Moralė

Pratarmė ir p a d ėka Kelionė, kurios kulminacija tapo ši knyga, prasidėjo prieš penkiasdešimt metų. Nors didesniąją dalį suaugusiojo gyvenimo buvau religinis vadovas, pirmiausia, dar gerokai prieš nuspręsdamas tapti rabinu, įsimylėjau moralės filosofiją, kurią studijavau ir Kembridže, ir Oksforde. Man neįtikėtinai pasisekė, nes mano mokytojai buvo iškiliausi mūsų laikų filosofijos protai. Trečiame kurse dėstė Rogeris Scrutonas. Daktaro disertacijos vadovas Kembridže buvo Bernardas Williamsas, o Oksforde – Philippa Foot.

Jie buvo puikūs. Tačiau moralės filosofija šiaip jau – ne. Ji buvo derama, bet neperprantama. A. J. Ayeris garsiajame knygos Language, Truth and Logic („Kalba, tiesa ir logika“) skyriuje pasakė, kad moraliniai vertinimai nepatikrinami, todėl esą beprasmiai, gryna emocijos raiška. Kitas filosofas teigė, kad etika – tik pramanas, kas gerai, o kas blogai. Moralė – laikantis populiariosios nuomonės – arba subjektyvi, arba reliatyvi, ir mažai kas ano meto akademiniame pasaulyje būtų pasakęs kitaip. Jamesas Q. Wilsonas, garsusis Harvardo politologas, dėstydamas kursą apie nacistinę Vokietiją, staiga suprato, kad nesama net bendro sutarimo, ar Holokausto kaltininkai padarė ką nors morališkai siaubingo. „Viskas priklauso nuo požiūrio“, – sakė jam vienas studentas.1 Visi trys mano mokytojai žinojo, kad čia kažkas negerai. Paviršutiniška, filisteriška ir neatsakinga. Bet, nors ir užtruko, visi rado išeitį. Bernardas Williamsas 1970 m. man prisipažino nežinantis, kaip rašyti moralės filosofiją, bet greitai susivokė ir 1971 m. išleido pirmą knygą tokiu pat pavadinimu, kaip ir ši, – Morality („Moralė“). O aš nusprendžiau, kad geriausia pradėti nuo man artimiausios judaizmo tradicijos, nes diskusija apie geros visuomenės prigimtį judaizme beveik nebuvo nutrūkusi nuo tų laikų, kai Abraomas buvo išrinktas mokyti savo vaikus „laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga“ (Pr 18, 19).

17