__MAIN_TEXT__

Page 1

www.muzikusajunga.lt

2020 Nr. 7-8

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Justina Gringytė

18 p.

Julija Karaliūnaitė 38 p.

Elena Daunytė

40 p.

Šiame numeryje:

„VAIVOS JUOSTA“

Leopoldo Godowsky 150-mečiui 22 p. Numeris su CD


Vladas JAKUBĖNAS

Vaivos juosta I VEIKSMAS I Paveikslas 1. Įžanga. Miško vienuma 2´ 51 2. Pasakiškų būtybių šokis 2´47 3. Miškinis šoka 1´53 1´50 4. Baltųjų laumių šokis 5. Kaimiečių šokis 2´ 41 6. Žaidimas. Šokis II 2´ 42 7. Vaivos ir Straublio duetas 2´31 8. Straublio variacija 1´19 Vaivos variacija 1´33 9. 1´38 10. Scena po šokių 11. Mažojo velniuko šokis 1´53 12. Danguje žaibuoja 0´51 II Paveikslas 13. Perkūno atvykimas 1´26 14. Pasirodo miškinis 0´59 15. Perkūnas skrenda pas Straublį 0´17 16. Perkūno ir Straublio scena 1´18 0´37 17. Perkūnas skrenda pas Vaivą 18. Perkūnas virsta gražiu jaunikaičiu 0´59 19. Nesėkmingas meilinimasis Vaivai 0´47 20. Vaiva audžia 5´34 21. Perkūno piršlybos 0´56 22. Perkūno dovanos 2´15 1´04 23. Vaiva atsisako dovanų 24. Perkūno klasta 0´53 25. Finalas: Vaivos pagrobimas ir skrydis su ja į dangų 5´18

Atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Dirigentas Modestas Pitrėnas. Garso režisieriai Vilius Keras, Aleksandra Suchova Baltic Mobile Recordings, 2014 m. Įrašyta Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Leidėjas Lietuvos muzikų sąjunga. Dailininkas Arvydas Nekrošius. Projekto vadovė Audronė Žigaitytė.

II VEIKSMAS I Paveikslas 26. 27. 28. 29. 30. 31.

Įžanga. Gintaro pilyje Vaiva ilgisi Straublio Perkūno ir Vaivos scena Šokis Vaivai palinksminti (Mažojo velniuko šokis) Bendras visų šokis. Kyla audra Vaiva bėga iš Perkūno karalystės

0´52 2´54 3´10 1´54 1´45 1´17

II Paveikslas 32. Įžanga 0´51 33. Straublys ilgisi Vaivos 1´06 34. Vaivos ir Straublio duetas 4´25 35. Vaiva dovanoja Straubliui juostą 0´51 1´02 36. Vaivos variacija su juosta 37. Perkūnas užklumpa jaunąją porą 1´41 38. Vaivos žūties scena 2´46 39. Danguje nušvinta vaivorykštė (Vaivos reinkarnacijos scena) 2´02 40. Epilogas: Baltųjų laumių šokis 3´45

TT 78´47

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.


2020 LIEPA-RUGPJŪTIS Nr. 7–8 (509–510) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotraukos

Turinys CD TEMA Irena Skomskienė Vlado Jakubėno baletas „Vaivos juosta“ / 2 p. Marius Baranauskas Apie Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ orkestruotę / 12 p. Rita Nomicaitė Vlado Jakubėno kūrinių leidyba / 12 p.

FESTIVALIAI Laima Jonušienė Žalsvųjų kaukių metas / 14 p.

CHORO MAGIJA Aleksandras Šidlauskas Chorvedys iš Kretingos / 44 p.

NAUJI LEIDINIAI Iliuzinis jauno kulinaro pasaulis – naujoje Arturo Bumšteino vinilinėje plokštelėje / 46 p.

KULTŪROS POLITIKA Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Kultūros politika ir politika per kultūrą / 52 p.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Rūta Giniūnaitė Justina Gringytė: „Geriau jau 10 tylinčių žmonių nei tuščia salė“ / 18 p.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt

Rūta Giniūnaitė „Midsummer Vilnius“ atidarytas Monikos Liu melodijomis / 31 p.

Krescencijus Stoškus Apie Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą. Informacija, pastabos, pataisos ir siūlymai / 55 p.

Kristina Ivanauskaitė-Čiurilienė VIII M. K. Čiurlionio muzikos festivalis Palangoje / 32 p.

Giedrius Kuprevičius Ar didelė Lietuva mažame pasaulyje? / 56 p.

Silvija Bielskienė XIX Semeliškių festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“ / 33 p.

Vėjūna Žalalytė Kaip kultūros paslaugas priartinti prie žmogaus / 57 p.

Edita Liandsbergienė Vasariškas „Baroko pavasaris Biržuose“ / 34 p.

Tomas Bakučionis Kultūros politika ir strategija. Investicijos į infrastruktūrą: kas ir kaip / 58 p.

DIDŽIOJI SALĖ

MUZIKOS ANATOMIJA

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Jubiliejinio sezono pradžiai – „Lietuviai“ / 36 p.

Audrius Blažiūnas Naujas ar senas, restauruotas ar originalus, akustinis ar elektrinis? / 62 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Susipažinkime: Jūratė Švedaitė-Waller / 37 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

CD tema: Vlado Jakubėno baletas „VAIVOS JUOSTA“

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

IŠ PRAEITIES

Muzikos svetainėje nuo šiol skambės Sauliaus Sondeckio fortepijonas / 64 p.

Leonidas Melnikas Lietuvoje prasidėjęs kelias į šlovę / 22 p. Leopoldo Godowsky 150-mečiui

PAŽINTIS Julija Andrejeva Tarp muzikos sklaidos ir pedagogikos / 28 p. Pokalbis su muzikologe Laimute Ligeikaite

Ieva Kananavičiūtė Julija Karaliūnaitė: „Dainuodamas turi turėti dramblio odą ir drugelio širdį“ / 38 p.

ATEINAME Ieva Kananavičiūtė Elena Daunytė: „Muzikavimas su seserimis – bendros emocijos ir jausmo skrydis“ / 40 p.

SUKAKTYS Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Jautęs gyvenimo skonį / 48 p. Kompozitoriaus Vytauto Laurušo 90-mečiui

IN MEMORIAM Rūta Giniūnaitė Krzystofas Pendereckis: genijus, aplenkęs laiką / 50 p.

Muzikos barai / 1


CD TEMA

Vlado Jakubėno baletas „Vaivos juosta“ 1942–1943 m., siaučiant Antrojo pasaulinio karo audrai, į Kauno Valstybės teatro programą buvo nutarta įrašyti kompozitoriaus Vlado Jakubėno baletą „Vaivos juosta“. Bet premjeros teko laukti... septynis dešimtmečius. 2014 m. gruodžio 4 d. Vilniaus J. Basanavičiaus gatvės senojoje Operos ir baleto teatro scenoje Baltijos baleto jaunųjų šokėjų trupė (choreografė Marija Simona Šimulynaitė) pirmą kartą parodė vieną pirmųjų prieškario Lietuvoje sukurtų baletų – kompozitoriaus Vlado Jakubėno „Vaivos juostą“. Muziką įrašė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas – Modestas Pitrėnas. Ilgai lauktas spektaklis, nuėjęs sunkų ir įspūdingą kelią, ne kartą žuvęs karo liepsnose, blaškytas tremties bangų, lyg feniksas pakilo iš pelenų ir tapo išskirtiniu tautinės dvasios muzikos ir scenos kūriniu. Tai ištrauka iš šiais metais pasirodžiusios ilgametės Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos Vilniuje pirmininkės Irenos Skomskienės (1937–2016) knygos „Dangaus arka glosto žemę“. Knyga praėjus ketveriems metams po autorės mirties išleista jos vyro, ilgamečio draugijos nario Juozo Skomskio pastangomis ir Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos rūpesčiu. V.  Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ pastatymas praėjus 70 metų po baleto sukūrimo buvo bene didžiausias Irenos Skomskienės vadovautos draugijos darbas, kuriam ji pati atidavė daug jėgų, sveikatos ir laiko. Nors „Vaivos juosta“ buvo parodyta vienintelį kartą dabartinio Rusų dramos teatro scenoje, tačiau 2014 m. gruodžio 4-oji lietuvių muzikos ir baleto istorijoje visiems laikams įrašyta kaip V.  Jakubėno baleto premjeros data. Be to, buvo padarytas ir išleistas baleto muzikos, orkestruotos kompozitoriaus Mariaus Baranausko ir įgrotos Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, įrašas. Parengtas ir baleto „Vaivos juosta“ DVD, tad visi norintieji gali išvysti Baltijos baleto teatro sukurtą ir įgyvendintą pastatymą. V. Jakubėno „Vaivos juosta“ yra neabejotinas lietuviškosios XX a. baleto klasikos šedevras, vertas galbūt net ne vieno naujo pastatymo. Jų laukdami, dar kartą prisiminkime kūrinį, o kai kam tai galbūt bus pirmoji pažintis su šiuo baletu. Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija Vilniuje

Muzikos barai / 2

BALTIJOS BALETO TEATRAS KOMPOZITORIAUS VLADO JAKUBĖNO DRAUGIJA „VAIVOS JUOSTA“ Muzika VLADO JAKUBĖNO V. Krėvės-Mickevičiaus mitinės sakmės „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ (1920) motyvais Orkestruotės autorius Marius Baranauskas Choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė Choreografės asistentė Laura Radzevičiūtė Kostiumų dailininkė Dalia Šivickienė Videoprojekcijų autorius Mantas Bardauskas Šviesų dailininkas Tadas Valeika Premjera 2014 m. gruodžio 4 d. VAIDMENYS IR ATLIKĖJAI Vaiva – Grytė Dirmaitė, Kristina Tarasevičiūtė Straublys – Andrius Butkys Perkūnas – Žilvinas Beniuševičius Velnias – Naglis Bierancas Miškinis – Mantas Černeckas Miško laumės, baltosios laumės, joninių šventės dalyviai, perkūno palyda ir jo namų gyventojai – Mantas Černeckas, Yuhi Yonekura, Irina Nazarenko, Agnė Steponkevičiūtė, Kristina Tarasevičiūtė, Viktorija Naumova, Vesta Gineitytė, Karolina Matačiūnaitė, Adam Czaplis, Neringa Česaitytė


maža valstybė, bet galime kurti kad ir nedidelę, bet savą kultūrą, kurios jėga yra Lietuvos savitumas“, – rašė jis „Lietuvos aide“ 1934 m. lapkričio 20 d. Tai paliudija ir pirmieji bei paskutiniai Lietuvoje sukurti kūriniai: pjesės fortepijonui „Iš pasakų krašto“, „Legenda“ (sukurtos 1926–1927 m. dar besimokant Rygos konservatorijoje), „Pasaka“ (1943, Kaunas), Simfonija Nr. 3 (1942, Kaunas). Didžiulį pasisekimą turėjo chorinės dainos, kurias mielai įtraukdavo į savo repertuarus to meto chorvedžiai Nikodemas Martinonis, Antanas Makačinas, Klemen-

Ištraukos iš Irenos Skomskienės knygos „Dangaus arka glosto žemę“

IŠTIKIMYBĖ TAUTOS KULTŪRAI

Vladas Jakubėnas (1904, Biržai – 1976, Čikaga) priklauso trečiajai lietuvių kompozitorių bangai – modernistams, kurie savo kūrybinį kelią pradėjo ir brandino Nepriklausomoje Lietuvoje. Kūrybinę karjerą pradėjęs 1928 m. Kaune kaip koncertuojantis pianistas, atliekantis lietuvių muzikos klasikų ir savo kūrinius, studijavo Rygoje, vėliau tobulinosi Vokietijoje, gilindamas kompozicijos žinias pas to meto garsenybę kompozitorių neoromantiką profesorių Franzą Schrekerį. Grįžęs į Kauną (1932), V. Jakubėnas labai greitai pagarsėjo įvairiapusiu talentu – ne tik kaip kompozitorius, puikus pianistas, bet ir kaip pedagogas, visuomenės veikėjas, muzikos kritikas, koncertų organizatorius bei vienas iš Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos narių, atstovaudamas tautinės kūrybos mokyklai. Vladas Jakubėnas buvo įsitikinęs, kad žmonijos atmintyje tauta išlieka visų pirma dėl savo kūrybos, kultūros vertybių sklaidos. Šią poziciją subrandino jo asmeninė patirtis ir sąsajos su liaudies kūryba. „Esame

Kompozitorius Vladas Jakubėnas

sas Griauzdė, Konradas Kaveckas. Kamerinės muzikos kūriniai išgarsino V. Jakubėną, jam dar studijuojant Berlyne (1928–1932). Ten pirmiausia buvo atlikta Melodija legenda smuikui ir fortepijonui, Styginių kvartetas, Preliudas ir trilypė fuga. Simfoniją Nr. 1 dirigavo F.  Schrekeris. Įdomu, kad 1940–1941 m. per sovietinę meno dekadą Maskvoje V. Jakubėno Preliudas ir trilypė fuga pateko į repertuarą. Bet į Maskvą išsiųsta partitūra dingo. Iki 2001 m. nieko nežinota apie šį kūrinį. Ir štai staigmena: prof. Donatui Katkui vokiečių smuikininkas Kolja Lessingas įteikė „kažką iš lietuvių prieškarinės muzikos“. Tai buvo tas dingęs V. Jakubėno Preliudas ir trilypė fuga. Jį 2002 m. „Muzikos rudens“ programoje atliko prof. D.  Katkaus diriguojamas Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Ypatingą vietą Vlado Jakubėno kūryboje užima baleto „Vaivos juosta“ muzika (1939–1943). Iškentus sovietinį 1940-ųjų antplūdį, 1941 m. birželis atnešė kitą košmarą – fašistinę okupaciją. V.  Jakubėno baleto premjera pagal sutartį su Valstybės teatru, vokiečių administracijai pritarus, būtų įvykusi 1943 m., jeigu baleto dirigentas, kompozitoriaus bičiulis ir jaunystės draugas Leiba Hofmekleris nebūtų patekęs į žydų getą. Ir čia prasidėjo „Vaivorykštės“, jau gavusios „Vaivos

Irena Skomskienė su išleistu Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ klavyru

juostos“ vardą, didžioji viltis bei skaudi nelaimė. Kompozitorius kaip

Muzikos barai / 3


CD TEMA aukso fondą įrašytas baletas „Vaivos juosta“, su kuriuo jis nesiskyrė visą gyvenimą, pelno ypatingą vietą. Panašu, kad Vladas Jakubėnas buvo tiesiog susitapatinęs su savo kūriniu simboliškai: baleto pavadinimo pirmosios raidės sutampa su autoriaus monograma (VJ). Tai šventa ir brangi jo gyvenimo dalis.

„VAIVOS JUOSTA“. IŠTAKOS IR DARBŲ RATAS

Mintis sukurti tautinį baletą Vladui Jakubėnui subrendo 1933 m., kai spaudoje kilo diskusija: kodėl iki šiol neturime nacionalinio baleto. Polemizavo ne tik menininkai, bet ir kitų profesijų entuziastai. Visi kaltino Valstybės teatrą. Leipcigo konservatorijos auklėtinis Kazimieras Viktoras Baltųjų laumių šokis iš baletinės scenos „Gintaro pilyje“. Baleto rankraščio fragmentas

įmanydamas stengėsi padėti geto kaliniui. Gelbėdamas Leibą Hofmeklerį nuo sunkaus fizinio darbo, įtikino gestapo vadovus leisti jam perrašinėti baleto „Vaivos juosta“ partitūrą. Leidimas buvo gautas. Bet 1941 m. rugpjūtį gete kilo gaisras, ir liepsnose žuvo ne tik perrašinėtojas, bet ir visa baleto partitūra. V. Jakubėną ištiko triguba netektis: ir bičiulio, ir kūrinio, ir dirigento, kuris buvo jau detaliai susipažinęs su „Vaivos juostos“ muzikine dramaturgija. Pasak Valterio Banaičio, V.  Jakubėnas iki 1943 m. iš atminties atkūrė savo baleto fortepijoninį klavyrą, bet instrumentuoti jo nesuspėjo: užklupus antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. baleto autoriai, sukūrę tokį įstabų Vaivos paveikslą, pasitraukė iš Tėvynės.

PO SVETIMU DANGUM

JAV pasinėręs į pedagoginį, koncertinį gyvenimą, lietuvybės puoselėjimo rūpesčių sūkurį, atsidėjęs orkestrinės, fortepijoninės muzikos, dainų aranžavimo kūrybai, neturėdamas galimybių ir poreikio iš esmės imtis nebaigtų baleto muzikos darbų, kompozitorius vis dėlto nepamiršo „Vaivos juostos“. Baleto muzikos pagrindu jis sukūrė siuitą „Miško šventė“ (Čikaga, 1952–1954). Kaip koncertinis kūrinys ši orkestrinė siuita ne

Muzikos barai / 4

kartą buvo atlikta JAV. „It happens often, not only to you“ – ant „Miško šventės“ partitūros užrašė garsiausio Čikagoje simfoninio orkestro (įsteigto Fritzo Reinerio) muzikantai 1954 m., dėkodami Vladui Jakubėnui už kūrybinį džiaugsmą, atliekant lietuvišką kūrinį. Po to dar daug „Miško šventės“ koncertų įvyko įvairiuose JAV miestuose. Šį kūrinį yra dirigavę pasaulinio garso dirigentai – Nikolajus Malko, Igoris Markevičius, taip pat lietuviai Jeronimas Kačinskas, Vytautas Marijošius, Alvydas Vasaitis, Balys Dvarionas ir pats autorius. Tokia pat šlovė lydi ir V. Jakubėno „Mažojo velniuko šokį“, į baletą įtrauktą kaip gėrio priešpriešą griaunamųjų jėgų stichijai (Perkūnui). (De Paulo universiteto skelbtame moderniosios fortepijoninės muzikos konkurse V.  Jakubėnas už „Mažojo velniuko šokį“ pelnė premiją). Išeidamas Amžinybėn 1976 m., V. Jakubėnas paliko stambios formos kūrinio pagal V.  Mykolaičio-Putino eiles „Mes norime laisvę šlovint“ eskizus. Tai liudija, kaip ištikimai, nepalūžęs dvasia, kompozitorius laukė naujų istorinių posūkių savo Tėvynėje. Ta mintis sustingo ir jo kapo memorialinės plokštės muzikinėje frazėje: „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ (Bernardas Brazdžionis). Į jo kūrybos

Baltųjų laumių šokis

Banaitis rašė bičiuliui: „Ką gali duoti baletas – šisai imperatorių, carų, kaizerių, sultonų ir šiaip išlepintų despotų ištaigingo gyvenimo nuolatinis palydovas. Lietuvių tauta gyvena daina ir dainoje. Savo originalių šokių ji beveik neturi. Dauguma ligi šiol žinomų šokių yra svetimos kilmės skoliniai.“ („Naujoji Romuva“, 1932 m. gruodžio 11 d.) Tokią nuomonę kritikavo literatūros žurnalas „Skynimai“: „Rodosi ponas Banaitis muzikos mokėsi ne pas Balbieriškio zakristijoną, o ir ne pas kitus saviškius, o kažkur užsieny...“ Vėliau išsiaiškinta, kad tokių pašaipų autorius buvo rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, žurnalo redaktorius. Kaip tik ši polemika ir suartino kompozitorių V. Jakubėną su V. Krėve. Tarp jų netruko užsimegzti kūrybinis dialogas. Kokia yra baleto žanro esmė, V. Jakubėnui parūpo vos grįžus į Lietuvą po studijų Berlyne 1932 m. Jis rašė:


tinį baletą. Prasidėjo libreto paieškos. Folklorinė tematika V. Jakubėną traukė nuo vaikystės. Užaugęs Biržuose, šalia renesansinės pilies griuvėsių, V. Jakubėnas savo meninėje sąmonėje išsaugojo legendų motyvus, kuriuos randame tiek pirmuose jo kūrybos opusuose, tiek brandžiame laikotarpyje. Manome, kad ši trauka susiformavo V.  Jakubėnui dar besimokant Rygos konservatorijoje (1924–1928). Tuo metu ten dėstė latvių nacionalinės muzikos kūrėjų elitas, ir V. Jakubėnui teko garbė būti Jazepo Vytuolo studentu. Jį žavėjo J. Vytuolo kompozicijos folkloro tema: „Šviesos pilis“, „Šv. Jono naktis“, „Vandens šypsena“. Vėliau apie jas V.  Jakubėnas rašys: „Tai lyg kokie mitologiniai pagoniškų laikų giedojimai.“ Rygos teatre prisižiūrėjęs muzikinių kūrinių, parašytų latvių folkloro pagrindu, V.  Jakubėnas giliau pajuto ir lietuviškos tautosakos perspektyvą scenoje. Manome, jog Latvijoje įskiepytas baltų vienybės jausmas, atpažįstamas latvių nacionalinės muzikos veikaluose ir dainose, skatino V.  Jakubėną gilintis į lietuvių tautos istoriją ir tautosaką. O atmosfera, kurią surado tarp latvių

muzikų, leido suvokti Šiaurės Europos tautų kultūrų bendrumus, kuriuos ėmė garbinti vėliau, apsilankęs Kalevalos šalyse. Koncertinių kelionių po Europą metu 1935–1936 m. jis visur suspėdavo pamatyti po keletą muzikinių teatrų pastatymų, kurie plėtė meninį akiratį ir buvo gera patirtis jaunam kompozitoriui. Muzikos kritiko darbas jam taip pat turėjo reikšmės pažįstant sceninius veikalus, todėl, vertindamas Europos tautų nacionalinius kūrinius, jis visada pabrėždavo, kas lemia meninį efektą. Vaidyba, choreografinės figūros, anot jo, kyla iš muzikos. Pajutęs baleto meno evoliuciją lenkų pastatymuose, V. Jakubėnas apeliuoja ir į mūsų baleto trupės vadovų dėmesį naujovėms („Lietuvos aidas“, 1939.05.20). Visus šiuos pastebėjimus apmąstydamas savo 1932–1940 m. recenzijose, V.  Jakubėnas jautėsi pakankamai pasirengęs kurti tautinį baletą. Svarbiausia – libretas. Jo pasirinkimą lėmė Vinco Krėvės-Mickevičiaus meninio žodžio galia. Jo stilizuotas mitas „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ labiausiai atitiko ir žadino V. Jakubėno kūrybinę vaizduotę. Mitinės sakmės Straublys – Andrius Butkys

Martyno ALEKSOS nuotraukos

„Muzikas, eidamas baleto spektaklin, ruošiasi klausytis blogos arba bent jau ne per geriausios muzikos, nes balete jos vaidmuo antraeilis. Iš muzikos reikalaujama ne tiek meninės vertės, kiek paisyti atitinkamų baleto reikalavimų. Joje pirmiausia ieškoma choreografinių galimybių.“ Ši realybė neskatino jaunosios kartos kompozitorių kurti muziką baletui, nors šio žanro poreikis Valstybės teatre augo. Iš negausių šokio meno pastatymų Kaune V. Jakubėnas, būdamas muzikos kritikas, susidarė nuomonę, kad geriausi talentingiausių kompozitorių kūriniai nukenčia jeigu ne nuo choreografijos, tai nuo režisūros. („Lietuvos aidas“, 1932.11.29). Nuo 1936 m. baleto trupėje padvelkė nauji vėjai: vadovu tapo Bronius Kelbauskas. Į talką dar atvyko baletmeisterė Aleksandra Fiodorova iš Rygos. Ji gana originaliai sukūrė baleto sceną Antano Račiūno operai „Trys talismanai“ (1936). Nuo 1937 m. už dirigento pulto baleto spektakliuose atsistojo jaunas kompozitorius Juozas Pakalnis. Panašu, kad nuo to laiko ir V. Jakubėnas, ir J. Pakalnis brandino idėją kurti pilnametražį tau-

Muzikos barai / 5


CD TEMA žanras ir V. Jakubėno individualybės bruožai sutapo, mitologinių veikėjų priartinimas dabarčiai moderniosios muzikos priemonėmis buvo artimas to meto estetiniams reikalavimams. Pagrindinių herojų muzikines charakteristikas V. Jakubėnas įprasmino pasitelkdamas geriausius lietuvių tradicinės muzikos bruožus. Todėl baleto numeriai (Vaivos ir Straublio Adagio iš 1 v. 2 pav. ir finalinės scenos) yra kupini dainingo, poetiško lyrizmo, tyro, palaimingo meilės jausmo. Mitologinės būtybės (laumės, Miškinis, Perkūnas, Velnias) veikia impresionistinių spalvų kupinoje muzikoje. Taigi kontrastinga muzikinė medžiaga duoda daug galimybių kurti ne tik įtemptą muzikinę dramaturgiją, bet ir raiškią choreografiją. Ne šiaip sau V.  Jakubėnas išsirinko neeilinį baleto specialistą rusų choreografą, baletmeisterį Fiodorą Lapuchovą, simfoninio baleto meistrą, pagarsėjusį „Visatos didybės“ pastatymu (1923). V.  Jakubėną žavėjo jo kūrybinė individualybė. Jis buvo prisiskaitęs F. Lapuchovo straipsnių apie šokio evoliuciją, šokio ir vaidybos problemas, o ypač apie muziką: „Šokis turi gimti iš muzikos.“ Ši garsaus baletmeisterio frazė juodu ir suartino. F.  Lapuchovas buvo įsitikinęs, kad choreografai turi studijuoti orkestro partitūras, nes šokio brėžinys turi atspindėti muzikos savybes, instrumentuotės koloritą ir dinamiką. Jis siekė draminę motyvaciją balete pakeisti muzikos jėga (žr. F.  Lapuchovas. „Baletmeisterio keliai“, 1925). Būtent apie tokį choreografą, baletmeisterį statytoją svajojo V. Jakubėnas. Tai liudija Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas dokumentas – Valstybės teatro sutartis, pagal kurią kompozitorius V.  Jakubėnas apsiima sukurti ir instrumentuoti muziką 3 veiksmų 4 paveikslų baletui „Vaivos juosta“ pagal V. Krėvės libretą ir F. Lapuchovo sudarytą planą. Tačiau gimstanti „Vaivos juosta“ nuo pat savo gyvavimo pradžios pateko į problemų sūkurį. Valstybės teatro baleto vadovo B. Kelbausko netenkino V. Krėvės sukurtas literatūrinis Vaivos, tik jaunos, gražios ir gabios audėjos, paveikslas. Medžiagos ieškota nacionalinių mitų

Muzikos barai / 6

kloduose. Ir bičiulystė su Jeilio (JAV) universiteto absolventu astronomu Pauliumi Slavėnu, tapusi reikšmingu posūkiu V. Jakubėno kūrybiniame gyvenime, iš esmės pakeitė baleto fabulą, teikė naujų kūrybinių idėjų kompozitoriui, diktavo kitokią muzikinę dramaturgiją.

KŪRYBINIS DIALOGAS: MOKSLAS, MITAS IR MUZIKA

Kai 1992 m. Vilniuje buvo įkurta Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija, tais metais buvo gauta nepaprasta dovana iš Čikagos: kompozitoriaus sesuo Halina SlavėnienėDilienė atsiuntė V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ rankraštį. Susipažinus su baleto klavyru ir pasigilinus į veikalo libreto dramaturgiįą, buvo galima daryti išvadą, jog su Straublio muzikine charakteristika visiškai galima sutikti kaip su grynai krėviškuoju herojumi – nuostabiu lietuvišku Orfėju, bet Vaivos muzikinė charakteristika, ypač pirmo veiksmo abiejuose paveiksluose, mūsų įsitikinimu, tikrai ne iš Krėvės kūrybos, kur Vaiva yra tik kaimo gražuolė, talentinga audėja, Perkūno pagrobta į žmonas. Baleto herojė – visai kas kita. Tai kosminė būtybė, stebuklas Žemėje. Pirmoji jos dieviška epifanija (pasirodymas Straubliui 1 v. 1 pav.) liudija jos nežemišką santykį su savo atributu. Juosta – vaivorykštė – rodo grynai dangišką jos kilmę ir mitams būdingą hipostazę. Pasirodo, jog tai buvo rezultatas astronomo Pauliaus Slavėno mokslinės įžvalgos apie dangaus šviesulių judėjimą pagal liaudies astronomiją, kurią jis nepaprastai gerbė, brangino ir užrašinėjo nuo pat 1928 m., kai grįžo Lietuvon, baigęs Jeilio (JAV) universitetą. Vėliau gyveno vienoje šeimoje su kompozitoriumi Vladu Jakubėnu, kurio seserį Haliną buvo vedęs. Be abejonės, jaunasis mokslininkas imponavo savo svainiui kompozitoriui, moderniosios muzikos atstovui. Daug kam imlus Vladas Jakubėnas tikriausiai neliko abejingas tokioms įdomioms P.  Slavėno publikacijoms, kaip „Dangaus lituanistika“ ar „Dangaus spinduoliai“ žurnale „Gamta“ (1936–1937). Dėl to manome, jog bū-

tent tie nacionalinės astroarcheologijos pėdsakai, kaip P. Slavėno tyrinėjimų objektas, turėjo tiesioginį poveikį kompozitoriui, ieškojusiam savo tautinio stiliaus. P. Slavėno meilė lietuviškai astroarcheologijai galėjo nukreipti ir kompozitoriaus žvilgsnį į tautos dvasios ieškojimus. Štai mitas apie Saulės šeimą, kurį P.  Slavėnas moksliškai iššifravo. Pasak jo, Saulė turėjo septynias dukteris – planetas: Aušrinę, Vakarinę, lndrają, Vaivorą, Sėliją, Žiezdrę ir Žemę. Trys iš jų gyveno netoli motinos Saulės, o kitos toli keliavo. Čia P.  Slavėnas įžvelgė judėjimo kontrastus tarp artimesnių ir tolimesnių Saulei planetų. O menininką galėjo sudominti tik viena keliautoja – Vaivora. Sekame mito eigą ir pastebime, jog visos Saulės dukros buvo labai darbščios, tik viena Vaivora nieko nemokėjo dirbti, vien žaisti seserų kaspinais, t. y. Saulės spinduliais. Čia ir stabtelkim: Vaivoros (Vaivos) žaismingumą išvertus į meno kalbą reikėtų suvokti kaip kūrybinę prigimtį, o vizualiai – kaip estetinį principą. Tai būtina baleto žanro sąlyga. Šiaip ar taip, mitinis Vaivoros paveikslo patrauklumas menininkui yra magiškas. Panašu, kad taip atrodė ir Vladui Jakubėnui, nes ir tolesnė Vaivoros istorija yra nepaprasta. Gali būti, kad idėjų kaitai pasitarnavo ir P.  Slavėno tyrinėjimai, paskelbti veikale „Erdvės problema dabartiniame moksle“ („Naujoji Romuva“, 1933, Nr. 138–141). Gal ir iš to V. Jakubėnas sukomponavo dvi kontrastines temas balete – akustinę (Straublys) ir vizualiąją erdvinę (Vaiva – Vaivorykštė). Be to, neabejojama, kad ir baleto ansamblinių scenų egzotika yra kurta P.  Slavėno tyrinėjimų apie Mėnulio fazes ir jų kaitą pagrindu. Balete viso to atspindys yra Baltųjų laumių šokis, kuriuo įrėmintas visas baletas (prologas ir epilogas). Mokslininko akimis, tai Mėnulio vaivorykštės, kurios pasirodo tik per pilnatį, kai Mėnulis pasislėpęs už debesies ir lyja. Liūties lašeliai Mėnulio šviesoje atrodo kaip balti lankai, nes čia niekada nebūna raudonos spalvos, netgi lyjant. Tie balti, balzgani lankai virš Mėnulio (miglotosios vaivorykštės), pasak liaudies sakmių, tai laumių šėlsmo


Martyno ALEKSOS nuotraukos

metas, kai jos renkasi prie vandens telkinių ir Mėnulio šviesoje linksminasi. Tada jų dainos ir šokiai turi magišką galią (prasideda vasaros liūčių metas). Prūsų lietuvių mitologijoje tos muzikalios būtybės vadinamos laimėmis arba baltosiomis laumėmis ir priskiriamos aukštesnei fėjų kategorijai – mūzoms, talento ir sėkmės globėjoms. Būtent tokias ir matome V. Jakubėno balete. Manome, kad tai P.  Slavėno kraštotyrinių ekspedicijų Kuršių nerijoje ir Mažojoje Lietuvoje metu surinktų astralinių mitų atgarsis. Kadangi šių lunarinių scenų nėra V.  Krėvės apsakyme, yra pagrindo Baltųjų laumių šokių romantiką priskirti P.  Slavėno tyrinėjimų sričiai ir poveikiui V. Jakubėno kūrybinei vaizduotei. Jo įstabioji Vaiva ir yra viena iš baltųjų laumių – to Saulės dukterų planetų pulko.

KŪRYBOS GALIŲ PAKYLĖJIMAS

Mistinis tautos kodas V. Jakubėno balete yra aukščiausias kūrybos raiškos simbolis. Kaip kūrėjas, jis savitas tuo, kad muzikoje visas dieviškąsias reikšmes geba nukelti į žemę, o žemiškas – sudievinti. Kur slypi V. Krėvės, V. Jakubėno (taip pat ir P. Slavėno) „Vaivos juostos“ – matriarchato laikų sakmės, gimusios pagoniškos Prūsijos lietuvių žemėje, kur buvo ryškus deivės Vaivorykštės kultas, – kūrybinio katarsio mitinė esmė? Žinomame mite apie pasakiško grožio audinį – dangaus deivės Vaivorykštės juostą, svaigulingą dangaus būtybės romaną su Žemės vaikinu, užrūstinusiu panteono vyriausiąjį dievą Perkūną, atnešusį deivės žūtį. Tačiau svarbu, kad Žemės muzikantas nepabūgsta blogio demono ir jo kerštą nugali tobulu menu. O visuotinis ge-

Perkūnas – Žilvinas Beniuševičius

Muzikos barai / 7


CD TEMA dulas dėl nužudytos grožio, gėrio ir meilės deivės skamba lyg moralinis teismas smurtui. Šis mitas ir technikos triumfo epochos visuomenę jaudina savo absoliučiu dvasingumu, moraliniu tyrumu ir amžina metafizine tiesa. Magijos įtaigą liudija tautos meno kūryba. Prie šios bylos prisideda mūsų analizuojamas baletas „Vaivos juosta“, šiandien visu ryškumu iškylantis kaip estetinio prado žmogaus prigimtyje sugestijos. V. Jakubėnui imponavęs Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ originalumas ir modalumo paveldas, jaunam kompozitoriui tapęs svarbia ieškojimų dirva, toliau jį skatino tuos privalumus plėtoti savo kūryboje. Todėl pagrindinių „Vaivos juostos“ herojų charakteristikose aptinkame tiek daug senovinių muzikos dermių atgarsių. Juos kompozitorius modernistas stengiasi sujungti su laikmečio meninės kūrybos arsenalu. Visų baleto veikėjų muzikinės charakteristikos išbaigtos, o finalas priartėja prie garsiausių pasaulio muzikinių dramų. Sujungdamas tradicines ir moderniosios muzikos raiškos priemones, V. Jakubėnas sukūrė tikrai tautišką ir kartu modernų baletą. Šiai išvadai pagrįsti pasitelkėme veikalo muzikinę dramaturgiją, kuri atsiskleidžia įvairiuose scenos lygmenyse (mitas – folkloras – metafizika) ir plėtoja įvairius, skirtingus (likimo, meilės, dievų valios, žmonių aktyvumo ir amžino kūrybiškumo) leitmotyvus. Toks kontrastingas muzikinių temų srautas provokuoja draminio šokio koncepciją. Klavyras liudija, kaip puikiai subalansuotos Vaivos ir Straublio muzikinės charakteristikos. Jų temose ir plėtotėse girdėti poetinių, lyriškų lietuviškų melodijų aidai, dainingos melodijų linijos, turtingas senovinių dermių koloritas, metroniminė įvairovė ir moderni harmoninių junginių dinamika (Adagio iš 1 v. ir 3 v. 2 pav.). Ir kitų herojų muzika gausiai apipinta gamtos fono, kupino dvasingų mitinių būtybių (kordebaletas). Šios scenos imponuoja savo egzotiškumu ir yra įspūdinga „duoklė“ baltojo baleto (ballet blanc) tradicijai. Tai jau minėti Baltųjų laumių šokiai, kurių muzika įrėmina visą baletą,

Muzikos barai / 8

patvirtindama Česlovo Milošo teiginį, kad Lietuva – ištisai mistinė šalis. Muzikinis pirmo veiksmo Adagio ir pirmas Vaivos pasirodymas atitinka mitą, kurį užrašė etnologijos tyrėja Eugenija Šimkūnaitė, o iššifravo astronomas P. Slavėnas, akcentuoja Vaivos atributą – dangiško grožio juostą, kuria ji nusileidžia į Žemę. Būtent tai atitinka ir V.  Jakubėno muzikos impresionistinę stilistiką: akimirkos žavesys, apstulbinantis Straublį Vaivos atributas juosta – ne kaimo mergelės menas, o dieviškumo simbolis, sukurtas kūrybinio katarsio metu. Čia susitinka gėris ir blogis. Vieni baleto veikėjai simbolizuoja meilę, grožį, gėrį, darbštumą, kiti – rūsčią antgamtinę galybę. Šių dviejų pasaulių susidūrimas, pasak muzikologės Onos Juozapaitienės, ir sudaro baleto muzikinės dramaturgijos pagrindą, kur „skaidrus lietuviškas lyrizmas darniai susilieja su subtiliomis impresionistinių harmonijų spalvomis, intonacijų struktūra artima lietuvių liaudies dainoms“. Blogio ir griaunamųjų jėgų simboliai Perkūnas ir Velnias balete tokie įspūdingi, jog choreografai abejojo, ar jie savo ryškumu neužgoš pagrindinių veikėjų. Šaržuodamas jų agresyvumo protrūkius, rašytojas V.  Krėvė savo kūrinyje blogio personažus dažnai vaizdavo su humoro gaida, todėl kompozitoriaus V.  Jakubėno muzika irgi nuspalvinta grotesko motyvais. Pasak prof. Rimanto Janeliausko, Perkūną charakterizuojanti muzika yra kupina chromatikos, disonansų, kampuotos ritmikos. To prisodrinta visa jo blogio sfera. Jau patį pirmąjį Perkūno pasirodymą (1 v.) lydi atšiauri, grubi, pilna aštrių sąskambių muzika. Galingai skamba ekspresyvus, pilnas vidinės jėgos, tonacijos atžvilgiu nepastovus motyvas. Perkūno nežemišką rūstybę ir galybę dar labiau sustiprina taškuotas ritmas ir chromatiniai pasažai. Visa tai muzikai suteikia gyvybingumo ir savotiškos paslapties, o Perkūnui – ryškaus personažo bruožų, anot kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio. Puikus demoniškų jėgų papildas yra folklorinio kipšo scenos muzikinė charakteristika finale. Tempų ir metroritmų įvairovė, gau-

sybė sinkopių ir dinaminių siurprizų sukuria tikrą „peklą“. Ši „velniška“ fortepijoninė baleto muzikos miniatiūra byloja, jog personažas išplaukia iš lietuviškos tautosakos apie velnius. Tuo tarpu pagrindinių herojų (dievų) muzika skamba kaip savita meninė pozicija – kaltinamasis aktas agresijai, smurtui. Derminė muzikos ir moralinė minties atsvara agresyviai jėgai – Miškinio paveikslas („Miškinis šoka“). Šis tūkstantmetis girių valdovas savo filosofiniu ramumu visur sutramdo įsiutusio Perkūno pyktį. Su savo miško svita (laumės, laumžirgiai) Miškinis balansuoja pusiausvyrą tarp gamtos, žmonių ir dievų. Muzikinė miškų karaliaus charakteristika sudaro modernių sąskambių ir sudėtingų metroritmų įvairovę, tuo personažą nuspalvindama šiuolaikiška „diplomato“ tendencija visų pavojų akivaizdoje. Čia kompozitoriui pavyko puikiai sujungti folklorą su moderniosios muzikos raiškos priemonėmis, primenančiomis lietuviškų sutartinių archaiką. Tuo „Vaivos juosta“ pranoksta nacionalinį uždarumą, žadina kūrybines jėgas, žmonijos dvasinį renesansą. Tai tautos nemarumo motyvas. Baleto klavyras, kurtas ant karo slenksčio (1943–1944) ir abiem autoriams – V. Jakubėnui ir V. Krėvei – paliekant Tėvynę, paliktas kaip dovana, tikint, anot Vydūno, kad gyvybingos ir kūrybiškos tautos pavergti negali jokia prievarta.

TĖVYNĖ NEPAMIRŠTA SAVO KŪRĖJŲ

2006 m. gruodžio 13 d. Vilniuje, Teatro, muzikos ir kino muziejuje, įvyko Lietuvos kompozitoriaus impresionisto Vlado Jakubėno mirties 30-ųjų metinių atminimo vakaras, suorganizuotas Vlado Jakubėno bei Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijų. Jį vedė prof. Petras Kunca, pirmasis „Vaivos juostos“ muzikos su B. Dvariono muzikos mokyklos pedagogų kameriniu orkestru dirigentas (2001). Visuomenei akcentuota, ką kompozitorius V.  Jakubėnas davė Lietuvai ir jo vieta lietuvių profesionaliosios muzikos baruose, pabrėžiant


pastangas tradicinio lygio muziką praturtinti tautiškumo ir modernumo sinteze. Vakaro programoje nuskambėjo būtent tokio stiliaus V. Jakubėno kompozicijos, pradedant videojuostoje (JAV) užfiksuotu paties autoriaus komentaru apie savo kūrinius, sukurtus gyvenant Lietuvoje. Gausiai susirinkusią publiką savo atsiminimais apie Vladą Jakubėną sušildė jį asmeniškai pažinoję: biržietė Aleksandra Balčiauskienė, Algirdas Avižienis, Čikagoje lankęs kompozitoriaus fortepijono klasę; prof. Jurgis Dvarionas, prisiminęs viešnagę JAV ir bendravimo su kompozitoriumi valandas. Pagrindinė šio memorialinio vakaro dalis buvo naujo Vlado Jakubėno draugijos leidinio – baleto „Vaivos juosta“ klavyro pristatymas. Jame kalbėta, jog kūrinys, kaip lietuviškos dvasios rezonansas, laiku išgelbėtas iš jau sunkiai beįskaitomo autoriaus rankraščio ir dabarty turi sceninę perspektyvą. Kurtas per abi okupacijas (rusų ir vokiečių) baletas, gaila, nesulaukė savo numatytos premjeros. Tad kodėl šiandien to negali būti. Deja, skeptiškai į tai žiūri net nūdienos nacionalinės premijos laureatas doc. dr. Jonas Bruveris. Pats dirbęs LNOBT, žinąs realybę, bet jos keisti neskatinąs. Spontaniškai kilo ir kitokių nuomonių, kurias meniškai pateisino dvi pianistės, atlikusios keletą fragmentų iš baleto. Prof. Birutė Vainiūnaitė paskambino egzotiškąjį Baltųjų laumių, Miškinio bei finalinius šokius, Vaivos variacijas, Vaivos ir Straublio dueto Adagio, Perkūno ir Straublio konflikto sceną. Pianistė Virginija Daugirdienė koncertinę dalį užbaigė temperamentingu Mažojo velniuko šokiu. Šie baleto fragmentai bylojo, jog tautiškumo ir modernizmo sintezės muzika puikiai perteikia lietuviško mito nemarumą apie amžinąjį kūrybiškumo idėjos švytėjimą. Prisimenant šio baleto prieškarinę kūrybinę grupę ir Leibos Hofmeklerio, turėjusio diriguoti „Vaivos juostą“, tragišką žūtį 1941 m., prof. Markas Petuchauskas papasakojo apie visos Hofmeklerių muzikantų šeimos įnašą į prieškarinės Lietuvos kultūrą, taip pat apie V. Jakubėno pasirinkimą, toleranciją, pagarbą visų

rasių, tautybių ir istorinių patirčių žmonėms. Naujasis leidinys – „Vaivos juostos“ klavyras – atkurtas dėka muzikos profesionalų kruopštaus darbo: smuikininkas Algis Uškevičius ilgai šifravo V. Jakubėno rankraštį ir kompiuteriu perrašė visą baletą, o Sigitas Mickis atliko korektūrą, surado trūkstamus muzikos fragmentus ir parengė spaudai visą klavyrą. Minėtą vakarą papildė puikios Vladui Jakubėnui skirtos Lietuvos radijo programos (autoriai Viktoras Gerulaitis ir Jūratė Mikiškaitė). Straipsnius, reportažus iš šio renginio išspausdino dienraštis „Lietuvos žinios“, kultūros savaitraštis „7 meno dienos“, V.  Jakubėno gimtinės Biržų rajoninė spauda, išeivijos spauda JAV, Kanadoje. Taigi Lietuva pagerbė Vladą Jakubėną, išskyrus Kultūros ministeriją ir LNOBT vadovybę, tebesilaikančią sprendimo, kad „Vaivos juostos“ pastatymas yra „ne mūsų reikalas“, demonstruojant vis gilėjančią prarają tarp meną mylinčios visuomenės ir menui vadovaujančių institucijų „kultūros politikos“.

KADA ATEIS PELNYTOJI LEMTIES VALANDA?..

Kompozitorius Teisutis Makačinas, tuometinis Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos valdybos narys, susipažinęs su „Vaivos juostos“ klavyru, 2004 m. rašė: „Emocinga ir spalvinga, impresionistinio pobūdžio V.  Jakubėno muzika žada būsiant gražų, įspūdingą spektaklį su sąlyga, kad bus sukurta tinkamo meninio lygio, dideliam simfoniniam orkestrui skirta, LNOBT orkestro meninį pajėgumą atitinkanti baleto partitūra. Išlikusi muzikinė medžiaga suteikia tam pagrindo.“ Taigi po septynių dešimtmečių „Vaivos juosta“ imta žadinti iš priverstinio letargo. Pradėtas šio tautinio baleto pirmeivio kelias į pirmąją savo teatro sceną Tėvynėje. Deja, nebuvo lemta laukti lengvos pergalės. Svarstymuose, disputuose patirta visko – ir entuziastingo pritarimo, ir kategoriško bei garsaus abejingumo. Suprantama, siekius žlugdė tai, kad baleto siužete pasirodė per maža lengvos, triukšmingos pramogos, kurios

gviešiamasi visur, kur pažvelgsi... Nuolatiniai baleto meno didžiūnų klausimai daugiausia sukosi apie tai, ar tautos meninės, dvasinės vertybės šiandien bus patrauklios komercinei, pragmatiškai rinkos visuomenei; kam to reikia, kai kultūros prioritetai kiti. Tačiau neilgai trukus jau galėjome pateikti ilgoką sąrašą ryškių Lietuvos kompozitorių, garsių baleto šokėjų, talentingų režisierių, kurie pakviesti rimtai galvojo apie „Vaivos juostos“ pastatymą, jeigu jį primtų jau atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės Nacionalinis operos ir baleto teatras. Sąjūdžio euforijos poveikyje viltingai tikėtasi, kad išeivijos kūrybą Lietuva susigrąžins be kliūčių. 1993 m., tik gavus baleto rankraštį iš V. Jakubėno sesers šeimos Čikagoje, tikėtasi baleto pastatymo perspektyva sudominti visų pirma Kultūros ministeriją. Sulaukta aiškaus atsakymo: „Tegul tuo rūpinasi ponai amerikonai.“ Tai buvo pirmas oficialus „Vaivos juostos“ sutikimas Tėvynėje. Kilus nesutarimams ir ginčams dėl finansinių reikalų, gauta pasiūlymų ieškoti kitų teatrų Lietuvoje – Kaune, Klaipėdoje. Nesėkmingai. Tačiau rankos nenuleistos. Antai 2001 m. Tilžėje susitikusios Mažosios Lietuvos reikalų tarybos konferencijoje JAV Baltų laisvės lygos viceprezidentė Angelė Nelsienė, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Laima Žiobienė su Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos pirmininke tariasi dėl „Vaivos juostos“ klavyro restauravimo rūpesčių. Lietuvoje viešėjęs JAV lazerių šviesų instaliacijų dailininkas Hiro Yamagata sudominamas „Vaivos juostos“ baleto scenos apšvietimo perspektyva. Vilniuje apsilankiusi jauna modernaus baleto šokėja iš Australijos Sally Wicks, gavusi „Vaivos juostą“, panoro sukurti lietuviško baleto scenografiją ir atlikti jame Vaivos vaidmenį. Baleto dekoracijų ir kostiumų eskizus kūrė dailininkė Jūratė Raščinskaitė, kviesti diriguoti Darius Lapinskas (Čikaga) ir Mindaugas Piečaitis (Vilnius). Ieškant lėšų, kreiptasi ir į geros valios tautiečius užsienyje, ir į žinomus labdaros bei paramos, ir į garsiausius verslo, pramogų pasaulio magnatų fondus su daugelio muzikos, meno

Muzikos barai / 9


CD TEMA

Straublys – Andrius Butkys, Vaiva – Grytė Dirmaitė

garsenybių pasirašytais prašymais. Gaila, daugelis vilčių buvo tuščios. Tarp jų ir dėl garsaus Lietuvių kultūros fondo JAV. Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos – visuomeninės, pelno nesiekiančios kultūrinės organizacijos – galimybės buvo ribotos, nes Lietuvos Respublikos įstatymai praktiškai žlugdė veiklą, neatleisdami paramos teikėjų nuo mokesčių. Rėmėjai visuomet klausdavo: „Ar esate atleisti nuo mokesčių? Jeigu ne, tuomet jūsų remti mes negalime.“ Šis užburtas ratas pasirodė neįveikiama tvirtovė. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), įrašęs Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juostos“ pastatymą į savo kūrybinius planus, suteikęs draugijai vilties, kaip tai dažnai nutinka, suskubo kelti kainą iki nepasiekiamų aukštumų, tuo užkirsdamas kelią jam į didžiąją sceną. Todėl, kai buvo pasibelsta į teatro Meno tarybos duris, patirta naujų smūgių...

Muzikos barai / 10

FRAGMENTAI IŠ LNOBT POSĖDŽIO PROTOKOLO

Jonas Katakinas: Instrumentavus baletą, jį reikia grąžinti į sceną. Susipažinęs su klavyru, konstatuoju: siužetas puikus. Galima parengti gerą spektaklį su lietuviška choreografija, nes F. Lapuchovo planas žuvo. Siūlau statyti dviejų dalių spektaklį. (Išdėsto savo choreografijos projektą.) Vytautas Laurušas: O kur muzikinės charakteristikos? Ar yra veikale tai, ko dabar reikia teatrui? Algimantas Kalinauskas: Esmė – nacionalinė mitologija. Kuo mažiau turinio, kuo daugiau meno. Tatjana Sedunova: Baletas per ilgas. Gal užtektų vienaveiksmio... A. Kalinauskas: Vienas veiksmas – tik solistui pasirodyti. Žiūrovui to nepakaks. Jurgis Juozapaitis: Ieškom optimalaus varianto. (Išdėsto savo projektą.) V. Laurušas: Dar toli gražu iki baleto. Reikia darbinės grupės. Susėskim

prie klavyro, nes jo dar nėra... J. Juozapaitis: Netiesa. Klavyras yra. Yra ir baletas. Pasigesta siužetinio klavyro. J. Katakinas sako jį pateikęs, ar reikia pakartoti? V. Laurušas: O kur solistai, duetai, ansambliai, kordebaletas? Juozas Širvinskas: Per anksti viską darom. Muzikinių charakteristikų nėra. Netikiu, kad yra trijų dalių muzikinės dramaturgijos. J. Katakinas trečią kartą dėsto savo projektą. Jį papildo J. Juozapaitis, pateikdamas klavyro muzikinę charakteristiką. V. Laurušas: Geriau pasiklausykime pačių geriausių ištraukų. Pianistė paskambina keletą baleto muzikos fragmentų. V. Laurušas (tęsdamas savo komentarą): Taip ir maniau, kad Juozapaitis tik sugadins klavyrą... Laimis Vilkončius: Šiandien aptariamos tik organizacinės problemos. Vyksta ginčas tarp V.  Laurušo ir


nesutvarkytas, neparengtas scenai, muzika niekam tikusi, jokio baleto čia nėra. O dėl choreografijos – Lietuvoje nėra kūrybingų choreografų... Dėl to tolesnių svarstymų nebuvo. Ir vėliau įsitikinta, kad dėl egzodo kūrybos grąžinimo į Tėvynę daugelio Lietuvos kultūros bei politikos veikėjų skambūs žodžiai yra viena, o realybė kitokia...

Jos finansavo jau bedylančio autoriaus kūrinio rankraščio perrašymą kompiuteriu ir jo muzikos fortepijoninio klavyro leidybą 2006 m. Kompozitorius Marius Baranauskas atliko viso baleto muzikos instrumentuotę: 3 veiksmų 4 paveikslų veikalą sudėstė į dvi dalis, pritaikė teatro scenai. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir jo dirigentas Modestas Pitrėnas prikėlė iš užmaršties visą Vlado Jakubėno veikalą, parengė baleto muzikos partitūros įrašą, tuo atverdamas kelią jam į sceną.

PAGARBOS ŽODIS GEROS VALIOS ŽMONĖMS

JAUNŲJŲ DIENOS

Martyno ALEKSOS nuotraukos

J. Juozapaičio. Reiktų gerbti autorių ir nevaržyti jo, kaip klavyro autoriaus, kūrybinės laisvės. Siūlau peržiūrėti abu klavyrus – siužetinį ir muzikinį – ir vėl susitikti. Reikia objektyviau spręsti šio baleto pastatymo problemą. Tarybos posėdžio išvada: veikalas

Laimei, šiame nykiame kelyje sutikta ir gerumo, ir supratimo: mūsų siekis nuvedė į JAV (Florida) pas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio anūkę Dalią Devenytę-Bobelienę, Devenių kultūros fondo prezidentę. Ji neabejodama tapo Tėvynėje pasmerkto kultūros projekto rėmėja. Kaip ir Erika Brooks (V. Jakubėno fondo Čikagoje reikalų vedėja). Tai vienos ryškiausių Lietuvos kultūros rėmėjų, jautriai ir nuoširdžiai atsiliepusių į Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos kvietimą palydėti „Vaivos juostos“ baletą į sceną, skiriant jo pastatymui vieną didžiausių investicijų.

Vlado Jakubėno legendinio likimo „Vaivos juosta“, po ilgų klajonių bei užmaršties sugrįžusi į Tėvynę, pagaliau nusileido į pirmąją savo sceną. Baltijos baleto jaunųjų šokėjų kolektyvas, sugrąžinęs „Vaivos juostą“ į teatro sceną, atliko savo kilnų darbą. Deja, [...] Rusų dramos teatro scena pasirodė šiam baletui per maža ir jos galimybės menkos. Dėl mažo ploto nebuvo galima pasikviesti gyvo orkestro, būtino baleto mene, dėl to teko tenkintis muzikos fonograma. Tad baleto muzikos atlikimas liko esminiu spektaklio įtaigos ir jo meninio bei emocinio lygio trūkumu. Nežiūrint to, žiūrovus patraukė nemaža ir pakiliai sušoktų scenų. Nepamirštama graži buvo Vaivos juostos audimo choreografija, kai vaidmens atlikėja Grytė Dirmaitė, videoprojekcijų lydima, žaismingai, patraukliai šoka po visą sceną, komponuodama audimo elementus; kai sužavėta Straublio (Andrius Butkys) muzikos Žemėje, skuba austi pasakiško grožio juostą. Įdomus ir kūrybiškai išspręstas baltųjų laumių šėlsmas mėnesienoje. Sudomino ir patraukė videoprojekcija scenografijoje atvertas kosminės Akies įvaizdis. Deja, tokiomis meninėmis choreografinėmis akimirkomis premjeros žiūrovams pasidžiaugti teko retai. Spektaklis galėjo augti, bręsti, siekti meninių aukštumų, jeigu jam būtų lemta gyvuoti repertuare. Deja, jo sceninė biografija baigėsi premjera. n

Muzikos barai / 11


CD TEMA

Kaip žinoma, Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ partitūra pražuvo Antrojo pasaulinio karo audrose, išliko tik paties kompozitoriaus iš atminties atkurtas fortepijoninis klavyras. 2014 m. rengiant baleto premjerą, orkestruotės ėmėsi kompozitorius Marius Baranauskas. Pateikiame jo komentarus apie šį darbą.

Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ orkestruotės išeities taškas buvo kūrybiškas ir šiuolaikiškas orkestro ir pačios baleto struktūros interpretavimas. Orkestro skambesiu buvo siekiama ne rekonstruoti galimą Jakubėno stilistiką, bet veikiau pritaikyti muziką šiuolaikiniam klausytojui, pasitelkiant modernias orkestro priemones ir labiau koncentruotą struktūrą. Todėl pastatytas baleto variantas kiek trumpesnis, dviejų dalių, nors išlikęs klavyras yra trijų dalių. Jakubėno baleto muzika atrodo natūraliai išauganti iš romantinio pagrindo, dar papildoma įvairiomis moderniomis priemonėmis bei tautiniais elementais. Jie visi organiškai įtraukti į bendrą neoromantinį baleto skambesį. Partitūroje yra įdomių, netikėtų dalykų. Savitai naudojami metriniai dariniai, kai kurios harmoninės priemonės, pavyzdžiui, dvi tercijos, mažoji ir didžioji, derinamos viename akorde – romantiniame audinyje jos atrodo tarsi modernesnio skambesio suteikiantis inkliuzas. Taip pat gausu tam tikrų leitmotyvų, pasikartojančių temų. Tai matyti ir paties Jakubėno pažymėtose klavyro instrumentuotės tembrinėse nuorodose, dažniausiai tose vietose, kuriose išryškinami kurie nors veikėjai. Pavyzdžiui, prie Straublio dažniausiai nurodomas obojus, prie Vaivos

Muzikos barai / 12

– fleita, prie Perkūno – variniai pučiamieji. Nuorodose dominuojantys tembrai nuosekliai išlaikomi ir labai logiški, todėl orkestruojant jie natūraliai © LMIC, Artūro CHOMENTAUSKO nuotr.

APIE VLADO JAKUBĖNO BALETO „VAIVOS JUOSTA“ ORKESTRUOTĘ

Kompozitorius Marius Baranauskas

derėjo prie muzikos stilistikos ir dramaturgijos logikos. Kita vertus, Jakubėno nuorodų nebuvo daug, greičiau jos pavienės ir labiau susijusios su konkrečiomis temomis, pažymint atskirus instrumentus. Taigi dirbant teko orientuotis į paties susikurtą orkestravimo bei tembrų kaitos logiką, kurioje netrūko kūrybinės laisvės. Čia galima kalbėti apie skirtingus mastelius: vienos dalies, stambesnių darinių – paveikslo, atskiro veiksmo – ir galų gale viso baleto orkestro dramaturgijos logiką. Daug orkestruotės elementų padiktavo muzikos faktūra, dinamika, tačiau svarbesnis buvo pasirinktas originalus orkestruotės vaizdinys, tam tikras sprendimas. Viena gražiųjų, subtiliųjų Jakubėno muzikos savybių, kurią gana sudėtinga perteikti orkestruojant, yra faktūros polifoniškumas ir pobalsių gausa. Lengva orkestruoti, kai yra melodija, akompanimentas, stabilus balsų kiekis, tačiau atsirandantys ir pradingstantys pobalsiai reikalauja didelio meistriškumo norint, kad jie tinkamai skambėtų. Jakubėno klavyre gausu ir fortepijoninės specifikos, o fortepijono faktūrų dažnai neįmanoma tiesiogiai perkelti į orkestrą, todėl jas reikėjo adaptuoti, perdaryti. Šiais laikais smarkiai pakitęs laiko trukmės pojūtis, todėl buvo akivaizdu, kad trijų

veiksmų baletas su gausybe kulminacijų ir pasikartojimų nesuskambės. Sumanyta jį padaryti dviejų veiksmų. Tam tikra problema buvo kulminacijų gausa, ją teko šiek tiek maskuoti. Originalioje klavyro versijoje labai daug epizodų – 52, ir beveik kiekvienas, išskyrus kai kuriuos pereinamuosius ar pastoralinius epizodus, turi ryškią kulminaciją. Dažnai epizodas atrodo kaip atskiras kūrinys, ir kai kiekvienas turi po tokį pakilimą, tai gali tapti problema visumos požiūriu. Ją sėkmingai pavyko išspręsti struktūros pertvarkymo (pastatytame variante liko 40 epizodų) ir orkestruotės priemonėmis. Labai daug galvota apie baleto finalą, ieškota įdomaus ir šiuolaikiško sprendimo. Spektaklio finalo variantas gerokai skiriasi nuo originalo, ten jis buvo labai reprizinis ir praktiškai neteikė naujos muzikinės informacijos – visi veikėjai sugrįžta, pasirodo publikai, taigi grįžta ir visos temos, todėl finalas labai ištęstas ir praradęs dramaturginę įtampą. Nusprendžiau apskritai atsisakyti tiesmuko kartojimo – kūrinio dramaturginiu centru tampa vaivorykštės (Vaivos ėjimo į dangų) epizodas. Klavyre tai gana trumpas epizodas, tad jį teko išplėtoti varijuojant ir įvairiai orkestruojant tą pačią Jakubėno medžiagą. Baleto „Vaivos juosta“ muzika turi savitų ir šiuolaikinei scenai puikiai tinkamų bruožų. Galų gale tai tiesiog graži muzika, kurios malonu klausytis, kurioje gausu tiek dramatinių, ritmiškų, aktyvių, tiek ir melodingų ar melancholiškų epizodų. Visa tai, šiuolaikiškai pateikiant, gali sėkmingai gyvuoti scenoje greta kitų XX amžiaus lietuviškų baletų. Marius BARANAUSKAS

VLADO JAKUBĖNO KŪRINIŲ LEIDYBA (NUO 1990 M.)

Patikimiausias ir išsamiausias leidinys, informuojantis apie kompozitoriaus ir muzikologo Vlado Jakubėno darbus bei pateikiantis reikšmingą jo muzikologinio palikimo pluoštą, – knygų dvitomis „Vladas Jakubėnas. Straipsniai ir recenzijos“ (LMTA, 1999). Dvitomį sudarė JAV apsigyvenusi muzikologė, buvusi ilgametė LMTA docentė dr. Loreta Tamulytė-Venclauskienė. Knygos pagrindas – V. Jakubėno straipsniai periodiniuose leidiniuose; 1932–1940 m. publicistika sudėta remiantis šių eilučių autorės parengta Jakubėno bibliografija, 1949–1976 m. tekstus surinko leidinio sudarytoja. (Dvitomyje trūkstamos karo laikotarpio publicistikos duomenis dabar turi sukaupę du Lietuvos muzikologai). Veikalo I tome skelbiama visa svarbiausia informacija apie V. Jakubėną: nuosekliai pasakojama biografija, pateikiamas muzikos kūrinių sąrašas, papildytas jų publikavimo duomenimis. Atskirai dar matome diskografiją, sudarytą žymiojo muziko Juozo Strolios. Deja, ruošiant dvitomio rankraštį, išryškėjo takoskyra tarp mėgėjiškos V. Jakubėno draugijos ir profesionalių muzikų, egzistavusi iki draugijos vadovybės pasikeitimo 2019 m., kai pirmininke tapo muzikologė, Kompozitorių sąjungos narė


Beata Baublinskienė. V. Jakubėno darbus pristatantį leidinį išgelbėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir kompozitoriaus pusbrolis Povilas Jakubėnas, suorganizavęs leidybos finansavimą. Vos Lietuvai atsikovojus laisvę, 1944 m. nutrūkusius natų leidybos darbus pabaigti puolė Jonas Petronis, tad turime Jakubėno Melodiją legendą smuikui ir fortepijonui, Serenadą violončelei ir fortepijonui, Dvi rapsodijas fortepijonui ir kt. Tiesa, leidėjas juos išspausdino dėl karo kataklizmų nebegalėjęs atgauti autoriaus pasirašytų korektūrų (dingo ir metaliniai natų rinkiniai Vokietijoje), todėl šiandien tikriausiai būtų verta publikuoti faksimiles, gal jos tebesaugomos Čikagoje. Bendradarbiaudamas su Jakubėno draugija, Jonas Petronis išleido Kvarteto a-moll pirmųjų dviejų dalių partitūrą ir balsus (Kvaretas yra trijų dalių). Remdamiesi rankraščiu, savą kūrinio redakciją pateikė Valstybinis Vilniaus kvartetas (Audronė Vainiūnaitė, Petras Kunca, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas). Išleista Jono ir Martyno Yčų knygų fondo lėšomis. Tenka apgailestauti, kad draugija nepasirūpino pirmiausia išleisti amžinos svarbos trijų simfonijų, kantatų su orkestru partitūrų ir partijų, padaryti studijinių įrašų (šiandien tam reikėtų daug lėšų). Draugijos leidybiniai darbai buvo koncentruojami į vokalinių kūrinių publikavimą. Antai šalia dainų rinktinių atskirais leidiniais yra

pasirodžiusios dainų balsui ir orkestrui „Ežerėlis“ (Fausto Kiršos ž.), „Plaukia antelė“ (liaudies dainos išdaila) partitūros (be partijų; leidinių rėmėja – Jakubėno draugijos Čikagoje atsakingoji sekretorė Erika Brooks). Taip pat draugijos rūpesčiu ir dr. Juozo Kazicko šeimos fondo lėšomis išleistas Jakubėno orkestruotas Lietuvos himnas (tik partitūra). Pirmąją V. Jakubėno kūrinių kompaktinę plokštelę specialiai įrašė ir išleido Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC), tuo pradėdamas seriją „Lithuanian Classics“. Kamerinius opusus atlieka Kasparas Uinskas (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Vilniaus kvartetas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (dir. Donatas Katkus). Vėliau įrašus perleido ir bukleto anonsą redagavo britų leidykla „Toccata Classics“. Tie patys britų leidėjai, pirmenybę teikiantys ne didžiųjų šalių

muzikai, perleido ir Jakubėno choro dainų plokštelę. Šioji taip pat jau buvo publikuota LMIC´o (bendradarbiaujant su Jakubėno draugija), atliko Vaclovo Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“. Malonu pabrėžti, kad vienas nuoširdžių draugijos bendradarbių yra ir Muzikų sąjungos leidžiamas žurnalas „Muzikos barai“, tarpukariu spausdindavęs probleminius Vlado Jakubėno tekstus, ir, vos atsikūręs, nuolat skiriantis dėmesio Jakubėno kūrybai. Reikšmingas Muzikų sąjungos išleistas diskas su Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ orkestro partija (Mariaus Baranausko orkestruotė, 2015, LMSMBCD-117). Plokštelėje ją įamžino Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bei žymieji garso režisieriai Aleksandra ir Vilius Kerai. Fonogramos pagrindu Baltijos baleto trupė buvo pastačiusi spektaklį, kurio premjera įvyko Rusų dramos teatre Vil-

niuje ir kuris kol kas parodytas tik vieną kartą. Matome, kad tiek kompozicinis, tiek muzikologinis Vlado Jakubėno palikimas dar tik pradeda grįžti. Rita NOMICAITĖ

Muzikos barai / 13


FESTIVALIAI

Žalsvųjų kaukių metas Laima JONUŠIENĖ

K

as galėjo pagalvoti, kad kažkoks nematomas, nejaučiamas, neužuodžiamas darinys prislėgs pasaulį tokiu sunkiu problemų ir netekčių svoriu, staiga paversdamas žmones atsiskyrėliais savo namuose, kelionėse, lyg negyvenamoje saloje patiriančiais išlikimo stresą ir bendravimo stoką, ir kad taip paaštrės gyvos muzikos – to pirmapradžio, amžinai kintančio sielos judesio – poreikis. Išryškėjo ir nauji ar anksčiau nepastebėti gyvensenos bruožai. Vis dažniau mūsų žodyne ėmė rastis žodis „balkonas“. Ta nedidelė architektūros detalė tapo aktualia priemone gelbėtis nuo priverstinės vienatvės pertekliaus. Ir tikrai, prisimenant būsto istoriją – kokie svarbūs buvo ir tebėra balkonai, tie mažieji vartai į pasaulį iš uždaros erdvės... Įdomu, kad dar žalsvųjų kaukių priešaušryje „LRT klasika“ apdairiai sugalvojo laidą „Homo cultus. Iš balkono“...

PRELIUDAS

Balkonas virš centrinio Nacionalinės filharmonijos fasado tapo ir neplanuota šiųmečio Vilniaus festivalio

Muzikos barai / 14

įvado vieta. Pirmoji griežti iš šios aplinkiniams pravertos erdvės sumanė ir idėją įgyvendino Dalia Kuznecovaitė. Sergejus Krylovas, tris mėnesius išbuvęs viruso tremtiniu Vilniuje, labai pasiilgęs gyvo bendravimo su klausytojais, balkone prakalbino Bacho Čakoną ir Paganini Kapričą a-moll. Tegu skaitmeninė technika savotiškai ir kaustė tiesioginio bendravimo gyvybę, bet stambiu planu ekrane priartintas atlikėjas tąkart pradžiugino net atsitiktinius klausytojus, susirinkusius į kuklią J. Basanavičiaus aikštę Filharmonijos prieigose ties Senamiesčio gatvių sankryža prie čia radusio vietą tautos patriarcho paminklo. Be aukšto postamento – tarsi iš senoviškos fotografijos – šiltokas nepretenzingas skulptūros realizmas suteikė er-

dvei namų jaukumo ir kvietė ilgiau čia pabūti. Susėdę kur kam patogiau, atsivedę savo augintinius ar be jų, žmonės laukė gyvo bendravimo, nors pats atlikėjas buvo aukštai balkone... Atmintyje išliko kietokas sterilus garsas, filtruojantis, regis, bet kokį atodūsį, nuslopinęs aikštės šurmulį, kai ekrane egzistavo tik maestro rankos ir smuikas, raiškus ir gilus susikaupimas, neblaškomas net į atlikėją susmigusių transliacijos mikrofonų ir elektroninių akių... Stebintiems ekraną muzikos mylėtojams atsivėrė pati smuiko esmė, jo neišsenkančios tembro, spalvų, dinamikos galimybės,


kūrinių prigimties diktuojama raiški garso artikuliacija. Technologijos, suvaldytos profesionalių tonmeisterių, praplėtė pasiilgto gyvo garso sąvoką, tačiau ir leido suprasti, kokia vis labiau prarandama vertybė yra natūrali akustika. Kad ir kaip būtų, Basanavičiaus aikštėje radosi dar viena klasikinės muzikos gerbėjų auditorija. Tokia bendravimo su menu forma jau senokai prigijusi pasaulyje. Garso gyvybė bei šiluma – ir koncertų salės ant Tauro kalno statybos aktualija. Tai jau kelinti metai prisimename Vilniaus festivalių išvakarėse, tiesiogiai ar iš toliau bendraudami su miesto meru arba jo pavaduotojais. Dabar aplanko nuojauta, kad viruso sukeltos problemos statybą gali atidėti... Tiesa, vos pasibaigus gerokai sutrumpėjusiam festivaliui vėl viešai prabilta apie natūralios akustikos salę, mero pavaduotojo V. Mitalo žodžiais tariant, „aukščiausio lygio, kokia tik gali būti klasikinei muzikai“... Bet sunerimti privertė šios intencijos tęsinys, kad toje salėje numatomi „kintamos akustikos sprendiniai leis praplėsti žanrų įvairovę, leis džiazo koncertus ar sprendimus su tam tikrais įgarsinimais“... Bet kas paneigs, kad tai nebus dar viena „Compensa“, tik šįkart ant Tauro kalno? Tie žanrų įvairovės užmojai, kiek teko stebėti ne kartą lankantis Liucernos festivalyje, tik apgadino, „sukietino“ Kongresų ir koncertų rūmų klasikinės muzikos salės akustiką. Mums pats laikas pagaliau įsikalti į galvas tai, kas svarbiausia: klasikinės muzikos atlikėjai neturi akustinės erdvės simfoninio orkestro skambesiui. Liūdniausia, kad pas mus ir poreikio tokiems esminiams kultūros dalykams nėra. Vokietijoje ne tik Berlynas, bet ir kiekvienas regionas, dydžiu maždaug prilygstantis Lietuvai, turi savo radijo simfoninį orkestrą. Mūsų nacionalinis muzikos prioritetas, jau nuo J.  Januičio laikų sunaikinus simfoninį orkestrą, buvo šlageriai arba postjuozapaitiškos „Armonikos“ klonuoti ansambliukai, o atsiradus laisvei – geometrine progresija gausėjusios popgrupės, kurių

pilna sporto salėse, loftuose, aikštėse, „Compensoje“ ar „Siemens“ arenoje. Gausu jų ir visame pasaulyje, tačiau, pavyzdžiui, festivalio „BBC Proms“ erdvėse, Veronos arenoje, Berlyno miško parke, Šėnbruno rūmų ar Vienos rotušės aikštėse, net milžiniškose buvusių Rūro gamyklų erdvėse dominuoja klasikinė muzika su tūkstantinėmis miniomis. Nes ten išugdytas klasikos poreikis. O mums šioje srityje pagrindą optimizmui teikia tik girdėti keli žodžiai apie geriausią, tinkamiausią būsimosios salės akustiką. Kol kas, tiesa, nudžiugino tai, su kokiu atidumu per trumpą laiką iš esmės paruošta vieta būsimos salės statybai. Nepaisant oponentų priekaištų, skubiai ir netriukšmingai, tarsi kokioje magiškojo realizmo misterijoje, su visais pamatais, subjaurotomis kolonomis išnešdinti buvę profsąjungų rūmai. Tas, rodos, amžiais nebepajudinamas griozdiškas statinys didžiulėmis savivartėmis pro „Tauro“ bendrabutį, Basanavičiaus gatve ramiai išplaukė iš sostinės... Nusimetęs šią sunkią naštą dar prieš pat pandemiją, vos tik pasirodžius ankstyvajai žolei, Tauro kalnas sutraukė miestelėnus: atsipalaidavę, neskubantys žmonės šeimomis, su vaikų vežimėliais, aitvarais, šunimis, teniso raketėmis, skraidančiomis lėkštėmis susirado vietą tose prižiūrėtose, nuo pirmosios žalumos šienaujamose vejose, nusiėmę kaukes, miesto vidury galėjo giliau įkvėpti oro.

MOZAIKA

Smarkiai sutrumpinto šių metų Vilniaus festivalio programa vis dėlto liko gili ir kompaktiška, o jos apibūdinimui pasirinktas žodis „mozaika“, matyt, ketino reikšti įvairovę, turint galvoje svarbiausią festivalio akcentą – kasmet jo užsakymu parašyto kūrinio pasaulinę premjerą. Šiemet tai akcentuota su savotišku džiugiu nerimu: birželio 15-ąją numatyta ir būtinai turinti įvykti estų kompozitoriaus Peeterio Vähi Koncerto birbynei ir kameriniam orkestrui premjera, pabrėžiant, kad mūsų jaunas talentingas atlikėjas Vytautas Kiminius drąsiai skinasi kelią į akademinį muzikavimą. Šį

kartą drauge su Lietuvos kameriniu orkestru... Bet kartu išliko klausimas: kodėl tiek metų akademinėje terpėje auginus „liaudininkus“, vis dar kaip sensacijos ar dvigalvio avinėlio pasirodymo laukiama birbynės, kai jos adekvatumas buvo aiškus jau daugiau nei prieš pusę šimtmečio, atliekant jai pritaikytus koncertus smuikui. Dar sunkesnis klausimas kilo išgirdus šį Vilniaus festivalio ir Estijos kultūros ministerijos užsakymu sukurtą opusą: ar tai, kas specialiai parašyta birbynei, jau ir yra šio instrumento repertuaro klasika?.. Laisvai ir lengvai skambėjo tarp kontrastingų orkestro padalų besitęsianti melodinė linija, šiam koncerto žanrui reikalinga kadencija. Atlikėjas aukštųjų natų vertikalėmis sąžiningai akcentavo instrumento apimties galimybes, taip kompozitoriaus valia užgožiant ir niveliuojant šilto birbynės tembro unikalumą. Aišku, visko būna su tais tembro žaidimais, bet ne tik iš festivalio, tačiau ir laikmečio konteksto iškritusio Koncerto negelbėjo nei rytietiškos, nei vakarietiškos intonacijos, kaip ir solisto dominavimas, nes bendras įspūdis – tai Grūto parke užkonservuoto laiko lyrika, tarsi nevalingas priekaištas tam kadaise surambėjusiam akademiškumui. Juk birbynė – jau mūsų laikmečio gyventoja, nes pasaulio kataloguose galima rasti net tokių koncertinių programų kaip elektroakustinė muzika šiam instrumentui... Šventiška pasaulinė premjera korektiškai buvo palydėta gausiais plojimais, gėlėmis autoriui ir atlikėjui. Pagaliau juk ne kiekvienas kūrinys, skambėjęs tokio pobūdžio premjeroje, tuoj pat išplinta po pasaulį. Tęstinumo principas išlaikytas. Premjera įvyko net ir tokiu nepavydėtinu metu. Tai labai daug, turint galvoje, kad Vilniaus festivaliui kitąmet sukaks tik ketvirtis amžiaus, o štai garsiajam Zalcburgo festivaliui šiemet jau šimtas, Liucernos renginys savo amžių skaičiuoja dar nuo tų laikų, kai į jį iš Amerikos geriausi orkestrai plaukdavo laivais, o 75-metį pažymėjusiam „Prahos pavasariui“ pavydėjome radijo simfoninio orkestro, kai šiemet jo ir kiti koncertai pasiekė mus labai

Muzikos barai / 15


FESTIVALIAI kokybiškomis transliacijomis, kurias, laimė, girdėjau ne prie skaitmeninio radijo imtuvo. Birželio 15 d. koncerte „Tikėjimas ir viltis. Vähi, Kancheli, Vasks“ dar skambėjo mūsų mylimo šviesaus atminimo Giyos Kancheli „Liūdesio angelai“ smuikui, violončelei, chorui ir kameriniam orkestrui bei Pēterio Vasko „Da Pacem, Domine“ chorui ir styginių orkestrui. Grojo Lietuvos kamerinis orkestras, dainavo Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), dirigavo Adrija Čepaitė, o per Kancheli kūrinį pasirodė dvi solistės – smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir violončelininkė Elena Daunytė. Tai buvo tikras emocinio poveikio aktas, kai toji „naujojo dvasingumo“ kūryba drauge su pirmaisiais muzikos garsais pasiekė klausytojų širdis, kai pasirodė solistės šviesiais, lengvais lyg atodūsis drabužiais. Dangišką sielvartą dėl nekaltų aukų liudijo subtilūs styginių solo epizodai su ekspresyviais pykčio proveržiais, lydimais grubios perkusijos. Lyg antikinis aidas iš scenos gilumos skambėjo tam liūdesiui atliepiantis choras. Kūrinys parašytas prieš septynetą metų politinio kalinio Michailo Chodorkovskio 50-mečiui, bet dėl meninio įtaigumo toli pralenkė konkrečios dedikacijos rėmus. Pats autorius yra sakęs, kad šis kūrinys – ir visoms kitoms nekaltoms aukoms. Pēteris Vasks – Baltijos šalių Olivier Messiaenas, atvirai tikintis ir spinduliuojantį dvasingumą savo šviesos angelais, raudomis, gedulingosiomis dolorosa skleidžiantis kūrėjas. Jo muzikinės kalbos harmonijoje – paprastumo ilgesys, jo šventasis minimalizmas, metamodernizmas turi būdingą spindesį, pramušantį šaižias pasaulio destrukcijas. Pažvelgus į, rodos, neaprėpiamą ir vis gausėjančią P. Vasko kūrinių diskografiją, nuolat didėjantį populiarumą pasaulyje, matai jį, ryškiausią šiuolaikinio dvasingumo atstovą, drauge su Arvo Pärtu. Beje, P. Vasks jaunystės metais gyveno Vilniuje, studijavo mūsų konservatorijoje. Jo Sonata kontrabosui – to laikotarpio priminimas; kaip ir

Muzikos barai / 16

vėlesnė iš atminties nedylanti meditacija „Kronos“ kvartetui, Koncertas smuikui „Tolima šviesa“, muzika medinių pučiamųjų kvintetui, Koncertas anglų ragui ir simfoniniam orkestrui. Mat P. Vasks mėgsta originalaus tembro medinius pučiamuosius. (Negi tai nebūtų įdomu mūsų geriausiems birbynininkams?) Koncerte šalia G.  Kancheli „Liūdesio angelų“ skambėjo P.  Vasko 2016 m. pagal IX a. grigališkojo choralo antifoną sukurtas „Da pacem, Domine“. Ši kukliausiomis priemonėmis perteikiama sielos raiška jau ilgus amžius teikia paguodą kiekvienos naujos kartos giedotojams. Šiuokart prie skambesio įtaigumo daug prisidėjo koncerto dirigentė Adrija Čepaitė, patyrusi choralo žinovė, jį studijavusi garsiajame Grace drauge su kitomis muzikavimo disciplinomis. Taigi, emocinių kulminacijų tikėjimo ir vilties vakarą buvo. Keletas tempo nesklandumų „Liūdesio angeluose“ klausytojų pagarbos tikrai nesumažino. *** Festivalio atidarymo koncerte birželio 9-ąją iš nuostabos atėmė žadą patirtas Atgimimo jausmas klausantis jau, rodos, atmintinai mokamo A.  Vivaldi kūrinio „Metų laikai“ – keturių koncertų smuikui ir styginių orkestrui. Tiek daug kartų girdėtas, vadovėliškai pažįstamas opusas. Paprastas ir aiškus, regis, iki paskutinės natos. Nugrotas, šimtus kartų įrašytas, primenantis tuometinės nujaučiamos pareigos naštą – užbaigti solinio koncerto raidą, trukusią beveik pusantro šimtmečio nuo septynioliktojo amžiaus pradžios. Bet net ir šio taip gerai visiems pažįstamo kūrinio atlikimas reikalauja įveikti amžinas problemas: toks svarbus solisto ir orkestro kaip lygiaverčių muzikavimo dalyvių susiklausymas, neperžengiant muzikos teatriškumo ribų, kuriant kiekvienu atveju unikalų muzikinių spalvų spektrą, subtiliai jaučiant solisto privilegijas toje ansamblinio veržlumo dramaturgijoje, kai energingas ritmas, įspūdingos melodijos tarsi viesulas skleidžiasi, bet nelaužo kanonų tuose trijų dalių

formos rėmuose, neužgožia solisto individualybės. Reikia, kad chaoso ir drausmės prieštaros sukurtų paties orkestro gyvą garsą, kad jo akademiškumas neslopintų net ir turbūt dažniausiai pasaulyje kartojamo kūrinio gyvybės. Pavojingas ir amžinas lenktynių azartas – tokių nutikimų yra buvę ir S. Krylovui, kai orkestrui teko paplušėti besivejant solistą... Tačiau tą birželio 9-osios vakarą vos ne į popso valdas patenkantį kūrinį savo įkvėptu mąsliu muzikavimu atpirko pats Krylovas. Kažin ar perdedu sakydama, kad tai buvo genialiausias atlikimas, įveikęs visas pavojingąsias tempų ir spalvų kaitos, formų pojūčio pagundas; tai buvo pačios muzikavimo būties reiškinys, jos gelmės ir vidinio poreikio padiktuotas. Tie meistro rankos valdomi pasažai metų laikų virsmą, jų šventes ir apeigas, prabudimą ir miegą paversdavo kūrėjo surastų formų kristalais, išgrynino jų savarankišką spindėjimą. Visa tai yra ir bendravimo su orkestru, ir kiekvieno atlikėjo individualaus susimąstymo rezultatas, kai pasaulio situacija privertė sustoti ir pagilinti žvilgsnį. Rezultatas – visų atlikėjų meistriškumas su dominuojančia solisto menine valia. Savoka „gyvas garsas“ tą vakarą įgavo ypatingą prasmę: kūrinio formos pavirto botičeliško lengvumo metafizika. Tai buvo neabejotina Vilniaus festivalio sensacija – tikru nušvitimu virto ilgoje tyloje brendęs pasiilgto bendravimo džiaugsmas, kurio niekaip nesurepetuosi. Sergejus Krylovas sugrąžino tikrąją garbę baroko laikų kūriniui, jis, XXI amžiaus virtuozas, gyvenantis smuiko meistrų tėvynėje Kremonoje ir iš ten reguliariai atvykstantis dirbti su Lietuvos kameriniu orkestru, naujai įšventino instrumentinio koncerto formą. Tokiai dvasinei archeologijai reikėjo kelių mėnesių priverstinės vienatvės, kad po gausiomis kultūrinių sluoksnių apnašomis atkastum tikrąją kūrybos formų vertę. Bandžiau įspūdį pakartoti per Filharmonijos Skaitmeninę salę. Deja, nepavyko. Pritrūko obertonų, šviesos ir šešėlių, to, kas galbūt niekada neatstos tikrojo – gyvo – garso.


davo įdomus sąskambiais, išjudinusiais, rodos, kadaise nepaliečiamus tonalumo pagrindus. „Žalsvųjų kaukių“ laikotarpio meninę atmosferą unikaliai jautėme būtent tą birželio 16-osios vakarą.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

*** Garsaus pianisto, pedagogo ir kūrėjo Leopoldo Godowsky (1870– 1938) restauruoti vos ne šimtmečio senumo įrašai stebina vinilo traškesius įveikiančiu pianisto virtuozišku lengvumu, neišblėsusiu tembru, krištoline staccato–glissando vienove. Ji – tarsi efemeriška arka į prabėgusį laiką, kai Godowsky rašė savo didžiąją Sonatą e-moll, įveikęs gundančius praėjusio fin-de-siècle blizgesius, romantizmo manifestų iššūkius, kai skambėjo Dukas, dʹIndy, Francko, Rachmaninovo sonatos ar buvo skelbiama ištikimybė vėlyvajam Beethovenui. Vienos valsai maišėsi su slaviškąja melancholija, kai jis rašė tą sudėtingą, vietomis net orkestrinio audinio sonatą, skirdamas ją savo žmonai, o dedikacijos visuotinumas mažai kam kėlė abejonių žinant, kokie atviri buvo Godowsky namai meno pasaulio žmonėms – čia lankydavosi Paderewskis, Chaplinas, Matisseʹas, Caruso, Diagilevas, Stravinskis, Rachmaninovas, Casalsas, Heifetzas... Tokių namų šiluma tebespinduliuoja antroje sonatos dalyje Andante cantabile. Šią stilių bei įtakų tankumyne atsiradusią sonatą savo rečitaliui ir pasirinko pianistė Mūza Rubackytė, o jos dedikacija Godowskyʹui ir Chopinui liudijo romantinę nuostatą, nes Godowsky darbuose ir polėkiuose, jo fantazijose buvo aiškiai juntama XIX amžiaus įtaka, nors Chopinas vis dažniau tap-

tas harmonijas“. Aiškias nuostatas pratęsė pianistės skambinama Chopino Antroji sonata b-moll, įžvalgiai akcentuojant tonalumą išjudinančius poslinkius, ypač ketvirtojoje dalyje; tą jauseną lydėjo bisui pagrotas Preliudas e-moll. Šis Mūzos Rubackytės rečitalis mums įspūdingai priminė Leopoldą Godowsky, stulbinančios technikos pianistą, kurio prasmingos negausios kūrybos iki šiol neužgožė nuolat kintantys pasaulio tempai.

Mūza Rubackytė

Išretintoje, kaip tuo metu privalėjo būti, Filharmonijos salėje kaukes dėvintys klausytojai ir atlikėjos romantiški rubato, garsiniai atodūsiai, neįprastu aidu skrajojantys pritemdytais skliautais, staiga priminė dar Pirmojo pasaulinio karo laikų šios salės fotografiją, liudijančią, kad scena ir visa salė buvo paversta didžiule ligoninės palata... Pats Godowsky, augęs Vilniuje, čia dėl susidariusių aplinkybių daugiau niekada nebegrįžo. Po Pirmojo pasaulinio karo gyveno JAV, susidūrė su visuotine depresija. Savo garsiąją sonatą spėjo parašyti dar tuo metu, kai kultūrinis gyvenimas Europoje žaižaravo tarsi įelektrintas stilistinių manifestų laukas ir vyko amžinoji vidinė kūrėjų kova tarp racionalumo ir jausmo... Tie pradai atsispindėjo ir minėtame koncerte – Mūzos įsiklausymuose į „chromatizmų prisodrin-

*** Gustavo Mahlerio kūryba vadinama vienu kertinių austrų ir vokiečių simfoninės muzikos akmenų, kartais patikslinant, kad tai neabejotinas šio galingo muzikos statinio kupolas... Subtiliausia jo dalis – dainos, kurias Mahleris virtuoziškai mokėjo pasirinkti. Gal ir jo dėka pasaulį sužavėjo „Klajojančio pameistrio dainos“, „Stebuklingas berniuko ragas“ iš Arnimo ir Brentano liaudies dainų rinkinio bei panašių Lied ištakų. Šia vokiškos kultūros dalimi kaip išskirtiniu vokalinio meno reiškiniu iki šiol remiasi garsieji dainininkai, rinkdamiesi repertuarą. Birželio 18-osios vakarą „Daina apie žemę“ (Das Lied von der Erde) negriaudėjo galingais vario garsais. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme Modestas Pitrėnas Nacionaliniam

Muzikos barai / 17


FESTIVALIAI

Muzikos barai / 18

Kristianas Benediktas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

simfoniniam orkestrui dirigavo atskleisdamas jo subtilią jėgą, liudydamas„ypatingą skonį vertinant tylą“, vagneriškai atskleisdamas varinių ir medinių pučiamųjų, styginių ir dainininkų balsų dinaminį lankstumą. Dirigento meninė valia į visumą sujungė ir Mahleriui būdingą Schuberto dainiškojo mąstymo poveikį, ir bruknerišką erdvės pajautimą, ir Europos kultūrą maitinančias rytietiškas begalines metamorfozes, nakties, sapno, mirties aliuzijas. „Dainos apie žemę“ apibūdinimas Symphonie in Gesang sunkokai išverčiamas, gal todėl ir birželio 18-osios koncerto proga išleistas dainuojamo teksto vertimas žanrinės paantraštės neturi, nors savotiško tarpinio žanro kūrinys kartais vadinamas orkestruotų dainų ciklu. Tačiau šis unikalus meninis lydinys vis dėlto yra simfonija, ir tai labiausiai pagrindžia jos struktūra, panaši į Antrosios, ypač Trečiosios ir Penktosios G. Mahlerio simfonijų struktūras. G. Maleris buvo žinomas kaip vienas geriausių savo kartos Europos dirigentų, jo veikla padarė ypač didelę įtaką visam XX a. dirigavimo menui. Ir turbūt nepaneigsime, kad tai buvo puiki mokykla jam pačiam kaip kompozitoriui. Išsamus orkestro pažinimas išmokė jį pasaulio spalvas apgyvendinti savo paties kūryboje. Tai jutome ir klausydamiesi minėtos simfonijos. Jau pirmoji – „Užstalės daina apie Žemės sielvartą“ – d-moll tonacijoje kalbėjo apie buvimo šioje žemėje trapumą tris kartus iškylančiu motyvu „Gyvenimas mūs juodas, ir mirtis juoda“ (Dunkel ist das Leben, ist der Tod)... Fanfarų garsai, smuikai ir mediniai pučiamieji jaudinama melodija ruošė kelią šiame poetinės minties ir muzikos veiksme dalyvaujantiems balsams – tenorui ir mecosopranui. Balsų tembrai pakaitomis papildydavo vienas kitą, orkestro polifonijoje tapdami dviejų poetų balsais... Neprarasdami individualumo jie idealiai skambėjo muzikinės poetinės pasąmonės sraute kaip ir variniai

Justina Gringytė

bei mediniai pučiamieji, styginiai ir arfa – harmoninis orkestro struktūros pagrindas. Šios simfonijos atlikimo sėkmė – ypač vykęs solistų pasirinkimas. Labiausiai filosofinei G. Mahlerio simfonijai reikalingi ne tik tinkami balsų tembrai, apimtis, lankstumas, bet ir ypatinga solistų dvasinė potencija. Tenoras Kristianas Benediktas tarsi gimęs šiam vaidmeniui kūrinyje, kuriame plačiai išsiskleidžia G. Mahlerio muzikai būdingos romantizmo ir ekspresionizmo estetinės nuostatos, reikalaujančios nepaprastų emocinių kulminacijų. Idealus poetiškasis šio tenoro alter ego buvo mecosopranas Justina Gringytė – lietuviškoji Agnes Baltsa ar Jessie Norman. Solistė išsiskiria lankstaus, dinamiško balso

valdymo menu, kurį jutome visame kūrinyje, pradedant miniatiūriniais dialogais su styginiais, mediniais pučiamaisiais. Ypatingu jautrumu kūrinio visumai pasižymėjo abu dainininkai. Toji visuma kompozitoriui – iš jo giliausių asmeninių patirčių, iš tokių sukrėtimų, kaip darbo praradimas Vienos operoje, dukters mirtis, jo paties sunki širdies liga. Šie išgyvenimai susilydė su Rytų trauka, joje atrasta poezija. Namų bibliotekoje Mahleris aptiko Hanso Bethgeʹs laisvai verstų eilėraščių rinkinį „Kiniška fleita“. Tai neatrodo atsitiktinumas, nes Rytų poezija, net proza ir filosofija, buvo ypač lemtingos tuomet jomis persiėmusiems Europos kūrėjams. „Dvidešimtojo amžiaus literatūroje ekspresionistams nebuvo didesnio lyriko už Li Bo, kurio eilėse pleveno neišsakomas pasaulio grožis, amžinas būties skausmas, liūdesys, mįslingumas ir dusli viso pasaulio melancholija,“ – yra sakęs literatūros kritikas profesorius Vytautas Kubilius. Beje, grįžtant prie Mahlerio įkvėpimo šaltinio – Hanso Bethgeʹs vertimuose dvigubai pailgėjusios eilutės nebeteko savo tikrosios „smogiamosios jėgos“. Tačiau kompozitorius surado įtaigių poetinio balso bei muzikos sąveikos būdų. Išminties jėga tą vakarą sklandė universiteto Didžiajame kieme tarp jo senųjų arkų – jautriose melodinėse linijose ir prasmingose vokalo pauzėse, kurių metu girdėjome raiškias atskirų instrumentų temas. Drauge su dainininkų balsais jos ir kūrė vientisą muzikinį audinį. Šešios opuso dalys keitė tonacijas, simfoninėse struktūrose skambėjo gedulingi leitmotyvai, o kūrinį užbaigdamas do mažoras paskutinėmis dainos eilutėmis, parašytomis paties kompozitoriaus, subtiliu tarsi dangiškosios čelestos garsu skelbė amžiną pavasariais atsinaujinančios žemės gyvybę. n


PASIBAIGUS KARANTINUI, PAMAŽU VĖL ATSIVĖRĖ KAI KURIŲ RENGINIŲ DURYS. PASAULYJE PRIPAŽINTAS MECOSOPRANAS JUSTINA GRINGYTĖ BIRŽELIO 8 D. SU LIETUVOS NACIONALINIU SIMFONINIU ORKESTRU IR SOLISTU KRISTIANU BENEDIKTU ATLIKO G. MAHLERIO „DAINĄ APIE ŽEMĘ“, LIEPOS 22-OSIOS VAKARĄ VALDOVŲ RŪMŲ KIEME KONCERTAVO KARTU SU PIANISTU PETRU GENIUŠU. NUMATYTA IR DAUGIAU SOLISTĖS PASIRODYMŲ KITUOSE LIETUVOS MIESTUOSE. ĮPRATUSI DIENAS LEISTI LĖKTUVUOSE IR PRESTIŽINĖSE PASAULIO SCENOSE, J. GRINGYTĖ BUVO PRIVERSTA SUSTOTI – KAIP IR VISI ATLIKĖJAI. TAČIAU NAMAI, BUITIS, GAMTA IR KASDIENĖS REPETICIJOS TAPO NATŪRALIA GYVENIMO DALIMI. PER KARANTINĄ DAINININKĖ SAKO SUPRATUSI, KAD NEPASIKEIS NIEKAS – NEI DARBAS, NEI ŽMONĖS APLINK. „JEI KAS NORS MANĖ, KAD PO KARANTINO VISAS PASAULIS STAIGA ATSIBUS DRAUGIŠKAS IR ŽALIAS, TAIP TIKRAI NEBUS. VISI SEKAME IR MATOME ŠIŲ DIENŲ AKTUALIJAS“, – PASAKOJA IŠ ALYTAUS KILUSI OPEROS SOLISTĖ. POKARANTININIS PAŠNEKESYS PRIEŠ FESTIVALIO „MIDSUMMER VILNIUS“ KONCERTĄ VALDOVŲ RŪMŲ KIEME – APIE RUTINĄ, SVAJOJAMUS KONCERTUS IR SOCIALINIŲ

– Justina, kaip sekasi gyventi, kai nereikia skubėti nei į Barseloną, nei į Seulą, nei į Londoną?

– Kai ištinka pasaulinė krizė, džiaugiesi grįžęs namo ir neužstrigęs užsienyje. Mes su šeima kaip tik buvome Lisabonoje, bet paskutinę minutę sėkmingai parskridome į Vilnių. Visos mano kelionės atšauktos iki Naujųjų metų – tai bus ilgiausias laiko tarpas nuo karjeros pradžios, kai nekoncertuosiu užsienyje. Kad ir kaip būtų gaila koncertų svetur, man labai gera namuose. Čia daug dirbu: repetuoju, koncertuoju, mokausi naujas programas, daug dėmesio skiriu vokalinės technikos gerinimui. Prasmingai laiką leidžiu ir sode, gamtoje su augalais ir užmiesčio ramybe. Lietuvoje labai gera ir saugu. Tik pakėlus akis į dangų keista matyti

© Paul Marc MITCHELL nuotr.

Justina Gringytė: „Geriau jau 10 tylinčių žmonių nei tuščia salė“

PAŽINTIS

TINKLŲ LIŪNĄ, Į KURĮ KARTAIS GALIMA ĮKLIMPTI.

Muzikos barai / 19


PAŽINTIS menininkų programą Londono Karališkajame teatre, dirbau su aukščiausio lygio dainininkais, mokytojais, dirigentais, režisieriais. Tai buvo neįkainojamas laikas gerąja ir blogąja prasme. Kartą iš šono stebėjau vieną nemalonų įvykį. Tuomet didžioji operos šventovė man sugriuvo, daug ką pamačiau naujomis spalvomis. Sau pasakiau: noriu dainuoti geriausiose pasaulio scenose, su geriausiais savo srities profesionalais, bet tik aplinkoje, kurioje galiu skleistis, žydėti ir būti saugi.

priprasti prie namų režimo. Dabar net sunku išsijudinti (juokiasi). Pradžioje patyriau lengvą šoką – visas pasaulis įlindo į „Facebook“ stebėti, kas vyksta. Vieną kartą be reikalo įkliuvau į komentarų liūną. Paklaikau nuo žmonių bjaurumo, pykčio, nepagarbos, neapykantos vienas kitam.

Justina Gringytė – Madalena, G. Verdi opera „Rigoletas“

lėktuvus ir suvokti, kad man dar nereikia krautis lagaminų... Patikdavo gyventi nuo lėktuvo iki lėktuvo. – Įsiminė Jūsų anksčiau pasakyta mintis: karantinas nieko nepakeis, nes tas, kuris buvo geras, toks ir liks. Jūsų aplinkoje niekas ir nepasikeitė?

– Matome, kiek daug jautrumo įvairiais klausimais yra aplinkui. Jei kas nors manė, kad po karantino visas pasaulis staiga atsibus draugiškas, žalias, šviesus ir idiliškai skaidrus, taip tikrai nebus ir nėra. Visi sekame ir matome šių dienų aktualijas. O mano aplinkos žmonės labai geri... Su blogais nebendrauju arba mano draugijoje jie ilgai neužsibūna (juokiasi). – Ar karantino metu nors kartą buvote atsidūrusi emocinėje duobėje?

– Nepasakyčiau. Mano gyvenime tuo metu vyko daug gerų ir didelių pokyčių. Į duobę juk gali įkristi kasdien, ne tik per karantiną... Didžiausia atrama man yra šeima – visus sunkumus pakeliame kartu, susikibę, su besąlygiška meile vienas kitam. Karantino metu buvo tam tikrų sunkių akimirkų – teko repetuoti bute, o kaimynams tai nebuvo pramoga. Mėgstu judėti ir daug vaikščioti, todėl reikėjo

Muzikos barai / 20

– Negaliu sakyti, kad apdovanojimai ar recenzijos man nereikšmingi. Tai svarbu ir malonu, bet, pripažinkime, labai subjektyvu. Aš tuo negyvenu – tai yra kitų žmonių apie mane kuriama istorija. Man svarbiausia yra mano pačios augimas, pokytis, vystymasis. Kai tai pastebima ir įvertinama, mano širdis džiaugiasi. Reikia nepamiršti, kad operos pasaulis yra didelis verslas ir tame vandenyne gausu stiprių srovių ir sūkurių. Todėl ne visų nuomonių gali klausytis, ne visi linki gero. Tačiau žmonių, kuriais aš tikrai pasitikiu, klausau ir iš jų mokausi.

– Augimas neįmanomas be savo baimių nugalėjimo. Kai dalinatės scena su tokiais atlikėjais kaip Plácido Domingo ar Renée Fleming, ar kas nors dar atrodo baisu ir neįveikiama?

– Dainuoti su kiekviena pasauline legenda man yra didelis malonumas ir pamoka, tai tikrai nėra baisu, atvirkščiai – pats akimirksniu paaugi. Kai tiek daug džiaugsmo, baimėms vietos nelieka. Koncertuoti karaliams, princams irgi labai malonu, lieka gražių nuotraukų. Kalbant apie scenos jaudulį, jį jaučiu visada – net ir prieš svarbią repeticiją. Yra įvairių jaudulio valdymo technikų, jomis naudojuosi. Tačiau didžiausia kliūtis dainininkui yra fizinis ir emocinis nuovargis. Kai jį patiriu, suvaldyti situaciją būna sunkiau.

– Prakalbus apie legendas: ar operos pasaulyje daug žmonių, su kuriais nemalonu bendrauti ir dirbti?

– Yra, bet ne tiek daug… Kai buvau atrinkta į Jette Parker jaunųjų

© Asmeninio archyvo nuotr.

© Javier del REAL nuotr.

– Prieš penkerius metus gavote geriausios jaunosios solistės apdovanojimą. Laikraštis „The Times“ Jūsų vokalo techniką pavadino „verčiančia iš kojų“. Vis dėlto esate sakiusi, kad apdovanojimai labiau skirti kitiems žmonėms sužavėti. O koks įvertinimas reikšmingas Jums pačiai?

Justina Gringytė

Vieną dieną tavo dirigentas, kostiumų dizaineris ar muzikantas tampa tarsi šeimos dalimi, bet tame pačiame teatre gali papulti į tokį pragarą, kad bus sunku iš jo išlipti. Džiaugiuosi, kad dažniausiai susiduriu su nuoširdžiais menininkais, su kuriais gera dirbti. – Ar kada nors teko atsisakyti pasiūlymo vien dėl kolegos, su kuriuo nenorėjote dirbti?

– Nepriimu visų pasiūlymų dėl laiko trūkumo. Mintyse turiu mažą sąrašą artistų, su kuriais galimybę dirbti gerai apsvarstyčiau. Tačiau niekada nežinai, kas vyksta to žmogaus gyvenime ir kodėl jis taip elgiasi… Galbūt išgyvena sunkų laikotarpį, to-


dėl nuteisti būtų labai lengva. Dauguma šią profesiją pasirinkusių žmonių yra pavargę, patiria labai didelį psichologinį spaudimą. Tai nėra lengvas gyvenimas. Visiems reikia trupučio palaikymo, supratimo ir atlaidumo. – Žiūrovai palaikymą dažniausiai išreiškia plojimais. Karantino metu buvo surengti keli drive-in koncertai, juose vietoj plojimų pypsėjo automobilių signalai ir mirgėjo šviesos. Kalbinti muzikantai tokią patirtį apibūdino kaip labai keistą. Ar būtumėte sutikusi taip koncertuoti?

– Buvo labai keista įrašyti koncertą salėje be žmonių ir tuomet jį transliuoti. Kai publikos nėra, koncentruojiesi tik į įrašą. Salė tuščia, su tavimi vien filmavimo komanda. Ne aplodismentai esmė – kai koncerte sėdi klausytojai, juos jauti ir to jausmo niekuo negali pakeisti. Geriau jau 10 tylinčių žmonių nei tuščia salė. Tyla tuomet tampa kitokia. Žinoma, jeigu nutiktų taip, kad gyvų pasirodymų nebeliktų, reikėtų ieškoti kitų būdų koncertuoti. Bet pagal tai, kiek tūkstančių žmonių renkasi paplūdimiuose, kavinėse ir naktiniuose klubuose, atrodo, kad publika nebijos eiti į koncertus uždarose erdvėse.

– Grįžtamojo ryšio, akivaizdu, sulaukiate, bet ir pati norite jį suteikti. Esate įkūrusi Justinos Gringytės fondą jauniesiems muzikantams remti. Kaip jam sekasi dabar?

– Esate iš Alytaus. Pati užaugau Alytaus rajone ir pastebėjau, kad instrumentų pasirinkimas rajonų muzikos mokyklose nedidelis. Gal fondui reikėtų plėstis?

– Kadaise mano mama nenuėjo į muzikos mokyklą, nes Simne (miestelis Alytaus r. – Aut. past.) tuo metu vykdavo tik akordeono pamokos, o ji norėjo mokytis skambinti fortepijonu... Jūs palietėte labai svarbią temą. Planuoju plėsti veiklą, kad ji apimtų visą Alytaus rajoną. Reikia tik daugiau pajėgų ir žmonių, kurie prisijungtų prie mano veiklos ir padėtų dzūkų krašto jauniesiems muzikantams. – Festivalyje „Midsummer Vilnius“ pasirodysite kartu su maestro Petru Geniušu. Tai bus nebe pirmas kartas sceno-

© Catherina ASHMORE nuotr.

– Fondas funkcionuoja papras-

tai – gruodžio mėnesį Alytaus muzikos mokykloje vyksta konkursas stipendijai gauti. Ji skiriama vieniems mokslo metams. Muzikalus ir talentingas vaikas gauna paskatinimą, kuris, tikiuosi, padeda jam eiti muzikos keliu. Nuo 2016-ųjų jau turime keturis laureatus. Stebiu, kaip vaikams sekasi, kur jie dalyvauja. Labai svarbu paskatinti vaiką ne tik finansiškai, bet ir emociškai, parodyti, kad jis gali būti geriausias savo srityje. Daug kas atžalas nori perorientuoti iš muzikos į matematiką ar kitus mokslus. Taip, muzikanto duona sunki, bet kas pasakė, kad matematikų lengva?

je su legendiniu pianistu. Ar pamenate pirmąjį koncertą?

– Žinoma. Tai buvo koncertas „Vaidilos“ teatre prieš trejus metus. Bet neįmanoma pamiršti nė vieno pasirodymo ar repeticijos su P. Geniušu – man tai muzikinė prabanga ir disciplinuota laisvė. Petras yra ne tik fantastiškas pianistas, atlikėjas, scenos partneris, bet ir auksinės kantrybės žmogus. Mūsų repeticijos būna ilgos, mano būdas gan ūmus, sau esu be galo reikli. Kartais gali atrodyti, kad esu pikta, nors būnu tik nepatenkinta savimi. Tačiau Petras, turėdamas didelę pedagoginę patirtį ir daug išminties, repeticijų dinamiką valdo meistriškai ir bendras entuziazmas atneša daug džiaugsmo. – Koncerte skambės kompozitorių G. Rossini, V. Bellini, G. Donizetti, F. Cilea´os, R. Leoncavallo, P. Mascagni kūriniai. Atrodo, bus daug įvairovės.

– Vyraus itališkoji tema. Pirmoje dalyje girdėsite bel canto stiliaus kompozitorių kūrinius, antrojoje dainuosiu nuostabius italų veristų šedevrus. Bus ir arijų, bet daugiausia dainų, kurios Lietuvoje ne taip dažnai skamba. Programa žaisminga, romantiška, rimta. Jausminga, lengva ausiai ir miela širdžiai.

– Po karantino, tikėkimės, vėl grįš pasirodymai užsienyje. Ar yra scena, į kurią visuomet norisi sugrįžti?

– Man patinka visos užsienio salės, jos būna ir iššūkis, ir dovana. Pavyzdžiui, „Wigmore Hall“ Londone yra viena žymiausių ir geriausių rečitalių salių, joje ne kartą teko dainuoti. Ji užburia savo akustika ir intymia erdve. O kaip didžiausia priešingybė yra Londono „Royal Albert Hall“, kur festivalio „BBC Proms“ koncerte dainavau aštuoniems tūkstančiams žiūrovų. Nepamirštami įspūdžiai. Visur norisi grįžti, bet kartu ir aplankyti naujas vietas. Man patinka Lietuvos salės: Vilniaus, Kauno filharmonijos, nes jos labai jaukios, dailios, nors mažos. Labai tikiuosi, kad mūsų šalyje atsiras didelė, puikios akustikos koncertų salė, kurioje atlikėjai galės džiuginti žiūrovus svarbiomis programomis. n Kalbėjosi Rūta GINIŪNAITĖ

G. Verdi opera „Rigoletas“ Karališkajame Madrido teatre

Muzikos barai / 21


IŠ PRAEITIES

Lietuvoje prasidėjęs kelias į šlovę Leopoldo Godowsky 150-mečiui

Leonidas MELNIKAS

Š

iemet muzikinis pasaulis mini Leopoldo Godowsky1 150-metį. Šio muziko indėlis į kultūrą didžiulis ir nepaprastai reikšmingas. Iškilus atlikėjas, savitas kompozitorius, pagarsėjęs pedagogas – taip jis pristatomas įvairiomis kalbomis leidžiamose enci1

Kai kuriuose šaltiniuose – Godowski.

Žasliai

Leopoldas Godowsky apie 1915 m.

Muzikos barai / 22


klopedijose bei veikaluose apie fortepijono meno istoriją. Ten pat nurodomas ir jo ryšys su Lietuva: čia 1870 m. gimė, čia užaugo, žengė muzikos keliu. Vėliau jis gyveno Europoje ir Amerikoje, koncertavo daugelyje šalių. Klausytojų ir kolegų buvo labai vertinamas, gerbiamas, mylimas. Deja, Godowsky „sugrįžimas“ į tėvynę nebuvo labai sėkmingas, užtruko dar ilgiau nei Heifetzo. Lietuvoje praleista vaikystė ir jaunystė – mažiausiai žinomas Godowsky biografijos fragmentas. Net dėl jo gimimo vietos esama rimtų abejonių – nors žinomas pavadinimas, bet jo iššifravimas kelia problemų, o gimimo liudijimas nerastas. Į lietuvių kalbą tenka transkribuoti XIX a. Godowsky aplinkoje vartotą vietovardžio jidiš variantą. Nebūtų sunku, jei kalbėtume apie įvairiakalbius didesnių miestų vardus, nes čia viskas nusistovėję, gerai žinoma: Vilnius – Wilno, Vilna, Vilne, Wilna; Kaunas – Kowno, Kovno, Kovne. Kas kita, kai aiškinamės kaimelio ar mažyčio miestelio pavadinimą: per daugelį metų vietovardis ne kartą buvo perrašomas įvairiomis kalbomis, keitėsi rašyba – taigi variantų daug. Jeremy Nicholasas, autoritetingas Godowsky biografas, savo angliškai parašytoje monografijoje nurodo, kad muzikas gimė netoli Vilniaus esančiame miestelyje Sozly (Nicholas 1989: 1). Lietuvoje šį pavadinimą imta tapatinti su Žasliais (ME t. 1, 2003: 464). Taip Sozly tapo Zosly (toks Žaslių pavadinimas jidiš kalba). Kita versija yra Šešuoliai (jidiš Šošly, Sošly), miestelis šalia Širvintų. Šių dviejų miestelių sąryšis labai svarbus: Širvintose gyveno Leopoldo Godowsky seneliai (iš motinos pusės), ten buvo registruota tėvų santuoka, gimė sesutė, o po tėvo mirties kuriam laikui apsigyveno ir Leopoldas su motina. Pagal to meto Rusijos imperijos administracinį padalijimą Šešuoliai, kaip ir Širvintos, priklausė Vilniaus gubernijai (Žasliai buvo Kauno gubernijoje). Taigi Šešuolių versija labiau panaši į teisybę2. 2 Plačiau žr. Melnikas L., Taicas G. Kur gimė Leopoldas Godowsky? Šiemet kompozitoriui, pianistui 150 m. Prieiga internete: https://www.lzb.lt/2020/05/20/kur-gime-leopoldas-Godowskysiemet-kompozitoriuipianistui-150-m/

Dažnai kalbama, kad raktas į menininko kūrybos supratimą yra jo vaikystė. Godowsky atveju ši prielaida akivaizdžiai pasitvirtina. Jo meninis brendimas – unikalus fenomenas muzikos istorijoje. Pianistas, iškilęs į šlovės aukštumas, pakeitęs daugelį nusistovėjusių požiūrių į fortepijono meną, palikęs gilų pėdsaką jo istorijoje, pasirodo, buvo autodidaktas, kitaip tariant, neturėjo mokytojų ir visko išmoko pats. Šis faktas verčia suabejoti daugeliu kanonų, kuriais vadovaujamasi ketinant tapti profesionaliais muzikais, kurie atrodo neginčijami ir amžini. Godowsky patirtis liudija ką kita. Pasirodo, tai ne tik įmanoma, bet ir turi akivaizdžių pranašumų. Tiesa, negalima pamiršti: šis kelias prieinamas tik tiems, kurie apdovanoti ypatingu talentu, valia, ryžtu ir kantrybe. Godowsky buvo būtent toks. Jo vaikystė buvo sunki. Tėvas mirė, kai berniukui tebuvo dveji, šeima liko be maitintojo. Iš pradžių juos priglaudė motinos tėvai, vėliau jie persikėlė į Vilnių, pakviesti Passinokų, tolimų motinos giminaičių. Chaimas ir Minna (Freyda) Passinokai neturėjo vaikų, tad ėmėsi globoti mažąjį Leopoldą. Jam tuomet buvo treji (Nicholas 1989: 3). Passinokai buvo išsilavinę, į meną orientuoti žmonės, o Chaimas net studijavo Leipcigo konservatorijoje, griežė smuiku. Jis pirmasis atpažino ypatingus Leopoldo muzikinius gebėjimus, jam ir kilo mintis paskatinti vaiką mokytis muzikos. Tiesa, pats būdamas smuikininkas, Leopoldą ugdė ta pačia linkme. Smuiko studijos greitai judėjo į priekį. Tačiau netikėtai iškilo kliūtis – mažasis muzikantas atrado fortepijoną ir tai smuiką nustūmė į antrą planą. Štai taip Godowsky apibūdino savo pirmuosius įspūdžius: „Kai man buvo treji metai, pradėjau skambinti savo dėdės [Passinoko] fortepijonu, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie paslaptingą dramblio kaulo ir juodmedžio klavišų pasaulį. Man tai atrodė visiškai natūralu ir akivaizdu, tarsi aš visada būčiau žinojęs, kaip jais groti. Niekas neprisimena, kaip išmoko valgyti šaukštu, šakute ir peiliu. Groti pianinu man buvo visiškai

Leopoldas Godowsky prie fortepijono

tas pats“ (Nicholas 1989: 4). Stebėdamiesi, kaip mažajam Godowsky pavyko pačiam išmokti skambinti fortepijonu (palyginimas su šakute ir šaukštu mažai tepadeda), vis dėlto turbūt galime nurodyti tai lėmusias aplinkybes. Godowsky „meilės pasimatymai“ su fortepijonu vykdavo paslapčia, kai globėjų nebūdavo namuose. Jis bijojo, kad Passinokas, apie tai sužinojęs, uždraus eiti prie fortepijono, nes buvo užsidegęs savo ugdytinį išmokyti smuikuoti ir tam skyrė labai daug laiko bei pastangų. Dėl to viską teko daryti savarankiškai: „Nepamenu, ar kas nors mane mokė natų reikšmių, pirštų judesių grojant klaviatūra. Žinių įgijau autodidaktikos būdu. Aš gerai atsimenu, kad nuo penkerių metų man niekas nepadėjo mokytis skambinti“ (Nicholas 1989: 4). Mokydamasis savarankiškai Godowsky pritaikė tą patį metodą, kuriuo naudojosi Passinokas, mokydamas jį smuikuoti, – globėjo namuose natų šūsnyje radęs fortepijono pradžiamokslį, berniukas ėmėsi jį nuosekliai studijuoti. Tai buvo Karolio Kurpiński pradžiamokslis, ne kartą leistas, populiarus Rusijoje. Žingsnis po žingsnio, pratimas po pratimo įsisavindamas šį metodinį leidinį, jis įgijo grojimo fortepijonu įgūdžių. Tai ir buvo atspirties taškas. Aišku, kyla klausimas, kaip būdamas vos ketverių penkerių, visiškai savarankiškai, be suaugusiųjų priežiūros ir kontrolės jis atlikdavo nuobodžius pratimus ir tikslingai bei

Muzikos barai / 23


IŠ PRAEITIES

Leopoldas Godowsky

nuosekliai tobulino savo grojimo techniką. Tai klausimas be atsakymo, tačiau Godowsky atveju niekas nenurodo, kad buvo kitaip. Beje, reikia pridurti ir dar vieną svarbią aplinkybę. Paslapčia vykdavusios fortepijono pratybos jokiu būdu nenutraukė smuiko pamokų. Taigi, jau ankstyvoje vaikystėje Godowsky nuo ryto iki vėlaus vakaro aktyviai muzikuodavo. Rezultatai buvo akivaizdūs: sulaukęs penkerių, jis griežė Mendelssohno Koncerto smuikui e-moll pirmąją dalį, o iškilus aikštėn jo fortepijono studijų paslapčiai ir paaiškėjus, kokios pažangos pasiekta, tapo nuolatiniu Passinoko akompaniatoriumi bei partneriu fortepijoniniame trio. Kardinaliai pasikeitusi situacija lėmė, kad Passinokas atsisakė svajonės iš Godowsky padaryti iškilų smuikininką. Maždaug tuo pačiu metu Godowsky sukūrė pirmą muzikinę kompoziciją – menuetą, kurio vidurinė dalis buvo kanonas (Nicholas 1989: 5). Tai dar labiau sustiprino norą atsiduoti savo pašaukimui.

Muzikos barai / 24

Godowsky sulaukus devynerių, Vilniuje buvo surengtas pirmasis viešas jo koncertas, kuriame Leopoldas ne tik atliko Mendelssohno, Chopino, Liszto kūrinius fortepijonui, bet ir akompanavo Passinokui, griežusiam Henriko Wieniawskio ir Henri Vieuxtempsʹo smuiko opusus (Nicholas 1989: 7). Šis koncertas išskirtinis mažojo virtuozo kūrybinėje biografijoje – pirmąkart jis prisistatė viešai, sulaukė viešo įvertinimo. Nuo tada prasidėjo Godowsky koncertinė karjera: jau netrukus jis skambino Kaune, Gardine, Daugpilyje, Minske, Balstogėje (Nicholas 1989: 7). Sėkmė buvo didžiulė, apie Godowsky pradėta kalbėti, rašyti. Susidomėta jo gyvenimu, susirūpinta ateitimi. Gerbėjai, susižavėję vunderkindu, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jaunasis atlikėjas niekur nesimoko – autodidaktika visiškai nekoreliavo su pasiekimais, kuriuos jis demonstravo. Pasipylė siūlymai pagaliau imtis „rimtų“ studijų, buvo vardijamos pačios geriausios konservatorijos, atsirado žmonių, pasirengusių apmokėti mokslus. Pagaliau šią idėją pavyko realizuoti – lydimas vieno tokių geradarių Godowsky išvyko stoti į Berlyno karališkąją konservatoriją (Nicholas 1989: 14). Stojamojo egzamino komisijai vadovavo smuikininkas Josephas Joachimas, vienas autoritetingiausių to meto Europos muzikų. Godowsky atliko Beethoveno Sonatą Es-dur, op. 81a, ir kelis Mendelssohno kūrinius. Tuomet jis sulaukė netikėto pageidavimo: komisijos nariai paprašė į kitą tonaciją transponuoti ką tik jo atliktą Mendelssohno Rondo capriccioso. Godowsky, nesupratęs, ką turi padaryti, paprašė paaiškinti užduoties esmę ir lengvai susidorojo su ja, nors anksčiau niekada nieko panašaus nebuvo daręs (Nicholas 1989: 14). Jis buvo priimtas į konservatoriją ir pradėjo mokslus. Deja, studijos nuvylė: tai, kuo jis jau buvo, ką galėjo, dažnai gerokai prasilenkdavo su pedagogų rekomendacijomis. Anot Godowsky, jo mokytojas daugiau būtų išmokęs iš savo studento... Mokslai truko vos tris mėnesius, baigėsi praktiškai nė

neprasidėję – Godowsky paliko Berlyno konservatoriją (tuomet vieną geriausių). Tokia buvo Godowsky studijų Berlyne patirtis. Susidūręs su konservatyviu ir ribotu, individualybę niveliuojančiu akademinio muzikos mokymo kanonu, jis nusprendė, kad tai neturi jokios prasmės. O netrukus žengė žingsnį, kardinaliai pakeitusį gyvenimą, nulėmusį ateitį – su motina išvyko į JAV ir jau tais pačiais metais Bostone išėjo į sceną. Visa tai įvyko 1884 m., kai jam tebuvo keturiolika. Jau tuomet Godowsky buvo puikus pianistas, galintis ryškiai įprasminti savo interpretacinius sumanymus. Jo kūrybinis braižas ir meninės vizijos netilpo į tradicinių mokyklų rėmus, jis pats buvo gerokai nutolęs nuo tais laikais hierarchijos itin suvaržyto bendravimo modelio „mokytojas – mokinys“. Tačiau tai nereiškė, kad jis daugiau nesikeitė, užsisklendė savo tobulybėje. Jis nebuvo iš tų, kurie, patyrę pirmąją sėkmę, ima tikėti savo išskirtinumu, bet netrukus nugrimzta užmarštin. Godowsky buvo kitoks – jis nesustojo, žinojo, kaip savarankiškai mokytis ir toliau mokėsi, ieškojo. Tačiau mokėsi pats. Jis taip ir nesutiko tinkamo mokytojo, kai tai buvo aktualu, o vėliau jam jau ir nebereikėjo kitų pagalbos. Ir vis dėlto Godowsky autodidaktika tebėra paslaptis, klausimas, kaip galėjo įvykti toks stebuklas, neduoda ramybės. Ir Bachas, ir Mozartas, net ir nesimokę konservatorijose (kurių, beje, tuomet nebuvo), turėjo puikius mokytojus, padėjusius atsiskleisti jų genialiems gebėjimams. Godowsky pasikliovė vien savo talentu, mokytojų neturėjo. Kaip tai galėjo atsitikti? Matyt, atsakymas į šį klausimą galėtų būti pianisto aplinkoje – Godowsky individualumas bei savarankiškumas jokiu būdu nereiškė atotrūkio nuo jį supusio muzikinio konteksto. Aplinka, kurioje Godowsky egzistavo kaip mokinys ir muzikas, neabejotinai veikė jį – jis mąstė savo laikmečio kategorijomis, laikėsi jo vertybinių nuostatų, bet ir kūrė savo idealą, kuris atitiko jo viziją, iš-


reiškė jo individualybę. Taip jis tiesė sau kelius į ateitį. Bet koks mokymasis, net ir savarankiškas, kaip tai buvo Godowsky atveju, yra susijęs su jau esamų pasiekimų kartojimu bei kopijavimu – sekant kitų pavyzdžiu įvaldoma sukaupta patirtis ir tada formuojasi individuali saviraiškos kalba. Net nuostabu, kaip iš didžių kompozitorių vaikystės opusų nesunkiai atsekamas juos supęs muzikos pasaulis – jie kaip veidrodis atspindi, ką girdėjo, ko mokėsi ir tik paskui, pajutę savo galią ir raišką, žengė kitų neatvertu keliu. Universali patirtis teikia galimybę suprasti kitus ir būti suprastiems, leidžia kalbėti su savo amžininkais ta pačia menine kalba. Praeities patirties pažinimas yra natūrali ir būtina tapsmo muziku dalis. Kelio pradžioje paprastai atkartojami pirmtakų įtvirtinti kanonai, jais vadovaujamasi ir tik vėliau nuo jų palaipsniui nutolstama. Kiekviena ateinanti karta pakartoja tą patį atsinaujinimo modelį: tai, kas tam tikru istorijos momentu buvo individualu, unikalu ir novatoriška, virsta universalija, įgauna kanono statusą, kol pagaliau užleidžia vietą naujoms idėjoms, naujiems kūrybiniams atradimams – ir taip vis iš naujo. Mokslo srityje šį dėsningumą pastebėjo ir ištyrė Thomas Kuhnas (Kuhn 2003), bet ta pati raidos logika veikia ir mene. Skirtumas tik tas, kad mokslo revoliucijos dažnai paneigia prieš tai buvusias teorijas, o meno paveldas yra amžina vertybė. Godowsky fenomenas patvirtina šią tiesą. Be abejo, pirmasis ir lemiamas veiksnys buvo jo nepaprastas talentas. Tačiau net ir tokiam talentui reikia tinkamų sąlygų, dėl kurių šie unikalūs gebėjimai išsiskleidžia, sustiprėja. Štai kodėl Godowsky teiginius, kad jis absoliučiai savarankiškai, be kitų pagalbos įveikė visus atlikimo barjerus, reikia vertinti atsargiai. Nėra pagrindo abejoti, kad vaikystėje šalia Godowsky nebuvo nieko, kas pedantiškai kontroliuotų kiekvieną jo žingsnį ir suteiktų jam visą reikiamą metodinę pagalbą – jis savarankiškai atrado savo kelią mene.

Tačiau tai nereiškia, kad jis nepatyrė jokios įtakos, nebuvo susidūręs su kuo nors, kas jį paveikė. Priešingai, jis išaugo aplinkoje, kuri rezonavo su jo kūrybinėmis pastangomis, nukreipė jo ieškojimus, buvo palanki žengiant pirmuosius žingsnius mene. Štai tik keli pavyzdžiai. Godowsky globėjas Passinokas buvo studijavęs Leipcige, todėl galėjo duoti kompetentingų patarimų, kurie leido išvengti klaidų, nurodė gaires. Passinoko namuose Godowsky nuo mažens įprato girdėti akademinę muziką ir į ją žvelgti profesionalo akimis. Tačiau ir platesniu aspektu, nesiribojant vien artimų žmonių poveikiu, Godowsky vaikystės muzikinė aplinka buvo palanki profesionaliam požiūriui formuotis: Vilniuje tuomet dirbo smuikininkas, kapelmeisteris, kompozitorius Wolfas Ebannas, legendinis pianistas Antonas Rubinšteinas; čia vis dar buvo juntamos Moniuszkos veiklos žymės. Tokia aplinka veikė kompleksiškai, ji ir pastūmėjo Godowsky profesinio meno link, atgrasė nuo mėgėjiškumo, kuris Vilniuje taip pat buvo dažnas reiškinys. Visa tai suformavo interesų ratą bei apibrėžė veiklos sritį, kurioje buvo padaryti ryškiausi Godowsky meniniai atradimai.

Esame įpratę viską vertinti remdamiesi dabarties stereotipais, o jie įkyriai primena, kad muziko priešistorė – paprastai ankstyvoje vaikystėje prasidedantis ilgas, griežtai struktūruotas, savo esme universalus ir daug kartų multiplikuojamas muzikinio ugdymo procesas. Jau vien todėl Godowsky autodidaktika šokiruoja, jo fenomenas suvokiamas kaip visiškai išskirtinis dalykas – jis juk neturėjo mokytojų! Dažnas šiuolaikinis muzikas savo gyvenimo aprašyme išvardija mokytojus (juolab jei jie gerai žinomi, aukštai vertinami), pas kuriuos jam teko mokytis bei konsultuotis, kurių nuopelnai tarsi jau patys savaime turėtų suteikti jam svorio, pagrįsti jo pretenzijas į išskirtinumą. Tai tapo mūsų epochos konstanta. Mokytojas, be abejonės, gali nuveikti daug, bet ne viską. Moisejus Chalfinas, genialaus Grigorijaus Sokolovo mokytojas, sakydavo: „Gerą, talentingą mokinį galima padaryti dar geresnį; prastam ir geras mokytojas nepadės“ (Užrašai). Išties, pedagogai turi daugybę mokinių, o šie labai įvairūs – jų imlumo laipsnis ir gebėjimai skirtingi, taigi ir mokymosi atgarsiai gali būti įvairūs: ir išsiplėtoję, išsiskleidę, ir gerokai nusitrynę.

Su Charlie Chaplinu

Muzikos barai / 25


IŠ PRAEITIES

Leopoldas Godowsky, Albertas Einsteinas ir Arnoldas Schoenbergas, Carnegie Hall, 1934 m.

Atlikėjas, išėjęs į sceną, kaskart pats vienas turi įrodyti, ko esąs vertas. Visa, kas buvo anksčiau – pas ką mokėsi, ką buvo pasiekęs, – tampa nesvarbu; klausytojai girdi jį tokį, koks yra šią akimirką. Ši tiesa reiškia viena: pats mokinys turi būti vertas tų aukštumų, į kurias pretenduoja. Būtent tokiu kampu reikia vertinti Godowsky autodidaktiką. Jis mokėsi tuomet, kai dar nebuvo nusistovėjusios, visuotinos, kanonais reglamentuotos muzikinio lavinimo sistemos, kurią turime šiandien. Tuomet kiekvienas muziko profesiją pasirinkęs asmuo turėjo vis kitokią priešistorę ir už vietą po saulę su kitais konkuruodavo lygiomis teisėmis, nesvarbu, kur ir pas ką buvo įgijęs muzikinius įgūdžius. Godowsky atvejis unikalus šių dienų muzikinės praktikos kontekste, tačiau XIX amžiaus pabaigoje jis neatrodė toks radikalus. Godowsky vaikystė sutapo su epocha, kai anksčiau egzistavusios profesionalaus muzikos mokymo paradigmos ėmė drastiškai keistis – besikuriančios konservatorijos lėmė iš esmės naują situaciją. Kaip ir visos naujovės, konservatorijos kėlė ginčų, jų vertinimas nebuvo vien pozityvus. Priešingai – tuomet vykusių procesų amžininkai, turėdami galimybę palyginti, kas buvo anksčiau, su tuo, kas kurta tuomet, išsakydavo nemažai abejonių ir kritikos. Būtent apie tai skaitome Davido Šoro (1867–1942), žymaus to laiko rusų pianisto, Sankt Peterburgo ir Maskvos konservatorijų ugdytinio, užrašuose. Jų moto pa-

Muzikos barai / 26

sirinkti Rubinšteino žodžiai: „Skambinimas fortepijonu – pirštų judesiai, atlikimas fortepijonu – sielos būsena“ (Шор 2001: 64). Pratęsdamas šią mintį Šoras pateikia savo samprotavimus ir argumentus: „Tūkstančiui „skambintojų“ tėra vos dešimt atlikėjų. Tai mokymo – vienos svarbiausių muzikos sklaidos sričių – rezultatas. Nesuklysiu pasakęs, kad jokioje srityje nejaučiamas toks prastas mokytojų parengimas, kaip muzikoje. Nė vienas mokytojas nėra tiek mažai informuotas apie pedagoginius metodus ir būdus, kaip muzikos mokytojas; nė viena mokymo sritis nėra taip perkrauta mechaninių ir nesąmoningų pratimų, kaip muzikos atlikimo studijos. Bet jokiam užsiėmimui nereikia tokio visapusiško protinio ugdymo kaip muzikavimui. <...> Muzika, ši sielos religija, suponuoja subtiliausią žmogaus prigimties supratimą, subtiliausių žmogaus sielos vingių pažinimą, gebėjimą psichologiškai teisingai interpretuoti vienokias ar kitokias jausmų apraiškas, atskirti jausmą ir jo perteikimą, nustatyti, kas yra nuoširdu, gilu, tikra. <...> Žinoma, muzikos mokytojui visai nereikia kelti rimtų reikalavimų, jei norima išmokyti vien groti. Visai kas kita, jei mokoma interpretuoti Mozartą, Beethoveną, Schumanną...“ (Шор 2001: 64). Šoro apmąstymų apibendrinamasis teiginys bei situacijos vertinimas skamba kategoriškai: „Kadaise muzikais tapdavo tik talentingi, muzikos pašaukti žmonės. Tarnystė menui buvo jų tikslas. Atsiradus konservatorijoms ir mokykloms, į muziką imta žiūrėti kaip į amatą ir pajamų šaltinį. Požiūris į meną sumenko“ (Шор 2001: 62). Šoro užrašai – istorinis dokumentas. Tai amžininko reakcija į XIX a. pabaigoje muzikos ugdymo srityje vykusius pokyčius, kai dėl masiškumo ir pragmatizmo imta aukoti individualumą, savitumą, intelektą. Kita vertus, tai ir ateities numatymas. Skaitant šį tekstą sunku atsikratyti minties, kad Šoras būgštavo ne be pagrindo – jį jaudinusios tendencijos laikui bėgant nenuslopo, gal net atvirkščiai – įgavo pagreitį. Standartizavimas, unifikavimas, studijų su-

vienodinimas ir vis ilgėjanti trukmė – visa tai tapo tipologinėmis dabarties muzikos ugdymo sistemos savybėmis. Godowsky išvengė Šoro nužymėtų tendencijų – jis buvo autodidaktas, buvo laisvas pasirinkti. Niekas neribojo jo fantazijos skrydžio, individualumas ir originalumas tapo jo kanonu. Jis buvo neprilygstamas virtuozas ir romantizmo tradicijų tęsėjas, bet kartu jo atlikime jautėsi užgimstančios naujos epochos dvelksmas, kurį liudijo preciziškai perteikiamas autorinis tekstas, muzikinio kalbėjimo konceptualumas, dramaturginė įtaiga, logika. Jo kompozicijos antrino atlikimo braižui, o pedagogika bei metodiniai straipsniai prisidėjo prie plačios meninių principų sklaidos. Beethovenas, Schubertas, Mendelssohnas, Chopinas, Lisztas, Griegas... Tai buvo jo repertuaras. Jis užaugo su šia muzika ir nematė poreikio jos keisti niekuo kitu. Tačiau šią muziką jis interpretavo kitaip, nei

Leopoldo Godowsky portretas, 1935 m.

tuomet buvo įprasta: ne jausmas, bet intelektualumas, ne intuicija, bet logika tapo jo kūrybos dominante. Iš mokinių jis reikalaudavo griežtai laikytis autorinio teksto, aiškintis kiekvieną kompozitoriaus nuorodą ir savo interpretacijomis teikė didį pavyzdį. Virtuoziškumą Godowsky pakėlė iki nesuvokiamo lygmens, tačiau juo naudojosi ne savo fenomenaliems gebėjimams demonstruoti, bet norėdamas atskleisti kūriniuose slypinčias beribes fantazijos erdves. Kitų


kompozitorių temomis jo sukurti originalūs kūriniai ir transkripcijos niekuo nepanašūs į gausias romantizmo autorių parafrazes bei perdirbinius: virtuoziniais pasažais jis nedailino populiarių melodijų, kaip tai buvo įprasta, bet atverdavo tolimesnius šios muzikos plėtojimo horizontus, suteikdavo jai naują būtį. Jo fantazija ir meistriškumas neturėjo ribų. Lengvai įveikdamas savo paties sukonstruotas kone beprotiškas technines atlikimo kliūtis, jis nebandydavo nustebinti ir priblokšti klausytojų (nors tai buvo neišvengiama), bet apstulbindavo profesionalus, nepatikliai ir skeptiškai žvelgiančius į bet kokią naujovę. Jis tarsi sugrąžino baroko laikus, kai meistrystė ir išmonė buvo aukštai vertinama. Jo „Chopino etiudų studijos“ yra tarsi į XX a. perkeltas Bacho „Fugos meno“ ar „Muzikinės dovanos“ sumanymų analogas. Godowsky pasižymėjo ateities nuojauta (tai taip pat didžio menininko požymis). Kaip žinome, autentiš-

kumo judėjimas, užsimezgęs dar XX a. pradžioje ir plačiai pasklidęs amžiaus viduryje, pasireiškė nauju senosios muzikos pažinimu ir eksponavimu. Ir šiuo atžvilgiu Godowsky buvo novatorius. Jo fortepijoninių pjesių ciklas „Renesansas“ yra bandymas užtikrinti vienos epochos paveldo būtį kitos epochos sąlygomis. Puikus pavyzdys – jo senosios muzikos perdirbiniai: delikatūs, atsargūs, neįkyrūs, klausantis beveik nepastebimi. Aišku, toks muzikinio paveldo „prikėlimo“ variantas buvo visai ne tai, kuo vadovavosi autentiškumo adeptai, bet jis liudija, kaip jautriai Godowsky užčiuopė bręstantį muzikinės bendruomenės poreikį, kaip laiku ir savaip į jį sureagavo. Prieš 150 metų Godowsky gimė Lietuvos kaimelyje, vėliau gyveno mažame miestelyje, dar vėliau – mieste. Tas miestas buvo Vilnius (dėl to jokių abejonių neturime) – daugiatautis ir multikultūris, margas ir spalvingas, ir jo žymė muzikui liko visam

gyvenimui, visiems laikams. Šį Vilniaus unikalumą Godowsky perėmė, išsaugojo, įprasmino savo kūryboje. Jis buvo unikalus menininkas ir žmogus. Jis buvo vilnietis. n Straipsnio autorius yra Lietuvos kultūros tarybos stipendininkas (stipendija publicistinei veiklai)

L IT E R AT ŪR A Kuhn T. 2003: Mokslo revoliucijų struktūra. Vilnius: Pradai. ME 2003: Muzikos enciklopedija, t.1. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Nicholas J. 1989: Godowsky. The Pianists‘ Pianist. Northumberland: Appian Publications & Recordings. Užrašai: Straipsnio autoriaus studijų Sankt Peterburgo konservatorijoje pas prof. Moisejų Chalfiną užrašai. Asmeninis archyvas. Шор Д. 2001: Воспоминания. Иерусалим: Гешарим, Москва: Мосты культуры.

Šešuoliai

Muzikos barai / 27


PAŽINTIS

Tarp muzikos sklaidos ir pedagogikos Į JULIJOS ANDREJEVOS KLAUSIMUS ATSAKO MUZIKOLOGĖ LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ – Esate baigusi Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – J. Tallat-Kelpšos konservatorija), Teorijos skyrių. Kas iš to laikotarpio liko atmintyje, kokie mokytojai Jus labiausiai motyvavo ir skatino toliau sieti savo gyvenimą su muzika?

dėstytoja Emilija Čepulytė buvo itin griežta, principinga, beveik nerašydavo gerų pažymių ir nuolat pabrėždavo, kad muzikologas turi domėtis viskuo – daile, teatru, literatūra, poli-

– Man pasisekė, kad tuo metu, kai mokiausi J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (1984– 1987), jos Teorijos skyriuje dirbo kvalifikuoti, puikūs pedagogai. Visus teorinius dalykus dėstė Dalia Babeckienė – mūsų kurso kuratorė, globėja ir beveik motina. Muzikos istorijos

Laimutė Ligeikaitė su atlikėjais Artūru Anusausku, Rūta Jakulyte ir Vytautu Labučiu

Muzikos barai / 28

Laimutė Ligeikaitė

tika, gyvenimu, t. y. savo akiračio neapriboti vien muzika. Jos dėka ėmiau domėtis ne tik muzikiniais, bet ir kitais menais, įgijau drąsos juos kritiškai vertinti, bendrauti su kitų sričių menininkais. Didelis autoritetas ir labai šiltas žmogus buvo Teisutis Makačinas, kurio, kaip žinomo kompozitoriaus, šlovė jau savaime skatino kūrybiškumą, gilinimąsi į muziką, jos sandarą. Mums, muzikologams, buvo dėstoma ir kūrybos disciplina, tiesa, trumpai. Parodžiau T.  Makačinui kelis savo kūrinius, bet supratau, kad sugalvoti idėją, įsivaizduoti skambesį yra viena, o profesionaliai tai užrašyti ir įgyvendinti (atlikti) – visai kas kita. Taip suvokiau, kad man kur kas labiau patinka domėtis muzikos sandara, teorija, istorija, pagaliau apie muziką rašyti, o ne ją kurti. – Siekiant tikslų ir svajonių reikia daug dirbti, įveikti daug kliūčių. Kokia buvo Jūsų muzikologinės veiklos pradžia ir kas tuo metu atrodė sunkiausia?

– Tiesą sakant, tikresne muzikologe pasijutau tik studijuodama


Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Iki tol, dar besimokydama J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, vis ieškojau savęs, ir nebūtinai muzikoje. Buvau nusprendusi stoti į režisūrą – domino operų, muzikinių spektaklių, muzikinių TV laidų pastatymai. Deja, tuo metu Lietuvoje tokių studijų nebuvo, būtų reikėję vykti, pavyzdžiui, į tuometį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Pabūgau tolimų kelionių ir atitrūkimo nuo šeimos, o ir noras, matyt, nebuvo toks stiprus... Nors dar ilgą laiką domėjausi režisūros menu (jis mane domina iki šiol), bet studijuodama LMTA pamažu pasinėriau į muzikologinę veiklą. Ji mane įtraukė ir dėl puikių pedagogų – Jono Bruverio, Algirdo Ambrazo, Adeodato Tauragio, Rūtos Stanevičiūtės, Rimos Mikėnaitės – įtakos. Iš pradžių mano studijų kryptis buvo muzikos istorija, specialybės profesorius – Vytautas Landsbergis, tačiau po poros metų jam išėjus į politiką turėjau apsispręsti, pas ką toliau studijuosiu. Visada domino kūrinių sandara, forma, žodžiu, teoriniai dalykai. Mėgdavau apie juos pamąstyti, „pažaisti“ surašydama schemas, nagrinėdama harmoniją ir t.  t. Tad apsisprendžiau pereiti į Teorijos katedrą pas nuostabią dėstytoją Rimą Mikėnaitę. Jos vadovaujama parašiau diplominį darbą „Puantilizmas ir jo apraiškos šiuolaikinėje lietuvių muzikoje“. Iki šiol prisimenu dėstytojos konstruktyvumą, konkretumą, naudingus, aiškius patarimus rašant dar-

bą. Beje, to meto (1992-ųjų) diplominiai darbai prilyginti magistriniams darbams, juk mes studijavome 5 metus. Baigiamąjį darbą teko gintis vienai, nes R. Mikėnaitės vyras kompozitorius Osvaldas Balakauskas buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje ir Ispanijoje, tad mano darbo vadovė kaip tik tą pavasarį išvyko kartu su juo atlikti šios svarbios misijos. Iš savo muzikologinio kelio pradžios neprisimenu jokių didesnių sunkumų ar neįveikiamų kliūčių. Bent jau aš ir dar keletas mano kolegų degėme noru domėtis intensyvėjančia kultūrine veikla, lankytis koncertuose, rašyti. Mane, dar akademijos nebaigusią studenčiokę, viena dėstytoja pasiūlė prestižiniam kultūros žurnalui „Kultūros barai“. Jame dirbo tikri dailės, teatro, literatūros asai. Aš pradėjau dirbti Muzikos skyriaus redaktore, tai buvo pats pirmas rimtas profesinis išbandymas. Mėginau kaip įmanydama aukštai laikyti muzikinės žurnalo tematikos kartelę, pati rašydavau rimtus (kaip man tada atrodė) straipsnius, bendradarbiaudavau su savo dėstytojais muzikologais, redaguodavau jų straipsnius. Branginu šią nepaprastą patirtį, nes iki šiol pagrindinė mano veikla yra redaktorės darbas. Praktika, pamažu įgyjama patirtis padeda bendrauti su žmonėmis, užmegzti ilgalaikius profesinius ir kūrybinius ryšius, plėsti akiratį. Tik reikia noro dirbti, domėtis, dalyvauti. – Turite didelę TV laidų vedėjos patirtį...

– Na, ji nėra labai didelė. Dar-

Laimutė Ligeikaitė (pirma iš kairės) su kolegomis muzikologų konferencijoje

bas televizijoje vyko tik protarpiais, 1991–1993 metais. Pirmoji mano parengta TV laida buvo „Barboros Radvilaitės muzikinė aplinka“ (rež. Raimundas Paškevičius, 1991). Tuo metu man, studentei, buvo pasiūlyta atlikti praktiką Lietuvos televizijoje. Sąlygos „pašaliniams“ nebuvo lengvos, nelabai kas kreipė į mus dėmesį – kiekvienas dirbo savo darbus ir netgi galbūt bijojo, kad koks naujokas neužimtų jo vietos... Tad viską reikėdavo sugalvoti pačiam, pasirūpinti daugeliu dalykų, padėdavo tik priskirtas režisierius. Iki to momento, kai TV studijoje sėdome filmuoti pokalbio su istoriku Vytautu Povilu Jurkštu apie Barboros Radvilaitės muzikinę aplinką, teko padaryti daugybę darbų: Mokslų akademijos bibliotekoje rasti (prieš tai gavus visus leidimus) Barboros laikų graviūrų, paveikslų ir su operatoriumi juos nufotografuoti; su režisieriumi įsiprašyti į Arkikatedros požemius, kad galėtume nufilmuoti Barboros karstą; nufilmuoti Valdovų rūmų griuvėsius (jie tuomet dar nebuvo atstatyti); surinkti daugybę medžiagos iš knygų; rasti renesanso muzikos įrašų (kas buvo retenybė) ir t. t. Ir tik po viso didelio parengiamojo darbo buvo nufilmuotas pokalbis. Pirmą kartą filmuojantis TV studijoje buvo apėmęs jaudulys, drebėjo rankos ir kojos. Bet tada radau geriausią vaistą nuo tokio jaudulio: reikia tiesiog nekreipti dėmesio į kameras, susikoncentruoti į pokalbį, į pašnekovą, į tai, ką tu nori pasakyti, ko paklausti, tiesiog pasinerti į savo darbą. O kameros tegu dirba savo darbą.

R. Armonas, L. Ligeikaitė ir I. Uss-Armonienė Šv. Jonų bažnyčioje

Muzikos barai / 29


PAŽINTIS Džiaugiuosi, kad tai man pavyksta iki šiol. Kai dalyvauju kokios nors laidos filmavime, kai reikia pristatyti kokio nors žmogaus kūrybą, apie ją papasakoti, kai filmuojamas mano vedamas koncertas – tiesiog dirbu savo darbą nekreipdama dėmesio į kameras. Yra ir dar vienas dalykas, padedantis nugalėti jaudulį, – tai rimtas išankstinis pasirengimas, apgalvojimas, netgi susižymėjimas, ką sakysi. Gerai pasirengusi bent jau aš jaučiuosi drąsiai. – Kaip atsirasdavo muzikinių laidų temos?

– Laidos apie Barborą Radvilaitę idėja gimė spontaniškai, bet ji turėjo ir priešistorę. O tai įrodo, kad viskas gyvenime susiję ir viena veikla gali padėti kitai. Kai dirbau „Kultūros baruose“, apie senąją muzikos istoriją keletą straipsnių buvo parašęs iškilus istorikas, šviesi asmenybė Vytautas Povilas Jurkštas (1928–1992). Tai buvo labai smagiai ir šiltai bendraujantis žmogus, įdomus pašnekovas. Kai turėjau pateikti savo TV laidos temą, pirmiausia pagalvojau apie paslaptingą ir mane seniai dominusią Barborą Radvilaitę bei mažai žinomą to meto muziką. O kas gi galėtų įdomiau papasakoti apie tai, jei ne V. P.  Jurkštas! Jis mielai sutiko. Manau, kad išėjo visai neblogas pokalbis. Džiaugiuosi, kad ta mano pirmoji laidą TV eteryje buvo ne vieną kartą pakartota. Kitų TV muzikinių laidų temas pasiūlė ilgametė TV režisierė Dalia Kutavičienė. Pasakojimui apie kompozitorių Rytį Mažulį ji sugalvojo ir intriguojantį pavadinimą – „Ryčio Mažulio meilės istorija“. Idėja tokia: jauna muzikologė (aš) domisi žinomo kūrėjo (Rytis) muzika. Jie susitinka pasikalbėti apie jo kūrybą. Kai viską išsiaiškina, jis atsisveikina ir nueina savais keliais, o muzikologė lieka sėdėti ant suoliuko su jai belikusiais vėjo plaikstomais partitūrų lapais... Buvo tikrai linksma: juk visi žinome, koks žavus pašnekovas yra kompozitorius R. Mažulis, tad pokalbis vyko smagiai, kūrybinga režisierė D. Kutavičienė ne tik kad nevaržė, bet ir sumaniai padėjo. O įdomiausia, sakyčiau, buvo tos laidos aplinka – mus filmavo Lukiškių aikštėje (neseniai

Muzikos barai / 30

vadintoje Lenino) prie ką tik nugriauto Lenino paminklo liekanų (dar buvau ant jų užsilipusi). Tai unikalūs istoriniai momentai. Gaila, kad laidos įrašas kažkur prapuolė – galbūt po sausio įvykių, kai užgrobus televizijos pastatą buvo sunaikinta daugelis TV įrašų. Vienintelę kopiją, kiek žinau, turi tik pats Rytis. Taigi, TV laidų temos gali būti sugalvojamos jaukiai geriant kavą namie, tačiau dažniausiai jos atsiranda bendrai dirbant, dalijantis idėjomis. – Nuo 2004 metų esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedros lektorė. Ar Jums prie širdies pedagoginis darbas? Kokių taisyklių laikotės bendraudama su studentais?

– Man patinka dalytis su studentais savo žiniomis, praktine patirtimi. Dėstau muzikos kalbos (klasicizmas ir romantizmas) dalyką vokalistams ir vargonininkams, spaudos praktiką muzikologams, neseniai dar kuravau ir koncertų vedimo praktiką. Turiu ir kitų pedagoginių įsipareigojimų. Studentai yra mano kolegos, būsimi atlikėjai, su kuriais ateityje galbūt teks bendradarbiauti, apie juos rašyti recenzijas, vykdyti bendrus projektus. Todėl man svarbiausia – abipusė pagarba, nuoširdus ir kūrybiškas bendravimas. Muzikologijos studentai yra tokie patys muzikologai, tik jaunesni, pradedantys, turintys mažiau praktikos ir kartais dar savęs ieškantys. Tad padėti jiems rasti save man yra vienas svarbiausių dalykų. Muzikologo profesija labai plati, ji teikia daug galimybių – gali būti muzikos kritikas, muzikos žurnalistas, muzikos teoretikas ar istorikas. Norėčiau, kad jaunas žmogus tas galimybes suvoktų. Būna netikinčių savo pasirinkimu, manančių, kad neras darbo arba mažai uždirbs ir pan. Čia yra dalis tiesos, nes gyvenimo ritmas banguoja, atneša pakilimų ir atoslūgių. Tačiau svarbiausia, ar būsimasis muzikologas turi pašaukimą. Ar jį tikrai domina įvairūs muzikos reiškiniai, kūryba, atlikėjai – visa neišsemiama muzikos sritis? Ar jis nuoširdžiai nori gilintis į muzikos kūrinį, parašyti apie jį, sukritikuoti ar pagirti, atrasti kokį istorijos faktą? Jei jis tikrai to nori ir siekia – vadinasi, turi

pašaukimą. O dirbti mėgstamą darbą yra smagu nepaisant nieko. Ilgainiui šis darbas tampa ir savotiška kultūrine misija – skleisti visuomenei žinias apie muziką, orientuoti į vertybes, dalyvauti kultūros gimime, vertinime. Muzikologai turi kompetencijų ne tik rašyti straipsnius, knygas ar kalbėti per radiją. Daugelis dirba pedagoginį darbą, jie reikalingi spaudos leidinių redakcijose, muzikiniuose teatruose, koncertinėse įstaigose, bibliotekose, archyvuose, kitur – visko nė neišvardysiu. Svarbiausia suprasti, kad tokios profesijos žmogus yra reikalingas ir svarbus kultūrai. O dar svarbiau bet kurioje srityje sąžiningai atlikti savo darbą ir nuolat tobulėti. – Žiniasklaidoje skelbiate nemažai recenzijų ir interviu su muzikais. Kuris žanras Jums artimesnis?

– Abu žanrai įdomūs. Interviu nėra toks paprastas dalykas, kaip kartais atrodo. Pokalbiui su kokia nors muzikos asmenybe reikia ilgai ir nuodugniai rengtis, apie ją iš anksto daug sužinoti, paskaityti, kad suformuluotum nebanalius klausimus. Jei pavyksta įdomiai pasikalbėti ir tą asmenybę atskleisti, ir pati tuo džiaugiuosi, ir skaitytojams būna įdomu. Bet tai gana slidus žanras, rezultatas priklauso ir nuo pašnekovo, ir nuo kalbintojo, tad interviu ne visada būna tokios kokybės, kokios norėtųsi. Recenzijų rašymas reikalauja ne mažiau (o gal ir daugiau) pasirengimo, būtina gerai pažinti tą reiškinį, apie kurį rašysi. Todėl pati ne visada imuosi rašyti vieną ar kitą recenziją – būdama laikraščio redaktorė ieškau tokio recenzento, kuris į tą reiškinį įsigilinęs kur kas labiau nei aš. Juk visuomenei svarbiausia pateikti profesionalią ir patikimą nuomonę, pasvertas ir argumentuotas įžvalgas. Šio kriterijaus rašydama recenzijas laikausi ir pati, bet tai nereiškia, kad jis riboja galimybę drąsiai reikšti savo nuomonę. Drąsiai jaustis ir pasitikėti savimi būtina, tik nereikia pamiršti vieno svarbaus dalyko: recenzija nėra saviraiškos, savęs iškėlimo, savo šmaikštumo rodymo, kito žmogaus žeminimo priemonė. Recenzijoje turi būti kiek įmanoma objektyviai ir pagarbiai (nesvarbu, šmaikščiai ar rim-


FESTIVALIAI

– Rašote recenzijas, rengiate interviu, vedate koncertus, kūrybos vakarus, dėstote... Ar dar muzikologijoje norėtųsi išbandyti ką nors nauja, pavyzdžiui, parašyti knygą?

– Manau, kad parašyti knygą nereikštų išbandyti kažką nauja. Knyga (monografija, straipsnių rinkinys ir pan.) yra ilgo ir nuoseklaus darbo vaisius, tarsi vainikuojantis visą veiklą. Jei tai mokslinio pobūdžio knyga, reikia turėti sukaupus nemažai rimtų mokslinių darbų ir labai aktyviai reikštis šioje srityje. Straipsnių rinkinys man būtų prieinamesnis žanras, nes esu parašiusi tikrai nemažai recenzijų, tekstų kompaktinėms plokštelėms, knygoms. Tačiau ir tokios knygos parengimui reikia visiškai atsiduoti, skirti didžiausią savo laiko dalį. O kur dar visokie techniniai leidybiniai dalykai?.. Kol kas besisukdama aktualijų verpetuose ir veikloje, kuri man patinka, knygai laiko nerandu. Galbūt ateityje.

– Prasidėjus koronaviruso pandemijai daugelis žmonių dirba nuotoliniu būdu iš namų. Kaip dabar atrodo Jūsų dienotvarkė?

– Kadangi mano darbai, ypač redaktoriniai, dažniausiai vyksta prie kompiuterio – niekas per daug nepasikeitė. Tik padaugėjo darbo ir rūpesčių dėstant Muzikos ir teatro akademijos studentams: reikia rūpintis virtualiomis užduotimis, siųsti medžiagą, klausimus, tikrinti atsakymus ir t. t. Tai, žinoma, neatstoja gyvo bendravimo auditorijoje. Bet kol kas visi mano darbai, išskyrus koncertų vedimą, nenutrūko. Tik neramu, kad jei tokia padėtis užsitęs, koncertinės įstaigos, atlikėjai, kūrėjai liks be pragyvenimo šaltinio. Tai svarbu ir mums, muzikologams, nes nesant koncertų nėra ir recenzijų. Tačiau esu optimistė ir nuoširdžiai tikiu, kad greitai visų veikla sėkmingai atsigaus. n

„MIDSUMMER VILNIUS “ ATIDARYTAS MONIKOS LIU MELODIJOMIS

Penkmetį švenčiantis festivalis „Midsummer Vilnius“ šiemet vėl grįžo į Valdovų rūmų kiemą. Po karantino – su kiek mažesniu renginių skaičiumi, tačiau toks pats vilniečių lauktas ir vertinamas. Liepos 20 d. vakarą vidurvasario šventę atidarė charizmatiškoji Monika Liu, kuri ir prieš penkerius metus pirmoji pasirodė festivalio scenoje. Balandį išleistas naujas albumas „Melodija“ liudija akivaizdžius Monikos Liu kūrybos pokyčius. Plokštelėje – keturios jausmingos, asmeniškos dainos lietuvių kalba. Beje, tai pirmoji albumo dalis, netrukus turėtų pasirodyti ir antroji. Jau anksčiau Monika buvo minėjusi, kad nauja jos kūryba pasakoja apie meilę, aistrą, ilgesį ir jaunystę. Viską, ką išgyvena kiekvienas mūsų. Ji nesistengė nieko išgalvoti ar ieškoti dirbtinio įkvėpimo – tik atskleidė savo jausmus. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo stilingos elektronikos ir jaunatviškos energijos kupinos dainos, atspindinčios dainininkės gyvenimą Niujorke, Londone ir kituose didmiesčiuose. „Tai mano crazy etapas. Jau noriu šias dainas palikti praeičiai “, – scenoje prisipažino Monika Liu. Tai buvo gerai pažįstamos „Hello“, „Falafel“ ir kitos, jas sustiprino pučiamųjų, būgnų ir gitarų grupė, specialiai suburta koncertui. Nors atlikėja buvo pasidabinusi įspūdingu violetiniu apdaru, ne jis buvo svarbiausias šou elementas. Tai – Monikos balsas, stiprus, talentingai valdomas ir puikiai didžiulėms atviroms erdvėms tinkamas instrumentas. Antroji koncerto dalis buvo skirta dabartinei Monikos kūrybai. Skambėjo naujai aranžuotos dainos „Tiek jau to“, „Troškimas“, „Amžinai toli“ ir visų pamėgta „Vaikinai trumpais šortais“, gimusi prisiminus ne visada malonias jaunystės meilės patirtis ir pasklaidžius senas fotografijas. Charizmatiškoji Monika Liu „Tai dainos Monikos, kuri dainuoja lietuviškai ir jai pagaliau daug kas aišku“, – juokavo pirmoji šių metų „Midsummer Vilnius“ atlikėja, persirengusi raudona fatališkos moters suknele. Girdėjome ir dar neišleistos antrosios „Melodijos“ dalies kūrinių. Tas pats retro skambesys, bosanovos užuominos ir tėvų laikų šokių ritmai. Kiekvieną jų klausytojai priėmė palankiai ir palydėjo audringais plojimais. Ne tik pačiai Monikai, bet ir jos gyvai grojusiai grupei. Monika Liu, kadaise vadinta ekscentriška ir pakvaišusia atlikėja, pamažu net ir skeptikams įrodė galinti kurti kokybišką muziką. Ji rado savo vietą ten, kur visuomet ir norėjo būti – Lietuvoje. Savo namuose. Manto REPEČKOS nuotraukos

tai) reiškiama kritika, patarimai ar pastabos. Tokia recenzija, manyčiau, yra siekiamybė ir jau patyrusiems, ir jauniems kritikams. O kaip to siekti? Rašyti, rašyti, rašyti!

Rūta GINIŪNAITĖ

Muzikos barai / 31


FESTIVALIAI VIII M. K. ČIURLIONIO MUZIKOS FESTIVALIS PALANGOJE Besibaigiant neeilinei vasarai, mintimis keliaujant į rugsėjį, netradiciniu metu suspėta jau aštuntą kartą Palangoje surengti M. K. Čiurlionio muzikos festivalį. Dėl koronaviruso pandemijos atsiradusių suvaržymų ir apribojimų festivalio organizatorei VšĮ „Klasika LT“ teko ieškoti kūrybiškų sprendimų. Rugpjūčio 19–30 dienomis koncertai skambėjo ne tik grafų Tiškevičių rūmų terasoje, Palangos kurhauzo salėje, bet ir ant vandens. Pusė koncertų surengta po atviru dangumi, kad net ir daugiausia baimių turintieji galėtų saugiai klausytis profesionaliai atliekamos akademinės muzikos. Nors į festivalį pasikviesti užsienio svečių buvo gana sudėtinga, tačiau renginiui tarptautinio „prieskonio“ suteikė daniško kraujo turintis pianistas Paulius Anderssonas, lenkų kilmės pianistas Edwinas Szwajkowskis bei visoms Baltijos šalims atstovaujančio kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ solistai. Festivalio programoje daug vietos buvo skirta M. K. Čiurlionio kūrybiniam palikimui – skambėjo originalūs kūriniai ir improvizacijos jų temomis. Mūsų genijaus preliudą F-dur / a-moll (VL188) festivalio koncertuose buvo galima išgirsti net keturis kartus – nuo aranžuotės keturioms rankoms iki kelių skirtingų improvizacijų kūrinio tema. Petras Geniušas yra sakęs: „Čiurlionis tiesiog prašosi būti improvizuojamas.“ Festivalio publikos visuomet labai laukiamas fortepijono grando Petro Geniušo rečitalis buvo surengtas ir šiemet. Pasirinkta labai įvairi programa – nuo M. K. Čiurlionio ir C. Debussy preliudų, D. Scarlatti sonatų, nuo L. Beethoveno iki amerikiečio Samuelio Barberio kūrinių. Finalinis koncerto akcentas – pora S. Prokofjevo pjesių iš ciklo „Romeo ir Džuljeta“. P. Geniušas, kaip visada, klausytojų dėmesį prikaustė nuo pirmos natos, stebino žaisme ir improvizacine laisve. Fortepijoninius rečitalius festivaliui parengė ir du jaunosios kartos pianistai Paulius Anderssonas ir Edwinas Szwajkowskis, šiuo metu studijuojantys Diuseldorfe, Roberto Schumanno aukštojoje mokykloje. Festivalio įžangos programoje „Nakties muzika“

Muzikos barai / 32

P. Anderssonas atsiskleidė kaip puikus Nikolajaus Metnerio muzikos interpretatorius. Tą vakarą skambėjusi polifoninėmis linijomis apipinta ir techniškai labai sudėtinga sonata „Nakties vėjas“ klausytojus perkėlė į emocingą, dramatišką romantizmo epochą. Greta šio kūrinio puikiai derėjo ir raiškiai atliekama aštuonių dalių R. Schumanno fantazija „Kreisleriana“, kurią pats kompozitorius laiškuose yra įvardinęs kaip mėgstamiausią savo kūrinį. Lenkijos instituto Vilniuje pristatytas kelių F. Chopino konkursų laureatas Edwinas Szwajkowskis parengė romantišką F. Chopino ir R. Schumanno kūrinių programą, taip pat šis savito braižo pianistas atliko W. A. Mozarto sonatą B-dur (KV 570), kuri bus įrašyta į šiuo metu rengiamą visų kompozitoriaus sonatų fortepijonui albumą. Jaunam menininkui tai nemenkas iššūkis. Operos žanrui festivalyje atstovavo publikos numylėtinio Mindaugo Rojaus (baritonas), charizmatiškosios Vilijos Kuprevičienės (sopranas) ir pianistės Aleksandros Žvirblytės koncertas „Nukelk man saulę“. Jau ne pirmą kartą festivalyje pasirodantys operos solistai atliko ir vaidybos elementų nestokojančių duetų, ir solinių kūrinių. Vokalinę muziką puikiai papildė pianistės Aleksandros Žvirblytės meistriškai atliekami M. K. Čiurlionio preliudai, F. Chopino valsai. VIII M. K. Čiurlionio muzikos festivalis neapsiėjo ir be naujų idėjų. Rugpjūčio 20 d. muzika iš scenos persikėlė į Palangos botanikos parko tvenkinyje plūduriuojantį laivelį. Tokios „besisupančios“ fleitininkių Laimos Švabauskaitės ir Gretos Pocevičiūtės dueto atliekamos muzikos buvo malonu klausyti tiek ant žolės įsitaisiusiems klausytojams, tiek netyčia užklydusiems praeiviams. Andrius Rekašius Tiškevičių rūmų terasoje surengė koncertą „Perkusijos spalvos“. Puiku, kad festivalis suteikė galimybę jaunam atlikėjui, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistui, atsiskleisti ne tik kaip solistui, bet ir kaip kūrėjui – skambėjo A. Rekašiaus kompozicijos „Malda“ ir „Exploitations“. Žavėjo A. Rekašiaus gebėjimas atskleisti platų marimbos ir vibrafono tembrų diapazoną, dinaminius niuansus. Ypatingas vakaro akcentas buvo dubenėliais atliekamas amerikiečių kompozitoriaus F. Rzewski kūrinys kalbančiam perkusininkui „To the Earth“.

Skambina Paulius Anderssonas

Kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ koncertas

Aleksandra Žvirblytė ir Petras Vyšniauskas

Tradiciškai į festivalio programą buvo įtraukti ir jaunieji Lietuvos talentai. Jie grojo ne tik maratone „Interliudas“, bet ir „apšildė“ koncertų pagrindinių atlikėjų pasirodymus. Festivalio sumanytojos Aleksandros Žvirblytės idėja – Palangos klasikinės muzikos scenose pristatyti jaunuosius atlikėjus iš visos Lietuvos, ypatingą dėmesį skiriant ryškiausiems Pamario krašto muzikos ir meno mokyklų ugdytiniams. Jaunųjų talentų maratonas „Interliudas“ šiemet susilaukė didelio klausytojų ir dalyvių susidomėjimo, tad gražiai apšviestoje Tiškevičių rūmų terasoje muzika skambėjo net iki vidurnakčio. Koncerte buvo gausu puikių numerių, pristatytos kamerinio ansamblio „FluPia“ (fleitininkė Vilmantė Kaziulytė ir pianistė Kristina Ivanauskaitė) aranžuotės „8 M. K. Čiurlionio miniatiūros fleitai ir fortepijonui“, pasirodė festivalio partnerės LSKD „Gubojos“ kuruojamos „Perliukų akademijos“ auklėtiniai. Festivalio meno vadovė profesorė Veronika Vitaitė koncertuose

pristatė daugelį atlikėjų, jų programas ir papasakojo nemažai intriguojančių muzikinio gyvenimo istorijų. Tai darė rafinuotai, subtiliai ir su humoru. Išskirtiniai buvo festivalio atidarymo ir baigiamasis koncertai. Pirmajame (rugpjūčio 21 d.) džiugino Klaipėdos kamerinis orkestras ir jo vadovo Mindaugo Bačkaus sudaryta šventinė programa „Lietuviški netikėtumai“. Ypatinga dovana festivaliui – M. K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių A. Malcio orkestruotės styginių orkestrui „Peterburgo eskizai“ premjera! Koncertą atidžiai stebėjo kūrinio „Į krantą jūra krenta“ autorė L. Narvilaitė. A. Malcio „Izabelės sapno“ solo partija visus pakerėjo violončelininkas Mindaugas Bačkus. Rugpjūčio 29 d. Palangos kurhauze kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ solistai ir svečiai pristatė programą „Tas delsiantis vėjas“. Koncerto dramatiniu centru tapo tokio paties pavadinimo („How Slow the Wind“) melancholiškai ilgesingas Osvaldo Golijovo

Muzika ant vandens


kūrinys. Solo partiją itin jautriai atliko sopranas Gunta Gelgotė. Koncerto programoje taip pat buvo M. K. Čiurlionio preliudų aranžuočių styginiams, o ryškiu finaliniu akordu suskambo solisto smuikininko Džeraldo Bidvos ir „Kremerata Baltica“ narių ugningai atliekama A. Vivaldi „Vasara“, perkomponuota M. Richterio. Tikra festivalio kulminacija buvo saksofonininko Petro Vyšniausko ir pianistės Aleksandros Žvirblytės koncertas „Kosminis Čiurlionis“, jame buvo pristatytas taip pat pavadintas šią vasarą išleistas kompaktinis diskas. Koncerte puikiai derėjo M. K. Čiurlionio konkurso laureatės profesorės A. Žvirblytės precizika ir garsiausio Lietuvos saksofonininko P. Vyšniausko vitališkos improvizacijos atliekant F. Chopino, A. Skriabino, M. K. Čiurlionio, C. Debussy, S. Prokofjevo kūrinius. Džiugu, kad 2013 m. Palangoje startavęs tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, vedamas jo direktorės Aleksandros Žvirblytės, išlaiko savo kryptį, o šiemet jau buvo įtrauktas į Palangos reprezentacinių renginių sąrašą. Festivalį parėmė Palangos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, labdaros ir paramos fondas „Gerasis ruonis“. Tie, kurie nespėjo apsilankyti Palangoje vykusiuose koncertuose, lapkričio 12–28 d. kviečiami į VIII M. K. Čiurlionio festivalio rudens renginius Vilniuje. Kristina IVANAUSKAITĖ-ČIURILIENĖ

XIX SEMELIŠKIŲ FESTIVALIS „NUO LAURYNO IKI ROKO“

Rugpjūčio 9–16 dienomis vykęs XIX Semeliškių festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“ jo dalyviams padovanojo ne tik įvairiausių kultūrinių ir sporto renginių, bet ir žvaigždžių lietų. Festivalio metu vyko ir III tarptautinis pleneras, jo dalyviai Adelė Kasputienė, Augenis Kasputis, Ojaras Mašidlauskas, Asta Radimonienė, Romas Žmuidzinavičius, Jolita Šlepetienė, Deivis Dapkus, Nijolė Kūjalytė, tapę Semeliškių vaizdus, architektūros paminklus, rugpjūčio 16 d. savo darbais papuošė bendruomenės „Strėva“ namų išorės sienas. Ukrainos dailininkai Vladimiras Kravchukas ir Bogdanas Brinskijus dėl COVID-19 pande-

Šv. Lauryno bažnyčia

Plenero „Nuo Lauryno iki Roko“ dalyviai

Dainuoja Valstybinis choras „Vilnius“

mijos plenere dalyvavo nuotoliniu būdu. Festivalis, pradėtas rengti 2001-aisiais, per 19 metų yra subrandinęs solidžią programos struktūrą. Kiekvienais metais jis pradedamas tituliniais atlaidais Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje, kuri pastatyta 1783 m. ir laikoma viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Archyviniai dokumentai liudija, kad pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, 1501 m. ji jau minima Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše. Visą savaitę Semeliškių miestelį gaubia šventinė atmosfera, organizuojami įvairūs vietinių, šalies ir užsienio meno (teatro, literatūros, dailės, muzikos) atstovų bei sporto renginiai, paskaitos ir edukaciniai užsiėmimai. Festivalio kulminacija – Žolinių šventė prie Nestrėvaičio ežero ir tuoj po jos vykstantys visoje Lietuvoje garsūs Šv. Roko atlaidai miestelio bažnyčioje. Festivalio koncertuose yra pasirodę gausybė žinomų atlikėjų, tarp jų Virgilijus Noreika, Sigutė Trimakaitė, Laimonas Pautienius, Justas Dvarionas, Liudas Mikalauskas, Zbignevas Levickis, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Čiurlionio kvartetas, Tbilisio valstybinio operos ir baleto teatro ansamblio „Suliko“ kvartetas. Šių metų rugpjūčio 9 d. švenčiant Šv. Lauryno atlaidus, Mišias aukojo ir pamokslą pasakė kun. dr. Mindaugas Sabonis, giedojo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios renesanso sakralinės polifonijos ansamblis „decOrata“ (vadovas Marius Lingvenis). Mišių muzikinį pagrindą sudarė XIV a. antrosios pusės kompozitoriaus T. L. De Victorios mišių „O magnum mysterium“ dalys „Kyrie“, „Gloria“, „SanctusBenedictus“, taip pat skambėjo to paties amžiaus ir vėlesnių kompozitorių G. Gabrieli, W. Byrdo, L. Grossi da Viadanos, P. De la Rue, G. G. Gorczycki, A. Montani religinės giesmės lotynų kalba. Mišiose dalyvavę tikintieji sakė, kad ansamblio „decOrata“ giedojimas šv. Mišioms suteikė iškilmingą, koncertinį atspalvį.

Po Mišių į Semeliškių miestelio gimnazijos pievą pakvietė Trakų karališkasis teatras – jis pristatė premjerą „Gudri našlė“ pagal to paties pavadinimo A. FromoGužučio kūrinį (režisierė Justina Bendinskytė). Vaidino ne tik trakiškiai, bet ir Rūdiškių bajorų bei Vievio teatrų aktoriai. Rugpjūčio 10 d. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje koncertavo choras „Vilnius“ (vad. Artūras Dambrauskas), jis pristatė koncertinę programą „Nepriklausomybės siuita“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Po bažnyčios skliautais įspūdingai skambėjusios populiariausios dainos apie Lietuvą klausytojams paliko neišdildomų įspūdžių. Toje pačioje bažnyčioje rugpjūčio 12 d. koncertavo Eugenijus Kanevičius, vienas universaliausių Lietuvos džiazo bosistų. Jis atliko savos kūrybos programą „Siuita kontrabosui ir tūbai“. Rugpjūčio 13 d. bendruomenės „Strėva“ namuose vyko performansas. Šios informacijos autorė susirinkusiesiems (tarp jų ir plenero dalyviams) lauko scenoje parodė savos kūrybos monospektaklį „Šią naktį angelas mane aplankė...“ Į dainuojamosios poezijos vakarą S. ir A. Bielskių sodyboje rugpjūčio 14 d. susirinkę žiūrovai mėgavosi aktoriaus Kosto Smorigino, Audriaus Balsio (klavišiniai) ir Martyno Kuliavo (gitara) pro-

grama „Trise valtyje“. Skambėjo žinomos ir naujos dainos, įspūdį stiprino Kosto Smorigino kiekvieną kūrinį lydėję komentarai. Rugpjūčio 15 dienos vakaro šventė jau XIX kartą vyko tradicinėje vietoje – Semeliškių Naujosios gatvės pievoje, kurią visada maloniai sutinka užleisti valdos savininkė Valentina Radvilienė. Koncertavo grupė „Strago“ iš Širvintų, Semeliškių vokalinis instrumentinis ansamblis „Konkordas“ (vad. Adolfas Blažonis), šokėjos iš Vievio kultūros centro „VievioLin“ (vad. Nijolė Anskaitienė), dainininkė Aistė Pilvelytė. Šventėje dalyvavo ir festivalio globėjas Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, Seimo pirmininko pavaduotojas Jonas Liesys, Seimo narys Stasys Šedbaras, Trakų rajono merė Edita Rudelienė, Trakų seniūnė Vilma Puišienė. Semeliškių parapija nuo seno garsėja Šv. Roko atlaidais, sutraukiančiais daug tikinčiųjų prie pagrindiniame altoriuje esančio ligonių globėju laikomo šv. Roko stebuklingo paveikslo. Sekmadienį, rugpjūčio 16-ąją, Šv. Roko atlaidų rytas išaušo saulėtas ir giedras, šv. Mišios buvo aukojamos bažnyčios šventoriuje. Eucharistijai vadovavo ir pamokslą pasakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Silvija BIELSKIENĖ

Aktoriaus Kosto Smorigino koncertas

Muzikos barai / 33


FESTIVALIAI

Ansamblis „CordAria“

Vasariškas „Baroko pavasaris Biržuose“

Edita LIANSBERGIENĖ

J

au šeštą pavasarį iš eilės Biržus buvo užklupęs baroko virusas: įstabi senoji muzika skambėjo pilies menėse, po bažnyčių skliautais, į baroko muzikos koncertus rinkosi ne tik biržiečiai, bet ir jos mylėtojai iš aplinkinių ir tolimesnių rajonų, kaimyninės Latvijos. Šiais metais tarptautinį festivalį „Baroko pavasaris Biržuose“ kovo 11ąją atidarė Lietuvos laisvės 30-mečiui skirtas choro „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis) koncertas „Aukso amžius“, ne tik sudrebinęs pilies menės skliautus, bet ir išsiveržęs pro pravirus langus, laisvės šauksmu užpildęs visą aplinkinę erdvę. Tačiau baroko virusas šįkart sutiko gana rimtą priešininką COVID-19, kuris sustabdė kultūros vyksmą visoje Lietuvoje, taip pat ir gražiai prasidėjusį festivalį Biržuose. Į Lietuvą iš Šveicarijos atskridęs ansamblis „Profeti della Quinta“ (Doron Scleifer, Roman Melisf (kontratenorai), Lior Leibovici, Jacob Lawrence (tenorai), Ori Harmelin (teorba), Elam Rotem (bosas, klavesinas; ansamblio meno vadovas), turėjęs koncertuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose ir festivalyje Biržuose, patyrė, kad net gražiausia

Muzikos barai / 34

Ansamblis „Ignis“, vadovas Vilimas Norkūnas

Ansamblis „Chiaroscuro“

Rygos senosios muzikos ansamblis

Šv. Mišių liturgijoje gieda grigališkojo choralo kursų dalyviai, vadovas Vilimas Norkūnas

muzika gali tapti bejėgė prieš pasaulį apėmusią pandemiją... Vyriausybei atšaukus visus renginius, kovo 14ąją planuotas koncertas „Saliamono giesmės“, skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų kultūros metams, Biržų pilyje įvykti nebegalėjo, o atlikėjams iškilo grėsmė nebepargrįžti į Šveicariją... Vis dėlto „Profeti della Quinta“ diena anksčiau suspėjo surengti koncertą Valdovų rūmuose ir padaryti programos vaizdo įrašą

Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje (įrašu ir jo transliacija rūpinosi festivalio meno vadovas Vilimas Norkūnas), tad numatytą koncerto Biržuose dieną jame buvo galima dalyvauti bent jau virtualiai.

Pavasaris įžengė į vasarą...

Bet vos tik viruso grėsmė kiek atsitraukė, į Biržus iškart pargrįžo „Baroko pavasaris“, tiesa, gal kiek provokuodamas lengvą šypseną, nes tada


pirmąsias dienas jau skaičiavo vasarа. Birželio 6 d. biržiečiams koncertą „Mirštu dėl tavęs, o tu to nežinai...“ padovanojo ansamblis „Chiaroscuro“: Rūta Vosyliūtė (mecosopranas), Vilimas Norkūnas (klavesinas), Ieva Baublytė (išilginės fleitos, gotikinė arfa), Saulius Lipčius (liutnia, barokinė gitara). Geras oras ir vis dar tebetvyranti baimė būti arti vienam kito lėmė, kad koncertui buvo pasirinkta atvira Biržų pilies rūmų antrojo aukšto galerija. Lengvai dvelkiantis vėjelis, artėjančio vakaro gaiva ir paukščių balsai, atsiliepiantys fleitos ar skaidraus vokalo treles, tik sustiprino emocinį skambėjusių vilanelų poveikį. Liepos 6-ąją nakčiai atvertas Biržų muziejus kvietė miestiečius Valstybės dieną švęsti drauge su svečiais iš įvairiausių šalių, esančių ir buvusių valstybių – tikrų ir tariamų: Italijos, Sakartvelo, Ukrainos, bet ir iš Čypėnų, Užupio respublikų. Su savo dovanomis – koncertu „Liepsnojanti rože, puošmena žemės“ – atvyko viešnios iš kaimyninės Latvijos, o jei žvelgtume giliau, gal iš jau nebeegzistuojančios Kuršo kunigaikštystės... Trys jaunos žavios Rygos senosios muzikos ansamblio damos Anete Viļuma, Maija Kļaviņa ir Gertruda Jerjomenko kaitino klausytojų aistras XVIII amžiaus sonatomis ir arijomis, atskleidžiančiomis baroko muzikos perėjimą į galantiškąjį stilių. Šalia puikiai šį stilių įvaldžiusių kompozitorių P. A.  Locatelli, J.  B.  de Boismortier, J. S. Bacho bei G. F. Händelio kūrinių skambėjo ir Kuršo kunigaikštystės rankraščiuose rastos Thomo Campiono ir Heinricho Alberto dainos bei Rygoje sukurta J. G. Müthelio sonata. Liepos 10-ąją festivalis persikėlė į Biržų evangelikų reformatų bažnyčios erdvę. Ansamblis „Cordaria“ (Monta Martinsone ir Emilė Ribokaitė (sopranai), Katharina Haun (cinka), Emilie Mory (barokinis smuikas) ir Vilimas Norkūnas (basso continuo, vargonai) sakralinės muzikos programoje „A quattro canti“ (Keturiems sopranams) pristatė ankstyvojo baroko meistrų kompozicijas, kuriose, kaip tuo metu buvo įprasta, vokalinė

muzika pynėsi su cinko ir smuiko melodijomis, kūrusiomis keturių sopranų įspūdį. Puikioje bažnyčios akustinėje erdvėje vargonų gausmas ir skaidrių balsų skambesys kėlė sielas link dangaus...

klos ir suaugusiųjų studijos dalyviai sukūrė stebuklą – jų giedojimas liepos 30 d. šv. Mišių liturgijoje „Mitte manum tuam“ (Ištiesk savo ranką) suvirpino visų susirinkusiųjų širdis ir gražiai pradėjo miesto šventę.

Tradicija – meistriškumo pamokos

Stebuklai šventovėse

Į vasarą nubėgo ir tradiciniai „Baroko pavasario“ meistriškumo kursai, kurie paprastai vykdavo per mokinių pavasario atostogas. Šiais metais kursuose buvo galima susipažinti su grigališkojo choralo giedojimo subtilybėmis. Mokinukams iš Biržų, Pasvalio, Panevėžio ir Kauno buvo surengta muzikinė stovykla, kuriai vasaros laikas pasirodė tinkamesnis, nes giedotojai galėjo keliauti ir giedoti ne tik Biržų Šv. Jono Krikštytojo, bet ir Papilio, Nemunėlio Radviliškio bažnyčiose. Giedojimo praktikai atsivėrė ir įvairios gamtos ir istorinės erdvės – didikų Radvilų piliavietė Papilyje, Apaščios ir Nemunėlio santaka Nemunėlio Radviliškyje. Vaikai, po karantino išsiilgę gyvo bendravimo, mėgavosi buvimu kartu. Nuostabu buvo stebėti kursų vadovės Viktorijos Silenkovaitės gebėjimą sudominti jaunuosius giesmininkus. Taikydama įvairius darbo metodus, ji atvėrė mokiniams akademinių žinių lobyną: paslaptingą muzikos rašto ištakų pasaulį, lotynų kalbą, liturgijos reikalavimus. Viskas žaidžiant, važiuojant autobusu gulė į jaunas širdeles ir po kelių dienų angelų balsais suskambo šv. Mišių liturgijoje. „Baroko pavasaris“ šiais metais į meistriškumo kursus pakvietė ir suaugusiuosius – jie turėjo galimybę dalyvauti dviejų dienų Grigališkojo choralo studijoje, vadovaujamoje Vilimo Norkūno. Studijos dalyviai turėjo galimybę pažvelgti į grigališkojo choralo gelmę, atrasti naujų spalvų, tobulinti giedojimo įgūdžius. Biržuose jau ketverius metus gyvuoja grigališkojo choralo giedotojų grupė, kuriai impulsą davė klebonas Algis Neverauskas. Džiugu, kad studijos užsiėmimuose dalyvavo ir svečiai iš Pasvalio, Panevėžio, Kauno. Tik per keletą dienų vaikų stovy-

Biržų miesto šventei „Baroko pavasaris“ padovanojo ir nuostabią sakralinės vokalinės muzikos puotą – ansamblio „Ignis“ (vadovas V. Norkūnas) koncertą „Kaip Danguje“ Šv.  Jono Krikštytojo bažnyčioje. Miestiečiams iš Biržų pilyje vykusių renginių einant į koncertą bažnyčioje, pakilęs vėjas atpūtė sunkius debesis, prapliupo lietus. Atrodė, kad vakaras nežada nieko gera, bet įstabi muzika tarsi išvaikė visus debesis ir jau įpusėjus koncertui pro langus suspindusi vakaro saulė nutvieskė šventovės erdvę nežemiška šviesa ir drauge su skambančia dieviška muzika sukūrė ypatingą nuotaiką... Šiais metais festivalis iš Biržų pirmąkart „išvažiavo“ į kaimyninį Pasvalio rajoną. Tokią migraciją paskatino noras baroko muziką plačiau paskleisti Panevėžio regione, o Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pasirinkta todėl, kad buvusio jos vargonininko Rimvydo Mitkaus iniciatyva čia buvo iš Vokietijos atvežti ir sumontuoti barokiniai vargonai. Koncertas „Soli Deo gloria“ (Vienam Dievui garbė) buvo tikra Dievo dovana ir pasvaliečiams, ir vargonininkui Baliui Vaitkui, šiais vargonais sugrojusį pirmą koncertą Pasvalio šventovėje. Vienam Dievui garbė, kad baroko virusas pasirodė besąs stipresnis už grėsmingąjį COVID-19 ir kad jau šeštus metus sėja savo gerąjį užkratą darniai bendradarbiaujant Biržų krašto muziejui „Sėla“ ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklai, kad kasmet senosios muzikos programa, išradingai sudėliojama festivalio meno vadovo Vilimo Norkūno, būna nauja ir netikėta, kad įstabią muziką dovanoja tikri profesionalai, kad festivalį jau remia Lietuvos kultūros taryba ir visas pulkas senosios muzikos mylėtojų, festivalio bičiulių... n

Muzikos barai / 35


DIDŽIOJI SALĖ

Scenoje – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, diriguoja Modestas Pitrėnas

Didingai, skelbiant patriotišką nusiteikimą, rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pradėtas jubiliejinis, 80-asis, koncertų sezonas. Sukakties proga Filharmoniją pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas, kultūros ministras, Vilniaus meras, bet per savo atstovus. Patys nerado laiko pagerbti menininkų ir jų veiklos organizatorių. Ar tai atspindi valstybės požiūrį? Jubiliejines sukaktis mini ir du Filharmonijos kolektyvai – 80 metų sulaukęs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bei šešis dešimtmečius gyvuojantis Lietuvos kamerinis orkestras. Visi Filharmonijos kolektyvai – abu orkestrai, Valstybinis Vilniaus bei Čiurlionio kvartetai, kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“ – neabejotini klasikinės muzikos flagmanai. Per itin sudėtingą pastarųjų mėnesių laikotarpį pamatėme, kad visi jie publikos yra labai mėgstami, laukiamos jų koncertų transliacijos. „Džiaugiamės šimtatūkstantinėmis koncertų įrašų

Muzikos barai / 36

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

JUBILIEJINIO SEZONO PRADŽIAI – „LIETUVIAI“

Iš kairės: Mickaelis Spadaccini (Konradas), Jūratė Švedaitė-Waller (Aldona), Modestas Sedlevičius (Arnoldas)

peržiūromis Skaitmeninėje koncertų salėje internete ir „Facebook“ tinkle“, – pranešime žiniasklaidai rašė generalinė direktorė Rūta Prusevičienė. Sezono atidarymą, kaip ir Vil-

niaus festivalio koncertus vasarą, klasikinės muzikos mylėtojai galėjo stebėti J. Basanavičiaus aikštėje sumontuotame dideliame, kokybiškai įrengtame ekrane.


SUSIPAŽINKIME: JŪRATĖ ŠVEDAITĖ-WALLER

Šiame koncertų sezone, kurį atkakliai rengia Filharmonija, bus įvairių programų, taip pat ir skirtų Ludwigo van Beethoveno 250-osioms, Vytauto Laurušo 90-osioms, Anatolijaus Šenderovo 75-osioms gimimo sukaktims paminėti. Sezonas pradėtas Amilcare Ponchielli opera „Lietuviai“ (I Lituani), sukurta Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ motyvais, painokai perteikiant lietuvių kovų su kryžiuočiais tematiką. Romantizmo laikotarpio kūrėjus domino „egzotiškos“ tautos ir jų istorija – prisiminkime Léo Delibes´o operą „Lakmé“, Giuseppe Verdi „Aidą“, rusų kompozitorių operų siužetus. „Lietuvius“ kompozitorius sukūrė Italijos leidyklos „Riccordi“ užsakymu. Libreto autorius – Antonio Ghislanzoni (1824–1993), jis prieš kelerius metus buvo parašęs libretą G. Verdi operai „Aida“. A. Ponchielli operos premjera su dideliu pasisekimu įvyko 1874 m. kovo 7 d. teatre „La Scala“. Dirigavo kompozitorius ir dirigentas Franco Faccio, dainavo Francesco Pandolfini (Arnoldas), Antonietta Fricci (Aldona), Luigi Bolisas (Valteris), Giulio Petitas (Albanas). Opera buvo statoma ir kituose Italijos teatruose, Montevidėjuje, Buenos Airėse, sulaukdavo pasisekimo. 1884 m. pakoreguota buvo pastatyta Sankt Peterburge pavadinimu „Aldona“. 1903 m. balandžio

Dainininkė, pedagogė, režisierė Jūratė Švedaitė – lietuvių kompozitoriaus, dirigento, pedagogo, dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ įkūrėjo prof. Jono Švedo anūkė. Ji nuo mažų dienų dainavo mergaičių chore „Liepaitės“, būdama keturiolikos įrašė vieną kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą jo naujai plokštelei. „Mano senelis buvo kompozitorius. Nors mama nėra muzikė, bet ji nuolat namuose dainuodavo. Močiutė, mamos mama, buvo balerina, grojo fortepijonu. Mūsų namuose visada skambėdavo klasiJūratė Švedaitė-Waller kinė muzika. Namuose stovėjo instrumentas, aš visada grodavau. Mama visiems sako, kad gimiau dainuodama. Tikriausiai taip ir yra, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos, be dainos. Senelis išmokė pamilti ir lietuvių liaudies muziką“, – pasakojo Jūratė. Įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, J. Švedaitė pradėjo mokytis Aldonos Kisielienės klasėje, tačiau tvirtus pagrindus gavo prof. Irenos Laurušienės pamokose. Baigė magistro studijas. Kai ištekėjo už amerikiečio Johno Wallerio, šis visus savo profesinius reikalus perkėlė į Vilnių ir įsitraukė į Lietuvos gyvenimą. Abu su žmona ėmėsi labdaringos veiklos – rūpinosi beglobiais vaikais. Tačiau netrukus dainininkę užklupo sunki liga. Nors medikų, vyro bei tėvų rūpestis padėjo pasveikti, gydytojų nuosprendis buvo griežtas – atsisakyti profesijos... „Ne, ne, tik ne tai! Nusprendėme vykti į Ameriką, tęsti gydymą ir susigrąžinti viltį dainuoti“, – autobiografijoje rašo J. Švedaitė-Waller. 1998 m. su šeima apsigyveno JAV, Konektikuto valstijoje. Palengva Jūratė grįžo į dainininkės kelią. Didelės reikšmės turėjo profesinis bendravimas su lietuvių kilmės amerikiečiu dainininku ir puikiu vokalo pedagogu Arnoldu Voketaičiu. Toliau tobulinosi su Ira Siff, Renée Fleming, buvusiu Konektikuto simfoninio orkestro dirigentu Toshiyuki Shimada, dirigentu Johnu Mario Di Costanzo. J. Švedaitės-Waller kelias į profesionalią operą prasidėjo 2002 metais, muzikos mokyklos direktoriui paprašius paruošti kalėdinę, pirmą JAV televizijai sukurtą Gian Carlo Menotti operą „Amalis ir nakties svečiai“. Spektaklis buvo priimtas labai šiltai. Salėje buvęs lenkų kilmės smuikininkas bei kamerinio orkestro „Connecticut Virtuosi“ meno vadovas Adrianas Sylveenas nusprendė pastatyti G. Bizet operą „Karmen“. Praplėstas orkestras „Connecticut Virtuosi“, vietinis choras ir šokėjai sudarė būsimos operos branduolį. Paskelbus pagrindinių atlikėjų konkursą, Jūratė gavo Mikaelos vaidmenį. Spektaklį puikiai įvertino Konektikuto valstijos miestų publika, 2003 m. kolektyvas gavo teatro statusą. Konektikuto lyrinė opera (Connecticut Lyric Opera) kasmet parengia tris ar keturis operų pastatymus ir juos rodo valstijos miestuose. Per trylika sezonų pastatyta daugiau kaip 20 operų. J. Švedaitė-Waller yra sukūrusi per 20 pagrindinių operų vaidmenų, tarp jų Čio Čio San, Toskos, Mimi, Donos Anos, Dezdemonos, Margaritos. Solistė dažnai kviečiama atlikti soprano partijų G. F. Händelio, W. A. Mozarto, J. S. Bacho, J. B. Pergolesi kantatose ir oratorijose. Ji koncertuoja su kameriniais orkestrais „Connecticut Virtuosi“, „Live Music Project“, Naujosios Britanijos simfoniniu orkestru, chorais „Monadnock“, „Mystic River“, „New Britain Chorale“. Yra pasirodžiusi su Kauno kameriniu orkestru, Piłos (Lenkija) orkestru, Lietuvos dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“ ir kt. Su Lietuvos kameriniu orkestru dalyvavo gastrolėse Europoje, JAV ir Izraelyje. Dainavo ne viename festivalyje Italijoje, Tarptautiniame Pažaislio muzikos festivalyje, „Carnegie Hall“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenose. Su Rytų Konektikuto orkestru 2015 m. atliko R. Strausso Paskutines keturias dainas (dirigavo Toshyiuki Shimada). J. Švedaitė-Waller yra Konektikuto koledžo docentė, dėsto vokalą Temzės slėnio muzikos mokykloje ir nepamiršta Lietuvos. 2017 metais dainininkė buvo pakviesta dėstyti Birštono vasaros menų akademijoje. Birštono kurhauze ji surengė retai atliekamos moterų kompozitorių muzikos rečitalį „Kompozitorės, mylimosios, mūzos“ – skambėjo Claros Schumann, Almos Mahler, Amy Beach ir Nadios Boulanger dainos.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 37


DIDŽIOJI SALĖ 5 d. spektaklį „La Scaloje“ dirigavo didysis Arturo Toscanini, Aldonos partiją dainavo dramatinis italų sopranas Elena BianchiniCappelli, Enrico Caruso mokyklos atstovė. 1971 metais operos „Lietuviai“ uvertiūra buvo atlikta JAV, koncerte, kuriame skambėjo ir M. K. Čiurlionio „Jūra“, Dariaus Lapinsko kūriniai. Pirmoji lietuviškoji operos premjera įvyko 1981 m. Čikagos lietuvių operoje, libretą iš italų kalbos išvertė ir redagavo poetas Stasys Santvaras. Bendradarbiaujant Čikagos lietuvių operai ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, 1991 m. pastatymą parengė JAV lietuvių dirigentas Alvydas Vasaitis ir iš Lietuvos atvykę dirigentas Vytautas Viržonis, režisierius Eligijus Domarkas, dailininkė Janina Malinauskaitė, dainavo Irena Milkevičiūtė, Virgilijus Noreika. 2005 metais „Lietuvius“ atliko Gianandrea Gavazzeni diriguojamas Turino (Italija) choras ir orkestras su solistais. Įdomu pastebėti, kad kai kurie operos komentatoriai pateikė lietuviškus personažų vardus – Albanas vadinamas Albinu, Vitoldas – Vytautu. 2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga opera parodyta Trakų pilyje, atliko LNOBT, dirigavo Robertas Šervenikas. Gražios operos muzikos fragmentų galime rasti plokštelėse. Puikūs Violetos Urmanos ir Nijolės Ambrazaitytės Aldonos arijos įrašai, Aldonos ariją ir duetą į CD įrašė Violeta Urmana ir Virgilijus Noreika. Nustebino arijos „Si... questa estrema grazia“ įrašas Jono Kaufmanno plokštelėje „The Age of Puccini“. Šiais metais Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją, Valdovų rūmų kieme lietui lyjant skambėjo operos koncertinis variantas lietuvių kalba. Atliko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kolektyvai. Dirigavo Gintaras Rinkevičius, dainavo Sandra Janušaitė, Mickaelis Spadaccini, Vytautas Juozapaitis, Liudas Norvaišas ir Arūnas Malikėnas. Sunku vertinti meninį rezultatą lietui šniokščiant, tačiau be koncertinio apdaro, tarsi atsitiktinai į sceną įšokęs V. Juozapaitis savo partiją atliko įtikinamiausiai, nepriekaištingu vokalu. S. Janušaitei sunkiau sekėsi vokalinės linijos, dingdavo teisingai dainuojamas, bet neskambantis apatinis registras. Šokiravo italas M. Spadaccini: gerkliniu dainavimu, didelėmis fizinėmis pastangomis, menku meniniu rezultatu, prastu kontaktu su partnere. Neaišku, ar labai ekspresyviai G. Rinkevičiaus vedama muzika buvo sumanymo dalis, ar bėgimas nuo lietaus? Kur ten stoviniuosi aikštėje „prie Marienburgo katedros“ ar džiaugsies „Marienburgo pilies didžiojoje menėje“ kartu su menestreliais, bardais, trubadūrais! Juk pliaupia lietus... Modesto Pitrėno Filharmonijos salėje lie-

Muzikos barai / 38

tus nevaržė. Muzika skambėjo net galantiškai, galima buvo įsivaizduoti pilies menę ir grakščius šokėjus. Dainavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis), grojo Nacionalinis simfoninis orkestras. M. Pitrėnas kūrybiškai įvertino operos partitūrą ir parengė kompaktišką jos variantą. Tačiau atliko didžiulį darbą į plokštelę įrašydamas visą operą, be kupiūrų. Nacionalinėje filharmonijoje itališkai dainavo sopranas Jūratė Švedaitė-Waller iš JAV, baritonas Modestas Sedlevičius iš Vokietijos, Šveicarijos ir Vokietijos teatruose dainuojantis bosas Tadas Girininkas, LNOBT solistas Arūnas Malikėnas, tenoras Mickaelis Spadaccini, pakeitęs dar iki galo nepasveikusį Vaidą Vyšniauską (Kristianą Benediktą). Negalima buvo nesižavėti raiškiai, puikiu vokalu sukurtais operos herojų paveikslais. Atliekamos muzikos artikuliacijų logikoje buvo girdimi jų charakteriai, santykių linijos. M. Sedlevičiaus ir T. Girininko dainavimas glostė ausį tembrų grožiu, jaudino įtaiga. Puikiame solistų ansamblyje nederėjo tik... italų tenoras. Forsuotas aukštame registre, atviras balsas duete su Aldona vis dėlto įgavo daugiau spalvų, nei girdėjome Valdovų rūmuose. Matyt, tai dirigento nuopelnas. Puikiai dainavęs choras padėjo kurti operos atmosferą. Žavėjo dinamikos kaita, netgi jos afektacija, subtiliai atliekamos muzikos artikuliacijos įvairovė. Dirigentas M. Pitrėnas ramiai ir jautriai pasakojo istoriją. Orkestras neforsavo nei tempų, nei dinamikos, gražūs buvo atskirų instrumentų soliniai epizodai. Uvertiūroje jautėme XIX a. dvasią, bel canto atmosferą. Jono Švedo vaikaitės Jūratės ŠvedaitėsWaller, sukūrusios Aldonos vaidmenį, Lietuvos klausytojai beveik nepažįsta. Operos atlikimas atskleidė įdomią dainininkę. A. Ponchielli laikais sopranai dar neskirstyti į žemus ir aukštus, tad ir įrašuose girdime dainuojančius ir mecosopranus, ir dramatinius sopranus – pagal balso galimybes. J. Švedaitė-Waller, pasižyminti gera vokalo technika, puikiai panaudojo savojo balso galimybes dideliam vaidmens vokalo diapazonui aprėpti. Galėjome gėrėtis lygiais balso registrais, kokybiškai skambėjo ir žema tesitūra, o ypač plačios, raiškios į viršų vedančios linijos su išdainuotomis viršūnėmis. Neforsuodama gražaus tembro balso, labai muzikali dainininkė rado daug atspalvių dramatinėms ir intymioms jausenoms perteikti. Būtent ji rodė iniciatyvą kurti santykius su partneriu. Jubiliejinis Nacionalinės filharmonijos sezonas prasidėjo pakiliai, pažėrė gražių atradimų ir vilties vėl visiems susitikti jaukioje salėje. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Julija Karaliūnaitė, arfininkė Viktorija Smailytė ir pianistė Simona Zbarauskaitė

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

J

ulija Karaliūnaitė – unikalus žmogus, nes operinį dainavimą ji geba derinti su scenai iš pirmo žvilgsnio tolima sritimi matematika (ją dėsto Vilniaus kolegijoje ir Gedimino technikos universitete). Vilniaus universitete mokslininkė apgynė daktaro disertaciją (2010), tačiau nepamiršo ir Balio Dvarionio dešimtmetėje muzikos mokykloje įgytų muzikinių žinių – ten mokėsi skambinti fortepijonu, – tad įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir prof. Irenos Milkevičiūtės klasėje 2012 m. baigė dainavimo bakalauro studijas. Vis dėlto matematika ir muzika nėra taip toli viena nuo kitos. Kaip teigia dainininkė, muzikoje, ypač šiuolaikinėje, matematinis, struktūrinis mąstymas be galo reikalingas: „Vokalinėje muzikoje svarbu teisingai atlikti tekstą, tačiau scenoje dominuoja atlikėjo jausmai, charizma, gebėjimas kurti alchemiją su kolegomis ir klausytojais. Aukštoji matematika taip pat yra tam tikras, ne visiems įkandamas, menas, reikalaujantis ne tik loginio, bet ir platesnio, abstraktaus mąstymo, labai geros atminties. Jausmus ten sukelia labiau intelektiniai tavo laimėjimai, suvokimai, įžvalgos. Galima palyginti su auštant kalnuose stebima taiči meistro


PAŽINTIS

Julija Karaliūnaitė: „Dainuodamas turi turėti dramblio odą ir drugelio širdį“ treniruote – tyla, susikaupimas, šaltas grožis. Didinga! Ir visai matematika ne sausa, kaip daugeliui atrodo nuo mokyklos laikų. Kita vertus, apie muzikus, ypač apie dainininkus, taip pat gajus mitas, kad šie daug ilsisi, valgo, per repeticijas ištisai juokauja – koks čia darbas? O iš tikrųjų, ypač jei turi nemažą krūvį, šis darbas reikalauja racionalaus planavimo, tinkamo jėgų išdėstymo. Dažniausiai dirbi kolektyve, o ten netrūksta psichologinės įtampos. Kaip kažkas teisingai pasakė – turi turėti dramblio odą ir drugelio širdį.“ Lietuvos publikai Julija Karaliūnaitė gerai pažįstama – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra sukūrusi ne vieną vaidmenį, tarp kurių – Miuzetė G. Puccini „Bohemoje“, Ortlinda R.  Wagnerio operoje „Valkirija“, Ksenija M.  Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“, Ida J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, Dorabela W.  A.  Mozarto operoje „Visos jos tokios“, Klotilda V. Bellini „Normoje“, Anina G.  Verdi operoje „Traviata“, Pusetė J. Massenet operoje „Manon“. Solistės karjerai ypač svarbi buvo 2018–2019 m. profesorės Sigutės Stonytės vadovaujama stažuotė LNOBT, padėjusi patobulėti ir užmegzti glaudžius profesinius ryšius su Lietu-

vos operos bendruomene. Nors šiuo metu Julijai dažniau tenka valiūkiški vaidmenys, ateityje ji norėtų parengti dramatinių partijų, pavyzdžiui – Tatjanos Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Kalbėdama apie savo muzikinius tikslus, J. Karaliūnaitė sako siekianti „išmokti meistriškai dainuoti, įvaldyti savo balsą, atskleisti jo potencialą. Tai didelis darbas, ilgas kelias, kuriame daug atradimų, nusivylimų, visko – nuo pragaro iki rojaus.“ Julijai Karaliūnaitei pažįstamos ir užsienio (Danijos, Latvijos, Rusijos, Švedijos, Norvegijos) scenos, kuriose jai teko koncertuoti ar tobulintis meistriškumo kursuose. Ji – ne vieno vokalistų konkurso laureatė: 2012 m. Vincės Jonuškaitės-Zaunienės konkurse laimėjo III vietą, trečia buvo ir 2013  m. Tarptautiniame konkurse Romoje. Atlikėja dalyvavo TV konkurse „Triumfo arka“. Solistei patiktų daugiau gie-

Muzikos barai / 39


PAŽINTIS

Teatralizuotas koncertas „Vampyrės operoje“ (Lietuvos muzikų sąjunga, 2014). Dainuoja Marta Lukošiūtė ir Julija Karaliūnaitė

doti bažnyčiose, cerkvėse – šventose vietose, kur reikia susikaupimo, švaros, o ne emocinio draskymosi. Norėtų dažniau lankytis aukštos kokybės kultūros renginiuose. Julija prieš 10 mėnesių susilaukė sūnaus, tad jau kokie metai jos socialinė veikla kiek sulėtėjusi: „Natūraliai atėjo kūrybinė pauzė, kurios ilgai laukiau, kad sustočiau apsidairyti, kur link judu, kur mane tai nuves, ko noriu, ką galiu ir ką turiu daryti.

Tiesą sakant, maniau, jog laiko atsakymams ieškoti bus daugiau, tačiau, kaip teigiama, svarbu išsikelti teisingą klausimą ir atsakymas pats ateis.“ Dainininkės gyvenimo ritmas pamažu atgyja – nors dabar svarbiausias jos „projektas“ yra sūnaus auginimas, laukia ir scena. Šių metų spalio pradžioje planuojamas koncertas „Skambantis Vilnius“, metų pabaigoje, gruodžio 27 d., Užutrakio dvare numatytas koncertas su bosu Liudu Mikalausku. Kitą vasarą derinamas koncertas su Pažaislio festivalio rengėjais, taip pat, jeigu leis pasaulinė situacija, solistė ketina dalyvauti operos festivalyje Izraelyje. Jei tektų galimybė pačiai kurti operą, J. Karaliūnaitė pasirinktų monumentalų siužetą apie Mariją ir Jėzų – nuo biblinių istorijų iki Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, muzikinė medžiaga būtų grindžiama stačiatikių giesmių melodijomis. Galbūt tai būtų operų diptikas. Sau Julija pasiskirtų Marijos, Marijos Magdalietės arba Margaritos vaidmenį. Kas žino, galbūt muzikos ir matematikos sintezė kada nors padės atskleisti kompozicines Julijos Karaliūnaitės galias? n

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

E

lena Daunytė – jauna violončelininkė, garsinanti Lietuvos vardą Europoje ir užjūriuose. Jos talentas, pastebėtas ir nuosekliai ugdomas nuo vaikystės iki šių dienų prestižinėse Lietuvos ir Didžiosios Britanijos mokyklose, ryškiai žiba Lietuvos padangėje, jos muzikavimas įgyja vis daugiau profesionalumo ir brandos. O dar ji kuria poeziją, mokosi dainuoti... Elena mokėsi M. K.  Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavo Karališkajame Šiaurės muzikos koledže (Royal Northern College of Music) Mančesteryje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas mokytoją ekspertą Romaną Armoną, prof. Rimantą Armoną ir prof. Nicholasą Jonesą. Nuo 2016 metų rudens mokosi dainavimo pas prof. Vladimirą Prudnikovą ir jau ne kartą scenoje yra pasirodžiusi kaip vokalistė. Elena Daunytė aktyviai koncertuoja solo, su seserimis yra subūrusi ansamblį „Regnum musicale“, violončele griežia šiuolaikinės muzikos ansamblyje „Synaesthesis“, dalyvauja įvairiuose projektuose ir festivaliuose. Ji užsiima ir muzikinėmis improvizacijomis, eksperimentuoja, mėgina komponuoti violončelei ir savo balsui bei, sekdama šviesaus atminimo tėvo Vaidoto Daunio pėdomis, kuria poeziją. Violončelininkė teigia, kad šiame trumpame gyvenime norinti patirti kuo daugiau saviraiškos  galimybių, skleistis naujomis spalvomis ir atrasti save vis iš naujo,  todėl „atsiduodu mane plukdančiai įvairovės srovių upei, kuri neša į neaprėpiamus vandenynus. Svarbiausia – klausytis savo vidaus ir neriboti polėkio griebti gyvenimo siųstas dovanas atvira, tikinčia ir degančia širdimi.“  – Su seserimis muzikuojate ansamblyje „Regnum musicale“. Kada ir kaip jis buvo įkurtas, kokie šeimyninio muzikavimo ypatumai (pranašumai ir trūkumai)?

Scenoje su pianiste Birute Asevičiūte

Muzikos barai / 40

– Galėčiau sakyti, kad mūsų kaip muzikių kelias buvo užprogramuotas iš viršaus, dar prieš mums, se-


ATEINAME

Elena Daunytė: „Muzikavimas su seserimis – bendros emocijos ir jausmo skrydis“

Muzikos barai / 41


ATEINAME įvairus – pagrindas, žinoma, klasika, noriu skleisti jos genialų žavesį, tačiau nevengiu bandyti savo gebėjimų ir šiuolaikinės muzikos srityje, eksperimentuoti improvizuodama, violončelės garso grožį papildydama savo balsu.  Įvairūs muzikavimo būdai – grojimas ansambliuose, orkestre ir solo – puikiai  papildo vienas kitą, atlikėjui padeda įgyti vis daugiau patirties. Persiorientuoti papildomų pastangų nereikia, tai  įvyksta savaime – svarbiausia pajusti atmosferą ir ryšį su kolegomis atlikėjais.  Elena Daunytė ne tik griežia violončele, bet ir dainuoja

serims, įžengiant į šį pasaulį. Esame savo muzikalios giminės tęsinys – balsingoji  močiutė iš mamos pusės dainavo Lietuvos operos ir baleto teatro chore, o senelis grojo klarnetu teatro orkestre. Mano mama Raimonda Daunienė  – smuikininkė, aktyviai reiškėsi kaip atlikėja iki pirmojo vaiko, sūnaus Augustino, gimimo. Neilgai trukus atėjo ir keturių dukrų eilė. Visą savo energiją ir dėmesį sutelkusi į vaikus, mama natūraliai tapo mūsų pagrindine ir didžiąja mokytoja ne tik kasdienio gyvenimo sūkuriuose. Visoms mums ji kantriai skiepijo savo muzikinę patirtį, kartu išgyvendavo kiekvieną reikšmingą mūsų  pasirodymą tarptautiniuose  konkursuose ir festivaliuose. Taigi tarsi ne mes pačios pasirinkom muziką, bet ji jau seniai gyveno mumyse. Ansamblio pavadinimas „Regnum musicale“ (liet. Muzikos karalystė) neatsitiktinis, jis taip pat atplaukė pas mus iš praeities, tik jau iš tėčio pusės. Mano tėvelis Vaidotas Daunys  buvo rašytojas, poetas, eseistas, aktyvus kultūros veikėjas, visuomenininkas. Labai jautrios, kilnios  ir muzikalios sielos žmogus, tragiškai žuvęs skrydžio oro balionu metu Vingio parke, kai mes dar buvome visai mažytės. „Regnum“ buvo tėčio vadovaujama viešoji įstaiga, vykdžiusi kultūrinę bei visuomeninę veiklas.  Muzikavimas su seserimis yra unikalus  pojūtis – tai tarsi bendros emocijos ir jausmo skrydis, nunešantis virš žemiškų ribų. Grodamos mes tampame nedaloma visuma, nebėra

Muzikos barai / 42

atskirų keturių žmonių, lieka tik muzika, kuri eina tarsi iš vieno kūno. Svarbiausia, kad tada susikalbame be žodžių, tiesiog vienodai jaučiame ir per mus muzika kalba pati už save. Su pirmais garsais išnyksta visi kasdienybės nesklandumai ar nesutarimai, muzika tampa vienintele ir bendra tiesa, kurią visos suprantame ir jaučiame vienodai.  Trūkumą įžvelgiu tik vieną, bet jis susijęs ne su bendru muzikavimu, o su jo trūkumu – viena mūsų sesė prieš keletą metų sukūrė šeimą Šveicarijoje, tad neturime galimybės groti kartu taip dažnai, kaip norėtųsi.  – Grieži keliuose ansambliuose, kurių repertuarai labai skiriasi žanrais ir tematika, taip pat koncertuoji solo. Kuriam muzikavimo būdui teiki pirmenybę ir kokia greito persiorientavimo paslaptis? 

– Pirmenybę teikiu solinei veiklai, bet taip pat patiriu didžiulį džiaugsmą, kai turiu galimybę įsilieti į ansamblį ar orkestrą, tai padeda atrasti naujų muzikos spalvų. Tikrai dažnai tenka save  išbandyti skirtinguose amplua. Griežiu su seserimis ansamblyje „Regnum musicale“, dažnai koncertuoju su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Synaesthesis“, ne kartą turėjau garbę ir neapsakomą džiaugsmą sėdėti Lietuvos kamerinio orkestro violončelių koncertmeisterės vietoje, su pastaruoju kolektyvu ne vieną sykį esu pasirodžiusi kaip solistė. Atlieku solines programas, dalyvauju įvairiuose  projektuose bei festivaliuose, rengiu užsakomąsias programas. Mano repertuaras labai

– Jei būtų galimybė rinktis savo svajonių kasdienybę, kokia ji būtų?

– Šiuo metu mano kasdienybė ir yra mano didžiausia kada nors buvusi svajonė. Kiekviena išaušusi  nauja diena man tampa veikla, kuri pasiima visą mano esybę, įtraukia mano energiją ir įkvepia judėti užsibrėžtų tikslų link. Matau save kaip  ambicingą asmenybę, kuri  negali  nustygti vietoje ir vis ieško naujų galimybių, kaip nuspalvinti savo kasdienybę. Kadangi dažnai su savo norais ir polėkiu  netelpu savyje, todėl manau, kad išsirinkti tik vieną veiklą man būtų tiesiog neįmanoma. Turiu neaprėpiamą puokštę svajonių, kurioms realizuoti skiriu visą savo energiją. Keliuosi su saule, rytą pasitinku sportuodama, ir


tai palaiko manyje degančią ugnį, pripildo kūrybinio entuziazmo visai dienai. Šiuo metu keliu sau iššūkį įveikti 10 kilomentrų bėgimo distanciją Vilniaus maratone ir pagerinti savo praėjusių metų rezultatą. – Kuo įsimintina buvo Tavo vasara muzikine prasme?

– Ši vasara buvo kitokia ne tik muzikine, bet ir visomis kitomis prasmėmis, ir ne tik man, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Galėčiau ją apibūdinti įvairiai –  kaip pragiedrėjimą, gaivų tyrą gurkšnį, išsivadavimą, išsiilgto  laisvės glėbio sugrįžimą. Kiekviena laisvo judėjimo diena ir minutė buvo brangesnės nei kada nors anksčiau, nes visą laiką jautėme pavasarį mus įkalinusio COVID-19 alsavimą į nugarą. Kiekvienas laisvas žingsnis šiuo metu yra didžiausia prabanga, o laikinumas ir nežinia kelia nerimą ir neužtikrintumą.  Gegužės pabaigoje, kai vis dar buvome surakinti pandemijos antrankiais, pajutau savyje kunkuliuojančią kūrybinę energiją, kuri prašosi būti išlaisvinama violončelės, balso ir poezijos pavidalu. Supratau, kad privalau įsiklausyti į savo vidaus kalbą ir ją ištransliuoti per savo kūrybą. Kurdama jaučiuosi tokia  gyva! Taigi gegužės pabaigoje sukūriau simbolinę muzikinę miniatiūrą violončelei ir savo balsui (prigimtiniam, „nepastatytam“)  „Laisvės glėby“. Liepos mėnesį ją įrašiau studijoje ir nufilmavau miške tarp smilgų. Šiuo metu medžiagą montuojame, netrukus turėtų pasirodyti pirmasis mano videoklipas.  Kalbant apie klasikos atlikimo iššūkius, jų vasarą taip pat nestigo. Tik paskelbus karantino pabaigą, po kelių dienų Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje įvyko labai laukto ir sulaukto Vilniaus festivalio koncertas, kuriame turėjau garbingą galimybę atlikti G. Kancheli kūrinio „Liūdesio angelai“ (Angels of Sorrow)  violončelės solo partiją. Mums su Valstybinio Vilniaus kvarteto primarije smuikininke Dalia Kuznecovaite akompanavo Lietuvos kamerinis orkestras, dirigavo Adrija Čepaitė. Duetu su sese arfininke Joana Valdovų rūmuose atidarėme festivalį „Midsummer Vilnius“.

Dėl žinomų aplinkybių daugelis planuotų koncertų buvo atšaukti arba nukelti, tad šią vasarą turėjau nemažai naujų patirčių grodama neįprastose aplinkose, pavyzdžiui, ant jūros kranto, žmonėms palydint saulę, gamtoje – miškuose ar laukuose. Nepaprastas jausmas muzikuoti susiliejant su gamtos stichija.  – Kokie projektai ir darbai laukia antroje metų pusėje?

– Šiuo metu nemažai kuriu pati ir planuoju savo kūrybą realizuoti įvairiais būdais. Tačiau taip pat  gaunu įvairių  pasiūlymų dalyvauti naujuose projektuose ir  su sesėmis, ir kaip kitų ansamblių narė, ir kaip solistė. Intensyvus turėtų būti rugsėjis – dalyvausiu  festivalyje „Muzika erdvėje“, su Joana muzikuosime Gelgaudiškio dvare, su „Regnum musicale“ surengsime koncertą pagal projektą  „Žvėryno serenados“, griešiu Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vinco Kudirkos aikštėje. Taip pat laukia koncertas Smalininkuose – jame pasirodysiu kaip vokalistė. Po truputėlį pildosi ir kitų rudens mėnesių bei ateinančių metų koncertų planas, laukia reikšmingi pasirodymai. Sausio 12 dieną kartosime Vilniaus festivalio koncertą, gegužės 7 d. griešiu solo su Lietuvos kameriniu orkestru Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – skambės C. P. E. Bacho Koncertas violončelei ir kameriniam orkestrui, diriguos Andrzejus Kosendiakas (Lenkija). Pastarasis koncertas turėjo įvykti šių metų balandį, tačiau dėl pandemijos yra nukeltas į kitus metus. 

– Kaip apibūdintum savo muzikinio gyvenimo tikslą?

– Pagrindinis muziko tikslas yra siekti tobulumo, meistriškumo ir precizikos. Tačiau iš tiesų tobulybė yra nepasiekiamas reiškinys. Taigi, mano nuomone, viskas esamuoju momentu yra tobula tiek, kiek mes tai gebame išjausti ir pasiimti, nekeldami sau per didelių reikalavimų, kurie mus tik naikina iš vidaus. Mano muzikinio gyvenimo tikslas būtent ir yra augimas bei maksimalus mėgavimasis pačiu tobulėjimo procesu, nesivaikant abstraktaus rezultato bei neegzistuojančio tobulumo. Tokiu būdu pamažu judu į priekį ir priimu kiekvieną dieną kaip didžiausią dovaną, stengdamasi būti geresne savo pačios versija tiek muzikoje, tiek asmeniniame gyvenime... O tyliai pasvajoju apie vokalinio meno įvaldymą, tam šiuo metu skiriu nemažą dalį savo energijos. Šiuo keliu mane veda neeilinis profesorius – bosas Vladimiras Prudnikovas, jo dėka degu vis didesniu noru tą kadaise atrodžiusį nepasiekiamą tikslą paversti realybe. Pradedu suvokti, kad dainavimo aistra gyvena manyje nuo pirmųjų dienų ir  yra lyg  mano kūno dalis, be kurios jausčiausi tuščiavidurė. Esu labai laiminga, kad nors ir vėliau, bet ryžausi įsiklausyti į savo vidinio balso šauksmą ir jo vedama pradėjau mokytis vokalo pagrindų. n

Šeimyninis ansamblis „Regnum musicale“ – su dukromis Vita Marija, Ugne Kotryna, Joana ir Elena griežia ir mama Raimonda Daunienė (pirma iš kairės)

Muzikos barai / 43


CHORO MAGIJA

Chorvedys iš Kretingos Aleksandras ŠIDLAUSKAS

M

ėgėjų meninės kūrybos, anksčiau vadintos meno saviveikla, ištakos siekia devynioliktojo amžiaus paskutinį dešimtmetį, kai itin išpopuliarėjo lietuviškų vakarų tradicijos. Bendruomenių, parapijų susibūrimuose būdavo dainuojama ir grojama, vaidinama, šokama, deklamuojama, ir tai teikdavo šventadieninės atgaivos, leisdavo pajusti savo vertę, atskleisti įgimtus kūrybinius gebėjimus. Plačiai sparnus išskleidė liaudies kūryba, jaunimo mokėta džiaugtis vakarėliuose ir gegužinėse. Daug kūrybinės išmonės rasdavosi vestuvėse, per Užgavėnes, Jonines, vasaros subėgas. Lietuviškieji vakarai praskleidė lango užlaidą į platesnę, brandesnę kūrybinę raišką, tautinę savivoką. Nors buvo uždrausta lietuviška knyga ir lietuviškas žodis, bet išdrįsta viešai kalbėti, burtis nepaisant carizmo represijų ir prievartos. Tai būta aktyvaus visuomeninio tautinio susipratimo laikas. Rytprūsiuose drąsiai prašnekta apie dainų šventės ruošą, nes estai ir latviai, sekdami vokiečiais ir šveicarais, jau buvo surengę savo pirmąsias masines dainų šventes (estai – 1869, latviai – 1873 m.). Su šitokia svajone įžengta į dvidešimtąjį amžių. Jame mėgėjų meninė kūryba įgijo naują ir platų mastą, iš-

Muzikos barai / 44

vyzdys galėtų būti Kretingos kultūros centro kolektyvai, kuriems vadovauja garsus Žemaitijos chorvedys, dainų kūrėjas Aloyzas Žilys. Jis – tikras žemaitis, Kretingos žemės vaikas, kuris augo lydimas gamtos garsų, motinos lopšinių, pokario romansų ir partizanų dainų. Giedros šypsenos šviesiaplaukis greitakalbis lengvai susišneka su savo dainininkais – moterų, šaulių vyrų chorais, su vaikų ir suaugusiųjų vokaliniais ansambliais, Aloyzą gerbia ir myli miestelėnai. Šnekantis su Aloyzu nenutrūksta melodingos kalbos gija – vis apie savo žemaičius, apie savo dainas. Nuo 1981 m. Kretingoje kasmet rengiami chorinės muzikos koncertai-festivaliai „Su šv. Kalėdom – Naujuosius pasitinkant“, nuo 1986  m. – chorų festivalis „Aš atdarysiu dainų skrynelę“, jau 5 kartus įvyko Lietuvos Aloyzų sambūriai ir chorų festivalis

Aloyzas Žilys

siplėtojo Lietuvos kaimuose, bažnytkaimiuose, miestuose ir miesteliuose, o dainų šventės tapo mėgėjų meninės kūrybos fenomenu, kuriuo dabar žavisi daugelis pasaulio šalių. Šiandien beveik nerasime miestelio kultūros centro, kuriame nedainuotų vyrų, moterų (daugiausia) ar mišrus ansamblis, chorai paprastai repetuoja ir koncertuoja rajonų centruose ir miestuose. Tai mėgėjiškumo kasdienybė. Šitokios kasdienybės pa-

„Aloyzai Lietuvoje – Lietuvai“ ir kt. Tokie renginiai sutelkia kolektyvus kūrybai, bendravimui, skatina tobulėti. Kretingiškius sieja graži kūrybinė draugystė su Mažeikių, Marijampolės, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos meno mėgėjais, Rygos vyrų choru „Kekava“. Aloyzo Žilio vadovaujami kolektyvai yra koncertavę Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Latvijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Vatikane ir kitur.


Aloyzas Žilys Kretingos kultūros centre rengia autorinės kūrybos festivalius „Per gyvenimą su daina“

A. Žilys į kolektyvų repertuarą įtraukia ir savo paties vokalinių kūrinių. Komponuodamas naują dainą, pritaikydamas jos melodijas choro ar vokalinio ansamblio balsams, turi galimybę čia pat pasitikrinti, kaip dainininkai įvertins naują vadovo kūrinį. Ar tars gerą žodį, ar nutylėdami leis suprasti – ne, ši daina neskambės, ji ne mums parašyta. Bet argi galima dėl šito supykti? Vis dėlto dažniausiai pasigirsta: dainuokime. Tai neįkainojama dovana ir darbo įvertinimas, paskata kurti. Nuo 1996 m. kas penkerius metus Aloyzas Žilys Kretingos kultūros centre rengia autorinės kūrybos festivalius „Per gyvenimą su daina“, kuriuose dalyvauja daug Lietuvos vokalinių, choreografinių, instrumentinių kolektyvų, dainų tekstų autorių. „Gyvename įdomiai, neužsidarome savo rateliuose, mūsų renginiuose dalyvauja LRT vaikų choras, M. K.  Čiurlionio menų mokyklos jaunimo choras, moterų choras „Liepos“ ir kt.“, – sako kūrybingasis chorvedys. Toliau pats Aloyzas Žilys pasakoja apie savo gyvenimo ir kūrybos kelią.

Mamai Emilijai mus su jaunesniu broliu Albertu buvo labai nelengva auginti, tačiau buvome aprengti ir pavalgę. Mama užaugo daugiavaikėje religingoje ūkininko šeimoje, vėliau patyrusioje tremtį, iš tėvų perėmė svarbiausias gyvenimo vertybes ir jas stengėsi įskiepyti savo vaikams. Ji labai mėgo muziką, tad

kai man buvo 7 ar 8 metai, ji nupirko mažą armonikėlę. Pramokęs savarankiškai groti būdavau kviečiamas į kaimynų šventes, pasirodydavau Jokūbavo mokyklos renginiuose. Su Mama nuvažiavome į Kretingos muzikos mokyklą, kur tikėjausi išmokti groti akordeonu, bet, deja, neturėjau savo instrumento. Vėliau

Aloyzas Žilys su jaunaisiais choristais dainų šventėje Vilniuje

Muzikos barai / 45


CHORO MAGIJA ...Liaudies dainų, kurias pirmiausia išgirdau iš Mamos, grožis, melodijos ir intonacijos persikėlė į mano kūrybą. Dar paauglystėje improvizuojant gimdavo puikiausių melodijų, tik gaila, kad tada jų negebėdavau užrašyti. Vėliau mano kūrybą skatino repertuaro poreikis, nes dirbdavau su vokaliniais ansambliais, chorais, kapelomis, vaikų kolektyvais, pučiamųjų instrumentų orkestrais, agitbrigadomis... Džiaugiuosi, kad mano kūrinių yra Eduardo Balčyčio, Rūtos Girdzijauskienės, Eirimo Veličkos muzikos vadovėliuose, Nacionalinio kultūros centro, Nacionalinės M. K.  Čiurlionio menų mokyklos leidiniuose, jie įtraukiaAloyzas Žilys diriguoja Kauno dainų šventėje

Mama nupirko armoniką, ir tada tapau „tikru muzikantu“. Vasaromis su broliu šeimos biudžetą sėkmingai papildydavome ganydami karves, dirbdami kitus darbus, o savaitgaliais grodami įvairiose šeimų šventėse, gegužinėse... Kai iš Jokūbavo persikėlėme gyventi į Kretingą, pradėjau lankyti 6-ą vidurinės mokyklos (iki sovietmečio ir dabar – Pranciškonų gimnazija) klasę. Baigęs 8 klases įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos chorinio dirigavimo klasę pas dėstytoją Stefą Rimkevičiūtę. Ši mokykla man buvo visiškai naujas ir išsvajotas pasaulis. Čia sutikau puikių mokytojų, tarp jų mokyklos mišraus choro vadovą Bronių Skirsgilą. Vėliau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įgijau klubininkystės ir chorinio dirigavimo specialybes. Ypatingu entuziazmu, žiniomis, atsidavimu savo profesijai žavėjo chorinio dirigavimo dėstytoja Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė, su ja iki dabar mus sieja puikūs kūrybiniai ryšiai. Muzikos keliu eina ir brolis Albertas. Jis įgijo trimitininko specialybę, dirba Gargždų muzikos mokykloje. Mūsų dukros baigė vaikų muzikos mokyklą. Violeta grojo smuiku, vėliau, kaip mama Milda, pasirinko pradinių klasių mokytojos profesiją. Linutė mokėsi fortepijono, sėkmingai baigė S. Šimkaus konservatoriją ir Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetus, įgijo choro dirigento specialybę. Mūsų šeimą dažnai lydėdavo daina – ji darniai skambėdavo kur nors keliaujant automobiliu, namuose dukros rengdavo koncertus.

Muzikos barai / 46

Su vaikų choru „Žibutė“

mi į Lietuvos dainų švenčių, įvairių festivalių programas. Bendrą kūrinių skaičių būtų sunku pasakyti – gal daugiau kaip tūkstantis. Tai dainos ir dainelės, lopšinės, kūrinėliai kaimo kapeloms, instrumentiniams ir vokaliniams ansambliams, solistams, vaikų spektakliams, šokių muzika, mišios, giesmės... Greta išleistų dainų rinkinių vaikams ir suaugusiesiems, kaimo kapeloms ir instrumentiniams ansambliams – 5 mišios, daugiau kaip 200 kūrinių giesmynas „Tavo vardui giedam šlovę“. Iš viso pasirodė 13 autorinių leidinių, o pluoštas dainų, lopšinių dar laukia savo eilės. Vokalinių kūrinių tekstų autoriai –


NAUJI LEIDINIAI

Už aktyvią kūrybinę veikla Aloyzas Žilys apdovanotas Kultūros, Meno saviveiklos žymūno ženklais, 1995 m. – Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordino medaliu, 2002 m. – Kretingos r. kultūros ir meno premija, 2011 m. išrinktas rajono Metų žmogumi, 2016 m. gavo Kretingos r. savivaldybės administracijos švietimo skyriaus prizą „Skriejantis ant pašaukimo sparnų“. Jis yra pelnęs Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko (2016), Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko (2017) padėkas, Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos nacionalinio kultūros centro, įvairių savivaldybių padėkos raštų. 2019 m. Aloyzui Žiliui suteiktas meno kūrėjo statusas. n

ILIUZINIS JAUNO KULINARO PASAULIS – NAUJOJE ARTURO BUMŠTEINO VINILINĖJE PLOKŠTELĖJE

Klausytis ne šiaip, o įdėmiai – apie tai primena ką tik išleista garso menininko Arturo Bumšteino garso vaidinimo „Audiokaukas“ dviguba vinilinė plokštelė. Būtent aktyvaus, privataus ir nevienkartinio klausymosi nostalgija bei noras šiuolaikiškai transformuoti iki 1990-ųjų klestėjusią radijo teatro tradiciją atvedė prie naujo muzikinio leidinio, primenančio fantasmagorišką praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio laiką. XX a. dešimtajame dešimtmetyje teArturas Bumšteinas su dviguba viniline plokštele „Audiokaukas“ levizijos laida „Videokaukas“ žadindavo vaizduotę vakarietiškos kultūros injekcijomis. Savo ruožtu „Eridano“ leidyklos publikuotos „Mokslinės fantastikos aukso fondo“ knygos skatino domėjimąsi vadinamojo sci-fi paslaptimis. „Audiokaukas“ – šių patirčių įkvėptas savotiškas fantastikos koncentratas, pateikiamas paties A. Bumšteino ypač mėgstamu radijo teatro formatu, pasakojantis apie iliuzinius jauno ir talentingo kulinaro Deniso nuotykius. „Audiokaukas“ žvelgia <...> 20 metų atgal ir padeda prisiminti, apie ką svajojome, kuo gyvenome ir kaip atrodė laikotarpis, iš kurio veržėmės, o dabar jį sentimentaliai prisimename. Posovietinės transformacijos akivaizdoje fantastika užima labai svarbią vietą. Tačiau mokslinė fantastika kvietė išgirsti ką kita – utopijas ir distopijas už posovietinės realybės, dažnai atsiradusias prieš kelis dešimtmečius, bet mūsų nepasiekusias, todėl tuomet daugybės vertėjų, dažnai mėgėjų, dėka pateikiamas dideliais tiražais. Ir tai visai nestebina – vaizduotė ir ateitis tapo pasaulėžiūra, kiekvienas svajojo apie savo ateitį, o socialinis pažadas gyventi geriau atrodė čia pat įgyvendinamas“, – vinilinės plokštelės pristatymo tekste rašo E. Šumila. Tarp „Audiokauko“ vaidmenų atlikėjų – ne viena žymi pavardė. Garso vaidinime girdime Vytautą Tinterį (Denisas Denisovas), Šarūną Naką (Apolonijus Polonskis), Svetlaną Bagdonaitę (diktorė), Birutę Mar (diktorės duktė), Kariną Metrikytę (pokalbių laidos „Dienos svečias“ vedėja), Irmantą Jankaitį (Bobausis), Beną Šarką (Gauruotis ir garso efektų atlikėjas), Armantą Gečiauską (Ambasadorius), Miką Žukauską (Ambasadoriaus vertėjas), Aušrinę Benedikt (Jūratė), Vidminą Stasiulytę (Justė), Mariją Rasą Kudabaitę (Jurga), Šalnę Bučiūtę (Cita), Audrių Pocių (draugas), Žilviną Andriušį (bibliotekininkas), Nicką Bastisą (Įsakinėtojas), taip pat instrumentininkus Eglę Janauskaitę (fleita), Dovydą Stalmoką (saksofonas), Dominyką Vyšniauską (trimitas, ragai), Laimoną Masevičių (tūba), Gailę Griciūtę (fortepijonas), Arną Mikalkėną (akordeonas), Tadą Žukauską (smuikas) ir Kęstutį Pleitą (altas). „Audiokauko“ vinilinė plokštelė papildo pastaruoju metu sparčiai gausėjančią „Operomanijos“ prodiusuotų kūrinių vinilinių plokštelių fonoteką. Jau yra išleistos operos „Geros dienos!“ ir barokinio teatro triukšmų mašinų performanso „Bad Weather“ vinilinės plokštelės. Šiais metais taip pat buvo įrašyta dešimtmetį mininti kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės šokio opera „NO AI DI“ bei Dr. GoraParasit, Alberto Navicko ir Gabrielės Labanauskaitės komiksų opera „Alfa“. MB inf.

Anos ABLAMONOVOS nuotraukos

žinomi poetai Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Anzelmas Matutis, Kazys Binkis, Janina Degutytė, Martynas Vainilaitis, Violeta Palčinskaitė, Meilė Kudarauskaitė, Ramutė Skučaitė, Stasys Žlibinas, Juozas Nekrošius, Jonas Lapašinskas, Petras Gaulė ir kt. Giesmėms daug tekstų imta iš „Liturginio maldyno“ ir liturginių giesmynų. Nemažai kūrinių parašyta pagal kraštiečių Juozo Maksvyčio, Nijolės Rimkienės, Bronės Liniauskienės, Aušrinės Zulumskytės eiles, įkvėpimo pagautas keletą giesmių ir dainų tekstų sukūriau ir pats... Didelė dalis kūrinių patenka į mano vadovaujamų kolektyvų repertuarą. Daug jų dainuoja Kretingos trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Svajonių aidas“ ir vaikų choras „Žibutė“, taip pat vyrų vokalinis ansamblis „Žilvinas“, moterų choras „Svaja“. Mano kūrinius atlieka ir Marijampolės, Vilkaviškio, Akmenės, Elektrėnų, Mažeikių, Jurbarko, Šiaulių, Kauno, Klaipėdos, Kelmės, Kupiškio, Prienų chorai, Vilniaus vyrų choras „Varpas“ ir moterų choras „Liepos“, LRT vaikų, M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorai, Vilniaus arkikatedros Parapinis ir Jaunimo chorai, JAV, Australijos, Airijos ir kitų šalių lietuvių kolektyvai. Kai kurie kūriniai skambėjo LRT programose.

Muzikos barai / 47


SUKAKTIS

Jautęs gyvenimo skonį Kompozitoriaus Vytauto Laurušo 90-mečiui

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

„M

ėgstu gyvenime saiką. Juokingi būna tuščią pasipūtimą demonstruojantys piliečiai. Suranda draugų, juos giriančių. Tačiau pažiūrėkim, ką jie nuveikė! Pasirodo, daugiau kalbomis drumstė kitiems gyvenimą, nei dirbo patys...“ Vytautas Laurušas žmones gerbė už jų darbus. „Kiek daug visuomenėje netvarkos! Nuolat seku žinias, įvykius. Matau pažįstamą žmogų, skiriamą į vienokį ar kitokį postą. Pagalvoju: juk jis ten netinka! Neorganizuotas, tuščiakalbis, nemyli žmonių. Kaip su jais dirbs? Karjerizmas, pasipūtimas yra mūsų įgimta, pirmapradė liga. Žmogus yra menkiausia ir trapiausia iš visų būtybių, tačiau labiausiai pasipūtusi. <...> Iškelia save virš Mėnulio...“ – kalbėjo puikiai gyvenimą įvairiuose jo verpetuose pažinęs kompozitorius. Visuose darbuose V.  Laurušas ieškodavo sielos ramybės. Paskutinį dešimtmetį išgyveno dėl visokių negalių būdamas prirakintas prie namų kėdės. Senatvėje atsiliepė jaunystės traumos, tačiau galva dirbo puikiai. Pasakojimai apie praeitį, Europos istoriją, meną, Lietuvos kultūros žmones pylėsi tarsi iš gausybės rago. Būtina pasakyti, kad visi prisiminimai, netgi charakteristikos, turinčios neigiamą atspalvį, buvo pateikiami korektiškai, neperžengiant tos ribos, kuri galėjo žeisti minimą asmenį. Jo neteisdavo. Net to, kuris jam

Muzikos barai / 48

sveikatą gadino... Tik savitai nusikvatodavo... Žmogaus atmintis trumpa. V. Laurušo pastangomis pastatytais Lietuvos kompozitorių namais – patogiais, erdviais kotedžais – naudojasi ne viena kūrėjų karta. Tačiau tarsi tylomis pritaria „Laurušo epochos“ nepažinojusiai, giliau netyrinėjusiai, norinčiai pasipuikuoti kokia nors „kritika“ personai. Atseit, reikėjo būti lojaliam sovietinei valdžiai... Tačiau ar jis į mišką privalėjo eiti? Emigruoti? Jis nebuvo bailys. Atvirkščiai, mokėjo išnaudoti visokias situacijas tam, kad menininkams būtų patogiau kurti ir naujais kūriniais garsinti Lietuvą. Modernaus kompozitorių gyvenamojo kvartalo, poilsio namų Druskininkuose, naujo Operos ir baleto teatro statyba – tai jo vaikai, kuriais rūpintasi nuoširdžiai, kūrybingai, gebant diplomatiškai pasiekti norimų rezultatų. Ne veltui V. Laurušui buvo prilipusi Vytauto Statytojo pravardė. Ar Vytautas Laurušas perėmė sovietinei ideologijai būdingą mąstymą? Anaiptol. V. Laurušo diplomatija buvo ne saldžiažodis prisitaikymas prie visagalių sovietinių viršininkų, bet gebėjimas įžvelgti jų mąstymo kreives, polinkius ir juos išnaudoti saviems tikslams. Dėl Nepriklausomybės kovojusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vy-

tautas Landsbergis sakė, kad Vytautas Laurušas „buvo puikus liaudies diplomatas“, jo ataskaitos iš Maskvos buvusios ne tik reikšmingos, bet ir išsamios, įdomios. „Nepriklausomos Lietuvos idilė – tai mūsų, vyresniųjų, vaikystės vizija, netekties pokaryje skausmas, pilietiškumo jausena, – kalbėjo V. Laurušas. – Palaikyti Atgimimo idėjas mane skatino ir drąsino į Sąjūdį susibūrę šviesūs protai, kuriais galėjai tikėti ir jais pasikliauti. Visuomet geri kontaktai buvo su Vytautu Landsbergiu. Aš jam daug ką patikėdavau. Ar gali būti nuostabesnis laikas? Mes tapome laisvi!“ Tačiau laisvė nėra galimybė gyventi kaip panorėjus. Sudėtingo proceso vingiuose atsiskleidžia kultūros esmė. Didi pagarba gyvenimui, matant ir pripažįstant savo, kitų reikšmingumą. „Reikėtų rūpintis augančiu, bręstančiu žmogumi, kad jo pasąmonėje atsirastų svarbiausi takai dorai, padorumui, meilei viskam, kas gyva, kad jis išmoktų džiaugtis dalindamasis, kad suprastų savo buvimo prasmę ir kito skausmą“, – tarsi girdime V. Laurušo rūpestį. Vytautas Laurušas gimė 1930 m. gegužės 8 d. Šiauliuose nagingų siuvėjų šeimoje. Užaugo vienuolijos globojamas, patarnaudamas šv. Mišioms. „Senelis Antanas buvo kilęs iš labai vargingos grytelninkų šeimos. Vyriau-


sias sūnus Antanas, smalsus, darbštus ir sumanus, stengėsi pabėgti nuo varganos buities, nuo kaimo pijokystės. Išvažiavo į Kauną, mokėsi amato. Tėvas, sakyčiau, buvo menininkas: kol pasiūdavo paltą, klientą kankindavo – viskas turėjo būti atlikta kaip Paryžiaus mados namuose“, – yra pasakojęs V. Laurušas. Manytume, kad prasmingai gyventi jam padėjo dar vaikystėje suformuluotos dvasinės vertybės. Būdamas svarbių Lietuvos kultūros centrų vadovas, matė ir juto žmones, žinojo jų problemas, vienam stengėsi padėti, kitą, gabesnį, karjeros laiptais pakylėti, pagal galimybes kurti materialinę terpę, kurioje galėtų būti įprasmintos kilniosios gyvenimo vertybės. Pro pasauliui atsivėrusias duris Lietuvą pasiekė ne tik laisvės pliūpsnis, bet ir šiukšlės. Archyvuose sukaupiama vis mažiau rašytinio palikimo. „Gal atjaunėjusiai aktyviai visuomenei vertėtų daugiau pasidomėti istoriniais Lietuvos kultūros kontekstais? Juk nepažinus istorijos, vargu ar mūsų gyvenimą galima vadinti šiuolaikišku.... Į pažangą tegali vesti sąžiningumas, profesionalumas“, – mąstė Vytautas Laurušas. V. Laurušo kūrybos palikimas – nuo dainų, romansų iki operos, nuo spalvingų, raiškių kūrinių fortepijonui iki modernių simfoninių veikalų. 1969 m. rugpjūčio 28  d. įspūdinga V.  Laurušo kompozicija „Nakties balsai“ Italijos mieste Arece vykusiame tarptautiniame chorų konkurse padėjo vyrų chorui „Varpas“ laimėti aukso medalį. Įdomus sumanymas ir stulbinantis įspūdis. Kompozitorius išdrįso nepaklusti viešpatavusiems kanonams, kaip ir kurdamas kūrinius balsui ir styginių kvartetui – kantatą „Liepsnoja naktis“ ir Koncertą. Juos atlikusi Irena Laurušienė jautriai perskaitė kūrinius, pateikė įdomius interpretacijų variantus. „Nuo studijų laikų mane domino šiuolaikinė muzika. Likimas suvedė su Vytautu Laurušu. Du puikius jo kūrinius balsui ir styginių kvartetui 1980 metais atlikau Bostono koncertų salėse, Europos šalyse, įvairiose Sovietų Sąjungos respublikose“, – sakė Irena Laurušienė. 2006 m. kompozitorius baigė „Symphonia Latina“, spalio 20 d. „Litexpo“ salėje įvyko jos premjera. Grojo Valstybinis simfoninis orkestras, diriga-

vo Gintaras Rinkevičius, puikiai dainavo solistė Inesa Linaburgytė. Nepriklausomybės metais V. Laurušo parašytiems kūriniams būdinga savita raiškos maniera, stilistika, kuriai impulsų teikė atsivėręs pasaulis, naujos muzikinės patirtys, jaunesnių atlikėjų aspiracijos. 2002 m. Lietuvos muzikos informacijos centras išleido kompaktinę plokštelę „Vytautas Laurušas. Stygų harmonija“. Joje įrašytos 1979–2000 metais sukurtos kompozicijos: turtingą atlikimo istoriją turintis populiarus ryškių kontrastų Styginių kvartetas Nr.  1 (1979), ekspresyvus Koncertas balsui ir styginių kvartetui (1983), dvi naujesnės kompozicijos – „Concento di corde“ dviem altams (1999) bei „Maldų simfonija“ styginių orkestrui (2000), kūriniai violončelei, fleitai, balsui, fortepijonui ir kt. Kompozitoriaus kūrinius atlikdavo „Varpo“ choras (meno vadovas Adolfas Krogertas), Vilniaus kvartetas, prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, į V. Laurušo asmenybę keitusio požiūrį Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dainininkai Irena Laurušienė, Julija Stupnianek, Liubovė Chuchrova, Algirdas Janutas, Vladimiras Prudnikovas, Dainius Puišys, Aistė Pilibavičiūtė, violončelininkai Davidas Geringas, Vytautas Sondeckis, pianistai Veronika Vitaitė, Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas, Birutė Vainiūnaitė, Petras Geniušas, klarnetininkas Algirdas Budrys ir kt. Atlikėjų kompozitorius mėgtas už nuoširdumą ir gebėjimą jį išreikšti muzikoje. V. Laurušo kūriniai skambėjo Europoje, stebindami klausytojus netikėtais minties, emocijų viražais. 2009 m. „Neue Musikzeitung“ lapkričio numeryje Maxas Nyffeleris rašė apie „atradimą iš Lietuvos“. Muzikos kritikas taip įvertino V. Laurušo kūrinius violončelei (atliko D. Geringas ir V.  Sondeckis): „[„Concento di corde“] tarp ekspresyvių melodijų plokščių, tarsi stiklas spindinčių flažoletų ir laukinio orkestro tutti įkomponuotas besiveliantis dviejų violončelių dialogas. „Madrigale strumentale“ vystomi įdomūs epizodai, kuriuose dramatiniai jauduliai supinami su lyriniais momentais, o juos užgožia įsiveržusi motorika. Tai

galinga, vitališka muzika, radusi iškilų interpretatorių – Davidą Geringą.“ Minint kompozitoriaus devyniasdešimtmetį 2020-uosius meno kūrėjų organizacijos, muzikos institucijos paskelbė Vytauto Laurušo metais. LRT parodė dokumentinę apybraižą „Žmogus su laiko žyme“, Ignalinos M. Petrausko muzikos mokykla parengė kompozitoriaus gyvenimo kelią atspindinčią parodą. Buvo pristatyti LMTA, Kompozitorių sąjungos išleisti Vytauto Laurušo kūrybai skirti darbai. Vienas jų – „Žiemos pasažai“, profesorių Nijolės Ralytės ir Irenos Laurušienės parengtas šešių romansų balsui ir fortepijonui (E. Mieželaičio eilės) natų leidinys. Nedidelis eilėraštis galėdavo V. Laurušą įkvėpti sukurti klausytojui įtaigią, tačiau atlikėjui sudėtingą muzikinę konstrukciją, kupiną nuotaikų kaitos, netikėtų akcentų. Ieškodamas minties, žodžio ir garso vienovės kompozitorius įkūnijo poeto E. Mieželaičio mintį: „Norėčiau pasiekti, kad kiekviena mano eilėraščio raidė būtų nata, kiekvienas skiemuo – garsas, kiekvienas sakinys – akordas.“ Minties šuoliai, afektacija atlikėjams siūlo kūrybiškai pažvelgti į kiekvieną romansą. Fortepijono akordų vibracijos fone dainininkui improvizuoti leidžia ne tik „Liepsnoja aguonėlė“. Savitai artikuliuotas žodis kiekvienam kūriniui gali suteikti vis naujos raiškos. „Pavasaris brenda“ – ekspresyvus, bet neforsuotas balso ir fortepijono trumpų duolių ir triolių raizginys, su pavasarišku vėju pasiekiantis piu mosso agitato, kai „sprogsta beržai ir dega pievos“. O štai puikus kontrastas: „Snaigės baltutėlės supasi kaip gėlės“ (romansas „Snaigės“). Metroritmo kaita ir elegantiškas fortepijono stacatto kuria paslaptingą atmosferą: „Aš pagausiu vieną snaigę <...> tau, sapnų mergaitei.“ „Mona Liza“ – šedevro keliamos asociacijos, sudėtinga žemo vyriško balso partija išreiškiamas įspūdis, palikta daug erdvės dainininko kūrybiškumui. Romanse „Viską saugau širdy“ („tarsi pabučiavimą pirmą...“), parašytam aukštam vyro balsui, romantiškus jausmų verpetus dar paryškina akompanimento dinamika, aktyvi metroritmika. „Varpai“. Jie nerimsta, siautėja fortepijono partijoje (piu mosso agitato, iki

Muzikos barai / 49


SUKAKTIS fortissimo), o tekstas byloja: kai „nutyla darbai, jūsų dūžiai skamba krūtinėj...“ Tokia netikėta romansų analize norėjosi atkreipti dėmesį į kūrinius, kurie ir šiandien turėtų būti įdomūs muzikos mokyklų mokiniams, studentams pianistams, kameriniams ansambliams, klarnetininkams, kitiems instrumentininkams, dainininkams, vaikų ir suaugusiųjų chorams. Savo buvusio direktoriaus atminimą pagerbė Nacionalinis operos ir baleto teatras – jam dedikavo G. Puccinio operos „Turandot“ rugsėjo 12 d. spektaklį. Kompozitorius svajojo dar padirbėti su savo operos „Paklydę paukščiai“ libretu ir išvysti kūrinį savo pastatyto teatro scenoje. V. Laurušo diplomatija, aukšta vidinė kultūra, atsidavimas muzikos menui buvo taip reikalingi vadovaujant sudėtingam teatro kūrybiniam procesui. Jis stengėsi sudaryti sąlygas, kad būtų sukurta kuo ryškesnių sceninių veikalų, kad jaunieji kūrėjai turėtų galimybių augti, skatino Lietuvos kompozitorius kurti naujas operas, baletus. Vadovaujant V. Laurušui teatre rampos šviesą išvydo pluoštas naujų kūrinių. Debiutavo kompozitoriai Vytautas Paltanavičius, Vytautas Barkauskas, režisierė Vlada Mikštaitė, ramiai galėjo kurti dirigentas Jonas Aleksa. Tuo metu skambėjo visas scenos žvaigždynas: Nijolė Ambrazaitytė, Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Elena Saulevičiūtė ir kiti. Direktorius stengdavosi išvežti teatrą gastrolių į to meto didžiausią prieinamą kultūros centrą Maskvą, parodyti, ko verta Lietuva ir jos menas. Laurai kūrybiniuose konkursuose, vertintojų liaupsės, garbingiausi apdovanojimai, Nacionalinė ir kitos premijos... Vytautas Laurušas buvo apdovanotas talentu kurti naują muzikos pasaulį, kuriame tilpo garsiniai mintijimai apie egzistencijos prasmę, emocijų proveržiai ir ironiškas požiūris į ilgai besitęsiantį gyvenimą. Bet svarbiausia – jis jautė to gyvenimo skonį. Prieš metus, 2019-ųjų balandžio 29ąją, Vytautas Laurušas iškeliavo Amžinybėn. Pieštuką paliko ant kuriamos operos „Mindaugas“ partitūros... n

Muzikos barai / 50

KRZYSZTOFAS PENDERECKIS: GENIJUS, APLENKĘS LAIKĄ Netekome Krzysztofo Pendereckio. Žymiausias lenkų kompozitorius, nusipelnęs pedagogas ir dirigentas po sunkios ligos mus paliko šių metų kovą. Mažai kas taip suprantamai ir įtaigiai mokėjo įamžinti laiką kaip Pendereckis – prisiminkime „Raudą Hirošimos aukoms“, „Lenkiškąjį requiem“ ar „Anaklasį“. Praėjusiame amžiuje skambėję ir ateityje neabejotinai skambėsiantys jo kūriniai kupini istorinių nuorodų, pradedant Biblija, pasauliniais karais, holokaustu ir baigiant Pasaulio prekybos centro atakomis JAV. O kur dar garsūs kino filmai, kuriuos būtų sunku įsivaizduoti be lenkų kompozitoriaus muzikos: „Rankraštis, rastas Saragosoje“ (rež. W. J. Has), „Švytėjimas“ (rež. S. Kubrick), „Laukinė širdis“ (rež. D. Lynch), „Katynė“ (rež. A. Wajda), „Kuždesių sala“ (M. Scorsese) ir kt. Krzysztofas Pendereckis gimė 1933 m. lapkričio 23 d. Dembicoje (Dębica), mieste Lenkijos pietryčiuose, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiausia gyveno žydai chasidai. Kompozitoriaus šeima – daugiakultūrė, turinti armėniškų, vokiškų ir lenkiškų šaknų. Jo senelis buvo vokietis evangelikas, močiutė – iš Stanislavo (dabar – Ivano Frankivskas Ukrainoje) kilusi armėnė. Prieš daugybę metų K. Pendereckis interviu vienai lenkiškai radijo stočiai pasakojo: „Keistas dalykas, kad muzika, kuri pasiekdavo mano ausis vaikystėje, dabar sugrįžta. Dviejuose mano kūriniuose – „Sekstete“ (2000) ir net „Concerto grosso“ (2001) – netikėtai grįžo klezmerių muzika. Tuos motyvus greičiausiai girdėjau būdamas dar visai mažas.“

Pendereckio tėvas buvo teisininkas, tačiau puikiai griežė smuiku ir skambino fortepijonu. Kalbama, kad jauniausio iš trijų vaikų Krzysztofo meilė muzikai užgimė pamačius tėvo smuiką, tačiau jam buvo sunku išgroti net vieną aiškią natą iki tol, kol pirmąsias smuiko pamokas suteikė Stanisławas Darłakas, Dembicos karinio orkestro vadovas. Jaunuolis išvyko į Krokuvą, ten Valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje iki 1958 m. mokėsi smuiko ir kompozicijos, vėliau pats iki 1966 m. dėstė kompoziciją. Šlovės jis sulaukė greitai. Kai 1959 m. pasirodė antrojo Lenkijos kompozitorių sąjungos jaunųjų kompozitorių konkurso rezultatai, paaiškėjo, kad Pendereckio kūriniai (pasirašyti skirtingais slapyvardžiais) laimėjo pirmą, antrą ir trečią vietas. Tai buvo „Posmai“ sopranui ir dešimčiai instrumentų (1959), „Spinduliavimai“ dviem styginių orkestrams (1958–59) ir Dovydo psalmės mišriam chorui, styginių instrumentams ir mušamiesiems (1958). Vėliau Pendereckis prisipažino vieną kompoziciją rašęs dešine ranka, kitą kaire, o trečiąją užrašyti patikėjo draugui, kad komisija nesuprastų ir leistų dalyvauti. Staiga išpopuliarėjusiam K. Pendereckiui buvo leidžiama tai, apie ką kiti galėjo tik pasvajoti. „1958 metais niekas negalėjo išvykti į užsienį, o aš norėjau. Ne todėl, kad troškau pabėgti ir ten gyventi, tiesiog todėl, kad išvykti niekam neleisdavo. O jeigu man sako „negalima“, tai ženklas, kad aš to imsiuosi“, – sakė jis interviu filme „Takai per labirintą“. Ir vėliau kompozitorius darė tai, kas būdavo neleidžiama. Net religinė muzika jo gyvenime atsirado iš noro priešintis. Pendereckio dėka Lenkijoje prasidėjo koncertinių salių statybų bumas – jis sugebėjo įtikinti viršūnes investuoti į kultūrą galvojant toli į priekį. „Šalis, pradėjusi statyti koncertų sales, pagaliau užbaigė mentalinį sovietmetį“, – sakė kompozitorius. 1959-aisiais Pendereckis parašė 52 stygi-


IN MEMORIAM niams skirtą kūrinį „8´37“ (tokia jo trukmė), už kurį Paryžiuje gavo UNESCO Tarptautinės kompozitorių tribūnos apdovanojimą. Kūrinys, dabar žinomas kaip „Rauda Hirošimos aukoms“, – išskirtinis Pendereckio ženklas ir pasididžiavimas. „Rauda“ pasižymėjo faktūrinėmis naujovėmis, svarbiausia jų buvo klasterių panaudojimas. Kūriniui gana greitai apskriejus visą pasaulį, muzikas tapo žymiausiu avangardinės muzikos atstovu. Tuo metu jam buvo įdomus išlaisvinantis, visas tradicijas peržengiantis garsas. Pirmą kartą išgirdęs gyvai atliekamą savo kūrinį, Pendereckis buvo sukrėstas emocinio krūvio. Ieškodamas asociacijų su istorija, savo kompoziciją jis galų gale nusprendė skirti Hirošimos aukų atminimui. Dar geriau pasaulis jį pradėjo pažinti po metų, kai buvo pristatytas kūrinys „Spinduliavimai“. Be simfoninio orkestro instrumentų, Pendereckis pasitelkė didelę eksperimentinę mušamųjų grupę, kurioje – metalo lakštas griaustiniui imituoti, stiklo ir metalo gabaliukai, dildė, barškučiai, elektrinis varpas, pjūklas, rašomoji mašinėlė, sirena... Net ir tradiciniai instrumentai šiame kūrinyje skambėjo nekasdieniškai. 1966 m. Miunsteryje įvyko Pasijos pagal Luką premjera. Kompozitorius yra sakęs, kad tai vienas svarbiausių ir širdžiai artimiausių darbų: „Aš buvau jaunas, norėjau atrasti pasaulį, o tie metai buvo kultūrinės revoliucijos laikas Lenkijoje. Ir aš buvau tos revoliucijos dalis. Šeštojo dešimtmečio pabaiga ir septintojo dešimtmečio pradžia man buvo pats vaisingiausias laikas.“ Didelę Pendereckio kūrybos dalį sudaro sakralinės tematikos kūriniai – „Stabat Mater“ trims chorams a cappella, „Dies irae“, skirtas Aušvico aukoms (1968-aisiais apdovanotas Prix Italia), opera „Velniai iš Louduno“, kūriniai chorui, solistams ir orkestrui „Kosmogonia“ ir „Rytmetinės“ (Utrenja), paremti Rytų stačiatikių bažnyčios religinės muzikos tradicija. Šis kompozitoriaus kūrybos periodas išsiskiria dramatizmu, emocionalia ekspresija ir temų reikšmingumu. 1968–1969 m. Pendereckis Hamburgo valstybinės operos užsakymu parašė savo pirmąją operą „Velniai iš Louduno“. Operos siužeto pagrindas – A. Huxley pjesė, pasakojanti skandalingą istoriją, nutikusią moterų vienuolyne XVII a. Prancūzijoje. Vatikanas operą stengėsi uždrausti, tačiau Pendereckis per muziką kalbėjo apie tai, kas jam atrodė svarbu, o „negalima“ reiškė „reikia“. Vėliau kompozitorius sukūrė dar tris pasaulinio pripažinimo sulaukusias operas: „Prarastas Rojus“ (1976), „Juodoji kaukė“ (1986) ir „Karalius Ūbas“ (1991). 1972 m. Pendereckis pradėjo įspūdingą tarptautinę dirigento karjerą ir nuo tada buvo matomas svarbiausiose pasaulio scenose. Jis dirigavo daugeliui garsių orkestrų,

tarp jų Miuncheno, Niujorko, Osakos filharmonijų, Šiaurės Vokietijos radijo (Sinfonieorchester des Norddeutschen Rundfunks), Centrinės Vokietijos radijo (Sinfonieorchester des Mitteldeutschen Rundfunks), Japonijos radijo (NHK), Londono, Filadelfijos simfoniniams orkestrams. Nuo 1998 m. jis buvo pagrindinis Šiaurės Vokietijos radijo Hamburge kviestinis dirigentas. Platūs galingos barzdotos figūros mostai labai tiko Pendereckio muzikai, pavyzdžiui, oratorijai „Septyneri Jeruzalės vartai“, parašytai miesto trečiajam tūkstantmečiui paminėti. „Kai diriguoju savo kompozicijas, bandau kiekvieną kūrinio dalį atlikti idealiai, taip, kaip sukūriau galvoje. Tik aš žinau, kiek laiko kiekviena dalis turėtų trukti, kaip greitai turėtų vystytis“, – yra sakęs kompozitorius. Neįmanoma išvardyti visų didžiausių Lenkijos muzikos genijaus darbų, tačiau būtina paminėti oratorinį opusą „Lenkiškasis requiem“ mišriam chorui ir orkestrui. Viena iškiliausių praėjusio amžiaus kompozicijų atspindi skausmingą Lenkijos XX a. istoriją: komunistinio režimo aukų likimus, Katynės žudynes, Varšuvos sukilimą, taip pat ir stiprėjančias laisvės viltis. 1980–1984 metais kurtą veikalą Pendereckis 1993-iaisiais dar papildė išplėtota „Sanctus“ dalimi, o 2005 m. pridėjo „Ciaccona“ popiežiaus Jono Pauliaus II garbei. „Lenkiškajame requiem“ galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su Mozarto, Cherubini, Berliozo muzika. Tačiau, kaip sakė pats kompozitorius, kurdamas „Requiem“ norėjo išsakyti savo nuomonę „Solidarumo“ judėjimo kontekste, parodyti savo poziciją. „Lenkiškajame requiem“ greta lotyniškų gedulinių mišių tekstų nuskamba ir lenkiškos liaudies giesmės „Święty Boże“ fragmentas. Pendereckio muzikoje daug tamsos. „The New York Times“ kritikas Bernardas Hollandas, rašydamas apie 1986 m. „Carnegie Hall“ vykusį koncertą su Krokuvos filharmonijos orkestru, kompozitorių pavadino „sumaniausiu mūsų nerimo, nuojautos ir depresijos skleidėju“. Praeitis žadino jo vaizduotę. Prieš septynerius metus duodamas interviu Luizianos moderniojo meno muziejui Danijoje, jis sakė: „Gyvenau nelengvais laikais. Jei būčiau gimęs Naujojoje Zelandijoje, galbūt niekada nebūčiau parašęs „Lenkiškojo requiem“ ar kitų kūrinių, susijusių su karo istorija. Bet tai buvo mano vaikystė. Karas buvo pagrindinė tema visur, net ir mūsų šeimoje. Mano dėdę nužudė vokiečiai. Mūsų namas stovėjo miestelio viduryje, už jo – getas, iš kurio žydai buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas.“ Po karo, pasak jo, Lenkija dar 45 metus buvo tarsi už virvelių tampoma lėlių valstybė, kur „jokie sprendimai nebūdavo priimami be Maskvos žinios“. Pendereckio kūrybą ir gyvenimo pasiekimus ne kartą įvertino „Grammy“ apdovano-

jimų komisija. Pirmąjį „Auksinį gramofoną“ 1987 m. jis atsiėmė už geriausią šiuolaikinę kompoziciją – Koncertą violončelei Nr. 2. Per visus karjeros metus jis pelnė dar tris prestižines statulėles, o nominuotas buvo net aštuonis kartus. Pendereckis savo akademinėmis žiniomis dalijosi su visu pasauliu. Profesoriavo Eseno aukštojoje muzikos mokykloje (1966– 1968), Jeilio universitete (1973–1978), buvo Krokuvos muzikos akademijos rektorius (1972–1987). 1987–1990 m. – Krokuvos filharmonijos meno vadovas, nuo 1993 m. – Casalso festivalio Puerto Rike meno vadovas, nuo 1997 m. – „Sinfonia Varsovia“ muzikos vadovas. 1998-aisiais K. Pendereckis pradėjo konsultuoti Pekino muzikos festivalį Kinijoje. Įsigijęs dvarą Luslavicuose (30 kilometrų nuo Krokuvos), jame rengdavo festivalius pagal senąsias dvarų muzikavimo tradicijas. Čia nuo pat 1980-ųjų lankydavosi ir Lietuvos muzikai – kompozitoriai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Vilniaus kvartetas, muzikologas Vytautas Landsbergis ir daugelis kitų. Šie festivaliai nemažai prisidėjo prie Lietuvos muzikos populiarinimo. Įdomi detalė – savo dvare Luslavicuose kompozitorius augino beveik 2000 rūšių medžius, todėl dažnai juokaudavo, kad nežino, kuo save laikyti – labiau muziku ar sodininku. Sode gausu ąžuolų, klevų, eglių, beržų, bukų, kukmedžių... Jis kaip koks meno rinkinys suskirstytas pagal želdynų stilių ir kultūras – Tolimųjų Rytų, itališkas, prancūziškas, graikiškas parkai... Iš koncertų įvairiose pasaulio šalyse kompozitorius parsiveždavo sodinukų ir sėklų. Medelynas jam atrodė kaip nebaigta simfonija – kai būni akistatoje su kuo nors dideliu, pavyzdžiui, simfonija, yra svarstęs K. Pendereckis, dažnai atsiduri labirinte ir nežinai, kaip iš jo ištrūkti, į kurią pusę geriau pasukti. Luslavicuose buvo įkurtas ir K. Pendereckio muzikos centras su 650 vietų koncertų sale, baleto studija ir repeticijų erdvėmis, skirtomis mokytis talentingiems jauniems atlikėjams ir dirigentams iš viso pasaulio. „Norėčiau ką nors po savęs palikti, ką nors svarbaus. Muziką ir savo mylimą parką Luslavicuose“, – ne viename interviu yra pabrėžęs šviesaus atminimo kompozitorius. Maestro teigė, kad kiekvienas save gerbiantis kompozitorius turi sukurti devynias simfonijas. Savo devintosios K. Pendereckis parašyti nebespėjo – sukūrė aštuonias, amžinai išliksiančias pasaulio muzikinėje atmintyje.

n Parengė Rūta GINIŪNAITĖ

Muzikos barai / 51


KULTŪROS POLITIKA

Kultūros politika ir politika per kultūrą RUGSĖJO 18–19 D. LIETUVOS KULTŪROS KONGRESO TARYBA, VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŠVIETIMO AKADEMIJA IR PROFESINIO TOBULINIMO INSTITUTAS KARTU SU PARTNERIAIS SURENGĖ MOKSLINĘ-PRAKTINĘ KONFERENCIJĄ „KULTŪROS KONGRESAI IR DABARTIES KULTŪRA“, SKIRTĄ I LIETUVOS KULTŪROS KONGRESO 30-MEČIUI IR TARPUKARYJE VYKUSIO PIRMOJO LIETUVOS KULTŪROS KONGRESO 95-MEČIUI. SPAUSDINAME KONFERENCIJOJE SKAITYTUS LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS PREZIDENTĖS PROF. AUDRONĖS ŽIGAITYTĖS-NEKROŠIENĖS IR KOMPOZITORIAUS PROF. GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS PRANEŠIMUS, TAIP PAT DR. KRESCENCIJAUS STOŠKAUS PASTABAS DĖL KULTŪROS MINISTERIJOS PARENGTO LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS POLITIKOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO PROJEKTO.

Kultūros kongreso akimirka

Muzikos barai / 52

Prof. Audronė ŽIGAITYTĖNEKROŠIENĖ

T

ris dešimtmečius išgyvenęs Lietuvos kultūros kongresas ne kartą padėjo susivokti, apibendrinti kasdienybės vyksmą ir suformuluoti ateities veiklos gaires. Graži Kultūros kongreso vizija – sutelkti šviesuomenę, kurios mintys ir idėjos taptų pagrindu formuojant valstybės kultūros politiką. Vienas ryškiausių bendrystės epizodų yra 2011–2012 metais drauge kurtas Kultūros įstatymo projektas. Tai buvo tarsi galinga banga, suvienijusi skirtingiausius mūsų išminčius ir padėjusi sudėlioti įstabią jų Lietuvos kultūros ateities viziją. Su vienais iki išnaktų braižydavome įstatymo reglamentuojamų sričių schemas stengdamiesi nieko nepamiršti, nepalikti užribyje. Kiti savo pastabas siųsdavo virtualiai, kartais nė nepasirašydami, bet ir jas galėjome įtraukti į kuriamą įstatymą. Sutelktos intelektualų teisėkūros kūrinys anuomet konkuravo su Kultūros ministerijos rengiamu Kultūros tarybos įstatymo projektu. Tąsyk pralaimėjome. Vieno balso persvara. Paskutiniame svarstymų etape. Tačiau liko viltis – vienas iš mūsų ne tik kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą, bet ir į jį pateko. Vadinasi, tegul ir pakitęs, gal profesionalų teisininkų sutvarkytas, Kultūros pagrindų įstatymas bus priimtas! Deja. Nei mūsų, nei kokio kito įstatymo, reglamentuojančio kultūros procesų valdymą, ligi šiol nėra. Tiesa, mūsiškį projektą jau yra su kuo palyginti – ant stalo guli naujas Kultūros ministerijos tarnybų parengtas sausas, biurokratinis Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas, kuriame net meno kūrėjų asociacijos paliktos už borto. Nereikalingos... Joms palikta vienintelė funkcija – meno kūrėjo statuso suteikimas. Pagrindinis 2011–2012 metais mūsų rengto įstatymo projekto pranašumas – jame numatytos įvairių lygių tarybos (nuo regioninių iki valsty-


Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

binių) kaip patariamieji biudžetinių (biurokratinių) įstaigų organai ir siekis išlaikyti visų sričių atstovavimą tose tarybose. Lietuvos kultūros ir meno taryboje, sudarytoje pagal visų sričių atstovavimo principą, būtų buvę viso labo 25 nariai. Beje, šiandieninėje Lietuvos kultūros ir meno taryboje nėra nė vieno meno kūrėjams atstovaujančio nario. Taigi anuomet buvo siekta išlaikyti pusiausvyrą: savivaldybių žinioje esančių ir valstybinių įstaigų veiklą reglamentuoja steigėjai, o aktyviausi meno kūrėjai buriasi į asociacijas, kurios vykdo kultūros procesų stebėseną, jungia įvairių kartų bendruomenės narius kūrybinėms veikloms ir bendrystei. Šiandien vėl su viltimi dairomės – rinkimai, partijos pristato savo programas. O jose – ir kultūros dalis, dažniausiai kukliai išdėstyta paskutiniuose programos puslapiuose. Bet vis dėlto – rinkimų programose kultūros politika yra. Politikai vienas per kitą gražiau burkuoja, viliodami mus pažadais. Kol ateina į Seimą. O patekę į Seimą viską, ką žadėję, pamiršta ir tuomet jau rūpinasi tik savo interesais ir juos įgyvendinti padedančiu įvaizdžiu: televizija, socialiniai tinklai, aplankyti renginiai ir pozavimas prie fotosienelių, galintys ir padainuoti nevengia, darnias šeimas viešina... Emocionalių, dažniausiai nieko konkretaus nesakančių frazių rinkinys tampa pagrindiniu dažno politiko užsiėmimu. Svarbu intonacija – kartais meili, užliūliuojanti žodžių saldumu, o kartais rūsti, rodanti susirūpinimą valstybės gerove... Ir tuomet jau pamirštama žadėtoji kultūros politika – prasideda politika

per kultūrą. Bet ar tas, kurio mąstyme nėra ateities vizijos, apskritai gali vadintis politiku? Kodėl toleruojame tuos, kurie pasiekę geidžiamą postą stengiasi tiesiog išgyventi savo valdžios valandas ir pasirūpinti, kad jos kuo ilgiau truktų? Politikos kultūra: ar ji turi pasižymėti elegancija, mandagumu, vengti juodųjų technologijų, būti krikščioniškai atlaidi net savo politiniam oponentui, ar murkdyti kitaip mąstantį ir džiaugtis jo suklydimais, nes tai kelias į valdžią. Ne partijos ideologija svarbi, o viešųjų ryšių agentūrų siūlomos technologijos – svarbu gerai atrodyti ir laimėti postą čia ir dabar. Prabuvėliai – labiausiai tinkamas apibūdinimas bijantiems kurti ateitį. Ypač jei nemato ten savęs. Prabuvėliai bijo dirbti trumpą laiką, nepasirenka jokių tikslų, kurių rezultatai bus už jų kadencijos ribų. Kai rezultatai bus ne jo. Nes tais rezultatais arba kiti pasinaudos, arba patiems nepadės judėti į priekį. Išgyventi šiandien, bet neturėti ateities... Kultūros ministerija yra jau visai nebesvarbi Vyriausybės institucija, kuriai vadovauti gali būti skiriamas bet koks asmuo, kad ir beveik neturintis kultūros ar kultūros vadybos patirties. Valstybės politika per kultūrą nevyksta. Tad ar mes jaučiamės esantys savo krašto kultūros procesų šeimininkai, ar tik prabuvėliai? Nepriklausomų kūrėjų egzistavimas kuria didžiulę naudą. Ir grėsmę. Nepriklausomas žmogus lengvai atpažįsta politines technologijas, manijas, įvairius sindromus ir nebijo rėžti tiesos: „Karalius nuogas!“ O politikai... Politikai linkę nepastebėti kitos nuomonės, kuri netelpa į jų mąstymo kategorijas. Tiesa, visuomenininkai niekada nebuvo vertinami, nors bent jau nebūdavo taip įžūliai nušalinami nuo vykstančių procesų. Žinios, išmanymas, patirtys šiandien niekam nebereikalingi. Rezultatus jau matome: niekam nesvarbu, kad būtų atstovaujamos

visos kūrybos sritys, visi regionai... Įvairios tarybos ir komisijos, darbo grupės sudaromos kviečiant valdžiai lojalius tiesiogiai ministerijoms pavaldžių įstaigų vadovus. Seniai jau niekam nerūpi, „kiek“ nuveikiama už „kiek“. Sureikšminus kiekybinius rodiklius, pamirštama kokybė. Vyrauja smulkmeniškumas, siauras požiūris į reiškinius, orientacija ne į procesą, o į projektus, dažnai vienadienius, kuriuos lengviau kontroliuoti, nes jų finansinės schemos nesudėtingos. Viena iš visiems nerimą keliančių problemų – spartus mūsų visuomenės senėjimas. Jau šiandien turime mąstyti apie netolimą ateitį – dirbančiųjų bus mažiau nei išlaikytinių. Lietuvos muzikų sąjungos pagrindinis tikslas – sutelkti muzikų bendruomenę įvairių formų kūrybinei bei edukacinei-meninei veiklai. Svarbiausias veiklos principas – kartų sugyvenimas, t. y. siekis užtikrinti jauniesiems muzikams žinomumą, kvalifikacijos kėlimą ir profesinės veiklos galimybę po studijų, o senjorams – orų gyvenimą neatitrūkstant nuo profesinės veiklos. Būtent jaunimas ir senjorai – pažeidžiamiausia kūrybinės bendruomenės dalis, tad ją privalu pastebėti, sudaryti sąlygas aktyviai veiklai ir ją viešinti. Vidurinė, aktyvioji karta užtikrina asociacijos veiklų nenutrūkstamumą, patirties perimamumą, žinomumą bei asociacijos reputaciją. Dar 2015 metais sukūrėme aktyvaus, oraus senėjimo modelį – „Kartų sugyvenimo namai“. Kultūros ministerijai buvo įteiktas projektas (su architektūriniu priešprojektiniu siūlymu ir sąmata), kuriame išdėstyta idėja skirtingas muzikų profesines veiklas sieti su regionine kultūros politika. Kaip siūlomų veiklų strategijos bandymas kiekvienais metais organizuojama 10 dienų Birštono vasaros menų akademija. Taigi, kuriame ne vienadienį įvykį-festivalį, bet nuoseklią veiklų sistemą – mums svarbu užtikrinti nenutrūkstamą ilgalaikį meninį, kūrybinį ir edukacinį procesą. Tačiau nuo 2015 metų šiuo projektu nepavyko sudominti nė vieno politiko, net ir mūsų asociacijai priklausančio Seimo nario, ne kartą buvusio

Muzikos barai / 53


KULTŪROS POLITIKA Birštone mūsų forumo dienomis – net iš mandagumo jis nepasklaidė turiningo „Kartų sugyvenimo namų“ aprašo. Šiandien politikų programose šmėstelintys senjorų užimtumo planai, skatinsiantys išmokti austi, megzti, šokti ar dainuoti, tik šypseną kelia. Bent jau Lietuvos muzikų sąjungos nariams kur kas labiau rūpi profesinė veikla ir galimybė pasidalinti patirtimi ir pasiekimais su jaunaisiais. Ir savąjį „Kartų sugyvenimo namų“ projektą kūrėme, stebėdami globos namuose veiklą tęsiančius asociacijos narius – penkias knygas parašiusį, ne tik po visą Lietuvą pakeliavusį, bet ir Kinijon nukakusį šviesaus atminimo Rimtautą Kašponį, į Lietuvą sugrįžusį ir kolegų bei jaunuomenės lankomą Vaclovą Daunorą ar po ligų atsigavusį ir eiles kuriantį vyriausią LMS narį Petrą Juodelę. „Kartų sugyvenimo namų“ modelis tiktų bet kuriai profesinei bendruomenei – ir gydytojams, ir teisininkams, ir kitų sričių menininkams... Nes ar matėte kada biudžetinę įstaigą, kuri rūpintųsi savo buvusiais darbuotojais? O ir jaunųjų išsilavinimas, patirtys ir brendimas vargu bau ar kuriam valdininkui kada rūpėjo. Negalima kurti ateities, nesuvokus praeities vertybių. Richardo Wagnerio viešnagė Klaipėdoje, Stanislavas Moniuška ir jo Vilniuje sukurta pirmoji lenkų nacionalinė opera „Halka“, Vilniuje gimęs politikas ir melomanas kunigaikštis Antanas Radvila (1775–1833) ir jo opera „Faustas“, kuriai vienintelei libretą parašė pats Johannas Wolfgangas Goethe, 2000-aisiais dienos šviesą išvydusi lietuviška opera – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ pagal prancūzo Prospero Mérimée apysaką Lietuvos temomis... Puoselėjant kultūros politiką šie ir dar daugiau reiškinių gali / galėjo / galėtų tapti politikų ruporu skleidžiant žinią apie Lietuvą pasauliui. Tačiau netapo... Kaip netapo ir „ištiestos rankos“ principu (suprask, nepatiriant įtakų) veikiančios Kultūros tarybos ekspertų finansuoti vertais projektais nei Moniuškai skirta UNESCO globota tarptautinė konferencija 2019 m., nei istoriniu ir eduka-

Muzikos barai / 54

ciniu aspektu vertinga medijų opera – Radvilos ir Goetheʹs „Faustas“ (paraiška teikta ketverius metus). 2015 m. Birštono vasaros menų akademijos dienomis gimė inovatyvus medijų operos žanras: buvo pastatyta Lietuvos operos 100-mečiui skirta G. Verdi „Traviata“– modernus paminklas praeities vertybėms (panaudoti 1931–2003 metų įrašai). Ši „Traviata“ ir šiandien įdomi tiek jauniems naujųjų technologijų gerbėjams, tiek vyresniesiems, dar menantiems kelias legendinės „Traviatos“ atlikėjų kartas. Tai – kūrybos principas, atveriantis naujas galimybes sieti moderniausias išraiškos priemones su praeities vertybėmis. Taigi, vykdant politiką per kultūrą, pamirštama kultūros politika. Pamirštama tai, kas turi turėti tvirtai suręstą sistemą ir vykti diena iš dienos. Daugelį metų. Remtis į praeitį ir siekti toli į ateitį. Šiandieninė Lietuvos kultūros politika labiau primena vienadienių performansų ir fejerverkų seriją nei sistemingą darbą, gerai suvokiant į rytdienos sėkmę atvesiančius prioritetus. Ir tą sėkmę gali lemti net ne pinigų kiekis, o mąstymas. Galbūt atsakomybė už rytdieną. O kas ir kokią atsakomybę jaučia dėl ilgalaikių programų finansavimo susmulkinimo iki kasmetinių dalybų – laiku nežinant, ar apskritai bus skirta lėšų, sutrinka veiklos sistema. Ir kas atsakingas už tai, kad visą lėšų skirstymą ketinama patikėti vienai Kultūros tarybai (laimė, kol kas dar išliko Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas – atsilaikė...) ir jos sudarytoms ekspertų komisijoms, keistai nusprendžiančioms, kad, tarkim, profesorių, habilituotų daktarų ir Nacionalinės premijos laureatų kvalifikacija verta vos 6 balų iš dešimties?.. O kaip savo kvalifikaciją galėtų kilstelti profesorius ar Nacionalinės premijos laureatas – nežinia... Laikinumas tampa dažniausia kultūros politikos būsena. Ypač šiandien, į gyvenimo dramaturgiją įsiterpus koronavirusui. Akivaizdu, kad laimi tie, kurie jau turėjo aiškias ateities vizijas. Puikiai atsiskleidė Lietuvos nacionalinės fil-

harmonijos Skaitmeninės salės vertė: aišku, kad kultūrinė atskirtis, provincija – nykstančios sąvokos. Lygiai kaip kinta ir milžiniško kultūros fabriko – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro – suvokimas: tiesioginis santykis su žiūrovu, asmeninis kontaktas atskleidžia mažos auditorijos pranašumą. Meno kūrėjų asociacijos ketverius metus vykdytas projektas AKIM (aukštosios kultūros impulsai mokykloms) tapo pagrindu puikiai Kultūros paso idėjai. Beprasmė būtų mūsų veikla, jei nematytume ateinančių – jaunosios kartos. Šių metų išgyvenimai pagreitino naujųjų technologijų įsisavinimą ne tik švietime, bet ir kultūroje. Nesinori kalbos užbaigti liūdna gaida – viltis visuomet lieka. Ji susijusi ir su Kultūros kongreso ateitimi. Šiandien daug minčių buvo išsakyta, gal kai kurios per aštrios ar ne visai išbaigtos. Bet tikėtina, kad kongreso suburti kultūros lyderiai pajėgs jas visas išnagrinėti, ištaisyti pastarųjų metų klaidas, galbūt iš naujo suformuluoti atsakomybę. Ne tik už kultūrą per politiką, bet ir už kultūros politiką. n

Pranešimus skaito Darius Kuolys ir Rita Aleknaitė-Bieliauskienė


APIE LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS POLITIKOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO PROJEKTĄ. INFORMACIJA, PASTABOS, PATAISOS IR SIŪLYMAI Dr. Krescencijus STOŠKUS

Krescencijus Stoškus

Patį seniausią, bendriausią ir tiksliausią kultūros apibūdinimą yra palikę romėnai (Markas Katonas vyresnysis, Markas Tulijus Ciceronas ir kt.). Jie kultūra laikė žmogiškąją veiklą, perdirbančią gamtą, keičiančią patį žmogų ir paliekančią atitinkamus produktus. Taigi kultūra buvo tai, kuo žmogus išskiria save iš visos gamtos. Kadangi tie skirtumai ryškiausiai regimi dvasinėje veikloje, vėliau kultūros sritis susiaurinama iki auklėjimo, ugdymo ir kitų dvasinės veiklos sričių. 20 amžiuje susiaurėja ir ta sritis: kultūra pradėta tapatinti su menu. Tam pagrindą davė meno universalumas, t. y. galimybė atlikti šviečiamąsias, pažintines (filosofines, sociologines, psichologines, mitologines ir kt.), politines, religines ir kitokias funkcijas. Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte kultūra apibrėžtimi dar labiau susiaurinama. O jos ribos pasidaro dar neaiškesnės. Ja vadinama „reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes“. Ir čia pat tos vertybės įvardinamos: žinios, menai, raštija, tikėjimai, moralė, papročiai. Klausimai: 1) kodėl nurodomos tik reikšmės ir simboliai? (Juk reikšmes turi ir paprasti ženklai, ir atvaizdai, ir pasakos, ir ligų simptomai, ir temperatūrų pokyčiai...); 2) koks loginis ryšys sieja simbolius ir įgūdžius? (Bet nėra istoriniais ir socialiniais ryšiais įtvirtinamų faktų, įvykių, pasakojimų); 3) kodėl vertybių sąraše yra moralė, bet nėra etiketo, teisės, religijos, politikos, žiniasklaidos, socialinės kritikos ir pan.? Dar siauresnis kultūros akiratis atsiveria pro Kultūros ministerijos langus. Nors ji kultūrą laiko sisteminiu dariniu ir mėgina nustatyti svar-

biausius dvasinės kultūros politikos principus, tačiau realiai to padaryti negali. Pirma, ji neapima visų dvasinės kultūros sričių: jai nepriklauso nei švietimas, nei mokslas, nei teisė, nei politika, todėl ją mažai tedomina ir reali šių sričių būklė. Antra, ministerijos administruojamos sritys nesudaro kokios nors sistemos, nes jos funkcijų visuma nustatyta atsitiktinių sprendimų būdu. Jos centre yra menas, o prie jo prisegti visai autonomiškai egzistuojantys kultūros procesai (pvz., žiniasklaida ir lietuvių kalba). Todėl ji neturėtų prisiskirti kompetencijos formuoti „valstybės kultūros politiką“ (6 str. 1 d.). Projektas ne tik susiaurintu žvilgsniu mato kultūros politiką, bet ir visuomeninę bei individualią kūrybinę veiklą suveda į „kultūros paslaugų teikimą“, tolygų ne tik standartinių kultūros įstaigų darbui, bet ir prekių tiekimui į prekybos centrus. Projektas autoritariškai nustato kūrėjų ir visuomeninių kultūros „organizacijų vaidmenį įgyvendinant kultūros politiką“. Pirma, jis nenumato tų demokratinių principų ir būdų, pagal kuriuos valdžios įstaigos turėtų bendradarbiauti su (1) kultūros kūrėjais, (2) visuomeninėmis organizacijomis ir (3) pilietine visuomene. Antra, kultūros kūrėjus jis sutapatina su „kultūros paslaugų teikėjais“, o kultūrinę veiklą suveda į „kultūros paslaugas“. Projekto autorių žodžiais tariant, tai esanti „kultūrinė, meninė ar pažintinė (?) veikla, kuria teikiama nemateriali nauda (?) ar sukuriamas materialus produktas (?), tenkinantis viešuosius (?) visuomenės kultūrinius poreikius ir interesus“. Kultūros politikos principų sąraše yra teisingai suformuluotas šeštasis

principas: kultūros politiką formuoti „atsižvelgiant į objektyvius kultūros būklės ir procesų rezultatus, sudarančius galimybes priimti pagrįstus sprendimus“. Bet čia pat pateiktas ir „darnumo principas“, kuriame pasakyta, kad „kultūros politika sudaro darnios ir tolygios visų kultūros sričių raidos <...> sąlygas“ (3 str.). Pirma, šie principai neigia vienas kitą. Antra, kultūra didžia dalimi yra spontaniško jėgų veikimo padarinys, todėl „darnios ir tolygios“ įvairių sričių raidos pasaulyje nebūna. Trečia, kadangi meno ir visos kultūros sritys yra labai skirtingos, projekto rengėjai turėjo aptarti, kokiu būdu bus subalansuojama tuos skirtumus atitinkanti rėmimo politika. Tai pats sunkiausias ir atsakingiausias kultūros politikos uždavinys. Bet tai projekto autorių nedomina. Skirtingoms kultūros sritims yra reikalingos ne „tolygios“, o gana skirtingos sąlygos. Vienos sritys pačios yra verslios (pvz., didžioji masinės kultūros dalis) ir net gali pasitarnauti giminingų sričių rėmimui. Kitos sritys (kartu ir įstaigos bei atskiri kūrėjai) turi būti mecenatų ar valstybės išlaikomos, kadangi jos užtikrina paties aukščiausio profesionalumo ir turiningumo pasiekimus (pvz., nacionaliniai teatrai). Trečios yra tos kultūros įstaigos, kurios tik teikia paslaugas vartotojams (juos aptarnauja, pvz., kino salės). Kaip iš „kultūros paslaugos teikėjo“ apibūdinimo, taip ir iš „darnumo“ principo formuluotės matyti, kad visų kūrybinių įstaigų, organizacijų ir pačių kūrėjų funkcijas jie sutapatina su pačių paprasčiausių aptarnavimo įstaigų darbu. Bet kokias paslaugas galima teikti tik tada, kai yra ką teikti. O tai reiškia, kad kultūros politika privalo subalansuoti dvi pagrindines kultūros raidos kryptis – vertikalią (kultūros auginimo, turtinimo, stiprinimo ir gilinimo kryptį) ir horizontalią (platinimo kryptį). Bet tą „ką“ aptariamas projektas iš esmės apeina. Šis projektas yra vienkryptis. Tai tik jau turimos kultūros ir kontrkultūros skleidimo, platinimo, unifikavimo, banalizavimo ir proletarizavimo (populiarizavimo) politikos projektas. n

Muzikos barai / 55


KULTŪROS POLITIKA AR DIDELĖ LIETUVA MAŽAME PASAULYJE?

atsisakiusių savasties, dislokacijos ir unikalumo. Festivalis baigėsi, ir niekas tų kūrinių nei Londone, nei Vatikane taip ir neišgirdo. Deja, nevisavertiškumo mada nesibaigia, o medijų formuojama nuomonė, kad visa, ką patys darome, yra bemaž niekai ir niekam neįdomu, formuoja ir publikos dėmesį vietinės reikšmės kultūros įvykiams. O tą situaciją regintys užsieniečiai dar drąsiau skverbia į mūsų scenas savo, deja, dažnai pusverčius projektus,

Prof. Giedrius KUPREVIČIUS Į šį geografinį klausimą nėra vieno atsakymo, nes visi dydžiai šiuolaikiniame pasaulyje seniai prarado vardiklius, pagal kuriuos galėtume bent apytikriai atsakyti. Jei, tarkim, žaistume pagal Jonathano Swifto taisykles ir žinotume, kad Guliveris liliputų šalyje didelis, o milžinų – mažas, būtų paprasčiau ir atsaką rasti. Tačiau kai akivaizdžiai mažas skelbiasi esąs dar mažesnis, o didelis pabrėžtinai didesnis, – kaip nustatysime, kokie esame? Po 1991-ųjų, kai pasaulio akyse Lietuva tapo didelė, drąsi, nepriklausoma, visi kiti dešimtmečiai dėl nesuvokiamų priežasčių buvo skirti tai iškovotai didybei mažinti. Mes tiesiog parklupome prieš užsieniečius, kurie tapo svarbesni, viską darantys geriau. Mes pabūgome savo kultūros galių, ėmėme abejoti jos vertėmis. O tradicijos kėlė skepsį ir jų vieton įstūmėme kitas, kitur gimusias ir ten tikrai prasmę turinčias. Mūsų menotyra, o jos padrąsinta ir žiniasklaida, o šios pastūmėti politikai nustūmė nacionalinę kultūrą ir daugybę jos reiškėjų į pakraštį. Dešimtimi ar net keliomis išvis suabejojo – ar jos tikrai brangintinos, ar visi Lietuvoje pastatyti paminklai teisingi? O kai į valdžių krėslus, beje, ne be visuomenės pagalbos, susėdo mažaraščiai, siaurų interesų žmonės, kultūros politika tapo perteklinė ir trikdanti. Tada atėjo Europos Sąjungos kultūrinių projektų klestėjimo metas, per juos mes galutinai išmušėme iš savęs identitetą, tradicijas, lietuviškojo moderno ir net avangardo tęsinį. Liko tik stebinimai, akibrokštai, vienadieniai fejerverkai. Gelmė – reta, o ir toji be gylio. Bodėjimasis sava kultūra, mokslu, menu tapo įprastas. Visos pasauliui apie mūsų krašto kultūrą žinią nešančios institucijos arba sunyko, arba

Muzikos barai / 56

Giedrius Kuprevičius

išsigimė ir tapo kosmopolitinės, anemiškos ir provincialios. Gal, sakysite, tirštinu spalvas – juk turime ir puikių pavyzdžių, kaip tąją šiandienos kultūrą pasaulis gražiai priima, pagerbia, įvertina. Taip, yra puikių daigų, tačiau ir juose ar daug Lietuvos? Vis bijome būti agresyvesni skelbdamiesi ant savo daugiaamžės kultūros pamatų renčiamais kūrybos pastatais. Mažytis faktas, kai pasaulinio garso antropologės Marijos Gimbutienės vardu Kauno mieste pavadinama į kapines vedanti gatvelė be šaligatvių, rodo, kad mes atsiribojame nuo savo kultūros, kuri, kaip sakė viena menininkė, „neveža“. Kodėl čekai gali reikalauti iš valstybės dotuojamų teatrų, kad bent dvi sezono premjeros būtų susietos su čekų autoriais? Kodėl danai nefinansuoja muzikantų gastrolių, jei jų programose nėra danų muzikos? Kodėl lenkai įsakmiai reikalauja, kad visuose festivaliuose pirmiausia skambėtų lenkiška muzika ir būtų lenkų atlikėjų? Kodėl pasaulio operų teatruose vengrų, čekų ar rusų kompozitorių operos dainuojamos originalo kalba, o mes iš karto numatome galimybę savo operas dainuoti angliškai?.. Čia kaip su tomis iškabomis – nėra jose lietuviškų žodžių, neliko. Štai neseniai vyko naujos lietuviškos muzikos festivalis „Druskomanija“ – vos kelių kūrinių pavadinimai lietuviški, kitų – angliški ar lotyniški. Atrodytų, kad Londone ir Vatikane tik ir laukia mūsų autorių, nuolankiai

Debatai

kuriuos tradiciškai finansuojame mes savų menininkų sąskaita. Taip, sutirštinu spalvas, nes jau reikia elgtis kaip tame japonų teatre, kur prieš spektaklį grupė agresyvių aktorių švaistosi rimbais virš abejingų žiūrovų galvų, kad šie sukrustų, išsigąstų, sutelktų dėmesį į tai, kas tuoj vyks scenoje. Reikia sukrėtimo, naujo žvilgsnio į visą mūsų kultūros politiką, į politikos kultūrą, į santykį su mokslu, švietimu, kuriuo tikrai neturėtume didžiuotis. Tad ar didelė Lietuva mažame pasaulyje? Taip, didelė. Ir aš stengiuosi tuo didžiuotis visą gyvenimą. Ir juntu, kad tuomet ir pasaulis, kuriame yra ir bus – tikiu tuo – didelė, drąsi, unikali ir vis kitokia, daugybę dramų išgyvenusi Lietuva, tasai pasaulis taipgi didelis. Sugrąžinta savivertė dydžius sulygina. Čia ir slypi tikrosios, humanizmu pagrįstos kultūros jėgos. Tikiu, jų dar turime. n


KAIP KULTŪROS PASLAUGAS PRIARTINTI PRIE ŽMOGAUS Kad kultūros paslaugų prieinamumas regionuose yra visiems aktuali tema, įsitikinome Kultūros ministerijos ir programos „Kurk Lietuvai“ atstovų rugpjūčio 25 d. surengtoje viešojoje konsultacijoje. Visą dieną virė diskusijos tarp kultūros politikos formuotojų, kultūros įstaigų darbuotojų, menininkų, kultūros ekspertų, buvo aptartos kultūros paslaugų prieinamumo didinimo galimybės.

Proveržis kultūros sektoriuje

„Kurk Lietuvai“ projektų vadovė Vėjūna Žalalytė renginyje pristatė pirmąjį savo sudarytą Lietuvos kultūros paslaugų prieinamumo žemėlapį. V. Žalalytė, bendradarbiaudama su Kultūros ir Vidaus reikalų ministerijomis, padedama savivaldybių kultūros skyrių, šių metų kovo–rugpjūčio mėnesiais surinko aktualiausią informaciją apie Lietuvos kultūros veikėjus ir jų teikiamas kultūros paslaugas gyventojams, sukūrė tokių paslaugų duomenų bazę. Pirmąkart Lietuvoje atlikus kultūros paslaugų erdvinę analizę, nustatytas jų prieinamumo rodiklis (pagal galimybės pasiekti automobiliu laiką) – visas kultūros paslaugų rinkinys pasiekiamas 74 procentams Lietuvos gyventojų, t. y. net ketvirtadalis gyventojų nepasiekia visų kultūros paslaugų. Šis rodiklis įtrauktas į Nacionalinį pažangos planą – užsibrėžta per dešimt metų rodiklį pagerinti iki 95 procentų. „Pirmą kartą turime naujausius pagal teritorijas pateiktus kultūros paslaugų duomenis ir galime tiksliai pasakyti, kur kokių paslaugų gyventojams trūksta. Tai padės priimti efektyvesnius sprendimus planuojant kultūrą“, – sakė Vėjūna Žalalytė. (Daugiau apie projektą skaitykite http://kurklt.lt/projektai/kulturos-paslaugu-prieinamumas/) Darbas sulaukė didelio kultūros sektoriaus atstovų susidomėjimo ir klausimų. Po pranešimo renginio dalyviai aktyviai diskutavo teminėse grupėse, buvo pasiūlyta daug konkrečių idėjų, kaip pagerinti kultūros paslaugų prieinamumą regionuose. „Tai istorinis momentas, kada kultūros sektorius gali pasigirti dideliu nuveiktu darbu. Dabar turime tikrai gerą kultūros politikos formavimo įrankį, – pabrėžė Daiva Nazarovienė, Kultūros ministerijos strateginių pokyčių grupės vadovė. Jos nuomone, Kultūros žemėlapis suteikia galimybę kultūros politikos formuotojams kartu su menininkais kalbėtis prie apskritojo stalo ir ieškoti bendrų sprendimų. Svarbu, kad duomenis atidžiai išanalizuotų savivaldybės ir pagalvotų, kokių paslaugų trūksta. Pasak kultūros tyrėjo Eugenijaus Kaminskio, projekto duomenys padeda įtvirtinti kultūrą kaip integralią visuomenės vystymosi dalį. Naujasis įrankis skatina priimti labiau pagrįstus sprendimus ir tęsti diskusijas regionuose, įvertinti, ar statistika tiksliai atspindi vietos situaciją. E. Kaminskis aptarė parengtą kultūros paslaugų efektyvumo indeksą, atskleidžiantį kultūros išteklių ir jų sukuriamos vertės santykį.

Kaip pagerinti kultūros paslaugų prieinamumą regionuose

Tai nėra vienos savivaldybės, vienos įstaigos ar vienos institucijos iššūkis. Pokyčių galima pasiekti tik veikiant kartu. Svarbu spręsti netolygaus kultūros pasiskirstymo problemas bendradarbiaujant institucijoms, įstaigoms ir kūrėjams. Lietuvos kultūros tarybos atstovė Kristina Mažeikaitė pristatė Tolygios kultūrinės raidos modelio galimybes skatinant bendradarbiavimą ir kaip tokio bendradarbiavimo pavyzdį pateikė Tauragėje 2019 m. vykusį

renginį „Kvadratu“. Pritaikius Tolygios kultūrinės raidos modelį buvo sukurtas glaudus ryšys tarp kultūros bendruomenės, regioninių kultūros tarybų, Lietuvos kultūros tarybos ir savivaldybių. „Įkurtos regioninės kultūros tarybos įgalino regionus pačius spręsti dėl savo kultūros prioritetų, kultūrinių veiklų finansavimo ir kriterijų. Dabar būtini tolesni veiksmai, leisiantys pasiekti tolygesnę kultūros plėtrą regionuose“, – sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. E. Kaminskis kalbėjo apie tai, kad Lietuvos teritorijos bendrasis planas rekomenduoja vertę kuriančią partnerystę, kai dalijamasi išlaidomis ir vaisiais, kai kitas matomas kaip partneris, o ne konkurentas. Vilma Griškevičienė, Kultūros savivaldos kolegijos kanclerė, įžvelgė bendradarbiavimo tarp sektorių mokymų stygių – tokie mokymai, susitikimai skatintų veikti kartu. Be to, Lietuvoje nėra reglamentuota koprodukcija ir dėl to atsiranda daug blogos praktikos. Teatro režisierius Gildas Aleksa dalijosi patirtimi, kaip galima aukščiausios kokybės šiuolaikinį meną nuvežti į mažesnius miestus, per kūrybines dirbtuves ir diskusijas padėti auditorijai interpretuoti turinį. „Turime ne tik vežti meną, bet ir inicijuoti kultūrinius procesus. Kol žmogus nepamatė visos kultūros įvairovės, jis nežino tą poreikį turintis.“ Diskusijoje buvo pasiūlyta idėjų, kaip pagerinti kultūros paslaugų prieinamumą regionuose: · būtinas tarpininkas, kuris padėtų bendradarbiauti regionams ir profesionalaus meno kūrėjams, kad aukščiausio lygio kultūra pasiektų regionus · finansuoti ne tik meno vežimą į regionus, bet ir gyventojų vežimą į didžiuosius miestus · sukurti koncertinių salių duomenų bazę · pažinti vietinę auditoriją · inicijuoti tinklaveiką, remti klasterių įsikūrimą · daugiau dalintis gerosiomis patirtimis · skatinti kultūros centrų ir įstaigų dalijimąsi informacija · skatinti verslo, savivaldos ir vietos bendruomenių bendradarbiavimą · regionuose skatinti ilgalaikę partnerystę rezidencijų forma · daugiau informuoti politikus apie kultūros svarbą · įvesti kultūros paslaugų kokybės matavimą

Kas toliau?

„Kultūros paslaugų prieinamumo rodiklis numatytas 2021– 2030 m. Nacionaliniame pažangos plane, kas rodo, kad tai yra vienas iš valstybės prioritetų. Matant kiekvieno regiono ir savivaldybės situaciją atskirai galima bus artėti prie siektinos rodiklio reikšmės, – sakė Daiva Nazarovienė. Renginys parodė, kaip svarbu kalbėtis kultūros politikos formuotojams, kūrėjams, kultūros vartotojams ir vietinėms bendruomenėms. Reikia suprasti šių bendruomenių poreikį ir įvertinti, ar vietos kultūros organizatorius pateikia tas paslaugas, kurios yra reikalingos. „Per mažai žinome vieni apie kitų veiklą. Suprasdami vieni kitus galime labai daug nuveikti, atsiverti vieni kitiems. Būtini gyvi susitikimai, forumai, tokios konferencijos, kurios suburia skirtingų įstaigų ir grupių atstovus“, – pastebėjo Jonas Sakalauskas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius. Renginio dalyviai sutarė, kad pagerinti kultūros paslaugas regionuose galima visiems veikiant kartu. Užmegzti kontaktai ir idėjos subūrė bendruomenę socialiniuose tinkluose, ji toliau siūlys idėjas, kaip pagerinti kultūros prieinamumą regionuose (https:// www.facebook.com/groups/242438970262882).

Muzikos barai / 57


KULTŪROS POLITIKA

Kultūros politika ir strategija. Investicijos į infrastruktūrą: kas ir kaip Tomas BAKUČIONIS NEATSIEJAMA KULTŪROS POLITIKOS DALIS YRA VALSTYBĖS INVESTICIJOS Į KULTŪROS OBJEKTŲ INFRASTRUKTŪRĄ (KITAIP TARIANT – „KIETOJI“ DALIS) BEI ŠIŲ INVESTICIJŲ PRIORITETAI. TODĖL TĘSDAMAS STRAIPSNIŲ CIKLĄ APIE KULTŪROS POLITIKĄ PAMANIAU, KAD VERTA PASIGILINTI IR Į ŠIĄ TEMĄ, JUOLAB PASIDAIRYTI, KAIP ŠIUO POŽIŪRIU TVARKOSI MŪSŲ ARTIMIAUSI KAIMYNAI, T. Y. PANAŠAUS EKONOMINIO IR SOCIALINIO IŠSIVYSTYMO VALSTYBĖ LATVIJA.

TAIGI, AR BROLIAI LATVIAI MUS JAU APLENKĖ?

Ventspilis, Cėsys, Liepoja, Rėzeknė – tai tie Latvijos miestai ir miesteliai, kuriuose per pastaruosius 30 metų buvo pastatytos visiškai naujos, ultramodernios, daugiafunkcės, o svarbiausia – puikios akustikos koncertų salės.

Muzikos barai / 58

Rytiniame Latvijos pakraštyje esanti Rėzeknė buvo pirmas Latvijos miestas, kuriame duris atvėrė moderni koncertų salė „Gors“, tiksliau, daugiafunkcis kompleksas, pastatytas pagal latvių architektų Uldžio Balodžio ir Daigos Bikšės projektą, dar 2008 metais laimėjusį architektūrinį konkursą. Statyba buvo baigta 2013ųjų rudenį. Rėzeknės kompleksą sudaro didžioji salė, kurioje telpa 1000 klausytojų, ir mažoji 220 vietų salė. Be to, įrengtos modernios patalpos artistams, erdvios fojė ir kitos būtinos erdvės. Komplekso kaina – 12,84 mln. latų (be PVM), taigi išvertus į eurus ir pridėjus 21 proc. PVM galutinė kaina būtų apie 22,20 mln. eurų. Beje, per 30 metų Latvija nuo emigracijos nukentėjo ne mažiau už Lietuvą – Rėzeknės gyventojų skaičius nuo 42 tūkst. sumažėjo iki maždaug 27 tūkst. (2019 m. duomenys). Jau po metų, 2014-ųjų gegužę, duris atvėrė dar viena moderni koncertų salė – Vidžemės „Cēsis“, 17 tūkst. gyventojų turinčiame Latvijos Vidžemės

regiono mieste Cėsiuose. Kompleksas įsikūrė pagal latvių architekto Jurio Progos projektą rekonstravus prieš šimtmetį statytą miesto kurhauzą. Naująjį kompleksą sudaro 800 vietų didžioji salė, kamerinė ir vargonų, kino ir parodų salės. Čia veikia ir Muzikos mokykla bei Vidžemės kamerinis orkestras. Kompleksas atsiėjo 13,857 mln. eurų.

„DIDŽIOJO GINTARO“ STEBUKLAS

Latvijos uostamiestyje Liepojoje gyvena apie 68 tūkst. gyventojų. Naujos koncertų salės idėja mieste gimė dar 2003-iaisiais, kai tuometinio Liepojos simfoninio orkestro meno vadovo Imanto Resnio iniciatyva buvo surengtas tarptautinis koncertų salės koncepcinio projekto konkursas. Jį laimėjo garsus austrų architektas Volkeris Giencke. Projektavimo, teritorijos planavimo darbai, finansų telkimas ir viešieji pirkimai prasidėjo netrukus po konkurso. Pagal pirminę idėją buvo ketinta statyti apie 17


Tomas Bakučionis

tūkst. m2 ploto pastatą už maždaug 50 mln. eurų, tačiau 2008–2009 metų Latvijos ūkio nuosmukis ir finansinė krizė gerokai pakoregavo planus, o ypač biudžetą. Pagaliau 2013 m. prasidėjo statyba, kuri truko 726 dienas nuo kapsulės įmūrijimo į pamatus iki pastato atidavimo eksploatuoti, o duris publikai naujasis kompleksas atvėrė 2015 m. lapkričio 6 d. įspūdingu atidarymo koncertu. „Lielais dzintars“ (Didysis gintaras) – taip buvo pavadintas naujasis kompleksas, nes jis iš tiesų primena milžinišką netaisyklingos cilindro formos šlifuotą rausvo gintaro gabalą. Pastatas pasižymi novatoriškomis technologijomis bei progresyviais inžineriniais sprendimais, visą statinį gaubia dvigubas fasadas, leidžiantis viduje sukurti optimalų mikroklimatą ir minimizuoti jo palaikymo sąnaudas. Rausvo stiklo išorinis fasadas gražiai dera su aplinkiniais uosto teritorijoje esančiais senaisiais raudonų plytų pastatais, tačiau priklausomai nuo paros apšvietimo fasado spalva gali kisti nuo gelsvai rausvos iki ryškiai raudonos arba įgauti dangaus žydrynės atspalvį. Visą fasadą laiko nerūdijančio plieno karkasas, garantuojantis pastato saugumą pučiant atšiauriems Baltijos vėjams. Statinio sąmata – 1724 eurų už m2, 8 aukštų komplekso bendras plotas – apie 15000 m2, taigi bendra pastato kaina būtų apie 25,860 mln. eurų. Architektūrinės koncepcijos konkursą organizavo Liepojos miestas, projektą jis finansavo kartu su Latvijos Respublikos kultūros ministerija. Liepojos „Lielais dzintars“ išsiskiria ne tik savo įstabia architektūra ir novatoriškais inžineriniais, tech-

nologiniais sprendimais, bet ir galimybėmis racionaliai išnaudoti visą infrastruktūrą. Komplekso didžiojoje salėje telpa 991 žiūrovas, kamerinėje – 180. Dar yra 120 vietų salė su eksperimentine scena, dvi meno galerijos, trys ekspozicijų erdvės, restoranas su baru, erdvios fojė ir ištaigingi laiptai, jaukūs ir patogūs artistų kambariai. Po komplekso stogu įsikūrė ir Liepojos simfoninis orkestras, Vidurinė muzikos, meno ir dizaino mokykla. Didžioji salė gali būti naudojama ir kaip moderni 32 garso kanalų įrašų studija, kompleksas turi mobilią 8 garso kanalų įrašų studiją. Didžioji salė yra viena iš nedaugelio pasaulyje, kuri dienos metu natūraliai apšviečiama per vertikalius reflektorinius apšvietimo tunelius, įrengtus virš scenos. Salių akustiką projektavo vieni garsiausių pasaulyje šios srities meistrų – prof. Karlheinzas Müleris iš Vokietijos ir prof. Christianas Bartenbachas iš Austrijos. Salėse sumontuotos specialios akustinės lubos, o didžiojoje salėje jų aukštis gali būti reguliuojamas atsižvelgiant į atlikėjų ir žiūrovų skaičių bei atliekamos muzikos žanrą. Labai atsakingai galiu paliudyti, kad abiejų salių akustika yra nepriekaištinga.

Didžiosios salės scenos ir žiūrovų dalies grindų plokštumos lengvai transformuojamos taip, kad prieš sceną gali būti suformuojama orkestro duobė (operai ar muzikiniam spektakliui), scena pakeliama arba nuleidžiama, visos salės grindys sulyginamos, o žiūrovų kėdės pašalinamos, jei to reikia, pavyzdžiui, dideliam šventiniam renginiui. Apibendrinant galima pasakyti, kad Liepojos miestas sukūrė „Didžiojo gintaro“ stebuklą net ir krizės sąlygomis, su sumažintu biudžetu (25 mln. vietoje planuotų 50 mln.), bet kokybiškomis medžiagomis, ir tuo gali pagrįstai didžiuotis.

VENTSPILIO „LATVIJA“ – SU UNIKALIAIS VARGONAIS IR UNIKALIU PIANINU

2019-ųjų vasarą dar vienas visiškai naujas ir ne ką mažiau modernus kultūros kompleksas atidarytas per 100 km į šiaurę nuo Liepojos esančiame kitame svarbiame Latvijos uostamiestyje Ventspilyje. Jame – apie 34300 gyventojų. Šalies vardu pavadintame komplekse yra dvi koncertų salės (600 ir 200 vietų), veikia Muzikos mokykla ir Muzikos biblioteka, dirba trys

Liepojos koncertų salė

Muzikos barai / 59


KULTŪROS POLITIKA gelbau GmbH & Co“, bendradarbiaudama su žinoma latvių vargonininke Iveta Apkalna (ji dalyvavo ir salės atidarymo koncerte), specialiai Didžiajai salei pagamino ir pastatė unikalius koncertinius 4 manualų su pedalais, 93 registrų vargonus. Šis instrumentas unikalus tuo, kad skirtas ne tik koncertams, bet ir mokomiesiems tikslams. Nors vargonai turi mechaninę traktūra, tačiau yra ir papildoma elektromagnetinė griežykla, kuri prireikus pastatoma scenos viduryje. Vargonų koncepcija orientuota į universalumą, kurio pagrindą sudaro ne tik vokiečių, bet ir prancūzų vargonų konstravimo tradicijos, kas leidžia visavertiškai atlikti įvairiausios stilistikos muziką. Vargonai išsiskiria plačiomis valdymo galimybėmis, antai III manualo žaliuzės atsidaro į visas keturias puses, diferencijuotas oro slėgio reguliavimas ir dinaminis oro srauto valdymas instrumentui suteikia dar daugiau tembrinių ir dinaminių galimybių. Toks instrumentas gali tapti įkvėpimo šaltiniu ir šiandienos kompozitoriams. Dar vienas unikalus salės instrumentas – latvių kilmės fortepijonų meistro Dāvidsʹo Kļaviņšʹo specialiai šiai salei sukonstruotas dviejų aukštų namo dydžio koncertinis pianinas. Taip, aš nesuklydau – ne fortepijonas, bet pianinas, nes jo stygos kaip ir pianine ištemptos vertikaliai, tik ilgis Ventspilio koncertų salė

profesionalūs kolektyvai – Ventspilio mišrus choras, Ventspilio kamerinis orkestras ir Ventspilio bigbendas. Kompleksą projektavo vokiečių firma „Haascookzemmrich Studio 2050“, architektas Davidas Cookas. Pastato statybai naudotos šiuolaikiškos, aplinką tausojančios medžiagos ir technologijos, įrengta 13 diversifikuotų šildymo ir vėdinimo sistemų, padedančių taupyti eksploatavimo išlaidas. Salės išsiskiria puikia natūralia akustika. Garso izoliacija tokia, kad koncertai ar kiti renginiai tuo pačiu metu gali vykti abiejose salėse. Kompleksas kainavo apie 34 mln. eurų. Viena geriausių pasaulyje Vokietijos vargonų firma „Johannes Klais Or-

Muzikos barai / 60

Moderni koncertų salė – Vidžemės „Cēsis“


siekia 4 metrus, o instrumento bosinio registro tembras primena varpų skambesį. D. Kļaviņš, šiuo metu įsikūręs Vengrijoje, yra vienintelis pasaulyje tokių netradicinių instrumentų gamintojas. Naujasis Ventspilio kompleksas išaugo pažymint Latvijos valstybės šimtmečio jubiliejų šimtamečių liepų apsuptoje Didžiojoje aikštėje (Lielais laukums), kurioje sovietų okupacijos metais stovėjo bolševikų vado Lenino statula.

O TUO METU LIETUVOJE...

Lietuva per šį laikotarpį pastatė nemažai didelių arenų („Siemens“, „Žalgirio“, „Cido“, SEB...), kurios iš esmės tinka tik sporto renginiams ir elektroniškai įgarsinamiems popkoncertams. Nežinau, ką galvojo mūsų kultūros ministrai tuo metu, kai gimė Liepojos koncertų salės idėja (2003-iaisiais), tačiau dabar jau akivaizdu, kad šiuo aspektu broliukai latviai mus aplenkė mažiausiai dviem dešimtmečiais. Nors Lietuva aukšto lygio profesionalių muzikos kolektyvų ir muzikų turėjo ir turi ne mažiau nei Latvija, nė viena nauja koncertų salė, kuri pasižymėtų kokybiška akustika, pas mus nebuvo pastatyta, neskaitant renovuotos Klaipėdos koncertų salės. Stebina dar vienas dalykas, kuriuo latviai mus neabejotinai lenkia, – tai racionalus ir skaidrus viešųjų finan-

sų naudojimas investuojant į kultūros infrastruktūrą. Kaip priešingą pavyzdį galiu priminti liūdnoką Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcijos istoriją. 2019 metais buvo skelbta, kad Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcija (kuri prasidėjo 2018 m. ir planuojama užbaigti 2022 m.) mokesčių mokėtojams atsieis beveik 30 mln. eurų. Priminsiu – visiškai naujas, labai modernus Liepojos kompleksas „Lielais dzintars“ nuo projekto, pamatų duobės iki fortepijono salėje kainavo tik apie 25 mln., buvo pastatytas per mažiau kaip dvejus metus. Tačiau priminsiu ir tai, kad dar 2008 metais tuometinės Klaipėdos muzikinio teatro vadovės Audronės Nekrošienės iniciatyva buvo parengta koncepciškai naujo teatro galimybių studija ir preliminarus projektas. Pagal šią idėją turėjo iškilti visiškai naujas teatro pastatas ant valstybei priklausančios žemės, kurią dar 1988 metais parinko legendinis Klaipėdos miesto vadovas Alfonsas Žalys. Pastatas būtų sujungęs Jono kalnelyje įkurdintą vasaros sceną ant vandens ir kitame krante esančius istorinius laivų statyklos kanalus. Klaipėdos teatras galėjo tapti nepakartojamu statiniu, kuriame istorinė praeitis būtų derėjusi su moderniausiomis šiandienos technologijomis. Buvo apskaičiuota ir teatro pastato sąmatinė vertė – apie 30 mln. eurų...

Deja, tam tikri įtakingi politikai bei valdininkai tuometinėje Vyriausybėje ir Kultūros ministerijoje padarė viską, kad ši idėja būtų numarinta. Matyt, saldus valstybinės žemės kampelis jau buvo pažadėtas kokiems „neeiliniams vystytojams“, o ir projektas veikiausiai pasirodė per pigus (per maži otkatai...). Tad bendras klausimas visiems buvusiems kultūros ministrams, taip pat ir dabartiniam (Sauliui Šalteniui, Arūnui Bėkštai, Gintautui Kėvišui, Romai Žakaitienei, Vladimirui Prudnikovui, Jonui Jučui, Remigijui Vilkaičiui, Arūnui Gelūnui, Šarūnui Biručiui, Lianai RuokyteiJonsson, Mindaugui Kvietkauskui): kaip čia nutiko, kad nutiko taip, kaip nutiko? Klausimas tikrai ne vien apie Klaipėdos atvejį. Supraskite, gerbiamieji, mane teisingai. Gink Dieve, nieko nekaltinu, net minties tokios nebuvo! Bet man, kaip eiliniam piliečiui, kuriam dar rūpi šita valstybė ir kuris nesusikrovė lagaminų svetur laimės ieškoti, tiesiog skauda ir graužia lengvas pavydas. Nes kol žvalgėmės į estus, aplenkė mus latviai, prieš kuriuos mėgdavome pasipuikuoti geresniais keliais... Kaip čia yra – ar latviai gudresni ir gabesni, o gal jie tiesiog labiau solidarūs? Gal jų verslininkai užsiima verslu, o politikai – politika, bet ne atvirkščiai? Tad brangieji buvusieji ministrai ir esamasis ministre, jei nutiktų toks stebuklas, kad perskaitytumėte šį rašinėlį ir jums kiltų minčių, jūsų autentiškomis įžvalgomis ir pamąstymais tikrai norėčiau pasidalinti viešai kitame straipsnyje. Manau, kad atskiro aptarimo (nepaisant įvykusio architektūrinio konkurso) verti ir Nacionalinės koncertų salės (Tautos namų) ant Tauro kalno statybos planai. n Bus daugiau

Straipsnio autorius yra Lietuvos kultūros tarybos stipendininkas (stipendija publicistinei veiklai)

Rėzeknės koncertų salė

Muzikos barai / 61


MUZIKOS ANATOMIJA

P

100 metų ir daugiau sulaukę instrumentai laikomi antikvariniais. Patirtis byloja, kad dažnai tai tėra baldai, nes jų savybės taip suprastėjusios, jog be didelės restauracijos nemalonu ar tiesiog neįmanoma groti. Restauruojant tvarkomas mechanizmas, akustika ir estetika.

asirinkti klavišinį instrumentą – atsakinga užduotis. Kelios esminės įžvalgos turėtų padėti įvertinti kiekvieno instrumento pliusus ir minusus, tačiau rekomenduoju visuomet pasitarti su specialistu. Naujas instrumentas yra brangus pirkinys, bet jis kur kas ilgiau išlaiko nepriekaištingą

Naujas ar senas, restauruotas ar originalus, akustinis ar elektrinis?

estetinę išvaizdą, mechanizmo būklę ir rezonansinės plokštės elastingumą. Tokius instrumentus renkasi rizikos vengiantys klientai, puikiai suprantantys, kad rimti koncertai atliekami tik naujais instrumentais, o gerą skonį formuoja subtilūs dalykai. Per kelis dešimtmečius instrumentai atpinga, nes atsiranda išorės defektų, susidėvi mechanizmas, senesnių mediena dėl prastų laikymo sąlygų praranda elastingumą, sutrūkinėja. Mažai naudotas instrumentas vis dar gali būti tinkamas, bet tuo atveju ypač svarbu jo istorija ir bendra būklė, kurią įvertins tik patyręs derintojas.

Muzikos barai / 62

1896 metais pagamintas „Seiler pianinas

Kiekvienos srities darbus įmanoma atlikti atskirai, bet tik visuma leidžia pasiekti reikiamą efektą. Restauracija gali kainuoti beveik tiek pat, kiek naujas instrumentas, tačiau ir atlikus visus darbus instrumentas anaiptol nepasiekia pirminio lygio. Tokiai operacijai dažniausiai ryžtasi neįkainojamą palikimą gavę ar sentimentus jaučiantys klientai ir kolekcionieriai, kuriems svarbiausia konkretus unikalus instrumentas, jo istorinio dizaino detalės. Labai retai pasitaiko originalių gerai veikiančių instrumentų, nors ir jiems reikia nuolatinės priežiūros. Žinoma,


jie yra istoriškai įdomūs ir tinka groti savo malonumui. Mūsų amžiuje elektronika ir skaitmeninės technologijos neabejotinai daro didžiulį poveikį muzikos instrumentams ir visam muzikinio ugdymo procesui. Remdamasis asmenine patirtimi galiu nubrėžti aiškią liniją tarp elektroninių ir akustinių klavišinių muzikos instrumentų. Pirmiausia verta pasakyti, kad akustinis instrumentas teigimai veikia žmogaus fiziologiją. Vibracija, sklindanti nuo stygų ir dekos, atlikėjui leidžia pajusti sąmoningai retai kada suvokiamą malonumą, o erdvę užpildanti medienos vibracija suteikia ypatingą, kiekvieno instrumento unikalų gyvo garso pojūtį. Ilgainiui tai gali išsivystyti į priklausomybę gerąja to žodžio prasme. Mėgstu sakyti, kad savo malonumo dozę kasdien reikia susigroti. Elektroniniai instrumentai tokio efekto nesukuria, negana to, tikro mechanizmo pojūtis yra tik geriau ar prasčiau imituojamas priklausomai nuo modelio kokybės ir kategorijos. Tai ypač aktualu profesionalams, gebantiems subtiliai jausti mechanizmo veikimą nuo plaktuko pakilimo iki stygos užgavimo momento. Tačiau šie instrumentai turi aibę galimybių „žaisti“ muziką (angliškai, vokiškai, rusiškai, itališkai ir kt. kalbomis tas pats žodis turi reikšmes „groti“ ir „žaisti“) – išgauti įvairius tembrus, ritmus ir specialius efektus, leidžia groti su ausinėmis nekeliant išorinio triukšmo ir t. t. Tai taip pat įdomus ir kūrybingas procesas, nebeatsiejamas nuo šiuolaikinio meno ir ypač nuo popkultūros. Skaitmeninių instrumentų nereikia derinti, tačiau sugedusius dažniausiai tenka išmesti. Nors jie pigesni, vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje akustinis instrumentas daug patikimesnis. Beje, neteisinga būtų manyti, kad elektroniniai instrumentai visiškai nereikalauja derinimo. Kartą klientas paprašė sureguliuoti naujai įsigyto „žaislo“ imituojamus tikrų instrumentų mechanizmų garsus

Patentuota Duo Vox sistema

(slopintuvų pakilimo, plaktuko pagavimo, kėliklio atsirėmimo, kitus tikrų instrumentų mechanizmų skleidžiamus garsus) bei temperacijos būdą ir unisono grynumo arba, kitaip sakant, nederėjimo lygį. Įdomu tai, kad tokiuose instrumentuose įdiegiamos technologijos, leidžiančios išvengti jiems būdingo garso sterilumo, o akustiniai instrumentai konstruojami ir derinami priešingai – kuo labiau išgryninant garsą ir maksimaliai sumažinant pašalinių mechanizmo garsų poveikį. Šalia jau minėtų akustinių ir elektroninių klavišinių instrumentų skirtumų ypač svarbus obertonų vaidmuo. Obertonas – pagrindinį toną papildantis šalutinis tonas, aukštesnis už pagrindinį, su juo susiliejantis ir suteikiantis garsui tam tikrą atspalvį, tembrą. Nesunku išgirsti, kad akustinių instrumentų tembras yra pilnesnis, sodresnis, ir natūralesnis mūsų klausai. Apie akustinių ir elektroninių instrumentų skirtybes savo mintimis pasidalino pianistas, kompozitorius ir improvizatorius Giedrius

Nakas: „Visų pirma jaučiu tikro ir „gyvo“ daikto mechanizmą, kuris kiekvieno instrumento kitoks. Skirtingų instrumentų pojūtis skirtingose erdvėse sukuria skirtingas galimybes. Tarkim, filharmonijos fortepijonas padeda sukurti kitokią nuotaiką ir atmosferą nei paprastas pianinas, nors tai nereiškia, kad pirmasis visada geriau. Kiekvienu atveju instrumentas inspiruoja kūrėją, nes reikia prisitaikyti prie klaviatūros svorio ir tembro. Daugiau skirtingų garsinių spalvų galiu išgauti akustiniais nei steriliai suprogramuotais elektroniniais instrumentais, nebent anų būklė tragiška. Tikras instrumentas turi savo aurą, labiau inspiruoja, gali „užkabinti“ pradedančius mokytis ir tapti lemiama paskata norėti groti. Tik, deja, žmonės tokiems instrumentams neskiria pakankamai pinigų, todėl dažnu atveju skaitmeninis instrumentas už, pavyzdžiui, 1000 eurų skambės geriau ir smagiau negu tiek pat kainuojantis prastos būklės pianinas, kurį dar reikės derinti, prižiūrėti ir saugoti. Tačiau elektroniniai tembrai labai įdomūs norint išplėsti garsų paletę. Tai keičia grojimo stilių, manierą ar „žaidimo“ su garsu būdą. Man svarbu ir tai, kad elektroninius instrumentus visur galiu nusivežti, juos lengva įgarsinti koncertuose, patogu naudoti įrašams.“ Šiuolaikinės technologijos leidžia viename instrumente suderinti akustines ir elektronines galimybes. Po akustinių instrumentų klaviatūra įmontuojama MIDI sistema, suteikianti anksčiau minėtas galimybes, arba gaminami instrumentų prototipai be stygų, tačiau su mechanizmu ir deka, juose gyvo garso efektas sukuriamas garso kolonėlės membranos virpesius perduodant į deką. Pastarieji instrumentai yra ypač brangūs. Ir vis dėlto nepamirština auksinė taisyklė – svarbiausia pasirinkti muzikavimo kryptį, o tik paskui priemonę. n Audrius BLAŽIŪNAS Lietuvos fortepijonų derintojų asociacijos vadovas

Muzikos barai / 63


MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Jolanta BABALIAUSKIENĖ Kanklininkė (rugsėjo 3 d.) Liudas MIKALAUSKAS Operos solistas (spalio 11 d.) Augustinas VASILIAUSKAS Violončelininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (spalio 17 d.) Dainius PUIŠYS Choro dirigentas, operos solistas (spalio 19 d.) Zita KARINIAUSKIENĖ Choro dirigentė (spalio 26 d.) Irena JASIŪNAITĖ Operos solistė (spalio 29 d.) Vladas BAGDONAS Operos solistas, choro dirigentas (lapkričio 4 d.) Eugenijus ČIPLYS Birbynininkas (lapkričio 4 d.) Algirdas MOTUZA Dainininkas, kompozitorius (lapkričio 5 d.) Vilma MILIŠAUSKIENĖ Dainininkė (lapkričio 7 d.) Birutė MINKEVIČIENĖ Muzikologė (lapkričio 15 d.) Antanas LADYGA Tūbininkas (lapkričio 19 d.) Marytė Saulutė EIDUKONYTĖ Pianistė (lapkričio 20 d.)

MUZIKOS SVETAINĖJE NUO ŠIOL SKAMBĖS SAULIAUS SONDECKIO FORTEPIJONAS

Rugsėjo 10 d. Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje įvyko šviesaus atminimo Maestro Sauliaus Sondeckio fortepijono inauguracija. Instrumentas svetainę pasiekė LMS prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės iniciatyva, šiltai bendraujant su dirigento šeima. Fortepijoniniam trio „Dinastija“ – Veronikai Vitaitei, Aleksandrai Žvirblytei ir Pauliui Anderssonui – teko garbė pirmiesiems išbandyti instrumentą naujoje erdvėje. Renginyje apsilankė ir Maestro sūnus Saulius, jis su publika pasidalijo linksmomis fortepijono istorijomis. Saulius Sondeckis jaunesnysis – vienintelis iš trijų Maestro sūnų, nepasirinkęs muziko kelio, todėl pasakojimą pradėjo gana ironiška gaida: „Neskiriu la diezo nuo si bemolio, tad šiuo fortepijonu tikrai negrojau, geriausiu atveju – tik namuose stovėjusiu pianinu, tačiau džiazo man niekas neleido groti.“ Sondeckių fortepijonu yra skambinę daug garsių muzikų. Saulius prisiminė vieną vakarą, kai eilinio Lietuvos muzikų susibūrimo Sondeckių namuose metu Aldona Dvarionaitė nusprendė paskambinti fortepijonu... antrą valandą nakties. Skambino ji dvi valandas be pertraukos, iki ašarų jaudinosi pati, pravirkdė ir kitus ten buvusius svečius. Tarp įžymybių, prisilietusių prie šio fortepijono, buvo garsi XX a. Rusijos pianistė, kompozitorė ir pedagogė Tatjana Nikolajeva, violončelininkas Mstislavas Rostropovičius (beje, jis puikiai skambino), pianistas ir dirigentas Justusas Frantzas, pastaraisiais metais – trimito virtuozas Sergejus Nakariakovas, repetavęs su seserimi Marija. Violončelininkas Vytautas Sondeckis tėvų namuose įrašė kelis kūrinius su savo instrumentiniu ansambliu. Visi trys inauguracijos vakare muzikavę atlikėjai taip pat ne kartą yra lankęsi Maestro namuose ir, kaip ir daugelis Sondeckių svečių, skambinę šiuo instrumentu. „Kartų sugyvenimas yra vienas kertinių Lietuvos muzikų sąjungos tikslų, o prasmingos istorijos jungtys su dabartimi ir ateitimi – viena ryškiausių veiklos idėjų. Sauliaus Sondeckio asmenybė ne vienam buvo atrama ir įkvepiantis pavyzdys einant ne visada lengvu muziko keliu. Tikiu, kad geresnės vietos Maestro fortepijonui nebūtume radę: čia pianistai ne tik turės galimybę koncertuoti puikiu instrumentu, bet ir galės pajusti ypatingą jo skleidžiamą aurą. Taip bus įprasmintas ir įamžintas Sauliaus Sondeckio vardas“, – sakė LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 64

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 9 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 19 000 Eurų


Sauliaus Sondeckio fortepijono Inauguracijos vakarą vedė LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Vyriausias sūnus Saulius Sondeckis pasidalino prisiminimais Aleksandra Žvirblytė pirmoji „prakalbino“ instrumentą naujoje erdvėje Veronika Vitaitė ir Aleksandra Žvirblytė Paulius Anderssonas atliko Lietuvoje neskambėjusią N. Medtnerio sonatą „Nakties vėjas'“

Dalyvauja trio DINASTIJA Veronika VITAITE, Aleksandra ZVIRBLYTE ir Paulius ANDERSSON Pr og ram oje M. K. C::iurli onio, F Chopino, S. Rachmaninovo ir N. Medtnerio kurini ai fortepijonu i jejimas nemo kamas Butina registracij a: info@muzikusajunga. lt, tel. +370 68614066 O rga ni za toriai pra So supratimo, s4moningumo bei kviecia rengin iuose da lyva uti d€'vint kauk~.

IB1

LIETUVOS KULTOROS TA RYBA


SEILER pianinai ir fortepijonai • Išperkamoji nuoma nuo 85 Eur/mėn.

• Be pradinio įnašo • Su pianisto kėde ir pristatymu • www.tonus-vivus.lt

Evaldo LASIO nuotr.

– Gyvas garsas –

Profile for Lietuvos muzikų sąjunga

Muzikos barai  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Muzikos barai  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Advertisement