Norėčiau pasakyti kelis žodžius apie savo pirmąjį vyrą, Viljamą.
Neseniai Viljamui teko išgyventi labai liūdnų dalykų – kaip daug kam iš mūsų, bet aš norėčiau, beveik juntu prievolę, juos paminėti; jam dabar septyniasdešimt vieni.
Pernai mirė mano antrasis vyras, Davidas, ir sielvartaudama dėl jo mirties jutau sielvartą ir dėl Viljamo. Sielvartas toks... o, tai toks vienišas išgyvenimas; man atrodo, dėl to jis ir yra toks baisus. Tarsi slystum žemyn nuo labai aukšto stiklinio pastato stogo, bet niekas tavęs nematytų.
Tačiau noriu pakalbėti apie Viljamą.
Jo vardas Viljamas Gerhartas; kai mudu susituokėme, aš pasiėmiau jo pavardę, nors tuo metu nebuvo madinga taip elgtis.
Mano koledžo laikų kambario draugė pasakė: „Liuse, tu imsi jo pavardę? Maniau, esi feministė.“ Aš atsakiau, kad man nerūpi, feministė aš ar ne; atsakiau, kad tiesiog nebenoriu būti savimi. Tuo metu jaučiausi pavargusi būti savimi, visą gyvenimą troškau nebūti savimi – tada man taip atrodė, todėl pasiėmiau jo pavardę ir vienuolika metų vadinausi Liuse Gerhart, tačiau niekad nesijaučiau patogiai, ir kai mirė Viljamo motina, beveik tuojau pat nuėjau į automobilių registracijos įstaigą, kad vairuotojo pažymėjime vėl įrašytų mano senąją pavardę, nors tai pasirodė gerokai kebliau, negu buvau maniusi; teko ateiti dar kartą ir atnešti tam tikrus teisinius dokumentus, bet aš tai padariau.
Ir vėl tapau Liuse Barton.
Kai jį palikau, mudu buvome kartu nugyvenę beveik dvi
dešimt metų, turime dvi dukteris ir dabar jau senokai palaikome draugiškus santykius – negalėčiau tiksliai pasakyti, kaip mums tai pavyksta. Apie skyrybas pasakoja daug baisių istorijų, bet mūsiškė visai ne tokia, atmetus patį išsiskyrimą. Kartais man atrodydavo, jog numirsiu iš skausmo, kurį išsiskyrimas sukėlė man ir kurį jis kėlė mano dukroms, bet nenumiriau, štai, tebesu, kaip ir Viljamas.
Kadangi aš rašytoja, privalau pasakojimui suteikti beveik romano pavidalą, tačiau viskas yra tikra, pasistengsiu kiek galiu, kad būtų kuo tikriau. Dar norėjau pasakyti – o, taip sunku
suprasti, ką reikėtų pasakyti! Bet viską, ką pasakosiu apie Viljamą, arba jis pats man papasakojo, arba mačiau savo akimis.
Todėl pradėsiu šitą pasakojimą nuo tada, kai Viljamui buvo šešiasdešimt devyneri, taigi prieš dvejus metus. = Toks vaizdelis.
Viljamo laborantė neseniai pradėjo jį vadinti Einšteinu, ir Viljamui, atrodo, tai nuoširdžiai patinka. Man neatrodo, kad Viljamas būtų bent kiek panašus į Einšteiną, bet suprantu, ką mergina turi galvoje. Viljamas želdina labai vešlius ūsus, žilus iki baltumo, bet jo ūsai dailiai apkirpti, plaukai balti ir vešlūs. Jie irgi apkirpti, tačiau atrodo pasišiaušę. Jis aukšto ūgio ir labai gerai rengiasi. Ir anaiptol neatrodo neaiškiai paklaikęs, kaip, mano manymu, atrodė Einšteinas. Dažniausiai Viljamo veide būna sustingusi uždaro draugiškumo išraiška, išskyrus labai retus atvejus, kai jis atmetęs galvą nuoširdžiai nusikvatoja; jau seniai nesu mačiusi jo tai darant. Jo akys rudos, iki šiol tebėra didelės; ne kiekvieno žmogaus akys senstant išlieka didelės, bet Viljamo išliko.
Taigi...
Kiekvieną rytą Viljamas atsikelia savo erdviame bute Riversaido kelyje. Įsivaizduokite jį – žmonai tebemiegant šalia jų
plačioje dvigulėje lovoje, jis atmeta pūkinę antklodę su tamsiai mėlynu medvilniniu užvalkalu ir eina į vonią. Rytais visad jaučiasi sustingęs. Bet jam paskyrė mankštą, ir jis ją daro – nueina
į svetainę, aukštielninkas atsigula ant didelio kilimo juodais ir raudonais raštais, virš galvos kybant senoviniam sietynui, suka ore iškeltas kojas, tarsi važiuodamas dviračiu, paskui atlieka įvairius tempimo pratimus. Tada sėda į didelį rudą krėslą prie lango su vaizdu į Hadsono upę ir atsidaręs kompiuterį skaito naujausias žinias. Vėliau iš vonios išeina Estelė, mieguistai jam pamojuoja, tada pažadina jų dukterį Bridžetę, kuriai dešimt metų, ir kai Viljamas nusiprausia po dušu, visi trys sėda pusryčiauti virtuvėje prie apskrito stalo; Viljamui patinka šita nesikeičianti tvarka, jo dukra – tikra šnekutė, tai jam irgi patinka; kartą jis pasakė, kad klausosi jos tarsi čiulbančio paukštelio, o jos mama irgi šneki.
Išėjęs iš buto jis pereina Centrinį Parką, metro nuvažiuoja į miesto centrą, išlipa Keturioliktojoje gatvėje ir likusį kelią iki
Niujorko universiteto įveikia pėsčiomis; mėgsta kasdienius pasivaikščiojimus, nors ir pastebėjo, kad eina nebe taip sparčiai kaip jaunuoliai, kurie skuba pro šalį, užkliudydami jį maišeliais su maistu, vežimėliais su dviem sėdinčiais kūdikiais, elastingu audiniu aptemptomis šlaunimis – ir dar su ausinėmis ausyse, per petį persimetę susuktus į ritinį jogos kilimėlius. Jam teikė pasitenkinimą suvokimas, kad ir pats gali daug ką aplenkti –senį su vaikštyne ar moterį, pasiramsčiuojančią lazda, ar net
savo bendraamžį, kuris tiesiog eina gerokai lėčiau, – dėl to jautėsi sveikas, kupinas gyvybės ir beveik nepažeidžiamas nuolatiniame eismo sraute. Didžiavosi kasdien nueinąs daugiau kaip dešimt tūkstančių žingsnių.
Iš tiesų tai noriu pasakyti, kad Viljamas jautėsi (beveik) nepažeidžiamas.
Kartais rytą eidamas pagalvodavo: Dieve, o juk aš galėjau būti šitas žmogus! – kuris sėdi neįgaliųjų vežimėlyje ana ten, Centriniame Parke, įsaulyje, nunarinęs galvą ant krūtinės, šalia ant suoliuko sėdinti slaugė kažką rašo telefone; arba galėjau būti
šitas! – po insulto sutraukta ranka, netolygia eigastimi... Bet paskui Viljamas pagalvoja: ne, aš nesu nė vienas iš šitų žmonių.
Jis ir nebuvo nė vienas iš šitų žmonių. Kaip jau sakiau, yra aukšto ūgio, amžius jam nepridėjo antsvorio (tik nediduką apskritą pilvą, bet jo beveik nematyti, kai apsirengęs), plaukai nenuslinko – jie žili, bet vis dar vešlūs, – ir jis yra Viljamas. Be to, turi žmoną, jau trečią, dvidešimt dvejais metais jaunesnę. Ir tai anaiptol ne smulkmena.
Bet naktį jį dažnai apimdavo siaubas.
Apie tai Viljamas man papasakojo vieną rytą – beveik prieš dvejus metus, – kai susitikome išgerti kavos Aukštutiniame Istsaide. Susitarėme susitikti užkandinėje Devyniasdešimt pirmosios
gatvės ir Leksingtono prospekto sankryžoje; Viljamas turi krūvą pinigų ir didelę jų dalį išdalija, viena iš tų vietų, kurias jis remia, yra paauglių ligoninė, netoli kurios aš gyvenu, tad anksčiau, kai jam ten reikėdavo anksti rytą eiti į susirinkimą, jis man kiekvieną kartą paskambindavo ir mudu trumpam susitikdavome ant kampo išgerti kavos. Tą dieną – buvo kovo mėnuo, už kelių mėnesių Viljamui sukaks septyniasdešimt, – sėdėjome prie staliuko užkandinės kampe, langai buvo išpaišyti dobilais Šv. Patriko dienos proga, ir aš pamaniau – man iš tiesų atėjo tokia mintis, –kad Viljamas atrodo pavargęs labiau negu įprastai. Ne kartą esu pagalvojusi, kad Viljamas sendamas gražėja. Vešlūs žili plaukai suteikia jam orumo; dabar jis kerpasi nebe taip trumpai, kaip anksčiau, plaukai bangomis kyla virš kaktos, jiems atsvarą suteikia vešlūs nukarę ūsai; be to, išryškėjo skruostikauliai, akys išliko tamsios, ir tai mažumėlę keista, nes štai jis – maloniai – žvelgia į tave, bet staiga žvilgsnis trumpam pasidaro labai skvarbus, veriantis. Ką jis perveria tuo savo žvilgsniu? Niekad nesupratau.
Tą dieną užkandinėje paklausiau: „Kaip laikaisi, Viljamai?“ ir tikėjausi, kad atsakys kaip visada, tai yra ironiškai ištars: „Nagi puikiausiai, Liuse, labai ačiū“, bet šį rytą jis tik ištarė: „Gerai.“ Atėjo apsivilkęs ilgą juodą paltą, prieš sėsdamasis jį nusivilko ir sulankstęs pasidėjo ant gretimos kėdės. Kostiumas buvo siūtas pagal užsakymą, nes nuo to laiko, kai susipažino su Estele, jis įprato siūdintis kostiumus pas siuvėją, taigi pečių linija buvo nepriekaištinga; kostiumas tamsiai pilkas, marškiniai melsvi,
kaklaraištis raudonas; atrodė iškilmingai. Sukryžiavo ant krūtinės rankas, kaip buvo įpratęs. „Tu gerai atrodai“, pasakiau, jis atsakė: „Ačiū.“ (Man atrodo, per visus tuos metus, kol mes taip susitinkame, Viljamas nė karto nėra man pasakęs, kad gerai atrodau ar kad esu graži, net kad atrodau pailsėjusi, o aš vis tikiuosi, kad pagaliau pasakys.) Jis užsakė mums kavos, greitu žvilgsniu apmetė užkandinę, pirštais timpčiodamas ūsus. Šiek
tiek pašnekėjo apie mūsų dukras – baiminosi, kad jaunesnioji, Beka, ant jo pyksta, nes vieną dieną, kai jis jai paskambino šiaip sau, tik norėdamas pasišnekėti, ji atsakinėjo kažkaip lyg irzlokai; aš atsakiau, kad paliktų ją ramybėje, tegu apsipranta, kad yra ištekėjusi, ir taip mudu kurį laiką kalbėjomės, tik staiga
Viljamas pažvelgė į mane ir ištarė:
– Sagute, noriu tau kai ką pasakyti.
Jis trumpam palinko į priekį.
– Vidury nakties mane ištinka baisūs siaubo priepuoliai.
Kai jis kreipiasi į mane mažybine pravarde iš mūsų praeities, tai rodo mus siejantį ryšį, kurio dažniausiai nebūna, ir išgirdusi šį kreipinį visad susijaudinu.
Paklausiau: – Turi galvoje košmarus?
Jis pakreipė galvą, tarsi svarstydamas, ir atsakė:
– Ne. Būnu prabudęs. Tiesiog tamsoje kažkas atsitinka. –
Ir pridūrė: – Niekada anksčiau man taip nebūdavo. Bet tai baugus dalykas, Liuse. Mane jis gąsdina.
Strout
Viljamas vėl atsilošė ir pastatė kavos puodelį ant stalo.
Kurį laiką žiūrėjau į jį, paskui paklausiau:
– Gal yra kokių nors kitų vaistų, ne tų, kuriuos dabar geri?
Jis šiek tiek susiraukė ir atsakė:
– Ne.
Tada pasiūliau:
– Na, gali pamėginti migdomuosius.
O jis atsakė:
– Aš niekada negeriu migdomųjų, – ir tai manęs nenustebino. Bet jis pridūrė, kad migdomuosius geria jo žmona; Estelė vartoja daug įvairių vaistų, kas vakarą po saują, jis jau nebeatrenka, nuo ko jie. „Na, išgersiu vaistus“, žvaliai ištaria ji ir po pusvalandžio jau kietai miega. Jis pasakė, kad jam tai netrukdo. Bet vaistai – ne jam. Tačiau po keturių valandų miego dažniausiai prabunda ir tada dažnai prasideda siaubas.
– Papasakok, – paprašiau.
Ir jis papasakojo, retkarčiais dirsčiodamas į mane, tarsi mudu abu tebebūtume to siaubo viduje.
Vienas siaubo atvejis. Jis neturi pavadinimo, bet kažkokiu būdu susijęs su motina. Jo motina – ji buvo vardu Ketrina – mirė jau labai seniai, bet užėjus šiam naktiniam siaubui jis jusdavo ją esant šalia, tik nuo to nebuvo gera, ir tai jį stebino, nes motiną jis mylėjo. Viljamas buvo vienturtis vaikas ir visad suprato (tylią) įnirtingą savo mamos meilę jam.
Gulėdamas lovoje atmerktomis akimis šalia miegančios žmonos ir stengdamasis įveikti šį siaubą – jis man tai papasakojo tą dieną, ir mane tai savotiškai pribaigė, – jis pradėdavo galvoti apie mane. Mąstydavo apie tai, kad šią akimirką aš kažkur esu, kad esu gyva – aš ir buvau gyva, – ir tai jam teikė paguodą. Nes žinojo, kad jei labai prireiktų, ištarė jis, dailiai dėdamas šaukštelį ant lėkštutės šalia kavos puodelio, – nors, žinoma, nieku gyvu nesugalvotų taip pasielgti vidury nakties, –bet žinojo, kad jei tikrai prireiktų, galėtų man paskambinti ir aš atsiliepčiau. Pasakė susivokęs, kad mano buvimas teikė jam didžiausią paguodą, ir dėl to vėl galėdavo užmigti.
– Žinoma, tu man gali bet kada paskambinti, – atsakiau.
Viljamas pašaipiai pakėlė akis į dangų.
– Aš tai žinau. Apie tai iš esmės ir kalbu, – atsakė jis.
Kitas siaubo atvejis. Šis susijęs su Vokietija ir su tėvu, kuris mirė, kai Viljamui buvo keturiolika. Jo tėvas buvo atvežtas iš Vokietijos kaip karo belaisvis – Antrojo pasaulinio karo – ir nugabentas į Meino valstiją dirbti bulvių ūkyje, ten ir susipažino su Viljamo motina; ji buvo ūkio savininko žmona. Tai veikiausiai buvo didžiausias Viljamo siaubas, nes jo tėvas kariavo nacių pusėje, ir Viljamą kartais naktimis apimdavo siaubas dėl šio fakto – jis labai aiškiai regėdavo koncentracijos stovyklas, mes lankėmės jose, kai keliavome po Vokietiją, – matydavo priešais save kameras, kuriose žmones nuodijo dujomis; tada
turėdavo atsikelti, išeiti į svetainę, užsidegti šviesą ir sėdėti, žiūrėdamas pro langą į upę; ištikus šitokiam siaubui nepadėdavo jokios mintys nei apie mane, nei apie ką nors kitą. Šitas siaubas jį ištikdavo ne taip dažnai, kaip anas, susijęs su motina, bet visad būdavo labai stiprus.
Dar vienas atvejis. Šis susijęs su mirtimi. Susijęs su išėjimo jausmu; jis jusdavo beveik paliekąs šį pasaulį, o kadangi išvis netikėjo pomirtiniu gyvenimu, tai kartais išgyvendavo gan siaubingas naktis. Bet paprastai likdavo gulėti lovoje, nors kartais atsikeldavo, nueidavo į svetainę, atsisėsdavo į didelį rudą krėslą prie lango ir skaitydavo – mėgo biografijas, – kol pajusdavo, kad jau vėl galės užmigti.
– Ar seniai tau tai prasidėjo? – paklausiau. Užkandinė, kurioje sėdėjome, šioje vietoje veikia jau labai seniai, tokiu dienos metu joje pilna žmonių; kai mums atnešė kavą, prie jos ant staliuko švystelėjo keturias baltas popierines servetėles.
Viljamas pažiūrėjo pro langą; atrodė, kad stebi praeinančią seną moterį su vaikštyne, prie kurios buvo pritaisyta sėdynė; ji slinko lėtai, susikūprinusi, vėjas iš paskos plaikstė palto skvernus.
– Man atrodo, prieš keletą mėnesių, – atsakė jis.
– Nori pasakyti, kad prasidėjo netikėtai, be jokios priežasties?
Tada jis pažvelgė į mane, antakiai virš jo tamsių akių atrodė pasišiaušę, ir atsakė:
– Man atrodo, kad taip.
Luktelėjęs vėl atsilošė ir ištarė:
– Gali būti, tai dėl to, kad aš senstu.
– Gali būti, – atsiliepiau. Bet nebuvau tikra, kad tai tikroji priežastis. Viljamas man visad buvo paslaptis – kaip ir mūsų dukroms. Atsargiai ištariau: – Ar nori nueiti pas specialistą, pasikalbėti apie tai?
– Dieve mano, ne, – atsakė jis, ir ši jo dalis man anaiptol nebuvo paslaptis. Maniau, kad veikiausiai taip ir atsakys. – Bet tai tikrai baisu, – pridūrė.
– O, Pili, – ištariau, kreipdamasi į jį seniai praėjusių laikų mažybiniu vardu. – Aš tave labai užjaučiu.
– Gailiuosi, kad mes tada nuvažiavom į Vokietiją, – atsakė jis. Paėmė nuo stalo vieną servetėlę ir persibraukė panosę. Paskui ranka pasiglostė ūsus – man atrodo, jis pats nejunta, kad taip daro. – O labiausiai gailiuosi, kad užsukome į Dachau. Man nuolat prieš akis stovi tie... tie krematoriumai. – Žvilgtelėjo į mane ir pridūrė: – Tu labai protingai padarei, kad nėjai vidun.
Nustebau, kad Viljamas prisimena, jog tą vasarą, kai keliavome po Vokietiją, aš nėjau nei į dujų kameras, nei į krematoriumus. Nėjau dėl to, kad jau tada gana gerai save pažinojau ir suvokiau, jog man nereikia to daryti, tai ir nedariau. Prieš metus buvo mirusi Viljamo motina, mergaitėms buvo devyneri ir dešimt, jos abi kartu išvažiavo dviem savaitėms į vasaros
Strout
stovyklą, tad mudu išskridome į Vokietiją – aš tik paklausiau, ar nereikėtų skristi skirtingais reisais, taip bijojau, kad abu žūsime lėktuvo katastrofoje ir mergaitės liks našlaitės, nors vėliau supratau, kaip tai kvaila, nes paprasčiausiai būtume galėję abu žūti avarijoje greitkelyje, kur pro mus zvimbė automobiliai, – mes skridome ten, norėdami kuo daugiau sužinoti apie Viljamo tėvą, kuris, kaip jau sakiau, mirė, kai sūnui buvo keturiolika; jis mirė Masačusetso ligoninėje nuo peritonito –atsigulė, kad išpjautų žarnyno auglį, bet operuojant netyčia pradūrė žarną ir jis mirė. Tą vasarą išvykome į Vokietiją dėl to, kad prieš keletą metų Viljamas staiga gavo daug pinigų; pasirodo, jo senelis per karą labai pralobo, kai Viljamui suėjo trisdešimt penkeri, jam atiteko patikos fondo pinigai, ir tai Viljamui sukėlė daug nerimo, tad mes abu nuskridome pasimatyti su seneliu, kuris buvo tikrai labai senas, ir susipažinome su dviem Viljamo tetomis, jos man pasirodė mandagios, bet šaltos. Senis, tas jo senelis, žvelgė į mus mažytėmis blizgančiomis akutėmis, ir jis man labiausiai nepatiko. Ta kelionė buvo nemaloni mums abiem.
– Žinai ką? – paklausiau. – Man atrodo, tie košmarai praeis savaime. Tai kažkoks etapas – pamatysi, viskas susitvarkys.
Viljamas vėl pažvelgė į mane ir tarė:
– Labiausiai mane priveikia tie su Ketrina. Neturiu supratimo, kas ten vyksta. – Kalbėdamas apie motiną, Viljamas ją visad vadindavo vardu; taip į ją ir kreipdavosi. Nepamenu nė
karto, kad būtų pavadinęs „mama“. Jis numetė servetėlę ant staliuko ir atsistojo. – Reikia eiti, – ištarė. – Visad smagu su tavim pasimatyti, Sagute.
Aš paklausiau: – Viljamai! Ar seniai tu geri kavą?
– Jau daug metų, – atsakė jis. Pasilenkė manęs pabučiuoti, skruostas buvo šaltas; ūsai nesmarkiai pakuteno man veidą.
Pasisukau prie lango pažiūrėti, kaip jis greitu žingsniu eina prie metro; laikysena nebebuvo tokia tiesi kaip anksčiau. Žiūrint į jį man tuo metu šiek tiek sugėlė širdį. Bet jau buvau pratusi prie šito jausmo – jis mane nusmelkdavo beveik kiekvieną kartą, mums susitikus.
Dienomis Viljamas dirbo laboratorijoje. Jis parazitologas, daug metų dėstė mikrobiologiją Niujorko universitete; jam ir toliau leidžia naudotis laboratorija, paliko ir vieną studentę, dirbančią laborante; paskaitų jis nebeskaito. Apie tą paskaitų neskaitymą: pats nustebo supratęs, kad to nepasigenda – neseniai man tai pasakė, – pasirodo, jis jaudindavosi kiekvieną kartą atsistojęs prieš auditoriją, ir tai suprato tik nustojęs dėstyti.
Kodėl mane tai persmelkė? Turbūt dėl to, kad niekad to nežinojau; ir kad jis pats to nežinojo.
Tad dabar eidavo į darbą kiekvieną dieną, būdavo ten nuo dešimtos ryto iki ketvirtos popiet, rašė straipsnius, atliko tyrimus ir vadovavo laboratorijoje dirbančios studentės darbui.
