Suskambus telefonui, detektyvė vyresnioji inspektorė Makenzė
Džouns skuto bulves ir klausėsi Bingo Krosbio. Ji jau dvi valandas ruošė rytojaus vakarienę. Kaip įprastai, gaminti pasisiūlė Endis, bet
šįkart atsakė norinti tai daryti pati. Nebuvo tokia gera kulinarė kaip jis ir abejojo, ar pavyks, todėl nusipirko feisbuko reklamoje matytą
„Hello Fresh“ rinkinį. Taigi dabar turėjo kalakutą, visas daržoves ir padažus, taip pat brošiūrą su instrukcijomis, kuriomis vadovautis lengvai sugebėtų net ji. Įsijungė „Spotify“, pasirinko savo kalėdinį grojaraštį ir pati nustebo, kad tuo mėgaujasi labiau, nei tikėjosi.
Nusivalė rankas į pašluostę ir apvertė telefoną pažiūrėti, kas skambina.
Tai buvo detektyvas seržantas Tristanas Lenoksas. Ji atsiliepė ir prisidėjo telefoną prie ausies.
– Kas nutiko?
– Atleisk, kad trukdau, viršininke, – tarė jis. – Kalėdos ir visa kita. Baigėsi „White Christmas“ ir prasidėjo grupės „The Waitresses“ daina „Christmas Wrapping“. Mekė pritildė muziką.
– Nieko tokio. Ruošiau daržoves rytdienai. Kas atsitiko?
– Turim bėdą.
– Kokią? – Ji atsiduso. – Tai kas nutiko?
– Greičiausiai žmogžudystė.
Dabar visai išjungė muziką.
– Ką?
– Atrodo, kad taip.
– Kur?
– Grovelio girioje, ten yra toks ūkis.
– Kiek aukų?
– Mažiausiai viena.
– Ar galėtum tai patvirtinti?
– Ne. Bet yra liudininkas, kuris sako matęs lavoną.
– Šūdas.
– Tikrai, – sutiko jis.
– Kur esi? Ar tu ten?
– Taip. Liudininkas paskambino 999*.
– Pavardė?
– Ralfas Melanderis. Sakosi priėjęs prie namo ir pro virtuvės langą pamatęs savo tėvo kūną. Jis neturi rakto ir negali įeiti, o visos durys užrakintos. Kai gavome iškvietimą, buvau arčiausiai. Atvažiavau greičiau nei policija. – Jis nutilo, ir Mekei pasirodė, kad fone išgirdo ūkaujant pelėdą. – Atleisk, viršininke. Manau, turėtum atvykti. Liudininkas sako, kad name buvo keturi asmenys, ir aš beveik įsitikinęs, jog už lango mačiau kažką judant.
Ji atsiduso. Kūčios.
– Viršininke?
– Ar iškvietei ginkluotojo reagavimo komandą?
– Jie pakeliui, bet važiuoja iš Andoverio. Kol atvyks, uniformuoti pareigūnai supa namą iš abiejų pusių.
Padėjusi peilį ant stalo, petimi prispaudė telefoną prie skruosto.
* 999 – bendras skubiosios pagalbos tarnybų numeris Jungtinėje Karalystėje. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
– Laikykitės saugaus atstumo. Tegul niekas niekur nesivelia, kol atvyks ARV*.
– Supratau.
Lenoksas padiktavo adresą. Mekė jį užsirašė ir pažadėjo vėl paskambinti iš automobilio.
Endis sėdėjo svetainėje. Ant kavos staliuko buvo išsidėliojęs vaikams nupirktas dovanas ir kamavosi jas pakuodamas.
– Man nekaip sekasi, – išsišiepęs tarė jis, žvelgdamas į popieriaus ir lipniosios juostos jovalą ant grindų. Tada pastebėjo perkreiptą
Mekės veidą ir jo paties džiaugsmas išblėso.
– Man ką tik skambino Lenoksas.
– Nemalonumai?
– Jis mano, kad įvykdyta žmogžudystė.
– Šiandien Kūčios, Meke.
– Na taip.
– Ir vis tiek turi važiuoti?
– Pats supranti.
Endis pabandė nuslėpti nusivylimą, bet jam tai niekada nepavykdavo.
– Nieko, – tarė mėgindamas nusišypsoti. – Nieko tokio. Juk ne tavo kaltė. Anokia čia bėda. – Jis kryptelėjo galva virtuvės pusėn. –Nori, kad pabaigčiau?
– Ar galėtum? Labai atsiprašau.
Jis nuplėšė prie stalo briaunos pritvirtintą lipniosios juostos gabalėlį ir juo prilipino paskutinį popieriaus, į kurį buvo įvyniojęs Deizės dovaną, kraštą. Tada atsistojo, pastebėjęs susirūpinimą Mekės veide, perlipo per šiukšles, prisitraukė ją arčiau ir apkabino.
– Viskuo pasirūpinsiu. Tik kuo greičiau grįžk namo.
– Pašildyk man lovą, – pasakė ji.
* ARV (armed response vehicle) – ginkluotojo reagavimo transporto priemonė.
Mekė atbulomis išriedėjo iš kiemo ir nuvažiavo. Buvo vėlu, šventinis
laikotarpis, be to, visą dieną krito žvarbi dulksna, todėl kelyje transporto nedaug. Išvažiavusi iš žiedo, ji pasuko į Viltono kelią, vedantį miestelio ir Viltono rūmų prieigų link. Abipus rūmų vartų stovėjo
dvi didelės Kalėdų eglės; kažkuris drąsus vietinis buvo užsiropštęs ant Pembruko grafo skulptūros ir aplink kaklą apvyniojęs blizgu
čių girliandą. Namų languose abiejose kelio pusėse spindėjo šviesos.
Iš beužsidarančio baro „Greyhound and the Bear“ lingavo paskutiniai įkaušėliai, o tikintieji, ką tik išėję iš Švč. Mergelės Marijos ir
Šv. Mikalojaus bažnyčios, gūžėsi po skėčiais, nuo šalčio pasistatę apykakles. Visa tai buvo taip šventiška ir jauku. Mekė nuvažiavo po geležinkelio tiltu ir, su apgailestavimu žvelgdama į šviesų atspindžius užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, pateko į tamsos gaubiamą užmiestį.
Ji pasiekė Didįjį Višfordą, tada pasuko vienpusio eismo keliu
į šiaurę nuo miestelio. Važiavo tarp dirbamų laukų link priekyje matomos tamsios ribos, žyminčios Grovelio girios pradžią. Buvo tamsu, vietovė neapšviesta, o mėnulio ir žvaigždžių spindesį dengė tankios medžių šakos. Tegalėjo matyti tai, kas buvo tiesiai priešais ją, – tolimųjų žibintų šviesų nutviekstą krūmynų juosiamą taką ir abipus kelio augančių bukų siluetus.
Mekė vairavo mašiną toliau, kol galiausiai pastebėjo pro medžius blyksinčius mėlynus švyturėlius. Vartai, žymintys tako pabaigą ir ūkio valdų pradžią, buvo atviri. Privažiavo prie jų. Lengvas vėjas plaikstė tarp vartų stulpų ištemptą mėlyną ir baltą plastikinę policijos juostą. Mėlynas šviesas skleidė du patrulių automobiliai, ir ji atpažino šalia jų stovinčią Lenokso „Audi“. Mekė pasistatė mašiną, atidarė dureles ir išlipo. Lietus liovėsi, dar labiau atvėso, nuo
drėgmės žvarbo oda. Prognozės žadėjo smarkią šalną. Sniego nebuvo, bet tokią naktį visai nesinorėjo būti lauke.
Ji atpažino prie automobilių laukiantį konsteblį. Tai buvo Semas
Kolisonas iš užmiestyje patruliuojančios komandos, priklausančios Viltono nuovadai.
– O, viršininkė, – tarė Kolisonas. – Kaip sekasi?
– Baigiu nušalti papus.
– Kur Lenoksas?
– Jis su mums paskambinusiu liudininku, čia gyvenančio ūkininko sūnumi. Tasai tvirtina pro virtuvės langą matęs lavoną.
– Lenoksas man sakė manantis, kad viduje vis dar kažkas yra.
– Jam pasirodė, kad kažkas praėjo pro langą antrame aukšte.
Mekė pro medžius pažvelgė namo pusėn. Dabar ten niekas nejudėjo.
– O tu ką nors matei? Semas papurtė galvą.
– Detektyvas seržantas nėra įsitikinęs, bet liepė mums laikytis nuošaliau. Jis nerimauja, kad į mus gali pradėti šaudyti, jeigu viduje visgi kas nors slepiasi.
– Labą vakarą, viršininke, – tarė Tristanas Lenoksas.
Mekė mostelėjo į namą.
– Ar yra naujienų?
Lenoksas papurtė galvą.
– Vis dar manai, kad name kažkas yra?
– Negalėčiau to paneigti.
– Elgsimės atsargiai. Ar viduje yra ginklų?
Jis linktelėjo.
– Patikrinome duomenų bazę: šiuo adresu yra registruotų šaunamųjų ginklų. Šratinių šautuvų ūkio reikalams.
– Velniai rautų. – Ji užsitraukė striukės užtrauktuką. – Norėčiau pažiūrėti iš arčiau. Ar įmanoma prieiti pakankamai arti, netampant taikiniu?
– Ten toliau yra daržinė, – pasakė jis. – Jei judėsime lėtai ir atsargiai, galėsime neišsiduodami apžiūrėti namą. Tik eik pasilenkusi.
Mekė pralindo pro policijos juostos apačią ir kartu su Lenoksu pamažu patraukė taku artyn.
Pažvelgusi į Lenoksą pastebėjo, kad jo striukės petys įplyšęs. Dūrė pirštu.
– Kas čia nutiko?
– Namuose taisiau tvorą, – atsakė jis. – Užsikabinau už statramsčio. Nerangus kvėša.
– Ar ne Sofija tau ją nupirko?
– Pernai per Kalėdas, – pasakė Lenoksas.
– Tikrai neapsidžiaugs.
Jis gailiai papurtė galvą.
– Dar nesakiau.
Juodu pasiekė tamsų, grėsmingą daržinės fasadą. Lėtai slinkda
mi palei sienas pamatė sumestą plytų krūvą, už jos atsitūpę galėjo gerai apžiūrėti pastatą. Namas buvo didelis, Eduardo laikų stiliaus, pastatytas, be abejonės, iš parduodamų kviečių, šimtmečiais augina
mų šiuose miškų supamuose laukuose. Šviesos degė viename pirmo aukšto kambaryje ir dviejuose kambariuose virš jo.
– Kuriame lange matei kažką judant?
– Viršutiniame, va ten, su matiniu stiklu. – Jis pirštu parodė į langą antrame aukšte.
– Gal ten vonios kambarys? – paklausė Mekė.
– Gali būti.
Dabar lange nieko nebuvo. Ji išsitraukė telefoną ir nufilmavo namą iš kairės ir dešinės, kad matytųsi visas fasadas. Tada davė ženklą traukti į sambūrio vietą. Atgal jie grįžo tuo pačiu keliu. Kol buvo išėję, pasirodė greitoji pagalba. Kolisonas stovėjo prie automobilio ir davė nurodymus paramedikams. Tokia praktika buvo įprasta: niekas nežinojo, ką ras viduje, todėl vertėjo ruoštis blogiausiam variantui.
– Tuodu uniformuoti, – paklausė Mekė. – Kas jie tokie?
– Tas priekyje Jakslis, o už jo – Edvardsas.
O kur ginkluotoji komanda?
– Dar už dvidešimties minučių kelio. Jų dispečeris iškvietė pastiprinimą iš Eivono ir Somerseto, jie siunčia papildomas pajėgas.
Lenokso automobilio gale Mekė pastebėjo vienišą siluetą. Tai buvo vyriškis, blyksintys mėlyni švyturėliai protarpiais apšviesdavo jo galvą ir pečius.
– Ar ten liudininkas?
Lenoksas linktelėjo.
– Čia gyvena jo šeima. Mama ir tėtis. Jo brolis ir sesuo – Kameronas ir Kasandra – grįžo namo iš universiteto švęsti Kalėdų. Jis mano, kad jie taip pat viduje. Konsteblė Bets ten su juo.
– Melanderis?
Lenoksas linktelėjo.
– Ralfas. Sakė nerimaujantis dėl brolio. Pasakojo, kad jis nenuspėjamo būdo. Turi problemų dėl pykčio protrūkių.
– Jis mano, kad tai brolis pasidarbavo?
Lenoksas gūžtelėjo pečiais.
– Jam atrodo, kad galėjo.
– Verčiau pasikalbėsiu su juo.
Mekė priėjo prie automobilio. Dabar galėjo geriau matyti žmones viduje. Konsteblė Bets sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, o liudininkas – gale. Juodu kalbėjosi.
Ji atidarė užpakalines dureles ir įsėdo vidun.
– Sveiki, – tarė. – Ponas Melanderis?
– Taip. Prašau vadinti mane Ralfu.
Melanderiui buvo arti keturiasdešimties, plaukai vešlūs, tamsūs, veido bruožai ryškūs, arogantiški. Jis buvo išblyškęs, o rankos, sudėtos ant kelių, drebėjo.
– Esu detektyvė vyresnioji inspektorė Džouns.
Mekė ištiesė ranką, ir Melanderis ją paspaudė. Jo pirštai buvo lediniai, o spustelėjimas – silpnas.
– Detektyvas seržantas Lenoksas sakė, kad virtuvėje matėte kūną.
– Taip. – Jis gurktelėjo. – Savo tėvo.
– Esate tuo įsitikinęs?
Melanderis linktelėjo.
– Ar užėjote į vidų?
– Negalėjau. Durys buvo užrakintos.
– Neturite rakto?
– Su savimi – ne. Palikau namie. Tėvas labai atsargus. Pernai į namą buvo įsilaužta, todėl vėliau jis visur įstatė tvirtas spynas. Jei durys užrakintos, tai nieko nebepadarysi. Sutemus jis jų neatrakina, jeigu nėra labai rimtos priežasties.
– Tai kaip jį pamatėte?
– Pasižiūrėjau pro virtuvės langą. Tada... – Melanderis nutilo.
– Tęskite.
– Tada išvydau tėvą. Jis gulėjo ant grindų. Nejudėjo. Mačiau kraują.
– Kas dar, be jo, yra viduje?
– Mano motina, sesuo ir brolis.
– Kaip manote, kas galėjo nutikti?
– Nežinau, – atsakė jis.
– Seržantas Lenoksas minėjo, kad nerimaujate dėl savo brolio.
Melanderis linktelėjo.
– Brolis yra turėjęs problemų dėl psichinės sveikatos.
– Kokių problemų?
– Jam užeidavo pykčio protrūkių. Šiandien popiet mes smarkiai susikivirčijome...
– Su juo?
– Mes visi. Todėl ir grįžau – norėjau viską išsiaiškinti iki rytojaus. Mekė nujautė, kad turės išknisti ir perprasti daugybę detalių, bet kol kas teks palaukti.
– Kiek mums žinoma, name gali būti šaunamųjų ginklų. Ar tai tiesa?
Jis linktelėjo.
– Šratiniai šautuvai ir graižtvinis šautuvas. Tėvas jais šaudydavo triušius.
– Ar jie saugiai padėti?
– Ginklų seife.
– Kas dar?
– Mano tėvas dalyvaudavo šaudymo iš pistoleto varžybose. Pasikeitus įstatymams, ginklus pasiliko. Šaudo iš jų miške.
– Ar jie taip pat seife?
Vyriškis linktelėjo.
– O jūsų brolis būtų galėjęs prieiti prie ginklų?
Jis vėl linktelėjo.
– Brolis žinojo, kur yra raktas.
– Ačiū, Ralfai, – tarė ji. – Kol viską išsiaiškinsime, paprašysiu jūsų likti automobilyje su konsteble Bets. Sutinkate?
Melanderis linktelėjo galva. Mekė išlipo iš automobilio ir pasitrynė kaktą.
Žmogžudystė per Kūčias.
Dievui gyrius danguje, o žmonėms gera valia*?
Ne šiąnakt.
* Eilutė iš Kalėdų giesmės „Giesme skelbia angelai“ („Hark! The Herald Angels Sing“). Lietuviškas tekstas paimtas iš giesmių rinkinio „Teskamba giesmės“ Nr. 5, vertėjas nenurodytas.
