Page 1


R omana s

Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė

Vilnius, 2019


Versta iš: Mark Sullivan Beneath a Scarlet Sky Lake Union Publishing, Seattle, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-8233-25-4 Text copyright © 2017 by Mark Sullivan Cover design © by Shasti O’Leary Soudant © Vaida Jėčienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019 © BALTO leidybos namai, 2019


Aštuoniems tūkstančiams neišgelbėtų Italijos žydų. Milijonams paverstųjų nacių karo mašinos vergais ir nesuskaičiuojamai galybei tų, kuriems nebuvo lemta grįžti namo. Robertui Delendorfui, nes jis pirmasis išgirdo šią man gyvybiškai svarbia tapusią istoriją.


Meilė nugali viską. – Vergilijus


Pratarmė

2006-ųjų vasarį, sulaukęs keturiasdešimt septynerių, atsidūriau pačiame gyvenimo dugne. Praėjusią vasarą jaunėlis brolis, kurį laikiau ir geriausiu draugu, pragėrė gyvybę. Buvau parašęs niekam nepatikusį romaną, įsivėlęs į verslo ginčus ir pasiekęs asmeninio bankroto ribą. Prieblandoje vienas važiuodamas Montanos greitkeliu susimąsčiau apie savo gyvybės draudimą ir suvokiau, kad iš mirusio manęs šeimai būtų kur kas daugiau naudos nei iš gyvo. Svarsčiau, ar nevertėtų rėžtis į kelio atitvarą. Snyguriavo, temo. Niekas nebūtų nė įtaręs savižudybės. Visgi persigalvojau, nes tarp sūkuriuojančių snaigių prieš akis iškilo žmonos ir sūnų veidai. Nevaldomai virpėdamas išsukau iš greitkelio. Buvau ties priepuolio riba, tad nunarinau galvą ir ėmiau melsti Viešpaties ir Visatos pagalbos. Meldžiau istorijos, ko nors didesnio už mane patį, projekto, kuriam galėčiau visiškai atsiduoti. Galite tikėti, galite ne, bet dar tą patį vakarą vakarieniaujant Bozmane, Montanoje (kur mažiausiai tikėtumeisi), mano ausis pasiekė įstabios, bet pasauliui dar neatskleistos Antrojo pasaulinio karo istorijos nuotrupos. Pagrindinis jos veikėjas buvo septyniolikmetis italas. 9


Pratarmė

Iš pradžių pamaniau, kad pasakojimas apie Pino Lelos (Pino Lella) gyvenimą paskutiniuosius dvidešimt tris karo mėnesius – neabejotinai iš piršto laužtas. Juk tikrai būtume apie tai girdėję. Tuomet sužinojau, kad prabėgus šešiasdešimčiai metų Pinas tebėra gyvas ir, beveik trisdešimt metų pragyvenęs Beverli Hilse ir Kalifornijoje esančiame Mamot Leikse, sugrįžo į Italiją. Paskambinau jam. Iš pradžių ponas Lela ne itin norėjo leistis su manimi į kalbas. Tikino nesąs joks didvyris, veikiau jau bailys, bet tokios jo šnekos tik dar labiau kurstė mano smalsumą. Dar keli skambučiai, ir galų gale jis sutiko su manimi pasimatyti, jei atvyksiu į Italiją. Atskridęs tris savaites praleidau su Pinu senoje viloje Lesos mieste, į šiaurę nuo Milano, prie Madžorės ežero. Tuomet jis jau ėjo aštuoniasdešimtuosius, bet buvo stambus, stiprus, žavus, charizmatiškas ir linksmas, o nuo tiesmukesnių klausimų neretai sugebėdavo išsisukti. Kai leisdavosi porinti apie praeitį, valandų valandas jo klausydavausi. Kai kurie Pino prisiminimai buvo tokie ryškūs, kad iškildavo tiesiai man prieš akis. Kiti gi pasirodydavo blausesni, tad viską išsiaiškinti pavykdavo tik kamantinėjant garbaus amžiaus vyrą. Buvo akivaizdu, jog apie kai kuriuos nutikimus ir asmenis jis vengia daug kalbėti, apie kitus – būgštauja net prasižioti. Kai klausimais apie tą skausmingą metą užspeičiau senolį į kampą, jis prabilo apie tokias tragedijas, kad kūkčiojome abu. Tos pirmosios kelionės metu man teko bendrauti ir su Holokaustą tyrinėjusiais Milano istorikais, kalbinti katalikų dvasininkus ir partizaninio pasipriešinimo dalyvius. Su Pinu aplankėme visas reikšmingiausias vietoves. Kad kuo geriau perprasčiau pabėgimo maršrutus, slidinėjau Alpėse ir kopiau į jų viršukalnes. Laikiau apkabinęs Piną, iš širdgėlos suklupusį Loreto aikštėje, stebėjau draskomą klaikių kančių aplink Sforcų pilį nusidriekusiose gatvelėse. Jis parodė man, kur paskutinį sykį regėjo Benitą Musolinį (Benito Mussolini). Didžiojoje Milano katedroje mačiau, kaip degant žvakelę mirusiems ir nukankintiems atminti drebėjo vyro rankos. 10


Pratarmė

Visą tą laiką klausiausi jo prisiminimų apie dvejus neįtikėtino gyvenimo metus, brandą sulaukus septyniolikos ir senatvę – aštuoniolikos, pakilimus ir nuosmukius, išbandymus ir pergales, meilę ir į šipulius sudaužytą širdį. Visos kamavusios bėdos ir apskritai mano gyvenimas atrodė menkutis ir nereikšmingas, palyginti su tuo, ką jam, dar nesuvokiamai jaunam, teko patirti. Be to, paveiktas jo požiūrio, ir pats iš naujo įvertinau tragiškus gyvenimo įvykius. Mano žaizdos ėmė trauktis, o su Pinu netrukus artimai susibičiuliavome. Namo grįžau jausdamasis taip gerai, kaip nebuvau jautęsis jau kelerius metus. Per kitus dešimtį metų dar keturis kartus vykau į keliones, jų metu rašydamas kitas knygas galėjau gilintis į Pino istoriją ir ieškoti reikiamos informacijos. Tariausi su didžiausio Izraelio holokausto atminimo ir edukacijos centro Yad Vashem specialistais bei istorikais iš Italijos, Vokietijos ir JAV. Ištisas savaites kapsčiausi šių šalių ir Jungtinės Karalystės karo archyvuose. Bendravau su išgyvenusiais liudininkais, – bent jau tais, kuriuos pavyko rasti, – kad tvirčiau įsitikinčiau Pino pasakojime minimų įvykių tikrumu. Taip pat – su seniai mirusiųjų palikuonimis ir bičiuliais, tarp jų ir Ingrida Bruk (Ingrid Bruck), paslaptingo ir istoriją gerokai supainiojusio nacių generolo dukra. Kai tik galėjau, laikiausi archyvuose rastų, interviu ar liudininkų pasakojimuose išgirstų faktų. Vis dėlto netrukus supratau: artinantis Antrojo pasaulinio karo pabaigai buvo sudeginta tiek nacių istorijai reikšmingų dokumentų, kad Pino praeities pėdsakai mažų mažiausiai išsibarstė. Dar viena kliūtis, su kuria man teko susidurti, buvo Italiją ir italus po karo apgobusi kolektyvinė užmarštis. Prirašyta šūsnis knygų apie išsilaipinimą Normandijoje, prieš Vakarų Europos šalis nukreiptus Sąjungininkų veiksmus ir kitų Europos valstybių narsuolių, kurie gelbėdami žydų gyvybes rizikavo savosiomis, darbus. Tačiau nacių okupuota Italija ir jos katalikai, sukūrę ištisą pogrindinį tinklą, kad padėtų žydams 11


Pratarmė

pabėgti, tiek dėmesio nesulaukė. Maždaug šešiasdešimt tūkstančių Sąjungininkų karių žuvo kaudamiesi už Italijos laisvę. Nacių okupacijos metai pasiglemžė apie šimto keturiasdešimties tūkstančių italų gyvybes. Ir vis dėlto – apie kovą dėl Italijos, kurią istorikai ilgainiui praminė Pamirštuoju frontu, rašyta itin mažai. Šią užmarštį daugiausia lėmė išgyvenę italai. Vienas senas partizanas man prisipažino: „Buvome dar jauni ir troškome viską pamiršti. Norėjome visas patirtas baisybes palikti praeityje. Italijoje niekas nekalba apie Antrąjį pasaulinį karą, todėl niekas jo ir neprisimena.“ Dėl sudegintų dokumentų, bendros šalį apėmusios užmaršties ir begalės veikėjų, kurie mirė anksčiau, nei istorija pasiekė mano ausis, kai kuriuos įvykius ir pokalbius buvau priverstas atkurti vien pagal dešimtmečių senumo Pino prisiminimus, menkučius išlikusius įrodymus ar pasinaudoti informacijos paieškų ir nuojautų pakurstyta vaizduote. Siekdamas pasakojimo sklandumo kai kuriuos įvykius sutraukiau ar supyniau į vieną, o tiems, kurie man buvo nupasakoti palyginti lakoniškai, leidau sau įpūsti veiksmo ir dramatizmo. Dėl šių priežasčių istorija, kurią netrukus skaitysite, neturėtų būti laikoma dokumentiniu pasakojimu: tai biografine ir istorine medžiaga paremtas romanas, kuriame gana tiksliai atsekta visa, kas Pinui Lelai nutiko nuo 1943-iųjų birželio iki 1945-ųjų gegužės.


PIRMA DALIS

NIEKAS NEMIEGA


1 skyrius

1943 m. birželio 9-oji Milanas, Italija Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai ir tironai, dučė* savąją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasario popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų – kaip džiugesys iš jaunos širdies, kuriai lemta našlauti. Sutriuškinti fašistų diktatoriaus kariuomenės būriai traukėsi iš Šiaurės Afrikos šalių. Sąjungininkų kovotojai rengėsi išsilaipinti Sicilijoje, o Adolfas Hitleris kasdien į pietus siuntė vis daugiau karių ir reikmenų, būtinų Italijos ilgaauliui sustiprinti. Pinas Lela visa tai žinojo iš BBC naujienų, kurių kas vakarą klausydavosi trumposiomis radijo bangomis. Kur tik pasisukdavo, savo akimis regėjo gausėjančius nacių būrius. Ir vis dėlto, kulniuodamas viduramžius menančiomis Milano gatvelėmis, Pinas palaimingai neprisileido minčių apie priešiškas jėgas, kurios artėjo vis grėsmingiau. Antrasis pasaulinis karas jam tebuvo antraštė spaudoje – nieko daugiau, tik pranešimas, kuris pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, o galvoje vietoje jo sukasi trys mėgstamiausios temos: merginos, muzika ir valgis. Šiaip ar taip, jis buvo metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio septyniolikmetis, sveriantis septyniasdešimt penkis kilogramus – aukštas, liesas ir nerangus. Rankos ir kojos atrodė milžiniškos, plaukai – neklusnūs, o spuogų ir drovumo – kaip tik tiek, kad nė viena į kiną pakviesta panelė nesutiktų eiti drauge. Visgi Pinas nebuvo iš tokių, kurie nuleidžia rankas. *  Iš lot. dux – „valdovas, lyderis“. Italijos fašistai Il Duce vadino Benitą Musolinį. (Čia ir toliau – vert. past.) 15


Mark Sullivan

Iškėlęs galvą jaunuolis su bičiuliais traukė į aikštę priešais Mergelės Marijos baziliką – didžiąją gotikinę Milano katedrą, stūksančią pačioje miesto širdyje. – Šiandien susipažinsiu su tikra gražuole, – Pinas pirštu pagrūmojo raudonam grėsme alsuojančiam dangui. – Mudu pasiglemš pašėlusi, tragiška meilė, patirsime didžių nuotykių ir kasdien nuo ryto iki sutemų mėgausimės muzika, valgiu, vynu ir intrigomis. – Tavo galva prikimšta pasakų, – atšovė Karletas Beltraminis, geriausias jo draugas. – Visai ne, – purkštelėjo Pinas. – Dar ir kaip, – atsiliepė dvejais metais jaunesnis Pino brolis Mimas. – Tik pamatai kokią žavią merginą – ir baigta, jau meilė iki ausų. – Tik nė viena tuo pačiu neatsako, – pridūrė Karletas. Smulkiam vaikinui putliais skruostais dėl ūgio skirtumo į Piną teko žvelgti užvertus galvą. Dar ir už jį žemesnis Mimas pridūrė: – Kas teisybė, tai ne melas. Pinas numojo į abiejų plepalus. – Judu aiškiai nieko nenutuokiate apie romantiką. – O tie ką ten veikia? – Karletas parodė prie katedros triūsiančias vyrų grupeles. Vieni į angas, kuriose paprastai akį traukė katedros vitražai, statė iš medienos išpjautus užpildus. Kiti iš sunkvežimių tempė smėlio maišus ir krovė juos aplink bazilikos pamatus. Treti, įdėmiai prižiūrimi keleto dvasininkų, prie dvivėrių katedros durų įrenginėjo kilnojamuosius žibintus. – Eisiu išsiaiškinti, – pasišovė Pinas. – Aš pirmesnis, – tuojau prie darbininkų nuskuto jo brolis. – Mimui viskas – varžybos, – pastebėjo Karletas. – Galėtų išmokti būti bent kiek ramesnis. 16


Po raudonu dangum

Pinas nusikvatojo ir atsigręžė: – Jei sužinosi, kaip jam to išmokti, – būtinai papasakok mūsų mamai. Apsukęs darbininkus, jaunuolis patraukė tiesiai prie kunigų ir palietė vieno iš jų petį. – Atleiskite, tėve. Trečią dešimtį įpusėjęs dvasininkas buvo kiek stambesnis, bet ūgiu maždaug lygus Pinui. Atsigręžęs jis nužvelgė jaunuolį nuo galvos iki kojų – naujus jo batus, pilkas linines kelnes, iškrakmolytus baltutėlius marškinius, žalią raštuotą kaklaryšį, gimtadienio proga dovanotą mamos, – ir įsispitrijo į akis taip giliai, tarsi kiaurai permatytų visas nuodėmingas paaugliškas mintis, besisukančias jo galvoje. Galiausiai prabilo: – Mokausi seminarijoje. Dar neįšventintas ir net nedėviu apykaklės. – Ak, atleiskite, – sutriko Pinas. – Tik norėjome sužinoti, kam įrenginėjamos šviesos. Seminaristui nespėjus atsakyti, kažkas kaulėta ranka suėmė jo dešiniąją alkūnę. Jaunuolis žengtelėjo šalin, kad praleistų žemą smulkaus sudėjimo kunigą, jau perkopusį penkiasdešimt, pasidabinusį balta mantija ir raudona pijuse. Jį atpažinus Pinui širdis į kulnus nusirito, ir jis parklupo prieš Milano kardinolą ant vieno kelio. – Mano pone kardinole, – išpyškino palenkęs galvą. Seminaristas nudelbė jį griežtu žvilgsniu. – Kreipiamasi „Jūsų Eminencija“. Pinas pakėlė suglumusias akis. – Auklė britė visuomet mokė mane, kad jei kada sutiksiu kardinolą, jį turiu vadinti „mano ponu kardinolu“. Rimtas jaunesniojo vyro veidas, regis, suakmenėjo, bet kardinolas Ildefonsas Šusteris atlaidžiai nusijuokė ir atsakė: – Manau, jis teisus, Barbareski. Anglijoje į mane išties kreiptųsi „pone kardinole“. Kardinolas Šusteris Milane buvo ne tik gerai žinomas, bet ir įtakingas. Šiaurės Italijos katalikų lyderio, kurio nuomonės itin paisė ir 17


Mark Sullivan

popiežius Pijus XII, veidas dažnai pasirodydavo spaudoje. Įsimintiniausia Pinui atrodė Šusterio mina: nors šypsena spindėjo gerumu, akyse šmėkščiojo prakeiksmo grėsmė. Neslėpdamas susierzinimo seminaristas atšovė: – Mes Milane, Jūsų Eminencija, ne Londone. – Baisus skirtumas, – numojo Šusteris. Uždėjęs ranką Pinui ant peties, paragino atsistoti. – Kuo tu vardu, jaunuoli? – Pinas Lela. – Pinas? – Mama vadindavo Džuzepinu,  – nerangiai stodamasis paaiškino vaikinas, tai „Pinas“ ir užsiliko. Kardinolas Šusteris nužvelgė „mažąjį Juozapą“* ir nusijuokė: – Pinas Lela. Tokio vardo lengvai nepamirši. Kam tokiam žmogui kaip kardinolas sakyti ką nors panašaus, jaunuolis nesuprato. Aplink stojo tyla, kurią pertraukė Pinas: – Mes jau buvome susitikę, mano pone kardinole. Šusteris nustebo: – Kurgi? – Tėvo Rė stovykloje Alpių kalnuose, viršum Madesimo  – Casa Alpina­. Prieš daug metų. Kardinolas Šusteris šyptelėjo. – Gerai prisimenu tą kelionę. Tuomet sakiau tėvui Rė, kad jis – vienintelis kunigas visoje Italijoje, kurio katedra dydžiu lenkia Milano ir Šv. Pet­ ro. Jaunasis Barbareskis kitą savaitę kaip tik išvyks darbuotis pas tėvą Rė. – Jums tėvas ir Casa Alpina patiks, – patikino Pinas. – Kalnai ten puikiai tinka laipioti. Barbareskis net nusišypsojo. *  Džuzepinas – maloninė itališko vardo Giuseppe (Džuzepė, arba Juozapas) forma. 18


Po raudonu dangum

Pinas neužtikrintai šyptelėjo ir ėmė droviai trauktis atgal, tuo labai nustebindamas kardinolą Šusterį. Šis priminė: – Maniau, norėjai paklausti apie žibintus? Pinas sustingo. – Taip? – Tai mano mintis, – prisipažino Šusteris. – Nuo šio vakaro visur bus gesinamos šviesos. Apšviesta liks tik Milano katedra. Melsiuosi, kad ją išvydę bombonešių lakūnai liktų taip apžavėti grožio, jog nutartų jos pasigailėti. Pastatyti šiai neprilygstamai bažnyčiai prireikė penkių amžių. Tikra katastrofa būtų jos netekti per vieną naktį. Pakėlęs akis Pinas nužvelgė meistriškai išdailintą bažnyčios fasadą. Pastatyta iš blyškiai rausvo atspalvio Kandolijos marmuro, išpuošta gausybe smailių, balkonų ir bokštelių Milano katedra atrodė tokia pat apšarmojusi, didinga ir netikra kaip žiemos speigo sukaustytos Alpės. Slidinėti ir kopti į viršukalnes Pinui patiko ne mažiau, nei klausytis muzikos ir kalbinti merginas, o išvydęs baziliką jis kaskart mintimis nusikeldavo į kalnų aukštumas. O dabar kardinolas mano, jog katedrai ir visam Milanui iškilo pavojus. Pinas pirmąsyk suvokė, kad oro antpuolio tikimybė iš tiesų reali. Jis sunerimo: – Vadinasi, mus bombarduos? – Melsiuosi, kad taip nenutiktų,  – patikino kardinolas Šusteris,  – bet visada apdairu ruoštis blogiausiam. Sudie, Pinai, ir lai tikėjimas Dievo saugo kiekvieną tavo žingsnį.

• Milano kardinolas nuėjo, palikęs Pinui neišdildomą įspūdį. Jis grįžo pas Karletą ir Mimą, kurie iš pažiūros buvo ne mažiau priblokšti. – Ten kardinolas Šusteris, – tarė Karletas. – Žinau, – atsakė Pinas. – Ilgai su juo kalbėjaisi. 19


Mark Sullivan

– Nejaugi? – Tikrai, – linktelėjo jaunėlis brolis. – Ką jis tau sakė? – Kad prisimins mano vardą, o šviesos  – kad bombonešiai nesusprogdintų katedros. – Matai? – rėžė Mimas Karletui. – Juk sakiau. Karletas įtariai nužvelgė Piną. – Kodėl kardinolas Šusteris turėtų prisiminti tavo vardą? Pinas gūžtelėjo pečiais. – Gal tiesiog patiko skambesys. Pinas Lela. Mimas prunkštelėjo: – Dievaži, tavo galva tikrai prikimšta fantazijų. Virš galvų pasigirdus griaustiniui vaikinai išėjo iš Katedros aikštės, kirto gatvę ir pro didžiąją arką nėrė į Galeriją – pirmąjį pasaulyje prekybos centrą po stogu. Du plačius susikertančius takus, kurių šonuose veikė dešimtys krautuvių, dengė įspūdingas geležies ir stiklo gaubtas. Kai tądien trijulė įžengė vidun, stiklo plokštės jau buvo pašalintos: teliko tvirta armatūra, ant prekeivių metanti stačiakampių šešėlių voratinklį. Perkūnijai artėjant Pinas Galerijoje pastebėjo susirūpinusias daugelio praeivių minas. Vis dėlto jo paties širdis buvo rami. Griaustinis tėra griaustinis – ne bombų sprogimai. – Gėlių? – šūktelėjo moteris, stovinti prie šviežiai skintų rožių vežimėlio. – Jūsų merginai? – Kai tik ją rasiu, būtinai grįšiu, – atsiliepė Pinas. – Pražilsite belaukdama, signora, – pridūrė Mimas. Pinas pagrasino kumštelėsiąs jaunėliui. Išsisukęs nuo niukso šis šovė lauk iš Galerijos – tiesiai į aikštę, kurioje išdidžiai stūksojo Leonardo da Vinčio skulptūra. Už jos, kitapus gatvės ir tramvajaus bėgių, pro salei vėdinti plačiai atlapotas garsiojo La Scala operos teatro duris gatvėn skriejo derinamų smuikų ir violončelių garsai bei repetuojančio tenoro oktavos. Pinas nedaug atsiliko nuo brolio, bet staiga jo žvilgsnį patraukė daili mergina  – juodaplaukė, šviesiaodė, žibančiomis tamsiomis akimis. Ji 20


Po raudonu dangum

žengė išilgai aikštės Galerijos link. Sustingęs Pinas nulydėjo ją akimis. Nuo geismo net žadą atėmė. Merginai praėjus pro šalį, Pinas išlemeno: – Manau, imu įsimylėti. – Greičiau jau ruošiesi apsikvailinti, – burbtelėjo jam už nugaros kulniavęs Karletas. Apsukęs ratą apie aikštę, Mimas grįžo pas draugus. – Ką tik girdėjau kažką sakant, jog Sąjungininkai Milaną pasieks dar prieš Kalėdas. – Norėčiau, kad amerikiečiai čia pasirodytų greičiau, – sumurmėjo Karletas. – Ir aš, – sutiko Pinas. – Daugiau džiazo, mažiau operų! Vaikinas leidosi bėgti, liuoktelėjo per tuščią suoliuką ir užšoko ant lenktos metalinės tvorelės, juosiančios da Vinčio skulptūrą. Slystelėjęs metrą kitą lygiu paviršiumi, nušoko kitoje pusėje ir nusileido minkštai lyg katinas. Šokinėti nepratęs Mimas mėgino pakartoti brolio triuką, bet žiebėsi veidu į žemę pilnokai tamsiaplaukei moteriai gėlėta suknele po kojomis. Dama atrodė maždaug keturiasdešimties. Dėkle nešėsi smuiką, o nuo kaitrios saulės buvo prisidengusi mėlyna plačiakrašte šiaudine skrybėle.

• Išgąsdinta moteris vos neišmetė iš rankų instrumento. Kol Mimas dejavo susiėmęs už šonkaulių, ji piktai prispaudė dėklą prie krūtinės. – Čia La Scala aikštė! – sudraudė. – Didžiojo Leonardo garbei! Ar jums visai nėra nieko švento? Marš savo vaikiškais niekais užsiiminėti kur nors kitur! – Mes jums atrodome vaikai? – išpūtė krūtinę Mimas. – Mažyliai? Nužvelgusi jį moteris rėžė: – Mažyliai, kurie nė nenutuokia, kokie žaidimai išties vyksta aplink juos. 21


Mark Sullivan

Dangų aptraukė tamsūs debesys ir aikštė apniuko. Atsigręžęs Pinas išvydo didžiulį juodą Daimler-Benz automobilį, riedantį aikštę nuo Operos teatro skiriančia gatve. Plazdėjo vėliavėlės: ties abiem sparnais – raudonos nacių, o ant radijo antenos – generolo. Pinas aiškiai matė generolo siluetą – važiavo ant galinės sėdynės, įsitempęs it styga. Kažkodėl nuo reginio jaunuolį nupurtė. Pinui atsisukus smuikininkė jau buvo nuskubėjusi: maištingai iškėlusi galvą ji perėjo gatvę išsyk pravažiavus partijos automobiliui ir nužingsniavo į Operos teatrą. Trijulė žengė tolyn; Mimas, trindamas delnu dešinįjį klubą ir skųsdamasis, šlubavo paskutinis. Tačiau Pinas vargiai jo klausėsi. Šaligatviu jų link ėjo mergina šviesrudžiais plaukais ir pilkšvai žydromis akimis. Vaikinui ji atrodė vos vyresnė nei dvidešimties. Žavaus sudėjimo, dailia nosele, aukštais skruostikauliais ir lūpomis, kuriose žaidė vos pastebima nerūpestinga šypsena. Liekna vidutinio ūgio gražuolė vilkėjo plona geltona suknele, o ant peties nešėsi drobinį pirkinių maišelį. Ji pasuko į priešais esančią kepyklą. – Vėl įsimylėjau,  – sudejavo Pinas, delnais susiėmęs už širdies.  – Ar matėte ją? Karletas prunkštelėjo: – Ar tu kada nors nuleidi rankas? – Niekada, – kaip kirviu nukirto Pinas. Nuskubėjęs prie kepyklos lango dirstelėjo vidun. Mergina krovėsi į krepšį duonos kepalus. Jaunuolis pastebėjo, kad ji nemūvi žiedo ant kairiosios rankos, tad luktelėjo, kol sumokėjusi žengs pro duris. Sulaukęs Pinas pastojo šviesiaplaukei kelią, griebėsi už širdies ir užkalbino: – Atleiskite, signorina. Apžavėtas jūsų grožio tiesiog privalėjau su jumis susipažinti. – Pats savęs pasiklausyk,  – prunkštelėjo mergina, aplenkdama jį ir traukdama savo keliu. 22


Po raudonu dangum

Jai žengiant pro šalį Pino uoslę pakuteno moters ir jazminų dvelksmas. Svaigino labiau nei bet koks kada nors anksčiau užuostas kvapas. Vaikinas nuskubėjo nepažįstamajai iš paskos. – Tai tiesa. Kasdien regiu būrius gražuolių, signorina. Gyvenu mados kvartale – San Babiloje. Ten vien manekenės. Ji kreivai dėbtelėjo į atkaklų jaunuolį. – San Babila – neprasta vieta gyventi. – Mano tėvams priklauso rankinių parduotuvė Le Borsette di Lella. Gal esate girdėjusi? – Mano... mano viršininkė kaip tik ten pirko rankinę – aną savaitę. – Tikrai? – nudžiugo Pinas. – Taigi matote, kad esu kilęs iš garbingos šeimos. Ar norėtumėte šįvakar nueiti su manimi pažiūrėti filmo? Kaip tik rodo Niekada nebuvai mielesnė*. Fredas Asteras. Rita Heivort. Šokiai. Dainos. Tokia elegancija – visai kaip jūsų, signorina. Galų gale ji atsigręžė ir pervėrė vaikiną įdėmiu žvilgsniu. – Kiek tau metų? – Beveik aštuoniolika. Mergina nusijuokė. – Kiek per jaunas man. – Tai tik filmas. Eime kaip draugai. Juk tam per jaunas nesu, tiesa? Ji neatsakė, tik žingsniavo toliau. – Taip? Ne? – nerimo Pinas. – Šįvakar gesins šviesas. – Kai prasidės filmas, bus dar šviesu, o paskui aš saugiai parlydėsiu jus namo, – patikino jis. – Prieblandoje matau aiškiai kaip katinas. Ji žengė kelis žingsnius tylėdama, ir Pinui širdis nusirito į kulnus. – Kur rodys tą filmą? – paklausė mergina. Pinas padiktavo adresą ir pasitikslino: – Ten ir susitiksime, taip? Pusę aštuntos, prie kasos? * Angl. You Were Never Lovelier (1942 m.). 23


Mark Sullivan

– Tu šiek tiek juokingas, o gyvenimas trumpas. Kodėl gi ne? Vaikinas nusišypsojo, prisidėjo ranką prie krūtinės ir atsisveikino: – Tuomet iki vakaro. Stebėdamas ją nueinančią ir iš pergalės džiugesio vos įstengdamas kvėpuoti, Pinas staiga kai ką suprato – kaip tik tuomet, kai mergina sustojo tramvajaus stotelėje ir nustebusi dar dirstelėjo į jį. – Signorina, atleiskite, – suriko Pinas, – bet kuo jūs vardu?! – Ana, – atsiliepė ji. – Aš Pinas! Pinas Lela! Stojančio tramvajaus cyptelėjimas užgožė jo pavardę, o korpusas užstojo reginį. Jam nuvažiavus, Anos gatvėje nebebuvo. – Tikrai neateis, – rėžė Mimas, visą laiką kėblinęs iš paskos. – Sutiko tik tam, kad atstotum. – Žinoma, ateis, – paprieštaravo Pinas ir pakėlė akis į Karletą: šis irgi juodu sekė. – Juk matei tai jos akyse, Anos akyse, nejaugi ne? Broliui nei bičiuliui nespėjus atsakyti, dangų perskrodė žaibas ir pasirodė pirmieji lietaus lašai, vienas stambesnis už kitą. Trijulė leidosi bėgti. – Lėksiu namo! – riktelėjo Karletas ir nuskuodė sau.


2 skyrius

Dangus prasiskyrė. Prasidėjo tikras tvanas. Pinas bėgo Mimui iš paskos per mados kvartalą. Lietus merkė kiaurai, bet vaikinui tai nerūpėjo. Ana eis su juo pažiūrėti filmo. Ji sutiko. Jam kone svaigo galva. Broliai peršlapo iki paskutinio siūlelio. Dangų skrodžiant žaibams įpuolė į dėdei priklausančią parduotuvę ir dirbtuves Valigeria Albanese – Albanezės lagaminai septintuoju numeriu pažymėtame rūdžių spalvos pastate Pietro Verio gatvėje. Permirkę vaikinai įžengė į ilgą, siaurą parduotuvės patalpą, kurioje juos akimoju apgaubė naujutėlių odų kvapas. Lentynose gulėjo nepriekaištingos kokybės rankinės ir krepšiai, dokumentų dėtuvės, kelioniniai lagaminai ir skrynios. Vitrinose už stiklo buvo demonstruojamos iš odos juostelių pintos piniginės, meistriškai dekoruoti cigarečių dėklai ir portfeliai. Parduotuvėje sukiojosi pora pirkėjų: prie durų – senutė, toliau už jos – nacių karininkas tamsiai pilka uniforma. Stebėdamas jį Pinas išgirdo moteriškės žodžius: – Tai kurią, Albertai? – Klausykite širdies, – paragino vyras prie kasos. Stambus ūsuočius plačia krūtine vilkėjo žaviu pilku kostiumu, krakmolytais baltais marškiniais ir ryšėjo žaismingą mėlyną varlytę su taškučiais. – Bet man patinka abi, – skundėsi klientė. Vyriškis kikendamas glostė ūsus. – Tai gal abi ir pirkite! Moteris sudvejojo, bet netrukus susijuokė. – O gal imsiu ir nusipirksiu! – Nuostabu! Nuostabu! – pardavėjas pasitrynė rankas. – Greta, ar gali atnešti dėžių – šiai nuostabiai poniai, galinčiai pasigirti tiesiog nepriekaištingu skoniu? 25


Mark Sullivan

– Aš dabar užsiėmusi, Albertai, – atsakė Pino teta, austrė Greta, tuo metu aptarnavusi nacį. Aukštos, lieknos, trumpai apsikirpusios rudaplaukės lūpose žaidė šypsena. Cigaretę įsikandęs vokietis apžiūrinėjo oda aptrauktą portsigarą. Pinas sušuko: – Aš atnešiu dėžių, dėde Albertai! Dėdė pervėrė vaikiną griežtu žvilgsniu. – Tik kaip reikiant nusišluostyk, prieš kišdamas prie jų nagus. Tebegalvodamas apie Aną, Pinas movė pro dirbtuvių duris už tetos ir vokiečio nugarų. Atsigręžęs pareigūnas nužvelgė pro šalį skubantį jaunuolį. Vokiečiui sukantis atlapuose pasirodė ąžuolų lapeliai – pulkininko ženklas. Plokščią kepurės priekį puošė mažutė Totenkopf emblema, vaizduojanti kaukolę ir sukryžiuotus kaulus po išdidžiai svastiką nešančiu ereliu. Pinas suprato: vyras užima aukštas pareigas Geheime Staatspolizei – gestape, slaptojoje Hitlerio Vokietijos policijoje. Vidutinio ūgio ir sudėjimo vyro nosis buvo siaura, lūpos atrodė bejausmės, o tamsios stiklinės akys neišdavė ničnieko. Sudirgęs Pinas pro duris įpuolė į kur kas erdvesnę dirbtuvių patalpą aukštesnėmis lubomis. Siuvėjos ir odų pjaustytojai jau buvo bebaigią darbus – diena ritosi į pabaigą. Radęs skudurų, vaikinas nusišluostė rankas, čiupo porą kartoninių dėžių, pažymėtų Albanese logotipu, ir patraukė atgal į parduotuvės salę. O mintimis palaimingai grįžo prie Anos. Ji tokia žavi, ir dar vyresnė, ir... Pinas akimirką sudvejojęs stabtelėjo prie durų. Gestapo pulkininkas jau rengėsi eiti – buvo bežengiąs į lietaus merkiamą gatvę. Teta stovėjo ties įėjimu – uoliai linkčiodama išlydėjo pareigūną. Jaunuoliui palengvėjo tą pat akimirką, kai pasigirdo užveriamų durų dunkstelėjimas. Jis padėjo dėdei supakuoti abi rankines. Paskutinei klientei išėjus dėdė Albertas paprašė Mimo užrakinti priekines duris ir pakabinti lange ženklą, skelbiantį, jog parduotuvė uždaryta. 26


Po raudonu dangum

Mimui įvykdžius prašymą, dėdė paklausė: – Ar išgavai pavardę? – Štandartenfiureris Valteris Raufas, – atsakė teta Greta. – Neseniai paskirtas Šiaurės Italijos gestapo vadas. Atvyko iš Tuniso. Tulijus nenuleis nuo jo akių. – Tulijus grįžo? – maloniai nustebo Pinas. Tulijus Galimbertis buvo penkeriais metais vyresnis šeimos draugas ir tikras vaikino autoritetas. – Vakar, – linktelėjo dėdė Albertas. Teta Greta pridūrė: – Anot Raufo, gestapas ketina užimti viešbutį Regina. Jos vyras suniurzgėjo: – Tai kieno gi ta Italija – Musolinio ar Hitlerio? – Koks skirtumas, – pats save įtikinti mėgino Pinas. – Karas netrukus baigsis, o tada ateis amerikiečiai ir visur skambės vien džiazas! Dėdė Albertas papurtė galvą. – Viskas priklauso nuo vokiečių ir dučės. Teta Greta sunerimo: – Pinai, ar žiūrėjai į laikrodį? Mama judviejų laukė grįžtančių jau prieš valandą – juk turite padėti pasiruošti vakarėliui. Pinui širdis nusirito į kulnus. Motinos geriau nenuvilti. – Pasimatysime vėliau? – paklausė, su Mimu skubėdamas prie durų. – Tikrai nepraleistume progos, – atsiliepė dėdė Albertas.

• Kol vaikinai pasiekė trečiuoju numeriu pažymėtą namą Monte Napoleonės gatvėje, tėvams priklausanti rankinių parduotuvė Le Borsette di Lella jau buvo uždaryta. Vien nuo minties apie motiną Piną pervėrė baimė. Jis vylėsi, kad tėvas bus šalia ir padės suvaldyti tą uraganiško būdo moterį. Lipančius laiptais brolius apgaubė pikantiški aromatai – lėtai troškinamos ėrienos ir česnakų, smulkintų šviežutėlių bazilikų ir šiltos, ką tik iš orkaitės ištrauktos duonos. 27


Mark Sullivan

Jie pravėrė prabangaus šeimos buto, kuriame virte virė veiksmas, duris. Nuolatinė tarnaitė drauge su pasamdytąja tik šventės vakarui zujo po valgomąjį, dėliodamos krištolo taures, sidabrinius stalo įrankius ir porcelianą švediškam stalui. Svetainėje liesas sukumpęs ilgšis stovėjo nugara į koridorių ir smuiku čirpino melodiją, kurios Pino ausis nepažino. Nepataikęs į toną vyriškis nuleido stryką ir papurtė galvą. – Tėti? – tyliai pašaukė Pinas. – Ar mes giliai įklimpę? Mikelė Lela nuleido smuiką ir atsigręžė, nervingai kramtydamas vidinę skruosto pusę. Jam dar nespėjus prasižioti, koridoriumi iš virtuvės atskuodė šešiametė mergaitė. Mažoji Pino sesutė Čiči sustojo tiesiai priešais jį ir griežtai suriko: – Pinai, kur tu buvai? Mama jau griežia ant tavęs dantį. Ir ant tavęs, Mimai. Nekreipdamas dėmesio į mažylę, Pinas žvelgė į iš virtuvės pusės atidundantį garvežį su prijuoste. Būtų galėjęs prisiekti, kad iš motinos ausų veržiasi garas. Porzija Lela už vyriausiąjį sūnų buvo keliais sprindžiais mažesnė ir bent dvidešimčia kilogramų lengvesnė. Vis dėlto atskubėjusi nuožmiai nusiėmė akinius ir krestelėjo juos rankoje. – Prašiau būti namie ketvirtą, o jau penkiolika šeštos! – siuto ji. – Elgiesi kaip mažas vaikas! Net tavo seserimi galiu pasitikėti labiau. Užrietusi nosytę Čiči linktelėjo. Akimirką Pinas nė nežinojo, ką ir pasakyti. Staiga jam kilo mintis – nutaisęs skausmo kupiną išraišką, vaikinas susirietė ir griebėsi už pilvo. – Atleisk, mama, – išlemeno. – Užkandau šio to iš gatvės prekeivių, ir sustreikavo skrandis. Paskui prasidėjo audra, tad teko slėptis pas dėdę Albertą, kol ji aprimo. Sukryžiavusi ant krūtinės rankas, Porzija gręžte gręžė sūnų žvilgsniu. Skeptišką jos pozą tuojau atkartojo ir Čiči. Mama dėbtelėjo į Mimą. – Ar tai tiesa, Domenikai? 28


Po raudonu dangum

Pinas meldžiamai dirstelėjo į brolį. Mimas linktelėjo. – Sakiau, kad tos dešrelės atrodo ne kažin kokios, bet kur jis tau klausys... Trijose kavinėse turėjome sustoti, kad Pinas galėtų pasinaudoti tualetu. O dėdės Alberto krautuvėje buvo gestapo pulkininkas. Sakė, naciai užiminėja viešbutį Regina. Motina išbalo. – Ką? Susiraukęs Pinas dar labiau susirietė. – Daugiau nebeiškęsiu. Čiči žvilgsnis liko įtarus, bet motinos pyktį pakeitė rūpestis. – Eik. Negaišk! Tik po to gerai nusiplauk rankas. Pinas nuskuodė koridoriumi. Už nugaros dar išgirdo Porzijos klausimą: – O tu kur, Mimai? Tu juk gerai jautiesi. – Mama, – skundėsi Mimas. – Pinui visada pavyksta išsukti uodegą. Mamos atsakymo Pinas nebegirdėjo. Prabėgęs virtuvę ir visus iš jos sklindančius neįtikėtinus kvapus laiptais užlipo į antrąjį apartamentų aukštą, kuriame buvo tualetas. Kaip ir pridera, praleido ten maždaug dešimt minučių, mintydamas apie kiekvieną greta Anos praleistą akimirką, o ypač – jos nuostabos kupiną žvilgsnį nuo tramvajaus stotelės. Nuleidęs vandenį dar uždegė degtuką, kad dėl ore netvyrančios smarvės niekam nekiltų įtarimas, ir nuėjęs išsitiesė ant savo lovos. Trumpųjų bangų radijas transliavo BBC – kaip tik atėjo metas džiazo programai, kurios Pinas niekada nepraleisdavo. Djuko Elingtono ansamblis grojo Cotton Tail – pastaruoju metu ši daina buvo viena jo mėgstamiausių, ir vaikinas užsimerkė, norėdamas deramai pasimėgauti Beno Vebsterio saksofono tenoro solo partija. Džiazą Pinas įsimylėjo vos pirmąsyk išgirdęs Bilės Holidei ir Lesterio Jango atliekamos dainos I Can’t Get Started įrašą. Kad ir kaip švent­ vagiškai tai skambėtų Lelų namuose, kur aukštinta opera ir klasikinė 29


Mark Sullivan

muzika, nuo tos akimirkos Pinas įtikėjo, jog pasaulyje nesama didingesnės muzikos meno formos už džiazą. Būtent dėl to jis troško nuvykti į JAV – džiazo gimtinę. Apie nieką kita taip karštai nesvajojo. Pinas spėliojo, koks būtų jo gyvenimas anapus Atlanto. Kalba – ne problema. Vaikystėje jį prižiūrėjo dvi auklės: viena iš Londono, kita – iš Paryžiaus. Kone nuo gimimo berniukas sklandžiai kalbėjo trimis kalbomis. Ar Amerikoje visur skamba džiazas? Ar jis lyg neprilygstama garsų užuolaida gaubia kiekvieną žingsnį? O kaip amerikietės merginos? Ar yra bent viena, grožiu prilygstanti Anai? Cotton Tail baigėsi ir užleido eterį Benio Gudmano Roll ’Em. Ši prasidėjo bugivugio ritmu, kurį netrukus pakeitė klarneto solo. Pašokęs nuo lovos Pinas nusispyrė batus ir leidosi šokti vaizduodamasis, jog pašėlusio lindihopo ritmu sukasi su žaviąja Ana, o aplink nėra nei karo, nei nacių – vien muzika, maistas, vynas ir meilė. Susipratęs, kaip garsiai plyšoja radijas, jį pritildė ir nustojo šokti. Nenorėjo, kad viršun atidundėjęs tėvas vėl imtų su juo rietis dėl muzikos. Mikelė negalėjo pakęsti džiazo. Vos prieš savaitę pričiupęs Piną, šeimai priklausančiu Steinway firmos pianinu besimokantį skambinti Mido Luiso bugio melodiją Low Down Dog, sureagavo taip, lyg sūnus jo akivaizdoje būtų išniekinęs šventenybę. Pinas nusimaudė po dušu ir persirengė. Prabėgus kelioms minutėms po to, kai katedros varpai išmušė šeštą, vėl išsitiesė ant lovos ir žvilgtelėjo pro atvirą langą. Audros debesys liko tik atmintyje, o San Babilos gat­ vėse viešpatavo įprastas, pažįstamas triukšmas. Buvo uždaromos ilgiausiai dirbusios parduotuvės. Milano madingieji ir turtingieji skubinosi namo. Pino ausis pasiekė linksmi jų balsai, susipynę į vientisą gat­vės chorą: moterys juokėsi iš nereikšmingų dalykų, vaikai raudojo dėl menkučių tragedijų, o vyrai vaidijosi be jokios rimtesnės priežasties – vien iš tyros italų meilės žodinėms dvikovoms ir suvaidintam įtūžiui. Apačioje pasigirdus skambučiui, Pinas stryktelėjo. Išgirdo besisveikinančius ir užeiti kviečiančius balsus. Dirstelėjo į laikrodį. Penkiolika 30


Po raudonu dangum

po šešių. Filmas prasideda septintą, o iki teatro ir Anos dar reikia gerą galiuką paėjėti. Iškišęs vieną koją pro langą, Pinas pėda ieškojo atbrailos, nuo kurios galėjai lengvai pasiekti avarinį išėjimą. Staiga už nugaros pasigirdo šaižus juokas. – Ji neateis, – patikino Mimas. – Žinoma, ateis, – atrėžė Pinas, lipdamas pro langą. Nuo žemės jį skyrė geri devyni metrai, o atbraila – ne iš plačiausių. Prisispaudęs nugara prie sienos Pinas slinko šonu iki gretimo lango, pro kurį įlipo į kraštinę laiptinę. Dar akimirka, ir jau buvo kieme, ant žemės. O čia veltui negaišo nė akimirkos.

• Dėl naujojo nurodymo nedegti lempų kino teatro afišos nebuvo apšviestos. Vis dėlto išvydus ant filmą reklamuojančio plakato Fredo Astero ir Ritos Heivort pavardes Pino širdis nesitvėrė džiaugsmu. Jis stačiai dievino Holivudo miuziklus, o ypač tuos, kuriuose skambėjo svingas. Be to, buvo Ritą Heivort matęs tokiuose sapnuose... Na... Pinas nupirko porą bilietų. Kol žiūrovai rinkosi į salę, stypsojo gat­ vėje dairydamasis Anos veido. Laukė tol, kol apėmė tuščias, slogus suvokimas: ji nepasirodys. – Sakiau gi, – pašonėje išdygo Mimas. Pinas norėjo pykti, bet nebeįstengė. Giliai širdyje jis dievino jaunėlio įžūlumą ir pasitikėjimą savimi, protą ir gatvėje įgytą gudrumą. Tad ištiesė Mimui antrąjį bilietą. Nukiūtinę vidun, jaunuoliai susirado vietas. – Pinai? – sušnibždėjo Mimas. – Kada tu išstypai? Penkiolikos? Pinas vos sulaikė šypseną. Brolis visuomet nerimavo dėl savo nedidelio ūgio. – Tiesą sakant, iki šešiolikos – nė iš vietos. – Bet juk tai gali nutikti ir anksčiau? 31


Mark Sullivan

– Gali. Salėje užgeso šviesos, prieš akis sumirgo fašistų propagandinis kino žurnalas. Kol Pinas tebesikrimto dėl kvailio vietoje jį palikusios Anos, ekrane pasirodė dučė. Apsirėdęs kaip generolas – medaliais nukabinėtu švarku, diržu ties juosmeniu, marškiniais, trumpomis kelnėmis ir žvilgančiais varno juodumo raitelio batais iki kelių, – Benitas Musolinis drauge su vienu savo karo lauko vadų vaikštinėjo stačia Ligūrijos jūros pakrante. Pasakotojo balsas už kadro porino, esą italų diktatorius apžiūrinėja ir vertina įtvirtinimus. Ekrane dučė žingsniavo už nugaros sunėręs rankas ir pakėlęs galvą taip, lyg smakru rodytų horizonto pusėn. Jo nugara buvo išriesta, krūtinė – išpūsta kiek įmanoma labia­u. – Kaip gaidžiukas, – drėbė Pinas. – Ša, – sukuždėjo Mimas. – Ne taip garsiai. – Kodėl? Kaskart, kai jį pamatau, taip ir atrodo, kad tuojau puls kakariekuoti. Brolis patyliukais kikeno, o kino ekrane ir toliau buvo liaupsinama Italijos gynyba ir auganti Musolinio galia pasaulyje. Gryna propaganda. Pinas kas vakarą klausydavosi BBC naujienų. Žinojo, jog tai, ką dabar girdi, – gryniausias melas, tad tik lengviau atsipūtė, kai kino žurnalas baigėsi ir prasidėjo filmas. Tuojau pasinėręs į komišką siužetą, Pinas nuoširdžiai žavėjosi kiekviena scena, kurioje Heivort šoko su Asteru. – Rita, – atsiduso jis, kai po daugybės apsisukimų Heivort suk­ nelė apsivijo kojas tarsi matadoro skraistė.  – Tokia elegantiška... Visai kaip Ana. Mimas susiraukė. – Ji paliko tave ant ledo. – Bet kokia ji graži, – sušnibždėjo vyresnėlis. Pasigirdo oro pavojaus sirena. Žmonės klykdami puolė iš savo vietų. 32


Po raudonu dangum

Ekrane sustingusiame kadre Asteras ir Heivort šoko suglaudę skruostus, o stambiu planu rodomų besišypsančių jų veidų fone minia ėjo iš proto. Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūk­ lai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.


Profile for knygos.lt

PO RAUDONU DANGUM  

Knygos PO RAUDONU DANGUM ištrauka

PO RAUDONU DANGUM  

Knygos PO RAUDONU DANGUM ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement