Pamišėlė by knygos.lt

Psichologinis trileris

Vilnius, 2025

Iš anglų kalbos vertė

Versta iš:

Chelsa Bieker

Madwoman

Little, Brown and Company, Hachette Book Group

Knygos veikėjai ir įvykiai išgalvoti. Bet koks panašumas

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-571-7

Šią knygą skiriu mamai –ji gyva kiekvienoje eilutėje.

Meldžiu, kad jos gyvenimas būtų kitoks nei mano.

Leisk man gyventi, brangus tėve.

Nepalik jos be motinos, kaip manęs.

Mary Louise Glim, Vaikiki, 1992 m.

1 skyrius

Pasaulis nesukurtas motinoms. Nors motinos jį sukūrė. Pasaulis nesukurtas vaikams. Nors vaikai – ateitis. Bent jau taip rašoma plakatuose pediatro kabinete. Kampanijose prieš abortus. Galbūt sakoma per PBS* laidas. Kai mokiausi mokykloje, per pietų pertrauką sėdėdavom prispaudę kaktas prie stalų, kol neūžauga direktorius nervingai šūkaudavo į megafoną, reikalaudamas nutilti. Tai buvo dar gerokai prieš internetą, žaibo greičiu sklindančius slapta filmuotus vaizdo įrašus ir sąmoningą tėvystę. Direktorius ir valgyklos darbuotojos grūmodavo, bet niekada mūsų nemušdavo. Nepamenu, kad būčiau tau tai pasakojusi. Tikriausiai man tai atrodė visai nereikšminga tuo laikotarpiu, turiu omeny visą vaikystę, kai mums terūpėjo, kaip išsaugoti gyvybes gyvenant su tėvu. Į vėsų stalą atrėmusi galvą ir susikaupusi kramsnodama Tater Tots**, tikriausiai jausdavausi kaip rojuje. Ar ten, kur esi, yra Tater Tots?

Dabar esu septynmetės Novos bei trimečio Larko mama ir nujaučiu, kad artėju prie kažko svarbaus. O gal kažkas svarbaus artėja prie manęs. Abi būsime liudininkės. Pasaulis sukurtas ne mums – tikrai ne; tik pabandyk išgalėti darželį, – bet tai, ką pradedu suprasti, tai, kas iš jutimo virsta žinojimu, yra susiję su smurto energija. Smurtas sumažina moteris, priverčia jaustis taip, lyg pasisekė dėl kažko, kas

* Public Broadcasting Service – nekomercinė JAV televizija, daug dėmesio skirianti edukaciniam turiniui. (Čia ir toliau – vert. past.)

** Gruzdinti pailgi tarkuotų bulvių kroketai.

visai nėra sėkmė. Net kai manome, kad nuo jo pabėgome, atsigręžiame ir pamatome, kaip jis savo ilgais pirštais palytėjo kiekvieną mūsų pasirinkimą.

Daugybę metų, nepaisant visko, ką teko matyti ir išgyventi, maniau, kad išsisukau nuo tų ilgų pirštų. Maniau, gyvenime svarbiausia išmintingi pasirinkimai. Tarkim, jei būčiau kitokia mama nei tu, jei užtikrinčiau ramų šeiminį gyvenimą, galėčiau palikti praeitį už nugaros. Ne. Ne tik palikti. Galėčiau ją sunaikinti.

Pavyzdžiui, nevarginčiau savęs prisiminimais apie tai, kai pirkinių vežimėlį prikrovei plastikinių buteliukų su vandeniu. Sumažino kainą – to ir laukėme. Nusprendei, kad moterys, iš kurių rankinių kyšo plastikiniai vandens buteliukai, gyvena prabangos viršūnėje. Ir mane užkrėtei noru nešiotis vieną mažoje kuprinėlėje, kurią pavogėm iš Mervyn’s. „Niekam nežiūrėk į akis“, – sakei, kai išėjome už ją nesumokėjusios. Dėl vagysčių niekada nesigrauždavom. Gyvenimas mums buvo skolingas šiokių tokių dovanų. Tačiau vogti iš maisto prekių parduotuvės buvo nevalia. „Tik ne iš maisto prekių parduotuvės“, –kartą susierzinusi subarei, kai įsikišau kišenėn šokoladinį batonėlį. Paklausiau, kodėl. „Nekąsk į ranką, kuri tave maitina“, – atsakei. Nesupratau. Lygiai kaip nesupratau, kodėl vanduo buteliukuose, tiksliau – Crystal Geyser, tapo tokia obsesija. Dabar žinau, kad buvo daug lengviau susitelkti ties išorinėmis smulkmenomis nei ties ne˜žinia, ar gyvos sulauksime kitos dienos.

Jei tėvas nebūtų važiavęs kartu, tą popietę tikriausiai būtume galėjusios nusipirkti vandens, būtume meistriškai išslapsčiusios buteliukus po visą butą, gal net patyrusios absoliutaus džiaugsmo akimirką ir užvertusios galvą gėrusios kur nors, kur kiti matytų ir galėtų pagalvoti: „Kas tos nepaprastai mylimos ir be galo gerbiamos motina ir dukra, geriančios tokį tyrą vandenį?“ Bet tėvas jau savaitę buvo namuose po traumos – susigurino vidurinį pirštą per pamainą šachtoje, buvo kažin kur nusisukęs, nors turėjo žiūrėti, ką daro. Vartojo skausmą

malšinančius vaistus, todėl buvo kiek apsvaigęs, bet tą rytą pareiškė, kad atsibodo būti namuose. „Sudie, ramybe“, – be garso ištarei man, kai lipome į mašiną.

Jis judėjo išties lėčiau, bet ne tiek, kiek galėtum tikėtis. Parduotuvėje pastebėjo tavo troškimą ir labai greitai viską sutvarkė savaip, vandens buteliukus iš vežimo sviedęs į keptų pupelių piramidę. Pabiro skardinės. Tau į veidą iškošė, kad esi nuskurdusi kalė, o tokios kalės kaip tu geria purviną šunišką vandenį. Tokie būdavo jo žodžiai – ne rėkimas ar klykimas, o žemas demoniškas urzgimas, kurį girdėti galėjai tik būdamas arti.

Bandei surinkti skardines, bet jų buvo per daug. Žmonės spoksojo. Pykau ant tavęs, ne ant tėvo – tai šitos ligos požymis, žinau, bet pažadu susitvarkyti, – mane įsiutino tai, kad, užuot apsigynusi, rūpinaisi žiūrinčiaisiais. Dabar suprantu, kad nenorėjai sulaukti nepažįstamųjų gailesčio. Tuo metu dar tik pratinausi prie gyvybę siurbiančios gailesčio energijos ir to, kaip ji kloja pamatus gėdai. Mažutė, gal aštuonerių, vis dar puoselėjau viltį, kad kas nors pasielgs teisingai ir paleis šūvį tėvui į tarpuakį.

Sergančius gyvūnus užmigdome, nenorime, kad kankintųsi, kad užkrėstų bandą. O vyrams leidžiame gyventi.

Nuleidai galvą ir kartojai: „Viskas gerai, viskas gerai“, kol vorele pėdinome paskui tėvą, taip nieko ir nenusipirkusios.

Nors mano kišenėje atsidūrė pakelis gumos. Niekada nebūčiau galėjusi tau jos parodyti. Ar tai išdavystė? – svarsčiau, kol tėvas vairavo Džimį* į Burger King – viešą vietą, kad tavęs nepasmaugtų. Kartais galėdavome tokias situacijas išlaukti, apgalvoti saugumo strategiją, kurioje tėvas buvo aktyvus mūsų išgyvenimo žaidimo dalyvis. Kitą dieną prabudusi, prie lovos radai Aquafina buteliuką. Laikei prispaudusi prie krūtinės. Pasakiau, kad prekių ženklas ne tas, bet tu

* Angl. Jimmy – taip buvo vadinamas GMC markės visureigio „Yukon“ modelis.

atsakei: „Matai, jis mane myli.“ Papurčiau galvą dėl tavo kvailo gebėjimo atleisti. „Žinau, ką galvoji, – pasakei neįkainojamą buteliuką dėdamasi į rankinę. – Manai, kad vieną dieną užaugsi ir viską darysi geriau nei aš.“

Maniau, kad susilaukusi kūdikių – minkštų judrių savo kūno tęsinių, jaukiai susuktų į ekologines linines vaikjuostes, – galėsiu nuo viso to pabėgti. Kad būdama motina tapsiu ta, kuria iš tikrųjų turėjau tapti. Kūdikiai – geriausias būdas nukreipti dėmesį. Jaučiant prie krūties prisispaudusią burnytę, sekant naujagimio svorio augimą ir tuštinimąsi, nelieka laiko prisiminimams. Beribis džiaugsmingas nuovargis, glėby laikant naują gyvybę. Kartais atrodydavo, kad tai padeda. Tačiau dabar mano kūdikiai išaugo į vaikus. Vaikštančius, kalbančius asmenis, vis nukreipiančius veidrodžius į mane, o tuose veidrodžiuose regėjau savo pačios veidą, kuris visai ne toks, kokio tikėjausi. Užuot išvydusi dėl savo išmintingų sprendimų pagijusį ir pakitusį atspindį, po savo oda pamačiau tėvo veidą, tokį panašų: jo akys – mano akys. O už jo tu, Mama, žvelgi į mane lyg su kažin kokiu lūkesčiu, sielvartu, o pačiose baisiausiose mano vizijose – su nevaldomu ir pelnytu pykčiu.

Visą likusį gyvenimą nešiosiuosi tavo, tėvo ir visko, kas nutiko saloje, naštą. Bet prisiekiau ją nešti tylėdama. Šitiek primelavau, kad tai būtų tik mano vienos paslaptis. Mano iki pat mirties. Viską išties buvau susitvarkiusi.

Iki ryto, kai gavau tavo laišką.