Paveldėjimas

Pažinimo dovana. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 647 Agonija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 666 Dilgėlių jūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 671 Karaliaus rinkimai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 685 Tinkama epitafija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 699 Siuntinys laivu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 707 Firnenas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 723 Sąžiningas žmogus. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 739 Kraujo kerštas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 748 Pažadai, nauji ir seni. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 762 Išvykimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 775 Apie pavadinimų kilmę. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 783 Senoji kalba. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 784 Padėka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 788

„E ragono “, „V yriausiojo “ ir „U gnies kardo “ santrauka

Pradžioje buvo drakonai: išdidūs, nuožmūs ir nepriklausomi. Jų žvynai tviskėjo lyg brangakmeniai, ir kiekvieną į juos pažvelgusį apimdavo neviltis, nes jų grožis buvo nepaprastas ir šiurpus.

Nesuskaitomus amžius jie vieni gyveno Alagezijos žemėse.

Paskui dievas Helzvogas iš Hadarako dykumos akmenų sukūrė tvirtus, kresnus nykštukus.

Ir šios dvi padermės dažnai kovojo.

Vėliau sidabrine jūra į Alageziją atplaukė elfai. Jie irgi kariavo su drakonais. Bet elfai buvo stipresni už nykštukus ir būtų sunaikinę drakonus, kaip ir drakonai būtų sunaikinę elfus.

Taigi drakonai su elfais paskelbė paliaubas ir sudarė sutartį. Susivieniję jie sukūrė Drakonų Raitelius, ir šie tūkstančius metų Alagezijoje saugojo taiką.

Galop į Alageziją atplaukė žmonės. Ir raguotieji urgalai. Ir dar razakai, medžiojantys tamsoje ir ėdantys žmogieną. Žmonės taip pat pasirašė sutartį su drakonais.

Tarp saviškių iškilo jaunas Drakonų Raitelis Galbatoriksas. Jis pavergė juodąjį drakoną Šruikaną ir įkalbėjo trylika kitų Raitelių sekti jį. Tie trylika buvo pavadinti Žodlaužiais.

Galbatoriksas su Žodlaužiais nuvertė Raitelius, sudegino jų miestą Vrongardo saloje ir išžudė visus drakonus, pasiliko tik savąjį ir dar tris kiaušinius: raudoną, mėlyną ir žalią. Iš kiekvieno drakono, jei tik sugebėjo, jie išplėšė Eldunarį – širdžių širdį, kurioje glūdi ištraukta iš kūnų jų galia ir protas.

13

14

Aštuoniasdešimt dvejus metus Galbatoriksas nepajudinamai viešpatavo žmonėms. Žodlaužiai žuvo, bet jis išgyveno, nes pasisavino visų drakonų galią, ir jau niekas nebesitikėjo jo palaužti.

Aštuoniasdešimt trečiaisiais Galbatorikso valdymo metais vienas vyras iš jo pilies pavogė mėlynąjį drakono kiaušinį. Kiaušinis atiteko tiems, kurie tebekovojo prieš Galbatoriksą, dar žinomiems vardenų vardu.

Elfė Arija nešiojo kiaušinį iš vardenų elfams ir atgal, ieškojo žmogaus arba elfo, kuriam jis išsiperėtų. Taip praėjo dvidešimt penkeri metai.

Kartą, Arijai keliaujant į elfų miestą Osiloną, ją ir jos sargybinius užpuolė urgalų būrys. Su urgalais buvo ir Šešėlis Durza: burtininkas, apsėstas dvasių, kurias išsišaukė vykdyti savo valios. Po Žodlaužių mirties jis tapo uoliausiu ir stipriausiu Galbatorikso tarnu. Urgalai išžudė Arijos sargybinius, bet, prieš jiems su Šešėliu ją suimant, Arija burtais sviedė kiaušinį tam, kuris, kaip vylėsi, jį apsaugos.

Bet jos burtai nepavyko.

Taip jau nutiko, kad Eragonas, penkiolikametis našlaitis, surado kiaušinį Keteros kalnuose. Kiaušinį jis parsinešė į ūkį, kur gyveno su dėde Garou ir vieninteliu savo pusbroliu Roranu. Kiaušinis išsirito, ir Eragonas ėmė auginti drakonę. Jos vardas buvo Safyra.

Galbatoriksas pasiuntė du razakus surasti ir atgauti kiaušinį, jie nužudė Garou ir sudegino Eragono namus. Galbatoriksui pavergus razakus, jų buvo likę vos keletas.

Eragonas su Safyra susiruošė atkeršyti razakams. Su jais iškeliavo ir pasakotojas Bromas, kadaise, prieš Raitelių žlugimą, pats buvęs Drakonų Raitelis. Tai Bromui Arija norėjo nusiųsti mėlynąjį kiaušinį.

Bromas išmokė Eragoną kautis kardu, magijos ir garbingo elgesio. Jis atidavė Eragonui Zaroką, kardą, kitados priklausiusį Morzanui, pirmajam ir galingiausiam Žodlaužiui. Bet per kitą susirėmimą razakai nužudė Bromą, o Eragonui su Safyra pasprukti pavyko tik jaunuolio Murtago, Morzano sūnaus, dėka.

Jiems keliaujant, Šešėlis Durza Gileado mieste suėmė Eragoną. Eragonui pasisekė išsilaisvinti ir iš vienutės išvaduoti Ariją. Arija buvo apnuodyta ir sunkiai sužeista, tad Eragonas, Safyra ir Murtagas ją nugabeno vardenams, gyvenantiems tarp nykštukų Beoro kalnuose.

Ten Arija buvo pagydyta, o Eragonas palaimino verkiantį kūdikį, vardu Elva, kad apsaugotų ją nuo nelaimių. Bet tardamas žodžius Eragonas suklydo ir pats nežinodamas užbūrė ją, kad saugotų nuo nelaimių kitus.

Netrukus Galbatoriksas pasiuntė didelę urgalų kariauną pulti nykštukų ir vardenų. Mūšio metu Eragonas nužudė Šešėlį Durzą.

Bet Durza Eragonui nugaroje prakirto gilią žaizdą, ir šis kentė siaubingus skausmus, nors vardenų žiniuoniai ir mėgino jį užkalbėti.

Apimtas skausmo, jis išgirdo balsą. Balsas kalbėjo: „Ateik pas mane, Eragonai, nes aš turiu atsakymus į visus tavo klausimus.“ Po trijų dienų vardenų valdovą Adžihadą iš pasalų užpuolė ir nužudė urgalai, vadovaujami poros burtininkų, Dvynių, išdavusių vardenus Galbatoriksui. Be to, Dvyniai pagrobė Murtagą ir nugabeno Galbatoriksui. Bet Eragonas ir visi vardenai manė, kad Murtagas žuvo, ir Eragonas labai liūdėjo.

Adžihado dukra Nasuada tapo vardenų valdove.

Iš Trondžheimo, nykštukų sostinės, Eragonas, Safyra ir Arija patraukė į šiaurėje plytinčias Du Veldenvardeno girias, kur gyveno elfai. Su jais iškeliavo ir nykštukas Orikas, nykštukų karaliaus Hrotgaro sūnėnas. Du Veldenvardene Eragonas ir Safyra susipažino su Oromiu ir Glaedru, paskutiniais laisvais Raiteliu ir drakonu; jie pasislėpę gyveno visą šimtmetį ir laukė, kol ateis laikas mokyti naują Drakonų Raitelių kartą. Eragonas su Safyra susipažino ir su karaliene Islanzade, elfų valdove ir Arijos motina.

Oromiui su Glaedru mokant Eragoną ir Safyrą, Galbatoriksas pasiuntė razakus su būriu kareivių į gimtąjį Eragono kaimą Karvaholą, šįkart suimti jo pusbrolio Rorano. Bet Roranas pasislėpė, ir jo nebūtų suradę, jei ne jo neapkenčiantis mėsininkas Slounas. Slounas nužudė sargybinį ir įleido į kaimą razakus, kad šie galėtų užklupti Roraną.

15

16

Roranas iš jų išsilaisvino, bet razakai pagrobė Katriną – Slouno dukrą ir Rorano mylimąją. Paskui Roranas įkalbėjo kaimiečius iškeliauti su juo, jie perlipo Keteros kalnus ir Alagezijos pakrante pasiekė pietuose esančią Surdos valstybę, vis dar išsaugojusią nepriklausomybę nuo Galbatorikso. Žaizda Eragono nugaroje vis kankino jį. Bet per elfų Kraujo aukos iškilmes, per kurias jie pamini sutartį tarp Raitelių ir drakonų, jo žaizdą užgydė drakonas vaiduoklis, elfų iškviestas šventės pabaigoje. Be to, šmėkla suteikė Eragonui elfų jėgų ir greičio.

Paskui Eragonas su Safyra nuskrido į Surdą, kur Nasuada vedė vardenus pulti Galbatorikso imperijos. Urgalai susivienijo su vardenais, paaiškinę, kad Galbatoriksas buvo aptemdęs jiems protą ir jie norį jam atkeršyti. Pas vardenus Eragonas vėl sutiko mergaitę Elvą, dėl jo burtų augančią nepaprastu greičiu. Iš verkiančio kūdikio ji virto kokių ketverių metų graudžiai atrodančia mergaite, jaučiančia visų aplinkinių skausmą.

Netoli Surdos sienos, šiurpiose Degančiose Lygumose, Eragonas, Safyra ir vardenai stojo į didžiulį, kruviną mūšį su Galbatorikso kariauna.

Mūšio metu prie vardenų prisidėjo Roranas su kaimiečiais, taip pat įkandin iš Beoro kalnų atžygiavę nykštukai.

Bet rytuose pasirodė blizgančiais šarvais apsirengęs žmogus. Jis jojo ant raudono tviskančio drakono. Burtažodžiu jis nužudė karalių Hrotgarą.

Eragonas ir Safyra susikovė su Raiteliu ir jo raudonuoju drakonu. Jie išsiaiškino, kad Raitelis – tai Murtagas, Galbatorikso sukaustytas nesulaužoma priesaika, o jo drakonas – Dyglys, antras iš trijų neišperėtų kiaušinių.

Murtagas Galbatorikso jam suteikta Eldunarių galia įveikė Eragoną su Safyra. Bet Murtagas juos paleido, nes tebepuoselėjo Eragonui draugiškus jausmus. Ir dar dėl to, kad, kaip jis pranešė Eragonui, jiedu yra broliai, gimę Morzanui ir jo mylimajai Selenai.

Murtagas iš Eragono atėmė jų tėvo kardą Zaroką ir su Dygliu pasitraukė iš Degančių Lygumų kartu su visomis Galbatorikso pajėgomis.

Pasibaigus mūšiui Eragonas, Safyra ir Roranas nuskrido į šiurpųjį akmeninį bokštą Helgrindą – razakų slėptuvę. Jie nugalabijo vieną razaką – ir šlykštų razako tėvą Letrblaką – ir iš Helgrindo išvadavo Katriną. Kitoje vienutėje Eragonas surado Katrinos tėvą, aklą ir leisgyvį.

Eragonas norėjo nužudyti Slouną už išdavystę, bet atmetė tą mintį. Kietai užmigdęs Slouną, Roranui ir Katrinai pranešė, kad jos tėvas negyvas. Tada paprašė Safyros Roraną ir Katriną pargabenti atgal pas vardenus, o pats pasiliko medžioti paskutinio razako.

Likęs vienas Eragonas nužudė likusį razaką. Tada išnešė Slouną iš Helgrindo. Gerai pagalvojęs atspėjo tikrąjį Slouno vardą senąja galios ir magijos kalba. Eragonas sukaustė Slouną jo vardu ir privertė mėsininką prisiekti, kad daugiau niekada nebesusitiks su savo dukra. Tada išsiuntė jį gyventi pas elfus. Bet Eragonas nepasakė mėsininkui, kad elfai pagydys jam akis, jei jis atgailaus už išdavystę ir žmogžudystę.

Arija pasitiko Eragoną, einantį pas vardenus, ir jiedu kartu pėsčiomis grįžo per priešų teritoriją.

Pas vardenus Eragonas sužinojo, kad karalienė Islanzadė išsiuntė dvylika elfų burtininkų, vadovaujamų Blodhgarmo, saugoti jo ir Safyros. Paskui Eragonas kiek pajėgė atkerėjo mergaitę Elvą, bet ji išsaugojo gebėjimą jausti kitų skausmą, tik išnyko neįveikiamas potraukis juos gelbėti nuo nelaimių.

Roranas susituokė su besilaukiančia Katrina, ir pirmą kartą per ilgą laiką Eragonas pasijuto laimingas.

Vėliau Murtagas, Dyglys ir būrys Galbatorikso vyrų užpuolė vardenus. Padedami elfų, Eragonas su Safyra juos sulaikė, bet Eragonui su Murtagu nepavyko nugalėti vienam kito. Mūšis buvo sunkus, nes Galbatoriksas užbūrė kareivius, kad nejaustų skausmo, ir daug vardenų žuvo.

Paskui Nasuada nusiuntė Eragoną kaip vardenų atstovą pas nykštukus, renkančius naują karalių. Eragonas nenorėjo keliauti, nes Safyra turėjo likti saugoti vardenų stovyklos. Bet pakluso.

Roranas, tarnaudamas vardenams, iškilo, nes įrodė esąs gabus karys ir vadovas.

17

18

Eragonui gyvenant pas nykštukus, septyni jų mėgino jį nužudyti. Ištyrus paaiškėjo, kad už užpuolimų slypėjo Az Sveldn rak Anhuinų klanas. Vis dėlto klanų susirinkimas tęsėsi, ir dėdės įpėdiniu buvo išrinktas Orikas. Karūnavimo metu prie Eragono prisidėjo Safyra. Ji tesėjo savo pažadą atkurti nykštukams brangų žvaigždžių safyrą, kurį buvo sudaužiusi Eragonui kovojant su Šešėliu Durza.

Paskui Eragonas ir Safyra sugrįžo į Du Veldenvardeną. Ten Oromis atskleidė tiesą apie Eragono gimimą: iš tikrųjų jis yra Bromo, o ne Morzano sūnus, bet jie su Murtagu yra tos pačios mamos – Selenos – vaikai. Oromis su Glaedru jiems išaiškino Eldunario sąvoką: drakonai dar būdami gyvi gali ištraukti iš savęs šią galią, bet tai reikia atlikti itin atsargiai, nes turintis Eldunarį gali valdyti drakoną, iš kurio jis paimtas.

Girioje Eragonas nusprendė, kad jam reikia kardo, pakeisiančio Zaroką. Prisiminęs, ką jam keliaujant su Bromu patarė kačiolakis Solembamas, Eragonas nuėjo prie mąstančio Menojos medžio Du Veldenvardene. Pasikalbėjo su juo, ir medis sutiko už nežinomą kainą atiduoti po jo šaknimis glūdintį skaistplienį.

Paskui elfų kalvė Runona, nukalusi visus Raitelių kardus, kartu su Eragonu pagamino jam naują geležtę. Kardas buvo mėlynas, ir Eragonas jį pavadino Ugnimi. Vos ištarus šį vardą, geležtė užsiliepsnodavo.

Glaedras savo širdžių širdį patikėjo Eragonui su Safyra, ir jie iškeliavo atgal pas vardenus, o Glaedras su Oromiu prisidėjo prie saviškių, puolančių šiaurinę imperijos dalį.

Feinstero apgulties metu Eragonas ir Arija susitiko su trimis priešų burtininkais, vienas jų buvo paverstas į Šešėlį Varaugą. Padedama Eragono Arija nužudė Varaugą.

Po to Oromis su Glaedru susikovė su Murtagu ir Dygliu. Galbatoriksas pasiekė Murtago mintis ir jį užvaldė. Murtago rankomis jis parbloškė Oromį, o Dyglys perplėšė Glaedrą.

Nors vardenai Feinstere pasiekė pergalę, Eragonas su Safyra gedėjo savo mokytojo Oromio. Vis dėlto vardenai išliko, ir dabar jie žygiuoja tolyn į imperiją, į sostinę Urubeiną, kur viešpatauja išdidus, pasitikintis savimi ir su panieka į kitus žiūrintis Galbatoriksas, turintis drakonų galią.

Į siveržimas

rakonė Safyra suriaumojo, ir kareiviai priešais ją krūptelėjo.

– Paskui mane! – šūktelėjo Eragonas. Iškėlė virš galvos Ugnį, kad visi matytų. Mėlynas kardas skaisčiai sušvito vaivorykštės spalvomis, ryškus juodų, iš vakarų kylančių debesų sienos fone. – Už vardenus!

Pro jį prašvilpė strėlė; jis nekreipė dėmesio.

Kariai susirinko prie griuvėsių krūvos, ant kurios stovėjo Eragonas su Safyra, ir atsiliepdami visa gerkle suriko: – Už vardenus!

Sumojavę ginklais puolė pirmyn, ėmė ropštis per akmeninius blokus.

Eragonas nusigręžė nuo vyrų. Kitoje pylimo pusėje plytėjo erdvus kiemas. Jame susispietę stovėjo maždaug du šimtai imperijos kareivių. Už jų stūksojo aukštas, tamsus pagrindinis bokštas su siaurais langų plyšiais ir keliais keturkampiais bokšteliais, aukščiausio jų viršutiniuose languose degė žibintai. Eragonas žinojo, kad kažkur pilyje slepiasi lordas Bredburnas, Belatonos valdytojas, – šį miestą vardenai jau kelias ilgas valandas mėgino užimti.

Eragonas šūktelėjęs nušoko nuo griuvėsių krūvos prie kareivių.

Vyrai pasislinko atgal, nors ietis ir smailias lazdas laikė nukreipę į dantytą skylę, Safyros prakirstą išorinėje pilies sienoje. Šokdamas Eragonas nikstelėjo dešinę kulkšnį. Parkritęs ant kelių pasirėmė į žemę dešine ranka.

Vienas kareivis pasinaudojęs proga išlėkė iš gretų ir smeigė ietimi į nuogą Eragono kaklą.

21

22

Eragonas pasuko riešą ir mostelėjęs Ugnimi greičiau, nei spėtų susekti žmogaus ar elfo akis, atmušė dūrį. Kareiviui, supratusiam klaidą, ištįso veidas. Jis pamėgino sprukti, bet spėjo atsitraukti vos kelis centimetrus; Eragonas stryktelėjo į priekį ir perrėžė jam pilvą.

Safyra, iš nasrų leisdama mėlynos ir geltonos liepsnos liežuvius, įšoko į kiemą paskui Eragoną. Jai dunkstelėjus ant grįstos žemės, Eragonas pritūpė ir įtempė kojas. Nuo smūgio sudrebėjo visas kiemas. Daugybė stiklo gabalėlių, sudarančių didelę, spalvotą mozaiką priešais pilį, atšoko ir sukdamiesi pakilo aukštyn lyg monetos nuo būgno. Viršuje su trenksmu atsidarė, o paskui atsidaužė į stiklus langinės.

Safyrą atsekė elfė Arija. Jai šokant nuo griuvėsių krūvos ilgi, juodi plaukai išdriko aplink liesą veidą. Jos rankos ir kaklas buvo aptaškyti krauju; kardo geležtė ištepta krešuliais. Ji lengvai nusileido ant akmens, tik čiūžtelėjo odiniai batai.

Jos artumas Eragoną padrąsino. Nieko kito jis taip netroško matyti kovojant šalia savęs ir Safyros, kaip Arijos. Pamanė, kad ji – tobula mūšio draugė. Šyptelėjo jai, ir Arija atsakė tuo pačiu, jos veidas buvo ryžtingas ir džiugus. Kovojant jos santūrumas pradingdavo, ji tapdavo atvira kaip reta.

Eragonas pasilenkė už savo skydo, nes tarp jų suvilnijo mėlynos ugnies kaspinas. Iš po šalmo jis stebėjo, kaip Safyra susigūžusius kareivius išmaudė liepsnų upėje, tekančioje pro juodu su Arija, bet jiems nekenkiančioje.

Lankininkai nuo dantytos pilies sienos paleido į Safyrą iečių krušą. Karštis virš jos buvo toks stiprus, kad kelios strėlės skrisdamos užsiliepsnojo ir virto pelenais, o kitos atsimušė į magiškas apsaugas, kuriomis Eragonas buvo apsupęs Safyrą. Viena nuklydusi strėlė dusliai bumbtelėjo į Eragono skydą, įspaudė jame duobutę ir atšoko.

Staiga ugnies kamuolys prarijo tris kareivius, jie žuvo taip greitai, kad nespėjo nė riktelėti. Kiti kareiviai susispietė pačiame pragaro viduryje, jų ietigaliai metė ryškiai mėlynos šviesos atspindžius.

Nors ir kaip stengėsi Safyra, jai tepavyko apsvilinti išlikusius gyvuosius. Galop ji liovėsi pūtusi liepsną ir užsičiaupė, net dantys kaukštelėjo. Užgesus ugniai kieme stojo stulbinama tyla.

Eragonui, kaip jau ne sykį, dingtelėjo, kad kariams apsaugą sukūrė įgudęs ir galingas magas. Gal Murtagas? svarstė jis. Jei taip, kodėl jiedu su Dygliu negina Belatonos? Negi Galbatoriksui nerūpi išsaugoti šio miesto?

Eragonas nulėkė pirmyn ir vienu Ugnies kirčiu nurėžė tuzino iečių galus – lengvai, kaip jaunystėje kirsdavo miežius. Artimiausiam kareiviui perskrodė krūtinę, šarvus prakirto taip, tarsi jie būtų iš plonos medžiagos. Ištryško kraujo čiurkšlė. Paskui Eragonas nudūrė kitą gretoje stovintį kareivį, o kairėje esančiam vožė skydu, nuvertė ant trijų bendražygių ir visus išvedė iš rikiuotės.

Eragonui, liuoksinčiam palei gretas, kariai atrodė lėti ir nerangūs, jis juos kapojo be jokio vargo. Safyra grūmėsi jam iš kairės, milžiniškomis letenomis svaidė kareivius į orą, čaižė juos dygliuota uodega, kandžiojo ir purtė nasruose. Jam iš dešinės kaip viesulas sukosi Arija, kiekvienas mostas kardu atnešdavo mirtį dar vienam imperijos tarnui. Apsisukęs, kad išvengtų poros iečių, Eragonas sau už nugaros išvydo kailiu apžėlusį elfą Blodhgarmą, o netoliese kitus vienuolika elfų, kurių uždavinys buvo saugoti jį ir Safyrą.

Tolėliau už jo vardenai pro angą išorinėje pilies sienoje plūdo į kiemą, bet vyrai susilaikė nepuolę; buvo pernelyg pavojinga artintis prie Safyros. Nei jai, nei Eragonui, nei elfams nereikėjo padėti žudyti kareivių.

Netrukus mūšis išskyrė Eragoną ir Safyrą, nunešė juos į skirtingas kiemo puses. Eragonas dėl to nesijaudino. Net ir be magiškos apsaugos Safyra laisvai gali įveikti dvidešimties trisdešimties žmonių būrį. Į Eragono skydą stuktelėjo ietis, sumušė petį. Jis staigiai atsigręžė į metiką, stambų, randuotą vyrą be priekinių apatinių dantų, ir puolė prie jo. Vyras pamėgino iš už diržo išsitraukti kardą. Paskutinę akimirką Eragonas pasisuko, įtempė rankas ir krūtinę ir maudžiančiu pečiu trenkė vyrui į krūtinkaulį.

23

24

Nuo smūgio kareivis nulėkė kelis metrus, paskui susigriebęs už širdies susmuko.

Pabiro juodagalių strėlių kruša, ji išžudė arba sužeidė daug kareivių. Eragonas saugojosi ginklų ir dangstėsi skydu, nors neabejojo, kad jo burtai jį apsaugos. Nevalia tapti nerūpestingam; niekada negali žinoti, kada priešų burtininkas paleis užkerėtą strėlę, ir ši prasiverš pro jo apsaugas.

Eragono lūpas iškreipė rūsti šypsena. Lankininkai viršuje suprato, kad vienintelė jų viltis nugalėti – kaip nors nužudyti Eragoną ir elfus, nors ir ką tektų paaukoti.

Pavėlavot, su niūriu pasitenkinimu pamanė Eragonas. Galėjot palikti imperiją, kol dar turėjot progą. Švilpiančių strėlių antpuolis jam suteikė progą akimirką atsipūsti, ir jis apsidžiaugė. Miestą pulti jie pradėjo auštant, ir jiedu su Safyra visą laiką buvo priešakinėse linijose.

Strėlėms nurimus, Eragonas perėmė Ugnį į kairę ranką, pagriebė vieną priešo ietį ir paleido į lankininkus dvylikos metrų aukštyje.

Eragonas žinojo, kad gerai nepasitreniravus sunku taikliai nusviesti ietį. Todėl nenustebo, kad prašovė pro lankininką, į kurį taikėsi, bet vis dėlto nusiminė, kad nepataikė nė į vieną vyrą ant dantytos sienos. Ietis praskrido virš jų ir atsitrenkė į pilies sieną. Lankininkai ėmė juoktis ir tyčiotis, rodyti nepadorius gestus.

Eragono dėmesį patraukė šmėkštelėjimas regos lauko pakraštyje.

Atsigręžęs jis dar spėjo pamatyti, kaip Arija sviedė ietį į lankininkus; ši persmeigė du greta stovinčius karius. Paskui Arija nukreipė į vyrus kardą ir ištarė: – Brisingr!

Ietis užsiliepsnojo smaragdų žalumo ugnimi.

Lankininkai atšoko nuo degančių lavonų, visi kaip vienas nudūmė nuo sienos krašto ir ėmė spraustis pro duris, vedančias į viršutinius pilies aukštus.

– Taip nesąžininga, – pasiskundė Eragonas. – Aš negaliu vartoti šio burtažodžio, nuo jo mano kardas plyksteli kaip laužas.

Arija mažumėlę pralinksmėjusi dirstelėjo į jį.

Kova truko dar kelias minutes, paskui likusieji kareiviai pasidavė arba mėgino sprukti.

Eragonas leido penkiems priešais jį stovėjusiems vyrams pabėgti; žinojo, kad jie toli nenukeliaus. Greitai apžiūrėjęs aplink išdrikusius kūnus ir įsitikinęs, kad jie išties negyvi, Eragonas atsigręžė atgal į kiemą. Keli vardenai buvo atidarę išorinės sienos vartus ir gatve, vedančia prie pilies, nešė taraną. Kiti kampuotomis gretomis sustojo prie bokšto durų, pasirengę veržtis vidun ir susikauti su pilyje esančiais kareiviais. Tarp jų buvo Eragono pusbrolis Roranas, mosikuodamas savo nepakeičiamu plaktuku jis davė nurodymus jam pavaldžiam būriui. Tolimajame kiemo gale Safyra stovėjo palinkusi virš savo nužudytų kareivių lavonų, aplink ją mėtėsi lūženos. Ant jos tviskančių žvynų kabojo kraujo karoliukai, raudonos dėmės išryškėjo mėlyno kūno fone. Ji atlošė dygliuotą galvą, pergalingai užriaumojo ir audringu riksmu nustelbė miesto klegesį.

Paskui Eragonas pilies viduje išgirdo žvangant dantračius ir grandines, sunkios medinės sijos girgždėdamos atsitraukė. Visų akys nukrypo į bokšto duris.

Pasigirdo duslus trinktelėjimas, durys sulinko ir staiga atsivėrė.

Tirštas deglų dūmų debesis išvirto laukan, ir arčiausiai stovintys vardenai užsikosėjo ir užsidengė veidus. Kažkur iš tamsos gelmių atsklido geležimi kaustytų kanopų kaukšėjimas į grindinio akmenis; paskui iš dūmų gniutulo išlėkė žirgas su raiteliu. Iš pradžių Eragonui pasirodė, kad raitelis kairėje rankoje laiko paprasčiausią ietį, bet netrukus pastebėjo, jog ji pagaminta iš keistos žalios medžiagos, o ant dantytų ašmenų iškalti nematyti raštai. Ietigalį gaubė blyškus švytėjimas, antgamtiniai spinduliai išdavė, kad čia slypi magija.

Raitelis trūktelėjo vadeles ir pasuko žirgą prie Safyros, jau besistojančios ant užpakalinių kojų ir besirengiančios stipriai, mirtinai smogti priekinėmis.

Eragoną apėmė nerimas. Raitelis pernelyg kliovėsi savimi, ietis atrodė neįprasta, šiurpi. Jis neabejojo, kad Safyra, nors ir ginama apsaugų, atsidūrė baisiame pavojuje.

25

26

Nespėsiu laiku prie jos pribėgti, suprato jis. Nukreipė mintis į raitelį, bet vyras buvo taip susikaupęs, kad nė nepastebėjo Eragono; Eragonas tegalėjo paviršutiniškai apžiūrėti jo sutelktą į užduotį sąmonę. Sugrįžęs į save Eragonas peržvelgė pustuzinį senosios kalbos žodžių ir sukūrė paprastą burtažodį, kuriuo būtų galima sustabdyti šuoliuojantį karo žirgą. Suprato, kad tai beviltiška, – nežinojo, ar pats raitelis yra magas ir kokiomis priemonėmis jis galėtų būti apsaugotas nuo puolimo magija, – bet neketino stovėti sudėjęs rankų, kai Safyros gyvybei grėsė pavojus.

Eragonas įkvėpė visa krūtine. Prisiminė, kaip teisingai tarti kai kuriuos sunkius senosios kalbos garsus. Tada prasižiojo burti.

Kad ir koks jis buvo greitas, elfai pasirodė esą dar greitesni. Nespėjęs ištarti nė žodžio, Eragonas už nugaros išgirdo tylią giesmę, susijaudinę balsai stelbė vienas kitą ir pynėsi į nedarnią, bauginamą melodiją.

– Mäe... – tepavyko jam ištarti, ir elfų magija suveikė.

Mozaika priešais žirgą sujudėjo ir ėmė slinktis, stiklo gabaliukai tekėjo kaip vanduo. Žemėje prasivėrė ilgas plyšys, nežinomo gylio žiojinti praraja. Žirgas garsiai žvingtelėjęs ėmė garmėti į kiaurymę, puolė pirmyn ir susilaužė abi priekines kojas. Žirgui su raiteliu parkritus, vyras balne užsimojo ir sviedė į Safyrą švytinčią ietį.

Safyra negalėjo pabėgti. Negalėjo išsisukti. Todėl užsimojo letena norėdama numušti strėlę. Bet nepataikė – trūko vos kelių centimetrų, – ir Eragonas su siaubu išvydo, kaip ietis metrą ar giliau susmigo jai į krūtinę po pat raktikauliu.

Eragonui akis užtemdė pulsuojantis įniršio šydas. Jis ėmė traukti energiją iš visų jam pasiekiamų atsargų: iš savo kūno; iš safyro, įtaisyto į kardo rankeną; iš dvylikos deimantų, paslėptų Išmintingojo Beloto dirže, juosiančiame jo liemenį; iš gausių išteklių, sukauptų Arene, jo dešinę ranką puošiančiame elfų žiede, – nepaisydamas pavojaus, tik norėdamas sunaikinti raitelį.

Bet pasirodžius Blodhgarmui Eragonas sustojo; elfas peršoko per kairę priekinę Safyros koją, nusileido ant raitelio kaip elnią puolanti

pantera ir nuspyrė vyrą į šoną. Tada įnirtingai suktelėjo galvą ir ilgais baltais dantimis perplėšė vyrui gerklę.

Pro aukštai viršuje esantį langą atsklido siaubingos nevilties klyksmas, paskui pasigirdo baisus sprogimas, nuo pastato atskilo akmenys, jie ėmė kristi ant susibūrusių vardenų ir traiškyti galūnes bei liemenis it sausas šakas.

Eragonas, nepaisydamas į kiemą krentančių akmenų, pasileido prie Safyros vos suvokdamas, kad jam įkandin seka Arija ir jo sargybiniai. Kiti arčiau esantys elfai jau spietėsi aplink ją ir apžiūrinėjo iš krūtinės styrančią ietį.

– Ar ji... sunkiai... – Eragonas iš jaudulio negalėjo užbaigti sakinio.

Troško mintimis pasišnekėti su Safyra, bet aplink galėjo būti priešų burtininkų, todėl nedrįso atverti jai savo proto, kad priešai neiššniukštinėtų jo minčių arba neužvaldytų kūno.

Po, regis, nesibaigiančios tylos vienas elfas, Virdenas, tarė: – Šešėlio Žudike, gali dėkoti likimui; ietis nepataikė į pagrindines kaklo venas ir arterijas. Perdūrė tik raumenį, o raumenį mes galim užtaisyti.

– Ar galit ją ištraukti? Ar kokiais nors burtažodžiais įmanoma...

– Mes tuo pasirūpinsim, Šešėlio Žudike.

Visi elfai, išskyrus Blodhgarmą, rimti kaip prie altoriaus susirinkę kunigai, uždėjo delnus Safyrai ant krūtinės ir uždainavo, tarytum vėjas šiurentų gluosnyną. Jie dainavo apie šilumą ir augimą, apie raumenis, sausgysles ir tvinksintį kraują, taip pat apie kitus, paslaptingesnius dalykus. Safyra, pasitelkusi visą valią, užkalbėjimo metu nė nekrustelėjo, nors kas kelias sekundes jos kūnu perbėgdavo šiurpuliai. Jos krūtine iš ten, kur kyšojo kotas, sruveno kraujo upelis.

Blodhgarmui prisiartinus, Eragonas žvilgtelėjo į elfą. Jo smakro ir kaklo kailis buvo kruvinas, pakeitęs atspalvį iš vidurnakčio mėlio į gryną juodą.

– Kas ten buvo? – paklausė Eragonas rodydamas į liepsnas, tebešokančias lange aukštai virš kiemo.

Blodhgarmas apsilaižė lūpas, parodė panašius į katės iltinius dantis ir atsakė:

27

28

– Akimirką prieš jam mirštant man pavyko įeiti į kareivio mintis, o per jas – į jam padedančio mago mintis.

– Tu nužudei magą?

– Tam tikra prasme: aš jį priverčiau nusižudyti. Paprastai tokių iškilmingų vaidinimų nerengiu, bet buvau... supykęs.

Eragonas žengė į priekį, bet sustojo, Safyrai pratisai suinkštus storu balsu. Ietis niekieno neliečiama ėmė lįsti jai iš krūtinės. Akių vokai virptelėjo, ir ji kelis kartus staigiai, negiliai įkvėpė, kai paskutiniai penkiolika ieties centimetrų iššliaužė iš kūno. Dantyti ašmenys, apgaubti blausios smaragdinės šviesos, nukrito ant žemės ir atšoko nuo grindinio akmenų, garsas buvo veikiau kaip molio, o ne metalo.

Kai elfai liovėsi dainavę ir atitraukė nuo Safyros rankas, Eragonas prišoko jai prie šono ir palietė sprandą. Troško ją paguosti, pasakyti, kaip dėl jos būgštavo, susijungti su ja savo sąmone. Bet tik pažiūrėjo į skaisčiai mėlyną akį ir paklausė: – Kaip jauties? Žodžiai, palyginti su jausmų gyliu, atrodė lėkšti.

Safyra tik mirktelėjo, paskui nuleido galvą ir šiltu dūmeliu iš šnervių paglostė jam veidą.

Eragonas nusišypsojo. Tada atsigręžė į elfus ir tarė: – Eka elrun ono, älfya, wiol förn thornessa, – senąja kalba padėkojo už pagalbą.

Gydyme dalyvavę elfai, tarp jų ir Arija, nusilenkė ir apsuko dešines rankas virš krūtinės vidurio, jų padermei savitu būdu parodė pagarbą. Eragonas pastebėjo, kad daugiau nei pusė elfų, paskirtų saugoti jį ir Safyrą, atrodo išblyškę, nusilpę, vos pastovintys ant kojų.

– Grįžkit ir pailsėkit, – tarė jis. – Jei liksit, jus nužudys. Eikit, tai įsakymas!

Nors Eragonas puikiai suprato, kaip jiems nesinori išeiti, septyni elfai atsakė: – Kaip pageidausi, Šešėlio Žudike, – ir pasitraukė iš kiemo žirgliodami per lavonus ir nuolaužas.

Jie atrodė orūs ir didingi net ir išeikvoję visas jėgas.

Eragonas prisidėjo prie Arijos ir Blodhgarmo, tyrinėjančių ietį.

Jų veido išraiškos buvo keistos, lyg jie nežinotų, ką manyti. Eragonas pritūpė prie jų stengdamasis jokia kūno dalimi neprisiliesti prie ginklo. Įsistebeilijo į plonytes linijas, išraižytas prie antgalio pagrindo, tos linijos jam atrodė pažįstamos, nors jis gerai nesuprato iš kur; į žalsvą kotą, pagamintą iš kažkokios medžiagos – nei medžio, nei metalo; į vienodą švytėjimą, panašų į žibintų, kuriais elfai ir nykštukai apsišviečia menes.

– Kaip manot, ar tai Galbatorikso darbas? – pasidomėjo Eragonas. – Gal jis nusprendė, užuot suėmęs, verčiau mus su Safyra nužudyti? Gal mano, kad iš tiesų tapome jam pavojingi?

Blodhgarmas nemaloniai išsiviepė.

– Neapsigauk tokiomis fantazijomis, Šešėlio Žudike. Mes Galbatoriksui tesame menkas nemalonumas. Jeigu jis iš tikrųjų panorėtų, kad tu ar kuris nors iš mūsų būtume negyvi, jam tereikėtų atskristi čia iš Urubeino ir stoti su mumis į mūšį – mes prieš jį kristume kaip sausi lapai per audrą. Su juo yra drakonų galia, ir niekas neatsispirs jo jėgai. Be to, Galbatoriksas taip lengvai neapsigalvoja. Jis piktas, bet kartu ir klastingas, o svarbiausia – ryžtingas. Jei užsigeidė jus pavergti, tai sieks šio tikslo kaip apsėstas, ir niekas jo nesulaikys, nebent savisaugos instinktas.

– Šiaip ar taip, – tarė Arija, – tai ne Galbatorikso darbas; ietis mūsų.

Eragonas susiraukė.

– Mūsų? Vardenai jos nepagamino.

– Ne vardenai, o elfai.

– Bet... – jis nutilo, pamėgino surasti protingą paaiškinimą. – Bet joks elfas nesutiktų dirbti Galbatoriksui. Verčiau jau mirtų...

– Galbatoriksas su tuo nesusijęs, o jei ir būtų susijęs, vargu ar tokį retą ir galingą ginklą patikėtų vyrui, šitaip nemokančiam jo saugoti. Iš visų Alagezijoje išsibarsčiusių karo įrankių šitą Galbatoriksas mums mažiausiai trokštų įteikti.

– Kodėl?

29

30

Žemu, sodriu, šiek tiek murkiančiu balsu Blodhgarmas tarė: – Nes, Eragonai, Šešėlio Žudike, tai yra dautdaertas.

– O jo vardas Nirnenas, Orchidėja, – tarė Arija.

Ji parodė linijas, išraižytas ant ašmenų. Dabar Eragonas susigaudė, kad tai stilizuoti unikalaus elfų rašto simboliai: vingiuoti, surizgę pavidalai, užsibaigiantys ilgais smaigaliais tarsi dygliais.

– Dautdaertas?

Kai Arija su Blodhgarmu nepatikliai pažvelgė į jį, Eragonas, susigėdęs dėl savo neišprusimo, gūžtelėjo pečiais. Jį erzino tai, kad elfai bręsdami dešimtis metų studijuoja pas geriausius savo rasės mokslininkus, o dėdė Garou jo net neišmokė raidžių, pareiškęs, jog tai nesvarbu.

– Elesmeroje tik šiek tiek teko paskaitinėti. Kas tai? Ar jis nukaltas Raitelių žlugimo metu, kad būtų panaudotas prieš Galbatoriksą ir Žodlaužius?

Blodhgarmas papurtė galvą.

– Nirnenas kur kas, kur kas senesnis.

– Dautdaertai, – tarė Arija, – atsirado iš baimės ir neapykantos, kurių buvo kupini paskutiniai mūsų karo su drakonais metai. Gabiausi mūsų kalviai ir būrėjai juos pagamino iš dabar nebežinomų medžiagų, prisotino kerų, kurių žodžių nebeprisimename, ir visus dvylika pavadino gražiausių gėlių vardais – tai buvo pats šlykščiausias nesusipratimas, nes juos gaminome turėdami vienintelį tikslą: žudyti drakonus.

Stebeilijantis į švytinčią ietį Eragoną užliejo pasibjaurėjimas.

– Ar jie pasiekė savo tikslą?

– Mačiusieji sakė, kad drakonų kraujas pylėsi iš dangaus lyg vasaros liūtis.

Safyra garsiai, šaižiai sušnypštė.

Eragonas trumpam atsigręžė į ją ir akies kampučiu pamatė, kad vardenai tebestovi savo vietose priešais bokštą laukdami, kol jiedu su Safyra ims vadovauti puolimui.

– Buvo manoma, kad visi dautdaertai sunaikinti arba amžiams prapuolę, – pasakojo Blodhgarmas. – Be abejo, klydome. Tikriausiai

Nirnenas pateko į Vodgreivų šeimos rankas, ir jie jį paslėpė Belatonoje. Spėju, jog mums pralaužus miesto sienas lordas Bredburnas išsigando ir paliepė iš ginklų sandėlio atnešti Nirneną, kad pamėgintų sustabdyti judu su Safyra. Galbatoriksas tikrai siaubingai įtūš sužinojęs, kad Bredburnas bandė jus nužudyti.

Nors žinojo, kad turi paskubėti, smalsumas dar neleido Eragonui nueiti.

– Tebūnie dautdaertas, bet jūs dar nepaaiškinot, kodėl Galbatoriksas taip nenorėtų mums jo atiduoti. – Jis mostelėjo į ietį. – Kuo Nirnenas pavojingesnis už antai tą ietį ar net Ug... – jis susilaikė neištaręs viso žodžio, – ar mano kardą?

Jam atsakė Arija: – Jo neįmanoma įprastais būdais sulaužyti, jam nekenkia ugnis, ir jis, kaip pats matei, beveik visai nepasiduoda magijai. Dautdaertai buvo sukurti taip, kad jų neveiktų jokie drakonų kerai ir nuo to paties saugotų jų savininką, – tai didžiulis užmojis, žinant, kokia stipri, sudėtinga ir netikėta drakonų magija. Net jei Galbatoriksas save ir Šruikaną apsupo daugiau apsaugų nei kas nors kitas Alagezijoje, gali būti, kad Nirnenas be vargo pro jas prasibrautų.

Eragonas suprato, ir jį užliejo palengvėjimas.

– Mums reikia...

Jį pertraukė klyksmas.

Garsas badė, pjaustė, virpino kūną, lyg metalu būtų brūžuojamas akmuo, Eragonui net dantys ėmė barškėti. Delnais užsidengęs ausis, susiraukęs, jis ėmė gręžiotis ieškodamas, iš kur sklinda garsas.

Safyra pakratė galvą, ir net per triukšmą jis išgirdo ją aimanuojant iš siaubo.

Eragonas porą kartų apžvelgė kiemą ir pastebėjo pėdos pločio plyšį sienoje, atsiradusį po pajuodusiu, beveik išdaužtu langu, kur Blodhgarmas buvo nužudęs magą. Iš plyšio kilo dulkių debesėlis.

Klyksmui vis garsėjant, Eragonas surizikavo atitraukti nuo ausies ranką ir parodyti į plyšį.

– Žiūrėk! – šūktelėjo jis Arijai, ir ši pritariamai linktelėjo.

Eragonas vėl užsidengė ausį.

31

32

Be jokio perspėjimo ar perėjimo garsas nutilo.

Eragonas luktelėjo, tada pamažu nuleido rankas pirmą kartą pasigailėjęs, kad jo klausa tokia jautri.

Jam tai padarius, plyšys dar labiau prasivėrė, praplatėjo per met­ rą, ir bokšto siena ėmė svirti. Tarsi trenkus žaibui sutrupėjo sąvaros akmenys virš pastato durų ir nužėrė grindis akmenukais. Visa pilis suvaitojo, ir priekinė dalis nuo išdaužto lango iki sąvaros ėmė virsti į priekį.

– Bėkit! – Eragonas riktelėjo vardenams, nors vyrai jau buvo išsiblaškę po kiemą žūtbūt siekdami pasitraukti nuo grėsmingosios sienos.

Eragonas žengė žingsnį pirmyn ir įtempęs visus kūno raumenis kareivių pulke ėmė ieškoti Rorano.

Galop pastebėjo jį, paskutinio vyrų būrelio užspeistą prie durų, pasiutusiai riaumojantį ant jų, bet per bruzdesį jo žodžių negirdėjo.

Siena pasviro dar kelis centimetrus – beveik atsiskyrė nuo pastato.

Ant Rorano pabiro nuolaužos, ir praradęs pusiausvyrą jis atbulas nusvirduliavo po durų stogeliu.

Atsitiesęs Roranas sutiko Eragono žvilgsnį, ir jo akyse Eragonas išvydo šmėkštelint baimę ir bejėgiškumą, o paskui neviltį. Roranas suprato, kad, nors ir kaip greitai bėgtų, laiku nepasieks saugios vietos.

Rorano lūpose šmėkštelėjo kreiva šypsena.

Ir siena nugriuvo.