R omana s
Įkaitusi saulė slysta dangumi, šiltais bučiniais apiberdama skruostus ir apnuogintą pilvą. Mėgaudamasi kūną glostančia šiluma tingiai pramerkiu akis ir nužvelgiu ant gretimų gultų išsitiesusias merginas. Tarsi katės, besimėgaujančios popietės atokaita, jos tyso šalia baseino palaimingai dūsaudamos ir retsykiais iš rasotų stiklinių gurkšnoja vėsią sangriją. Smagu – tikrai nepaneigsi. Draugių artumas mane džiugina, bet turiu pripažinti, kad tik vienas žmogus priverčia mane jaustis taip, kaip niekada nesitikėjau galinti jaustis. Tik vienas žmogus užpildo mane tyriausiu ir neįtikėtinai tauriu jausmu, o žinojimas, kad jis po nesibaigiančių kelionių ir darbų vėl sugrįžo į namus, – mano sielai kaip medus. 5
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
– Na, ko tokia džiaugsminga? – kilstelėjusi tamsius akinius plačiai nusišypso Irma. – O ko jai liūdėti? – atsidūsta Margarita ir atsigulusi ant pilvo pasiremia galvą rankomis, kad geriau matytų mane. – Ir aš būčiau laiminga, jei gyvenimėlis man taip šypsotųsi. – Būtent! Jeigu!.. – prunkšteli Irma, atsainiai nubraukusi nuo kaktos raudonų plaukų sruogą. – Geriau sakyk, kad miršti iš pavydo! – Visai nemirštu! Pripažink, argi nenorėtum taip gyventi? Nuostabaus grožio vila Italijoje. Sūnus – iš akies luptas angeliukas, apie vyrą išvis patylėsiu, – svajingai atsidūsta. – Saldainiukas – ką daugiau bepridursi. – Beje, kada tavo saldainiukas grįžta? – pasidomi greta manęs gulinti Julija. – Tiesą pasakius, jis jau grįžo. – Kada? – Šiąnakt, paryčiais, – plačiai nusišypsau ir atsitiesusi žvalgausi sūnaus. Nuo kaitrių saulės spindulių pasislėpęs po sena pinija, apsuptas krūvos žaislų mažasis Antonis žaidžia visai greta mūsų. – Na, dabar aišku, kodėl Gabrielė šiandien tokia laiminga, – šypteli Irma. 6
S E P TY N E TA S. A M Ž I N A I TAVO
– Oi, merginos, kad jūs žinotumėt... – suvirpu iš malonumo, prisiminusi, kaip su mano kūnu vos prieš keletą valandų šėliojo Tonis. – Sakai, paryčiais? Keista, aš nieko negirdėjau, – tarsteli Margarita, suraukusi plonučius antakius. – Kur jau girdėsi, juk knarki tarsi prekinis traukinys, – sukikena Irma. – Ar aš?! Tu pati knarki! – pačiupusi rankšluostį Margarita sviedžia jį besijuokiančios Irmos pusėn. Nesusilaikiusios su Julija imame kvatotis. Kvailos peštynės ne juokais įsismarkauja, bet netikėtai pasigirdęs šaižus švilpimas priverčia merginas akimirksniu nurimti. Sutartinai pasisukame garso pusėn. Miegamojo balkone stovintis Antonis neabejotinai ką tik nusiprausė po dušu. Jo oda dar žvilga nuo drėgmės, o ant klubų pakibęs baltas rankšluostis patvirtina spėjimą. Rūstus tamsių jo akių žvilgsnis įsmeigtas į vilos papėdėje šalia žirgų besidarbuojančius vyrus. Piktai gestikuliuodamas ranka, kurioje smilksta balta cigaretė, jis greitakalbe išberia žodžius, man dorai nespėjus suprasti, kuo darbininkai sugebėjo užsitraukti tokią nemalonę. – Ką jis pasakė? – šiek tiek sutrikusi paklausia Julija. 7
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
– Nesuprantu, kai taip greitai kalba, – prisipažįstu neatitraukdama akių nuo pikto, bet beprotiškai gražaus vyro. Savo vyro. – Perspėjo darbininkus dėl netinkamo elgesio su žirgais. – Dieve, koks... – suveblena Margarita. – Pripažįstu, Gabriele. Aš tau tikrai pavydžiu. – Dažnai jis toks piktas? – Julijos akys nukrypsta į mane. – Kartais, – užsimerkiu ir vėl išsitiesiu ant gulto. – Pakelia balsą ant vilos darbininkų ar savo pavaldinių, bet nepamenu, kad būtų griežčiau kalbėjęs su manim ar jaunėliu. Tiesą pasakius, net nežinau, iš kur jis ima tiek kantrybės. Ar pasakojau apie paskutinę mažojo Antonio išdaigą? – Ne. – Sunku patikėti, kad tokioje mažutėje galvelėje gali kilti tokių beprotiškų idėjų, nors žinant, kad jis – maža tėvo kopija, tikriausiai neverta stebėtis, – kilsteliu galvą, kad įsitikinčiau, jog sūnus vis dar užsiėmęs žaislais. – Prieš porą savaičių, kai Antonis ruošėsi darbo kelionei, jaunėlis vėl pasižymėjo. Už bausmę Tonis jį nusivedė į arklides šerti žirgų. Ir ką jūs sau galvojat? Jis ir ten sugebėjo pasirodyti visu gražumu. Kol tėvas buvo užsiėmęs savo reikalais, mažasis Antonis į visas žirgų girdyklas pripylė raudonų vandeninių dažų. 8
S E P TY N E TA S. A M Ž I N A I TAVO
– Rimtai? – aiktelėjo Julija. – Tikriausiai Antonis pasiuto? Beje, kodėl raudonų? – Aš nežinojau, ką daryti, o Tonis sureagavo visai ramiai, nors vėliau vienai kumelei prireikė veterinaro pagalbos, – nusišypsau prisiminusi tos dienos įvykius. – Jaunėlis paaiškino tėčiui norėjęs arkliukus skaniau pagirdyti, juk raudona spalva primena braškes. Sakau jums, kad išmonės tam mažiui netrūksta, o Toniui užtenka kantrybės su juo užsiimti. – Iš pažiūros nepasakytum, – palingavusi galvą Margarita vėl pakelia akis į balkoną, bet Antonio jau nematyti. – Tonis atrodo karšto būdo. Tiesą pasakius, jis pats atrodo velniškai karštas, – tyliai sukikena. – Gal pagaliau baigsi? Nesuprantu, kaip Gabrielė dar neišspyrė tavęs per duris? – piktai subara Julija. – Kiek galima varvinti seilę dėl svetimo vyro? – O kas jai belieka, kai greta toks kaip Valentinas? – saldžiai nusijuokia Irma. – Mergaitės, gal liausitės? – šypsodamasi atsigeriu vaisių sultimis praskiesto vyno ir stebiu, kaip Margarita papučia lūpas, bet po akimirkos ji vėl plačiai nusišypso. – Vilką mini, vilkas čia, – tyliai sukrizenusi, koketiškai sumirksi ilgomis blakstienomis. 9
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
– Tėtukai! – pasigirsta džiaugsmingas sūnaus riksmas, ir aš pasukusi galvą stebiu, kaip jaunėlis, pamiršęs visus savo žaislus, pasileidžia link tėvo. – Sveikas, čempione, – pagavęs sūnų Antonis kelis kartus mesteli į orą ir priverčia vaiką skardžiai kvatotis. – Aš ne čempionas, – apsiveja tėvo kaklą rankomis berniukas. – Aš – žmogus-voras! – Kaip pasakysi, stipruoli, – pabučiuoja sūnų į skruostą. – Ar buvai geras berniukas, klausei mamytės? – Klausiau. – Tuoj mes įsitikinsim. Sveikos, mergaitės, – pasisveikina žavingai šypsodamasis mūsų draugijai ir sulaukia darnaus atsako. Žiūrint į Antonį visai nesunku suprasti, kodėl jis verčia moteris dūsauti. Juodi tarsi rašalas plaukai tikslingai suvelti taip, kad atrodytų, tarsi jis ką tik pakilo iš guolio po audringos nakties. Beje, ši naktis tokia ir buvo. Skruostus vis dar puošia tamsūs šeriai, kurie jam beprotiškai tinka, o tamsios akys akimirksniu įtraukia į gelmę. Kartais šalia jo jaučiuosi tarsi užhipnotizuota. O dar tas raumeningas kūnas… Šią akimirką jo nedengia jokie marškinėliai. Karamelinės odos plotus slepia tik apsmukusios sportinės kelnės. Turiu pripažinti, kad 10
S E P TY N E TA S. A M Ž I N A I TAVO
jau trejus metus esu jo žmona, bet vis dar negaliu patikėti, kad šis vyras priklauso vien tik man. – Ačiū, mergaitės, kad pralinksminat Gabrielą, kol manęs nėra šalia, – vis dar plačiai šypsodamasis prieina ir pritupia šalia manęs. – Labas, lėlyte, – pabučiuoja mane į lūpas. – Gerai miegojai? – Aha, – nusišypsau dar plačiau, puikiai suprasdama, ką jis turi galvoje. – Aš taip pat, – sukužda dar kartą švelniomis lūpomis paliesdamas manąsias, bet ant jo rankų spurdantis sūnus priverčia vyrą atsitraukti. – Ar šis berniūkštis buvo geras? – atsitiesęs ima kutenti jaunėlį ir, priverčia vaiką krizenti. – Na, nežinau... – Mamyte! – šūkteli patenkintas sūnus. – Mamyte, juk buvau! – Ar tikrai buvai? – plačiai šypsodamasis, vis dar kutendamas sūnų Antonis pažiūri į mane. Galiu prisiekti, kad net kepinanti pietų saulė niekada neskleidė tiek šilumos, kiek jos pajutau žvelgdama į tamsią jo akių gelmę. – Na, jei išmestume porą mažų ožiukų... Na, gal jis ir buvo geras berniukas. Negaliu nesišypsoti žiūrėdama į du brangiausius mano širdžiai vyrus. 11
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
– Jeigu mamytė sako... – pabučiavęs sūnui į kaktą Antonis nuleidžia vaiką ant žemės. – Šalia arklidžių mačiau dėdę Ronaldą, – tęsia ranka veldamas tamsias jaunėlio garbanas, – jeigu nubėgęs jo gražiai paprašysi, gausi kai ką iš tėtuko automobilio. – Didelę mašiną? – Gal... Jaunėlis džiūgaudamas pasileidžia link arklidžių, o Tonis pasisuka į mus. – Lyg ir buvom susitarę, kad žaislų jam pakanka? Jaunėlio kambarys jau primena žaislų krautuvę. – Nebambėk, – šypsodamasis vėl pritupia šalia manęs, o iš jo akių suprantu, kad ginčytis šią akimirką tiesiog beprasmiška. – Jums užsakiau staliuką restorane. – Mums? O tu? – išplečiu akis. – Atleisk, mažute. Šiandien tikrai negaliu. Turiu neatidėliotiną reikalą. – Antoni! – pašoku nuo gulto. – Tu man pažadėjai! – perveriu jį piktu žvilgsniu ir vos tramdydama įsiūtį patraukiu į namus.
Blogai. Labai blogai. Negaliu pakęsti, kai ji pyksta. Kaip galėdamas maloniau nusišypsau sutrikusioms Ga12
S E P TY N E TA S. A M Ž I N A I TAVO
brielos draugėms ir seku paskui žmoną. Nujaučiu, kad tuoj būsiu kaip reikiant išdėtas į šuns dienas. Liekną jos figūrą, pridengtą niekingai mažu maudymosi kostiumėlio lopeliu, išvystu virtuvėje šalia sangrijos ąsotį ruošiančios Martynos. – Martyna, – ištariu tik vardą, bet moteris, vos sekundę žvilgtelėjusi į mane, supratingai linkteli ir pradingsta už stiklinių durų. – Mažute? – prisiartinęs apkabinu liauną žmonos liemenį ir priglundu prie įkaitusios nugaros. – Atstok! – atkerta lediniu tonu. – Prašau, nepyk. – Ar bent žinai, kokia šiandien diena? – Taip, mažute. Tavo gimtadienis, – sukuždu lūpomis palietęs jos peties linkį. – Ir? Tau jokio skirtumo, ar ne? Kalėdos, Naujieji metai, gimtadienis? Darbas svarbiau už viską! – Na, ko tu širsti? Puikiai žinai, kad nieko nėra svarbesnio už judu su mažuoju Toniu. – Nepanašu. – Mažute... – atgręžiu ją į save ir žalios, iš pykčio patamsėjusios akys perveria mane kiaurai, bet po akimirkos nuklysta į šalį. Be abejonės, Gabriela labai suirzusi. 13
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
– Juk žinai, kad skolingas neliksiu, – bandau ją pabučiuoti, bet žmona pasuka veidą ir leidžia lūpomis paliesti tik skruostą. – Pažadu, kad ryte vėl pabusi mano glėbyje. – Pažadai, pažadai, pažadai... – nepatenkinta papučia putlias lūpas ir priekaištingai atsidūsta. – Gabriela? – ištariu kiek griežčiau, nes jos elgesys ima priminti išlepintos mergaitės aikštijimąsi. – Pažiūrėk į mane, – delnais suimu jos veidą. Ji kiek padelsia, bet galiausiai teikiasi pažiūrėti į mane. Žvilgsnis tikrai neliudija pasitenkinimo. – Aš tau pažadu, mažute. – Antoni Barikeli, ar žinai, kad esi tikrų tikriausias šiknius? – Kuo puikiausiai, mano meile, – priglundu prie jos lūpų. Gabriela kiek nenoriai, bet priima mano liežuvį į savo burną. Prisitraukiu ją arčiau, nes man beprotiškai sunku pasisotinti tik bučiniais. – Ar tavo draugės labai supyktų, jeigu tave kuriam laikui pavogčiau? – Nė nesvajok! – ištaria kiek prikimusiu balsu. – Tu nubaustas! – išsprūsta iš mano glėbio ir gundančiai apsilaižo lūpas. 14
S E P TY N E TA S. A M Ž I N A I TAVO
– Erzini mane, tiesa? – Tikrai taip, – atšauna permesdama vilnijančias garbanas per petį ir neįtikėtinai seksualiai siūbuodama klubais, nešina svaigaus gėrimo ąsočiu patraukia į kiemą pas savo drauges. Nuleidžiu akis į kelnėse pūpsantį pasididžiavimą. – Girdėjai, ką sakė mažutė? Gali nurimti. Mes nubausti.
–Tik nesakyk, kad susipykot? – netveria smalsumu Julija, kai įsitaisau ant gulto šalia jos. – Nors kartais jis siutina iki beprotybės, bet nepaprastai sunku pykti ant Antonio. – Aš tai supykčiau, – atsidūsta Margarita ir dar labiau kilsteli veidą į saulę, tarsi bandydama sugerti visus spindulius. – Vaikščiotų aplink mane ant pirštų galiukų ir melstų atleidimo, – pareiškia ji išdidžiai. – Klausyk, Margo? O kodėl tavo Valentinas nevaikšto ant pirštų galiukų? Man panašiau, kad pati tupinėji aplink jį kaip višta, – pasišaipo Irma ir pakilusi prisipildo stiklinę šalto gėrimo. – Ar tu gali bent kartą prikąsti savo ilgą liežuvį? Mes su Valium tik draugai! 15
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
– Kurgi ne, – nusišypso Irma ir laibais pirštais iškrapščiusi iš stiklinės leduką prisėlina prie Margaritos ir įmeta žvilgantį ledo kubelį tarp maudymosi kostiumėlyje įspraustų krūtų. – Oi! – akimirksniu stryktelėjusi nuo gulto Margarita ima juokingai šokinėti. – Gal pablūdai?! – sušnypščia ji pasipiktinusi, o aptirpęs ledukas skambteli ant šokoladinės spalvos plytelių. Iš pradžių atrodo, kad išties supyko, bet pamačiusi, kad vos tramdome juoką, pati ima kvatotis. Merginų pokštai, jaunėlio juokas ir maudynės žydrame baseine skaidrina likusią dieną. Širdį spaudžia tik mintys apie Antonį. Kas turėjo nutikti, kad jis, vos prieš keletą valandų įkėlęs koją į namus, turi vėl imtis darbų? Keletą kartų jis dar šmėkšteli balkone su smilkstančia cigarete, bet daugiau jokio artumo nesulaukiu, o tai skaudina. Panirusi mintyse net nepastebiu, kaip saulė vis labiau tirpdama danguje ima skandinti Toskanos kalvas į purpurines sutemas. – Deginkis nesideginus, balta kaip sūris, – pakilusi nuo gulto atsidūsta Julija. – Pamažu patamsėsi. Ir man iš pradžių taip buvo. – Tau? – Julija atsisuka į mane ir plačiai nusišypso. – Ar matei save veidrodyje? 16
S E P TY N E TA S. A M Ž I N A I TAVO
– Šokoladinis zuikutis, – prunkšteli Irma. – Aha, kaip iš tos dainos, – pakilusi nuo gulto pasirąžo Margarita ir ima dainuoti juokingą rusišką dainelę. – Na, zuikute? – nusišypso baigusi priedainį. – Ką mes veiksim? Visgi tokia diena. – Girdėjai, ką sakė Antonis? Jis užsakė staliuką mieste, – atsidūstu, nes puikiausiai žinau savo vyro skonį ir net neabejoju, kad restoranas tikrai sukels merginoms šoką. – Kelintą valandą? – Nesakė, bet, ko gero, rezervavo visai dienai ir net nakčiai. – Ech, tas milijonierių gyvenimas, – svajingai atsidususi Margarita ima apžiūrinėti savo kūną. Išties, jai iškilumų galėtų pavydėti netgi Pamela Anderson. – Žiūrėk, Julyte, o aš įdegiau, – atitraukia maudymosi kostiumėlio petnešėlę ir plačiai nusišypso. – Ai, koks skirtumas... – atsidūsta Irma. – Man tos saulės vonios nė motais, gal geriau pašėlkime kaip reikiant. Ar ne, uoga? – pasisukusi į mane pamerkia akį. – Tikrai taip, – plačiai nusišypsau. – Manau, reikėtų perspėti Angelą, kad po poros valandų mums jos prireiks visai nakčiai. 17
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
– Būtent! – pritaria Irma. – Laikykis, Florencija! Mes ateinam! – šūkteli ir triumfuodama iškelia ranką gęstančios saulės link. Komiška poza. Akivaizdu, kad merginos nusiteikusios pašėlti. Draugėms išsiskirsčius po kambarius ir pritilus jų linksmam tauškėjimui apeinu namus ieškodama sūnaus. Mažąjį Tonį randu svetainėje su Martyna, ūkvedė puikiausiai atstoja auklę. – Mažuti, susirink žaisliukus, jau metas į lovą. – Dar truputį, – suniurna po nosimi stumdydamas, be abejonės, naują įspūdingo dydžio žaislinį automobilį. – Mažuti, – pakartoju griežčiau. Jaunėlis, kiek pasimuistęs, paklūsta ir pribėgęs įsikimba man į ranką. – O kas susirinks žaisliukus? – nuleidžiu akis į sūnų, kuris nepaprastai panašus į tėvą. – Teta Martyna. – Ne, zuiki... – bet man nespėjus baigti sakinio Martyna kyla iš krėslo ir nusišypso. – Ponia Gabriela, Martyna galėti. Jums šiandien šventė, o mažasis Tonijus jau eiti miegoti. – Ačiū, Martyna, – padėkoju, bet nesijaučiu patenkinta akivaizdžiu sūnaus išsisukinėjimu. 18
S E P TY N E TA S. A M Ž I N A I TAVO
Nusinešu sūnų į vonios kambarį, o pakeliui sulaukiu nesuskaičiuojamos galybės klausimų, kurie gali akimirksniu kilti trimečio galvoje. Po trumpo ginčo jis nenoriai leidžiasi nuprausiamas. Susitikimas su lova kaip visuomet užtrunka kiek ilgiau, nei derėtų, bet ištarus tėtuko vardą jaunėlis nurimsta ir netrukus pasineria į sapnų karalystę. Net pasakos prieš miegą neprireikė! Palikusi sūnų ramiai šnopuojantį ir apsikabinusį vieną iš mėgstamų žaislų, tyliai užveriu jo kambario duris. Šiltiems jausmams plevenant krūtinėje susimąstau, kaip pasikeitė mano gyvenimas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad sukursiu šeimą su vyru, kuris kilęs ne iš Lietuvos. Kad savo namais laikysiu prabangią užmiesčio vilą, nutolusią nuo Klaipėdos per tūkstančius kilometrų. Atrodytų keista, bet būtent čia jaučiuosi namuose. Vynuogynais kvepiančiame krašte mano širdis pagaliau išties prisipildė pilnatvės ir begalinio džiaugsmo. Draugių skleidžiamas šurmulys pripildo šimtametį pastatą garsų, kurie paprastai jam nebūdingi. Pati sau nusišypsojusi patraukiu prieblandoje skendinčiu koridoriumi į miegamąjį, ketindama nusiprausi po gaivia vandens srove ir pasiruošti gimtadienio vakarėliui. Deja, jis bus ne toks, apie kokį svajojau. 19