Žurnalas knygos.lt Nr. 1. 2019 m.

Knyga gali parašyti bet kas

Kastytis SarnickasKastetas

Oleg Surajev

Jurga Lago

Beata Tiškevič

Algirdas Toliatas

Marius Repšys

TISSOT everytime swissmatic. UP TO 3 DAYS OF POWER RESERVE.

ŽURNALAS APIE KNYGAS, KURIAS SKAITO IR MĖGSTA VISI

Gera knyga nebūtinai turi būti išliaupsinta kritikų. Gera knyga nebūtinai turi būti apipilta apdovanojimais. Gera knyga nebūtinai turi būti privalomų perskaityti sąrašuose. Ir tikrai – nebūtinai parašyta filologo išsilavinimą turinčio rašytojo ar išleista garsios leidyklos.

Bet gera knyga būtinai turi jaudinti. Pravirkdyti arba prajuokinti. Leisti užsimiršti ar priversti pažvelgti savo baimėms į akis. Įkvėpti pokyčiams ar apsaugoti nuo neteisingų sprendimų. Sustabdyti naktį prie šaldytuvo ar priminti, kad šeima seniai ragavo jūsų ruošto troškinio.

Gera knyga turi būti draugu, kuris visada ras jums laiko ir su kuriuo niekada nebus vieniša. Apie tokias knygas ir apie žmones, kurie jas rašo, yra šis žurnalas.

Ar jau išsirinkote, ką skaitysite šįvakar?..

Šis žurnalas išspausdintas skirtingų rūšių popieriuje:

G Print® 200 g/m² (viršeliai), Bio Top 3® next 90 g/m² (p. 1–32),

G Print® 100 g/m² (p. 33–64), MultiOffset® 90 g/m² (p. 65–112)

Vieta, kur gimsta knygos...

Leiskite popieriui jus įkvėpti!

6 HERMANAS KOCHAS

Provokatorius be piktų kėslų

10 GERIAUSIA DOVANA

Puokštės nuvysta, o vestuvių proga gautos knygos džiugina ilgai

16 ILJA LAURSAS

Su knyga – net baseine

18 MARIJUS GAILIUS

Ištirpti laike

Kritiko žvilgsnis į pastarojo meto literatūros pasaulio naujienas

22 KĄ MĖGSTA LIETUVIAI?

Bibliotekų topai prieš kritikų favoritus

24 RITA MILIŪTĖ

Skaityti gali bet kur ir bet kada

26 ELENOS FERRANTE PASLAPTIS

Net per pasaulį besiritanti Neapolietiškos sagos populiarumo banga neprivertė jos autorės atskleisti tikrojo savo vardo

34 VIRŠELIO ISTORIJA

Ar tikrai knygą gali parašyti bet kas?

Beata Tiškevič, Jurga Lago, Oleg Surajev, Algirdas Toliatas, Marius Repšys, Kastytis Sarnickas-Kastetas

44 JO KAIMO AITVARAS

„Dziedo“ kelionė prasidėjo jau po netikėtos autoriaus Romo Treinio mirties

54 KNYGA PAGAL RECEPTĄ

Biblioterapijos specialistai gali patarti, kokį skaitinį atsiversti, kai širdyje liūdna ar įsiplieskia jausmai

58 ANTANAS ŠILEIKA

Kaip Tony Lietuvos patriotu Antanu tapo Kanados rašytojo pasakojimuose atgyja emigrantų šeimos kasdienybė ir tapatybės paieškos

64

GIEDRIUS SAVICKAS

Aktorius dažną dieną pradeda atsiversdamas Bibliją

66 IŠ PO SKVERNO

Miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius

pasakoja apie tai, ką skaitėme sovietmečiu ir kiek uždirbdavo rašytojai

74 „ALCHEMIKAS“

Tai, ko trokšta širdis

Pasaulinis bestseleris į Lietuvą keliavo... kaip laiškai artimiesiems

78 JUOZAS BUDRAITIS

Prarasti gerą knygą – kaip išsiskirti su draugu

86 SKAITYMO MALONUMAS SALDESNIS, KAI JUO DALIJAMASI

Sveiki atvykę į skaitytojų klubą!

94

NICHOLAS SPARKSAS

Netobulas romantikas

98 ROBERTAS PETRAUSKAS

Išeiti į karą.

Kaip populiarus krepšinio komentatorius tapo istorinių bestselerių rašytoju

104 PAMINKLAS ŽMONIJOS ŽIOPLUMUI

112 RIMANTAS KMITA

Darom skladkę!

LEIDĖJAS

BALTO leidybos namai leidykla@balto.lt

Vilniaus g. 9, LT-01102 Vilnius www.balto.lt

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ

Daina Žemaitytė

VYKDOMOJI REDAKTORĖ

Irma Laužikaitė

KALBOS REDAKTORĖ

Asta Demšienė

DIZAINERIS

Tadas Šaučiulis

ŽURNALĄ RENGĖ: Markas Cechanovičius, Marijus Gailius, Tomas Kauneckas, Jūratė Kiliulienė, Rimantas Kmita, Dalia Musteikytė, Birutė Pakėnaitė, Gerda Peleckytė, Aušra Ražanskienė, Vygintas Skaraitis

TIRAŽAS – 15 000 EGZ.

Viršelyje – Tomo Kaunecko nuotrauka, Julijos Estko ir Rimutės Večeraitės makiažas Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius

Provok

Daugelis rašytojų yra mažakalbiai atsiskyrėliai, mėgstantys jaukią vienatvę ir vengiantys scenos triukšmo bei kameros šviesų. Tačiau to nepasakytum apie šešiasdešimt penkerių olandų rašytoją Hermaną KOCHĄ, kurį pasaulyje labiausiai išgarsino romanas „Vakarienė“: gimtuosiuose Nyderlanduose jis pažįstamas ir kaip televizijos žvaigždė. Šiemet atvykti į Vilniaus knygų mugę jį pakvietė leidykla „Baltos lankos“.

Gerda PELECKYTĖ

Hermanas – ne tik vienas skaitomiausių

Europos rašytojų, bet ir garsus Nyderlandų aktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjas, ilgamečio humoristinio televizijos šou „Jiskefet“ („Šiukšlių dėžė“) kūrėjas, komedijos žanro atstovas.

Jis iki šiol nekenčia griežto grafiko ir mėgsta viską atidėti paskutinei minutei. Iš pažiūros – atsidavęs šeimos žmogus: turi ispanę žmoną Amalią Rodriguez ir sūnų Pablo, pats šešerius metus yra gyvenęs Ispanijoje, Barselonoje iki šiol jaučiasi kaip namie. Literatūra jam visuomet buvo prie širdies: paauglystėje mielai skaitė rusų klasikus Antoną Čechovą, Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį, netrukus jau pats pradėjo rašytinius bandymus ir dėjo juos į stalčių. Pirmąjį romaną išleido 1985-aisiais („Jį parašyti man labai padėjo viskis“, – prisipažino vėliau), paskui kas keleri metai vis pasirodydavo po naują jo knygą, bet didesnio populiarumo už gimtinės ribų kūriniai nesulaukė. Todėl autoriui buvo labai netikėta, kai 2009-aisiais jo romanas „Vakarienė“ Nyderlanduose pelnė Metų knygos titulą, prestižinį Publikos prizą ir ėmė kaip maras plisti po pasaulį.

atorius

Sunku tiksliai įvardyti šio romano žanrą: jis artimiausias psichologiniam trileriui, skaitytojas ne kartą pasijunta suklydęs narpliodamas įvairias paslaptis. Prie stalo pamažu ryškėjantys tikrieji vakarienės dalyvių portretai galiausiai tampa visai kitokie, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Paslaptingas ir šiurpus romanas į dienos šviesą iškėlė blogio šaknis ir privertė skaitytojus visai kitomis akimis pažvelgti į patį autorių: ar tikrai šio artisto, daugelį metų garsėjusio ironiškais juokeliais, galvoje galėjo kilti tokių minčių?..

Marko Kocho ir Annaleen Louwes nuotraukos

„Beprotybė ir blogis visuomet turi ką nors, kas mus traukia“, –atsako jis. Jungtinėse Valstijose knyga tapo bestseleriu, o Kochas – pirmuoju olandu, kurio kūrinys užėmė tokią aukštą poziciją „The New York Times“ bestselerių sąraše. „Vakarienė“ buvo išversta į beveik trisdešimt kalbų, išleista daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu, pagal ją pastatyti net trys kino filmai.

„Gal ir gerai, kad šlovės sulaukiau jau būdamas pusamžis, – žurnalistams prisipažino rašytojas. – Jei būčiau parašęs labai sėkmingą romaną kokių 23-ejų, būčiau užsigraužęs galvodamas – kas gi toliau?.. O dabar sėkmę priimu tiesiog kaip dovaną. Nesvaičioju: na, štai, pasaulis pagaliau pamatė, koks esu geras rašytojas... Niekada neturėjau tokių ambicijų.“

Lietuvoje įkandin „Vakarienės“ išleisti dar du Hermano Kocho romanai – „Vasarnamis su baseinu“ ir naujausias „Griovys“ – vėlgi niekam nepasirodytų juokingi: greičiau jau kandūs, ciniški, provokuojantys ir net gąsdinantys silpnesnių nervų skaitytojus, bet kartu – apraizgantys įtampos siūlais ir prikaustantys iki paskutinio puslapio. Autorius neslėpė, kad „Vasarnamį su baseinu“ iš dalies įkvėpė kino režisieriaus Romano Polanskio nuotykis su trylikamete, prieš keturias dešimtis metų įvykęs Jacko Nicholsono namų baseine (Polanskis visą likusį gyvenimą

nebekėlė kojos į Jungtines Valstijas bijodamas kalėjimo). „Jokia knyga negali primesti skaitytojui sugromuliuotos nuomonės, –įsitikinęs. – Skaitytojas turi pats nuspręsti, ką jam galvoti.“ Prieš atvykdamas į Vilniaus knygų mugę, Hermanas Kochas sutiko duoti interviu. Į klausimus atsakė raštu: pasirodė lakoniškas, bet tiesmukas kaip visuomet.

Rašytojo profesija tam tikra prasme panaši į aktoriaus: ir vienas, ir kitas kuria meną iš žodžių ir personažų. Kas jums teikia didesnį malonumą: būti aktoriumi ar rašytoju?

Šiame gyvenimo etape man visgi labiau patinka rašyti. Bet iš esmės jūs teisi: aktorius ir rašytojas daro tą patį – suteikia balsą pasakotojui ar personažui, kuris turi užtektinai vidinės stiprybės, kad papasakotų istoriją, o galbūt ir visą romaną.

Televizijos laida „Jiskefet“, kurią kūrėte su dviem kolegomis, gyvavo eteryje labai ilgai – net penkiolika metų. Kiek ji buvo svarbi jūsų biografijai?

Niekada neturėjau ambicijų tapti komiku ar kurti tokios laidos. Atsidūriau joje visiškai atsitiktinai, bet kažkaip likau penkiolikai metų – ir, žinote, man tai labai patiko. Jau praėjo beveik penkiolika metų, kai tos laidos nebėra, tad dabar man patinka būti „tik“ rašytoju.

Rašytoju tapote ganėtinai vėlai, prieš tai išbandęs kitus kelius. Nesigailite, kad nesiėmėte to anksčiau?

Iš tiesų rašyti pradėjau labai anksti, tačiau rašymas ir publikavimas –skirtingi dalykai. Daugybę metų net nebandžiau nieko publikuoti, nes jaučiau, kad mano rašliava vis dar nėra gera. Pirmąsyk tai pamėginau būdamas 28-erių – ir, kaip nustebau, apsakymas buvo iškart išspausdintas. Taip prasidėjo mano oficiali rašytojo karjera.

Jums atrodė, kad pasaulinėje literatūroje dar trūksta pasakojimų apie šeimyninius santykius?

Šeimyniniai santykiai yra klasikinė tema, išsamiai nagrinėta dar XIX amžiaus romanuose. Kone visi mes esame vienos ar kitos šeimos dalis. Tačiau tikrai nejaučiu, kad ši tema būtų išsikvėpusi ar nebeaktuali šiais laikais, – tiesą sakant, kaip tik priešingai.

Skaitytojai ir kritikai jus sutartinai vadina provokatoriumi. Tvirtinate, kad jūsų personažai net neprivalo kam nors patikti – jie tik privalo būti įsimintini. Specialiai provokuojate savo auditoriją?

Tikrai ne. Aš tiesiog leidžiu savo personažams galvoti ir kalbėti taip, kaip daugelis „normalių“ žmonių nedrįsta. O tuomet sulaukiu pritarimo ir palaikymo iš skaitytojų, kurie pasijunta laimingi, kad bent vienas žmogus pasaulyje galvoja taip, kaip jie.

O koks žmogus esate jūs? Tiesiog įdomu, kieno galvoje gimsta tokie pagrindiniai herojai – ciniški, mažumėlę pamišę, šiurpūs, bet tam tikra prasme vis tiek patrauklūs vyrai. Nesu į juos panašus, bet tikrai jiems prijaučiu. Rašydamas nuolat suku galvą, ką galėčiau įdėti į savo herojų mintis ir pasakyti jų lūpomis. Niekada jų neapleidžiu – esu su jais iki pat knygos pabaigos.

Ar pavadintumėte save šeimos žmogumi? Kiek jūsiškės šeimos yra jūsų romanuose?

O, mano šeima visuomet ten. Kartais artimieji knygose atpažįsta save, kartais ne. Tačiau jie skaito mano romanus visai kitomis akimis negu paprastas skaitytojas, nes žino, kas yra tikra ir kas –išgalvota. Ačiū jiems, kad niekada nesiskundžia.

Kaip manote, ar jūsų personažai galėtų būti tikri žmonės? Tai pranašumas ar bėda, kad skaitytojai viską priima už gryną pinigą?

Bent jau tuo metu, kai skaitote knygą, jausmas turėtų būti toks, tarsi visa tai vyktų iš tikrųjų, antraip mesite ją šalin murmėdama, kad čia viskas išgalvota ir netikra. Tarp rašytojo ir skaitytojo visuomet tvyro šioks toks flirtas: „Skaitykite ir dvejokite, ar visa tai, ko čia prirašiau, iš tiesų nutiko (mano) tikrame gyvenime.“

Jus bent retsykiais nustebina, kad skirtingų kultūrų žmonės jūsų knygas priima visiškai skirtingai?

Ne tiek nustebina, kiek atveria akis: tuomet suvokiu, kad knygos moralas skirtinguose kraštuose toli gražu ne toks pat.

Skaitant jūsų romanus visgi dažnai kyla tas pats klausimas: ar toli gali nueiti žmogus, kad apsaugotų savo vaiką? Kaip manote – ar čia yra kokios nors ribos?

Taip, ribos tikrai egzistuoja: nevalia padaryti žalos tam, kuris yra nekaltas. Tačiau tikiu, kad kiekvienas žmogus turi būti pasiryžęs ginti savo vaikus iki pat galo.

Jūsų romanas „Vakarienė“ tapo populiarus visame pasaulyje. Bet didžiulė jo sėkmė jus labai nustebino. Kodėl? Kuris iš jūsų romanų pačiam labiausiai patinka?

Nustebau, nes tvirtai tikėjau, kad esu parašęs kur kas geresnių knygų už „Vakarienę“. O atsakymas į antrąjį klausimą labai paprastas: man visuomet labiausiai patinka ta knyga, kurią tuo metu rašau.

Kokį žmogų eidami į susitikimus su jumis tikisi išvysti skaitytojai?

Taip jau nutinka, kad jie visuomet tikisi pamatyti daugiau ar mažiau panašų į pagrindinius mano romanų herojus. Taigi per susitikimus man

tenka elgtis „normaliai“, kad jie nurimtų ir lengviau atsikvėptų.

Išdrįsiu paklausti: ką darėte su pirmaisiais dideliais honorarais, gautais už knygas? Ar geram rašytojui apskritai svarbūs pinigai?

Padariau lygiai tą patį, ką ir futbolo žaidėjas, pirmąsyk gavęs solidų honorarą: nusipirkau brangų automobilį. Niekada dėl to nesigailėjau. O pinigai tikrai svarbūs, nes suteikia laisvę daryti, ką nori: mano atveju – rašyti.

Kuo esate užimtas dabar?

Rašau naują knygą. Laimingiausias jaučiuosi, kai į galvą šauna idėja, apie ką rašyti: tada žinau, kad turėsiu kuo užsiimti ateinančius dvejus metus.

Amerikietiškoji „Vakarienė“...

...olandiškoji ir...

Kiekvieno skoniui: pagal Hermano Kocho „Vakarienę“ pastatyti net trys kino filmai. Pirmieji 2014-aisiais romaną į ekraną perkėlė, aišku, olandai, po metų – italai (premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, juosta apdovanota kaip geriausias europietiškas filmas). 2017-aisiais savo versiją su žvaigždėmis Richardu Gere’u ir Steve’u Cooganu pateikė Holivudas

...itališkoji – „Mūsų vaikai“

Geriausia dovana

Prieš šių porų vestuves bičiuliai ne ieškojo gėlių, o suko į knygynus – jaunieji buvo išreiškę norą vietoj puokščių sulaukti to, kas džiugintų kur kas ilgiau, – knygų.

Per vestuves Luka ir Alminas prie Šv. Ignoto bažnyčios sukūrė jaukų kampelį: pastatė antikvarinius fotelius, toršerą, spausdinimo mašinėlę ir spintelę knygoms – kad būtų kur dėti įteiktas svečių. Itin brangi dovana – nuotakos močiutės išsaugotas elementorius „Aušrelė“, iš kurio ji mokėsi skaityti

Pagal sąrašą

Ilgais žiemos vakarais Lukai (26) ir Alminui (32) SINEVIČIAMS ne kartą kilo noras patogiai įsitaisyti ir atsidėti skaitymui: po praėjusį rudenį įvykusių vestuvių namuose jų laukia didžiulė krūva knygų.

„Nuo vaikystės man geriausia dovana buvo knyga, o ir mano vyrui be galo patinka skaityti. Mes labai mėgstame gėles, tačiau jos vysta, tad pagalvojome: už tiek, kiek draugai ir artimieji išleistų gėlėms, galėtų išeiti knyga“, – apie priimtą prieš vestuves sprendimą pasakoja Luka, istorikė, LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyvė, dabar dirbanti Krašto apsaugos ministerijoje. Juodu su Alminu prisiminė, kad ir vieni draugai prieš kelerius metus prašė vestuvių proga dovanoti knygų.  Kad sveikintojams netektų ilgai sukti galvos ir jų nekankintų klausimais, kai prieš šventę ir taip netrūksta rūpesčių, jaunieji

„Mangusto / Photos tell Stories“ nuotraukos

Luka ir Alminas dar ilgai negalės skųstis, kad neranda ką skaityti, – vestuvių svečiai paisė jų sudaryto sąrašo ir nešė dovanų pageidaujamas knygas

sudarė pageidaujamų knygų sąrašą. Ir tam prireikė visiškai nedaug laiko. Pirmiausia prie sąrašo prisėdo Luka, paskui jį dar papildė Alminas. „Mūsų skonis labai panašus, tad ginčytis neteko, – pažymi Luka. – Esu istorikė, pagrindinės mano skaitomos knygos – istorinės. Mano vyras – karininkas, tad nenuostabu, jog jį domina viskas apie karo istoriją.“

Sąrašas buvo labai margas, jame paminėta apie šešiasdešimt knygų. Tarp įvairių istorinių, filosofinių buvo ir romanų, nes Luka ir Alminas nutarė, kad šeimos bibliotekoje turėtų atsirasti vietos ir senai gerai klasikai. Tad buvo įrašytos pačių kadaise skaitytos ir labai patikusios knygos: George’o Orwello „Gyvulių ūkis“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, net šeši Ericho Marios Remarque’o ir du Franzo Kafkos romanai. Žvilgtelėjusi į sąrašą, Luka išvardija pirmąsias penkias į jį įtrauktas knygas: Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Samantos Schweblin „Prieraišumo laisvė“, Clarissos Pinkolos Estés

„Bėgančios su vilkais“, Gabrielio Garcíos Márquezo „Kelionė po Rytų Europą“, Igno Šeiniaus „Raudonasis tvanas“.

„Svečiai paisė prašymo, sąžiningai savo pasirinkimus žymėjo lentelėje internete, – pasakoja Luka. – Gavome 51 knygą, tik kelios buvo ne iš sąrašo. Viena mums itin brangi – mano močiutė padovanojo knygą, kuriai net 80 metų. Tai – elementorius „Aušrelė“, iš kurio kadaise ir ji mokėsi skaityti, ir aš pradėjau. Labai norėjau kokios nors kulinarinės, mano tėveliai padovanojo lietuvių tinklaraštininkių „FeedMySister“ receptų knygą „Natūraliai saldu“. O iš Lietuvos kariuomenės kapelionų, kurie laimino mūsų santuoką, gavome išskirtinę dovaną –didžiulį ir labai sunkų „Biblijos atlasą“.“

Parsivežę dovanas į namus, Luka ir Alminas suprato, kad joms prireiks spintos. Tad kol kas knygos guli sukrautos ant komodos ir džiugina šeimininkus – juk primena lemtingą bendro jų gyvenimo dieną.

Marko Cechanovičiaus nuotrauka

Dvi pilnos lentynos

Prieš vestuves menininkė Jolita VAITKUTĖ (23) ir komunikacijos specialistas Silvestras

DIKČIUS (38) į bičiulius kreipėsi įrašu feisbuke: ne tik pranešė, kada Vilniaus santuokų rūmuose įvyks jų santuokos ceremonija, bet ir paprašė nenešti gėlių.

„Iškart po vestuvių ketinome išvykti, – prieš pusantrų metų įvykusią šventę prisimena Jolita. – Numatėme grėsmę gauti begalę gėlių ir žinojome, kad negalėsime jomis deramai pasirūpinti.“ „Buvo aišku, kad grįžę namuose rasime daug nuvytusių puokščių, – pritaria Silvestras. –Nebūtume spėję net pasidžiaugti dovanota energija, o mums brangūs žmonės puokštėms būtų išleidę nemažai pinigų. Pagalvojome, kad būtų smagu gauti ką nors, kas liktų. Ir tada gimė idėja, jog tai galėtų būti knygos.“ „Juk puokštės kainuoja tiek pat, kiek knygos... –tęsia Jolita. – Dažniausiai eidami sveikinti jaunavedžių žmonės neša gėles, nes patys jaustųsi blogai, jei pasirodytų tuščiomis rankomis... Tad pasirūpinome, kad niekam

nereikėtų ilgai galvoti, kuo galėtų mus pradžiuginti.“

Minėtame feisbuko įraše Jolita ir Silvestras paminėjo, kad jei sveikintojai norės ką nors įteikti, tegu dovanoja knygą. Sąrašo nepateikė, tik apibrėžė interesų ratą: kultūra, menai, mokslas, filosofija, psichologija ir astronomija. „Jeigu esate kokią knygą parašęs, tai išvis wow!“ – pridūrė.

Gal prieš vestuves draugai pradėjo atakuoti žinutėmis klausdami, ar jaunieji dar nespėjo įsigyti vienos

ar kitos knygos? „Ne, – purto galvą Jolita, – visi rinko pagal save.“ Po vestuvių poros biblioteka pasipildė dar trisdešimčia leidinių. „Neatsimenu, ar skaičiavome, bet galiu pasakyti, kad gavome dvi lentynas knygų“, – juokiasi nuotaka. Ir džiaugiasi, kad nepasitaikė dviejų vienodų! Dovanos – labai įvairios: nuo socialiniuose tinkluose išgarsėjusios poezijos tomelio iki solidaus astronomijos veikalo. Vienas knygas įdomu skaityti, kitas smagu turėti ir kartais pavartyti. Kai kas pirko meno, fotografijų albumus, kiti dovanos ieškojo smagiai nusiteikę –taip lentynoje atsirado ir nemirtinga klasika tapęs Alano Alexanderio Milne’o „Mikė Pūkuotukas“, ir patarimus žarstantis Andrės Amiya Pabarčiūtės ir Rimvydo Židžiūno „Amžinas medaus mėnuo“. Jolita neabejoja, kad svečiai smagiai leido laiką prie knygyno lentynų, nes galėjo parodyti savo išmonę.

Ją ypač sužavėjo vieno bičiulio dovana – „Eurovizijos“ poezijos rinktinė, kurioje – nuolatinio šio populiaraus televizijos konkurso komentatoriaus Dariaus Užkuraičio

į lietuvių kalbą išversti dainų posmai: „Tėra šalies pavadinimas ir kelios eilutės. Kartais jos skamba absurdiškai, kartais juokingai.“

Menininkė prisipažįsta, kad tuo metu išgyveno neskaitymo laikotarpį, bet vienas iš dovanotų romanų –Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“ – taip įtraukė, kad paskui dar keletą mėnesių tiesiog negalėjo atsiplėšti nuo knygų.

Per vestuves gautos knygos kurį laiką buvo sudėtos atskirai, į svečius užsukę draugai ne kartą prašė jas parodyti, nes visiems buvo smalsu apžiūrinėti. Ilgainiui dovanotos įsimaišė tarp jau esamų, nes Jolitos ir Silvestro namuose – didžiulė biblioteka. „Neseniai prarinkome knygas, kai kurias jau padovanojome, kitoms dar ieškome šeimininkų, –užsimena Silvestras. – Knygos turi būti skaitomos. Reikia jas paleisti į gyvenimą, kad neužsigulėtų lentynose. Tiesa, gautos per vestuves turi visiškai kitokį krūvį – mes prie jų labai prisirišę. Tik gaila, kad daugelis neparašė dedikacijos ir išpakavus liko neaišku, kas mums ką įteikė...“

Marko Cechanovičiaus nuotraukos

Pauliaus Zaborskio nuotrauka

Jolitos ir Silvestro namuose lentynos – perkrautos, fotosesijos metu viena jų net neišlaikė svorio ir knygos pažiro ant grindų

Dovanų jaunavedžiai paprašė peno sielai

IR BASEINE!

Prieš panirdamas į baseiną verslininkas Ilja LAURSAS (42) užsideda ausines, spusteli grotuvo mygtuką ir šoka į vandenį – plaukdamas jis klausosi knygų įrašų! Juk knygos – nesenkantis žinių šaltinis, kur galima rasti atsakymus į įvairiausius klausimus.

Knyga, kuri grąžina į vaikystę? Ryškiausias vaikystės autorius –prancūzų rašytojas Jules’is Verne’as. Man atrodo, pirmas į rankas pateko jo „Penkiolikos metų kapitonas“. Patiko rašymo stilius, romanas su kaupu patenkino didžiulį nuotykių troškimą, kurį tokiame amžiuje visi jaučia. Ir galbūt pirmą sykį privertė susimąstyti, kad metai nėra taip svarbu, kai ateina laikas pasitikti išbandymus, svarbu, ar sugebi juos priimti. Paskui prarijau visus Jules’io Verne’o romanus – taip darau iki šiol: jei aptinku gerą knygą, jos autoriaus nebepaleidžiu.

Knyga, kuri primena jaunystę?

Gal tai buvo paskutiniai mokyklos metai, o gal jau studijų pradžia, kai atradau amerikiečių rašytoją Theodore’ą Dreiserį ir perskaičiau visą jo „Troškimų trilogiją“ – romanus „Finansininkas“, „Titanas“, „Stoikas“. Galėčiau juos pristatyti kaip teisinius-finansinius trilerius. Visuomenė kaip tik išgyveno susidomėjimą verslu, finansais, o šiuose romanuose ir pasakojama apie kapitalizmo mechanizmą. Man jie paliko labai didelį įspūdį. Turbūt nedaugelis tuo metu išvengė susidomėjimo Dale’u Carnegie‘iu – aš irgi perskaičiau ne tik garsiausią jo darbą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, bet ir kitus. Didžiulis atradimas buvo Allanas Pease’as ir jo knygos apie kūno kalbą, kuri pasako daugiau negu žodžiai.

Knyga, kuri įkvėpė nerti į verslą? Gal tada nebuvo, o gal aš praėjau pro šalį, nes neturėjau vadovėlio, kaip kurti verslą. Tačiau vieną galėčiau išskirti – tai „Chrysler“ vadovo Lee Iacoccos autobiografija („Iacocca: An Autobiography“), kurioje jis pasakoja, kaip pasiekė verslo aukštumų, pradėjęs dirbti automobilių prekybos agentu. Nors knyga – biografinė, tuo metu, kai skaičiau, dar daug kas atrodė kaip iš fantastikos srities. Joje aprašoma, kas vyksta galingose pasaulio korporacijose, o skaitai lyg fantastinį kūrinį apie ateivius iš kosmoso. Be abejo, įsidėmėjau keletą verslui svarbių dalykų: discipliną, vadovavimo būdus, gal kiek vėliau jie atsispindėjo ir mano darbe.

Romanas, pastaruoju metu palikęs didžiausią įspūdį?

Ilgainiui vis rečiau atsiverčiu romaną, dabar

grožinė literatūra sudaro tik penktadalį to, ką skaitau. Gal todėl, kad su amžiumi pasakojimuose pastebi vis daugiau neatitikimų ir patirtis sako, kad taip negali būti, o gal taip persisotini įvairiausių holivudinių istorijų žiūrėdamas filmus, kad nebegali į jas įsijausti romantiškai kaip jaunuolis... Neseniai baigiau Dano Browno romaną „Kilmė“. Žinau, kad yra daug kontroversiškų nuomonių apie jį, bet man patinka jo knygos, artima pasirodė ir paskutinio romano tema – dirbtinis intelektas. Taip pat labai patinka Johnas Grishamas ir jo teisiniai trileriai, visus esu prarijęs, paskutinį jau atsisiunčiau į skaityklę. Manau, tai bus grožinė knyga, kurią skaitysiu pirmą.

Vieta, kur geriausia skaityti?

Yra keletas, kur knygos labai gerai virškinamos. Dažną turiu dviem formatais – elektroniniu ir garsiniu. Atsiradus laiko išsitraukiu skaityklę, o sportuodamas – man labai tinka knygos ir sporto kombinacija –tęsiu klausydamasis įrašo. Ir baseine – labai mėgstu klausytis knygos plaukdamas.

O popierinės knygos?

Jų mano namuose neliko. Gal prieš trejus metus užverčiau paskutinį popierinės knygos puslapį. Per vieną kelionę oro uoste pasigriebiau tokią paskaityti paplūdimyje, kai norisi atsipalaiduoti, – tai buvo Johno Grishamo romanas. Atverčiau, įveikiau dešimt puslapių, supratau, kad nepatogu... Nusipirkau ją elektroniniu formatu ir perskaičiau skaityklėje.

Knygose galima rasti visus atsakymus?

Jei susidomiu kokiu specifiniu klausimu, man labai svarbu sužinoti kuo daugiau. Tarkim, mokantis plaukti labai svarbu treneris, bet noriu susipažinti ir su teorija. Geriausias koncentruotų žinių šaltinis yra knyga. Internete gali rasti daug informacijos, bet tai bus fragmentiški gabaliukai. Internete nėra sistemiškumo. Tad atsiverčiu „Amazon“ ir išsirenku knygų apie plaukimą – kaip rodo patirtis, reikia trijų–penkių nepriklausomų šaltinių, kad galėtum turėti nuomonę ir pasidaryti išvadas. Šiuo metu mane domina bitkoinai, skaitau įvairias knygas – nuo pinigų atsiradimo istorijos iki techninių dalykų.

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Kokia moteris gali įsimylėti už žmogžudystę nuteistą nepažįstamąjį?

Kai jau atrodo, kad pagalba čia pat, tenka atlaikyti dar sunkesnį išbandymą...

O jei didžiausią pavojų kelia tas, kuris myli labiausiai?

Dvigubas gyvenimas, vienas tikslas – kerštas

Jis turi surasti žiaurų žudiką. Ir padėti jam gali tik mokslas

Ar iš tiesų yra melas tai, ką nuoširdžiai laikai tiesa?

JIštirpti laike

Prie įėjimo į „Litexpo“ apsauga patikrino jūsų bilietą, o dabar pasitikrinkime atmintį: kelinti metai jūs lankotės knygų mugėje? Ar atsimenate savo pirmąjį kartą? Ką tada pirkote? Aš atsimenu, kad tuomet mano kuprinėje atsidūrė ir Julio

Cortázaro 2006 metais išleistas romanas „Žaidžiame klases“.

Marijus Gailius, knygų apžvalgininkas, rašytojas

eigu šį žurnalą atsivertėte jau po mugės, siūlomas atminties žaidimas vis tiek galioja: šioje esė pažaisime knygų „klases“, šokinėdami tarp įvairių žanrų ir reikšmingų praėjusių metų leidybos naujienų, kurios liks aktualios ir per Vilniaus knygų mugę 2020-aisiais. Gali būti, kad aptariamos knygos bus svarbios ir po dvidešimties, ir po šimto metų.

Mano pirmasis kartas mugėje turėjo būti vėliau negu 2006-aisiais, nes gerai atsimenu, kad įsigyta argentiniečių klasika jau buvo „nenauja“. Atsimenu, kaip atvykęs studentišku transportu kartu su kitais skaitytojais žlegsėjau per išmintą sniegą parodų rūmų tvoros link: tako vingiuotumas ir lydintis pušynas tuomet priminė tarytum pasivaikščiojimą Palangos parke žiemą (tik žmonių daugiau).

Vadinasi, dar neturėjau mašinos. Tuomet išeina, kad pirmą kartą mugę aplankiau prieš dešimt ar vienuolika metų. Laimingi tie, kurie užaugo Karoliniškėse ir traukė į ją, užuot ruošę namų darbus.

Vis dėlto ne apsilankymų dažnumu, ne įsigytų knygų gausumu ir aplankytų renginių įdomumu dalyvavimas knygų mugėje matuojamas, o pačiu apsilankymo faktu – atvykti į „Litexpo“ vasario pabaigoje yra tiesiog apsiskaičiusio individo kultūringas veiksmas. Net jei pirmasis impulsas tai padaryti kyla dėl mados arba dėl to, kad draugė paprašė. Net jei šiais metais – tik pirmas kartas. Vis tiek jūs – jau klubo nariai. Sveiki atvykę į klubą.

Tiesa, jei šiemet nebuvo galimybės ar noro dalyvauti, užtenka juk ir neakivaizdžios akistatos. Pats per dešimties metų viešėjimo „Litexpo“ praktiką susivokiau, kad atvykus į mugę galima apskritai nieko neveikti: nepirkti madingiausių knygų, specialiai praleisti tuos susitikimus su rašytojais, į kuriuos labiausiai norisi nueiti. Visa mugė veikia kaip rečiau matomų žmonių susitikimo erdvė, tad gali kiaurą dieną skirti pasilabinimams ir klausimams „Kaip sekasi?“, tikėdamasis išplėstinio atsakymo. Tiek gali užtekti, o gal tokia programa yra netgi geriausia, kas gali nutikti mugėje: atnaujinti pažintis šiapus feisbuko.

Pernai Rašytojų kampe netikėtai sutiktą savo lietuvių kalbos mokytoją įkalbėjau pasilikti ir Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ pristatyme – juk kylanti žvaigždė, jaunosios kartos balsas, mokinių dievaitis. Ir kokią gėdą patyriau, kai autorius savo argumentams sustiprinti išsitraukė žaislinį falą! Dabar jau ir neatsimenu, ar ištarė jaunasis literatūros avantiūristas ką nors protinga, bet tas tabaluojantis daiktas iki šiol akyse stovi. Ir ta supratinga, atlaidi autorių kalbinančio Mindaugo Nastaravičiaus išraiška... Įtariu, ir mokytojai iki šiol tebestovi...

Tiek to. Marius, nepaisant dirbtinio organo, yra žavus, ypač kai pats skaito savo žaidybinius tekstus, o ne tu juos skaitai. Susitikimas su rašytojais neretai gali nuvilti, o kartais kaip tik – nustebinti lyg intelektualios satyros šou (toks buvo Giedros Radvilavičiūtės pokalbis pernai su Gyčiu Norvilu). Jeigu autoriai ne visada padeda atsirinkti, ką skaityti, kad dar liktų pinigų susimokėti už šildymą kovo mėnesį, kas dar gali padėti: stendų puošnumas, atsitiktinumas, rekomendacijos? Nepriklausoma nuomonė man yra svarbus atrankos kriterijus, tad šįkart ir pats pasidalinsiu rekomendacijomis, kurias sudariau ne pagal pasidalinimų instagrame koeficientą ar rinkodaros dūmų uždangą, o autorinę išmonę, minties gylį, meninę vertę ir – ne mažiau svarbu – aktualumą informacijos pertekliaus sąlygomis, kai su skaitiniais nuolat konkuruoja netfliksas, feisbukas ir Tapinas. Netgi paploninę piniginę įsigydami šias knygas neišvengiamai praturtėsite, o skyrę laiko joms perskaityti, užuot užmiršę lentynoje (kaip dažnai nutinka daugeliui, man irgi nutinka), pasidžiaugsite apdairiai pavykusia investicija.

Nuotrauka

Witold Gombrowicz

Lenkiški prisiminimai

Odilė, 2017

Skaityti „Lenkiškus prisiminimus“ – belaikis reikalas. Nors išėjo užpernai, man ši knyga pribrendo tik šįmet, kai dėl jos, pasirodžiusios lietuviškai, nuslopo Vilniaus intelektualų entuziazmas. Tokios knygos nėra madingos – jos būtinos. Manau, jeigu bus perleista dar po šimto metų, garsiojo autoriaus eseistika taps tokiu pat aktualiu įvykiu kaip pernai.

Lenkų rašytojo atsiminimai apie intelektualinės brandos tapsmą užrašyti prieš beveik šimtą metų, bet aktualūs, lyg paimti iš naujausio žurnalo numerio. Maža to, knyga, pasakojanti apie praėjusį amžių, netiesiogiai liudija šiandienos aktualijas, sykiu byloja ne vien apie lenkus, bet ir mus, lietuvius. Kokios mūsų tautos vis dėlto panašios – ne veltui jos susipumpuravo iš vienos respublikos kamieno.

Be netikėtai atrastų sąsajų su dabartinėmis Lietuvos politinėmis, socialinėmis ir ypač švietimo realijomis, pats nustebau aptikęs, kad lenkų autorius dar tarpukariu išgyveno analogišką tapatybės dramą, kokią ir pats patyriau 2011 metais gyvendamas ir dirbdamas Paryžiuje, kai, be kita ko, praleidęs ir Vilniaus knygų mugę, pajutau netenkantis savo žemaitiškos savasties ir tampantis megapolio kultūriniu adeptu – tokiu pat „šaunuoliu“ kaip milijonai

kitų. Žemaitybė jokiu būdu nėra kokia nors išskirtinė savybė, vis dėlto – mano tapatybė, šaknis. Kažkokiu nesąmoningu būdu tuomet su būsima savo žmona (irgi žemaite, ne prancūze) apsisprendėme: grįžkime. Ir grįžome. Grįžo ir Witoldas Gombrowiczius, tik anksčiau, dar prieš šimtą metų, savo laikyseną didmiestyje aiškinęs lygiai tokia pačia nuostata: „Kaip silpnesnės kultūros atstovas turėjau ginti savo suverenumą – negalėjau leisti, kad Paryžius mane įveiktų!“

Sakydamas, kad biografinė Witoldo Gombrowicziaus knyga yra belaikė, sykiu apeliuoju į tokį dažną mūsų pasiteisinimą, jog knygoms atseit neturime laiko. Na, tarkim, neturime. Jeigu taip stokojame laiko skaityti, tuomet skaitykime tik tas naujienas, kurios yra paties laiko patikrintos: sąžiningas variantas, ar ne? Kartu su autoriumi prisiminkime, kaip dabar gyvename: juk prisilietę prie kultūrinės atminties skaidriau suvoksime dabartį – ne vien lenkiškąją, ir kaip nustebsime, kad nemažai kultūrinių stereotipų mūsų kraštuose beveik nepajudėjo per visą amžių.

Karl Ove Knausgård Mano kova

Baltos lankos, 2018

Kita knyga – irgi apie atmintį. Dar intymesnę nei Witoldo Gombrowicziaus. Galite ginčytis

savo: norvegų autoriaus romano pirmojo tomo iš šešių pasirodymas buvo didžiausias praėjusių metų leidybos įvykis šalyje.

Karlas Ove Knausgårdas – kaip skruzdė, iš sakinių renčianti milžinišką atminties skruzdėlyną. Todėl šiame pasakojime svarbus kiekvienas šapas, lapelis, spyglys – iki mažiausios smulkmenos ir detalės vaizduodamas įvykius tokius, kokius pats atsimena, kartais tampančius įkyriu savo paties biografijos mėsinėjimu, autorius sugeba sukurti neįtikėtiną efektą – savo paties gyvenimą, išverptą iš milžiniško rašymo uždavinio, paversti universaliu patirčių vardikliu. Todėl nors rašo Karlas Ove apie save, bet kartu – ir apie mane. Ir tave.

Skaitant tokią knygą prireikia pastangų įsivažiuoti, bet netrukus pasakotojo patirtys sužadina tavąsias ir jos nejučiom persidengia, susirezga į tankų žmogiškumo tinklą: staiga pats prisimenu, kaip su tėčiu žvejojome gyvais karosais kažkokiame kūdraprūdyje arba kaip vienu du likę su močiute padarėme po burnelę, kaip sutikome Naujuosius pas kažką Rėkyvoje, kur penktą ryto, atpylęs baltąją mišrainę su padauginta baltąja, skaičiau klasės draugui poeziją. Poeziją, mokinys – naujų metų rytą! Pirmoji šešiatomio dalis „Mirtis šeimoje“ atskleidžia tėvo figūros įtaką pasakotojui, prie šitos temos jis grįžta ir kitose knygose, kurios dar laukia savo valandos lietuvių kalba (ką tik pasirodė antroji dalis „Mano kova. Mylintis žmogus“). Autoriaus iš savo klaviatūros klavišų iškalena asmeniškų

iki paskutinio puslapio, bet liksiu prie

memuarų apie buvusią žmoną, vaikus. Ne visiems jo romano herojams patiko pamatyti save tokius, kokius meistriška prozininko ranka atkūrė, sukūrė, – visi juk atsimename kiek kitaip nei kitas, kartais net priešingai.

Įkvėptas šio monumentalaus romano, sugalvojau atminties žaidimą, jį esu sėkmingai išbandęs draugijoje – siūlau pabandyti ir jums (net jei „Mano kovos“ neskaitėte ir to daryti neketinate). Taisyklės: kiekvienas žaidėjas turi atsiminti vieną seniai nutikusį įvykį arba vieną savo gyvenimo dieną ir įvardinti kuo daugiau konkrečių faktų apie tą dieną / įvykį (ką valgei, ką sakei, ką veikei, kaip buvai apsirengęs, kt.). Laimi tas, kuris išvardija daugiausia detalių.

Mindaugas Nastaravičius

Bendratis

Tyto alba, 2018

Pernai gruodį vykusio „Paviljono“ knygų savaitgalio (mažojo knygų mugės broliuko) metu nustebau, kai kelis skaitytojus išgirdau šitaip įvertinant didelės apimties knygą: tai bent storumo! Nustebau, kad žmonės nustebo: kodėl tai atrodo neįprasta? Mes atpratome nuo stambių formatų. Skaitymui

smulkėjant iki antraščių ir grotažymių, rimta knyga ima gąsdinti. Kada mus ištiko šita apimčių atrofija? Matyt, neseniai, tik pokyčio, kaip ir kitų tinklinės amnezijos šalutinių reiškinių, tampančių šiuolaikinio „aš“ savastimi, taip ir nepastebime. Paskui sugalvojau apversti atskaitos tašką: kodėl mums tokio įspūdžio kaip storas romanas nedaro, pavyzdžiui, instagramo srautas? Jeigu seki kokį šimtą vartotojų, tai su tokia įrašų apimtimi gali susitvarkyti per kelias minutes. O jeigu – tūkstantį? Ar naršymas interneto veidrodžių karalystėje nepaspendžia tuomet suvokimo spąstų? Juk tinklinio turinio – nei aprėpt, nei įsisąmonint. Internetas veikia kaip vaikiškas kaleidoskopas, jį vis suki ratu, suki – vaizdas tarytum kinta, bet nieko iš tikro neįvyksta.

Tuomet dar labiau verta grįžti prie apribotų turinio mastelių. Būtent tokia yra trečioji jaunesniosios kartos poeto knyga „Bendratis“ – trisdešimties trapių ir grakščių dalių poema. (Įdomu, kad leidykla priskyrė autorių prie jaunesniųjų – lyg sporto varžybose. Jis iš tikro yra jaunas, tik nemažai literatūroje nuveikęs ir patyręs.)

Knyga, beje, irgi apie atmintį. Vėl –apie tėvo atminimą. Tėvo vaidmens „liekamuosius reiškinius“ jau suaugusio žmogaus gyvenime. Palyginkime: garsusis norvegas tėvo klausimui skyrė net šešis tomus, o Mindaugas Nastaravičius tilpo į pusšimtį puslapių. Tiesa, tėvo figūra buvo pagrindinė ir ankstesniuose autoriaus rinkiniuose, bet šitas tekstas išskirtinis savo struktūra, ramumu ir sakinio taupumu. Nors Agnės Krutulės apipavidalinta knygelė atrodo asketiška, joje užkoduota gausybė metaliteratūrinių, fiziškai tekstą papildančių kūrybinių sprendimų: pavadinimas spausdinamas paskutiniame viršelyje, o epigrafas – teksto pabaigoje, raudonu siūleliu įrištoje knygoje dar įklijuota permatomo raudono šilkpopierio juostelė. Tokia forma papildo ir eilėraščių pagrindinę mintį – grįžimo į atmintį per savo patirtį, šeiminio rato, būties bendraties motyvą. Ko gero, autorius siūlo knygą skaityti ir iš kito galo – šitaip žaidžia eilių „klases“. Reikės pabandyti.

Manau, su knygos lyriniu pasakotoju susitapatintų nemažai Lietuvos sūnų, kurie

jau patys yra vyrai, tėčiai. Sueiliuotas fragmentas apie krepšinio technikos sūnų mokantį tėvą, kuris įsibėgėjęs deda iš viršaus, tačiau tik pataiko galva į krepšio stulpą, sukelia emocinį smūgį – lyg pats būtum bubtelėjęs kakta į kietą daiktą. Mindaugo narstomas sūnaus ir tėvo santykio tipas skaitytoją palieka bežadį. Tiesa, Lietuvoje grožinės literatūros skaitytojai daugiausia yra moterys. Vyrija tuomet daug netenka – pirmiausia autorefleksijos galimybės nesustabdomai kintančių, iš sovietinės pažeminimo stigmos išsineriančio vyriškumo formų laikais. Galimas dalykas, šios knygos, kaip ir ankstesnio rinkinio „Mo“, tiražas turėtų būti išpirktas dar knygų mugėje. Bet gal dar liko egzempliorių interneto knygyne? Vertėtų nepraleisti progos. Ypač – vyrams.

Elizabeth Kolbert

Šeštasis išnykimas

Baltos lankos, 2018

Kaip „Mano kova“ buvo pagrindinis grožinės literatūros įvykis Lietuvoje, taip amerikiečių autorės reportažas –svarbiausia pernai išleista dokumentinė knyga. Jeigu kas nors suabejotų šiuo teiginiu, tegu tuomet užmeta akį į „The Guardian“ visų laikų geriausių dokumentinių knygų sąrašą – ir ką? „Šeštasis išnykimas“ – to sąrašo pirmoje vietoje.

Elizabeth Kolbert kruopščiai nagrinėja destruktyvią žmogaus įtaką kitoms rūšims – tai tokia tema, kuria kalba, kas tik nori. Tačiau jos tekstas ypatingos pakraipos –autorė gamtos pokyčių mokslinius tyrimus perleidžia per asmeninį filtrą, dar paramsto pastebėjimus gausia istorine medžiaga. Trejopas pasakojimo būdas sukuria labai plačią perspektyvą.

Leisdamasi į urvus, keliaudama į džiungles, nerdama po vandeniu autorė pati įsitikina, kokiu milžinišku mastu kinta rūšių sambūvis planetoje, ir savo pastebėjimus pateikia apibendrintai, paprastai. Todėl netgi suvartodamas milžinišką kiekį knygoje nurodomų faktų nesijauti apkvaitęs nuo jų svorio – svarbiausia lieka autorės stebėjimą sujungianti svarbi, bet ne peršama žinia. Žinia, kuri tikrai nėra pati maloniausia: žmogus, netgi nejusdamas savo poveikio, sunaikina daugybę gyvybės rūšių ir netyčia vieną dieną gali sunaikinti... patį save.

Globalios problemos įprastai yra tokios didelės ir sudėtingos, kad joms suvokti ir dar priimti kaip asmeninę, savo paties, problemą reikia per daug laiko ir jėgų. Elizabeth Kolbert tai padarė už mus –plačiu savo mostu sudėjo didžiulę stebėjimų ir tyrimų patirtį į vieną knygą. Viskas tuomet netikėtai priartėja – ir masiškai nykstantys šikšnosparniai, ir koralai.

Pats įkvėptas šios knygos pasirodymo originalo kalba dar 2014 metais, pasidomėjau lietuvių entomologų tyrimu šalia mūsų įprastų gyvenimų – kaime greta Vilniaus. Jie tyrė vieną nemalonų atvejį: kodėl staiga žmonių namus ėmė pulti šlykštūs šimtakojai. Tie padarai lindo ne tik į puodus, bet ir į plaukus. Staiga globalios gamtosaugos problemos tapo artimos: pasirodo, tų vabalų antplūdį lemia šiltėjantis klimatas. Nykstančias rūšis keičia tos, kurioms geriau sekasi prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Tuomet dramatiškai skurdinama gamtos įvairovė.

Stebėdamas baltą vienos senolės namo sieną aplipusius šimtakojus landūnus, pasiteiravau šeimininkės, ką mano apie šią masišką nekviestų svečių draugiją. „Matyt, lėktuvas juos nuleido. Anksčiau jų nebuvo“, – atsakė ponia Teresa.

Deja, ne lėktuvas. Tai mes. Tokios knygos kaip „Šeštasis išnykimas“, kaip anksčiau „Kitų knygų“ lietuviškai išleistas Naomi Klein dokumentinis reportažas „Tai viską keičia“ (2017), kaip ir Lietuvoje itin mėgstamo Yuvalio Noah Harari tekstai –pirmiausia „Sapiens“ (2016) – kiekvieną skaitytoją turėtų truputėlį nuleisti ant žemės. Vis dėlto net perskaičius visas šias galingas mokslo populiarinimo knygas lieka abejonė, ar tai ką nors keičia – ar žmogus pajėgus nugalėti pats save, kai kultūra nespėja koja kojon su prigimtimi.

Laura Sintija Černiauskaitė Kvėpavimas į marmurą

Alma littera, 2018

Kaip mums ne visiems (arba ne visada) pasiseka rasti laiko knygoms, taip ir knygos ne visos atlaiko laiko reikalavimus. Rinkos ekonomikoje skaitiniai paklūsta tiems patiems dėsniams kaip telefonai ar drabužiai – tampa madingi ir greitai praeina. Pastaraisiais metais Lietuvoje daug kas skaitė Roberto Seethalerio romanus „Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“ („Baltos lankos“) arba Roy Jacobseno romaną „Neregimieji“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir vertino juos penkiomis žvaigždutėmis platformoje „Goodreads“.

Manau, jas skaityti ir puikiai vertinti buvo grynai mados dalykas. Šių tekstų populiarumas yra instagraminis: tai yra vidutiniškos knygos, tarsi vidutiniškai gražios asmenukės, patobulintos vidutiniškai patrauklų vaizdą sugeneruojančiu filtru. Jos yra gerai parašytos, tokių ir anksčiau buvo parašyta šimtai, bet jos nepaliudija bemaž nieko apie šiuolaikinį žmogų. Norėčiau klysti, bet tokie romanai netaps laiko ženklais – tarytum instragraminė nuotrauka nukeliaus užmaršties srautu.

Tokiame madingų naujienų kontekste išsiskiria Lauros Sintijos Černiauskaitės prieš trylika metų pasirodęs ir pernai perleistas romanas „Kvėpavimas į marmurą“, jį Giedrė Beinoriūtė dar ir ekranizavo (pats niekaip „neradau“ laiko nueiti į kiną ir palyginti, kuo filmas atitinka knygą ir kuo skiriasi). Kai Lietuva dėl vaiko teisių staiga lyg radioaktyvus elementas skilo per pusę, lietuvių rašytojos pasakojimas pasirodo galbūt dar aktualesnis nei anuomet. Nedidelis, užtat tankus knygos pasaulis: sutuoktiniai ir du jų vaikai – biologinis ir priglobtas, tragedija šeimoje. Labai stambiu masteliu – pasakodama vienos šeimos istoriją, Laura Sintija Černiauskaitė iš principo perkanda lietuvių genties kodą: mes vis dar pažeidžiami, pakrikę, tebebręstantys – kaip tauta, kaip piliečiai, kaip tėvai ir motinos. Nors jos prozoje kiek per gausu filologinių triukų, literatūrinio manieringumo, vis dėlto dabar, dar ir pasirodžius naujausiam, vėlgi šeimos situaciją vaizduojančiam romanui „Šulinys“, priskirčiau ją prie įžvalgiausiai ir jautriausiai nacionalinę tapatybę nagrinėjančių autorių. Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos, manau, laiką atlaikys. Ir tik laiko klausimas, kada prozininkė bus įvertinta Nacionaline premija.

Siūlomos rekomendacijos – tik orientacinės gairės. Knygų mugė, tradicinis arba interneto knygynas geriausiai veikia, kai neri į naujienų srautą pats: paglostydamas viršelį, atsiversdamas atsitiktinį puslapį ar įsigilindamas į anotaciją. Kad ištirptum rašytojo sukurto pasakojimo laike. Iki kito pirkinio, iki kitų metų.

Ką labiausiai mėgsta lietuviai?

Gyvenimiškas dramas ir istorinėmis detalėmis pagardintus pasakojimus apie meilę. Geidžiamiausi Lietuvos bibliotekose – Irenos BUIVYDAITĖSKUPČINSKIENĖS, Ginos VILIŪNĖS ir Jolitos HERLYN romanai.

Populiariausių Lietuvos bibliotekose autorių ir knygų dešimtukai sudaromi pagal duomenis, kurie iš visų šalies bibliotekų pasiekia autorių teisėms atstovaujančią asociaciją LATGA ir skelbiami įpusėjus vasarai. Praėjusiais metais paskelbtų 2017-ųjų populiariausių autorių viršūnėje tarp šių trijų lietuvių grožinės literatūros atstovių, rašančių suaugusiesiems, įsiterpė tik du literatūros klasikai – Romualdas Granauskas ir Jurgis Kunčinas. Kadangi šių rašytojų kūriniai įtraukti į mokyklines programas, galima spėti, jog dažniausiai jų knygų bibliotekose ieškojo moksleiviai. Tačiau tie, kurie renkasi neatsižvelgdami į privalomos literatūros sąrašą, savo meilę išpažįsta knygoms, paprastai nepatenkančioms tarp apžvalgininkų rekomenduojamų skaitinių ir nepelnančioms literatūrinių apdovanojimų.

„Populiarioji literatūra dažnam dar yra lyg keiksmažodis: viešai kritikuojama, bet tam tikrose situacijose mielai vartojama“, – šypteli Hamburge gyvenanti Jolita Herlyn (52). Filosofo diplomą turinti klaipėdietė rašyti pradėjo, kai tapusi meilės emigrante nenorėjo užsidaryti namuose ir ėmė ieškoti širdžiai mielos veiklos. Pirmoji Jolitos knyga „Trys mano vieninteliai“ pasirodė prieš penkerius metus, paskui

Irena BuivydaitėKupčinskienė

2017 metais bibliotekose populiariausi lietuvių grožinės literatūros autoriai, rašantys suaugusiesiems

Rašytojos ir vertėjos Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės knygos paimtos daugiau kaip 16 000 kartų.

Lietuvių literatūros klasiko Romualdo Granausko ir meilės romanų autorės Jolitos Herlyn knygos buvo išduotos skaitytojams po lygiai –11 182 kartus.

Vilnietės istorinių romanų autorės Ginos Viliūnės knygos paimtos daugiau nei 10 000 kartų.

Gina Viliūnė

Algio Kubaičio ir asmeninio albumo nuotraukos

išleisti dar šeši jausmų romanai. Iš buvusių kolegų ji sulaukia pašaipių šypsenėlių, kad rašanti ne filosofines esė, o populiarius romanus: „Manau, tai – iš sovietmečio atkeliavęs stereotipas, kad tikras intelektualas skaito tik aukštąją literatūrą, o „nusileisti“ iki populiarių romanų yra tas pats, kas raugėti prie stalo.“

„Visada rašau apie tai, kas mane jaudina, kas nutinka kasdien ir paliečia kiekvieną: meilė ir neištikimybė, vaikų ir tėvų santykiai. Su amžiumi tarp mano herojų atsirado ir senelių. Savo knygas vadinu ne meilės, o gyvenimiškais romanais, – sako alytiškė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė (64), ką tik į rankas paėmusi jau tryliktą savo romaną „Rožių dvaras“. – Mano knygose bet kokios negandos kažkaip išsisklaido ir pabaigoje herojai gali pasidžiaugti laime. Manau, kiekvienam reikia tos vilties, mūsų gyvenime juk bėdų netrūksta.“

Irena rašyti pradėjo norėdama praskaidrinti savo, tuomet į nepažįstamą miestą persikėlusios jaunos mamos, kasdienybę. „Kai dukra miegodavo, pabėgdavau nuo rutinos į kur kas įdomesnę realybę“, – smagu prisiminti pradžią. Sąsiuvinius su šiomis istorijomis ji dėjo į stalčių, sovietmečiu net nebuvo minties, kad tokie gyvenimiški pasakojimai galėtų sudominti kokią nors leidyklą. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę knygynus užtvindė verstiniai meilės romanai, jie buvo tiesiog graibstomi. Vienas pirmųjų išleistas ir lietuvės autorės, pasirašiusios Elenos de Strozzi pavarde, meilės romanas. Elena – Irenos šviesaus atminimo tėčio sesuo. „Kai pamačiau tetos romaną, pagalvojau: o gal ir mano sąsiuviniai ką nors sudomintų?“ – prisimena Irena. Išsitraukusi keliolikos metų senumo užrašus, vieną istoriją papildė, išspausdino mašinėle ir nuvežė į leidyklą „Alma littera“. Taip pasaulį išvydo pirmasis jos romanas „Šimtas baltų „Mersedesų“. Su šia leidykla Irena bendradarbiauja jau dvidešimt ketverius metus ir ne tik rašo romanus: anglų kalbos mokytoja yra išvertusi 45 knygas, pradedant mafijos kronikų autoriaus Mario Puzo ir baigiant istorijų

pasakotojos Jodi Picoult kūriniais. Ne vienus metus skaitomiausių bibliotekų autorių sąrašuose Eleną pralenkdavo jos teta Elena de Strozzi. 2017-ųjų sąraše garbaus amžiaus vilnietė inžinierė liko ketvirta, skaitytojai jos dar nepamiršo, nors naujausia knyga pasirodė prieš šešerius metus.

„Labai apsidžiaugiau išvydusi savo knygas „Imperatoriaus meilužė“ ir „Magdalė, smuklės merga“ bibliotekų dešimtukuose. Manau, jie yra nuoširdesni, juos mažiau veikia mados ar knygų kaina, todėl pasijutau labai pagerbta“, – prisipažįsta vilnietė Gina Viliūnė (45), kurios kraitėje – penki istoriniai romanai. Viskas prasidėjo nuo sutapimo: profesionali gidė, kurdama sostinės bažnyčių aprašymus fotografijų albumui „Vilniaus šventovės“, atokvėpio minutę į rankas paėmė tuo metu visų skaitomą Dano Browno „Da Vinčio kodą“. Užvertusi romaną pagalvojo, kad būtų smagu paskaityti panašią paslaptingą istoriją apie Vilnių... Kadangi tokios nerado, teko rašyti pačiai – taip atsirado jos istorinis trileris „Karūna be karaliaus“. „Bibliotekose mėgstamiausias mano romanas – „Imperatoriaus meilužė“. Manau, skaitytojams patinka vienoje knygoje rasti ir istorinių detalių, ir meilės istoriją“, – įsitikinusi autorė. Tarp jos kūrybos gerbėjų – ir premjeras Saulius Skvernelis. Interviu jis yra minėjęs, kad iš dviejų vasarą perskaitytų knygų viena buvusi „Magdalė, smuklės merga“.

Šių autorių romanai neužsiguli bibliotekų lentynose, tačiau joms rašymas – tik prasminga laisvalaikio veikla, nes vien iš to pragyventi nė viena negalėtų. Irenos pragyvenimo šaltinis – anglų kalbos pamokos ir vertimai, Ginos – grafinis dizainas. „Knygų rašymas teikia ne tik finansinę naudą, – pabrėžia Jolita, mėgstamai veiklai galinti skirti laiką, kurio lieka nuo rūpinimosi namais ir dar mokyklinuku sūnumi. – Knygos man nutiesė tvirtus kelius į Lietuvą ir padovanojo daug draugų. Iš pradžių vyras skatino neužsidaryti namie, bei kai rimtai „įkritau“ į rašymą, burbėjo, kad grįžčiau į šeimą, o dabar didžiuojasi ir tik šypteli, kai aš užsimenu, kad gal jau gana.“

POPULIARIAUSIŲ KNYGŲ BIBLIOTEKOSE TREJETUKAS

Jurgis Kunčinas „Tūla“

Gina Viliūnė „Imperatoriaus meilužė“

Irena Buivydaitė-Kupčinskienė „Kitapus veidrodžio“

„Ritutė turėtų skaityti tinkamu laiku...“

Pažymių knygelę su tokia pirmosios mokytojos pastaba Rita MILIŪTĖ (50) tebeturi iki šiol. „Stengdavausi per pamokas kuo greičiau atlikti užduotis, kad galėčiau skaityti ant kelių pasidėtą knygą“, – šypteli televizijos žurnalistė.

Kuri vaikystės knyga iš atminties išnyra pirmoji?

Astridos Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Skaitėm ją kartu su vyresniu broliu, jam reikėdavo pakentėti, kol baigsiu puslapį ir versim naują. Ši

knyga išmokė, kad vis tiek kada nors gausi šuniuką, jeigu labai labai jo norėsi, kaip Mažylis norėjo. Daugiau pamokų vaikystėje gavau iš Aleksandro Volkovo „Smaragdo miesto burtininko“ ir šios knygos tęsinių. Nei tada žinojau, kad tai yra plagiatas (perpasakotas Lymano Franko Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ – red. past.), nei man rūpėjo –svarbiau buvo, kad draugai padeda Elei, kartu išsipildo ir jų pačių norai.

O paauglystėje?

Karlo May romanus apie indėnus ir Walterio Scotto „Aivenhą“ perskaičiau iki paauglystės, nes skaityti pradėjau dar neidama į mokyklą. Paauglystėje jau rijau visokius muškietininkų nuotykius ir Ericho Marios Remarque’o kūrinius.

Ne kartą viešai esate pripažinusi meilę Joanne K. Rowling knygoms apie Harį Poterį, nors jas skaitėte toli gražu ne paauglystėje. Kodėl jus taip įtraukė jaunojo burtininko nuotykiai?

Pasiėmiau pirmąją poteriados knygą, kad pasižiūrėčiau, ką čia kiaurą naktį nepadėdamas skaito sūnus. O tada jau ir pati visas likusias skaičiau per naktis... Haris Poteris mano vaikui, matyt, buvo maždaug tai, kas man vaikystėje Kaliausės, Geležinio Medkirčio ar Bailiojo Liūto nuotykiai, – viskas, kas turi būti pasakyta apie draugystę, žodžio laikymąsi. Kitaip tariant, poteriados knygos – apie tai, kas yra gerai, o kas ne.

Kokia knyga tapo svarbi, kai atėjo laikas kelti sparnus iš tėvų namų?

Neturiu tokios, kuri tiesiogine ar perkeltine prasme būtų ginusi iš namų. Visada norėjau būti savarankiška, išvažiuoti į kitą miestą, palankiai susiklosčius aplinkybėms tą ir padariau. Turbūt tam turėjo įtakos visos mano skaitytos knygos,

ne tik tokiame amžiuje daug kam svarbios

Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ar Jacko Kerouaco „Kelyje“. Salomėjos Nėries dienoraščiai mokykliniame amžiuje irgi buvo svarbūs, nes kalbėjo apie dalykus, kurie nebūtinai atitinka visuotinai diktuojamus, tuos, kurie tave pastato ant kokių nors konkrečių bėgių ir stumia tik ta kryptimi, o ne ten, kur pats norėtum eiti. Jie padėjo man būti maištininkei.

Trys didžiausią įspūdį palikę grožinės literatūros kūriniai? Marko Twaino „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“, Axelio Munthe „Knyga apie San Mikelę“ ir Romaino Gary „Aušros pažadas“.

Šiuo metu ant spintelės prie jūsų lovos guli...

...Mary Ann Shaffer romanas „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“. Jį, kaip ir „Knygą apie San Mikelę“, galiu skaityti nuo bet kurio puslapio ir beveik iškart randu tą vietą, kurios ieškau. Taip pat guli meno istorikės Irenos Vaišvilaitės knyga „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – vis dar ketinu su ja apeiti bažnyčias. Su Jūratės Terleckienės „Į Romą Berninio pėdsakais“ jau esu pasivaikščiojusi po Italijos sostinės bažnyčias ir aplinkui jas.

Kur įprastai įsitaisote skaityti? Galiu skaityti bet kur ir bet kada, kai tik atsiranda laiko. Dažnai knygą turiu rankinėje ar automobilyje ir, jei reikia ko nors laukti, mielai pasiimu. Jei skaitau namie, lovoje, būtinai kartu skaito ir šunytis – susirango ant kairės rankos (niekada netinka dešinė) ir snaudžia. Anksčiau turėjau labradorą. Kol buvo mažas, jis mėgdavo įsitaisyti man ant kelių, kai skaitydavau, ir nelabai suprato, kodėl ant tų pačių kelių po knyga nebetelpa užaugęs.

LRT nuotrauka

Elenos Ferrante pasl

Neapolietiška saga perkelta į ekraną –aštuoniose serijose atgijo pirmoji knyga „Nuostabioji draugė“. Filmo kūrėjai kiekvieną smulkmeną derino su romanų autore Elena Ferrante. Tiesa, ji savo nuostatos dėl anonimiškumo nepažeidė ir bendravo tik elektroniniais laiškais

aptis

Elenos FERRANTE sukurtoje Neapolietiškoje sagoje kunkuliuojančios itališkos aistros įtraukė visą pasaulį, neaplenkė ir Lietuvos. Spėliojama, ar prie milžiniško keturių romanų populiarumo prisidėjo ir autorės paslaptis. Juk niekam dar nepavyko išsiaiškinti, kas slepiasi po šiuo literatūriniu slapyvardžiu.

Irma LAUŽIKAITĖ

Keturi Neapolietiškos sagos romanai – „Nuostabioji draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka“, „Istorija apie prarastą mergaitę“ – pasakoja Elenos ir Lilos, kurios užaugo skurdžiame Neapolio kvartale, gyvenimo istoriją. Kai vieną dieną šešiasdešimt šešerių Lila dingsta, nepalikusi namuose jokio pėdsako – drabužių, batų, laiškų ir nuotraukų, – rašytoja Elena nutaria atgaivinti draugę papasakodama apie ilgametį ir permainingą jų ryšį: vaikystę, paauglystę, vyrą, kurį abi pamilo, ir vaikus, kuriuos kartu augino. Romanuose taip pat atsiskleidžia kelių dešimtmečių politinė, ekonominė ir kultūrinė Italijos panorama.

Kas yra Elena Ferrante, žino tik leidykla, bet akylai saugo savo autorės (o gal – autoriaus?) anonimiškumą. Šiuos romanus versdama į lietuvių kalbą, Ieva MažeikaitėFrigerio turėjo galimybę, jei kildavo koks nors klausimas, susisiekti su rašytoja, bet per ilgą grandinę: Lietuvoje esanti leidykla persiųsdavo laišką agentei Italijoje, o ši – autorei. „Yra rašytojų, kurie neslepia džiaugsmo dėl verčiamų jų knygų ir atsako labai išsamiai, – pažymi vertėja. – Elenos Ferrante atsakymai buvo glausti.“

Gaivališkasis Neapolis

„Buvau girdėjusi apie Eleną Ferrante, ji Italijoje buvo gana populiari, tačiau romanų nebuvau skaičiusi. Kai prieš kelerius metus leidykla „Alma littera“ man pasiūlė įvertinti „Nuostabiąją draugę“, atsiverčiau ir knyga mane tiesiog užbūrė, negalėjau atsitraukti ir supratau, kad neišversti jos į lietuvių kalbą būtų tiesiog nuodėmė“, –pripažįsta Ieva Mažeikaitė-Frigerio.

Pirmoji sagos knyga „Nuostabioji draugė“ Italijoje pasirodė 2011-aisiais, paskui kasmet išeidavo po naują dalį. Romanai neliko nepastebėti, bet šiuo atveju derėtų prisiminti patarlę, kad savame krašte pranašu nebūsi: dauguma italų rašytoją atrado tik tada, kai knyga buvo išversta į anglų kalbą ir amerikiečiai dėl jos tiesiog pakvaišo. Tai įrodo ir faktas: 2016 metais žurnalas „Time“ Eleną Ferrante įtraukė į šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.

„Amerikiečius, kaip ir visą pasaulį, sužavėjo spalvingas pasakojimas apie gaivališką itališką kasdienybę, kur

verda karštos aistros ir laisvai liejasi kraujas... – mano vertėja. – Jei kam atrodo, kad spalvos romane sutirštintos, noriu paprieštarauti: Neapolyje tokios aistros ir verda.

Elena Ferrante nupiešė tikrą vaizdą. Net daugeliui italų Neapolis yra pernelyg ekstremalus. Be to, romanuose paliečiamos temos, aktualios bet kuriame pasaulio kampelyje: draugystė, meilė, šeima.“

Dar studijų metais Ievai teko mėnesį praleisti Neapolyje, vėliau ne sykį

čia lankėsi, gilinosi į jo kultūrinę įvairovę, istoriją ir šį miestą pamilo: „Nepaprastai džiaugiuosi, kai pasiūlo versti romaną, kuriame pasakojama apie šį miestą; man labai patiko

Antonellos Cilento „Lizarija, arba Moteriško malonumo paslaptys“, čia veiksmas vyksta XVII amžiuje. Neapolis – tikras muziejus po atviru dangumi, bet šiame mieste be galo daug problemų – mafija yra ne tik pasakojimuose ir čia gyventi tikrai nėra paprasta.“

Kas slepiasi po slapyvardžiu?

Elenos Ferrante knygas į lietuvių kalbą išvertusi Ieva MažeikaitėFrigerio žavisi Neapoliu ir net neabejoja, kad vėl lankydamasi šiame triukšmingame mieste užsuks į kvartalą, kuriame ir rutuliojasi romanų veiksmas

Pirmoji Elenos Ferrante knyga pasirodė 1992 metais, vėliau ji išleido dar keletą romanų. „Jie neprimena Neapolietiškos sagos, palieka kitokį įspūdį, skiriasi istorijos konstravimo būdas, bet puikiai atpažįstamas rašymo stilius“, –sako Ieva Mažeikaitė-Frigerio. Ji ką tik baigė versti dar vieną Elenos Ferrante romaną „Apleisties dienos“ (tai moters drama), šlifuoja ir kitą, kuriame po motinos mirties suaugusi dukra analizuoja jų santykius įvairiais gyvenimo periodais, jį galima pavadinti psichologiniu trileriu. Elenai Ferrante užkariavus Ameriką, Italijoje pasipylė spėjimų lavina, kas gi slepiasi po literatūriniu pseudonimu. Nepritariantys tokiam paslaptingam elgesiui kaip pavyzdį pateikia rašytoją Roberto Saviano, kuris priverstas gyventi apsuptas apsaugininkų. Mafiją demaskuojančios knygos „Gomora“ autorius nė neketino rinktis slapyvardžio, nes yra tikras, kad turi atstovauti tam, ką parašė, nors tai ir kelia pavojų jo gyvybei. Populiarių romanų autorė Sveva Casati Modignani (pasirašanti slapyvardžiu, bet neslepianti nei tikrojo vardo, nei veido) išdidžiai pareiškė, jog toks Elenos Ferrante elgesys – tik rinkodara.

„Jei knygos būtų prastos, tokio šurmulio ir nebūtų kilę, – įsitikinusi vertėja. – Elena Ferrante ne viename interviu komentavo savo sprendimą. Ji klausė, kodėl turėtų parodyti savo veidą, – kad būtų atpažinta, kai eina nusipirkti duonos? Ar iš tiesų skaitytojams rūpi, šviesiaplaukė ji ar tamsiaplaukė? Taip pat teigė, kad išsaugant anonimiškumą paprasčiau rašyti: niekas nepradeda svarstyti, kurį savo šeimos narį ar pažįstamą aprašė. Kai vertinamos knygos, o ne asmenybė, rašytojas kurdamas gali būti visiškai atviras.“

Retuose interviu Elena Ferrante yra atskleidusi labai mažai detalių,

VIDA PRESS ir asmeninių albumų nuotraukos

kurios galėtų padėti identifikuoti jos asmenybę: tėra pasakiusi, jog 1943 metais gimė Neapolyje ir skurdaus kvartalo kasdienybę pažįsta ne iš pasakojimų.

Rašytojas, Pizos universiteto profesorius Marco Santagata, atlikęs Elenos Ferrante kūrinių analizę, pareiškė, kad po pseudonimu slepiasi neapolietis profesorius Marcella Marmo, studijavęs Pizoje (ten studijuoja ir Neapolietiškos sagos herojė Elena). Tačiau profesorius paneigė bet kokią sąsają su romanais.

Prieš porą metų žurnalistas Claudio Gatti nutarė pasekti Elenai Ferrante atstovaujančios leidyklos pinigų srautus. Ir pastebėjo, kad kaip tik tais

„The New York Times Magazine“ straipsnis apie paslaptingą rašytoją Eleną Ferrante iliustruotas ispanų tapytojo Lino Lago darbu. Jis modelio toli neieškojo – nutapė savo žmoną, lietuvę juvelyrę Jurgą Lago

metais, kai pasirodė pirmoji sagos knyga, ėmė sparčiai augti sumos, pervedamos Romoje gyvenančiai vertėjai iš vokiečių kalbos Anitai Rajai. Už vertimus tokio atlygio būtų sunku tikėtis. Leidyklos atstovė Sandra Ozzola Ferri atsisakė komentuoti žurnalisto spėjimus ir pareiškė: „Jeigu kas nori būti paliktas ramybėje, jį ir reikia palikti. Ji nėra nei mafijos atstovė, nei Silvio Berlusconi. Ji yra rašytoja ir niekam nepadarė nieko blogo.“

„Pastaroji versija priimtiniausia, –pritaria ir vertėja, – tačiau galima rasti ir neatitikimų: Elena Ferrante yra sakiusi, jog turi tris seseris ir užaugo Neapolyje. Anita Raja –neapoliečio ir Lenkijos žydės dukra

Pagrindiniai „įtariamieji“ – sutuoktiniai Anita Raja, kuri dirba vertėja, ir rašytojas Domenico Starnone. Tiesa, juodu ne kartą tai paneigė, o plačiai nuskambėjęs Anitos prisipažinimas tviteryje, kad ji yra Elena Ferrante, buvo padirbtas. Mįslių mėgėjai gali perskaityti neseniai lietuviškai pasirodžiusį Domenico Starnone romaną „Raišteliai“ ir paspėlioti, ar jo stilius neprimena Neapolietiškos sagos pasakojimo manieros

– Neapolyje gyveno tik iki ketverių, tad abejojama, ar būtų galėjusi taip autentiškai perteikti kvartalo atmosferą. Juolab ji daug metų gyveno ne Italijoje.“

2017-ųjų rugsėjį paskelbta Padujos universiteto darbuotojų –kompiuterių specialistų, literatūros žinovų ir lingvistų – ataskaita. Jų taikiklyje atsidūrė 150 kūrinių, kuriuos parašė 40 skirtingų autorių, ir septynios Elenos Ferrante knygos. Analizė atlikta įvairiausiais pjūviais – skaičiuoti vartojami žodžiai, lyginta sakinių struktūra – ir prieita prie išvados: po Ferrante pavarde slepiasi Romoje gyvenantis rašytojas Domenico Starnone, jau minėtos vertėjos Anitos Rajos sutuoktinis.

Tikrasis romanuose aprašyto Neapolio kvartalo –Rione Luzzatti – vaizdas nenuteikia romantiškai

VIDA PRESS (3) nuotraukos

Atrodo, italams buvo garbės reikalas, kad su amerikiečiais kuriamas serialas kuo tiksliau perteiktų romano „Nuostabioji draugė“ atmosferą. Buvo suburta pavydėtina komanda. Elenos Ferrante balsas nulėmė, kad režisieriaus kėdė būtų patikėta Saverio Costanzo. Operatorius –Fabio Cianchetti, filmavęs paskutines Bernardo Bertolucci juostas, o vienas iš prodiuserių – režisierius Paolo Sorrentino, užkariavęs pasaulį filmais „Didis grožis“, „Jaunystė“, serialu „Jaunasis popiežius“. Rašytoja pageidavo, kad herojes įkūnytų niekada prieš kino kameras nestovėjusios mergaitės, nes reikėjo kuo daugiau natūralumo. Atranka truko metus, iš aštuonių tūkstančių pretendenčių vaidmenys patikėti keturioms neapolietėms: herojes vaikystėje vaidina Ludovica Nasti ir Elisa del Genio, paauglystėje – Margherita Mazzucco ir Gaia Girace. Filmavimo aikštelėje buvo pastatyta keliolika daugiabučių fasadų, cerkvė ir tunelis. Preciziškai atkurta kiekviena to laikmečio detalė, vien kostiumų – pusantro tūkstančio. Nors serialas kurtas ir Amerikos rinkai, herojai kalba itališkai, tiksliau – neapolietiškai. JAV jis nebuvo dubliuotas, o rodomi titrai – kad itališka dvasia tiesiog pulsuotų iš ekrano.

„Labai nustebčiau, jei paaiškėtų, kad autorius yra vyras, manau, knygos per daug moteriškos, – sako Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Nors skaitydama Domenico Starnone romaną „Raišteliai“ (neseniai išleistas ir lietuviškai) ne kartą susimąsčiau, kad labai primena Elenos Ferrante stilių. Bet gal tai toks atvejis, kai kartu gyvendami žmonės supanašėja, jei iš tiesų šias knygas rašo jo žmona?“

Tarytum su vaiduokliu

Būtų keista, jei milžiniškos sėkmės sulaukusi knyga nebūtų patraukusi kino kūrėjų dėmesio. Praėjusį rudenį Venecijos kino festivalyje pristatytos dvi pirmojo sezono serijos –„Nuostabioji draugė“ perpasakota aštuoniose dalyse, tai bendras JAV kabelinės televizijos HBO ir italų RAI bei „TIMvision“ darbas.

Neapolietiškas aistras atgaivinti ekrane patikėta italų režisieriui Saverio Costanzo – toks buvo pačios Elenos Ferrante pageidavimas. Prieš keliolika metų dar tik pradedantis kino kūrėjas buvo sumanęs į ekraną perkelti vieną iš pirmųjų rašytojos romanų, po ilgų dvejonių ši sutiko. Su rašytoja jam nepavyko pasimatyti ir tada, jiedu bendravo tik elektroniniais laiškais. Galiausiai Elena Ferrante nusprendė nebenorinti, kad filmas būtų kuriamas. Tad, po daugelio metų gavęs pasiūlymą ekranizuoti milijonus širdžių užkariavusią sagą, jau pripažintas režisierius Saverio Costanzo ne juokais apstulbo. Ir šįkart rašytoja su juo bendravo tik elektroniniais laiškais. Iš pradžių ketinusi nesikišti į scenarijaus rašymą, ilgainiui ėmė vis aktyviau dalyvauti kūrybiniame procese. „Šie dialogai juokingi, taip ji negali kalbėti“, – griežtai pareikšdavo Elena Ferrante. O kai dėl pernelyg išsipūtusio biudžeto buvo nutarta neatkurti finalinės „Nuostabiosios draugės“ scenos – triukšmingų

vestuvių, rašytoja tokį sprendimą užprotestavo pareikšdama, jog vulgari neapolietiška puota būtina, nes tai pirmas jai iškylantis vaizdas, vos tik pagalvoja apie knygą. „Kartais ji būdavo labai griežta, – interviu „The New York Times Magazine“ sakė Saverio Costanzo. – Stengiausi, kad viską nutartume drauge. Tai buvo labai sunku. Tarytum dirbtum su vaiduokliu.“

Specialiai filmavimams buvo pastatytas visas kvartalas – keliolika daugiaaukščių plynėje, kaip ir aprašoma romane. Atkurtas keleto patalpų vidaus interjeras, jose įkurdintos herojų šeimos. Be abejo, daug filmuota ir Neapolio gatvėse. „Italų spaudoje rašyta, kad filmuoti tame pačiame rajone nebuvo įmanoma, – jis dar labiau apšnerkštas ir apgriuvęs nei prieš šešiasdešimtmetį, kai prasideda pasakojimas. Be to, ten nėra saugu, – pažymi Ieva MažeikaitėFrigerio. – Nesu po jį vaikščiojusi, nors labai norėčiau, o ir visi kartoja, kad nėra ten ką žiūrėti. Jei Neapolis būtų Amerikoje, kvartalas būtų pakilęs iš pelenų ir ėmęs gyventi iš turistų, ne viena kavinė būtų pavadinta herojų vardais.“ Panaršius internete galima rasti gidų, kurie jau siūlo keturių valandų ekskursiją „Nuostabiosios draugės“ pėdsakais: iš pradžių apžiūrimas kvartalas, paskui – romanuose minimos vietos senamiestyje. Kaina – 25 eurai.

Pirmasis serialo sezonas italus sužavėjo. „Kai Italijoje buvo transliuojama pirmoji serija, prie televizorių sėdo daugiau kaip septyni milijonai žiūrovų, – pasakoja vertėja. – Absoliutus rekordas, tiek daug žmonių nežiūri net San Remo muzikos festivalio. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu.“

Filme pagrindinės herojės –mergaitės, vėliau paauglės – kalba su neapolietišku akcentu, tad Italijoje filmas buvo transliuojamas su... titrais. „Iš tiesų sunku suprasti, ypač kai kalbama greitai. Net mano vyras italas sekė titrus, – juokiasi. –Romanai parašyti italų literatūrine kalba, tik kartais autorė pažymi, kad herojė prabilo tarmiškai. Net nežinau, kaip būtų reikėję suktis, jei į herojų lūpas būtų įdėta neapolietiška tarmė...“

Faktas, kad moteriška draugystė yra tokia pat reta, kaip ir tikra meilė.

Elena Ferrante

Šiam filmui Jungtinėse Amerikos Valstijose pristatyti buvo skirtas didžiulis straipsnis „The New York Times Magazine“, sekmadieniniame „The New York Times“ priede. Sukurti paslaptingosios rašytojos atvaizdą patikėta ispanų tapytojui Lino Lago. „Jis turėjo nutapyti moterį, kurios niekas nėra matęs... Žinojo tik tiek, kad tai šešiasdešimtmetė šviesiomis akimis ir oda“, – pasakoja jo žmona juvelyrė Jurga Lago. Kai net keletą eskizų amerikiečiai atmetė, tapytojas nusprendė Elenos Ferrante portretą kurti žvelgdamas į sutuoktinę. Ir „The New York Times Magazine“ pasakė „taip“. Bet įdomiausia nuotykio dalis laukė, kai Lino Lago tapytu portretu iliustruotas straipsnis buvo išspausdintas. Netrukus prie Lago šeimos namų pasirodė žurnalistai, norintys patikrinti – o gal dailininko žmona ir yra ta paslaptingoji Elena Ferrante! Sensacija neįvyko: Lino pristatė modeliu tapusią žmoną ir paneigė bet kokį sutapimą. Nebent juo laikysime faktą, kad Jurga Lago Lietuvoje jau yra išleidusi dvi knygas...

Kunigas, juvelyrė, reperis, aktoriai, komikas... Vieni sėdo rašyti, nes taip norėjo išlieti jausmus ar atsisveikinti su praeities demonais. Kiti tiesiog leidosi į nuotykį, nes mintyse sukosi siužetas. Turbūt jų niekada nepriims į Rašytojų sąjungą, jų pavardžių nebus mokykliniuose vadovėliuose, bet faktas akivaizdus – jų knygos tampa bestseleriais. Ar šiame neribotų galimybių amžiuje tai gali padaryti bet kas? Greičiausiai – ne. Nes už kiekvienos parašytos istorijos slepiasi kita.

Ar tikrai knyga gali parašyti bet kas ˛

Fotografas –TOMAS KAUNECKAS

Julijos Estko ir Rimutės Večeraitės makiažas

Atvira

širdimi Beata TIŠKEVIČ

Aktorės, televizijos ir radijo laidų vedėjos knyga „Vyvenimas“ (leidykla BALTO) akimirksniu tapo bestseleriu: per pusantrų metų – 5 tiražai, 19 000 egzempliorių. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pernai ji buvo skaitomiausia laisvalaikio knyga.

Į

pirmą klasę Beata Tiškevič atėjo beveik nemokėdama lietuvių kalbos, nes namuose kalbėjo rusiškai: „Neskyriau e, ę ir ė, užduotis parašyti sakinį man skambėjo kaip košmaras. Ypač sunku buvo atpasakoti perskaitytą tekstą –išmokdavau jį mintinai. Buvo sunku ir aš sukčiavau, rašinėlius rašydavo mamos draugė. Penktoje klasėje išdrįsau parašyti pati ir man puikiai pasisekė. Mokykloje nuolat buvau ta, kurios prašydavo rašinėlį perskaityti prieš klasę, dalyvavau konkursuose, rašiau paauglių žurnalams. Rašymas man buvo galimybė išreikšti jausmus, apie kuriuos neturėjau kam papasakoti.“

Knygą, kurioje pasakoja apie vaikystę, sudėtingus santykius su tėvais ir buvusiu vyru, kelią į aktorystę, Beata parašė per tris 2017-ųjų vasaros mėnesius. Sako supratusi, jog atėjo laikas įgyvendinti savo svajonę ir išreikšti tai, kas nugulė jos viduje. Ir tam atsidėjo visa širdimi: „Man rašymas primena aktorystę – norėdamas perteikti tam tikrą jausmą taip, kad ir skaitytojas galėtų patirti, turi į jį įsikūnyti. Patyriau įvairių emocijų: sunku-smagu-lengva-siaubingai sunku. Tuos mėnesius rašiau visur: oro uostuose šalia klykiant vaikams, leidžiantis lėktuvams ir stiuardesei įkyriai prašant manęs užversti kompiuterį. Įvairiose šalyse, miestuose, kavinėse, namuose, važiuojančiose mašinose. Su draugu net esame sustoję degalinėje, nes man tuo metu būtinai reikėjo rašyti.“

Per pokalbius su draugais Beata ne kartą yra juokavusi, kad parašiusi „Vyvenimą“ numirė. „Dar rašydama žinojau, kad kažkas pasibaigs. Ir iš tiesų taip nutiko – ta sena Beata pasibaigė. Ir atsivėrė tuštuma. Daug keliavau, stebėjau, neturėjau ką pasakyti. O vėliau po truputį susirinkau save iš naujo ir pradėjau gyventi visai kitomis mintimis, jausmais, norais“, – prisipažįsta dvidešimt devynerių aktorė, stačia galva nėrusi į projektą „Nebegėda“, kalbantį apie lytiškumą ir santykius.

Liucijos lūpomis

Jurga LAGO

Antroji žinomos juvelyrės knyga „Liucija“ (leidykla „Alma littera“) per pusantrų metų sulaukė jau trijų leidimų, visas jos tiražas –7000 egzempliorių.

Liucija“ – tai treji mano metai. Atsiverčiu ir pamenu, kuo tuomet gyvenau: buvę šeimos namai Vilniuje, augantys vaikai“, – sako keturiasdešimt ketverių Jurga Lago, juvelyrikos prekės ženklo YURGA įkūrėja, dabar dalijanti gyvenimą tarp Ispanijos ir Lietuvos.

Eilėraščius ji kūrė dar tada, kai nemokėjo rašyti, mokykloje jai puikiai sekėsi jaunųjų literatų konkursuose, o studijuodama grafiką kitoje piešinių pusėje

užrašydavo savo mintis. „Neįsivaizdavau savęs be rašymo“, – prisipažįsta. Puikia starto aikštele tapo socialiniai tinklai – jie leido įsibėgėti, o tada... Pirmąją knygą – fantastinę nuotykių apysaką paaugliams „Lietaus žemė“ – juvelyrė rašė penkerius metus, antroji – „Liucija“ atsirado per trejus: „Niekas lengvai nevyksta, kol knygą nupoliruoji...“

„Liucija“ prasidėjo nuo įrašo feisbuke apie garbaus amžiaus išmintingą kaimynę. „Per vieną pokalbį ji prisipažino, kad tik perkopusi aštuntą dešimtį tapo savo svajonių moterimi! – prisimena knygos autorė. – Įrašas, kad visiškai nesvarbu amžius, svarbiausia – ką jauti, sukėlė tikrą audrą.“ Jurga apie savo kaimynę pradėjo rašyti į feisbuką vis dažniau, palengva ėmė dėliotis knyga. Tiesa, kūrėja neslepia, jog kaimynė iš tiesų nėra Liucija, knyga – ne dokumentinė, o Liucija –kaimynės ir pačios autorės kokteilis.

Rašyti Jurga skirdavo vakarus lovoje: „Šalia pasistatydavau puodelį arbatos ir pasiimdavau kompiuterį. Esu labai pareiginga – jei nutariau, tai ir darau. Kai palinksti prie papuošalo, nesvarbu, yra įkvėpimas ar ne, darai tol, kol padarai, o tada ir įkvėpimas ateina... Kaip ir profesionaliame sporte – turi nuolat treniruotis.“ Ar su baigta knyga nesibaigė ir ritualas? „Įsitaisau vakarais lovoje su kompiuteriu, tik... – šypteli. – Kadangi nėriau į naują projektą, dabar atsiverčiu buhalterines lenteles. Ir man tai patinka.“

Heraklio išpažintis

Marius REPŠYS

Teatro ir kino aktoriaus

Mariaus Repšio biografinis romanas „Heraklis Nr. 4“ (leidykla BALTO) pasirodė prieš pat Vilniaus knygų mugę.

Mariui Repšiui labai patikdavo lieti mintis rašinėliuose, kol kartą jį sukritikavo lietuvių kalbos mokytoja: „Reikėjo aprašyti nuotykį, tad ir leidausi pasakoti, kaip nukakau į Egiptą pas faraonus, kaip teko sprukti Nilu ir

gelbėtis nuo krokodilų... Mokytojai mano fantazijos nepatiko. Nuo to momento mečiau rašyti.“

Tačiau noras rašyti grįžo perskaičius vieną iš skandalingojo Charleso Bukowskio romanų. „Pabandžiau rašyti jo stiliumi, supratau, kad nė velnio man taip nesigauna“, – šypteli trisdešimt ketverių aktorius. Patekęs į ligoninę, jis nutarė papasakoti apie save, apie žmogų, kuriam psichiatras ligos istorijoje įrašė sudėtingą diagnozę. Marius rašė, kai skaudėjo, buvo baisu ir liūdna. „Norėjau papasakoti savo istoriją ir išprovokuoti pokalbį apie psichikos ligas, – prisipažįsta. –Juk dažnai susiduriame su keistu žmogumi ir nežinome, kaip elgtis... Tik pasigilinus paaiškėja, kad jis turi nemenkų sutrikimų, kurie gali peraugti į rimtą problemą –žmogus gali pradėti gerti, vartoti narkotikus ar net pakelti prieš save ranką.“

Sustyguoti debiutinį romaną Mariui padėjo žurnalistė ir rašytoja Laisvė Radzevičienė. Nors rankraštis jau virto knyga, aktorius kiekvieną rytą sėda prie stalo, pasiima dovanų gautą rašiklį ir palinksta ties storu sąsiuviniu: „Svarbiausia – geras parkeris, juodas rašalas ir tinkamas sąsiuvinis.“ Marius kuria apsakymus, atlieka užduotis, kurias gauna kūrybinio rašymo kursuose. Tik vėliau viską koreguodamas perrašo į kompiuterį. Dėl įkvėpimo šalia ant sienos kabo Agnės Misiūtės tapytas aktoriaus portretas, kuriame liūdnu veidu jis žvelgia į linksmą kaukę. „Laukiu kiekvieno ryto, – prisipažįsta Marius. – Tai –savotiškas pabėgimas. Ir tikiuosi, kad tai ne dar viena mano manija, –aprašau knygoje, kaip vieną po kitos skaičiau knygas, mokiausi skambinti pianinu, sportavau. Rašymas man labai svarbus, tačiau stengiuosi, kad manęs neužvaldytų.“

Geram vakarui

Oleg SURAJEV

„Knygą gali parašyti bet kas“ praėjusių metų pabaigoje komikas išleido pats. 5000 egzempliorių tiražo beveik nebeliko, knygos kelią simboliškai užbaigė labdaros renginys „Aukcioną gali padaryti bet kas“, jo metu surinkti pinigai pervesti Jaunimo linijai.

115  puslapių, 80 iliustracijų, 7 istorijos, kiti kūrybiniai sprendimai ir maždaug pusantros valandos geros pramogos, po kurios pasijausite kaip po gero stand-up’o“, – taip pristatyta trisdešimtmečio Olego Surajevo debiutinė knyga. Net ir kaina –12 eurų – užsimena apie tai, iš ko jis valgo duoną: knyga kainuoja tiek pat, kiek bilietas į komiko pasirodymą. Viską, kas susiję ne tik su knygos kūryba, bet ir leidyba, reklama ir platinimu, kontroliavo pats autorius su savo suburta komanda. Ar knygos pavadinimu nebandė sukelti diskusijos? „Ne, – purto galvą Olegas. – Tiesiog pasirodė, kad toks pavadinimas – labai smagus. Mano knyga – humoro produktas, apie jį galiu kalbėti tik humoro industrijos rėmuose, kitaip gali kilti daug kvailų spekuliacijų.“ Bet ar tikrai knygą gali parašyti bet kas? „Ne bet kas, – šypteli. – Mano knygos negali parašyti niekas kitas, tik aš. Prie jos dirbo visa komanda. Idėjos mano, bet iliustratorė Gintarė Kavaliauskaitė jas įgyvendino. Jei gavęs rezultatą matydavau, kad jos neveikia, darydavom kitaip.“

Praėjus vos keturiems mėnesiams po knygos pasirodymo, aukcione buvo parduoti paskutiniai pas autorių užsilikę egzemplioriai. Tiražas nebus kartojamas, nes... „Bus nauja knyga, – žada komikas. – Dabar bus didelis ir rimtas / juokingas romanas. Man rūpi naujos formos. Ir viskas bus labai gerai.“

Pradžioje buvo žodis

Algirdas TOLIATAS

Kunigo, Lietuvos policijos kapeliono pamokslų knygų „Žmogaus ir Dievo metai“, „Gerumo liūnas“ ir „Šeštas jausmas yra pirmas“ (leidykla „Tyto alba“) bendras tiražas –69 000 egzempliorių.

Pradžioje buvo žodis“, – šypteli keturiasdešimtmetis

Algirdas Toliatas, paklaustas, kaip subrendo mintis pamokslus sudėti į knygas. Prieš kelerius metus kunigas pritarė bendruomenės narių idėjai, kad jo pamokslai būtų filmuojami ir jais būtų dalijamasi socialiniame tinkle. Įrašams pasklidus, jis sulaukė skambučio iš leidyklos ir pasiūlymo išleisti knygą. Mokykloje Algirdas negalėjo nė pagalvoti kada nors išvysiantis savo pavardę knygos viršelyje – būsimasis kunigas nebuvo stropus mokinys, jo rašiniai nebuvo skaitomi prieš visą klasę. Tačiau jau ir tuomet

įvairiausiomis progomis jam būdavo patikima sakyti kalbas: „Mano liežuvis visuomet buvo gerai pakabintas. Kalbant pagauna nuotaika, atsiranda žodžių ir ateina įkvėpimas...“ Ruošdamasis pamokslui, kunigas turi rėmą –ištrauką iš Šventojo Rašto. „Savaitės pradžioje dar sykį perskaitau artėjančio sekmadienio ištrauką, – pasakoja. –O tada panašiai kaip su puodu, kurį pastatai ant viryklės: įmeti gabalą jautienos, daržovių, sriuba ima kunkuliuoti... Į pamokslą sudedu viską, ką perskaitau ir pastebiu, kilusias mintis užsirašau į telefoną. Biblijos istorijos suvirpina žmogaus stygas, o pamokslas turi paliesti tam tikrus taškus, juos išmasažuoti ir uždegti širdis.“ Rengiant knygą, pamokslai buvo trumpinami, teliko ketvirtadalis to, ką per mišias kalbėjo dvasininkas, – lyg koncentratas. „Tos knygos man jau nepriklauso, jos gyvena savo gyvenimą – sukelia skaitantiems tokių minčių ir emocijų, apie kurias net nepagalvojau. Man tai – ir savotiški dienoraščiai, atpažįstu, kuo tuomet gyvenau. Lyg mano kelionės knyga“, – sako Algirdas.

Ir ta kelionė nesibaigia: Algirdas Toliatas tapo pagrindiniu pernai pasirodžiusios Linos Ever dokumentinės pokalbių knygos „Kelyje“ herojumi. Pavasarį Ispanijoje bus išleista jo ir ispanų rašytojo Francesco Miralleso („Maži dalykai dideli“, „Vabi sabi, arba Romanas apie netobulumo grožį“ ir „Ikigai. Ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptys“) pokalbių knyga „Make Peace with Yourself“, ji verčiama į anglų kalbą, turėtų pasirodyti ir lietuviškai.

Svajonių turas Kastytis

SARNICKASKASTETAS

Grupės „G&G Sindikatas“ nario debiutinis romanas „Turnė“ (leidykla „Lapas“), praėjusį rudenį išleistas 3000 egzempliorių tiražu, sukėlė nemažą šurmulį – nusipelnė netgi literatūros kritikų dėmesio.

Mintis parašyti pirmą sakinį romano, kuriame pasakojama apie grupės „Alkūninis velenas“ turą po emigrantų pamėgtus miestus Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, keturiasdešimt trejų Kastyčiui Sarnickui-Kastetui kilo spontaniškai.

„Sindikatas“ tuo metu ruošėsi koncertams arenose, įtampos nestigo, tad rašymas padėjo susidoroti su stresu. Ne sykį reperiui teko purtyti galvą išgirdus klausimą, ar „Turnė“ nėra knyga apie „G&G Sindikatą“. Autorius neslepia, kad yra įvykių, kuriuos pasiskolino

iš grupės realybės, tačiau savo kūrinį vadina fantazijos vaisiumi ir bandymu įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei kadaise nebūtų tapęs geriausios repo grupės Lietuvoje nariu, o taip ir likęs pankuojančiu maištininku. „Tie trys mėnesiai, gal šiek tiek daugiau, per kuriuos parašiau romaną, buvo vieni įdomiausių gyvenime. Bent jau ta prasme, kad aš tuos mėnesius „važiavau“ su pačiais kiečiausiais vyrais Lietuvoje į turnė. Jie dieną ir naktį su manimi kalbėdavosi, išsikeikdavo, išpasakodavo savo bėdas, kai kada net būdavau apsvaigęs nuo jų geriamo viskio.“

Kastetas tvirtina niekada nesinešiojęs įkyrios minties parašyti knygą, nors mokykloje gana gerai sekėsi dėlioti sakinius: „Galbūt gaudavau šiek tiek per nagus, kad taip ir neišmokau skyrybos. O šiaip per pastaruosius dvidešimt metų esu prirašęs tiek repo ir ne tik repo dainų tekstų, kad, manau, būtų galima išleisti gana storą poezijos tomelį.“ „Turnė“ autoriui teko pakovoti su kalbos redaktore dėl keiksmažodžių, kurių tekste tikrai nepagailėjo, skyrybos. Nutarta kablelių atsisakyti, mat dėl jų pakisdavo sakinio ritmas. Ar keiksmažodžių liko tiek, kiek ir buvo rankraštyje?

„Pats išsigandau, kad vietomis gal šiek tiek perspaudžiau, tada ištrindavau kokį keiksmažodį, perskaitydavau sakinį balsu. Ir vėl įrašydavau. Tik viduje truputį liūdna, kad tokią knygą parašiau, nes sūnus, – jam aštuoneri, – vis klausinėja, apie ką ji ir kada galės paskaityti...“

JO KAIMO AITVARAS

Romui TREINIUI (1957–2018) nebuvo lemta rankose palaikyti debiutinės knygos – „Dziedas“ pradėjo savo kelionę jau po netikėtos autoriaus mirties. Ilgamečio Jaunimo teatro šviesų dailininko, legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistento istorinis romanas daugeliui buvo didžiulis netikėtumas.

Irma LAUŽIKAITĖ

Virš Romo Treinio darbo stalo Mardasave tebekabo dzūkų staliaus Tomo Miškinio portretas, kuris žvelgia ir nuo jo knygos viršelio. „Simetrišką griežtų bruožų veidą puošė vešlūs žili ūsai, iš po kurių matyti plonos sučiauptos lūpos. Ir akys – vos primerktos, giliai įsodintos po antakių lankais, bet nė akimirkai nepaleidžiančios tavęs“, – aprašė nuotrauką romane

Vyginto Skaraičio nuotraukos

2009

–2010 metai, Mardasavas – lyg parašu baigiama knyga. Dzūkijos kaime prie Merkio romano veiksmas ir prasideda. Su dzūkiška linija ir pokario įvykiais susipina į Lietuvą XVII amžiuje atkakusios škotų giminės likimas, jos atstovai kaunasi lietuvių pulkuose per Livonijos karus, o jau XIX amžiaus pradžioje su Napoleono kariuomene žygiuoja į Rusiją. „Dziedo“ skaitymas – tarsi važiavimas trikinke, kurią traukiantys arkliai juda skirtingais istoriniais tarpsniais, tačiau ant pasostės besikratantis skaitytojas neišvirsta lauk, nes istoriniai siužetai gana darniai kaukši tuo pačiu ritmu: jei meilė, tai triskart meilė, jei skerdynės, tai visais laikais“, – knygoje sukurtą atmosferą savo recenzijoje portale Bernardinai.lt įtaigiai perteikė Arūnas Brazauskas, tiesa, pažėrė ir priekaištų, kad pasakojimas jam primena įtempto siužeto filmo scenarijų.

Septynerius metus romanas „Škotai, arba Mano kaimo aitvaras“ (pavadinimą jau vėliau, bet gavusi autoriaus pritarimą, koregavo leidykla) gulėjo kompiuteryje, perskaityti rankraštį turėjo galimybę tik artimieji ir draugai. Kai pagaliau romanu buvo susidomėta ir jis pradėtas rengti spaudai, užgeso kūrėjo gyvybė. „Dziedas“ knygynuose pasirodė praėjus keliems mėnesiams nuo jo laidotuvių. „Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man buvo didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą“, – knygos viršelyje pasidalyta dainininko Andriaus Mamontovo, kurį su šviesų dailininku buvo suvedęs Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“, nuostaba.

Istorinių romanų gerbėjai „Dziedo“ nepraleido pro akis, knygynuose tirpsta antrasis jo tiražas. Pristatant šią knygą užsiminta, kad epiniu užmoju, plačiu istoriniu kontekstu ir pagaulumu ji nenusileidžia istorinio romano renesansą Lietuvoje lėmusiam Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. „Kuo išsiskiria „Dziedas“? Gausiais istorijos vingiais, neįtikėtina škotų Lietuvoje istorija, stipriais jausmais ir charakteriais, tikrumu ir gyvenimo druska, – mano knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. – Kritikai apie ją nepasakė nieko, ji nepateko į jokius geriausių knygų rinkimus, tačiau džiugina fantastiški skaitytojų atsiliepimai. Romanas nepalieka abejingų.“

Mirtis – toli gražu ne pabaiga

Mardasave sustojame prie kapinių – tų pačių, kurias autorius mini romano pradžioje. Tarp šimtamečių antkapių vis iškyla naujų, kapinių pakraštyje – Romo ir jo žmonos kapas. Jo sesuo Rita Treinytė uždega žvakutes. Nuo kapinių atsiveria vaizdas į keliuką, besileidžiantį link Ūlos ir sodybos, kuri buvo tapusi Romo namais („O netrukus atsitiko taip, jog iš tikro tapau „dzūku iš sodybos pusės“, – rašė jis knygoje). Vos pasukus keliu, prilekia šuo. „Juk čia Tobis, – sveikinasi Rita. – Tas, kur aprašytas, su šviesiomis blakstienomis... Kas „Dziede“ rašoma apie Šilus, kaimą, beveik viskas – tikros istorijos.“ Mardasavo senbuviai romaną perskaitė, gyrė, tiesa, vienas pasiguodė, kodėl Romas neaprašė tokios geros istorijos, kurią jam pasakojo... „Bet juk negalėjo viskas tilpti į vieną knygą“, – šypteli Rita.

Erdvioje seno namo svetainėje – galybė knygų. Virš darbo stalo – portretas, žvelgiantis ir iš knygos viršelio. Kadaise draugai Romui padovanojo Tomo Miškinio, garsiausio šilinių dzūkų staliaus (jo statytą sodybą draugai kaip tik ir nusipirko), nuotrauką. Romas grožėjosi išlikusiais meistro pastatytais kryžiais, paties pasigamintais įrankiais, išlandžiojo jo statytus pastatus ir stebėjosi, kodėl rąstinės vištidės durelės ir po daugybės metų negirgždėjo. „Ta nuotrauka ilgus metus buvo ir kompiuterio ekrane“, –pažymi Rita.

Atvykėlius Mardasave pasitinka Tobis, taip pat paminėtas romane Vyginto Skaraičio ir asmeninio albumo nuotraukos

Visi žinojo, kad Romas –aistringas skaitytojas, tačiau tik artimiausi – kad jis parašė romaną. Kai po brolio mirties sesuo Rita ėmė tvarkyti namą, visur rado knygų: „Ir lauko tualete, ir prie lovos, ir virtuvėje... Vienu metu jis skaitydavo kokias šešias“

Ritos rankose –spalvingą brolio gyvenimą menančios nuotraukos

Romas Treinys

Rankraštis gal taip ir būtų likęs kompiuteryje, jei ne atsitiktinumas: 2017-ųjų rudenį dailininkas Algis Griškevičius surengė parodą Merkinėje, į jos atidarymą iš savojo Mardasavo atvažiavo ir Romas – kadaise jie kartu dirbo teatre. Laimei, tą vakarą kalba pasisuko ir apie parašytą, bet leidėjų dėmesio taip ir nesulaukusį romaną. Dailininkas apie rankraštį užsiminė leidyklai „Tyto alba“, su kuria buvo bendradarbiavęs, ir knygą nutarta išleisti.

„Mirtis – toli gražu ne pabaiga. Mirtis – tai žmogaus gyvenimo viršūnė, žmogaus gyvenimo VAINIKAS“, –romane gal kiek pranašiškai dėstė Romas.

Viskas, kas priklauso mano kartai

„Truputį apie save. Darželis, mokykla, hipiavimas, lotynų literatūra, Kerouacas – viskas, kas priklauso mano kartai“, –nedaugžodžiaudamas elektroniniame laiške parašė Romas, paprašytas romanu susidomėjusios leidyklos vadovės Lolitos Varanavičienės prisistatyti ir nurodyti savo ryšį su literatūros pasauliu.

Sesers Ritos Treinytės prisiminimuose Romas – vyresnis šešeriais metais, bet jos neatstumdavęs ir neatsisakydavęs drauge žaisti, jai ir draugėms rengdavęs spektaklius. Ji pamena, kaip brolis nutarė išmokti skambinti gitara, o tai, kad jos neturėjo, nepasirodė rimta kliūtis – ant didelės liniuotės nusipiešė stygas ir kantriai lamdė pirštus dėliodamas akordus. „Be abejo, mes ir mušdavomės, netgi esu santechniko veržle jam nuskėlusi dantį. Tiesa, jis nepyko ir vis kartodavo, kad labai patogu ten laikyti cigaretę, –šypteli. – Nežinau kodėl, bet kartą rašinėlyje parašiau, kad nemyliu savo tėvų, bet myliu brolį.“

Jų namai Radviliškyje visuomet buvo pilni knygų. „Aišku, Romas vėl sėdi tualete ir skaito“, – pamena Rita tėčio žodžius. Kai jos sūnus Leonas prieš porą metų dėdės paklausė, kokia jo mėgstamiausia knyga, šis išskyrė Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“, ją vis perskaitydavo iš naujo. „Nors kitą kartą esu girdėjęs, kaip paminėjo Jacko Kerouaco „Kelyje“... – sako Leonas. – Man ją įdavė gal kai buvau dvylikos.“ Po brolio mirties Rita ėmėsi tvarkyti jo namą ir visur rado knygų: „Ir lauko tualete, ir prie lovos, ir virtuvėje... Vienu metu jis skaitydavo kokias šešias.“

Kai jam nepasisekė įstoti studijuoti istorijos, nuo tarnybos sovietinėje armijoje Romas gelbėjosi mokydamasis pusiau sukarintoje mokykloje Šiauliuose, ten gavo vairuotojo teises. „Kitais metais pradėjo studijuoti bibliotekininkystę Vilniaus universitete ir pareiškė, kad veda. Jam tebuvo devyniolika. Tėvams buvo didžiulis šokas“, – pamena Rita. Romo išrinktąja tapo Šiaulių pedagoginiame institute dailę studijuojanti Birutė.

Sesuo nedalyvavo vestuvėse, jos neužfiksuotos ir nuotraukose, tik iš brolio pasakojimų žino, jog jaunavedžiai į civilinės metrikacijos skyrių atėjo pasipuošę specialiai

jiems siūtais džinsiniais kostiumais – su stilingais švarkeliais ir platėjančiomis kelnėmis. Birutė susipynusi kasas, vieną surišusi raudonu kaspinu, kitą – mėlynu. „Jų liudininkė Marija atbėgo iš išleistuvių. Buvo pasipuošusi suknele, o rankose laikė gėlių puokštę, tad darbuotojos pamanė, kad ji ir yra nuotaka, – juokiasi Rita. – Jų gyvenime viskas buvo kitaip, įdomiau.“ „Jei ką darydavo, jis darydavo labai gerai, nesigirdamas. Ir su užsidegimu. Jei įsimylėjo, tai įsimylėjo iki pašaknų“, – pažymi ir vestuvių liudininkė Marija Burneikienė, kuri su Romu draugais tapo dar mokykloje, o vėliau ir supažindino jį su būsima žmona.

Susirgau teatru

„Truputį mokiausi universitete, persimečiau į telerežisūrą konservatorijoje, – laiške leidyklai savo gyvenimo faktus dėstė Romas. – Pamatęs pirmus Nekrošiaus spektaklius susirgau teatru. Suprasdamas, kad geriau už Eimį nepadarysiu, o blogiau nenoriu – nuėjau dirbti į Jaunimo teatrą. Visą teatro šlovės periodą pradirbau su Nekrošium. Pradžioje – apšvietėju, vėliau – šviesų dailininku. Su teatrais išmaišiau visą pasaulį, nebuvau tiktai Antarktidoje.“

„Pirmasis Romo įrašas darbo knygelėje – Jaunimo teatro kasininkas, – šypteli Rita. Kasose jau dirbo ir Birutė. – Bet netrukus pažymėta, kad priimtas scenos darbininku, paskui – apšvietėju. Ir taip – iki režisieriaus asistento. Birutė tapo grimere.“ Sesuo visuomet buvo laukiama Vilniuje – ir mažyčiame kambarėlyje, kurį pora nuomojosi Užupyje, ir vėliau bute Justiniškėse: „Atėję į svečius visi aiktelėdavo – pirmiausia jie nuplėšė tapetus, įrengė butą visiškai nestandartiškai, o tualeto duryse katinui prakirto angą.“ Kai Rita įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, vos radusi laisvo laiko sukdavo Jaunimo teatro link – stebėdavo repeticijas, nepraleisdavo nė vieno spektaklio.

„Teatras Romui buvo šventas reikalas, – pamena juvelyras Sigitas Virpilaitis, keletą dešimtmečių su juo artimai bendravęs. – Sunku įsivaizduoti, kiek jis turėjo išmanyti techninių dalykų – koks prožektorius, kokia lempa tiktų geriausiai. Po spektaklio juk reikia kiekvieną laidą suvynioti, viską sudėti į vietas ir atsiminti, kur kokia lempa perdegė. Jis džiaugdavosi, kai pavykdavo padaryti taip, kaip prašydavo Nekrošius.“ Kartą per garsųjį „Kvadratą“ sugedo kažkas, susijusio su apšvietimu, Romas nesutriko, užsimetė užkulisiuose rastus kalinio drabužius (veiksmas vyko kalėjime), išėjo į sceną ir problemą išsprendė. Per knygos pristatymą ne vienas bendražygis prisiminė, kaip įstrigus spektaklio repeticijoms, ilgai nerandant sprendimo ar kilus, atrodo, neišsprendžiamai dilemai pasigirsdavo: „Romkis išgelbės.“ Parinks tokį sprendimą, kad viskas scenoje stos į savo vietas. „Turėjo dovanėlę“, – pabrėžia scenografas Jonas Arčikauskas.

Knygos pristatyme prisiminta ir istorija, kaip per vienas pirmųjų Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ gastrolių Romoje

– atokvėpis po spektaklio. Ant lovos patogiai įsitaisęs Romas, ant krašto –

Birutė ir Romas susituokė labai jauni, drauge praleido keturiasdešimt metų. Kol išskyrė netikėta moters mirtis

Gastrolėse

Birutė

Su aktore Dalia Overaite

Su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi

Vyginto Skaraičio ir asmeninio albumo nuotraukos Popierius

„Dzūkijoje viskas buvo kitaip. Į mišką galėjai eiti su kambarinėmis šlepetėmis, upės ir upeliūkščiai tekėjo savo natūraliomis vagomis almėdami ir kalbėdami dar seniesiems

jotvingiams suprantama kalba. Kaimai išlaikė savo senąją struktūrą ir, nekreipdamas dėmesio į smulkmenas, vos prisimerkęs eidamas gatvele galėjai jaustis dvidešimto amžiaus pradžioje, o kartais ir dar gilesnėje senovėje“, – meilę Mardasavui romane išpažino autorius

nedidelė kompanija patraukė apžiūrėti Amžinojo miesto garsenybės – Trevio fontano. Vienas aktorius sumanė ant jo užsilipti, ropštėsi ir įkrito į vandenį. Netruko prisistatyti pareigūnai, kadangi tai buvo viešosios tvarkos pažeidimas, šlapią aktorių ketino vežti į nuovadą. Romas įsiveržė į karabinierių automobilį, atsisėdo greta įsismarkavusio kolegos ir važiavo kartu, areštinėje abu sulaukė ryto. Juk negalėjo jo palikti vieno!

„Su Romu buvo labai smagu, jis – tiesiog gaivalas, –pamena ir Sigitas. – Rėždavo tiesą į akis, vieną po kito pildavo keiksmažodžius, siųsdavo aktorius „ant trijų raidžių“ ir staiga nutilęs galėdavo tarstelėti: „Kokį gerą aš

Slyvos ir lazdynų apsuptyje sodybos šeimininkas buvo įsirengęs darbo kabinetą – ant vienos kaladės atsisėsdavo, ant kitos pasidėdavo kompiuterį

tau perskaitysiu Omaro Chajamo eilėraštį...“ Akimirksniu pasikeisdavo, lyg būtų ne tas pats žmogus. Tiesiog uraganas, kaitaliodavosi kaip oras kalnuose. Rėždavo viską tiesiai, kartais net būdavo nejauku... Bet tokia buvo jo natūra, tad nekreipdavai dėmesio į emocijų srautą. Nes žinojai, kad širdyje jis – draugas, kuriuo gali pasitikėti bet kokioje situacijoje.

Į gyvenimo galą sakydavo – aš esu sufijus, domėjosi jų filosofija. Romas nepakluso įstatymams, visų priimtiems dėsniams, tradicijoms – kaip ir sufijai, neprivalėję paisyti visų musulmonams būtinų dogmų.“

Romas buvo nuostabus pasakotojas. Įtraukiančios jo istorijos įstrigdavo į atmintį, tačiau jei po kelerių metų vėl imdavo kokią pasakoti, toji būdavo gerokai pasipildžiusi. „Matyt, daug kam ją pasakojo, įsigyveno, atsirado vis naujų detalių... – juokiasi Sigitas. – Klausaisi ir imi svarstyti, ar viskas, ką jis kalba, yra tiesa? Pirmą sykį išgirdęs priimi už gryną pinigą, o kitą jau kyla įtarimas, ar iš tiesų įvykiai klostėsi taip, kaip girdi pasakojant.“

Knygos visuomet supo Romą. Sigitas tvirtina, kad visas įdomiausias ir svarbiausias knygas gaudavo iš daug skaitančio draugo: „Kai esi dvidešimties, skaitai viską – tik duok.“ Romas turėdavo įvairiausių oficialiai neprieinamų knygų, tokių, kurios buvo leidžiamos slapta ir platinamos iš rankų į rankas. Netgi pats kai kurias visas ar ištisus jų puslapius persirašydavo.

„Romas – tas žmogus, kuris išmokė mane gerti romą. Tuomet parduotuvėse buvo pilna kubietiško „Havana Club“, kokio dabar negausi... Išmokė gerti žalią ir juodą arbatą. Kartą užtiko kokybiškos žalios kažkurio Vilniaus

Vyginto Skaraičio nuotraukos

mikrorajono parduotuvėje – labai pigiai, tad nusipirko visą geležinį konteinerį. Namuose supilstė į trilitrinius stiklainius, ne vienus metus ši arbata buvo geriama.“

Birutė ir Romas išsiskirdavo bet kokioje kompanijoje. Nerimstančio šviesų dailininko nebuvo įmanoma nepastebėti, o jo žmona sėdėdavo visiškai rami. „Tai buvo išskirtinė pora, abu labai ryškūs. Jie tarpusavyje derėjo, – pažymi Sigitas, kartu su jais praleidęs nemažai laiko. – Bendro jų gyvenimo pradžia buvo labai sudėtinga, Romas pasakojo, kad yra tekę glaustis ir tokiose pašiūrėse, kur pro skylėtą stogą lovoje galėdavo žiūrėti į žvaigždes. Tai juos suvienijo, nepritekliai parodė, kas yra tikras žmogus, snobizmą iškart matydavo.“

Vis labiau ir labiau norėjau čia likti

„Eimiui išėjus iš teatro, išėjau ir aš. Tapau Jo asistentu LIFE. Vėliau kartu kūrėm „Meno fortą“. Padėjau Rimui Tuminui statyti Mažąjį, vėliau ten ir dirbau. Patekęs į Šilus (apie tai rašiau knygoje) vis labiau ir labiau norėjau čia likti. Ir vieną dieną kartu su žmona apsisprendėm! Pardavėm butą Vilniaus senamiestyje ir atsikėlėm į Mardasavą“, – kaip svarbų biografijos faktą laiške leidyklai nurodė Romas.

Sodybą greta Merkio sutuoktiniai įsigijo 1989-aisiais. Iš pradžių tik pusę namo, vėliau – visą. Čia leisdavo vis daugiau laiko, o galutinai įsikūrė 2013 metais.

Romo neviliojo jokie tolimi egzotiški kraštai. „Kai kviesdavome per atostogas kur nors nuvažiuoti, jis tik mostelėdavo ranka, – su teatru iki soties prisivažinėdavo, – ir sakydavo, kad geriausia – Dzūkijoje“, – šypteli Sigitas Virpilaitis. „O vos tik čia išlipdavo iš automobilio, iškart eidavo kurti ugnies ir traukdavo kepsninę, palengva visas kaimas susirinkdavo pasiklausyti istorijų, –prisimena Rita. – Romas pasakojo,

kad per gastroles jį yra kalbinę pasilikti ne viename pasaulio kampelyje, minėjo pasiūlymą dirbti apšvietėju Bogotoje. Ir visuomet atsakydavo, kad nieko nenori, tik vieno – būti Mardasave.“

Čia, slyvos ir lazdynų apsuptyje, sodybos šeimininkas buvo įsirengęs darbo kabinetą – ant mažesnės kaladės atsisėsdavo, ant aukštesnės pasidėdavo kompiuterį. Pavasarį šakos suvešėdavo, tad ir karštą dieną ten galėdavo patogiai įsitaisęs rašyti.

Rita prisimena, kad dar mokykloje brolis buvo parašęs detektyvą, tačiau paprastas mėlynas sąsiuvinis kažkur nusimetė. Marija daugelį istorijų, sudėtų į romaną, yra girdėjusi iš autoriaus lūpų – atvykus į svečius, kartais jis išsitraukdavo iš bufetuko segtuvą ir imdavo skaityti, ką parašęs.

Tad kai Birutė prasitarė, jog vyras rašo romaną, artimųjų nenustebino. „Kartą dėdė mokė mane vairuoti, įsikalbėjome, pasakiau, kad ketinu studijuoti istoriją, – pasakoja Romo sūnėnas Leonas, dabar jau diplomuotas istorikas. – Tuomet jis ir paklausė, ar žinau ką nors apie Salaspilio mūšį. Kai prisipažinau, kad nieko, rėžė, kad dėl tokių šmikių kaip aš ir rašo savo knygą. Davė paskaityti rankraštį, ten ir radau apie šį mūšį.“

„Kai gavau išspausdintą rankraštį, ištiko šokas – pusę knygos skaičiau liedama ašaras, – prisipažįsta Rita. – Mane taip sujaudino tas amžino Merkinės žydo paveikslas, toks jausmas, kad kažkur esu mačiusi... Kai sodyboje tvarkiau Romo knygas, daugybėje istorinių veikalų radau lapukų – jo vartyta, ieškota faktų. Tačiau nesame kalbėjęsi, kodėl pasirinko rašyti apie škotus.“

„Manęs kartą paklausė, ar žinau, kad škotai gyveno Lietuvoje, – pamena sūnėnas. – Aišku, nežinojau, o jis stebėjosi, kodėl tokios įdomios temos lietuviams vis dar neatskleistos. Gal tas ir masino jį apie tai rašyti? Juk žavėjosi „Trimis muškietininkais“ ir mūsų istorijoje rado tokių pat patrauklių

faktų, kuriuos būtų galima sudėti į pasakojimą. O knygų apie tai nėra... Kažkada dar manęs klausė, ką mano karta kalba apie partizanus, kaip jaučia tą laikmetį, ką galvoja. Atsakiau, kad tą patį, ką jis apie XIX amžiaus sukilimus prieš carą... Tai yra – nieko. Romane pasakojama apie žmones, atsidūrusius kare ir turinčius pasirinkti: egoistiškai saugos save ar aukosis. „Dziedas“ –labai patriotiška knyga.“

Romano rankraštį paskaityti gavo ne vienas draugas. „Užgerbiau, –akimirka, kai pradėjo skaityti knygą, įsirėžė Sigitui Virpilaičiui į atmintį. – Kartais žmogus turi kažką, bet per gyvenimą taip ir neatskleidžia. Žinai, kad domisi tam tikrais dalykais, bet nežinai, kad tai gali kuo nors virsti. Romas mėgo dalintis tuo, ką sužinodavo, degančiomis akimis yra pasakojęs apie kadaise Kėdainiuose gyvenusius škotus. Bet viena – papasakoti, o kita – sudėti į romaną... Man atrodo, jis rašydamas kaifavo, nes skaitydamas jauti, kad kai pagauna giją, kurią gali vystyti, staiga tekstas pradeda plaukti... Pats didžiausias kaifas.“

„Daug to romano gabaliukų buvau girdėjusi, bet niekada nepagalvojau,

kad Romkis prisės, sudės viską į knygą ir taip atsivožęs, kaip sakoma pas mus Radviliškyje, viską parodys, –emocingai dėsto Marija Burneikienė. – Įstrigau ties septyniasdešimt septintu puslapiu... Ir Romkiui sakiau: kaip galiu toliau skaityti, jei jau pradėjo mano kambaryje lakstyti arkliai ir žvangėti ginklai? Kaip tu taip sugebėjai sudėlioti?“

Rankraštį autorius buvo nusiuntęs su knygų leidyba susijusiems žmonėms, minėtame laiške leidyklai „Tyto alba“ prisipažino siuntęs ir jai, bet atsakymo nesulaukė. Ištrauką išspausdino dzūkų kultūros žurnalas „Dainava“. Ir viskas. Nežinia, ar romanas taip ir nebūtų likęs tik Romo kompiuteryje, jei ne atsitiktinis pokalbis parodoje Merkinėje...

Tai tiek...

„Jau pusantrų metų našlauju, gyvenu vienas, jei neskaitysim 17-čio siamo katino. Šiuo metu po truputį rašinėju „Škotų...“ tęsinį. Noriu į visus

Livonijos karo nuotykius pažiūrėti kiek kitu, kvailelio Gabrieliaus, žvilgsniu. Jo naivumas ir nekaltumas turėtų tapti lakmusu šio pasaulio neteisybėms...

Tai tiek“, – trumpą laišką 2017-ųjų rudenį leidyklai baigė Romas.

Kai sūnėnas Leonas, tada aštuoniolikmetis, pirmąsyk perskaitė rankraštį, nuo dėdės nenuslėpė manąs, kad meilės istorijos jame gal kiek banalokos. „To knygoje reikia“, –buvo įsitikinęs autorius ir pridūrė, jog tai – ir duoklė skaitytojams. Jo herojai romane myli karštai ir iki paskutinio atodūsio. O gal jis net neabejojo tokiais jausmais, nes pats buvo tai patyręs? „Jie gyveno kaip vienas. Man laiškus rašydavo drauge – truputį parašydavo Romas, paskui Birutė, dar kažką nupiešdavo... – iki šiol kaip brangią relikviją saugo jų draugė Marija. – Po Birutės mirties jis vis kartodavo, kad jo gyvenimas pasibaigė...“

Birutė sveikata nesiskundė, atrodė, kad prieš kiek laiko aneurizmos

operacija buvo atlikta sėkmingai, tad jos mirtis 2016-ųjų balandžio 1-ąją visiems buvo netikėta. Kai netekties skausmui kiek atlėgus kas nors užsimindavo, kad našliu likusiam vyrui reikia naujos gaspadinės, Romas tik nukirsdavo: „Gyvensiu vienas.“ Žinia, kad leidykla rimtai susidomėjo rankraščiu, suteikė įkvėpimo ir jis sėdo rašyti romano tęsinio. Dėl Romo nerimavę draugai užsimena tikėjęsi, jog užsidegimas kurti naujas istorijas praskaidrins neviltį, į kurią jis buvo puolęs.

„Sausio 21-ąją paskambinau pasveikinti jo su gimtadieniu, –praėjusių metų pradžią prisimena Rita. – Jis tada buvo Varėnoje, tepasakė, kad perka kepenėlių, pasuks vėliau. Nepaskambino. Dar kažkurią dieną nepavyko su juo susisiekti. O vasario 2-ąją paskambino kaimynystėje gyvenantis mano draugas ir pasakė, kad turi pranešti liūdną žinią. Kitas kaimynas užsuko pas Romą, nes šis buvo prašęs parduotuvėje nupirkti pieno, bet tądien neatsakė į skambučius... Ir rado negyvą. Matyt, širdis neatlaikė.“

Romanas tuo metu dar buvo redaguojamas, o rankraštį patikėta peržiūrėti sūnėnui: „Su dauguma taisymų sutikau, bet įsivaizduodamas, ką jis sakytų, dėl tam tikrų dalykų sakiau „ne“.“ Tai, kad jis vadinsis „Dziedas“, autorius jau buvo patvirtinęs.

Pavasarį išspausdinto romano pristatymas buvo neįprastas – džiaugsmas buvo sumišęs su netekties skausmu. „Tiesą pasakius, dar negalėjau atsiversti knygos, –atviras Sigitas Virpilaitis. – Dar per sunku. Lyg esu jau susitaikęs, bet... Ir taip užtenka: užkimba gera žuvis – ir švysteli, kad reikia Romkiui pasigirti ir pasakyti, kad durnas, jog nevažiavo drauge. Tik tada prisimeni, kad nebepaskambinsi. Ar rengdamas parodą pagalvoju, kaip bus smagu, ateis Romkis... Ir vėl suvokiu, kad to vertintojo nebebus. Tada ir nebelieka tikslo parodą rengti, nes nelieka

Pasirodo, kad, būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto.

Romas Treinys „Dziedas“

tų, kuriems norėtum parodyti, ką padarei.“

„Kaip būtų smagu – važinėtų Romas po kaimus ir pristatytų savo knygą... – atsidūsta Rita Treinytė. Tiesa, jos namuose vis dar gyvena brolio katinas. – Žinau, kad Varėnos bibliotekoje sudaryta eilė norinčių perskaityti „Dziedą“.“

Po Romo mirties artimieji jo kompiuteryje rado pradėtą romano tęsinį, atidavė jį leidyklai – neseniai ištraukos buvo paskelbtos portale Bernardinai.lt. Gaivališka pasakojimo galia įtraukia į nuotykių sūkurį, tačiau sekant herojų pėdomis nejučia apima graudulys, jog dar keli sakiniai – ir įvykių gija nutrūks amžiams. Širdį suspaudžia ir dėl dar vienos prarastos galimybės: kai praėjusį rudenį netikėtai anapus iškeliavo Eimuntas Nekrošius, kurio ištikimas bendražygis ne vienus metus buvo šviesų dailininkas, paskutinį savaitgalį su juo bendravęs Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys interviu vienam portalui užsiminė, jog legendinis teatro režisierius, svarstydamas, kokį spektaklį uostamiestyje galėtų pastatyti, prasitarė, kad jam labai patiko Romo Treinio romanas „Dziedas“.

Knyga

PAGAL RECEPTĄ

Lazauskaitės nuotraukos

SHUTTERSTOCK ir Rūtos

Prie šaldytuvo magnetuku pritvirtintas eilėraštis, jo žodžiai nori nenori vis krinta į akis ir verčia pamąstyti, gali keisti požiūrį į santykius su tėvais ir vaikais. „Geri tekstai gali daryti kone stebuklus arba bent jau prie tų stebuklų prisidėti“, – įsitikinusi filologė, biblioterapijos specialistė Rasa DERENČIENĖ.

Ir kaip tie stebuklai vyksta?

Tarkim, Kazio Bradūno „Vaiko eilėraštis“ iš rinkinio „Duona ir druska“ – ypatingas. Kai vedu poezijos terapijos pratybas, dažnai jį skaitome grupėje. Būna, žmonės jo net perskaityti garsiai negali – taip stipriai sujaudina. Ypač jeigu kadaise, vaikystėje, į jų poreikius nebuvo reaguojama, jeigu jie buvo tiesiog „nedamylėti“. Kiek daug tarp mūsų tokių yra... Tačiau jeigu augo mylimas, jeigu neturi didelių savivertės bėdų, žmogui šis eilėraštis atrodo tiesiog linksmas, jis pastebi tik žodžių žaismą. Kiekvienam savo. Viena bičiulė yra sakiusi, kad šis eilėraštis jai padėjo geriau suprasti savo mamą, o dabar jau save kaip mamą, nes juk dažnai su vaikais elgiamės panašiai, kaip kadaise buvo elgiamasi su mumis.

Kas yra biblioterapija?

Biblioterapijos specialistė Rasa DERENČIENĖ

Ką skaityti, kai...

...ištinka tai, ką vadiname amžiaus vidurio krize?

Biblioterapija reiškia gydymą skaitymu. Tai psichologinio poveikio metodas žmogaus savijautai gerinti pasitelkiant specialiai pa(si)rinktą vertingą grožinę, mokslo populiarinimo ar publicistinę literatūrą.

Man pačiai tai – pagalba sau, kai skaitydama tekste randi tokių žodžių, minčių ar frazių, kurių šią akimirką reikia kaip paguodos, padrąsinimo ar krypties toliau irtis gyvenimo vandenyne. Kartais tekstą perskaitai kaip savo pačios nujaučiamą, bet dar neįžodintą tiesą, tada apima jausmas, panašus į Aristotelio minėtą katarsį, –tai išsigryninimo, aiškumo ir žinojimo akimirka. Labai branginu tokias patirtis, tai man ir yra didžiausia teksto suteikiama vertė. Anot poezijos terapeutės, psichiatrės Jūratės Sučylaitės, gerai pa(si)rinkta ir įdėmiai perskaityta knyga yra tarsi įžengimas į naują erdvę, kur žmogus geriau išgirsta save, atranda šios akimirkos žavesį ir savo unikalumą. Kad tai įvyktų, skaitoma knyga turi atitikti vidinę būseną, t. y. svarbu, kad ji būtų paimta į rankas tinkama ir reikiamu metu.

Knygos, kurios man pačiai tam tikru laiku atvėrė naujus pasaulius, – Laozi „Dao De Jing“, „Bhagavadgyta“, Mary Paterson „Vienuoliai ir aš“, Johno O’Donohue „Anam cara. Keltų pasaulio dvasinė išmintis“, Axelio Munthe „Knyga apie San Mikelę“, Nijolės Miliauskaitės, Donaldo Kajoko, Vinco Mykolaičio-Putino poezija. Iš pastaruoju metu išleistų – Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“, Johno Williamso „Stouneris“, Roy Jacobseno „Neregimieji“.

Kartais tos krizės ištinka, o kartais ne, kiekvienam savi gyvenimo etapai, pakilimai ir daubos. Tokioje situacijoje tiktų knygos, kurių veikėjai yra panašaus amžiaus ir kažką savo gyvenime išsprendžia, nuveikia ar atranda. Akis gali atverti Elif Shafak romanas „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, pasakojantis apie vyresnę nei keturiasdešimties metų moterį, kuri visą gyvenimą paaukojo šeimai, vyrui, vaikams ir nūnai suprato, kad sau taip nieko ir nepasiliko. Jos atradimas –meilė, kuri gali keisti gyvenimą, net jeigu atrodo, kad jau per vėlu, net jeigu ją įkvepia sufijų mistikas Rumis, gyvenęs XIII amžiuje.

Sveiko optimizmo gali suteikti Ray Bradbury knyga „Pienių vynas“, atkreipianti dėmesį į mažus kasdienius stebuklus, kurių dažnai nė nepastebime, kuriuos užgožia visokios „krizės“, tačiau be jų gyvenimas netenka žavesio.

Gyvenimo išminties kupina gydytojo psichiatro Axelio Munthe „Knyga apie San Mikelę“ taip pat galėtų pagelbėti. Su meile, atjauta ir švelniu humoru autorius rašo apie didžiąsias žmogaus silpnybes, savęs apgaudinėjimą ir siūlo žvelgti į pasaulį paprastai. Nes viskas, ko mums tikrai reikia, – pasiekiama ranka, nebrangu ir jau padovanota vos gimus.

Ką skaityti, kai...

...ateina ilgi šalti vakarai ir jau nuo ryto širdyje kirba neaiškus nerimas?

Tuomet siūlyčiau rinktis knygas, padedančias išsivaduoti iš liūdesio, pažvelgti į pasaulį ir save jame iš platesnės perspektyvos. Pavyzdžiui, Saros Maitland „Tylos knygą“, kurioje teigiama, kad pasitraukus iš dienos šurmulio į vidinę tylą randami visi atsakymai, ar Thit Njat Hano „Ramybę su kiekvienu žingsniu“, kuri atskleidžia, kad visus išteklius, reikalingus kilusioms problemoms spręsti, turime mes patys.

Iš grožinės literatūros tiktų kad ir Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“. Šioje knygoje netiesiogiai sakoma, kad susitaikymo su gyvenimu kelias ne burnojant ant jo, o viską priimant ir išgyvenant akimirkas iškart sumažina kasdienį nerimą.

Ar bet kuri knyga gali būti biblioterapinė?

Kai kurie specialistai tvirtina, kad biblioterapinė knyga žmogui turėtų būti suprantama, jos siužetas ir nagrinėjamos problemos aktualios, bet svarbiausia – ji turi žadinti viltį ir parodyti sprendimo būdus. Yra ir išsakančių tokį požiūrį, kad beveik kiekviena knyga gali būti biblioterapinė, jei ją skaitydamas ir išgyvendamas žmogus randa sau atsakymus. Kartais tikrai sunku numatyti, kokia konkreti detalė ar metafora, koks veikėjo poelgis sukels stiprų susitapatinimo, supratimo ir aiškumo pojūtį, – tai ir vadinama teksto „terapiniu efektu“. Čia labiau turiu galvoje grožinę literatūrą. Yra ir kita knygų kategorija – jos rašomos tam, kad parodytų, kaip tas problemas įveikti, ir kartais vadinamos „knygomis pagal receptą“ (angl. books on prescription). Tai specialistų parašytos knygos, atskleidžiančios, kaip, tarkim, įveikti depresiją, nerimą, priklausomybes, kaip valdyti panikos priepuolius ir panašiai. Jos suteikia žinių, bet neveikia emocijų. Kartais tikrai prasminga pažinti savo būseną, tada imtis dvasią pakeliančių tekstų. Tarkim, varginamiems lengvos depresijos tikrai rekomenduočiau paskaityti Davido D. Burnso knygą „Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija“, o paskui rinktis kad ir Elif Shafak romaną „Keturiasdešimt meilės taisyklių“.

Kad biblioterapijai tinka eilėraščiai – nesunku suprasti, o ar galima siūlyti trilerius? Juk galybė žmonių tiesiog vieną po kito ryja aštraus siužeto pasakojimus, nes taip pabėga nuo rūpesčių...

Trileriai, detektyvai, siaubo romanai biblioterapiniu požiūriu mažiausiai vertingi, nes paprastai nekelia egzistencinių klausimų, nežadina vilties ir nerodo kelio. Jie patenkina smalsumą ir norą sužinoti „kaip viskas bus“, bet dažnai – tik tiek.

Tai nieko bloga, daugeliui patinka skaityti intriguojančias istorijas. Tačiau tokios knygos nesuteikia „terapinio efekto“, koks paprastai pasiekiamas skaitant laiko patikrintą gerą klasikinę literatūrą ar brandžius šiuolaikinių autorių kūrinius. Iš tiesų Didžiojoje Britanijoje gydytojai neretai rekomenduoja ir knygą problemai įveikti?

Taip, neseniai man tai patvirtino Škotijoje dirbusi kolegė psichoterapeutė. Ji pasakojo vietos bibliotekoje mačiusi visą lentyną knygų, skirtų įvairioms psichologinėms problemoms spręsti. Jas atrinko ir gavę lėšų nupirko to paties miestelio sveikatos centre dirbantys psichologai. Jeigu per pokalbius jie suprasdavo, kad vienas ar kitas leidinys galėtų padėti, nurodydavo žmogui pavadinimą ir siųsdavo jį į vietos biblioteką pasiimti ir perskaityti, o paskui kartu aptardavo. Tačiau tai ne grožinė literatūra, tai specialistų parašytos knygos, kurias galima priskirti minėtai „knygų pagal receptą“ kategorijai.

Kodėl kartais geriau grožinės literatūros kūrinys, o ne specialiai tai problemai spręsti skirta savigalbos knyga?

Nes grožinis tekstas dažnai kalba apie jausmus ir tuos jausmus sužadina. Ypač poezija. Kadangi daugelis psichologinių bėdų kyla dėl neišreikštų, užgniaužtų, užslopintų jausmų, būtent tokie tekstai greičiau randa raktą į žmogaus širdį ir padeda ją išlieti. Savigalbos knygų taip pat nenurašyčiau, tik siūlyčiau rinktis parašytas specialistų, tos srities žinovų, kurie atlieka tyrimus ir savo teiginius pagrindžia įrodymais.

Kaip vyksta biblioterapijos seansas? Lietuvoje dažniau vyksta grupinės biblioterapijos pratybos. Jose specialistas – psichologas ar filologas, turintis psichologijos žinių, – kartu su grupe skaito pasirinktus tekstus arba eilėraščius

ir čia pat juos aptaria. Žmonės išsikalba ir būna išgirsti, sunkiai kalbantys randa žodžių savo gėlai išsakyti, pamato, kad jie ne vieni su savo skausmu, kad yra ir daugiau jį patiriančių, – tai ne taip jau mažai, kaip atrodo. Žinau, kad Lietuvoje esama psichologų, rekomenduojančių savo klientams paskaityti vieną ar kitą knygą, paskui jie drauge ją aptaria. Biblioterapijos seansais būtų galima laikyti ir pastaruoju metu vis populiarėjančius skaitytojų klubus, jų nariai kartu skaito pasirinktas knygas ir reguliariai susitinka padiskutuoti. Biblioterapinės pakraipos skaitytojų klubuose dėmesys skiriamas ne knygos literatūrinei analizei, o jos sukeltiems jausmams.

Tokį su kolege Daiva Janavičiene esame įkūrusios ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Pamenu, pirmąsyk susirinkusios

dalyvės balsuodamos nusprendė drauge skaityti Vicki Myron ir Breto Witterio knygą „Diujis. Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“, kurią buvo pasiūliusi mano kolegė. Nebuvau jos skaičiusi, tad ėmiausi kartu su dalyvėmis. Tai tikrais įvykiais paremta istorija apie vienoje JAV esančios Ajovos valstijos miestelio bibliotekoje priglaustą katiną, kuris vėliau suvienijo vietos bendruomenę ir suteikė daug gerų emocijų. Skaitydama ją prisiminiau kone visus gyvenime įsiminusius katinus, ypač savo amžiną atilsį mamos katytę Džiugę. Kai mama jau sunkiai sirgo, Džiugė gulėdavo jai ant krūtinės ir laižydavo veidą. Dalindamasi savo įspūdžiais grupėje taip susigraudinau... Ir supratau, kad galbūt kažkas mamos mirties istorijoje dar likę neišgedėta. Štai pats tikriausias biblioterapijos seansas.

VAISTAI SIELAI

„Vaistai sielai“ – lentelė su tokiu užrašu kabėjo virš įėjimo į kambarį, kuriame senovės Egipte saugotos faraono Ramzio II knygos. XIII amžiuje vienoje Kairo ligoninėje pacientams taikyta gydymą papildanti terapija –buvo patariama skaityti Koraną, o XIX amžiuje anglų rašytojas Edwardas Bulweris-Lyttonas viename iš savo romanų pateikė patarimų, kaip skaitant knygas galima įveikti įvairias negalias: sergant sloga siūlyta rinktis lengvus romanus, užklupus liūdesiui – nuotykinius, patiriant sukrėtimą – biografijas, apėmus depresijai – mokslo veikalus, o atėjus finansinių išbandymų metui – poeziją.

Pirmojo pasaulinio karo metais medikai pastebėjo, kad sužeidimus besigydantys kareiviai dvasiškai atsigauna greičiau, jei skaito knygas. Pirmąsyk „biblioterapijos“ terminą 1916 metais pavartojo amerikietis dvasininkas Samuelis McChordas Crothersas. Straipsnyje jis teigė, kad skaitymas padeda sveikti po sunkių išgyvenimų, traumų, depresijos.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, JAV ir Didžiojoje Britanijoje biblioterapija pradėta taikyti ir prieglaudose, gydytojai skatindavo likimo nuskriaustuosius atsiversti knygą arba rengdavo skaitymo valandėles, nes ne visi mokėjo skaityti. Biblioterapijos specialistus jungiančios organizacijos atsirado XX amžiaus pirmojoje pusėje iš pradžių JAV, o netrukus ir Didžiojoje Britanijoje.

Ką skaityti, kai...

...aplanko meilė?

Reikia tiesiog mylėti, kam tos knygos... Gal tuomet geriausia rinktis poeziją – meilės teikiamam laimės jausmui įžodinti. Yra daug lietuvių autorių meilės lyrikos rinktinių, man labiausiai patikusi – Kęstučio Navako sudaryta „Dar penkios minutės nakties. Lietuvių meilės lyrika“. Įsimylėjusieji joje ras įvairios meilės – tiek laimingos, tiek neišsakytos, net pasmerktos – apdainavimų.

Galbūt saldžiai nuteiktų ir Joanne Harris knyga „Šokoladas“, spinduliuojanti meile gyvenimui, padedanti atrasti mažus, o ir ne tokius mažus malonumus.

O gal meilė yra tarsi apsėdimas – užvaldė ir nepaliko erdvės pačiai įsimylėjusiajai? Apie tai, kokių ji kelia grėsmių ir kaip atpažinti „nesveiką“ meilę, kalba Lena Andersson romane „Estera. Romanas apie meilę“. Išeitis? Skaitytojos ją ras paskutiniuose knygos puslapiuose.

Kaip Tony Lietuvos patriotu Antanu tapo

„Toronte sninga. Bet ne taip ir smarkiai –kieme kasti sniego nereikės, pakaks pašluoti. Vilniuje rimčiau – sūnus atsiuntė nufilmavęs, kaip anūkas rogutėmis nuo Tauro kalno lekia“, – net ir kalbantis skaipu justi, kaip savo namuose Toronte Antanas ŠILEIKA šypsosi.

Šešiasdešimt šešerių Kanados rašytojas, žurnalistas, literatūros kritikas ruošiasi

į Vilnių ne tik pas kol kas vienintelį anūką Feliksą – dalyvauja Vilniaus knygų mugėje, o dėl Metų knygos titulo varžosi jo atsiminimai

„Basakojis bingo pranešėjas“.

Dalia MUSTEIKYTĖ

Kol kalbamės, kartkartėmis fone pasigirsta žingsniai ir moteriškas balsas. „Įsikūriau Snaigės darbo erdvėje, nes čia ryšys geriausias. Jei per daug kalbėsiu, ji mane išmes“, – juokiasi žmonos menininkės valdose įsitaisęs Antanas Šileika. Romantiška ir smagi pažinties istorija, išeivijos lietuvius nuvedusi iki Paryžiaus, kur Snaigė išvyko studijuoti, o universitetą baigęs Antanas mokėsi prancūzų, dėstė anglų, dirbo literatūros žurnalo „Paris Voices“ redakcijoje, suguldyti į knygą „Basakojis bingo pranešėjas“. Joje tilpo ir emigrantų šeimoje gimusio rašytojo vaikystės nuotykiai Toronto priemiestyje Vestone, tapatybės paieškos, netikėčiausi jaunystės darbai cheminių medžiagų, kontraceptikų gamyklose, bingo salėje, pirmieji įspūdžiai iš Lietuvos, kur jau budo nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos nuotaikos. Tai – tarsi smagių, žaismingų, kartais iki graudulio jautrių apsakymų rinkinys, nes, kaip sako pats autorius, apsakymai jam yra natūraliausia žodžio išraiškos forma – dėl to, kad kyla iš sakytinės tradicijos.

Antanas

Kanados lietuvis

Šileika visuomet garsėjo pasakotojo talentu, o istorijų išgalvoti jam net nereikėjo: paties vaikystės ir jaunystės patirtys, išgyvenimai, savęs paieškos – tokie ryškūs, spalvingi, smagūs. Jie ir sugulė į atsiminimų knygą „Basakojis bingo pranešėjas“

Iki pasirodant šiai, penktajai, knygai, Antano Šileikos gyvenime buvo įdomių ir didelių darbų. Jis redagavo Kanados literatūros žurnalą „Descant“, 1994-aisiais išleido pirmąjį romaną „Dinner at the End of the World“, pasakojantį apie pasaulinį klimato atšilimą, buvo Humberio kolegijos Rašybos katedros vadovas. Antroji knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ išversta į lietuvių kalbą ir dalyvavo 2015-ųjų Metų knygos rinkimuose. Lietuviškai išleisti ir romanai „Bronzinė moteris“ bei „Pogrindis“, šis 2011 metais įtrauktas į geriausių Kanados knygų šimtuką. Šiųmetėje knygų mugėje Antanas Šileika pristato naują savo darbą apie tarpukario Kauną „Laikinai jūsų“.

Ką jums reiškia būti nominuotam Metų knygos rinkimuose?

Didžiausią garbę. Juolab – jau antrą kartą! Sakyčiau, šiek tiek nustebino, nes paprastai ten, kur rašytojas semiasi įkvėpimo, jo knygos nelabai patinka. Pavyzdžiui, autorius, rašantis apie Prancūziją, patiems prancūzams dažnai neatrodo įdomus. Bet patyriau, kad lietuviai ne tik skaito –ir maloniai priima šitas knygas.

Kaip kilo mintis atsiminimus sudėti į knygą „Basakojis bingo pranešėjas“?

Pradėjau romaną apie tarpukario Kauną ir ilgai užtrukau, daugsyk perrašiau, mano redaktorius buvo užsiėmęs, todėl tekdavo jo laukti. Būdavo, atiduodu tekstą ir kokį mėnesį neturiu ką veikti. Atsitiktinai literatūros festivalyje drauge prisėdome su kitu pažįstamu redaktoriumi Jacku Davidu. Geriame koktelius ir aš, kaip įprastai, po antros taurės arba dviejų puodelių kavos pradedu kalbėti, juokinti kompaniją. Galiausiai jis man sako: „Nustok kalbėti, pradėk rašyt.“ Pradėjau ir taip lengvai ėjosi! Juk viskas, apie ką rašiau, – labai artima, nėra ypatingų literatūrinių įmantrybių – tiesiog pasakojimas. Parašiau greičiau nei jau pradėtą romaną.

Sprendžiant iš knygų, vaikystėje ir jaunystėje teko klausyti griežto tėvo?

Tėvas buvo gal ne tiek griežtas, kiek baisiai, taip naiviai egocentriškas. Jis žinojo, ką visi, ypač – jo vaikai, turėtų daryti. Tie, kurie nesielgė taip, kaip jis norėjo, buvo laikomi durniais arba ko nors nesugebančiais. Užtat mama sakydavo: „Kai tėvas mirs, Dievui bus blogai.“ Pamenu, paauglys sergu, guliu lovoje, tėvas ateina ir sako: „Išgerk serbentų arbatos, pasveiksi.“ – „Ne, nenoriu, negaliu, man bloga.“ – „Imk, gerk, imk, sakau.“ Tai galėdavo tęstis ištisą dieną. Jaunystėje vesdavo iš proto, bet po tėvo mirties prisiminus pasidarydavo juokinga. Ėmiau pastebėti, kad jis turėjo labai gerą kaimišką humoro jausmą. Manydavo, jog turi ne tik pavaišinti atėjusį svečią, bet ir pajuokauti. O pats nuėjęs į svečius, – buvo skūpus, todėl labiau patikdavo pas ką nors išgerti degtinės, nei vaišinti sava, – stengdavosi linksminti šeimininką. Štai iš kur tos žaismingos jūsų surašytos istorijos! Mes nuo tų istorijų bėgom – taip jos buvo atsibodusios.

Tėvai koks šimtas kilometrų nuo namų nusipirko sklypą ir savaitgaliais statė vasarnamį, mes, visi trys vaikai, turėjome prisidėti. Aš dar buvau mažas, todėl daugiau darbų teko broliams, bet važiuoti su visais reikėdavo. Vasarnamis – gražioje vietoje, prie didžiulio ežero su smėlio kopomis, dėl to priminė Palangą, aplink buvo įsikūrę daug lietuvių, todėl bandydavau pabėgti pas draugus. Sulaikydavo tėvo „niekur neisi, kol nenupjausi trijų medžių“. Arba liepdavo du kelmus iškasti. Kuris penkiolikmetis būtų laimingas? Bet dabar pagalvoju, kad juokingas buvo ne tik tėvas – ir aš, tuo laiku viskuo nepatenkintas paauglys. Tad istorija, kai susiduria du juokingi žmonės, negali būti nejuokinga. Jūsų mamai, spėju, tai nebuvo itin juokinga? Mamos visada kenčia. Manoji buvo chemikė, Kanadoje dirbo narkotinių medžiagų tyrėja. Tėvas, iki emigruodamas, buvo policininkas, atvykęs čia dirbo statybose, o jos tais laikais būdavo labiau sezoninė veikla: vasarą pajamos labai geros, žiemą – prastos. Todėl mamos uždarbis valdiškoje tarnyboje buvo stabilus ir labai svarbus mūsų namuose. Kaip ir jos tvarka. Tačiau tėvui atrodė, kad pagrindinis namų karalius yra jis. Kelionė iki vasarnamio trukdavo mažiau nei dvi valandas, bet visą kelią be sustojimo mama galėdavo jį barti. Nepaisant visko, jie kartu prabuvo iki pat gyvenimo galo.

Namuose kalbėdavotės ir bardavotės lietuviškai? Mūsų karta – įdomi, nes lietuviškai kalbėdavomės tik su tėvais. Su broliais – dešimčia ir šešeriais metais vyresniais Audriumi bei Juliumi – prie to paties stalo šnekėdavomės angliškai. Negirdėjau, kad mūsų bendraamžiai broliai ir seserys tarpusavyje būtų bendravę lietuviškai. Čia toks asimiliacijos momentas, kai atrodė, kad tikras pasaulis –draugai, mokykla, televizija – šneka angliškai. Lietuvių – senovinė tėvų, bažnyčios, šeštadieninės mokyklos kalba. Maždaug kaip lotynų, kuri vartojama oficialiais momentais.

Šeštadieninė mokykla atrodė tikra kančia. Kadangi namai buvo priemiestyje, kaimynystėje gyvenančių vaikų tėvai mus veždavo paeiliui. Ir kai ateidavo eilė vežti maniškiui, jis stengdavosi visus palinksminti: „Na, palinksniuokim!“ Įsivaizduokit, dvylikamečiai ir taip nenoromis važiuoja į lietuvišką mokyklą, o čia dar – „Palinksniuokim“... Būdavo baisu. Vėliau, kai truputį paaugome, į mokyklą nukakdavome savarankiškai, tada stengdavomės bent truputėlį pavėluoti. Klasėje mūsų laukdavo vargšai emigrantai – inteligentai iš Lietuvos, mūsų mokytojai, vilkintys senus kostiumus su naftalino kvapu. Jie stovėdavo prieš mus ir pasakodavo apie garbingą Lietuvos istoriją, o vaikai mėtydavo vieni į kitus popierėlius, lėktuvėlius, šnekėdavosi. Klasėje būdavo linksma, bet iki šios dienos dėl to gailiuosi, nes vis dar yra problema: viduryje žodžio ilgasis ar trumpasis balsis, o kur – nosinė raidė? Juk visas dienas sugadinau neklausydamas mokytojų.

Šileikos –

1965-ieji, kai tautiniai šokiai ir viskas, kas susiję su lietuvybe, atrodė tikras košmaras, tėvų ir kitų vyresniųjų reikalas. Antanas stovi dešinėje

1958-ieji. Vasarą paplūdimyje su vyriausiu broliu Audriumi, mama ir teta. Antanas įsitaisęs ant automobilio

Šileikų šeima 1993-iaisiais: Snaigė, Antanas ir jų sūnūs Dainius bei Gintaras

Tėvo gimtadienis prieš daugybę metų. Jaunėlis Antanas stovi šalia sukaktuvininko

1958-ieji. Broliai

Audrius, Julius ir Antanas –per Kalėdas

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Smagiai aprašote, koks košmaras būdavo tautiniai šokiai, kostiumai. Kadangi buvau jūrų skautas, lankiau skautų šokių grupę, aukštesnio lygio tautinių šokių grupė buvo lietuviškoje mokykloje, dar kita – vasaros stovykloje. To man paprasčiausiai buvo per daug. Aštuoniolikos ar devyniolikos su šokiais išvažiavome į Vakarų Europą – smagu. Be to, tuo laiku ne visada būdavo leidžiama apkabinti mergaitę, o per tautinius šokius – ir vieną, ir kitą, ir trečią. Vienas malonumas. Bet kai buvau penkiolikos, tas būrelis atrodė baisi kančia. 1968-ieji, pats hipių judėjimo pakilimas: meilė, „The Beatles“, o čia – lietuviškumas, tėvų prisiminimai, tradicijos. Kaip apsirengus tautinį kostiumą pasirodyti draugams?

Berniukams tai dar kentėtina, o mergaitėms?.. Tuo metu kiti vaikšto su tamsiais akiniais ir klausosi Janis Joplin.

Kas turėjo nutikti, kad, pasibaigus paauglystės protestams, pirmame Toronto universiteto kurse tapote tikru Lietuvos fanatiku?

Iki tol mes lietuviškais vardais nesivadinome, rinkomės įvairius anglicizmus. Aš, pavyzdžiui, buvau Tony. Tuomet iš Jungtinių Valstijų atvažiavo tautiškai nusiteikę draugai ir jiems pasirodė juokinga, kad universitete visi į mane kreipiasi „Hey, Tony“. Tada ir nutariau, kad Tony miręs, būsiu tik Antanas! Išgirdęs „Tony!“ nebeatsigręždavau. Tą momentą galėčiau pavadinti tam tikru gyvenimo lūžiu.

Ką tik pasirodęs Antano Šileikos šnipų romanas

„Laikinai jūsų“ pasakoja apie tarpukario Lietuvą, kai sostine tapo Kaunas, o meilės ir valstybės reikalai buvo tvarkomi garsiuosiuose jo restoranuose ir kavinėse. Ši knyga pristatoma kaip lietuviškojo Džeimso Bondo istorija

Kanadiečiams tekdavo aiškintis, ką reiškia tas Antanas?

Su žmona žinome, kad jei nuėję į kokį nors baliuką prisistatysime kaip Antanas ir Snaigė, su mumis niekas nesikalbės, nes bus per sunku atsiminti vardus. Aš visiems paskaitau trumpą paskaitėlę: „Žinote muzikantą Santaną? Iš vardo pradžios paimkite „s“ ir perkelkite į galą. Gausite „Antanas“.“ Snaigei sunkiau. Sūnūs Dainius ir Gintaras lietuviškai išmoko iš jūsų?

Namuose tarpusavyje būtume bendravę angliškai, taip mums būtų buvę paprasčiau ir laisviau, bet matydami, kad sūnūs taip neišmoks lietuvių kalbos, prisiekėme jų akivaizdoje kalbėtis tik lietuviškai. Nuo pat kūdikystės kas vakarą jiems

Marko Rayneso Robertso nuotrauka

skaitydavome knygas. Taip, galima sakyti, kartu kalbos pramokome. Vaikams augant, pasakų žodynas tapo sudėtingesnis, pavyzdžiui, skaitau skaitau, o jau kokių penkerių ar šešerių Dainius klausia: „Kas yra titnagas?“ Vakaras, abu su žmona pavargę, norime, kad vaikai greičiau užmigtų ir patys galėtume ilsėtis, imti žodyno visai nesinori... Bet – reikia.

Kai džiaugdavausi, kad vaikus išmokėme kalbos, vyresnis brolis juokdavosi, kad tai – labiau senelių nuopelnas. Išties dienomis jie daug laiko praleisdavo su mūsų tėvais.

Jūsų akyse ir įvyko didieji politiniai Lietuvos pokyčiai?

Pirmąsyk joje buvau, regis, 1975 metais. Tada turėjau problemų dėl vizos. Giminės iš Šiaulių kasdien eidavo manęs laukti į Vilniaus geležinkelio stotį. Laukė ištisą savaitę, nesulaukė, grįžo į Šiaulius, tik tada mane įleido į šalį. Tąkart mažai ką supratau, buvau pirmasis, kuris grįžo į šeimą, pamatė gimines po karo, o nuo jo pabaigos jau buvo praėję trisdešimt metų. Daugiausia laiko mes praleidome prie stalo.

1987-aisiais Vilniuje buvo rengiami lituanistikos kursai emigrantų vaikams, su Snaige mėnesį juose išbuvome. Gorbačiovas jau pradėjęs valdyti Sovietų Sąjungą, buvo pati senų laikų pabaiga. Bet kai vėliau pamačiau vaizdo įrašą iš tos pačios vasaros pabaigoje vykusio antisovietinio mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, supratau, kad viskas – pasaulis keičiasi. Tada puolėme kaip tik galėdami padėti Lietuvai atsikratyti senosios tvarkos.

Nors ir burbėjau, kad reikia mokytis tautinių šokių ir kalbos, bet vis dėlto turiu pripažinti, jog tą darydami tėvai mūsų kartą tarsi užprogramavo, pavertė lyg kokiais slaptaisiais agentais, ir atėjus laikui mes pajudėjome. Kanadoje važinėjau po mitingus ir raginau visus atsibusti, rašiau į žurnalus, kad žmonės žinotų, kas vyksta Lietuvoje, teko kalbėti per radiją. Pamenu, kai dirbau

dėstytoju kolegijoje, mano telefonas skambėdavo po trisdešimt kartų per dieną. Buvo keistų ir įdomių momentų. Pavyzdžiui, skambinau savo pažįstamui į Paryžių, prašiau atskambinti iš saugaus telefono, kad galėčiau pasiteirauti: jei gautume ginklų, kaip juos saugiai pervežti į Lietuvą. Aišku, to neprireikė, bet pats faktas rodo, kokie buvome užsidegę. Buvo laikas, kai visur nešiojausi pasą, kad prireikus galėčiau eiti ko nors perduoti į Kanados radiją ir televiziją ar vykti į oro uostą ir skristi. Žinoma, nebuvau toks svarbus, kad mane kas nors kur būtų siuntęs, toks pasiruošimas dabar atrodo kiek perdėtas. Bet tas laikas buvo tikrai labai įdomus ir jaudinantis.

Buvo keistų ir įdomių momentų. Pavyzdžiui, skambinau savo pažįstamui į Paryžių, prašiau atskambinti iš saugaus telefono, kad galėčiau pasiteirauti: jei gautume ginklų, kaip juos saugiai pervežti į Lietuvą.

Kas skatina toliau rašyti apie Lietuvą, gilintis į, pavyzdžiui, prieštaringai vertinamo poeto Kosto Kubilinsko istoriją? Nostalgija? Nostalgija – kaip sloga. Ji labai greitai praeina. Tiems, kurie gyveno tik savo tėvų nostalgija, pakako vieną kartą nuvykti į Lietuvą. Mus su ja sieja ne nostalgija, o pareiga, domėjimasis istorija, nes Lietuva visuomet atrodė labai dramatiška šalis, ten tiek visko vyko. Jau trejus ar ketverius metus važiuoju į Lynežerį netoli Marcinkonių, prie Baltarusijos sienos, nes tenai mokytojavo Kostas Kubilinskas.

Medžiagos radote ir senų knygų knygyne prie Halės turgaus? Būdavo, nueinu į puikią mažą kepyklą turguje, iškart po dešine nuo centrinių laiptų, išgeriu kavos, suvalgau kanelę – gaunu energijos kokias keturiasdešimt minučių raustis tamsiame dulkėtame knygyne. Radau Rašytojų sąjungos protokolų nuo maždaug 1947 iki 1958 metų, nusipirkau knygą gal už pusantro euro, o joje užfiksuoti faktai, kaip Kubilinskas krito, kilo... Jokiam kitam žmogui žemėje tos knygos neprireiktų, o man ji – kaip stebuklas.

Rašydamas apie kitus žmones atidžiai tikrinate faktus, o kaip jūsų „Basakojį bingo pranešėją“ įvertino savi – šeima, apie kurią rašote?

Broliams juodraščių nerodžiau. Tik pasakiau: „Sužinosite naujienų!“ Mes vienas kitą vis dar per dantį traukiam, užtat sukluso: „Tas mažiukas turės progą atsikeršyti už visą vaikystę.“ Kanadoje knygą pristačiau kaip tik toje lietuvių namuose esančioje salėje, kur dirbau bingo pranešėju. Suėjo maždaug du–trys šimtai žmonių. Skaičiau pirmą apsakymą apie savo brolius. Galvojau: jei puls, susirinkusieji apgins. Bet juokėsi visi. Su broliais galima elgtis berniukiškai ir kumštelėti į petį, o gyvenimas su žmona jau kitoks – kultūringesnis. Ji būna pirmoji mano vertintoja, skaitė ir atsiminimų rankraštį. Kai kuriuos momentus pataisiau, nes rašant berniukišku stiliumi nelengva atskleisti kai kurias labai romantiškas akimirkas. Pavyzdžiui, kai mergina išvyksta studijuoti į Paryžių, o tu negali jos paleisti, nes pradings...

Rašote angliškai. Koks jausmas paimti savo knygą lietuvių kalba? Bendradarbiauju su vertėjais, man labai įdomu skaityti, kas išeina lietuviškai, nes rašydamas tam tikrą atmosferą bandau kurti pagal angliškas žanro taisykles. Prieš skaitydamas nežinau, ar lietuviai pagaus tą dvasią, kurią noriu perteikti. Ankstesnėse knygose tai pavykdavo.

Kaip ponas

Giedriaus SAVICKO (38) pastarojo meto atradimai –imti knygas iš bibliotekos, o jas skaityti autobuse ar traukinyje. „Paduoda knygą ir veža. Gyveni kaip ponas“, – kvatoja aktorius.

Pradėjau dažniau važinėti autobusais, troleibusais, o iš Naujosios Vilnios, kur dabar gyvenu, miesto centrą galima pasiekti ir traukiniu. Ten daug žmonių važiuodami skaito knygas.

Įsimintiniausia vaikystės knyga? Su smulkiausiomis detalėmis atsimenu pirmą knygą, kurią pasiėmiau iš bibliotekos, – pasaką, kaip gaidelis išmušė vištelei akelę.

Paskui jau nėrėte į istorijas apie indėnus?

Tie trys mėlyni Karlo May „Vinetu“ tomai buvo kažkas neapsakomo. Iki šiol bėgdamas vis prisimenu, kad iš pradžių reikia viena koja stipriau bėgti, o kitą taupyti, paskui – atvirkščiai. Liselotte WelskopfHenrich „Harka“ manęs taip nesužavėjo. Labai ilgai patiko skaityti pasakas.

Paauglystėje, be abejo, buvo perskaitytas Jerome’o Davido Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“. Jis man iki šiol daro įspūdį. Ypač kai įsivaizduoji, kad „Rugiuose prie bedugnės“ Salingeris rašė ant tanko, – kaip JAV armijos eilinis buvo išsiųstas į Antrojo pasaulinio karo frontą Europoje. Esu šio rašytojo gerbėjas, man geriausias jo kūrinys – apysaka „Franė ir Zujis“. Skaičiau daugybę kartų – tiesiog stebuklinga knyga.

Kokios knygos mena studijų laiką?

Studijų metais nebuvo laiko skaityti, nors tada atradau Charlesą Bukowskį ir Kurtą Vonnegutą. Bandžiau ir filosofinius veikalus liesti, bet jie man nepatiko. Ir dabar nemėgstu... Tos knygos labai gerai parašytos, kaip savotiški receptai, bet man neišeina tie patiekalai, ir viskas. Po studijų buvo periodas, kai labiau traukė bohemiškas gyvenimas, o ne knygų

skaitymas. Nors tuo linksmybių metu didelį įspūdį padarė Axelio Munthe „Knyga apie San Mikelę“. O kai nustojau vartoti alkoholį, atėjo metas knygoms – kaip po bėgimo reikėjo susigrąžinti jėgas ir pamaitinti protą, tad puoliau skaityti viską.

Koks rašytojas buvo taip užkabinęs, kad vieną po kitos prarijote visas jo knygas?

Visada laukiu naujų Michailo Šiškino knygų – man labai patiko „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“. Kadaise skaičiau daug Haruki Murakami. Buvau sėdęs ant Jo Nesbø. Kažkas teatre pagyrė, nutariau pats įsitikinti, ar tiesa. Ir ką? Viską, kas tuo metu buvo išleista, perskaičiau. Jei knyga patinka, mėgstu bandyti perprasti jos populiarumo paslaptį. Kodėl visiems patinka Nesbø? Todėl, kad pagrindinis herojus Haris Hūlė turi daug minusų, bet jie netrukdo laimėti. Jis mėgsta ir atsigerti, ir pramiegoti, ir pavėluoti... Juk dažnas turi tokių trūkumų, tad skaitymas apie tokį herojų pakelia dvasiškai: jei jam pavyko, pavyks ir man.

Iš lietuvių autorių vienu ypu perskaičiau visas Romualdo Granausko knygas. Tie, kas pradeda kalbėti, kaip nori grįžti į sovietinius laikus, tegul paskaito – noras praeis.

Kas dabar namuose guli po ranka?

Noriu įveikti Hannah Arendt knygą „Eichmanas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“ apie holokaustą, ir ne tik. Prieš tai perskaičiau LouisoFerdinando Céline’o romaną „Kelionė į nakties pakraštį“ apie karą. Jaučiu, kad jau pavargau nuo knygų apie blogį, norisi atsiversti apie Rudnosiuką...

Visuomet namuose guli Sigito Gedos dienoraščių knyga, kai kyla noras, pasiimu ir šiek tiek pasiskaitau. Turime Šventąjį Raštą – ir lietuviškai, ir lenkiškai. Aš ne kiekvieną rytą, bet žmona kasryt perskaito pastraipą. Biblijoje yra labai daug gerų dalykų. Visiems patarčiau perskaityti knygą, kurią neseniai gavau dovanų iš Leonido Donskio našlės Jolantos, – jo parašytą pilietinio ugdymo vadovėlį dešimtai klasei.

Lieka tiek daug neperskaitytų knygų ir autorių, kurių nesiimi, nes atrodo per sunkūs. Tarkim, Thomas Mannas. Nidoje vis girdėti jo vardas, o kai pasidomi, kas yra skaitęs romanus, pasirodo – niekas. Reikia pabandyti įveikti.

Vyginto Skaraičio nuotrauka

Ilgai, sveikai ir laimingai

Apie mitybos, miego, judėjimo ir gerų santykių įtaką sveikatai

10 žingsnių, kurie pagerins jūsų regėjimą

Priimkite savo partnerį su trūkumais!

Kodėl kartais verta neplauti rankų?

Kryptingas mokymasis galingesnis už talentą

Iš po skverno

Dažnas dar prisimena laikus, kai net knygos buvo deficitas. Jei tuomet nepavykdavo užmegzti artimos draugystės su pardavėja, kuri iš po prekystalio galėtų ištraukti trokštamą romaną, tekdavo leistis į tikrą jo medžioklę – apeiti atokius Vilniaus knygynus ar... rinkti makulatūrą. Dviejų populiarių leidinių apie Vilnių autorius, miesto tyrinėtoju save vadinantis Darius POCEVIČIUS puikiai pamena, kaip, paauglystėje perskaitęs penkias knygas apie Harką, blaškėsi ieškodamas, kur rasti šeštąją. „Galų gale ją paskolino draugas“, – nusijuokia.

Irma LAUŽIKAITĖ

Epochos dvasią perteikia užrašas po šia archyve saugoma 1954-ųjų fotografija: „Vilniaus knygyno nr. 12 pardavėja D. Mindenienė pirkėjui P. Kavaliauskui rodo Lenino raštus“

Tikras antplūdis į Vilniaus centrinio knygyno atidarymo iškilmes tuometiniame Stalino (dabar –Gedimino) prospekte, 1952-ieji

Judelio Kacenbergo ir L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotraukos

1965 -aisiais pradėtos leisti „Drąsiųjų kelių“ serijos knygos buvo tiesiog graibstomos, per metus jų pasirodydavo nuo penkių iki dešimties, iš viso išleistos 162. Neįtikėtina, bet anuomet vienas mano kolega buvo surinkęs visas. Išrikiuoti kuo daugiau „Drąsiųjų kelių“ knygų namų bibliotekoje buvo ir prestižo reikalas. Po dvidešimties metų pradėtos leisti Pasaulinės literatūros bibliotekos tomai taip pat dažniau buvo buto puošmena, o ne

tenkino klasikinių knygų troškulį“, – mano Darius Pocevičius, solidžių pažintinių leidinių „100 istorinių Vilniaus reliktų“ ir „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990. I dalis“ autorius. Dabar spaudai rengiamoje antrojoje pastarosios knygos dalyje jis pasakos ir apie tai, kokios leidyklos bei knygynai veikė sovietinės Lietuvos sostinėje ir kokias knygas medžiojo to meto skaitytojai.

Šimtatūkstantiniai tiražai. Sovietmečiu Lietuvoje per metus

būdavo išleidžiama 2–2,5 tūkstančio naujų knygų ir brošiūrų, nemenką jų dalį sudarė ideologinė ir specialioji literatūra. Tačiau populiarios knygos buvo spausdinamos didžiuliais tiražais. Kultinis amerikiečių rašytojo Jerome’o Davido Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“ išleistas 1966-aisiais, jo tiražas pakartotas po ketverių ir po dvidešimties metų, iš viso išspausdinta 115 000 egzempliorių ir vis tiek knyga buvo nelengvai gaunama! Latvių seksologo Janio Zalyčio knygos

Prie Vilniaus „Draugystės“ knygyno vitrinos, 1967-ieji

Mariaus Baranausko, A. Staišio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) ir Sauliaus Vasiliausko nuotraukos

„Meilės vardu“, pasirodžiusios 1984-aisiais ir kitąmet pakartotos, tiražas siekė 170 000 egzempliorių, bet jos nebuvo įmanoma įsigyti.

„Mes jau nesistebime, jei 15 ar 25 tūkstančių egzempliorių tiražu išleistos knygos po poros savaičių negalime gauti knygynuose. Žiūrime kaip į savaime suprantamą reiškinį. Mes žinome, kad tarybinės santvarkos sąlygomis tai yra normalus reiškinys“, – dar 1961 metais žurnale „Naujos knygos“ tvirtino tuometis leidyklos „Vaga“ direktorius Jonas Čekys.

„Ir toks „normalus reiškinys“ gyvavo tris dešimtmečius, – šypteli Darius Pocevičius. – Populiarių knygų stoką aštuntajame dešimtmetyje mėginta pateisinti miesčionišku požiūriu, skatinusiu betikslį jų kaupimą. To meto spaudoje ne kartą buvo pašiepiami žmonės, besipuikuojantys knygomis kaip buto interjero puošybos elementais.“ Žurnale „Naujos knygos“ jis aptiko to laiko dvasią perteikiančią istoriją: žmona

knygyne negavo knygos, apie kurią visi kalbėjo, ir skundėsi vyrui, kad dabar nebegalės pasikviesti svečių: „Visi knygą turi, o mes ne, lyg ne inteligentai būtume. Sarmata!“ Kai vyrui pagaliau pavyko parnešti deficitinę knygą, tiesa, jau skaitytą, vietoj padėkos sulaukė priešingos reakcijos: „Ką?! Kaip sena knyga atrodys naujoje sekcijoje? Kur tavo galva?“

Bet gal nevertėtų domėjimosi knygomis suversti tik miesčioniškam norui suformuoti gražią lentyną svetainėje? „Juk iš knygynų greitai dingdavo ir visiškai „neinteligentiškos“, tai yra interjerui netinkančios, knygos be ryškių ir puošnių viršelių“, – pažymi Darius Pocevičius. 1974 metais žurnale „Kultūros barai“ buvo teigiama, jog, pagal sociologinės apklausos duomenis, skaitymas –populiariausias laisvalaikio leidimo būdas, lenkiantis (smarkiai!) televizoriaus spoksojimą ar teatrų lankymą.

Darius POCEVIČIUS

„Mano knygos skatina ne užsidaryti namuose, o išeiti pasivaikščioti“, – sako Vilnių tyrinėjantis ir savo atradimais besidalijantis Darius Pocevičius (50). Pagal išsilavinimą jis – ekonomistas, prieš dvidešimtmetį atsisakė didelės įmonės rinkodaros vadovo posto dėl aistros literatūrai, išleido prozos ir poezijos bei literatūros kritikos rinktines. Dabar dirba leidykloje „Kitos knygos“. Bestseleriais tapusių knygų apie Vilnių pradžia – Laisvojo universiteto (LUNI) ekskursijos, jų metu Darius Pocevičius ir suprato, kad apie miestą, kuriame gyvena daugybę metų, negali išsamiai papasakoti: „Mane šis supratimas paskatino tapti miesto tyrinėtoju. Tai – visame pasaulyje populiari subkultūra. Tiesa, svetur miesto tyrinėtojais save vadinančių žmonių specializacija siauresnė, jų tikslas – viešai neprieinami, apleisti objektai. Ir aš nuo to pradėjau, tačiau mane atradimai paskatino pradėti domėtis plačiau, pabandyti išsiaiškinti, kokių įdomybių slepiasi mieste ir kodėl miestas yra toks, koks yra.“

Tiesiog pavyzdinis: „Politinės knygos“ knygynas Vilniuje, 1962-ieji

Už makulatūrą. „Paprasčiausias būdas gauti deficitinę knygą buvo užsisakyti iš numatomų išleisti knygų katalogo ir laukti, kada ji pasieks namus. Tačiau tai galėdavo užtrukti ir visus metus, – to laikmečio knygų pasaulio ypatumus primena Darius Pocevičius. – Arba reikėdavo vis užsukti į knygyną tikintis, kad nusišypsos sėkmė ir

Vienas mylimiausių sovietmečio rašytojų Juozas Baltušis visoje Lietuvoje buvo sutinkamas lyg scenos žvaigždė, 1971-ieji Aleksandro Krištaponio ir Onos Pajėdaitės (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotraukos

pavyks jo duris praverti tą dieną, kai trokštama knyga bus į jį pristatyta.“

Knygų deficitas išprovokavo akciją – grožinė literatūra mainais už... makulatūrą. „1975-ųjų balandį „Vakarinės naujienos“ prapliupo serija skelbimų, raginančių rinkti makulatūrą, – dėsto Darius Pocevičius. – Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo makulatūros keitimo į literatūrą

preliudija. Eksperimentas „Makulatūra mainais už grožinę literatūrą“ prasidėjo tų metų liepą ir truko metus. Reikėjo surinkti 20 kilogramų seno popieriaus, pristatyti į supirkimo punktą ir tada buvo galima pasirinkti knygą iš sąrašo.

Per pirmąjį akcijos pusmetį vilniečiai atsikratė 400 tonų makulatūros ir įsigijo 20 tūkstančių knygų. Vajus buvo pripažintas sėkmingu ir pratęstas neribotam laikui.“ Kokių knygų taip buvo įmanoma įsigyti? Pavyzdžiui, 1980-aisiais galėjai rinktis Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelę“, Nikolajaus Panovo „Miglos“ bocmanas. Vandenyno platybėse“, Henry Riderio Haggardo „Montesumos dukterį“ ar Jameso Fenimore’o Cooperio „Locmaną“. Aktyviausiais antrinių žaliavų rinkėjais tapo paaugliai ir spekuliantai, jie pirko knygas dideliais kiekiais ir vėliau pardavinėjo iš po skverno.

Lyg inkstai taukuose. 1964-aisiais laikraščiuose pasirodė žinia, kad prieš trejus metus 30 000 egzempliorių tiražu Lietuvoje pasirodžiusi Justino Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ pasiekė neregėtą viršūnę – jos tiražas, įskaitant vertimus į draugiškų sovietinių respublikų kalbas, pasiekė milijoną. Milžiniškais tiražais didžiavosi ir Juozas Baltušis – dienoraštyje jis brūkštelėjo „iš dyko buvimo“ pamėginęs suskaičiuoti savo knygas ir, „pasirodo, mano knygelių lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, armėnų, tadžikų, uzbekų, lenkų kalbomis bendras tiražas jau prašoko pusantro milijono, o tiksliai – 1 525 800 egzempliorių. Neblogai, ką?“

O koks atlygis už knygas įkrisdavo į autorių kišenes? Literatūros kritikas Valentinas Sventickas per pokalbį Dariui Pocevičiui užsiminė, kad už storą, dideliu tiražu pasirodžiusį romaną išeidavo automobilis. Paslaptys atskleistos ir tuometinio Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko Alfonso Bieliausko

prisiminimų penkiatomyje „Abipus Rubikono“: į šią knygą jis sudėjo kadaise iš žiniaraščių į užrašų knygelę persirašytus rašytojų honorarus, gautus per penkerius metus, – nuo 1967 iki 1971-ųjų. Per penkmetį statistinis asmuo uždirbdavo vidutiniškai 7200 rublių (per mėnesį –120), o sąrašo lyderis poetas Eduardas Mieželaitis per tą patį laiką dešimt kartų daugiau – 78 527 rublius.

„Rašytojų, kurių honorarai bent du kartus viršijo vidutinį darbo užmokestį, buvo galima priskaičiuoti per šimtą“, – sako Darius Pocevičius. Ir tai – tik atlygis, kuris šiems kūrėjams buvo pervestas į sąskaitas iš Lietuvos leidyklų, Kino studijos, teatrų, tačiau neįtrauktos sumos, pasiekusios už vertimus į kitas sovietinių respublikų kalbas. Beje, Alfonso Bieliausko knygelėje šie skaičiavimai atsirado dėl to, kad kolegos skundėsi per mažais atlygiais, kurie nė iš tolo negalėjo prilygti gaunamiems maskviškių.

„Buvau girdėjęs ne vieną pasakojimą, kaip gerai rašytojai gyveno sovietmečiu, tačiau, nepaisant to, sumos pritrenkė, – prisipažįsta tyrinėtojas. – O daugelis rašytojų dar dirbdavo leidyklose, žurnalų ar laikraščių redakcijose ir gaudavo algą. Be to, verta paminėti, kad rašytojams buvo statomi specialūs daugiabučiai, Vilniuje jų – trys. Butai šiuose namuose nepriminė to meto standartinių, jie buvo kur kas erdvesni, su darbo kambariais.“

Ne vienas rašytojas vasaras leido sodybose – septintojo–aštuntojo dešimtmečių sandūroje kilo tikra bėgimo nuo civilizacijos mada: Alfonsas Bieliauskas įsirengė vasarnamį Lakajos kaime (didžiulio pasisekimo sulaukė jo romanas „Rožės žydi raudonai“), gamtos prieglobstyje įkvėpimo ieškojo Jonas Avyžius, Alfonsas Maldonis, Eduardas Mieželaitis, Juozas Baltušis ir kiti sovietinės literatūros asai. „Tik Justinas Marcinkevičius

Poetas Justinas Marcinkevičius savo namuose prie knygų lentynos, 1981-ieji

Kas uždirbo daugiausia?

Eduardas Mieželaitis – 78 527 rubliai

Justinas Marcinkevičius – 64 469 rubliai

Jonas Avyžius – 63 150 rublių

Juozas Baltušis – 46 312 rublių

Icchokas Meras – 41 801 rublis

Mykolas Sluckis – 40 673 rubliai

Aleksys Churginas – 34 740 rublių

Ieva Simonaitytė – 31 800 rublių

Kazys Saja – 31 071 rublis

Violeta Palčinskaitė – 27 912 rublių

Duomenys pateikiami iš Alfonso Bieliausko prisiminimų knygos „Abipus Rubikono“, tokius honorarus rašytojai gavo per penkerius metus – nuo 1967 iki 1971-ųjų –iš Lietuvos leidyklų, Kino studijos ar teatrų.

nepanoro keltis „atgal į kaimą“, kiek vėliau pasistatė kooperatinį butą Druskininkuose“, – pasakoja Darius Pocevičius.

Atlygiu negalėjo skųstis ir vertėjai. Tarkim, jei išversdavo porą „Drąsiųjų kelių“ serijos romanų, volga dar neišeidavo, bet už atlygį jau galėdavo nusipirkti žiguliukus.

Hobis. Minėta „Drąsiųjų kelių“ serija 1965-aisiais pradėta Vasilijaus Ardamatskio romanu „Saturno“ beveik nematyti“, kuriame buvo pasakojama apie sovietinius

žvalgus Antrajame pasauliniame kare. Tais pačiais metais išleisti ir Arthuro Conano Doyle’io „Užrašai apie Šerloką Holmsą“, Georges’o Simenono „Geltonas šuo“ ir Jules’io Verne’o „Aplink Mėnulį“.

Tarp populiarių knygų vertėjų pavardžių galima rasti ir vieną netikėtą: pasirodo, būsimas Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto pirmasis sekretorius Petras Griškevičius iš rusų kalbos yra išvertęs net penkiolika nuotykių romanų, iš jų aštuoni pateko į „Drąsiųjų kelių“ seriją. Didžiausio pasisekimo sulaukė jo išverstas Juliano Semionovo romanas „Septyniolika balandžio akimirkų“ apie legendinį rusų žvalgą Štirlicą. „Anuomet sklido gandų, kad už partijos bonzą verčia kažkas kitas, tačiau jo tekstus redagavęs Teodoras Četrauskas man patvirtino, jog vertimas, kad ir ne aukščiausios kokybės, buvo nuoširdus partinio veikėjo hobis“, – sako Darius Pocevičius.

Į kiekvienus namus. Bene grandioziškiausias sovietmečio užmojis – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Šiam didžiuliam projektui įgyvendinti specialiai įsteigta Valstybinė enciklopedijų

Vilniaus knygų mugės pradininke galima laikyti 1948-ųjų rugsėjį tuometinėje Pilies aikštėje (dabar –Katedros) surengtą mugę

Jakovo Šapiros (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotrauka

leidykla, nuo 1976 iki

1985 metų išleista trylika tomų (paskutiniame – papildymai). Juose – 72 000 straipsnių, 20 000 iliustracijų, medžiagą rinko 1750 žmonių. Enciklopedijos tomai buvo tiesiog būtina inteligentų ar norinčių jais būti piliečių svetainės detalė.

1986 metais pradėta leisti Pasaulinės literatūros biblioteka – pagal planą ją turėjo sudaryti 120 knygų. „Nors kiekviena knyga turėjo išeiti didžiuliu 90 000 egzempliorių tiražu (šios nuostatos pirmuosius penkerius metus šventai laikytasi), tačiau ažiotažas buvo dar didesnis. Visoje Lietuvoje prie knygynų nusidriekė eilės žmonių, trokštančių prenumeruoti klasikos šedevrus. Kad nesusidarytų grūstis Gedimino prospekte, prenumeratos punktas iš centrinio knygyno perkeltas į Sporto rūmus ir čia lūkuriavo keli šimtai žmonių.“ Prasidėjus Atgimimui, serija buvo leidžiama

toliau, tik peržiūrėtas knygų sąrašas – išbraukta nemažai rusų klasikų, įtraukta kur kas aktualesnių, tarkim, išleistas... Šventasis Raštas. Traukėsi ir tiražai: 2009 metais paskutinės šios serijos knygos – estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaare „Tiesos ir teisingumo“ (tai pirmoji iš penkių romano dalių) – išleista tik 1850 egzempliorių. Ji pristatyta kaip šimtasis serijos leidinys, bet, literatūrologo Virgilijaus Gasiliūno manymu, yra 99-asis.

Atgimimo bestseleris. Neabejotinas

Atgimimo metų bestseleris – Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. Pirmąsyk 1936-aisiais knyga išėjo jau tada rekordiniu –17 500 egzempliorių – tiražu, tokiu tuo metu buvo spausdinamos tik maldaknygės. Išeivijoje „Lietuvos istorija“ perleista tris kartus. „1988 metų rudenį politikos užkulisiuose kilo kova, kas pirmas iškels tautinę vėliavą Gedimino pilyje – Sąjūdis ar Vykdomasis komitetas, – rengiamos knygos autoriui pasakojo tuometinis Valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininkas Juozas Nekrošius. – Viskas vyko neorganizuotai ir skubotai. Tą rytą eidamas į darbą pamačiau žmonių minią Katedros aikštėje. Kai prisiartinau, ekspromtu buvau pakviestas tarti žodžio – perskaičiau eilėraštį, kokį tik prisiminiau. Pasibaigus mitingui, su geografu Česlovu Kudaba prie varpinės sutikome Valdą Adamkų. Šis užsiminė, kad Amerikos lietuviai norėtų ką nors nuveikti

Lietuvos labui. „Darbų yra, reiktų išleisti Šapokos istoriją“, – tarė Kudaba. O Adamkus iš karto: „Kiek pinigų reikia?“ „Penkiasdešimt tūkstančių“, – pasakiau nė negalvodamas. Išsiskyrėm, po kelių dienų paskambino Kudaba ir pasakė, kad pinigai jau yra.“ Istorijos žinių alkį juto daugybė žmonių: „Lietuvos istorijos“ tiražas siekė 356 300 egzempliorių.

TAI, KO TROKŠTA ŠIRDIS

„Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą“, – romane „Alchemikas“ teigia Paulo Coelho. Kad ši knyga pasiektų milijonus širdžių, brazilų rašytojui teko įveikti ne vieną kliūtį ir neprarasti tikėjimo, jog rankraščio neverta užmesti. Ne mažiau įdomi ir šio romano atsiradimo Lietuvoje istorija – inžinierė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ jį ėmėsi versti ir pirmiausia siųsti kaip laiškus savo artimiesiems.

Irma LAUŽIKAITĖ

Paulo Coelho ir jo „Alchemikas“ nusipelnė įrašo Guinnesso rekordų knygoje

Xavier Gonzalezo nuotrauka

Brazilijoje 1947-aisiais gimusio ir augusio Paulo Coelho jaunystė buvo audringa – kvaišalai, rokenrolas, laisva meilė. Tėvai sūnų net buvo uždarę į psichiatrijos kliniką, tačiau tokia drastiška priemonė tik trumpam numaldė maištingą vaikino charakterį. Užuot pasirinkęs prestižines teisės studijas, jis leidosi į atradimų kupiną kelionę po Pietų ir Šiaurės Ameriką, Meksiką ir Europą, pats yra prisipažinęs, kad tuo metu vartojo narkotikus. Apie šias klajones ieškant savęs pasakojama ir ką tik lietuviškai pasirodžiusiame autobiografiniame romane „Hipis“ – tai jau trisdešimt trečioji autoriaus knyga.

Paulo Coelho išbandė aktoriaus, žurnalisto, teatro vadovo profesijas, tačiau širdyje ne vienus metus brandino norą rašyti. Būdamas keturiasdešimties ir jau išleidęs tris knygas, kurios nesulaukė sėkmės, jis sėdo prie dar vienos – „Alchemiko“. Vėliau dalydamas interviu rašytojas pabrėždavo, kad knygai prireikė tik dviejų savaičių, nes istorija „jau buvo parašyta sieloje“. Legendos forma sukurtame romane pasakojama apie jauną Andalūzijos piemenį Santjagą, kuris palieka namus Ispanijoje ir iškeliauja į Egiptą ieškoti lobio. Kelionėje sutiktas Alchemikas priverčia jį į gyvenimą pažvelgti kitu žvilgsniu, tada vaikinas pasiekia savo svajonę ir sutinka meilę.

1988 metais kukliu 900 egzempliorių tiražu „Alchemiką“ išleido mažytė Brazilijos leidykla. Tačiau net toks menkas kiekis užsigulėjo knygynuose, tad nusivylę leidėjai po metų autoriui grąžino teises į kūrinį. Nesėkmė Paulo

Coelho pribloškė, bet jis nutarė nenuleisti rankų ir belstis į visas įmanomas duris. Po kelerių metų jam pavyko vieną didelę leidyklą sudominti nauju savo romanu, kartu įsiūlyti ir „Alchemiko“ rankraštį. Romanas dar sykį išleistas 1994-aisiais ir iškart tapo bestseleriu.

Autoriaus tinklaraštyje pateikiami įspūdingi skaičiai: per dvidešimt metų pasaulyje parduota daugiau kaip 150 milijonų „Alchemiko“ egzempliorių, romanas išverstas į aštuoniasdešimt kalbų, pelnė 115 apdovanojimų ir tarptautinių prizų. Kaip į daugiausia kalbų išverstas šiuo metu dar gyvenančio autoriaus kūrinys, „Alchemikas“ nusipelnė įrašo ir Guinnesso rekordų knygoje. Paulo Coelho paskyrą feisbuke seka beveik 30 milijonų gerbėjų. Knygos, ypač „Alchemikas“, rašytojui sukrovė milijonus – teigiama, kad jo turtas siekia 500 milijonų dolerių. Iš pradžių jis dar dalijo savo gyvenimą tarp Europos – buvo įsikūręs Pirėnų kalnuose Prancūzijoje – ir gimtinės, bet jau dešimtmetį apsistojęs Ženevoje, Šveicarijoje. „Tai – vienas iš penkių pasaulio miestų, galinčių pasiūlyti geriausią gyvenimo kokybę: puikiai veikiantis viešasis transportas, gera sveikatos apsaugos sistema ir saugumas“, – viename interviu prioritetus išvardijo rašytojas.

Pirmiausia lietuviškai „Alchemiko“ herojus Santjagas prabilo... laiškuose. Svetur likimo vingių nublokšta

Rūta Knizikevičiūtė ėmė versti „Alchemiką“, nes norėjo, kad įkvepiančias šio romano mintis perskaitytų jos vaikai

inžinierė Rūta Knizikevičiūtė savo malonumui pasinėrė į šio romano vertimą, siuntė ištraukas artimiesiems ir net nesvarstė galimybės pasiūlyti rankraštį kokiai nors leidyklai Lietuvoje!

Istoriją reikėtų pradėti pasakoti nuo paskutinių sovietinės Lietuvos metų. „Buvo 1988-ieji, – prisimena. –Sovietmečiu dėl karinio oro uosto Šiauliai buvo uždaras miestas. Vieni pirmųjų į perestroikos metu ėmusį laisvėti miestą atvyko belgų inžinieriai, jie buvo pakviesti dviračių gamykloje įrengti automatinę surinkimo liniją. Su vienu iš jų susipažinau pas draugus. Nemokant kalbos Šiauliuose tuo metu buvo labai nuobodu, taigi Jeanas-Marie norėjo ir vėl susitikti. Aprodžiau jam miestą, nuėjome į porą koncertų. Anglų buvau mokiusis mokykloje, supratau, ką jis kalba, tik atsakyti iš pradžių buvo sunku. Laikui

Rūta su dukros Ievos šeima – žentu Leonardu ir anūke Emilija

bėgant užsimezgė artimesnis ryšys, susirašinėjome, kai Jeanas-Marie išvyko dirbti į Tailandą. 1990-aisiais pas jį nuskridau ir mes susituokėme. Tuo metu Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykiai buvo įtempti – telefono ryšys blokuojamas, laiškai keliaudavo tris keturias savaites, vienintelis greitas komunikacijos būdas buvo siųsti telegramas. Pamenu, trumpų atostogų viename Tailando kurorte metu viešbučio tarnautojas atlėkė su vyro bendradarbio prancūzo kruopščiai nukopijuota ir persiųsta lietuviška telegrama, kurioje dukra man pranešė apie anūko gimimą...“

Paulo Coelho „Alchemikas“ Rūtai į rankas pateko po kelerių metų, kai atostogavo

Mamos laiškų su išverstomis „Alchemiko“ ištraukomis Ieva laukdavo nekantraudama: „Skaičiau taip, tarytum tas mintis būtų tik man parašiusi...“

SHUTTERSTOCK ir asmeninio albumo nuotraukos

Prancūzijos pietuose. „Varčiau dienraštį ir užkliuvo didžiulė diskusija apie negirdėto brazilo romaną –vieni jį vadino šedevru, kiti abejojo jo verte. Mane sudomino aštrūs svarstymai, taigi susiradau romaną knygyne ir nusipirkau. Dairiausi įtraukiančios knygos, nes norėjau pagilinti prancūzų kalbos žinias – tuo metu jos dar mokiausi. „Alchemikas“ parašytas tikrai nesunkiai – prarijau jį, kol automobiliu grįždami į Briuselį turėjome įveikti per tūkstantį kilometrų. Man knyga paliko didžiulį įspūdį. Pagalvojau, jog labai norėčiau, kad ją perskaitytų ir mano vaikai –sūnus ir dukra.“

Taip Rūtai kilo idėja pabandyti romaną išversti – kad vaikai perskaitytų, o ji patobulintų prancūzų kalbos žinias. „Nors kai ėmiausi darbo, supratau, kad šiuo atveju svarbiau lietuvių kalba... – nusijuokia. – Verčiau tik saviems, nekilo jokių minčių, kad knyga galėtų būti skaitoma kieno kito. Dirbau ilgai, nes esu šiek tiek perfekcionistė. Vyras kaip tik išvyko dirbti svetur, likau viena Briuselyje ir panirau į vertimą. Kokius penkis mėnesius tai buvo kasdienis darbas nuo ankstaus ryto iki vakaro, šlifavau ir šlifavau tuos sakinius.“ Kai ištrauka jau tenkindavo, Rūta ją išspausdindavo ir siųsdavo artimiausiems Lietuvoje – mamai, seseriai ir vaikams: „Mano mama, buvusi bibliotekininkė, ėmė rašyti tokius gražius laiškus... Prisipažino, kad prieš paimdama į rankas atsiųstą naują dalį nuvalo stalą –tokios švarios jai atrodė romano mintys. Uoliausi knygos skaitytojai buvo mano vaikai. Sūnui tada buvo nelengvas apsisprendimo, profesijos rinkimosi metas, tad jam neabejotinai padarė įtaką „Alchemiko“ mintis, kad siekiant to, ko trokšta širdis, visata padės.“ „Mamos laiškų laukdavau nekantraudama, – prisimena Rūtos dukra Ieva Šabanė. – Skaičiau taip, tarytum tas mintis būtų tik man parašiusi... Jos mane augino, įkvėpė kaip kokios dienos mantros. Tuo

metu savo šeimoje išgyvenau sunkų laiką, šie laiškai padėjo neprarasti vilties, kad viskas ateis savu laiku.“

Ne užmesti rankraštį, o pasiūlyti kokiai nors leidyklai sumanė Rūtos sesuo. „Nunešiau į „Vagos“ leidyklą, kuriai tuo metu vadovavo poetas Kornelijus Platelis. Jis vartė mano lapus be didelio entuziazmo, tardamas, kad greičiausiai tai dar vienas ezoterinės literatūros kūrinys. Vis dėlto prižadėjo paskaityti. Buvo malonu, kai po kurio laiko paskambinęs pasakė, kad kūrinys patiko ir būtinai jį leis. Dar nedrąsiau buvo susitikti su kalbos redaktore, tačiau ji mane nuramino atvertusi raudonomis pastabomis išmargintą profesionalaus vertėjo darbą – mano rankraštyje taisymų buvo mažiau“, –prisimena.

Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

Paulo Coelho „Alchemikas“

kad Paulo Coelho kvietė į susitikimą savo knygų vertėjus ir leidykla išsiuntė ne mane, o žmogų, vertusį kitus jo romanus. Tokį pasirinkimą puikiai supratau, būtų buvę keista dalyvauti nemokant portugalų kalbos... Noras versti ir toliau buvo. Man pasiūlė storą Jules’io Verne’o romaną ir nurodė terminą, kada turėčiau atiduoti rankraštį. Nenorėjau taip susisaistyti. Siūliau geriau išversti vieno belgų rašytojo romaną, tačiau šis netiko leidyklai. O ir pasinėriau į kitą veiklą: vyrą darbas nubloškė į Kazachstaną, ten persikėliau ir aš, sumaniau kurti lietuvių kalbos mokyklą – džiugu, kad ji veikia iki šiol. Kai grįžome gyventi į Belgiją, pradėjau ir čia mokyti savo gimtosios kalbos, iš pradžių –lietuvaičių vyrus, vėliau aštuonerius metus Briuselio institucijose lietuvių kalbos mokiau vertėjus.“

„Alchemiko“ vertimo istoriją Rūtai Knizikevičiūtei iki šiol malonu prisiminti: „O anūkas – tas pats, apie kurio gimimą man pranešė telegrama, kai buvau Tailande, – yra prisipažinęs, kad „Alchemiką“ moka mintinai.“

„Alchemikas“ Lietuvoje neliko nepastebėtas: 1997-aisiais pasirodžiusi knyga išgraibstyta kaip karštos bandelės. Per dvidešimt vienus metus leidykla „Vaga“ ją perleido 27 kartus, iš viso išspausdinta per 70 tūkstančių egzempliorių. Taip pat lietuviškai išleista dar septyniolika rašytojo knygų, jau iš portugalų kalbos jas vertė dešimt vertėjų. Tačiau nė vienas kitas romanas sėkme neprilygo „Alchemikui“.

„Man smagu prisiminti šią savo avantiūrą, – prisipažįsta „Alchemiko“ vertėja. – Buvo liūdna, kai po kelerių metų Kornelijus Platelis prisipažino,

Bent vieną skyrių gali suvaidinti ir jos žentas, aktorius Leonardas Pobedonoscevas. „Jis pribloškė per pirmą mūsų susitikimą“, –prisipažįsta aktoriaus žmona Ieva Šabanė. Mat paklaustas, kokia jo mėgstamiausia knyga, atmintinai išbėrė vieną... „Alchemiko“ skyrių. Pasirodo, ilgą ištrauką išmoko ruošdamasis stojamiesiems į aktorinį. „Kadangi sutapo ir mėgstamiausias filmas – abiem tai buvo „Amelija iš Monmartro“, ar buvo įmanoma jo neįsimylėti? – nusijuokia Ieva. – Sėdėjome terasoje ir negalėjome liautis šnekėję... Esu slapukė, tad, manau, tąsyk Leonardui nepasakiau, jog „Alchemiką“ vertė mano mama, ta pati, kuri mus vaišino braškėmis. Pirmas pasimatymas su „Alchemiku“ ir Amelija susiejo mane ir Leonardą penkiolikai metų. Dabar su malonumu knygą vėl perskaityčiau, nes mažai ką beprisimenu, tik liko jos esmė, kad visi lobiai yra mumyse.“

Prarasti gerą knygą –kaip išsiskirti su draugu

Paimti knygą iš lentynos, pajusti jos faktūrą ir kvapą, perbėgti akimis pastraipą, kitą. Tada atsiduoti teksto sukeliamoms mintims, prisiminimams. Legendinis kino ir teatro aktorius Juozas BUDRAITIS tokį skaitymo būdą išsiugdė per ilgus draugystės su knyga metus. Jos nebuvo nutraukęs nei intensyvus laikotarpis kine ir teatre, nei aistra fotografijai. Dabar septyniasdešimt aštuonerių aktorius skaito kiekvieną laisvą akimirką.

Jūratė KILIULIENĖ

Tiems, kam nesvetimas skaitymo malonumas, Juozo Budraičio namai būtų ideali vieta. Vos įžengus iš gatvės, pasitinka knygos. Prieškambario, svetainės, darbo kambario sienas dengia daugelį metų kaupta ir tebekaupiama biblioteka. Ji tarsi atriboja nuo pasaulio šurmulio ir įtraukia į nepakartojamą atmosferą, dvelkiančią rimtimi ir žadama skaitymo intriga.

Tai, kas dirgina, jaudina, šildo

„Darbo kambarys tinka norint apmąstyti, atidžiai išnagrinėti tekstą. Jame nėra jokių trukdančių, dėmesį blaškančių daiktų, tik knygos. Galiu ilgam atsiskirti, užsisklęsti, nugrimzti į kokias nors temas. O pagrindiniame kambaryje – daug erdvės minčiai, tad ir skaitymas ten kitoks. Įsitaisau fotelyje prie lango ir nepastebiu, kaip prabėga diena. Kai dukra atvažiuoja iš Londono, tenka juo dalintis. Priešpiet tas fotelis priklauso man, popiet – jai“, –juokiasi aktorius.

Vasarą šeimos skaitykla persikelia į terasą. Ją supančioje vešlioje žalumoje, slopinančioje čia pat esančio miesto centro ūžesį, buvo skaitoma nuo seno. Šiltą dieną terasoje dažnai susiburia ne tik aktorius, jo žmona Vita, savoje buto erdvėje kaupianti atskirą biblioteką, bet ir seniai iš tėvų namų išsikraustę sūnus Martynas bei duktė Justina.

apie indėnus, juos skaitė pasislėpęs nuo mamos po antklode, pasišviesdamas žibintuvėliu.

„Mane traukė tėvukų namo palėpėje išsaugoti prieškariniai žurnalai „Jaunoji Lietuva“, „Pavasaris“, „Kultūra“, –prisimena. – Nemažai jų numerių buvau atsivežęs į Vilnių. Šiandien, deja, liko tik keli. Dalį savo archyvo buvau sukrovęs į garažą kieme. Kol dirbau Maskvoje, niekas jo nevarstė. Prakiuro stogas ir lašas po lašo daug ką sunaikino negrįžtamai. Supuvo žurnalai, didelė dalis kadaise rašytų dienoraščių, filmavimų užrašų, nuotraukų, laiškų, raštelių... Na, bet jeigu taip likimas sutvarkė, vadinasi, šitaip reikia.“

Iš tėvų namų išsineštos knygos kaip asmeninė biblioteka pradėjo formuotis jau vėliau, kai aktorius pats ėmė jas pirkti. Sovietiniais laikais tai nebuvo paprasta. Gerų knygų leista mažai, tiražai buvo riboti. Tačiau Juozą Budraitį pažinojo visų Vilniaus knygynų pardavėjos ir neprašytos atidėdavo po kelis naujų leidinių egzempliorius – mylimam aktoriui ir jo draugams. Išskėstomis rankomis lietuvis buvo sutinkamas ir Maskvos knygynuose. Vos jam užsukus, iš po prekystalio buvo traukiamos deficitinės knygos: gal jums šitą, o gal tą?

Kiek čia yra knygų? Šį klausimą šeimininkas girdi dažnai, tačiau atsakymo į jį neturi. Daugumoje lentynų knygos surikiuotos dviem eilėmis, tad aišku tik tai, kad jų yra dvigubai daugiau, nei matyti. Tačiau kiekviena turi savo vietą, ir šeimininkas ją puikiai atsimena. Kartą vos įžengęs į kambarį dūrė pirštu: kodėl nėra šitos knygos? Žmona stebėjosi, iš kur žinąs, kad būtent ją kažkas paėmė. „Kolekcionieriaus aistros neturiu. Bibliofilo vardas man taip pat neprikabinamas – nesu retų knygų kaupėjas, nemedžioju pirmųjų leidinių. Man svarbu tai, kas mane vienokiu ar kitokiu būdu dirgina, jaudina, šildo. Tokios knygos ir atsiranda mano namuose“, – pasakoja. Tiesa, aktorius turi kelis labai senus leidinius, nedidelę bibliofilinę lentyną, bet prie jos prisiliečia ne itin dažnai.

Ir vaikystės skaitiniai

Knygos Juozui Budraičiui rūpėjo visada, kiek tik save prisimena. Vaikystėje didelį įspūdį darė Karlo May romanai

Tais laikais iš Maskvos jis parsiveždavo ir retesnės literatūros. Šiek tiek prasiskleidus geležinei uždangai, į rusų kalbą buvo išversta ir pasaulinį literatūros procesą atspindinčių knygų. Viena iš jų – prancūzų egzistencializmo atstovo JeanoPaulio Sartre’o „Žodžiai“ – ilgam užkrėtė Juozą Budraitį šios filosofijos krypties idėjomis. Pamažu jis sukaupė nemažą egzistencialistinės literatūros rinkinį.

Maskvoje prasidėjo ir aktoriaus pažintis su rusų „sidabro amžiaus“ poetais. Ją paskatino Jurgio Baltrušaičio, poeto simbolisto, rašiusio rusų ir lietuvių kalbomis, kūryba. Dirbdamas diplomatinį darbą, mylimam poetui jis atidavė deramą pagarbą – Maskvoje išleido jo kūrybos faksimilinį tritomį.

Juozas Budraitis mintimis nusikelia į tuos laikus, kai iškart po spektaklių Tagankos teatre eidavo su aktoriais į kurio nors butą ir iki ryto virtuvėje skaitydavo „sidabro amžiaus“ poetų – Anos Achmatovos, Boriso Pasternako, Marinos Cvetajevos – eiles. Tiesa, tada dar kaip samizdatą, tai yra nelegaliai išleistą literatūrą, nes šių, nepritapusių prie sistemos, bėgusių nuo socialistinio realizmo ir už tai persekiotų, rusų poetų kūryba buvo uždrausta. Vėliau aktorius įsigijo daugelį jų tomų, rinkinį papildė Andrejaus

Vyginto Skaraičio nuotraukos

Kartą vos įžengęs į kambarį aktorius dūrė pirštu: kodėl nėra šitos knygos?

Žmona stebėjosi, iš kur žinąs, kad būtent ją kažkas paėmė.

Belo, Aleksandro Bloko, Valerijaus Briusovo, kuris intensyviai susirašinėjo su Jurgiu Baltrušaičiu, kūryba.

Domėjimasis knyga Juozą Budraitį dažnai nuvesdavo į antikvarinius knygynus. Juose rasdavo tokios literatūros rusų kalba, kokios lietuviškai tada nebuvo. Vienas reikšmingiausių jo bibliotekos egzempliorių – 1956 metais rusų kalba išleistas Edmond’o ir Jules’io de Goncourt’ų dienoraščių dvitomis – į lietuvių kalbą iki šiol neišverstas. Šią knygą 1966-aisiais aktorius aptiko Rygoje, kai filmavosi estų filme „Mergina juodais drabužiais“. Brolių dienoraščiai padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, paskatino stebėti aplinką, savo veiksmus, reakcijas, pojūčius, visa tai vertinti ir fiksuoti. Beje, pirmąsias Jurgio Baltrušaičio knygas, išleistas 1911–1912 metais, jam taip pat pasisekė rasti antikvariatuose.

Knygos rusų kalba sudaro nemažą Juozo Budraičio bibliotekos dalį. Daug jų pirko ir vėlesniais laikais – dirbdamas Lietuvos ambasados Rusijoje kultūros atašė Maskvoje. Gana laisvai aktorius skaito ir lenkų

kalba. Jos išmoko iš lenkiškų knygų, kurias sovietiniais laikais pirko knygyne „Draugystė“ Vilniaus centre. Visus lenkų klasikus, ypač poetus, yra perskaitęs originalo kalba.

Autoriai –giminingoskaipsielos

Daugiausia laiko skaityti Juozas Budraitis turėdavo filmuodamasis. Jo likdavo vakarais ir užėjus netinkamiems orams, kai ilgam sustodavo darbai. „Ką tada veikti, kuo užpildyti tą laiką? Kol nefotografavau, kurdavau koliažus, visada turėdavau po ranka akvarelę, bet dažniausiai vis dėlto skaitydavau. Pasiimu knygą ir einu prie ežeriuko ar kur po medžiais atsisėsti. Bet, turiu pasakyti, gamta man nėra pati geriausia aplinka skaityti. Geriau įlįsti į kokį nors kampą, įsitaisyti tarp sienų, kur erdvė bent kiek suvaržyta“, – prisipažįsta.

Šiandien jo skaitymas kitoks. Anksčiau, kaip pats sako, filmavosi, buvo atsidavęs fotografijai, dabar visą laisvalaikį nori skirti knygai ir skaityti lėtai, įsigilindamas, nori grįžti prie tų kūrinių, kurie kažkada buvo perskaityti galbūt paskubomis, ir leistis nuvedamas prie kitų knygų, dar kitų. Jis lieka ištikimas autoriams, kuriuos jaučia kaip giminingas sielas, su kuriais norėtų draugauti. Tarp tokių – Williamas Faulkneris, Thomas Mannas, Fiodoras Dostojevskis. Rašytojai, kuriuos pamėgo dar jaunystėje ir prie kurių nuolat grįžta. Atskiroje krūvelėje guli ir vis perskaitomi iš naujo – poetai Raineris Maria Rilke, Charles’is Baudelaire’as.

„Dostojevskio turiu visus trisdešimt rusiškai išleistų tomų. Pirmasis buvo dingęs – paskolinau ir negrąžino. Tai man kaip reikiant sugadino nuotaiką. Ilgai neturėjau ramybės, galiausiai antikvariniame knygyne Maskvoje pamačiau kelis to paties raštų rinkinio tomus. Nusipirkau prarastąjį, dabar

niekam Dostojevskio nebeduodu. Ir apskritai skolinu tik žinodamas, kad tas žmogus tikrai grąžins“, –sako Juozas Budraitis. Šios taisyklės negalioja tik artimiesiems. Dabar, tarkim, kažkas ištampęs Günterį Grassą – gal žmona, gal sūnus ar dukra, bet aktorius žino, kad knygos tikrai grįš apsukusios ratą. Jis pats skaito tik nuosavas knygas. Mėgsta pasižymėti tam tikras vietas, vėliau prie jų grįžti.

Tarytum dienoraštis

Aktoriaus biblioteka surikiuota pagal paties sukurtą, per daug metų nusistovėjusią tvarką. Lentynose –ne tik knygos, bet ir nenutrūkstamas srautas prisiminimų, gyvų tarsi dienoraštis.

„Štai čia lietuvių poezija. Esu įsimylėjęs visas Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos knygas. Jie turi po atskirą lentyną. Iš dabartinių autorių labai patinka Kęstutis Navakas, Agnė Žagrakalytė, Donatas Petrošius. Didžiausią įspūdį man daro Henriko Radausko poezija. Vieną jo knygelę visą laiką vežiojuosi su savimi. Kažkada taip nesiskyriau su Rainerio Marios Rilke „Maltės Lauridso Brigės užrašais“. Tampiausi tą knygelę, buvau perskaitęs daug kartų, prisirašęs, prisižymėjęs. Rilke visada sukelia jausmų audrą. Skaitydavau jį norėdamas pažadinti save iš snūdurio. Kartą važiuodamas į Maskvą savo brangią knygelę pamečiau – palikau traukinyje...“ –pasakoja.

Po daugelio metų, šnekučiuodamasis su būreliu dailininkų per renginį „Vartų“ galerijoje, jis užsiminė apie savo praradimą. Staiga vienas iš jų prisipažino: „Aš radau!“ – ir entuziastingai pasišovė knygą grąžinti. Aktorius vis dar nepraranda vilties sulaukti...

Stabtelėjęs prie beletristikos, tvarkingai sudėliotos pagal abėcėlę, Juozas Budraitis patikina, kad čia –

Vyginto Skaraičio nuotraukos

Taip apsidžiaugiau tą knygą pamatęs, kad iš godumo nusipirkau dar vienuolika, tarp jų ir Rembrandto laikų istoriją, irgi labai solidžios apimties.

ar tiesiog palikęs knygų nameliuose gatvėje.

vos nedidelė dalis šio žanro literatūros, kurią perskaitė per gyvenimą. Namie lieka tik ypač patikusios knygos, prie kurių norėsis grįžti ne kartą. O tokios kaip Dano Browno „Da Vinčio kodas“ perskaitytos iškart iškeliauja toliau. Tačiau namuose vis vien yra nemažai knygų, kurios atsirado nežinia kaip ir visiškai jo nedomina. „Kur tokią dėti? Ji stumdosi stumdosi, užima vietą. Bet kai reikia paimti iš lentynos ir išnešti iš namų, man darosi nesmagu. Jeigu turėčiau atskirą patalpą vien knygoms, nereikėtų užkrauti buto, tada ir tos neskaitomos sau gulėtų. O dabar turiu sugalvoti, kur jas padėti“, –pasakoja aktorius, daugybę leidinių atidavęs bibliotekoms

Lentynos, juosiančios darbo kambarį, skirtos kinui, filosofijai, psichologijai, istorijai. Prieškambaryje susirikiavę solidūs meno albumai. Jų lentynos užpildytos, tačiau kartkartėmis pavyksta įgrūsti ir naujų. Štai pastarasis pirkinys – Sankt Peterburge įsigyta anglų profesoriaus Simono Schamos tūkstančio puslapių studija apie XVII amžiaus olandų tapytoją Rembrandtą. „Taip apsidžiaugiau ją pamatęs, kad iš godumo nusipirkau dar vienuolika knygų, tarp jų ir Rembrandto laikų istoriją, irgi labai solidžios apimties, – juokiasi. – Dabar žiūriu ir džiaugiuosi. Nežinau, ar perskaitysiu, kartais man užtenka tik pavartyti, pažiūrėti tam tikrus fragmentus. Man labai brangus šis tapytojas, iki šiol gyvenu įspūdžiu, kurį patyriau lankydamasis jo name Amsterdame.“

Klausiamas, kiek lentynose esančių knygų yra perskaitęs, Juozas Budraitis atsako – visas. Tačiau tai nereiškia, kad kiekviena suskaityta nuo viršelio iki viršelio. Aktorius dažnai paima knygą, kuri atitinka tos dienos nuotaiką, jausmus, kuri pati pakviečia: „Sklaidydamas puslapius, įsigilindamas į vieną, kitą vietą, pabendrauju su knygos autoriumi, prisimenu tą erdvę, laiką, kai ją įsigijau. Atsigamina to meto nuotaikos, kažkur sugulusios sąmonės failuose. Prarasti tokią knygą man būtų tas pats, kas išsiskirti su draugu.“

Skaitymo malonumas saldesnis, kai juo dalijamasi

Knygos skaitymas nėra tik intymus malonumas. Iš jaukių namų kampelių, bibliotekų jis persikelia į bendraminčių susibūrimo vietas.

Jūratė

KILIULIENĖ

Televizijos žvaigždė Oprah Winfrey kaip karščiausią praėjusių metų naujieną pristatė pirmosios ponios Michelle Obamos knygą „Mano istorija“. Be abejo, susidomėjimas autobiografija tik išaugo

Visame pasaulyje populiarių skaitytojų klubų –gyvų ir virtualių – tinklas plečiasi ir Lietuvoje.

Knygos gurmanus į juos veda siekis dalytis tuo, kas perskaityta, išplėsti knygos kuriamą lauką kitu, dažnai skirtingu, požiūriu ir, žinoma, noras pabūti tarp tokių pačių, pametusių galvas dėl skaitymo.

Vienija nuo seniausių laikų

Tų pačių veikalų skaitymo, dalijimosi nuomonėmis ir karštų diskusijų tradicija gyvuoja per amžius. Jau antikos laikais didieji mąstytojai susėsdavo pasidalyti idėjomis ir jų aptarti.

Apie 400 metus prieš Kristų veikusi Sokrato mokykla, kurios nariai buvo jis pats ir kolegos filosofai Aristotelis, Ksenofontas bei Platonas, davė pradžią vadinamiesiems Sokrato ratams.

Tradicijų ilgaamžiškumu turėtų didžiuotis ir knygų klubui „The Junto“ („Slapta sąjunga“), savo istoriją skaičiuojančiam nuo 1727 metų, priklausantys skaitytojai. Jo įkūrėjas – žymus JAV politikas, rašytojas, mokslininkas, išradėjas Benjaminas Franklinas. Klubas, kuris telkė Filadelfijos prekeivius ir amatininkus, buvo karštų diskusijų moralės, politikos, filosofijos klausimais vieta.

Kiekvienas amerikietis yra bent jau girdėjęs apie „Mėnesio knygos klubą“ („Book of the Month Club“), kurį 1926 metais įsteigė reklamų kūrėjas Harry Schermanas. Sumokėjęs vos 2,98 dolerio, prenumeratorius paštu gaudavo „30 didžiųjų knygų“ (jas atrinkdavo literatūros žinovų komisija) ir tiek šokoladinių skanėstų, kiek tilpdavo į siuntinį. Po metų klubas vienijo per 60 tūkstančių prenumeratorių, apie juos pradėta kalbėti kaip apie naują – skaitytojų sluoksnį. Šiandien „Book of the Month Club“ turi daugiau nei milijoną narių. Beje, per beveik šimtmetį klubo veidas nepasikeitė – jo veikla orientuota į leidybos naujoves, o ne į literatūros klasiką.

Knygų klubų istorijoje ypatingas vaidmuo tenka moterims. Visais laikais jos rinkdavosi diskutuoti apie literatūrą ir kovoti už savo teises pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai. Pasaulis pasikeitė, bet skaitymas, dalijimasis nuomonėmis ir diskusijos savame rate tebėra jų mėgstamas laisvalaikio būdas. Internetinė literatūros svetainė „BookBrowse“ peržiūrėjo knygų klubų statistiką nuo šio amžiaus pradžios. Paaiškėjo, kad net 93 procentai jų narių yra moterys.

Amerikoje moterų knygų klubams pradžią davė XVII amžiaus Biblijos studijų grupės. Garsiausia jų veikėja – pribuvėja Anne Hutchinson. 1634 metais ji kartu su šeima atplaukė iš Anglijos ir įsikūrė Masačusetso įlankos kolonijoje. Būdama pribuvėja, greitai tapo nepakeičiama vietos moterų bendruomenėje ir įgijo didelį autoritetą.

Anne pradėjo jas burti kviesdama į savo namus aptarti kunigo pamokslų. Susibūrimai, prie kurių ėmė jungtis ir vyrai, buvo nepaprastai populiarūs. Bažnyčiai tai nepatiko. Anne buvo apšaukta maištautoja ir ištremta iš Masačusetso.

Prabėgus dar 200 metų, amerikietės pradėjo jau masiškai burtis į skaitytojų grupes. Postūmį tam suteikė XIX amžiaus antrojoje pusėje kilęs judėjimas dėl moterų teisių. Siekdamos plėsti savo akiratį, dalytis naujomis idėjomis, jos rinkdavosi knygynuose, butuose ir prie žvakių šviesos diskutuodavo apie tai, ką perskaičiusios.

Holivudo knygų mados

Šiandien priklausyti knygų klubui JAV – kone garbės reikalas. Jų yra labai įvairių – nuo vienijančių naujovėmis besidominčius skaitytojus iki specializuotų, į kuriuos buriasi tam tikrų profesijų atstovai, skaitantys atskiro žanro literatūrą, vieno autoriaus kūrinius ar tik vieną knygą.

Jeigu reikėtų išrinkti garsiausią šių dienų skaitytojų klubą, be jokios abejonės, tai būtų „Opros knygų klubas“ („Oprah’s Book Club“). Jo įkūrėja – viena įtakingiausių ir turtingiausių pasaulio moterų, JAV pokalbių laidų karalienė Oprah Winfrey. Penkiolika metų klubas gyvavo kaip legendinio Oprah televizijos šou dalis ir šį etapą baigė 2011-aisiais kartu su juo, o po dvejų metų pertraukos buvo atnaujintas kaip „Oprah’s Book Club 2.0“. Dabartinė klubo versija – jungtinis OWN („Oprah Winfrey Network“) ir jos leidžiamo žurnalo „O“ („The Oprah Winfrey Magazine“) projektas, savo narius vienijantis per įvairias socialinių medijų platformas.

Winfrey knygų klubui neprireikė daug laiko įgauti svorio leidybos pasaulyje. Iki tol mažai kam žinomos knygos kilo į populiariausių viršūnes vien dėl to, kad Oprah po vieną jas pristatydavo savo laidose. Tolstančiai nuo skaitymo visuomenei televizijos žvaigždė suteikė dingstį kalbėti apie knygas ir kartu paskatino grįžti prie skaitymo.

„Niekas nedaro manęs laimingesnės nei galimybė prisėsti su gera knyga“, – skaitymo džiaugsmu su aplinkiniais dalijasi Oprah

Winfrey.

Knygos, kuriomis Reese Witherspoon dalijasi socialiniuose tinkluose, sulaukia didžiulio dėmesio, ne viena jų jau tapo filmu. Pernai rugsėjį aktorės skaitytojų klubo pasirinkimas buvo Delios Owens romanas „Where the Crawdads Sing“, lietuviškai jį ketina išleisti leidykla BALTO

aistrą knygoms derina su prodiusavimu. Pradžią jos klubui davė skaitymas paplūdimyje ir kelios nuotraukos „Instagram“ tinkle. Gerbėjams tai patiko, ir aktorė nusprendė dalytis skaitomomis knygomis, kelti citatas, klausti nuomonės apie kūrinius. Vėliau, kai ėmėsi filmų prodiusavimo, klubas tapo geriausiu Reese patarėju. Siūlomuose scenarijuose pasigesdama įdomių moteriškų vaidmenų, ji pradėjo dairytis į mažai žinomus autorius ir kūrinius. Taip Witherspoon akiratyje atsidūrė amerikietės Cheryl Strayed biografinė knyga „Laukinė“, kuri tapo tarptautiniu bestseleriu. Vos perskaičiusi rankraštį, aktorė pasišovė įsigyti knygos ekranizavimo teises ir pati įkūnyti pagrindinę heroję Šeril. Naujausias Reese ir jos kompanijos „Pacific Standard“ pirkinys – škotų rašytojos Gail Honeyman romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ekranizavimo teisės.

Grotažymė rwbookclub, kurią aktorė ir prodiuserė naudoja dalydamasi nuomone apie knygas socialiniuose tinkluose, padeda sukelti susidomėjimo bangą dar gerokai prieš pradedant filmavimą. O knygos, pažymėtos garsenybių klubų ženkliukais, tampa dar patrauklesnės ir, be abejo, spausdinamos didesniu tiražu.

Tereikėjo Winfrey palaiminimo, kad į įtakingiausių sąrašų aukštumas šautų tiek pradedantys autoriai, tiek klasikai. Tokia sėkmė 2004 metais aplankė ir klube aptartą rusų klasiko Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ – romanas akimirksniu iškilo į „USA Today“ skelbiamo bestselerių sąrašo viršūnę. Šioje pozicijoje atsidūrė net 22 knygos, išskirtos Oprah, 59 pateko į dešimtuką. Bendras knygų – iš viso jų aptarta 70 – tiražas siekė 55 milijonus egzempliorių. Žadą praradę leidėjai ir staiga į televizijos laidas pradėti kviesti rašytojai tokį įtakingumą praminė „Oprah efektu“.

Winfrey buvo pirmoji Holivudo žvaigždė, įkūrusi virtualų knygų klubą savo gerbėjams. Vėliau jos pavyzdžiu pasekė kitos garsenybės – aktorės Emma Watson ir Florence Welch, net Kim Kardashian. Ši apie asmeninio klubo įsteigimą paskelbė prieš dvejus metus.

O štai „Oskaro“ laimėtoja aktorė Reese Witherspoon

Savotiški skaitymo klubai kuriami ir socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, feisbuko grupėje „Aš skaitau lietuviškai“ dalijamasi informacija apie mėgstamas knygas, išsakomos rekomendacijos, diskutuojama apie lietuvių kalba išleistą literatūrą. Pasaulyje populiarus tinklalapis www.goodreads.com turi lietuvišką atitikmenį –www.gerosknygos.lt.

Vis dėlto skaitymo mėgėjams labiau prie širdies tikras, o ne virtualus bendravimas. Į madą grįžta gyvi pokalbiai apie knygas, jų Lietuvoje vis daugėja. Į diskusijas apie knygas kviečia ne tik bibliotekos ir knygynai, vis labiau įsitvirtina ir privačių knygų klubų tradicija.

Psichologinės grupės principu

Kai psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės kabinete ratu susėda septynios moterys ir vienas vyras, atrodo, kad čia susirinko psichologinė grupė. Bet šis būrelis – praėjusią vasarą jos įkurtas knygų klubas. Tiesa, Genovaitė perkėlė į jį keletą psichologinės grupės principų, bet tik tam, kad kartu leidžiamas laikas būtų kuo racionaliau išnaudojamas siekiant pagrindinio tikslo – paliesti visus kūrinio klodus, užčiuopti giliausias

Genovaitė Petronienė

KARŠČIAUSIAS DISKUSIJAS

SUKĖLUSI KNYGA

Yuvalio Noah Harari

„Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

KLUBO METŲ ATRADIMAS

Karlo Ove Knausgårdo „Mano kova“

KNYGA, KURIĄ REKOMENDUOTUMĖTE

Yuvalio Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

asmenines prasmes. Vienas iš tų principų – kiekvienam nariui skiriamas kalbėjimo laikas. Tokios tvarkos Genovaitė pasigedo kituose knygų klubuose.

„Svarbiausia – pagarba kalbančiajam. Man rūpi, kad kiekvienas galėtų ramiai, detaliai išsakyti viską, ką yra pasiruošęs, gal net pasirašęs, kad kiti jo nepertrauktų, leistų pagalvoti, ką dar galėtų pridurti. Susirinkus penkiems šešiems žmonėms, visai nesunku nuslysti į paprastą plepėjimą ne apie knygas. Stengiuosi, kad taip neatsitiktų bent jau pusantros valandos“, – pasakoja Genovaitė. Apie knygą kalbėti tik žvelgiant iš asmeninės pozicijos, panašiai kaip vyksta psichologinėje grupėje, –

dar vienas principas, kuriam visi pritarė. Nesistengiama tapti kūrinio vertintojais ar kritikais, juk daug įdomiau suprasti ir išgirsti, kaip jis palietė patį skaitytoją, kokių sukėlė jausmų, minčių, kaip keičia jo gyvenimą. Tokios nuostatos tarsi įpareigoja rinktis sudėtingas temas, išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Genovaitė tikisi, kad pavyks išlaikyti aukštai iškeltą kartelę, nors skaityti tokią literatūrą nėra paprasta. Šiuo metu klubo nariai kremta moderniosios austrų literatūros klasiko Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių“. Įveikti šį monumentalų kūrinį, vadinamą intelektualiausiu XX amžiaus romanu, vos per mėnesį – tikras iššūkis. Ne lengvesnė prieš tai klube aptarta garsaus psichoterapeuto, rašytojo Irvino Yalomo biografija, ją klubo nariai skaitė rusų kalba.

Sudėtingus, tam tikros patirties reikalaujančius kūrinius Genovaitės klube kartu kremta jos kolegės psichologės, matematikas, informatikė, vadybininkė, bibliotekininkė ir žurnalistė. Jauniausias grupės narys – 36 metų, vyriausias – 56-erių.

„Mes diskutuojame prieš rinkdamiesi, skaitome, kas visiems tinka. Jeigu kas nors vienas diktuoja pagal savo skonį, vargu ar toks klubas gali ilgai išsilaikyti. Sekame leidyklų naujienas, susipažįstame su recenzijomis. Aš pati skaitau „Literatūrą ir meną“, peržiūriu kritikų straipsnius. Mus domina tikrai ne tai, kas tuo metu populiariausia knygyne“, – tikina Genovaitė.

Tarp laisvalaikio skaitinių – ir „Iliada“

Vieno sėkmingiausių Lietuvos startuolių – mainų portalo „Vinted“ – įkūrėja Milda Mitkutė apie knygų klubą pradėjo mąstyti ruošdamasi motinystės atostogoms. Prieš tai aštuonerius metus ji intensyviai

kūrė verslą, tad apie skaitymą savo malonumui nebuvo nė kalbos. O tada išsikėlė tikslą per metus perskaityti dešimt knygų: „Pažįstu save, žinau, jog kartais galiu pritrūkti valios, tad sumaniau įkurti klubą kartu su draugais, kad galėčiau diskutuoti apie knygas, išgirsti įvairių nuomonių, pamatyti kitokį pasaulio vaizdą. Beje, taip ir atsitiko – skaitome tą pačią knygą, bet kiekvienas susikuriame skirtingą jos versiją. Tai nepaprastas patyrimas.“

Paskui Vilniuje vykusioje verslo ir lyderystės konferencijoje „Forum One“ ji įsišnekėjo su verslininku Ignu Staškevičiumi. Renginyje abu dalyvavo kaip pranešėjai. Milda pasidalijo knygų klubo idėja, Ignas prasitarė turintis leidyklą „Sofoklis“. Ir abu iškart sutarė: įkurs klubą, kuris taip ir vadinsis – „Knygų klubas“,

KARŠČIAUSIAS DISKUSIJAS

SUKĖLUSI KNYGA

Kazuo Ishiguro

„Neleisk man išeiti“

KLUBO METŲ ATRADIMAS

Michailo Bulgakovo

„Meistras ir Margarita“

KNYGA, KURIĄ REKOMENDUOTUMĖTE

Arto Spiegelmano komiksų knyga apie holokaustą „Maus“

Milda Mitkutė

Psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės suburtame klube stengiamasi, kad kiekvienas turėtų laiko pasakyti savo nuomonę, ne tik išklausytų

Žurnalistė ir rašytoja Lina Ever – „Berlyno literatūrinio saliono“ siela

Vestuvių planuotojos Kristinos Chlastauskienės (trečia iš kairės) suburtame mėgstančiųjų skaityti būryje –vien moterys

Verslininkai Milda Mitkutė ir Ignas Staškevičius į knygų klubą pasikvietė po tris draugus

jame bus skaitoma grožinė literatūra, susitinkama kartą per mėnesį, kiekvienas pasikvies po tris draugus. Kadangi klubo įkūrėjų amžius ir verslo patirtis skirtinga, susibūrė gana marga grupė. Milda savo skaitymo kolegas apibūdina kaip racionalius žmones, susijusius su verslu, programavimu, duomenų analize, investicijomis. Aštuoni nariai sudaro nekintamą branduolį, du – kaskart vis kiti – lankosi svečio teisėmis.

„Norėjome, kad klube viskas vyktų kuo natūraliau. Versle esame susigalvoję daug visokių taisyklių, o čia tegul būna tiesiog pokalbis, diskusija –patiko, nepatiko, nekenčiu... Iš tiesų buvo ir labai neigiamų emocijų, kai žmogus tiesiog negalėjo baigti knygos. Man tikra kančia buvo Homero „Iliada“. Įveikiau 40 puslapių ir daugiau negalėjau. Bet susirinkome, padiskutavome ir atsivėrė tokios perspektyvos, apie kurias net nebuvau pagalvojusi. Pamačiau „Iliadą“ visai kitomis akimis. Vėl įtraukiau ją į sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti“, –pasakoja verslininkė.

Kiekvieną gruodį klubas patvirtina kitų metų skaitymo kryptis: lietuvių autoriaus kūrinys, mokslinė fantastika, antikinė, Azijos šalių, Amerikos literatūra, Bookerio premijos laimėtojo knyga ir taip toliau. Vieno kriterijaus nėra, svarbiausia – įvairovė. Vėliau tai virsta planu, į kurį įtraukiami konkretūs autoriai ir kūriniai. Pernai tarp jų atsirado ir rusų literatūra. Paaiškėjo, kad kai kurie klubo nariai nieko apie ją nežino. Milda kažkodėl buvo įsitikinusi, kad rusų autoriai rašo mūsų Žemaitės ar Antano Vienuolio stiliumi. Fiodoro Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, perskaityti klube, atvėrė rusų literatūros lobyną. Dabar Dostojevskis yra jos mėgstamiausias autorius.

Trečius metus gyvuojantis „Knygų klubas“ Mildą išmokė skaityti greitai ir drausmingai.

Pirmaisiais metais ji dar baiminosi, kad kas mėnesį po knygą – ne jos jėgoms. Bet skaitymas greitai tapo įpročiu, kasdienybe, dabar ranka pati tiesiasi prie knygos. Milda jaučiasi kaip sportininkė, kuri negali nesportuoti. Du vaikus – dvejų metų ir devynių mėnesių sūnus –auginanti 33-ejų verslininkė visada randa jai laiko: „Užmigdau vaikus ir einu skaityti.“

Ir tai ne pokštas. Iš tiesų vaikų miego laiką Milda išnaudoja skaityti. Vakarais, kai kambaryje negalima degti šviesos, patogu naudotis elektronine skaitykle. Pavyzdžiui, garsinę knygą „Broliai Karamazovai“ ji išklausė su vaikišku vežimėliu sukdama ratus Madrido parke. Praėjusius metus baigė perskaičiusi jau 26 knygas. „Man pavyko pasiekti tikslą –praplėsti pasaulėžiūrą, susipažinti su įvairiais literatūros žanrais, –džiaugiasi Milda. – Išmokau skaityti, analizuoti. Pradžioje man patiko viskas, nemokėjau vertinti kritiškai. Dabar esu pastabesnė, geriau jaučiu knygą, galiu pateikti argumentuotą nuomonę.“

Skaitantis lietuvių Berlynas

„Niekada nesu buvusi jokio knygų klubo nare. Esu mačiusi filmuose ar girdėjusi iš draugų, jog tokie egzistuoja, bet kad pajusčiau, kaip smagu sėdėti tarp skaitančių bendraminčių, kaip greitai knygos suartina net nepažįstamus žmones, kaip mielai visi dalijasi naujienomis ir kaip nepastebimai prabėga dvi valandos, turėjau pati įkurti tokį klubą Berlyne“, – pasakoja Vokietijos sostinėje prieš septynerius metus apsigyvenusi žurnalistė ir rašytoja Lina Ever (Neverbickienė).

Ši mintis jai senokai sukosi galvoje. Įvairių renginių metu susitikdama su Berlyne gyvenančiais tautiečiais Lina pastebėjo, kad jų pokalbiai dažnai

KARŠČIAUSIAS DISKUSIJAS SUKĖLUSI KNYGA

Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“

KLUBO METŲ ATRADIMAS

Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“

KNYGA, KURIĄ REKOMENDUOTUMĖTE Berlyne ilgai gyvenusio šveicarų rašytojo Maxo Frischo romanas „Homo faber“

sukasi apie kultūros, literatūros naujienas ir daugelis, ne tik ji pati, pasigenda galimybės nuolat visa tai aptarti. Tad ėmėsi iniciatyvos, ir štai jau antrus metus veikia „Berlyno literatūrinis salionas“ – knygų klubas, praėjusių amžių tradicijas primenančiu pavadinimu, bet atviras idėjoms, įvairaus pobūdžio susitikimams ir vis naujam turiniui.

„Berlyno literatūrinis salionas“ nėra įprastas knygų klubas. Dėmesys jame skiriamas ne konkrečiam kūriniui aptarti, o, kaskart pasirinkus vis kitą temą, pasidalyti informacija apie perskaitytas knygas, jų autorius, nevengiant nukrypti ir į platesnį pokalbio apie literatūrą, skaitymą, kūrinio suvokimą kontekstą. Tarkim, vienas susitikimas pernai buvo skirtas lietuvių, kitas – vokiečių

Lina Ever

literatūrai. Prieš pat Naujuosius kiekvienas klubo narys atsinešė po kūrinį, tais metais jam padariusį didžiausią įspūdį, tad buvo keičiamasi ne tik nuomonėmis, bet ir pačiomis knygomis.

„Kadangi Berlyne tiek daug visko vyksta, verda labai intensyvus kūrybinis gyvenimas, nutarėme užgriebti ir kitus dalykus, ne vien knygas. Aptariame geriausius serialus, Berlinalės filmus ir įdomesnius kultūros renginius. Taip pat sutarėme rengti susitikimus kaskart vis kitur, nes šiame mieste tiek populiarių skaitymo kavinių, rašytojų pamėgtų barų, įvairių legendinių vietelių, kurių net nėra turizmo vadovuose. Miesto pažinimas būtų dar viena papildoma klubo vertė“, – sako pati ekskursijas po Berlyną vedanti Lina.

Klubas atviras visiems skaitantiems, nėra jokios narystės, Lina džiaugiasi kiekvienu užsukančiu svečiu ar mieste besilankančiu lietuviu. Į jį bus kviečiami ir Berlyne besilankantys lietuvių autoriai.

Rašytojai šie susitikimai tapo ir netikėtu tikrų Berlyno istorijų šaltiniu. Į klubą ateina lietuvių, šiame mieste gyvenančių keliolika, net keliasdešimt metų, pažįstančių jį kitu kampu, turinčių kitokių patirčių nei ji pati. Tarp jų – gydytoja, inžinierė, fotografė, lietuvių kalbos dėstytoja, vaikų darželio auklėtoja besirengianti tapti studentė, dailide dirbantis tautietis. Klubo gyvenime dalyvauja Berlyno naktinio klubo „Panke“ savininkas Justas ir kartais pakviečia susiburti savose patalpose. Jų pasakojimus, santykį su miestu, perteikiamą Berlyno atmosferą Lina fiksuoja kaip medžiagą, kuri galbūt bus panaudota būsimose knygose.

Įdomiausia, kas lietuviška

Beje, pernai Linos Ever kūryba atsidūrė Lietuvoje veikiančio knygų

KARŠČIAUSIAS DISKUSIJAS

SUKĖLUSI KNYGA

Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“

KLUBO METŲ ATRADIMAS

Leïlos Slimani „Lopšinė“

KNYGA, KURIĄ

REKOMENDUOTUMĖTE Mikalojaus Konstantino Čiurlionio

„Laiškus Sofijai“

klubo „Skaitom ir kalbam“ akiratyje. Klubo narės specialiai nuvyko į Berlyną susipažinti su įspūdį joms padariusių romanų autore. Kol kas ši jų kelionė – tolimiausia, visi kiti literatūriniai klubo maršrutai veda per Lietuvą.

Tik moteris vienijantis „Skaitom ir kalbam“ klubas iš kitų panašių išsiskiria būtent lietuvių rašytojams teikiama pirmenybe, nors skaitomi, be abejo, ir kiti autoriai. Jo įkūrėja Kristina Chlastauskienė ilgą laiką svarstė, kodėl sava literatūra – tiek klasika, tiek šiuolaikinių autorių kūriniai – neretai vertinama prasčiau nei užsienio. Ir nutarė prisidėti prie kitokio požiūrio formavimo. „Svarsčiau, kad

daug kam galėtų būti įdomūs susitikimai su perskaitytų knygų autoriais. Neklydau – iki šios dienos esame pasikvietusios septynias rašytojas, o klubo narių skaičius nuo dešimties išaugo iki trisdešimties“, – sako Kristina, klubą įkūrusi 2017-ųjų rudenį. Susitikimai vyksta Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje Kauno rajone. Dauguma moterų atvažiuoja iš Kauno, yra ir kelios vilnietės. Moterišką veidą klubas įgavo atsitiktinai, tai nebuvo iš anksto apgalvotas tikslas. Jo nares vienija panašus požiūris į gyvenimą, noras iš jo gauti daugiau, ne vien tenkintis darbo ir buities rutina. Tarp jų yra bibliotekininkių, psichologių, teisininkių, aukštųjų mokyklų dėstytojų, žurnalisčių, vaikus auginančių mamų. Nors yra skirtingo amžiaus – nuo 23 iki 60 metų, visos randa bendrą kalbą, įkvėptą pomėgio skaityti.

Sparčiai didėjant susidomėjimui, klubą, kurio veikla prasidėjo Kristinai pasikvietus keletą draugių, teko skelti į tris grupes. Moterys į jas susiskirstė pagal panašų literatūrinį skonį, dominančias temas. Grupių susitikimai vyksta kas trys savaitės. Tiek laiko skiriama perskaityti knygai, kuri parenkama bendru sutarimu. Pati Kristina skaito visų trijų grupių knygas. Vestuvių organizavimu užsiimančiai moteriai kartais norėtųsi turėti tam daugiau laiko, ypač sezono metu.

„Net neabejoju, kad skaitančių žmonių visada buvo daug. Tačiau šiandien mums labai trūksta galimybės pasikalbėti apie tai, kas perskaityta, pasidalyti savo mintimis, išgirsti, ką kitas pastebėjo ir pamatė. Beveik kiekviena knyga mūsų klube įžiebia karštas diskusijas, jų kyla skirtingų požiūrių ir įžvalgų. Tai leidžia tarsi iš naujo perskaityti kūrinį, pažvelgti į jį kitomis akimis“, – teigia „Skaitom ir kalbam“ įkūrėja.

Kristina Chlastauskienė

romantikos kolekcija

Tikras jausmas gali trukti dešimtmečius ir įveikti skirtingus žemynus

Šiaulietiško slengo prisodrinta istorija apie detektyvu virtusias erotinio kadro paieškas ir vyriškos širdies klystkelius

Kartais pabaiga yra tik ko nors kito pradžia...

Viena romantiškiausių visų laikų meilės istorijų

Sudužusi širdis yra pati stipriausia...

Netobulas romantikas

Vyras, kurio lovoje pabuvojo daugiau kaip šimtas milijonų moterų. Taip amerikiečiai juokaudami pristato meilės istorijų karalių Nicholą SPARKSĄ (53).

Iš dvidešimties Nicholo Sparkso romanų net vienuolika tapo filmais. Pagal laikrodžio rodyklę – „Užrašų knygelė“ (su Rachel McAdams ir Ryanu Goslingu), „Žinutė butelyje“ (su Robin Wright ir Kevinu Costneriu), „Brangusis Džonai“ (su Amanda Seyfried ir Channingu Tatumu) ir „Naktys Rodantėje“ (su Diane Lane ir Richardu Gere’u)

Nicholas Sparksas pats atrodo kaip Holivudo žvaigždė

Kiekvienas pokštas atskleidžia dalį tiesos: pasaulyje parduota per 105 milijonus jo knygų egzempliorių, romanai išversti į daugiau nei penkiasdešimt kalbų. Praėjusį rudenį pasirodžiusi „Artima siela“ (lietuviškai ką tik išleido leidykla BALTO) – jau dvidešimta knyga, vienuolika tapo filmais. Ir tai nėra atsitiktinumas.

„Visuomet stengiuosi sugalvoti istoriją, kurią būtų įdomu ir skaityti, ir žiūrėti ekrane, – viename interviu sakė

Nicholas Sparksas. – Tik tada, kai subręsta tokia idėja, sėdu prie darbo. Paprastai pirmą dienos pusę praleidžiu rašydamas romaną, paskui darau trumpą pertrauką, tada dirbu su scenaristais ir prodiuseriais. Jei nesilaikyčiau tokio griežto grafiko, nebūčiau per dvidešimt metų parašęs dvidešimties knygų.“

Nicholas Sparksas – išvaizdus kaip jo knygų herojus, o ir paties gyvenime netrūksta vingių lyg iš romano. Paauglystėje jis buvo perspektyvus bėgikas (universitete mokėsi gavęs sporto stipendiją) ir svajojo apie olimpines žaidynes, tačiau atleto karjeros privertė atsisakyti rimta trauma. Devyniolikos sėdo rašyti – tokią idėją mestelėjo mama, kai sūnus pasiskundė neturintis ką veikti. Kadangi

dievino Stepheno Kingo siaubo romanus, pirmuosius parašė du trilerius, bet nė vienos leidyklos jie nesudomino. „Bet jei ne šie bandymai, nebūčiau sėdęs prie „Užrašų knygelės“, – pripažįsta. Šį jausmingą romaną parašė laisvalaikiu, dirbdamas vadybininku farmacijos įmonėje. Knygą įkvėpė žmonos papasakota jos močiutės istorija apie meilę, kuri neišblėso per daugybę metų. „Kiekvieną istoriją galima papasakoti skirtingai, – prisimindamas pradžią yra pasakojęs rašytojas. – Kad galėčiau išleisti knygą, turėjau susirasti agentą. Laiškus, kuriuose pristačiau savo romaną, išsiunčiau dvidešimt penkiems. Tik vienas atsakymas buvo teigiamas. Šią istoriją galiu pasakoti įvairiai: „Pirmam perskaičiusiam taip patiko mano knyga, kad iš susižavėjimo suspaudė mane glėbyje.“ Arba: „Dvidešimt keturi iš dvidešimt penkių man pasakė „ne“.“

Vienintelė agentė, kuri dvidešimt aštuonerių farmacijos įmonės darbuotojui pasakė „taip“, netrukus paskambino ir pranešė, kad viena Holivudo kino studija nori pirkti teisę ekranizuoti dar tik rengiamą spaudai romaną. Ir studijos vadovai pasiryžę mokėti apvalią sumą – milijoną dolerių. „Iš pradžių negalėjau patikėti, – viską pakeitusi diena

Cathy ir Nicholo santuoka subyrėjo po dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų. Pasirodžius žiniai apie skyrybas, rašytojas nesileido į ilgus komentarus, patikino, kad su žmona liks draugais dėl vaikų. Pora jų susilaukė net penkių. Nuotraukoje kairėje –su dukromis dvynėmis Lexie ir Savannah bei sūnumi

įstrigo Nicholui Sparksui atmintyje. – Jaučiausi taip, lyg būčiau laimėjęs loterijoje, bet dar nežinojau, ar kas nors pirks mano knygą, tad nedrįsau mesti darbo.“ Tačiau vos pinigai buvo pervesti į sąskaitą, pradedantis rašytojas nutarė žmonai Cathy įteikti naują vestuvinį žiedą. Jiedu susituokė tik baigę universitetą, tuomet įsimylėjėlis neturėjo pinigų ir negalėjo išlaidauti, tad tai padarė dabar: priklaupęs ant kelio užmovė Cathy ant piršto jos vertą papuošalą. „Ir pasakiau: „Nežinau, kur mus nuneš gyvenimas, bet noriu būti su tavimi“, – yra pasakojęs viename interviu.

1996-aisiais pasirodžiusi „Užrašų knygelė“ jau pirmą savaitę atsidūrė populiariausių „The New York Times“ knygų sąraše, autorius išdrįso mesti darbą farmacijos įmonėje ir persikėlė į Šiaurės Karolinoje esantį Niu Berną – ten, kur ir vyksta pirmojo romano veiksmas (Holivudo filmas pagal šį romaną buvo sukurtas tik po aštuonerių metų, juosta su Ryanu Goslingu ir Rachel McAdams surinko per 115 milijonų dolerių, sėkmingiausių romantinių filmų sąraše iki šiol užima penkioliktąją vietą). Sėkmė Nicholą Sparksą įkvėpė toliau kurti, sielą virpinančios istorijos pasipylė viena po kitos – ir antrasis romanas „Laiškai iš jūros“ sulaukė sėkmės (be abejo, jis taip pat buvo perkeltas į ekraną, juostos „Žinutė butelyje“ žvaigždės – Kevinas Costneris, Robin Wright ir Paulas Newmanas). Sentimentalių romanų dvidešimtuką papildė ir kitokia knyga. „Trys savaitės su broliu“ – drauge su broliu Micahu parašytas biografinis pasakojimas: jie, dviese likę gyvi iš šeimos, keliavo po pasaulį, prisiminė artimuosius ir atrado save.

Nicholas Sparksas siūlo atsiversti bet kurį jo romaną, kai apima liūdesys: „Gyvenimas – sudėtingas dalykas, kartais taip sunku gyventi be vilties. Aš ir rašau apie jausmus, meilę, praradimus, bet svarbiausia – viltį. Visų mano knygų pagrindas – tikras gyvenimas.“ Iš tiesų rašytojui teko patirti visokių išgyvenimų. Kai jam tebuvo dvidešimt treji, mama jodinėdama gavo sunkią traumą ir užgeso ligoninėje, sesers gyvybę pasiglemžė smegenų auglys, vos po vestuvių žmona patyrė persileidimą, o vienam iš sūnų buvo diagnozuotas autizmas. Tai – sunkios akimirkos, tačiau jų patiria daugybė žmonių visame pasaulyje. „Aš aprašau tik realų gyvenimą, – ne sykį susitikimuose yra kartojęs populiarus rašytojas. –Tokios istorijos atspindi tai, kuo gyvename, kitaip nei knygos apie serijinius žudikus. Nesu su tokiu susidūręs.“

Neaišku, kokį kūrybinį impulsą suteiks asmeninio gyvenimo sukrėtimas: prieš trejus metus Nicholas Sparksas paskelbė, kad skiriasi su žmona Cathy, su kuria ketvirtį amžiaus dalijosi sunkumais ir džiaugsmais, augino penkis vaikus. „Tai buvo nelengvas sprendimas“, – apsiribojo jokių užuominų neatskleidžiančiu

Aš aprašau tik realų gyvenimą. Tokios istorijos atspindi tai, kuo gyvename, kitaip nei knygos apie serijinius žudikus. Nesu su tokiu susidūręs.

pareiškimu. Taip ir liko neaišku, ko vedybiniame gyvenime pristigo romantinių istorijų kūrėjui.

Kartą paklaustas, ar vaikai skaito jo romanus, rašytojas atsakė, jog dukros visus perskaitė, o sūnūs matė tik filmus. Iš vienos dukters išgirdo pastabą, kurią ne sykį yra kartojusios skaitytojos: vyrai nėra tokie romantiški kaip jo knygose...

Robertas PETRAUSKAS nesvajojo rašyti knygų, bet per aštuonerius metus išleido trilogiją apie Antrąjį pasaulinį karą. Trečiosios knygos „Barbarosa“ teko laukti penkerius metus ir ji, kaip tvirtina autorius, jau kiek kitokia nei pirmosios dvi: „Nusprendžiau nerti giliau, nes tikiu, kad skaitytojas pajėgus tai iškęsti.“ Abi Roberto Petrausko knygos tapo bestseleriais. Šluojama ir „Barbarosa“, nes akimoju rado kelią į skaitytojų širdis.

Birutė PAKĖNAITĖ

Išeiti į karą

Pirmosios knygos – „Trečiojo Reicho triumfas“ ir „Lemtingi sprendimai“ – parašytos skrendančiu ritmu, nesigilinant – apžvelgiami visi kampai, tvarkingai pasakojama istorija, bet pernelyg nesiknaisiojama. Vis dėlto keturiasdešimt dvejų Robertui Petrauskui tokia istorija tapo nebeįdomi, nors jo knygose – aibė daugeliui beveik negirdėtų faktų, pribloškiančių citatų ir susimąstyti verčiančių įvykių.

„Aš, kaip istorikas, kuo labiau gilinuosi į tą karą, tuo labiau jaučiu, kad jį itin sunku suprasti ir kad jokiu būdu negalima jo supaprastinti. Apie Antrąjį pasaulinį karą parašyta daug knygų, kurių kryptis labai aiški, pasakojimas – lyg vadovėlyje: buvo taip, nes tas, tas ir anas. Tačiau „Barbarosoje“ pradėjau ratus sukti į skirtingas puses. Vienas ratas sukasi – lyg ir aišku, antras ratas –aišku, trečias – aišku, bet kai tuos ratus sujungi, pasidaro nebeaišku, nes ne viskas taip paprasta“, – įsitikinęs autorius.

Perskaičiau keletą istorinių knygų ir mane tai užkabino. Simonas Sebagas Montefiore tada dar nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, labai įdomios pasirodė Richardo Overy knygos. Jas skaitydamas atradau naują rašymo stilių. Studijų metais privalėjau perskaityti daug nuobodžių knygų: bandai ką nors įsidėti į galvą, nes reikės atsiskaityti, bet iš esmės dirbi sunkų darbą. O Montefiore ir Overy darbai dėl stiliaus įtraukia kaip geras straipsnis.

Mokykloje nemokėjau piešti, turėjau bėdų dėl chemijos ir fizikos, bet lengvai parašydavau rašinį. Todėl vieną dieną šovė į galvą padėlioti, kaip rašyčiau istorinę knygą. Rašinėjau apie Adolfą Hitlerį, Versalio sutartį – išėjo apie 50 puslapių. Nežinau kodėl, bet tą savo rašliavą nunešiau į leidyklą „Tyto alba“. O ten pasakė: „Rašyk knygą.“ Jaunatviško užsidegimo vedamas ir neturėdamas išankstinių nuostatų, tą knygą parašiau per pusmetį. „Trečiojo Reicho triumfas“ pasirodė

Jo vizitine kortele tapo įtraukiantis rašymo stilius – laisvas ir suprantamas, kitaip nei daugelio istorinių veikalų autorių. Matyt, dėl to skaitytojus ir užbūrė. „Manau, tai buvo pirmas bandymas parašyti tokią istoriją, kurią skaitant nereikia kentėti, kad sužinotum, kas atsitiko. Nors ta istorija tikra, nors labai daug dirbu prie šaltinių, skaitytojams tai neįdomu. Jiems svarbiausia – rezultatas“, – tvirtina trilogijos autorius. Kaskart išleidęs knygą į pasaulį jis jaučiasi išsunktas ir apie rašymą galvoti nebenori, bet šįsyk nuo pat pradžių palieka viltį, kad „Barbarosa“ – ne paskutinė serijos knyga, nes į ją netilpo visa šios karinės operacijos istorija: „Jaučiuosi įsipareigojęs skaitytojams, tad, matyt, teks vėl sėsti rašyti.“

„Barbarosą“, kitaip nei pirmąsias serijos knygas, autorius išleido savo lėšomis. Tai – savotiškas eksperimentas, kuriuo siekia patikrinti, ar įmanoma Lietuvoje gyventi vien rašant knygas.

Lietuviai jus pažinojo kaip vieną geriausių krepšinio komentatorių, vedėte radijo laidas ir renginius, rengėte sporto žinias televizijoje, iki šiol rengiate ir vedate intelektinius žaidimus „Protų kovos“. O kaip pradėjote rašyti knygas?

Klaipėdos universitete baigiau istoriją. Mano specializacija buvo XX amžiaus istorija, tad dar studijuodamas itin domėjausi Antruoju pasauliniu karu. Tačiau baigus universitetą istorija liko tik pomėgis –išvažiavau į Vilnių, komentavau krepšinio rungtynes ir dirbau televizijoje.

Nuo mažens mėgau skaityti – ne tik grožinę literatūrą.

2010-aisiais. Prie antrosios knygos

„Lemtingi sprendimai“ jau vargau –spaudė sutartis, grafikas, labai geras pirmosios knygos įvertinimas. Galvoje pradėjo vykti nesąmonės, išsikėliau nepaaiškinamų kartelių. Šiaip ne taip per metus parašiau. Knyga pasirodė 2013-aisiais. O trečiajai knygai „Barbarosa“ prireikė net penkerių metų.

Jei būčiau tik rašęs, „Barbarosai“ būtų užtekę metų ar pusantrų. Bet turiu itin daug veiklos, kuri trukdo tai daryti. „Protų kovos“ yra pagrindinis mano pajamų šaltinis. Klausimų atranka, paieška, kūrimas, žaidimų organizavimas atima daug laiko.

Esate disciplinuotas rašytojas?

Visaip būna. Geriausiai jaučiuosi, kai atsikeliu apie penktą ir keletą valandų dirbu tyloje, kol pasaulis dar miega. Per tas kelias ryto valandas kartais padarau daugiau nei per visą dieną.

Bet mano knygos nėra grožinės, tad daug laiko atima techninis darbas. Norint parašyti tokią knygą, būtina daug perskaityti. Žinau kertinius dalykus, apmąstau, kaip dėlioti siužeto linijas, bet informacijos yra nepaprastai daug, tad reikia ją susisteminti.

Rašydamas pirmąją knygą, kabinėjau lapelius su rodyklėmis – kaip serialų detektyvai. Dabar naudojuosi kompiuterio programomis. Išrenku citatas, įvykius, faktus, įdomius momentus, keliu juos į programas, pažymiu, ieškau sąsajų. Tai – pagalba rašančiam. Bet norint, kad ta pagalba būtų veiksminga, reikia daug padaryti.

Kai nėra polėkio rašyti, imuosi to techninio darbo. Kartais rašyti norisi, bet negaliu, nes neatliktas techninis darbas. Stengiuosi tai derinti.

Kūrybinės kančios kamuoja?

Pasitaiko, kad smegenys užsiblokuoja. Sakau sau, kad turėčiau rašyti, bet jaučiu – neišeina. Iš patirties žinau, kad reikia išlaukti ir tuo metu imtis kitos veiklos. Nes jei tada vis tiek prisiverčiu rašyti, vėliau paskaitęs jaučiu, kad tekstas nesijungia, neplaukia. Tad kas iš to savęs prievartavimo, jei vis tiek turi perrašyti?

Esate savikritiškas?

Rašydamas aš reiklus sau. Bet turiu nuostatą nebetvarkyti teksto, kai jaučiuosi baigęs skyrių, – žmogiška norėti padaryti geriau, tad tai gali niekada nesibaigti. Kartais perrašyti būtina. Pavyzdžiui, perrašinėjau pirmąją „Barbarosos“ dalį. Vargau, kol perdėliojau struktūrą. Kartais prie sakinio ar teksto jungimo užtrunku visą dieną. Pasitaiko, kad susapnuoju, kaip sujungti tekstą.

Man labai svarbi žodžių tvarka. Keičiu sakinio dalis vietomis, norėdamas uždėti loginį kirtį. O kai redaktorius žodžius perrikiuoja gramatiškai taisyklingiau, turiu įrodinėti, kad juos sukeičiau vietomis turėdamas tikslą. Su redaktoriais man sudėtinga. Kai pirmosios knygos rankraštį atgavau subraukytą, patyriau šoką. Turiu pripažinti, kad lietuvių kalbos nemoku taip, kaip reikėtų mokėti, nes tai – didelis mokslas. Bet yra daug dalykų, dėl kurių kalbos prievaizdai perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, „Barbarosoje“ beviltiškai daug laiko sugaišome prie vietovardžių – daugelio kaimų ar gyvenviečių pavadinimų nėra lietuvių sudarytame Vietovardžių žodyne. Jei nėra, reikia pačiam ieškoti varianto. Pavyzdžiui, Velikije Luki tapo Didžiaisiais Lukais. Jei jau „didieji“, kodėl – ne „svogūnai“ (išvertus iš rusų kalbos „velykije“ – didieji, „luki“ – svogūnai – red. past.)? Be to, mano knygose yra daug karybos terminijos – aibė žodžių, neturinčių lietuviškų atitikmenų. Pirmosiose vartojau žodį „šverpunktas“. Vokiškas

„schwerpunkt“ reiškia esminį sutelkties tašką: įsivaizduokime, kad stovi kariuomenė prieš kariuomenę ir vokiečiai nusprendžia, kad stipriausias smūgis bus suduotas tame „šverpunkte“.

Lietuvių kalboje nebuvo šio žodžio atitikmens, tad vartojau „šverpunktą“. Rašant trečiąją knygą paaiškėjo, kad jis jau verčiamas kaip sunkio centras. Nežinau, kodėl lietuviai nori gremėzdų, bet šie du lietuviški žodžiai ne visada išreiškia mintį, – „šverpunktas“ yra daug universalesnis.

Mano noras, kad „šverpunktas“ liktų, nes skaitytojai jį pažįsta, baigėsi tuo, kad jis tapo kitu šriftu išspausdintu nelinksniuojamu vokišku žodžiu „schwerpunkt“, o tekstą, kai yra tokių žodžių, sunkiau skaityti. Daug ginčijomės ir dėl kai kurių posakių. Pavyzdžiui, netiko junginys „gynybos gylis“, nes gynyba negali būti gili. Gilus tik ežeras ar krepšys. Tokie dalykai keičia tekstą, nes papasakoti norėjau ne taip.

Rašydamas „Barbarosą“ ne tik daug skaitėte apie šią operaciją ir Antrąjį pasaulinį karą apskritai, bet ir antrąsyk perskaitėte „Karą ir taiką“, kurios istorija prasideda kone pusantro amžiaus anksčiau. Kuo rašant buvo svarbus šis Levo Tolstojaus šedevras?

Man svarbu pasikrauti emocijų. Pavyzdžiui, Vasilijaus Grosmano „Gyvenimą ir likimą“ tikrai skaitysiu iš naujo, jei rašysiu apie Stalingradą. Jis į šią knygą sudėjo visą įtaigą. Šio grožinio kūrinio negaliu cituoti kaip dokumentinio, bet tokia literatūra leidžia pajusti nuotaiką. Kai rašysiu apie Maskvos mūšį ir operaciją „Taifūnas“, būtinai darsyk skaitysiu Konstantino Simonovo „Gyvuosius ir mirusiuosius“. Labai mėgstu grožinę literatūrą, kuri nėra visai grožinė. Levą Tolstojų vėl skaičiau, nes jo romane daug visuomeninių pjūvių: kaip yra Maskvoje, kaip – kariuomenėje,

„Barbarosos“ operacija prasidėjo – vokiečių žygis į Sovietų Sąjungą buvo pristatomas ir tokiomis karo kasdienybės nuotraukomis: kariai siunčiami ištirti naujos teritorijos

Per Antrąjį pasaulinį karą „Karas ir taika“ buvo nepralenkiamas bestseleris – žmonės neturėjo už ką nusipirkti valgio, bet pirko Levo Tolstojaus knygas.

kaip – šeimoje. Per Antrąjį pasaulinį karą „Karas ir taika“ buvo nepralenkiamas bestseleris –žmonės neturėjo už ką nusipirkti valgio, bet pirko Levo Tolstojaus knygas.

Jis jautė rusų dvasią. Pavyzdžiui, tokia jo citata: „Žmogus yra tokia būtybė, kuri gali iškęsti viską, prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, bet su viena sąlyga – tos sąlygos visiems yra tokios pat.“ Jei visi badauja –gerai, nes visiems blogai. Jei badauju tik aš, tada netinka. Kodėl visi turi valgio, o aš neturiu?

Manau, iš Levo Tolstojaus rusai sėmėsi jėgų išgyventi. O aš sėmiausi įkvėpimo kaip rašytojas.

Prasitarėte apie dar bent dvi knygas – skirtas Maskvos ir Stalingrado mūšiams. Jūsų serialas apie Antrąjį pasaulinį karą nesibaigs „Barbarosa“?

Visada sakau, kad reikia daryti tai, ką norisi. Kai pasirodo nauja knyga, jaučiuosi išsunktas, nes jai parengti prireikė daug papildomo darbo –redaguoti, tvarkyti žemėlapius, maketuoti. Esu tas žmogus, per kurį visa tai pereina. O aš juk norėjau tik parašyti knygą!

Jei turėčiau vadybininką, kuris suprastų mano knygą ir perimtų šiuos darbus, būtų lengviau. Bet tokio kol kas neradau, tad viską darau pats. Kai knyga pasirodo, pusmetį apie ją nenoriu nieko girdėti. Tada sakau: gal rašysiu naują, o gal ir nerašysiu, nes noriu rasti laiko pabūti su savimi, šeima, draugais.

Bet „Barbarosa“ baigiasi nei šiaip, nei taip. Iš esmės operacija „Barbarosa“ truko nuo 1941 metų birželio 22 dienos iki gruodžio 5 dienos. Tačiau du šios operacijos mėnesiai į knygą netilpo. Čia kaip seriale „Sostų karai“: paskutinė sezono serija baigiasi tuo, kad tuoj prasidės didysis mūšis. Žinoma, žiūrovai laukia naujo sezono. Aš taip pat noriu pabaigti šią istoriją ir sukariauti likusius du mėnesius. Be to, jaučiuosi įsipareigojęs skaitytojams.

VIDA PRESS nuotrauka

„Aš, kaip istorikas, kuo labiau gilinuosi į tą karą, tuo labiau jaučiu, kad jį itin sunku suprasti ir kad jokiu būdu negalima jo supaprastinti“, –įsitikinęs Robertas Petrauskas

Didžiulė garbė ir privilegija jų tiek daug turėti. Visų trijų knygų tiražas jau perkopė 25 tūkstančius. Skaitytojai yra mano rėmėjai ir motyvatoriai. Kai dar nepasirodžius knygai per dvi dienas nuperkama 500 egzempliorių, supranti, kad yra žmonių, kurie jos laukia.

Siužetą galvoje jau esu sudėliojęs. Liko tik parašyti. „Barbarosoje“ sustojau prie Maskvos. Tai – vokiečių bandymas ją užimti 1941 metų pabaigoje. Vadovėlinė istorija tokia: vokiečiai nukeliauja iki Maskvos,

surengia operaciją „Taifūnas“, kai iš pradžių neblogai sekasi, bet paskui staiga gauna į nosį ir sovietai juos atstumia. Tada viskas nurimsta iki pavasario. Taip pasakojama vadovėlyje.

Tačiau tuo „ramybės“ periodu kasdien žūva tūkstančiai žmonių – ne tik prie Maskvos. Ir prie Leningrado, ir pietuose prie Rostovo. Yra daug pilkų dėmių, kai atrodo, kad viskas aišku, bet niekas į tai nesigilino. Be rašymo, man labai patinka knaisiojimasis po nepažintą

žemę. „Barbarosoje“ yra daug keistai skambančių dalykų, nes neatrodė, kad taip galėjo būti. Ar jums svarbi aplinka, kurioje rašote? Galbūt rengdamas knygas lankėte istorines vietas, memorialus?

Ne, niekur nesilankiau – tik daug skaičiau. Seniau galėjau rašyti bet kokiomis sąlygomis. Pirmąją knygą sugebėjau rašyti net rengdamas TV3 sporto žinias. Turiu laisvą valandą – ir rašau. Paskui viskas pasikeitė. Dabar net namuose ne visada galiu rašyti. Jauniausia iš dukterų yra triukšmadarė, tad jai būnant namuose negaliu susikaupti. Kai abi dukros išvažiuoja į darželį ir mokyklą, lieku vienas ir galiu rašyti. Bet pasitaiko, kad jos serga, tada darau tik techninius darbus.

Pastarąsias dvi vasaras praleidau sodyboje. Savaitę skiriu ritmui pakeisti. Išvykus iš Vilniaus, laikas sulėtėja, reikalai užsimiršta, ir aš po truputį įeinu į kitą pasaulį, kuriame vyksta karas. Tada tarsi iškrentu iš dabarties konteksto – kai atvažiuoja draugai, nesuprantu, apie kokias aktualijas diskutuoja. Bet dėl to nesijaučiu blogai.

Jei ne pastarosios dvi vasaros, gal dar nebūčiau baigęs „Barbarosos“, juk reikėjo laiko prisėsti ir padaryti. Atsijungimas nuo pasaulio sodyboje – atradimas, kuris man labai patinka. Norėčiau taip leisti vasaras net tada, kai nerašysiu knygos: vaikštai, grybauji, uogauji, maudaisi, skaitai knygas, bendrauji su mielais žmonėmis. Tiesiog gauni galimybę nebėgti. Didžiausias rūpestis –sumąstyti, ką valgysi.

Aš tai vadinu tikruoju gyvenimu. Mums atrodo, kad tokia būsena –tik laikina, nes visada privalome dirbti. O man atrodo, kad turėtų būti priešingai, nes tada gerai jautiesi. Jei gerai jautiesi, kodėl turi gyventi taip, kad jaustumeisi prasčiau?

Marko Cechanovičiaus nuotrauka

tikros istorijos

Vaidmuo, kurio nereikėjo vaidinti

Apie moterį, kuri ant kelių klupdė praėjusio amžiaus pradžios genijus

Ką reiškė būti moterimi XX amžiaus vidurio Irane?

Autentiškas pasakojimas apie pabėgimą iš Šiaurės Korėjos

Intriguojanti Winstono Churchillio legendos interpretacija

„Aš, kaip sako Šveikas, galiu duoti į snukį“, – vienoje diskusijoje rėžė Ingrida

Šimonytė. Aštriu liežuviu garsėjanti kandidatė į prezidento postą argumentus ne kartą yra sustiprinusi citatomis iš savo mėgstamiausios knygos – čekų

rašytojo Jaroslavo HAŠEKO (1883–1923) romano „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“.

Emilija ŠĖŽAITĖ

Paminklas žmonijos

kvailumui

i knyga – į daugiausia kalbų, 58-ias, išverstas čekų kūrinys. Literatūros kritikai „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ vadina vienu pirmųjų antikarinių romanų ir lygina su keleriais metais vėliau pasirodžiusiu Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“. Austrijos–Vengrijos imperijos armijos eilinis Šveikas – neabejotinai vienas iš Čekijos simbolių, jo atvaizdų galima pamatyti ant daugybės užeigų ir restoranų ne tik Prahoje. Ir gal tik retas šauniojo kareivio pėdomis sekantis turistas numano, kad, romane minimose smuklėse keldami bokalą alaus nepamirštamo literatūrinio herojaus garbei, iš tiesų eina rašytojo Jaroslavo Hašeko keliais. Juk šios asmenybės būta neeilinės: avantiūristas ir mistifikatorius, meistras pokštauti ir mėgėjas šokiruoti, gimtojoje

Prahoje – anarchistas, o Rusijoje, kur pateko kaip į nelaisvę pasidavęs austrų kareivis, – Raudonosios armijos komisaras. Hašeko gyvenimas buvo apipintas legendomis, gandais ir anekdotais. Ne tik savo kūryboje, bet ir gyvenime jis už nosies vedžiojo įvairaus plauko pareigūnus ir šaipėsi iš valdininkų.

Kada bus mano laidotuvės, kol kas neaišku

1923 metų sausio 4 dieną Prahos dienraštyje „Tribuna“ pasirodė pranešimas apie ankstyvą rašytojo Jaroslavo Hašeko mirtį – po keturių mėnesių jam būtų sukakę keturiasdešimt. Žinutė baigėsi klaustuku. Reikalas tas, kad toks pranešimas nebuvo pirmas – kadaise

Visame pasaulyje atpažįstamas – šaunusis kareivis Šveikas. Jaroslavo Hašeko sukurto herojaus įvaizdį taikliai perteikė rašytojo bičiulis dailininkas Josefas Lada

Hašekas jau buvo apverktas kaip per makedonų sukilimą kritęs didvyrio mirtimi ant Garvano kalno, vėliau, jau siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audrai, pasirodė ne vienas nekrologas: jis triskart buvo „pakartas“, du kartus „sušaudytas“, Odesos smuklėje „užmuštas“ girtų jūreivių. Nežinia, tuos gandus skleisdavo pats herojus ar nuopelnus reikėtų priskirti audringo jo gyvenimo bendražygiams. Nežinia ir kurie tikri rašytojo gyvenimo faktai susipina su išmone – apie tai galėjo tik spėlioti ir amžininkai.

Tad jaunas dienraščio „Tribuna“ darbuotojas dėl visa ko nuvyko į Lipnicą – šiame miestelyje rašytojas praleido paskutinius gyvenimo metus – ir įsitikino, kad šįkart pranešimas apie mirtį – ne prasimanymas. Našlė raudojo, jau buvo nupirktas karstas ir pasiruošta laidotuvių ceremonijai. Vietos šventikas reikalavo, kad ateistas

Hašekas būtų palaidotas už kapinių tvoros. Bet pavyko susitarti ir velioniui atsirado vieta tolimame kapinių kampelyje.

Tačiau, kaip pasakytų šaunusis kareivis Šveikas, geriausia

pradėti nuo pradžių, antraip gali įvykti didelė kebeknė. O viskas prasidėjo 1883 metų balandžio 30 dieną, kai Prahoje gimnazijos mokytojo Jozefo Hašeko žmona Kataržina pagimdė berniuką ir pavadino jį Jaroslavu. Vargiai galą su galu suduriančioje šeimoje po kelerių metų gimė dar vienas sūnus, buvo priglausta ir našlaite likusi giminaitė. Kai būsimam rašytojui buvo trylika, gripo komplikacijos į kapus nuvarė tėvą, kuris paskutiniais gyvenimo metais piktnaudžiavo alkoholiu. Pirmąsias dvi gimnazijos klases Jaroslavas baigė su pagyrimu, bet po šios netekties mokslai ėmė šlubuoti, ketvirtoje klasėje jis netgi liko antrus metus. Būdamas keturiolikos per demonstraciją gatvėje buvo sulaikytas policijos su akmenimis kišenėse. Komisaras nepatikėjo vaizdingu vaikino pasakojimu, kad akmenys –ne ginklas, o uolaus gimnazisto mineralogijos kolekcijos dalis. Negana to, tardytojas – lyg norėdamas pagąsdinti, lyg juokais – prigrasino vaikį sušaudysiąs. Ir Jaroslavas brūkštelėjo laiškelį namiškiams: „Miela mamyte! Rytoj manęs pietų nelauk, nes būsiu sušaudytas... Kada bus mano laidotuvės, kol kas neaišku.“ Situacija išsisprendė ne taip dramatiškai: kitą dieną Jaroslavas paleistas namo.

Nuolatinis Prahos aludžių lankytojas

Jaroslavas Hašekas įsitraukdavo į užstalės diskusijas, nesunkiai priversdavo aplinkinius kvatoti iš savo išdaigų, ant servetėlių užsirašydavo, jei išgirsdavo ką nors smagaus

Nesijaudinkite. Jaroslavas Hašekas

Netrukus po nakties areštinėje – 1898-ųjų vasarį –Hašekas metė mokslus. Pirmąja jo darboviete tapo vaistinė – ten įsitaisė mokiniu. Tačiau penkiolikmetis Jaroslavas nebuvo uolus, tad ilgai neištvėręs su bendraamžiais išsiruošė pėsčiomis pasibastyti po Čekiją ir Slovakiją. Šešiolikos Hašekas šiek tiek surimtėjo ir įstojo į prekybos mokyklą, mokėsi puikiai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Vasaromis traukdavo į žygius. Po trejų metų rankose laikė diplomą ir įsidarbino banke. Bet ten ilgai neužsibuvo – biurokratinė disciplina visai nederėjo su gaivališka prigimtimi. Vieną dieną neįspėjęs vėl susiruošė pasibastyti. Pirmą kartą administracija jam atleido, bet apie antrą negalėjo būti nė kalbos. Negana to, kad vėl nepasirodė darbe, dar ir paliko ant stalo raštelį: „Nesijaudinkite. Jaroslavas Hašekas“. Žinoma, iš banko jį išvijo.

Nuotykių troškimas buvo stiprus – visą 1903-iųjų vasarą Hašekas praleido keliaudamas. Tikslių duomenų, kur lankėsi, nėra, amžininkų prisiminimai skiriasi, rašytojo biografai atseka jo maršrutą pagal publikacijas – dar kai studijavo prekybos mokykloje, Jaroslavo reportažai ir apysakos pradėti spausdinti laikraščiuose. Manoma, kad per pusmetį klajonių jis padėjo bulgarų ir makedonų sukilėliams Balkanuose (tuomet pirmąsyk ir pasirodė žinia apie jo žūtį), pabuvojo Sofijoje, Bukarešte, Krokuvoje, pasiekė Vengriją, Galiciją. Pasibaigę pinigai nepriversdavo nutraukti kelionės, žmonės ir pamaitindavo, ir priglausdavo daug istorijų žinantį linksmą vaikiną. Tiesa,

VIDA PRESS nuotrauka

keletą kartų pasakotoją buvo areštavę už valkatavimą.

Fenomenali atmintis ir ilgos kelionės Hašeką pavertė poliglotu. Kad ir kur nublokšdavo likimas, jis akimirksniu pagaudavo vietos kalbą. Puikiausiai kalbėjo vengriškai, vokiškai, lenkiškai, serbiškai, slovakiškai ir rusiškai. Galėjo susišnekėti angliškai, prancūziškai ir itališkai, buvo pramokęs net egzotiškų kalbų, tokių kaip čigonų, totorių, baškirų, įgijęs kinų ir korėjiečių pradmenis. O jau gyvendamas Irkutske įsigudrino išleisti laikraštį buriatų kalba (beje, tai buvo vienas pirmųjų istorijoje buriatiškai išspausdintų leidinių)! Tiesa, Hašeko straipsnius į buriatų kalbą vertė padėjėjai.

Prahos smuklių universitetai

Pirmųjų publikacijų sėkmė paakino Jaroslavą Hašeką tapti rašytoju. Netrukus vietoje nenustygstantis dvidešimtmetis išgarsėjo kaip populiarus humoristas, vienas po kito jo kepamais feljetonais ir humoreskomis bulvarinė spauda užpildydavo pramogų rubrikas.

Jaroslavas šmėžavo ne tik Prahoje leidžiamų laikraščių puslapiuose (biografai suskaičiuoja bent šimtą slapyvardžių, kuriais pasirašydavo) – amžininkų prisiminimuose jis iškyla kaip prisiekęs smuklių lankytojas ir bohemos karalius. Vienas iš patikimiausių Hašeko gyvenimo šaltinių yra policijos ataskaitos, kuriose užfiksuoti muštynių, smulkaus chuliganizmo faktai: „Aukščiau minimas pilietis neblaivus atliko mažą reikalą priešais policijos įstaigą“, „Suorganizavo viešas maudynes su ponių maudomukais“.

Hašekas buvo prisidėjęs prie anarchistų, vėliau su bendraminčiais subūrė Įstatymo ribojamą nuosaikios pažangos partiją, 1911 metais ji bandė dalyvauti rinkimuose į Austrijos parlamentą. Tai buvo bene linksmiausia rinkimų kampanija – susirinkimai vykdavo restoranuose, Jaroslavas savo kalbą paprastai užbaigdavo pažadu, kad partija garantuoja būsiant visko, ko rinkėjai nori: alaus, degtinės, dešrelių ir duonos.

Smuklių liūtas trumpai buvo surimtėjęs. Priežastis – meilė žurnalistei Jarmilai Mayerovái. Merginos tėvas skulptorius kategoriškai draudė dukrai tekėti už vyro, neturinčio nuolatinio pragyvenimo šaltinio. Po piršlybų turėjo praeiti net keleri metai, kol Hašekas įvykdė mylimosios gimdytojų sąlygą ir gavo rimtą darbą – tapo žurnalo „Gyvūnų pasaulis“ redaktoriumi. Netrukus dvidešimt septynerių rašytojas atšoko vestuves.

Redaktoriaus kėdėje Jaroslavas neužsisėdėjo – atrodė pernelyg nuobodu publikuoti tik rimtus mokslinius tekstus, tad greitai žurnalas buvo užverstas piktais laiškais.

Hašekas juos mesdavo į šiukšlių dėžę ir toliau kurdavo gamtoje neegzistuojančius gyvūnus, spalvingiausiai

Žmonės, kuriuos piktina stiprūs išsireiškimai, yra bailiai, juos gąsdina tikras gyvenimas, o tokie silpni žmonės yra

kenksmingiausi kultūrai ir visuomenės moralei. Tokie tipai viešai piktinasi labiau už visus, bet su dideliu pasitenkinimu skaito pornografinius užrašus viešose išvietėse.

Jaroslavas Hašekas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“

Apie tai, kad su bičiuliu išsimaudė vilkėdami moteriškais maudymosi kostiumėliais, istorijai liko ne tik įrašas policijos nuovadoje dėl viešosios tvarkos pažeidimo, bet ir fotografija

juos aprašydavo. Kartą redaktorius „atrado“ blusos protėvį Palaeopsylla Straipsnis atrodė toks įtikinamas, kad jį persispausdino mokslo žurnalai ir net užvirė diskusija dėl „problusių“. Redaktoriaus zoologinės kūrybos viršūne tapo driežo „idiotozauro“ iškasena, deja, po tokio atradimo akcininkai išvijo Hašeką iš darbo. Tuomet rašytojas pabandė prasimanyti pinigų pardavinėdamas kiemsargius šunis: juos perdažydavo ir prastumdavo kaip kilmingus. Ši afera buvo paskutinis lašas nelengvame santuokiniame gyvenime: į teismą iškviesta ir Hašeko žmona, įrašyta kaip įmonės bendraturtė. O gal Jarmila negalėjo atleisti kito sutuoktinio žygio –Jaroslavas taip didžiavosi naujagimiu sūnumi Richardu (jis pasaulį išvydo 1912-ųjų balandžio 20-ąją), kad vaiką iš namų išsinešė parodyti linksmybių bendrininkams ir tik po kiek laiko suprato nepamenantis, kurioje smuklėje jį paliko... Gerai, kad žmonai vyro maršrutas nebuvo paslaptis, ji sūnų greitai rado. Tais pačiais metais jų keliai išsiskyrė. „Hašekas buvo genijus ir jo kūriniai gimdavo iš netikėto įkvėpimo“, – jau vėliau knygoje apie savo nenuoramą vyrą rašė Jarmila ir pridūrė, jog į tokį žmogų reikia žvelgti kitaip nei į eilinį, net jeigu jis ir įskaudina.

Vėl viengungiu tapęs Jaroslavas Hašekas stačia galva nėrė į Prahos gyvenimo sūkurį. Pagal policijos protokolus galima atsekti, kaip rašytojas blaškėsi iš vienos vietos į kitą, – užfiksuota per trisdešimt gyvenamosios vietos adresų, nors dažnai pareigūnams taip ir nepavykdavo rasti, kur tuo metu būdavo apsistojęs nenuorama. Už viešosios tvarkos pažeidimus skiriamos baudos paprastai likdavo nesumokėtos, nes jeigu Hašeką ir surasdavo, valdžios atstovams tekdavo konstatuoti, kad skolininkas neturi jokių daiktų, kuriuos būtų galima konfiskuoti, mat viską, ką turi, yra apsivilkęs.

Paskutinius gyvenimo metus Jaroslavas Hašekas su žmona Aleksandra praleido vaizdingame Lipnicos miestelyje, įsikūrusiame aplink XIV amžiaus pilį

Įkvėpimo Hašekas semdavosi iš įvairiausių gyvenimo situacijų. Kai kartą buvo sulaikytas ir nusiųstas į psichiatrijos ligoninę – į policiją kreipėsi sunerimęs praeivis ir pranešė, kad ant Karolio tilto stovi ir įtartinai į Vltavos tėkmę žiūri potencialus savižudis, Hašekas dėl šios versijos neprieštaravo (o gal iš tiesų buvo užvaldžiusios tokios mintys). Gydytojas, kuris juo rūpinosi, konstatavo, kad pacientas sveikas, bet ligos istorijoje pažymėjo, jog nenori palikti ligoninės, – jis ne tik tvarko biblioteką, bet ir ištisas dienas šniukštinėja gydymo įstaigos koridoriuose, matyt, kaupia būsimų pasakojimų siužetus.

Per pirmąjį kūrybos dešimtmetį Hašekas parašė apie devynis šimtus apsakymų (išleistos kelios jų rinktinės), feljetonų ir apybraižų, romaną (tiesa, rankraštį leidėjai pradangino) ir satyrinę knygą, kurioje pasakojo apie sukurtą su bičiuliais partiją (išleista jau po mirties).

Į pulką su cilindru

Pirmasis pasaulinis karas įtraukė ir Jaroslavą Hašeką –šaukimą į armiją gavęs trisdešimt dvejų rašytojas prisistatė apsvaigęs, su karine uniforma ir cilindru. Kadangi nesilaikė drausmės, apsimetė sergantis reumatu, buvo pripažintas dezertyru, netgi nuteistas trejiems metams, bet bausmės vykdymas atidėtas, kol baigsis karas. Į frontą Hašekas, kaip ir Šveikas, išvyko areštantų vagonu.

Rašytojas dalyvavo mūšiuose, netgi buvo apdovanotas už drąsą, o 1915 metų rugsėjį pasidavė į rusų nelaisvę. Hašekas išgyveno sunkią žiemą barakuose tarp karo pabėgėlių, per stebuklą liko gyvas ir įstojo į Rusijos kariuomenės suburtas čekų legionierių gretas kariauti prieš Austrijos–Vengrijos imperiją. Jaroslavui, kaip ir daugeliui čekų, tai buvo galimybė kovoti už Čekijos nepriklausomybę. Rašytojas tapo Kijeve čekams leidžiamo žurnalo bendradarbiu, kariavo ne tik su plunksna rankoje – dalyvavo ir mūšiuose. Karui pasibaigus, nutraukė ryšius su čekų legionieriais, įstojo į komunistų partiją, ėmė verbuoti tautiečius į Raudonąją armiją. Legiono lauko teismas išdavė orderį areštuoti jį kaip čekų tautos išdaviką.

1918-ųjų gruodį Hašekas buvo paskirtas Bugulmos (Tatarstane) komendanto padėjėju. Tiesa, trumpam – jau kitų metų pavasarį jis vadovavo kariuomenės laikraščiui, Belebėjaus (Baškirijoje) spaustuvėje susipažino su ten dirbančia Aleksandra Lvova ir ją vedė. Kai kuriais duomenimis, dar Bugulmoje buvo sukūręs šeimą su vietos telegrafininke, tačiau netrukus po vestuvių nuotaka mirė nuo šiltinės. Pilietinio karo audroms Rusijoje aprimus, Hašekas su naująja žmona apsistojo Irkutske, įsigijo namą, tapo miesto tarybos deputatu, leido laikraščius vokiečių, vengrų ir buriatų kalbomis.

Prie Čekijos karūnos

1920-aisiais Čekoslovakijoje kilus politinei krizei, Rusijoje užsilikę čekų komunistai gavo nurodymą vykti į gimtinę ir sustiprinti komunistinį judėjimą. Paskutinėmis tų pačių metų dienomis Hašekas grįžo į Prahą. Rytiniai laikraščiai pranešė naujieną, kad lyg griaustinis iš giedro dangaus vienoje iš kavinių po penkerių Rusijoje praleistų metų pasirodė jos senbuvis.

Kai rašytojas pasiekė gimtinę, iš Maskvos planuota komunistinė revoliucija Čekijoje jau buvo užgniaužta, lyderiai atsidūrę kalėjime. Tada baigėsi ir Hašeko politinė karjera. Nuo jo, kaip nuo išdaviko, nusisuko draugai, jį sekė policija, o asmeninis gyvenimas tapo visuotiniu apkalbų objektu – jam grėsė teismas už dvipatystę, nes su pirmąja žmona nebuvo oficialiai išsiskyręs. Nuo tokio kaltinimo rašytojui pavyko išsisukti – tuo metu Čekija nepripažino naujosios Rusijos valdžios, tad pagal čekų įstatymus antroji santuoka buvo negaliojanti. Aleksandra liko su juo –nepaisydama visų nesklandumų, o ir gandų, kad Jaroslavas, bent jau kuriam laikui, grįžo į pirmosios (o gal reikėtų sakyti – teisėtos?) žmonos Jarmilos glėbį. Ji tik po ilgų įtikinėjimų sutiko, kad Hašekas pasimatytų su sūnumi, kuris manė, kad tėvas žuvo kaip didvyris.

Hašekas įkrito į depresijos duobę ir vėl pradėjo nesibaigiančias keliones po aludes. Pasirodė keli jo apsakymų rinkiniai, o 1921-ųjų pavasarį pasaulį išvydo pirmosios „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių pasauliniame kare“ dalys. Kadangi leidėjams šio romano stilius pasirodė pernelyg vulgarus ir jį atsisakyta spausdinti, Hašekas su vienu draugu pirmuosius skyrius beveik kas savaitę plonomis knygelėmis leido už savo pinigus, o jas platinti už procentus nuo parduotos sumos patikėjo bičiuliams iš smuklių. Pasakojimai, kuriuose neseniai iš fronto grįžę kariai atpažino tai, ką jiems teko patirti, tapo populiarūs. Užuodęs sėkmę, apsukrus verslininkas įsigijo teisę leisti romano tęsinius, autorius galėjo atsidėti rašymui.

Beprotnamyje kiekvienas galėjo kalbėti viską, kas tik ateina į galvą, – lyg parlamente.

Jaroslavas Hašekas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“

Šveikas Hašeko kūryboje atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą – jau tuomet Prahoje išėjo rinktinė, kurioje pasakojamos keistokos šauniojo kareivio istorijos. Karo pabaigoje Kijeve pasirodė apysaka apie Šveiką, patekusį į rusų nelaisvę. Tiesa, kritikai pažymėjo, jog šis Šveikas – naivus ir dar neturi to ironiško žvilgsnio, kuris tiesiog suklesti romane.

1921-ųjų rugpjūtį Hašekas iš Prahos persikraustė į Lipnicą. Pasakojama, kad kartą išėjęs iš namų alaus sutiko bičiulį, kuris ruošėsi važiuoti į šį miestelį, nutolusį nuo sostinės kiek per šimtą kilometrų. Jaroslavas nutarė draugą palydėti, Lipnicoje jam patiko, tad netruko su viešbučio ir smuklės savininku susitarti, kad galėtų pagyventi į skolą. Kur pradingęs, žmonai pranešė po trijų savaičių... Tiesa, kita legenda teigia, kad prieglobsčiu gamtos apsuptyje pasirūpino teises į Šveiką įsigijęs leidėjas, žinodamas, jog skaitytojai laukia tęsinio, o autorius mieliau keliauja per smukles. Nerimą kėlė ir prastėjanti Hašeko sveikata –nepritekliaus metai, pabėgėlių stovykloje persirgta šiltinė ir audringas gyvenimo būdas paliko pėdsakų.

Antrasis romano tomas pasaulį išvydo jau Lipnicoje, Hašekas rašė labai sparčiai.

Kai sveikata rimtai sušlubavo, sekretoriumi pasisamdė vietos policininko sūnų. Vėliau šis savo prisiminimuose pasakojo, kad Hašekas jam diktuodavo beveik kiekvieną dieną nuo devintos ryto iki vidurdienio, paskui darbą tęsdavo nuo trečios iki penktos valandos vakaro. Dažniausiai –smuklėje. Rašytojo atmintis buvo fenomenali, jis romaną diktuodavo be jokio juodraščio, užrašų, tik kartais naudodavosi žemėlapiu ir senais austriškais kalendoriais.

Šimonytė save priskiria prie šios knygos gerbėjų – tokių, kurie gali cituoti ją gabalais. „Šita knyga man leido pasiekti tai, ką aš savyje turbūt labiausiai vertinu, – kad tu neatitrūksti kažkur į kosmosą nuo savo fainumo. Tu esi toks truputį Šveikas, truputį idiotas. Truputį turi būti ant žemės. Ir neįsivaizduoti, kad esi kažkokia pasaulio bamba“, –vienoje laidoje sakė ji.

Ištikimų šauniojo kareivio Šveiko gerbėjų būryje – galybė puikiai visuomenėje žinomų žmonių: meilę šiai knygai viešai yra prisipažinę krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis, komikas Paulius Ambrazevičius, verslininkas, Dakaro lenktynių šturmanas Darius Vaičiulis. TV laidų kūrėjas Rytis Zemkauskas romaną yra pavadinęs vadovėliu kiekvienam rašytojui, parodančiu, kaip reikia stebėti ir matyti gyvenimą. Humoristas Haroldas Mackevičius pasakojo, kad ilgą laiką ši knyga buvusi parankinė, nes tai – klasika, kurią „mano kartos berniukai perskaitė daugybę kartų“. Kai kadaise jis dirbo radijo stotyje M-1, su tuometiniu kolega Aidu Puklevičiumi linksmindavosi – vienas atvertęs bet kurį puslapį pradėdavo skaityti, o kitas turėdavo pratęsti iš atminties.

Rašytoją mirties patale įamžino jo bičiulis dailininkas Jaroslavas Panuška

Padiktuoto teksto nebeskaitydavo ir netaisydavo.

Hašekas nespėjo nė įpusėti ketvirtosios romano dalies –1923 metų sausio 3 dieną mirė. Rašytojo draugas Karelas Vanĕkas, leidyklos paprašytas, baigė pradėtą romano dalį.

Ar verta sakyti, kad ne tik Praha, bet ir Lipnica tapo Šveiko gerbėjų traukos centru? Kuklus Hašeko namelis –paskutiniais gyvenimo metais gaunamas atlygis už Šveiką jam leido pagaliau įsigyti būstą – iki šiol priklauso rašytojo artimiesiems, čia įrengtas muziejus, jame viskas išsaugota taip, kaip buvo prieš šimtą metų. Išlikę net veltiniai, kuriuos jis avėjo tarnaudamas Raudonojoje armijoje. Vos už kelių metrų – rašytojo anūko Richardo Hašeko valdomas restoranas ir svečių namai „U Česke koruny“ („Prie Čekijos karūnos“).

Gerbėjų klubas

Lietuviškai Šveikas prabilo dar tarpukariu, knyga ne kartą buvo išleista sovietmečiu, prieš keliolika metų sulaukta ir naujo vertimo. Už jį poetas Almis Grybauskas apdovanotas prestižiniu Metų vertėjo krėslu, kurį kasmet skiria PEN klubas Lietuvoje.

Dažnai Šveiko išmintį cituojanti Seimo narė Ingrida

Paklaustas apie tokį žaidimą, komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius ima vardyti dar daugiau Šveiko žinovų, kurie gali vienas kitą pertraukdami tęsti ištrauką po ištraukos, – ne tik Ingrida Šimonytė, bet ir žurnalistai Andrius Tapinas, Vytaras Radzevičius, Martynas Starkus. „Esu sutikęs ir žmonių, kurie Šveiko dar neskaitė. Tai stebina daug labiau nei prisiekę gerbėjai“, – pripažįsta Aidas Puklevičius. Jis mano, kad dvi knygas yra suskaitęs, – nuo vartymo net išbyrėjo lapai. Bibliotekoje turi abu lietuviškus vertimus, taip pat – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ rusų ir anglų kalbomis, yra bandęs skaityti vokiškai ir čekiškai.

Kuo ši knyga, netrukus minėsianti šimtmetį, unikali?

„Tiesiog tuo, kad ji unikaliai pritaikoma įvairiausiomis gyvenimiškomis situacijomis ir yra paminklas žmonijos žioplumui, nepaisant to, ji sėkmingai išgyveno kelis tūkstantmečius ir sėkmingai išgyvens dar“, – įsitikinęs Aidas Puklevičius. Prahoje jis yra užsukęs į „U Kalicha“ („Taurės“) užeigą, kurioje ir prasideda garsiojo romano veiksmas. „Tačiau meluočiau, jeigu pasakočiau, kad esu buvęs tame traktieriuje Nusliuose, iš kurio Šveiką išmetė po to, kai pasirodė dėmės saulėje ir Montan Pelė ugnikalnis sunaikino visą Martinikos salą. Šveiko anabazio iš Taboro geležinkelio stoties per Pyseką, Protivyną, Vodnianus ir taip toliau irgi nesu pakartojęs, nors kartą buvo kilęs sumanymas. Atbaidė tai, kad vieną naktį, jeigu griežtai sektume knygos tekstą, būtų reikėję miegoti šieno kupetoje. O velnias žino, ar po šimtų metų ten apskritai šienaujamų pievų bėra?“

Paminklų Šveikui pastatyta daugiau nei pačiam rašytojui Jaroslavui Hašekui: šaunusis kareivis pagerbtas keliolikoje Rusijos, Ukrainos ir Lenkijos (nuotraukoje – Peremislyje) miestų. Keisčiausia, kad gimtojoje Čekijoje paminklas nepamirštamam herojui iškilo tik prieš kelerius metus

Jau šimtmetį Šveikas –Čekijos simbolis, iškabos su jo atvaizdu vilioja į užeigas, siūloma įsigyti jį menančių suvenyrų

Jaroslavo Hašeko namas iki šiol priklauso jo palikuonims, jame įrengtas muziejus, o greta anūkas Richardas atidaręs restoraną ir svečių namus

Rimantas KMITA, romano „Pietinia kronikas“ autorius

DAROM SKLADKĘ!

Visi klaus’, kaip baigės Monikai, kada „Pietinia kronikų“ tęsinys, i panašiai. Viskas priklausa tik nuo JŪSŲ, mielieji draugai! Darom skladkę!

6 eurai. Nauja kūrinia pdf’s.

9 eurai. Knyga. Nes nu primesk, knygyne jinai kainuos kokį 15 eurų.

10 eurų. Knyga i parašiuks, kas be ko. Bet atsiimam kontoroj, ok?

13 eurų. Knyga su parašiuku, dedikacija, piešiniu ir pan. Siunčiu paštu (Lietuvoj. Užsienis da papildomai pora euriukų).

30 eurų. Gauni tris knygas. Vieną siunti draugui į anglus, kitą – puskei į norgus. Nesuki galvos, ką Kaliedoms.

50 eurų. Tas pats, kas už tricoką, tik gauni du pakvietimus į pristatymą Knygų mugėj a kokiam klube.

100 eurų. Gauni knygą su visais pričindalais, bet ją gali iškart siųst’ draugui į anglus, nes da gauni audioknygą i tau nereik’ vargint’ akikių, katras gali ganyt’ sukiodams baranką a mindams pedalus. Perklausęs rašai autoriui i sakai: davaj susitinkam. Susitinkam, kiekviens už sava alų susimok pats, bet gali tiesiai tam asilui pasakyt’, kas ne taip, ką sumaiše, ko knygoj nepaminėja. Nu arba nusitrauki selfį, postini i renki laikus.

300 eurų. Jokių nemokamų pakvietimų į neaiškius pristatymus, jie Lietuvoj vis tiek dažniausiai būn nachaliavu, taip ka 300 euriukų, gauni tris knygikes, autografiukai, dedikacijas, viskas, kai priklausa, audioknyga irgi, kas per klausims, autorius atvara į tava plotą, skaita iš knygas, darom selfius. (Plots pem kylų apie Šiaulius arba tava naparniks su reikalais prigrieb’ rašytoją i pristata į vietą, arba metamės an dyzelia.) Fotke su pliku autorium į opcijas neįein, bet tai nemanau, ka būtų toks poreikis.

Pastebėjot, ka iki šiol nenupasakojau, apie ką knyga, i nemotyvavau investuot’ į projekčiuką? Tai bus „Pietinia kronikų“ tęsinys. Arba plėtinys. „Popietinia kronikas“ (nors pavadinimą gali siūlyt’ – 500 eurų). Kur dinga Monika? Kas per frukts vis tik buva Minde? Kas per čiuvicha ta Edita? Galimi įvairūs pasakojimai: iš Monikas, Editas, Mindes i kitų perspektyvas. Galim toliau vest’ pasakotoją Rimą i žiet’, kaip jis vartos prie jūras. I viskas priklausa nuo JŪSŲ (nes čia jūs manes klausiat, kada bus tęsinys).

Dėmesia!

2000 eurų i pasirenki naujos istorijas temą (nesvarbu, iš katros perspektyvos pasakojama, istorija gal’ būt’ apie bet ką).

Bet ką čia pezi, už du gabalus gali paimt’ da normaliai traukiančią tačkę? Nu tai tada yra kitų opcijų:

– nori suteikt’ personažui sava a prieša vardą? 200 eurų;

– nori paglostyt’ mergičką, prie katros nedrįsai prieit? 300 eurų. Nurengt’? 500 eurų. Suprantu, ka norai gal’ būt’ begaliniai. Panašiai, kaip i sumas; – nori patrolint’ priešą – 500 eurų;

– gailies, ka tam asilui paprasčiausiai pasakei „Tarp mūsų viskas baigta“ i išėjai nepatampius jam nervų? 500 eurų i taip patampysme, ka jis maldaus sudegint’ visą tiražą;

– nori veiksmą perkelt’ į sava miestą arba kaimą? Nu čia rimčiau – 1500 eurų.

Tikslas – 20 000 pinigų už darbą. Plius keturi gabalai tiems, kas rengs, tvarkys, spausdins i užsiims kitais reikalais. Tada dirbu atsiraitojęs rankoves ir praktiškai po poros metų knygike jūsų rankose ar skaityklėse.

Tokia ekonomika. Ne aš ją sugalvojau.

P. S. Sąskaitas numeriuks – a. ž.

Taip rašiau daugiau negu prieš metus. Įrašas neperskaityts net 1000 kartų, tai iš kur ten tūkstančiai sąskaitoj. Nors buva i tokių žmonių, kurie rimtai norėja pervest pinigų. Tik čia ir prasided vadybas vargai, atitraukiantys rašytoją nuo rašyma. Grubiai primetęs galiu pasakyt, ka i koks bestseleris būtų, „Pietinia kronikas“ da turbūt nesurinka tiek, kiek planavau surinkt skladkes. I ne viens aš čia toks. Prisimenat, kaip Rūta Vanagaite, jau būdama bestseleria „Ne bobų vasara“ autore ir parašius naują knygą – „Mūsiškiai“, dūsava „Delfi“? „Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.“

Iš sava bestseleria „Ne bobų vasara“ pardavimu Vanagaite gava mažiau kaip eurą už vieną knygike. Tai pasiskaičiuokit i nebeturiekit minčių pragyvent iš rašyma, toks mana paprasts morals tiems, katrie vis klaus i klaus – kaip gyven rašytojai. Rašytojai, žinokit, gyven ne iš rašyma, o rašymu.

Rolando Pociaus („DIP in Face“) nuotrauka