Page 1

Marius Jonutis

slibinas jurgis ir kitos istorijos

Keista ir amžina Jurgio su slibinu (lyg ir gėrio su blogiu) kova man visada rūpėjo, bet konkrečiau susidomėjau prieš porą metų, kiekviename Sicilijos kaime matydamas tokias skulptūras. Vieną vasarą Kroatijoje, Hvaro saloje, surašiau pirmąją pasaką, o rudeniop Anžė pilyje Prancūzijoje radau XIV a. Apokalipsės gobelenus – didžiausią kada nors Europoje išaustą paveikslą. Pasirodo, visokias baisybes galima tvirtai ir saugiai uždaryti į meno narvą, ir štai grožis gelbėja pasaulį, štai meno prasmė. Kažkas prirašė siaubų į knygą, o Anžė meistrai drakoną pagavo, užrišo jam kaspiną ant kaklo, apkaišė gėlėmis ir įmetė į paveikslą. Ištirpo tarpas tarp manęs ir paveikslų, miglotai prisiminiau, kaip viename iš buvusių gyvenimų dirbau meistrų būryje prie šito projekto. Buvo smagu, darbas didingas, juo didžiavomės, kompanija linksma ir draugiška, entuziazmas bei raudonas vynas liejosi upe – na, darbo valandomis saikingai, nes ranka neturėjo drebėti. Tie devyneri varginantys, plaukus balinantys metai buvo gražiausias ano mano gyvenimo laikas, nors visa kita irgi nebuvo blogai, negaliu skųstis, kaip ir šiame gyvenime. Supratau, kad negaliu praeiti, turiu imti tą radinį ir ką nors su juo daryti, būti jame. Darbo buvo daug, juodo – irgi, bet džiaugsmo ne mažiau, žiema neatrodė šalta, kaip ir tada, prieš kelis šimtmečius. Gobelenų tema – slibinas, o vaizdavimo būdas – gerasis nugalėtojas, slibinas žūva, pamatęs save veidrodyje. Tie (dabar jau ir mano) paveikslai dėl to tiko prie šios knygos pasakų. Tekstų veikėjų ar įvykių piešiniuose nevertėtų ieškoti, šiaip jau jie yra ketvirtoji knygos pasaka. Ten pat prie Luaros, kitoje Prancūzijos pilyje, mačiau dailės parodą apie Psichę. Šią klampaus pavydo ir meilės dvikovą pusmetį vartaliojęs galvoje, pradėjau apie tai rašinėti budistiniame Tailande, kur drakonų daug, bet sau temos neradau, matyt, nesu ten gyvenęs nė vieno gyvenimo, esu europietis, dar tiksliau – vilnietis – štai ir trečiosios pasakos motyvas, nes pasakų turi būti trys, kaip ir jose visko būna po tris. Šią vasarą prie to paties akmeninio stalo Hvare radau laiko pagalvoti apie Gedimino sapnus ir Briuselio kopūstus.

Marius Jonutis

slibinas jurgis ir kitos istorijos


Marius Jonutis

slibinas jurgis ir kitos istorijos

VILNIUS 2010


4


slibinas jurgis

5


okį sapnavau sapną: nugalėjau drakoną savyje, o drakonas atėjo pas mane visas nugalėtas ir paklausė: – Ką gi man dabar tokiam nugalėtam daryti? Ir iš tiesų – ką gi jam dabar daryti, ar dar iš viso ką nors gali, kai esi visai nugalėtas? Ir aš galvojau, ir nežinojau, ką jam atsakyti, ką jam pasiūlyti, ir krimtausi, ir sielojausi – kaipgi aš, nugalėtojas toks, nieko jam negaliu pasiūlyti, nieko negaliu patarti, o jis stovėjo prie manęs, pririštas už kaklo rožiniu kaspinu, ir laukė, žiūrėdamas į mane didelėmis pasidavusiomis akimis, ir 6


man buvo vis nykiau ir liūdniau. Kol kovojau su juo, mesdamas į tą kovą visas jėgas, turėdamas tikslą, žinodamas, kad tikrai esu teisus, žinodamas, kad turiu, privalau nugalėti, norėdamas padėti ne tik sau, bet ir visiems kitiems, kuriems tas drakonas manyje galėtų pakenkti, kol ryžtingai ėjau į priekį, žinojau viską. Dabar gi jis nugalėtas, stovi visas toks mažas prieš mane, o aš neturiu jam ką duoti, neturiu atsakymo, ir staiga pajuntu, kaip mažėju, traukiuosi, kaip dalykai aplink mane didėja ir ryškėja, o aš tirpstu kaip sala migloje, ir drakonas išeina, palikęs mane nugalėtą, ir aš nebežinau, ką dabar man su savimi daryti, kur eiti, ko ieškoti. Jeigu surasčiau drakoną, galėčiau jo paklausti: – Ką gi man dabar tokiam nugalėtam daryti? Bet nebežinau, kur jis yra, ir aš vaikštau, ieškau jo, bet niekaip negaliu rasti, blaškausi po pasaulį, visur žiūriu, visų klausinėju, bet niekaip negaliu rasti. Kuo labiau nerandu, tuo labiau ieškau. Kaip gerai nugalėtojams, galvoju, sėdi sau nugalėję ir nieko neieško. Aš nerandu, jie neieško – galų gale rezultatas mūsų tas pats: mes visi nieko nerandame. Tai kas gi tada nugalėtojas, gal nėra nugalėtojų ir nugalėtųjų? Atsibudęs galvoju: galgi drakonų laikai jau praėjo? Istoriniai šaltiniai sako, kad Jurgis gimė trečiojo amžiaus pabaigoje kažkur Kapadokijoje. 7


Šaltinis – tai kažkas gaivaus ir tyro, juo gali pasitikėti, jo vandenį gali drąsiai gerti, nuo jo neapsikrėsi visokiomis kirmėlėmis ir žarnų ligomis. Kadangi augo turtingoje šeimoje, turėjo galimybę gražiai išsilavinti ir šiaip iš prigimties buvo dailus ir protingas jaunuolis, padėdavo močiutėms pereiti gatvę, o gatvės tais laikais buvo kaip reikalas – mokėjo romėnai jas tiesti: pildavo kartais iki šešių metrų storio įvairių sluoksnių – akmenų skaldos smėlio žvyro, todėl tos gatvės neišsiduobėdavo, be to, gi ir žiemų ten nebūna rimtų, įšalas neišsprogdindavo pavasarį dangos, todėl gerai suteptos romėnų vežėčios skriedavo tais keliais baisiais greičiais, ir močiutėms nebuvo lengva juos pereiti, sako dar, kad Jurgis visada, jei tik sudaužydavo kokį grafiną, prisipažindavo tėvams tą padaręs, ir visi juo džiaugėsi ir mylėjo. Kur ir kada gimė drakonas (dar vadinamas slibinu ar smaku), šaltiniai nesako. Priežastis čia nujaučiu tris – arba jie nežino, arba tai yra paslaptis, arba jie iš viso jokie ne šaltiniai. Tiesa, girdėjau sakant, kad gal šėtonas pasivertė slibinu, norėdamas pakenkti žmonėms, bet tokį aiškinimą laikyčiau labai prastu, nes šėtonas turbūt ir taip galėtų pakenkti niekuo nepasivertęs, o jeigu jau reikėtų maskuotis ir visus apgauti, tai aš juo dėtas versčiausi ne slibinu, o kokia geltonkase princese – tada tikrai niekas nesusigaudytų, kas čia per reikalas, ir būtų galima visus paimti iš pasalų. Na, nebent tas šėtonas – kas gi jis? – buvo toks kvailas ir visai be jokios fantazijos, bet čia irgi silpnokas argumentas, nes tokiu atveju jis visai nebūtų pavojingas. 8


Štai kaip apibūdina drakoną Chorchė Luisas Borchesas „Pramanytų būtybių knygoje“: „Didelė, peraugusi gyvatė naguotom letenom ir sparnais / būna juodas / moka akinamai švytėti ir spjaudytis liepsna bei dūmais.“ Toje pačioje knygoje cituojamas Plinijus, kuris nemažai prirašė apie drakonų farmacinę naudą, o farmacinė nauda, kaip žinom, ir šiais laikais konkuruoja su ginklų prekyba, taigi „iš drakono akių, sudžiovintų ir sutrintų su medum, gaunamas tepalas, apsaugantis nuo košmarų. Drakono širdies taukai,

įvynioti į gazelės kailį ir elnio sausgyslėmis pririšti prie rankos, lemia sėkmę bylinėjantis; taip pat drakono dantys, nešiojami ant kūno, užtikrina šeimininkų palankumą ir karalių malonę“. Dar vienas vaistukas, dėl kurio žmogus tampa 9


nenugalimas, gaminamas iš „liūto kailio, liūto kaulų čiulpų, ką tik lenktynes laimėjusio žirgo putų, šuns nagų ir drakono uodegos bei galvos“ – taip ir gydėsi žmonės, ir sveikesni buvo, dabar gi – kur pažiūri, visi kažkokie ligoniai arba stori, laikas įsibėgėjo, maistas irgi.

Viskas vyko kaip visada, įprastu būdu: graži ir laiminga karalystė prie kokios nors gražios ir šiltos Egėjo ar Adrijos jūros, visi dirba savo ramius įprastus darbus, spaudžia iš alyvuogių aliejų, daro svaigų vyną, audžia 10


spalvingus išmoningų raštų audinius, užsiima natūralia liaudies medicina, na, gal šiek tiek kartais ir burtais, augina vaikus, jų mirtingumas nemažas, bet ir gimstamumas taip pat, susirenka vakarais aptarti kaimo reikalų, triukšmingai švenčia vestuves, nes gražių merginų netrūksta, tvarkingai, gal kartais kiek pabambėdami moka mokesčius karaliui, karalius nepiktas, džiaugiasi savo gražiąja dukra, kartais surengia vieną kitą šventę savo žmonėms, visi gyvena santarvėje ir tvarkingai, kartais kiek pavydėdami kaimynui, bet dėl to tik patys stengiasi savo darželius gražiau susitvarkyti. Ir štai iš kažkur toje karalystėje atsiranda slibinas, kažkokiame urve, kažkokioje pelkėje, smirdantis visas, baisus ir piktas, šiaip gėda būtų prieš kitus tokį augintinį turėti, o jis dar ir alkanas kaip žvėris koks. Tuose kraštuose kaip tik ir buvo pastebėti patys baisiausi padarai, štai Borchesas aprašo drakono, gyvenusio Prancūzijoje, – pusiau žvėries, pusiau žuvies, – kilmę: „Nečionykštis, atplaukęs iš Galatijos jūros Mažojoje Azijoje, Leviatano, nuožmiausio iš vandens šliužų, ir Laukinės Asilės, kuri veisiasi tuose kraštuose, pagimdytas...“

11


Anais laikais tų karalysčių gal nebuvo tiek daug kaip dabar, nes pasaulis buvo gerokai mažesnis, dar ne visas atrastas, dar buvo ko ieškoti, bet vis tiek koks šimtas karalysčių gal turėjo būti, o iš jų bent jau kelios toje vietoje, apie kurią kalbame, tai įdomu, kodėl būtent šioje apsigyveno tas bjaurybė? Ar kokie mokslininkai tyrė kokius dėsningumus, dėl kurių karalystėse kartais apsigyvena drakonai? Kas turi būti karalystėje, kad čia galėtų atsirasti kažkokia baisybė? Juk galima išanalizuoti įvairius – jie, aišku, visada skirtingi – atvejus, ir gal pavyktų rasti kokį nors visiems jiems bendrą vardiklį, ir tada, pamačius, kad tas vardiklis karalystėje jau randasi, prognozuoti galimą slibino atėjimą. Gal tada būtų galima imtis priemonių ir bandyti to išvengti – juk kai iš meteorologų sužinai, kad lis, neplanuoji baidarių žygio, nes nemalonu. Gal būtų buvę galima išvengti žmones ėdančių drakonų Rusijoje, Vokietijoje, Serbijoje, Konge, Afganistane, Korėjoje, Kuboje ir kitose karalystėse? Ar tai yra niekaip neišvengiama, gal tas drakonas vis tiek kur nors turi būti, ir taškas – kaip danguje mėnulis, bet gal vis tiek būtų naudinga jį prognozuoti, tada būtų galima visiems žmonėms iš tos pasmerktos karalystės išvažiuoti, išsivežti visas avis ir ryžius, ir tegu stimpa tas bjaurybė badu? 12


13


Ir iš viso – ar drakonas atsiranda karalystės pakraštyje, kokioje nors pelkėje, toli, ar tiesiog kiekviename iš mūsų, nes mes kiekvienas esame karalystė su savo centru, valdymu, tvarka ir įstatymais. Kaip Heraklio nugalėtoji hidra, irgi gyvenusi pelkėje, savo baisingu kvapu nuodijusi vandenį ir deginusi pasėlius, gal ta baisybė apsigyvena mūsų galvose, širdyse ar kitose kokiose kūno dalyse ir nuodija kraują, ir paralyžiuoja protą? Kaip jį pažinti, o pažinus – padaryti nekenksmingą? Gal tiesiog nereikia galvoti, kad jo nėra, gal jis būtinai yra, ir tai reikia turėti omeny, neignoruoti, o protingai toleruoti, neleisti jam paimti viršų. Kaip toje rytiečių pasakoje apie du vilkus – juodą ir baltą – kiekvieno žmogaus viduje, iš kurių nugali tas, kurį maitini. Gal kai kur nors atsiranda užsistovėjusi neprižiūrėta pelkė, tai ir yra gera sąlyga gimti drakonui? Kita vertus, visuotinės melioracijos laikai lyg ir praėjo, ekologai jau pasisako už natūralių pelkių, kaip svarbių sistemos elementų, išsaugojimą. Tai gal ir drakonas, kaip ekosistemos dalis, mums irgi reikalingas, galų gale, nebūtų slibino, nebūtų ir Jurgio. Taigi toje smirdančioje pelkėje, toje kvepiančioje karalystėje, atsirado – ar gimė – slibinas. Iš pradžių jis pageidavo, kad kasdien jam būtų patiektos dvi avys – kažin, kaip jis tą pageidavimą pasakė karaliui, bet, aišku, yra visokių būdų susišnekėti, net ir nemokant kalbos – paukščių kalba, pavyzdžiui. Betgi 14


15


paskui – kaip suprantu, gana greitai – visos avys baigėsi, o čia jau kyla abejonių dėl karalystės ekonominio pajėgumo, panašu, kad vis dėlto ji buvo labai skurdi ir galėjo pasigirti nebent savo dainomis, be to, karaliui stigo verslumo, jis nesugalvojo, kaip importuoti avių iš kitų karalysčių, pavyzdžiui, organizuojant etnografinių ansamblių pasaulines gastroles, arba vyno eksportą. Nebeužtekus avių, slibinas reikalavo patiekti per dieną po vieną žmogų – vadinasi, vienas žmogus yra lygus dviem avims, nors aš šiaip jau ginčyčiausi su tokia matematika, nes yra žmonių, kurių ir į viso pasaulio avis nemainyčiau, bet, aišku, yra tokių žmonių, vietoj kurių geriau jau rinkčiausi avis, tai gal čia tiesiog imamas vidurkis, ir jis išeina ne žmonių naudai, nes avių, kurios iš viso nieko nevertos, turbūt nedaug, o tokių, kurios savo buvimu grėstų pasaulio gerovei, matyt, ir visai nebūna – žmonių gi tokių, kurių galėtų šimtą kartų nebūti, pasitaiko. Paprastai jie vadinasi ne žmonių vardais, o savo sugalvotais, kad niekas nesuprastų. Yra buvę atsitikimų, kai kokį drakoną ar kitą kokią baisybę žmonės nugalėdavo tiesiog atspėdami jo vardą – man tokia kova išmintimi, ne kardu, atrodo labai graži, nes išmintis ir yra daiktų vadinimas savo vardais, tada žmonės gali tavim tikėti, o blogis nebeturi už ko pasislėpti, o kova kardais man neatrodo tokia graži, todėl nemėgstu Vyčio, nors Afrikos spalvų vėliava man visai graži. 16


Marius Jonutis

slibinas jurgis ir kitos istorijos

Keista ir amžina Jurgio su slibinu (lyg ir gėrio su blogiu) kova man visada rūpėjo, bet konkrečiau susidomėjau prieš porą metų, kiekviename Sicilijos kaime matydamas tokias skulptūras. Vieną vasarą Kroatijoje, Hvaro saloje, surašiau pirmąją pasaką, o rudeniop Anžė pilyje Prancūzijoje radau XIV a. Apokalipsės gobelenus – didžiausią kada nors Europoje išaustą paveikslą. Pasirodo, visokias baisybes galima tvirtai ir saugiai uždaryti į meno narvą, ir štai grožis gelbėja pasaulį, štai meno prasmė. Kažkas prirašė siaubų į knygą, o Anžė meistrai drakoną pagavo, užrišo jam kaspiną ant kaklo, apkaišė gėlėmis ir įmetė į paveikslą. Ištirpo tarpas tarp manęs ir paveikslų, miglotai prisiminiau, kaip viename iš buvusių gyvenimų dirbau meistrų būryje prie šito projekto. Buvo smagu, darbas didingas, juo didžiavomės, kompanija linksma ir draugiška, entuziazmas bei raudonas vynas liejosi upe – na, darbo valandomis saikingai, nes ranka neturėjo drebėti. Tie devyneri varginantys, plaukus balinantys metai buvo gražiausias ano mano gyvenimo laikas, nors visa kita irgi nebuvo blogai, negaliu skųstis, kaip ir šiame gyvenime. Supratau, kad negaliu praeiti, turiu imti tą radinį ir ką nors su juo daryti, būti jame. Darbo buvo daug, juodo – irgi, bet džiaugsmo ne mažiau, žiema neatrodė šalta, kaip ir tada, prieš kelis šimtmečius. Gobelenų tema – slibinas, o vaizdavimo būdas – gerasis nugalėtojas, slibinas žūva, pamatęs save veidrodyje. Tie (dabar jau ir mano) paveikslai dėl to tiko prie šios knygos pasakų. Tekstų veikėjų ar įvykių piešiniuose nevertėtų ieškoti, šiaip jau jie yra ketvirtoji knygos pasaka. Ten pat prie Luaros, kitoje Prancūzijos pilyje, mačiau dailės parodą apie Psichę. Šią klampaus pavydo ir meilės dvikovą pusmetį vartaliojęs galvoje, pradėjau apie tai rašinėti budistiniame Tailande, kur drakonų daug, bet sau temos neradau, matyt, nesu ten gyvenęs nė vieno gyvenimo, esu europietis, dar tiksliau – vilnietis – štai ir trečiosios pasakos motyvas, nes pasakų turi būti trys, kaip ir jose visko būna po tris. Šią vasarą prie to paties akmeninio stalo Hvare radau laiko pagalvoti apie Gedimino sapnus ir Briuselio kopūstus.

Marius Jonutis

slibinas jurgis ir kitos istorijos


Slibinas Jurgis ir kitos istorijos  

Knygos Slibinas Jurgis ir kitos istorijos ištrauka

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you