Page 1


PERSIS DŽEKSONAS IR OLIMPO DIEVAI t re c ˇ io j i kn y g a

titano prakeiksmas RIC K R IOR DA N

Romanas

Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė


1.

Ka ip gelbėj im o opera cija pak rypo la ba i b loga lin kme

Penktadienį prieš žiemos atostogas mama sukrovė

man į lagaminėlį būtiniausius daiktus bei kelis mirtinus ginklus ir nuvežė į naują internatinę mokyklą. Pakeliui įsisodinome mano bičiules Anabetą ir Taliją. Nuo Niujorko iki Bar Harboro, Meino valstijoje – aštuonios valandos kelio. Ant plento dribo šlapias sniegas. Su Anabeta ir Talija nesimatėme ištisus mėnesius, tačiau pūga ir mintys apie laukiančią užduotį neleido ramiai pasišnekučiuoti. Tik mama plepėjo neužsičiaupdama, kadangi susinervinusi ji kalba daugiau nei paprastai. Kai temstant pagaliau pasiekėme Vestover Holą, ji jau buvo 5


spėjusi papasakoti visus gėdingus mano kūdikystės nutikimus. Talija nubraukė nuo rūko aprasojusį langą ir dirstelėjo laukan. – Taigi. Bus smagu. Vestover Holas atrodė lyg blogio riterio tvirtovė. Juodo akmens sienos, bokštai, siauri langų plyšiai, didžiulės medinės dvivėrės durys. Ant snieguotų uolų dunksančią pilį iš vienos pusės supo apšerkšnijęs miškas, o iš kitos plakėsi pilkos vandenyno bangos. – Ar tikrai nenorite, kad palaukčiau? – pasiteiravo mano mama. – Ačiū, nereikia, mama, – atsakiau. – Nežinau, kiek užtruksime. Mes susitvarkysime. – O kaip sugrįšite? Aš nerimauju, Persi. Tikiuosi, mano skruostai neužkaito. Jau ir taip buvo pakankamai blogai, kad jaučiausi priklausomas nuo mamos, kuri vežiojo mane į mūšius. – Viskas gerai, ponia Džekson, – raminamai nusišypsojo Anabeta. Šviesūs jos plaukai slėpėsi subrukti po slidininko kepuraite, o pilkos akys buvo šėlstančio vandenyno spalvos. – Mes neleisime jam pakliūti į bėdą. Mama, rodos, truputį aprimo. Anabetą ji laikė pačia santūriausia iš visų aštuntaklasių pusdievių. Ji tikėjo, 6


jog Anabeta dažnai apsaugo mane nuo žūties. Iš tiesų neretai taip ir nutikdavo, bet man toks požiūris vis tiek buvo ne prie širdies. – Ką gi, brangučiai, – pratarė mama. – Ar turite viską, ko reikia? – Taip, ponia Džekson, – patikino Talija. – Ačiū, kad pavėžėjote. – Megztinių įsidėjote? Užsirašėte mano telefono numerį? – Mama... – Persi, neužmiršai ambrozijos ir nektaro? O auksinę drachmą, jei prireiktų susisiekti su stovykla? – Liaukis, mama! Mums viskas bus gerai. Eime, bičiulės. Ji atrodė mažumėlę įsižeidusi, ir man buvo jos gaila, bet jaučiau turįs kuo greičiau išlipti iš automobilio. Jei mama papasakotų dar vieną istoriją apie tai, kaip žavingai atrodydavau vonioje būdamas trejų, ketinau įsikasti į sniegą ir ten mirtinai sušalti. Anabeta su Talija nusekė iš paskos. Šalto vėjo durklai badė kiaurai per apsiaustą. Automobiliui dingus iš akių Talija tarstelėjo: – Turi šaunią mamą, Persi. – Ji visai nebloga, – pripažinau. – O kaip tu? Ar susisiekei su saviške? 7


Vos ištaręs šiuos žodžius išsyk ėmiau gailėtis. Talija meistriškai svaidydavosi įniršio kupinais žvilgsniais, kuriuos sustiprindavo pankiška jos išvaizda – apiplyšusi kareiviška striukė, juodos odinės kelnės, grandinė ir juodai apvedžiotos skaisčiai mėlynos akys. Vis dėlto dabar į mane mestas žvilgsnis gerokai pranoko visus ankstesniuosius. – Jei čia būtų tavo reikalas, Persi... – Verčiau eime vidun, – įsiterpė Anabeta. – Grouveris laukia. Talija žvilgtelėjo į tvirtovę ir nusipurtė. – Tu teisi. Kažin, ką jis čia aptiko, kad pasiuntė nelaimės signalą. Aš pakėliau akis į tamsius Vestover Holo bokštus. – Nieko gero, – nusprendžiau.

Ąžuolinės durys vaitodamos prasivėrė, ir mūsų trijulė kartu su sniego sūkuriu įžengė į vestibiulį. – Oho! – teįstengiau išlementi. Viduje atsivėrė didžiulė erdvė. Ant sienų kabojo karo vėliavos ir įvairiausi ginklai: senoviniai šautuvai, kovos kirviai bei daugybė kitų dalykėlių. Žinojau, kad Vestoveris yra karo mokykla, tačiau su dekoracijomis buvo, švelniai tariant, persūdyta. 8


Kyštelėjau ranką į kišenę, kur laikiau mirtinąjį šratinuką – Potvynio bangas. Jaučiau aplinkui tvyrantį pavojų. Talija trynė savo pamėgtą magiškąjį daiktą – sidabrinę apyrankę. Žinojau, kad mudu abu galvojame tą patį. Netrukus prasidės kova. – Įdomu, kur... – buvo bepradedanti Anabeta. Durys mums už nugaros triukšmingai užsitrenkė. – Kąą-gi, – burbtelėjau. – Ko gero, teks čia paviešėti. Girdėjau iš tolo ataidinčius šokių muzikos garsus. Mes paslėpėme savo krepšius už kolonos. Vos pajudėję į priekį išgirdome per akmenines grindis dunksinčius žingsnius, ir kelią mums pastojo iš šešėlio išnirę vyras su moterimi. Abu buvo trumpais žilais plaukais, vilkėjo juodas kariškas uniformas, papuoštas raudonomis juostelėmis. Moters panosėje žėlė smulkūs ūseliai, o vyras buvo švariai nusiskutęs, tai man pasirodė kažkaip nenatūralu. Juodu ėjo sustingę ir įsitempę, lyg būtų prisirišę ant nugarų po šluotkotį. – Na? – paklausė moteris. – Ką gi jūs čia veikiate? – E-e... – suvokiau nepagalvojęs apie tai. Sutelkęs mintis vien tik į Grouverį ir sukdamas galvą, kas čia nutiko, visai užmiršau, jog nakčia į mokyklą įslinkę trys 9


vaikai gali sukelti įtarimą. Automobilyje nepasitarėme, kaip įsmuksime vidun. – Ponia, mes tik... – Cha! – šūktelėjo vyras priversdamas mane pašokti. – Pašaliniai į šokius neįleidžiami! Tad teks jus iiiš-mesti! Kalbėjo jis su akcentu... ko gero, prancūzišku, mat vietoje „dž“ tarė „ž“, panašiai kaip žodyje Žakas. Buvo aukštas, veidas priminė vanago, o skirtingų spalvų akys – viena ruda, kita mėlyna – panėšėjo į benamės katės. Suvokiau, jog tuoj būsime išspirti ant sniego, tačiau Talija žengtelėjo į priekį ir atliko keistą gestą. Ji staigiai ir garsiai spragtelėjo pirštais. Gal aš tik įsivaizdavau, bet man pasidingojo, tarytum nuo jos rankos per kambarį nuvilnijo vėjo šuoras, persmelkė mus visus ir sušiugždeno ant sienų sukabintas vėliavas. – Bet mes nesame pašaliniai, pone, – prabilo Talija. – Mes čia mokomės. Juk prisimenate, aš esu Talija. Čia Anabeta ir Persis. Mes – aštuntokai. Mokytojas primerkė dviejų spalvų akis. Ką Talija sau galvoja? Dabar veikiausiai būsime nubausti už melavimą, o tada išspirti ant sniego. Tačiau vyras tarytum sudvejojo ir dirstelėjo į kolegę. – Ponia Gotčok, ar pažįstate šiuos mokinius? 10


Nepaisant pavojaus man teko tvirtai susičiaupti, kad neprunkštelėčiau. Mokytoja, pavarde gavo kreidą*? Jis tikriausiai juokauja. Moteris sumirksėjo, tarsi ką tik pažadinta iš transo. – Aš... taip. Manau, taip, pone, – ji suraukusi antakius pažvelgė į mus. – Anabeta, Talija, Persi, ką čia veikiate? Kodėl jūs ne sporto salėje? Mums nespėjus atsakyti pasigirdo žingsniai. Gaudydamas kvapą pribėgo Grouveris. – Jums pavyko! Jūs... Pamatęs mokytojus jis sustojo kaip įbestas. – Ak, ponia Gotčok, daktare Tornai! Aš, e-e... – Kas nutiko, ponaiti Undervudai? – paklausė vyras. Iš jo tono tiesiog dvelkė neapykanta Grouveriui. – Ką turite omenyje sakydamas esą jiems pavyko? Šie mokiniai čia gyvena. Grouveris gurktelėjo. – Taip, žinoma, daktare Tornai. Aš tik norėjau pasakyti... aš džiaugiuosi, kad jiems pavyko... paruošti puikų punšą šokių vakarui! Punšas tikrai gardus. Jie jį pagamino! Daktaras Tornas veriamai mus nužvelgė. Aš nusprendžiau, kad viena jo akis, ko gero, dirbtinė. Galbūt rudoji? O gal mėlyna? Jo žvilgsnyje atsispindėjo noras * Angl. got chalk – gauti (turėti) kreidą

11


nustumti mus nuo aukščiausio pilies bokšto, bet tada ponia Gotčok svajingai pratarė: – Teisybė, punšas nuostabus. O dabar bėkite visi ir daugiau nebeišeikite iš salės! Dukart kartoti nereikėjo. Mes kaipmat dingome atidavinėdami pagarbą, ko lyg ir reikalavo aplinkybės, ir dešimtkart pakartodami „Taip, ponia“ bei „Klausau, pone“. Grouveris nustūmė mus per vestibiulį muzikos garsų pusėn. Tebejausdamas į nugarą įsmeigtus mokytojų žvilgsnius aš prisigretinau prie Talijos ir tyliai paklausiau: – Kaip tau pavyko tas spragsinčių pirštų triukas? – Kalbi apie miglą? Ar Cheironas tavęs neišmokė, kaip ją sukelti? Man gerklę užgniaužė nesmagumo gumulas. Cheironas – mūsų vyriausiasis treneris stovykloje – niekada nieko panašaus manęs nemokė. Kodėl jis parodė šį triuką Talijai, o man – ne? Grouveris skubiai nusitempė mus prie stiklinių durų, ant kurių buvo užrašyta SPORTO SALĖ. Nors mane kamuoja disleksija, šiaip ne taip perskaičiau. – Nedaug trūko! – iškvėpė Grouveris. – Dėkui dievams, kad jūs čionai patekote! Anabeta su Talija apkabino Grouverį. Aš iškėlęs ranką suplojau su juo delnais. Gera buvo po daugybės mėne12


sių pamatyti bičiulį, kuris atrodė mažumėlę ūgtelėjęs, vešliau apžėlęs žandenomis, tačiau kitais atžvilgiais toks pat kaip visada, kai apsimesdavo žmogumi – ožio ragus slepianti raudona kepuraitė ant rusvų garbanų, apsmukę džinsai ir sportbačiai, maskuojantys kailiu apaugusias kojas ir kanopas. Ant jo marškinėlių puikavosi užrašas, kurį skaitydamas sugaišau kelias sekundes: VESTOVER HOLAS: PĖSTININKAS. Nelabai supratau, ar čia Grouverio laipsnis, ar tiesiog mokyklos moto. – Na, tai koks gi tas skubus reikalas? – paklausiau. Grouveris giliai atsikvėpė. – Radau du. – Du pusdievius? – nustebo Talija. – Čia? Grouveris linktelėjo. Rasti vieną maišyto kraujo didvyrį pasitaikydavo gana retai. Cheironas nurodė satyrams dirbti viršvalandžius ir išsiuntinėjo po visą šalį, kad išnaršytų visas mokyk­ las nuo ketvirtos klasės, kuriose tik tikėtina aptikti naujokų. Užėjo sunkūs laikai. Stovyklautojų skaičius be paliovos mažėjo. Mums reikėjo tiek naujų kovotojų, kiek tik įmanoma rasti. Blogiausia, kad pusdievių pakankamai daug nebuvo. – Brolį ir seserį, – tęsė jis. – Dešimties ir dvylikos metų. Nežinau, kas jų tėvai, bet vaikai galingi. Laikas baigia išsekti. Man reikia pagalbos. 13


– Monstrai? – Vienas, – Grouveris nervingai apsižvalgė. – Jis kažką įtaria. Manau, dar nėra įsitikinęs, bet šiandien baigiasi semestras, ir jis neleis vaikams išvykti iš mokyklos, kol nebus tikras. Galbūt dabar mes turime paskutinę progą! Kaskart, kai pamėginu prie jų prisiartinti, išsyk prisistato jis ir užstoja man kelią. Nebežinau, ką daryti! Grouveris nevilties kupinu žvilgsniu pažvelgė į Taliją. Aš stengiausi dėl to nenusiminti. Kadaise Grouveris patarimo klausdavo manęs, tačiau Talija juk viršesnė. Ne todėl, kad jos tėtis Dzeusas. Talija iš mūsų visų turėjo daugiausia patirties ir geriausiai mokėjo apsiginti nuo monstrų realiame pasaulyje. – Ką gi, – pratarė ji. – Ar tie pusdieviai šokių salėje? Grouveris linktelėjo. – Tada pašokime, – nusprendė Talija. – O kas yra monstras? – Ak, – aiktelėjo Grouveris ir nervingai apsidairė. – Jūs ką tik su juo susipažinote. Direktoriaus pavaduotojas, daktaras Tornas.

Karo mokyklos turi vieną keistenybę: kai švenčių proga nebereikia vilkėti uniformų, vaikai ima kraustytis 14


iš proto. Man atrodo, taip nutinka todėl, kad kitu metu jiems tenka laikytis griežtų taisyklių. Sporto salės grindis dengė juodi ir raudoni balionai, kuriuos berniukai spardė vienas kitam į veidus arba bandė pasmaugti vienas kitą sienas puošiančiais krepinio popieriaus kaspinais. Mergaitės, kaip visada, pasieniais spietėsi į būrius. Jų veidus dengė storas makiažo sluoksnis, kūnus – palaidinukės siauromis petnešėlėmis ir skaisčių spalvų kelnės, o avalynė priminė kankinimo įtaisus. Kartkartėmis kikendamos ir spygaudamos jos it piranijos pulku apsupdavo pasipainiojusį nelaimėlį vaikinuką, o atsitraukusios palikdavo jį kaspinais apraišiotais plaukais ir lūpdažių grafičių išmargintu veidu. Keli vyresni vaikinai atrodė panašiai kaip aš – sukiojosi salės pakraščiuose stengdamiesi pasislėpti, tarsi kiek­ vieną minutę lauktų prasidedančios žūtbūtinės kovos. Suprantama, mano atveju iš tiesų taip ir buvo... – Štai jie, – Grouveris linktelėjo dviejų jaunesnio amžiaus vaikų pusėn. Juodu ginčijosi susėdę ant atlenkiamų kėdžių. – Bjanka ir Nikas di Andželai. Mergaitei ant galvos pūpsojo apdribusi žalia kepuraitė, tarsi ji mėgintų paslėpti veidą. Broliukas buvo aiškiai už ją jaunesnis. Abiejų plaukai buvo tamsūs, žvilgantys, oda gelsva, o kalbėdami juodu įnirtingai mosikavo rankomis. Berniukas maišė kortų malką. Sesuo, rodos, 15


dėl kažko barė brolį. Ji nuolat žvalgėsi, lyg nujausdama kažką negero. – Ar jie... Ar tu jiems pasakei? – paklausė Anabeta. Grouveris papurtė galvą. – Žinai, kaip būna. Jiems gresiantis pavojus tik padidėtų. Kai sužino, kas esantys, jų kvapas sustiprėja. Bičiulis pažvelgė į mane, ir aš linktelėjau. Niekada dorai nesupratau, kaip monstrams ir satyrams „kvepia“ pusdieviai, tačiau žinojau, kad kvapas gali mus pražudyti. Kuo galingesniu pusdieviu tampi, tuo labiau tavo kvapas monstrams primena gardžių pietų aromatą. – Tad čiupkime juos ir nešdinkimės iš čia, – pasiūliau. Aš žengtelėjau į priekį, tačiau Talija uždėjo ranką man ant peties. Direktoriaus pavaduotojas Tornas įsmuko pro duris šalia atlenkiamų kėdžių eilių ir sustojo šalia di Andželų. Jis šaltai linktelėjo mums. Mėlynoji akis keistai švytėjo. Torno mina bylojo, kad Talijos paleista migla jo vis dėlto neapmulkino. Monstras įtarė, kas mes tokie. Jis tik laukė, kada paaiškės, ko čionai atvykome. – Nežiūrėkite į vaikus, – paliepė Talija. – Turime palaukti progos juos išsivesti. O dabar reikia apsimesti, kad neva nesidomime jais. Sumėtykime pėdas. – Kaip? 16


– Mes esame trys galingi pusdieviai, todėl tiesiog būdami čia sutrikdysime jį. Sukinėkimės aplink. Elkimės natūraliai. Pašokime. Tik nenuleiskime akių nuo vaikų. – Pašokime? – pasitikslino Anabeta. Talija linktelėjo. Ji pakreipusi galvą pasiklausė muzikos ir susiraukė. – Fe! Kas pasirinko Džesį Makartnį? – Aš, – kiek įsižeidęs atsakė Grouveris. – O dievai, Grouveri, juk čia tikras šlamštas. Nejaugi negalėjai užleisti Green day ar ko nors panašaus? – Ko? – Nesvarbu. Eime šokti. – Bet aš nemoku šokti! – Tau pavyks, jei aš vesiu, – patikino Talija. – Pirmyn, ožiuk. Grouveris tespėjo suinkšti, o Talija sugriebusi už rankos jau ištempė jį į šokių aikštelę. Anabeta nusišypsojo. – Kas yra? – paklausiau aš. – Nieko. Šaunu jausti Talijos paramą. Anabeta nuo praeitos vasaros mane praaugo, tai mažumėlę trikdė. Anksčiau ji nenešiodavo jokių kitų papuošalų, išskyrus pusdievių stovyklos vėrinį, tačiau dabar segėjo mažus sidabrinius pelėdų pavidalo auska17


riukus – savo motinos Atėnės simbolį. Jai nusitraukus slidininko kepuraitę ant pečių pasklido ilgi šviesūs plaukai, ir Anabeta kažkodėl ėmė atrodyti vyresnė. – Taigi... – mėginau sugalvoti, ką pasakyti. Elkitės natūraliai – liepė Talija. O koks elgesys, po šimts, yra natūralus, kai esi maišyto kraujo ir vykdai pavojingą užduotį? – E-e, ar šiuo metu projektuoji kokį įdomų pastatą? Anabetos akys sužibo, kaip visada, kai kalba pakrypdavo apie architektūrą. – O dievai, Persi, naujojoje mokykloje lankau trijų matmenų dizaino fakultatyvą, ten naudojamės nuostabia kompiuterine programa... Ji įniko aiškinti, kaip projektavo milžinišką monumentą, kurį norėjo pastatyti Ground Zero aikštėje, Manhatane. Ji kalbėjo apie konstrukcijos atramas, fasadą ir panašius dalykus, o aš stengiausi klausytis. Žinojau, kad užaugusi bičiulė trokšta tapti neprilygstama architekte; ji domėjosi matematika, istoriniais pastatais ir taip toliau, tačiau aš beveik nė vieno žodžio nesupratau. Atvirai sakant, netgi šiek tiek nusivyliau, kad jai taip patinka naujoji mokykla. Anabeta pirmą kartą lankė mokyklą Niujorke. Vyliausi, kad mudu dažniau matysimės. Jos abi su Talija mokėsi internate Brukline, ganėtinai 18


arti pusdievių stovyklos, kad Cheironas suspėtų suteikti pagalbą, jei iškiltų rūpesčių. Kadangi internatas buvo mergaičių, o aš pats lankiau mokyklą Manhatane, mes beveik nesusitikdavome. – Tai bent, tikrai šaunu, – pratariau. – Vadinasi, mokysiesi ten visus metus, ar ne? Jos veidas patamsėjo. – Na, galbūt, jeigu ne... – Ei! – šūktelėjo mums Talija. Juodu su Grouveriu šoko lėtą šokį. Satyras straksėjo nei šiaip, nei taip, nuolat spardydamas Talijai į blauzdas, o jo veide atsispindėjo troškimas numirti. Jo bent jau pėdos netikros, todėl, priešingai negu aš, turi kuo pateisinti savo nerangumą. – Nagi, pašokite! – paliepė Talija. – Kvailai atrodote ten stypsodami. Aš dirstelėjau į Anabetą, paskui į pulkus po salę klajojančių mergaičių. – Na? – tarstelėjo Anabeta. – E-e, o ką aš turėčiau pakviesti? Ji kumštelėjo man į pilvą. – Mane, dumbliasmegeni! – Ak, taip, tikrai! Taigi mudu patraukėme į šokių aikštelę ir aš ėmiau žvilgčioti, kaip elgiasi Talija su Grouveriu. Uždėjau vie19


Profile for knygos.lt

Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Titano prakeiksmas  

Knygos „Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Titano prakeiksmas“ ištrauka

Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Titano prakeiksmas  

Knygos „Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Titano prakeiksmas“ ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement