mas galėjo būti skirtas tik vienam balsui. Taip atsirado solistas ir jam pritariantis instrumentas, melodija, bosas. Tai mums taip įprasta, kad atrodo šitaip buvus visada. Tačiau melodiją su akompanimentu mums padovanojo būtent barokas, barokinė monodija, pirmiausia įgijusi rečitatyvinio dainavimo formą. Atėjo visiškas išsilaisvinimas! Jei muzika yra žodžio tarnaitė, anot Claudio Monteverdi, jei žodis diktuoja muzikos ritmą – šalin metro diktatūrą, stabilų pulsą; prašom visus įmanomus rubato, tempo kaitos ekstremalumus; jokia renesansinė matematika nebegalioja! Asimetrija – kaip netaisyklingo barokinio perlo. Garsiojoje nimfos raudoje C. Monteverdi prideda pastabą: „<...> dainuoti ne tiksliu ritmu, o pagal afektus.“ Taigi nuo tada muzika skamba pagal kiekvieno atlikėjo ekspresiją, pojūtį ir interpretaciją, ji niekada nebus atlikta vienodai du kartus. Išlaisvintas ne tik ritmas – išlaisvinti disonansai, kuriuos renesansas buvo surakinęs kietais pančiais. Dabar nebereikia jų iš anksto paruošti, jie gali atsirasti kurioje nori takto dalyje. Afektų išsiilgęs baroko žmogus jautė, kad būtent disonansas daro ypatingą fizinį poveikį mūsų emociniam kūnui – aštrus skambesys primena tai, ką savo gyvenime vadiname veriančiu skausmu ar stingdančia įtampa, bet po jos ateina išrišimo palaima... Iš tiesų baroko monodija įsiveržė į muzikos pasaulį su begaliniu realizmo patosu ir afektų jėga. Reikia nepamiršti, kad tai įvyko ne kur kitur, o Italijoje. Prisiminti natūralią šiai kultūrai būdingą kalbėjimo ir gestikuliacijos dinamiką: pakeltus balsus, greitakalbę ir ištęstus balsius, aiškią priebalsių (ir dvigubų!) artikuliaciją ir balsių dainingumą, išraiškingas mimikas ir judesius. Kalbos realizmas muzikoje? Ekspresyvus naujasis stilius iš kasdienybės skolinosi įvairiausias išraiškos formas jas stilizuodamas ir sustiprindamas – raudą primenančius chromatinius melodijos slydimus žemyn ar portamentus (accenti), kūkčiojimo efektą sukeliančius taškuotus, lombardiškus ritmus, dejonę perteikiančius balso pagarsinimus ir patildymus (messa di voce), drebantį balsą imituojantį trilį (trillo), sušukimus (esclamazione). Statiškas ir disciplinuotas renesanso dainininkas staiga virto dainuojančiu aktoriumi, pasitelkiančiu plačiausią muzikinių ekspresijos priemonių paletę, gestus ir grimasas. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad ne visiems tai patiko (arba bent jau ne iškarto). Kai kam tai net atrodė kaip beskonybės siautėjimas. Ar visi naujojo stiliaus atlikimo niuansai užrašyti natose? Nieko panašaus! Natos – tik nuogas skeletas. Bosas užrašytas viena nata, o akordus reikia groti abiem rankomis. Jei melodijoje pasiseks pamatyti trilio ženklą – valio, bet dažniausiai ir to nebus, o kur dar visi kiti ekspresyvieji elementai ir privalomi pagražinimai, ornamentai? Muzika suskirstyta į taktus, bet mes juk žinom, kad svarbiau ne taktas, o žodžio ar afekto ritmas... Koks šiuolaikiškas požiūris – palikti kompoziciją užbaigti atlikėjui. Būtina improvizacija! Profesionalūs senosios muzikos atlikėjai svetur rengiami taip, kad gali patys sau akompanuoti laisvai šifruodami skaitmeninį bosą, ir tikrai nė vienas disonansas nepra-
sprūs neišryškintas. Jie nuolatos lanko improvizacijos ir ornamentacijos pamokas, todėl greitų natų pasažai ar vingrios kadencijos įauga jiems į raumenų atmintį. Jie išmano baroko šokių žingsnius, tempą ir akcentus, nes daugybė vokalinių kūrinių užrašyti šokio pagrindu. Atmintinai moka traktatus, kuriuose kompozitoriai rašė, kaip atlikti jų kūrinius, išdėstydami tai, ko nėra natose. Jų gerklės ištreniruotos dainuoti ir lygiu balsu, ir su vibrato, nes vibrato yra tik viena iš ekspresijos priemonių, o disonansas taip saldžiai neskaudės, jei nebus lygus ir aštrus – t. y. nevibruojantis. Klausimas dėl kalbos mokėjimo net nekeliamas – kiekvieno žodžio reikšmė ir teisingas kirčiavimas, logiškas frazės prasminių taškų išdėstymas yra muzikos pamatas. O mūsų bel canto ugdymas taip koncentruojasi į gražų dainavimą ir gražią melodiją, kad dažniausiai pakanka tik abstrakčiai žinoti, apie ką dainuojam. Mes dažniausiai nepajėgūs baroko muzikos atlikti taip, kaip jai skirta skambėti – su realizmo patosu ir afektų jėga, su nuolatine dinamika nuo šnabždesio iki riksmo, nuo aštriai kapotos artikuliacijos iki srūvančio legato, nuo lėto tolygaus pasakojimo iki įsibėgėjusio srauto, netikėtai nutraukto išraiškingų pauzių... Baroko kompozitoriai tikėjo, kad afektais grįsta muzika savaime sukelia emocinį klausytojo atsaką, kad toks atsakas užprogramuotas mūsų psichinėje struktūroje. Liudiju tai savo patirtimi – baroko muzikos buvau užklupta ir pagauta, kai visai to nesitikėjau, ir nė nesupratau, kaip ji tai padarė. O tada prasidėjo ilgas ir nepaprastai įdomus kelias atgal į operos ištakas, į baroko pradžią, mokymasis to, ko niekas neišmokė.
Barbara Strozzi – moteris baroko muzikos autorių avangarde
Šiais metais minimas vienos pirmųjų moterų kompozitorių ir baroko dainininkės virtuozės Barbaros Strozzi (1619–1677) keturių šimtų metų jubiliejus. Ji gimė garsios aristokratų giminės atstovo, poeto ir intelektualo Giulio Strozzi šeimoje Venecijoje, buvo nesantuokinė jo duktė. Barbaros tėvas rašė libretus Claudio Monteverdi ir Francesco Cavalli operoms bei kitų ryškiausių to laiko kompozitorių sceniniams kūriniams. Jis vadovavo įtakingiausiam Venecijos intelektualų klubui „Academia degli incogniti“, kuriame buvo drąsiai kvestionuojamos moralinės, religinės, politinės, seksualinės dogmos, keliamas moterų statuso klausimas, skatinami naujausi meno reiškiniai. Kai visoje Europoje pleškėjo inkvizicijos laužai, Venecijos Respublika stebuklingai sugebėjo išlikti laisvamanybės sostine – ne tik karnavalo, prostitucijos ir grožio prekių miestu, bet ir poezijos, muzikos, operos, spaudos, intelektualų centru. Pats būdamas nesantuokinis vaikas, Giulio Strozzi pasirūpino dukrai suteikti geriausią išsilavinimą – nuo mažens ji mokėsi muzikos pas Francesco Cavalli, neabejotinai garsiausią XVII a. vidurio operų kūrėją, brendo supama menininkų bei intelektualų. Amžiuje, kuriame moteris galėjo rinktis tik du kelius – pragmatišką santuokos sandorį arba vienuolyną, Barbarai netiko nė vienas:
Muzikos barai / 9