Buvo taip tamsu, kad negalėjau rasti durų; klaidžiodamas po namą išgirdau kitą jų mandagų pokalbį. Ernšo, matyt, norėjo man padėti. – Aš palydėsiu jį iki parko, – pasisiūlė jis. – Tu palydėsi jį į pragarą! – suriko šeimininkas, ar kas jis ten toks. – O kas prižiūrės arklius? – Žmogaus gyvybė svarbiau – vieną vakarą galima arklius palikti be priežiūros. Kas nors turi jį palydėti, – sumurmėjo ponia Hitklif švelniau, negu aš tikėjausi. – Ne tu čia įsakinėji! – atrėžė Hertonas. – Jei jis tau toks brangus, verčiau patylėk. – Tikiuosi, jums vaidensis jo šmėkla; be to, reikia manyti, kad ponas Hitklifas nesuras kito gyventojo Strazdų sodybai, kol ji visai sugrius! – griežtai atsakė ji. – O, pone, ji jus užkeikia! – murmėjo Džozefas, kurio link pasukau. Jis sėdėjo netoliese ir melžė karves, pasišviesdamas žibintu, kurį pagriebiau nieko nepaisydamas, ir, sušukęs, kad rytoj grąžinsiu, puoliau prie artimiausių vartelių. – Šeimininke! Jis pavogė žibintą! – suriko senis ir nusivijo mane. – Iltie, Vilke, šuneliai mano, laikykit jį! Vos tik atidariau vartelius, dvi gauruotos pabaisos šoko ant manęs, taikydamos čiupti už gerklės, parbloškė ant žemės ir užgesino žibintą; sutartinis Hitklifo ir Hertono kvatojimas mane galutinai įširdino ir pažemino. Laimė, šunys daugiau kaukė ir vizgino uodegas, prispaudę mane letenomis, negu norėjo praryti gyvą; tačiau jie neleido atsikelti, ir teko gulėti tol, kol piktavaliai šeimininkai teikėsi mane išvaduoti. Paskui vienplaukis ir drebėdamas iš įniršio aš įsakiau niekšams tučtuojau mane išleisti, – nes dar valandėlė, ir jie rizikuotų savo pačių galvomis, – padrikai grasinau atkeršyti tokiais žodžiais, kurie savo beribiu įtūžiu priminė karaliaus Lyro prakeiksmus. Nuo per didelio susijaudinimo man iš nosies ėmė smarkiai bėgti kraujas; Hitklifas vis dar juokėsi, o aš tebesikeikiau. Neži18
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.