2025
PROLOGAS
Ekspertai įspėja: Stambule galimas 7 balų žemės drebėjimas
Vasario 22, 2016
MEHMET GÜNAYDIN
SPECIALIAI „HAYAT DAILY NEWS“
Stambulas, Turkija
Marmuro jūroje, prie Princų salų, pastebėtas padidėjęs seisminis aktyvumas. Mokslininkai prognozuoja, kad tai gali sukelti 7 balų žemės drebėjimą.
Jei įvyktų stiprus žemės drebėjimas, labiausiai tikėtina, kad didžiausias smūgis tektų istoriniams Stambulo rajonams –Iskiudarui ir Fatichui. Stambule yra apie milijoną pastatų. Manoma, kad 40–50 procentų jų būtų apgriauti, 3–4 procentai visiškai sugriūtų, nes mieste dešimtys tūkstančių namų neatitinka seisminės saugos reikalavimų.
1999 metais žemės drebėjimas įvyko į rytus nuo Stambulo, Kodžaelio provincijoje. Žuvo 17 tūkst. žmonių. Šiuo metu įtampa yra didesnė. Smūgiai galėtų pažeisti gamtinių dujų tiekimo sistemą, įrengtą Bosforo sąsiauryje ir tarnaujančią 5,3 mln. vartotojų. Marmuro jūroje gali kilti cunamis.
Seisminio aktyvumo jutikliai įrengti pajūrio miestelyje Šar-
kėjuje, Tekirdaho provincijoje. Jutikliai nuleisti į 150 metrų gylį Marmuro jūroje. Jais trejus metus iš eilės buvo stebima tektoninio lūžio linija. Remiantis jutiklių rodmenimis, labai aukštos seisminės įtampos zona susidarė netoli Princų salų. Susikaupusi energija gali sukelti 7 balų žemės drebėjimą.
Specialistai prognozuoja 65 procentų tikimybę, kad 7 balų žemės drebėjimas įvyks per artimiausius keletą metų. h
Įsiaudrinęs Bosforas šėlo. Iš Marmuro jūros atsiritančios bangos lyg blizgantis kalnas išnirdavo prie Karakėjaus ir Emineniu krantinių, kartu pakeldavo sudužusius vapurus*, žvejų laivelius, turistų jachtas ir milžiniška jėga trenkdavosi į krantą. Jos šoko ant prieplaukų, ritosi per šaligatvius, šlavė kavinių staliukus, simitų**, kukurūzų ir kaštainių pardavėjų vežimėlius, žuvų kepėjų krosneles, liejosi į gatves, brovėsi į namus. Vandenyje plakėsi benamių kartono paklotai, reklaminiai skydai, šiukšlių dėžės, nuorūkos, skendo automobiliai. Bangos nuplovė Prieskonių turgaus pašonėje prisiglaudusių maisto pardavėjų palapines – sūrių galvos plūduriavo druskingame vandenyje. Banga trenkėsi į brangius Galatos tilto žuvų restoranus ir, laužydama duris bei sąramas, į gelmę nusinešė staltiesėmis uždengtus stalus kartu su sėdinčiais prie jų svečiais ir nuolankiai jiems patarnaujančiais padavėjais. Vartydama sūkuriuose, mitri srovė nešė juos Aukso Ragu tolyn. Baltos staltiesės lyg milžiniškos gulbės bangavo vandenų paviršiuje.
* Per Bosforo sąsiaurį žmones keliantys laivai.
** Tradicinis riestainis.
Virš jūros plakėsi pulkai žuvėdrų. Nerasdamos kur nutūpti, jos malėsi po šėlstančias bangas, nardė tarp besidaužančių į prieplaukas vapurų liekanų, suko ratus virš gęstančio miesto ir, tarsi persigandusios dėl to, ką pamatė, kilo į dangų, bet išvydusios dar kraupesnį vaizdą smigo žemyn, lyg tarp siaučiančių vandenų galėtų rasti išsigelbėjimą.
Slūgdamas vanduo plovė dulkes, pakilusias nuo griūvančių senojo Stambulo pastatų, ir apnuogino civilizacijų kryžkelę ištikusią tragediją.
Vietoj keleto Didžiojo turgaus kupolų su juokingais kaminais, pro kuriuos kasdien versdavosi apačioje kūrenamų krosnelių dūmai, žiojėjo milžiniška skylė. Ant priedangą praradusių sienų matėsi storo dulkių sluoksnio nugulti kilimai, Izniko keraminių indų likučiai, sumišę su pusės tūkstančio metų senumo plytų nuolaužomis ir stiklo duženomis, mėtėsi daugelio išsvajoti brangūs papuošalai.
Besileidžiančios saulės spinduliai aukso spalva nudažė į desperatišką ramumą pasinėrusio miesto košmarą: prieš kelias valandas išdidžiai į dangų žvelgę pastatai dabar stypsojo tarsi susigėdę dėl ištikusios dramos – praradę puošmenas, jie susigūžė ir graudžiai žvelgė vienas į kitą šaltomis langų kiaurymėmis, vietoj stogų staiga atsiradusiais kuorais, pamestais fasadais su kraujo spalvos vėliavomis.
Tik Šventoji Sofija*, nors ir praradusi centrinio kupolo dalį, vis dar buvo išdidi, išsaugojusi savo pusantro tūkstančio metų ramybę.
Stovėjo į dangų tiesdama ochros sienas ir stojiškai klausydamasi viduje įkalintų sužeistų turistų aimanų.
* Turk. Aya Sofya – VI a. imperatoriaus Justiniano I Didžiojo nurodymu pastatyta bažnyčia.
Peros* kalva kitapus Aukso Rago, kiekvieną atklydėlį pasitikdavusi pilkšvų atspalvių namų kleketavimu, įstrigo keistoje rimtyje –nebegalėjai suprasti, kur baigiasi viena ir kur prasideda kita, senesni namai sugriuvo, naujesnių sienos styrojo pavojingai pakrypusios ir vis negalėdamos apsispręsti – kristi ar ne.
Šioje maišalynėje lyg didelis gelsvai pilkšvas falas kyšojo Galatos bokštas. O už jo iki horizonto nusidriekė griuvėsių dykuma. Hipsterių pamėgtas Džichangiras, skurdžių nugyventas Tarlabašas, vartotojų išsvajotas Istiklalis – visa buvo pasinėrę į vos alsuojančią beformę materiją. Tik „G&N“ parduotuvę aplenkė mirtį nešanti banga – tarsi svetinga šeimininkė išdužusiomis vitrinomis ji kvietė užeiti vidun. Švelnus vėjelis kedeno ant vąšų sukabintas sintetinio krepo sukneles.
Išdužo ir kitoje gatvėje už kampo esančio restorano „Hayata Tutun“ – „Apglėbk gyvenimą“ langai. Besipurtanti žemė pašokdino viryklę. Nuo jos nučiuožė kelios keptuvės, virdulys ir milžiniškas puodas sriubos, kurios kasdien čia ateidavo valgyti Bejohlu skurdžiai. Jis tėškėsi į plytelių grindis ir parvirto ant šono. Lęšių sriuba lyg potvynis pasklido po restoranėlį, sumirkė stalų ir kėdžių kojas, pasiekė duris ir per slenkstį ėmė tvinti į gatvę. Pajutusios lengvą grobį, meistriškai vaduodamosi iš nuolaužų lauk ėmė lįsti benamės Stambulo katės. Minkštomis pėdutėmis jos artinosi prie tekančio skystimo ir, priėjusios samanų spalvos balą, pradėjo lakti. Kačių rinkosi daugiau ir daugiau – pilkos, rudos, baltos, juodos, rainos, dėmėtos... Jos atsargiai bandė prasibrukti prie ėdalo, o pasisotinusios,
* Konstantinopolio rajonas Pera (pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių „Peran en Sykais“, reiškiančių „figų laukas kitapus“, t. y. kitapus Aukso Rago) oficialiai pervadintas į Bejohlu 1934 m., Turkijos Respublikos reformų laikotarpiu. Tai buvo dalis didelių modernizacijos ir turkinimo reformų, kurias inicijavo Atatiurkas. Jų tikslas buvo svetimų kalbų šaknų turinčius vietovardžius pakeisti į turkiškus.
suapvalėjusiais šonais, tarsi staiga būtų tapusios katingos, traukdavosi šalin, užleisdamos vietą kitoms, tokioms pat išbadėjusioms, kaip ir jos.
Mirties stichija nusiaubė ir saugiausią vietą gigantiškame mieste – Taksimo aikštę. Respublikos* įkūrimui paminėti statyto paminklo arka, neatlaikiusi pirmo smūgio, krito ir nuplėšė skulptūros vėliavas – dabar tautos tėvas Atatiurkas** su bendražygiais šalo pilkoje tyloje.
Netoliese styrojęs bokštinis kranas griuvo ant žemai esančios mečetės ir sutraiškė penkis ant įėjimo laiptelių sėdinčius studentus. Iš po betono luitų kyšojo devynios kojos, septynios rankos, ant naujai pakloto grindinio purpuro spalvos klane bolavo ištiškusios kažkieno smegenys.
Įbauginti iš po žemės pasklidusių smūgių Šišlio verslo centro dangoraižiai vis dar pavojingai siūbavo, aplinkui barstydami stiklo šukes ir grasindami užgriūti ant Stambulo armėnų kapinių.
Balto marmuro antkapiniai paminklai, šeimų mauzoliejai, prieš kelias valandas patikimai saugoti aukštos tvoros, naujais akordais papildė chaoso simfoniją. Ant keliukų gulėjo nulaužtos medžių šakos, chačkarų*** likučiai, mauzoliejų sienų dalys su langų pinučiais, akmenyje iškaltos pavardės... Pažeistos, nugriautos, išvartytos, sudaužytos kapavietės liudijo autoritetų nepripažįstančios stichijos jėgą.
Stambulas stovėjo išsižergęs – viena jo koja rėmėsi į Azijos, o kita – į Europos žemę. Giliai po Bosforo sąsiaurio vandenimis susirėmusios kaktomis tektoninės plokštės milijonus metų galynėjosi, kuri kurią nurungs. Susikaupusi jų įniršio energija neretai išsiverždavo
* Turkijos Respublika įkurta 1923 m.
** Atatiurkas (1881–1938), iki 1934 m. Mustafa Kemalis Paša, – Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis prezidentas.
*** Armėnų sakralinis, memorialinis paminklas.
į paviršių. Siūbuojančios grindys, besisupantys sietynai ir taurių dzingsėjimas indaujose Stambulo gyventojams nebuvo jokia naujiena. Galėjai pamanyti, kad peršalęs miestas krūpčioja, bandydamas sulaikyti čiaudulį. Tačiau kartais jam nepavykdavo, ir tada galinga žemės drebėjimo jėga nušluodavo viską aplinkui.
Taip atsitiko 557 metais per žiemos saulėgrįžą. Drebėjimas, kaip rašė įvykio liudininkas istorikas ir poetas Agatijas Scholastikas, miestą beveik sulygino su žeme, o Konstantinopolio sienose, patikimai saugojusiose miestą nuo įsibrovėlių, atsirado tokių skylių, kad pavasarį atšilus orams po jį ėmė šmirinėti hunų įsibrovėliai.
Praėjus beveik tūkstančiui metų, 1509-aisiais, keturiasdešimt penkias dienas nesiliovę smūgiai ir Marmuro jūroje susiformavęs cunamis sunaikino daugiau kaip tūkstantį namų, šimtą devynias mečetes, žuvo maždaug dešimt tūkstančių žmonių.
Paskutinis smarkus žemės drebėjimas buvo prieš šimtą dvidešimt metų*. Pagrindinis smūgis sukėlė pusantro metro aukščio cunamį.
Griuvo dvidešimt vienas tūkstantis pastatų, žuvo apie tūkstantį žmonių. Stambule tuomet buvo apie pusę milijono gyventojų, o dabar? Dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje valdžia skelbė, kad yra trisdešimt kartų daugiau**. Tačiau bent kiek blaiviai mąstantis žmogus suvokė, kad į oficialią statistiką nepateko benamiai, nuskurdę Anatolijos*** kaimiečiai, nepritekliaus išvargintos Turkijos rytų pasienio kurdų šeimos, Sirijos pabėgėliai ir posovietinių šalių prostitutės.
Daugelis garsiųjų Stambulo istorinių paminklų buvo suprojektuoti išmintingų architektų. Šventoji Sofija per savo beveik penkiolikos amžių gyvavimą išlaikė net septynių ir keturių dešimtųjų balo
* 1894 m. liepos 10 d.
** Oficialiai skelbiama, kad Stambule gyvena 15 mln. žmonių.
*** Anatolija – istorinis ir geografinis regionas, apimantis didžiąją dabartinės Turkijos teritorijos dalį, azijinę pusę, dar vadinamas Mažąja Azija.
žemės drebėjimą* – įgriuvo tik kupolas, o tvirtos sienos stovėjo iki
šiol. Užtat prasidėjus masiniam Anatolijos valstiečių kraustymuisi į Stambulą praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai per de-
šimt metų gyventojų padaugėjo dvigubai**, didmiesčio gyvenamieji namai dažniausiai imti statyti nepaisant žemės drebėjimų pavojaus –benamiai troško nors lopinėlio stogo virš galvos. Jie statė bet kur, iš bet ko ir bet kaip. Tie, kas pasikliovė verslininkais, kokybės irgi negalėjo reikalauti – statybininkams rūpėjo kuo greičiau ir kuo daugiau uždirbti. Tinkamos statybų priežiūros, žinoma, nebuvo. Jei ir atsirasdavo koks apsnūdęs inspektorius, reikalus greitai sutvarkydavo pinigai. Nedaug statybų tvarka pasikeitė ir vėlesniais dešimtmečiais.
Išaušus dvidešimt pirmam amžiui, Dolapderės ir Tarlabašo rajonuose valdžia po truputį griovė nestabilius pastatus ir statė atsparesnius. Jautresniems žmonėms susopdavo krūtinę pamačius, kaip galingi ekskavatoriai kaušais daužo ne tik statybų bumo, bet ir devyniolikto, kartais – aštuoniolikto amžiaus mūrus. h
Izabelė nuomojosi pigų butą Iskiudaro gilumoje, gatvelėje, į kurią atsisakydavo važiuoti net visko matę Stambulo taksistai. Į daugiabučio laiptinę galėjai patekti pro durų angą užtveriančias grotas, kurių spyna senų seniausiai buvo išplėšta. Juodoje laiptinės gerklėje styrojo įviji gelžbetonio laiptai nudaužytomis pakopomis. Pasiekti ketvirtą aukštą buvo nemenkas iššūkis – tamsoje reikėjo saugotis, kad neišsisuktum kojos ir nebūtum užpultas kokio apsirūkiusio kvailio su peiliu rankoje. O Ajus... Jis buvo įnamis.
Atrakinę išklibusias buto duris, jiedu įžengdavo į siaurą koridorių, jo kampe stovėjo dulkėmis nuklotas manekenas nulaužtomis
* 557 m. gruodžio 14 d.
** 1960 m. Stambule gyveno 1 459 500, o 1970 m. – 3 019 000 žmonių.
rankomis. Dešinėje buvo vos dviejų kvadratinių metrų dydžio virtuvė su atsiveriančiu į ventiliacijos šachtą nedideliu langeliu. Šachta veikė kaip garso stiprintuvas, pranešdavęs visas daugiabučio gyventojų naujienas. Langelis gelbėjo nuo sklindančių iš viryklės dujų. Riebaluotomis virtuvės sienomis iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus žygiavo ordos tarakonų.
Koridoriaus kairėje buvusi išvietė trenkė rūgštimi – net savininkai, išnuomoję Izabelei nudrengtą butą, nebeatsiminė, kada čia veikė vandentiekis. Vietoje klozeto grindyse žiojėjo skylė, į ją Ajus, kad ir kaip norėjo, neįstengdavo pataikyti. Ant išvietės durų ankstesni nuomininkai vinimi buvo įrėžę: „Žmonės, ant grindų šikti negalima, laikykite užpakalį tiesiai!“
Didžiuliame kambaryje, kurį galėjai įtarti kadais buvus svetaine podraug su biblioteka, palei sienas stovėjo prabangios kietmedžio lentynos, matyt, atvilktos iš Bosforo pakrantėje nespėjusios sudegti osmanų vilos. Jos talpino beveik du tūkstančius knygų. Tarp lentynų buvo įspraustos medinės durys į kambarį – vienintelį, kuriame atrodė įmanoma gyventi.
Prie bjaurios kažkada gelsvai dažytos sienos stovėjo didžiulė miegamoji sofa. Izabelė ir Ajus ant jos lengvai išsitekdavo nesiliesdami kūnais. Ilgomis naktimis, kai nepavykdavo užmigti, jiedu mėgo stebėti, kaip purvinomis lubomis bėgioja miesto šešėliai, ir įsivaizduoti, kad gyvena anapus Bosforo, Peroje, prabangiais lipdiniais puoštame prancūziškame name.
Nešvarus langas žvelgė į šiaurės vakarus. Ajui patikdavo staigiu judesiu atitraukti nutriušusias užuolaidas ir leistis apakinamam milijono dolerių verto vaizdo į Galatą. Tik Stambule dėl aštrių jo kalvų buvo įmanoma gyvenant apleistame rajone matyti miesto simbolius.
Jis buvo išmokęs taip suketvirčiuoti žvilgsnį, kad regėtų tik prieš šešis šimtus septyniasdešimt metų Genujos pirklių pastatytą bokštą
ir nepastebėtų pirmame plane stirksančių pilkų, šimtais oro kondicionierių bei džiūstančių skalbinių virvių nukabinėtų daugiabučių sienų ir žemai gatvėje tarp cinkuotos skardos tvorų besiniaujančių romų. Šie ūdijosi visą laiką ir visi – moterys su moterimis, vaikai su vaikais, moterys su vaikais, vyrai su vyrais, moterys su vyrais, vaikai su vyrais ir moterimis. Kulminaciją ūdynės pasiekdavo savaitgaliais, kai romai surengdavo vestuves. Nuo vidudienio mušdami būgnus jie gaujomis trainiodavosi gatvėmis ir garsiai laidydavo gerkles. Apie vidurnaktį nuo ritmingo bumbsėjimo vestuvininkai panirdavo į transą ir būgnus imdavo daužyti kumščiais.
Paryčiais muzika, nuo kurios negalėjai pasislėpti už nedovanotinai plonų namo sienų, įgrisdavo ne tik aplinkiniams gyventojams, bet ir patiems vestuvių dalyviams. Jų klausą, matyt, paaštrindavo ir gerokai per didelis pigių narkotikų kiekis. Galiausiai koks drąsuolis nuspręsdavo pamokyti nevykusį muzikantą užvoždamas į žabtus kastetu. Ryte apie naktinių šėlionių mastą galėjai spręsti iš nusidriekusių kraujo ir snarglių upėsnių, juos ratu apeidavo net perkarusios šiukšlių konteinerių katės.
Pro langą buvo gerai matyti kambarys kitoje gatvės pusėje stovinčiame name. Prieš vidurnaktį šniaukšti kokaino ten rinkdavosi suteneriai. Paskui butas ištuštėdavo, o paryčiais vėl imdavo darinėtis durys, ir patalpa prisipildydavo natašų iš Rytų Europos gerokai paglamžytais veidais. Mostaguodamos rankomis jos aiškindavosi santykius. Neretai pro išdaužytus langus į gatvę imdavo lėkti puodeliai, lėkštės, čiužiniai, kėdės, nežinia kokios firmos radijo aparatai ir supokšėdavo šūviai.
Brėkštant, kai triukšmas imdavo slopti, iš toli pasigirsdavo gaudesys – užtvindęs gatvę artindavosi būrys jaunų vyrų. Į namų sienas daužydami butelius jie staugdavo nesavais balsais, neužmiršdami kiekvieno sakinio užbaigti šiaip jau taikiu kreipiniu ãbi – broli.
Kartais testosterono plėšomi vyrai imdavo aiškintis santykius su kvartalo senbuviais. Jei nespėdavo įsikišti kaimynai ir atlėkti ginkluota policija, susirėmimai būdavo ne tik kruvini, bet ir fatališki.
Namas, kuriame gyveno Izabelė ir Ajus, buvo dvidešimto amžiaus aštuntojo dešimtmečio reliktas – ne tik nelegaliai pastatytas, bet ir neatitinkantis elementarių statybos reikalavimų, – pamatai nestabilūs, sienos per plonos. Ajus ne kartą sakė, kad šitas namas laikosi tik ant snarglių. Nuo pirmo požeminio smūgio jis pabiro į šipulius. h
Ajus atsimerkė. Buvo tamsu. Taip tamsu, kad negalėjo įžiūrėti savo rankos. Ir tylu. Įtempė ausis – nė balselio. Girdėjo tik gyslomis tekančio kraujo gurgėjimą. Jam pasirodė, tarsi ant galvos būtų užmaukšlintas švininis šalmas. Palaukęs vėl įsiklausė. Nieko. Mieste, kuris niekada nemiega, buvo tylu.
Pagaliau jis suprato, kad guli aukštielninkas ant grindų. Bandė pasiversti ant šono – pakaušį pervėrė aštrus skausmas. Vangiai pakėlęs ranką, pridėjo delną prie skaudamos vietos. Pirštai sudrėko. Drėgmė buvo tąsi ir lipni. Judesiai sukėlė debesį dulkių. Kone dusdamas apsivertė ant pilvo. Po savimi surietė kojas aukštai atstatydamas užpakalį. Tada pamėgino išsitiesti ir smarkiai trinktelėjo momenėlį į kažką kieta. Skausmas it įkaitintas skalpelis vėl perrėžė smegenis.
Kai sopė apslopo, keturpėsčias pradėjo tyrinėti aplinką. Pakėlęs ranką užčiuopė šaltą betono luitą. Palengva braukdamas ranka, pabandė suprasti, kur betonas baigiasi, tačiau greitai krūtinė atsirėmė į krūvą medžio nuolaužų. Ėmė vesti ranka dešinėn. Luitas rėmėsi į grindis. Tada pasisuko į kitą pusę – ten buvo siena, tiesa, gerokai pakrypusi. Jis suvokė esąs įkalintas po penkiaaukščio griuvėsiais.
– Izabele, Izabele, – išlemeno Ajus. Niekas neatsiliepė.
– Izabele, – garsiau išsižiojo. Vėl tyla.
– Džiudžiu, kur tu?! – iš nevilties suspigo. Balsas pradingo tamsoje.
Atmintyje šmėkštelėjo paskutinis jųdviejų bendro gyvenimo epizodas – jis į kelioninį krepšį piktai metė daiktus, o Izabelė pro atvirą langą stebėjo dangumi plaukiančius debesis. Stambulas skendėjo minkštoje besileidžiančios saulės šviesoje, pusė milijono tulpių Sultono Achmedo aikštėje žydėjo krauju.
Apėmė siaubas, širdis sustingo, tarytum nustojo plakti. Kritęs į dulkes Ajus ėmė raudoti, galiausiai paniro į nerimastingą miegą. Iš jo ištraukė kažkas panašaus į skęstančiojo gargaliavimą, besiveržiantį iš po nuolaužų. Ajus yrėsi garso pusėn. Ištiesęs ranką tarp medinių nuolaužų užčiuopė ertmę. Visu kūnu pasislinko jos link, kad kuo giliau pasiektų. Ranka atsirėmė į kažką minkšta ir šilta. Tai buvo jos kūnas.
– Izabele, Izabele, – surypavo Ajus.
Kūnas sukrutėjo.
– Pabusk, Džiudžiu, meldžiu, pabusk! – užkaukė.
Į šauksmą atsiliepė gilus atodūsis.
Ajus suprato, kad ji girdi. Dar niekada nesijautė toks laimingas –Izabelė buvo šalia ir girdėjo jį! Gerklę sugniaužė ašaros ir jis vėl pravirko, tik dabar iš laimės.
– Gerti. Duok gerti, – išgirdo aimaną.
Ką galėjo atsakyti? Vandens šitame kalėjime nebuvo. Įsikibęs abiem rankomis trūktelėjo medinę nuolaužą. Dusliai sutraškėjusi ši atsipalaidavo. Ajus įsispyrė į betono luitą ir dar kartą patraukė. Medis braškėdamas atitrūko ir stipriai trinktelėjo per nagus. Dabar galėjo paliesti Izabelės veidą. Atsargiai pirštais perbėgo per kaktą, skruostus. Jos lūpos buvo suskeldėjusios nuo troškulio.
– Nėra vandens. Ar tau ką skauda? – suurduliavo drebančiu balsu.
– Skauda, – pro dantis iškošė ji.
– Kur skauda, Džiudžiu?
– Visur.
– Ką man daryti?
– Eik velniop!
– Džiudžiu, nepyk, Džiudžiu. Noriu tau padėti, – suaimanavo.
Ištiesęs ranką pradėjo glostyti Izabelei plaukus.
– Palik mane ramybėje, – jos balsas skambėjo beveik ramiai.
– Gerai, gerai. Aš būsiu čia. Šalia. Sakyk, jei ko reikės.
Ajus susirangė arčiau Izabelės, pasidėjo galvą ant pliauskos ir, smilkiniuose skaičiuodamas skausmingus širdies tvinksnius, ėmė klausytis trūksmingo jos kvėpavimo.
Buvo kone laimingas.
