– Peterburgo architektūra, F. B. Rastrelli ir A. Puškinas. Taip pat A. Vaganovos baleto akademijos dėstytojai Nina Stukolkina, Aleksejus Andrejevas, Leonidas Jakobsonas, Igoris Belskis, Nikolajus Ivanovskis, Michailas Ter-Stepanovas ir kiti.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
– Ką pavadintumėte savo mokiniu?
Elegijus Bukaitis – M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus dėstytojas, 1963 m.
Tai, kas kūrybos procese užauginama ant vadinamosios bazės. O tai yra tema, idėja ir muzika. Gali būti panaudojami liaudies muzikos ar šokio elementai, bet nebūtinai ir juolab tiesiogiai. Svarbu sukurti visumą, kuri pažadintų, suaktyvintų tą žmogaus išprusimo, išsilavinimo ar jausmų dalį, kuri susijusi su jo žiniomis apie savo tautą, apie jos kultūrą. Štai tokią struktūrą turiu mintyse, bet ji turi remtis klasikinio baleto baze. Šiuolaikinis šokis – tai žaidimas, įmanomas tik valdant bazę ir sukūrus stuktūrą. Koks mūsų šiuolaikinis šokis? Visi baletai vieno stiliaus ir visuose „voliojamasi“. Išskirčiau tik vieną spektaklį – K. Pastoro „Tristaną ir Izoldą“. Jis, mano nuomone, atitinka aukštojo meno reikalavimą, kai baletas yra ne fizinis, bet dvasinis veiksmas. Tikiuosi, kad dabar LNOBT vykstantis projektas „Impulsas“ atras naujų kūrėjų. Nors visada sakau: šokis omeny, o ne reginy – tai nėra baletas ir net nėra šokis. – Grįžkime prie muzikos. Teigiate, kad visada remiatės partitūra, kad svarbu mokėti ją skaityti. Jūs to mokėtės?
– A. Vaganovos baleto mokykloje buvo privalomas fortepijono kursas. Tai buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Turėjau gerus mokytojus, M. Šostakovič paskatintas fortepijono mokiausi ir dešimtmetėje muzikos mokykloje. Kai 1960 m. išgyvenau
tam tikrą kūrybinę krizę, fortepijonas gelbėjo mane, kasdien grodavau nuo 6 iki 9 val. ryto. Baigdamas mokyklą skambinau F. Liszto „Vengrišką rapsodiją“, sugrojau visai neblogai, man siūlė studijas tęsti. Tačiau savo tikslą mačiau choreografijoje, režisūroje. Buvo ir partitūrų skaitymas. Viena yra groti kuriuo nors instrumentu, o visai kas kita skaityti partitūras. Kai 1971 m. atėjau į teatrą, statėme A. Rekašiaus „Aistras“. Maniau, jei partitūra yra simfonija, tai kodėl scenoje negalėtų būti choreografinė jos versija. Siekiau sukurti choreografinę simfoniją. Po šešiolikos metų pakartojau to baleto versiją (1986 m. „Aura“). Kritikai koneveikė: Bukaitis prilipęs prie natų, kad net koktu. Bet visada maniau, kad baletas nėra literatūrinio teksto dublikatas, jo perpasakojimas plastine kalba. Baleto išeities taškas – muzika. Ir mano „Eglė Žalčių karalienė“ buvo simfoninis baletas. Aš su „Eglės“ partitūra gyvenau 14 metų, nuo 1964 iki 1976 m. Šio spektaklio dailininkas Rimtautas Gibavičius buvo išskirtinis žmogus. Aš pasakoju jam apie partitūrą, apie savo mintis, o jis piešia. Paskui rodo man. Labai gerai jam tai pavykdavo, tik vėliau sužinojau, kad jis buvęs smuikininkas. Vis klausdavo, o kaip šita tema, kaip šita, o kokia čia spalva... – Kas Jūsų mokytojai?
– Nors dirbau M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje ir vienas mano pirmųjų mokinių buvo Jonas Katakinas, šiandien išskirčiau tik vieną – Andželiką Choliną. Ji po pamokų kartu su Egle Špokaite atbėgdavo pas mane į Ritmo plastinės improvizacijos studiją Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmuose. Stengiausi suteikti joms tai, ko trūko mokykloje. Andželika surado save ne klasikoje – surado režisūroje, šokio teatre. Jos tėvai architektai, o tai taip pat režisūra. Bet joje viskas žemiška. – Jus garsina ugningas charakteris...
– Aš ne chamas, aš šmaikštuolis. Mano konfliktai ne piktybiniai, momentiniai. Tai labiau temperamento problema. Kai išėjau iš teatro, visi balerūnai buvo pavargę, nusivažiavę, neturėjo kur gyventi, uždarbiaudavo naktiniuose klubuose. O man reikėjo pailsėjusių, stovinčių ant puantų, fiziškai tvirtų šokėjų. Negalėjau žiūrėti į neišsimiegojusias, girtas gulbes. Jaučiau prieš artistus asmeninę atsakomybę, juk aš išviliojau šiuos vaikus iš tėvų namų kviesdamas mokytis baleto. Neradom sutarimo su vadovais, teko išeiti. Aš nebedirbu balete jau daugiau kaip 30 metų. Rašau prisiminimus, pasidalinsiu kada nors su skaitytojais savo išgyvenimais ir kovomis... Kasdien nuo 1959 m. rašau dienoraštį, turiu 64 „knygas“ – dabar jau labai įdomu paskaityti, kai ką dar prisiminti. Turiu daug fotodokumentų (apie 10 000 vnt.) iš kūrybinio laikotarpio. Parašysiu apie savo sukurtą ritmo plastinės improvizacijos sistemą. Tai bus tikrai didelis teorinis darbas. – Ko palinkėtumėte baleto žmonėms?
– Balete nesvarbu nei rasė, nei tautybė. Svarbu tik tobulybės siekis ir maksimali tarnystė Terpsichorei. n
– Pati svarbiausia mano mokytoja
Muzikos barai / 55