E.M.A. Rotvel
VEDAMA TAMSOS Romanas
Kaunas 2025
Bibliografnė informacia pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN: 978-609-08-0974-7 © E.M.A. Rotvel, 2025 © Redaktorė Ilona Petrovė © Viršelio dizainerė Simona Ugianskaitė
Knygą skiriu tiems, kurie stovi šalia, suprasdami ne tik žodžius, bet ir tylą tarp jų.
Romanas „Vedama tamsos“ – tai pasakojimas, užaugęs mano vaizduotėje. Jame aprašyti veikėjai, jų vardai ir įvykiai yra išgalvoti ir neturi sąsajų su tikrais žmonėmis ar realiais nutikimais. Tik sutapimas, jei kas nors pasirodytų pažįstama. Kūrinyje pasitaikantys antgamtiniai reiškiniai perteikia kūrinio nuotaiką, jie nėra tikrovės atspindys.
Prologas Prieš dvi savaites... Antarina susizgribusi sustabdė įrašymo programą. Tada sustingo visai amžinybei, įsmeigusi akis į mygtuką „stop“. Vylėsi, kad įrašą išsaugojo, nors jau tą akimirką buvo tikra, kad pati neišdrįs patikrinti. Tarytum sulėtintame kine nukreipė žvilgsnį į lovos atlošą ir vos prieš ketvirtį valandos ant jo ištiestą draugės Otilijos atsiųstą dovaną – naktinius marškinius. Švelnaus šilko audinio. Geltonas laukas žydro dangaus fone. Nugaroje, kuri buvo atsukta į kamerą, saulėgrąžos centre išsiuvinėtas jos vardas. Tai jai pagamintas vienetinis rūbas. Pastovėjo. Tuomet lėtai, labai lėtai pakėlusi ranką užvėrė kompiuterį. Gerklė perdžiūvo, spaudė širdies, kuri daužėsi, plote. Kiek lukterėjusi atnešė dvi pagalves, kurias dar pirmą dieną sugrūdo į nuomojamo buto spintą. Uždėjo jas ant kompiuterio, neva tai padės pamiršti matytus vaizdus ar apsaugos ją nuo nelaimės, kuri skverbėsi pro visus plyšelius.
1 Tik greitai pulsuojanti smilkinio vena ir vis sudrebantis smakras išdavė, ką prieš kelias minutes išgyveno Antarina. Košmaro sukeltą siaubą. Vos prasidėjus panikos priepuoliui Deira vikriai kaip katė įšoko į lovą. Apkabino ją ir kartu lingavo į lėtą taktą, glostydama nelauktai sruogomis pabalusius ilgus lininius plaukus. – Jau viskas gerai. Girdi? Viskas gerai. Tai viso labo sapnas. Aš čia. Ir aš būsiu čia tiek, kiek reikės, – lėtai ir aiškiai šnabždėjo Deira. Ji tapo Antarinos angelu sargu nuo pat pirmo nevykusio pažinties momento, kai Antarina mėgino savarankiškai išeiti iš palatos. Tąkart ji vos nenuklydo į kitą skyrių. Nematydama nei aukštų lubų, nei kampan sustumtų neįgaliųjų vežimėlių ėjo ištiesusi į priekį rankas, kol užkabino lašelines, kurių dvi dardėdamos nuvirto ant grindų. Pribėgusi Deira ją ramino, guodė ir žadėjo kurį laiką globoti. Įprastai po rytinės gydytojų vizitacijos Deira išnykdavo ir grįždavo tik vakarop. Tuomet su palatos kaimyne dažnai kalbėdavosi kone iki ryto. Miegojo nedaug, tarytum nujausdama, kad prabudusi Antarina ją pakvies, o neišgirdusi atsakymo atsiguls ant nugaros ir tuoj per smilkinius ims riedėti nesibaigiančios ašaros. – Vandens? – klustelėjo Deira, nuleisdama kojas nuo plačios ligoninės lovos. Antarinai nieko neatsakius, tik papurčius galvą, pridėjo. – Bus arbata, nes tavo ženklų prietemoje nematau. Atsinešiau savo kelioninį virduliuką, kuris tyliai užverda. Nereikės daugiau sesučių prašinėti, – ir jai už nugaros pakišo dvi iš personalo iškaulytas pagalves. O tada komentavo, ką daranti, taip tarsi pranešdama, kad aplinka yra saugi. – Sau beriu levandą, o tau papildomai dedu akišveitės ir pasifloros. – Man nesvarbu. Iš tavo išvardytų aš tik levandą girdėjau, – balsas suvirpėjo, išduodamas dar Antarinos nepalikusią įtampą. – Taip nesmagu, kad per mane...
E.M.A. ROTVEL
– Aš dar kartą pakartosiu. Nenoriu girdėti „nesmagu“. Dabar turiu laiko. Be to, pati pasisiūliau. Juk žinau, kaip būna, kai nesulauki pagalbos. Žinoma, mano atvejis kitoks, mano regėjimas nyksta lėtai. O tavo sukrėtimas buvo staigus. Net sunku įsivaizduoti, kad taip nei iš šio, nei iš to vieną sekundę matai, o kitą jau akla, – sukdama išsitaršiusias garbanas į tvirtą kuodą, kurį sutvirtino persmeigdama pieštuku, Deira stengėsi kalbėti ramiai, nors įprastai žodžių į vatą nevyniodavo. – Jau rytas? – Dar ne, – palietusi ant išmaniojo laikrodžio iškilusius Brailio rašto taškelius, nustebo pati. Neįgarsino tikslaus laiko, supratusi, kad šįkart užsnūdusi ant fotelio su garsine knyga ausyse pašoko iš miego antrą nakties. Tik lakoniškai pranešė: – Iki ryto dar reikės luktelėti. Užplikiusi žoles verdančiu vandeniu Deira pastatė puodelius šalia Antarinos, kuri pasisukusi į gėrimo pusę uosdama išplėtė šnerves, tuomet pataisiusi apklotą atsisėdo šalia. Mėgino įžiūrėti bent žydrų pašnekovės akių kontūrus ir dar kartą sau įrodžiusi, kad to nebegali padaryti, grįžo prie klausimo, užduoto prieš kelias dienas: – Aš vis galvoju... Tu lėkdama laiptinėje smarkiai susitrenkei, todėl galimai reikia laiko, kad prisimintum daugiau. Nenoriu įkyrėti, bet... – Viskas gerai, tu neįkyri, ne taip, kaip Ina. Ji visad tik ir klausinėja. Ar praradai regėjimą prieš užmigdama, o gal tik prabudus? Ar buvai viena? Ar nieko įtartina nepastebėjai? – mėgdžiodama prikimusį dienomis ateinančios pagalbininkės balsą replikavo beveik sarkastiškai, nors ir nepiktai. – Supranti, aš neplanavau miegoti. Pati neįsivaizduoju, kaip nusmigau. Gal nualpau. Nežinau. Bet vargu ar tai galima pavadinti miegu. Juk prieš atsijungdama buvau sveikutėlė. O atsimerkusi supratau, kad aplink tamsa. Va tada supanikavau ir pusnuogė išlėkiau laukan. Juk ne kiekvieną dieną apanki, todėl negali numatyti savo reakcijos iš anksto. Tiesa, vakar Ina atnešė naktinukus. Susiuvo. Sakė, kad siūlės beveik nematyti, tiesiai per saulėgrąžos kotą plyšo. Matyt, užkabinau už turėklo ar krisdama sudraskiau, – staiga sublizgus akims ašaros pradėjo kilti ir paskutinį sakinį 10
VEDAMA TAMSOS
Antarina ištarė beveik be garso. – Man juos geriausia draugė padovanojo. Mano vardas ant nugaros išsiuvinėtas. – Sakei, kad visi įmanomi -ologai ir -istai nerado nukrypimų. Gal genetika? Komplikavosi atsinaujinusios lėtinės ligos. Tarytum nepastebėjusi sujautrintų intonacijos pokyčių, Deira padėjo Antarinai ant kelių iš namų atsineštą, kaip ji vadino, magišką lentelę. Pastačiusi ant jos puodelį su dviem ąselėmis palaukė, kol Antarina pati jį užčiuops ir prilaikys. – Aš gyvenime regėjimu nesiskundžiau. Išvis tik kartą sveikata buvo sutrikusi taip, kad patekau į ligoninę. Bet dėl kitų dalykų. Jokių sutrenkimų, susijusių su galva ar akimis. Daktaras minėjo, kad būna psichosomatinių sutrikimų. Šokas ar stresas. Tik mano rūpesčiai buvo eilinio žmogaus. Grįžusi iš Ispanijos planavau ieškotis darbo, – abiem rankomis pakėlusi ir priartinusi prie veido puodelį pajuto karštį, papūtė į gėrimą ir, nesurizikavus siurbtelėti, nuleido atgal. – Kad ir kaip būtų, man dar liko -eutai, o blogiausiu atveju ir -iatrai. – Dar tas tavo pasikartojantis sapnas, – Deira sugrąžino mintis prie košmaro. – Kažin ką juo norima pranešti? – Nemanau, kad galima jį pavadinti pasikartojančiu. Juk ne visuomet vienodas, – giliai įtraukė oro į krūtinę ir lėtai iškvėpusi užsikišo išslydusią plaukų sruogą už ausies. Jau numanydama, kad tuoj pradės kvosti ir prašys perpasakoti, ką sapnavusi, pati išdėstė išgyventus vaizdinius. Nutylėdama, kad vieno veikėjo bruožus ji net nupieštų, jeigu vėl matytų. – Atsidūriau dar neįrengtame name. Žinojau, kad ten mane planuoja įkeldinti pagal liudytojų apsaugos programą. Kaip filme. Reikėjo įsiminti savo naujo gyvenimo istoriją. Negalima susisiekti su senais pažįstamais. Jokių socialinių tinklų. Net mesendžeriu naudotis buvo uždrausta. Antarina pasakojo mačiusi apskutinėtas sienas, pradėtus frezavimo darbus. Šalia įėjimo sukrautus betono gabalus, išrikiuotus pilnus maišus tinko trupinių ir plytelių nuolaužų. Įkišusi galvą į vonią, kurioje sandėliuojami grunto bakeliai, glaisto ir dažų kibirai, periferiniu regėjimu pastebėjo į televizorių panašiame lange sujudėjusį ir tuoj išnykusį šešėlį. Supratusi, kad kažkas artinasi, įsmuko į vonios kambarį. 11
E.M.A. ROTVEL
Pagriebusi kibirą sustingo į akmenį. Nejautė panikos, kūnas susikaupė ir pasiryžo gintis. Ji privalėjo bet kokia kaina likti gyva. Išgirdusi prasiveriančias duris įsitempė, bet šmėkštelėjęs pro langą nelabasis neskubėjo. Po jo padais sugirgždėjo koridoriuje likę suskilusių senų vonios plytelių trupiniai ir žingsniai nutilo. Antarina buvo tikra, kad jis tarsi plėšrūnas uodžia ir mėgaujasi augančiu jos išgąsčiu. Po minutės įsilaužėlis pajudėjo. Ir kai buvo visai šalia, ji iššokusi vožė tiesiai į galvą neaukštam, bet masyviam statybininkui, kuris žvilgsniu tyrinėjo išpjautus griovelius sienoje. Šis susmego, trumpam praradęs sąmonę, o ant pečių užsimestas laidų ritinys nuslydęs liko šalia. Jau po minutės atsiprašinėdama ir skėsčiodama rankomis Antarina klūpėjo prie mėginančio atsisėsti meistro. Toptelėjo mintis paprašyti kaimynų ledo. Tik prieš pasileisdama laukan ji tvirtai surišo meistro rankas už nugaros jo atsinešta viela. Iki galo nesupaisė, dėl ko taip įkalino vyrą. Galbūt iš baimės, kad jis pavirs plėšiku ar grįžusi jo neras. Bėgdama laukan nepastebėjo už kadagio kieme lūkuriuojančios tamsiaplaukės juodaakės, kuri sučiupo Antariną ir ėmė smaugti it pitonas negalinčią pasipriešinti pelę. Trūkstant oro šaukdama ji prabudo iš košmaro. Deira mąstė neilgai: – Viskas aišku. Remontas gali reikšti naują etapą ar kito gyvenimo pradžią. Draudimas susisiekti su senais pažįstamais – aklumą. Šį kartą bent kažkas guodžia – apsaugos liudytojų programa. Tamsiaplaukė... Juk Ina tamsiaplaukė. Ji greitąją iškvietė ir kartu važiavo. O gal tai ateinančių pokyčių baimė... Juk važiuosi į reabilitacijos centrą. – Ina prieštaravo, kad kas greitukę kviestų, norėjo pati mane vežti į priimamąjį. Bet vairuotojas, į kurio automobilį įsirėžiau, išsigando ir iškvietė. Greitoji lyg tyčia pro šalį važiavo. Viskas tarsi užsakyta. Ir Ina ne juodaplaukė, o raudonplaukė. – Raudonplaukė greičiau esu aš, o ji… Nors gal su kepure buvo, – suabejojo Deira. – Maniau, kad jos plaukai trumpi ir juodi. Nors… O dėl reabilitacijos, džiaukis. Pagaliau su psichologe pakalbėsi, nes čia nesulauksi tokios malonės. Kažin kokias procedūras tau sanatorijoje paskirs? 12
VEDAMA TAMSOS
Man paprastai skiria kineziterapiją, šviesos terapiją, akių kraujotakos gerinimą. Masažus labai mėgstu. Dar ten toks aparatas yra... – Tiesą sakant, aš dar neapsisprendžiau, – tarė Antarina, pirštais nesąmoningai gniauždama apklotą. Vien mintis apie išėjimą už šių sienų privertė širdį šoktelėti iki gerklės. – Baik tu, būtinai važiuok. Man vien po masažų pagerėdavo. – O gal regėjimas pats grįš, kol ateis laikas važiuoti, – Antarina mėgino kalbėti ramiai, bet užsikirto ir sudrėkino džiūstančią gerklę keliais arbatos gurkšniais. – Aš nugirdau gydytojų pokalbį. Vienas sakė, kad mano aklumas – stebuklas, todėl jam sugrąžinti irgi reikia stebuklo. O kitas pareiškė: „Aš išvis nesuprantu, kokio galo tu ją siunti į tą sanatoriją? Tuščiai“. Jie buvo koridoriuje ir manė, kad negirdžiu. Gal mano klausa tapo aštresnė? – Netapo. Tik tu dažniau ją pasitelki. Kai matai, girdi, užuodi, lieti, pojūčiai tarpusavyje konkuruoja ir slopina vieni kitus. O kai kurio nors netenki, kompensuoji kitais. Kiek lavinsi, tiek ir turėsi. Kaip su raumenimis ar smegenimis. Viskas įmanoma, bet yra ribos, – Deira Antarinai nesuteikė didelių vilčių. – Aš gyvenu visavertį gyvenimą. Tu taip pat taip gyvensi, jeigu nepraskysi. – O kaip gydytojų pokalbį pakomentuotum? – Ko gero, tavo daktaras su Gvidu kalbėjo, jis amžinas pesimistas. Per dešimt metų visus pažįstu. O į sanatoriją aš vis tiek važiuočiau. Pailsėsi, bus procedūrų, pradėsi mokytis gyventi savarankiškai. Sėdi palatoje neišeidama. Negerai. Nesakau, kad viskas bus kaip sviestu patepta, bet daug kas priklauso nuo tavęs. – Tu irgi manai, kad aš apakau visam laikui? – galvoje vėl ėmė ūžti ir spausti smilkinius, lyg kas būtų prigrūdęs vatos. – Aš nieko nemanau. Nesuprantu, – Deira pakandžiojo lūpą, patrynė kaklą ir giliai atsiduso. – Jeigu tik mano senelė būtų gyva, ji greitai mums išaiškintų, kiekvieną mintį po lentynėles išdėliotų. Pasakytų, kas ateityje laukia, ko turėtume saugotis. Senelė vis kartodavo, kad gyvenime niekas nevyksta šiaip sau, tik, deja, mes retai į tai kreipiame dėmesį. Ji ir 13
E.M.A. ROTVEL
sapnus aiškino, ir senovinių kerėjimų žinojo. Tiek daug iš jos išmokti galėjau, bet ne tas galvoje buvo. – Aš jau ir burtams pasirašyčiau. Nors netikiu tokiais dalykais, bet kas lieka... – Rimtai? Už durų pasigirdęs šurmulys ir iki budėtojų posto nubildėję žingsniai pertraukė mintį. Koridoriuje pasigirdo pusbalsiu kalbančių slaugytojų balsai. Viena prikimusiu balsu, matyt, pakelta iš snaudulio, pasitikslino, ar jai užsakytas „dvigubas su vištiena“ ir „Fanta“, tada paskatino kolegę paskubėti: – Aš greitai. Koja ten, koja čia. – Tu ką, pusnuogė lėksi? Imk mano striukę. Atkrisi, vėl savaitę už tave dirbti. – Juk tik iki vartų. – Renkis. Balandžio pabaiga. Naktys šaltos. Šurmulys nutolo. Nutilus aidui šviesiame ligoninės koridoriuje Antarina garsiai nurijo seiles ir beveik ilgesingai tarė: – Ir aš norėčiau „dvigubo su vištiena“. Dabar užsisakyti ne taip paprasta. Tai išgirdusi Deira paėmė tuščią puodelį ir padėklą, atsiduso ir pasuko prie palangės. – Kas yra? – paklausė Antarina, per dvi savaites spėjusi perprasti kaimynės nuotaikas iš žingsnių ritmo ir net arbatos gėrimo įpročių. Jei eina skubriai, vadinasi, energinga, jei sustoja ten, kur, kaip sakė, yra palangė, vadinasi, mąsto. Jei garsiai maišo arbatą ir dažnai kilnoja puodelį – nervinasi. Deira sustojo ir tyliai ištarė: – Man atrodo, tik dabar supratau senelės žodžius: Kartais tyla nėra tyla, o tamsa nėra tamsa. Tai tik vieta, kur tavęs laukia. – Nemanai, kad tai tiesiog metafora? Šiuos žodžius galima pritempti prie bet kokios temos. 14
VEDAMA TAMSOS
Padėjusi padėklą ir spausdama puodelius prie krūtinės Deira atsigręžė. – O jei ne metafora? Senelė sakydavo, kad žmonės priešinasi tam, ko nesupranta. Bet jei tik jie patys sau leistų, jeigu dovanotų galimybę... – ji nutilo, lyg nenorėdama užbaigti minties. Rodos, balsas liko kaboti ore, kai Deira pagaliau pasuko į koridorių. – Praskalausiu puodelius, – beveik sušnabždėjo ir privėrusi duris paliko nepaaiškinamą pojūtį. Antarina taip ir liko sėdėti, bandydama suprasti, ar Deiros senelės žodžiuose slypėjo daugiau nei norėjo pripažinti. Koncentruodamasi į gilų ir lėtą kvėpavimą aprimo.
15