– Judu su Tomu abu esate užsiėmę tėvai. Kaip atrandat laiko pabūti su dukra ir skirti jai daugiau nei, kaip rodo apklausos, tas kelias minutes nuoširdaus bendravimo per dieną? – Taip, iš tiesų visi dirbantys tėvai puikiai žino, kad po darbų, darželių ir mokyklų laiko pabūti kartu vakare lieka kokios trys valandos. Į jas turi tilpti vakarienė, prausimasis, pasakos... Tad mes turim savo mažų ritualų, jie nėra labai ypatingi, bet mums – svarbūs. Pavyzdžiui, važiavimas kartu iš darželio yra laikas, per kurį aš nesinaudoju jokiomis techonologijomis, nekalbu telefonu. Mes klausome vaikiškų dainų. Vakare einame pasivaikščioti, o savaitgaliais stengiamės ištrūkti į gamtą. Aplink Vilnių yra daug regioninių parkų ir pažintinių takų. Dar mums patinka važinėti dviračiais – ir mieste, ir miško takeliais. Galim ant dviračio praleisti pusę dienos. Be to, mūsų giminės išsibarstę po visą Lietuvą, dažnai važiuojame jų aplankyti. Na, o vasarą, jei tik yra galimybė, lekiam prie jūros. Net jei nuvažiavus penktadienio vakarą sekmadienio vidurdienį jau tenka grįžti atgal. Dar vienas šventas ritualas – tai knyga prieš miegą. Kol dukra dar neskaito pati, tai labai smagus užsiėmimas tiek jai, tiek mums – jaukiai susiglausti šonais ir kokį pusvalandį skaityti pasakas.
Kurdamos knygą „Tučių šeima gamtinėja“ kartu su iliustratore Laura Belevica norėjome, kad ji būtų didelė ir horizontali – kad susėdus prie jos tilptų trys žmonės. Juk tai knyga ne tik vaikams, bet visai šeimai, jos misija – aplink save suburti daugiau žmonių. – Kad jau paminėjai Laurą – kaip judvi atradote viena kitą? – Tai nuostabi istorija! Aš ieškojau, kas galėtų iliustruoti mano būsimą knygą. Mano knygos redaktorei, išeivijos rašytojai Laimai Vincei, yra tekę gyventi Kinijoje. Ten ji susipažino su Laura Belevica. Laura – latvė, architektė, suprojektavusi vieną įspūdingiausių dangoraižių Kinijos mieste Šenženyje. Laura seniai svajojo piešti, kartais darydavo tai savo malonumui. Mano redaktorė nusprendė, kad mudvi rastume bendrą kalbą, juk net išoriškai esam panašios! Per pirmąjį pokalbį „Skype“ tarp mūsų užsimezgė gražus ryšys. Abi sutarėme, kad šis projektas mums nebus darbas, kurį privalome atlikti. Pasakėme sau, kad neturime ko prarasti ir galime pabandyti. Per visą laiką, kol rašiau knygą, buvome susitikusios tris kartus. Vieną – Vilniuje ir du Rygoje. Be technologijų pagalbos nieko nebūtume nuveikusios. Daug kalbėdavomės „Skype“, kol Laura dar gyveno Kinijoje, ir vėliau, jai persikėlus į Los Andželą.
LAMŲ SLĖNIS
111