Prisimenu tą vaiskią, neįprastai šiltą rudens dieną, kai spoksodama pro langą pamačiau Joną ir kitus darbininkus tvarkant kelią. Tada pirmą kartą susimąsčiau – kaip neįprasta, kad nė vienas nesėdi klasėje su mumis. Mieste jų gana nedaug. Kai pastebėdavau kurį gatvėje, vargiai susilaikydavau nespoksojusi, nors visos gerai žinojome, kad taip elgtis nemandagu. Tiesa, kai kas sakė, kad jiems tai nerūpi. Apie juos sklandė daugybė prietarų. Pavyzdžiui, kad jie nėra tokie pat protingi, tad neverta jų per daug lavinti. Kai kurie, tinkamai neprižiūrimi, gali sužvėrėti. Taip sakė Brigita, o jos veidas, tariant šiuos žodžius, tapo labai keistas. Žiūrėjau į tai gana skeptiškai. Žvėrys elgiasi atsižvelgdami į savo prigimtį. Jie nekalti dėl to, kad turi aštrias iltis ir letenas lenktais nagais. Tačiau nedrįsau prieštarauti Brigitai, nors ji kartu su mumis mokosi iš tų pačių knygų.
Žvilgtelėjau į priešais sėdinčios Ingridos plaukus, ilgus ir žvilgančius, dingtelėjo, kad ji kažkuo panaši į Joną. Mintis pasirodė tokia absurdiška, kad nedrįsau jos plėtoti. Lyg būtų išgirdusi, Ingrida atsisuko ir mirktelėjo žalia valiūkiška akimi – net nudiegė paširdžius. Nežinau, kodėl ji būtent mane pasirinko savo drauge, tačiau labai džiaugiausi. Ji sakė – dėl to, kad aš ja netikiu. Šių žodžių prasmė nebuvo akivaizdi.
Todėl susigėdau, išdrįsusi sugalvoti tokią nesąmonę.
Gavau progą pratęsti šią minties giją šeštadienį, turgaus dieną, kai su mama sėdėjom už prekystalio, pardavinėdamos daržoves ir vaisius iš mūsų ūkio. Iš tolo pamačiau ateinantį Joną. Jis atrodė svetimas tarp apsipirkinėjančių moterų. Tačiau turėjo vieną privalumą – vyrai, būdami fiziškai stipresni, galėjo panešti daugiau pirkinių. Niekada iš arti neteko matyti Jono, tad smalsiai jį apžiūrinėjau. Jis skyrėsi nuo kitų savo rūšies atstovų. Jo veidas kitoks, – nusprendžiau. Plaukai rausvi, veido oda balta ir šiek tiek strazdanota. Kelios miesto moterys, taip pat ir Ingrida, irgi puikavosi raudonais plaukais.
Jono rankos neįtikėtinai didelės, išvagotos žalsvomis iššokusiomis kraujagyslėmis. Mama dažnai sakydavo, kad taip nutinka dėl sunkaus fizinio darbo, o vyrai tam ir sutverti. Mama stebeilijosi į Joną. Jos akys pavojingai ir neatpažįstamai žvilgėjo. Mūsų palapinės tentas metė sodrų šešėlį, atidalijantį mus nuo pirkėjo. Dangus toks vaiskus, kad galėjai įsipjauti.
Jonas keistai įsitempė ir išmetė kelis pomidorus. Mama pasilenkė pakelti, tačiau užuot įdėjusi juos į maišelį, padavė Jonui, pirštais paliesdama jo krumplius. Jų rankos kurį laiką lietėsi. Šiurpas nubėgo man nugara. Greitai apsižvalgiau, ar niekas nepastebėjo. Pavojus praėjo mamai atitraukus delną. Jonas pasiėmė daržoves ir tyliai atsisveikino. Viską išpardavusios grįžome namo. Nuo žemės kilo salsvas lapų ir kaštonų kvapas, dvilktelėjo artėjančiu šalčiu. Automobilis lėtai kilo į kalvą, ant kurios rymojo mūsų dailus medinis namelis. Beveik visi namai pritaikyti gyventi dviem ar trims žmonėms, išskyrus keliaaukščius pastatus miesto centre. Kadaise nuotraukoje mačiau milžinišką daugiabutį, primenantį
pilką kartoninę dėžę, kurioje maža mergaitė iškirpo nedidelius langelius. Nenuostabu, kad tais laikais žmonija buvo tokia nelaiminga, kad kartais žmonės žudėsi, iššokdami pro tuos langus.
Miestas toks nedidelis, kad automobilis nereikalingas, tačiau mes jį turėjome, jis pasitarnaudavo dirbant ūkio darbus. Ne pirmos jaunystės, pakrovimo stotelėje užtrukdavo amžinybę. Su mažesniais gedimais mama susitvarkydavo pati arba paprašydavo pagalbos iš ūkyje dirbančių ir apie techniką geriau nusimanančių moterų.
Prie namo augo keli klevai, jau metantys auksaspalvius ir raudonus lapus, kurių nenušlavėme nuo tako, nes į juos taip malonu žiūrėti.
Grįžus į virtuvę, ją lydytu variu užliejo gęstanti saulė. Vazoje pamerktų gėlių puokštė per dieną pripildė patalpą saldaus kvapo. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
Vakarienę ruošėme tylėdamos, nors paprastai klausydavomės naujienų.
– Mama, kodėl tu palietei jo ranką?
– Aš nepaliečiau, – išsigynė.
– Palietei.
Mama liovėsi pjausčiusi daržoves ir įdėmiai į mane pažvelgė. Ir anksčiau mieste pastebėdavau panašių dalykų, tačiau tada jie taip nerūpėjo.
Mama atidžiai rinkosi žodžius, nors paprastai to jai neprireikdavo.
– Kartais aš jaučiuosi vieniša.
– Juk aplink tiek moterų. Kam... – nebaigiau sakinio, nes nebuvo aišku, kas gi nutiko.
– Tai kitaip.
– Negi tu esi su vienu iš jų... – skutau bulvę, nedrįsdama pakelti akių. Ilga lupena sukosi nepabaigiamu tobulu ratu, kol įkrito į dubenį.
Mama nusijuokė.
– O kaip tau atrodo? Juk žinai.
Iš tiesų aš žinojau. Bent jau teoriškai. To mokė mokykloje. Todėl pati nesupratau, kodėl kažkas staiga tapo neperregima. Pakėliau akis į mamą. Jos veidas prietemoje atrodė švelniai liūdnas ir melsvas. Rankos nuleistos, o koja pasiruošusi žingsniui, nors nebuvo kur žengti. Tarsi mums kažko trūktų. Tačiau mes juk turėjome viską.
Tada net negalėjau įsivaizduoti, kad būtent Jonas po daugelio metų paskatins mane aprašyti Vakarų miestą taip, kaip atsiminiau jo tvarką bei gyvenimo būdą.
Ingrida gyveno rotušėje su motina ir maždaug dešimčia ten dirbančių moterų. Vienos prižiūrėjo namų ūkį, kitos tvarkė įvairius administracinius reikalus. Visos šiek tiek prisibijojome Aurelijos, Ingridos motinos. Jos balsas skambėjo įsakmiai, gestuose slypėjo jėga. Ingrida kol kas neturėjo šių savybių, tačiau merginos jau žvelgė į ją kaip į būsimą vadovę, paveldėsiančią Aurelijos postą. Į tokias pozicijas moterys paprastai patekdavo rinkimų būdu, bet niekas neabejojo, kad toks likimas laukia ir Ingridos. Iš visų ji išsiskyrė ne tiek išvaizda, kiek branda ir subtilumu.
Dažnai ateidavau pasisvečiuoti pas draugę. Man patiko jos namų šurmulys, nuolat pro duris plūstančios moterys,
siekiančios sutvarkyti vieną ar kitą reikalą, kuriam reikėdavo didesnio ar mažesnio bendruomenės pritarimo ar paramos. Aplink sukinėdavosi ir keletas jų, šluojančių kiemą, pavasarį genėjančių medžius, taisančių tvoras ar atliekančių kitas užduotis, kurias ir pačios būtume galėjusios atlikti. Tačiau turėjome leisti ir jiems pasijusti naudingais bendruomenės nariais. Tiesą pasakius, nedaug moterų į juos taip žiūrėjo ir tik garsiai sakydavo, kad esame lygūs, nors manė kitaip.
Jau kurį laiką vyko nepabaigiami aikštės, grįstos apvaliais senoviniais akmenimis, tvarkymo darbai. Lėtai ėjau, smalsiai apžiūrinėdama, kaip klojamos naujos plytelės. Suplukę žmonės valėsi prakaitą, nors diena nebuvo labai šilta. Vidury aikštės stūksojo apgriautas moters, prie krūtinės prispaudusios ranką, paminklas. Niekas nežinojo, ką jis vaizdavo.
Įžengiau į milžinišką rotušės vestibiulį, kuriame šaltuoju metų periodu vykdavo įvairiausios šventės bei šokiai. Grindys klotos nuzulintomis tamsaus medžio lentelėmis, tvyro neišsivadėjantis gėlių aromatas, nors šiandien jų čia nėra.
Užbėgau plačiais laiptais iki Ingridos kambario. Pasislėpusi už užuolaidos ji skaitė knygą, sėdėdama įsaulyje ant plačios
žemos palangės. Praskleidžiau užuolaidą ir atsisėdau prie
šais ją. Iš kuprinės išsitraukiau Mary Shelley „Frankenšteiną“. Mes dažnai taip leisdavome laiką, paskui aptardavome, ką skaičiusios. Labai norėjau kada nors apžiūrėti Aurelijos biblioteką, nes girdėjau joje esant retų knygų. Jos nebuvo uždraustos. Dalykai nebuvo draudžiami, tik užmirštami.
Vėliau Aurelija man pasakys, kad tai daug efektyviau.
Man niekaip nepavyko susikaupti.
– Klausyk... Ar kada pagalvojai, kad jie irgi turi mamas?
– Na, žinoma. Juk ne iš oro atsirado, – draugė nepakėlė akių nuo knygos.
– Bet moterys, su kuriomis jie gyvena, dažniausiai nėra jų motinos, – neatlyžau.
Ingrida atsiduso, užvertė knygą. Jos veidu perbėgo susierzinimo šešėlis, sunėrusi rankas sutraškino sąnarius. Dažnai taip darydavo, kai kas nors nepatikdavo. Tačiau manęs tai neveikė. Klausiau ne to. Klausiau, kas yra už viso to.
– Taip, ir ką?
– Kodėl taip yra?
– Kažkas juk turi su jais gyventi, – Ingrida ėmė įtarti, kad mano klausimai kažką slepia, todėl jos balse nuskambėjo abejonė.
– Tai kodėl ne su mamomis? Mes juk visos su jomis gyvename. Bent jau tol, kol susirandame partnerę. Ar gyventi su jais yra bausmė, ar atvirkščiai? – nepasidaviau.
Ingrida keistai dėbtelėjo į mane.
– O kaip tu manai?
– Kažkas juk nori su jais gyventi. Atrodo, mano mama... Tik niekam nesakyk!
Draugė išpūtė akis, akimirką pasigailėjau prasitarusi. Ji švelniai palietė mano ranką.
– Nesijaudink. Nesakysiu.
Apačioje pasigirdo triukšmas, subildėjo krentantis daiktas, moters balsas skardžiai suriko kažką nesuprantamo. Susižvalgiusios nušokome nuo palangės ir nubildėjome laiptais žemyn į virtuvę, iš kurios ir sklido šurmulys. Dar prieš įeidamos pastebėjome į patalpą vedantį kraujo lašų taką.
Virtuvėj ant kėdės sėdėjo perbalęs Jonas, šalia jo stypsojo Morkus ir keletas moterų, prie Jono klūpėjo Aurelija. Viena
iš raštininkių atnešė vaistinėlę ir padavė vadei. Vadė atidarė dėžutę, surado dezinfekcijos priemones ir lenktą medicininę adatą su siūlu. Mes visos mokėjome teikti pirmąją pagalbą ir būtume sugebėjusios susiūti žaizdą, todėl nustebau, jog tai daro Aurelija, o ne kuri nors kita.
Jono kairysis dilbis buvo smarkiai prakirstas. Matyt, jis su Morkumi pjaustė plyteles aikštės šaligatviui, kai įvyko nelaimė. Pašiurpusi, bet susidomėjusi stebėjau procesą, tačiau Ingrida atrodė tuoj apalpsianti. Atstūmusi kėdę nuo stalo, pasodinau apdujusią draugę. Ji sulaikė kvapą, lyg Aurelija siūtų ne Jono, o jos ranką. Jonas be garso pravirko, prikandęs lūpą, kad nesigirdėtų kūkčiojimo. Per jo dulkėtą veidą ritosi didelės ašaros, palikdamos blizgančius ruožus. Nustebau. Mus mokė, kad dauguma jų neišgyvena emocijų taip kaip mes, o ir patiriamų, dažniausiai pykčio, nepajėgia suvaldyti. Taip pat jie neturi įgimto sugebėjimo atpažinti savo jausmus, o tai esminga, norint gyventi bendruomenėje darniai. Nebuvau mačiusi nė vieno jų verkiančio.
Jonas šluostėsi ašarojančias akis ir man jo pagailo. Jis nekaltas, kad gimė vienu jų ir kasdien sunkiai vargo amžinose statybose ir ūkio darbuose. Be to, jis buvo labai jaunas, nors tada gana sunkiai skyriau jų amžių. Manau, tuo metu jam galėjo būti maždaug aštuoniolika.
Baigusi darbą Aurelija nusišluostė išrasojusią kaktą ir sunkiai atsistojo – matyt, kojos nutirpo.
– Aš nepastebėjau, kaip jis išslydo man iš rankų... – mėgino teisintis Jonas prikimusiu balsu, tačiau niekas nekreipė dėmesio.
– Pasilik čia, kol pasijusi geriau, – pasakė Aurelija. – Palydėk jį į kambarį, Ingrida, – paliepė atsigręžusi į dukrą, tačiau
mano draugė vis dar sėdėjo pastėrusi ir, rodos, net neišgirdo mamos.
– O jei jam būtų nupjovę ranką? Kas tada? – pasiteiravo tyliai, paskui – vis garsiau. – O jei... Jis gi nuolatos susižeidžia! Šie darbai jam netinkami!
Atrodė, kad ji tuoj apsiverks, veikiau iš pykčio nei liūdesio.
Aurelija abejingai pažvelgė į dukrą.
– Tai ne apie tave. Pakalbėsime paskui.
Ingrida pašoko, trenkė per stalą ir išlėkė iš virtuvės.
Aurelija nemirksėdama žiūrėjo jai pavymui. Tada netikėtai kreipėsi į mane.
– Nuvesk Joną į Ingridos kambarį ir pasirūpink, jei ko reikės. Aš turiu išeiti, bet greit grįšiu, – ji reikšmingai linktelėjo Morkui ir apsisukusi iškulniavo iš virtuvės su visa palyda.
Nesupratau, kas iš mūsų atsakingas. Morkus stoviniavo patamsy, ant krūtinės sukryžiavęs rankas, stebeilijosi į mane. Paskui nunarino galvą ir šyptelėjo. Kambaryje jis buvo vyriausias. Man tuomet tebuvo penkiolika.
– Man reikia grįžti prie darbo, – jis paplekšnojo Jonui per petį. – Pasimatysime vėliau.
Jonas atsisuko į vyrą, žvilgsniu prašydamas pasilikti, tačiau tas papurtė galvą.
– Reikia užbaigti šiandien, o darbininkų sumažėjo. Yra mergaitė, jei ką, – smakru parodė mano pusėn. Mano skruostai degė.
– Eime, Jonai, – išlemenau pamodama.
Jonas vangiai atsistojo – atrodė, tuoj apalps – ir nusekė aukštyn laiptais. Buvau taip susimąsčiusi, jog nepastebėjau,
kaip Jonas lenkia Ingridos durų rankeną. Jis žinojo, kuris kambarys – jos.
– Tu baisiai nešvarus, – pasakiau įžengus į vidų. – Jei kur sėsi, nusivilk rūbus.
Tikriausiai mano balsas nuskambėjo pernelyg įsakmiai –
Jonas puolė vilktis marškinius taip skubiai, lyg pati Aurelija būtų liepusi. Suvaitojo, audiniui užkliudžius žaizdą.
– Palauk! Aš tau padėsiu.
Priėjau arčiau, jis nevalingai žengė atatupstas – gana juokinga, turint galvoje, jog jis, nors ir nepasižymėdamas ūgiu, vis tiek gerokai aukštesnis. Buvau mažesnė už daugelį savo amžiaus merginų, mano branda vėlavo. Jonas galėtų vienu smūgiu partiesti mane ant žemės – prieš jį atrodžiau kaip vaikas.
– Nebūk kvailas, – pasakiau kaip įmanoma švelniau ir žengiau į priekį.
Nuo jo smarkiai trenkė prakaitu. Stypsojo nejudėdamas, nuleidęs galvą. Neįsivaizdavau, kad net baikščiausia iš mūsų
taip elgtųsi.
– Gerai, gerai, turbūt ir pats sugebėsi, – pasakiau, nors ir rūpėjo pamatyti keistą plokščią jo kūną. – Atnešiu tau vandens.
Jis linktelėjo nepakeldamas akių.
Virtuvėj, prilipusi prie kėdės, stirksojo Ingrida. Morkaus nebuvo matyti.
Pripyliau stiklinę vandens ir buvau belipanti aukštyn. Ingrida padėjo galvą ant stalo ir tyliai tarė:
– Nesuprantu, kaip ji taip gali. Tiesiog ėmė ir išėjo tvarkyti reikalų.
– O ką? Ko tau taip parūpo? Nieko tam Jonui neatsitiko, nors jis elgiasi taip, lyg tuoj numirtų. Aš esu ir baisiau įsipjovusi, – priminiau jai savo randą, vingiuojantį per pusę dešinės rankos.
Ji taip piktai į mane pažvelgė, jog supratau pasakiusi didžią nesąmonę.
– Jis mano brolis, – tarė Ingrida.
Palubėje neramiai zyzė viena iš paskutinių sezono musių. Gatvėje pasigirdo slopūs po pietų pertraukos grįžusių darbininkių balsai. Rėkavo Morkus.
Buvau girdėjusi tą žodį. Ne realybėje – senose knygose. Ingrida užsidengė burną delnu.
– Pamiršk, aš to nesakiau.
– Taip jau imsiu ir pamiršiu, – drėbiau nepatenkinta, ši situacija mane pribloškė. Nebenorėdama daugiau kalbėtis, nunešiau vandens Jonui, jis užsimerkęs gulėjo Ingridos lovoje. Drąsu. Gal apsimetė miegąs. Nesumodama, ką toliau turėčiau daryti – juk šią situaciją sužiūrėti man įsakė pati vadė – praskleidžiau užuolaidas, ketindama toliau skaityti knygą. Patogiai įsitaisiau, tačiau mintys klaidžiojo paribiais. Trukdė triukšmas kieme. Už lango ginčijosi Morkus ir statybų brigados moterys. Jis metė pirštines ant žemės ir skėstelėjęs rankomis atsisėdo ant tvarkingai sukrautų trinkelių krūvos. Morkus buvo vienas tų vyrų – taip, vengiau vartoti
šį žodį, nes jis priminė prakeiksmą – pasižyminčių visomis jų lyčiai būdingomis blogiausiomis savybėmis, dėl kurių ir kilo Paskutinysis karas. Nesuprantu, kaip mūsų genetikės leido Morkui gimti. Nors, reikia pripažinti, nežinojau, ar tokie bruožai kaip ūmumas ir piktumas genetiškai nulemti,
ar atsiranda dėl auklėjimo. Laboratorijoje kruopščiai atrinkdavo geriausius apvaisintus kiaušinėlius, kuriuos išnešiodavo vaikų trokštančios moterys. Visos gaudavo po vieną šansą, nebent nenorėdavo. Tokiu atveju garbė buvo perleidžiama tai, kuri užsimanydavo daugiau atžalų. Kiekvienai teko susitaikyti su rizika, kad jai gali kristi burtas pagimdyti vyriškos lyties kūdikį. Tokia buvo kaina, kurią turėjome sumokėti, norėdamos gyventi šioje visuomenėje. Populiacijos kontrolė itin svarbi norint, kad bendruomenė galėtų patenkinti visus savo poreikius. To mokė mokykloje. Lytinio akto metu apvaisinimas labai retai įvykdavo, todėl mums reikėjo dirbtinių priemonių. Be to, šitaip galėjome kontroliuoti gimstančių kūdikių lytį ir sukurti tik tiek vyrų, kiek reikėjo populiacijos palaikymui. Retsykiais moteris pastodavo ir natūraliuoju būdu, tačiau mūsų visuomenėje pagal nerašytą taisyklę vengdavome apie tai kalbėti. Todėl dažniausiai niekas nesužinodavo. Šitai man paaiškėjo tik daug vėliau.
Morkus pakilo nuo trinkelių ir grįžo prie darbo. Iš esmės jis atitiko labiausiai pageidautinus genetinius standartus –buvo labai aukštas, stiprus, tiesiog sutvertas statyboms ir suvirinimo darbams, kuriuos vyrai dažniausiai ir dirbdavo.
Bet ėmiau įtarti, kad egzistuoja ir kita savybė, leidžianti užsiimti viena ar kita veikla, savybė, nesusijusi su fiziniais duomenimis.
Sakoma, kad pasaulis be vyrų – geresnis. Nevyko karai, kuriuos jie sukeldavo ir kuriuose patys žūdavo, nusinešdami ir daugelio moterų gyvybes. Bendruomenės gyvenimas puikiau suplanuotas, pradedant ekologija ir baigiant rūpinimuisi psichologine sveikata. Nors dabar kilo noras suabejoti
šiais dalykais. Netgi kai pamačiusi Morkų prisimindavau, kodėl visa tai yra tiesa. Gal tam jis ir buvo reikalingas – blogas pavyzdys ir priminimas, kodėl negalime leisti išaugti vyrų populiacijai.
Stebėdama darbininkes beveik užsnūdau. Saulė jau ritosi dangumi žemyn, kai į kambarį įžengė Aurelija.
– Sveika dar kartą, – tyliai pasakė.
Atsisukau. Jonas jau nebemiegojo, sėdėjo lovoje, atsirėmęs į sieną.
– Tikriausiai norėtum šio bei to paklausti. Ingrida veikiausiai prasitarė, – Aurelija atsisėdo ant lovos ir pažvelgė į Joną; nesupratau, į kurį iš mūsų kreipiasi.
– Aš... – prasižiojau, staiga suvokusi, kad senokai negėriau vandens ir nuo pusryčių nieko neturėjau burnoje.
– Bus blogiau, jei klausinėsi kitų ir sužinosi aplinkkeliais.
Tai nėra didi paslaptis. Daug kas ją žino. Jonas yra mano sūnus.
– Sūnus? – šiaip ne taip nusikeberiojau nuo palangės. Kojos nutirpo ir apsvaigo galva.
– Vyriškos giminės vaikas.
– Taip, taip, prisiminiau. Brolis – vyriškos giminės sesuo?
Aurelija nusijuokė.
– Galima ir taip sakyti.
Jonas pasimuistė po antklodėmis.
– O kodėl... – įsidrąsinau, nors vis dar stovėjau atokiai, prie lango, lyg blėstanti šviesa galėtų mane apsaugoti nuo šio keisto pokalbio. Mama nenorėtų, kad Aurelija man pasakotų šiuos dalykus. Ji visada mėgino mane apsaugoti, nors aš nejaučiau jokio pavojaus. Pirmą kartą ėmiau suvokti, kad egzistuoja ir išvirkščia dalykų pusė, kažkoks man iki šiol
tolimas ir miglotas siaubas, kurį pamačiau Jono veide. Iš tiesų net nežinojau, ko noriu paklausti vadės. Ji, ko gero, taip pat tai suvokė.
– Daug kas atrodo savaime suprantama, nes užaugai aplinkoje, kur tau pasakojama kažkokia istorija. Kodėl pasaulis yra toks, koks yra. Kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip. Tiek daug dalykų tėra primesti ir iš tiesų neturi beveik jokio pagrindo.
Nebuvau tikra, kad suprantu, apie ką ji taip abstrakčiai kalba, bet jos žodžiai užkabino.
– Tai galima sukurti savo istoriją?
– Ne tik galima, bet ir reikia, – ji grakščiai už ausies užkišo išsprūdusią banguotų plaukų sruogą. – Kitaip visada slysi tik paviršiumi ir nepanirsi į gelmę. Tai, ko nematai, dažniausiai yra tai, kuo kvėpuoji.
– Gelmė...
Norėjau tos gelmės. Tai bus mano tikslas. Suspaudžiau palangės kraštą, čiuopiau slidų medį. Tada prisiminiau, kad ir Jonas yra kambaryje. Jis klausėsi, tačiau nieko nesakė.
Staiga mūsų žvilgsniai susidūrė. Jo akys, tokios panašios į Ingridos, spinduliavo liūdesį, tarsi tai, ką kalbėjo Aurelija, jis būtų supratęs kitaip. ***
Po to įvykio Ingrida kurį laiką manęs vengė. Keista, bet ir aš nejaučiau didelio noro bendrauti ir laikiausi atokiai. Ir Ingrida nebeatrodė neįtikėtinai patraukli, nors apie ją sukosi būrys gerbėjų.
Skaičiau vis daugiau knygų, ieškodama atsakymo. Mokyklos bibliotekoje – bene tik moterų parašytos knygos. Vyrų literatūrai paskirta nedidelė apdulkėjusi lentyna bibliotekos kampe. Nedaugelį jų teko skaityti. Žinojau, kad iki pat XX amžiaus didžiąją dalį literatūros parašė vyrai, tačiau po karo nedaug jos išliko. Sklaidydama istorijos knygas pradėjau mąstyti, kad tai įtartina. Jei bibliotekose buvo laikomos ir vyrų, ir moterų parašytos knygos, gana keista, kad bombų skeveldros sunaikino išskirtinai vyrų raštiją.
Vieną dieną, kai už lango krito bjauri dargana, man pagaliau prasidėjo mėnesinės. Labai didžiavausi, nors pilvą nemaloniai skaudėjo. Mama davė nuskausminamųjų ir pasakė šiandien nedirbsianti, kad galėtume atšvęsti. Nuėjome į mano mėgstamą arbatinę, nusipirkome krūvą skanėstų, užsisakėme arbatos. Mama, sutikusi draugę, pasakė, kad šiandien švenčiame mano pirmąsias mėnesines. Moteris džiugiai mane pasveikino. Atsisėdusi ant pagalvėlių prie žemo stalelio jaučiausi taip pakiliai, kad tariausi susprogsianti. Kurį laiką plepėjome apie šį bei tą, spoksodamos, kaip retas lietus vagoja lango stiklą. Tada prisiminiau savo klausimą.
– Kaip čia yra, kad išliko beveik vien tik moterų knygos?
Mama, netikėtai užklausta, vos nepaspringo arbatos gurkšniu. Virš jos galvos spingsėjo lempučių girlianda, apraizgiusi visą arbatinę.
– Tiesą pasakius, nežinau. Niekada negalvojau apie tai. Tiesiog taip yra.
Mamos veide vėl pamačiau išraišką, pasirodydavusią, kai pasiteiraudavau ko nors nepatogaus.
– Gal pakalbėkime apie kitką. Pavyzdžiui, tavo gimtadienį. Ką kviesime?