Issuu

Darius Lengvinas

Patys jūs perdegėt Kaip tylėjimas išgelbėjo karjerą (beveik)

Vilnius 2025

Kalbos redaktorė: Erika Merkytė Švarcienė Korektorė: Jolita Giedraitienė

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt ISBN 978-609-08-0899-3

Padėka. MDL

2030-ieji. Žemėje vyksta globalinis žmonių atšilimas. Žmonės perdega, nors klimatas tam neturi jokios įtakos. Liko tik trys žmonių rūšys: Siekėjai, kurie siekia. Perdegusieji, kurie siekė, bet perdegė. Mokytojai, kurie moko, kaip siekti arba perdegus išgyti. Ai, dar yra užsipisusieji, kurie atšilimu netiki ir jiems viskas gerai.

I skyrius

Aš tai padariau

05.00 Pyyp, pyp pyp, pyyp, pyp pyp, pyyp... Eik tu šikti... Nekenčiu šito garso... Išsijunk! Baksnoju užmigusiais pirštais į ekraną, kad išjungčiau tą sumautą garsą, bet niekaip negaliu nuspausti. Reikia pramerkti akis. Tas pačias sušiktas akis, kurios šiąnakt atjungtos nuo smegenų buvo vos kelias valandas. Pasižiūriu į telefono ekraną, kuris mane pasitinka su šūkiu Rise and shine. Perskaitau ir iš karto kaip balta gulbė išskleidžiu sparnus, apsitaškęs skaidriu ežero vandeniu atsispiriu ir švytėdamas skrendu iš lovos. Niekada taip nebūna. Šį užrašą turi pusė planetos gyventojų, bet rytais vis tiek būna panašesni ne į gulbes, o bulves. Nenoriu keltis, kvėpuoti, matyti, girdėti to, ką jau esu girdėjęs, matyti to, ką jau esu matęs, ir kvėpuoti tuo, kuo jau esu

kvėpavęs. Kur pauzės mygtukas? Paspaudi, ir laikas sustoja. Kam išvis yra sukurtas laikas? Tik griauna visatą, vysta žmonės, plinta virusai. Pasaulyje per daug nesąmonių. Kai kurie rytais palenda po šaltu dušu, nes tai neva praplečia kraujagysles, pakelia testosterono lygį ir yra amžinos jaunystės receptas. Dar kiti tik pramerkę akis sugeba trisdešimt minučių skirti meditacijai ir jogai. Visiems tokiems kažkas su galva negerai. Dirbtų tiek, kiek aš, ryte sugebėtų tik dantis šiltu vandeniu prasiskalauti ir apsivertę ant kito šono dar pusvalandį tyliai knarktų. Suskambėjus penkioliktam širdies dūžiui prisiverčiu pakilti. Neskrendu, o kaip bulvė ropoju iki tualeto išleisti per naktį susikaupusių skysčių. – Sveikinu! – šepetėliu braukdamas dantis ir stebėdamas veidrodyje raudonai šviečiančius akių obuolius mintyse girdžiu man šiandien po metinio darbo pokalbio kolegų ištartus žodžius. – Nežinau, ką ir pasakyti... Man tai taip netikėta... – neslėpdamas meluoju. – Tu esi pavyzdys, kad sunkus darbas atsiperka! Didžiuojamės tavimi, dabar jau tikrai gali vadintis geriausiu teisininku Lietuvoje! – Taip, taip, ačiū! Noriu padėkoti... – ir tada dešimt minučių dėkoju ne kam kitam, o sau. Tik sau. Už darbą, prakaitą ir tikėjimą savimi. Na gerai, kad nebūtų visai savanaudiška, dar keli padėkos žodžiai tėvams. Juk atrasti formulę, kaip užauginti tokį talentą, – didis pasiekimas. Žinau, kad šiandien po metinio pokalbio sveikins, kaip sveikino ir su vakar laimėta byla. Rankų paspaudimai, paplekšnojimai per petį, elektroniniai laiškai su pagyromis. Bet ta vakarykštė pergalė man įprasta. Svarbumo skalėje, kad 10

ir kokia didi kitiems atrodė, nepavirto net į skaičių. Būsima pergalė – tapimas advokatų kontoros partneriu – štai čia tai pergalė. Štai čia tai dešimkė. Turbūt daugumai žmonių metiniai pokalbiai kelia stresą ir priverčia nerimauti. Bet kur problema? Jei pasitiki savimi, savo darbais, pasiekimais – kodėl turėtum bijoti? Praeitis kalba pati už save, tad čia kaip tik metas susirinkti pagyras ir išeiti su pakeltu atlyginimu bei atnaujintu „LinkedIno“ profiliu – „Partneris“. – Sveiki, esu advokatų kontoros partneris Deimantas. Malonu susipažinti, – garsiai ištariu. Išspjaunu dantų pastos perteklių, į kamštelį įsipilu burnos skalavimo skysčio ir skalaudamasis pagalvoju, kad naujasis prisistatymas skambės labai gerai. Daina „Tu privalai skambėt“ buvo sukurta specialiai šiandienai ir būtent man. Šiandien po paaukštinimo skambėsiu per visą Lietuvą. – Deimantai, kaip jautiesi tapęs kontoros partneriu? – išspjaunu skystį ir toliau stoviu prieš veidrodį repetuodamas būsimą dialogą. – Net neįsivaizduojate, ką man tai reiškia. Realiai – nieko. Juokauju! Siekiau ir pasiekiau, ką jums daugiau galiu pasakyti. Su manimi visada taip: vakar – svajonė, šiandien – rezultatas. Ir daugiau nieko nekomentuoju. Atsisėdu, sukryžiuoju rankas, išsiskečiu ir parodau savo viskam abejingą požiūrį į pasaulį. Kad būtų viskas aišku, dar pridedu visų mėgstamą frazę „man tiesiog pasisekė“ – dabar jau tikrai viskas. Nors ne, čia sėkmės nebuvo. Patikslinu, kad tai buvo juodas, sunkus darbas. Įprastas pirmadieninis ar šventinis? Jei apsivilksiu šventinį kostiumą, galvos, kad viską labai sureikšminu. Jei įprastą 11

pirmadieninį, atrodys, kad visai nesitikėjau ir man tai didelė staigmena. Bet kas aš toks, kad man rūpėtų kitų nuomonė? Teisingai, būsimas partneris, o partneriams nusišikt į žemiau esančių prasčiokų nuomonę. Bus pirmadieninis. Mintyse perbėgu per savo šios dienos darbų kalendorių: du ieškiniai ir vienas atsiliepimas. Nedegu noru jų nei pradėti, nei užbaigti, bet viską padarysiu. Turiu padaryti. Ne veltui ant dešinės rankos riešo išsitatuiravau žodį „Disciplina“. Darau, nes reikia, nesvarbu, kaip jaučiuosi. Yra tik „rei-kia“. Auč... dūris į širdį nuo mano seno bičiulio miego trūkumo. Kaip sakoma, nėra skausmo, nėra ir rezultatų. Cha, cha, gerai, užteks svaigimo ir nuvalkiotų posakių – laikas kavai. Servetėle išvalavau vakarykštį nešvarų puodelį, paspaudžiu kavos aparato mygtuką ir kofeinas jau liejasi laisvai. Rytinis espreso gurkšnis padvigubina širdies plakimą ir prikelia skrandžio gelmėje snaudusį rūgštingumą. Dvi tabletės – ir problemų kaip nebūta, o prie organų ir miego tvarkymo klausimų dar grįšiu, šiandien laikas svarbesniems reikalams. 05.30 – Sveiki, man dešrainį su viskuo, tik be garstyčių. Degalinės darbuotoja pakelia antakį, nes jau daugybę metų jokių išimčių prancūziško dešrainio sudėčiai nedarau. – Žinot, dieta... – atrodo, kad privalau pasiaiškinti, ir laukiu juoko ar bent šypsenos, tačiau rūsti darbuotojos tyla pokalbio apie mano pasikeitusius valgymo įpročius neišprovokuoja. Čia juokelis per senas ar irgi mažai miegojo? Nusprendžiau, kad kaip būsimam partneriui reikėtų sulieknėti. Kokie minus du ar trys kilogramai būtų pats tas, nes dar prieš mėnesį kelnės per šonus taip smarkiai nespaudė.

Reikės ir kitų drastiškų sprendimų – baltuosius ryžius pakeisiu į ruduosius, pasidarysiu gliuteno netoleravimo testą, kokių detoksikuojamųjų arbatų pagersiu. Žodžiu, nusimato dideli pokyčiai. – Kokia kava? – Skani, – nusijuokdamas atsakau, kad pagaliau išspausčiau iš tos rūstybės šypseną, bet jokių šansų. Darbuotoja iš nuostabos net nebemirksi. Atrodau kaip debilas, bet koks skirtumas, juk „partneriams nusišikt į žemiau esančių prasčiokų nuomonę“. Fui, kas taip kalba? Tapęs partneriu tikrai nebūsiu koks pasikėlęs pizdukas. O gal jau toks esu? – Dvigubas espresas, – nusileidžiu ir surimtėju, nors vis tiek nesuprantu, kodėl jie nuolat renka statistiką apie mano išgeriamą kavą už tai nieko papildomai nepasiūlydami. – Kortele? – Taip, bet nuo rytojaus jau nebe su savo, – palieku mįslę be jokio papildomo paaiškinimo, kas laukia šiandien ir kas bus rytoj. Pavarčiusi akis darbuotoja nuspaudžia mygtukus ir turbūt jau laukia mano sėkmingai atlikto mokėjimo labiau nei šiandienos darbo pabaigos. Aš privalau skambėt! Pasaulis turi žinoti, kad šis žmogus vardu Deimantas pagaliau taps tuo, kuo nusipelnė tapti. Ir lai ši degalinė žino, kad joje apsilankė būsima žvaigždė, talentas, užkariautojas. Jau rytoj galės užsirašyti įmonės kodą, nes naujasis partneris čia savo pinigais daugiau už degalus neatsiskaitinės. 05.50 Kontora. Viskas pagal grafiką.

Čia ne šiaip kontora, o geriausia advokatų kontora Lietuvoje. Mano antrieji namai, kuriuose praleidžiu daugiau laiko nei tikruose. „Argumentuok tobulai, atrodyk tobulai, būk visas tobulas“ – tai neoficialus mūsų kontoros šūkis. Čia atiduodi visą save ir dominuoji arba esi eksportuojamas dirbti į uždarąją akcinę bendrovę be bilieto grįžti atgal. Neturime teisės galvoti, klysti ar abejoti. Mes žinome atsakymus dar prieš kylant klausimams, esame išrikiavę teisinius pabūklus prie mūšio linijos ir laukiame starto šauti. Kontoroje nėra lengva. Tiksliau sakant, dažniausiai čia būna pragaras. Beribės darbo valandos, nuolatinės klientų problemos, klaiki teisininkų konkurencija. Bet stengiuosi apie tai negalvoti, o skausmą ignoruoti. Kai turi aiškų tikslą – jokios valandos ir problemos nebaisios, o konkurenciją įveiki mažai kam šiais laikais žinomu „sunkiu darbu“. Artėju link kontoros paradinių durų, kurių aukštis siekia keturis metrus, o plotis – mažiausiai du. Ar mūsų ego pro mažesnes paprasčiausiai netilptų? Faktas. Esame godūs, išlepę, savanaudžiai šunsnukiai, bandantys klientams visomis išgalėmis parodyti, kad mes taip pat „uždirbam“. Pastarieji net nežino, kad daugiau nei pusė jiems išrašytų sąskaitų yra skirtos vien tik mūsų kassavaitiniam kostiumų valymui ir didžiuliams per didelio ploto komunaliniams mokesčiams padengti. Kaip ir kiekvieną rytą, mane pasitinka tuštuma – pirmasis įjungiu kontoros šviesas. Šimtai mažų šaltos spalvos lempučių apšviečia marmurinį dviem administratorėms priklausantį stalą ir paryškina svarbiausią šio pastato užrašą: „Vid Lex ir partneriai“. „Vid“ – tai kontorai vadovaujantis partneris Vidmantas, „Lex“ – nes kas nors privalo būti lotyniškai, o „ir partneriai“

parodo, kad yra dar kitų, ne tokių svarbių ir reikšmingų partnerių. Visi, čia dirbantys, nori to paties – atsidurti pirmose trijose raidėse, simbolizuojančiose galybę ir pasiekimus. Kai vietoje „Vid“ bus „Dei“, ir skambės, ir atrodys geriau. Kada nors taip ir bus, o šiandien užteks atsidurti „ir partneriai“ gretose. Žengiu per poliruotą medinį parketą ir stabteliu prie durų su lentele „Buhalterija“. Atidaręs duris įprastai tikėtumeisi išvysti švytinčiais veidais pasipuošusius matematikus, bet kur tau. Už durų yra laiptai į apačią, o pasiekęs apačią atsiduri požeminiame aukšte, lyg šias pareigas einantiems žmonėms nereikėtų nei dienos šviesos, nei gryno oro. Buhalterija juk tik skaičiuoja mūsų uždirbtą pelną, taigi užtenka, kiek deguonies ir vitamino D gauna išeidami per pietų pertrauką. Kaip ir užjaučiu, bet jie bent baigia darbą laiku. Štai toks tas kontoros gyvenimas, ne visiems pasiseka. Tikslus laikas – 6.00 val. Dar vienas kavos puodelis ir galiu pradėti darbus. 08.35 – Deimantai, sakykite, kodėl jūs taip sunkiai dirbate? – visada svajojau, kad imdama interviu apie mano sėkmę paklaustų žurnalistė. – Žinote, tikriausiai manęs nesuprasite. Aš kitoks. Svajoju tapti geriausiu advokatu Lietuvoje, todėl to siekdamas atiduodu visą save, – toks būtų mano atsakymas. Ir tai yra tiesa. Norėčiau vieną rytą pabusti sulaukęs skambučio, kad esu kviečiamas į LRT rytinę laidą komentuoti teisinių aktualijų, o vėliau susisiektų šalies prezidentas ir paprašytų manęs, kaip geriausio advokato Lietuvoje, atstovauti valstybės interesams Strasbūro teisme. Ilgai pasimuistęs ir apsvarstęs sutikčiau. Nurodyčiau valandinį hono-

rarą – 500 eurų, pasirašytume sutartį ir pradėtume billinimo maratoną. Ir ties didelių sąskaitų rašymu būtų tikrai ne sprintas, o maratonas. Be galo noriu, kad ši svajonė išsipildytų. Trokštu to taip pat, kaip kūnas trokšta deguonies. Pagaliau, tapęs partneriu, kvėpuosiu lengviau. Man jau trisdešimt ketveri, tačiau iki šiol merginoms galėjau prisistatyti tik „vyresniuoju teisininku“. Bet joms juk rūpi tik „partneris“, „vadovas“, „investuotojas“ arba „kriptomilijonierius“. O čia kažkoks „vyr.“ ir dar „teisininkas“. Teisininkai jau seniai prarado savo autoritetą. Ieškant teisybės jų nebereikia. Šiandien viskas yra principai ir interesai. Pasistatei tvorą, bet negavai mano išankstinio sutikimo (nesvarbu, kad ji man netrukdo), aš „iš principo“ padarysiu viską, kad ją nugriautum ir kartu griūtų tavo savivertė. Jei esi mano konkurentas, kreipsiuosi į teisininkus ir padarysiu viską, kad tau padarius bent menkiausią klaidą kitas akcininkų susirinkimas spręstų ne dividendų paskirstymo, o bankroto klausimą. Būtent toks būna dažno „didelio“ ir senamadiško verslininko smegenų vingių braižas. Kai kurie kreipiasi į mus, nes nori savo antrąją pusę „paduoti skyryboms“ arba, kaip jie mėgsta sakyti, „elementams“. Aiškinu, kad alimentai ir elementai yra skirtingos sąvokos, bet vis tiek savo vaikams labiau nori priteisti pigių importuotų kiniškų baterijų. Skyrybų bylas seniai siūliau pervadinti iš „santuokos nutraukimo“ į „aš paliksiu tave basą“, kuriose visuomet laimime tik mes – teisininkai. Sutuoktiniai pešasi dėl to, kam turi priklausyti namai, vaikai, bet vis tiek turtą teismas visada padalija po lygiai, vaikai lieka su mama, o advokatų kontoros kišenės po ketverių metų ginčo proceso pasipildo širdžiai mielais stambiais banknotais. Ačiū už tai!

– Kokia neteisybė, juk ji davėsi su mano pusbroliu! – pasipiktinęs po skyrybų bylos neapykantą Lietuvos teisinei sistemai lieja klientas. – Antanai, tikrai jums pritariu, – visuomet reikia apsimesti, kad palaikai kliento poziciją, nors ji dažnai būna tiek pat skylėta kaip ir po skyrybų jo likęs paskutinis megztinis. – Bet jūs juk pats teisme prisipažinot, kad turėjot romaną su vaikų auklėtoja. Iš anksto jums sakiau, kad geriau susitarti taikiai, o dabar prapisot ne tik žmoną ir vaikus, bet ir pardavėt butą, kad atsiskaitytumėt už mūsų paslaugas. Ir tokios bylos – su neištikimybe ar be jos – kartojasi nuolat. Jei santuoką nutrauktų taikiai, sutaupytų tūkstančius eurų, nereikėtų vykti į šimtus teismo posėdžių, pasakoti bent keturiems nepažįstamiems, kad žinutė vaikų auklėtojai „aš noriu tave išbarškinti“ yra tik nekaltas kvietimas išgerti kavos, ir vietoje košmarų sapnuotų šlapius sapnus su savo eks. Gerai, kad Lietuvoje taikus dialogas dar neatrastas, nes mums tai apsimoka. Svarbu ką nors įrodyti, apginti principus, garbę, orumą, sugadinti gyvenimą ar sušikti kokius svarbius kito reikalus, bet teisybė ir teisingumas yra toliausia siekiamybė iš siekiamybių. O kai sužinai, kad kitai pusei atstovauja tau nepatinkantis kitoje kontoroje dirbantis advokatas – vava viva! Bus pateikti bent penki skundai advokatų tarybai dėl nederamo advokato elgesio ar tiesiog nemalonaus jo burnos kvapo, bandoma nušalinti teisėją, vilkinama byla, apeliuojama į bet kurį kitos pusės prašymą ir daroma viskas, kad ne padėtum klientui, o visiškai sušiktum kito advokato nuotaiką, karjerą ir galiausiai gyvenimą. Konkurencija, pyktis, reikalų sukrušimas – teisinio pasaulio kasdienybė, kurią atlaiko ne visi. 17

Kiekvieną dieną matau kontoroje sėdinčius pilkus savo likimo brolius ir seseris, susiduriančius su ta pačia problema. Daug kas nuo konkurencijos ir nuolatinio karo pavargsta, todėl pasirenka lengvesnį darbą valstybės tarnyboje arba startuoliuose – čia ir gerai moka, ir stresas aplanko nebent tuomet, kai virtuvėlėje baigiasi nemokami kruasanai. Tokia ta profesija ir toks tas kelias. Išlieka stipriausieji. Labiausiai liūdna tuomet, kai šį sunkų advokatų kontoros kelią pasirinkę teisininkai nekelia sau didelių tikslų. Atiduoda daugiau nei pusę savo gyvenimo laiko tokiam nedėkingai sunkiam darbui, prašydami tik stabilaus atlyginimo ir atostogų. Bet tą juk duoda mama „Maxima“, tad kodėl neina dirbti ten? – Gyveni aklinoje tamsoje tik tam, kad galėtum greičiau grąžinti paskolą? Ar tavo tikslas yra tiesiog būti vidutiniu, nieko ypatingo nepasiekusiu teisininku? – šiais klausimais atversčiau ir sudeginčiau visas jų kortas. Bet žinau, kad jie nori to paties ir dirba taip pat kaip aš neįžvelgdami tarp dienų skirtumo, tik nedrįsta to pasakyti ir parodyti. Jų smegenis uzurpavo baimė gauti vyresnių partnerių atsakymą, kad tuo „geriausiu“ niekada netaps, todėl pasirinko strategiją apsimesti, jog tokio tikslo niekada ir neturėjo. Baimė ir gailėjimasis eina koja kojon ir visuomet nuveda į ašarų pakalnę, nuo kurios atsiveria puiki panorama pamatyti visas nepasiektas svajones ir neiškovotus titulus. Patys kalti, tik patys. 10.50 Telefone įsijungiu mėgstamiausią socialinę platformą – „LinkedIną“. Netrukus pasisemsiu dar niekur nematytos ir be galo vertingos informacijos.

Skrolinant akys užstringa už buvusio kursioko Irmanto įrašo: „Kolegos ir draugai, noriu pasidžiaugti, kad po ilgo ir sunkaus darbo tapau advokatų kontoros „Kum Lex ir partneriai“ partneriu. Nekantrauju kibti į darbus su naujomis atsakomybėmis!“ „Po ilgo ir sunkaus darbo“ – tu turbūt juokauji, Irmantai. Pamenu, kai dar pirmame kurse mums teko atsisveikinti, nes neišlaikęs visų egzaminų nusprendė mesti teisę ir ieškoti laimės kitur. Vėliau išklausęs kažkokius kursus tapo draudimo brokeriu, pardavinėjo vos devyniolikos sulaukusiems buvusiems kursiokams pensijų draudimą, bet ir čia nepasisekus vėl grįžo į teisę. Ir štai jis čia – advokatų kontoros partneris Irmantas. Visiškas subingalvis, bet jau padaręs geresnę karjerą nei aš. Skaitau toliau ir akys užkliūva už įrašo apie tai, kaip vienas įmonės vadovas, įveikęs Ironmaną1, susiejo šį pasiekimą su trimis pamokomis, kurias pritaikys ir versle: „Plaukti – tai siekti bendro tikslo su savo komanda. Važiuoti dviračiu – tai įveikti visas kelyje atsiradusias kliūtis. Bėgti – tai mėgautis procesu, net kai sunku.“ Išmok dar skraidyti ir skirsk lauk iš mano ekrano, asile! Širdelė, plojantis emoji, komentarai – „puikios įžvalgos“ ir „ačiū, kad pasidalinai!“. Ką jūs čia... Kaip šitie rašytojai nesupranta, kad jų skaitytojai po to ir perdega, nes važiuodami dviračiu geriausiu atveju pagalvoja tik apie naujos kolegės papus, o ne pamokas? Bet didžiausią užuojautos taurę išgerti turėtų tokie teisininkai kaip aš. 1 Ištvermės rungtis, kurioje dalyviams reikia įveikti šiuos atstumus: 3,8 km plaukti, 180 km važiuoti dviračiu ir 42,2 km bėgti.

Kartą pakliuvau į teisinių paslaugų marketingo mokymus, kurių organizatorė kaip Hitleris per Alaus pučą revoliucionieriškai šaukė: „Visi turite rašyti ir kurti vertę „LinkedIne“! Jei jūsų nėra „LinkedIne“ – jūsų nėra niekur!“ Ir patikėjau. Ir pradėjau rašyti. Kaip dauguma teisininkų, kiekvieną savo sakinį pradėdavau žodžiais „atsižvelgiant į tai, kad“, o įrašą baigdavau „vadovaujantis tuo, kas išdėstyta“. Po kelių pasidalinimų supratau, kad tai galimai nėra miniai patrauklūs žodžiai, bet aš nepasidaviau. Per kitus mokymus ta pati teisinio marketingo nacė aiškino, kad turiu prieš arba po kiekvieno sakinio įterpti šypsenėlių, veidukų ir kitų emoji, nes kitaip tekstas nėra „gyvas“ ir jo niekas neskaitys. Ir vis tiek nepadėjo. Kad ir kiek jaustukų dėjau, kad ir kaip tekstai mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis, patiktukus ant mano teisės aktų pakeitimų naujienų uždėdavo tik mama, o vėliau net ir ta manęs nebepalaikė. Net ir dabar, jeigu reikėtų parašyti kokią istoriją, ją pradėčiau žodžiais „šiandieninėje visuomenėje“ ir tada tęsčiau „žmonės visur lekia, skuba, bėga“, tad ar turėdamas tokius apverktinus rašymo įgūdžius tikrai turėčiau kurti vertę šioje vertės kupinoje platformoje? Aišku, kad ne! O ir pats „LinkedInas“ šiuo metu labai pasikeitęs. Dar prieš kelerius metus galėjai rasti patarimų, kaip teisingai priimti ar atleisti darbuotojus, kaip turi atrodyti tavo CV ir kad jame nereikia rašyti savo gyvenamosios vietos adreso bei nurodyti pomėgio „mėgstu skaityti knygas“, nors skaityti nustojai jau penktoje klasėje. Dabar viskas kitaip. Šiuo metu rasi tik perdegimo, nerimo, panikos atakų ir chroninės prokrastinacijos istorijas. Viskas sukasi apie emo20

cinę sveikatą, o patiktukų daugiausia sulaukia nebe statuso pasikeitimo, o kuo keistesnių, naujoviškų emocinių ligų diagnozės. Nemanau, kad emocinė sveikata nėra svarbi, bet dar nemačiau įrašų apie kokią kepenų cirozę ar tulžies akmenis. Ar šios ligos nebesvarbios ir apie jas nebereikia kalbėti? Todėl vargšas Irmantas, tapęs partneriu, kol kas gavo tik vieną širdelę. Tiek daug, ilgai dirbo ir tik viena supista širdelė. Ir ta bus tik iš mamos. Kažkas pabeldžia į duris ir sudrumsčia puikias pirmadienio įžvalgas. Nesulaukus leidimo užeiti, pro durų tarpą kyšteli kostiumuoto vyro galva ir su giliu lindimu į užpakalį pakalbina: – Labas! Girdėjau apie vakarykštę bylą, pavarei, šaunuolis! Nusišypsau ir ištariu labai nenuoširdų „ačiū“. – Gal pietų? Papasakotum, kaip ten tau pasisekė. – Ne, žinok, sorry, atsinešęs šiandien, kitą kartą galim, – suprasdamas, kad jokio kito karto nebus, atsisveikina ir uždaro duris. „Pasisekė“ – taip pasakyti gali tik visiškas liurbis, nežinantis, nei kas yra pergalė, nei kaip ją pasiekti. Ne veltui neatsimenu jo vardo, bet savo nežinojimą apie jį nurašau kaip jo, o ne savo problemą. Tai turi baigtis. Privalau pagaliau tapti partneriu, kad tokie liurbiai daugiau be išankstinio mano asmeninės sekretorės dienotvarkės suderinimo nesibrautų į mano kabinetą. Į vietą, kur gimsta milijonus šiai kontorai atnešantys ieškiniai ir atsiliepimai. Geriau jis būtų manęs paklausęs formulės, kaip tapti geriausiam. 21

– Na, iš tiesų geriausias būdas – pradėti skaityti daug saviugdos knygų, kurios išmoko, jog gyvenime tu būni arba siekėjas, arba sekėjas. Nors pala... Saviugdos knygos nebekieta, geriau jų neminėti. Atsakyčiau, kad reikia taikyti sau aukščiausius standartus ir labai smarkiai dirbti. Bet toks atsakymas jau smarkiai nuvalkiotas, todėl reikėtų praplėsti, įdėti kokių nors naujų spalvų, pavyzdžiui: – Kol kiti miega, tikri nugalėtojai dirba. Todėl turi miegoti ne tik mažiau, bet ir greičiau, – grėsmingai užbaigiu motyvacinę kalbą pakeltu tonu paskutiniame sakinyje, kaip mokė oratorystės kursuose, ir net pats nusijuokiu. Man atrodo, ir ši frazė jau nuvalkiota, bet juk nieko naujo po saule seniai nebėra. Kaip aš to laukiu... Kaip laukiu klausimų, patarimų ir formulių. Jau netrukus. Jau tuoj galėsite klausti, o aš, atsivertęs patarimų knygą su oficialiu partnerio statusu, jus pamokysiu. Jei bus gera nuotaika, pasidalinsiu patarimais ir „LinkedIne“, tikrai bus tokių dar negirdėję. Vakarykštė pergalė buvo tik dar vienas įrodymas, kad jau dabar esu geriausias. Išgelbėjau klientą – buvusį įmonės vadovą nuo šešiaženklių nuostolių atlyginimo, nors šansų laimėti visi davė apskritą baranką. Ir turėjo būti baranka, nes žinojau, kad jis kaltas ir tyčia išvaistė įmonės pinigus, bet kas aš toks, kad jį teisčiau, jei to nesugebėjo padaryti net teisėjas? Net Lietuvos Respublikos teisėjas! Laimėjau atrasdamas naujų aplinkybių, tinkamai parinkęs teismų praktiką ir galiausiai argumentais suvažinėjęs visas ieškovo pozicijas. Visiškas tankas. Kai viskas atrodo beviltiška ir nebėra jokių šansų laimėti – skambinkite Deimantui. Ir man paskambino, ir aš laimėjau. 22

Na, kaip ir „mes“ laimėjome, nes prie bylos prisidėjo dar bent dešimt žmonių, bet, kaip mėgstu sakyti, „visos pergalės yra mano, o pralaimėjimai jūsų“. Geras šitas. Šiandien bus puiki diena. 11.05 Virtuvėlėje paspaudęs dvigubo espreso mygtuką vėl užsisvajojau. Pro mane su pustuščiu kavos puodeliu praeina šiandien kaip niekada švytinti Iveta, nusišypso ir išpila į kriauklę kavos likutį. Nelabai suprantu, kodėl ji išpylė prieš penkias minutes pasidarytą kavą ir įsipylė naujos, bet man tai visai nerūpi. Ji visuomet sudrėkina delnus ir įaudrina mintis, todėl lai tik pila, lai tik vaikšto. – Kaip sekasi, Deimantai? – tas jos balsas... Gražus ir limpantis kaip riešutų sviestas prie gomurio. Ji metais už mane jaunesnė, bet iš veido atrodo, kad prie monitoriaus ekrano praleido ne mažiau kaip šimtmetį. Netekėjusi, nes neturi laiko. Dirba daugiau už mane, į kontorą atveda geriausius klientus, bet jei galėtų rinktis tarp darbo kontoroje ir taip mėgstamo mezgimo, iš karto pasirinktų virbalus. Dabar be vyro ji jaučiasi taip, lyg neturėtų teisės rinktis, todėl tenka laukti geresnių laikų. Norėčiau tuo vyru būti aš, bet mūsų santykiai keisti. Ir įtempti, ir laisvi, ir chaotiški, ir tikslingi, bet svarbiausia – visada monogamiški. Apie nieką kitą iš moteriškosios lyties atstovių negalvoju, tik apie ją. Neabejoju, kad ir ji apie mane galvoja. Na, tikiuosi. Vakarais, kai kontoroje liekame dviese ir hormonai šoka kubietiškos salsos ritmu, vienas kitą nurenginėjame akimis, bet visada susimąstome ir sustojame. Nes esame kolegos, o kolegos duodasi tik per kalėdinius vakarėlius arba vasaros šventes. 23