K IM b ALAS
– ar prisimenat mane? – paklausė ji, įžengusi į mano kontorą.
– Taip, – atsakiau, dar negalėdamas suprasti, iš kur ją pažįstu.
Bet ji tikrai buvo matyta ir akimirką su siaubu svarsčiau, ar tai nebus kokia pusseserė arba jaunystės laikų širdies draugė, kurią buvau visai pamiršęs.
Ji žengė žingsnį į kabinetą. neaukšta ir sudėta lyg buvusi gimnastė – plačių pečių ir tvirtų kojų. Veidas apvalus, o bruožai –žydros akys, nedidukė riesta nosis ir apvali burna – suspausti jo vidury. Mūvėjo tamsius džinsus ir vilkėjo languotą rudą švarkelį, su kuriuo atrodė tarsi ką tik nulipusi nuo žirgo. Plaukai iki pečių, juodi ir žvilgantys, praskirti šone.
– sustiprinta anglų klasė, – pasakė ji.
– Džoana, – tariau tarsi ką tik prisiminęs jos vardą, bet, žinoma, ji buvo susitarusi dėl susitikimo ir pranešusi savo vardą ir pavardę.
– Dabar aš Džoana Veilen, bet kai buvot mano mokytojas, buvau Džoana Gryv.
– Taip, Džoana Gryv, – atsakiau. – Žinoma, prisimenu jus.
– o jūs – ponas Kimbalas, – ji nusišypsojo parodydama eilę smulkių dantukų ir tada jau tikrai ją prisiminiau.
Džoana ir buvo gimnastė, mokykloje mėgstama, koketiška, stipresnė už vidutiniokus mokinė, su kuria visada jausdavausi kažkaip nejaukiai vien dėl to, kaip ji tardavo mano pavardę – tarsi
žinotų apie mane ką nors negero. Ir dabar jaučiausi nesmagiai. Laikotarpį, kai dėsčiau Dartfordo-Midlhamo gimnazijoje, mieliau būčiau išvis pamiršęs.
– Galit vadint mane Henriu, – pasakiau.
– Man jūs ne Henris. Vis dar labiau ponas Kimbalas.
– Man regis, po to, kai išėjau iš gimnazijos, niekas ponu Kimbalu manęs gyvenime nebevadino. ar, tardamasi dėl susitikimo, žinojot, kas aš?
– nežinojau, bet turbūt numaniau. Žinojau, kad buvote policininkas, ir buvau girdėjusi apie... ee, apie viską, kas nutiko... ir pasirodė logiška, kad esat privatus detektyvas.
– na, tai prašom, užeikit. Malonu jus matyti, Džoana, net ir tokiomis aplinkybėmis. Gal galiu jums ko nors pasiūlyti? Kavos, arbatos? Vandens?
– ačiū, ne. Visgi, žinot, taip, vandens mielai, jei jau siūlot.
Iš mažo šaldytuvo, stovėjusio mano beveik dvidešimties kvadratų kabineto pietiniam kampe, imant buteliuką vandens Džoana priėjo prie vienintelio paveikslo ant sienų – įrėmintos akvarelės reprodukcijos, kurioje pavaizduotas Grančesterio prie oksfordo anglijoje gamtovaizdis. Kadaise nusipirkau ją kelionėje ne todėl, kad ji sužavėjo, bet todėl kad man vienas gražiausių sylvios Plath eilėraščių vadinasi „Grančesterio pievų akvarelė“, ir pagalvojau, kad būtų smagu tą reprodukciją turėti. Kai išsinuomojau šias patalpas kontorai, susiradau ją, nes ant sienos norėjosi raminamo vaizdo, panašaus į tokius, kokius
pasikabina odontologai ir skyrybų advokatai, kad jų klientai užsimirštų, kur esantys.
Džoana atsidarė vandens buteliuką ir atsisėdo, o aš užėjau už savo stalo. Pataisiau žaliuzes, nes švietė vėlyvos popietės saulė, o Džoana prisimerkusi nugėrė didelį gurkšnį. Prieš man pačiam atsisėdant, trumpam užplūdo ryškus prisiminimas, kaip prieš
dvylika metų stoviu priešais savo mokinius iš nerimo suprakaitavusiomis pažastimis, o jie spokso į mane abejingai ir kritiškai.
atrodė, kad net kreidos kvapą užuodžiau.
atsisėdau ant savo sukamo odinio krėslo ir paklausiau Džoanos Veilen, kuo galėčiau jai padėti.
– oi, – pasakė ji, truputį pavarčiusi akis. – Tai taip proziška.
Buvo aišku, kad nori, jog paspėliočiau, bet tylėjau kaip žemė.
– aš dėl savo vyro, – galiausiai tarė ji.
– Taip, klausau.
– Kaip ir sakiau, turbūt daug panašaus prisiklausot, bet aš beveik įsitikinusi... ne, tiksliau, žinau, kad jis man neištikimas. Jei atvirai, manęs tas nelabai jaudina – dėl manęs jis gali daryt, ką tik nori, – bet, nors ir žinau, kad jis tą daro, įrodymų dar neturiu. Todėl, galima sakyti, tiksliai nežinau.
– o kai jau tikrai žinosit, planuojat paduot skyrybų?
Ji gūžtelėjo ir nuo to vaikiško gesto man vėl pakvipo kreida.
– Irgi dar nežinau. Turbūt. Bet man ramybės neduoda tai, kad jis sugeba vartytis, sugeba išsisukt mane išduodamas, bandžiau ir pati jį pasekti, bet, aišku, jis pastebėtų mano mašiną, o man daugiau nereikia nieko – tik žinoti. Išaiškint, kas ir kaip. su kuo jis. na, tą, manau, irgi žinau. Kur jie tą daro. Kaip dažnai. Kaip ir minėjau, manęs tai nejaudina, nervina tik tai, kad jis
sugeba išsisukt. – Ji pažvelgė į vienintelį kabineto langą man pro petį. Popietės saulei pašvietus, iškart matėsi, koks jis apdulkėjęs, todėl vėl priminiau sau nuvalyti jį, kai turėsiu kiek laisvesnio laiko.
Prisitraukiau arčiau bloknotą ir nuėmiau tušinuko kamštelį.
– Kuo jūsų vyras vardu ir kuo užsiima? – paklausiau.
– Ričardas Veilenas, nekilnojamojo turto brokeris. Įmonės „Blakberno būstai“ savininkas. Turi kontoras Dartforde ir Konkorde, pats paprastai dirba Dartforde. Pem o’nil yra Dartfordo biuro administratorė, su ja jis ir miega.
– Iš kur žinot, kad su ja?
Ji pakėlė kumštį ir atkišo nykštį.
– Visų pirma, ji vienintelė graži darbuotoja jo kontoroje. Tiksliau, graži ir jauna, kaip tik tokia, kokios Ričardui patinka. antra – Ričardas melagis, bet nelabai geras, ir, kai apkaltinau, kad miega su Pem, net negalėjo pažiūrėt man į akis.
– o anksčiau esat jį kaltinusi romanais?
– Reikalas tas, kad nemanau, jog Ričardas prieš tai turėjo kokių nors santykių, bent jau rimtų. Taip, jis kasmet skraido į tokią neva nekilnojamojo turto brokerių konferenciją Las Vegase ir, neabejoju, ten yra sugulęs su kokia nors striptizo šokėja ar panašiai, bet nieko rimto. o svarbiausia, kad mes su Pem, galima sakyti, draugės. Kai ji įsidarbino Blakberne, pakviečiau ją į savo knygų klubą ir ji buvo ne kartą atėjusi, nors niekas ten nemanėm, kad ji iš tiesų skaito knygas. stengiausi būti jai maloni. net supažindinau su žmogum, kuris užsiima mano vyro investicijomis, ir jie kurį laiką susitikinėjo. Mažiausiai tris kartus buvau pasikvietusi ją pasėdėti bare.
– Kaip manot, kada prasidėjo jų santykiai?
– Manau, kad maždaug tada, kai Pem nustojo man rašyt žinutes, prieš kokius tris mėnesius. Jie taip akivaizdžiai susimetė, kad, atrodė, norėjo būti pagauti. Turbūt tokie dalykai jums kasdienybė?
Tą mintį ji išreiškė jau antrą kartą, bet nusprendžiau jai nesakyti, kad dažnai su tuo susiduriu, nes vieninteliai mano nuolatiniai užsakovai buvo laikinojo įdarbinimo agentūra, užsakanti darbuotojų patikrinimus, ir senutė, gyvenanti netoli mano kontoros, kurios katės nuolat pabėgdavo.
– Manyčiau, – pasakiau, – kad jie bando slapukauti, bet nesugeba. Iš to turbūt galima numanyti, kad tiek jūsų vyras, tiek Pem anksčiau tokių santykių neturėjo. slapstytis moka tie, kurie turi patirties.
Mąstydama apie šiuos mano žodžius ji suraukė kaktą.
– Greičiausiai esat teisus, bet man turbūt nelabai rūpi, ar vyras mane išduoda pirmą, ar ne pirmą kartą. nežinau kodėl, bet, jei atvirai, mane labiau piktina Pem, o ne jis. nesuprantu, kokį žaidimą, jos nuomone, ji žaidžia. ėė, klausykit, o jūs ir toliau mokytojavot po to paskubinto baigimo? Žinau, kad kitais metais mūsų gimnazijoj nebedirbot.
Tema buvo pakeista labai netikėtai, todėl ir atsakiau nuoširdžiai.
– o Dieve, ne, – pasakiau. – nemanau, kad būčiau galėjęs
į tą mokyklą koją įkelt. nekaip dėl to jaučiausi, bet juk tebuvo likusios tik dvi savaitės.
– Ir niekad nebedėstėt?
– ne, mokykloj tikrai ne. Kartais skaitau poezijos paskaitas suaugusiųjų švietimo centre, bet tai ne tas pats.
– Tas krepšininkas, – tarė Džoana ir nušvito lyg nugalėjusi protų kovose.
Turbūt atrodžiau sutrikęs, nes ji pridūrė:
– Pradedu viską prisimint. Paskutinį mokslo mėnesį užduodavot mums skaityt poeziją, nes supratot, kad nesugebėsim susikaupt perskaityt ilgų knygų.
– Taip, – atsakiau.
– Ir skaitėm tokį eilėraštį apie jaunuolį, kuris kadaise buvo...
– a, taip, teisingai. Johnas Updike’as. eilėraštis vadinasi „Buvęs krepšininkas“. Buvau primiršęs...
– Ir susikapojot su ele eizenkof, nes ji aiškino, kad išsigalvojot tą visą jo simbolizmą.
– nesakyčiau, kad susikapojom. Tai greičiau buvo dvasinga intelektinė diskusija.
Dabar jau prisiminiau tą dieną, kai pamokos planas buvo išnagrinėti eilėraštį po eilutę – nubraižiau ant lentos žemėlapį, kuriame buvo jame nupasakota degalinė ir gatvė, kur ta degalinė stovėjo. Bandžiau pademonstruoti, kaip toks palyginti paprastas eilėraštis kaip Johno Updike’o „Buvęs krepšininkas“ gali būti taip kruopščiai sukaltas, kur kiekvienas žodis sąmoningai parinktas tiek eilėraščio tekstui, tiek potekstei. Mokiniai, kurie atidžiai jį perskaitė, puolė maištauti, kad įžvelgiu jame neegzistuojančius dalykus. Paaiškinau, nes atrodė keista, jog jie supranta, kad žmogus gali nuskristi į Mėnulį ar sukurti kodavimo sistemą, bet negali patikėti, kad eilėraštyje aprašyta degalinės lokacija yra užstrigusio mokyklos krepšinio čempiono gyvenimo metafora.
elė eizenkof, viena aktyvesnių mokinių, akivaizdžiai susinervino ir aiškino, kad viską išsigalvoju, tarsi būčiau teigęs, kad dangus nėra žydras. Labai nustebau, jog Džoana prisiminė tą pamoką. Taip jai ir pasakiau.
– Mano atmintis nebloga, o jūs buvot geras mokytojas. Tais metais man tikrai padarėt įspūdį.
– na, – atsakiau, – jums vienintelei.
– Gi žinot, kad Ričardas, tas mano išdavikas vyras, irgi mokėsi DM.
Teko kiek pagalvoti, kad prisiminčiau, jog mokiniai DM vadino Dartfordo-Midlhamo gimnaziją.
– ne, nežinojau. aš jam dėsčiau?
– ne, jūsų pamokose jo tikrai nebuvo. niekaip nebūtų galėjęs mokytis sustiprintos anglų.
nustebau, kad Džoana ištekėjo už gimnazijos laikų draugo.
Dartfordo ir Midlhamo miestuose gal ir nėra tiek turtingų žmonių kaip kituose miestuose netoliese, tarkim, Konkorde ar Linkolne, bet dauguma vaikų po gimnazijos sustoja į universitetus, todėl vargu ar daug jų susituokia su mokyklinėmis meilėmis.
– ar ir gimnazijoj su juo susitikinėjot?
– su Ričardu? oi, faktiškai ne. Žinoma, pažinojau jį, nes jis buvo tikrai geras futbolininkas, bet matydavomės retai. susitikom
Bostone. Po universiteto metus užsilikau ten, o jis dar studijavo Bostono universitete ir dirbo bare olstone. o aš ten gyvenau.
– o kur dabar abu gyvenat?
– Dartforde, kad ir kaip būtų gaila. negana to, Ričardo tėvų namuose. ne su jais. Jie dabar gyvena Floridoj, bet pardavė mums tą namą už tokią gerą kainą, kad negalėjom tos progos praleisti. Turbūt norėsit mūsų adreso ir taip toliau, jei seksit Ričardą? – Džoana ištiesė pečius ir kilstelėjo galvą. Tą jos judesį gerai prisiminiau.
– ar tikrai norit mane tam samdyt? Jei ir taip žinot, kad jis neištikimas...
– Tikrai noriu. Jis viską neigs, jei neturėsiu įrodymų.
Taigi, aptarėme sąlygas ir pasiūliau jai kainą – kiek mažesnę, nei reikėjo pasiūlyti, bet ji buvo buvusi mokinė, be to, negalėjau pasakyti, kad neturiu laiko. Ji man papasakojo apie Ričardo agentūrą, sakydama esanti įsitikinusi, kad jie bendrauja tik darbo valandomis.
– Žinot, tai tinkamiausia profesija turėti romanų, – pasakė.
– Tušti namai.
– Taip. Daug tuščių namų, daug dingsčių juose apsilankyti. Jis man yra pasakojęs, kaip prieš kurį laiką, kai du jo agentūros darbuotojai slapta susitikinėjo, jam teko padaryti tam galą.
Ištraukiau iš jos daugiau informacijos, o tada pasakiau, kad paruošiu sutartį ir atsiųsiu elektroniniu paštu jai pasirašyti. Ir kai ji tą padarys ir sumokės pradinį įnašą, imsiuosi darbo.
– Žiūrėkit tą Pem, – pasakė Džoana. – Jis tikrai su ja, neabejoju.
Džoanai išėjus stovėjau prie lango, išeinančio į oksfordo gatvę, ir žiūrėjau, kaip ji prieš sėsdama į automobilį nurenka nuo jo nukritusius ginkmedžio lapus. Lauke buvo graži diena, tas metų laikas, kai pusė lapų vis dar ant medžių, o kita pusė sukasi vėjyje. Tada sugrįžau prie stalo, atsidariau „Word“ dokumentą ir susirašiau informaciją apie naują tyrimą. Buvo keista vėl pamatyti
Džoaną, jau suaugusią, bet tarsi ir nepasikeitusią. Pajutau, kad mintys sukasi link to laikotarpio, kai ją pažinojau gimnazijoje, bet stengiausi visgi susitelkti ties tuo, ką ji papasakojo apie savo vyrą. Teko kartą sekti vieną žmoną, bet vyro – niekada. Tuo ankstesniu atveju, kiek daugiau nei prieš metus, paaiškėjo, kad ta žmona vyro neišdavinėjo, o slapta lošė, važinėjo į naujojo Hampšyro pokerio salonus. Tačiau šįkart kažkaip atrodė, kad su Džoanos vyru viskas
bus tiksliai, kaip ji ir sakė. Bet priminiau sau nedaryti prielaidų. Imantis kokio nors tyrimo būna panašiai kaip pradedant skaityti romaną ar sėdant žiūrėti filmo. Geriausia neturėti jokių lūkesčių.
Užrakinęs kontorą ir išėjęs iš pastato nustebau, kad jau temsta. nuėjau namo lapais nusėtomis Kembridžo gatvėmis, nudžiugęs, kad turėsiu pajamas nešantį darbą, tačiau ir kiek suglumęs po susitikimo su Džoana po šitiek metų.
Buvo spalio vidurys, maždaug kas trečias namas išpuoštas Helovyno dekoracijomis: moliūgais, netikrais voratinkliais, plastikiniais antkapiais. Vienas iš namų, pro kurį nuolat teko praeiti, buvo apspistas milžiniškų dirbtinių vorų, ir viena mama buvo atvedusi du vaikus, vienas kurių dar sėdėjo vežimėlyje, pažiūrėti šito reginio. Vyresnioji tų vaikų rodė į vieną vorų nuoširdžiai išsigandusi ir aiškino mamai, kad reikėtų jį sutraiškyti.
– Tik jau ne aš, – atsakė mama. – Tam reikia milžino.
– Tai pakvieskim tą milžiną, – pareiškė mergaitė.
Man praeinant mama pastebėjo, kad žiūriu į juos, ir nusišypsojo.
– Irgi netraiškysiu, – pasakiau. – aš aukštas, bet ne milžinas.
– Tai einam iš čia, – kuo rimčiausiai tarė mergaitė.
Žingsniavau toliau, mąstydamas apie grėsmingus dalykus ir tuoj pat juos sau paneigdamas – taip, kaip buvau save išmokęs daryti.
