Page 1


Charlaine Harris

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė


Kovas P irma

savaitė

– Man labai nesmagu šitaip tave palikti, – pasakė Ameli­ ja. Jos paakiai buvo patinę, akys paraudusios. Dažnokai to­ kios būdavo nuo pat Trėjaus Dosono laidotuvių. – Privalai tai padaryti, – ištariau ir pasiunčiau jai labai džiaugsmingą šypseną. Mačiau kaltę, gėdą ir nesiliaujantį sielvartą, apsiautusį Amelijos protą tarsi tamsos kamuo­ lys.  – Aš daug geriau jaučiuosi,  – patikinau ją. Klausiausi savo džiaugsmingo vapaliojimo, bet liautis negalėjau. – Jau visai puikiai sekasi vaikščioti, o ir skylės užsitraukė. Matai, jau daug geriau. – Patraukiau žemyn džinsų juosmenį, kad parodyčiau jai lopinėlį, kur prieš tai buvo iškąstas gabalėlis mėsos. Dantų žymių jau beveik nebebuvo matyti, nors oda


6

ch a r l a i n e h a rris

toje vietoje buvo ne tokia glotni ir akivaizdžiai blyškesnė. Jeigu nebūčiau gavusi milžiniškos vampyrų kraujo dozės, randas būtų atrodęs taip, tarsi mane būtų apkandžiojęs ryk­ lys. Amelija dirstelėjo žemyn ir staigiai nusuko akis, tarsi būtų negalėjusi žiūrėti į užpuolimo paliktas žymes. – Supranti, Oktavija vis rašo man elektroninius laiškus, kad privalau grįžti namo ir priimti raganų tarybos, ar kas ten iš jos liko, sprendimą, – skubiai išbėrė ji. – Dar reikia patikrinti, kaip vyksta namo remonto darbai. Naujajame Orleane vėl atsirado turistų, todėl gyventojai grįžta ir atsta­ to, kas buvo sugriauta, be to, atsidarė magijos parduotuvėlė. Galėčiau ten dirbti puse etato. Kad ir kaip tave mylėčiau, kad ir kaip man patiktų čia gyventi, po Trėjaus mirties... – Patikėk manimi, puikiausiai suprantu. – Mes jau keletą kartų buvome tai aptarusios. Ji tikrai manęs nekaltino. Aš galėjau skaityti Amelijos mintis, todėl žinojau, kad ji sako teisybę. Net aš pati labai stipriai savęs nekaltinau, kad ir kaip tai būtų buvę keista. Negalėjau paneigti, kad Trėjus Dosonas, Amelijos myli­ masis ir vilkolakis, žuvo dirbdamas mano asmens sargybi­ niu. Tiesa buvo ir tai, kad pareikalavau asmens sargybinio iš artimiausios vilkolakių gaujos, nes jie man buvo skolingi, o mano asmeniui tikrai reikėjo apsaugos. Buvau šalia Trėjaus Dosono tą akimirką, kai jis žuvo nuo kardu apsiginklavu­ sios fėjos rankos, todėl žinojau, kas atsakingas už jo mirtį.


Mi r ę s š e i m o j e

7

Nejutau tikros kaltės, bet kamavo širdgėla dėl to, kad ne­ tekome Trėjaus, ir tai buvo tik vienas iš daugelio kitų mane ištikusių siaubų. Mano pusseserė Klodina, grynakraujė fėja, taip pat žuvo fėjų kare. Ji buvo mano tikrų tikriausia fėja krikštamotė, ilgėjausi jos dėl daugybės priežasčių. Be to, Klodina laukėsi kūdikio. Turėjau daug visokiausių skaudulių ir nuoskaudų, tiek fi­ zinių, tiek dvasinių. Kol Amelija nešė žemyn glėbį drabužių, stovėjau jos miegamajame, kaupiausi. Tada įtempiau pečius ir kilstelėjau vonios reikmenų ir smulkmenų dėžutę. Lėtai, atsargiai nusileidau laiptais ir nukėblinau Amelijos automo­ bilio link. Ji atsisuko nuo bagažinės, į kurią krovė drabužius ant jau anksčiau sukrautų dėžių. – Neturėtum to daryti! – šūktelėjo susirūpinusi. – Dar nepasveikai iki galo. – Man viskas gerai. – O atrodo, kad nelabai. Vos kas nors įeina į kambarį, tu sukrūpčioji iš išgąsčio, ir aiškiai matau, kad tau skauda riešus, – pasakė ji. Pagriebusi dėžę užstūmė ją ant galinės sė­ dynės. – Vis dar šlubuoji kaire koja ir tau maudžia visą kūną, kai lyja. Nepaisant viso tavo išgerto vampyriško kraujo. – Krūpčiojimai praeis. Laikui bėgant prisiminimai iš­ bluks ir aš nebegalvosiu apie tai taip dažnai,  – atsakiau Amelijai. (Telepatija mane išmokė, kad jeigu žmonėms duosi pakankamai laiko ir sugebėsi nukreipti dėmesį, jie su­ gebės palaidoti net pačius skausmingiausius ir rimčiausius atsiminimus.) – Beje, tas kraujas ne bet kokio vampyro. Jis


8

ch a r l a i n e h a rris

Eriko. Tikrai stiprus dalykėlis. O mano riešams tikrai daug geriau. – Neužsiminiau, kad kaip tik tą akimirką nervai juo­ se trūkčiojo kaip įkaitintos gyvatės: vis dar jaučiau pasek­ mes dėl to, kad jie buvo stipriai supančioti keletą valandų. Daktarė Liudvig, antgamų gydytoja, minėjo, jog nervai – ir riešai – atsigaus. Kada nors. – Aha, taip, bet kalbant apie kraują... – Amelija sunkiai įkvėpė ir susikaupė, kad pasakytų tai, kas, žinojo, man ne­ patiks. Aš išgirdau viską jai dar nespėjus ištarti garsiai, todėl turėjau laiko ir pati pasiruošti.  – Ar nepagalvojai... Suke, manęs to neklausei, bet, manau, tau reikėtų nebegerti Eriko kraujo. Žinau, kad jis yra tavo vyras, bet privalai pagalvoti apie pasekmes. Kartais žmonės būna transformuojami atsi­ tiktinai. Tai juk ne kokia nors sudėtinga matematinė lygtis. Nors Amelijos rūpestis buvo malonus, ji įsibrovė į priva­ čią teritoriją. – Mes krauju nesimainome, – pasakiau. Bent ne daug. – Jis tik retkarčiais gurkšteli iš manęs, na, žinai... laimingą akimirką.  – Deja, pastaruoju metu Erikui tokių laimingų akimirkų pasitaikydavo daug dažniau nei man. Vis dar ti­ kiuosi, kad miegamojo magija grįš. Jeigu koks nors vyras ir gali išgydyti seksu, tai tikrai yra Erikas. Amelija nusišypsojo, o būtent to ir siekiau. – Bent jau... – Ji nusisuko taip ir nebaigusi sakinio gar­ siai, tik mintyse: „Tu bent jau nori sekso.“ Ne tiek norėjau mylėtis, kiek maniau, jog privalau mėgin­ ti pasimėgauti juo, tačiau tikrai neketinau to aptarti garsiai.


Mi r ę s š e i m o j e

9

Mano sugebėjimas prarasti kontrolę ir atsiduoti kitam – o tai ir yra gero sekso pagrindas – buvo visiškai sunaikintas po kankinimų. Tada aš buvau visiškai bejėgė. Dabar galėjau tik tikėtis, kad atsigausiu ir šioje srityje. Žinojau, kad Erikas jaučia, jog vis dar nepatiriu orgazmų. Jis keletą kartų ma­ nęs klausė, ar tikrai noriu ir toliau mylėtis. Beveik kiekvieną kartą atsakydavau teigiamai, remdamasi „dviračio teorija“: na, taip, aš nuo jo nukritau, bet vis dar buvau pasiryžusi ir vėl važiuoti. – O kaip jūsų santykiai? – pasiteiravo ji. – Na, nekalbant apie „trali vali“. – Visi Amelijos daiktai buvo sukrauti į au­ tomobilį. Ji delsė, baimindamasi akimirkos, kai reikės sėsti prie vairo ir išvažiuoti. Tik išdidumas mane sulaikė nuo to, kad pulčiau jai prie krūtinės bliaudama. – Manau, sutariame visai neblogai,  – atsakiau, labai stengdamasi kalbėti linksmai. – Vis dar iki galo nežinau, ką jaučiu iš tikrųjų, o ką mane verčia jausti mūsų ryšys. – Buvo visai smagu kalbėti apie antgamtinį ryšį su Eriku, kaip ir apie paprastą, seną kaip pasaulis vyro ir moters tarpusavio trauką. Dar prieš fėjų karo metu patirtus sužeidimus, tarp mūsų atsirado tai, ką vampyrai vadina kraujo ryšiu, nes ke­ letą kartų apsimainėme krauju. Galėjau numanyti apytikslę Eriko buvimo vietą, nuotaiką, o jis galėjo tą patį jausti apie mane. Kažkuria savo proto dalimi aš visada jį neaiškiai jau­ čiu  – tarsi šalia būtų įjungtas ventiliatorius ar oro filtras, kuris skleidžia silpną ūžesį, padedantį užmigti. (Man labai


10

ch a r l a i n e h a rris

pasisekė, kad Erikas miega dienomis, nes bent jau dalį laiko galiu būti pati savimi. Galbūt ir jis taip pat jaučiasi, kai aš naktį nueinu miegoti?) Tai nė kiek neprimena balsų galvoje ar kažko panašaus – na, bent jau ne daugiau nei paprastai. Vis dėlto jeigu jaučiuosi laiminga, turiu pasitikrinti, ar čia aš jaučiuosi laiminga, ar Erikas. Panašiai ir pykstant: Erikas dažnai jaučia pyktį, suvaldytą ir rūpestingai sukauptą pyk­ tį, ypač pastaruoju metu. Galbūt perima jį iš manęs. Šiomis dienomis aš ir pati kupina pykčio. Visiškai pamiršau apie Ameliją. Įžengiau į savo privatų depresijos duburį. Ji padėjo man greitai iš jo išsikeberioti. – Tai tik sušiktas pasiteisinimas, – kandžiai pareiškė ji. – Nagi, Suke. Tu jį arba myli, arba ne. Tik nepradėk atidėlio­ ti išsamesnių samprotavimų, dėl visko apkaltinusi tik jūsų ryšį. Tra lia lia. Jeigu jau taip stipriai nekenti to ryšio, tai kodėl nepradėjai tyrinėti, kaip jo atsikratyti? – Tada Ameli­ ja pagaliau atidžiai pažvelgė man į veidą, ir jos susierzinimas kaipmat išgaravo. – O gal norėtum, kad pasiteiraučiau apie tai Oktavijos? – paklausė ji švelnesniu tonu. – Jeigu kas ir galėtų žinoti, tai ji. – Taip, sužinoti norėčiau, – ištariau po akimirkos. Sun­ kiai įkvėpiau. – Manyčiau, tu teisi. Buvau įgrimzdusi į to­ kią neviltį, kad kurį laiką plaukiau pasroviui, o jeigu ką ir nuspręsdavau, nesielgdavau kaip sumaniusi. Erikas man vienintelis, tačiau jis truputį... kartais šalia jaučiuosi tokia menkutė.  – Jis tikrai stipri asmenybė, įpratusi būti didele


Mi r ę s š e i m o j e

11

žuvimi bet kokiame tvenkinyje. Be to, žino, kad turi prieš akis galybę laiko. Aš tiek daug jo neturiu. Su Eriku dar apie tai nebuvome kalbėjęsi, tačiau anksčiau ar vėliau jis tikrai prabils. – Nesvarbu, galingas jis ar ne, myliu jį, – tęsiau. Dar nie­ kada nebuvau sakiusi to garsiai. – Tai, manyčiau, svarbiau­ sia. – Turbūt taip ir yra. – Amelija pabandė man nusišypso­ ti, nors jos pastangos buvo apgailėtinos. – Klausyk, tu tik neapleisk to savęs pažinimo dalyko.  – Ji dar akimirką pa­ stovėjo sustingusi ir šypsodamasi puse lūpų. – Ką gi, Suke, man jau metas į kelią. Tėtis laukia. Vos tik grįšiu į Naująjį Orleaną, kaipmat ims kišti nosį į mano reikalus. Amelijos tėtis turtingas, galingas ir nė kiek netikintis jos galiomis. Jis labai klysta, nerodydamas pagarbos raganiš­ kiems sugebėjimams. Amelija gimė turėdama savyje galios, kaip ir kiekviena tikra ragana. Kai daugiau sužinos ir išmoks disciplinos, ji bus tikrai grėsminga – grėsminga kai to pri­ reiks, o ne dėl drastiškos savo klaidų prigimties. Tikėjausi, kad jos mokytoja Oktavija jau numatė programą, kaip vys­ tyti ir suvaldyti Amelijos talentą. Vos tik mojuodama ranka palydėjau draugę keliuku, pla­ ti šypsena išnyko iš veido. Atsisėdau ant verandos laiptelių ir apsiverkiau. Pastaruoju laiku man mažai reikėjo, kad apsi­ pilčiau ašaromis, o draugės išvykimas buvo tikrai gera prie­ žastis. Buvo tiek dalykų, kuriuos reikėjo apraudoti.


12

ch a r l a i n e h a rris

Buvo nužudyta mano svainė Kristalė. Brolio draugui Melui buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Trėjus, Klodina ir vampyras Klensis žuvo atlikdami pareigas. Abi, tiek Kris­ talė, tiek Klodina laukėsi, todėl į sąrašą buvo galima įtraukti dar dvi prarastas gyvybes. Tikriausiai tai turėjo priversti mane dabar labiausiai trokšti ramybės. Vis dėlto užuot tapusi Bon Tono Gandžiu, širdyje slėpiau troškimą, kad kai kas mirtų. Už daugumą mirčių, kurios lyg šleifas driekėsi paskui, tiesiogiai nebuvau atsakinga, tačiau kamavo jausmas, kad nė viena iš jų nebūtų įvykusi, jei ne aš. Gūdžiausiomis depresijos akimirkomis – o tai buvo viena iš jų – susimąstydavau, ar mano gyvenimas vertas kainos, kuri už jį buvo sumokėta.


Kovas P irmos

savaitės pabaiga

Kai praėjo keletas dienų po Amelijos išvykimo, atsibu­ dusi vieną debesuotą, bet gaivų rytą priešakinėje verandoje pajutau sėdintį pusbrolį Klodą. Jis neturėjo tokių išlavintų sugebėjimų slėptis kaip mano prosenelis Najalas. Klodas buvo fėja, todėl neįstengiau perskaityti, ką jis mąsto, tačiau galėjau pasakyti, kad toje vietoje sukasi kažkokios mintys, jeigu tai nepernelyg miglotas posakis. Nepaisydama žvarbo­ ko oro, atsinešiau kavos į verandą: pirmojo rytmečio kavos puoduko gėrimas joje buvo vienas iš mano mėgstamiausių dalykų... iki fėjų karo. Buvau nemačiusi pusbrolio jau daugelį savaičių. Nesusi­ dūriau su juo per fėjų karą ir jis nemėgino susisiekti su ma­ nimi po Klodinos mirties.


14

ch a r l a i n e h a rris

Atnešiau dar vieną kavos puoduką ir padaviau Klodui. Paėmė netaręs nė žodžio. Trumpai susimąsčiau, ar tik jis ne­ ketina šliūkštelėti puoduko turinio man į veidą. Netikėtas Klodo pasirodymas išmušė mane iš vėžių. Neįsivaizdavau, ko iš jo tikėtis. Vėjelis pasigavo ilgus juodus pusbrolio plau­ kus, blaškė ore tarsi banguojančius juodmedžio kaspinus. Jo karamelės atspalvio akys buvo paraudusios. – Kaip ji mirė? – paklausė jis. Atsisėdau ant viršutinio laiptelio. – Pati to nemačiau, – pasakiau, palinkusi virš kelių. – Bu­ vome tame sename pastate, kuris gydytojai Liudvig atsto­ jo ligoninę. Manau, kad Klodina mėgino sustabdyti fėjas, bandančias prasiveržti koridoriumi iki kambario, kuriame slėpiausi su Bilu, Eriku ir Trėjumi. – Pakėliau akis į Klodą, kad įsitikinčiau, ar jis žino, apie kokią vietą kalbu. Pusbrolis linktelėjo. – Esu beveik tikra, kad ją nužudė Brendonas. Kai įsiveržė į kambarį, petyje jam buvo įstrigęs vienas iš Klodi­ nos mezgimo virbalų. Brendonas, mano prosenelio priešas, taip pat buvo fėjų princas. Brendonas tikėjo, kad žmonės ir fėjos neturėtų susidėti. Tikėjo tuo fanatiškai. Norėjo, jog fėjos visai nesi­ lankytų žmonių pasaulyje, nebent dėl finansinių interesų ir produktų, kuriuos gamino... produktų, kurie padėjo fė­ joms įsilieti į modernų pasaulį. Brendonas ypač nekentė kai kurių fėjų potraukio mirtingiems meilužiams, pataikavimo šiai silpnybei ir nekentė vaikų, gimusių iš tokių sąjungų. Jis


Mi r ę s š e i m o j e

15

norėjo, kad fėjos gyventų visiškai atskirai, atitvertos nuosa­ vame pasaulyje, ir susidėtų tik su savo paderme. Kad ir kaip būtų keista, būtent taip nusprendė padaryti mano prosenelis, nugalėjęs fėją, kuri tikėjo šia rasinės segre­ gacijos politika. Po kraujo praliejimo Najalas nusprendė, kad fėjų santarvė ir žmonių saugumas gali būti pasiekti tik fėjoms užsiblokavus savame pasaulyje. Brendonas pasiekė tikslą savo mirtimi. Juodžiausiomis akimirkomis maniau, kad galutinis Najalo sprendimas pavertė visą šį karą visiškai beprasmiu. – Ji gynė tave, – pasakė Klodas ir sugrąžino mane į da­ bartį. Jo balse nebuvo nieko: nei kaltinimo, nei pykčio, nei klausimo. – Aha. – Ginti mane buvo jos darbo dalis, nes taip buvo įsakęs Najalas. Nurijau didelį gurkšnį kavos. Klodo puodelis stovėjo nepaliestas ant verandos sūpuoklių ranktūrio. Galbūt pus­ brolis svarstė, ar manęs nenudėjus. Klodina buvo paskutinė gyva jo sesuo. – Tu žinojai apie jos nėštumą, – ištarė pagaliau. – Ji man pasakė visai prieš pat žūtį. – Padėjau puodelį ir apglėbiau rankomis kelius. Laukiau kito smūgio. Iš pradžių buvau visiškai su tuo susitaikiusi, o tai buvo tik dar baisiau. Klodas tarė: – Kiek suprantu, Nivė ir Loklanas buvo tave pačiupę. Ar dėl to dabar šlubuoji? – Staigus temos pakeitimas man buvo visiškai netikėtas.


16

ch a r l a i n e h a rris

– Aha, – atsakiau. – Laikė mane keletą valandų. Najalas ir Bilas Komptonas juos nužudė. Noriu, kad žinotum, jog būtent Bilas nužudė Brendoną geležiniu mano senelės kas­ tuvėliu.  – Nors kastuvėlis šeimos įrankių pašiūrėje gulėjo daugybę dešimtmečių, man jis visada asocijavosi su senele. Klodas, gražus ir neperskaitomas, sėdėjo ilgai. Taip nė karto ir nepažvelgė į mane, kavos irgi nepalietė. Priėmęs kažkokį vidinį sprendimą, jis paprasčiausiai pakilo ir nuėjo keliuku, vedančiu Kolibrių kelio link. Nežinojau, kur buvo pastatęs automobilį. Gal apskritai visą kelią iš Monrou atė­ jo pėsčiomis, o gal atskrido kokiu nors stebuklingu kilimu. Grįžau į namą, vos įėjusi pro duris suklupau ant kelių ir pra­ virkau. Rankos drebėjo. Skaudėjo riešus. Kol kalbėjomės su Klodu, visą laiką įsitempusi laukiau kito ėjimo. Suvokiau, kad noriu gyventi.


Kovas A ntra

savaitė

Džei Bi tarė: – Suke, pakelk ranką į viršų ir ištiesk! – Jo dailus veidas buvo išvagotas susikaupimo raukšlių. Suspaudusi dviejų su puse kilogramų svarmenį lėtai ištiesiau kairę ranką. Po para­ liais, na ir skaudėjo. Tą patį padariau dešine. – Gerai, o dabar imsimės kojų, – pareiškė Džei Bi, kai mano rankos pradėjo virpėti nuo įtampos. Jis neturėjo fi­ zinio terapeuto licencijos, tačiau dirbo asmeniniu treneriu, todėl turėjo nemažai praktinės patirties, kaip padėti žmo­ nėms išsigydyti įvairius sužeidimus. Na, gal jam dar nebuvo tekę susidurti su tokiu rinkiniu kaip mano: buvau kandžio­ ta, pjaustyta ir kankinta. Džei Bi detaliai visko aiškinti ne­


18

ch a r l a i n e h a rris

reikėjo ir jis tikrai nepastebėjo, kad tokių sužeidimų kaip mano nepaliktų jokia automobilio avarija. Visai nenorėjau, jog po Bon Toną sklandytų gandai gandeliai apie mano fizi­ nes problemas, todėl lankiausi pas gydytoją Eimę Liudvig, įtartinai primenančią hobitę, ir pasitelkiau į pagalbą Džei Bi du Roną, kuris buvo geras treneris, tačiau kvailas kaip bato aulas. Džei Bi žmona, mano draugė Tara, sėdėjo ant vieno iš sunkumų kilnojimo suolų ir skaitė „Ko laukti, kai laukiesi“. Ji buvo maždaug penktą mėnesį nėščia ir buvo ryžtingai nu­ siteikusi tapti geriausia motina, kokia tik sugebės būti. Džei Bi irgi to norėjo, bet buvo nepernelyg sumanus, todėl Tara ėmėsi Atsakingojo Tėvo vaidmens. Mokykloje kišenpinigių ji užsidirbdavo prižiūrėdama vaikus, todėl turėjo patirties šioje srityje. Dabar ji vertė puslapius suraukusi antakius – ši išraiška man buvo pažįstama nuo mokykloje kartu praleistų metų. – Ar jau išsirinkai gydytoją? – paklausiau, baigusi kilnoti kojas. Mano keturgalviai šlaunų raumenys klykė iš skausmo, ypač labiau pažeistos kairės kojos. Buvome sporto salėje, ku­ rioje darbavosi Džei Bi, tačiau jau po darbo valandų, nes ne­ buvau šio sporto klubo narė. Džei Bi bosas laikinai sutiko, kad tik vaikinas būtų laimingas. Jis buvo didelis privalumas šiam sporto klubui: vos Džei Bi pradėjus dirbti, akivaizdžiai padaugėjo klienčių moterų. – Manyčiau, taip, – pasakė Tara. – Apylinkėse yra keturi, patikrinau juos visus. Pirmiausia apsilankysiu pas gydytoją


Mi r ę s š e i m o j e

19

Divindi, čia, Klarise. Ligoninė nedidelė, tačiau aš nepriklau­ sau rizikos grupei, be to, arti namų. Klarisas buvo vos už penkių ar šešių kilometrų nuo Bon Tono, kur mes visi trys gyvenome. Sporto klubą iš mano namų buvo galima pasiekti per mažiau nei dvidešimt mi­ nučių. – Girdėjau daug gerų dalykų apie jį, – tariau, o keturgal­ vius taip skaudėjo, jog atrodė, kad tuoj pasimaišys protelis. Kaktą išmušė klampus prakaitas. Visada laikiau save geros fizinės formos moterimi, dažniausiai būdavau savimi paten­ kinta ir laiminga. Dabar pasitaikydavo dienų, kai tik vargais negalais prisiversdavau išsiropšti iš lovos ir važiuoti į darbą. – Suke, – tarstelėjo Džei Bi, – tik pažiūrėk į šitą svorį. – Žiūrėjo į mane išsišiepęs. Pirmą kartą suvokiau, kad padariau dešimt ištiesimo pra­ timų su maždaug penkiais kilogramais didesniu svoriu nei prieš tai. Nusišypsojau jam. Tai truko neilgai, bet žinojau, kad nu­ veikiau kažką gerą. – Gal kada nors prižiūrėsi mūsų vaiką, – tęsė Tara. – Iš­ mokysime jį vadinti tave tetule Suke. Aš būsiu netikra teta. Galėsiu rūpintis kūdikiu. Jie mani­ mi pasitiki. Susivokiau, kad vėl pradedu planuoti ateitį.


įsigykite

knygą dabar

Miręs šeimoje  

Knygos „Miręs šeimoje“ ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you