Page 1


Gabija KristÄ—

R omana s


Agnetė lėtai slinko per purpurinę miglą. Ją kūrė lempos, įstatytos į akmeninėse požemio sienose iškaltas nišas. Jos skleidė ne tik šviesą, bet ir smilkalų aromatą. Nuo jų kvapo Agnetei sukosi galva ir pynėsi mintys. Kaip ji čia atsidūrė? Susverdėjo ir atsirėmė į atsikišusį rausvos spalvos akmenį. Regis, nuo kažko bėgo... Taip... Ją vijosi ir, neturėdama išeities, ji nėrė į takelį, vedantį į... svingerių klubą. Agnetė kreivai šyptelėjo. Keista, kad tik dabar, kai viskas baigėsi, jai pasitaikė proga patekti į požemius, kurie ilgą laiką žadino jos vaizduotę, tuo labiau kad buvo pasiekiami ranka. Jos vos nesugavo... Prisiminė, kaip prisiglaudė prie namo sienos ir išgirdo įsiutusio Lauryno riaumojimą. – Ji negalėjo toli nubėgti, – sukandęs dantis šnypštė jis. – Išmaišyk viską aplinkui. Noriu, kad surastum ją bet kokia kaina... – Kaip ji galėjo pabėgti? – pasigirdo nustebęs Viliaus balsas. – Iššoko per balkoną. Vilius aiktelėjo. Jų balsai nutolo ir tada Agnetė prisiminė požemius. Jai liko vienintelė išeitis ten pasislėpti. Ji nušliaužė į krūmus. Persekiotojai nieko nelaukdami nubėgo į gatvę – jiems ir mintis nekilo, kad ji galėjo pasukti visai į kitą pusę. Agnetė girdėjo jų balsus, jie aidėjo tuščioje tamsioje mišku apsuptoje gatvelėje... Nepakeldama galvos, Agnetė greitai pasiekė tankiais medeliais apaugusį takelį ir pažvelgė į viršų. Pamatė būrelį žmoni­ų,


6

Gabija Kristė

kurie slėpdami veidus sparčiai artėjo prie įėjimo. Agnetė nesudvejojo. Palenkė galvą – plaukai kaip uždanga paslėpė jos veidą, – tada prasibrovė pro krūmus ir prisijungė prie tylaus, apsiaustais apsigaubusių žmonių būrelio. Niekas jos nesustabdė. Rūstaus veido sargybiniai praleido net nepaklausę slaptažodžio kartu su visa draugija. Ir štai ji čia... Smilkalai pripildė visą požemį, apdengdami koridorių tiršto purpurinio rūko skraiste. Agnetė įkišo ranką į džinsų kišenę. Iš džiaugsmo net aiktelėjo ten radusi nosinę. Ji užsidengė nosį ir burną, kad neuždustų nuo keisto, nerimą keliančio kvapo, ir žengė tolyn paslaptingais akmeniniais labirintais. Girdėjo šnibždesius, riksmą, dejavimą. Atviros į kambarius vedančios arkos alsavo tarsi gyvos. Agnetė netyčia žvilgtelėjo į vieną kambarį ir greitai nusisuko, išsigandusi pamatyto vaizdo. Širdis suspurdėjo, pradėjo daužytis tankiai ir garsiai – jai atrodė, kad skamba visas požemis ir net viršuje likęs pasaulis. Agnetė leidosi bėgti, bet net širdies dūžiai negalėjo nuslopinti šnopavimo, rėkimo ir smūgių garsų, kurie sklido pro atviras arkas, vedančias į kambarius. Ji žvilgtelėjo per petį ir pamatė atskubančią žmogystą, nuo galvos iki kojų apsigaubusią apsiaustu. – Ką daryti? – sudejavo Agnetė. Nieko negalvodama, ji puolė pro artimiausią arką. Viduryje kambario stovėjo milžiniška lova, prikabinta prie lubų pritvirtintomis grandinėmis. Dešinėje ji pamatė nišą, uždengtą aksomine purpurinės spalvos užuolaida. Rankomis praskleidusi uždangą, Agnetė ten pasislėpė. Iš pradžių ji nekreipė dėmesio


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

7

į ten stovintį aparatą. Nišoje buvo mažai vietos ir Agnetė atsitrenkė į jo kampą. Tik tada įdėmiai jį apžiūrėjo. Iš pirmo žvilgsnio jai pasirodė, kad ten stovi ginekologo kėdė, bet atidžiau pažvelgusi pašiurpo. Tai iš tiesų buvo kėdė, bet gerokai patobulinta, pritaikyta iškrypusiam seksui. Apačioje buvo pritaisyti antrankiai kojoms, o viršuje ir rankoms. Bet dabar Agnetei ne tas rūpėjo. Ji išgirdo triukšmą ir žvilgtelėjo pro užuolaidą. Nežmoniško dydžio lovoje gulintis vyras akimirką jai pasirodė panašus į Lauryną, nors to negalėjo būti. Agnetei sustojo širdis. Begalinėmis pastangomis prisivertė vėl pažiūrėti. Ne, tai buvo ne Laurynas. Dūmai veržėsi pro arką ir Agnetė negalėjo gerai įžiūrėti. Ji pamatė, kaip vyriškis atsistojo ir diržu pradėjo pliekti gulinčią moterį. Ši pratisai rėkė, o jos balsas lyg peiliu pjovė Agnetei smegenis. Ji užsikimšo ausis ir užsimerkė. O kai atsimerkė, vyras jau gulėjo ant moters ir abiem rankomis laikė ant jos kaklo prispaudęs diržą. Mergina šniokštė ir raitėsi. Agnetė jau norėjo ją gelbėti, bet susilaikė. Kambaryje stovėjo ta pati apsiaustu apsisukusi žmogysta. Ši kurį laiką nejudėdama stovėjo ir žiūrėjo, paskui netikėtai puolė prie lovos. Jos ranka pakilo ir nusileido. Paskui dar kartą, o po akimirkos ji apsisuko, puolė pro arką ir dingo. Bet vyro reakcija buvo dar greitesnė. Jis pamatė pakeltą ranką ir atšoko taip skubiai, kad neišsilaikė ir nuriedėjo nuo lovos. Pakelta žmogystos ranka, nusileido ne ant jo, bet ant merginos. Ji atsisėdo, paskui išsirietė lanku ir krito ant lovos. Agnetė sustingo. Įvykiai rutuliojosi kaip pagreitintame filme. Išgirdo slopų vyro keiksmą ir aiškiai tariamus žodžius.


8

Gabija Kristė

– Dabar tu mano rankose, – nusikvatojo jis. Ant nuogo kūno užsimetė platų lietpaltį su gobtuvu, dar kartą žvilgtelėjo į be jokių gyvybės ženklų gulinčią merginą ir nėrė pro arką. Agnetė dar kurį laiką stovėjo, negalėdama suvaldyti drebulio. Paskui lėtai išslinko iš slėptuvės ir žengė artyn. Mergina gulėjo ir žiūrėjo į ją drumstomis akimis. Negalėdama pakęsti kaltinančio žvilgsnio, Agnetė užmetė jai ant veido šalia gulintį permatomą šydą. Ji ėjo atbula iki arkos, tada apsisuko ir išbėgo.


PIRMAS SKYRIUS

AGNETĖ

Agnetė krūptelėjusi sunkiai praplėšė sulipusius vokus. Į ją sužiuro dvi poros plačiai išplėstų išsigandusių akių. Palengvėjimo atodūsis išsiveržė iš skaisčiai rausvų paburkusių lūpų, beveik liečiančių jos skruostą. Mergina veikiau vidumi nei ausimis išgirdo nesuprantamų žodžių šnarėjimą. Dar kartą prasivėrė putnios lūpos. Agnetė pajuto gėlėmis dvelkiantį kvėptelėjimą ir pagaliau suprato žodžius, kuriuos ištarė virš jos pasilenkusi mergina. – Žiūrėk, ji atsimerkė... Žalsvos akys nušvito, veide suspindo šypsena. Rausvi garbanoti plaukai pakuteno kaktą, ir neklusni sruoga uždengė Nilai akis. – Negali būti. Rudų akių savininkė aiktelėjusi apkabino gulinčią ligonę. Jos aksominės akys sužėrėjo, apšviestos pro langą staiga suspindusios saulės. Mergina nusijuokė minkštu gomuriniu balsu. Jos juodi, trumpai kirpti tankūs plaukai, kaip visada, ištepti plaukų standikliu, styrojo į visas puses. Agnetė sudejavo, kai aštri sruoga skaudžiai įdūrė jai į smakrą.


10

Gabija Kristė

– Kur aš? – ji apsilaižė sukepusias lūpas. – O kaip tau atrodo? Aišku, ligoninėje... Agnetė išplėtė akis. Pastarųjų dienų įvykiai skendėjo miglose. Ji beveik nieko neprsiminė, o gal ir nenorėjo prisiminti. – Kaip aš čia atsidūriau? – Geras klausimas. – merginos susižvalgė. Tik dabar Agnetė atgavo žadą. Jos žvilgsnis įsmigo į kikenančias merginas. Matyt, kažkas baisaus bus atsitikę, kad ji iš pirmo žvilgsnio nepažino savo geriausių draugių. Maloni šiluma užliejo kūną, o dėkingumo spazmai užgniaužė gerklę. Ji sukūkčiojo ir sugriebė ant antklodės gulinčias draugių rankas. Dvi poros akių sumirksėjo ir sudrėko. Kaip ji galėjo nepažinti savo ilgamečių bičiulių, bendražygių, su kuriomis draugauja jau daugelį metų, tikriausiai nuo mokyklos laikų? Garbanotos rausvaplaukės vardas buvo Nijolė, nors ji niekada neatsiliepdavo, šaukiama tuo vardu. Senų seniausiai ji vadino save Nila ir niekam neleido į ją kitaip kreiptis. Ji dirbo vadybininke viename mobiliųjų telefonų bendrovės salone, todėl iš rankų nepaleido modernaus išmaniojo telefono – vis žvilgčiojo į ekraną ir braukė per jį plonais baltais pirštais. Mergina nuolat keitė mobiliuosius telefonus, tačiau vis tiek buvo nepatenkinta ryšio kokybe. Dažniausiai jos netenkindavo kokia nors telefono savybė: per mažas ekranas, netobula prieiga prie interneto, nekokybiška filmavimo kamera, pernelyg lėtas internetas. Dievažin, ko tik Nila neprisigalvodavo, norėdama gauti vis naujesnį ir išmanesnį telefoną. Bet savo darbą ji


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

11

gerai išmanė ir buvo vertinama darbdavių, todėl jie pro pirštus žiūrėjo į šią jos silpnybę. Tarnyba sekėsi, ji uždirbo tikrai nemažus pinigus. Tačiau negalima pasakyti, kad jos asmeninis gyvenimas buvo sėkmingas. Nila jau suspėjo ištekėti ir išsiskirti. Dabar ji gyveno su dvigubai vyresniu, labai turtingu verslininku. Jis buvo gana išvaizdus, augalotas, malonus. Lepino Nilą dovanomis, mokėjo gražiai kalbėti, ruošė gurmanišką maistą ir labai rūpinosi savo partnerės sveikata bei jos gyvenimo kokybe. Vyriškis daug dirbo, buvo įkūręs parduotuvių tinklą – verslas jam sekėsi. Tikriausiai Nilą sugundė jo turtai, nors ji tai neigė. Jaunoji moteris nekreipė dėmesio į didelį jų amžiaus skirtumą, aiškino, kad viską atperka Manto geras būdas. Buvo ir kita to priežastis: Nilos tėvai gyveno kaime, jai reikėjo jiems padėti, mat ji buvo vienturtė duktė šeimoje. Mantas jai suteikė saugumo jausmą: Nila galėjo bet kuriuo paros metu jam skambinti pasiguosti. Tada jis mesdavo visus darbus ir skubėdavo pas ją. Tačiau vieno dalyko Agnetė negalėjo suprasti – tai draugės ryšio su buvusiu vyru. Agnetė jautė slaptą pasišlykštėjimą Jeronimu (toks yra buvusio Nilos sutuoktinio vardas). Jis buvo žudikas... Niekas nežinojo, kas ten atsitiko, bet jį suėmė ir apkaltino draugo nužudymu. Nila sakė, kad jis gynėsi ir tai įvyko netyčia, bet Agnetė tuo netikėjo. Jis buvo toks keistas, tas Jaras... vulgarus ir atstumiantis cinikas. Nors dar jaunas, tik penkeriais metais vyresnis už Nilą, bet atrodė, tarsi jau būtų sugėręs visas gyvenimo blogybes. Draugės buvo bendraamžės  – joms šiais metais, regis, suėjo po dvidešimt dvejus metus. Agnetė prisiminė, kaip Jaras ją stebėdavo, kai ji ateidavo pas Nilą. Tada jie


12

Gabija Kristė

dar buvo ką tik susituokę. Jis sėdėdavo atsirėmęs minkštame krėsle, atmetęs rankas, ir gašliai ją apžiūrinėdavo. Jo stambūs riešai, apaugę juodais plaukais, ir storos drėgnos lūpos trikdė Agnetę. Jų žvilgsniams susitikus, jis atvirai iš jos šaipydavosi. Agnetė nesistebėjo, kad Jaras pateko į kalėjimą, bet ją glumino tai, jog jis buvo paleistas labai greitai, praėjus vos keliems mėnesiams. Teismas nustatė, kad Jaras nekaltas, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas: jis gindamasis netyčia nužudė savo sugėrovą. Bet kalėjimo vis tiek neišvengė. Nors Nila jau gyveno su Mantu, Jeronimas nepaliko jos ramybėje. Agnetė įtarė, jog Nila susitikinėja su Jaru dėl sekso. Kartą ji netyčia prasitarė esanti nepatenkinta savo lytiniu gyvenimu. Nila po kiekvieno slapto pasimatymo su Jaru būdavo pikta ir be paliovos rūkydavo – vos užtraukusi cigaretę, mesdavo ją ir tuojau pat griebdavosi kitos... – Tu tikrai nieko neatsimeni? – Vita sudrėkusiomis rudomis akimis įsistebeilijo į Agnetę ir pasilenkusi dar kartą pažvelgė jai į akis. Mieloji Vita. Ji nutrūktgalviškai ir aistringai žaidė gyvenimu. Ši mergina buvo linksma bei azartiška, ji negalėjo nustygti vietoje ir visą laiką kūrė kokius nors planus. Ji dažnai išsitempdavo Agnetę į pažintines keliones po kalnus arba sugundydavo ją panardyti Raudonojoje jūroje Sinajaus pusiasalyje. Šalia Vitos visiems buvo linksma ir gera – ji skleidė ramybę ir gerą nuotaiką. Dabar ji glostė Agnetę be perstojo kikendama. Jos akinanti šypsena švytėjo siaurame, gerokai įrudusiame veide.


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

13

Ji deginosi, kai tik galėjo, tepėsi tamsinančiais kremais arba, pasitaikius progai, bėgo į soliariumą, nes paniškai bijojo tapti balta. Mergina kažkodėl įsivaizdavo, kad jai netinka jos natūrali veido spalva. Neseniai Vita baigė kineziterapijos studijas ir sėkmingai įsitaisė dirbti masažiste viename sporto klube. Ten susipažino su garsiu sporto vadybininku, ir jiedu apsigyveno drauge. Netrukus susituokė. Deja, gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota: vadybininkas pasirodė esąs tikras mergišius. Vita šiurpino drauges pasakojimais apie Mariaus meilės nuotykius. Ji išvarydavo jį iš namų, bet jis vėl sugrįždavo – verkė negalįs be jos gyventi. Vyras vis išdygdavo tarpduryje, bučiuodavo Vitai rankas bei kojas, atgailaudavo, prisiekinėdavo daugiau taip nebesielgti, mušdavosi kumščiais į krūtinę, be to, atvilkdavo krūvas rožių ir brangių dovanų. Toks buvo gyvenimas, nieko čia nepakeisi. Dauguma gyveno taip, kaip jos: dirbo, mylėjo, mušėsi, gėrė ir apgaudinėjo vieni kitus. Lietuviškos tradicijos pamažu nyko, užleisdamos vietą keistam europietiškam gyvenimo būdui. Tik labai maža dalis tautiečių dar laikėsi jų įsikibę. Agnetė stengėsi išsaugoti savus papročius. Ji buvo dvilypė: viena vertus, mąstytoja, svajotoja, tačiau kita vertus, tvirtai stovėjo ant žemės. Pasižymėjo atkaklumu. Žinojo, kad galėtų pasiekti bet ką, jei tik panorėtų. Ji skirstė savo gyvenimą į kelis etapus: svajingąjį ir realistinį. Tos dvi priešybės tarsi skėlė jos asmenybę į dvi dalis. Atėjus svajingajam etapui, ji pasinerdavo į knygų pasaulį. Skaitydavo per naktis, dienas, nemiegodavo, beveik nevalgydavo. Tuo metu


14

Gabija Kristė

užplūsdavo ir meilės banga. Agnetė svajodavo apie nežemišką meilę. Knygose ieškodavo svajonių princo, atjosiančio pas ją ant balto žirgo arba atplauksiančio laivu, padabintu raudonomis burėmis. Tomis dienomis ji slankiodavo gatvėmis, mąsliu žvilgsniu tyrinėdama praeivių veidus, arba sėdėdavo Laisvės alėjoje ant suoliuko, gaudydama vaikinų žvilgsnius. Ji stengėsi surasti tą vienintelį ir nepakartojamą, kuris sugebėtų ją prakalbinti, suprastų jos mintis, paduotų jai ranką, o tada jie kartu nuskristų svajonių takais. Ji kartais pamanydavo, kad tokį jau surado, bet po kelių susitikimų paaiškėdavo, jog princas, deja, tėra eilinis berniokas, tinkamas nebent jos rankinei nešioti, bet ne būti gyvenimo partneriu. Svaiguliui praėjus ateidavo realistinis periodas. Tada Agnetė atsipeikėdavo ir pamažu sugrįždavo į gyvenimą. Pamatydavo, kad niekas nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, švietė saulė, žydėjo gėlės, gatvėmis vaikštinėjo tie patys žmonės, spręsdami su išgyvenimu susijusias problemas. Agnetė pasijusdavo tarsi sugrįžusi iš kitos planetos ir puldavo tiesiai į gyvenimo sūkurį. Mokėsi per naktis, perlaikinėjo neišlaikytus egzaminus, tyrinėjo praleistą laiką, kad galėtų juo pasinaudoti. Protas tapdavo aštrus tarsi skustuvas. Tuo realistiniu periodu Agnetė įkūrė savo įmonę. Įsteigė ją nieko negalvodama, pasikliaudama vidiniu instinktu. Tai buvo reklamos agentūra, renginių organizavimo įmonė, be to, ji dar vertėsi teikdama gyvenimo būdo paslaugas garsiems žmonėms. Agnetei neteko taip vargti kaip kitiems. Jos tėvai buvo gerai žinomi Kaune. Mama buvo garsi dainininkė, o tėvas – populiarus architektas. Jai nereikėjo verstis per galvą


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

15

ieškant žmonių, kuriems galėtų pasiūlyti savo paslaugas. Tėvai skatino ją imtis verslo ir subtiliai, vengdami viešumo, padėdavo jai susirasti turtingų klientų. Taigi Agnetė, būdama dar labai jauna, pati pradėjo kabintis į gyvenimą. Dar vieną dalyką ji slėpė nuo visų – tai, jog buvo nekalta, vadinamoji skaistuolė. Kas gi galėtų pagalvoti, kad audringų vakarėlių lankytoja, ekstravagantiškoji Agnetė, intelektualioji Agnetė, mokanti apžavėti Kauno grietinėlės palikuonius, dar nemiegojo su vyrais? Na, ji miegodavo, bet niekam neatsiduodavo. Tai buvo labai keista. Neįprasta ne tik jaunuoliams, kurie per jėgą įsibraudavo į jos guolį, bet ir jai pačiai. Tačiau ji nieko negalėjo su savimi padaryti. Buvo susikūrusi vyro idealą ir bet kurį, neatitinkantį to įvaizdžio, išmesdavo už borto. Šiais laikais, kada net penkiolikmetės praras nekaltybę, Agnetei buvo gėda apie tai kalbėti. Šito nežinojo net jos artimiausios draugės. Tai tęsėsi iki dienos  X, kai Agnetė išvydo JĮ... Nuo tos dienos jos gyvenimas pasikeitė. Kažkas šiurpaus įsibrovė į merginos gyvenimą ir pakeitė ne tik jos mąstymą, bet ir ją pačią. Tai Agnetę labai baugino. Ji norėjo pažvelgti į savo sielos gelmes, bet bijojo tai padaryti. Žinojo, kad tik atidėlioja akistatą su savimi. Pagaliau atėjo laikas, kai ji nebegalėjo daugiau slapstytis. Tuo labiau kad tai nebuvo susiję tik su ja viena. Tai paveikė ir jos artimiausius žmones, nors kai kas to dar nežinojo. Ji kraupo vien nuo minties, jog viskas iškils, o gal jau ir iškilo, į viešumą. Agnetė nevalingai sudejavo ir atverstu delnu užsidengė akis. Bičiulės vėl susižvalgė.


16

Gabija Kristė

– Kaip vis dėlto aš čia atsidūriau? – iškošė Agnetė. – Nila... tave pamatė, važiuodama pro šalį. Automobilio žibintai apšvietė tave tuo momentu, kai kritai ir susitrenkia galvą į šaligatvio bortelį. Ji iššoko iš mašinos ir paskambino man, – įtemptu balsu burbtelėjo Vita. – Keista. Važiavo pro šalį? Ko tau reikėjo naktį Panemunėje? – Agnetė įsistebeilijo į Nilą. Nila sutriko. Jos žalsvos akys pradėjo lakstyti į šalis. – Turėjau susitikti su Mantu. – Važiavai susitikti su Mantu į mišką, naktį? Manai, esu tokia kvailė, kad patikėsiu šia nesąmone? – sušnypštė Agnetė. – Jis tau niekada to neleistų... Geriau pasakykite, kas čia vyksta. – Pati turėtum geriau žinoti, – piktai atšovė Vita. – O dabar aš tavęs paklausiu. Ką tu veikei vidurnaktį, apsirengusi kažkokiais skarmalais? Kodėl svirdinėjai gatvės viduriu, o pamačiusi automobilį puolei į krūmus? Visa laimė, kad tuo metu pro šalį važiavo Nila, o ne kokie nors banditai. Ji suteikė tau pagalbą, o tada paskambino man. Atlėkiau lyg akis išdegusi. Iš pradžių neatpažinau tavęs – buvai panaši į valkatą, kuri kapstosi prie konteinerio. Ar gali man, kaip draugei, atsakyti, kas tau atsitiko? Agnetė susigūžusi tylėjo. Ji negalėjo joms to pasakoti... Kol kas. Nors trumpą valandėlę norėjo pabūti viena ir viską apgalvoti. – Nieko ypatingo, nekreipkite dėmesio,  – spoksodama į grindis, sumurmėjo ji. – Aha... Jai nieko ypatingo neatsitiko...  – pasityčiodama išvertė akis Vita. – NIEKO NEATSITIKO, tik truputį pasivartė ant žemės ir trenkė galvą į akmenis. Jau nekalbėsime apie


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

17

sportines kelnes ir Lauryno marškinius, kuriuos kažkodėl buvai apsivilkusi. Tu neįsivaizduoji, kaip atrodei. O kur buvo tavo didžioji meilė? Kodėl jis tau leido valkiotis naktimis? Aaaa, tikriausiai jo vėl nebuvo namuose? Agnetė dar labiau nunarino galvą. – Tai va, stvėrėme tave su Nila ir paguldėme į automobilį, kol veblenai, o kai netekai sąmonės, visai sutrikome. Nepajėgėme tavęs ilgai atgaivinti, teko vežti pas gydytoją. Jis patarė paguldyti į ligoninę. Taip ir padarėme. Juk negalėjome palikti tavęs gatvėje. Kilo mintis paskambinti Laurynui, bet... – Vita greitai dirstelėjo į Agnetę. – Nežinojome, kokie tavo santykiai su juo. Beliko viena išeitis. – Tai mano pažįstamas, jis čia dirba, – sumikčiojo Nila. Agnetė pasirėmė ant alkūnių ir tiriamai pažvelgė į drauges. – Kokia čia ligoninė? – paklausė dusliu balsu. – Kauno klinikos... – Kvailystė! – sušuko Agnetė ir įsikniaubė į pagalvę. – Tu tiktai nesijaudink,  – subruzdo merginos.  – Niekas nežino, kad esi čia. Šis skyrius mokamas, todėl tave užregistravome svetima pavarde, – šnibždėjo Nila. – Toje palatoje, kur dabar guli, žaizdas gydosi daugybė Kauno žvaigždžių. Užregistravau tave savo tetos pavarde – ji jau kartą čia gulėjo. Gydytojas – mano geras draugas, jis viską žino. Galų gale, jis sutvarkė žaizdą tavo galvoje ir suleido vaistų nuo stabligės. – O mano tėvai? – Pasakėme jiems, jog tu išvažiavai į kelionę. Į Paryžių, kad žinotum, jei ką.


18

Gabija Kristė

Agnetė sukando dantis. Ji prisiminė, kad buvo mamai užsiminusi apie kelionę į Paryžių. Tuo metu ji norėjo pabėgti nuo visų, tad ištarė pirmą į galvą atėjusį pavadinimą. Bičiulės ją apkabino, guodė, šnibždėjo jai meilius žodžius. Jos sėdėjo apsikabinusios, o aplinkui, už storų ligoninės sienų, šurmuliavo paslaptingas gyvenimas. Tai buvo kitas pasaulis, kurio merginos dar gerai nepažinojo, bet dabar susidūrė akis į akį su pačia tamsiausia jo puse. „Pagaliau viskas išaiškėjo“, – mąstė Agnetė. Ji labai stengėsi nugalėti slibiną... Daugybę galvų jai pasisekė nukirsti, bet vėliau susidūrė su dar didesnėmis kliūtimis... Kiek galėdama stengėsi, bet jai nesisekė... Giliai širdyje suprato, kad visa tai nesibaigė. Meilė nedingo, tik pasislėpė, tapo nematoma. Ji nenugalėjo slibino, nes pirmiausia turėjo jį įveikti savyje. Akyse tvykstelėjo purpurinė liepsna. Agnetė sudrebėjo. – Purpuriniai labirintai, – sušniokštė ji. Tada pažvelgė į Vitą ir pamatė, kad ši rankose laiko dar rinkoje nepasirodžiusį labai išmanų mobilųjį telefoną. Ji neatitraukė akių nuo ekrano. – Ką tu darai? – Turėtum tai perskaityti, ką tik įsijungiau internetą, – Vita ištiesė jai telefoną. Merginos ranka virptelėjo. – Kas ten parašyta? – baimingai suvapėjo Agnetė. – Skaityk, ko lauki?  – paragino ją Vita.  – Geriau būtų, kad žinotum, – ji nuleido galvą, nenorėdama žiūrėti Agnetei į akis.


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

19

– Ne, negaliu, – ligonė papurtė galvą ir užsitraukė antklodę iki pat akių. – Aš perskaitysiu, – Nila ryžtingai stvėrė telefoną, atsirėmė į kėdės atlošą ir įsmeigė akis į antraštę. Jos skruostai staiga išbalo. Ji pakėlė galvą ir paklaikusiomis akimis pažvelgė į merginas. – Kas čia jums darosi? Tikriausiai durnaropių prisivalgėte. Aš jau imu nervintis. Duokite man tą mobilųjį, tuojau garsiai perskaitysiu, jei jau jūs esate tokios jautrios, – gūžtelėjo pečiais Vita. „Mįslinga mirtis“. Mergina garsiai perskaitė antraštę ir nutilo. Krenkštelėjo ir tęsė toliau: „Pramogų ir verslo pasaulį sukrėtė paslaptinga mirtis. Vakar žinomo verslininko namuose, Kauno pakraštyje, namo požemiuose, kuriuos jis nuomoja svingerių klubui, buvo rasta negyva moteris. Tai pranešęs šaltinis nenorėjo viešintis. Pasirodo, Lauryno, kai kurių vadinamo Lauriu, rūmuose po visu namu buvo įrengti specialūs kambariai, skirti meilės ir sekso žaidimams. Atvykęs žurnalistas išvydo daugybę miegamųjų, išradingai pritaikytų svingerių vakarėliams, mazochistiniams žaidimams bei kitokioms iškreipto sekso rūšims. Pritrenktas jis pavadino šį namą Kauno Mėlynbarzdžio pilimi. Bet ne tai buvo svarbiausia. Prieš akis atsivėrė šiurpus vaizdas... Žuvusi mergina gulėjo ant lovos nuoga, pridengta permatoma skraiste. Į viršų pakeltos jos rankos buvo antrankiais prirakintos prie metalinės ažūrinės lovos atkaltės. Kambarys paslaptingai mirgėjo ir spindėjo egzotiška purpurine spalva. Muzika nesiliovė grojusi. Vienišo smuiko garsai sklido per


20

Gabija Kristė

požeminiu­s kambarių labirintus. Veidrodinėse lubose blykčiojo purpurinės liepsnos. Merginos kūnas tarsi plaukė ore, perskrostas kryžminės ugnies. Žurnalistas iškvietė policiją. Net ir atvažiavus keliems ekipažams, jis dar ilgai negalėjo nusiraminti. Laurynas Narbutas buvo nevedęs, nors pastaruoju metu gyveno su žinomos dainininkės dukterimi. Jis atrodė rimtai įnikęs į darbą. Niekas negirdėjo, kad šis vyras būtų turėjęs kokių nors ryšių su nusikalstamu pasauliu. Priešingai – visi jo biuro tarnautojai teigė pastebėję, jog Laurynas pasikeitė į gerąją pusę. Todėl netikėta merginos mirtis jo namų požemyje it žaibas trenkė į ramią Kauno padangę. Pasipylė spėliojimų bei gandų lavina. Bet pirmiausia visi laukia policijos išvadų. Svingerių klubas buvo žinomas Kaune – ten apsilankydavo daug įžymybių ir net politikų. NUO KO MIRĖ mergina? KAS JI TOKIA? Šie klausimai dabar labiausiai jaudina Kauno visuomenę. O gal tai žmogžudystė? Sadomazochistiniai meilės žaidimai šiuo metu pasiekė epideminį lygį. Ne vieną kartą policija vyko vaduoti meilužių, negalinčių atrakinti antrankių, kartais net gerokai pridusintų virvėmis. Ar mergina irgi buvo pasmaugta, apie tai visus informuosime artimiausiame straipsnyje. Pats Laurynas teigia, kad buvo išvykęs ir apie jokią merginą nieko nežino. Rašte policijai jis parašė, jog po namu esančius rūsius nuomoja svingerių klubui, tačiau nieko bendro su jais neturi.“ Vita nutilo ir pakėlė akis. – Kas ten galėjo atsitikti? – išblyškusi it drobė, išstenėjo Agnetė.


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

21

– Tu nieko apie tai nežinai? – nusistebėjo Vita. – Absoliučiai nieko, – Agnetę nukratė šiurpas. Negi tai įvyko tuo metu, kai ji pabėgo? Laurynui tai bus jau antrasis smūgis. Žinoma, jis su tuo neturi nieko bendro, bet vis tiek nemalonu. „Rytoj apie tai jau trimituos visa spauda“, – pagalvojo ji. – Įdomu, – spragtelėjo pirštais Vita. Paprastai tamsiai įdegęs jos veidas dabar buvo baltas lyg popierius, o įdubusius paakius juosė tamsūs ratilai. Mergina atrodė sutrikusi, jos šokolado rudumo akyse slypėjo baimė. – Labai įdomu,  – Nila nervingai nusikvatojo. Vita piktai pervėrė ją akimis. Bet Nila ir toliau kikeno, nesiliaudama spardyti batu lovos koją. – Nustok pagaliau! – riktelėjo Vita. – Tu tikrai nieko apie tai nežinai? – Nila atsargiai dėbtelėjo į Agnetę. Agnetė papurtė galvą. Jos baltas veidas dar smarkiau išblyško. Melsvos akys karštligiškai švietė smulkiame veide. Sruogelėmis sulipę plaukai buvo nublokšti nuo kaktos  – jie, surišti gumele, krito ant nugaros. – Pastaruoju metu tu tokia keista, nerimavome dėl tavęs. Agnetė atsisėdo ir nuleido kojas. – Man tikrai jau geriau, esu labai jums dėkinga... Ji ištraukė iš plaukų gumytę ir papurtė galvą. Šviesios sruogos išsiskleidė ant nugaros, apgaubdamos smulkų liesą veidą. Ji šyptelėjo ir atsigręžė į merginas. – Užteks kalbėti apie mane. Geriau pasakykit, kaip jūs gyvenate.


22

Gabija Kristė

– Mantas nori mane vesti, – pavartė akis Nila. – Jis jau turbūt kokį dvidešimt penktą kartą nori tave vesti, – kandžiai nukirto Vita. – Dabar jau tikrai. Sakė, nebegali be manęs gyventi, be to, trokšta su manimi susilaukti vaikų. Vita nusikvatojo. – Kažin kaip bus su tais vaikais – su pirmąja žmona tai neturėjo. Kiek pažįstu Viktoriją, ji tikrai būtų su juo gyvenusi, bet Mantas vis priekaištavo jai dėl vaikų. Patark jam išsitirti, tada tikrai žinosi, kaip ten yra. Nila įsiutusi atsigręžė į Vitą. – Patarčiau daugiau rūpintis savo draugu – jis eina per moteris kaip šernas. Tas tai tikrai kiekviename kampe palieka po vaiką. – Geriau mergininkas negu bevaikis. – Kvailė,  – nusivaipė Nila.  – Tu tikriausiai visai išprotėjai. Ar supranti, ką šneki? Nieko nėra baisiau už mergininką. Tu atleisi jam vieną kartą, kitą kartą. O kas toliau? Įtarinėsi jį kiekviename žingsnyje, negalėsi nė dienos ramiai gyventi. Tai toks pažeminimas... Jei tau patinka, tai važiuok į Saudo Arabiją – ten galėsi būti ketvirtąja kokio musulmono žmona. Aš tai tikrai žinau, ką kalbu. Mano tetos gyvenimas toks buvo. Galų gale ji tą savo vyrą išspyrė laukan. Vita greitai atsistojo. Kėdė su trenksmu parvirto ant žemės. – Pirmiausia, Marius – ne mergininkas, o antra, tai ne tavo reikalas, – sušnypštė ji.


P u r p u r i n i a i v e n e r o s l a b i r i n ta i

23

Agnetė stryktelėjo ir basa nuskubėjo šaltomis grindimis prie įsikarščiavusių draugių. – Ir vėl tas pats. Ar jums dar nenusibodo? – Ko ji kimba prie Manto? – siautėjo Nila. – Baikit! – suriko Agnetė treptelėdama koja. – Eikit namo, man reikia pailsėti,  – ji užsidengė veidą, jausdama begalinį nuovargį ir tuštumą širdyje. – Iš tiesų jau laikas, – subruzdo merginos. Vita žvilgtelėjo į laikrodį. – Tuojau atneš vakarienę,  – draugė apkabino Agnetę ir pakštelėjo jai į skruostą.


įsigykite

knygą dabar


Purpuriniai veneros labirintai istrauka  

Knygos „Purpuriniai Veneros labirintai“ ištrauka

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you