Tos tuščios akys by knygos.lt

CHARLIE DONLEA

Psichologinis

Kažkur jau girdėjai jos vardą.

Matei jos veidą.

Žiūrėjai į tas akis.

TOS

TUŠČIOS AKYS

CHARLI E DON LEA

TO S TUŠČIOS AKY S

Psichologinis trileris

Iš anglų k albos ve rt ė A idas Jurašius

VILNIUS 2025

Charlie DONLEA THOSE EMPTY EYES

Kensington Publishing Corp., New York, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-843-2

Makintošas, Virdžinijos valstija

2013 m. sausio 15 d.

Nuodėmė yra paslaptis.

Kai kurie žmonės mano, kad jų nuodėmės liks nepastebėtos, tad jas galima daryti nesibaiminant padarinių. Kiti ima atgailauti, nes yra įsitikinę, kad visagalis Dievas matė visus jų poelgius ir besąlygiškai už juos atleido. Tačiau šis šaulys, avintis auliniais batais ir vilkintis ilgą platų neperšlampamą apsiaustą, tikėjo kai kuo kitu: pačias baisiausias nuodėmes visada dera pastebėti ir už jas negalima atleisti, o tie, kurie tas nuodėmes padarė, turi būti nubausti. Šaulys tyliai kopė laiptais, o visa čia gyvenanti šeima miegojo. Laiptų viršuje jis priėjo prie šeimininkų miegamojo ir šautuvo vamzdžiu stumtelėjo duris. Vyriai sugirgždėjo ir sudrumstė namuose tvyrančią tylą. Durys sustingo atsivėrusios lygiai tiek, kiek reikėjo pro jas prasibrauti. Šaulys įsmuko vidun ir žengė prie lovos galo. Moteris kvėpavo tyliai, o šalia jos gulintis vyras knarkė lyg gyvulys. Šaulys pakėlė ginklą: tvirtai įrėmė į petį, priglaudė dešinį skruostą prie šalto metalo, vamzdį nukreipė į knarkiantį vyrą. Tada uždėjo pirštą ant gaiduko, akimirką stabtelėjo, galiausiai nuspaudė ir pasigirdo kurti-

nantis trenksmas. Miegančio vyro kūnas tarsi sprogo, kai stambūs šratai išdraskė jo krūtinę. Sunkiai ką suvokianti jo žmona greitai atsisėdo lovoje. Iš sutrikimo ji taip ir nepamatė šaulio, stovinčio prie lovos galo, ar į ją besisukančio vamzdžio. Dar vienas šūvis – ir moters liemuo rikošetu atšoko nuo lovos galvūgalio.

Tada šaulys išėmė iš savo apsiausto kišenės tris nuotraukas ir numetė ant lovos. Kai šūvių garsas nuslopo, už miegamojo durų sugirgždėjo grindų lentos. Šaulys greitai nulenkė šautuvo vamzdį ir išmetė iš šovinio lizdo tuščias tūtas. Tada latekso pirštinėmis apmautomis rankomis iš antros apsiausto kišenės išėmė dar du užtaisytus šovinius, įdėjo į teberūkstantį lizdą, atlenkė vamzdį ir nutaikė ginklą į miegamojo duris. Rodos, prabėgo visa amžinybė, kol vyriai vėl suaimanavo ir durys iki galo atsivėrė, o tada pasirodė už jų stovintis berniukas.

Reimondas Kvinlenas buvo trylikos metų, ir jo amžius šauliui kėlė nerimą: berniukas buvo pakankamai suaugęs, kad galėtų būti liudytojas, bet kartu ir toks jaunas, todėl priimti kitą sprendimą šauliui buvo tikras iššūkis. Reimondas vis dar mėgino suprasti, ką mato priešais save, bet šaulys negalėjo jam suteikti laiko susivokti. Ginklo vamzdis nukrypo į berniuko krūtinę ir name nuaidėjo trečias kurtinantis šūvis.

Kai smūgio banga rikošetu atsimušė į kambario sienas, šaulys pajuto apimantį liūdesį, tačiau greitai nuginė jį šalin. Bus laiko paliūdėti, kai baigs šią misiją. Vos prieš keletą akimirkų atrodė, kad darbas jau atliktas, o štai dabar paaiškėjo, kad atlikti tik trys ketvirtadaliai jo. Šaulys paskubom išėjo iš kambario. Reimondo lavonas gulėjo koridoriuje, ant kietmedžio grindų plėtėsi kraujo bala. Trumpam atsigręžęs į miegamąjį šaulys pamatė, kad ant kilimo tebeguli tuščios ten nukritusios tūtos. Bet dėl to nereikėjo nerimauti. Lygiai kaip ir dėl ginklo. Tiesą sakant, planas buvo po visko palikti šautuvą gulėti

prie lovos, bet Reimondas viską sugadino. Perlipęs per lavoną šaulys nuskubėjo koridoriumi prie tolimojo miegamojo. Namuose buvo dar vienas šios šeimos narys, kuriam dabar reikėjo viso jo dėmesio.

Pasiekęs koridoriaus galą šaulys ginklo vamzdžiu stumtelėjo duris. Tačiau šį kartą jos neatsidarė. Durys buvo užtrenktos. Pasukiojęs rankeną ir įsitikinęs, kad durys užrakintos, šaulys pakėlė koją ir nusitaikė kulnu į rankeną. Medis skilo, tačiau nepasidavė. Po antro mėginimo durys atsivėrė, viršutinis vyris iškrito iš staktos, tad durys liko kabėti pakrypusios. Įėjęs į kambarį šaulys pamatė, kad lova tuščia, o patalai sujaukti. Pridėjęs prie jų delną pajuto, kad lova dar šilta, čia ką tik kažkas gulėjo. Šaulys nusisuko nuo lovos, jo dėmesį patraukė sieninė spinta. Jos pintos durys buvo uždarytos. Šaulys priėjo artyn ir ginklo vamzdžiu patukseno.

Nesulaukęs atsakymo pasuko rankeną ir iš lėto jas atidarė. Bet spinta, kaip ir lova, buvo tuščia. Ir tada per šaulio blauzdų apačią, žemiau neperšlampamo apsiausto, perbėgo naktinis šaltukas. Kitoje kambario pusėje plaikstėsi lango užuolaidos, krutinamos naktinio vėjelio, plūstančio vidun per palangę. Perbėgęs kambarį šaulys nutraukė užuolaidas šalin ir iki galo atvėrė langą. Apačioje ant tako gulėjo tinklelis nuo vabzdžių, nuplėštas nuo rėmo, kai paskutinis šeimos narys bėgo pro langą.

Tai reiškė problemą. Rimtą klaidą, kilusią iš nerūpestingai atliktų apskaičiavimų, – bet ši klaida buvo ne vienintelė, šaulio padaryta tą naktį.

I DALIS

PASKUTINIS LIUDYTOJAS

Jeigu liejasi kraujas, žurnalistų dėmesio neatsiginsi.

GARETAS LANKASTERIS

2013 m. ruduo

1 SKYRIUS

Apygardos teismo rūmai

Ketvirtadienis, 2013 m. rugsėjo 26 d., 15:05 val.

Garetas Lankasteris žengė teismo salės pakylos link, o televizijos kameros filmavo kiekvieną jo žingsnį, milijonams žmonių stebint tiesioginę transliaciją. Aleksandros Kvinlen byla dėl šmeižto prieš Virdžinijos valstiją prikaustė visos šalies dėmesį. Nuo pat tos nakties, kai Kvinlenų šeima buvo išžudyta, o septyniolikmetę jų dukterį suėmė už žmogžudystę, šalis lyg pakerėta nenuleido akių nuo Aleksandros Kvinlen. Pirma dėmesio banga kilo, kai ją apkaltino padarius šį nusikaltimą ir praminė sadiste. Antra banga nusirito, kai ji buvo reabilituota, iškilus jos nekaltumo įrodymams. O ypač daug dėmesio Aleksandra sulaukė dabar, kai padavė į teismą Virdžinijos valstiją, tvirtindama, kad Makintošo policijos skyrius ir Alegenio apygardos prokuratūra ne tik tinkamai netyrė jos šeimos nužudymo, bet šio proceso metu dar ir sugriovė pačios Aleksandros gyvenimą.

Kadangi žiniasklaida skyrė itin daug dėmesio Kvinlenų šeimos nužudymui, Aleksandros ieškinys dėl šmeižto buvo

nagrinėjamas skubos tvarka. Prognozuota, kad byla bus nagrinėjama dvi savaites, ir teismas vyko griežtai pagal grafiką. Pirmas kelias dienas – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio ryto – prisiekusieji klausėsi liudytojų, kuriuos Garetas Lankasteris strategiškai apgalvota tvarka kvietė pagal savo kruopščiai sudarytą sąrašą. Dabar užbaigti bylos pristatymą Garetui liko ketvirtadienio popietė ir visas penktadienis. Jis ketino skirti

šį laiką tik dviejų žmonių – paskutinių jo liudytojų – parodymams. Jeigu viskas klostysis pagal planą, tas dvi paskutines dienas, kai kaltintojai dėstys savo įvykių versijas, valstijos advokatai sėdės prikandę liežuvį. Po šiandienos parodymų jie nedrįs kaišioti pagalių į ratus, o po rytojaus liudytojo net negalvos apie kryžminės apklausos galimybę.

Garetas žinojo, į kokią keblią padėtį ketina pastatyti valstijos advokatus. Žinojo, nes pats įprastai atstovaudavo gynybai. Ir tik keistai susiklosčius aplinkybėms Garetas tapo kaltintoju ir ėmė atstovauti Aleksandrai Kvinlen jos byloje dėl šmeižto prieš Virdžinijos valstiją. Kaip vyresnysis vienos didžiausių Rytų pakrantės advokatų kontorų partneris, Garetas įprastai savo klientus gindavo, todėl dabar pasijuto patekęs į išskirtinę padėtį, nes puikiai išmanė oponentų darbą iš vidaus.

Garetas rūpestingai apgalvojo savo strategiją. Nors juto pagundą leisti prisiekusiesiems išklausyti du svarbiausius liudytojus anksčiau, pačioje teismo pradžioje, kai prisiekusieji būna imliausi įspūdžiams, jis pataupė tuos liudytojus iki dabar –ketvirtadienio popietės ir penktadienio ryto. Planas buvo toks: sudėti visus taškus ant „i“ rytoj iki pietų, o paskui įtikinti teisėją bylos nagrinėjimą pratęsti po savaitgalio. Garetas norėjo, kad paskutinių dviejų liudytojų parodymai – kaip ir jų veidai,

ašaros bei palūžę balsai – neišblėstų prisiekusiųjų mintyse visą savaitgalį. Jis norėjo, kad tie parodymai suktųsi jų galvose dvi ilgas dienas – iki pat meto, kai pirmadienio rytą prisiekusieji vėl susirinks išklausyti Virdžinijos valstijos advokatų, kurie bejėgiškai ginsis nuo Aleksandros kaltinimų, kad Makintošo policijos skyrius yra nekompetentingas, o Alegenio apygardos prokuratūra – korumpuota.

– Gerbiamas teisėjau, – tarė Garetas, priėjęs pakylą.

Apsivilkęs dailiu šiugždančiu tamsiai mėlynu kostiumu ir pasirišęs geltoną kaklaraištį, Garetas neskubėdamas rūpestingai susidėliojo savo užrašus, spinduliuodamas savitvardą ir pasitikėjimą savimi. Jis žinojo, kad per televiziją šią bylą stebi milijoninė auditorija, ir nevengė pasinaudoti gaunamu dėmesiu. Patrauklus, šeštą dešimtį įpusėjęs Garetas žinojo, kaip išnaudoti išvaizdą, kad paveiktum prisiekusiuosius, be to, ne pirmą kartą susidūrė su daug triukšmo sukėlusia byla.

– Kaltintojai kviečia Doną Kopel.

Pirmas pareigūnas, atvykęs į Kvinlenų namus sausio penkioliktos naktį, buvo Dona Kopel: ji pirmoji įžengė vidun, pirmoji pakilo laiptais, pirmoji pamatė, kas įvyko šeimininkų miegamajame. Kiti keturi policininkai, sureagavę į šūvių garsus Montgomerio gatvės 421-ajame name, jau davė parodymus. Garetas meistriškai pasinaudojo pareigūnų liudijimais, kad atskleistų prisiekusiesiems, kas būtent buvo aptikta tą naktį, kai jie įžengė į Kvinlenų namus. Jų liudijimai buvo vienodi: visi pasakojo apie kraujo praliejimą vidury nakties ir sušaudytą šeimą. Policininkai tvirtino radę jauną merginą, Aleksandrą Kvinlen, sėdinčią ant grindų tėvų miegamajame ir laikančią šautuvą, kuriuo buvo nužudyti jos tėvai ir brolis. Garetas nemėgino pagražinti ar sušvelninti policininkų pri-

siminimų ir nusikaltimo vietos vaizdo. Tiesą sakant, jis kaip tik pasirūpino, kad kiekvienas jų pateiktų skausmingai išsamų pasakojimą apie tą naktį: kaip jie ten atvyko, kaip užlipo laiptais, peržengė per Reimondo Kvinleno kūną ir pateko į šeimininkų miegamąjį, kur lovoje gulėjo Deniso ir Helenos Kvinlenų lavonai.

Tai buvo Gareto strategijos dalis. Žingsnis po žingsnio iš kiekvieno pareigūno išpešdamas visas detales, jis iš esmės sumenkino gynybos pastangas surengti kryžminę apklausą. Nieko daugiau iš liudytojų sužinoti nebegalėjai. Garetas nesuabejojo nė vieno policininko liudijimu, ką jie išvydo, kai įžengė į Kvinlenų namus. Užuot suabejojęs, Garetas kaip tik priėmė pareigūnų prisiminimus kaip šventą tiesą ir patvirtino, kad visi liudijimai tobulai dera vienas prie kito – ta siaubinga naktis pribloškė visus policininkus iki širdies gelmių, o kraują stingdanti nusikaltimo scena sukrėtė visą tautą.

Anksčiau tą savaitę Garetas pakvietė liudyti kriminalistus ir jie patvirtino, kad ginklas, kuriuo išžudyta Kvinlenų šeima, buvo dvylikto kalibro atlenkiamas dvivamzdis „Stoeger Coach“, priklausęs ponui Kvinlenui. Antradienio rytą Garetas teisme teatrališkai parodė šį šautuvą prisiekusiesiems. Daugelis jų, kai Garetas paklausė, prisipažino, kad tokio ginklo iki tol savo akimis nebuvo matę, tik per televiziją. Garetas žinojo, kad iš atrinktų prisiekusiųjų aštuoni neturi jokios patirties su ginklais, o kiti keturi yra užsiregistravę kaip namuose laikantieji šautuvą. Parodyti šautuvą, kuriuo buvo nužudyti trys žmonės, ir leisti prisiekusiesiems jį iš arti apžiūrėti buvo bauginantis dalykas. Bet ir tai įėjo į Gareto planą. Jis tai padarė tam, kad rytoj rytą, kai vėl atneš ginklą prieš paskutinio liudytojo apklausą, tas daiktas atrodytų ne toks mirtinai pavojingas

ir paprastesnis. Ginklas nebemes ant Aleksandros Kvinlen išprotėjusios paauglės žudikės šešėlio, o atskleis ją kaip protingą jauną moterį, kokia ji ir buvo.

Bet šitas spektaklis skirtas rytojui. O dabar Garetas stovėjo ant pakylos ir klausėsi, kaip Donos Kopel batų kulniukai kaukši, jai žengiant centriniu teismo salės taku, o sėdimosiose vietose šnabždantis jos kolegoms. Visos Makintošo policijos pajėgos laikė Donos liudijimą išdavyste. Teismo išvakarėse padėtis pasidarė tokia įtempta, kad pareigūnei Kopel teko išeiti atostogų. Tos atostogos turėjo trukti iki teismo pabaigos, bet Garetas spėjo, kad menkai tikėtina, jog Dona grįš dirbti į Makintošo policijos skyrių.

Dona stumtelėjo medinius vartelius ir pasuko link Gareto. Eidama pro šalį skersai į jį pažvelgė. Jeigu žvilgsnis galėtų nužudyti, Garetas dabar jau gulėtų negyvas ant grindų. Iš šio trumpo akių kontakto jis perprato pagrindinę Donos mintį: „Tikiuosi, kad žinai, ką darai.“

Dona atsisėdo į liudytojų vietą.

– Prašau pakelti dešinę ranką, ponia, – tarė teisėjas nuo savo kėdės jai iš kairės.

Dona padarė, kas liepta.

– Ar prisiekiate sakyti tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau, išskyrus tiesą, ir tepadeda jums Dievas?

– Taip.

– Advokate, – tarė teisėjas, linktelėdamas į Garetą.

Stovėdamas už pakylos Garetas akimirką padelsė ir pervertė keletą savo užrašų knygutės puslapių. Delsimas šį kartą buvo skirtas ne tam, kad padarytų įspūdį prisiekusiesiems savo gebėjimu valdyti teismo salę. Tai buvo skirta Donai – jis norėjo suteikti jai galimybę susikaupti ir dar keletą kartų giliai

CHARLIE DONLEA

įkvėpti. Kai Garetas pamatė, kad ji suėmė save į rankas, padėjo užrašų knygutę į šalį ir pažvelgė į liudytojų vietą.

– Mis Kopel, – prabilo Garetas. – Ar galite teismui pasakyti, kokios jūsų pareigos Makintošo policijos skyriuje?

– Aš esu policijos pareigūnė.

– Kiek laiko dirbate šiame skyriuje?

– Aštuoniolika metų.

– Ar visą tą laiką dirbote policininke?

– Taip.

– Ar dirbate policininke šiuo metu?

– Ne, dabar esu išėjusi atostogų.

– Kodėl?

Dona nurijo seiles.

– Mano šiandienis liudijimas... Makintošo policininkai jį ne itin palaiko.

– Jūsų liudijimas nesulauks palaikymo, tačiau bet kuriuo atveju jis bus sąžiningas, ar ne?

– Taip.

– Kodėl manote, kad jūsų liudijimas nesulauks palaikymo?

Dona sudvejojo ir žvilgtelėjo į salę, kur sėdėjo jos kolegos.

– Nes jis prieštarauja vyraujančiai įvykių versijai.

– Kokiai versijai?

– Makintošo policijos skyriaus pateiktai versijai apie tai, kas nutiko sausio penkioliktosios naktį Kvinlenų namuose ir paskui policijos skyriuje.

– Gerai, – tarė Garetas. – Bet niekas čia nebando pelnyti palankumo, mes tik siekiame ištaisyti klaidas, padarytas tą naktį, todėl manau, kad jūsų liudijimas bus gyvybiškai svarbus, net jeigu nesulauks jūsų kolegų pritarimo. Ar su tuo sutinkate?

– Prieštarauju, – įsiterpė valstijos advokatas.

– Priimta, – atsakė teisėjas.

Garetas linktelėjo teisėjui ir vėl pažvelgė į Doną.

– Prieš mums pradedant, ar galėtumėte teismui pasakyti, koks ryšys mudu sieja?

– Mes esame susituokę.

Garetas žengė nuo pakylos ir priėjo prie liudytojų vietos.

– Labas, – tarė jis Donai.

Ji nusišypsojo, prisiekusieji tyliai nusijuokė.

– Labas, – atsakė Dona.

– Ar šių metų sausio penkioliktąją dirbote naktinėje pamainoje?

– Taip.

– Ar sulaukėte tą naktį iškvietimo?

– Taip. Važiuodama įprastiniu patruliavimo keliu gavau pranešimą apie šūvius, nuaidėjusius gyvenamajame name.

– Ką tada darėte?

– Tučtuojau sureagavau. Buvau vos už kelių kvartalų.

– Ar buvote pirma ten atvykusi policijos pareigūnė?

– Taip.

– Ar galite mums pasakoti apie tą naktį, pareigūne Kopel?

Papasakokite viską, ką darėte ir matėte nuo tos akimirkos, kai atvykote į nusikaltimo vietą.

Dona giliai įkvėpė, Garetas juto jos nervingumą. Kad ir kiek kartų jie tai repetavo namie, ten nebuvo įmanoma atkurti streso, kuris sukyla, kai atsiduri liudytojo vietoje ir kalbi žmonių pilnai teismo salei bei dvylikai prisiekusiųjų, gaudančių kiekvieną tavo žodį, o tave filmuoja televizijos kameros.

„Nagi, mieloji, – padrąsino Garetas žmoną, vos linktelėdamas. – Tu gali tai padaryti.“

Makintošas, Virdžinijos valstija

2013 m. sausio 15 d., 00:46 val.

Dona pasuko policijos automobilį prie šaligatvio ir nukreipė mašinos prožektorių į dviejų aukštų namą, dunksantį tamsiame kvartale.

Ji čia atvyko, reaguodama į 911 sulauktą skambutį: buvo pranešta, kad Montgomerio gatvės 421-ajame name girdėjosi šūviai, ir Dona buvo pirmoji į įvykio vietą atvažiavusi policininkė. Buvo gerokai po vidurnakčio, tad namo viduje nešvietė jokios lempos, ir, jei ne keli lauke stoviniuojantys kaimynai, viskas atrodė ramu.

Kai Dona išlipo iš automobilio, prie jos žengė kažkoks vyras. Ji sulaikė jį per ištiestos rankos atstumą ir uždėjo delną ant pistoleto.

Vyras sustojo ir iškėlė rankas.

– Gyvenu netoliese, – tarė jis. – Tai aš paskambinau 911.

Dona vienu metu sutelkė dėmesį į namą, į vyrą priešais ir lėtai aplink ją besiburiančių kaimynų minią.

– Kas nutiko? – paklausė ji.

– Žiūrėdamas televizorių išgirdau garsų trenksmą. Pritildžiau garsą ir tada trenksmas pasikartojo, todėl atidariau galines duris ir

išėjau į terasą. Po kelių sekundžių išgirdau trečią trenksmą. Šį kartą

buvau lauke, tad tučtuojau supratau, kad tai šūvis. Iš šautuvo, turbūt dvylikto kalibro. Aš medžiotojas, todėl atpažįstu šį garsą.

Dona parodė į namą, į kurį buvo nukreiptas jos automobilio žibintas.

– Ar jūs įsitikinęs, kad šūviai sklido iš to namo pusės?

– Duodu dantį, ponia. Atleiskite už tokią kalbą.

– Iš namo vidaus?

– Taip, ponia.

Nenuleisdama akių nuo lauko durų Dona sugriebė prie peties pritvirtintą radijo ryšio prietaisą.

– Tai pareigūnė Kopel, atvykau gavusi pranešimą dėl šūvių

Montgomerio gatvės 421-ajame name.

– Tęskite, pareigūne.

– Liudininkas patvirtino, kad namo viduje girdėjosi šūviai. Kol apžiūrėsiu namą, atsiųskite pagalbą.

– Supratau. Pagalba jau važiuoja, bus po trijų minučių.

– Aš turiu daug šautuvų, ponia, – tarė paslaugusis kaimynas. –

Tik pasakykite – ir suteiksiu jums visą pagalbą, kokios tik reikia.

– Likite vietoje, – paliepė Dona tam žmogui ir nuėjo prie namo.

Kai žengė per automobilio prožektoriaus metamą šviesą, jos šešėlis vis ilgėjo, kol galiausiai tas juodas pavidalas užlipo ant namo ir pakibo virš Donos lyg vaiduoklis. Ji nusisegė nuo diržo žibintuvėlį ir pašvietė į langus, bet vaizdą užstojo užuolaidos. Tada Dona nuėjo į prieangį ir stuktelėjo žibintuvėliu į duris.

– Policija! Atidarykite.

Nesulaukusi atsakymo Dona grįžtelėjo ir pamatė, kad būrelis kaimynų viską stebi nuo gatvės. Laimei, tolumoje sumirgėjo dar vieno policijos automobilio žibintai – važiavo pastiprinimas. Po minutės ji jau stovėjo prieangyje su dviem kitais pareigūnais. Dar vienas

CHARLIE DONLEA

nuėjo patikrinti galinės namo dalies ir dabar per radiją sutraškėjo jo balsas:

– Galinėje dalyje ramu. Jokių šviesų. Jokių gyvybės požymių.

Kadangi Dona čia atvyko pirmoji, ji ėmėsi vadovauti. Priglaudė delną prie lauko durų rankenos ir nustebusi pamatė, kad jos neužrakintos – durys spragtelėjusios atsidarė, kai tik ji pasuko apvalią rankeną. Dona pažvelgė į kolegas, šie linktelėjo. Išsitraukę pistoletus jie žengė į namą.

2 SKYRIUS

Apygardos teismo rūmai

Ketvirtadienis, 2013 m. rugsėjo 26 d., 15:30 val.

Garetas grįžo prie pakylos ir ramiai padėjo rankas ant tribūnos kraštų. Tada pažvelgė į savo užrašus.

– Pareigūne Kopel, tą akimirką, kai įžengėte į namą, kas dėjosi jūsų galvoje? Apie ką jūs mąstėte?

Dona trumpai pagalvojo.

– Jaučiausi nervinga.

– Liudininkas, gyvenantis greta Kvinlenų, jums pasakė, kad aiškiai girdėjo šūvius, sklidusius iš jų namo. Kiekvienas jumis dėtas jaustųsi nervingas. Bet ką dar jūs ir jūsų kolegos policininkai jutote?

– Prieštarauju, – įsiterpė Bilas Bredlis, vyriausiasis valstybinis advokatas Aleksandros Kvinlen byloje prieš Virdžinijos valstiją. – Pareigūnė Kopel negali reikšti savo nuomonės apie tai, kaip tą naktį jautėsi kiti policininkai.

– Priimta, – atsakė teisėjas.

– Ką dar jūs jutote be to, kad buvote nervinga? – tęsė Garetas.

CHARLIE DONLEA

– Didžiulį adrenalino antplūdį.

– Taigi jūs buvote nervinga ir kartu jutote adrenalino pliūpsnį. Ir, jūsų nuomone, kiti pareigūnai jautėsi taip pat.

– Prieštarauju, – vėl tarė Bilas Bredlis.

– Aš klausiu pareigūnės Kopel apie tai, kas dėjosi jos galvoje, kai įžengė į namą, neklausiu apie jos kolegas.

– Atmesta, – tarė teisėjas. – Tęskite.

– Taigi jūs buvote nervinga, užlieta adrenalino ir jums atrodė, kad jūsų kolegos jaučia tą patį?

– Taip.

– Ar per aštuoniolika metų, pradirbtų Makintošo policijoje, buvote iškviesta į vietą, kurioje šaudoma arba gali būti nevaldomas šaulys?

– Ne.

– Ar kiti pareigūnai, buvę su jumis tą naktį, turėjo tokių iškvietimų patirties?

– Ne.

– Taigi žengti į namą, įtariant, kad viduje gali būti pavojingas šaulys, jums buvo naujas dalykas?

– Taip.

– Vadinasi, atmetus policininkų treniruotes, skirtas tokiems atvejams, jūs neturėjote praktinės patirties?

– Ne.

– Pareigūne Kopel, ar galima tvirtinti, kad, patekusi į stresinę, pavojingą ir jums išskirtinę situaciją, kokios iki tol nebuvote patyrusi, galbūt savo pareigas atlikote prastai?

Dona patylėjo, paskui sunkiai nurijo seiles.

– Taip.

– Ar galėjo nutikti taip, kad keturi policininkai, būdami nervingi ir jausdami adrenalino antplūdį, atsidūrę situacijoje,

kokios iki tol nebuvo patyrę, klaidingai suprato tai, ką pamatė Kvinlenų namuose?

– Taip.

– Ar žinodama tai, ką žinote dabar, būtumėte kitaip pasielgusi tą naktį?

Donai atsakant jos akyse sužibo ašaros.

– Taip.

– Ar galite pasakyti teismui, ką pamatėte, kai sausio penkioliktosios naktį įžengėte į Kvinlenų namus?

Dona giliai įkvėpė, mėgindama nusiraminti, išmirksėjo ašaras ir papasakojo teismui, ką su kolegomis atrado namo viduje.

Nuodėmė yra paslaptis. Kai kurie žmonės mano, kad jų nuodėmės liks nepastebėtos, tad jas galima daryti nesibaiminant padarinių.

CHARLIE DONLEA (Čarlis Donlis, g. 1982 m.) – Čikagoje gyvenantis rašytojas, 9 trilerių autorius, kurio knygos išleistos 40 šalių. Trilerio žanru jis susižavėjo būdamas dvidešimties, kai perskaitė kultinio teisinių trilerių autoriaus

Johno Grishamo knygą „Firma“. Pasukęs rašytojo keliu, netrukus įsitvirtino kaip vienas įdomiausių šių dienų kriminalinės literatūros kūrėjų. Lietuvių kalba jau pasirodė jo trileris „Tobula žmogžudystė“. Knyga „Tos tuščios akys“ minima tarp geriausių 2023 m. trilerių Amazon, New York Post ir BuzzFeed News paskelbtuose sąrašuose.

Aleksa Armstrong slepia savo tikrąjį vardą, išvaizdą ir gyvenimo istoriją. Ji niekuo nebeprimena tos išsigandusios paauglės, kurią visa šalis stebėjo per televiziją po Kvinlenų šeimos nužudymo. Niekuo nebeprimena mergaitės tuščiomis akimis, kaip ją praminė žiniasklaida.

Nuo lemtingos nakties praėjo dešimt metų. Aleksa dirba tyrėja teisinių paslaugų įmonėje ir džiaugiasi atsikračiusi pamišėlės etiketės. Bet vieną dieną į jos akiratį patenka studentas Metju Kleimoras, įtariamas prisidėjęs prie savo merginos dingimo.

Uždara universiteto bendruomenė, pavojingi turtingų šeimų žaidimai ir neparanki tiesa, kuri kartais kainuoja per daug. Paini studentų miestelyje įvykdyto nusikaltimo istorija netikėtai ima vesti Aleksą prie kraupių įvykių Kvinlenų namuose. Kas iš tikrųjų nutiko tą naktį, po kurios ji žvelgė į žurnalistų kameras tuščiomis akimis?

Nuostabi, įtraukianti knyga. Aštrus žvilgsnis į teisinę sistemą, turtingųjų privilegijas ir žmonių išnaudojimą vertas kiekvieno iš mūsų dėmesio. – Publishers Weekly

ISBN 978-609-466-843-2 9 786094 668432