Page 1

Buvo taip tamsu, kad negalėjau rasti durų; klaidžiodamas po namą išgirdau kitą jų mandagų pokalbį. Ernšo, matyt, norėjo man padėti. – Aš palydėsiu jį iki parko, – pasisiūlė jis. – Tu palydėsi jį į pragarą! – suriko šeimininkas, ar kas jis ten toks. – O kas prižiūrės arklius? – Žmogaus gyvybė svarbiau – vieną vakarą galima arklius palikti be priežiūros. Kas nors turi jį palydėti, – sumurmėjo ponia Hitklif švelniau, negu aš tikėjausi. – Ne tu čia įsakinėji! – atrėžė Hertonas. – Jei jis tau toks brangus, verčiau patylėk. – Tikiuosi, jums vaidensis jo šmėkla; be to, reikia manyti, kad ponas Hitklifas nesuras kito gyventojo Strazdų sodybai, kol ji visai sugrius! – griežtai atsakė ji. – O, pone, ji jus užkeikia!  – murmėjo Džozefas, kurio link pasukau. Jis sėdėjo netoliese ir melžė karves, pasišviesdamas žibintu, kurį pagriebiau nieko nepaisydamas, ir, sušukęs, kad rytoj grąžinsiu, puoliau prie artimiausių vartelių. – Šeimininke! Jis pavogė žibintą!  – suriko senis ir nusivijo mane. – Iltie, Vilke, šuneliai mano, laikykit jį! Vos tik atidariau vartelius, dvi gauruotos pabaisos šoko ant manęs, taikydamos čiupti už gerklės, parbloškė ant žemės ir užgesino žibintą; sutartinis Hitklifo ir Hertono kvatojimas mane galutinai įširdino ir pažemino. Laimė, šunys daugiau kaukė ir vizgino uodegas, prispaudę mane letenomis, negu norėjo praryti gyvą; tačiau jie neleido atsikelti, ir teko gulėti tol, kol piktavaliai šeimininkai teikėsi mane išvaduoti. Paskui vienplaukis ir drebėdamas iš įniršio aš įsakiau niekšams tučtuojau mane išleisti, – nes dar valandėlė, ir jie rizikuotų savo pačių galvomis, – padrikai grasinau atkeršyti tokiais žodžiais, kurie savo beribiu įtūžiu priminė karaliaus Lyro prakeiksmus. Nuo per didelio susijaudinimo man iš nosies ėmė smarkiai bėgti kraujas; Hitklifas vis dar juokėsi, o aš tebesikeikiau. Neži18


nau, kuo ši scena būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų atsiradęs trečias asmuo, protingesnis už mane ir palankesnis už mano šeimininką. Tai buvo Zila, apkūni ekonomė, pagaliau išėjusi pasiteirauti, kas čia per triukšmas. Ji manė, kad vienas tarnų pakėlė prieš mane ranką, ir, nedrįsdama užsipulti šeimininko, nukreipė savo žodžių artileriją į jaunesnįjį niekšą. – Labai gražu, pone Ernšo! – šaukė ji. – Nebeišmanau, kas bus toliau! Turbūt netrukus ant slenksčio imsit užmušinėti žmones? Suprantu, kad čia neilgai teištversiu – pažiūrėkite į šį vargšelį, jis vos alsuoja! Taip negalima elgtis. Užeikit į vidų, aš jums padėsiu. Stovėkit ramiai. Sulig tais žodžiais ji staiga šliūkštelėjo man už kaklo puoduką šalto kaip ledas vandens ir įtempė į virtuvę. Ponas Hitklifas sekė iš paskos. Staigų jo linksmumą veikiai pakeitė įprastinis niūrumas. Man pasidarė baisiai bloga ir silpna, sukosi galva; norom nenorom buvau priverstas pernakvoti po jo stogu. Ponas Hitklifas liepė Zilai duoti man stiklinę degtinės, paskui nuėjo į savo kambarį; ekonomė, padūsavusi dėl mano nemalonumų, išpildė šeimininko paliepimą, o kai kiek atsigavau, nuvedė miegoti.

III Lydėdama mane į viršų, Zila patarė pridengti žvakę delnu ir eiti tyliai, nes šeimininkas kažką turįs įsikalęs į galvą dėl to kambario, į kurį ji mane vedanti, ir nieko ten savo noru neįleidžiąs. Aš paklausiau kodėl. Ji atsakė nežinanti: šiuose namuose gyvenanti tik antrus metus; o jie turi tiek visokiausių keistenybių, kad jai geriau esą nė neklausinėti. Taip apstulbintas, kad net nerūpėjo kamantinėti, užsisklendžiau duris ir ėmiau dairytis lovos. Kambaryje tebuvo kėdė, komoda baltiniams ir didžiulė ąžuolinė dėžė su kvadratinėmis išpjovomis netoli viršaus, kurios buvo panašios į karietos langus. 19


Priėjęs prie šios dėžės arčiau, pažvelgiau į vidų ir supratau, jog tai keista senoviška lova. Puikiai sugalvota, kad kiekvienam šeimos nariui nereikėtų skirti atskiro kambario. Iš tikrųjų ji buvo tarsi savotiškas sandėliukas, o didelio lango, kurį ji užtvėrė, palangė atstojo stalą. Aš atidariau plokštėmis apmuštus lovos šonus, įlipau su žvake į vidų, vėl juos sustūmiau ir pasijutau saugiai pasislėpęs nuo Hitklifo ar kieno nors kito budrių akių. Ant palangės, kur pasistačiau žvakę, kampe gulėjo kelios apipelijusios knygos, sukrautos viena ant kitos, o visa dažyta palangė buvo nubraižyta užrašų. Tačiau užrašytas buvo tik vienas vardas, kartojamas čia didelėmis, čia mažomis raidėmis: Ketrina Ernšo, kai kur pakeičiamas Ketrina Hitklif, paskui – Ketrina Linton. Viskam abejingas iš nuobodulio prispaudžiau kaktą prie lango ir skaičiau toliau: Ketrina Ernšo… Hitklif… Linton,  – kol akys užsimerkė; bet jos nepailsėjo nė penkių minučių, ir tamsoje sužėrėjo baltos raidės, ryškios kaip vaiduokliai, – oras knibždėte knibždėjo daugybe Ketrinų; pabudęs iš snaudulio, kad nuvyčiau įkyrų vaizdą, pamačiau, jog žvakės liepsna liečia vieną seną knygą, ir pajutau, kad kambarys prisipildė degančios veršio odos kvapo. Aš nuėmiau apanglėjusį kraštelį ir, jausdamasis labai nemaloniai, nes buvo šalta ir blogumas nepraėjo, atsisėdau ir atskleidžiau ant kelių apdegusį tomą. Tai buvo evangelija apsitrynusiu šriftu ir baisiai atsiduodanti pelėsiais. Pirmame lape buvo užrašas: „Ketrinos Ernšo knyga“ ir data – prieš ketvirtadalį šimtmečio. Aš užverčiau ją, paėmiau kitą knygą, paskui dar vieną – kol peržiūrėjau visas. Ketrinos biblioteka buvo gerai parinkta, o apiplyšusios knygos rodė, kad jomis buvo daug kartų naudotasi, nors ne pagal tiesioginę paskirtį: kažin, ar nors vienas skyrius išvengė pieštuku ar rašalu prirašinėtų pastabų, – bent taip man pasirodė,  – pastabų, užpildžiusių visas tuščias vietas, paliktas raidžių rinkėjo. Kai kurie sakiniai neturėjo prasmės; kiti, iškeverzoti neįgudusia vaikiška ranka, atrodė kaip tikras dienoraštis. Vieno tuščio 20


puslapio viršuje (kuris, matyt, buvo tikras lobis, kai buvo užtiktas pirmą kartą) su malonumu pamačiau puikią draugo Džozefo karikatūrą – nupieštą paskubomis, tačiau gabiai. Mane apėmė susidomėjimas nežinomąja Ketrina, ir aš nedelsdamas ėmiausi šifruoti jos kiek nusitrynusius hieroglifus. „Baisus sekmadienis!  – taip prasidėjo vienas paragrafas.  – Norėčiau, kad vėl grįžtų tėtis. Hindlis  – bjaurus pakaitalas, jis žiauriai elgiasi su Hitklifu. Mudu su H. nutarėme maištauti – jau pradėjom šįvakar. Visą dieną pylė kaip iš kibiro; mes negalėjome eiti į bažnyčią, todėl Džozefui teko suorganizuoti pamaldas palėpėje; kai Hindlis su žmona sėdėjo apačioje priešais ugnį ir, patogiai įsitaisę, šildėsi  – darė, ką norėjo, ir, galiu prisiekti, Biblijos neskaitė,  – Hitklifui, man ir vargšui berniukui artojui įsakė pasiimti maldaknyges ir lipti į viršų; mus susodino į eilę ant grūdų maišo, mes dūsavome ir drebėjome nuo šalčio, vildamiesi, jog Džozefas taip pat ims drebėti ir savo paties labui skaitys mums trumpą pamokslą. Tuščia viltis! Pamaldos tęsėsi lygiai tris valandas; ir vis dėlto, pamatęs mus leidžiantis žemyn, mano brolis išdrįso sušukti: – Ką, jau viskas? Anksčiau sekmadienio vakarais mums leisdavo pažaisti, jeigu nekeldavome didelio triukšmo; dabar užtenka tik tyliai sukikenti, ir stato į kampą. – Užmirštat, kad turit šeimininką, – pareiškia tironas. – Į miltus sumalsiu tą, kuris išves mane iš kantrybės. Reikalauju, kad būtų visiškai ramu ir tylu. Vaikėze, ar tai tu padarei? Frencisa, brangioji, eidama pro šalį patampyk jam už plaukų: aš girdėjau, kaip jis spragtelėjo pirštais. Frencisa mielai patampė jam už plaukų, paskui nuėjo ir atsisėdo vyrui ant kelių; ir jie visą valandą kaip du maži vaikai bučiavosi ir plepėjo įvairius niekus – tokius kvailus dalykus, apie kuriuos mes gėdytumės kalbėti. Mes įsitaisėme, kiek buvo galima patogiau, įdubime po bufetu. Vos tik surišau prijuostes ir pakabinau jas vietoj užuolaidos, 21


grįžta iš tvarto Džozefas. Jis nuplėšia mano padarytą užuolaidą, užtvoja per ausį ir sukranksi: – Ką tik palaidojom šeimininką, dar nepraėjo sekmadienis, evangelijos žodžiai tebeskamba jūsų ausyse, o jūs čia dūkstat! Gėdos turėkit! Sėskit, bjaurūs vaikpalaikiai! Čia daug gerų knygų, imkit ir skaitykit. Sėskitės ir susimąstykit apie savo sielas! Sakydamas šiuos žodžius, jis privertė mus susėsti taip, kad silpna židinio šviesa vos apšvietė tekstą to šlamšto, kurį mums įbruko. Aš negalėdavau pakęsti šio užsiėmimo. Paėmiau suodiną knygą ir sviedžiau ją į šuns guolį pareikšdama, kad man nepatinka geros knygos. Hitklifas nuspyrė savąją į tą pačią vietą. Na, ir kilo skandalas! – Pone Hindli, – šaukė mūsų dvasinis globėjas, – ateikit čia, šeimininke! Panelė Ketė nuplėšė „Išganymo šalmo“ nugarėlę, o Hitklifas sutrypė „Tiesaus kelio į pražūtį“ pirmąją dalį. Tiesiog siaubinga, kad leidžiat jiems eiti tokiu keliu! Gaila, nėra senojo šeimininko – jis kaip reikiant jiems įkrėstų! Hindlis atskubėjo iš patogios vietelės prie židinio ir, nutvėręs vieną už apykaklės, o antrą už rankos, ištrenkė abu į virtuvę, kur Džozefas prisiekinėjo, kad „Senis Nikas“* tikrai – galįs galvą guldyti – nusineš mus į pragarą. Taip maloniai paguosti abu sulindome į savo kampą ir laukėme jo atvykstant. Aš pasiėmiau iš lentynos šią knygą ir rašalinę, pravėriau lauko duris, kad būtų šviesiau, ir dvidešimt minučių rašiau, norėdama kaip nors prastumti laiką; bet mano draugas nekantrus – siūlo pasiimti melžėjos apsiaustą ir, apsigaubus juo, pabėgioti po viržynus. Malonus pasiūlymas: jei grįš senasis pikčiurna, pamanys, kad išsipildė jo pranašavimas, o mums lauke, lietui lyjant, nebus nei drėgniau, nei šalčiau kaip namie…“ Matyt, Ketrina įvykdė savo sumanymą, nes kiti sakiniai bylojo ką kita: ji buvo apsipylusi ašaromis. * „Senis Nikas“ – velnias (čia ir toliau – vert. past.).

22


„Aš niekada nemaniau, kad Hindlis mane taip pravirkdys! – rašė ji. – Man taip skauda galvą, kad nebenulaikau ant priegalvio; ir vis dėlto aš neketinu nusileisti. Vargšelis Hitklifas! Hindlis vadina jį valkata ir daugiau nebeleidžia nei sėdėti su mumis, nei valgyti kartu; jis draudžia man su juo žaisti ir grasina išmesiąs jį iš namų, jei neklausysim jo paliepimų. Jis visą laiką kaltina mūsų tėvą (kaip drįsta?), kad tasai per daug valios davęs Hitklifui; ir prisiekinėja, kad jis pastatysiąs berniuką į jo tikrąją vietą…“ Snausdamas pradėjau knapsėti ties nusitrynusiu puslapiu, akys nukrypo nuo ranka rašyto teksto į spausdintą. Pamačiau raudoną išdailintą antraštę  – „Septyniasdešimt kartų septyni ir pirmoji iš septyniasdešimties pirmųjų. Gerbiamojo Džebso Brenderhemo pamokslas, pasakytas Gimerdeno koplyčioje“. Kol pusiau pro miegus sukau galvą, ką Džebsas Brenderhemas norėjo pasakyti, nejučiomis nuvirtau ant priegalvių ir užmigau. Deja, prasta arbata ir bloga nuotaika padarė savo! Nuo ko gi daugiau naktys man pavirto košmaru? Nuo tada, kai ėmiau suprasti, kas dedasi aplinkui, neatmenu kitos tokios nakties, kurią galėčiau palyginti su šia. Aš pradėjau sapnuoti, dar neužsimiršęs, kur esu. Man pasirodė, kad jau rytas ir aš einu namo, o Džozefas rodo kelią. Sniego ant kelio pripustyta per jardą, ir, mums kapanojantis pirmyn, mano bendrakeleivis nesiliauja įkyriai priekaištavęs, kodėl nepasiėmiau piligrimo lazdos; nes be lazdos esą aš niekuomet neįeisiu į namus, o jis pats išdidžiai mojuoja sunkia kuoka su dideliu buožulu, kuri, kaip aš supratau, vadinama piligrimo lazda. Akimirką man pasirodė kvaila, kad reikia turėti tokį ginklą, norint patekti į savo paties butą. Paskui staiga šovė nauja mintis. Aš ėjau ne namo: mes keliavome pasiklausyti garsaus Džebso Brenderhemo pamokslo pagal „Septyniasdešimt kartų septynis“ tekstą, ir kažkuris iš mūsų – Džozefas, pastorius ar aš pats – buvo padaręs „Pirmąją iš septyniasdešimties pirmųjų“ ir turėjo būti viešai pasmerktas ir atskirtas nuo bažnyčios. 23


Mes priėjome koplyčią. Iš tikrųjų pasivaikščiodamas aš du ar tris kartus buvau praėjęs pro šalį: ji stovi dauboje tarp dviejų kalvų, netoli pelkės; jos durpių drėgmė, sako, atstoja balzamą keliems numirėliams, palaidotiems prie koplytėlės. Koplytėlės stogas dar sveikas; kadangi vikaro alga tik dvidešimt svarų per annum* ir namukas turi tik du kambarius, kurie gresia netrukus pavirsti vienu, joks dvasininkas nenori imtis pastoriaus pareigų: juo labiau kad sklinda gandas, jog ganomoji banda greičiau leistų savo kunigui numirti badu, negu padidintų jo pajamas nors vienu pensu iš savo kišenių. Tačiau mano sapne bažnyčia buvo pilnutėlė, ir visi atidžiai klausėsi Džebso; ir pasakė jis – Dieve, kokį pamokslą! Suskirstytą į keturis šimtus devyniasdešimt dalių, kurių kiekviena buvo ne trumpesnė už eilinį pamokslą ir kiekvienoje dalyje buvo nagrinėjama atskira nuodėmė! Iš kur jis jų tiek rado, negaliu pasakyti. Jis savaip aiškino žodį „nuodėmė“, ir atrodė, kad broliai Kristuje kiekvienu atveju padaro skirtingas nuodėmes. Nuodėmės buvo labai keistos; nesuprantami nusižengimai, kurių anksčiau net neįsivaizdavau. O, kaip aš pavargau! Kaip rangiausi, žiovavau, snausdamas knapčiojau galva ir vėl atsimerkdavau! Kaip aš ir įsižnybdavau, ir įsidurdavau, ir tryniau akis, ir atsistodavau, ir vėl atsisėsdavau, ir kumštelėdavau Džozefui alkūne klausdamas, ar kada nors baigsis šis pamokslas. Aš buvau pasmerktas išklausyti jį visą: pagaliau Džebsas priėjo prie Pirmosios iš septyniasdešimties pirmųjų. Šiuo kritišku akimirksniu staiga mane apėmė įkvėpimas; knietėjo atsistoti ir apkaltinti Džebsą Brenderhemą ta nuodėme, kurios neturi atleisti nė vienas krikščionis. – Pone, – sušukau aš, – sėdėdamas čia tarp keturių sienų, per vieną sykį iškentėjau ir atleidau keturis šimtus devyniasdešimt jūsų pamokslo dalių, tiek pat kartų vožiausi kepurę ir rengiausi išeiti,  – jūs keturis šimtus devyniasdešimt kartų kažkodėl pri* Per annum – per metus (lot.).

24


vertėte mane vėl atsisėsti! Keturi šimtai devyniasdešimt pirmas skyrius – tai jau per daug. Broliai kankiniai, atsilyginkite jam! Tempkit jį žemyn ir sumalkit į miltus, kad ten, kur jį pažinojo, jis amžinai būtų užmirštas! – Ak, tai tu!  – atsirėmęs į pagalvėlę po iškilmingos pauzės sušuko Džebsas. – Septyniasdešimt kartų po septynis tu žiovaudamas vaipeisi – septyniasdešimt kartų po septynis aš raminau save: tai žmogiškoji silpnybė, šioji nuodėmė taip pat gali būti atleista! Štai ateina pirmoji iš septyniasdešimties pirmųjų. Broliai Kristuje, įvykdykit nuosprendį, jam parašytą. Ši garbė suteikta visiems šventiesiems! Išgirdę pastaruosius žodžius, susirinkusieji iškėlė piligrimų lazdas ir visi kartu puolė mane; aš, neturėdamas kuo apsiginti, susikibau su Džozefu, artimiausiu ir žiauriausiu savo kaimynu, bandydamas atimti iš jo lazdą. Miniai pradėjus stumdytis, keletas vėzdų susikryžiavo; smūgiai, taikomi man, krito ant kitų makaulių. Bematant visa koplyčia aidėjo nuo smūgių ir atsakomųjų smūgių; kiekvienas buvo pakėlęs ranką prieš kaimyną; Brenderhemas, nenorėdamas likti nuošaly, ėmė rodyti uolumą ir garsiai belsti į sakyklos kraštą, tas beldimas buvo toks skardus, kad pagaliau man pasidarė neapsakomai lengva, ir aš prabudau. Kodėl man prisisapnavo triukšmingas susirėmimas? Kas atliko Džebso vaidmenį muštynėse? Pasirodo, tai buvo tik eglės šaka, kuri, pūstelėjus smarkiam vėjo gūsiui, pasiekdavo langą ir sausais kankorėžiais barbendavo į stiklą! Akimirką įdėmiai klausiausi; supratęs, kas trikdo ramybę, apsiverčiau ant kito šono, ėmiau snausti ir susapnavau dar bjauresnį sapną negu pirma. Šįkart, rodos, gulėjau ąžuolinėje dėžėje ir aiškiai girdėjau, kaip stūgauja vėjas, nešdamas sniegą; taip pat girdėjau erzinantį eglės šakos barbenimą ir teisingai suvokiau, koks tai garsas; barbenimas man taip įkyrėjo, kad nutariau, jei įmanoma, jo atsikratyti ir, rodos, atsistojau ir pamėginau atidaryti langą. Kabliukas buvo sulituotas su ąsa: aš tai pastebėjau dar anksčiau, bet paskui užmiršau. 25


– Vis tiek turiu jį nutildyti! – murmtelėjau aš ir, išdaužęs kumščiu stiklą, iškišau ranką, norėdamas sugriebti įkyrią šaką, bet pirštais sugniaužiau mažą, šaltą kaip ledas rankutę. Mane apėmė neapsakomas siaubas: aš bandžiau atitraukti ranką, bet šalti pirščiukai įsikibo į ją, ir nepaprastai liūdnas balsas sukūkčiojo: – Įleiskit mane… įleiskit! – Kas jūs? – paklausiau aš, stengdamasis išlaisvinti ranką. – Ketrina Linton, – atsakė drebantis balsas (kodėl aš pagalvojau apie Linton? Kai skaičiau, Ernšo pasitaikydavo dvidešimt kartų, o Linton – vieną). – Aš sugrįžau namo: buvau paklydusi viržynuose. Klausydamasis pamačiau žiūrintį pro langą neryškų vaiko veidą. Iš baimės tapau žiaurus; supratęs, kad iš padarėlio gniaužtų nepavyks išsprūsti, aš pritraukiau jo riešą prie sudaužyto stiklo ir zulinau jį tol, kol ėmė tekėti kraujas, jis sunkėsi į patalynę; tačiau vaikas vis raudojo: „Įleiskit mane!“ ir stipriai įsikibęs laikėsi, o aš, pagautas baimės, kone ėjau iš proto. – Kaipgi aš jus įleisiu! – pagaliau sušukau. – Paleiskit mane, jeigu norit, kad įleisčiau! Pirštai atsigniaužė, aš greit ištraukiau ranką, skylę skubiai uždengiau knygų krūva, o ausis užsikimšau, kad negirdėčiau graudaus maldaujančio balso. Rodos, laikiau jas užspaudęs apie penkiolika minučių, bet vos tik atitraukiau rankas, vėl pasigirdo gailus, kupinas dejonių verksmas! – Eik šalin! – surikau. – Aš tavęs neįleisiu, jei net ir dvidešimt metų maldautum! – Dvidešimt metų, – raudojo balsas, – jau dvidešimt metų aš klajoju be namų! Paskui pasigirdo tylus brūžavimas į stiklą, ir knygų krūvelė pajudėjo, tarsi ją kas nors būtų stūmęs. Aš norėjau pašokti, bet negalėjau nė krustelėti; taip smarkiai suklikau, tarsi iš baimės būčiau netekęs proto. 26


Suglumau supratęs, kad tikrai riktelėjau per sapną: skubūs žingsniai artėjo prie mano kambario durų, kažkas stipria ranka atvėrė duris ir galvūgaly suspindo šviesa. Aš sėdėjau lovoje, vis dar drebėjau ir šluosčiausi nuo kaktos prakaitą: įsibrovėlis, matyt, dvejojo ir kažką sau murmėjo po nosimi. Pagaliau jis, tikrai nesitikėdamas atsakymo, pusiau šnabždomis paklausė: – Ar čia kas nors yra? Aš nusprendžiau geriau nesislėpti, nes žinojau Hitklifo būdą ir bijojau, kad jis pradės ieškoti, jei tylėsiu. Todėl pasisukau ir atitraukiau lovos šonus. Ilgai neužmiršiu, kokį įspūdį padarė šis mano veiksmas. Hitklifas stovėjo prie durų vienais apatiniais baltiniais, su žvake, tirpstantis vaškas varvėjo jam ant pirštų, o veidas buvo baltas kaip siena už jo nugaros. Pirmasis ąžuolinių lentų girgžtelėjimas jį taip išgąsdino, tarsi būtų elektra trenkusi: žvakė iškrito iš rankų ir nusirito už kelių pėdų, jis buvo taip sukrėstas, kad vos įstengė pakelti ją. – Čia tik jūsų svečias, pone! – sušukau nenorėdamas daugiau jo gąsdinti. – Mano nelaimė, kad suklikau per miegus, susapnavęs baisų košmarą. Atleiskit, kad jus pažadinau. – Kad jus velniai rautų, pone Lokvudai! Prasmekit į… – ėmė keiktis mano šeimininkas, statydamas žvakę ant kėdės, nes rankoje negalėjo jos tvirtai nulaikyti. – Kas jus atvedė į šitą kambarį? – toliau kalbėjo jis, suleidęs nagus į delnus ir sukandęs dantis, kad mėšlungis nesutrauktų žandikaulių.  – Kas? Aš tuoj pat išspirsiu jį iš namų! – Jūsų tarnaitė Zila, – atsakiau ir, pašokęs iš lovos, ėmiau skubiai rengtis. – Aš neprieštaraučiau, jeigu jūs taip ir padarytumėt, pone Hitklifai, nes ji tikrai to nusipelnė. Matyt, norėjo gauti dar vieną įrodymą, kad čia vaidenasi. Ką gi, taip ir yra – čia knibždėte knibžda vaiduoklių ir dvasių. Užtikrinu jus, kad teisingai darote, laikydami kambarį užrakintą. Niekas jums nepadėkos už nakvynę tokiame urve. 27


– Ką čia kalbate? – paklausė Hitklifas. – Ir kodėl jūs rengiatės? Jeigu jau čia esate, gulkitės ir miegokit iki ryto; tik, dėl Dievo meilės, nekelkit daugiau tokio baisaus triukšmo – jūs rėkėt lyg skerdžiamas! – Jei mažoji kipšė būtų įlindusi pro langą, ji tikriausiai būtų mane pasmaugusi! – atkirtau aš. – Daugiau nekentėsiu jūsų vaišingų protėvių persekiojimų. Ar didžiai gerbiamas Džebas Brenderhemas jums ne giminaitis iš motinos pusės? O toji išdykėlė Ketrina Linton ar Ernšo, ar kokia ten jos pavardė, – matyt, elfų giminės, ta mažoji nedorėlė. Ji sakėsi vaikščiojanti po žemę jau dvidešimt metų: neabejoju, kad tai teisinga bausmė už jos motinos nuodėmes! Vos ištaręs šiuos žodžius, prisiminiau Hitklifo ir Ketrinos vardus, parašytus knygoje kartu, jie man buvo visai išgaravę iš galvos ir tik dabar vėl toptelėjo. Paraudau dėl savo neapgalvotų žodžių, bet neišsiduodamas, jog supratau jį įžeidęs, skubiai pridūriau: – Tiesą sakant, pone, pusę nakties aš praleidau…  – vėl nutilau ir vos nepasakiau: – …skaitydamas šią seną knygą. – Taip būčiau prisipažinęs, jog žinau, kas joje ne tik atspausdinta, bet ir ranka parašyta; taigi, nenorėdamas padaryti naujos klaidos, pasitaisiau:  – …skaitydamas vardus, išraižytus ant palangės. Nuobodus užsiėmimas, kurio griebiesi, kad greičiau užmigtum, panašiai kaip skaičiavimo arba… – Ką jūs turit galvoje, pasakodamas visa tai man?  – įsiutęs kaip laukinis sugriaudėjo Hitklifas. – Kaip… kaip jūs drįstat po mano stogu?.. Dieve! Jis išėjo iš proto, kad taip kalba! – ir įtūžęs trenkė sau per kaktą. Nežinojau, ar man pasipiktinti šiais jo žodžiais, ar toliau mėginti pasiaiškinti; bet jis atrodė taip smarkiai sukrėstas, kad man jo pagailo ir aš toliau pasakojau savo sapnus, tvirtindamas, kad anksčiau niekados nebuvau girdėjęs „Ketrinos Linton“ vardo, bet, perskaičius daug kartų, jis įstrigo man į atmintį ir, kai jau nebepajėgiau kontroliuoti sąmonės, virto gyvu vaizdu. 28


Kol aš kalbėjau, Hitklifas traukėsi prie lovos: pagaliau jis atsisėdo ir beveik visai pasislėpė už plokščių. Tačiau iš trūkčiojančio kvėpavimo spėjau, kad jis iš visų jėgų stengiasi susitvardyti. Nenorėdamas parodyti, jog girdžiu, kaip jis kovoja pats su savim, aš gana triukšmingai baigiau rengtis, dirsčiojau į laikrodį ir garsiai svarsčiau, kaip lėtai slenka naktis: – Dar nėra trijų! Būčiau galėjęs prisiekti, kad jau šešios. Laikas čia stovi vietoje: mes tikriausiai atsigulėm aštuntą valandą. – Žiemą visada gulamės devintą, o keliamės ketvirtą, – pasakė mano šeimininkas, slopindamas dejones ir, kaip man pasirodė iš jo rankos šešėlio, greitai braukdamas nuo akių ašaras. – Pone Lokvudai, – pridūrė jis, – jūs galit eiti į mano kambarį. Jei taip anksti nusileisit žemyn, tik painiositės visiems po kojų, o jūsų piemeniškas klyksmas mano miegą nuvarė šuniui ant uodegos. – Mano taip pat, – atsakiau. – Iki aušros pavaikščiosiu kieme, paskui eisiu namo; jums nėra ko bijoti – daugiau nesibrausiu į jūsų namus. Dabar aš tikrai nebeturiu noro ieškoti draugijos, kad ir kur ji būtų – kaime ar mieste. Protingas žmogus turi pasitenkinti savo paties draugija. – Nuostabi draugija! – sumurmėjo Hitklifas. – Imkit žvakę ir keliaukit, kur norit. Aš netrukus ateisiu. Tačiau į kiemą neikit, šunys palaidi; į namą taip pat – jį sergsti Junona… jūs galit paslankioti tik ant laiptų ir koridoriuose. Na, nešdinkitės pagaliau! Ateisiu po poros minučių! Aš paklusau ir išėjau iš kambario; nežinodamas, kur veda siauras koridorius, sustojau ir nenorom tapau liudytoju keisto mano šeimininko prietaringumo, prieštaraujančio sveikam protui. Jis užlipo ant lovos, atplėšė langą ir prapliupo nenumaldomai raudoti. – Ateik! Ateik!  – kvietė jis.  – Kete, susimildama, pasirodyk nors vieną kartą. Ak! Mano širdies džiaugsme! Išklausyk manęs bent šį kartą, Ketrina! 29


Vaiduoklis buvo užgaidus: jis nerodė jokių egzistavimo ženklų; užtat sniegas ir vėjas pašėlusiu sūkuriu įsiveržė į vidų, o pasiekęs mane, užpūtė ir žvakę. Prasiveržęs sielvartas, kuris lydėjo šią raudą, buvo toks skausmingas, jog aš vien iš gailesčio atleidau jam šią kvailystę ir patraukiau koridoriumi toliau. Pykau ant savęs, kam apskritai klausiausi, ir buvau nepatenkintas savimi, kad papasakojau šį kvailą košmarą, nes jis sukėlė tokią kančią; bet kodėl ponas Hitklifas taip kankinosi, nesupratau. Atsargiai nusileidau į pirmą aukštą ir patekau į virtuvę, kur, rūpestingai sužėręs į krūvelę žarijas, užsidegiau žvakę. Virtuvėje buvo visiškai tylu, tik rainas katinas, išlindęs iš pelenų, pasisveikino su manim piktai sumiaukęs. Du pusračio formos suolai buvo beveik visai atitvėrę židinį. Ant vieno jų išsitiesiau aš pats, o Grimalkinas užlipo ant kito. Mes abu snaudėme, kol niekas nedrumstė mūsų vienatvės. Paskui atsivilko Džozefas, nusileidęs medinėmis kopėčiomis, kurių galo nebuvo matyti lubų angoje; matyt, jis lipdavo jomis į palėpę. Džozefas dėbtelėjo į mažą liepsnelę, kurią įžiebiau židinyje, nuvijo katiną nuo suolo ir, užėmęs jo vietą, ėmė kimšti tabaką į savo trijų colių pypkę. Mano buvimas jo šventovėje, matyt, buvo laikomas tokiu įžūliu, kad jam net buvo gėda ir sakyti; jis tylėdamas įsikando pypkę, susikryžiavo rankas ant krūtinės ir užtraukė dūmą. Aš netrukdžiau jam mėgautis šiuo malonumu; išpūtęs paskutinį dūmų kamuolį ir giliai atsidusęs, jis atsistojo ir išėjo taip pat išdidžiai, kaip įėjo. Tada pasigirdo skubresni žingsniai, ir aš jau išsižiojau sakyti: „Labas rytas“, bet užsičiaupiau nepasisveikinęs, nes Hertonas Ernšo pusbalsiu kalbėjo savo maldą, kurią sudarė virtinė keiksmų, nukreiptų į kiekvieną daiktą, kuris jam pakliūdavo į akis, kol jis knisosi kampe, ieškodamas kastuvo pravalyti užpustytam kiemui. Jis žvilgtelėjo per suolo atlošą išplėtęs šnerves, ir tiek teketino pasikeisti su manim mandagiais žodžiais, kiek ir su mano kaimynu katinu. 30


Ponia Linton pasilenkė į priekį ir, sulaikiusi kvapą, klausėsi. Netrukus prieangyje pasigirdo žingsniai. Atdaros durys pernelyg traukė Hitklifą, jis neatsispyrė pagundai ir įėjo: turbūt pamanė, kad aš tyčia nevykdau duoto pažado, todėl nutarė pasikliauti savo paties drąsa. Įtempusi visas jėgas, Ketrina žiūrėjo į savo kambario duris. Iš pradžių Hitklifas ne ten pasibeldė. Ketrina galvos linktelėjimu liepė man jį įleisti, tačiau aš nespėjau prieiti prie slenksčio, kai jis rado reikalingas duris ir, žengęs porą didelių žingsnių, atsidūrė šalia Ketrinos, o netrukus jau spaudė ją glėbyje. Kokias penkias minutes Hitklifas nepratarė nė žodžio ir nepaleido jos, ir per tą laiką, sakyčiau, padovanojo jai daugiau bučinių negu per visą savo ankstesnį gyvenimą. Anksčiau mano ponia visada bučiuodavo jį pirmoji. O dabar aiškiai mačiau – iš baisios kančios jis negalėjo pažvelgti jai į veidą! Vos tik jis išvydo Ketriną, jam, kaip ir man, dingtelėjo mintis, kad nėra jokios vilties jai galutinai išgyti, – ji pasmerkta ir tikrai mirs. – Ak, Kete! Gyvenime mano! Kaip aš tai ištversiu? – buvo jo pirmieji žodžiai, kuriuos jis ištarė, neslėpdamas nevilties. Ir paskui jis taip atidžiai ir rimtai į ją žiūrėjo, kad aš pamaniau, jog vien tik nuo šio žvilgsnio jo akyse turi pasirodyti ašaros; tačiau akys degė iš skausmo – ašarų jose nebuvo matyti. – Na, ko dabar?  – prabilo Ketrina atsilošdama ir, staiga suraukusi antakius, pati įsmeigė į Hitklifą žvilgsnį; jos nuotaikos keitėsi be galo greitai, svyravo lyg vėjarodis. – Judu su Edgaru sužeidėt man širdį, Hitklifai! Ir abu ateinat pas mane apraudot to, ką patys padarėt! Tarsi jūsų dabar reikėtų gailėtis! Aš nesigailėsiu tavęs! Tu mane pribaigei – ir iš to, rodos, turi naudos. Koks tu stiprus! Kiek metų dar gyvensi po mano mirties? Hitklifas atsiklaupė ant vieno kelio, norėdamas ją apkabinti, paskui pamėgino atsistoti, bet ji pačiupo jam už plaukų ir nepaleido. – Aš norėčiau taip tave laikyti, – karčiai kalbėjo ji, – kol mes abu žūtume! Man nesvarbu, ką tau tektų iškęsti. Kas man tavo kančios! Kodėl gi tu negali kentėti? Aš taip kenčiu! Ar užmirši 154


mane? Ar jausiesi laimingas, kai gulėsiu po žeme? Po dvidešimties metų tu galbūt pasakysi: „Štai Ketrinos Ernšo kapas. Kadaise aš ją mylėjau ir buvau nelaimingas, kai jos netekau, bet skausmas atlėgo. Nuo to laiko aš mylėjau daugelį kitų; mano vaikai man brangesni negu ji; ir mirdamas aš nesidžiaugsiu, kad einu pas ją: aš liūdžiu, jog turiu skirtis su jais!“ Ar pasakysi taip, Hitklifai? – Nekankink manęs, nes aš, kaip ir tu, neteksiu galvos! – riktelėjo jis, išsilaisvindamas iš jos rankų ir sugrieždamas dantimis. Jie abu abejingam stebėtojui būtų atrodžiusi keista ir šiurpą kelianti pora. Ne veltui Ketrina manė, kad danguje ji jaustųsi labai nelaiminga, jei, atsiskyrusi nuo savo mirtingo kūno, neišsižadėtų savo būdo. Dabar jos skruostai buvo išbalę, lūpos bekraujės, o klaidžiojantis žvilgsnis degė įniršiu; sugniaužtame kumštyje ji laikė kuokštą išrautų plaukų. Hitklifas stodamasis viena ranka atsirėmė į grindis, o kita suspaudė Ketrinos ranką; jis ir taip elgėsi gana šiurkščiai, nepaisydamas jos dabartinės būklės, o kai paleido Ketrinos ranką, aš aiškiai pamačiau keturis mėlynus antspaudus ant jos baltos odos. – Ar velnias tave apsėdo, – priekaištavo Hitklifas, – kad mirdama tu taip kalbi su manim? Ar pagalvoji, kad šie žodžiai kaip išdeginta žaizda įsirėš mano atminty ir, kai tu paliksi mane, jie dar giliau įsiės – aš juos prisiminsiu visą gyvenimą! Tu pati žinai, kad meluoji sakydama, kad aš pribaigiau tave. Ketrina, tu žinai, kad greičiau užmiršiu pats save negu tave! Ar nepatenkina tavo velniško egoizmo mintis, kad tu ilsėsiesi ramybėje, o aš raitysiuosi pragaro kančiose? – Aš neturėsiu ramybės, – suaimanavo Ketrina dėl smarkaus širdies plakimo vėl pajutusi fizinį skausmą; jos širdis nuo pernelyg didelio susijaudinimo taip smarkiai plakė, kad ji vos laikėsi ant kojų. Kol praėjo priepuolis, ji tylėjo; paskui vėl prabilo, bet daug švelniau: – Nelinkiu tau labiau kankintis, negu aš kankinuos, Hitklifai. Tiktai trokštu, kad mūsų niekados niekas neišskirtų. Ir jei koks nors mano žodis ateityje sukels tau sielvarto, galvok, kad po že155


me aš išgyvenu tokį pat sielvartą, ir todėl atleisk man! Eikš arčiau ir vėl atsiklaupk prie manęs! Niekados gyvenime nepadarei man blogo. Ne, niekados! Jei tu ant manęs pyksi, man tai bus sunkiau prisiminti, negu tau – mano šiurkščius žodžius! Tu nebenori prie manęs prieiti? Na, būk geras! Hitklifas priėjo prie jos kėdės iš nugaros ir pasilenkė, bet taip, kad ji nematytų jo veido, kuris iš susijaudinimo buvo mirtinai išbalęs. Ketrina atsisuko, norėdama pažvelgti į jį, bet Hitklifas neleido. Jis staiga nusigręžė. Nuėjo prie židinio ir stovėjo ten tylėdamas, atsukęs mums nugarą. Ponia Linton įtariu žvilgsniu sekė jį: kiekvienas judesys kėlė jai naujus jausmus. Ilgai ji žiūrėjo tylėdama, paskui prakalbo į mane pasipiktinusi ir nusivylusi: – Na, matai, Nele, jis nė valandėlės nenori sušvelnėti ir išgelbėti manęs nuo mirties. Štai kaip mane myli! Nesvarbu. Tai nebe mano Hitklifas. Aš savąjį mylėsiu ir pasiimsiu jį su savim: jis liks mano sieloje. Ir visų blogiausia, – susimąsčiusi pridūrė ji, – man labai atsibodo šis apgriuvęs kalėjimas. Įkyrėjo būti uždarytai. Pavargau besiverždama į tą puikųjį pasaulį ir norėdama ten visada pasilikti: nematydama jo net pro ašaras ir ilgėdamasi taip skaudama širdimi; bet iš tikrųjų aš gyvenu su juo ir jame. Nele, tu manai, kad tu geresnė ir laimingesnė už mane, nes esi sveika ir kupina jėgų. Tu manęs gailiesi – tačiau greit viskas pasikeis. Aš tavęs gailėsiuosi. Aš būsiu nepalyginamai aukščiau už jus visus. Keista, kad jo nebus šalia manęs! – stebėjosi ji pati sau. – Maniau, jis to nori. Hitklifai, brangusis, nepyk. Prašau, prieik prie manęs, Hitklifai. Nekantraudama ji atsistojo ir pasirėmė į kėdės atkaltę. Išgirdęs šį karštą prašymą, Hitklifas atsigręžė į ją, apimtas visiškos nevilties. Jo akys, išsiplėtusios ir pilnos ašarų, pagaliau piktai sužaibavo; krūtinė konvulsiškai kilojosi. Akimirką jie dar stovėjo atskirai, ir, kaip paskui susitiko, aš beveik nespėjau pamatyti – Ketrina vienu šuoliu atsidūrė prie jo, jis pagavo ją, ir juodu susipynė glėbyje, iš kurio, maniau, ponia nebeišsivaduos gyva; rodos, jie nieko nebesuvokė. Hitklifas susmuko į artimiausią kėdę ir, kai aš skubiai priėjau pasižiūrėti, ar Ketrina neapalpo, 156


jis sugriežė dantimis, apsiputojęs kaip pasiutęs šuo, ir su godžiu pavydu prispaudė ją prie savęs. Man pasirodė, kad matau kitokios giminės padarą – jis, rodos, nesuprato žmonių kalbos; todėl atsistojau atokiau ir labai sumišusi tylėjau. Netrukus vienas Ketrinos judesys mane kiek nuramino: ji pakėlė ranką, norėdama apkabinti Hitklifo kaklą, ir prisispaudė skruostu prie jo veido, o jis savo ruožtu pašėlusiai ją glamonėjo ir karčiai priekaištavo: – Tu man buvai tokia žiauri – žiauri ir apsimetėlė. Kodėl išdavei savo pačios širdį, Kete? Aš negaliu pasakyti nė vieno paguodos žodžio. Tu to nusipelnei. Pati save nužudei. Taip, tu gali mane bučiuoti, prievarta išgauti iš manęs bučinius ir išspausti ašaras: jos tave pražudys ir pasmerks. Tu mane mylėjai – tai kokią teisę turėjai mane palikti? Kokią teisę – atsakyk… Išdavei mane dėl menkos simpatijos, kurią jautei Lintonui? Nei nelaimės, nei pažeminimas, nei mirtis  – niekas, ką gali pasiųsti Dievas arba šėtonas, negalėjo mūsų išskirti  – tu pati tai padarei gera valia. Aš nesužeidžiau tavo širdies – tu pati ją sužeidei; o sužeisdama ją, sužeidei ir manąją. Tuo blogiau man, kad esu stiprus. Dėl ko man gyventi? Koks tai bus gyvenimas, kai tavęs… O Dieve! Ar tu norėtum gyventi, jei tavo siela būtų kapuose? – Duok man ramybę! Palik mane vieną! – kūkčiojo Ketrina. – Jei suklydau, aš už tai mirštu. Liaukis! Tu irgi mane palikai, bet aš tau neprikaišioju! Aš atleidžiu tau. Ir tu man atleisk! – Sunku atleisti, žvelgti į šias akis ir liesti šias sudžiūvusias rankas, – atsakė Hitklifas. – Pabučiuok mane dar kartą ir nežiūrėk taip į mane! Aš atleidžiu tau viską. Aš myliu savo žudiką… Bet tavąjį! Kaip aš galiu jį mylėti? Jie abu nutilo, prisispaudę vienas prie kito, per jų skruostus riedėjo ašaros. Atrodo, verkė abu; matyt, Hitklifas, išgyvendamas tokį sukrėtimą, vis dėlto galėjo verkti. Tuo tarpu man pasidarė labai nejauku; diena greit ėjo vakarop, žmogus, kurį buvau išsiuntusi apelsinų, sugrįžo, ir besileidžiančios saulės spinduliuose priešais Gimertono koplyčią įžiūrėjau tirštą minią. 157


– Pamaldos baigėsi, – pranešiau,  – ponas po pusvalandžio bus čia. Hitklifas sudejavo, nusikeikė ir dar stipriau suspaudė Ketriną glėbyje; ji nė karto nesujudėjo. Netrukus pamačiau grupelę tarnų, traukiančių keliu virtuvės pusėn. Ponas Lintonas ėjo kiek atsilikęs nuo jų; jis pats atidarė vartelius ir lėtai žingsniavo prie namo, matyt, gėrėdamasis šilta popiete, kuri dvelkė vasara. – Ponas jau čia! – sušukau. – Dėl Dievo meilės, greičiau lipkit žemyn! Ant paradinių laiptų jūs nieko nesutiksit. Paskubėkit, būkit gailestingas! Ir pastovėkit truputį už medžių, kol jis įeis. – Kete, aš turiu eiti, – tarė Hitklifas, stengdamasis ištrūkti iš jos glėbio. – Bet jei liksiu gyvas, aš tave dar kartą pamatysiu prieš tau užmiegant. Aš stovėsiu ne toliau kaip už penkių jardų nuo tavo lango. – Tu neprivalai išeiti!  – atsakė ji, laikydama jį iš paskutinių jėgų. – Tu neišeisi, sakau aš tau. – Vienai valandai, – rimtai prašė Hitklifas. – Nė vienai minutei, – atsakė Ketrina. – Aš privalau – tuojau ateis Lintonas, – primygtinai spyrėsi sunerimęs neprašytas svečias. Hitklifas norėjo atsistoti ir keldamasis jėga plėšė jos pirštus – dusdama ji dar tvirčiau įsikibo; jos veide atsispindėjo beprotiškas ryžtas. – Ne! – suklykė Ketrina. – Ne, neišeik! Mes matomės paskutinį kartą! Edgaras mūsų nelies. Hitklifai, aš mirsiu! Aš mirsiu! – Velniai griebtų tą kvailį! Parsibeldė namo!  – suriko Hitklifas, vėl sėsdamasis kėdėn.  – Nusiramink, brangioji! Tyliau, tyliau, Ketrina! Aš pasiliksiu. Jei jis nušaus mane čia besėdintį, mirsiu, linkėdamas jam gero. Ir jie vėl apsikabino. Aš girdėjau, kaip mano šeimininkas lipa į viršų, – kaktą išmušė šaltas prakaitas, mane apėmė siaubas. – Negi jūs klausysit jos kliedesio? – karštai sušnibždėjau. – Ji nežino, ką kalba. Ar jūs nužudysit ją todėl, kad ji neteko proto ir negali apsiginti? Stokitės! Jūs privalot tučtuojau išeiti. Tai bai158


siausia piktadarybė, kokią kada nors esate padaręs. Dėl to mes visi žūsime – ponas, ponia ir tarnaitė. Aš grąžiau rankas ir klykiau iš siaubo; išgirdęs triukšmą, ponas Lintonas paspartino žingsnius. Kad ir kaip buvau susijaudinusi, nuoširdžiai nudžiugau pamačiusi, jog Ketrinos rankos bejėgiškai nukrito ir galva nusviro. „Ji apalpo arba numirė, – pamaniau, – juo geriau. Geriau, kad ji numirtų, negu vos gyvaliuotų ir taptų našta visiems namiškiams.“ Edgaras puolė prie nekviesto svečio, perbalęs iš nustebimo ir įniršio. Nežinau, ką jis norėjo padaryti, tačiau Hitklifas iš karto užbėgo jam už akių, paduodamas jam į rankas iš pažiūros negyvą Ketriną. – Pažiūrėk! – prabilo jis. – Jeigu esi žmogus, pirma padėk jai, su manim pakalbėsi vėliau! Hitklifas nuėjo į svetainę ir atsisėdo. Ponas Lintonas pasišaukė mane, ir labai sunkiai, išbandžius visokias priemones, mums pavyko ją atgaivinti, tačiau jos protas buvo visai aptemęs; ji dūsavo, vaitojo ir nieko neatpažino. Edgaras, susirūpinęs dėl žmonos, pamiršo neapkenčiamą jos draugą. Bet aš nepamiršau. Kai tik pasitaikė proga, priėjau prie jo ir paprašiau, kad jis išeitų, tvirtindama, jog Ketrinai geriau ir kad rytą jam pranešiu, kaip ji praleido naktį. – Gerai, aš išeisiu,  – atsakė Hitklifas,  – bet lauksiu sode, ir žiūrėk, Nele, rytoj ištesėk savo žodį. Aš būsiu po šiais maumedžiais. Prisimink tai! Antraip aš dar kartą ateisiu, nepaisydamas, bus Lintonas namuose ar ne. Jis metė greitą žvilgsnį pro pusiau atviras miegamojo duris ir, įsitikinęs, kad aš, matyt, sakau tiesą, pagaliau paliko mūsų namus.

XVI Tą naktį, apie dvyliktą, gimė Ketrina, kurią jūs matėt Vėtrų kalne; geibus septynių mėnesių kūdikis; o praėjus dviem valan159


doms, mirė jos motina. Ji nė karto neatgavo sąmonės, nepasigedo Hitklifo ir neatpažino Edgaro. Pastarojo pamišėliškas sielvartas, netekus žmonos, yra pernelyg skaudi tema ir aš nenoriu apie tai kalbėti. Tik laikui bėgant pasirodė, koks didelis buvo jo skausmas. Mano supratimu, nelaimė dar padidėjo todėl, kad ponas liko be įpėdinio. Aš apverkiau tai, žiūrėdama į gležną našlaitėlę; ir mintyse plūdau senąjį Lintoną, kad šis, nors tai buvo visiškai natūralu, paliko dvarą savo paties, o ne sūnaus dukteriai. Koks likimas jos, vargšelės, laukia! Pirmomis savo gyvenimo valandomis ji galėjo numirti beverkdama – niekas ja nesirūpino. Tiesa, vėliau mes stengėmės išpirkti savo nerūpestingumą; tačiau jos gyvenimo pradžia buvo tokia pat vieniša, kokia, matyt, bus ir pabaiga. Kitas rytas – šviesus ir saulėtas – pamažu įsėlino pro Ketrinos kambario užuolaidas į vidų ir užliejo lovą ir ant jos esančius žmones švelnia ir malonia šviesa. Edgaras Lintonas sėdėjo, padėjęs galvą ant pagalvės ir užmerkęs akis. Jo jaunas ir gražus veidas atrodė be gyvybės, kaip ir šalia gulėjusios Ketrinos, ir beveik taip pat sustingęs: tik jo veide atsispindėjo neišmatuojama kančia, o jos – visiška ramybė. Ketrinos kakta buvo lygi, vokai užmerkti, lūpos šypsojosi; joks angelas danguje negalėjo būti gražesnis už ją. Ir mane apėmė begalinė ramybė, kurią ji skleidė: mano mintys niekados nebuvo tokios pamaldžios kaip tada, kai žiūrėjau į šį nedrumsčiamą dieviškos rimties vaizdą. Aš nesąmoningai kartojau žodžius, kuriuos prieš kelias valandas ištarė Ketrina: „Aš būsiu nepalyginamai aukščiau už jus visus!“ Ar ji dar žemėje, ar jau danguje, jos dvasia tikrai susitaikė su Dievu! Nežinau, gal toks keistas mano būdas, bet aš dažniausiai jaučiuosi laiminga, kai sėdžiu prie numirėlio,  – išskyrus tada, kai drauge gedi į neviltį puolę mirusiojo artimieji. Tada pajuntu ramybę, kurios negali sutrikdyti nei dangus, nei žemės jėgos, ir tvirtai tikiu begaline ir giedra ateitimi – amžinybe, kur patenka siela, pasauliu, kur gyvenimas nesibaigia, kur už meilę atlyginama meile ir džiaugsmu. Tą kartą net nusistebėjau, kokia egois160


tiška yra pono Lintono meilė, jei jis taip sielojasi dėl palaimingo Ketrinos gyvenimo galo! Tiesa, galima suabejoti, ar ji, gyvenime buvusi aikštinga ir nekantri, nusipelnė ramybės po mirties. Galima tuo abejoti, kai šaltai apie tai mąstai, bet ne tada, kai sėdi prie jos lavono. Tą rytą atrodė, kad po mirties Ketrina tikrai atrado amžiną sielos ramybę. – Ar jūs tikit, kad tokie žmonės gali būti laimingi aname pasaulyje, pone? Daug atiduočiau, kad sužinočiau. Aš vengiau atsakyti į ponios Din klausimą, nes jis man pasirodė kiek šventvagiškas. Ji samprotavo toliau: – Žinodami, koks buvo Ketrinos Linton gyvenimas, man rodos, neturim pagrindo manyti, kad ji laiminga, tačiau tą nuspręsti paliksim Dievui. Šeimininkas atrodė miegąs, ir, kai tik patekėjo saulė, ryžausi palikti kambarį ir išsėlinau pakvėpuoti grynu oru. Tarnai manė, kad išėjau prablaškyti snaudulio, apėmusio po ilgo budėjimo; iš tikrųjų mano pagrindinis tikslas buvo pamatyti Hitklifą. Jei jis visą naktį ištūnojo tarp maumedžių, tai gal ir neišgirdo sambrūzdžio sodyboje; nebent matė pasiuntinį, šuoliuojantį į Gimertoną. Jei jis buvo priėjęs arčiau, galbūt pagal šmėkščiojančias iš vieno kambario į kitą šviesas ir pagal lauko durų varstymą nuspėjo, kad namuose kažkas atsitiko. Aš ir norėjau, ir bijojau jį rasti. Jaučiau, kad reikia pranešti baisią žinią, ir norėjau tai padaryti kuo greičiau; tačiau kaip – nežinojau. Jis buvo ten – tiksliau, už keleto jardų, parke; prisiglaudęs prie uosio, vienplaukis, o plaukai permirkę nuo rasos, kurios lašai teškendami krito nuo sprogstančių medžio šakų. Jis, matyt, ilgai taip stovėjo, nes aš pastebėjau du strazdus, kurie sukinėjosi už trijų pėdų nuo jo ir suko lizdą, nekreipdami į jį dėmesio, tarsi tai būtų rąstigalis. Kai prisiartinau, paukščiai nuskrido, ir Hitklifas, pakėlęs akis, prabilo: – Ji numirė! Aš laukiau tavęs ne todėl, kad tai sužinočiau. Paslėpk savo nosinaitę – nešniurkščiok prie manęs! Velniai jus visus griebtų! Jai nereikalingos tavo ašaros! 161


Aš verkiau ir dėl jo, ir dėl jos: mes kartais gailimės žmonių, kurie nejaučia jokio gailesčio aplinkiniams. Kai tik pažvelgiau į jo veidą, supratau, kad jis žino apie nelaimę; ir man į galvą šovė keista mintis, kad jo širdis sudaužyta ir jis meldžiasi, nes jo lūpos krutėjo, o akys buvo įbestos į žemę. – Taip, ji numirė! – atsakiau tramdydama kūkčiojimą ir šluostydamasi skruostus. – Nukeliavo dangun, kur mes visi galim patekti, jei gerai klausysime įspėjimo ir, apleidę klystkelius, žengsime doros keliu! – Vadinasi, ji „gerai klausė įspėjimo“?  – paklausė Hitklifas, bandydamas pasišaipyti. – Ir ji mirė kaip šventoji? Eikš ir papasakok man, kaip iš tikrųjų viskas įvyko. Kaip… Jis stengėsi ištarti jos vardą, bet nepajėgė, ir sučiaupęs lūpas tylomis kovojo su vidine kančia, bet tuo pat metu tvirtu ir piktu žvilgsniu atmetė mano užuojautą. – Kaip ji numirė? – pagaliau vėl prakalbo Hitklifas, nes, kad ir koks buvo ištvermingas, jam buvo silpna ir jis turėjo atsišlieti į medį; jis niekaip negalėjo susitvardyti ir visas drebėjo – iki pat pirštų galų. „Vargšeli,  – pagalvojau,  – tu turi tokią pačią širdį ir nervus kaip visi žmonės! Tai kodėl gi nori juos paslėpti? Tavo išdidumas neapakins Dievo! Tu gundai jį kankinti tau brangius žmones tol, kol jis priverčia tave klykti iš nusižeminimo.“ – Ramiai kaip avinėlis! – garsiai atsakiau. – Ji atsiduso ir išsitiesė nelyginant kūdikis, kuris prabunda ir vėl tuoj pat užmiega; o po penkių minučių pajutau, kaip paskutinį kartą suplazdėjo jos širdis, ir viskas baigėsi! – Ir… ar ji nors kartą paminėjo mano vardą? – dvejodamas paklausė jis tarsi su baime, kad vietoj atsakymo išgirs smulkmenas, kurias jam bus sunku išklausyti. – Ji nė karto neatgavo sąmonės. Nuo to laiko, kai jūs išėjot, ji nieko nebeatpažino, – pasakiau. – Ji mirė su giedra šypsena veide; savo paskutinėmis mintimis ji nuklydo į brangias vaikystės dienas. Jos gyvenimas baigėsi ramiu sapnu – duok Dieve jai taip pat ramiai pabusti aname pasaulyje! 162


– Duok Dieve jai pabusti kančiose! – siaubingai suriko jis, treptelėjo koja ir sudejavo, apimtas neapsakomo sielvarto. – Iki pat galo ji melavo! Kur ji? Ne, ne ten – ne danguje… ir nepražuvo… tai kur? O tu sakei, kad mano kančios tau nieko nereiškia! Aš kalbu tik vieną maldą – ir kartosiu ją, ligi sustings mano liežuvis  – Ketrina Ernšo, kad tu nerastum ramybės tol, kol aš gyvas! Tu kaltinai, kad aš tave pribaigiau, tai vaidenkis man! Nužudytieji visuomet vaidenasi savo žudikams. Aš žinau, kad šmėklos klajoja po žemę. Būk visada su manimi bet kokiu pavidalu… Išvaryk mane iš proto! Tik nepalik manęs toje bedugnėje, kur negaliu tavęs rasti! O Viešpatie! Neįmanoma apsakyti! Aš negaliu gyventi, netekęs tavęs! Negaliu gyventi, netekęs pusės savo sielos! Jis trenkė galvą į gumbuotą kamieną; ir, išsproginęs akis, sustaugė kaip laukinis žvėris, kurį mirtinai sužeidė, badydami peiliais ir ietimis. Pamačiau kelias kraujo dėmes ant medžio žievės, Hitklifo rankos ir kakta irgi buvo suteptos krauju; galbūt scena, kurios liudytoja aš tapau, tą naktį kartojosi ne vieną kartą. Jis beveik nesukėlė man užuojautos – per daug mane baugino. Vis dėlto man nesinorėjo jo taip palikti. Bet tą akimirką, kai jis atsipeikėjo ir pamatė, jog aš jį stebiu, griausmingu balsu įsakė man eiti, ir aš paklusau. Jo būklė buvo tokia, kad nebepajėgiau jo nei nuraminti, nei paguosti! Ponios Linton laidotuvės buvo paskirtos pirmąjį penktadienį po jos mirties; iki to laiko jos karstas neuždarytas, apibertas gėlėmis ir kvapiais lapais, stovėjo didžiojoje svetainėje. Lintonas praleisdavo ten dienas ir nemigo naktis – budėdavo prie jos; o Hitklifas – to niekas nežinojo, išskyrus mane – praleisdavo visas naktis sode, taip pat visai be poilsio. Aš nepalaikiau su juo jokio ryšio, bet vis dėlto supratau, kad jis ketina, progai pasitaikius, ateiti į namus; ir antradienį, vos tik sutemus, kai mano ponas, nukamuotas nuovargio, porai valandų pasitraukė nuo karsto, aš atidariau svetainėje vieną langą; jo atkaklumas mane sujaudino, ir nutariau suteikti jam paskutinę galimybę atsisveikinti su jo dievinama mylimąja. Jis, žinoma, nepraleido tokios progos – pa163


teko į namus atsargiai ir greitai. Jis buvo labai atsargus ir jokiu garsu neišsidavė, kad čia buvo. Tiesą sakant, aš ir nebūčiau žinojusi, kad jis čia buvo, jeigu nebūčiau pastebėjusi, jog prie velionės veido apmaigytas muslinas ir kad ant grindų guli šviesių plaukų garbana, surišta sidabrine gija; apžiūrėjusi įsitikinau, kad garbana buvo išimta iš medaliono, kabojusio Ketrinai ant kaklo. Hitklifas atidarė medalioną ir išmetė ten įdėtus plaukus, pakeisdamas juos savo juoda garbana. Aš susukau abi garbanas ir kartu įdėjau atgal. Ponas Ernšo, žinoma, buvo kviestas palydėti savo seserį į kapines; bet nei pats atvyko, nei atsiuntė kokį pasiteisinimą; taigi, neskaitant vyro, karstą lydėjo tik nuomininkai ir tarnai. Izabelės niekas nepakvietė. Kaimiečiai labai stebėjosi, kad Ketrina buvo palaidota ne koplyčioje – iškaltame iš akmens Lintonų šeimos kape – ir net ne šventoriuje šalia giminių. Karstą užkasė žaliame šlaite, kapinių kampe, kur siena tokia žema, kad viržiai ir mėlynės įsikeroja per ją iš plyno lauko; ir kapo kauburėlis pradingsta tarp durpių kemsų. Dabar jos vyras ilsisi toje pačioje vietoje, šalia jos, kiekvieno galvūgalyje stovi paprastas antkapio akmuo, o prie kojų pilka plokštė, žyminti kapus.

XVII Tas penktadienis buvo paskutinė giedra diena prieš prasidedant darganai. Vakare oras atšalo: pietį pakeitė šiaurys, kuris iš pradžių atnešė lietų, o paskui krušą ir sniegą. Kitą rytą buvo sunku įsivaizduoti, kad prieš tai tris savaites oras buvo vasariškai šiltas: raktažolės ir krokai pasislėpė po sniego pusnimis, vieversiai nutilo, jauni ankstyvųjų medžių lapai susitraukė ir pajuodavo. Kankinamai slinko tas rytas, apniukęs ir šaltas! Mano ponas neišėjo iš savo kambario; aš užėmiau ištuštėjusią svetainę ir paverčiau ją vaikų kambariu; sėdėjau su verkiančiu mažyčiu it lėlė kūdikiu ant kelių; supau jį ir žiūrėjau, kaip nesiliaujantis 164

Profile for knygos.lt

Vėtrų kalnas  

Knygos Vėtrų kalnas ištrauka

Vėtrų kalnas  

Knygos Vėtrų kalnas ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement