Mano kuno kulturos mokytoja

MANO KŪNO KULTŪROS MOKYTOJA – ATEIVIŲ VALDOVĖ

DAVID SOLOMONS (Deividas Solomonsas) – britas, scenarijų autorius, gyvenantis Dorsete su žmona ir sūnumi Luku. „Mano brolis superherojus“ – pirmoji jo knyga vaikams.

Apie Luką ir jo brolį Zaką, kuris staiga įgijo supergalių ir privalėjo išgelbėti pasaulį, tačiau vos nepražuvo pats.

Bet nuotykiai tuo nesibaigė! Zakas ir jo draugė Lara tebesipuikuoja savo supergaliomis. O jaunesnysis Zako brolis Lukas nors ir priklauso pasaulio gelbėtojų būriui, jokių galių neturi. Tačiau jis turi blogą nuojautą: aplinkui dedasi keisti dalykai – krenta lėktuvai, blyksi šviesos, – visa tai ne šiaip sau! Ir dar: jo mokyklos kūno kultūros mokytoja yra ateivė, užsimaskavusi žmogišku pavidalu, trokštanti užvaldyti Žemės gyventojų protus. Lukas tuo tvirtai įsitikinęs. Tačiau ar kas nors juo tiki? Aišku, ne!

Taigi Lukui belieka veikti vienam, ir, žinoma, – jis buvo teisus! Bet tada užverda tokia košė, kad, norint išgelbėti pasaulį nuo invazijos, įsitraukti į kovą teks visiems. Gerieji kovoja kartu su blogiukais, broliai susivienija – ir didysis mūšis prasideda!

ISBN 978-609-466-230-0

9 786094 662300

NUO

NUO

10

10

IKI

IKI

12

12

METŲ

METŲ

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Varanius V ILNIU S

2017

David SOLOMONS MY GYM TEACHER IS AN ALIEN OVERLORD Nosy Crow Ltd, London, 2016

Iliustravo Laura Ellen Anderson

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © David Solomons, 2016 This translation of „My Gym Teacher is an Alien Overlord“ is published by arrangement with Nosy Crow® Limited.

Cover and inside illustrations copyright © Laura Ellen Anderson 2016 Cover artwork © Laura Ellen Anderson 2016 Cover typography © Rob Biddulph 2016 © Vytautas Varanius, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-230-0

1 GALIOS AKTYVUOJAMOS

– Lukai, naudok apsauginį jėgos lauką! – sušuko Seržas, stovėdamas kitapus skilinėjančio dešimties aukštų ryklių akvariumo, didumo sulig Vado Oktoliukso povandenine lindyne.

Pasigirdo trakštelėjimas, lyg kas būtų šovęs iš pistoleto, akvariumas suskilo ir iš jo į denį ir man ant kojų pasipylė vanduo.

Dar kiek – ir būtume atsidūrę kūjagalvių nasruose.

Sutelkiau savo jėgos lauko galią į vis didėjančią skylę. Iš mano pirštų galų staiga pliūptelėjusi mėlynai švytinti energija užkimšo plyšį. Tai turėjo sulaikyti ryklius. Atėjo Oktoliukso eilė. Žvilgtelėjau į laikrodį – mums buvo likę mažiau nei penkios minutės iki jis paleis tarpžemyninę balistinę 7

raketą su unikaliu mirtinu užtaisu. Jeigu mums nepavyktų jo sulaikyti, kovinėje galvutėje tūnantis virusas užkrėstų pasaulį ir visus vyrus, moteris bei vaikus paverstų tirtančiomis medūzomis.

– Lekiu į valdymo kabiną, – pasakiau lenkdamas Seržą.

Pirštu paliečiau kaukės šoną ir į apsaugines duris paleidau mentalinės energijos kamuolį. Durys nušoko nuo vyrių ir trenkėsi į grindis. Nieko nelaukdamas peržengiau jas ir už nugaros plazdant skraistei puoliau į vidų.

Valdymo kabinos sienos buvo iš organinio stiklo, leidžiančio trijų šimtų šešiasdešimt laipsnių kampu stebėti vandenyno gelmes. Aplink šmėžavo milžiniški vandens paviršiuje plaukiojančių jūros gyvūnų šešėliai. Viduje pypsėjo navigacinės sistemos ir gurguliavo Oktoliukso kvėpavimo aparatas. Prasibrovę pro kovinius kalmarus, mirtinų liūtžuvių sargybą ir elektrinių ungurių smogikų užkardą, galų gale pasiekėme savo tikslą.

Vadas Oktoliuksas stovėjo prie valdymo kontrolės skydo ruošdamasis paleisti medūzinę raketą. Kažkada jis buvo tiesiog žmogus, o dabar vietoj galvos turėjo chirurginiu būdu prisiūtą kalmarą prie smegenų kamieno. Abi jo rankos turėjo po keturis žmogaus pirštus, o vietoj nykščių buvo piranijos. Naudodamasis savo, kalmaro, smegenimis, jis galėjo mąstyti apie aštuonis skirtingus dalykus vienu metu ir dėl to 8

buvo nepralenkiamas strategas, o jo piranijos darė jį sunkiai įveikiamu priešininku artimoje kovoje. Jo silpnoji vieta – priklausymas nuo kvėpavimo įrangos. Jis visą laiką turėjo būti prijungtas prie deguonies baliono, kitaip, nutraukus deguonies tiekimą, išglebtų kaip kokia apkvaitusi menkė.

Kitos kelios minutės turėjo paliudyti kovą tarp gėrio (manęs ir Seržo) bei blogio, kuriam atstovavo vadas.

Pasaulio likimas buvo mano rankose.

Vadas Oktoliuksas pakėlė akis nuo valdymo skydo, atlošė išgaubtą galvą ir pravėręs klaikų snapą ėmė gargaliuodamas kvatotis. Kažkokiu būdu jis jau žinojo, kad mes ateisim, todėl paspendė mums spąstus. Blausus jo žvilgsnis nukrypo į mane, siaubingas snapas vėl atsivėrė ir jis prabilo: – Lukai, daugiau nebekartosiu – tavo vakarienė ant stalo.

Vado Oktoliukso balsas buvo labai panašus į mano mamos balsą.

Pažvelgiau per petį. Mama stovėjo tarpduryje. Nors neturėjo kalmaro smegenų nei nykščių-piranijų, atrodė itin grėsmingai.

– Lukai, Lukai, jis paleidžia raketą! – ausinėse pasigirdo Seržo klyksmas. – Ak, mon brave*, mes pavėlavom.

Pasisukau į televizoriaus ekraną ir pamačiau, kaip Oktoliukso raketa lekia iš povandeninės šachtos, kaip ji šauna * mano drąsuoli (pranc.). (Čia ir toliau – pastabos vertėjo.)

9

aukštyn iš vandenyno gelmių nešdama pasauliui medūzišką pražūtį. Numečiau savo žaidimų pultelį ir atsidusau.

Nebuvo galimybės išsaugoti žaidimo, nors buvo pasiektas paskutinis lygis, ir tai reiškė, kad mums reikės žaisti iš naujo nuo pat pradžių, vėl kankintis braunantis pro ančiasnapių minų klodus pirmoje oro kameroje. Juolab kad žodis „ančiasnapis“ Seržui pasirodė toks juokingas, jog jis net pamiršdavo stengtis neužminti ant minų.

– Manau, šiandien „Žvaigždoko“ pakaks, – tarė mama ir išjungė kompiuterį.

Tėvai buvo tokie apstulbę, sužavėti ir laimingi, jog pavyko išvengti asteroido apokalipsės, kad paprašyti iškart nupirko naują žaidimų kompiuterį ir netgi leido man laikyti jį savo kambaryje. Aš, aišku, nesididžiuoju pasinaudojęs jų silpnybe. Kita vertus, juk tai naujutėlaitis „Xbox’as“!

– Tai ne „Žvaigždokas“, – tariau aš. – Tai „Žvaigždokas 2: Pavojus iš gelmių“.

Apie pirmą tikrąjį pasaulyje superherojų Žvaigždoką buvo sukurti du kompiuteriniai žaidimai. Pirmasis iškart po to, kai Žvaigždokas išgelbėjo Žemę nuo Nemezidės. Žaidimas gal ir visai neblogas, tačiau jo tęsinys kur kas geresnis.

Tik jie abu turėjo tą pačią problemą – nebuvo pakankamai tikroviški. Pradėkim nuo to, kad nė vieno iš jų veiksmas nevyko Bromlyje. Dar blogiau – jie vaizdavo patį Žvaigždoką.

10

Pavyzdžiui, žaidime „Pavojus iš gelmių“ Žvaigždoko slapta tapatybė yra milijonierius berniūkštis Lencas Launcestonas, apdovanotas supergaliomis po nelaimingo atsitikimo su plazmos generatoriumi jo tėčio laboratorijoje; jis turėjo kinetinę smogiamąją galią ir reaktyvinę kuprinę, gebančią skristi greičiau už „Mach 6“*.

Tai buvo visiška nesąmonė.

Ir iš kur aš visa tai žinau? Ogi Žvaigždokas yra Zakas Parkeris, kurį galiomis apdovanojo Zorbonas Lemtingasis.

Jis gauna penkis su puse svaro kišenpinigių per savaitę, jis yra įgijęs įprastą telekinetinę galią ir vairuoja kalnų dviratį „Carrera Vengeance“. Ir jis yra mano vyresnysis brolis.

Pakilau nuo kėdės ir nusekiau paskui mamą žemyn.

Aš vaidinau mažą, tačiau, esu linkęs manyti, labai svarbų vaidmenį didingame Zako pasaulio gelbėjimo žygdarbyje, nors niekas nekūrė kompiuterinių žaidimų apie mane.

Nekūrė galbūt todėl, kad niekas, be mano geriausio draugo Seržo ir kaimynės (bet tikrai ne mano merginos) Laros Li, nežinojo, jog aš padėjau išgelbėti Žvaigždoką iš pasipūtusio superherojaus ir komiksų parduotuvės savininko Kristoferio Talboto gniaužtų. Bet jeigu ir būtų žinoję, kas iš jų norėtų žaisti tokį žaidimą, kai įvertintų plokščiapadžio vienuolikamečio berniuko, kuris neturi jokių supergalių, * Mach 6 – supergreitas amerikiečių karinių oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas.

11

perspektyvas? Turbūt nebūčiau labai populiarus. Tiesą sakant, nemanau, kad ir pats žaisčiau kompiuterinį žaidimą, kuriame valdyčiau save.

Kai pagaliau nusliūkinau į apačią vakarienės, išgirdau kažką tuksenant koridoriuje, ir tada iš po šešėliuose skendinčio koridoriaus staliuko išlindo mažytė figūra. Raudona voverė laukė manęs laiptų apačioje. Žinojau, kad ji čia atsidūrė dėl manęs, – ne pirmas kartas. Voverė tupėjo ant užpakalinių kojų ir laikė raštelį. Aišku, ne ji parašė tą raštelį – būtų gan kvaila, tačiau aš žinojau, kas tai padarė. Kai tik paėmiau iš voverės perlenktą popierėlį, ji nėrė šalin ir jos pūsta uodega pranyko šešėliuose. „Renkamės šiąnakt“, – perskaičiau žinutę, parašytą pažįstamu violetiniu rašalu „Uni-ball Gelstick“ tušinuku su 0,4 mm šerdele.

Tik du žodeliai, tačiau jie reiškė kažką labai svarbaus. Pagaliau! Po Žvaigždoko, Kristoferio Talboto, ugnikalnio ir asteroido vasaros reikalų aplinkui buvo ramu.

Nuo to laiko mano gyvenimas vėl tapo pilkas ir neįdomus.

Sugniaužiau raštelį delne. Visa tai turėjo pasikeisti. Kažkas tvyrojo ore. Aš tai užuodžiau. Kažkoks įtartinas ir miglotas dalykas. Tačiau tai buvo nesvarbu, nes kažkas kitas manęs laukė tenai. Kažkas įdomaus. Kažkas pavojingo. Mūsų laukė nuotykis ir jis vadinosi... S. K. N. B. 12

2 S. K. N. B.

Po vakarienės išsmukau į namelį medyje, esantį mūsų sode. Jį statydami tėtis su seneliu nė nenutuokė, kad vieta, kurią jiedu išrinko, bus vartai tarp mūsų ir paralelinio pasaulių, nė nenumanė, kad šis namelis taps tarptautine slapto kovos su nusikalstamumu būrio, dar žinomo kaip S. K. N. B. arba S. P. S., būstine. Dėl pavadinimo dar galutinai neapsisprendėme, todėl šiąnakt ir nutarėme susitikti. Reikėjo daug ką aptarti.

Vargais negalais ropšdamasis virvinėmis kopėčiomis viršun, apmąsčiau pastarojo laikotarpio įvykius. Dėl to nelemto noro pasiusioti pražiopsojau progą įgyvendinti di13

džiausią savo troškimą tapti superherojumi. Negana to – tai nutiko dukart.

Dukart.

Antrą kartą galiomis buvo apdovanota mano kaimynė, klasiokė reporterė Lara Li. Taigi dabar, užuot išpyškinusi istoriją apie Žvaigždoką mokyklos laikraštyje, ji pati tapo istorija. Jiedu su Zaku tuojau pat susivienijo ir leidosi į nuotykius bei kovą su nusikalstamumu. Tai, aišku, buvo labai gražu iš jų pusės, tačiau mums su Seržu teliko spaudyti žaidimų pultelius. Tai šįvakar ir norėjome aptarti.

Ištisas savaites be perstojo mėginau pasikviesti abu superherojus, kad drauge pasvarstytume apie galimybę sutelkti komandą. Mudu su Seržu vylėmės juos įtikinti, jog dirbti poromis yra atgyvenęs reikalas. O šiuolaikiniai superherojai turi krūvą pagalbininkų, veikiančių užnugaryje. Aišku, dažniausiai jie būna kokie nors specialiųjų pajėgų karininkai ar genialūs mokslininkai, o ne patirties neturintys vienuolikamečiai berniokai, kurių visa išmonė susideda iš faktų, kad komiksų herojus Halkas turėjo būti pilkas, o Supermenas iš pradžių buvo be plaukų. Tačiau šių klausimų nusprendėme nekelti.

Seržas jau buvo namelyje – atvyko pats pirmas. Jis pažvelgė į mane ir aš pamačiau, kad jo skruostai išberti ryškiai raudonais spuogais.

14

– Aš alergiškas voverių kailiui, – nuliūdęs paaiškino jis. – Tikiuos, Lara liausis siuntinėjusi man žinutes naudodamasi tuo mažu miško žvėreliu.

– Ji dar tik apsipranta su savo nauja galia, – tariau aš ir atsisėdau šalia Seržo palaukti kitų.

– Turiu tave įspėti, kad pavartojau antihistamininių vaistų, – pasakė jis, – tik nežinau, ar nuo jų migdo, ar ne.

Mudu su Seržu kartu tiek visko patyrėm ir retai kada apsieidavom be šokoladinio batonėlio ir inhaliatoriaus nuo astmos. Mes daug kuo buvome panašūs, tačiau labiausiai mus siejo aistra superherojams. Seržas man buvo toks artimas kaip kažkada mano brolis. Tai nereiškia, kad aš nesutariu su Zaku, tačiau mudviejų pomėgiai labai skiriasi. Aš taupau naujam Betmeno kompiuteriniam žaidimui, o jis gelbsti pasaulį.

– Ar atsinešei eskizus? – paklausiau aš.

Seržas atidarė A3 formato dėklą. Mes visą amžių praleidome galvodami pavadinimą mūsų kovos su nusikalstamumu komandai ir dar ilgiau užtrukome kurdami logotipą.

Ištraukiau pirmąjį variantą – žvilgančios juodos ir sidabro spalvų raidės, metančios šešėlį, dėl kurio užrašas, rodės, šoka iš puslapio.

– Gražu, – tariau gėrėdamasis.

– Gražu? – Seržas atrodė įsižeidęs. – Tai itin paveiki 15

kompozicija, paprasta ir labai pritinkanti tikslinei mūsų auditorijai. Dėl smarkaus potėpio dizaino, kuris suteikia dinamiškumo ir ryškaus kiaroskuro...

– Ko taip?

Jis atsiduso.

– Šviesos ir šešėlių žaismo, Lukai. Šviesos. Ir. Šešėlių.

Paėmiau antrąjį eskizą ir palyginau jį su pirmuoju.

– Aš vis dar nesu tikras dėl šitų. S. K. N. B. ir S. P. S. nėra jau tokie įspūdingi trumpiniai.

Mes bandėme sukurti ką nors šaunaus – panašiai kaip S. K. Y. D. A. S. ar G. R. I. A. U. S. T. I. N. I. S., bet paaiškėjo, kad tai padaryti daug sunkiau, nei manėme.

Už namelio medyje sienos lauke sušnarėjo medžių lapai, o po akimirkos pro duris įskriejo Žvaigždokas ir dunkstelėjo ant grindų priešais mus. Aišku, nutaisė pozą – nuleista galva, priklaupęs ant vieno kelio, ranka už nugaros, skraistė pamažu nusileidžia. Jis lėtai pakėlė kaukėtą galvą. Pastarosiomis dienomis Zakas retai kada tiesiog ateidavo – dažniausiai surengdavo pasirodymą.

Nė nepažvelgęs į Seržą galėjau pasakyti, kad jis buvo sužavėtas. Net ir suvaidinęs svarbų vaidmenį kovoje su Nemezide, Seržas vis dar neišaugo iš fano stadijos. O aš pats Zaku taip nebesigėrėjau. Sunku žavėtis, kai tave apkaltina dėl sujaukto kambario ir tu negali pasakyti, kad jį sujaukė 16

tavo brolis, pasinaudojęs telekinetine galia, kad surastų atsarginę skraistę.

Ak taip – skraistė.

Zakas niekaip nenorėjo dėvėti padoraus kostiumo. Anot jo, kaukė ir skraistė atrodo kvailai, tačiau galų gale jis pasidavė. Zakas yra gan liesas, todėl besiplaikstanti skraistė suteikia jam daugiau žavesio, o kaukė paslepia jo tapatybę ir apsaugo jautrią odą aplink akis. Dažnai skraidant, kai pučia vėjas, ją ėmė perštėti.

Tarpduryje kažkas suplazdėjo, suulbėjo ir į namelį įsklendė Lara. Ji neturėjo tokios skraidymo supergalios kaip Žvaigždokas, užtat naudojosi ypatinga varomąja jėga.

Paukščiais.

Jie įsikibdavo jai į kelnių klešnes ir rankoves: žąsys pakeldavo ją į orą, balandžiai buvo atsakingi už orientavimąsi erdvėje, o žvirbliai padėdavo manevruoti. Ištiesdama tai vieną, tai kitą koją, Lara palengva nusileido ant grindų. Nusileidusi sučirpė paukščiams. Palikę Larą jie išskrido atgal į naktį.

Galia, kuria Zorbonas Lemtingasis apdovanojo Larą, buvo gebėjimas valdyti gyvūnus.

Na, ne visus gyvūnus. Tigrai, drambliai, baltosios meškos – visi dideli ir baisūs gyvūnai – jai nepakluso. Buvome nuėję į zoologijos sodą patikrinti. Ji galėjo valdyti tik tokius žvėrelius kaip voverės, kiškiai ir dar nedidelius paukščius, o tai, mano manymu, buvo gana kvaila.

17

Beje, jos kostiumas nebuvo toks kaip dauguma kitų, jis stilingai ir išmoningai dengė jos kūną. Ir apskritai – kai tik pažiūriu į komiksų superherojes, iškart pagalvoju, kad taip menkai apsirengusios jos tikrai peršals. Norėčiau, kad kada nors kas nors man paaiškintų, ko vertas šarvuotas bikinis.

Todėl padėjau Larai apsispręsti dėl jos kostiumo. Be kaukės ir skraistės, ji dar vilkėjo kietą odinę striukę, juodas kelnes su praktiškom užsegamom kišenėm, buvo su apsauginėmis pirštinėmis, avėjo aukštaaulius juodus batus.

Jai taip pat prireikė mano pagalbos renkantis superherojės vardą. Akivaizdu, kad jis turėjo būti susijęs su gyvūnais, todėl ji pasiūlė keletą variantų, tokių kaip Nagė, Letena ar Paukščių Mergaitė.

– Tokių vardų jau yra, – apšviečiau ją.

– Gal tuomet mano vardas turėtų būti susijęs su sparnais?

– Nakties Sparnas jau yra, – pasakiau aš.

– Tuomet aš galėčiau būti Dienos Sparnas! – tarė Lara.

Pažvelgiau į ją įtariai.

– Skamba kaip kokia ligoninės pastato dalis.

Galų gale ji nusprendė pasivadinti Skraiduole. Peržiūrėjęs savo komiksų kolekciją išsiaiškinau, kad toks vardas galimas. Nors, aišku, jis taip pat buvo tragiškas. Tačiau Lara neketino nusileisti ir tik po ilgai trukusio įtikinėjimo sutiko 18

pasivadinti Juodąja Skraiduole, kas visam tam plunksnuotumui suteikė šiek tiek mistikos. Kita vertus, Seržas pareiškė, kad toks vardas skamba kaip „šokoladinis glaistas“. Tad jis nusprendė eiti ir pasigaminti sumuštinį.

Medyje įrengtame namelyje Lara su Zaku ėmė dalytis savo savaitės žygdarbiais, apie kuriuos mudu su Seržu nė nenutuokėme arba viena ausimi buvome girdėję per žinias.

Jie kalbėjo, lyg mūsų šalia nė nebūtų.

Staiga Lara spragtelėjo pirštais.

– Ak, visai pamiršau paminėti...

– Genetiškai modifikuotų vaisių ir daržovių parduotuvę? – užbaigė Zakas. – Tuo jau pasirūpinta, – tarė jis ir nubraukė švytintį brokolio gabalėlį nuo rankovės.

– Ech, kaip gerai.

– O tie įkalinti kalnakasiai? – paklausė jis.

– Taip, kurmiai buvo tikrai gera mintis. Ačiū, – padėkojo Lara, rankomis vaizduodama, kaip rausia urvą.

Zakas kilstelėjo kaukę, zvimbtelėjo gumos ir kaukė prilipo jam prie kaktos.

– Jokių problemų.

– Beje, – tarė Lara, – šauniai susitvarkei su tuo apsėstuoju dirbtiniu intelektu parduotuvėje „John Lewis“.

Zakas gūžtelėjo pečiais.

– Nebūčiau to padaręs be tavęs, partnere.

19

MANO KŪNO KULTŪROS MOKYTOJA – ATEIVIŲ VALDOVĖ

DAVID SOLOMONS (Deividas Solomonsas) – britas, scenarijų autorius, gyvenantis Dorsete su žmona ir sūnumi Luku. „Mano brolis superherojus“ – pirmoji jo knyga vaikams.

Apie Luką ir jo brolį Zaką, kuris staiga įgijo supergalių ir privalėjo išgelbėti pasaulį, tačiau vos nepražuvo pats.

Bet nuotykiai tuo nesibaigė! Zakas ir jo draugė Lara tebesipuikuoja savo supergaliomis. O jaunesnysis Zako brolis Lukas nors ir priklauso pasaulio gelbėtojų būriui, jokių galių neturi. Tačiau jis turi blogą nuojautą: aplinkui dedasi keisti dalykai – krenta lėktuvai, blyksi šviesos, – visa tai ne šiaip sau! Ir dar: jo mokyklos kūno kultūros mokytoja yra ateivė, užsimaskavusi žmogišku pavidalu, trokštanti užvaldyti Žemės gyventojų protus. Lukas tuo tvirtai įsitikinęs. Tačiau ar kas nors juo tiki? Aišku, ne!

Taigi Lukui belieka veikti vienam, ir, žinoma, – jis buvo teisus! Bet tada užverda tokia košė, kad, norint išgelbėti pasaulį nuo invazijos, įsitraukti į kovą teks visiems. Gerieji kovoja kartu su blogiukais, broliai susivienija – ir didysis mūšis prasideda!

ISBN 978-609-466-230-0

9 786094 662300

NUO

NUO

10

10

IKI

IKI

12

12

METŲ

METŲ