Issuu

R omana s

Vilnius, 2019

Prieš 10 metų

Tą vakarą lydintieji saulę ant Palangos tilto ga lėjo matyti tris pakrantėje šokančias merginas. Jos turėjo po šalį, kiekviena – skirtingos spalvos, ir mer ginoms besisukant kartu, paskui atskirai, šokdinant vėją ir bangas, tos spalvos keitėsi, liejosi, vėl išsiskyrė į vis naujas formas, spalvas, dydžius. Visai kaip kalei doskopas sukant stebuklingus žiūronus su spalvotais stikliukais. Žmonės ant tilto buvo maloniai nustebinti – kaip ir kas vakarą, kaip ir visus kitus kartus, kai atosto gaudavo čia su tėvais vaikystėje, jie atėjo tik pažiū rėti ramaus vakaro gamtos spektaklio, tik paspoksoti į kitus ir vakarinius drabužius parodyti, tik atlikti tai, be ko atostogos Palangoje neįsivaizduojamos ir ką kaskart reikia įamžinti fotoaparatais, o šįvakar išvydo tris basas besisukančias moiras, tris lanksčius jaunus kūnus, judančius pagal vėjo, bangų ir žuvėd rų kuriamą muziką. Jos įkūnijo tai, apie ką svajojo

Vestuvių fėjos

daugelis – jaunystę, laisvę, nutrūktgalviškas akimir kas, gyvenimo džiaugsmą, susiliejimą su gamtos rit mu. Basos jos taškė ritmingai atsiritančias bangas ir sukosi kaip senovės dervišai, ieškodami ryšio su dievais. Vėjas ir jūros alsavimas užgožė visus kitus garsus, tad tik priėjęs visai šalia galėjai išgirsti, kaip šokėjos pritaria iš nedidelio grotuvo sklindančiam Maiklo Džeksono balsui. – Billie Jean is not my lover, – dainavo įsijautu sios, judindamos klubus ir sukdamos skaras taip, lyg aplinkinis pasaulis neegzistuotų, lyg nematytų kandžių, susižavėjusių, nustebusių, piktų praeivių žvilgsnių. Tai buvo jų mažas protestas. Trys merginos iš mažo miestelio išdrįso mesti pa sauliui iššūkį, lyg sakydamos: mes čia, mes ateiname, nuo šiol mes suaugusios, mes drąsios, mes gražios, mes vertos dėmesio ir mes pasiruošę priimti viską, ką gyvenimas nusiteikęs pasiūlyti, ir viską, ką pačios galime iš jo išplėšti. Nuo šiol nebebus nei tėvų, nei namų darbų, nei viską matančių mokytojų, nei drau dimų, nuo šiol jos pačios brėš savo gyvenimo taką ir tai buvo beprotiškai svaiginantis jausmas. Šį šokį repetavo pusę metų ir kaskart šokdamos pas kurią nors namuose pajusdavo tą patį lengvumą. Atrodė,

Julija

kad kojos pačios dėliojasi, atrodė, kad juda be jokių pastangų, lyg vedžiojamos paslaptingos jėgos. Baigusios šokti merginos apsikabino ir ilgai kvatojosi. Paskui apsisiautė savo šaliais, griuvo ant smėlio, išsitraukė iš kuprinės butelį pigaus putojan čio vyno, suplakė, kad kamštis lėktų su trenksmu ir purslais – kaip kad daro vyrai, laimėję lenktynes, įrodę sau ir kitiems savo šaunumą. Jos sėdėjo ant smėlio, žiūrėdamos, kaip už hori zonto dingsta saulė, ir, paeiliui gurkšnodamos iš bu telio, dalijosi svajonėmis. – Jums gerai – bent žinote, ko norite, o man taip sunku apsispręsti, – sakė raudonu šaliu apsigaubu si Julija. Mažiausia iš jų, greičiau atrodanti kaip su tėvais atostogaujantis vaikas, o ne mokyklą baigusi mergina. – Iš tiesų noriu šokti, dainuoti, organizuoti renginius, kurti kitiems žmonėms šventes, bet tur būt reikės ką nors rimto studijuoti. Mama kala į gal vą, kad gerai mokausi, tad turėčiau įgyti normalią specialybę užuot švaisčiusi laiką renginiams. Mokykloje Julija buvo didžioji organizatorė, vi sokių pramogų sumanytoja. Naujamečiai pasirody mai, dainų festivaliai, Mokytojų dienos renginiai, paskutinis skambutis, vaidinimai – niekas nepra eidavo be jos. Ji visada turėjo idėjų ir žinojo, kaip

Vestuvių fėjos

jas įgyvendinti, mokėjo uždegti kitus ir prigalvoti netikėčiausių dalykų. Bet taip pat buvo stropi ir pa reiginga, mokėsi gerai ir mokytojai ją skatino siekti rimtesnės karjeros. – Bet tai juk ir yra didžiausias nuotykis, kai neži nai, kur tave nuneš gyvenimas. Aš, nors esu pasira šiusi metinę sutartį Italijoje, supratimo neturiu, kas ten manęs laukia, – grakščiai ant pečių mėlyną šalį nusmaukė Elena. Iš trijulės aukščiausia ir gražiausia, idealių matmenų, geltonais vilnijančiais plaukais, tad nenuostabu, kad gavo kvietimą dirbti fotomode liu Italijoje. Aplink ją sukdavosi vaikinai, jos apranga žavėjosi mokytojai, bet pati Elena labiau norėjo būti vertinama ne už grožį, o už aštrų protą, tad be gai lesčio atstumdavo visus pataikautojus. Spinduliavo moterišką stiprybę ir pasitikėjimą savimi, todėl užsi tarnauti jos šypseną nebuvo lengva. – O aš tikiuosi, kad mane priims į Dailės akade miją. Labai noriu įgyti žinių, noriu tos bohemiškos atmosferos, noriu sutikti bendraminčių ir kalbė tis su jais iki paryčių, kaip menas išgelbės pasau lį, – užsisvajojo kaštoninėmis garbanomis ir žaliu šaliu apsigaubusi Indrė. Įsižiūrėjus iš arčiau, ant skaros matėsi daugybė smulkių širdelių, nes Indrė buvo romantiškiausia iš jų, dažniau kalbėdavusis su

Julija

paukščiais ir gėlėmis, nei su bendraamžiais. Aikčiojo dėl kiekvieno pumpuro, kūrė eiles apie meilę, pie šė saulėlydžius ir iš pievų grįždavo su gražiausiomis puokštėmis. Ant jos namų palangių visuomet žydėjo gėlės, o pati nuolat būdavo ką nors įsimylėjusi. – Jei gu neįstosiu, mokysiuosi kirpėjos arba floristės ama to ir po metų vėl bandysiu. Indrės mama buvo kirpėja, tad ir dukra dažnai šukuodavo drauges, pindavo į plaukus gėles, piešda vo ant veidų arba dekoruodavo nagus. Pastaruosius trejus metus jos buvo geriausios draugės, kartu eidavo ir grįždavo iš mokyklos, daž nai užeidavo viena pas kitą. Julija gyveno mieste lio pakraštyje, ant kalniuko, nuo kurio atsiverdavo pušynėliais apsuptas ežeras ir jo pažiba – Laumės sala viduryje. Senoliai sakydavo, kad šiukštu nega lima ten eiti naktį, nes laumės pagaunančios ir ne bepaleidžiančios. Neva keliems miestelėnams taip nutikę. Julija į valias galėjo lakstyti po laukus ar maudytis ežere iki vėlyvo rudens, tačiau iki mokyk los reikėdavo paėjėti, o žiemą – neretai klampoti per pusnis. Eidavo ne pagrindiniu keliu, o tiesiai per lauką miestelio daugiabučių link. Ten gyveno Elena ir ry tais Julija dažniausiai jau laukdavo jos prie didelės

Vestuvių fėjos

skarotos eglės, ten tankiose šakose gyvenanti pelėda ne kartą jas išgąsdino. Po kelių minučių žingsniavi mo prie jų prisijungdavo ir Indrė, gyvenusi pačia me miestelio centre virš parduotuvės ir kirpyklos. Ta pačia tvarka draugės grįždavo po pamokų, ir Indrė visada liūdėdavo, kad jai reikia atsisvei kinti pirmai. Kartais užbėgdavo namo, palikdavo kuprinę ir toliau eidavo su draugėmis. Kartais visos parlydėdavo Juliją ir, sukritę dideliame sode po žy dinčiomis obelimis, gerdamos žolelių arbatą svajo davo. Arba lėkdavo nuo kalniuko į ežerą maudytis. Arba žaisdavo su jos šuniu Tobiu. Arba darydavo darže „sekretus“. Arba valgydavo čia pat augančias slyvas, lenktyniaudamos, kuri toliau nuspjaus kau liuką. Eleną su broliu vasarą tėvai dažnai veždavo si į užsienio keliones. Jie nenuilsdami tyrinėjo Europą savo senutėliu automobiliu, nakvodavo kempinguose, čia maitindavosi makaronais ir pi giausiais žuvies konservais, bet vaikams parody davo žymiausius Vakarų kultūros ir architektūros paminklus. Kai Elena pagaliau sugrįždavo, eidavo vakarais pas Juliją, nusiplūkusią po darbų močiu tės ūkyje. Prisijungdavo ir Indrė, baigusi tvarkyti mamos kirpyklą. Pasitiesusios ant pievos paklodę,

Julija

draugės užsidegdavo žvakių ir kalbėdavosi. Tuomet atrodė, kad jų vasaros niekada nesibaigs. O kaip smagu būdavo, kai, draugėms likus nakvoti, Julijos mama užleisdavo didįjį kambarį. Čia jos kūrė vaidinimus, rengė solinius pasirodymus ir svajojo apie laukiančią didelę šlovę. Net paskutiniais mokykliniais metais Julijos gyvenime atsiradus Mariui, ši rasdavo laiko draugėms. Vieną vakarą jos sugalvojo šį šokį, verčiantį suktis iki nukritimo. Baigusios mokyklą, sušoks jį viešai, kad pamatytų kuo daugiau žmonių. – Julija, neliūdėk, pasilinksmink be Mariaus kelias dienas, – ištiesė butelį Indrė. – Poryt grįšim ir vėl ga lėsit sau burkuoti. – Baik šaipytis, – pagrūmojo Julija draugei. – Ži nau, kad turiu mokytis be jo gyventi, nes turbūt išva žiuos studijuoti į Angliją. – Aukščiau galvą. Juk grįš per šventes ir tu galėsi jį aplankyti. Tokia meilė, kaip jūsų, nemiršta, – nusišyp sojo Elena ir pridūrė: – O jeigu net jai nelemta tęstis, džiaukis, kad tai išgyvenai. – Tiek kartų buvau įsimylėjusi, bet taip stipriai mylėti dar neteko, todėl šiek tiek tau net pavydžiu, – pridūrė Indrė. – Jei atvirai, manau, esate likimo skirti vienas kitam, nors gal ir bus dienų, kai tau taip neat rodys.

Vestuvių fėjos

– Klausyk Indrės, mažosios mūsų raganaitės, – nusijuokė Elena. – O ką man likimas skirs? – Tau skirtasis pasirodys dar negreit, o dabar turi mėgautis gyvenimu, – visai rimtai atsakė Indrė. – O tau pačiai ką žvaigždės žada? – juokais pa klausė Elena. Ji visuomet šmaikštaudavo, kai Indrė pradėdavo spėti ateitį – jos racionaliam protui tai priimti rimtai buvo pernelyg sudėtinga. – Sako, kad ir į mano jausmus kada nors bus atsa kyta ir aš pirmoji iš mūsų tapsiu mama, – gūžtelėjo pečiais Indrė. – To ir linkiu tau. To linkiu mums visoms. Kad ir kas benutiktų, žinokim, kad turim viena kitą, – pasakė Julija ir čia pat suniūniavo mėgstamos grupės Fojė dainos eilutes: – Ir niekada mums meilės nebus per daug. – Ir niekada mums meilės nebus per daaaug, – nu tęsė Indrė. Jos kvailiojo, kalbėjo ir juokėsi, nepastebėdamos kaip sparčiai temo ir vėso, kaip skirstėsi žmonės ir įsižiebė tilto šviestuvai. – Visos už vieną, viena už visas, – šūktelėjo Elena, išgėrusi paskutinį gurkšnį ir atkišdama ranką į prie kį. Draugės susikabino rankomis ir dar kelis kartus pakartojo šūkį.

Julija

Kad ir kas benutiktų, jos visada bus draugėmis. Jokie žmonės, jokie atstumai, jokie princai, jokie gy venimo įvykiai negalės jų išskirti, nes tokia draugystė yra amžina. – O dabar lekiam linksmintis. – Ir trys taškeliai – raudonas, mėlynas bei žalias – pajudėjo miesto link.

Pirmas skyrius

Elena įsmuko į automobilį įnešdama lietaus kvapą ir skubiai uždarė duris. Papurtė plaukus – puošmeną, dėl kurios iš proto ėjo italai fotografai, – ir atsainiai numetusi vardinę rankinę ant užpakalinės sėdynės, nekaltai truktelėjo pečiais ir tarė: – Nepyk, šiek tiek vėluoju, niekaip negalėjau atsi kratyti įkyraus gerbėjo. O dar tas lietus, siaubas, mano nauji bateliai visai permirkę. – Sveika atvykusi. Tik šiandien atskridai į Vilnių ir jau spėjai susirasti gerbėjų? Aš tiek metų ieškau ir nerandu, o tu per kelias valandas juos nugvelbi, nors turi tavęs čia ištikimai laukiantį bičą, – nusišypsojusi Julija apsikabino draugę. – Tu visai nesikeiti – tokia pat graži ir taip pat vėluojanti. Ir nesirūpinanti savo gražiais daiktais. Po juoda odine striuke Elena vilkėjo melsvus marš kinius, sukištus į tobulo kirpimo juodas kelnes. Ant kaklo puikavosi garsios firmos papuošalas. Dirbdama modeliu Italijoje galėjo rinktis geriausius drabužius,

Vestuvių fėjos

nors ant jos grakštaus kūno ir močiutės chalatas tur būt atrodytų kaip dizainerio vakarinė suknelė. – Ir tu tokia pat – jei davei žodį, tai net mirda ma ištesėsi. Ir atvažiuosi anksčiau, nei susitarusi. Prieš valgydama saldainį, atliksi namų darbus. O išvažiuo dama visada susitvarkysi kambarį, – nepiktai juokėsi Elena. – Ak, kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau. – Ir aš pasiilgau tavo lengvabūdiškumo, – šyptelėjo Julija. – Kiek metų nesimatėm? Dvejus? Trejus? Senas mėlynas mersedesas užsivedė tik iš trečio karto. Kažko pastaruoju metu pradėjo springti, teks nuvežti meistrams, pagalvojo Julija. Elena pažvelgė klausiamai: – Esi tikra, kad su šituo nuvažiuosim į klasės susiti kimą? – žodį šituo lydėjo niekinama šypsena ir atrodė, kad tik paskutinę minutę išlaikė nepasakiusi trantu. – Mums juk visa valanda kelio. – Nuvažiuosim, nebijok. Seniukas atrodo gal ir ne kaip, bet yra patikimas kaip vokietis pensininkas. Jis vienintelis liko man ištikimas, – šyptelėjo Julija, neno rėdama reaguoti į draugės pašaipą. – Oi, tik nepasakok man apie tuos vokiečius, vos atsigyniau vieno lėktuve. Kvietė kartu keliauti į Tai landą – visam mėnesiui, – Elena atsainiai krestelėjo galvą – gražių moterų, žinančių savo vertę, įprotis.

Julija

– Kaip supratau, tu nesutikai. – Atkirtau, kad ten merginos gerokai pigesnės, nei aš. Ir žinai, ką dar pasakiau, kad greičiau atstotų? – Elena kaip sąmokslininkė mirktelėjo. – Kad puikiai tai žinau, nes pati nevengiu jų dėmesiu pasimėgauti. – Gerai atkirtai. Aš nebūčiau taip išdrįsusi, – šyp telėjo Julija. – Vargšelė, tau vis dar svarbu, ką pagalvos kiti. Vis dar bandai būti gera mergaite. Julija prikandusi lūpą pagalvojo, kad draugė turbūt teisi. Rudens lietus nežadėjo liautis ir, jei ne Elena, ji tikrai mieliau būtų likusi namie ilsėtis po kelionės, užuot vairavusi per miškus į mažą Lietuvos miestelį, atgyjantį tik vasaromis, kai vilniečiai suvažiuoja į sody bas, išmėtytas aplink ežerus, ir užkemša upes bei ežerus savo baidarėmis. Su kiekvienu mostu cyptelintis valy tuvas įkyriai priminė jos provincialumą, jos neturtą ir įspūdžių skurdų pasaulį, kuriame užaugo ir kurį, visus dešimt metų gyvendama savarankiškai, stengėsi pamiršti. Elenai gerai, ji nutolusi, ji garsi ir turtinga, ji praaugusi jas visas ir grįžta tik pasisvečiuoti. O Julija turbūt pernelyg prieraiši, kad nukirstų savo šaknis, bet kartu pernelyg baili, kad išmoktų jų nebesigėdyti. – Jei atvirai, tai aš visiškai nenoriu važiuoti į tą klasės susitikimą, nemanau, kad po dešimties metų

Vestuvių fėjos

turėsim apie ką kalbėtis, – atsiduso Julija, kai Vilniaus žiburiai liko joms už nugarų. Ji neturėjo kuo pasigirti, ką papasakoti klasiokams. Kiekvieną rudenį jautėsi nevykėle, kad prabėgo dar vieni metai, o ji taip ir nepasistūmėjo šeimos kūrimo kryptimi. Dar vieni metai, praleisti taip ir netapus mama. Neradusi mylimo darbo, mylimo žmogaus. Net hobio neturėjo: neišmoko slidinėti nei kopti į kalnus, nesimokė plaukti banglente ar jėgos aitvarais, nepraktikavo jokių rytietiškų kovos menų ir nedaly vavo meditacijų stovyklose, nenustojo valgyti mėsos ir nesilaikė jokių madingų dietų, neaplankė tolimų kraštų, nenuėjo Santjago kelio, nė po Europą autosto pu nekeliavo. Nieko nedarė, kas paverstų ją išskirtine, kuo galėtų pasigirti prieš klasiokus. Galbūt dėl to nė paskyros socialiniuose tinkluose neturėjo. Darbas Kipre nesiskaitė. Tai buvo jos protestas ir iššūkis pačiai sau. Dar pavasarį nusprendė, kad bet koks darbas ge riau, nei kilnoti popierius biure ir vykdyti pikto šefo užgaidas. Prieš penkerius metus baigė su pagyrimu vadybos studijas, tuomet visi sakė, kad tai perspek tyvi profesija, bet, laikydama rankose diplomą, ji nė kiek nesidžiaugė ir net mažiau nei prieš stojamuosius žinojo, ką norinti veikti. Na ir kas, kad dirbo užsienio

Julija

kompanijoje, na ir kas, kad turėjo savo stalą biure dvy liktame aukšte, iš kurio matėsi visas Vilnius – visus tuos ketverius metus jautė vėjais leidžianti gyvenimą. Mama, pas kurią susikraustė iš jos gyvenimo išny kus patėviui, sakydavo: Julijai pasisekę, jog pasaulis atviras ir kelių tūkstančiai, o jos laikais viskas būdavę nulemta ir kur kas sudėtingiau – mokeisi, baigei, dir bi, šeima, vaikai, sodas, o jei pasiseks – automobilis ir butas. Julija norėjo ginčytis, kad mama nė trupučio nežinanti, kaip sunku atspėti, kur link veda tavo ke lias, kai turi tiek galimybių, kaip tame pasaulyje, kur tiek daug triukšmo, išgirsti savo pačios vidinį balsą ir kaip toje gausybėje atsirinkti tai, iš ko gali pasistaty ti savo laimės pamatą. Todėl pavasarį apsisprendė viską pradėti iš naujo. Tris mėnesius viename Kipro viešbutyje plakė kok teilius išrankiems rusams ir britams. Tris mėnesius mėgavosi saule, jūra ir gerais arbatpinigiais. Įprato šypsotis net jų nepaliekantiesiems. Dirbo šešias dienas per savaitę po dešimt valandų, dirbo, kad užsimirštų ir kad užsidirbtų, kad sutaupytų pinigų užtektų, kol apsispręs, ką nori toliau veikti. Rytais restorane ruošė kavą pusryčiaujantiems po ilsiautojams, paskui rinko indus, šluostė stalus, blizgi no stiklines ir šaukštus – gerame viešbutyje viskas turi

Vestuvių fėjos

blizgėti. Per pietus būdavo laisva, galėdavo plaukioti baseine ar pagulėti kelias valandas prie jūros, kol pra sidėdavo vakarinė pamaina. Tada Julija stodavo prie baro maišyti kokteilių. Nebuvo baigusi jokių mokslų nei darbo patirties neturėjo. Suplakti Mochito, Tekila sunrise ir Sex on the beach išmokė ten pat dirbantis barmenas italas. Su maišyti džintoniką ar viskikolą ir neturint aukštojo mokslo diplomo buvo juokų darbas. Kiek ilgiau už truko, kol suprato, jog stovint už baro viską lemia ne kokteilių sudėtis, o šypsena ir gebėjimas bendrauti net tada, kai klientas nemalonus, kai vos apverčia liežu vį, kai nežino, ko nori ar pradeda rodyti nepadorius gestus. Greitai Julija suprato ir tai, kad ir pačiai lengviau dirbti su šypsena. Kad net tada, kai norisi visą pasaulį siųsti po velnių, geriau šypsotis. Sunku tik pirmąsias dešimt minučių, paskui šypsena virsta tikra. Šis įgūdis pravers jai ir šiandien, nes bendrauti su klasiokais ma žiausiai norėjosi. – Aš specialiai grįžau iš Italijos, kad susitikčiau su klasiokais, o ji mat nenori, – purkštelėjusi Elena iš sitraukė iš kišenėlės pakelį ledinukų. – Vaišinkis, be cukraus, su vitaminais. Prieš tris dienas buvau jų pri statyme, tai prikišo pilnas kišenes.

Julija

Julija įsidėjo vieną į burną. Saldainis kaip saldainis, bet jei Elena duoda, reiškia ypatingas ir brangus. Ne apsisprendė, ar pasakoti Elenai apie Kiprą, ar geriau patylėti – juk jos darbas nė iš tolo neprilygo draugės veiklai. – Julija, tu nebuvai klasės susitikime prieš penke rius metus, tu pusės klasiokų išvis nematei po moky klos baigimo. – Ir nieko nepasigendu. Su draugais ir taip susitin ku, o kaip gyvena kiti, man visai neįdomu. – Na, mudvi nesimatėme dvejus metus, o kiek lai ko nematei Indrės? – Turbūt dar daugiau. Tiesą sakant, paskutinį kartą ją mačiau gimus Odetai. Jai turbūt jau penkeri, – Ju lija prisiminė, kad tada draugė padarė slogų įspūdį, buvo papilkėjusi, pavargusi, niekaip negalinti numes ti tų dešimties priaugtų kilogramų ir visai nesidžiau gianti šeimyniniu gyvenimu. Julijai motinystė buvo kažkas švento, garbingo ir be proto laukiamo, tai buvo pagrindinis gyvenimo prizas ir Indrės turbūt nesąmo ningai vengė tik dėl to, kad nesužinotų, kokia būna tikrovė tapus mama. O gal tiesiog pavydėjo jai. O gal neturėjo laiko, nes buvo nugrimzdusi į savo nelaimin go gyvenimo analizę. Pamena kelis kartus skambinu si, bet šioji neturėjusi laiko – tai migdė, tai maitino

Vestuvių fėjos

mažąją, tai per jos riksmą negalėjo susikalbėti. Tada ir nusprendusi, kad ištekėjusios moterys nebeturi lai ko senoms draugėms. Pajutusi viduje smulkias kaltės adatėles suprato, kad labai pasiilgo draugės, kad trūksta jos šilumos ir ramybės. Ir kad jaučiasi šiek tiek kalta neradusi lai ko paklausti, kaip jai sekasi. – Jeigu ne klasės susitikimas, ir mes turbūt dar bū tume nesusitikusios, – pridūrė Elena. – Nes tau ne lygis grįžti į Lietuvą, ar ne? – paleido aštrią strėlę ir čia pat pasigailėjo. Juk Elena nekalta, kad gyvena daug įdomiau už ją. – Jei atvirai, mieloji, galvoju, kad man atėjo metas sugrįžti čia. Juk modelio karjera ne amžina, – atsakė Elena, lyg ta strėlė būtų jos visai nekliudžiusi. – Užsimanei sukti lizdelį Lietuvoje? Atėjo laikas vyrui ir vaikams? – tęsė Julija ta pačia gaida. – Ne, tekėti nesiruošiu, bet jau norėčiau savo namų. Kiek galiu blaškytis po pasaulį, pabusdama svetimose lovose, – šyptelėjo Elena ir draugiškai pažvelgė į Juliją. – Oho, koks drąsus prisipažinimas, – nusišypsojo ji. – Na, aš ne ta prasme, kaip tu pagalvojai. Tiesiog tie viešbučiai, tos jachtos, tie svetimi kambariai ima nusibosti. Pradėjau pati fotografuoti ir nusprendžiau, kad darbas anapus kameros man net labiau patinka.

Julija

Štai – draugė ne tik graži ir sėkminga manekenė, bet ir pomėgį neprastą turinti. O kur jos pačios kū rybiniai talentai miega? Elena skina karjeros laurus, Indrė sukūrė šeimą, o ji, ką ji sukūrė per tiek metų? Ką jai reikės papasakoti susitikus toli pažengusius kla siokus? – Bet tada tau niekas nebeduos brangių rankinių ir batelių. O jei tau čia greitai nusibos, vėl pasigesi plačių horizontų ir besiplaikstančių burių, – Julija vis dar negalėjo atsisakyti tos pašaipios gaidelės, už kurios bandė pati pasislėpti ir paslėpti savo trūkumus. – Yra toks pavojus, – nuoširdžiai nusikvatojo Ele na. – Todėl galvoju, kaip čia viską suderinti. Noriu gyventi Lietuvoje, bet dirbti su tarptautiniais projek tais. Tiesiog kelis kartus per mėnesį skristi į Europą fotosesijų. Turiu daug patirties ir pažinčių, reikia tik pradėti suktis. Ir Kristupas pradėjo spausti, kad apsi gyventume kartu Vilniuje. – Kristupas? – Oi, nepasakojau? Kristupas programuotojas, bai gė mokslus Lietuvoje, buvo išvažiavęs dirbti į Londo ną. Prieš dvejus metus susipažinome lėktuve. Julija tvirčiau įsikibo į vairą: štai, pasirodo, draugė ir vaikiną turi, o ji vis dar gedi savojo. – O tu kaip? Ar darai tai, ko nori? – paklausė Elena.

Vestuvių fėjos

– Juk žinai, labiausiai noriu organizuoti rengi nius, bet agentūrai įkurti reikia pinigų, o aš netu riu, – liūdnai atsakė Julija. – Eiti asistente į kokią firmą nenoriu, tai ir trypčioju vietoje. – Viskas prasideda nuo svajonės. Jei labai norėsi, pamatysi, viskas išsipildys. Gal atsiradęs koks pini gingas princas padės, – šyptelėjo Elena. Julija numojo ranka. – Iš kur tas princas. Tai tu tarp jų sukiojiesi, o aš, pilka pelytė iš provincijos, jų tikrai nesumedžiosiu. – Tu visai ne pilka, – nusijuokė Elena. – Beje, labai gražiai atrodai. Ir tie raudoni auskarai tinka. Aukščiau galvą, pasitikėk savimi labiau. Julija žinojo, kad trumpa juoda suknelė dar nie kada nenuvylė, o apsigaubusi raudoną šalį ir taip pat ryškiai pasidažiusi lūpas jautėsi labiau pasipuošusi nei nešiodama brangią juvelyriką. Ausyse kabančias raudono stiklo vyšnių kekes ji labai mėgo. Pirko kadaise iš jaunutės dizainerės per Kaziuko mugę. O dabar, trumpu karė nusirėžus plaukus, vyšnaitės atrodė dar įspūdingiau. Tačiau pirštų nepuošė joks žiedas. – Kur Mariaus žiedas? – pastebėjo Elena. – Kiek pamenu, niekada jo nenusimaudavai. Tavo pirštai be jo lyg nuogi.

Julija

Iš tiesų, žalvarinis meistro kaltas žiedas su pagoniš kais simboliais buvo vienintelis likęs Mariaus prisimi nimas. Jau dešimt metų nenusimaudavo jo nei dieną, nei naktį. Ne baimindamasi pamiršti pirmąją meilę – žiedas buvo jai labai gražus, buvo tapęs jos dalimi. Tuomet, kai prieš dešimtmetį Marius nieko nepa sakęs staiga dingo, tuomet, kai nekėlė telefono ragelio, neatsakinėjo į žinutes, tuomet, supratusi, kad viskas baigta ir jos svajonės sudužo kaip ant akmeninių ply telių nukritusi taurė, tuomet apimta pykčio bangos ji švystelėjo žiedą į ežerą. Praėjus dviem dienoms užsi manė jį susigrąžinti ir uždaryti dėžutėje ar užkasti kie me, nes suprato, kad tai vis dėlto buvo jos gyvenimo dalis, kurią reikėtų deramai palaidoti. Buvo šalta, bet ji nardė po ežerą, naršė meldus, rausė dugną kastuvė liu, kol susitaikė, kad prarastų dalykų nebeįmanoma susigrąžinti. Tą vasarą ji buvo taip paskendusi skausme, kad nė nesistengė kur nors stoti ar ieškotis darbo. Jautėsi lyg palaidojusi geriausią draugą ir reikėjo laiko susigaudy ti, kaip gyventi toliau vienai. Jei ne mamos ir močiutės palaikymas, jei ne Indrės paguoda, gal būtų ir neištvė rusi. Juolab ežero šauksmas buvo labai stiprus. Žiedą surado visai netyčia: po bulviakasio įsibridu si nusiplauti kojų pastebėjo kažką žibant ant dugno

Vestuvių fėjos

tarp akmenų. Žiedas buvo kaip naujas, nuskalautas ežero bangų ir nublizgintas smėlio kruopelių. Pasiro dė toks gražus, kad nebenorėdama užkasti ar uždaryti prisiminimų dėžutėje vėl užsimovė ant piršto. Tada ir močiutė pagyrė, kad nevalia gražaus daikto laikyti pakavoto, o jeigu žiedas jai kažką reiškiantis, neabejo tinai prišauksiąs laimę. Julija pabudo iš prisiminimų. – Palikau jį namie, – atsakė. Iš tiesų žiedą nusimovė dar pavasarį, nusprendusi viską iš pagrindų keisti. Buvo net pagalvojusi, galbūt tas žiedas trukdo pagaliau pradėti naują gyvenimą. Dabar jis, gražus ir žvilgantis, anaiptol ne senama diškas, gulėjo papuošalų dėželėje, bet Julija stengėsi atsilaikyti jo vilionėms. Ruošiantis į klasės susitikimą buvo kilusi pagunda juo pasipuošti, bet Julija pasku bomis užtrenkė stalčių. – Bijai, kad Marius bus atvažiavęs? Nenori, jog pa matytų? – Nieko aš nebijau, – atšovė. – Meluok sau sveika. Juk vien dėl jo nevažiavai į klasės susitikimą prieš penkerius metus. O jis ten ne pasirodė. Manau, nepasirodys ir šiandien, – abejingai ištarė Elena. Kas jau kas, bet ji taip pat labai gerai žino jo, kiek skausmo Julijai kainavo išsiskyrimas. – Beje,

Julija

išsiaiškinom, kad Kristupas Mariaus draugas, kurį lai ką gyveno kartu Londone. Štai kaip juokingai likimas suverpia gijas. – Iš tiesų neįtikėtina, – numykė Julija sukdama į pagrindinę gatvę. Nebuvo nusiteikusi kalbėti nei apie Kristupą, nei apie Marių. Tikėjosi jo nepamatyti nei dabar, nei kada nors vėliau. – Julija, aš manau, jums reikia susitikti ir pagaliau išsiaiškinti, kas tuomet nutiko. Negalite visą gyvenimą žaisti slėpynių. Juk dabar abu suaugę. – Negaliu, Elena. Ir nenoriu. Jis man kelis kartus pernai skambino, bet taip ir neatsiliepiau. Aš jį jau palaidojau, gedulo laikas baigėsi, pasaulis pilnas gražių vyrų ir aš visai nenoriu raustis praeities šiukšlynuose. Netiesa. Žinojo, jog meluoja sau pačiai. Nereikėjo jai kitų vyrų – vos pamačiusi, kad santykiai mezgasi, pati pirma pabėgdavo, nes nebenorėjo dar kartą būti palikta. Labiau už viską norėjo sužinoti, kas tuomet nuti ko, ką pasakė ar padarė ne taip, kad Marius staiga iš vyko ir nutraukė bet kokį bendravimą. Ji suko ir suko kaip filmą to paskutinio jų vakaro akimirkas, prisimi nė, kaip maudėsi šviečiant pilnačiai, kaip mylėjosi ant rasotos žolės, kaip svajojo susikabinę už rankų ir kaip jis buvo nusprendęs nebevažiuoti studijuoti į Angliją,

Vestuvių fėjos

o likti dėl jos Vilniuje. Prisiminė, kokios vėsios buvo jo lūpos ir kokie karšti bučiniai, koks smalsus buvo jo liežuvis ir koks nekantrus jaunas kūnas. Prisiminė, kaip spindėjo akys mėnesienoje, kai prie jos lenkėsi, ir kaip abu išsigando staiga gretimame krūme užgiedojusios lakštingalos – vienintelės jų nakties liudininkės. Paly dėjo jį iki vartelių, o po kelių minučių pasivijusi dar kartą pabučiavo, lyg išleisdama į kariuomenę, lyg nu jausdama, kad daugiau niekada nepasimatys. Jų meilė mezgėsi paskutinėje klasėje. Marius buvo vienintelio miestelyje advokato sūnus, pasiturintis jau nuolis, visada tvarkingai apsirengęs, visada paruošęs pamokas ir visada duodantis nusirašyti, kas tik paprašy davo. Tačiau tokių moksliukų vaikai ne itin mėgsta, tad ir jis daugiau bendraudavo su mokytojais, nei su ben dramoksliais, mieliau leisdavo vakarus su knygomis, nei su draugais. Supratusi, kad diskotekoje Marius jos nepašokdins, Julija griebėsi gudrybės: paklausė, ar šis negalėtų padėti jai pasiruošti matematikos egzaminui. Mokymasis užtrukdavo iki vėlumos, jie išsikalbėdavo ir taip po truputį įsileido vienas kitą į savo pasaulius. Po šimtadienio pirmą kartą pasibučiavo, o po paskutinio skambučio Marius liko pas ją nakvoti. Nors nakvojimu to pavadinti turbūt negalima – nė vienas nesumerkė akių, o saulei dar nepakilus, jis išlipo pro langą.

Julija

Tą vasarą, tą pačią gražiausią jos gyvenimo vasarą, jie maudydavosi nuogi, o patalus jiems dažnai atsto davo samanos. Jis prisiekė ją mylėti ir Julija suprato, kad nereikia kunigo patvirtinti jų sąjungai, paukščiai ir žvaigždės buvo jų amžinos meilės liudininkai. Nie kada iki tol ir, tiesą sakant, niekada po to jos nebuvo aplankęs jausmas, kad priklauso kitam žmogui, kad yra susivijusi su juo taip, kaip turbūt būna Siamo dvy niai, turintys bendrą kraujotaką. Jie domėjosi tais pa čiais dalykais, jis užbaigdavo jos pradėtus sakinius, net jų svajonės sutapdavo, nekalbant apie kūnus. Ir vieną rytą viskas baigėsi – jis nebekėlė ragelio, o jai nuėjus pas jį į namus tėtis pasakė, kad Marius turėjęs skubiai išvykti. Tiesiog taip, be perspėjimo, be atsisveikinimo raštelio, be pokalbio. – Marius tikrai nevedęs ir neturi ilgalaikės drau gės. Kristupo paklausiau, – draugę iš minčių pažadino Elena. – Nerūpi, – dirbtinę šypseną išspaudė Julija. Tikrai nesiruošė net geriausiai mokyklos draugei prisipažinti apie savo nerimą.