuvos nacionalinė filharmonija, tad Plungėje pasirodo jos kolektyvai – Nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, kamerinis ansamblis „Musica humana“. Įveikiant karantino apribojimus, šiemet pavyko suderinti kamerinės muzikos ansamblio „Multicamerata“ iš Lenkijos Torunės miesto atvykimą. Vienas iš Genovaitės Žiobakienės ir mano brolio Stasio sumanytų festivalio akcentų – kasmet suburiamas šimto ir daugiau moksleivių iš visų Žemai-


KRONIKA tijos muzikos mokyklų styginių orkestras. Jaunieji muzikantai visus metus laukia šio pasirodymo, jam atsakingai ruošiasi. Programa tradiciškai vadinama „Rudens akvarelė M. K. Čiurlioniui“.

ROMANTIŠKAS BALTIJOS VĖJŲ DVELKSMAS FILHARMONIJOS SALĖJE

– Su tiek jaunimo groti nėra paprasta...

– Iš pradžių užsiėmimai vyksta mokyklose, vėliau organizuojamos bendros repeticijos. Ir pagaliau labai laukiamas pasirodymas. Tai vaikų dovana rimtajai muzikai, festivaliui.

Aštuoniasdešimt pirmasis Lietuvos nacionalinės filharmo‑ nijos koncertų sezonas pirmiau‑ sia ypatingas tuo, kad, anot generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, pandemija tarsi padalijo atlikėjus: vieni tomis pačiomis sąlygomis tobulinosi, kūrė projektus, planavo kon‑ certus, kiti pasidavė kūrybos neskatinančioms nuotaikoms. Ekstremali padėtis įpareigojo dar atidžiau apgalvoti koncerti‑ nes programas, rengiamas mu‑ zikos išsiilgusiai publikai. Spalio devintosios koncertas sulaukė nemažo klausytojų ir Lietuvos žiniasklaidos dėme‑ sio. Nenuostabu – skambėjo romantiška Carlo Marios von Veberio, Johanneso Brahmso, Antonino Dvořáko ir Jeano Si‑ beliaus muzika.

– Gražu, kai net pandemijos sąlygomis tradicijos tęsiamos...

– Sunkiausias buvo pernykštis pandeminis ruduo. Liga neseniai prasidėjusi, žmonės išsigandę... Teko žiūrovus su kaukėmis sodinti į kas antrą kėdę, išlaikant reikalaujamus atstumus. Salėje – per tūkstantis sėdimų vietų. Plungei, vidutinio dydžio miestui, tokia salė – jau šis tas. Šiandien kyla ir toks klausimas: o ką, jei Žemaičių dailės muziejuje įsikurtų Nacionalinės filharmonijos Žemaitijos filialas? Plungiškiai ir Filharmonija tam pritaria, lieka sulaukti šalies valdžios sutikimo. – Šiltai nuteikia plungiškių dėmesys atlikėjams.

– Taip, muzikais Plungės festivalyje visada nuoširdžiai rūpinamasi. Turiu pasakyti daug gerų žodžių Žemaičių dailės muziejaus direktoriui Alvydui Bakanauskui ir visai darbuotojų komandai. Praėjusiais metais ne tik karantinas kėlė stresinę situaciją – žirgyno salės remontas buvo baigtas likus vienai dienai iki festivalio atidarymo koncerto, tad ketinta pasirodymus rengti lauke. Bet festivalio atidarymo išvakarėse pliaupė baisus lietus, dieną sinoptikų prognozės taip pat nedžiugino. Muziejaus darbuotojai per vieną naktį išvalė ir sutvarkė žirgyno salę, buvo patiesti kilimai, sumontuota laikina scena, sustatytos kėdės. Ir koncertas įvyko! Su didžiuliu pasisekimu atlikome Ludwigo van Beethoveno Trečiąją simfoniją. Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai – vieta, kur didysis menas gali plačiai išskleisti sparnus. Rūmuose – dailė, žirgyno pastate – muzika. O dar ir tradicinės žirgų konkūro varžybos Mykolo Oginskio festivalio taurei laimėti, į jas susirenka raiteliai iš visos Lietuvos. Ir visa tai klesti direktoriaus A. Bakanausko pastangomis.

*** Antoníno Dvořáko Romansu f-mol, op. 11, buvo gražiai pa‑ minėtas smuikininko, ilgame‑ čio orkestro koncertmeisterio Algimanto Pesecko 70-metis. Ir pats jubiliatas, ir Lietuvos naci‑ onalinis simfoninis orkestras šį romantišką kūrinį griežė pirmą kartą. Paklaustas, kodėl jį pa‑ sirinko, Algimantas sakė: „Na, smuiko virtuozo Niccolò Paga‑ nini opusai manęs jau nebe‑ traukia... O Dvořáko Romansas man pasirodė gražus, origina‑ lus, tad maždaug prieš metus

– Ar rūmais ir juose vykstančiais renginiais domisi senosios Oginskių giminės atstovai?

pradėjau jį studijuoti, trumpam palikdamas ir vėl grįždamas. Anksčiau niekada, net jaunystė‑ je, jo neteko groti. Džiaugiuosi suteikta proga šį kūrinį atlikti su mūsų orkestru. Šiandien ko‑ lektyvas – labai aukšto lygio, tad jaudinausi grodamas, nes kolegos puikiai išmano smuiko muzikos atlikimo meną.“ LNSO meno vadovas ir vy‑ riausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas pabrėžė, kad buvusiam orkestro koncertmeisteriui Al‑ gimantui Peseckui jis dėkingas už gražią bendrą muzikinę ke‑ lionę, prasidėjusią maždaug prieš dvidešimt metų, kai jau‑ nas dirigentas tapo Maestro Juozo Domarko asistentu. Kon‑ certmeisteris mokydavo, taisy‑ davo, skatindavo mąstyti. „Jis nepatingėdavo per pertrauką užeiti į dirigento kambarį, pa‑ sidalinti įspūdžiais, patarti. Visada jausdavau ypatingą Al‑ gimanto globą, jo „akį“. Jo pasi‑ rinktas Dvořáko Romansas sko‑ ningai „prilipo“ prie programos, šio solinio kūrinio atlikimas su orkestru – mažiausia, ką mes Algimantui Peseckui galėjome suteikti įvertindami jo nuopel‑ nus Nacionaliniam simfoniniam orkestrui“, – sakė M. Pitrėnas. *** Brahmso Koncertą smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll, op. 102, su Modesto Pitrėno diriguojamu orkestru griežė seserys Balanas – smuikininkė Kristīne ir violončelininkė Mar‑ garita. Su viešniomis iš Latvijos kal‑ bėjomės po kūrinio generalinės

– Iš užsienio buvo atvykęs ir festivalio renginiuose dalyvavo kunigaikščių proprovaikaitis Ivo Zaluskis – pianistas, knygos „Oginskių genas“ autorius. 2007 metais pasirodžiusiame lietuviškame keturių su puse šimto puslapių jo veikale atskleidžiama Oginskių dinastijos veikla. – Be abejonės, jau planuojame septynioliktąjį festivalį. Labai norėtųsi, kad jis išlaikytų išskirtinę rimtosios muzikos sklaidos kryptį. Kartais apima nerimas, ar pavyks. Bet žinodamas tvirtą žemaičių būdą, tikiu, kad pasiseks. – Dėkoju, Maestro, už turiningą pokalbį ir linkiu, kad išliktumėte toks pat energingas, jaunatviškas ir optimistiškas! n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

– Turbūt jau planuojate būsimo festivalio programą?

Su LNSO griežia A. Peseckas

Muzikos barai / 89


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Seserys Balanas – smuikininkė Kristīne ir violončelininkė Margarita

repeticijos. Merginos linksmai pasisveikino gražia lietuvių kal‑ ba, nes jų tėtis – lietuvis nuo Biržų, tad, anot merginų, jos neblogai supranta mūsų kalbą. Margarita nuotaikingai padai‑ navo „Du gaidelius“... Muzikan‑ tės kalba ir rusiškai, vokiškai, angliškai. Bendrauti sutarėme pastarąja kalba. – 2019 metais Latvijoje, puikioje Cėsių koncertų salėje, su LNSO griežėte amerikiečių kompozitoriaus minimalisto Philipo Glasso Kocertą smuikui, violončelei ir orkestrui. Kodėl šiame romantinės muzikos koncerte skamba Brahmso vadinamasis Dvigubas koncertas? Kristīne: Na, pirmiausia gal‑ būt dėl to, kad nėra labai daug kūrinių smuikui ir violončelei su orkestru. Antra – tai tikrai nuostabus opusas, kurio savita struktūra labai skiriasi nuo, pa‑ vyzdžiui, koncertų smuikui ar simfonijų. Margarita: Džiaugiamės pro‑ ga Brahmso Koncertą atlikti Vil‑ niuje. Tai puikus kūrinys mūsų debiutui Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Vaikystėje grojome įvairiuose tarptauti‑ niuose vaikų ir jaunimo kon‑ kursuose Kaune, Šiauliuose, tai padėjo tobulinti meistriškumą, susipažinti su daug talentingų jaunų atlikėjų. – Kokie kūriniai smuikui ir violončelei vyrauja jūsų repertuare? Margarita: Atliekame Camille´io Saint-Saёnso muziką, Pēterio Vasko „Lygumų peiza‑ žus“ mišriam chorui, smuikui ir violončelei, vengrų kompozito‑ riaus Miklóso Rózsos „Sinfonia Concertante“ smuikui, violon‑ čelei ir orkestrui, pačios savo

Muzikos barai / 90

duetui aranžuojame įvairius kūrinius. – Cėsių salėje drauge pasirodėme prieš dvejus metus. Ar nuo tada pasikeitė mūsų orkestras? Kristīne: Orkestras skamba fantastiškai, jis labai dėmesin‑ gas, jaučiamas šiltas santykis su solistais. Dirigentas pasižymi profesionalumu, jis myli muzi‑ ką. Galima pastebėti gerą sty‑ gininkų mokyklą, perėmusią ryškiausius rusų ir vokiečių pe‑ dagogikos bruožus. Kiekvienas orkestrantas – puikus atlikėjas, įvaldęs techniką ir emocines garso raiškos priemones. Šiltas, profesionalus skambesys dera su Brahmso muzika. Margarita: Orkestras labai lankstus, kuria vis naujas, ypa‑ tingas muzikines nuotaikas. Tai originalu ir puiku. Partitūroje gausu violončelės ir pučiamųjų instrumentų melodinių dialo‑ gų, girdžiu profesionalų pūtikų gebėjimą daug pasakyti ir dė‑ mesingumą. – Esu įsitikinęs, kad publika kvies jus bisui. Gal išduotumėte paslaptį, koks tai bus kūrinys? Kristīne: Atsižvelgdamos į publikos skonį, muzikinę kultū‑ rą, reakciją, dažniausiai atlieka‑ me savo aranžuotes – Antonio Vivaldi, Carloso Gardelio, popu‑ liariosios muzikos perdirbinius smuikui ir violončelei. Rytoj turbūt grosime Presto iš Vivaldi koncerto „Vasara“ aranžuotę. – Norėtume išgirsti apie jūsų ateities planus. Kristīne: Laukia daug Brahm‑ so Koncerto atlikimų. Kiekvieną mėnesį pasirodome Cėsių kon‑ certų salėje, Kalėdų laikotar‑ piui ruošiame naują programą drauge su broliu smuikininku.

Kitose salėse Margarita atliks Friedricho Guldos ir Antoníno Krafto koncertus violončelei ir orkestrui. Planuojame pasi‑ rodymus Madride, Vokietijoje, Rusijoje, taip pat koncertus su Anglijos Halės miesto orkestru, kuriam vadovauja seras Markas Elderis. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo COVID-19 situa‑ cijos: atidėti pasirodymai Izra‑ elyje, koncertinis mūsų trejeto turas, daug kitų renginių. Margarita: Šią žiemą pasiro‑ dys mano naujausias kompakti‑ nis albumas, jį išleis žymi įrašų studija „Linn Records“. Skambės Saint-Saёnso Pirmasis koncer‑ tas violončelei ir orkestrui. Tai bus pirmas įrašas su naujuoju Gando Charleso-Adolphe´o 1849 metų gamybos instru‑ mentu „Auguste Tolbecque“. Kristīne: Margarita dar ir diri‑ guoja. Ji studijavo žymaus estų ir amerikiečių dirigento Paavo Järvi klasėje, lapkritį Londone prasideda Margaritos įkurto or‑ kestro repeticijos. Margarita: O Kristīne orga‑ nizuoja muzikinius projektus. Ji yra žymaus tenoro Josepho Callejos kartu su Valetos banku Maltoje įsteigto fondo garbės globėja. 2020 metais Kristīne muzikus iš Calllejos akademijos ir kitus atlikėjus buvo pakvie‑ tusi į Latviją, kur jie repetavo, koncertavo ir šiltai bendravo su jaunaisiais Latvijos talentais. 2021 metų Kalėdoms ji vėl or‑ ganizuoja tarptautinius meis‑ triškumo kursus Latvijoje. – Paskutinis klausimas. Jūs turite lietuviško kraujo – ar jaučiate ką nors ypatinga viešėdamos Vilniuje, Lietuvoje? Kristīne: Taip, čia atvykus vi‑ sada apima šiltas jaukių namų jausmas, malonu girdėti lietu‑ vių kalbą. Mums labai patinka Vilnius, kartais gal net labiau negu Ryga... Tai – ypatingas miestas, čia vėl norisi sugrįžti. *** Modesto Pitrėno paklausiau, kaip kilo mintis grįžti prie ro‑ mantinės muzikos, kas inspira‑ vo šią Baltijos vėjais dvelkiančią programą. – Romantinė klasikinė muzi‑ ka – pagrindas, ant kurio mes,

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

KRONIKA

Modestas Pitrėnas

muzikai, augome nuo pat vai‑ kystės, su ja brendome muzikos mokyklose. Tai rimtoji, esmin‑ goji mūsų koncertinio reper‑ tuaro dalis, negrįžti prie chres‑ tomatinių muzikos šedevrų tiesiog neįmanoma. Tiesa, gal‑ būt jų nereikėtų dažnai kartoti. Paieškojęs atrandi nepelny‑ tai užmirštų opusų, pavyzdžiui, Jeano Sibeliaus Simfoniją Nr. 1 e-mol, op. 39. Ji retai atlieka‑ ma pasaulio scenose, Lietuvoje skambėjo beveik prieš dvide‑ šimt metų. O juk melancholija, iš liaudies kūrybos paveldėtos raudos, lopšinės artina mus prie Šiaurės tautų muzikos. Be to, orkestrui po šiuolaikinės muzikos labai naudinga grįžti prie romantikos. – Kas paskatino pakviesti šaunias solistes iš kitos Baltijos šalies – Latvijos? – Tai pandemijos sumaišytų, supainiotų mūsų koncertinių sezonų rezultatas. Planuotus praėjusio sezono solistų pasiro‑ dymus turėjome nukelti į šiuos metus, gal ir po dvejų metų kai kurių repertuarinių skolų nesu‑ gebėsime grąžinti. Sesučių Kris‑ tīnes ir Margaritos pasirodymas buvo numatytas praeitais me‑ tais su kitu kūriniu, bet šiemet apsisprendėme jas pakviesti dalyvauti kitoje programoje. Tai jau ne Felixas Mendelssohnas, bet Brahmsas, kurio muzika klampesnė, tačiau atlikėjų jau‑ natvė leidžia mums ją interpre‑ tuoti net šiek tiek vėjavaikiškai, kartu įgyvendinant visus muzi‑ kinius uždavinius, kuriuos kelia nelengva partitūra. – Turbūt sutiksite, kad Brahmso Koncertą merginos atlieka labai profesionaliai? – Taip, toks klausimas net ne‑ kyla. Garsą, frazuotę, ansambliš‑ kumą akivaizdžiai lemia bendra genetika. Melodija tarsi teka


nuo vienos atlikėjos link kitos, du styginiai instrumentai skam‑ ba lyg vienas. Labai smagu, kad joms griežiant nejuntamas tam tikras Brahmso sunkiasvorišku‑ mas, kartais violončelininkams būdingas „gremžimas“. Seserys kūrinį interpretuoja savaip, ir tai labai gerai, negroja to, kas joms svetima. Atlieka muziką pagal savo pajautimą, net kūno sudėjimą, garsas yra liaunas ir išlakus. Mums, orkestrui, lieka tik tinkamai prisiderinti. – Šis koncertas gana simfoniškas. Solistų ir orkestro partijos darniai jungiasi, pinasi, papildo viena kitą. – Žinome dar simfoniškesnių koncertinio žanro Brahmso kū‑ rinių. Jo fortepijoniniai koncer‑ tai veikiau panašūs į simfonijas su fortepijonu. Nors Koncerto smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll instrumentuotė gana masyvi, tačiau jame dar aiškiai išlaikyta klausimų ir atsakymų, solistų ir orkestro dialogų for‑ ma. Ji permaininga ir neper‑ krauta, nors yra probleminių epizodų, kuriuos reikia spręsti norint išlaikyti skambesio ba‑ lansą. Aidi mūsų salės akustika nėra draugiška pūtikams, juos visada tenka šiek tiek prilaiky‑ ti, kaip ir rezonuojantį žemųjų styginių instrumentų skambe‑ sį. Yra niuansų, kuriuos reikia pritaikyti tiek orkestrui, tiek solistėms, griežiančioms gana lengvu garsu. Iššūkių netrūksta, tačiau orkestrą matau pasitem‑ pusį ir supratingą. – Kodėl šiame koncerte altai atsidūrė violončelių vietoje? – Ši šiaurietiško, baltiško skambesio ir stilistikos progra‑ ma turi vokiečių muzikai bū‑ dingų bruožų. Sibeliaus kūrybą, be jokios abejonės, inspiravo vokiečių ir austrų kompozito‑ rių muzika. Tai lemia ir „vokiš‑ ką“ orkestro išdėstymo būdą. Taip elgiasi vokiečių orkestrai, skandinavai perėmė tradiciją altininkus sodinti dešiniau diri‑ gento – lyg atsvarą pirmiesiems smuikams, o antruosius smui‑ kus derinti su violončelėmis. Taip sėdi mano orkestras Švei‑ carijoje, mes dažnai sukeičiame vietomis altus ir violončeles.

Tada violončelių grupė skamba ryškiau, nes jų instrumentų iš‑ pjovos būna nukreiptos į salę ir dėl to geriau sklinda garsas. Al‑ tai bendrame orkestro skambe‑ syje šiek tiek pasislepia, tačiau šioje programoje violončelių ir pirmųjų smuikų partijos kur kas reikšmingesnės nei altų, todėl sėdint arčiau vieniems šalia kitų garsas tampa vientisesnis. – Ar nuo šiol visada taip sėdėsime? – Nemanau. Orkestro išdės‑ tymą lemia programa. Kartais verta keisti valtornų vietą, jos gali migruoti iš kairės scenos pusės į dešinę. Pavyzdžiui, Vie‑ nos naujametiniuose koncer‑ tuose orkestrų violončelių ir kontrabosų grupės sėdi greta pirmųjų smuikų. Suprantu, kad tai ekstremalu, bet man tokie eksperimentai įdomūs, manau, jie prasklaido orkestro rutiną. – Gal pasidalytumėte muzikiniais planais? – Planuojame atsargiai, nes kas žino, kokie bus epidemio‑ logų nurodymai. Iki metų pa‑ baigos numatyta daug gražių koncertų, festivalių. Sezono pradžioje atsivertęs šio pusme‑ čio planus, lyg ir nepamačiau nieko ypatinga, bet vėliau bu‑ vau pozityviai nustebęs – kokia turtinga koncertų muzikinių spalvų paletė: ir romantinė, ir šiuolaikinė muzika, ir džiazas, ir ugningasis Ástoras Piazzollla... Visa taip gražiai „sukrito“ iki pat Naujųjų Metų, kuriuos vaini‑ kuos mūsų orkestro koncertas su mecosopranu Justina Grin‑ gyte; beje, tai ir vėl pandemi‑ nė praėjusių metų skola. Taigi, žvelgdami į praeitį, mėginame optimistiškai planuoti ateitį. Mano asmeniniai planai veda į antrąjį darbą Šveicarijoje, Sankt Galeno miestą, kur vyks planiniai koncertai, pradėsiu Verdi „Traviatos“ repeticijas, rengsime visų Sergejaus Rach‑ maninovo kūrinių fortepijonui ir orkestrui įrašus, retai atlie‑ kamus tris vokiečių romantiko Carlo Reinecke koncertus forte‑ pijonui ir orkestrui.

KARTU MUZIKAVO JULIUS IR PETRAS GENIUŠAI

Scenoje retai kartu pasiro‑ dantys broliai dirigentas Julius Geniušas ir pianistas Petras Ge‑ niušas su Valstybiniu simfoni‑ niu orkestru spalio 8 d. Valdovų rūmuose pristatė įdomią, labai gražios muzikos programą „Naktys Ispanijos soduose“. Skambėjo Maurice´o Ravelio Ispaniška rapsodija, Manue‑ lio de Fallos kūrinys „Naktys Ispanijos soduose“ fortepijonui ir orkestrui, Ottorino Respighi simfoninės poemos „Romos pinijos“ ir „Romos fontanai“ iš „Romos trilogijos“. Smagu, kad orkestrui keliaujant per įvairias sales Didžioji renesansinė menė buvo pilna nemąžtančių kolektyvo sekėjų. „Labai mėgstu ispanų kultūrą ir muziką – ji susijusi su flamenko tradicija, kartais turi arabišką, kartais čigonišką atspalvį. „Naktys Ispanijos soduose“ – labai egzotiškas kūrinys, čia skamba neįtikėtinai spalvinga, autentiška muzika, kurios pagrindas yra ispanų liaudies melodijų motyvai. Bet Ispanija didelė, tad ir muzikoje atsispindi daugybė stilių, juos de Falla labai įdomiai naudo‑ ja. Kompozitorius daug laiko praleido Paryžiuje, draugavo su Claude´u Debussy, Maurice´u Raveliu, tad neabejotinai jau‑ čiama ir šių kompozitorių įtaka – toks šiek tiek prancūziškas prieskonis“, – LVSO vadybinin‑ kei reklamai Ievai Bačiulytei pa‑ sakojo Petras Geniušas, ne taip seniai kūrinį atlikęs gražioje Torunės miesto salėje su Dai‑ niaus Pavilionio vadovaujamu Torunės simfoniniu orkestru. Koncerte Valdovų rūmuose vienas kitas nederėjimas orkes‑ tro įvaizdžio negadino, puiki muzika rutuliojosi, degė ir geso spalvų žaižaravime.

Remigijus VITKAUSKAS

Julius ir Petras Geniušai

BRAHMSAS, DVOŘÁKAS, SIBELIUS...

Spalio 9 d. Lietuvos naciona‑ linėje filharmonijoje koncerta‑ vo viešnios iš Latvijos – smuiki‑ ninkė Kristīne ir violončelininkė Margarita Balanas, griežė Lietuvos nacionalinis simfo‑ ninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Seserys Balanas su orkestru atliko Johanneso Brahmso Koncertą smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll, op. 102. Kūrinį yra groję Jacques´as Thibaud ir Pablo Casalsas, Jascha Heifet‑ zas ir Emanuelis Feuermannas, Davidas Oistrachas ir Mstisla‑ vas Rostropovičius, Zino Fran‑ cescatti ir Pierre´as Fournier, kiti didieji menininkai. Puikiai, Brahmso stiliui pritinkančiu garsu ir raiška, grojo Margarita, tačiau tikro ansambliškumo pristigo negirdint (bent jau klausantis iš balkono) tuo pačiu atliepiančio smuiko. O juk šio vadinamojo Dvigubo koncerto esmė – abiejų solinių instru‑ mentų sąveika unisonuose, oktavose, sujungianti plačios skambesio skalės linijas, kad sukurtų tarsi vieno styginio instrumento, turinčio penkių oktavų diapazoną, efektą. Kūrinys parašytas įvertinant orkestro raiškos galias, jis nėra tik akompanuojantis partneris. Gražiai skambėjo medinių pučiamųjų replikos, klarneto ir fagoto ansambliai, tačiau vietomis orkestro buvo daugoka, pritrūko įsiklausymo į solistų žaismę, antrojoje dalyje – į solisčių kantilenos grožį. Efektingai skambėjo seserų Balanas bisui atliktas Antonio Vivaldi „Metų laikų“ fragmentas smuikui ir violončelei. Puikus perdirbinys! A. Dvořako Romansą smuikui ir orkestrui f-moll, op. 11, grie‑ žė Algimantas Peseckas. Garbė Filharmonijai, kuri pirmą kartą padoriai atsisveikino su 28 metus orkestro koncertmeis‑ teriu buvusiu smuikininku. Ir didžiausia negarbė Lietuvos kultūros ministerijai – ji 70metį pažyminčiam A. Peseckui įteikė raštą, kuriame pagrin‑ dines pareigas po dirigento

Muzikos barai / 91


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

KRONIKA

Su Modesto Pitrėno diriguojamu orkestru griežė seserys Balanas – smuikininkė Kristīne ir violončelininkė Margarita

orkestre einantį muzikantą įvardijo kaip „pirmų smuikų grupės“ vedlį. A. Peseckas – aktyvus mu‑ zikas, orkestre grojantis jau penkis dešimtmečius. Klausyto‑ jai girdėdavo ir ryškius solinius koncertmeisterio atliekamus simfoninių kūrinių epizodus, smuikininkas būdavo kviečia‑ mas groti Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, daž‑ niausiai baleto spektakliuose. Griežė Jono Aleksos suburta‑ me kameriniame orkestre, su bendraminčiais buvo sukūręs ne vieną kamerinį ansamblį, koncertuoja Lietuvoje ir užsie‑ nio šalyse. Paliko ir pamainą – Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro koncertmeis‑ teriu konkurso keliu tapo jo sūnus 37-erių smuikininkas Dainius, Briuselio karališko‑ sios akademijos absolventas, kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ dalyvis. Įdomu buvo išgirsti M. Pitrėno interpretuojamą Jeano Sibeliaus Pirmąją sim‑ foniją. Keista, bet pranešėja, pristatydama kūrinį, akcen‑ tavo kažkokius revoliucinius įvykius. Tačiau tereikia prisiminti kompozitoriaus norą pradėti jį nuo „kloniais nuvilnijančio vėjo gūsio“, pamėgtu smuiku išdai‑ nuoti savas gamtos ir jausmų pajautas. Todėl simfonijoje tiek daug romantikos, besiliejančios kantilenos. Tai stengdavosi išryškinti daugelį kartų kūrinį di‑ rigavusi Margarita Dvarionaitė. M. Pitrėno santykis kiek kitoks. Turėti kitokį požiūrį į interpretaciją – atlikėjo valia.

Muzikos barai / 92

Ypač reikšmingos jam buvo nuorodos espressivo, allegro energico, piu stretto. Kaip ir tim‑ panų ir tūbų akcentai, sforzando. Efektingi buvo trombonų ir styginių dialogai. Gerai grojo dirigento aktyvumo inspiruo‑ jamas niuansams paslankus orkestras. Aišku, ir solistai – ypatingą morendo (apmirštant) pagrojo A. Taločka, antrojoje dalyje fagoto ir klarneto bei prisijungiančių obojaus ir flei‑ tos ansambliai.

pūtikų orkestras greta kelių ne‑ tradicinių lietuviškos muzikos kūrinių drauge su dainuojan‑ čiais Vilniaus kolegijos Menų ir technologijų fakulteto Muziki‑ nio teatro studijų programos auklėtiniais atliko L. Bernsteino miuziklo „Vestsaido istorija“ sceninę kompoziciją. Mari‑ jos partiją dainavusi Valerija Iljinaitė pasirodė kaip perspek‑ tyvi atlikėja, orkestrui pavyko įveikti pučiamųjų orkestrui su‑ dėtingą partitūrą, reikalaujan‑ čią meistriškumo ir stilistikos pajautos, tačiau norėjosi dar ir Lietuvos kariuomenės orkestrui būdingų lietuviškų akcentų.

ALGIRDO JANUŠEVIČIAUS TRIMITAI

Lapkričio 12 d. Valdovų rūmuose įvyko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas (dirigavo Karolis Variakojis), skirtas trimitininko Algirdo Januševičiaus 60-mečiui. Labai retas faktas,

JUBILIEJINIS LIETUVOS KARIUOMENĖS ORKESTRO KONCERTAS

Spalio 10 d. Nacionalinės filharmonijos salėje koncertavo 30 metų jubiliejų pažymintis Lietuvos kariuomenės orkes‑ tras. Kapelmeisterio majoro Justino Jonušo pastangomis suburtam kolektyvui šiuo metu vadovauja majoras Egidijus Ali‑ šauskas, jam talkina dirigentas kapitonas Dainius Pavilionis. Kasmet orkestras dalyvauja devyniose dešimtyse renginių, jo repertuaras apima Lietu‑ vos ir pasaulio kompozitorių populiarią orkestrinę, originalią šiuolaikinę muziką bei klasi‑ kinių kūrinių aranžuotes. Kaip sveikindamas kolektyvą sakė krašto apsaugos ministras Ar‑ vydas Anušauskas, kariuomenė be muzikos neįsivaizduojama. Šį kartą jubiliejiniam kon‑ certui buvo skirta gana keista programa. Labai gerai grojantis

Algirdas Januševičius ir jo trimitai

kad buvo pagerbtas orkestro muzikantas. Algirdas Januševičius trimitu groja jau 50 metų, 30 metų yra LVSO trimitų grupės koncertmeisteris. Taigi iškart trys jubiliejai... Vaikystėje pradėjęs groti akordeonu, Algirdas netrukus susigundė kitu instrumentu. Tas buvo mažiausias iš jo matytų – trimitas. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje mokslai sekėsi neblogai. Knietėjo tapti kompozitoriumi, bet... Trimitas pasiglemžė. Jaunųjų atlikėjų konkurse tarp visų pūtikų užė‑ mė pirmą vietą ir iš karto gavo siuntimą studijuoti Maskvoje, P. Čaikovskio konservatorijoje, pateko į prof. Jurijaus Usovo klasę. Aišku, norėjo mokytis pas garsųjį Timofejų Dokšice‑ rį, tačiau šis konservatorijoje nedirbo. Nebaigęs studijų Algirdas išėjo tarnauti į sovietinę armiją, dvejus metus grojo Maskvos reprezentaciniame pučiamųjų


Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

KLAIPĖDOS BRASS KVINTETAS ŠVENČIA 35-METĮ Žėrintys vario instrumentų garsai spalio 28 d. sukvietė klausytojus į Klaipėdos brass kvinte‑ to, pažyminčio savo 35-metį, koncertą. Nejučia į atmintį atklydo tolimi 1986-ieji, kai į Klaipėdą atvykęs jaunas trimito virtuozas, tarptautinių konkursų laureatas Vilmantas Bružas subūrė pirmąjį mieste profesionalų instrumentinį an‑ samblį – varinių pučiamųjų kvintetą, sėkmingai gyvuojantį iki šiol. Tuomet vadovas į ansamblį pakvietė gabius muzikantus V. Kovaliovą (trimi‑ tas), Z. Augaitį (valtorna), S. Sugintą (trombonas) ir A. Dubinską (tūba). Jau pirmajame pasirodyme 1986 metų pavasarį kvintetas parodė aukštą meis‑ triškumo klasę, nustebinęs repertuaro įvairove (J. S. Bachas, D. Šostakovičius, G. Bizet, E. Griegas, A. Remesa, R. Šileika), plačia garso spalvų palete, puikiu ansamblio pojūčiu, subtiliu niuansavimu. Netrukus pakito ansamblio sudėtis, jame pradėjo groti A. Maknavičius (trimitas), A. Ul‑ teravičius (valtorna), J. Dargis (tūba). Šios su‑ dėties kvintetas per tris dešimtmečius surengė daugybę koncertų Lietuvoje, taip pat užsienio šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Danijoje ir kt. At‑ likdamas patį įvairiausią repertuarą, sudarytą iš klasikos bei šiuolaikinės muzikos kūrinių, nuolat tobulino profesinį meistriškumą, gludino an‑ sambliniam grojimui reikalingas savybes. Prieš penkerius metus ilgametį kvinteto va‑ dovą Vilmantą Bružą pakeitė talentingas tri‑ mitininkas Sigitas Petrulis, dešimtmetį grojęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos pučiamųjų kvintete. Pasitraukus ir kitiems seniesiems an‑ samblio nariams, vadovas surinko naują atli‑ kėjų grupę: trimitu groja J. Katauskas, valtorna – M. Paškauskas, trombonu – A. Stakvilevičius, tūba – V. Liasis. Visi penki kvinteto nariai – Klai‑ pėdos S. Šimkaus konservatorijos, legendinės Lietuvos varinių pučiamųjų muzikos atlikėjų kalvės, auklėtiniai. Naujieji kvinteto nariai, tęsdami savo kolegų dešimtmečiais puoselėtas menines tradicijas, kūrybingai ieško savitų raiškos kelių, naujų for‑ mų, repertuaro, priartinančio prie šiandienos

aktualijų ir skonių. Kolektyvas intensyviai kon‑ certuoja, rengia vis naujas programas, kuriose „telpa“ pačių įvairiausių epochų ir žanrų kūriniai. Ypač didelio papuliarumo sulaukia spalvingos edukacinės, visai šeimai skirtos programos, pa‑ pildomos ir kitais menais. Jubiliejinis kvinteto koncertas taip pat išsi‑ skyrė išradingumu, apgalvota programos dra‑ maturgija, stilistine atliekamų kūrinių įvairove. Jį papuošė svečiai B. Ignatavičiūtė ir A. Smičiū‑ tė (sopranai), L. Urbikas (saksofonas), M. Putna (klavišiniai), E. Federavičius (perkusija), A. Almi‑ nas (trombonas). Nuo pirmųjų žėrinčių J. Clarke´o („Trumpet Voluntary“) ir J. Moreu (Rondo) kompozicijų iki pat uždegančių finalinių akordų stebino kon‑ certo programos nuoseklumas kylant emocinės kulminacijos link, patraukliai derinant klasiką su šiuolaikiniu stiliumi, džiazo improvizacijomis. Kvinteto profesionalumą liudijo gebėjimas aki‑ mirksniu pereiti nuo dainingų, aukštos garso kultūros reikalaujančių kūrinių prie fanfarinių, veržlių, ritmiškai aktyvių pjesių. Jautrumu ir įtai‑ ga alsavo skaidraus, gražaus tembro soprano B. Ignatavičiūtės ir ansamblio atliekama J. S. Ba‑ cho arija „Mein gläubiges Herze“ bei D. Scarlatti „Mio tesoro per te moro“. Kantilenos liniją tęsė subtiliai pagrotas vienas gražiausių kvinteto re‑ pertuaro kūrinių – Mozarto Adagio. S. Šimkaus konservatorijos mokinys A. Almi‑ nas, įspūdingai trombonu pagrojęs žaismingą E. Stolzerio „Die fidele Posaune“, patvirtino šios muzikos institucijos pedagogų, ugdančių vari‑ nių pučiamųjų instrumentų atlikėjus, šlovę. Ištobulintas technines, dinamines, ansambli‑ nes bei kitas savybes kvintetas pademonstravo atlikdamas bene žymiausio Lietuvos aranžuoto‑ jo R. Giedraičio gana sudėtingos muzikinės kal‑ bos kūrinį „Muzika draugams“. Perėjimą į lengvesnio žanro dalį pradėjusi ta‑ lentingoji solistė S. Smičiūtė žaviai atliko savo kelių dainų programą „Aš myliu Paryžių...“ Kartu su ansambliu, prisijungus klavišiniams bei per‑ kusijai, ji temperamentingai ir įkvėptai padai‑ navo A. Hornezo „C´est si Bon“ ir J. Dassino „Les Champs-Elysées“. Koncertą vainikavo vario gaudesiu, akty‑ viais ritmais sužavėjusios virtuozinės kvinteto ir saksofonininko L. Urbi‑ kio improvizacinės kompozicijos: A. Piazzolos „Ave Maria“, J. M. Forde´o „Beginning“ ir K. Mašanausko „Dan‑ gus tau dovanojo aukštį“. Dėkingai skirstytis nenorėjusiai publikai muzikantai dar padovanojo R. Giedraičio kūrinį „Keliai, keleliai“ ir kompoziciją „Mom´s Hometown“. Žaismingai šventinį koncertą vedė aktorius Vaidotas Martinaitis. V. PETRIKO nuotr.

orkestre. 1987 m. su žmona kompozitore Nailia Galiamo‑ va ir sūnumi Gintaru grįžo į Lietuvą, į Klaipėdą, nors turėjo galimybę likti Maskvoje. Klaipėdos muzikinis teatras Januševičių pakvietė būti or‑ kestro trimitų grupės koncer‑ tmeisteriu. Atlyginimas mažas, tekdavo groti ir laidotuvėse... 1991 m. Gintaras Rinkevičius trimitininką pakvietė į Jauni‑ mo simfoninį orkestrą, vėliau tapusį Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Jame groja jau trisdešimt metų, ir, kaip girdėjome koncerte, tai daro puikiai. Pučiant trimitą ypač vargsta lūpos, tačiau Januše‑ vičius pademonstravo puikią formą, muzikalumą, skirtingos stilistikos suvokimą. Koncertui Algirdas Januševi‑ čius, norėdamas publiką supa‑ žindinti su trimitų diapazono, tembrų ir dydžių įvairove, pa‑ sirinko ne savo pagrindinį, bet kitus septynis instrumentus. Visi jie labai seni, praėjusio am‑ žiaus, išskyrus mažąjį trimitą. Kuhlohornu, retu instrumentu, jubiliatas pagrojo Aleksandro Arutuniano Koncerto trimitui su orkestru dalį. Fliugelhornu, vienu didžiausių trimitų šeimos instrumentu, buvo atlikti du kūriniai. Skambėjo W. A. Mo‑ zarto Nakties karalienės arija, H. L. Clarke´o „The Debutante“ (aranž. N. Galiamova), A. Lati‑ fo-Zade Fantazija. Girdėjome gražius duetus su tromboni‑ ninku Remigijumi Gumuliausku (G. Verdi Operos „Nabukas“ uvertiūra). Puikiai koncertą vedė jubi‑ liato sūnus Gintaras Januševi‑ čius, Hanoveryje gyvenantis ir plačiai pasaulyje koncertuo‑ jantis pianistas, vadybininkas, pedagogas. Jis meistriškai paskambino G. Gershwino „Žy‑ drąją rapsodiją“ fortepijonui su orkestru. Koncerte dalyvavo ir dukra Donata Januševičiūtė, Vokietijoje žinoma kaip Donata Jan, – džiazo pianistė, daini‑ ninkė. Maloniai nuteikė jos kompozicijos ir mamos Nailios Galiamovos instrumentuotės.

Daiva KŠANIENĖ

Klaipėdos brass kvintetas: Mindaugas Paškauskas (valtorna), Sigitas Petrulis (I trimitas, vadovas), Vidmantas Liasis (tūba), Arvydas Stakvilevičius (trombonas), Jonas Katauskas (II trimitas)

Muzikos barai / 93


KRONIKA KONCERTAS KOMPOZITORĖS SOFIJOS GUBAIDULINOS 90-MEČIUI

ANNOS IR LUKO GENIUŠŲ „BALAGANINIS TEATRAS“

Viena iš Klaipėdos kon‑ certinio sezono kulminacijų laikyčiau pianistų Annos ir Luko Geniušų (Lietuva, Rusija) fortepijoninio dueto koncertą lapkričio 10 d. Palyginti jaunas talentingų atlikėjų duetas klaipėdie‑ čiams pasiūlė itin įdomią, efektingą, atlikimo požiūriu sunkią programą „Balagani‑ nis teatras“. Ją sudarė trys genialūs artimos tematikos kūriniai, anot Luko Geniu‑ šo, paremti balaganinio teatro stilistika ir atitinkantys commedia dell´arte bufonadi‑ nius bruožus. Smalsu buvo išgirsti Lietu‑ voje retai atliekamą didžiojo XX a. muzikos reformatoriaus, muzikinės kalbos atnaujin‑ tojo Sergejaus Prokofjevo Siuitą iš baleto „Pasaka apie juokdarį“, aranžuotą dviem fortepijonams. Iš šešių baleto (sukurtas 1915 m.) muzikos paveikslų sudary‑ ta 12 dalių siuita, jungianti charakteringiausius veikalo momentus, leidžia atskleisti išraiškingiausias fortepijono galimybes. Anna ir Lukas Geniušai, tobulai jaučian‑ tys novatoriško Prokofjevo kūrinio stilistiką ir fortepijono traktuotės savitumą, kūrinį atliko preciziškai, ritmiškai drausmingai ir logiškai, bet kartu elegantiškai ir nepa‑ prastai muzikaliai – derėjo žaismė, humoras, šaržas ir lyrizmas su aštria „Juokdario“ epizodų dramatine priešprie‑ ša. Dueto susiklausymas, jų dialogas buvo tiesiog idealus. XX a. prancūzų kompozi‑ toriaus modernisto Dariuso Milhaud trijų dalių Siuita dviem fortepijonams „Skara‑ mušas“ (commedia dell´arte, kaukių teatro personažas – peštukas, pagyrūnas, bailys) Anna ir Lukas Geniušai pratęsė teatrališką komedinę koncerto temą. Lengvu žaismingumu, greita nuotaikų

Muzikos barai / 94

Anna ir Lukas Geniušai

kaita spindėjo pirmoji dalis Vif. Jos pradžioje muzikinė ritminė medžiaga, atrodžiu‑ si tarsi padrika, pamažu trigarsiams sąskambiams kaitaliojantis su unisoniniais sekvenciniais pasažais, „su‑ sirikiavo“ į sklandžias aiškias linijas bei faktūras. Antroje dalyje Modéré pianistų duetas perkėlė klausytojus į lyriškes‑ nę, jautresnę, nuoširdesnę būseną. Gan sunkią klavyrinę partitūrą, pulsuojančią pačia įvairiausia ritmine bei into‑ nacine-dermine medžiaga (vienbalsiškumas ir akordika, punktyriniai, sinkopuoti ri‑ tmai, trioliniai pasažai, marga faktūrų kaita ir kt.), atlikėjai suvaldė meistriškai, tarsi žaisdami. Klausytojus įkaitino temperamentingoji trečia dalis Brazileira. Jos pagrindas – energija ir temperamentu trykštantis brazilų šokis sam‑ ba (keli Brazilijoje praleisti metai Milhaud padarė didžiulį įspūdį ir paliko gilų pėdsaką kūryboje). Brazileira nuskam‑ bėjo laisvai, veržliai ir pakiliai, girdėjome virtuoziškai atlie‑ kamą dainingą šokį, išauganti iki finalinio fortissimo. Prokofjevo ir Milhaud opusai parengė klausytojus susitikimui su įspūdinga, „tūkstančio ir vieno sti‑ liaus“ kompozitoriaus Igorio Stravinskio Siuita iš baleto „Petruška“ (transkripcija dviem fortepijonams). Keturių paveikslų balete kompozito‑

rius senovine kaukių teatro maniera įkūnijo lėlių Petruš‑ kos, Balerinos ir Mauro meilės dramą. Keturiolikos epizodų kūrinį Anna ir Lukas Geniu‑ šai paskambino tarsi vienu atsikvėpimu. Atlikdami labai sudėtingo muzikinio audinio, reikalaujančio vos ne specia‑ laus techninio pasirengimo, netgi fizinės ištvermės, kūrinį pianistai ir vėl demonstravo neįtikėtinai darnų ansamblį, prigimtinį muzikinės architek‑ tonikos pojūtį. Žavėjo dueto idealiai įvaldyta sudėtinga akordinė technika, pasažinės kaskados, išradingi štrichai, plataus garso diapazono, neįprastų poliritminės pulsa‑ cijos ritmų bei jų modifikacijų perteikimas. Įprasmindami kiekvieną, net smulkiausią de‑ talę, atlikėjai kartu išryškino kūrinio visumą ir mintį. Koncertas padarė didžiulį įspūdį. Malonu buvo matyti klausytojus, kurie skirstėsi pakylėti, „pasikrovę“ gerų emocijų, tarsi nusivalę pan‑ deminio nuovargio nuosėdas. Tokį efektą galėjo sukurti tik tobulai ir įkvėptai atlikta puiki muzika. Norisi tikėti, kad unikalus Annos ir Luko Geniušų for‑ tepijoninis duetas ir ateityje džiugins Klaipėdos akademi‑ nės muzikos mylėtojus. Daiva KŠANIENĖ

Klaipėdos koncertų salė aka‑ deminės muzikos gurmanams spalio 22 d. padovanojo įspū‑ dingą sakralinės muzikos gel‑ mes atvėrusį renginį: miesto kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus), solistai Gintarė Kaminskaitė (violonče‑ lė), Agnė Dūkštaitė (akordeo‑ nas), Kristina Anusevičiūtė (al‑ tas) ir dirigentas Imantas Jonas Šimkus atliko 90-metį švenčian‑ čios vienos garsiausių pasaulio kompozitorių Sofijos Gubaidu‑ linos partitą „Septyni žodžiai“, taip pat latvio Pēterio Vasko (g. 1946 m.) Koncertą altui ir stygi‑ nių orkestrui. Sofija Gubaidulina gimė So‑ vietų Sąjungoje mamos rusės ir tėvo totoriaus šeimoje. Ne‑ pritapusi prie gniuždančios sistemos, 1992 m. ji emigravo į Vokietiją, kur tebegyvena iki šiol. Daugumoje Gubaidulinos įvairiausių žanrų kūrinių vyrau‑ ja sakralinė dimensija, kančios ir atpirkimo idėja. Didžiausias įkvėpimo šaltinis kompozito‑ rei yra Biblija: „Su apokalipsės idėja, kryžiaus simboliu susijęs kiekvienas mano kūrinys. Visi jie – variacijos kryžiaus tema.“ Tarp jų „Septyni žodžiai“ (1982) – turbūt labiausiai įkvepiantis ir jaudinantis kūrinys. Jausda‑ ma ypatingą vidinę sąsają su didžiąja krikščioniškosios kultū‑ ros tradicija, kompozitorė jame atsirėmė į evangelijose įamžin‑ tus paskutinius nukryžiuoto Jėzaus Kristaus žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“; „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (ev. pagal Luką), „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!“ (ev. pagal Joną), „Mano Dieve, mano Dieve, ko‑ dėl mane apleidai?“ (ev. pagal Matą), „Trokštu“; „Atlikta!“ (ev. pagal Joną), „Tėve, į tavo ran‑ kas atiduodu savo dvasią“ (ev. pagal Luką). Be abejo, šiame Gubaidulinos veikale evange‑ liškieji tekstai neištariami, jie yra „paslėpti“ po programiniais septynių dalių apibūdinimais.


Savajai „Septynių žodžių“ in‑ terpretacijai kompozitorė pasi‑ rinko tembriškai originalią ins‑ trumentinę sudėtį, padėjusią išreikšti muzikinės minties gilu‑ mą, amžiną simbolinę šventųjų žodžių prasmę. Atlikti Sofijos Gubaidulinos partitūras nėra lengva, o di‑ džios dvasinės gelmės „Septy‑ nis žodžius“ – ypač sudėtinga

tingas kompozitorės muzikinio mąstymo erdves. Atlikėjos jau nuo pirmųjų mikrochromatinių, skausmingų aimanų intonacijų kupinų akordeono ir violon‑ čelės motyvų užhipnotizavo klausytojus, ir tas dėmesys ne‑ atslūgo per visą kūrinį. Įtemptai skambėjo temos transforma‑ cijos dramatiškose, kartais net grėsmingų nuotaikų vidurinėse

nės kalbos paletę, meistriškai įkūnijantį kontrastų kolizijas ir dramaturgines kulminacijas. Santūri, bet labai išraiškinga Šimkaus dirigavimo maniera, atliepianti interpretuojamo vei‑ kalo mintį, padėjo pasiekti pui‑ kų meninį rezultatą – įtikinamą ir dvasingą unikalaus kūrinio skambėjimą. Neišsemiamą dvasinės žmo‑ giškosios būties temą pratęsė Pēterio Vasko keturių dalių Kon‑ certas altui ir styginių orkestrui. Daugelio pasaulio šalių koncer‑ tines scenas užkariavusio latvių kompozitoriaus, turinčio glau‑ džių sąsajų su Lietuva (baigė LMTA kontraboso klasę, moka lietuvių kalbą), kūriniai mūsų šalies šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjams yra gerai žinomi. Koncertas altui, kaip ir dau‑ guma Vasko kūrinių, kalba apie amžinas žmoniją jaudinančias

kiu į neoromantinę tradiciją, savitai naudojant archajiškus latvių folkloro elementus. Al‑ tininkė Kristina Anusevičiūtė ir Klaipėdos kamerinis orkes‑ tras pirmoje dalyje (Andante) įtaigiai atskleidė kompozito‑ riaus meninio pasaulio viziją, atspindinčią gamtos paveikslą ir žmogaus buvimo joje idėją, antroje (Allegro moderato) sti‑ lingai interpretavo į bendrą au‑ dinį įpintus latvių tautinių šokių motyvus. Trečioji, centrinė, da‑ lis (Andante) alsavo sugestyviu lyriniu dramatizmu, o finalas (Adagio) nušvito grožiu, nusi‑ raminimu, susitaikymu ir išga‑ nymu. Anusevičiūtė klausytojus pavergė instrumento valdymo meistriškumu, ypač išryškėjusiu didelės apimties solinėse ka‑ dencijose, tarsi įrėminančiose dramatiškąją trečią dalį. Virtu‑ oziškuose, techniškai nepapras‑ tai sunkiuose solo epizoduose

Sofija Gubaidulina

(net natos, solo instrumentų partijos užrašytos naudojant neįprastus ženklaus), nes kom‑ pozicija iš atlikėjų reikalauja ne tik tobulos technikos, bet ir ge‑ bėjimo suprasti, emociškai pa‑ justi kompozitorės sumanymą. Solistėms ir kameriniam orkestrui bei dirigentui teko pasitelkti visą savo meistrišku‑ mą, siekiant atskleisti kūrinyje užkoduotas gilumines pras‑ mes: kryžiaus aukos didybę, dvasinių būsenų kaitą nuo že‑ miškųjų kančių iki dangiškojo prašviesėjimo, išsigelbėjimo, ramybės. Šioje psichologinėje orkestrinėje dramoje trys ly‑ giaverčiai tembrai (violončelės, akordeono ir styginių orkestro) ir skirtingos derminės sistemos (chromatika gretinama su dia‑ tonika) simbolizuoja Švč. Trejy‑ bę. Kompozitorė yra minėjusi, kad akordeonas simbolizuoja Dievą Tėvą, violončelė – Dievą Sūnų, styginių orkestras – Dievą Šv. Dvasią. Kūrinyje gausu garso išga‑ vimo būdų ir jų derinių, neį‑ prastų štrichų, tačiau A. Dūkš‑ taitė ir G. Kaminskaitė, tobulai įvaldžiusios grojimo techniką, įsigilinusios į veikalo vidinį dra‑ matizmą, pasitelkusios meninę intuiciją, jautriai perteikė ypa‑

Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus), solistai Gintarė Kaminskaitė (violončelė), Agnė Dūkštaitė (akordeonas), Kristina Anusevičiūtė (altas), dirigavo Imantas Jonas Šimkus

dalyse iki pat jautrios, skaidrios pabaigos – nušvitimo. Kameri‑ nio orkestro atliekama trečio‑ jo tembro – styginių – partija, grįsta tradiciškesne diatonine intonacine sistema, dramatur‑ giškai ir psichlogiškai įkūnijan‑ ti išganymą, dangišką ramybę, visuose registruose skambėjo lygiai, dainingai, šiltai, tarsi gie‑ dama choro. Abi kontrastingas dermines sistemas ir skirtingas tembri‑ nes raiškas meistriškai ir labai organiškai į bendrą kūrinio au‑ dinį supynė talentingas jaunas dirigentas Imantas Jonas Šim‑ kus. Solistės ir orkestras kūrė jautrų vientisą dialogą, logiškai išryškinantį stilistinę muziki‑

temas – gyvenimo prasmę, harmoniją ir sumaištį, neapy‑ kantą ir atleidimą, tikėjimą ide‑ alu ir meile. Šios egzistencinės kategorijos susipina su ypač svarbiu, netgi dominuojančiu gamtos įvaizdžiu. Gamta kom‑ pozitoriui – tarsi „švarios aplin‑ kos, švarios sąžinės simbolis. Regis, žmonės nepastebi, kokį gražų pasaulį sukūrė Dievas“. Emocionaliame, pakiliame keturių dalių Koncerte sklei‑ džiasi kenčiančio, bet šviesa ir gėriu tikinčio žmogaus dvasinis pasaulis guodžiančios gamtos glėbyje. Subtili, dvasinga kūri‑ nio muzika sukurta remiantis nuosaikiai modernia, labai di‑ namiška kalba, su aiškiu polin‑

atlikėja pasiekė dramatizmo kupiną skausmingų apmąsty‑ mų viršūnę. Jos griežimas žavė‑ jo garso kultūra, tembro grožiu, temperamentu bei ekspresija. Dirigentui Šimkui ir jo valiai paklususiam orkestrui, kuriam, atrodo, jau nebėra jokių kliūčių atlikti pačią sudėtingiausią mu‑ ziką, pavyko perteikti santūrų Vasko kūrinio emocionalumą, derantį su subtiliu intelektua‑ lumu. Daiva KŠANIENĖ

Muzikos barai / 95


PANORAMA likėjais. Mokiniai gana greitai atsi‑ vėrė dar nepažįstamai mokytojai, nes ji kūrė šiltą atmosferą juokau‑ dama, klausinėdama ir rodydama įvairius pavyzdžius. Meistriškumo klasių užsiė‑ mimuose gilintasi į pjesių pro‑ gramiškumo niuansus (kartu su mokiniais buvo kuriami siužetai, stengtasi juos iliustruoti skirtin‑ ga muzikos dinamika, akcentais), buvo lavinama rankų koordina‑ cija, aiškinamasi, kaip tikslingai išnaudoti jų svorį. Mokiniai ir klausytojai turėjo galimybę susi‑ pažinti su kitokiu „da Vinčio žmo‑ gumi“, kuris aiškino, kaip atskiros atlikėjo kūno dalys dalyvauja mu‑ zikos atlikimo procese. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendrojo forte‑ pijono mokytoja metodininkė Lo‑ reta Zinkevičienė savo pranešimą „Bendrojo fortepijono pamoka – mokymasis kaip žaidimas“ skyrė

Indrė Baikštytė skaito pranešimą „Prieškoncertinis stresas ir jo valdymo būdai“

laukiama? Būtent į šiuos ir kitus įdomius klausimus atsakinėjo pranešėja, užsimindama ir apie tai, kad netrukus turėtų pasirody‑ ti jos knyga, skirta vaikų kūrybiš‑ kumo ugdymui. Seminaro dalyviai turėjo gali‑ mybę susipažinti su keliais muzi‑ kos leidiniais. Vilniaus Karoliniš‑ kių muzikos mokyklos vyresnioji mokytoja Jurgita Reneckytė-Že‑

Seminaraspraktikumas „Tradicija ir dabartis ugdant jaunąjį pianistą“

Šių metų lapkričio 18 dieną muzikos ir meno mokyklų moky‑ tojai rinkosi į Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos salę, kurioje vyko seminaras-praktikumas „Tra‑ dicija ir dabartis ugdant jaunąjį pianistą“. Seminaro pranešėjai daugiausia dėmesio skyrė for‑ tepijono mokytojų profesiniam meistriškumui, mokymo proceso naujovėms, analizavo psicholo‑ ginius ugdymo aspektus. „Linkiu sėkmingai taikyti tai, ką šiandien išgirsime“, – sveikindama rengi‑ nio dalyvius linkėjo Vilniaus Karo‑ liniškių muzikos mokyklos direk‑ torė Aldona Skruibytė. Kompozitorė ir atlikėja Eglė Stai‑ šiūnienė, dirbanti Grigiškių meno mokykloje, pasakojo, kad pamoko‑ se stengiasi ugdyti ne tik muzikinį, bet ir emocinį vaikų intelektą. Savo teiginį pedagogė iliustravo sceno‑ je bendraudama su jaunaisiais at‑

Pianistų seminaras

Muzikos barai / 96

Seminaras-praktikumas „Tradicija ir dabartis ugdant jaunąjį pianistą“

kūrybiškumo ugdymui. Lektorė atkeliavo su lagaminėliu ir leido klausytojams į jį pažvelgti. Kaip akmenukas, atsivežtas iš pajūrio, gali padėti mokyti vaiką teisingos rankų pozicijos? Kuo šiame pro‑ cese gali būti naudingas mašinė‑ lės modeliuko stumdymas? Kaip vaizdžiai mokiniams paaiškinti skirtingas natų vertes ir išmo‑ kyti jas atskirti? Kaip pamokoje gali praversti „ritmo kauliukai“? Kokiu būdu atsiskaitymus gali‑ ma paversti žaidimo forma, kuri mokiniams atrodys patraukli ir

maitienė pristatė šiuolaikinių autorių kūrinių rinkinį „Lietuvių kompozitorių kūriniai fortepijo‑ nui“. Trumpame mokinių koncer‑ te išgirdome O. Beliukevičienės, A. Kučinsko, D. Kairaitytės, V. Bar‑ kausko jaunesniojo ir V. Neugasi‑ movo skirtingo žanro opusus. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos vyresnioji mokytoja Rūta Sližytė klausytojus supažin‑ dino su leidiniu „Skambančios spalvos“, skirtu intelekto sutriki‑ mų turintiems mokiniams ugdyti. Pasak lektorės, mokymo procesas yra sudėtingas ir ilgas, nes toks vaikas nepriima konkrečios infor‑ macijos, nemoka skaityti įprastos notacijos ir turi silpną ritmo pojū‑ tį. Knygelė, kurioje natų užrašymą keičia skirtingos spalvos, o kūri‑ niai sudėlioti pagal sudėtingumo laipsnį, padės sėkmingai mokytis muzikos rašto. Tai scenoje įrodė pedagogės mokinė, auditoriją sužavėjusi nuoširdžia šypsena ir meile muzikai. Pranešime „Prieškoncertinis stresas ir jo valdymo būdai“ pia‑ nistė, Nacionalinės M. K. Čiurlio‑

nio menų mokyklos Kamerinio ansamblio skyriaus vedėja, LMTA Koncertmeisterio ir Kamerinio ansamblio katedrų profesorė, Sty‑ ginių katedros koncertmeisterė Indrė Baikštytė pateikė patarimų, kaip mažinti stresą įvairiose situ‑ acijose, pasiūlė pratimų, pade‑ dančių įveikti įtampą ir nerimą. Pranešėja dalinosi savo patirtimi kovojant su stresu scenoje, kalbė‑ jo ne tik apie psichologinius as‑ pektus, bet ir pastangas malšinti nerimą medikamentais, kėlė klau‑ simą, kuris iš šių būdų yra sauges‑ nis ir naudingesnis atlikėjui. Seminarą vainikavo trys meis‑ triškumo klasės. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos kon‑ certmeisterė ir berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokytoja metodininkė Reda Sta‑ binskienė dalinosi teorinėmis ir praktinėmis įžvalgomis apie for‑ tepijoninės technikos lavinimą vyresnėse klasėse, gebėjimą tin‑ kamai parinkti ugdymo pradžios laiką atsižvelgiant į mokinio emo‑ cinę ir fiziologinę brandą. Pianis‑ tė, koncertmeisterė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Akompanimento ir Koncertmeis‑ terių skyrių vedėja, LMTA koncer‑ tmeisterio dalyko dėstytoja Jonė Punytė analizavo gero akompana‑ vimo aspektus, mokė, kaip įsiklau‑ syti į pobalsius, girdėti solistus, ieškoti įvairių garso spalvų. Pianis‑ tas, LMTA docentas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas metodininkas Aidas Puodžiukas nagrinėjo amžiną ir visuomet aktualią mokytojo ir mokinio santykių pamokoje temą. Girdėjome pamąstymus apie pe‑ dagogo tobulėjimo svarbą, didelę atsakomybę, gebėjimą suprasti mokinio psichologiją ir rasti raktą į kiekvieno ugdytinio širdį. Seminaras-praktikumas „Tra‑ dicija ir dabartis ugdant jaunąjį pianistą“ pasiūlė nemažai naujų idėjų, kurias pedagogai galės pri‑ taikyti savo pamokose. Jekaterina KOSTINA


Seminaraspraktikumas ,,Vokalinio meno ypatumai: keliai, ieškojimai, atradimai“

Tokį seminarą lapkričio 24 d. surengė Vilniaus Karoliniškių mu‑ zikos mokyklos Chorinio ir solinio dainavimo dalykų mokytojų me‑ todinė grupė. Muzikos pedagogai turėjo galimybę pasisemti naujų idėjų, pasidalinti chorinio ir solinio dainavimo aktualijomis. Seminaro pranešimų tematika buvo gana plati, aprėpė klasikinės ir šiuolaiki‑ nės muzikos atlikimo, jos interpre‑ tacijos būdus mokinių dainavimo įgūdžių ugdymo procese. Karoliniškių muzikos mokyklos solinio dainavimo mokytoja, ope‑ ros solistė Kristina Zmailaitė pra‑ nešime „Tesitūros svarba ugdant jaunąjį dainininką“ pateikė daug vertingų patarimų, juos iliustravo scenoje dirbdama su savo moki‑ nėmis. Klausėmės įvairių muzikos pavyzdžių – klasikinių arijų, vai‑ kiškų dainų ir estradinių opusų, kartu su pranešėja sprendėme dilemą: ar konkursui ruošiamas moksleivis turėtų atlikti papras‑ tesnį kūrinį, ar verčiau leisti jam pasirinkti sunkesnę programą, kurioje jis neišvengs atlikimo „ne‑ švarumų“. Teorinėmis žiniomis apie žmo‑ gaus balso aparato veikimą dali‑ nosi gydytoja otorinolaringolo‑ gė-foniatrė Austėja Pečeliūnienė (pranešimas „Balso pokyčiai vai‑ kystėje ir paauglystėje. Balso hi‑ giena“). Lektorė kalbėjo apie bal‑ so pokyčius skirtingais amžiaus tarpsniais, žalingų įpročių poveikį dainininko karjerai, balso traumas ir kt. Gydytoja aiškino, kas vyksta su paauglio balsu brendimo lai‑ kotarpiu, kaip į tai turėtų reaguoti

Kristina Zmailaitė su savo mokine

pedagogai. Taip pat ji pabrėžė sveikos gyvensenos svarbą, ma‑ žinančią balso traumų tikimybę, skatino pedagogus į tai atkreipti pačių moksleivių dėmesį. Operos solistės, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos balso lavinimo mokyto‑

Giedrė Kilčiauskienė skaito pranešimą „Dainos interpretavimo būdai“

jos Agnės Stančikaitės pranešimas „Dainavimo įgūdžių formavimas: kvėpavimas ir balso diapazono plėtimas“ dėl jo autorės ligos buvo pateiktas vaizdo įrašo būdu. Pranešėja dalinosi mintimis apie dainininkų taisyklingo kvėpavi‑ mo ugdymą. Teorines mokytojos įžvalgas paįvairino trumpas Vil‑ niaus Karoliniškių muzikos moky‑ klos mokinių koncertas. Po pietų pertraukos seminaro tematika pasuko kiek kita linkme – prie vaizdo ir judesio. Apie vaiz‑ dinį dainos sprendimą pasakojo teatro studijos ,,Elementorius“ vadovė ir režisierė, Vilniaus chori‑ nio dainavimo mokyklos ,,Liepai‑ tės“ mokytoja Eglė Storpirštienė. Šiandien vis dažniau klausytojus norima įtraukti į meno vyksmą, todėl dainininkams prireikia ir aktorinių įgūdžių. Lektorės nuo‑ mone, pasitelkiant dainos įvaiz‑ dinimą kartu didėja chorisčių motyvacija, tai joms kelia didesnį smalsumą. Tarptautinių konkursų laurea‑ tas, keturių choro kolektyvų Zal‑ cburge meno vadovas ir vyriau‑ siasis dirigentas Arūnas Pečiulis (pranešimas „Darbo su Austrijos chorais metodika nuo pirmos re‑ peticijos iki koncerto“) papasako‑ jo apie savo chorinio ir orkestri‑ nio dirigavimo studijas, darbą su Austrijos chorais, supažindino su jų repertuarų įvairove. Dainininkė ir dainų autorė, Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Ritminės muzikos kate‑ dros docentė Giedrė Kilčiauskie‑ nė pranešime „Dainos interpreta‑ vimo būdai“ dėstė, kad atspirties taškai ieškant savitos interpreta‑ cijos galėtų būti dainos tekstas, balso tembras, ritmikos ir melo‑ dijos variacija bei tonacija. Tačiau dainininkė pabrėžė, kad labai svarbu mokiniui neprimesti savo

požiūrio. Ieškojimai, nesėkmės, klaidos bus pamoka mokiniui, o gal ir pačiam mokytojui. Seminare-praktikume aptarta nemažai vokalo ugdymo aspektų, tad renginys neabejotinai buvo naudingas jame dalyvavusiems muzikos pedagogams.

nos žodžiais moksleivių ansam‑ blis pasitiko profesorę mokyklo‑ je. Jos laukė maloni staigmena – gipso plokštėje buvo įamžinta primadonos ranka. Pakilę į antrą aukštą, mokyklos direktorius V. Valvonis ir garbin‑ goji viešnia perkirpo juostelę ir, griežiant iš Alytaus atvykusiam smuikininkių ansambliui, buvo iš‑ kilmingai atidaryta Irenos Milke‑ vičiūtės klasė. Šios idėjos autorė ir įgyvendintoja muzikos mokyto‑ ja N. Valvonienė sakė: „Mažos kai‑ mo mergaitės svajonė išsipildė. Ji labai norėjo dainuoti ir pasiekė, ko troško. Užkariavo operos my‑ lėtojų širdis, dainavo žymiausiuo‑ se pasaulio teatruose. Tai tikras pavyzdys mūsų vaikams, liudijan‑ tis, kad ir mokydamasis provinci‑ jos mokykloje gali turėti svajonę ir ją pasiekti.“ Sujaudinta profesorė dėkojo mokyklos bendruomenei už tokį didžiulį dėmesį ir meilę, pado‑ vanojo paveikslų, knygų, kurie

Jekaterina KOSTINA

Ten, kur prabėgo solistės vaikystė

Spalio 1-ąją švenčiama muzikų diena. Ta proga Butrimonių gim‑ nazijoje, kurioje mokėsi operos primadona prof. Irena Milkevičiū‑ tė, buvo atidaryta jos vardu pava‑ dinta klasė. Šventė prasidėjo koncertu sau‑ sakimšoje Butrimonių Išganytojo bažnyčioje. Kartu su profesore dainavo ir jos studentės A. Zinke‑ vičiūtė ir E. Finagėjevaitė, akom‑ panavo pianistė R. Gocentienė. Šis koncertas buvo gražiausia so‑ listės dovana savo kraštiečiams. „...paklausk manęs, prašau, kas mano namai, atidarykime duris ir tyliai užeikime, kur tykiai namai vaikystės sodais plaukia ir mūsų tebelaukia ...“ Tokiais gražiais dai‑

Irena Milkevičiūtė

bus eksponuojami mokykloje. Buvo pristatyta žurnalistės, rašy‑ tojos A. Arlauskienės praėjusiais metais išleista knyga „Operos le‑ genda Irena Milkevičiūtė“. Butri‑ monių mokykloje yra ir kito kraš‑ tiečio – žymaus tapytojo, grafiko Antano Kmieliausko – klasė. Taigi graži tradicija tęsiama. Raminta GOCENTIENĖ

Irena Milkevičiūtė Butrimonių mokykloje

Muzikos barai / 97


PANORAMA III tarptautinis festivalis „Impresijos“

Koncertas „Dirigentės po egle“

Gruodžio 15 d. Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra“ kalėdinį koncertą surengė mokytojo eksperto Ro‑ lando Aiduko vadovaujamas šios mokyklos choras „Cantus gracilis“ (chormeisteris – vyresnysis moky‑ tojas Evaldas Steponavičius, kon‑ certmeisterė – mokytoja ekspertė Živilė Survilaitė). Susirinkusiems tėveliams, drau‑ gams, kolegoms choro vadovas su‑ kūrė gražią koncerto atmosferą, de‑ rėjo atliekamos muzikos nuotaika su rodoma besikeičiančia instaliacija. Koncertas iš mokymo proceso išsiskyrė keliais aspektais. Pirmas – chorui dirigavo mokinės. Įdomūs buvo šeštokių, septintokių diri‑ genčių pasirodymai. Liepa Rokai‑ tė, Rusnė Vaškelevičiūtė, Austėja Kernagytė, Greta Bogoveckaitė, Zlatoslava Chrustaliova, Gija Jar‑ malavičiūtė (mokytojų Dalios Puišienės, Saulutės Atminienės, R. Aiduko mokinės) dirigavo Vik‑ toro Kuprevičiaus, Stasio Šimkaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio dainas. Antras ypatumas – choras pa‑ rengė gražią Vytauto Laurušo (1930–2019) dainų programą. Tarsi praėjusių jubiliejinių metų aidas nuskambėjo seniai begirdėta po‑ puliarioji „Ežerų krašto daina“ (ž. A. Drilingos), pluoštelis kompo‑ zitoriaus harmonizuotų lietuvių liaudies dainų. Šiandienos spalvų joms suteikė instrumentinės Arūno Navako aranžuotės. Jaunatviška ir mokiniams patrauklu dainuoti su įrašytu „orkestru“. Koncertas baigtas George´o Gershwino daina „Plokit visi!“ (Dianos Mikienės aranžuotė), įtrau‑ kiant ir klausytojus. Pandemijos grimasos palie‑ čia visas mokyklas, tad ir choras dainavo kiek apibyrėjęs. Tačiau galima buvo džiaugtis geru into‑ navimu, nuotaikingu muzikavimu, gebėjimu įsilieti į ansamblį su ne‑ didukais mušamaisiais instrumen‑ tais. Vakare dalyvavusi V. Laurušo žmona dainininkė prof. Irena Lau‑ rušienė atlikėjams padėkojo už chorinių kompozitoriaus partitū‑ rų prikėlimą gyvenimui. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 98

Pajūryje birželį ir liepą vyko III tarptautinis festivalis „Impresi‑ jos“, skirtas Europos jaunimo sos‑ tinei Klaipėdai. Kartu tai buvo ir dovana Lietuvos kultūros sostinei Neringai. Klaipėdoje, Nidoje ir Juodkran‑ tėje vykusiuose 22 renginiuose, tarp jų ir Klaipėdos miesto gim‑ tadieniui skirtame tradiciniame koncerte-maratone ,,Mus užau‑ gino Klaipėda“, dalyvavo dau‑ giau kaip 100 Klaipėdos mieste ir krašte gimusių jaunųjų talentų, renginiuose apsilankė maždaug pusantro tūkstančio klausytojų. Tai pranoko organizatorių lūkes‑ čius, juolab kad rengiant festivalį sunku buvo numatyti pandemi‑ jos bangų svyravimus... Šiais metais festivalio progra‑ mą papildė nuotoliniu būdu su‑

Aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Inga Maknavičienė ir dainininkas Mindaugas Rojus

Koncertas Juodkrantėje

Skambina Gabija Maknavičiūtė

Po koncerto

rengtas I tarptautinis konkursas „Impresijos“, kuriame varžėsi pianistai (solistai ir fortepijoni‑ niai duetai), stygininkai, pūtikai, akordeonistai, vokalistai ir kame‑ riniai ansambliai. Konkurse galė‑ jo dalyvauti net 8 amžiaus grupių atlikėjai (M grupėje – aukštųjų mokyklų absolventai, muzikai profesionalai be amžiaus cenzo). 7 konkursų dalyvius vertino ats‑ kiros tarptautinės komisijos, jose buvo 48 Lietuvos, Latvijos, Esti‑ jos, Italijos, Kroatijos, Lenkijos, Norvegijos, Švedijos, Šveicarijos, Rusijos, Vokietijos ir JAV atstovai. Stebino be galo plati konkur‑ so dalyvių geografija: Australija, Kinija, Azerbaidžanas, Gruzija, JAV, Italija, Kroatija, Didžioji Bri‑ tanija, Suomija, Švedija, Šveica‑ rija, Tadžikija, Ukraina, Uzbekija, Vokietija (konkurso rezultatai ir laureatų koncertas: https://www. baltijosimpresijos.lt/i-tarptauti‑ nis-konkursas-impresijos/). Festivalio rengėjai – Klaipėdos universitetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Labdaros ir pa‑ ramos fondas „Baltijos impresijos“ (organizacinio komiteto pirmi‑ ninkė – doc. Inga Maknavičienė), renginio globėjai – Klaipėdos uni‑ versiteto rektorius prof. A. Razba‑ dauskas, LMTA profesorius Z. Ibel‑ gauptas, Klaipėdos miesto meras V. Grubliauskas, Neringos savival‑ dybės meras D. Jasaitis. Malonu konstatuoti, kad nepai‑ sant sudėtingų aplinkybių mu‑ zika pajūrio krašte skamba, kad gabūs, darbštūs atlikėjai aktyviai dalyvauja kultūros procese. Inga MAKNAVIČIENĖ


Prisimenant Rimvydą Žigaitį

Įpusėjus rudeniui, Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklos bendruomenė mini kompozi‑ toriaus, pedagogo, kultūros ir meno veikėjo, taurios asmenybės gimtadienį. Šiais metais jam būtų sukakę aštuoniasdešimt aštuo‑ neri. Mokykla didžiuojasi jai su‑ teiktu Rimvydo Žigaičio vardu ir stengiasi jį pateisinti. Mums buvo didelė garbė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės kvietimu kompozitoriaus gimtadienį pa‑ minėti Lietuvos muzikų sąjungos svetainėje. Tai buvo turiningai praleista diena. Pirmiausia pagerbėme Rim‑ vydo Žigaičio amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse. Au‑ dronės lydimi, aplankėme ir kitų didžių menininkų – Justino Mar‑ cinkevičiaus, Sauliaus Sondeckio – kapus, Sausio 13-osios aukų memorialą. Grįžę į Muzikų sąjungą mūsų mokiniai surengė koncertą – skambėjo kanklės, fortepijo‑ nas, saksofonas, klarnetas. Ypač džiaugėsi pianistai, galėdami skambinti maestro Sauliaus Son‑ deckio asmeniniu instrumentu. Praėjusios Pasaulinės muzikos dienos bei Tarptautinės mokytojų dienos proga už nuopelnus buvo apdovanoti mūsų mokyklos mo‑ kiniai bei mokytojai. Apdovanoji‑ mus teko garbė gauti iš pianisto ir vargonininko prof. Leonido Mel‑ niko, klarnetininko, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojo ir LMTA docento Rim‑ vydo Savicko ir kompozitorės prof. Audronės Žigaitytės rankų. Visų dėmesį prikaustė prisimi‑

Muzikos svetainėje koncertavo klarnetininkas Tadas Ruzveltas

Saksofonininkas Titas Chmieliauskas

Kanklėmis skambino Tolmintas Matonis

Apdovanojimas iš prof. Leonido Melniko rankų

nimai apie kompozitorių Rimvy‑ dą Žigaitį, besiliejantys iš dukros Audronės lūpų. Kiek pamokomų istorijų, kiek įvairių nutikimų, įdo‑ mių faktų! L. Melnikas ir R. Savic‑ kas noriai dalinosi įspūdžiais apie moksleivių muzikavimą, atsakė į jaunųjų muzikantų ir jų pedago‑ gų klausimus. Mūsų laukė ir dar vienas neti‑ kėtumas – pamatėme analogų Lietuvoje, o gal ir pasaulyje ne‑ turinčią medijų operą „Traviata“ . Tai spektaklis, žavintis moder‑ niais technologiniais sprendimais

Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklos moksleiviai ir jų mokytojai aplankė kompozitoriaus kapą

skambant Kipro Petrausko, Virgi‑ lijaus Noreikos, Elenos Čiudako‑ vos, Elžbietos Kardelienės ir kitų Lietuvos dainininkų balsams, pa‑ sakojantiems dramatišką Violetos ir Alfredo meilės istoriją. Idėjos autorė kompozitorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pro‑ fesorė Audronė Žigaitytė išsamiai papasakojo medijų operos kūri‑ mo istoriją, prisiminė nelengvas geriausių sprendimų paieškas. Žodžiais neįmanoma perteikti to jausmo, tų įspūdžių, kuriuos paty‑ rėme žiūrėdami šią „Traviatą“. Ją

reikia pamatyti! Manau, kad puikią tradiciją tę‑ sime ir kitais metais. Minėsime, koncertuosime, didžiuosimės ir džiaugsimės, kad mūsų vaikai renkasi tikrąsias vertybes, ieško muzikinio pažinimo džiaugsmo. Žinoma, jie suka gana sunkiu ke‑ liu, tačiau juk turi plačiai atvertus langus į pasaulį. Laima ROTOMSKIENĖ

Su LMS prezidente prof. Audrone Žigaityte-Nekrošiene – Titas Chmieliauskas, Rimantė Kalvaitytė ir doc. Rimvydas Savickas

Muzikos barai / 99


PREMJERA Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

V

isas pasaulis – teatras, sakė Shakespeare´as. Teatralai ir apie juos kalbantys – kokie reikšmingi! Vieni linguoja galvas girdėdami nepriimtiną nuomonę ir vaizduodami nesuprantą, apie ką kalbama, kiti linksi pritardami parašytiems vertinimams. O dar kiti rašo siekdami įsiteikti kūrėjams, bet savo nuomonę slepia... Ir taip nuo amžių. „Atsiradus operai, nusimaną muzikoje asmenys pradėjo rašinėti rimtas kritikas, turėdami galvoje, jog sąžininga kritika padės jauniems atlikėjams ir visuomenei, nes žvilgsnis iš šalies yra kitoks nei viduje. Bet kritikos susilaukę asmenys, išgirdę apie save tiesą, tiek užsigaudavo, kad net vengdavo akimis susidurti su recenzentu. Šie, tai pastebėję ir nenorėdami įsigyti bereikalingų priešų ir jauniems artistams gadinti ūpą, nustojo visai rašą arba retkarčiais šį bei tą bendrai parašo. <...> Jei būtų nustoję ir mėgė-

Visas pasaulis – teatras Giuseppe Verdi „Traviata“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre

jai rašyti, tai apie operą ir kai kuriuos koncertus, be kronikos, nieko daugiau nebūtų. Kyla klausimas – ar rašyti taip, kaip dabar rašoma, ar visai nerašyti?“ – 1924 m. rašė Juozas Žilevičius (Mūsų muzikos padėtis Lietuvoje. – Lietuva, 1924-03-05, 2–3). Toks klausimas kilo ir man. Tačiau pirma pasidžiaukime, kad Lietuvos visuomenė galų gale sulaukė Nacionaliniame operos ir baleto teatre atgimusios Giuseppe Verdi operos „Traviata“. Spektaklį sukurti pakviesti italų menininkai: režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi, kostiumų dailininkas Giuseppe Palella, choreografas Mattia Agatiello. Akcentuota spalvų gama, uniformuotų damų apdarai. Už muzikinį atlikimą atsakingi du dirigentai – Ričardas Šumila ir Julius Geniušas. Gerai Scena iš 1 veiksmo. Joana Gedmintaitė (Violeta) ir Merūnas Vitulskis (Alfredas)

Muzikos barai / 100


Scena iš 2 veiksmo

geba išlaisvinti aktorių nuo dekoracijų, sukurdamas jam trimatę erdvę ir leisdamas disponuoti natūralia plastika, suteikiant galimybę klausytojams patirti muzikos dramą. Jeigu režisierius girdi muziką, jis pasiūlo aktoriui tokias mizanscenas, kurios padeda tai išreikšti, priverčia ir žiūrovą tą dialogą suprasti. Šiame pastatyme visko

Martyno ALEKSOS nuotraukos

dainavusį chorą paruošė jo meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Kaip visada raiškus Levo Kleino darbas. Kiekvienas žiūrovas rankose galėjo turėti Eglės Ulienės ir dailininkės Birutės Černiauskienės parengtą 100 puslapių skoningą ir turiningą leidinį (Lauros Karnavičiūtės vertimas į anglų kalbą). Atsiskleidė istorinis operos „Traviata“ kontekstas, pateikta ją kūrusių asmenybių fotografijų galerija, net Jono Vilimo parengtas pažodinis libreto vertimas. Gaila, kad išplėtotoje premjerų informacijoje nematyti Klaipėdos ir Kauno spektaklių. Juk kalbama apie Lietuvos operą! Kiek skaičiau atsiliepimų apie „Traviatą“, tai vis kalbama apie tą meilę kaip seilę. Tačiau Violeta – tragiškas personažas, todėl būtina tai išgirsti muzikoje ir įkūnyti režisūroje. Operos idėja – ne vainikėliu pagražinto įsimylėjusio jaunuolio džiaugsmas, bet meilė moteriai, kuri visuomenės atstumta dėl vietos demimonde. Pusiau autobiografinį romaną „Dama su kamelijomis“ Alexandre´as Dumas sūnus (1824–1895) parašė, kai jam buvo 23 metai, kūrinys paremtas trumpu autoriaus meilės ryšiu su Marie Duplessis. Jame kalbama apie aukšto statuso kurtizanę (cortigiane oneste), nepaprastai mėgusią kamelijas; raudoną prisisegdavo, kai vyrams būdavo neprieinama, o baltą – laukdama meilės. Demimondas buvo pasiturinti, malonumų ieškanti visuomenės dalis, nepaisiusi moralės, religijos normų ir tradicijų, turėjusi savo hierarchiją, etiketą ir protokolą. Puošnių ir triukšmingų vakarų tikslas būdavo gyvenimą paversti rojumi, džiaugtis flirtu, o ryte atsibudus galvoti apie būsimą vakarą. Iš kaimo į Paryžių atvežtos ir paprastus darbus atlikdavusios mergaitės lankydavosi pas modistes, dirbdavo, kol Tivoli giraitėje ar teatre sutikdavo tinkamą turtingą vyrą. Kašmyro šalis, papuošalas – ir jos patekdavo į meilužių kategoriją. Kurtizanės buvo ugdomos geram verslui: lavinamas jų intelektas, elgsena, meninis skonis ir saviraiška. Visuomenė gailėdavo tik visai nuskurdusių kurtizanių. Sąlyginis teatras šiame šimtmetyje

yra daug, tačiau režisierius neklausė muzikos, rūpinosi scenas apkrauti pašaliniu veiksmu, kas blaškė ir atlikėjus, ir žiūrovus. Verdi operos premjerinio spektaklio 1853 m. kovo 6 d. visuomenė nepriėmė. Analizuodamas priežastis kompozitorius manė, kad gal kalti dainininkai, „o gal tai buvo mano

Scena iš 2 veiksmo. Vytautas Juozapaitis (Žermonas) ir Merūnas Vitulskis (Alfredas)

Muzikos barai / 101


PREMJERA tieriaus merga, pasigriebusi butelį, laistytųsi šampanu, nei istoriškai, nei estetiškai nepagrįsta. Dramos užuomazga – pirmajame duete. „Jos paveiksle buvo matyti nekalta mergaitė, kurią niekingu būdu pavertė kurtizane“, – skaitome A. Dumas mintį apie operoje įkūnytą Violetą. Ir vėl iliustracija: gražus levandų laukas atsiveria Žermonui dainuojant apie Provansą. Į jį žengia ištekėti besiruošianti jo dukra, vėliau į jį žvelgia ir nostalgijos apimtas Alfredas. Visi pavaidinimai neleidžia pajusti šio psichologiškai svarbaus operos epizodo reikšmės. Visa Žermonų šeima – rusvaplaukiai. Apvalainą, meilės trokštantį Alfredą lengvos medžiagos kostiumas dar labiau išpučia – nepatrauklu, jokios elegancijos. Spektaklyje naudojami keli simboliai, vienas jų – jaučių galvos su nežabota rankų choreografija. Jie pasirodo kaltė?“ Venecijos publiką šokiravo tai, kad į sceną jis išvedė ne istorinius herojus, o kurtizanę, visuomenei moraliai nepriimtiną personą. Turtingų vyrų išlaikomą moterį, svajojančią apie tyrą meilę. G. Verdi rado savitą dramatiškumo išraišką. „Traviata“ – tai jau ne Bellini, Donizetti ar Rossini muzika. Nemirtingą ją daro vokališkumo pradmuo, melodisto ir kompozitoriausdramaturgo talentas. Dinaminiai kontrastai, aistringi emocijų proveržiai. Dramaturgiškai operoje svarbiausias, centrinis epizodas – tėtušio Žermono moralizavimas: jis turi ištekinti dukrą, o čia, pagalvok tik, sūnus su nusidėjėle gyvena! Kitas dramaturgiškai svarbus – lošimo kortomis epizodas. Kaip šias problemas sprendė statytojai italai? Ar pasirinkta rožinė spalva, Alfredui ant galvos uždedamas vainikėlis neturi gilesnių poteksčių? Levandos šakelė, simbolis, siejantis Violetą Valeri su įsivaizduojamu laisvo oro gūsiu Alfredo tėviškės laukuose, neturėtų pakeisti kamelijos žiedo. Būtent kamelija – prieinamos moters simbolis. Nelabai smagu buvo žiūrėti į pasisavintus kitų režisierių pastatymų

Muzikos barai / 102

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Scena iš 3 veiksmo

Scena iš 3 veiksmo. Vytautas Juozapaitis (Žermonas) ir Merūnas Vitulskis (Alfredas)

elementus, ypač į nepaprastai muzikalaus Franco Zeffirelli filme sumanytą Žermono arijos iliustraciją. Pristigo ir logikos: net ir ta mimanso scena sugriaunama veikėjams palikus menamą veiksmo lauką. Scenoje sukinėjosi kelios keistai veikiančios čigonės, Alfredą stumdantys jaučiai. Nepriimtinas grubus gestas su koljė ant Violetos kaklo. O viršūnė – brindisi traktuotė. Kad turtingų namų kurtizanė kaip trak-

per šventę pas Florą, bet ar toji šventė tęsiama ir anapilin išlydint Violetą? Kitas simbolis – laikrodis. Gyvenimas – tai, kas greitai praeina (J. Marcinkevičius) ir baigiasi, tačiau viskas vyksta tokiame mimanso šurmulyje, kad akcentai prapuola. Operoje, kurioje tarsi ir nėra intrigos, svarbi vaidmens evoliucija. Verdi atvėrė giluminį moters konfliktą: jos siekį mylėti prieštaraujant visuomenės moralinėms normoms. Žavesiu,


Scena iš 4 veiksmo

Gražiąją, pamąstymų kupiną II veiksmo ariją Alfredas su vainikėliu ant galvos dainavo žalioje pastoralinėje scenoje. Muzikos, vidinio monologo esmė pasimetė toje pievoje, kur netrūko žmonių. Savo partiją Merūnas Vitulskis dainavo tvarkingai, gražiai vedė vokalinę liniją, jis spektakliuose skambėjo stabiliausiai, tačiau norėjosi girdėti daugiau vidinių emocijų. Žermonas – Vytautas Juozapaitis vėl atgavo vokalinę formą, ir lieka apgailestauti, kad ją praranda „popieriniuose“ darbuose. Jo Žermonas buvo aristokratiškas, savo vietą visuomenėje suvokiantis turčius, o Arūnas

Malikėnas atstovavo savo levandų laukams. Gaila, kad jam pristigo intonacinio tikslumo. Kodėl Floros vaidmuo šiame pastatyme skirtas sopranams (Regina Šilinskaitė, Ieva Juozapaitytė)? Juk ne šiaip Verdi, partiją rašydamas mecosopranui, suteikė herojei tamsesnę balso spalvą? Gal spektaklis dar tobulės, gal įsilies daugiau jaunų dainininkų, kurie suteiks malonumą nemirtingos Verdi muzikos išsiilgusiai publikai. n

Martyno ALEKSOS nuotraukos

užuojauta apdovanotas vaidmuo. Dėmesys vokalui buvo pagrindinis Verdi principas. Vokalinis tekstas – dainininkų idealas. Verdi iš dainininkų reikalavo tikslių artikuliacinių akcentų, melodijos vibracijų, skambėjimo energijos. 1864 m. laiške Leonui Escudier kompozitorius rašė: „Viskas bus gerai, jeigu orkestras visam laikui supras, kad reikia groti piano.“ Visos operos melodika prisodrinta psichologinio turinio. Violetos paveikslą atveria I veiksmo preliudas – mirštančios Violetos tema. Ir antroji – svajinga, jos meilės simbolis. Apsidžiaugiau: maniau, dirigentas Ričardas Šumila tokia muzikalia dvasia ves ir visą spektaklį. Tačiau vos tik preliudas baigėsi, prasidėjo lėkimas. Net ir natose užrašytas molto vivace turi paklusti išdainuojamam tekstui. Joana Gedmintaitė – Violeta tarsi rado daugiau aktorinių spalvų vaidmens evoliucijai perteikti. Tačiau statytojai neleidžia jai pabūti su savimi, apmąstyti situacijos. Aplinkui vis kas nors šmirinėja, ir sudėtinga arija „È strano!..“ netenka savo reikšmingumo. Minkštai ir tiksliai skambėjo partijos aukštas registras, tačiau tas nelemtas balso tremolo viduriniame registre neleido jai tiksliai perteikti artikuliacijos. Viktorija Miškūnaitė aukštą tesitūrą dainavo formuodama garsą žemoje vokalinėje pozicijoje, prarasdama spalvą ir netiksliai intonuodama.

„Šimtmečio „Traviatos“ dalyviai

Muzikos barai / 103


OPERA

Aistros kupina muzika

Rita ALEKNAITĖBIELIAUSKIENĖ

R

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

1876 m. vasario 5 d. laiške eklaminiuose tekspatvirtino Gounod vietuose rašoma, kad tą 19 a. muzikinėje kulCharles´io Gounod opera tūroje: „Jis reikšmingas „Faustas“ – prabangiaukompozitorius, dabar sias „Vilnius City Opera“ pats reikšmingiausias (lietuviškai nebemokaPrancūzijoje, bet ... drame pasakyti istorinio pamaturgo gyslelės trūksvadinimo Vilniaus miesta...“ Pats Gounod jautė to opera?) pastatymas. esmingai besikeičiantį Tai Gintaro Rinkevičiaus pasaulį – akyse nyko viir Valstybinio simfoninio duramžiai, Paryžius virorkestro bei režisierės to dekadentišku miestu. Dalios Ibelhauptaitės Praturtėjusiai buržuaziprojektas, taip pat buvo jai reikėjo linksmintis, pasitelkti svečiai iš Di„užmaršties transe ji iešdžiosios Britanijos: scekojo moralinių ir estetinografas Dickas Birdas, nių alternatyvų esamai kostiumų dailininkas Johipokritiškai bažnyčios nas Morrellis, šviesų daiAlmas Švilpa – Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“) ir valstybės santvarkai“, lininkas Peteris Mumfor– rašo „Fausto“ Vilniuje das, choreografas Johnas Rossas. Operos premjera Kongresų rūmuose įvyko 2017 statytojai. Tai operoje matyti. Scenoje nuo pirmos muzikos minutės pristatomas hemetų spalio 15 dieną. rojus. Senas, ligotas, neįgaliųjų vežimėlyje sėdintis moksRašau apie šių metų spalio mėnesio spektaklį, parodytą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Puiku, lininkas mano, kad drebančiomis rankomis pakelta nuokad bene daugiausia naujų operos spektaklių parengiantis dų taurė galų gale jį išlaisvins. Tačiau pasirodžiusi piktoji dirigentas Gintaras Rinkevičius ir jo vadovaujamas Vals- dvasia tikina, kad naujasis gyvenimas gražus, kad atgavęs tybinis simfoninis orkestras buvo įsileisti į šį teatrą. Ačiū jaunystę Faustas tai galės pajusti. Su sąlyga – už jaunystę supratingai administracijai. Iš rekonstruojamų Kongresų ir malonumus teks sumokėti savo siela. Ji atiteks jam, Merūmų perkeliamą spektaklį koordinavo režisierė Giedrė fistofeliui. Sutartis su nelabuoju – krikščioniškosios tauKriaučionytė-Vosylienė, dainavo Česlovo Radžiūno vado- tosakos motyvas. Kokia tai galinga, amžinai aktuali idėja, vaujamas LNOBT choras. Reikia tikėtis, kad „Faustas“ tea- keliavusi per pasaulį dar nuo šeštojo amžiaus ar Senojo tro erdvėje ras laisvų properšų ir jį galės pamatyti daugiau Testamento! Ją savo filosofinėje dramoje „Faustas“ tyrinėjo ir didysis J. W. Goethe. Tačiau pažiūrėkime į save: žiūrovų. argi dauguma mūsų to nemato savo gyvenime, visuomeGeorge´as Bernardas Shaw 1885 m. gruodį rašė: „Gounod – naiviai mąstantis, bet brandus meistras. Mes pri- nėje? Ar ir mūsų šėtonas nevilioja? „O Viešpatie, žemėje pažįstame jo muzikos žavesį, nors ir negalime jam su- vieni vargai: visokios negalės taip žmogų nustekeno, jog teikti Didžiojo kompozitoriaus titulo.“ Giuseppe Verdi net ir man į jį žiūrėt graudu“, – Dievui sako Mefistofelis

Muzikos barai / 104


(J. W. Goethe´s „Faustas“, A. Churgino vertimas). Goethe teisus: mes, „žmonės, visą amžių neregiai“. Neįvertiname to, ką turime, blaškomės gyvenimo keliais ir takeliais, dažnai lydimi graužaties: „Nekviesta ir prakeikta, aš visur esu slapta.“ Gounod operoje greta šios temos akcentavo nekaltumo, žlugimo ir iškankintos sielos atsivertimo metamorfozes. Ryški svajonių įgyvendinimo kainos, jų virsmo niokojančiu tuštybių gaivalu tema. Ar tikrai tokie gyvenimo malonumai, atnešę skausmą kitiems, buvo Fausto svajonė? Verta giliau pamąstyti apie tikras vertybes. Kaip tos idėjos įkūnijamos Vilniaus miesto operoje? Pirmiausia apie muziką. Ch. Gounod kūriniai melodingi, jis mokėjo išradingai kurti balsui, tad nenuostabu, kad pagrindiniai operos vokaliniai numeriai yra visų balsų solistų repertuare. Spektakliui dirigavęs G. Rinkevičius rãmiai introdukcijai nuo pirmųjų akordų suteikė dramaturgijai vystyti reikiamos įtampos, orkestrui ir solistams aktyviai siuntė emocinius impulsus. Tikrai gerai muzikavo orkestras: skambėjo gražūs valtornos, medinių pučiamųjų solo, pirmųjų smuikų epizodai. Ekspresiją keitė romantinės kantilenos. Muzika raiškiai kūrė tą dramaturgiją, kurios esą pristigo librete. Puikus buvo dainininkų ir orkestro balansas, ne tik finale girdėjome Kamilės Bontè (Margarita) piano, neužgožiamą orkestro, ir tai solistei padėjo realizuoti dramatinę kulminaciją. Operos pastatymas tarsi surankiotas iš aštuntojo, devintojo dešimtmečių spektaklių epizodų. Štai bažnyčia – tarsi Vienos valstybės operos scenoje, kitas fragmentas vėl kažkur matytas. Tačiau to nežinančiam pasirinkta ir miesto fragmento, ir bažnyčios, ir laiptų, ir kube įkurdintos Margaritos sprendimai tiko. Buvo efektingų etiudų bažnyčios (gyvosios skulptūros), Valpurgijos nakties scenose. Matomas ir išskirtinis režisierės braižas – pabrėžiami sekso elementai, net gašlumas. Nepateisinu nepagarbos liturgijai bažnyčios scenoje, juolab kad Gounod giliai domėjosi religija ir iki 1845 m. svarstė, ar nesusieti savo gyvenimo su kunigyste. Tačiau ir susituokęs išliko religingas, sukūrė daug liturginės muzikos. Abejotina ir maršo traktuotė. Jo muzika ir tekstas atspindi patriotinius prancūzų nusiteikimus: „Nemirtinga mūsų protėvių šlovė. Būkime ištikimi, mirsime kaip jie! Ir po tavo, Tėvyne, sparnu kareiviai liks ištikimi ir susidūrę su nugalėtojų likimu.“ O tai be pagarbos, besišaipydami ir kvailiodami dainuoja kažkokie į sceną įvirstantys pagėrę valkatos. „Puikiausias spektaklis pasmerktas mirčiai, jeigu jame neatsispindi viena būtina vertybė, kuri nugali mirtį, – meno humanizmas. Tai – tiesa, jos humaniška moralė. Todėl privalome galvoti apie teatro paskirtį ne tik kaip pasilinksminimo vakaro elementą“, – rašė vienas didžiųjų operos režisierių Giorgio Strehleris. Malonu klausyti muzikos, kai tvarkingai dainuoja visi atlikėjai. Išskirčiau Mefistofelio vaidmenį kūrusį ilgametį Eseno Aalto teatro (Vokietija) bosą-baritoną Almą Švilpą, pastaraisiais metais vis intensyviau dalyvaujantį Lietuvos muzikiniame gyvenime (puikus „Skrajojantis olandas“). Lygiai visame diapazone, raiškiai ir įtaigiai skambantis

balsas, praturtinamas emocinės, spalvinės raiškos, ypač arijoje, serenadoje ir ansambliuose. Prasmingi, tikslūs santykiai su partneriais. Visokių yra Mefistofelių. Švilpos – atliepiantis spektaklyje kuriamą dvasią. Fausto personažas rodo žmogaus egzistencijos kompleksiškumą: prieštaravimus tarp proto ir jausmų, vertybių pasirinkimo, valios prasmingai gyventi. Pirmą kartą Lietuvoje Fausto partiją atliko filipiniečių tenoras Arthuras Espiritu. JAV augęs, ten studijas baigęs ir Santa Fe, Sent Luiso bei Pitsburgo operos teatrų jaunųjų operos solistų programose tobulėjęs dainininkas grįžo į gimtinę. Filipinų operos ambasadoriaus titulu apdovanotas A. Espiritu pasirodo Vokietijos (daugiausia), Šveicarijos, Austrijos, Australijos, JAV, Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių teatrų scenose. Malonaus tembro tenoras dainuoja lygiai, muzikaliai ir prasmingai. Margaritos partiją pirmąkart atliko sopranas Kamilė Bontè. Pernai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi magistrantūros studijas (prof. V. Prudnikovas), jaunoji dainininkė tapo LNOBT operos stažuotojų programos dalyve, šiais metais sėkmingai pasirodė operetėje „Sarsuela“. Manyčiau, kad ji tvirtai žengė pirmuosius žingsnius sukurdama jaunai dainininkei sudėtingą Margaritos personažą. Iki Renatos Scotto, Carol Vaness, Mirellos Freni ar kitų dainininkių, suteikiančių vaidmeniui ryškių dramatinių akcentų, toloka, bet pradžia puiki, solistė perteikė naivios lyrinės herojės brendimo kelią, sėkmingai nuėjo iki vokaline ir aktorine prasme sunkaus finalo. Valentino partiją pirmą kartą dainavo LNOBT trupės baritonas Steponas Zonys (baigė prof. E. Kaniavos klasę), jau spėjęs sukurti virtinę reikšmingų vaidmenų Klaipėdos ir kituose teatruose. 2019 m. solistas buvo pripažintas Metų operos viltimi, 2020 m. Vilniaus tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Premio Scarlatti“ laimėjo Didįjį prizą, o šiais metais tapo Kultūros ministerijos teikiamos Jaunojo muzikos atlikėjo premijos laureatu. Gražaus tembro baritonui reikia palinkėti didesnės laisvės scenoje ir sėkmės. Ieva Prudnikovaitė visada džiugina savastimi, malonu žiūrėti į gerai scenoje besijaučiančią dainininkę. Jos Zybelis išsiskiria iš margos, dažnai brutalios minios kilnumu, net galantiškumu. Vaidmeniui puikiai tinka jos balso tembras, nepriekaištingas dainavimas. Įdomi buvo Marta – gražiai dainavusi Jovita Vaškevičiūtė rado ir daug aktorinių spalvų. Raiškiai Vagnerio partiją atliko Rokas Šveisteris. Visada malonu klausyti gražaus LNOBT teatro choro (vadovas Č. Radžiūnas) vokalo, o šį kartą dar ir stebėti, kaip judrus, gyvybingas, tikslingai veikiantis choras plastiškai įsijungia į kuriamą sceninį veiksmą. Į teatro salę dabar ateina daug keistos publikos: ignoruojamas prašymas išsijungti telefonus (dar gerai, kad nekalbama), pertraukėlių tarp paveikslų metu salėje taip ir šviečia žiburiai. Tačiau aptariamąjį spektaklį žiūrovai priėmė puikiai, nes muzika istoriją pasakoja aistringai. n

Muzikos barai / 105


FESTIVALIAI

Tarptautinis Klaipėdos festivalis: plačiai užsimojus, pakilti ir skristi

Kristianas Benediktas (Erikas), Sandra Janušaitė (Zenta) „Skrajojančiame olande“

Danguolė VILIDAITĖ

L

iepos 29 d. – rugpjūčio 14 dienomis uostamiestyje vyko Tarptautinis Klaipėdos festivalis – naujas, ambicingas ir daug žadantis renginys, aprėpęs operos, šokio ir instrumentinės muzikos žanrus. Jis atsirado ant daugiau kaip du dešimtmečius sėkmingai gyvavusio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ pamatų, tačiau dabar užsimota plačiau reprezentuoti kultūrą ne tik Klaipėdos ar pajūrio krašte, tapti Lietuvos kultūros vartais

Muzikos barai / 106

į pasaulį, telkti šiame krašte gimusius ir po įvairius kraštus išsibarsčiusius gabius atlikėjus. Gavus pakankamą finansavimą ir numačius teisingą veiksmų strategiją, sumanymas, manyčiau, gali pavykti. Jau sulaukta teigiamų atsiliepimų iš užsienio, tarptautinėje platformoje „OperaVision“ pademonstravus praėjusių metų Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ –

vaizdo įrašą, Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ transliuotas prancūzišku „Mezzo“ kanalu. Ankstesnio pavadinimo „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ pakeitimas iš pradžių šiek tiek nustebino, bet noras pabrėžti renginio vietą, sutikite, yra gana logiškas. Galiu pasidžiaugti, kad išlaikytas festivalį rengiančio Klaipėdos muzikinio teatro siekis publikai siūlyti tik aukšto lygio meną.


sudaryta iš trijų scenų, kurios dažnai pateikiamos kaip atskiri veiksmai. Klaipėdoje buvo galimybė pamatyti šiek tiek patrumpintą ir pakeistą vieno veiksmo variantą (Modesto Pitrėno redakcija). Kalbant apie šį kūrinį, gana dažnai minima istorija, kaip kompozitorius, slapstydamasis nuo kreditorių, Baltijos jūra iš Rygos per Klaipėdą ir Karaliaučių siekė patekti į Londoną. Tuo metu Wagneris sunkiai vertėsi, daug klajojo ieškodamas vietos po saule, nei jo kūryba, nei dirigento talentas, nei publicistinė veikla nebuvo pakankamai vertinami, o ir santykiai su žmona Mina klostėsi nelabai gerai. Būtent šioje kelionėje, išgyvenęs lemtingą audrą, supratęs, kad yra kaip tik tose vietose, kurias mini Skrajojančio olando legenda, perskaityta H. Heine´s novelių rinkinyje „Iš pono fon Šnabelevopskio memuarų“, patyręs panašius emocinius išgyvenimus, Wagneris galutinai apsisprendė dėl operos. Kompozitorių, kaip tikrą tos epochos vaiką, patraukė dramatiškas pasakojimas apie pasmerkimą ir kančią, pasiaukojimą, meilę, kuri padeda nugalėti bet kokias, net mistines kliūtis. Norėtųsi pagirti Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) – jo dinaminis lankstumas, išraiškingas ir tikslus garsas darė nemažą įspūdį klausantis tiek Wagnerio

Vanduo, vėjas, ugnis – stichijos, ir ne tik dirbtinai sukeliamos, lydėjo visus septynis „Klaipėdos festivalio“ vakarus, senajame elinge kurdamos ypatingą, kaskart vis kitokią gyvos erdvės, muzikinio garso ir meninių efektų dermę. Apie Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“, sėkmingiausią praėjusio sezono Muzikinio teatro pastatymą, ne kartą palankiai atsiliepta spaudoje, spektaklis apdovanotas dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ (Dalius Abaris už režisūrą ir Tadas Girininkas už Dalando vaidmenį), Klaipėdos „Padėkos kauke“. Ir šiemet „Skrajojantis olandas“, kiek atsinaujinęs, patyręs nedidelių režisūrinių pakeitimų, papildytas naujais solistais, tapo vienu svarbiausių festivalio akcentų. Stebėtina, kad ir į keturis spektaklius pateko ne visi norintieji. Jeigu teisingai supratau, šią operą organizatoriai žada rodyti ir kitais metais, ji turėtų tapti Klaipėdos festivalio kokybės ir atpažinimo ženklu. Norėtųsi manyti, kad publiką priviliojo ne tik sėkmingai pasirinkta vieta, puikiai apgalvoti efektai (žaibai, griaustinis, paslaptingas rūkas, bangos, imituojančios audringą jūrą, įspėjantis laivo varpo garsas, lynais akrobatiškai besikarstantys jūreiviai), bet ir pati muzika, fantastiškas jos atlikimas. Pirmą kartą šiame pastatyme išgirdome vokiečių sopraną, vieną žymiausių Wagnerio operų balsų Manuelą Uhl (Zenta), kylančią operos žvaigždę iš Latvijos bosą-baritoną Rihardą Mačanovskį (Olandas) ir mūsų tenorą Kristianą Benediktą (Erikas). Efektingi balsai, įtaigiai sukurti personažai. „Skrajojantis olandas“ – pirmoji brandi Wagnerio opera, vis dar numerių struktūros, patyrusi L. van Beethoveno, C. M. Weberio, gal net ir italų operos įtakas, bet jau pasižyminti originaliu stiliumi, ryškėjančiais būsimos žanro reformos bruožais – pradedami naudoti leitmotyvai, stengiamasi nuosekliai susieti atskirus numerius. Šiek tiek ilgiau kaip dvi valandas trunkanti vieno veiksmo opera

operos (o jos dramaturgijoje orkestrui tenka vienas pagrindinių vaidmenų), tiek koncerto, kuriame jautriai akompanuota smuikininkui Maksimui Fedotovui. „Skrajojančiame olande“ Modestui Pitrėnui pavyko atskleisti orkestro meistriškumą, išgauti visas reikalingas emocines išraiškas, drama nepaleido klausytojų iki pat paskutinės veiksmo minutės. Tos gyvos pulsacijos, bent jau spektaklio pradžioje, o vėliau ir precizikos kiek pritrūko diriguojant Tomui Ambrozaičiui – gal lėmė šiek tiek kitokio tempo pasirinkimas. Vis dar prisimenu praėjusiųjų metų Almo Švilpos Olandą – stiprus, aistringas, nesusitaikęs su likimu, jo pirmas pasirodymas net šiurpino, bet kartu žavėjo didinga ir grėsminga jėga. Šiųmetės tiek A. Švilpos, tiek R. Mačanovskio interpretacijos atrodė lygiavertės, viskas buvo gerai tiek vokalo, tiek įsijautimo į vaidmenį prasme, bet to mistinio pojūčio pritrūko. Norėjosi ryškesnio operos finalo, kai Olandas, pamatęs tariamą Zentos išdavystę, galutinai nusivilia ir su savo lemtimi beveik susitaiko, nors, anot jo, „geriau jau dešimt kartų mirti, nei taip gyventi“. Tas dramatiškas apsisprendimo momentas, mano subjektyvia nuomone, turėjo būti kažkaip kitaip režisieriaus išspręstas, labiau pabrėžtas. Moters pasiaukojimas dėl mylimojo – viena dažniausių Wagnerio operų

Olesios KASABOVOS nuotraukos

IR VĖL STEBINĘS „SKRAJOJANTIS OLANDAS“

Muzikos barai / 107


FESTIVALIAI

siužetinių linijų. Sandros Janušaitės Zenta savo jausmų stiprumu nė kiek nenusileidžia Olandui, solistės vaidmuo šiais metais dar labiau įtikino, kaip ir meistriškai Tado Girininko perteiktas Dalandas. Efektingai skirtinguose spektakliuose skambėjo Eriko ir Zentos pirmasis duetas. S. Janušaitės ir latvių tenoro Andrio Ludvigo personažai atrodė judresni, labiau psichologizuoti, artimesni „žemei“ ir mūsų laikmečiui. Manuela Uhl ir Kristianas Benediktas – pakylėti, romantizuoti, jų jausmingumas visai kitoks. Vokiečių solistės Zenta ne tokia judri (gal dar ir ne visai suprato šio pastatymo režisieriaus užduotis), bet toje statikoje galima įžvelgti dvasią ir prasmes, kurias Wagneris norėjo suteikti savo personažams. „Skrajojantis olandas“ įgarsintas, tad turbūt neverta lyginti solistų balso jėgos, kai kurių kitų aspektų, nes juos lengvai tvarko garso režisierius. Operos chorai šiais metais skambėjo nepalyginamai geriau, švariau, vienu momentu net kilo mintis, kad leidžiama fonograma... Prieš spektaklį publika trumpai supažindinama su operos siužetu, bet titrai, jeigu būtų tokia galimybė, geriau padėtų suprasti personažų išgyvenimus. Juk žodis Wagnerio operose itin svarbus.

solistas atliko du vėlyvojo romantizmo opusus: vokiečių autoriaus Maxo Brucho Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1 g-moll, op. 26, ir šio kompozitoriaus bendraamžio prancūzo Camille´io Saint-Saënso Introdukciją ir rondo capriccioso smuikui ir orkestrui a-moll, op. 28. Vakarą užbaigė ištrauka iš vieno žymiausių XX a. baletų, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“, kurio premjera rengiama Muzikiniame teatre. M. Brucho Koncertas smuikui gmoll – vienas dažniausiai atliekamų šio žanro pavyzdžių, neretai prilyginamas Felixo Bartholdy-Mendelssohno ar Johanneso Brahmso opusams. Toks koncerto smuikui populiarumas, ignoruojant kitus du koncertus tam pačiam instrumentui ar bent aštuonis ryškius simfoninius kūrinius, kompozitorių tiesiog varė į neviltį, jis ne kartą emocingai yra pareiškęs, kad smuikininkai – tikri tinginiai, nenori susipažinti su kitais jo darbais, persekioja, laukia už kiekvieno kampo norėdami groti būtent šį kūrinį, bet jis pats nebegali jo daugiau girdėti. Laikas, kaip sakoma, patikrina visas vertybes, sudėlioja visus taškus, tad dabar galime

tik džiaugtis, kad nuostabaus grožio opusas nenuėjo užmarštin. M. Fedotovo interpretuojamas M. Bruchas skambėjo itin jausmingai ir ryškiai. Virtuoziški pasažai, dvigubos natos buvo grojami lengvai, tarsi vos liečiant pirštais stygas. Labiausiai įsiminė nuostabi kantilena, tokia jautri ir „saldi“, romantiška, jos grožis ypač pasireiškė Adagio dalyje; ir, žinoma, efektingas kūrinio finalas, kiek grubesnis ir energingesnis, leidęs smuikininkui atskleisti visus savo techninius ir meninius gebėjimus. Ne mažiau įtaigiai ir meistriškai buvo atliktas C. Saint-Saënso kūrinys Introdukcija ir rondo capriccioso, parašytas gerai iš-

Simfoninės muzikos koncerte „Elingo ritmu – žėrinti marių muzika“ griežė Maksimas Fedotovas, dažnai vadinamas rusiškuoju Paganiniu. Kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus,

Muzikos barai / 108

Olesios KASABOVOS nuotraukos

ROMANTIŠKA GAIDA


PASAULYJE manant smuiko specifiką, jo galimybes. Formos paprastumas ir kartu turtingumas, kontrastingų epizodų – lyriškų, virtuoziškų, žaižaruojančių efektingais arpeggio ar vaikiškai naivių – kaita lėmė, kad šis kūrinys tarp atlikėjų tapo vienu populiariausių. Vasaros festivalių koncertai lauke, suprantama, turi žavesio, bet tokio aukšto lygio atlikėjui kaip M. Fedotovas, kai norisi išgirsti, tiesiog „sugerti“ kiekvieną jo smuiku išgaunama melodinį niuansą, subtiliausius perėjimus, trapiausią pianissimo ar tiesiog grožėtis kantilena, geriau tiktų, manyčiau, tradicinė ar bent jau uždaresnė koncertinė erdvė. Pradėjus smelkti lietučiui net nebuvo laiko ramiai išdalinti lietpalčius ir žiūrovams jais apsisiausti, tai buvo daroma skambant muzikai ir skubant, nes už pusvalandžio kiek toliau kitoje aikštėje jau turėjo prasidėti džiazo festivalis.

VANDENS KASKADOS, ŠALTIS IR PASIAUKOJIMAS

Du premjeriniai vakarai šių metų Klaipėdos festivalyje buvo paskirti vienaveiksmių šokio spektaklių diptichui, sudarytam iš Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“, kurio pirmasis pastatymas 2013 m. Paryžiuje sukėlė didžiausią publikos pasipiktinimą, ir choreografinės kompozicijos pagal Giovanni Battistos Pergolesi „Stabat Mater“, vieną garsiausių ir

gražiausių baroko opusų. Skirtingi laikmečiai, skirtinga muzikos dvasia – atrodo, kas gi galėtų sujungti tokius kūrinius, juolab kad Pergolesi kantata neskirta šokiui. Tačiau tikėjimas, pasiaukojimas, viltis – tai tie žodžiai ir prasmės, kurias galime rasti abiejuose spektakliuose; ir, žinoma, moteris, centrinė jų figūra. Spektaklius paruošė kviestinė Slovėnijos kūrėjų grupė: Edwardas Clugas (choreografas), Gajus Žmavcas (choreografo asistentas), Marko Japeljis („Šventojo pavasario“ scenografas), Leo Kulašas („Šventojo pavasario“ kostiumų dailininkas), Tomažas Premzlas (šviesų dailininkas) ir menininkas iš Ispanijos Jordi Roigas („Stabat Mater“ scenografas ir kostiumų dailininkas). Kompozicijoje „Stabat Mater“ perteikiamos trys šiek tiek skirtingos tos pačios istorijos versijos, susipina trys sluoksniai: tragiškas XIII a. sekvencijos tekstas – Švenčiausiosios

Muzikos barai / 109


Olesios KASABOVOS nuotr.

FESTIVALIAI

Mergelės Marijos rauda po kryžiumi, kiek šviesesnio charakterio graudžia lyrika persmelkta Pergolesi muzika ir šokis, – tarsi Marijos prisiminimai, ne perpasakojantys visą Jėzaus Kristaus istoriją, o tik užsimenantys apie svarbiausius faktus: gimimą, nukryžiavimą, palaidojimą ir prisikėlimą. Tai daroma asketiškai, kartais labai subtiliai. Kryžiaus simbolį aiškiai, bet ir tai trumpai pamatome tik vieną kartą, kai Jėzus išskečia rankas. Šioje scenoje Motina ir Sūnus apsisiaučia vienu švarku – taip jie kartu išgyvena savo kančią. Kaip ir kape, kai jų kūnai tarsi suauga į vieną ir neįmanoma atsiplėšti nuo mylimo žmogaus. Vyrai ir moterys, juoda ir balta, kostiumai ir suknelės – kontrastų čia netrūksta, bet pagrindinis gėrio ir blogio supriešinimas nevyksta, visas dėmesys kreipiamas į asmeninius išgyvenimus, Mergelės Marijos skausmą. Pačioje pabaigoje, kai skambant „Amen“ jau tarsi tikiesi džiaugsmingesnio, tradicinio kantatos finalinio sprendimo, šokėjos priklaupia maldai, parodomas tuščias Kristaus kapas. Tyla. Man šis spektaklis labai gražus ir

Muzikos barai / 110

estetiškas, daug erdvės palikta apmąstymams. Pirmąjį vakarą jis tarsi nublanko prieš „Šventojo pavasario“ efektus, bet, pasižiūrėjusi dar kartą, savo prioritetus sudėliojau jau kitaip. „Šventasis pavasaris“ kitoks, grubesnis: apnuoginti vyrų torsai, šlapi kūnai, brutalumas, tarsi iš baleto pirmojo pastatymo XX a. pradžioje kartu su kasytėmis ir barzdomis atkeliavę laužyti, kampuoti judesiai, pagoniškas, žiaurus aukojimo ritualas, kai laukiama, kada ta auka mirs ir jos niekas nepasigailės, neapraudos, neprisimins, kada gi dangus pratrūks malonėmis. Čia daugiau mechanikos, šiurpiai atrodo ir tie momentai, kai veiksmas tarsi sustabdomas, o jo personažai sustingsta žiūrėdami į viršų. Pati Stravinskio muzika, atrodo, prašyte prašosi dar daugiau vitališkumo, energijos ir siautulio. Patvirtinimas iš dangaus ateina, prasiveržia tikro vandens kaskadomis, negailestingai merkiančiomis atlikėjus. Genialus sprendimas, atrodo išties labai efektingai ir prasmingai, o kai kurie epizodai, kaip kad merginų slydimas vandens paviršiumi plastiškai, tarsi plaukiant, atrodo ir gražiai.

Pagalvoji, kiek tokie atradimai kainuoja patiems atlikėjams, kai vardan aukštesnio tikslo jie rizikuoja savo sveikata, šoka sušlapę ir sušalę, bijodami paslysti, susižaloti, dainuodami turi atlikti įvairius akrobatinius triukus ir pan. Ir kas tokį jų pasiaukojimą supras ir įvertins. Edwardas Clugas šokių pasaulyje nėra naujokas, jo pastatymų geografija išties plati, apima ne tik Europos, bet ir Amerikos, Azijos kraštus. Choreografas įvertintas ne vienu prestižiniu nacionaliniu bei tarptautiniu apdovanojimu. Imponuoja gilus Clugo muzikos pojūtis. Tai, kad galėjome šio autoriaus kūrinius pamatyti Klaipėdos scenoje, sakyčiau, yra tikra festivalio sėkmė ir didžiausias šių metų atradimas. Svarbu ir tai, kad vienaveiksmių šokio spektaklių diptichas jau įtrauktas į Muzikinio teatro repertuarą, taigi jis neliko brangiu vienadieniu projektu. n


BALETAS

„Šventojo pavasario“ interpretacijų chronologija Lietuvoje: įvairovė ir kontekstai Audronė ŽIŪRAITYTĖ

I

gorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ partitūros sudėtingumas visada buvo iššūkis ją grojantiems, diriguojantiems, šokantiems. Dirigentas Pierre´as Monteux, atlaikęs 1913 m. premjeros Paryžiuje skandalą, prisipažino nemėgęs šio veikalo visą gyvenimą. Giacomo Puccini partitūrą apibūdino kaip absoliučią kakofoniją, jos autorių vadino pamišėliu, o Vaclavo Nižinskio choreografiją – juokinga. Įdomu, kad po šimto metų, 2018-aisiais, Anglijos „Opera North“ Lidso teatre „Šventąjį pavasarį“ viename spektaklyje suporavo būtent su Puccini komiška opera „Džanis Skikis“. Tradiciniame teatre „Šventasis pavasaris“ atskirai nerodomas, sudaromas dviejų kontrastingų dalių, dažniausiai baletų, spektaklis, išryškinantis kiekvieno kūrinio pranašumus. Stravinskio muzikinę kompoziciją reformavo nauji, tradicijai oponuo-

jantys ritmo principai, įsitvirtinant nereguliariam akcentiškumui, naudojant ostinatinių frazių trukmės bei akcentinį melodinio motyvo varijavimą, įvairias polimetrijos rūšis, viską įvelkant į efektingą orkestruotę. Atmintyje įsirėžė pirmasis koncertinis siuitos „Šventasis pavasaris“ atlikimas Lietuvoje, sudrebinęs Nacionalinės filharmonijos sienas per 1970 m. sezono atidarymą, kai Stravinskio opuso ėmėsi vos šešerius metus su orkestru dirbęs maestro Juozas Domarkas. Ir nors ritmui šioje kompozicijoje suteikiamas prioritetas, itin svarbus šokio mene, jos pagrindu kurti choreografinę interpretaciją taip pat sudėtinga, kita vertus – patrauklu. Nepaisant įvairių peripetijų, „Šventasis pavasaris“ daugybei choreografų buvo ir tebėra traukos objektas, provokuojantis pasigalynėti su šiuo muzikos kūriniu ir kitomis jau žinomomis interpretacijomis. Šiuolaikinio šokio teatruose muzika dažnokai skamba iš įrašo. Lietuvoje puoselėjamą klasikinio šokio kultūrą jau kelis dešimtmečius turtina šiuolaikinio šokio apraiškos. Chronologiškai pirmąjį „Šventojo pavasario“

variantą 1991 m. įgyvendino Kauno šokio teatras „Aura“ (pastatymo autorius Roystonas Maldoomas; spektaklis atkurtas 2008-aisiais). Laisva interpretacija pasižymėjo 2016 m. urbanistinio šokio teatro „Low air“ sukurta „Šventojo pavasario“ antroji versija (pirmas variantas, dalyvaujant instrumentininkams, parodytas 2015 m.), pagrįsta, anot idėjos autorių ir choreografų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus, Stravinskio kūrinio motyvais. Beje, tuomet iškeltas aukojimo ir aukojimosi (vardan ko?) vertybinis aspektas naujų, dar labiau nevienareikšmių prasmių įgavo pasaulį suvienijusios pandemijos, apie kurią autoriai net nenumanė, akivaizdoje (iš anonsų: „Spektaklyje stebima, kaip mes elgiamės, kai galvojame, jog esame laisvi rinktis ir nuo nieko nepriklausome, siekiama pažinti, kokio dydžio iš tiesų tie mūsų „nepriklausomybės“ rėmai“). „Low air“ pastatymas išskirtinis ne tik šiuolaikinio šokio paįvairinimu aštriabriauniais gatvės šokio judesiais, bet ir drąsia Stravinskio muzikos aranžuote (autorė Lukrecija Petkutė-Dailidienė), kuri skamba iš

Muzikos barai / 111


Martyno ALEKSOS nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Muzikos barai / 112

Martyno ALEKSOS nuotr.

įrašo, papildyta elektroniniais skambesiais. Kita vertus, tai vienintelė versija, kūrinio archajiškumą eksponuojanti toli gražu ne vien urbanistiškai, bet ir „kaimiškai“ – per lietuviškumo prizmę. Nuolat pabrėžiama, kad siekdamas atkurti archajiškus laikus kompozitorius balete panaudojo net keletą Antano Juškos rinkinio lietuviškų dainų. Labiausiai žinoma įžangos tema dainos „Tu mano seserėle“ motyvais, kaip tik ją aranžuotoja išryškina iš įrašo autentiškai skambant vokalo solo. Mums atpažįstamas tautinis elementas „dalyvauja“ ir scenografijoje – palubėje pakibusio šiaudinio sodo pavidalu. „Low air“, stilistiškai įvairus šokėjų ansamblis, neapsiriboja gatvės šokių kūno motorika, sujungia įvairias šiuolaikinio šokio kryptis. Meniškai Viliaus Vilučio apšviestas reginys plėtojamas dinamiškai, tikslingai, atskleidžiant muzikos ritminį ir tembrinį išradingumą. Todėl ši drąsi interpretacija nešokiravo, pasižymėjo natūralia sinergija, buvo įtaigi. Įdomi buvo Vokietijoje dirbančio kinų choreografo Xin Pen Wango, pirmą kartą „Šventąjį pavasarį“ 2000 m. pastačiusio Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, interpretacija ir ją lydintys žodžiai, kad Stravinskio genijaus muzika per stipri judesių išraiškai, todėl jis visiškai paklūstantis muzikos valiai (dirigavo Liutauras Balčiūnas). Wango grupinių scenų choreografijoje vyravo grafiškas, ne-

retai sinchroniškų linijų piešinys kaip pagarbus kontrapunktas muzikai. Jame išryškėjo minimalios raiškos žadą gniaužiantis aukos atrankos epizodas, kai po sceną lyg užhipnotizuotos klaidžioja merginos. Baimės motyvai sustiprėjo išrinktosios – aukos – šokyje. Nuosaikiai moderni, nei primityviai grubi, nei perdėm estetizuota choreografija 2000 m. leido LNOBT trupei visapusiškai atsiskleisti, o Eglei Špokaitei sukurti įspūdingą aukojamos Mergaitės vaidmenį. Scenoje atgyjančią panteistinę ritualo dvasią svariai stiprino šokio semantikos negožiantis efektingas Adomo Jacovskio scenovaizdis, kuriame matėme iš žemės kylančias didžiules tarsi pagoniško dievažmogio rankas (medžius), reikalaujančias aukos, kad dirva būtų derlinga. „Šventasis pavasaris“ iš pradžių buvo rodomas kartu su to paties choreografo sukurtais „Kontrastais“ pagal Sergejaus Prokofjevo muziką, o nuo 2003 m. – su Carlo Orffo „Carmina Burana“. Šiais metais Klaipėdos tarptautinio festivalio finaliniam akcentui buvo pasirinktas slovėnų kūrybinės komandos baleto vakaras (choreografas Edwardas Clugas), sujungęs moters aukojimo ir aukojimosi temą atskleidžiančius kūrinius: „Stabat Mater“ pagal gyvai atliekamą Giovanni Battistos Pergolesi muziką


Martyno ALEKSOS nuotr.

(dirigavo Tomas Ambrozaitis) ir Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“, skambėjusį iš įrašo (Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestras, diriguojamas Valerijaus Gergijevo). Senajame Klaipėdos elinge šiuos kūrinius (premjera 2021 m. rugpjūčio 13, 14 d.) įprasmino ne tik pagausėjusi, bet ir neabejotinai aukštą profesinį lygį demonstruojanti internacionali Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė (pastatymą rengė choreografo asistentas Gajus Žmavcas). Šio baleto vakaro kompozitorių tandemas įdomus dar ir tuo, kad Pergolesi muzika tapo atspirties tašku naujam, ilgiausiai trukusiam neoklasikiniam Stravinskio kūrybos laikotarpiui, kai buvo parašytas baletas „Pulcinella“. Vėliau Stravinskis plėtojo kūrybą išradingai interpretuodamas įvairių autorių muziką ir skirtingų epochų kompozicinius modelius, vis ryškiau įtvirtindamas savąjį ego bei praeityje palikdamas rusiškąjį laikotarpį, kuriam priskirtinas tuo metu inovacijomis pribloškęs „Šventasis pavasaris“. Abu Klaipėdoje parodyti baletai sukurti skirtingu laiku ir skirtingoms trupėms, kol pagaliau 2014-aisiais buvo sujungti Maribore, aplankė daugelį baleto festivalių ir teatrų visame pasaulyje. Senajame elinge dvi baleto vakaro dalys išryškino gretinamų nutolusių epochų savaiminį ir mentalinį skirtingumą – „Šventojo pavasario“ (1913) archajiško ritualo gaivališką jėgą ir galantišką „Stabat Mater“ (1736) re-

ligingumą. Pirmoje dalyje parodyta „Stabt Mater“ kiek netikėtai atrodė modernesnė, intelektualesnė, kontrastingai sustiprino antrosios vakaro dalies fiziškai agresyvią, ribinę energiją, tam tikrą ritualui būdingą ekspresijos monotoniją – užvaldančią, įtraukiančią. Išradingumo statytojams nestigo nė vienam iš kuriamų paveikslų. Dievo Motinos kančių kelio etapai buvo atskleisti gana atpažįstamai, protingai derinant konkretesnę, literatūrinę (režisūrinę), ir abstraktesnę, muzikinę (choreografinę), semantiką, drauge neperžengiant šokio teatro ribos. Scenovaizdis (Jordi Roigas, Ispanija) kai kur ypač talkino dramos plėtotei – kulminacinei nukryžiavimo scenai naudojant išilgintas, funkciją keičiančias prizmes. Kiek glumino aukštakulnių avėjimas ir šokėjų defiliavimas ant podiumo, kėlęs tiesiogines asociacijas su madų šou, nors bendrame rimties kontekste provokavo atsiriboti nuo vien išorinės prasmės ir pyktelėjus nusišypsoti. Stebima drama buvo visai nedramatiška, itin estetizuota, meniška. Jos santūri išraiška nedisonavo su gyvai atliekamos Pergolesi kamerinės kantatos vokaliniam duetui, styginiams ir basso continuo faktūros skaidrumu (dainavo Viktorija Bakan ir Beata Ignatavičiūtė). Teatrinėje koncepcijoje svarbūs buvo visi šokėjai, nors jos turinys kai kur iškeldavo ir solinį jų vaidmenį. Išbandymą „Šventuoju pavasariu“

Edwardas Clugas išlaikė pasitelkdamas aliuzijas į pirmąjį Vaclavo Nižinskio pastatymą – nuo išorinių akcentų (merginų kasos, raudonai nugrimuoti žandai) iki originaliai atkurto ritualo kanono uždarumo, maksimaliai, iki forte fortissimo, dinamizuojant 12 šokėjų kūno faktūras (svarbus apšvietimas) ir judesius. Drauge tarp gausybės įvairios estetikos „Šventojo pavasario“ pastatymų Clugas išsiskyrė suradęs efektingą semantinį akcentą – pavasarinio apsivalymo apeigoms įprasminti panaudojo vandenį, įvairiems jo pavidalams scenoje suteikdamas įspūdingą meninę raišką. Tai atrodė iš tiesų organiška greta Kuršių marių esančioje „Open Air“ sceninėje platformoje, kurioje šokėjai (lietui lyjant – ir žiūrovai) buvo laistomi vandeniu „iš dangaus“, kartais paukščių pozomis slysdavo juo lyg vandens telkinio paviršiumi. Įvairių vandens panaudojimo būdų, besijungiančių su choreografinėmis kompozicijomis, įspūdis iki finalinės aukojimo šokio scenos, kurią puikiai atliko Daria Verovka, kiek sumenko. Palyginti neseniai (2021 m. spalio 29, 30 d.) matėme penktąjį Stravinskio veikalo pastatymą Lietuvoje – jį Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje įgyvendino teatro baleto meno vadovas (nuo 2020 m.) choreografas Martynas Rimeikis, jau spėjęs „Procesu“ ir kitais veikalais sulaukti tarptautinio pripažinimo. Šį kartą kontrastingą prieigą (ar atbulinę atsvarą) jam suteikė chronologiškai gana artimas Arnoldo Schönbergo kamerinis opusas „Pragiedrėjusi naktis“ („Verklärte Nacht“ pagal Richardo Dehmelio eiles 1902 m. parašyta styginių sekstetui; LNOBT spektaklyje skamba 1917 m. redakcija styginių orkestrui). Jį interpretavo žymusis lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras, 2011–2020 m. vadovavęs LNOBT baleto trupei. Gretinant abu muzikinius opusus meninės to paties laikmečio akistatos požiūriu sunku įsivaizduoti aršesnę opoziciją: egzaltuota, jausminė, erotinė, kamerinė, tik styginių orkestro atliekama „Pragiedrėjusi naktis“ kaip atsisveikinimas su vėlyvuoju romantizmu bei harmoniniu tonalumu ir harmoniškai nejudrių, iš-

Muzikos barai / 113


grožio ir užmiršęs nusiteikimą išgirsti joje savo eilių atspindį. Vis dėlto poetinis šaltinis sudaro prielaidas šį opusą priskirti prie vadinamosios programinės kamerinės muzikos (romantizmo epochoje – simfoninės poemos) pavyzdžių. Žmogaus priklausymo gamtos pasauliui mintį pastatyme „Pragiedrėjusi naktis“ tvirtina muziką ir choreografiją sinergiškai turtinanti scenovaizdžio visuma. Lengvi, plevenantys kostiumai; dailininkę Jurgitą Jankutę įkvėpusi prerafaelitų dailė (žymioji J. E. Millais „Ofelija“) paskatino šilkinius drabužius ištapyti akvarele. Svarbus Levo Kleino sukurtas išradingas apšvietimas,

Muzikos barai / 114

vidinio pasaulio netobulumą. „Pragiedrėjusios nakties“ jausmingumas skleidžiasi gamtos apsuptyje: muzikoje girdime lyg paukščių giesmes ar griaustinio atgarsius, kartais supaprastinto ritmo pavidalus – užuominas į gedulingą maršą ar valsiuką. Pastoro šokiu kuriami vaizdiniai adekvačiai atspindi muzikos takumą, jie įsismelkia į sąmonę ir širdį. Choreografiją abstrakčiai atspindėti, manau, galėtų begalybės simbolis – horizontalus aštuonetukas, kuris piešiamas švelniai, lanksčiai susiaurinant ar išplečiant jo kontūrus. Lyriški ir dramatiški solo, įvairių sudėčių duetai, tercetai, kvartetai (kartais primenantys romantinio baleto figūrų grupavimą) pereina vienas į kitą be cezūrų, jie apipinami „augaliniais“ kordebaleto judesiais – banguojančiais virš galvų išskleistais delnais, vaizduojančiais medžių viršūnes (Dehmelio eilėraštyje – „ąžuolų viršūnės“, „šakų rankos“). Schönbergo perimta Dehmelio penkių posmų eilėraščio struktūra ir joje užslėptos muzikinės metaforos poezijos neiliustruoja. Tai patvirtino ir pats poetas, apstulbintas muzikos Martyno ALEKSOS nuotr.

grynintų poliritminių konstruktų pirmykščių ritualų kanonus įprasminanti novatoriška „Šventojo pavasario“ partitūra didžiuliam solinių epizodų prisodrintam simfoniniam orkestrui. Schönbergui priklausantys žodžiai apie jo kuriamą muziką ateičiai, o Stravinskio – dabarčiai aktualūs taps kiek vėliau, kai austrų kompozitorius įžengs į savo kuriamą ir garbinamą dodekafonijos pasaulį. Beje, choreografinės interpretacijos požiūriu abu muzikiniai opusai yra itin sudėtingi, tik dėl skirtingų priežasčių – vienas dėl neartikuliuotos muzikos tėkmės, kitas dėl daugiasluoksnės ritminės struktūros. Pasirinktų kūrinių kontrastas atsispindėjo ir muzikai tiesiogiai proporcingose choreografų interpretacijose (neoklasika ir modernus, šiuolaikinis šokis), ir tuo vice versa Klaipėdos baleto vakaro dalims, nors pirmoji taip pat buvo kamerinė bei „programinė“. Galima sakyti, kad LNOBT baleto vakaras išryškino skirtingų choreografų kartų (mokytojo, inicijavusio baleto artistų choreografines „Kūrybinio impulso“ dirbtuves, ir jose iškilusio mokinio) braižo turinio kontrastą. Pirmoje dalyje – jausmiškai pagavus, lengvai teatralizuotas natūralumas, antroje – labiau išprotautas meninis išradingumas, vis dėlto apsunkinęs filosofinių prasmių perskaitymą, kurį statytojai žadėjo anonsuose, kalbėdami apie kankinantį šiuolaikinio žmogaus (tiek aukos, tiek aukotojo)

jame vyrauja įvairių atspalvių, gylių ir temperatūrų (šaltos, šiltos) žalios (samanų, smaragdo), mėlynos, violetinės, kontrastui – gelsvos spalvos. Pastoro pastatymo vientisumą lemia ne tik muziką ir jos interpretaciją inspiravusi Dehmelio eilėraštyje mėnulio apšviesto šalto miško fone vykstanti veikėjų meilės drama, bet ir Adomo Jacovskio sukurtos scenografijos poetiškumas. Subtiliausių niuansų kupina viršuje pakibusio sparno (o gal gyslomis išvagoto augalo lapo (apšvietimo svarba) ar dangaus skliauto) dramaturginė dinamika – spalvinė, kinetinė. Jis kinta nuo labiau statiškos šaltai smaragdinės būsenos pradžioje iki finalinio virsmo, kol palaipsniui stiprėjant plazdėjimui įgauna gilesnių mėlynų ir violetinių atspalvių. Tuomet mėnulio šviesoje „dangus“ apsiverčia atskleisdamas


savo žvaigždėtąją pusę, lyg primindamas lotynišką frazę ad astra (per aspera). Susitaikymo, atleidimo idėja išraiškingai suskambo baleto solistų ir kitų artistų judesiuose: Moterį šoko Anastasija Čumakova, Jos prisiminimą – Julija Stankevičiūtė, Meilužį – Jonas Laucius, Sutuoktinį – Danielius Dolanas, pasirodė aštuonios kordebaleto poros. Minėtinos George´o Balanchine´o, Kenneto MacMillano, Antony Tudoro „Pragiedrėjusios nakties“ choreografinės interpretacijos. Bet prisiminiau ir 1993 m. Berlyno valstybinėje operoje „Unter den Linden“ matytą filosofinę Maurice´o Bejart´o „Verklärte Nacht“ traktuotę, kuriai buvo pasitelktas biblinis Marijos nekalto prasidėjimo motyvas, Ingmaro Bergmano filmų inspiracijos, Pablo Picasso mėlynojo laikotarpio paveikslai ir net klounada... „Pragiedrėjusi naktis“ turėjo ir preambulę, pavadintą „Naktis“ (Novalio ir Wittgensteino tekstai, grigališkojo choralo giesmės). Taigi, kūrėjų vaizduotės erdvės beribės, o interpretacijos bei jos suvokimo sudėtingumas liudija autorių kūrybinį veržlumą, nuo kurio mažiau imlus ar menkiau informuotas suvokėjas neretai atsilieka. Gal tai galėtume taikyti ir Martyno Rimeikio pastatymui. LNOBT premjeros antrosios dalies – „Šventojo pavasario“ – pradžia imponavo iš rūko paslaptingoje mistinėje erdvėje tyliai išnyrančių merginų sukiniais. Keli nebylūs akcentai

spektaklyje buvo panaudoti ir vėliau. Suvokiant iš esmės įdomią, intriguojančią Stravinskio muzikos interpretaciją, vieną ar kitą choreografo sprendimą vis dėlto turėjai protu pateisinti, o kartais suabejoti. Palyginti su pirmąja baleto vakaro dalimi ar kitais filosofinių poteksčių kupinais Rimeikio pastatymais, pastangų sujungti sudedamąsias „Šventojo pavasario“ dalis ir pačios choreografijos fragmentus į prasmingą vientisą visumą reikėjo kur kas daugiau ne tik spektaklio metu, bet ir jam pasibaigus. Scenografijos (autorius Marijus Jacovskis) priartinimas prie gamtos atrodė nevienareikšmiškai. Vertikaliai kybantys natūralaus medžio strypai drauge su neoninių dienos šviesų pakylančiais ir nusileidžiančiais horizontaliais punktyrais, nors ir būdami itin skirtingos materijos, vis dėlto priskirtini abstrakčiai raiškai. Ji derinama su įžūliai trikdančiu, staiga scenos gilumoje pasirodančiu „natūraliai“ žaliuojančių lapuočių vaizdinio inkliuzu, prie kurio ilgainiui lyg ir pripranti. Scenoje išmėtytos iš natūralių ar dirbtinių medžiagų pagamintos kaladėlės (abstrakčios ar primenančios kelmus) pasirodė perspektyvi vaizdinė detalė. Ant jų šokėjai kartais pasilipa, tačiau ilgainiui laukiamo efekto sąjungoje su šokiu jos nesukūrė. Bandėme įspėti ir sąmoningai disonuojančią kostiumų (dailininkė Elvita Brazdylytė) spalvų semantiką

– gedulingą kraujo praliejimą žaliuojančios gamtos fone... Violetinė, raudona santūrių vasarinių (pliažinių) sportinių linijų kostiumėlių su kelnėmis ir sijonais forma buvo stilinga, neslėpė interpretaciją įprasminančių visos trupės šokėjų ir solistų judesių. Kūrėjų sumanymą rituališkumą perteikti per šiuolaikinio žmogaus suvokimą atkakliai siekė atskleisti ir Julija Stankevičiūtė (Pirmoji mergina), Ugnė Milerytė (Antroji mergina), Jeronimas Krivickas, Stanislovas Semianiura, Genadijus Žukovskis (Trys vyrai) bei visa baleto trupė, nes tai kolektyvinis, o ne solinis baletas, turintis atsverti kartais net agresyvų muzikos instrumentuotės masyvumą. 2021 m. Martyno Rimeikio „Šventojo pavasario“ pastatymo įspūdį apibūdinčiau kaip su muzika drąsiai siekiantį konkuruoti ar prie jos stilistiškai priartėti bandymą – trūkčiojantį punktyrinį fragmentiškumą, kai iš gaivališkų, kartais atrodančių chaotiškų judesių jūros išnyra „problemiški“ individai. Spektaklio metu daugiau galvojant apie interpretaciją, nei į ją įsijaučiant akys krypdavo į dirigentą Ričardą Šumilą, kurio emocionalus rankų plastiškumas (šokis) orkestro ložėje neatrodė savitikslis, manau, buvo raiškus ne tik jį stebintiems iš šalies, bet ir įkvepiantis orkestro muzikantus, tad jie šią partitūrą įveikė pavyzdingai. Gal pasirinkta originali Stravinskio orkestruotės versija ir pirmą kartą teatre grojantis milžiniško dydžio simfoninis orkestras lėmė kiek šaižoką, metalinį, kartais forsuotą skambesį, betgi turėjome galimybę ją pirmą kartą išgirsti. Taigi, „Šventojo pavasario“ interpretacijų Lietuvoje įvairovė įspūdinga ir solidi, liudijanti gebėjimus įveikti ir savitai perteikti šį kultinį veikalą įvairiais – meistriško muzikavimo, šokio, skirtingų stilių choreografijos, scenovaizdžio – lygmenimis. n

Muzikos barai / 115


BALETAS

Būk sveikas, Artiste! Baleto solistui Voldemarui Chlebinskui – 70

Livija GULBINAITĖ

B

ūk sveikas, Artiste! Ateina metas, kai nejučia užleidi vietą kitam, už tave stipresniam, jėgų kupinam.

Iš kulisų ar žiūrovų salės žiūri į jį, scenoje judantį grakščiai ir lengvai, ir jam, o ne tau skiriamos ovacijos, nes toks yra nenumaldomas menininko gyvenimo ratas. Jo girgždėjimas kelia sopulį, bet drauge ir džiugina: juk tavo mokinys, o ir tavo sūnus Kipras pratęsia tave šokyje, judesyje, muzikoje. Voldemaras Chlebinskas, dažniausiai vadinamas Valdu, pasaulį išvydo 1951 metų lapkričio penktą dieną ir pirmu klyktelėjimu pasveikino žemę, saulę ir aukštą dangų. Grakštus berniukas atsinešė įgimtą meilę baletui, todėl greitai atsistojo prie klasikinio šokio atramos Šiaulių kultūros namų salėje. Būreliui vadovavo baleto entuziastė mokytoja Ona Gerasimienė. Tų laikų fotografijoje Valdukas – vienintelis tarp mergaičių, tačiau jo tai nė kiek netrikdo. Tiesi nugara, pakeltas smakras, tiksli antroji klasikinio šokio pozicija. Akivaizdu, kad tai ne prievarta prie atramos pastatytas vaikas, kas dažniausiai nutinka susikirtus tėvų ir vaikų norams. Valdas ir brolis Robertas iš mamos paveldėjo puikius balsus, todėl jiems ūgtelėjus dažnai skambėdavo fantas50-mečio proga pasveikino Prezidentas Valdas Adamkus

Muzikos barai / 116


tiškas šeimos trio. Vėliau pedagogas Vaclovas Sasnauskas sakė, kad tokių balsų nebūtų atsisakęs nė vienas mūsų muzikinis teatras. Neurologas dr. Jokūbas Fišas taip prisimena savo bendramokslį Šiaulių 7-ojoje vidurinėje mokykloje: „Klasėje buvo išskirtinis. Mes, vaikėzai, mėtėmės nuo blogų iki gerų darbų, o Valdas tiesiog kietai koncentravosi į šokį. Prisimenu jį, smulkesnį už mus visus, dėvintį keistą kepurę. Mano tėvai turėjo televizorių, didumo sulig dėže, bet ekranas buvo mažutėlis kaip dabartinio mobiliojo telefono. Kai rodydavo spektaklius iš Maskvos Didžiojo teatro, Valdas įsiprašydavo pas mus ir sustingęs, susikaupęs žiūrėdavo į tą ekranėlį. Buvo matyti, kad tai ypatingas jo pomėgis, nes juk tokio amžiaus vaikams galvoje siausdavo vėjai, o jis žinojo, ko nori gyvenime. Jis turėjo savo superidėją, matyt, jai buvo gimęs.“ Valdas metė septintą klasę ir išlėkė stoti į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) Choreografijos skyrių. Mokyklos direktorius pasikvietė mamą ir pasakė, kad sūnui derėtų eiti į dirigavimo klasę, nes jis turi absoliučią klausą (mama taip pat ją turėjo). „Mamyt, aš nenoriu į dirigentus! Aš noriu į baletą“, – plyšavo Valdas, kad net Vilniaus stogai kilnojosi... Jau mokykloje Valdas tapo artistu. 1969 metais, būdamas šeštoje klasėje, sušoko pagrindinį vaidmenį Abelio Klenickio balete „Beširdis“. „Aš šokau jonvabaliuką, o jis jau buvo solistas, – pasakoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės direktorė Rūta Railaitė. – Mums, jaunesniems, ypač imponavo jo vaidyba, kuri netilpo į šabloniškus princo rėmus. Buvo labai keista, kad pagrindinį vaidmenį šoka... ne princas! Ir dar turi tokį pasisekimą!“ Tuomet buvo gautos ir pirmosios gėlės, ir atvirukai iš nedrąsių gerbėjų... Manau, kad šis pasisekimas Valdui buvo malonus. Baleto menas – gražus, tačiau reikalauja be galo didelių,

žiūrovui nematomų fizinių pastangų, geros choreografinės atminties, fantazijos, artistiškumo. Beje, Valdą, dar besimokantį M. K. Čiurlionio mokykloje, dėstytojas Stasys Petraitis kvietė į dramos teatrą, o 1978 metais jau žinomas baleto artistas nusifilmavo kine – sukūrė pagrindinį prancūzų lakūno vaidmenį pirmoje lietuviškoje melodramoje „Markizas ir piemenaitė“ (rež. A. Dausa). Fortepijono pamokų metines užduotis V. Chlebinskas išmokdavo per keturis mėnesius, tačiau jo šis instrumentas nežavėjo. Jis troško tik šokti! „Tarsi apkerėtas“, – sakė mama. Anot choreografo Jurijaus Smorigino, Valdas buvo genialus artistas ir šokėjas. Jo Tebaldas Nikolajaus Bojarčikovo pastatytame spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ (1977) būtų buvęs vertas Nacionalinės premijos, bet jos buvo pradėtos teikti tik po dešimtmečio. Sukurta beveik trisdešimt įvairiausių vaidmenų. Sunku būdavo atitraukti akis nuo V. Chlebinsko Espados Ludwigo Minkuso balete „Don Kichotas“: ekspresyvus, vyriškas, pasitikintis savimi, tarsi visos pasaulio moterys kristų jam po kojomis... Įstabu, kad bėgant metams jaunystės vaidmenys įgaudavo naujų atspalvių – kiek Kopelijaus variantų matėme Léo Delibes´o balete „Kopelija“! „Don Kichote“ jis šoko ir Gamašą, „Romeo ir Džuljetoje“ – ir tėvą Kapuletį. O kokie įtaigūs, saviti jo moteriški vaidmenys – Marcelina (F. Héroldo „Tuščias atsargumas“), Medžė (H. S. Løvenskioldo „Silfidė“), fėja Karabos (Piotro Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“)... „Kaip žmogus turi balso stygas, taip Valdas turi baleto stygas. Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų scenoje... Tai unikali Lietuvos baleto asmenybė. Tai jau ĮNAŠAS!“ – neabejojo baletmeisteris Elegijus Bukaitis. Publikos numylėtinis lapkričio 5-ąją švęs savo jubiliejų. LNOBT gruodžio 10 d. žiūrovus pakvies į jam skiriamą „Don Kichotą“. Būk sveikas, Artiste! n

Charakteriniai Voldemaro Chlebinsko vaidmenys

Muzikos barai / 117


DŪDŲ KAMPAS

XXI Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas Palangoje

Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“. Orkestro meno vadovas ir dirigentas – Donatas Ziegoraitis

Gerimantas STATINIS

L

apkričio dvidešimtąją pūtikai iš visos Lietuvos judėjo pajūrio link, nors oras buvo labai rudeniškas, su lietumi ir vėjuotas, – Palangoje savaitgalį jų laukė XXI Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatas. Vertinimo komisijos narys prof. Adomas Kontautas pastebėjo, kad už Kryžkalnio sustojus degalinėse sušilti ir išgerti kavos jose

Muzikos barai / 118

buvo matyti vien muzikantai... Lietuvos orkestrų čempionatai tradiciškai vykdavo pavasarį, tačiau šiemet sutrukdė pandemija. Vis dėlto buvo nuspręsta nepasiduoti negandoms ir praleistą laiką pasivyti surengiant pūtikų varžytuves vėlyvą rudenį. Renginį organizuojančios Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos įkūrėjas Remigijus Vilys sakė, kad verkšlenti nėra kada, reikia judėti į priekį, nes atidėliojant renginius geresniems laikams jų galima ir nebesulaukti. Apsispręsti padė-

jo ir tai, kad į gala koncertą Palangoje sutiko atvykti legendinis ansamblis iš Austrijos „Mnozil Brass“. Čempionatas kaskart sujudina Lietuvos pučiamųjų orkestrų gyvenimą, skatina pučiamųjų kultūros raidą, todėl sunku suprasti, kodėl kai kurie kolektyvai (tiesa, tokių tik vienetai) renginyje nedalyvauja. Kas trukdo – asmeninės orkestrų vadovų ambicijos ar baimė būti įvertintam žemesniu balu, negu atrodo pačiam? Manau, kad tie kolektyvai, kurie nė karto nebandė pasivaržyti, nesupras


savo tobulėjimo galimybių, nepajus bendrystės, kuri labai reikalinga, ypač dainų šventėse. Čempionato rengėja Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija puoselėja pučiamųjų kultūrą, skatindama meno mėgėjų ir profesionalų veiklą, padeda kurtis naujiems kolektyvams ir juos globoja, rengia instrumentų parodas, meistriškumo kursus, koncertus, tarptautines konferencijas, festivalius bei stovyklas, rūpinasi orkestrų materialinės bazės modernizacija, atstovauja Lietuvai Europos varinių pučiamųjų orkestrų asociacijoje (EBBA). Palangoje varžytasi penkiose kategorijose. A kategorija – neseniai įsikūrę, pirmą kartą čempionate dalyvaujantys kultūros centrų mėgėjiški orkestrai, pradedantys groti vaikų orkestrai; B kategorija – muzikos mokyklų orkestrai, ankstesniais metais A kategorijoje laimėję orkestrai; C kategorija – pažengusių muzikantų orkestrai, ankstesniais metais B kategorijoje laimėję kolektyvai; D kategorija – aukštųjų muzikos mokyklų, pažengusių muzikantų ir ankstesniais metais C kategorijoje laimėję orkestrai; E kategorija – profesionalūs orkestrai, ankstesniais metais D kategorijoje pagrindinį prizą laimėję orkestrai. Buvo vertinama orkestrų garso kokybė, intonavimas, ritmas, balansas, dinamika, kūrinių interpretacija, orkestro reprezentacija, dirigentų artistiškumas. A kategorijoje varžęsi kolektyvai atliko 10 minučių trukmės laisvai pa-

sirinktą programą, joje turėjo būti ir vienas lietuvių kompozitoriaus kūrinys. Šioje grupėje Grand Prix pelnė Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos orkestro „Aukštyn“ 21 a. karta (vadovas Remigijus Vilys; 89,66 balo). Pirmą vietą laimėjo Šilutės meno mokyklos jaunučių fanfarinis orkestras (87,66 balo), o jo vadovas Gražvydas Raila buvo pripažintas geriausiu šios grupės dirigentu. Gražiausiai solo partiją atliko Bernardas Butkus (eufoniumas) iš Pasvalio kultūros centro orkestro „Parnauji“. Antrą vietą iškovojo Panevėžio rajono Paįstrio kultūros centro orkestras „Dūdorėliai“ (vadovas Andrius Gudas; 85 balai), trečią – Pasvalio rajono Pajiešmenių orkestras „TBrass“ (vadovas Audrius Baronas; 82,33 balo). Vertinimo komisija pastabose pasižymėjo, kad kai kurie kolektyvai į savo orkestrus buvo pasikvietę atpažįstamų pagalbininkų iš kitų regionų. Nors čempionato nuostatai leidžia pasikviesti kelis solistus ar profesionalius muzikantus, tačiau kai daugiau kaip pusė kolektyvo narių yra svečiai, žiuri nariams kyla abejonių dėl varžytuvių skaidrumo. B kategorijoje Grand Prix laimėjo Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos orkestras „DoMinO“ (vadovas Mindaugas Rarivanas; 81,67 balo). Pirmą vietą pelnė Švenčionių rajono Pabradės orkestras „Pavoverės Brass“ (vadovas Bronislovas Vilimas; 76,34 balo), antrą – Šiaulių Dainų progimazijos vario dūdų orkestras „Dai-

nai“ (vadovas Anatolijus Kavaliauskis; 75,33 balo), trečią – Kauno rajono Babtų kultūros centro vario orkestras „Algupys“ (dirigentė Eglė Patinskaitė; 72 balai). Geriausiu dirigentu pripažintas Anatolijus Kavaliauskis, geriausiais solistais – Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos orkestro „Romuva“ muzikantai Algirdas Skunčikas (tenorinis saksofonas), Mantas Žemeckas (trimitas), Grantas Žardeckis (trombonas), Nojus Stauskas (fliugelhornas). C kategorijoje buvo atliekama 20 minučių trukmės programa. Grand Prix įvertintas Kybartų kultūros centro orkestras „Kybartai“, turintis senas grojimo ir vadovų dinastijų tradicijas kolektyvas (vadovas Donatas Ziegoraitis; 93,2 balo). Pirmą vietą laimėjo Vilkaviškio jaunimo orkestras, (vadovas Saulius Mickevičius; 81,9 balo), antra vieta atiteko Panevėžio rajono Šilagalio kultūros centro vario dūdų orkestrui „Sklepučini“ (vadovas Vilmantas Vapsva; 81,3 balo), trečia – Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos Sedos skyriaus orkestrui „Griaustinis“ (vadovas Kęstutis Dvaržeckis; 81 balas). Geriausiu dirigentu šioje kategorijoje pripažintas Donatas Ziegoraitis, solistu – Giedrius Steponaitis (tūba) iš „Sklepučini“ orkestro. D kategorijoje pasirodė tik vienas kolektyvas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos orkestras „Brass LT“. Palangos koncertų salėje jis atliko įdomią ir spalvingą programą, pristatė net trijų kūrinių premjeras: Liz Lane „Serenata“, Jano de Haano „Baltijos kelias“ ir Lino Rupšlaukio „Į kitą amžių“. Orkestrui dirigavo kompozitorius ir orkestro kuratorius L. Rupšlaukis, šio kolektyvo dirigentas Remigijus Vilys ir svečias iš Nyderlandų Pietas Visseris. E kategorijoje varžėsi trys orkestrai, jie turėjo atlikti 30 minučių programą. Pirma vieta paskirta Lietuvos Respublikos VRM reprezentaciniam orkestrui (vadovas Eimantas Anskaitis; 91,29 balo), antra – SekmadieniXXI Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato dalyvius vertino (iš kairės): Pietas Visseris, Kazys Daugėla, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Iwanas Foxas ir Gerimantas Statinis

Muzikos barai / 119


DŪDŲ KAMPAS niam vario dūdų orkestrui (vadovas Tadas Šileika; 87,4 balo), trečia – Šiaulių koncertinės įstaigos „Saulė“ orkestrui (vadovas Sigitas Vaičiulionis; 84,9 balo). Geriausiu dirigentu pripažintas Tadas Šileika, solistu – Gediminas Brūzga (sopraninis ir altinis saksofonai) iš Šiaulių „Saulės“ orkestro. XXI Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionato dalyvius vertino Europos orkestrinės muzikos repertuarų centro vadovas, vienas iš EBBA steigėjų Jacobas Dijkstra (Nyderlandai), Estijos orkestrų asociacijos vadovas ir nacionalinių konkursų organizatorius Valdo Rüütelmaa, orkestro „Blaast de Bazuin“ vadovas ir dirigentas iš Nyderlandų Pietas Visseris, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros profesorius Adomas Kontautas, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, žurnalo „Muzikos barai“ redaktorė, kompozitorė, LMTA profesorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, LMTA docentas kompozitorius Kazys Daugėla, kompozitorius ir aranžuotojas Rimantas Giedraitis, Lietuvos nacionalinio kultūros centro pučiamųjų orkestrų kuratorius, žurnalo „Muzikos barai“ rubrikos „Dūdų kampas“ įkūrėjas žurnalistas Gerimantas Statinis, LRT muzikinių laidų vedėjas vibrafonininkas Marius Šinkūnas, Plungės kultūros centro pučiamųjų orkestro vadovas ir dirigentas Romas Jasevičius, orkestrų vadovas ir dirigentas Rolandas Lukošius. Paanalizavus čempionato statisti-

Pasvalio rajono Pajiešmenių orkestras „Tbrass“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos orkestras „Brass LT“

ką matyti, kad A kategorijoje iš 14 Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijai priklausančių kolektyvų atvyko 9, B kategorijoje iš 14 – 10, C kategorijoje iš 11 – 6, D kategorijoje iš 9 – 1, E kategorijoje iš 6 – 3. Atsižvelgiant į pandemijos poveikį tai nėra blogi skaičiai, juolab kad dalyvavusių orkestrų meninis lygis nelabai nukentėjo. Čempionato metu vyko meistriš-

Ansamblio „Mnozil Brass“ koncertas buvo čempionato „vyšnia ant torto“

Muzikos barai / 120

kumo kursai – dalis projekto, finansuojamo iš Europos Sąjungos programos „Kultūra“. Pagal projektą mokymai vyksta vietose, savivaldybių ir apskričių centruose. Buvo atrinkta 15 su meno mėgėjų kolektyvais dirbančių dirigentų, jie Palangos bažnyčioje koncertavo su jungtiniu kolektyvu, sudarytu iš orkestrų „Aukštyn“ ir „Sklepučini“. Ansamblio „Mnozil Brass“ kon-


KAZIO DAUGĖLOS AUTORINIS VAKARAS VILNIAUS ROTUŠĖJE

„Mnozil Brass“, Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato organizatoriai ir savanoriai bei vertinimo komisijos nariai. Iš kairės: Wilfriedas Brandstötteris Gerhardas Füßlas, Džiugas Daugirda, Romanas Rindbergeris, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Remigijus Vilys, Saulius Mickevičius, Valdo Rüütelmaa, Pietas Visseris ir Gerimantas Statinis

certas buvo čempionato „vyšnia ant torto“. Šis kolektyvas, gyvuojantis jau 29 metus, scenoje sukuria tikrą spektaklį. Jų nauja programa „Phoenix“ pakerėjo Palangos koncertų salės (joje telpa 1300 žiūrovų) publiką, taip pat ir muzikantus. „Mnozil Brass“ nariai Thomasas Ganschas (trimitas), Robertas Rotheris (trimitas), Romanas Rindbergeris (trimitas), Leonhardas Paulas (trombonas, bosinis trimitas), Gerhardas Füßlas (trombonas), Zoltanas Kissas (trombonas), Wilfriedas Brandstötteris (tūba) ne tik profesionaliai groja, bet ir puikiai vaidina parodijuodami įvairius pasaulinius šlagerius, pritaikydami aktualiausias visuomenės gyvenimo situacijas nuo testavimosi aplinkybių iki politinių įvykių. Kai kurie žiūrovai iš juoko braukė ašaras... Koncerto pabaigoje į sceną pakviestiems laureatams „Mnozil Brass“ užgrojo „Queen“ kūrinį „We Are the Champions“. XXI Lietuvos orkestrų čempionato nugalėtojai buvo pagerbti tikrų šios srities čempionų! Naujausiame britų muzikiniame žurnale „British Bandsman“ išspausdintame Jappie Dikstros straipsnyje palankiai atsiliepiama apie XXI Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatą Palangoje. Vienas iš ansamblio „Mnozil Brass“ įkūrėjų, trombono virtuozas Gerhardas Füßlas žurnale komentuoja: „Nustebino didžiulis publikos entuziazmas ir sklandi [renginio] organizacija. Buvome daugelyje šalių, tačiau nesitikėjome tokios aukšto lygio pučiamųjų tradicijos Lietuvoje.“ n

Jubiliejinę 60 metų sukaktį vienas ryškiausių Lietuvos orkestrinės muzikos kūrėjų – dirigentas, kompozitorius ir aranžuotojas Kazys Daugėla – šventė 2020 metų vasarą, tačiau rudenį planuotas koncertas Vilniaus rotušėje dėl pandemijos neįvyko ir buvo nu‑ keltas į šiuos metus. Muzikui pagerbti Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio majoro Egidijaus Ališausko, parengė nuotaikingą koncertinę programą, ja pasidžiaugti ir pabendrauti su maestro Daugėla sukvietėme kolegas bei sostinės mu‑ zikos bičiulius. Spalio 31 d. koncerte rotušėje skambėjo K. Daugėlos per 40 metų sukurti ir aranžuo‑ ti populiariausi kūriniai pučiamųjų orkestrui. Renginyje dalyvavo Egidijus Ališauskas (birbynė), dainininkas Deividas Norvilas-Deivis, Andrius Balachovičius (akordeonas), kompozitoriaus sūnus Antanas Daugėla (trombonas), Lietuvos kariuomenės orkestrui dirigavo pats solenizantas. Vakarą vedusi Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekro‑ šienė, pristatydama K. Daugėlos kūrinius, ypač pabrėžė jų populiarumą ir orkestruotės meistrystę. Tarp svarbiausių kompozitoriaus kūrinių išsiskiria tėvui Kazimierui dedikuota chorali‑ nė fantazija „Šv. Kazimiero choralas“. Joje muzikinėmis priemonėmis tapomas šv. Kazi‑ miero paveikslas, pasak paties autoriaus, mėginama perteikti dvasines ir moralines ka‑ ralaičio vertybes. Vidurinėje kūrinio dalyje cituojama žinomiausia lietuvių dvasininko ir poeto Antano Strazdo (1760–1833) giesmė „Pulkim ant kelių“, Lietuvos bažnyčiose prieš mišias tebegiedama ir šiandien. 2014 metus paskelbus Kristijono Donelaičio metais, K. Daugėla sukūrė keturių dalių siuitą „Metai“ skaitovui ir pučiamųjų instrumentų orkestrui. Žinoma, kūrinio pagrindą sudaro Donelaičio poemos „Metai“ epizodai, tačiau ne mažiau svarbiu įkvėpimo šaltiniu tapo ir žinomiausios Vytauto Kazimiero Jonyno medžio raižinių iliustracijos. Donelaičio poemoje aprašomus metų laikus kompozitorius atvaizdavo naudodamas gimtojo Mažo‑ sios Lietuvos krašto liaudies dainų melodijas. Nemažai liaudies muzikos motyvų skambėjo ir kituose K. Daugėlos kūriniuose. Pats autorius komentavo ir atskleidė kai kurių kompozicijų sukūrimo priežastis. Šmaikščiau‑ siai nuskambėjo sūnaus Antano atlikta „Antano polka“. Sukurta dar tuomet, kai jis mo‑ kėsi groti trombonu, dabar polka paskatino nuo muzikos nutolusį sūnų prisiminti į šoną padėtą instrumentą. Vakarą užbaigė nuotaikinga Deivio atlikta lietuvių liaudies dainų pynė „Sugrįžki, jau‑ nyste“ ir maršas lietuvių liaudies dainų temomis „Per Vilniaus miestą“. MB inf.

Lietuvos kariuomenės orkestrui dirigavo solenizantas Kazys Daugėla

Muzikos barai / 121


MISIJA YPATINGI SVEČIAI KAZLŲ RŪDOS MENŲ MOKYKLOJE

Sekmadienio, rugsėjo 12-osios, popietę Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklą aplankė ypatingas svečias – dirigentas, ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Juozas Domarkas. Pasak svečią lydėjusios prof. Audronės Žigaitytės-Nekrošie‑

Rimvydui Žigaičiui, su kuriuo drauge darbuotasi ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, ir kuriant Lietuvos muzikų są‑ jungos veiklos gaires. Maestro apsilankė II Rimvydo Žigaičio menų festivalio koncerte Kazlų Rūdos bažnyčioje, nusifotogra‑ favo prie bičiulio vardu pava‑ dintos menų mokyklos kiemo sienos – ant jos vaikai nutapė įspūdingą pano, įamžinusį for‑ tepijonu skambinantį Rimvydą Žigaitį. A. Žigaitytė juokavo no‑ rinti sukaupti prie pano nufoto‑ grafuotų tėčio bičiulių ir ben‑ dradarbių nuotraukų kolekciją Liudas Mikalauskas uždainavo „akompanuojant“ R. Žigaičiui

Kazlų Rūdos bažnyčioje vyko II Rimvydo Žigaičio festivalio koncertas

nės, Maestro viešnagė Kazlų Rūdoje – pagarbos išraiška ilga‑ mečiam bičiuliui kompozitoriui

Juozas Domarkas ir R. Žigaičio menų mokyklos direktorė Milda Palkauskaitė

Muzikos barai / 122

– juk kartu jie aplankys kompo‑ zitoriaus gimtinę, šią mokyklą, pabendraus su pedagogais ir mokiniais.

Juozas Domarkas prie R. Žigaičio vaikystės namo

Juozo Domarko autografai mokyklos pedagogams

Į Juozo Domarko susitikimą su menų mokyklos mokytojais atskubėjo Liudas ir Sigita Mika‑ lauskai. Dabar jau beveik kaz‑ lųrūdiečiu tapęs bosas Liudas Mikalauskas dar studijų metais R. Žigaičio buvo pastebėtas kaip talentingas dainininkas, vi‑ suomeninę kūrybinę veiklą pra‑ dėjo Muzikų sąjungoje, o dabar ją tęsia darbuodamasis Kazlų Rūdos savivaldybės taryboje. Rūpintis savivaldybės gyvento‑ jų kultūra jam padeda žmona Sigita Mikalauskienė – taip pat šios tarybos narė, Kazlų Rūdos kultūros centro direktoriaus pa‑ vaduotoja. Išskirtinė šiluma tvyrojo jau‑ kioje mokyklos kiemelio aplin‑ koje. Prof. Domarkas prisiminė Rimvydą Žigaitį, kalbėjo apie muziką. Daug kam pasisekė gauti Maestro autografą prie „Muzikos baruose“ jo jubilie‑ jaus proga išspausdinto straips‑ nio.

*** Rugsėjo 14 dieną Kazlų Rūda sulaukė dar vieno netikėto ir labai garbingo svečio – čia ap‑ silankė vienas garsiausių pasau‑ lio violončelės meistrų Davidas Geringas. Maestro į Kazlų Rūdą atvyko neatsitiktinai, jį atvedė pagarba ir meilė M. K. Čiurlionio menų mokykloje teorinius daly‑ kus dėsčiusiam mokytojui, o vė‑ liau bičiuliui Rimvydui Žigaičiui. Aplankę gimtąjį kompozi‑ toriaus namą, Maestro drauge su jį lydėjusia Audrone Žigai‑ tyte-Nekrošiene sustojo prie bažnyčios, kurioje, pavaduoda‑ mas susirgusį vargonininką tėtį Aleksandrą Žigaitį, muziko kelią pradėjo keturiolikmetis Rimvy‑ das. A. Žigaitytė atkreipė dė‑ mesį ir į namą miesto aikštėje, kuriame buvo prosenelio par‑ duotuvė – būtent čia tėvams talkinančią Anelę nusižiūrėjo miestelio vargonininkas Alek‑ sandras Žigaitis.


Improvizuotas Davido Geringo koncertas užbūrė vaikus

Regis, vienas susidomėjęs violončele jau tikrai yra

Autografai

Svečias nustebo atpažinęs nuotraukose matytą savo gimi‑ nių namą. Prisipažino, kad va‑ žiuodamas į Kazlų Rūdą tikėję‑

D. Geringas su mokyklos pedagogais prie R. Žigaičio pano

sis jį susirasti, nes būtent čia ne vieną savaitgalį pas giminaičius yra praleidę jo tėvai ir vyriausias brolis, tuo metu gyvenę Kaune. Garbusis svečias susitiko su Kazlų Rūdos meru Mantu Va‑

raška-Pelakausku ir savivaldy‑ bės tarybos nariais. Pasidalinta mintimis apie regionų kultūros galimybes ir problemas, Maes‑ tro Geringas papasakojo apie Europos kraštų patirtis ugdant

jaunimo kultūros ir meno po‑ reikį. Viešnagės kulminacija tapo susitikimas su Kazlų Rūdos Rim‑ vydo Žigaičio menų mokyklos mokiniais ir pedagogais. Kalbas ir svečio atsakymus į klausimus paįvairino improvizuotas kon‑ certas – Maestro paėmė violon‑ čelę ir čia pat pradėjo griežti. Kol kas violončelės klasės mo‑ kykloje nėra, todėl nenuostabu, kad mažiausieji svarstė, ar tai didelis smuikas, ar mažas kon‑ trabosas... Kitą dieną savo ,,Facebook“ paskyroje Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška-Pelakauskas rašė: „Vakar į Kazlų Rūdą, į Rim‑ vydo Žigaičio menų mokyklą, atvyko Maestro Davidas Gerin‑ gas. Vienas geriausių pasaulio violončelės meistrų, dirigentų. Palyginimui – tai tarsi į Palangos oro uostą nusileidęs „Boeing 747“. Arba į Marijampolės sta‑ dioną įžengęs futbolo žvaigždė Cristiano Ronaldo. Pasirodo, yra Maestro giminės pėdsakų Kazlų Rūdoje. Pasistengsime padėti juos paryškinti.“ Meras sakė ne‑ žinantis, ar girdėdami Maestro improvizaciją vaikai tuo metu suvokė likimo dovaną, bet po 10–15 metų nuotraukas ir su‑ sitikimo vaizdo įrašą jie įvertins kaip neįkainojamą relikviją. Kazlų Rūdos menų mokyklos ir „Muzikos barų“ inf.

Davidas Geringas prie R. Žigaičio vaikystės namo

Susitikime su Kazlų Rūdos meru Mantu Varaška (trečias iš kairės) aptartos menų ugdymo ir kultūros sklaidos problemos ne tik Kazlų Rūdoje

Muzikos barai / 123


MISIJA „AŠ ČIA JAUČIUOSI LAIMINGAS...“

Muzikos barai / 124

Davidas Geringas ir Utenos miesto seniūnė Edita Urbonienė prie paminklo Rašės miške, žyminčio Utenos žydų tragedijos vietą

o ji tikrai turi lipti, nes čia – ma‑ mos žemė, galime planuoti ne tik koncertus, bet ir bendrus kultūrinius, edukacinius pro‑ jektus, kurie suteiks dvasinio pasitenkinimo ir jums, ir uteniš‑ kiams“, – kalbėjo A. Katinas. Svarbiausias vizito akcentas –

Davidas Geringas pagrojo Anatolijaus Šenderovo „Raudą“

dijos vietą Rašės miške. Taip pat buvo nuvykta į Eimučio gatvę, kur stovėjo D. Geringo senelių namas, bei prie Vyžuonaičio ežero, šalia kurio buvo įsikūrusi gausi žydų bendruomenė. Utenos rajono savivaldybėje svečiai susitiko su meru Alvydu Katinu. Sujaudintas patirtų įspūdžių,

Susitikimas su Utenos rajono savivaldybės meru Alvydu Katinu

koncertas Utenos meno moky‑ klos Dailės skyriaus salėje, į ku‑ rią norintieji išgirsti pasaulinio garso muzikanto violončelės skambėjimą vos tilpo. Šiltai uteniškių sutiktas D. Geringas pagrojo Anatolijaus Šenderovo „Raudą“, parašytą lietuviškam filmui „Getas“, atliko savo my‑ limo kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho kūrinių. Koncerte pasirodė ir jaunoji violončelininkė Martyna Zaka‑ rauskaitė iš Ukmergės meno mokyklos, po klasikinį kūrinį atliko Utenos meno mokyklos mokinės pianistė Beatričė Bar‑ tusevičiūtė ir smuikininkė Lu‑ krecija Dubravaitė. Tikimės, kad Davido Geringo vizitas Utenoje nesibaigė – grį‑ žimas į mamos gimtinę jam pa‑ liko gilius įspūdžius ir šaknys, įaugusios į Utenos žemę prieš 300 metų, atgijo ir sustiprėjo. Laikraščio „Utenos diena“ inf.

Vytauto RIDIKO ir Audronės NEKROŠIENĖS nuotraukos

Lapkričio 11 d. Utena sulaukė neeilinio svečio: mieste lankėsi pasaulinio garso violončeli‑ ninkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos lau‑ reatas, Lietuvos muzikų sąjun‑ gos garbės narys profesorius Davidas Geringas. Svečią lydė‑ jo Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė ŽigaitytėNekrošienė ir Aukštaitijos var‑ gonų muzikos festivalio direk‑ torė, Utenos meno mokyklos muzikos mokytoja Zita Lukošiū‑ nienė, kurios dėka ir buvo su‑ rengtas garbaus svečio vizitas. Atvykti į Uteną Davidą Gerin‑ gą paskatino viena priežastis. Kokia? Ji paprasta ir kartu ne‑ paprasta: Utena yra D. Geringo mamos gimtinė. Čia gyveno, mirė ir palaidoti mamos tėvai, D. Geringo seneliai Abramas (1880–1938) ir Basia (1888– 1926) Šarfšteinai. Tiesa, seno‑ siose žydų kapinėse Šilinėje palaidotas tik senelis Abramas, močiutės kapas nėra išlikęs, nes ji buvo palaidota kitose žydų kapinėse (Stoties g.), sunaikin‑ tose sovietiniais metais. Minė‑ tose kapinėse Šilinėje palaidoti ir senelio Abramo tėvai bei ne‑ mažai kitų protėvių. D. Geringo mama Chaja ir tėvas Gileris, ki‑ lęs iš Tauragės, palaidoti Izrae‑ lyje. Karo metais dalis mamos giminės išsigelbėjo, nes spėjo pasitraukti į Vakarus, o tie, kurie išvyko į Daugpilį, buvo nužudy‑ ti... Taigi, galima sakyti, kad Da‑ vidas Geringas grįžo namo, ten, kur gyveno jo protėviai, kur savo gyvenimus kūrė ne viena žydų karta. Kaip sakė pats svečias, jo ša‑ knys į Utenos žemę įaugo giliai ir seniai – prieš 300 metų. Atvykęs į Uteną D. Geringas pirmiausia aplankė savo pro‑ tėvių kapus. Lydimas Utenos miesto seniūnės Editos Urbo‑ nienės, svečias nuvyko į seną‑ sias kapines Šilinės miškelyje, kur seniūnės pastangomis buvo rasti D. Geringo mamos giminės kapai, buvusias kapines Stoties gatvėje bei Utenos žydų trage‑

D. Geringas, kalbėdamas su meru, sakė: „Mano mama, žiū‑ rėdama į mus iš viršaus, labai džiaugiasi, kad Utenoje yra taip gerbiamas žydų atminimas. Aš Utenoje jaučiuosi labai laimin‑ gas...“ Meras, pabrėždamas gar‑ baus svečio vizito svarbą Ute‑ nai ir jos žmonėms, sakė, kad šis pirmasis susitikimas turėtų tapti gražios bendrystės pra‑ džia, tad galima pradėti galvoti apie tolesnį glaudų bendradar‑ biavimą, festivalius, koncertus. „Jei prie Utenos lips jūsų širdis,

Davidas Geringas gyrė jaunuosius muzikantus ir jų mokytojus už puikų pasirodymą Utenos meno mokykloje


IN MEMORIAM ALGIRDUI KLOVAI ATMINTI

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Neįvykusio interviu atsakymai

Sveikas, Algeli, kai paskambinai birželio gale, pranešei netikėtą naujieną: su‑ tiktos Audronės buvai paprašytas parašyti žadėtą straipsnelį apie „Sutarą“ į „Muzikos barus“. Sakei, neprisimeni, kada prisižadėjai, bet parašysi. Kokios informacijos aš galėjau Tau duoti, juk pats viską žinai, ir geriau už mane. Net ant pačios pirmosios „Sutaro“ plokštelės puikuojasi Tavo rašyta anotacija. Sutarėme, kad susi‑ dėliosi, ką turi, ką žinai, pamąstysi, ko dar reikėtų, ir po savaitės susitikę pasikalbėsime... Sulaukiau skambučio, bet, deja, ne Tavo, o apie Tave... Atrodo, pusę krūtinės kažkas išplėšė... Negalėjau susitaikyti... Per paskutinę Knygų mugę Muzikos salėje dovanojai dar šil‑ tą savo kompaktą. Ir dabar „Versmės tėkmė“ sukasi mano grotu‑ ve. Jau tą patį vakarą išklausęs, kitą dieną Tau pasakiau – kiek ten muzikos, rimties, meditacijos, improvizacijos, erdvės ir laiko dermės! Klausydamas Tavo sodraus, minkšto smuikelio negali nesigrožėti, kaip jis sliuogia melodijos vingiais, kaip grakščiai fra‑ zuoja paprastutę kelių intervalų slinktį, renka ritminį patalą me‑ lizmais išpuoštai improvizacijai. Kai atrodo, kad norėtųsi dar ko‑ kio sąskambio, erdvės, – jinai ima ir suskamba. Lyg norėtųsi kokio kitokio registro, – ima ir atsiranda būtent tas ir būtent toks. Gal reikėtų stabtelėti, pasigrožėti, pasiklausyti nuvilnijančios garsų lavinos, pasiklausyti pauzės – štai ir ji. Kaip tik ten, kur jos reikia. Taip ir gyvenime, Algeli, Tu visada būdavai ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Kažkaip visada suspėdavai pasakyti, paklausyti, dalyvauti, parašyti, užtat visi Tavęs laukdavo, kviesdavo, prašyda‑ vo. Tu sugebėdavai visus girdėti ir užpildyti tas tuštumas, kurios kartais susiformuodavo. Kalbame apie folkdžiazą – Tavo „Laumių sakmės“ jau įrašytos ir parodytos. Pradedame atrasti romansus – Tu su ratiliokais jau juos išdainavęs... Kaip ir norėtųsi pašokti – Tu jau varai naktišokius, „Griežynės“ vakarus ir nenustygsti ne‑ pagrojęs su Japonijos artistais tuomečiame Sereikiškių parke ar „Arinuškos“ romansų programose... Kad ir kur būtum – Skagene, Budapešte, Strasbūre, Birštone ar Šiauliuose, pamatęs kaimo mu‑ zikantą negali nusėdėti jo nepakalbinęs, kartu nepagrojęs. Atme‑ nu, kaip Kardife, WOMEX´o parodoje, į Lietuvos stendą atitempei keltų arfą, paskui kurią iškilmingai įžengęs airis arfininkas čia pat surengė koncertą Tavo gimtadienio proga... Tu pasižymėjai nepaprasta erudicija ir tik rimtam kūrėjui duota nuojauta, smalsumu ir supratingumu. Tu žinojai, kas yra pauzė, kas yra niuansas, frazavimas, kvėpavimas, dinamika, ir visa tai su‑ gebėdavai paversti tokiu pat jautriu bendravimu su žmonėmis. Kadaise per festivalį „Skamba skamba kankliai“ buvo sugalvota surengti pašto ženklų su liaudies muzikos instrumentais parodą.

Tu iškart pridėjai didelę dalį, juos rinkai lyg žinodamas, kad kada nors prireiks. Tu domėjaisi viskuo, kuo įmanoma, pradedant paš‑ to ženklais, plokštelėmis, muzikos instrumentais, natomis, džia‑ zo sekcijos vakarais-susitikimais tuomečiuose Meno darbuotojų rūmuose, Velso sostinėje naktimis mirkei ir atlupinėjai etiketes nuo alaus butelių, nes toks prietranka Fokas tas etiketes renka... Net vaikystės laikų nuotraukose, rodytose atsisveikinimo su Ta‑ vimi dieną, Tavo spindinčiose akyse buvo matyti ypatingas švy‑ tėjimas, nepažabojamas smalsumas, noras būti ir gyventi. Tavo gyvenimas ir tekėjo tarp gražių jaunų žmonių, suprantančių dai‑ ną, muziką, šokį. Visada supratusių tai, dėl ko žmonės dainuoja ir gyvena. Ir Tau, Algeli, grojo Povilas, Vytautas, gražiai ir jautriai dainavo solistai, griežė ansambliai, raudojo ką tik Alberto paga‑ mintos Tau skirtos kanklės, giedojo buvę ratiliokai, vydraginiai, kalbėjo kunigas Vytautas, Vida, Arūnas, Zita, Arvydas, Daiva ir daug kitų, ir viskas vyko su tokiu skausmu, kad Tu negali prisidė‑ ti, jog ne vienam spaudė širdį ir gerklę. Linas, bandydamas Tavo opusų įrašais raminti mūsų sielas, patvirtino – kiek puikios, įvai‑ rios, Tavo iškentėtos muzikos sukaupta archyvuose... O dabar: „... oi noriu noriu, aš miegelio noriu...“ Žinai, naktį prieš Tave palydint sapnavau sapną: Nacionali‑ nis liaudies kultūros centras Bernardinų sode įrengė folkloro žvaigždžių taką, kurį puošia (ne, ne Holivudo plytelės) lietuviški koplytstulpiai. Jie tokie gražūs, tokie skirtingi ir kiekvienas de‑ dikuotas kuriam nors tautosakos pateikėjui, tyrinėtojui, atlikėjui. Ten jų buvo tiek daug, kad negalėjau apeiti. Tik atmenu, kad Tau skirtas buvo labai labai gražus. Dar sapnavau, kad vaikštau po Vingio parką, o ten tokios didelės stebulės – papuoštos, apkaus‑ tytos variu ir ant jų išrašyta, kada kokia Dainų šventė vyko, kas dirigavo, kas dalyvavo, kokias ir kieno dainas dainavo. Viską ten gali sužinoti. O tos stebulės tokios didelės ir tvirtos kaip Lietuva, kaip mūsų dainos... Žinai, Algeli, Tu visada buvai linksmas, sąmojingas ir kaip tikras Folkloro vaikas neieškojai žodžio kišenėje. Tikiuosi, kad ir Ten li‑ kai toks. Nutiko taip, kad skubėdamas pamiršai savo smuikelį. O ir mes, tokie sutrikę ir išsigandę, pamiršome Tau jį įdėti. Tikriausiai ir Danguje su angelais norėsi pagroti... Labai gaila, bet nežinau, kokia kurjerių tarnyba užsiima gabenimu į tą pusę... Jei sužinosi, parašyk SMS, pasiųsime, kad Tu matydamas, kaip čia Tavęs trūks‑ ta, galėtum bent iš Dangaus mus palinksminti. Na, o jei vis dėlto prireiktų to interviu, dėl kurio tarėmės, tai nesikuklink, bet kada paskambink... Antanas FOKAS – Algirdui KLOVAI Vilnius, 2021-ųjų liepa

Algirdas Klova ir Antanas Fokas, 2018 m.

Muzikos barai / 125


IN MEMORIAM IRENA JASIŪNAITĖ (1925–2021)

Lapkričio 15-osios rytą, eidama devyniasdešimt septintuosius me‑ tus, mirė Lietuvos operos primado‑ na mecosopranas Irena Jasiūnaitė. Opera visada buvo didžioji Ire‑ nos Jasiūnaitės gyvenimo meilė. Savo dienoraštyje solistė yra ra‑ šiusi: „Aš dar esu su tavimi, mano vienintele, mano tikroji gyvenimo meile – opera. Tik tu manęs nenu‑ vylei, tik tu manyje žadinai išskir‑ tinį džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis.“ Tik ką, spalio 29-ąją, minėjome 96-ąjį Irenos Jasiūnaitės gimta‑ dienį. Pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdau paskambinusi vyriausiai mūsų senjorei, buvo: „Tu neįsivaizduoji, kaip noriu gyventi...“ Optimistė, kaip visuomet. Linksma. Tik pokalbiui įpusėjus prasi‑ tarė – sergu... Norėdama pralinksminti mūsų garsiąją Karmen, pradėjau žaidi‑ mą: skaičiau fragmentus iš trijų jai skirtų eilėraščių, specialiai ne‑ silaikydama posmų nuoseklumo, o ji čia pat linksmai vardino eilių autorius. Ir pokalbio pabaigoje tradiciškai tarstelėjo: „Tau viskas seksis. Juk tu žinai – aš burtininkė... Kaip pasakau, taip ir būna!“ *** Irena Jasiūnaitė gimė 1925 m. Rokiškyje. Studijavo Vilniuje – 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Trumpai padainavusi Kauno muziki‑ niame teatre, 1953 m. tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, čia dirbo iki 1985-ųjų. Per 35 metus I. Jasiūnaitė, turėjusi gražų, skambų balsą, neeilinių artistinių gabumų ir puikią išvaizdą, sukūrė 58 vaidmenis. Ryškiau‑ sias iš jų – Karmen, scenoje atliktas per 100 kartų. „Karmen yra myli‑ miausias mano vaidmuo, – yra sakiusi solistė. – Šimtąkart dainavau, šimtąkart mylėjau, šimtąkart miriau. Karmen nesuvaidinsi – arba esi, arba nesi. Riba – kaip peilio ašmenys. Jei gaivalo savy neturi, koncepcijos negelbės. Bus arba vulgaru, arba be druskos.“ Kipras Petrauskas, atsisveikindamas su scena, paskutiniam spektakliui sa‑ vąja Karmen pasirinko jaunutę Ireną Jasiūnaitę. Solistė labai mėgo dainuoti Zybelį Ch. Gounod „Fauste“, išskirtinis jai buvo Martos vaidmuo E. d´Albert´o „Slėnyje“, kaip ir Eboli, Am‑ neris, Flora G. Verdi operose „Don Karlas“, „Aida“, „Traviata“, Liubaša N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“, Končakovna A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, Olga, Polina, Grafienė P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“, Santuca P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“, Perikola J. Offenbacho to paties pavadinimo ope‑ retėje, Malika L. Delibes´o operoje „Lakmė“. Dainavo ir lietuviškose operose: Mirtą V. Klovos „Pilėnuose“, Vaivą to paties kompozitoriaus operoje „Vaiva“, Ievutę B. Dvariono operoje „Dalia“, Mariją V. Palta‑ navičiaus „Kryžkelėje“, Laumę J. Juozapaičio „Marių paukštėje“ ir kt. „Visiems I. Jasiūnaitės sukurtiems vaidmenims būdinga didžiulė įtaiga, savita interpretacija, spalvingumas, jausmų tikrumas. Ji savo pavyzdžiu teigė operos solistą lygiavertį dramos aktoriui. Kaip iš‑ bėgo į sceną dailiu, muzikaliai ir prasmingai dainuojančiu Zybeliu, taip ir bėgo per tris dešimtmečius aukštuoju operos solisto takeliu. Audringai bėgo, paklusdama savo turtingos kūrybinės prigimties balsui, galingam temperamentui, intuicijai. Raiškų, jausmingą dai‑ navimą laikydama svarbesniu už vokalo technikos subtilybes, tikrą išgyvenimą – už tobulai kartojamą schemą, sukurdama ano meto

Muzikos barai / 126

teatre savitą romantiškos solistės-artistės tipą. Jos didieji tragedi‑ niai, dramatiniai vaidmenys – Karmen, Eboli, Marta, Amneris, Mir‑ ta, o ir mažieji lyriniai, komiškieji išsiskyrė rafinuotu vokalo spalvų niuansavimu, impulsyvia vaidyba, gyvos emocijos tiesa. Jie įamžinti teatro istorijoje ir žmonių atmintyje. Tokių artistų nebūna daug ir nebūna dažnai“, – rašė muzikologė Jūratė Vyliūtė. Irena Jasiūnaitė yra dainavusi Rygoje, Taline, Minske, Varšuvo‑ je, koncertuodavo daugelyje tuometės Sovietų Sąjungos miestų. Labai mėgdavo dainuoti Vakarų Europos klasikų kūrinius, rusų kompozitorių romansus. Lietuvos radijuje solistė yra įrašiusi pluoš‑ tą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, aukštaitei, gimusiai ir augusiai Rokiškyje, buvo labai brangios. Įstabus Irenos Jasiūnaitės talentas ir kūryba buvo įvertinti. 1964 m. jai buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios artistės vardas, 1985 m. – liaudies artistės vardas. 2000 m. gimtasis Rokiškis ją iš‑ rinko Rokiškio krašto garbės piliete. Paskutinis pagarbos ir dėkin‑ gumo solistei ženklas – 2020 m. ji paskelbta LNOBT garbės soliste emerite. Apie dainininkę yra išleistos dvi knygos: Jūratės Vyliūtės „Carmen dienoraščiai. Irena Jasiūnaitė gyvenime ir scenoje“ (2005) ir Petro Blaževičiaus „Operos ir meilės glėbyje. Irenos Jasiūnaitės prisiminimai“ (2015). Irena Jasiūnaitė visada buvo pasirengusi visus įtikinėti, kad opera yra aukščiausia teatro išraiška. „Bet tik tuomet, kai operos artistai turi gerą vokalą ir yra talentingi aktoriai... Kai atėjau į Operos teatrą, čia dirbo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, kiti. Juose buvo tarsi susilieję du talentai: dainuoti ir vaidinti. Aš supratau, kas yra operos artistas – būtent šių dviejų talentų sintezė. Vėliau supratau, kad ir man Dievas buvo dosnus šių dovanų.“ Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, operos solistė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, buvo susijusi ir su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims su‑ teikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Kristina Sabaliauskaitė apie ją yra rašiusi: „Irena Jasiūnaitė buvo savo meto mados ikona, menininkų mūza, kurią galima pavadinti lietuviškąja Maria Callas. Ne tik pavergiančia scenoje, kuriančia anuometinės mados tenden‑ cijas, bet ir audrinančia kūrėjų vaizduotę – tokių kaip Vytautas Blo‑ žė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Antanas Venclova...“ Operos solistės gyvenimas baigėsi. Bet liko gyva legenda, gyvas Irenos Jasiūnaitės balsas, skambantis įrašuose ir jį girdėjusiųjų at‑ mintyje. Teskamba jos nuostabus mecosopranas ir Dievo garbei Anapilyje. Audronė NEKROŠIENĖ

Dvi Karmensitos – Ieva Prudnikovaitė su 95-uoju gimtadieniu pasveikino Ireną Jasiūnaitę


JUOZAS SLANKAUSKAS (1932–2021)

Jau daug metų Nacionalinės filhar‑ monijos salėje matydavau du muzikus, kurie, nors ir atitolę nuo tiesioginės profesijos ir pedagoginės veiklos, gy‑ veno muzika. Tai klarnetininkas Algir‑ das Budrys ir fagotininkas Juozas Slan‑ kauskas. Pasigedusi pastarojo, maniau – pandemija uždarė namuose. Deja... Su didžia pagarba lenkiame galvas prieš rugsėjo 14 dieną išėjusį puikų fa‑ gotininką, pedagogą, aktyvų Lietuvos muzikų sąjungos narį, žmogų, visa esy‑ be pasišventusį muzikai. J. Slankauskas – vienas tų vyresnės kartos muzikantų, kurie nuėjo netrum‑ pą Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro brandos kelią. O norėjo būti dainininku! Gražų tenorą turėjo tėvas, muzikai labai gabi buvo mama. Vaikai dainuodavo ir namuose, ir kaimo susi‑ būrimuose, ir bažnyčios chore, ir mo‑ kykloje. Sesuo Teklė tapo profesionalia dainininke, Operos teatre atlikdavo dramatinio soprano partijas, vėliau buvo Filharmonijos solistė. Teklė su broliu Juozu iš Marijam‑ polės apskrities Vaiponiškės kaimo išvažiavo į Kauną mo‑ kytis dainuoti. Tačiau Juozas buvo per jaunas, tad Kazys Paulauskas, Kauno konser‑ vatorijos direktorius, muzika‑ liam berniukui pasiūlė pūsti tokį visai nepažįstamą instru‑ mentą – fagotą. Taip ir įstojo į Kauno J. Gruodžio mokyklą, K. Paulausko klasę, pas jį jau Vilniuje 1956 m. baigė Lietu‑ vos konservatoriją. Norėjo groti orkestre, bet grėsė paskyrimas į kurį nors

Rusijos miestą. Pokariu daug kur buvo juntama Lietuvos meną gynusio Meno reikalų valdybos viršininko, vėliau kul‑ tūros ministro Juozo Banaičio ranka. Išgelbėjo ir Juozą, paskyrė redakto‑ riauti į Radijo komitetą. 1957-aisiais J. Slankauskas papil‑ dė Radijo komitetui priklausiusį gana prasto lygio simfoninį orkestrą; šis po metų buvo perkeltas į Valstybinę fil‑ harmoniją. Matė visas orkestro trans‑ formacijas, buvo grupės koncertmeis‑ teris. Džiaugėsi muzikalia Margarita Dvarionaite, „nuostabiai dirigavusiu“ Baliu Dvarionu, grojo visą „Juozo Do‑ marko erą“, žavėdavosi atvykstančiais dirigentais, kurie įnešdavo daug vaka‑ rietiško supratimo apie muziką, muzi‑ kavimą, stilistiką. J. Slankauskas ypač mėgo kamerinį muzikavimą. 25 metus buvo Filharmo‑ nijos pučiamųjų instrumentų kvinteto narys, daug koncertavo, gastroliavo ir kitose respublikose. Pirmą kartą buvo atlikta nemažai pas mus iki tol negir‑ dėtų kūrinių pučiamųjų kvintetui, per trisdešimt naujų opusų atsirado ben‑ dradarbiaujant su Lietuvos kompozi‑ toriais. Lietuvos valstybinėje konservatori‑ joje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. J. Slankauskas išugdė daug talentingų fagotininkų: Š. Kačo‑ ną, A. Puplauskį, I. Pazdrazdį, Ž. Smalį ir kt. Profesorius nepriklausė jokioms par‑ tijoms, vertino tik bendrystę su muzi‑ ka, jam buvo suteiktas Meno kūrėjo statusas. Juozas Slankauskas mėgdavo susitikti su kolegomis, aktyviai reikšda‑ vo savo nuomonę apie kultūros vyks‑ mą, džiaugdavosi scenoje girdimomis puikiomis interpretacijomis. Tenebus pamirštas doro, muzikai pa‑ sišventusio žmogaus atminimas. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

IRENA BUDRIŪNIENĖ (1936–2021)

Ateiname į šį pasaulį, nuveikiame darbus, skirtus iš aukščiau, ir grįžtame atgal... Atėjo die‑ na atsisveikinti su choro dirigente ir pedagoge Irena Budriūniene. Studentė Irutė, darbšti, kukli ir paslaugi mer‑ gina, krito į akį prof. Antano Budriūno sūnui Algimantui. Su dideliu jauduliu ji ėjo į marčias profesoriaus šeimoje, bet čia radusi šilumą at‑ siskleidė ir kaip muzikė, ir kaip žmona, motina. Anksti išėjus prof. A. Budriūnui, Irutė pamažu tapo atrama visai šeimai: anytai, vyrui, sūnums ir vėliau anūkams. Vieną kartą su pavydu pa‑ klausiau: „Nejaugi jūs su Algeliu taip niekada ir nebuvote susipykę?“ Irutė atsakė: „Negaliu patikėti, bet tikrai nebuvo nė vieno kartelio.“ Taip jie abu ėjo per gyvenimą, vienas į kitą at‑ siremdami, vienas kitą palaikydami. Kol atėjo lemtinga valanda... Baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Irena Budriūnienė dirbo su buvusio Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – VDU Švietimo akademija) dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ choru, vadovavo kitiems mėgėjų kolektyvams, dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos moky‑ kloje (dabar – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konser‑ vatorija), ugdė jaunąją choro dirigentų kartą. Išėjusi į pensiją, palaikė glaudžius draugiškus ryšius su buvusiais kolegomis ir mokiniais, o šie mylėjo ir gerbė profesionalią ir kūrybišką Mokytoją. Tvarkė prof. A. Budriūno archyvą, jos iniciatyva buvo parengta ir išleista knyga „Mu‑ zikai broliai Budriūnai“. Nuoširdžiai rūpinosi išėjusių draugų atminimu. Kol leido sveikata, abu su vyru giedojo Vilniaus šv. Jono Teologo vienuolyno bažnyčioje. Nesiliovė domėtis Lie‑ tuvos muzikiniu gyvenimu, aktyviai rėmė „Mu‑ zikos barų“ ir Muzikų sąjungos veiklą. Ji viską atsiminė, jos dėmesio visur reikėjo. Lietuvos muzikų ir choro dirigentų šeimą paliko nuoširdus, sąžiningas, kuklus ir atviras žmogus. Nuoširdi užuojauta vyrui Algimantui, sūnums, anūkams ir visiems artimiesiems. O mums, artimiems Irenos Budriūnienės drau‑ gams, liks tuštuma širdyje. Dabar Irutė jau diriguos angelų chorams... Lina JUKONIENĖ

Muzikos barai / 127


MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Sonata PETKIENĖ Choro dirigentė (rugsėjo 20 d.) Ramunė KRYŽAUSKIENĖ Pianistė, LMTA profesorė (rugsėjo 29 d.) Rūta VOSYLIŪTĖ Dainininkė (rugsėjo 30 d.) Algirdas JANUŠEVIČIUS Trimitininkas (spalio 2 d.) Giedrius PRUNSKUS Dainininkas, VDU Muzikos akademijos docentas (spalio 10 d.) Borisas TRAUBAS Smuikininkas (spalio 14 d.)

Gražina SKINDERYTĖ-KURNICKIENĖ Dainininkė (lapkričio 30 d.) Olga ŽOROVA Dainininkė (gruodžio 5 d.) Artūras DAMBRAUSKAS Choro dirigentas (gruodžio 12 d.) Algirdas ŠUMSKIS Choro dirigentas, LMTA Klaipėdos fakulteto docentas (gruodžio 16 d.) Asta KRIKŠČIŪNAITĖ Dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, LMTA profesorė (gruodžio 24 d.) Vygantas ŠILINSKAS Trombonininkas (gruodžio 30 d.)

Artūras ŠILALĖ Smuikininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (spalio 14 d.) Kristina ŽEBRAUSKAITĖ-ŠILEIKIENĖ Akordeonistė (spalio 25 d.) Albina ŠIKŠNIŪTĖ Pianistė, LMTA profesorė (spalio 26 d.) Vaidas VYŠNIAUSKAS (Kristian Benedikt) Dainininkas (lapkričio 6 d.) Arvydas KIRDA Birbynininkas (lapkričio 24 d.) Saulius ŠIAUČIULIS Pianistas, kompozitorius, LMTA Klaipėdos fakulteto profesorius (lapkričio 25 d.)

Muzikos barai / 128

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 9 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 19 000 Eurų

MUZIKOS SVETAINĖJE Sėkmingai veiklą plėtojančioje Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje pasta‑ raisiais mėnesiais įvyko nemažai renginių. Koncertai, susitikimai, meistriškumo pa‑ mokos, edukaciniai užsiėmimai sudomina įvairaus amžiaus publiką. Medijų operą „Tra‑ viata“ pamatė nemažas būrys gimnazistų iš įvairių Lietuvos miestų, o muzikos ir meno mokyklų moksleivius vilioja galimybė pa‑ tiems koncertuoti profesionalų buveinėje. Jauniesiems pianistams ypač smagu skam‑ binti Sauliaus Sondeckio memorialiniu for‑ tepijonu: juk šis instrumentas mena legen‑ dinės Tatjanos Nikolajevos, sesers ir brolio Nakariakovų, Petro Geniušo, Egidijaus Buo‑ žio ir daugelio kitų pianistų, kurie svečiavo‑ si Sondeckių namuose, muzikavimą. Prancūzų muzikos vakarą surengė Vil‑ niaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojų Laimos Domikaitės ir Vaivos Blažienės dainavimo ir fortepi‑ jono klasės mokiniai. Iš Utenos ir Alytaus muzikos mokyklų atvykę mokytojų lydimi moksleiviai ne tik patys koncertavo, bet ir susipažino su medijų opera „Traviata“. Įvy‑ ko net du kanklių muzikos vakarai, juos surengė Vilniaus Karoliniškių muzikos mo‑ kyklos mokytoja Jolanta Babaliauskienė ir LMTA docentė Aistė Bružaitė. Koncerta‑ vo mokytojų Kristinos Zmailaitės ir Vidos Taurinskaitės ugdomi jaunieji dainininkai, „Lyros“ ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklose įvairiais instrumentais groti besimokantys moksleiviai. Ypač įspūdingas buvo mokyto‑ jos Audronės Ruzgienės surengtas vakaras „Kalėdiniai muzikos desertai“. Vaikų pasiro‑ dymą lemdavo kalėdinio meduolio burtai, kuriuose slypėjo ir programos pristatymas, ir palinkėjimai, o vakarą užbaigė nepakar‑ tojamo skanumo tortas, kaip du vandens lašai panašus į pačios mokytojos sumanytą renginio plakatą. Nors ir nedidelė, bet jauki Muzikos sve‑ tainė kviečia dažniau lankytis ir tuos, kurie nori parodyti paruoštas įspūdingas progra‑ mas, ir tuos, kurie mielai koncertų klauso. MB inf.


Muzikos barai / 129


Prenumeruoti galima: Prenumerata.lt AB Lietuvos paštas info@muzikusajunga.lt Prenumeratos kaina metams – 20 Eur Bet kurį leidinio numerį galite užsakyti el. p.: info@muzikusajunga.lt Visi leidiniai: www.muzikusajunga.lt/leidiniai

www.muzikusajunga.lt