Manifestuojanti kleja

AU R E L I J U S G I E DA

Manifestuojanti Klėja istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais

Vilniaus universiteto leidykla Vi l n iu s , 2 0 1 7

Mokslinė monografija apsvarstyta ir patvirtinta leidybai Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto tarybos posėdyje 2016 m. spalio 28 d. (protokolo Nr. 1(5)) Recenzentai: habil. dr. Alvydas Nikžentaitis (Lietuvos istorijos institutas) dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas) dr. Aurimas Švedas (Vilniaus universitetas) Knygos leidimas finansuotas pagal Lietuvos mokslo tarybos Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (sutarties Nr. LIP-16193)

Viršelyje – Clio; autorius nežinomas.

Publikuota žurnale The Century 45, 1892: 44.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) I S B N 9 7 8 - 6 0 9 - 4 5 9 - 8 6 0 - 9 (internete) I S B N 9 7 8 - 6 0 9 - 4 5 9 - 8 6 1 - 6 (spausdintinis)

© Vilniaus universitetas, 2017 © Aurelijus Gieda, 2017

Turinys

Pratarmė / VII

Autoriaus žodis / IX

Santrumpos / XI

ĮVADAS / 1–49

Istoriografijos istorijos aktualumas / 1. Pažinimo problema / 6.

Keturios santykių ir ieškojimų epochos / 8. Istorikų kartos, laiko ir vietos koloritas / 38. Pavadinimo semantika / 44.

1. NACIONALINĖ ISTORIOGRAFIJA IR JOS PAŽINTINIŲ INTERESŲ KLOSTYMASIS / 51–115 1.1. Nacionalizmo ir istorijos amžius / 52–78 Keli provokatyvūs sugretinimai / 54. Istoriko profesijos tapsmas nacionalizmuose / 57. Simono Daukanto perspektyva / 63.

1.2. Praeities prijaukinimo profiliai 1883–1904 metais / 78–115

Dėmesys tautai: tarp meno ir mokslo / 81. Kalbos praeitis ir praeities kalba / 88.

Lietuvos praeities pamėgimo versmės / 90. Kilmės ir etnogenezės rūpestis / 97.

Valstybingumo, kautynių ir kultūros kūrimo istorija / 99. Ūkinės, socialinės ir teisinės praeities dėmenys / 101. Istorija literatūros istorijoje / 102. Patriotinė ir istorinė poezija bei proza / 103. Suvaidintos istorijos ištakos / 105. Vizualios istorijos ilgesys / 107. Praeities vaizdiniai ir politika / 108.

XIII

2. INTELEKTUALINIŲ MANIFESTŲ LAIKAS: 1904–1915 METAI / 117–188 2.1. Istorijos moksliškėjimo ir istoriko profesijos įkalnė / 118–146 Kodėl 1904–1915 m.? Žvilgsnis į Lietuvos istoriografijos periodizaciją / 120. Revoliucinio laikotarpio iššūkiai / 127. Istorikų (ne)atsiradimo socialinės potekstės / 134. Idėjinės profesionalizacijos šaltiniai / 137.

Filosofijos daktaro inicijuota diskusija / 140.

2.2. Kaip tirti ir rašyti istoriją? Istorijos supratimo konceptualizacija / 146–165 Istorikos pokyčiai Europoje: dvi tradicijos / 148. Istorikos atgimimo kontekstas / 157.

Džinas išleistas (1906): moderniosios istorikos keliai Lietuvoje /158.

Ernstas Bernheimas ir istorikos autoritetų traktavimo problema / 160.

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija

vs patriotinis pragmatizmas / 165–188 Augustinas Voldemaras: arogantiškas išsišokėlis ar reflektyvus kritikas? / 166.

Mykolo Biržiškos programiniai ir kritiniai tekstai / 171. Augustino Janulaičio pamfletas, kritika ir scientizmas / 182.

3. AKADEMINĖS DISCIPLINOS LINK: 1915–1929 METAI / 191–329 3.1. „Mes įkūrėme lietuvišką Universitetą.“

Institucionalizacijos impulsai ir charakteris / 192–223 Signatarai ir istorija / 194. Karo ir politikos sužadintos naujovės. Petro Klimo keliai / 197. Šveicariškas intarpas / 202. Lietuvos Respublikos studentai užsienyje – o istorikai? / 206. Universitetas ir studentai Kaune / 209. Katedrų laikai universitete ir istorijos katedros / 211. Studento istoriko portretas / 213. Pirmieji istorijos studijų absolventai – eskizas interpretacijai? / 214. Istorikos kaita ir neatidėliotinas poreikis / 221.

3.2. Augustinas Voldemaras: tarp kritinės istorikos

XIV

peržiūros ir istorijos atnaujinimo / 223–259 Istorijos ir filosofijos jungtys / 225. Studijos Peterburge: tarp klasikinės filologijos, antikos istorijos ir istorijos teorijos / 230. Integruoto žinojimo prioritetas: narystė Tarptautiniame sintezės centre (1925) / 238. Teoretinio asketizmo įveikos horizontas / 243. Lietuviškosios akademinės sociologijos erzinimai / 254.

3.3. Istorizmo ir istoriko veiksmų pagrindimas:

Jono Totoraičio versija / 259–275 Kelio pradžia 1899-aisiais: gydytis į Šveicariją / 259. Istorijos metodo šaltiniai ir pamatinės nuostatos / 261. Euristika / 265. Kritika / 267. Sintezė – Interpretacija – Dėstymas / 268. Ryšys su Alfredo Federio Lehrbuch der historischen Methodik / 270. Istorijos metodologijos užrašų (1929) istoriografinė potekstė / 272.

3.4. Žinojimo migracijos fenomenas: Rusijos istorikai Lietuvoje / 276–302 Pavelas Gronskis: iš Peterburgo per Maskvą, Paryžių ir Palangą – į universitetą Kaune / 277. Nuo Введение в историю (1920) prie Istorijos teorijos (1929).

Levas Karsavinas / 281. Maestringumo ištakos / 282. Susilaikymo nuo teorinių ir filosofinių klausimų pabaiga? / 289. Mąstymas apie istoriją: nuo ko pradėti? / 293.

3.5. „Istorinio metodo imperija“: École Méthodique

Paryžiuje ir Lietuvoje / 303–329 Neišvengiami istoriografijos be istorikos teoriniai užnugariai / 305. Metodinio posūkio Prancūzijos istoriografijoje charakteristika / 311. Trečiosios Respublikos istoriografinės tradicijos tyrimų refleksija / 313. Metodinės mokyklos pamatinių prielaidų atgarsiai ir sąryšiai su Lietuva / 319. Paralelių susumavimas / 327.

4. IŠBANDYMŲ IR BRANDOS DEŠIMTMETIS / 331–452 4.1. Jaunųjų istorikų kartos teorinės ir metodologinės steigtys / 332–371 1929-ųjų kartos samprata / 333. Kartų tyrimo vertė istoriografijoje / 334.

Jaunųjų humanitarų minties ir išraiškos naujovės: manifestų valanda? / 337.

Juozo Galvydžio kompiliacinis marksizmas / 342. Maišto iniciatoriaus vardas – Povilas Štuopis / 344. Istoriografijos reflektyvumo link / 352. Zenono Ivinskio refleksijų laukas / 354. Juozas Jakštas kaip istorijos teoretikas: „Vertybės istorijoj“ (1934) / 362.

4.2. Istorikų tinklo sociografija / 371–408 Akademinio tinklo formavimo kriterijai / 371. Lietuvos istorijos draugija (1929) – istorikų tinklo epicentras? / 376. Augustino Janulaičio autoriteto ir LID ištakos / 381. Istorikų tinklo spiritus movens / 384. „Draugijos darbo plotas yra visa Lietuva“ / 392. Istorikai ir tarptautinis bendradarbiavimas / 397.

Didysis šešetas? / 400. Produktyviausias teisininkas ar (ir) istorikas? / 404.

XV

4.3. Istoriografijos augimo socialinės potekstės ir sunkumai / 408–452

Nuo daugiadarbystės prie kitokio pedagoginio stiliaus ir aiškesnės specializacijos / 410. Istorija bibliografijoje ir turtėjančios bibliotekos / 414. Įsitvirtinimas enciklopedijoje / 418. Savi kadrai: žinių gilintojai užsienyje / 419.

Augimą kontroliavę veiksniai ir plėtros sunkumai / 430. Istorija gretimų mokslų istorizacijos kontekste / 442. Užmiršti istorikai: studentų ir absolventų žirklės / 444. Buvusio istorikų pasaulio pabaiga? / 447.

Iliustracijos /

454–477

Epilogas / 479–488

Redakcinės pastabos /

489

Bibliografija / 490–614 Enciklopedijos ir žinynai / 490. Duomenų bazės ir virtualios bibliotekos / 491.

Bibliografinė medžiaga / 492. Atsiminimai, autobiografijos, dienoraščiai, korespondencija / 497. Archyvinė ir rankraštynų medžiaga / 503. Periodika / 504. Šaltiniai pagal autorių / 507. Šaltiniai pagal antraštę / 552. Literatūra / 558.

Summary /

XVI

615–622

Asmenvardžių rodyklė / 623–639

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

autoriams (įskaitant ir Bernheimą). Šie ir panašūs atvejai, žinoma, leidžia suprobleminti ir istoriografijos autoritetų klausimą. Atitinkamai, galima neabejoti, kad istorikos, teorinių ir metodologinių svarstymų visuma Lie­ tuvoje iki 1940 m. tikrai neliko tik studentiškai idėjinei profesionalizacijai skirta žinijos sritis. Šiaip ar taip, bendram Lietuvos istoriografijos raidos vaizdiniui svarbu, kad į pasaulinį istorijos metodologijos autoritetą Ernstą Bernheimą buvo atsigręžta jau 1906 m. Nieko keista, kad tai atliko tuo metu Peterburgo universitete istoriją ir filologiją studijuojantis studentas. Rašyda­ mas ypač kritišką recenziją Mačiulio-Maironio istoriniam darbui studentas Voldemaras, galima sakyti, tiesiog gerai atliko savo namų darbus. Taigi pats laikas detalizuoti istoriografines naujoves XX a. pradžios lietuviškojoje isto­ riografijoje.

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas Visų didžiųjų vadinamosios aušrinės istoriografijos klasikų (Jono Basana­ vičiaus, Jono Mačiulio-Maironio ir Jono Šliūpo) darbai XX a. pradžios aš­ tuonerių metų laikotarpiu (1903–1910) atsiduria jaunesnės kartos kritikų (Augustino Janulaičio, Augustino Voldemaro ir Mykolo Biržiškos) peržiūros taikinyje. Šias kritikas tiek, kiek jos orientuojasi į naujus istorijos rašymo ho­ rizontus, kitokius metodologinius principus, galima vadinti tam tikrais istoriografiniais manifestais. Juo labiau kad kai kurias tų naujovių jau bandyta analizuoti, o vienas iš tekstų, apie kurį bus kalbama detaliau, esamoje tyrimų tradicijoje jau buvo pristatytas būtent kaip manifestas184.

184 Giedrius Viliūnas, analizuodamas XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros mokslo situaciją, yra akcentavęs Mykolo Biržiškos ieškojimus amžiaus pradžioje. Tuo metu, anot Viliūno, Biržiška ne tik paskelbė darbų iš savo svarbiausių mokslinių interesų sričių, bet ir formavo savo koncepcijas, išryškindamas vienos įtakingiausių tarpukario Lietuvos literatūros mokslo mokyklų – literatūrinio pozityvizmo – metodologinę programą. Biržiškos 1910 m. straipsnį „Apie literatūros istoriją ir mūsų ‘istorijas’“ autorius traktavo kaip „lietuvių literatūrologinio pozityvizmo manifestą“ (žr.

Viliūnas 2003: 262–263, 278).

165

166

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

Augustinas Voldemaras: arogantiškas išsišokėlis ar reflektyvus kritikas?

Tam tikra prasme išskirtinė vieta tarp kritikų, kaip bus matyti, tenka Volde­ maro tekstams. Įsigilinus į jo parašytą Mačiulio-Maironio pataisyto ir išplės­ to, 1906 m. išleisto istoriografinio darbo recenziją, galima fiksuoti, kad čia pasisakoma pirmiausia prieš tautiškai patriotinę istoriosofiją ir prieš poetinę, vartojant Benedetto Croce’s terminą, istoriografiją. Kitaip sakant – prieš tokią istoriografijos formą, kurioje jausmai ir emocijos nustelbia protą ir analitinį tyrimo matmenį. Poetinė istoriografija, anot Croce’s, yra lyrinė jausmo, vaiz­ duotės istoriografija, kurioje intuityvusis pradas užgniaužia mąstymą. Ja ga­ lima vadinti ir istorinę beletristiką, pretenduojančią į istoriografijos vardą185.

Bet kuriuo atveju ilgaamžis istoriografinis pragmatizmas buvo persmelktas poetinių ir retorinių istorijos perteikimo rūpesčių, be vienokio ar kitokio pa­ sidavimo jausmui dar turėdamas labai aiškų praktinį didaktinį tikslą – mo­ kyti, auklėti ir šviesti. Šiuo atveju pragmatiškai orientuota Lietuvos istorija, kurioje veikia Kriva-Krivaitis (Kūrėjų-Kūrėjas), garsiausia Rumavos žinyčia, vaidelotai ir vaidelytės186, kartu su tautiškai patriotine argumentacija, ir atsi­ duria kritikos centre: Autoriui, matyt, rodosi, jog kai kurių istorikų nuomonės, kurios gali pažeminti ar šiaip, ar taip lietuvius, mažai tegali arba ir suvisu negali įkvėpti tėvynės meilės, – ir jis prieš jas kariauja. Prisistebėkim, kaip jis gina Vytautą nuo svetimtaučių istorikų užpuldinėjimų. „Klysta tie, sako p. M., kurie sako, būk Vytautas pabaigoje savo viešpatavimo papuolęs į Vokietijos ciesoriaus Zig­ manto ir kryžiuočių tinklą ir tiktai per savo didybę geidęs karališko vainiko.

Tokia pažvalga yra neteisi. Sunku tikėti, kad Vytautas, taip didis visuose savo darbuose, būtų davęs įbruklinti save į spąstus tokiam Zigmantui, kursai nieku didžiu neatsiženklino, ir toli buvo nelygus mūsų Vytautui“ (pusl. 113)187. Šitą citatą padariau kaipo pavyzdį p. M. tautiškos argumentacijos, kuri logikos reikalavimų visai nenori pripažinti. <...> Nežinau, ar įtikins ką p. M. argumentacija.188 185 Poetinei istoriografijai labai artima retorinė istoriografija, kuri, pasak Croce’s, siekia tam tikro išorinio praktinio tikslo: „Jaudinti, teikti pramogą, mokyti.“ Plačiau žr. Norkus Z. 1996a: 102–116.

186 Maironis 1906a: 15–18, 27, 33, 40.

187 Ibid.: 112–113.

188 Voldemaras 1906: 3.

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

Pirmiausia recenzijoje Voldemaras apibūdina sudėtingą Lietuvos is­ torijos tyrinėjimo ir rašymo padėtį XX a. pradžioje. Didžiausi sunkumai, pasak autoriaus, yra susiję su Lietuvos istorijos sintezės, galinčios atlaikyti nors kiek rimtesnę kritiką, nebuvimu; jie sietini ir su tuo, kad netgi pama­ tiniai klausimai dažnai dar nėra tinkamai ištyrinėti (todėl tyrinėjimuose ir istorijos aprašymuose daugeliu atvejų, pasak Voldemaro, reikia būti atsar­ gesniems). Jo požiūriu, sudėtinga padėtis yra ne tik su Lietuvos istoriją lie­ čiančia istorine literatūra, bet ir su šaltiniais: „Juk ligšiol mes neturim šiek tiek didelesnio šaltinių rinkinio.“ Jau nekalbant apie tai, kad pats šaltinių parengimas naudoti, kol jie „tampa ištikimais šaltiniais“, pasak autoriaus, dar reikalauja daug darbo. Taigi, Voldemaro požiūriu, Lietuvos istorijos rašymo padėtis – nepavydėtina. Norint parašyti laiko (XX a. pradžios) rei­ kalavimus atitinkančią istoriją, pasak Voldemaro, iškyla sunki ir sudėtinga užduotis.

Atidžiau žvelgdamas į Mačiulio-Maironio parašytąją, recenzentas paste­ bi, kad autorius, rašydamas savo darbą, iš esmės nepaisė minėtų sunkumų ir sudėtingumų. Nieko keista, nes Mačiulis-Maironis, pasak Voldemaro, ir patį „istorijos uždavinį supranta savotiškai“, t. y. ne taip, kaip jis suprantamas Vakaruose „jau nuo pradžios XIX a.“: Istorija, anot p. M., turi būti rašoma pragmatiškai (psl. 4), t. y. pamokinančiai.

Ji turi mokyti Dievo bei tėvynės meilės (psl. 5), o šiuodu dalyku esą labai surištu: „tėvynės meilė negali būti be Dievo meilės“, sako toliaus autorius. Taip istoriją suprasdamas, p. M. šneka apie istorines legendas, paversdamas jas į faktus.189

Voldemaras priekaištauja ir dėl neaiškios aptariamos knygos paskir­ ties – „autorius neišaiškino, ką jis rašo, ar mokslišką istoriją, ar vadovėlį“.

Recenzentas atkreipia dėmesį į pratarmę, kurioje aiškiai pasakyta, kad dar­ be rūpintasi „kiek galint prisitaikinti prie išgalių ir išmonės mažai apšviestų žmonių ir nelakioti aukštai“190. Vis dėlto, Voldemaro nuomone, „nurodinėji­ mas prierašuose į istorinę literatūrą ir šaltinius, vartojimas lotyniškų ir kitų 189 190

Ibid.

Ibid.; Maironis 1906a: 4.

167

168

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

terminų, prierašai svetimose kalbose191 – viskas verčia spręsti, jog veikalas plačiaus užmanyta. Šių gaivalų [pradų] sumaišymas daro dar blogesnį įspūdį beskaitant“192.

Mačiulio-Maironio „Atsakymas mano kritikui“ buvo gana literatūrinis, besiremiantis literatūros klasikais, metaforiškas, tam tikra prasme supoetinantis pačią Voldemaro kritiką. Pirmiausia autorius išsakė įsitikinimą, kad jei Voldemaras būtų pasistengęs paaiškinti, dėl ko priekaištauta kritikoje, kuo skiriasi pragmatiškas istorijos rašymo būdas nuo genetiškojo, tai „nemažai, kaip spėju, būtų žmones prijuokinęs!“ Nemažą dalį atsakymo užima svarsty­ mas apie tai, kad Voldemaras per daug dedasi žinąs ir suprantąs, kaip reikėtų rašyti istoriją – „Tikras Vokiečių Momsenas, istorijos studijose pražilęs“: Prisiklausęs ant pirmojo [pirmajame] universitatės kurso [kurse] moksliškai skambančių žodžių, kaip: objektyvinės išlygos, istorijos sintezis, raštijinė tradicija, genetiškas ir pragmatiškas rašymo būdas ir t. t., beria juos kaip iš rankovės, kur reikia ar nereikia, tarsi, norėdamas prieš visuomenę pasigirti savo gilia erudicija.193

Voldemaras savo recenzijoje vartoja ne vieną palyginti naujesnę sąvoką, žodžių junginį ar pasakymą, kurie, kalbant apie Lietuvos istoriografiją, ilgai­ niui dar populiarės194.

Atsakyme kritikui atsiribojama nuo priekaištų dėl perdėto patriotinio jausmo, kurį, pasak atsakymo autoriaus, kritikas dažnai prikiša, nes, Mačiu­ lio-Maironio manymu, tai jau subjektyvus pasirinkimo dalykas – „vienam patinka vargonai, kitam svagonai!“ Žvelgiant į Voldemaro kritiką, atkreiptinas dėmesys, kad recenzijos pra­ džioje autorius padarė vieną reikšmingą išlygą. Kadangi recenzuojamas 1906 m. darbo leidimas „žymiai skyrėsi nuo pirmųjų“, buvo ne tik perdirb­

191 Žr. Maironis 1906a: 7, 11, 28, 29, 42, 56, 59, 61, 63, 71, 76, 80, 125, 134, 140, 195, 212, 213, 222, 223, 248, 249, 252, 255.

192 Voldemaras 1906: 3.

193 Maironis 1906b: 1.

194 Pvz.: Lietuvos istorijos sintezė, istoriografijos laipsniai (pragmatiška istorija, genetinė istorija), šaltinių rinkinys, istorinis metodas, politinė Lietuvos istorija (politikinė Lietuvos istorija), filologinis metodas (turint galvoje etimologizacijas), atskiriems klausimams skirtos specialios monografijos, nemetodiškas dalykas (žr. Voldemaras 1906).

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

tas195, bet ir papildytas visai nauja dalimi, skirta lietuvių raštijos istorijai196, į šį darbą „galima žiūrėti, kaipo į visai naują veikalą ir statyti [kelti] jam reikalavimus, kurių negalėję būtumėm užreikšti prieš 20 metų pirmajam leidimui“197. Kitaip sakant, Voldemaro požiūriu, reikalavimai istorinio pobū­ džio darbams (istoriografijai) su laiku ir su visuomenės pokyčiais kinta. Iš esmės nekreipdamas dėmesio į šią Voldemaro išlygą, užimdamas daugiau ar mažiau herojišką poziciją, Mačiulis-Maironis gana aiškiai atsiribojo nuo priekaištų: Nelaukdamas, ligi mūsų mokslo vyrai, anot p. Voldemaro stiliaus, bedirbantieji istorijoj, prisirengs kada ir šaltinius pertikrinti, ir jų rinkinį sutvarkyti, ir pamatinius klausimus išrišti ir bent kokią monographiją parašyti, žodžiu sakant, nelaukdamas kol saulė patekės ir medus į gerklę varvės, parašė jau 20 metų atgal istoriją bent mažai apšviestiems žmonėms, o visuomenei, neatsižinojus pirma, kokius p. V. užreikš iš autoriaus reikalavimus ir kaip jo veikalą apibūdins, prireikė net trečiojo leidimo.198

Antrojoje recenzijos dalyje, kuri Vilniaus žiniose pasirodė vėliau nei Ma­ čiulio-Maironio atsakymas kritikui199 ir kuri buvo skirta Lietuvos istorijos papildymui – lietuvių rašliavos apžvalgai, Voldemaras apibūdino sunkumus, su kuriais susiduriama, jo manymu, tyrinėjant lietuvių raštiją ir literatūrą200.

Lietuvių raštijos apžvalgoje recenzentas įžiūri to paties kaip ir politinėje Lie­ tuvos istorijoje „patrijotinio metodo žymes“: „Anot p. M. seniausios lietu­ vių kalbos liekanos – parašas ant Vidievuto [Vaidevučio] vėliavos, kurs esąs rūnomis padėtas. Stebėtis reikia, iš kur p. M. pas lietuvius rado rūnas.“201 195 Antraštiniame knygos lape buvo pastaba – „Trečią kartą atspausta ir partaisyta“. Knygos pra­ tarmėje buvo pažymėta, kad tai perdirbtas „jaunųjų metų darbas“. Be to, autorius atvirai pripažino, kad neturėjo „laiko išdirbti platesnės mūsų istorijos“ (žr. Maironis 1906a: 1, 4).

196 „Trumpa Lietuvių rašliavos apžvalga“ (žr. Maironis 1906a: 212–256).

197 Voldemaras 1906: 3; pirmasis Mačiulio-Maironio darbo (Vistorija, arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga) leidimas Stanyslovo Zanavyko slapyvardžiu išleistas 1891 m., tačiau pats rankraštis parengtas 1886 m. (žr. Maironis 1891: 1; Maironis 1906a: 4).

198 Maironis 1906b: 1.

199 Redakcija, spausdindama antrają recenzijos dalį, įdėjo pastabą: „Straipsnio galo patilpimas už­ sitęsė iš Red. kaltės, už ką gerb. autoriaus atsiprašome“ (žr. Voldemaras 1906: 4).

200 Pvz.: „Išskirti istorinėj Lietuvoj lietuvius ir jų veikalus labai sunku, nes visi viešpatijos gyven­ tojai vadina save lietuviais“ (žr. Voldemaras 1906: 4).

201 Žr. Voldemaras 1906: 4; Maironis 1906a: 213.

169

170

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

Voldemaras recenzijoje ieškojo argumentų ir abejojo, ar tikrai geras spren­ dimas yra dviejų (Prūsijos Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), vėliau – Didžiosios Lietuvos) raštijos ir literatūros tradicijų „suverti­ mas draugėn, kaip tai daro p. M.“202 Tikėtina, kad Mačiulį-Maironį, kurio darbo įvairūs leidimai susilau­ kė ne vieno ypač gero įvertinimo, kritiškoji recenzija smarkiai užgavo. Dar kartą leisdamas savo istoriją po 20 metų (1926) savo rinktinių raštų serijoje autorius pateikė vieną pastabą, kurios adresatą galima nuspėti: „Mūsų kai kurie šaunūs vyrai nepraleidžia progos, neparodę savo gilios erudicijos, skaudžiai kitus kritikuodami, bet patys pozityvaus darbo veikalais nemėgsta pasirodyti.“203 Taip pat pažymėtina, kad, nors savo 1906 m. atsakyme Mačiu­ lis-Maironis labiausiai stengėsi parodyti kritiko formuluočių ir sprendimų nelogiškumą ir patarė autoriui „užsiimti kokiu nors naudingesniu darbu, ne­ kaip rašinėjimu niekam vertos, nesubrendusios kritikos“204, rengdamas ke­ tvirtąjį (1926), iš esmės pertvarkytą, dabar jau Lietuvos praeities leidimą, daug kur į kritiškojo recenzento pastabas visgi atsižvelgė205.

Ilgalaikėje istoriografijos raidos perspektyvoje Voldemaro priekaištai ir kritinės pastabos neatrodo naivūs ar nebrandūs. Savo kritikoje jis iš esmės siūlo orientuotis į naują istorijos tyrimų pasaulyje situaciją, o kartu ir į at­ naujintą istoriografijos teorijos ir metodologijos programą. Recenzijos išna­ šoje nurodydamas klasikinį XIX a. antrosios pusės istorijos metodologijos darbą, parengtą tuo pačiu dešimtmečiu (1889)206 kaip ir Mačiulio-Maironio Vistorija, arba Apsakymai apie Lietuvos praeig[ą] (1886) ir kuris dar ir dabar vertinamas kaip istorijos metodo kanono pavyzdys, Voldemaras savotiškai pakvietė lietuviškąją istoriografiją reikšmingesnėms permainoms. Nenuos­ tabu, kad jis šiuo požiūriu pasirodė kaip savotiškai įspėjęs ir lietuviškosios 202 Abi raštijos ir literatūros šakos, pasak Voldemaro, nors ir susidurdavo, tačiau, ypač savo gyva­ vimo pradžioje, mažai. Kadangi nėra lengva nustatyti dviejų raštijos tradicijų tarpusavio ryšius (be to, juk „ir lig šiai dienai tautinio atgijimo idėja Prūsuose neranda tvirtų pamatų“), tai „visas mūsų raštijos praeities suvertimas draugėn“ recenzento buvo traktuojamas kaip „nemetodiškas dalykas“ (žr. Voldemaras 1906: 4).

203 Maironis 1926: 3.

204 Maironis 1906b: 2.

205 Plačiau žr. Zaborskaitė 1987: 290–291.

206 Bernheim 1889.

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

istoriografijos raidos trajektoriją, nes Ernsto Bernheimo epochiniai darbai ilgainiui tapo plačiai žinomi ne tik pasaulinei istorikų bendruomenei, bet tarpukariu išpopuliarėjo ir Lietuvoje, taip pat rado atgarsį lietuviškojoje išei­ vijoje jau Šaltojo karo metais.

Kad ir kaip ten būtų, aišku, kad nuo tada, kai Voldemaras parašė recen­ ziją Mačiulio-Maironio darbui (1906), kurioje kvietėsi į pagalbą Bernheimo darbą, istoriografija ir istoriografijos teorijos apmąstymai nestovėjo vietoje.

Praėjus aštuoneriems metams (1914) Voldemaras, jau kaip Peterburgo uni­ versiteto privatdocentas, savo įžanginėje lekcijoje drąsiai, argumentuotai ir kritiškai įvertino ir paties Bernheimo kūryboje išplėtotą istoriografijos kaitos aiškinimo schemą207.

Voldemaro ir Mačiulio-Maironio 1906 m. polemika, nors iliustratyvi ir būdinga, kalbant apie į moksliškumą orientuotos istoriografijos prielaidų sankirtą su pragmatine, didaktine, sąmoningai literatūrinta istoriografija, o kartu ir apie tam tikrą tarpparadigminį nesusikalbėjimą ir nebedramatiškumą, XX a. pradžios Lietuvoje nebuvo vieniša. Istorijos kaip literatūrinės fikcijos kritika įgavo įvairių pavidalų – pradedant bandymu konceptualiai atnaujinti, permąstyti vieną iš visuomenės istorijos mokslo šakų – literatūros istoriją, o baigiant tuo, kad ir į pačią grožinę literatūrą pažvelgta mokslinės tiesos siekiančiu požiūriu.

Mykolo Biržiškos programiniai ir kritiniai tekstai 1910 m. straipsnyje „Apie literatūros istoriją ir mūsų ‘istorijas’“ Mykolas Bir­ žiška ėmėsi permąstyti, kokios yra ir kokios turėtų būti literatūros istorijos208, t. y. mėgino atsakyti į klausimus, kokios yra europinės literatūros istorijos tendencijos, ko joms trūksta ir kas jose tinkamai pabrėžiama, taip pat išsi­ aiškinti, ko stokoja ir su kokiais prietarais susiduria begimstanti lietuvių li­ teratūros tyrinėjimo tradicija. Svarbiausias straipsnio samprotavimas buvo apie tai, kaip visuomeniniai santykiai (visuomenės santykiai) daro vienokią ar kitokią įtaką visuomenės kultūrai. Iš to kyla prielaida, kad įvairūs visuo­ menės sluoksniai ir jų tarpusavio santykiai palieka savo žymes literatūros 207 208

Voldemaras 1914.

Biržiška M. 1910b.

171

172

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

raidoje – ilgainiui tyrinėtojams labiau įsigilinant į visuomeninius procesus, pasak Biržiškos, „surandamas atitikimas, vėlėliau ir priežastinė raštijos pri­ klausomybė nuo viešpataujančių ar tebeįvykstančiųjų visuomenės santykių – „talentai“ tiktai giliau ir vaizdžiau už kitus juos išreiškia“209. Paprastai lite­ ratūros istorijos rašomos „susipratusių buržuazijos tarnautojų“, todėl dažna literatūros istorija mieliau užsiima gana paviršutiniškais dalykais (ypatingą dėmesį skiria biografijoms ir bibliografijai). Todėl, pasak autoriaus, literatū­ ros istorikai nėra linkę gilintis į „visuomenės santykius, kurie kaži-kur gali nuvesti!“ Tačiau, Biržiškos požiūriu, laipsniškai atsiranda ir tokių literatūros tyrinėtojų210, kurie vis labiau atveria ir deramai paryškina visuomeninius li­ teratūros pagrindus: „kurie vis labiau nužemina literatūrą“, ieško jos ryšių su „teritorijos ir gentinėmis ypatybėmis“, domisi politikos ir kultūros pokyčiais bei jų poveikiu visuomenei (pirmiausia inteligentijai), o iš to – ir poveikiu li­ teratūrai. Tai „pirmieji žingsniai prie nelabųjų visuomenės santykių“. Akyliau į visuomeninį kultūros ir literatūros pagrindą įsižiūri ir drąsesnius žingsnius visuomenės santykių studijų kryptimi žengia, pasak Biržiškos, kai kurie len­ kų ir rusų „jaunesnieji istorininkai“211.

Pereidamas prie lietuvių literatūros istorijos apibūdinimo, Biržiška stab­ teli prie to, kad būtent lietuvių literatūros istorija (kuria užsiima tiek patys lietuviai, tiek vokiečių, lenkų, rusų autoriai, t. y. „lietuvių literatūros istori­ ninkai“), yra bene labiausiai apleista tyrimų sritis, nes kai kuriose srityse jau 209

Ibid.: 45–46.

Iš tokių pirmūnų Biržiška nurodo: natūralizmo teoretiką, sociologinio pozityvizmo šalininką, prancūzų meno istoriką Hyppolite’ą Taine’ą (1828–1893), vokiečių literatūros istoriką Hermanną Hettnerį (1821–1882), danų literatūros tyrinėtoją ir natūralizmo teoretiką Georgą Brandesą (1842– 1927), socialinio utilitarizmo literatūroje, sociokultūrinių literatūros pagrindų analizės šalininką, lenkų filosofą ir literatūros kritiką Piotrą Chmielowskį (1848–1904).

211 Iš „jaunesniųjų istorininkų“ straipsnyje buvo nurodytas Anatolijus Lunačiarskis (1875–1933), Rusijos literatūros tyrinėtojas, vienas marksistiškai orientuotų revoliucionierių, nuo 1917 iki 1929 m. dirbęs pirmuoju sovietų liaudies švietimo komisaru, ir Stanisławas Brzozowskis (1878– 1911), ankstyvųjų Karlo Marxo raštų interpretatorius, istorinio materializmo šalininkas, ryškus XIX a. lenkų literatūros krypčių tradicionalizmo ir provincializmo kritikas. Czesławo Miłoszo vertinimu, Brzozowkis – vienas iškiliausių lenkų filosofų, o XX a. lenkų literatūroje būtų sun­ ku surasti kitą rašytoją, turintį tokių plačių užmojų. Neatsitiktinai Miłoszas specialiai analizavo minimo autoriaus veiklą ir idėjas (žr. Miłosz 1962). Būtent Brzozowskiui buvo skirta ir žinomo lenkų idėjų istoriko Andrzejaus Walickio studija apie marksistinės minties raidą Lenkijoje (žr.

Walicki 1989).

210

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

šis tas nuveikiama, pavyzdžiui, kalbos dalykuose, Lietuvos istorijoje („Lietu­ vos istorijos bent kai kuriais svetimais veikalais galime pasidžiaugti“), o lietu­ vių literatūros istorija netgi minėtu paviršutinišku būdu dar tebėra „menkai teištirta“. Ir jeigu „bibliografija dar šiaip bei taip apdirbta“, tie dažnai svar­ būs darbai ir darbeliai vis dėlto tėra pagalbiniai veikalai, o ne pati literatūros istorija. Pastarosios kontekste kaip pavyzdžius nurodydamas Jono Šliūpo, Eduardo Volterio, Jono Mačiulio-Maironio, Adalberto Bezzenbergerio dar­ bus, sąmoningai nesustodamas prie jų detaliau ir nelygindamas jų vertės, Biržiška dar sykį akcentuoja platų kontekstą, kuriame literatūros istorija su­ prantama būtent kaip visuomenės istorijos mokslo šaka: Ir kas gi pasirodo: toli ne literatūros istorijai skiriamoji M. Römerio Litwa (Lvove–Krokuvoje, 1907 m.) kuone daugiau mums apie ją pasako negu ką tik įvardintieji ir neva šiaijai paskirtieji veikalai!212

Kritinis požiūris į esamas literatūros istorijas reiškiamas ir samprotavi­ mu, kad jos nelabai peržengia tą informaciją apie literatūros raidą, kurią ga­ lima rasti minėtuose literatūros istorijai pagelbstinčiuose bibliografiniuose darbuose213. Į išvadas pretenduojanti straipsnio dalis nusitaiko į sociopoli­ tines, mokslines ir disciplinines literatūros istorijos tyrimo prielaidas (ir jų kritiką), taip pat tai savotiškas kvietimas naujai imtis lietuvių literatūros is­ torijos nagrinėjimo. Pristatomi prietarai, kurių reikėtų atsisakyti rengiantis duoti tikrą literatūros istoriją. Derėtų atsisakyti įpročio į literatūros istoriją įtraukti Lietuvos ir lietuvių istorijos, mitologijos, kalbos ir kt. darbus. Tyrinė­ jimuose taip pat reikėtų vengti į grožinę literatūrą žiūrėti filologų, etnologų požiūriais ir kitais mažai ką bendro su literatūra turinčiais žvilgsniais (ydin­ 212

Mykolas Römeris (1880–1945) minimą darbą parašė Krokuvoje 1906–1907 m., o išleistas jis buvo Lvove 1908 m. (Römer M. 1908). Istoriografinio vertinimo tradicijoje šis darbas interpre­ tuotas kaip vienas aukščiausių XX a. pradžios Lietuvos istoriografijos taškų. Netrukus po knygos pasirodymo Römeris buvo pakviestas tapti LMD nariu korespondentu (žr. Jurginis 1975: 49). Šiais laikais minimas darbas vertinamas kaip mokslinės vertės nepraradęs, fundamentalus lietuvių tau­ tinio judėjimo tyrimų išeities taškas, pagrindas, tokių tyrimų elementorius (žr. Aleksandravičius, Kulakauskas 1996: 29–30; Miknys 2006: XIII–XXIII).

213 Užbaigdamas tokia daline išvada esamų literatūros istorijos darbų įvertinimą ir išnašoje nu­ rodydamas savo darbą Literatura litewska, spausdintą 1909 m. lenkiškoje enciklopedijoje Wielka Encyklopedia Powszechna Ilustrowana, kritiškai jį pakomentuodamas, Biržiška laikosi bendrųjų straipsnyje keliamų reikalavimų literatūros istorijai, o tai gali sudaryti įspūdį, kad būtent savo paties parašytą lietuvių literatūros apžvalgą autorius traktuoja kaip verčiausią dėmesio.

173

174

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

gu pavyzdžiu čia nurodomi Volterio ir Bezzenbergerio darbai). Kito prietaro („baimės visuomenės santykius kibinti aiškinant dvasinę kultūrą“) išskleidi­ mo probleminiame kontekste ryškėja Biržiškos siūloma perskyra tarp esamo ir pageidaujamo literatūros tyrinėjimo, o taip manifestuojama nauja, prieš tradicinį patriotizmą tyrimuose nukreipta lietuvių literatūros samprata. Au­ toriui žvelgiant į svarbiausias „ligšiolinio lietuvių literatūros istorijos tyrinė­ jimo“ ypatybes, dar kartą akcentuojama, kad „bene vyriausioji jųjų ypatybė bus literatūros visuomeninių ir kultūrinių pamatų niekinimas...“ Tiesa, auš­ rininkų ir vėlesnė raštija, Biržiškos požiūriu, dar siejama su visuomenės ar tautos gyvenimu, tačiau anksčiau pasirodę raštai svarstomi vien bibliografi­ jos ir rašytojų biografijų požiūriu – tai apsunkina ne tik jų visuomeninės ir kultūrinės svarbos suvokimą, bet ir netinkamai supaprastina lietuvių raštijos (ir literatūros) sampratą: Jųjų [senosios ir naujosios literatūros, raštijos] ryšys paviršutinis – pasirodymas lietuvių kalboje [kalba]. Pertai neteisingas Mažosios Lietuvos raštijos istorijos iškėlimas aukščiau už Didžiosios, pertai vandališkas paniekinimas XVI–XVII a. lietuvių raštijos Didžiojoje, nes... pastaroji ne tik lietuvių, bet ir kitose kalbose [rusėnų, lotynų, lenkų] išsireiškė! Tat suprantama: Mindaugio, Gedimino, Algirdo, Keistučio ir Vytauto (tiktai ne Jagėlos!) garbės įpėdiniams sunku yra užsiimti „Lietuvos nupuolimo“ gadyne ir kur [kas] maloniau sekti vokiečių autoritetus! <...> Taip dalykams stovint, ne tiktai neturime tinkamos lietuvių literatūros istorijos, rimtesnių monografijų ar bent literatūrinių biografijų, bet ir greičiausiai ilgai dar jųjų lauksime, juo labiau, jog medžiaga renkama apgraibomis ir vienpusiškai (kiekvienas lietuvių kalbos raštpalaikis svarbesnis išrodo už lietuvių raštus kitose kalbose [kitomis kalbomis], kurie paprastai niekinami).214

„Dirva laukia plati, reikia tiktai daugiau darbininkų...“ Jei į šiuos prietarus bus atsižvelgta, Biržiškos požiūriu, galima tikėtis, kad ilgainiui „ir tikrą lite­ ratūros istoriją skaitysime“. Žvelgiant metodologiškai, manytina, kad Giedriaus Viliūno išvadas215 būtų galima gerokai išplėsti. Svarstytame tekste galima įžvelgti ne tik „litera­ tūrologinio pozityvizmo metodologinę programą“, bet ir vienokį ar kitokį jos 214 215

Biržiška M. 1910b: 48–49.

Viliūnas 2003.

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

santykį su XIX a. antrojoje pusėje iškilusia marksistine tyrimų programa216.

Juo labiau kad tokiam požiūriui neprieštarauja nei svarstyto straipsnio ter­ minijos įvertinimas217, nei tuometinis straipsnio autoriaus veiklos konteks­ tas218. Pagaliau, tokį žvilgsnį laiduotų ir kai kurie vėlesni atsiminimai apie jaunąjį Mykolą Biržišką: Antanas Miškinis pasakojo, jog Krėvė nemėgęs ir M. Biržiškos. Kartą Konrado kavinėje Krėvė pasakęs apie Biržišką, kad jis palaidojęs Marksą, kurį jaunystėje garbinęs, ir išsižadėjęs senų dievų.219

Bet kuriuo atveju Mykolo Biržiškos požiūris į literatūros procesą svarsty­ tame straipsnyje nebuvo vien tik radikaliai deterministinis220. Į šį straipsnį ir iš jo kylančias išvadas netrukus buvo atkreiptas dėmesys.

216 Evaldo Nekrašo straipsnyje, skirtame pozityvizmo ir marksizmo santykių problematikai, ban­ doma parodyti, kad „klasikinis marksizmas nėra toks tolimas klasikiniam pozityvizmui, kaip pa­ prastai manoma“ (žr. Nekrašas 2008).

217 Straipsnyje vartojama terminija (luomų kova, buržuazinė kultūra, buržuazijos tarnautojai, visuomeninis kultūros ir literatūros pagrindas, visuomeniniai santykiai) gali būti traktuojama kaip aiškiai peržengianti vien literatūrologinio pozityvizmo idėjinę bazę.

218 Nuo 1905 m. Mykolas Biržiška buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, o 1907– 1908 m. kartu su bendrapartiečiu Augustinu Janulaičiu (pirmuoju Komunistų manifesto vertėju į lie­ tuvių kalbą 1904 m.) redagavo LSDP savaitinį žurnalą Žarija, kuriame buvo nuosekliai reklamuojama ir marksistinė literatūra, Marxo ir Engelso veikla ir raštai (žr. Žarija 1908). Socialistinės pasaulėžiūros tendencijos aiškiai pastebimos ir vėliau, pvz., Biržiškos parašytoje Skaitymo programėlėje darbinin­ kams („Giedros“ kalendoriuje 1914 metams buvo rekomenduojama skaityti Marxo, Engelso, Plecha­ novo, taip pat Vinco Kapsuko, Zigmo Aleksos-Angariečio, Augustino Janulaičio ir kt. autorių raštus); minėtini ir Biržiškos santykiai su žinomu lenkų archeologu Ludwiku Krzywickiu, kuris jaunystėje buvo susijęs su vokiečių socialistais, vertęs ir redagavęs Marxo Kapitalą, o XX a. pradžioje tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius. Tuo metu Krzywickis palaikė ryšius su Stanislovu Narutavičiumi, Vladimi­ ru Zubovu, Povilu Višinskiu ir Mykolu Biržiška, o pastarasis gerokai vėliau rašytuose atsiminimuo­ se apie amžiaus pradžios situaciją sakė, kad Krzywickio darbus (tarp jų ir darbą Żmudź staroŻytna, 1906) studijavo visi tie Lietuvos inteligentai, kurie kalbėjo lenkiškai. XX a. pradžioje Biržiška nemažai rašė apie socialdemokratų veiklą, tarptautinius socialistų suvažiavimus, tačiau rašydamas atsiliepimą apie 1904 m. lietuvių kalba pasirodžiusį Komunistų manifestą, nors ir palankiai apie jį atsiliepdamas, svarstė, kad „kai kas [jame yra] gerokai pasenę, atsilikę nuo visuomeninio gyvenimo plėtojimosi“. Bai­ giant reikėtų pasakyti ir apie Marxo portretą, kuris jau nacių okupacijos metais buvo paslėptas (vėliau atrastas) Biržiškos asmeninėje bibliotekoje. Plačiau apie Mykolo Biržiškos veiklą XX a. pirmaisiais dešimtmečiais žr. Kvietkauskas 2006; Pšibilskis 2009: 63–123, 359–360.

219 Toliušis 2008: 118.

220 Išnašoje autorius pridūrė, kad, „žinoma, toli ne viskas literatūroje išaiškinama visuomenės san­ tykiais. Apsireikšdama ne minios, bet atskirų žmonių tvėrime, daug priklausančiame nuo kiekvieno rašytojo prigimtojo būdo, šiais santykiais [ji] nepilnai tepadengiama“ (žr. Biržiška M. 1910b: 46).

175

176

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

Gana kandžiai į Biržiškos straipsnį atsiliepė Voldemaras. Atsiliepimas pradedamas nuo to, kad Biržiška savo straipsnyje padaręs „didelį išradimą“, jog „pas lietuvius nėr literatūros istorijos“: Visai rimtai jis prirodo, kad Zavadzkio, Šlapelienės ir kitų knygynų katalogai negali vadintis literatūros istorija. Lygiai rimtai prirodinėja toliau p. B-ka, kad Šliūpo Lietuviškieji raštai ir raštininkai arba tolygūs straipsniai – ne literatūros istorija. <...> Mums tik truputį keista, kad p. M. B-ka, smarkiai nuteisęs visus ligšiol rašiusius apie lietuvių literatūrą, maloniai daro išėmimą M. Biržiškos Lietuvių literatūrai (Wielka encykl. powsz. III), kuri nei kiek negeresnė, kad ir už jo išpeiktąją Maironies Trumpą lietuvių rašliavos apžvalgą.221

Kritikas pabrėžia, kad straipsnio autoriaus literatūros istorijai keliami už­ daviniai yra pernelyg įvairūs (apimantys ir visuomenės santykių istoriją, ir literatūrinių formų raidos istoriją, pagaliau, ir grožinės literatūros raidą, žvel­ giant estetinių pokyčių žvilgsniu), todėl, anot Voldemaro, Biržiška „suranda literatūros istorijos mokslui naujus uždavinius, kurie <...> prieštarauja kits kitam, o to dar lyg šiol niekas nesugebėjo padaryti“. Iš esmės kritiniame atsi­ liepime dėmesys telkiamas į Biržiškos straipsnyje literatūros istorijos tyrimui keliamus uždavinius ir į siūlomo jos nagrinėjimo metodo ypatybes. Pirmuoju klausimu pasisakoma, kad literatūros istorija iš tiesų turi ne vieną uždavinį, tačiau įvairios literatūros tyrinėjimo tradicijos ir mokyklos koncentruojasi būtent į skirtingus uždavinius. Bet šio reiškinio specifika, pasak Voldemaro, esanti tokia, kad pamatinės įvairių metodų prielaidos yra skirtingos, o atsi­ žvelgiant į jas yra formuluojami ir skirtingi reikalavimai tyrimams. Todėl, nelygu požiūris, dažnai surandamas ir vienintelis ar svarbiausias literatūros istorijos tyrimų uždavinys. Biržiškos tekste, anot Voldemaro, kaip tik įvairūs uždaviniai suplakami į vieną. Ir pirmo, ir antro klausimo kontrargumentaci­ jai pasitelkus tam tikrus Vakarų literatūros mokslo pavyzdžius222, bandoma parodyti, kad tiek literatūros istorijai keliamų uždavinių gausumas ir įvairu­ mas, tiek „filologijos masto“ literatūros tyrimuose neigimas yra nepakanka­ 221

Voldemaras 1910d.

Voldemaro pasitelkti autoriai: XIX a. antrosios pusės vokiečių anglistas ir romanistas, pirmasis anglų filologijos profesorius žemyninėje Europoje, vienas iš anglistikos tėvų Bernhardas ten Brin­ kas (1841–1892), Lozanos universiteto prancūzų literatūros profesorius, istorikas, publicistas ir poetas Georges’as Renardas (1847–1930), 1900 m. išleidęs literatūros istorijos metodologijai skirtą knygą – La Méthode scientifique de l’histoire littéraire (žr. Renard 1900).

222

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

mi, todėl išvadoje sakoma, kad tai vietinis „lietuvių nuosekliųjų demokratų namų ruošos mokslas“, neturintis nieko bendra su Vakarų literatūros moks­ lu. Mokslo uždaviniai turi būti „organiškame ryšyje kitas su kitu“, o šio ryšio, anot Voldemaro, kaip tik labiausiai trūksta kritikuojamame straipsnyje. Apie „filologijos masto“ naudojimo literatūros istorijoje kaip prietaro atidengimą sakoma, kad toks supratimas rodo, jog autorius „neturi nė mažiausio apie filologiją supratimo“, todėl tiesmukai siūloma apie tai pasiskaityti žinynuose ir enciklopedijose. Apibendrindamas savo pastabas dėl „buržuazinių moks­ lininkų“, užsiimančių tik literatūros paviršiumi ir „gudriai varančių savo in­ trigą“ (t. y. nenorinčių akcentuoti visuomeninių santykių), Voldemaras siūlo ir į patį Biržiškos tekstą pažvelgti visuomeniniu požiūriu: Norėčiau tik paklausti jo, kur jis surado tokius literatūros istorikus, kurie tenkinas biografijomis ir bibliografijomis. Aš ligšiol jų neužtikau. O gal p. M. B-ka, – kaipo laikraščio, kursai numano „istorijos būtinumą“ bendradarbis, – ir neskaitęs iš anksto žino, kad tiems mokslininkams, buržuazijos tarnams, kitko ir nelieka, kaip užsiimti biografijomis bei bibliografijomis. Juk išeinant iš tokio neabejotino principo, kaip „istorijos būtinumas“ ir nuosekliai mąstant – kam gi jis kitaip būtų nuoseklus demokratas? – galima ir teoriškai sužinoti, apie ką rašo Europos literatūros istorikai, tai kam čia dar nuobodus darbas iš faktų patirti, apie ką jie rašo.

Aišku, kad būtent šis kritiškas atsiliepimas išprovokavo Biržišką Analfabe­ to slapyvardžiu po keleto mėnesių paskelbti dar vieną programinį straipsnį223.

Jame, pavadintame „Visuomenės istorijos mokslas ir studentija“224, dar kartą 223 Nors svarstytas Mykolo Biržiškos straipsnis mėgina atverti ne vieną naują perspektyvą tiek literatūros, tiek istorijos tyrimams, manytume, kad šį Biržiškos atsakymą, sprendžiant iš jo turinio ir konkrečių vėlesnių darbų ir orientacijų, taip pat būtų galima vadinti istoriografiniu manifestu (žr.

Biržiška M. 1910e).

224 Apie Biržiškos straipsnį kaip apie tam tikrą reagavimą į Viltyje išspausdintą kritiką galima spręsti iš to, kad jame pradedama nuo Juozo Tumo, kuris tuo metu buvo vienas Vilties redakto­ rių, pasisakymų apie marksistuojančią inteligentiją. Sakydamas, kad kitur visuomenės ir istorijos mokslas yra gerokai išsiplėtojęs (kad „visuomeniečiams belieka jis nuo galvų ant kojų apversti“) ir todėl darbas ten kur kas lengvesnis, Biržiška priduria, kad „pas mus, kaip žinom, ir ne „visuo­ meniečių“ ne kas toje srityje tenuveikta; bene greičiau patys duosim darbo buržuazijai – „tautiš­ kiesiems“ mokslininkams „atitaisinėti“ mūsų tyrinėjimus, ne kaip iš jų ko nors sulauksime!“ Ne paskutinę vietą čia svarstomoje interpretacijoje užimtų ir tai, kad Biržiškos kritiku Viltyje pasirodęs Voldemaras 1910 m. kaip tik dar buvo Peterburgo universiteto baigiamųjų kursų studentas.

177

178

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

grįsta mintis, kad lietuvių šviesuomenė, kaip „naujosios gadynės visuomenės santykių gimdinys“, be abejonės, daugiau žino apie Gedimino, Algirdo ar Vy­ tauto laikus nei apie vėlesnį Lietuvos visuomenės plėtojimąsi. Į Voldemaro kri­ tikos pirmus sakinius – „Nuoseklieji demokratai pradeda užsiimti mokslu. Iš tos pusės jie buvo veik visai nežinomi“225, – aiškiai palaikant visuomeniečių226, o asmeniškai kartu ir bajoriškosios Lietuvos poziciją, atsakoma ypač ryžtingai: Kad tai pirmeiviai taip mažai būtų rūpinęsi praeities ištyrimu, na tat nesunku būtų išaiškinti jų „prigimtu, lengvu būdu...“, bet ką gi bepasakius apie konservatyvinius gaivalus, kurie kad ir nuolatos užsipuola ant nesutinkančių ar bent nesirokuojančių su „tautiškąja“ visuomenės tradicija (= istorija?) pirmeiviškųjų sumanymų, istoriškumo įžvilgyje visai nuo jų nesiskiria. O tačiau nieko čionai nėra nepaprasto: mužikų visuomenė, kuri duoda mūsų inteligentiją, praeityje savo ne ką teranda, jeibent gilesniojoje... Niekinama „lenkiškoji“ ar „poniškoji“ praeitis, kartu gi jaučiamasi ar bent žadama tapti tikrais šalies šeimininkais, taigi, ir jos evoliucijos, istorijos pasekmių paveldėtojais. Kurgi nuoseklumas? Tasai trūkumas tegalimas išaiškinti mūsų idėjiniu visuomeniniai – kultūriniu neišsiplėtojimu, kultūriniu barbaringumu.227

Argumentavus tezę, kad lietuvių šviesuomenei labai trūksta socialinės kultūrinės XV–XIX a. Lietuvos evoliucijos pažinimo, buvo suformuluotos tam tikros tyrimų programos, skirtos XV–XIX a. „visuomeniniam-ekono­ miniam ir kultūriniam Lietuvos tardymui“, gairės. Studentai, kurie jau baigė savo studijas, anot autoriaus, mokėsi ir referatus rašyti, ir su istorijos tyrinė­ jimo būdais susipažino. Nors tų studentiškų darbų temos dažnai buvo iš vi­ suotinio visuomenės mokslo ar iš visuotinės istorijos (t. y. tai buvo „svarbūs klausimai, pagilinantys pažiūras į visuomenę ar politiką“), kol kas „nei vienas tųjų referatininkų“, Biržiškos manymu, nesiėmė tų išbandytų tyrinėjimo me­ todų taikyti dirbdamas su „Lietuvos visuomenės istorijos“ medžiaga. Todėl „dabartinio kultūrinio gyvenimo sąlygose“ būtent studentija, pasak Biržiš­ kos, turėdama geresnes sąlygas (būdama arti universiteto mokslo, naudoda­ masi profesorių ir draugų pagalba, knygynais, archyvais, mokslo atmosfera), 225

Voldemaras 1910d.

Pavadinimas kilo nuo 1910–1911 m. Vilniuje leisto mėnesinio visuomenės, mokslo ir literatū­ ros žurnalo Visuomenė (žr. ŽE 1997: 567).

227 Biržiška M. 1910e: 263–264.

226

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

turėtų plačiau užsiimti istorijos ir visuomenės mokslais, sudomindama jais ir šviesuomenę. Todėl, siekiant parodyti, kad „dirva laukia plati“, kaip pa­ vyzdžiai tyrimams nurodomos bendrosios temos228 (dažnai su potemėmis), išskiriami įsidėmėtini, daugiausia Rusijos istoriografijos LDK istorijos tyri­ nėjimo autoritetai229, nusakoma atskirų temų tyrimo specifika. Būtent kai­ riausiame šviesuomenės sparne įžiūrėdamas praeities tyrimų pažangą („pir­ myneigą“), Biržiška nurodo ir tam tikras metodines galimų ir, be abejonės, reikalingų tyrimų nuostatas: „Mums prisieis ir išblaškytoji medžiaga rinkti, raustis neapdirbtoje literatūroje <...>.“ Pasisakydamas prieš kompiliacijas ty­ rimuose, už ekonominės ir kultūrinės statistikos panaudojimą, ragindamas kai kur mokėti apdoroti ir publicistiką, autorius taip pat nurodo, kokių rezul­ tatų iš tokių studentiškų tyrimų reikėtų laukti: Nelaukiam iš jų nepaprastų mokslo darbų! Jei jie bent kai kuriems klausimams susistemins medžiagą ir sutvarkys literatūrą, jei nors pajudins vieną kitą visuomenės mokslo klausimą, tai bematant ir patys Lietuvos mokslan įsitrauks ir, rasint, kitus užkrės tąja „liga“. <...> Taigi: ir temų kiek norite, ir medžiagos susiras, bus kiek ir literatūros. Darbo užteks visiems.

Įdomu pažymėti, kad ne prie vienos šių temų, formuluotų 1910 m. ga­ limiems ir pageidautiniems „studentų tardymams“, ilgainiui priėjo ir pats autorius bei jam artimi socialinės istorijos, teisės, politikos, kultūros ir litera­ tūros istorijos tyrinėtojai230.

228 Bendrosios temos tyrimams: Visuomenės santykiai XV–XVI amžiuje ir jų evoliucija. Didieji kunigaikščiai, didžiūnai, bajorai, miestelėnai, žemdirbiai; Statuto istorija ir jo visuomeninis svarbumas; Visuomenė ir teismas. Tribunolas; Ponų „roda“ XV–XVI amžiuje; Žemdirbystės ir žemvaldystės evoliucija; Miestų istorija; Bažnyčios administracijos ir kultūros istorija; Socialinis lietuvių judėjimo pagrindas. Pažymėtina, kad tik prie paskutinių trijų temų nėra nurodyta autorių ir pavyzdinių tų temų tyrimų. Įdomu ir tai, kad konfesiškai orientuotoje Aleksandro Dambrausko-Jakšto redaguo­ jamoje Draugijoje minimas Biržiškos straipsnis ir jo išskirtos tyrinėjimų temos buvo anotuotos taip: „Dauguma studentų sakos netur ką veikti. O darbo pilna: pvz., švietimo istorija, Jėzuitai, že­ maičių dvasiškija, Vilniaus universitetas ir t. t. ir t. t.“ (žr. Lietuvių spaudos turinys 1910: 215).

Biržiškos išskirtos potemės šiuo atveju virto temomis.

229 Be keleto lenkų istorikų – Smolkos (2), Prochaskos (2), Papée (2), Mościckio (1) – darbų pami­ nėjimo, išskirtinis dėmesys teikiamas Liubavskio (8), Dovnar-Zapolskio (6), Lappo (6), Leontovi­ čiaus (6), Maksimeikos (4), Beršadskio (3) ir kt. rusų (ir rusakalbių) istorikų darbams (skliaustuose nurodomas pavyzdinių veikalų paminėjimų skaičius).

230 Ryški iliustracija galėtų būti kai kurie vėlesni Vaclovo Biržiškos, Konstantino Jablonskio, Au­ gustino Janulaičio, Igno Jonyno ar Vinco Maciūno darbai.

179

180

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

Mykolo Biržiškos keliami metodologiniai reikalavimai Lietuvos istorijos tyrinėjimams dar kartą buvo suformuluoti ir konkretinti tais pačiais metais, kaip ir svarstyti straipsniai, S. Tėvelio slapyvardžiu pasirašytoje recenzijoje231.

Recenzuojama buvo tuo metu plačiausia savo apimtimi232 lietuvių kalba pa­ rašyta Lietuvos istorijos versija, 1904–1909 m. JAV išleista Jono Šliūpo tri­ jų tomų Lietuvių Tauta senovėje ir šiądien. Biržiška sustojo ne tik prie Šliūpo darbe atsispindinčių autoriaus visuomeninių-kultūrinių pažiūrų kritikos, bet pirmiausia nurodė ir daug recenzuojamo veikalo trūkumų, žvelgdamas į dar­ bą jo atlikimo būdo požiūriu.

Didžiausi priekaištai buvo tokie: veikalas esąs akivaizdi kompiliacija (kar­ tais net naudojami reti, sunkiai prieinami šaltiniai, tačiau jie nupasakojami iš jau vėliau pasirodžiusių istorinių darbų, bandant sudaryti įspūdį, kad au­ toriaus naudotasi retais šaltiniais), o jame naudojama literatūra – senoviška (siekiantys XIX a. pirmą pusę vokiečių ir devintąjį dešimtmetį rusų istorio­ grafijos darbai). Naujieji rusų istorikų tyrinėjimai, nagrinėjantys visuomenės ekonominius (o jie, pasak Biržiškos, yra „visos istorijos pamatas“) ir teisinius santykius, darbe nežinomi ir „autoriui svetimi“. Jau bent Juzefo Jaroševičiaus (Józef Jaroszewicz, 1793–1860) darbai galėję būti Šliūpui pavyzdžiu, „bent iš tolo parodydami kelią, kuriuo paskui nuėjo istorijos mokslas“. Platūs lietuvių protėvynės ieškojimai ir rėmimasis neįrodytais ir sunkiai įrodomais vaizdi­ niais, spekuliacijomis yra „nedovanotina populiarizatoriaus klaida“, neleisti­ nas dalykas.

Aiškiai neigiamai vertinamas ir nuolatinis Šliūpo mokytojavimas, iš ku­ rio išauga tiek tradicinis antilenkiškas patriotizmas (Šliūpas, pasak Biržiškos, ištikimas tautiškąja tradicija virtusiai neapykantai lenkams, pvz., vartoja net terminą „lenkų ištvirkėlių civilizavonė“), tiek patriotizmo apraiškų visumo­ je mažiau įprasti antisemitiniai, antikatalikiški, antikunigiški „šliūpiškojo patriotizmo“ žvilgsniai. Būtent pastarosiomis aptariamo veikalo savybėmis (t. y. „bedievyste“), anot Biržiškos, ir reikėtų aiškinti Šliūpo istorijos populia­ rizacijos nepopuliarumą ir netinkamumą „tautos vadams“233. Akivaizdu, kad 231

Biržiška M. 1910c. Šliūpas 1904–1909.

233 Kalbėdamas apie tautos vadus, Biržiška skiria dvi grupes – tautiškąją buržuaziją ir tautiškąją klerikaliją.

232

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

Biržiškos recenzijoje ideologiniai ir metodologiniai reikalavimai istorijos ra­ šymui susipina, tačiau ryškiausia mintis istorikos raidos Lietuvoje požiūriu yra įvairiapusiškas istoriografinio pragmatizmo diskreditavimas su neslepia­ mu išjuokimu ir šmaikštavimu: Pats autorius pripažįsta neturįs „jokio talento būti literatu“ (III.3), neturįs ne tik smagios plunksnos, bet ir gilesnės dalykų pažinties (II.3). Atsidėjęs skaičiau jo veikalą ir – turiu su autorium sutikti. <...> „Lietuva tėvyne mūsų, tu d i d v y r i ų [išretinta originale – A. G.] žeme“ – štai vyriausioji jo istorijos mintis! [J]o istorija menką teturi populiarizacijos veikalo vertę kaipo nepertikrintosios, dažnai pasenusios medžiagos betvarkus rinkinys; apie mokslo vertę, rodos, nė kalbos būti negali. <...> P. Šliūpo žadamas dar IV tomas parašyti.

Dar laikas pasitaisyti.234

Svarstyti Mykolo Biržiškos tekstai neanalizuoti Lietuvos istoriografijos istorijoje235. Savo kryptingumu, siūlomomis naujomis prieigomis ir polemi­ niu charakteriu jie gerai atliepia, o kartu ir veržliai formuoja 1904–1915 m., kaip maištingų manifestacijų tarpsnio istorikoje bei istoriografijoje, vaizdi­ nį. Ne vienu požiūriu Lietuvos ir lietuviškosios humanitarinės minties isto­ rijoje aptarti šaltiniai pasirodys kaip neabejotinai inovatyvūs ir programi­ niai tekstai.

Kai kurie Biržiškos kritikos, skirtos Šliūpo veikalui, elementai (atkreiptas dėmesys, susijęs su Šliūpo darbe reiškiama neapykanta lenkams, ironizavi­ mas, kad jei ne „lenkų <...> civilizavonė“, tai „bene būtų dabar lietuvių tauta visam pasauliui rodžiusi tikros vienybės ir kultūros pavyzdį?“) gali būti nuo­ roda ir į trečią maištaujantį istoriografinių manifestų autorių, Mykolo Biržiš­ kos jaunystės bičiulį236 Augustiną Janulaitį. Būtent jam priklausytų ironijos, sarkazmo ir satyros elementų prisodrintos pragmatinės patriotinės istorio­ grafijos kritikos prioritetas.

234

Biržiška M. 1910c: 39–40.

Mykolo Biržiškos pažiūros ir tekstai daugiau dėmesio sulaukė literatūros tyrinėjimo kaitos ref­ leksijų lauke (pvz., žr. Gineitis 1982).

236 XX a. pradžioje Biržiška ir Janulaitis priklausė tai pačiai socialdemokratų partijai, bendradar­ biavo redaguojant leidinius, leido socialistiškai orientuotą literatūrą ir t. t. (plačiau žr. Pšibilskis 2009).

235

181

182

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

Augustino Janulaičio pamfletas, kritika ir scientizmas Istorinio literatūrinio patriotiškumo ir su tuo susijusio pragmatizmo kritika XX a. pradžioje reiškėsi ne tik straipsniais, recenzijomis, atsiliepimais. Isto­ rijos temas pamėgusių rašytojų darbų peržiūrai buvo pasitelktas pamfleto žanras237. Kritiškai vertintos istorijos populiarizacijos pastangos, didaktiniai istorinės raštijos kūrimo matyvai. Ironizuotos pastangos lietuvius paversti centrine figūra pasaulio ir Europos istorijoje. Mažytė knygelė (31 p.), pavadi­ nimu – Kur lietuvių senovėje gyventa? – pasirodė 1903 m.238 Netrukus išėjo ir antrasis leidimas – 1907 m.239 Jau pradžioje Janulaitis nusako, kas svarbiausia – kad bus naudojamasi esamu pradininkų ištobulintu ir jiems įprastu lingvistišku metodu (etimolo­ gizavimu – A. G.), apie kurį galima pasakyti, kad tai „lietuviškas metodas par excellence“ ir kurio „mums lietuviams Lietuvos garbės palaikymui“ visiškai užtenka. Juokas čia, pasak Janulaičio, geriausias kritikos metodas, nes rimtai kritikuoti galima tik rimtus darbus, kokiais „patriotiškų moksliškų ištyrinė­ jimų (= šlamšto)“ nepavadinsi. Toliau pamfleto lyrinis herojus ir įrodinėja, kad lietuvių ir jų pėdsakų esama visur, ir kad visas pasaulis (įskaitant ir rojų) su lietuviškumu ir lietuvių kalba sietinas, pagaliau, kad lietuvių turėtų būti ne tik Žemėje, bet ir Mėnulyje, Marse ir danguje. Remdamasis pasirodžiu­ siais istorinių literatūrinių raštų elementais ir jų „įdirbiais“, autorius kuria jų tęsinius ir papildymus, kurių tikslas – atskleisti, pirmiausia kalbiškai240, kaip 237

Atsakydamas į Janulaičio vėlesnę (1908) pirmųjų Lietuvių tautos knygų kritiką, Jonas Basa­ navičius tokį žanrą įvardijo kaip rimtai kritikai visiškai netinkamą, derinamą su „kūdikišku vien­ pusiškumu“ ir netinkamu senovišku kritikos metodu („išjuokimas dalykų, kurių jis nesupranta, šmeižimas žmonių, kurie jam nepatinka“). Apie Janulaičio pamfletą jis atsiliepė taip: „Kada jis šito paskvilio pirmame išleidime, gatvininko būdu, mane Rupkevičium, d-rą Šliūpą Irkšų Jonu ir t. t. pravardžiuoja, antrame jo išleidime, kurį Jankus 1907 m. parūpino, p. Janulaitis, nors dar „d-ro Genėjo“ slapyvardžiu apsidengęs, jau yra kur kas drąsesnis. Jisai iš mano, d-ro Šliūpo ir k. raštų iš­ pešiojęs tinkamas jam vietas, padaro tokį mišinį, mus visus jau vardais vadindamas idant su juomi galėtų skaitytoją prajuokinti ir jam nepatinkamus „patriotėlius“, „genijukėlius“, „piliorius“ ir t. t., išjuokti užmiršdamas tačiau, kad jis šiuo atveju ne su reališkais daiktais, „autoriais“, kurių mes dar neturime, kovoja, o su savo fantazijos tvariniais“ (žr. Basanavičius 1908a).

238 Janulaitis 1903.

239 Janulaitis 1907.

240 Pašiepiant etimologizavimą tekste apsčiai etimologizuojama ir ieškoma senųjų Lietuvos sienų, „amžių glūdumose paskendusių“, pasaulio kilmės iš lietuvių kalbos, gaivinamas pasaulio lietuvišku­ mas ir su tuo siejama iš praeities kildintina lietuvių garbė. Pvz.: Alpės (= alpti), Babelis (= bobelės),

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

„mažutė lietuvių tauta tapo viso pasaulio centru (viduriu)“. Konceptualiausia pamfleto dalimi laikytina pratarmė, kurioje iškeliama svarbi kritikos ir ypa­ tinga kritiškumo stokos lietuvių kultūroje ir lietuviškojoje raštijoje problema.

Pratarmėje pabrėžiama, kad idealistai svajotojai, užsiimantys patriotiškai moksliškais tyrinėjimais, tik kuria savotiškas giesmes tėvynės ir jos didvyrių garbei, t. y. niekuo neparemtus vaizdinius, su tikru mokslu neturinčius nieko bendra. O kadangi kritika lietuvių kultūroje, pasak Janulaičio, nelabai ger­ biama ir net turi daug priešininkų, tai autorius imasi ne tik pagrįsti kritikos reikšmę kultūrai, parodyti, kad kritika tiek kitoms tautoms, tiek lietuviams turi didelę naudą (nes „išblaško apuokus nutūpusius tamsioj varpinyčioj“), bet ir išbandyti jos galią išdrįstant kritikuoti patriotiškai orientuotų autorių, anot Janulaičio – nepamatuotų autoritetų – raštus. Ši drąsa, žinoma, sąlyginė, nes pirmajame leidime vietoj tikrų pavardžių dar rašomos išgalvotos pravardės241 ir tik antrame leidime tiesiai įvardijami kritikuojamų raštų autoriai242, iš kurių daugiausia kritikos (išjuokimo) ten­ ka Jono Basanavičiaus darbams. Antrajame leidime buvo pažymėta, kad jau planuojamas ir trečias leidimas243, o Pratarmėje, parašytoje Lietuvos Atėnuose 1907 m. sausį, autorius ypač aiškiai mėgino akcentuoti naujovių poreikį: Babilonas (= Bobelynas), Burbonai (= Burbos ainiai), Dante Alighieri (= Dantis Alugeris), Darvinas Karolius (= „dar vienas karalius“, „t. y. tarp mokslinčių“), Giljotina (= giltinė), Kalkutta (= Kalakutas), Kriokuva (= kriokti), London (= Lendynė), Maskolija (= „man skolina“), norvagiai (= norėti vogti), Palestina (= Paleistynė, pasileidėlių kraštas), Paryžius (= paryžti, ryžtis), Peru (= periu), Saliamonas (= salti ir monyti), Tasmanija (= tešmuo, tešmenija), Vagneris (= vagių noras), Varšuva (= Veršuva, veršis), Adomas (= adyti), Ieva (medžio pavadinimas), Köln (= Kelnių miestas), Sijonas (drabužio pavadinimas) etc. Liaudies etimologija (vok. Volksetymologie) ir pseudoetimologijos XIX a. lietuvių tautiniame judėjime yra nagrinėtos filologų (žr. Kabašinskaitė 1998; Kabašinskaitė 2014: 36–40).

241 Pirmajame leidime kritikuojami genijukai – Gaidelis, Ruožas, Rupkevičius, D-ras Savasis, Iršų Jonas, Augštupėnas (Janulaitis 1903: 7–31).

242 Pažymėtina, kad pamfleto pradžioje korektiškai priduriama, jog „mums ypatos nerūpėjo, tik ta idealistų-svajotojų srovė“, nesvarbu, kokio luomo ar amato. Tarp kritikuojamų autorių yra žinomi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios visuomeninio gyvenimo, kultūros, spaudos veikėjai, idealizavę lietuviškąją praeitį. Jų raštai pasirodė daugiausia 1879–1906 m. laikotarpiu. Tarp jų – Mečislo­ vas Davainis-Silvestraitis (1849–1919), Andrius Vištelis-Višteliauskas (1837–1912), Vilius Bruožis (1843–1909), Juozas Šnapštys-Margalis (1877–1921), Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932), tačiau išskirtinis kritikos-išjuokimo dėmesys tenka pasaulietiniams inteligentams, „trims daktarams, t. y. gydytojams“ – Jonui Šliūpui (p. 24–29, 34–36), Vincui Pietariui (p. 24–25, 27, 42) ir jų mokytoju vadinamam Jonui Basanavičiui (p. 5, 17, 17–23, 26–29, 33, 36, 38–39, 41, 43, 44, 66–68, 84); žr.

Janulaitis 1907.

243 Kai kurios teksto vietos leidžia manyti, kad trečias leidimas planuotas, tačiau jis nepasirodė (žr.

Janulaitis 1907: 31).

183

184

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

Greitai norėčiau išleisti ir trečiąjį spaudimą. Todėl tikiuosi, kad patriotėliai ir jų apginėjai pasirūpins kuo greičiau išplatinti: o trečiajame spaudime bus pridėtos jų fotografijos. Melsčiau jų prisiųsti pas išleistoją; tik būtų gerai, kad užsimautų ausuotas kepures, kurias lietuviai senovėję dėvėję ir kurios, anot Basanavičiaus, labai gražios esančios <...>. Čionai bus paminėti jų darbai ir jų veidai pridėti su ilgaausėmis kepurėmis. Kas nesutinka su Basanavičiaus aistetika, lai savotišką, patriotišką gražumą išranda, juk šiemet Vilniuje lietuviškos dailės paroda.244

Vietoj trečiojo leidimo Janulaitis netrukus tiesiogiai įsitraukė į polemiką su labiausiai pamfletizuojamu autoriumi. 1907 m. pavasarį Vilniuje įsteigta Basanavičiaus vadovaujama LMD, o netrukus, pristatydamas draugijos vei­ klą ir ragindamas stoti lietuvius inteligentus į draugiją (tokiu būdu ją šelpiant nedideliu nario mokesčiu), vadovas pristatė ir pirmuosius darbus – išleistus draugijos leidinio Lietuvių tauta pirmuosius sąsiuvinius245. Kiek vienpusiš­ kai246, koncentruodamasis tik į Basanavičiaus parašytus darbus, apie naują leidinį atsiliepė Janulaitis247. Autorius raginimą burtis apie LMD interpreta­ vo kaip leidinio Lietuvių tauta reklamą (Basanavičiaus straipsnį reikėję dėti „reklamų ir apskelbimų skyriuje“) ir Basanavičiaus savireklamą. Kritikas Lietuvių tautai linkėjo vertesnio, moksliškesnio turinio, nors apie jį sprendė vien iš Basanavičiaus (kurio tekstai, beje, sudarydavo didelę Lietuvių tautos dalį) darbų ir, akivaizdžiai panaudodamas neseniai atnaujinto pamfleto tu­ 244 Janulaitis 1907: V–VI; neabejotinai čia turimas galvoje straipsnis „Senatvė lapinės kepurės“, kuriame kalbama apie lapinių kepurių senumą ir lietuviškumą. Senovės graikų raštininkai, aprašę apsilankymą Trakijoje 400 m. pr. Kr. ir fiksavę čia paplitusias „lapines kepures su ausimis“ (tokias, kurių dar užtinkama „dabartinėje Lietuvoje“), Basanavičiaus pasitelkiami senovės trakų ir lietuvių artimumui įrodinėti. Straipsnyje priduriama: „Ir taip turime žinią, kad sentėviai mūsų jau pirm 2364 m. dėvėjo lapines kepures; bet gali būti, kad praėjo du sykiu tiek metų, kada jos pirmą kartą atsirado! <…> Taigi, jeigu jau mūsų dienose Lietuvis nieko kito senesnio netūrėtų, kaip savo lapinę, tai ir tuosyk jis pasigirti galėtų, kad jo kepurė yra senesnė už ne vieną šios dienos tautą ir kalbą.

Todėl rūpinkimės, kad mūsų lapinės dar pragyventų šimtų šimtus metų“ (žr. Basanavičius 1884: 159–161).

245 Basanavičius 1908a.

246 Redakcija prieraše pažymėjo: „Nors ne su visu kuo p. A. Janulaičio straipsnyje tesutinkam ir negalime to straipsnio pripažinti vispusiška Lietuvių Tautos kritika, tačiau manom, jog šis „smar­ kus“ kai kurių jos pusių paminėjimas gali iššaukti ginčus, na ir rimtesnę kritiką. Todėl ir talpinam“ (žr. Janulaitis 1908b: 2).

247 Janulaitis 1908b.

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

rinio elementus, dar sykį bandė parodyti Basanavičiaus raštų vietą istorio­ grafijoje: Gerokas Lietuvos istorikų skaitlius, rašiusių, berods, lenkiškai, bet jaučiančių esą kitokio kilimo negu lenkai, mokėjo prirodyti lietuvių tautos aukštą ir seną kilimą, seniausią negu kokios nors tautos pasaulyje. Dabar mes galime šypsotis, o jie tat darė rimtai. Pasirodo, kad neišmirė toji srovė ir šiandien. Berods ji turi kitokią išvaizdą, lietuvišką, bet turinys tas pats.248

LMD pirmininkas į šiuos priekaištus atsakė plačiu straipsniu per ketu­ ris Vilniaus žinių numerius ypač radikaliai249. Bandyme pagrįsti etnogene­ zės problemų sprendimo svarbą, taip duodant atkirtį Janulaičiui, jaučiamas tam tikras susierzinimas, tačiau akivaizdus didžiulis tikėjimas mokslu ir jo galimybėmis. Pasisakoma prieš partiškumą ir partinę kritiką, o Janulaitis vadinamas tiesiog neišmanėliu, prieš kurį laiką pasirodžiusiame paskvilyje (taip Basanavičius įvardijo Janulaičio pamfletą) prirašiusiu „visą eilę nesą­ monių“. Basanavičius teigė, kad Janulaičio kritika tik parodė, kaip „kritikuoti nepridera“. Dėl konkretesnių priekaištų, kad Lietuvių tautai trūkstą solides­ nės bibliografijos, Basanavičius atsakė, kad tai tik laiko ir finansinių išteklių klausimas250. Lietuvių etnogenezės problemų sprendimas, o kartu ir lietuvių kaip išeivių iš Balkanų pusiasalio ir Mažosios Azijos klausimo sprendimas, pasak Basanavičiaus, reikalauja įvairių mokslų (antropologijos, archeologi­ jos, etnologijos, lingvistikos, paleontologijos, geologijos ir t. t.) išmanymo, o kiek tiesos toje lietuvių kilmės aiškinimo versijoje, pasak LMD pirmininko, tegu sprendžia „mokslo vyrai“. Pagaliau, Basanavičiaus teigimu, Janulaičiui kištis į svarbų etnologišką ginčą menkiausiai priderėjo251.

248

Ibid.: 2.

Basanavičius 1908b.

250 Neužmirštama priminti svarbaus momento, kad „Mokslo Draugijos išleistoji L. Tautos dalis kaštavo 634 rb. 68 kap.; pati Draugija prie atlyginimo spaustuvei už darbą prisidėjo su 200 rublių; kitus – aš užmokėjau“ (žr. Basanavičius 1908b).

251 Basanavičius: „P. Janulaitis yra žinomas sulig šiol tiktai kaipo keleto Malavėnų dainų ir burtų užrašytojas ar rinkikas ir 2–3 populiariškų kompiliacijų, nieko bendro su mokslu neturinčių, bro­ šiūrėlių autorius – tai visas jo moksliškas cenzas. Ar jis, kaipo juristas, turėjo progą užsiiminėti ir kitomis mokslo šakomis, kaip geologija, antropologija, etnologija ir k. ir k., kurios juk yra šiame ginče reikalingos, – man bent nežinoma. <...> Jei aš apie p. Janulaitį išsitarčiau, kad jo taktika yra išjuokimas, tikslas – jam nepatinkamų žmonių diskreditavimas, tai, rodos, toli nuo tiesos nenu­ klysčiau“ (žr. Basanavičius 1908b).

249

185

186

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

Panašu, kad Basanavičiaus ir Janulaičio polemika kilo ir dėl tam tikro tarpdisciplininio nesusikalbėjimo ir nebendramatiškumo, skirtingų pamati­ nių prielaidų, kalbant apie tai, kokie metodai gali būti tinkamiausi praeities vaizdiniams rekonstruoti. Vis dėlto simptomiška, kad Basanavičius savo iš­ plėtotame atsakyme niekur plačiau nekalba apie istoriją, antikos ar viduram­ žių rašytinius šaltinius, kuriais savo darbuose naudojosi. Juk būtent laisvas, interpretacinis, nekritiškas santykis su senovės kronikomis, šaltinių kritikos, argumentacijos ir įrodomosios galios tyrimuose stoka kaip tik ir buvo tai, ko metodologiškai labiausiai pasigedo Basanavičiaus darbų kritikas.

Kita vertus, Janulaičio ir Basanavičiaus polemika netiesiogiai atveria dar vieną probleminį XX a. pradžios teorinių ir metodologinių paieškų konteks­ tą. Janulaičio hiperkritiškumas, dideli reikalavimai „praeities tardymui“252 ir tam tikra prasme scientistinė laikysena ne tik Basanavičiaus darbų, bet ir, kaip matyti iš pamflete kritikuojamų autorių visumos, literatūrinių, į jokį moks­ liškumą nepretenduojančių, darbų atžvilgiu netrukus buvo pastebėta. Bene būdingiausia „to paties masto“ taikymo tiek į mokslą pretenduojantiems dar­ bams, tiek literatūrai kritika pasirodė po Janulaičio Lazdynų Pelėdos apysa­ kos Klaida recenzijos253. Kitaip sakant, pati kritika, kurios lietuvių kultūroje pasigedo Janulaitis, tapo kritikos objektu. Bendresnio pobūdžio svarstyme apie tai, kokios vertės ir kokybės Lietuvoje yra atsirandanti literatūros kriti­ ka, Janulaičio Klaidos recenzija pasirodo kaip literatūrinės kritikos negalias iliustruojanti medžiaga, nes Janulaitis tiesiog „neskiriąs literatūros uždavinių nuo mokslo“: P. A. J. Visuomenės nr. 3 šiurkščiai jau straipsnio įvardijime klausia „Klaida ar melas“. Jis labai pyksta ant autorės, kam ji taip juodai nupiešusi revoliucijos sėjėjus <...>. Tasai apkaltinimas parodo kaip išvirkščios mūsų kritikų nuomonės apie raštijos uždavinius. Tasai apkaltinimas būtų visai teisingas, jeigu Lazdynų 252 Atkreiptinas dėmesys, kad Augustinas Janulaitis 1907 m. Maskvoje baigė teisės studijas ir nuo 1909 m. advokatavo Vilniuje.

253 „Čia turime kaltinimą tos gadynes, čia matom apdrabstytus purvais tos gadynes veikėjus ir tą organizaciją, kuri tiek daug veikė tuomet. <...> O kaltinimas s. d. partijai labai didelis“ (žr. Janulaitis 1910d: 108). Nesunku suprasti, kodėl Janulaitis, kaip socialdemokratų partijos narys, gina 1905 m. judėjimą Lietuvoje, tačiau po ideologiniu šios recenzijos-kritikos paviršiumi, manytina, slypi ir gana būdingi metodologinio plano elementai. Janulaitis į apysaką žvelgia kaip į galimą tiesos atspindį, atitinkamai, tos tiesos neradęs, linksta apysakos turinį vadinti melagingu.

2.3. Kritika, polemikos, manifestai: naujoji istorija vs patriotinis pragmatizmas

Pelėda rašiusi būtų ne apysaką, o paskutinių metų judėjimo istoriją. Istoriko priedermė apšviesti aprašomą daiktą iš visų pusių. Beletristas gi gali išsirinkti aprašomojo apsireiškimo viena aspektą. Ir paties autoriaus dalykas, kurį aspektą parinkti. Lazdynų Pelėda pasirinko blogąjį to judėjimo aspektą. Gal čionai jos kaltė? Ne, ji pesimiste; gyvenime yra daug juodų pusių ir ji sintezuoja jas į vieną paveikslą. Bene didžiausias pesimistas visoj Europos literatūroj bus Leopardi [Giacomo Leopardi, 1798–1837]. Kiek tai kartumo indėta jo eilėse „A se stesso“ (pačiam sau), kuriose visą pasaulį vadina purvynu (e fango è il mondo).

O ligšiol ne vienam Europos kritikui neatėjo į galvą vadinti už tai ji melagiu. <...> Be to, p. A. J. kaltina autorę, kad ji neišrišus socialinio klausimo. Bet argi tai gražiosios raštijos dalykas rišti socialiniai klausimai?254

Apibendrinant nagrinėtą medžiagą, reikia pažymėti dar vieną reikšmingą momentą – čia analizuotų jaunystės manifestų (tam tikro požiūrio, bendros krypties, metodologinių principų pavidalu) buvo laikomasi ir vėliau – jau nepriklausomoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, po daugiau kaip dvidešimties metų, Praeities pirmo tomo Pratarmėje Augustinas Janulaitis rašė: O pasižiūrėjus į istorinę Lietuvos raštiją, matome joje daugybę spragų, iki šiol nėra nė trumpos, nė plačios Lietuvos istorijos, atitinkančios mokslo reikalams, o tas darbas negalima atlikti, nepadarius ištisos eilės smulkių tyrinėjimų.255

Istoriografinių manifestų (raginimų, siūlymų, kvietimų forma) autorius akivaizdžiai vienijo argumentų, įrodymų, kritikos ir kritiškumo reikalavimai, pagaliau, vienaip ar kitaip suprantamo patriotinio pragmatizmo kritika, ta­ čiau, be šių bendrųjų pamatinių panašumų, ryškėjo ir aiškūs istorinio proce­ so varomųjų jėgų, mokslo, istorijos, literatūros uždavinių, kritikos funkcijų, taip pat istorinio pažinimo specifikos supratimo skirtumai. Daugeliu klausi­ mų, kaip ir pridera kritikams, jie nebuvo vieningi.

Lietuvos istoriografijoje istoristinė-kritinė istorijos tyrimų programa ir paradigma pasirodė vėlyvojo istorizmo pavidalu. Kadangi būtent ši istorio­ grafijos kryptis dominavo XX a. Lietuvoje, tai sureikšmina 1904–1915 m. procesus istorikoje bei istoriografijoje ir kaip šiandienos ištakas. Vis dėlto is­ torikos požiūriu nagrinėto laikotarpio orientacijų įvairovės neišsemia kokia nors viena, bendra istorijos tyrimų programa ar konceptuali matrica. Esteti­ 254 255

Voldemaras 1910e.

Janulaitis 1930a: III–IV.

187

188

II. Intelektualinių manifestų laikas: 1904–1915 metai

zuota istorija susilaukė pakankamai polifoniškos opozicijos, kurioje girdėjosi scientizmo, pozityvizmo, marksizmo, empirizmo, sociologizuojančio požiū­ rio ir, žinoma, klasikinio į siaurų temų specialų tyrimą orientuoto vėlyvojo istorizmo balsai.

Pirmasis pasaulinis karas ir atsikūrusi–susikūrusi Lietuvos valstybė, re­ voliuciniai procesai ir bolševikų atėjimas į valdžią Rusijoje radikaliai pa­ keitė bendrą intelektualinę atmosferą. Jau 1907 m. Augustinas Voldemaras prognozavo, kad Rusijoje studijavusiai ir marksistinėmis bei socialistinėmis idėjomis persiėmusiai inteligentijai, o ilgainiui ir atsirandančiam lietuviš­ kajam socializmui darysis vis sunkiau suderinti „mokslišką“ socializmą, jo propaguojamą ekonomiškai materialistinį istorijos supratimą bei luomų ko­ vos idėją su mažųjų tautų, tarp jų ir lietuvių tautos, „neturinčios nei ponijos, nei piniguočių, nei miesto proletariato“, ateities projekcijomis ir interesais256.

Aišku, kad nemaža dalimi būtent išoriniai įvykiai ir praktinė veikla, įsitrau­ kiant į valstybės atkūrimo darbus, sąlygojo kartu ir istorijos teorijos bei metodologijos įsitikinimų neabejotiną peržiūrą. Bet kuriuo atveju įstabusis dešimtmetis (1904–1915) buvo tik labai reikšmingos Lietuvos istoriografijos, istorikos ir istorikų profesijos transformacijos pradžia.

256

Voldemaras 1907b.

Asmenvardžių rodyklė*

A

Adams, Herbert Baxter 56 Adorno, Theodor Ludwig Wiesengrung 302 Adrianas, Publijus Elijus Trajanas (Publius Aelius Traianus Hadrianus) 232 Aistis (Kossu-Aleksandravičius), Jonas 335, 344, 346, 426 Akelaitis, Mikalojus (Mikołaj Akielewicz) 10, 76, 94, 320, 389 Akmenytė, Vilma 334 Akstinaitė, Eglė 161 Alantas, Vytautas 341 Alekna, Antanas 37, 96, 113, 133, 137, 139, 198, 231, 244, 264–265, 276, 291, 375, 394–395, 411, 422 Aleknavičius, Kajetonas 102 Aleksa-Angarietis, Zigmas 175 Aleksandras (Aleksander Jagiellończyk) 321 Aleksandras Didysis 264 Aleksandras II (Александр II Николаевич) 276 Aleksandravičius, Egidijus 4, 7, 11, 15, 18, 22, 25, 26–28, 34, 40, 42, 65, 66,

71, 72, 75, 98, 113, 118–119, 122, 128, 136–137, 139, 173, 198, 354, 451 Alexandrowna, Marija (Marie von Hessen-Darmstadt, Maria Alexandrovna, Мария Александровна) 276 Algirdas 40, 80, 108, 174, 178, 321, 448 Ališauskas, Vytautas 7 Alminauskis, Kazimieras 433–434 Alseika, Danielius 132, 394 Alseikaitė-Gimbutienė, Marija 394 Ambrazevičius (Brazaitis), Juozas 71, 98, 333–334, 341, 408, 426, 433 Anaksagoras (Ἀναξαγόρας) 245 Andreau, Jean 231 Andriulis, Vytautas 320, 382, 407 Andriušis, Pulgis 12, 344 Andziulytė-Ruginienė, Marija 204–205, 208, 408, 435 Aničas, Jonas 365, 368 Antohi, Sorin 20–21 Antonijus, Markas (Marcus Antonius) 264 Antoshchenko, Alexandr V. 61 Anušauskas, Arvydas 430 Apanavičius, Romualdas 433

* Rodyklėje nurodyti tik pagrindiniame knygos tekste ir išnašose paminėti autoriai. Kai pagrin­ dinio teksto puslapių numeriai jungiami brūkšniu – minimuose puslapiuose autoriai ir jų idėjos aptariami plačiau; puslapiai kursyvu žymi atvejus, kai asmenvardis minimas tik išnašų tekste.

624

Asmenvardžių rodyklė

Appleby, Joyce Oldham 4, 149, 309 Aristotelis (Ἀριστοτέλης) 264 Armitage, David 45, 48 Aron, Raymond 155 Ašmantas, Andrius 341 Augustaitis, Pranas 40, 91, 425 Avižonis, Konstantinas 11, 23, 333, 340, 392, 408, 413, 426, 427, 434, 451 Avižonis, Petras 211 Ažubalis, Algirdas 422

B

Baár, Monika 63–65, 147 Bačkis, Stasys Antanas 207 Bakonis, Evaldas 217, 377–378, 387, 389–390, 392, 396–397, 399 Balčikonis, Juozas 133, 135, 434 Baldauskas (Baldžius), Juozas 341, 410, 419, 433 Balinskis, Mykolas (Michał Baliński) 25, 76–77 Balys, Jonas 333, 341, 408, 410, 415, 426, 430, 433 Baltramaitis, Silvestras 141 Baltrušaitis, Jurgis 3, 11, 33, 341, 353, 401, 410, 426, 430, 433 Balzac, Honoré de 215 Bankauskaitė-Sereikienė, Gabija 123 Baranauskas, Antanas 10, 100, 130, 141, 260 Baranova, Jūratė 4 Baranovas, Piotras A. (Пётр А. Баранов) 215 Bardach, Juliusz 27 Barėnas, Kazimieras 10 Barevičiūtė, Jovilė Kotryna 411 Baronas, Darius 87, 93 Barros, Carlos 48 Barthes, Roland 337 Basanavičius, Jonas (Bassanawiczus, Basanaviţius, Basanáviczius,

Basanaviczius, J. Sapalius, J. Birštonas) 10, 39, 43, 68, 80, 82–83, 85–86, 97–99, 100, 103, 104, 107, 108, 113, 119, 123, 127–134, 138–141, 143–145, 165, 182, 183–186, 195, 267–268, 350, 382 Batoras, Steponas 321 Batūra, Romas 16 Becher, Ursula A. J. 30 Bendžius, Andrius 343 Bentley, Michael 61 Berdiajev, Nikolaj 341 Berelowitch, Wladimir 231 Berenis, Vytautas 26, 34, 75–76 Beresnevičiūtė-Nosálová, Halina 26, 92 Berger, Stefan 2–3, 4, 18–21, 56–57, 62, 86, 109 Bergson, Henri 227, 279, 299, 353 Bernheim, Ernst 153, 154, 156–157, 159–165, 170, 171, 226, 228, 234–237, 261–262, 271–275, 282, 290, 310, 318, 484 Berr, Henri 48, 227, 229–230, 239–242, 258, 282, 317, 485 Beršadskis, Sergejus A. (Сергей А. Бершадский) 179 Betten, Francis Sales 261 Bezzenberger, Adalbert 132, 173–174 Biard, Agnès 241 Bielinienė, Janina 353, 435–436 Bielinis, Jurgis 95, 115 Biliūnas, Jonas 130 Birutė 40, 104, 111 Biržiška, Mykolas (Analfabetas, S. Tėvelis) 13, 26, 37, 39, 40, 68, 91, 121, 123, 130, 137, 138, 139, 165, 171–181, 195, 198, 200, 221, 254, 256, 309, 320, 323–326, 329, 371, 373, 375, 382–383, 385–386, 390–393, 394, 399–404, 412, 417, 418–419, 427–428, 429, 433, 436, 444, 450, 482, 487

Asmenvardžių rodyklė

Biržiška, Vaclovas 13, 26, 137, 179, 198, 208, 309, 321, 324, 375, 383, 385–386, 390–393, 394, 396, 400–404, 406, 408, 414–415, 416–418, 419, 428, 429, 487 Biskupski, Mieczysław 147 Bistras, Leonas 204 Bizauskas, Kazimieras 195 Byrskog, Samuel 156 Błachowska, Katarzyna 54, 72–73 Blanke, Horst Walter 1, 2, 151, 156 Blesse, Ernests 440 Blynas, Zenonas 210 Bloch, Marc 48, 227, 240–241, 285, 333, 426–427 Boer, Pim den 61, 312, 317–318 Bogušas (Bohušas), Pranciškus Ksaveras 91 Bohn, Thomas 61, 372, 373 Bončkutė, Roma 34, 64, 74, 79, 94–95, 408 Boruta, Kazys 339, 343 Botyrius, Vilius 31 Bourdé, Guy 312, 315 Bourdeau, Louis 315, 317 Bourdieu, Pierre 59, 381 Brackmann, Albert 436 Brandes, Georg 172 Braudel, Fernand 48 Braw, Johan Daniel 149 Brazdžiūnas, Povilas 207 Braziūnienė, Alma 417 Breysig, Kurt 365 Brink, Bernhard ten 176 Brodskis, Josifas A. (Иосиф А. Бродский) 59 Brooker, Peter 46 Bruce, Henry James 276 Bruožis, Vilius 183 Brzozowski, Stanisław 172 Buckley, Irena 104 Bučinskytė, Ilona 12

Būčys, Pranciškus 260, 267 Būčys, Žygintas 75 Būga, Kazimieras 40, 141, 223–224, 231, 249, 259, 383 Bugailiškis, Peliksas 390, 393, 394, 401, 406 Bukaitė, Vilma 201–202 Bukontas, Alfonsas 281 Bukota, Juozas 207 Bulota, Andrius 218 Bumblauskas, Alfredas 4, 6–7, 29, 30, 31, 32, 33–34, 120, 306, 349, 353, 361 Burba, Aleksandras 53, 95, 103, 108 Burba, Jonas 142 Burckhardt, Jacob 353, 435 Burger, Marcel 46 Burguière, André 333 Buruolis, Juozas 209 Bušinskis, Ignacijus 76 Būtėnas, Julius 301, 390 Butkus, Zenonas 7, 307 Butkuvienė, Anelė 42, 218 Butvilaitė-Petrauskienė, Rasa 353 Būdavas, Stasys 452

C

Calhoun, Craig 48 Carbonell, Charles Olivier 1, 312, 314–317 Carr, Edward Hallett 4, 149, 150, 309 Cassirer, Ernst 241 Cederberg, Arno Rafael 55 Cezaris, Gajus Julijus (Gaius Julius Caesar) 264 Chartier, Roger 48 Chmielowski, Piotr 172 Churginas, Aleksys 426 Cohen, Milton A. 46 Cole, Matthew D. 241 Collingwood, Robin George 155, 246 Comte, Auguste 152, 226, 249, 252, 271, 314, 316–317 Conrad, Christoph 4, 81

625

626

Asmenvardžių rodyklė

Conrad, Sebastian 4, 81 Coville, Alfred 279 Croce, Benedetto 155, 166, 226, 246, 341, 362, 365, 367 Crusius, Otto 233 Cvirka, Petras 343

Č

Čapaitė, Rūta 451 Čepaitienė, Rasa 7 Čepas, Motiejus 99 Čepas, Ričardas 199–202 Čepėnas, Pranas 23, 441 Čepinskis, Vincas 281, 386 Čeponis, Juozas 135 Černiauskaitė, Violeta 418 Černiūtė, Kamilė 40 Česnys, Gintautas 85 Čiočytė, Dalia 91

D

Dambrauskas, Aleksandras (Adomas Jakštas) 110, 179 Danto, Arthur 46 Daugirdaitė-Sruogienė, Vanda 11, 13, 23, 27, 161, 247, 251, 291, 305, 320, 321, 326, 333, 392, 398, 401, 417, 419, 425, 426 Daujotytė, Viktorija 88, 91–93 Daukantas, Simonas 10, 25–26, 53–54, 63–79, 94–96, 99, 102–103, 113, 130, 140, 143, 147, 403, 480 Daukša, Mikalojus 114 Daumantas, Vladas (Vladislovas Dzimidavičius) 203 Dausa, Kazys 341, 426, 433 Davainis-Silvestraitis, Mečislovas (Mečislovas DovoinaSilvestravičius) 89, 95, 107, 183 Davies, Norman 65 Dėdinas, Valentinas 37, 333, 408

Dementavičius, Justinas 39 Denikin, Anton 278 Descartes, René 252 Deveikytė-Navakienė (Deveikė), Janina (Jonė) 11, 408, 425, 426 Dielininkaitis, Pranas 333, 410, 426, 433 Dilthey, Wilhelm 155–156, 226, 296–297, 298, 366 Dirmantas, Stasys 442 Dobužinskis, Mstislavas V. (Мстислав В. Добужинский) 396 Donelaitis, Kristijonas 448 Donskis, Izaokas 341, 426 Donskis, Leonidas 28, 89 Dopsch, Alfons 241, 369, 426 Dosse, François 240 Doumer, Paul 242 Dovydaitis, Pranas 98, 125, 126, 137, 139, 195, 308, 323, 375, 411–412, 418–419, 429, 436 Dovnar-Zapolskis, Mitrofanas V. (Мітрафан В. Доўнар-Запольскі, Митрофан В. ДовнарЗапольский) 179, 195 Dragenytė, Ramutė 102, 325 Draguet, René 278 Driesch, Hans 209 Droysen, Johann Gustav 150–152, 153, 156, 262, 271–272, 273, 290 Dubas, Vladas 447 Dumčius, Jonas 433 Duncan, Isadora 215 Dundulis, Bronius 12, 15, 16, 23, 265, 291, 336, 408, 424, 426, 446 Durkheim, Émile 227

E

Eck, Alexandre (Александр А. Экк) 230 Eckel, Jan 2 Eidintas, Alfonsas 15, 199, 201–202 Einstein, Albert 241

Asmenvardžių rodyklė

Eisenmann, Louis 278 Eley, Geoff 62 Eliade, Mircea 12 Elisonas, Jurgis 434 Endzelynas, Janis (Jānis Endzelīns) 132 Engels, Friedrich 124, 175, 342 Engert, Horst 161 Enziulaitytė-Gylienė, Marija 207 Epsztein, Tadeusz 75–76 Erdmann, Karl Dietrich 157 Eretas, Juozas 244, 334 Etzemüller, Thomas 2

F

Febvrе, Lucien 6, 48, 240–242, 246, 317–318, 333 Feder, Alfred 261, 270–272, 486 Ferraris, Maurizio 48 Feuerbach, Ludwig 342 Focillon, Henri 353 Fortunatovas, Filipas F. (Филипп Ф. Фортунатов) 132 Foucault, Michel 337 François, Michel 397–398 Fridrichas II (Friedrich II, Friedrich der Große) 55 Fromas-Gužutis, Aleksandras 130 Fuchs, Walther Peter 150 Fustel de Coulanges, Numa Denis 315, 318

G

Gabrys-Paršaitis, Juozas 304 Gaigalaitė, Aldona 289, 383, 436 Gaigalaitis, Vilius 141 Gaižutis, Algirdas 353 Galaunė, Paulius (Povilas) 9, 13, 137, 375, 387–391, 393–396, 400–404, 417, 419, 435, 487 Galvydis, Juozas 210, 340, 342–343, 408 Garber, Marjorie B. 48

Gatterer, Johann Christoph 147 Gattinara, Enrico Castelli 241 Gediminas 108, 174, 178, 321 Geiga, Balys 37 Genzelis, Bronius 10, 277 Gieda, Aurelijus 3, 7, 15–16, 32, 34, 38–39, 100, 113, 227, 231, 270, 277, 306, 323, 334, 340, 353, 392, 404, 448 Giedraitis, Merkelis 265 Gimbutas, Jurgis 23 Gimžauskas, Silvestras 89 Gineitis, Leonas 181, 304, 324–325 Gira, Liudas 128–129, 133 Girdzijauskas, Juozas 9 Girnius, Juozas 228, 341, 408, 426 Glosienė, Audronė 414 Gobineau, Joseph Arthur de 227 Gocentas, Jonas 407 Gogelis, Leonas 135 Goldschmidt, Adolph 353 Grabski, Andrzej F. 65, 121, 132 Grafton, Anthony 147, 150 Graužinis, Kazys 207 Greimas, Algirdas Julius 3, 80, 127, 302, 426 Grevsas, Ivanas M. (Иван М. Гревс) 282, 283, 286 Gricius, Augustinas 207 Grigaitytė-Novickienė, Birutė 209, 210 Grigaravičius, Algirdas 97–99, 130, 140, 377, 379, 396 Grigonis, Matas 325 Grinius, Jonas 33, 106, 207, 341, 408, 422, 426, 433, 437–438 Grinius, Kazys 100 Griniūtė, Cecilija 448 Griškaitė, Reda 25–26, 34, 54, 58, 59, 66, 69, 70, 73–74, 75–76, 91, 92–94, 103, 107, 129, 147, 387–389 Groddeck, Gotfryd Ernest 146–147

627

628

Asmenvardžių rodyklė

Gronskis, Pavelas P. (Павел П. Гронский, Paul P. Gronsky) 137, 212, 230, 247, 277–281, 302, 373, 375, 397, 429 Grunau, Simon 374 Grušas, Juozas 333 Gudaitis, Leonas 125, 342–343 Gudavičius, Edvardas 9–10, 16, 192 Guldi, Jo 48 Gustainis, Valentinas 341, 426 Gustaitė, Genovaitė 10, 24 Gustaitis, Motiejus 40, 425

H

Halecki, Oskar 195, 229, 241, 416 Hamann, Richard 353 Handelsman, Marcel 147 Hardtwig, Wolfgang 149 Hasebroek, Johannes 233 Heeren, Arnold Hermann Ludwig 147 Hegel, Georg Wilhelm Friedrich 316, 342, 450 Heichelheim, Fritz 233 Heyne, Christian Gottlob 147 Henrikas VIII 264 Herder, Johann Gottfried 71, 316 Hettner, Hermann 172 Hitler, Adolf 432 Hobsbawm, Eric 48 Hodder, Ian 4 Homeras (Ὅμηρος) 262 Horváth, Mihály 63 Hruševskis, Michailo S. (Михайло С. Грушевський) 133, 195 Huizinga, Johan 241 Hülsen, Christian 233

I

Iggers, Georg 2, 303 Ilgiewicz, Henryka 75, 138 Ilovaiskis, Dmitrijus I. (Дмитрий И. Иловайский) 143

Ivanauskas, Tadas 135 Ivinskis, Laurynas 92 Ivinskis, Zenonas 4, 11, 13, 15, 22–23, 28–29, 31–32, 37, 39–40, 41, 95, 119, 122, 159, 160, 161, 163, 213, 219–220, 231, 261, 265–267, 291, 323, 324, 332, 333–334, 340, 346, 348, 349–350, 352, 353, 354–362, 370, 378, 379–380, 392, 398–399, 401, 404, 408, 410–413, 415–416, 419, 421, 422, 425–426, 430, 432–433, 434, 435, 437, 442, 445, 448–449, 451–452, 481, 487

Y

Yčas, Jonas 40, 135, 137, 139, 212, 247, 276, 280, 324, 365, 368, 369, 371, 374–375, 393–395, 401–402, 411, 418, 422, 424, 436 Yčas, Martynas 216, 278, 280–281, 368 Yla, Stasys 333

J

Jablonka, Ivan 48 Jablonskis, Jonas 199, 217, 256–257 Jablonskis, Konstantinas 9, 10, 23, 137, 179, 309, 321, 378, 385–386, 387, 388, 391, 393, 396, 397, 399–404, 414, 417, 419, 429–430, 433, 434, 443, 487 Jablonskytė-Rimantienė, Ramutė 218 Jakimavičiūtė, Iveta 412 Jakštas, Juozas 6, 11, 22–23, 39, 40, 82, 86, 102, 158, 163, 201, 212, 228, 230, 247–248, 251, 277, 287, 308, 332, 333, 340, 341, 349–350, 352, 353, 362–371, 373, 404, 408, 413, 422, 424, 425–426, 430, 433, 452, 487 Jakubėnas, Povilas 40 Jakulevičius, Aivaras 437, 439 James, William 243, 245, 253 Janeliauskienė, Vilma 106 Jankauskas, Arūnas 31 Jankauskas, Vidmantas 353 Jankevičiūtė, Giedrė 335, 353, 403, 420

Asmenvardžių rodyklė

Jankus, Martynas 95, 98, 100, 103, 124, 182 Janulaitis, Augustinas (Żmogus, A. J. Daubaras, P. Daujotas, Milda, J. Lizdeika, Dr. Genėjas) 9–10, 23, 33, 37, 40, 78, 90, 102, 115, 121, 123–124, 137, 138, 139, 141, 161, 181–187, 198, 208, 213, 221, 247, 276, 304, 309, 320, 323–324, 326, 327, 373, 375–408, 411, 417, 419, 423, 429, 442, 482, 487 Janulaitytė-Alseikienė, Veronika 394 Janužytė, Audronė 34, 39, 121, 195, 221, 254–255, 280, 371, 412, 426 Jaroševičius, Juzefas (Józef Jaroszewicz) 180 Jaspers, Karl Theodor 245 Jatulis, Eduardas 207 Jatulis, Paulius 23 Jaunius, Kazimieras 132 Jekaterina II (Екатерина II, Kotryna II, Katharina II, Екатерина II Алексеевна, Екатерина Великая) 55 Jėzus Kristus (Jėzus iš Nazareto, Iēsus Nazarēnus) 99, 203, 227, 260 Jogaila 13, 174, 321 Jokubaitis, Alvydas 96 Jonaitis [Šidlauskas], Marijus 39, 82 Jonikas, Petras 89, 426, 433 Jonynas, Ignas 9–10, 33, 40, 133, 135–137, 161, 179, 197, 212, 222, 251, 291, 303–304, 309, 320–322, 324, 328–329, 351, 352, 375, 378, 379, 385–386, 392–393, 394, 396–397, 398, 399–404, 411, 417, 418–419, 423, 424, 434, 443, 445–446, 450, 484, 487 Jonynas, Vytautas Kazimieras 426 Jučas, Mečislovas 15–16, 17, 67, 74, 91 Juodelis, Petras 338, 339, 341, 344 Jurašaitis, Aleksandras 135 Jurgelionis, Kleopas 223–224, 259 Jurginis, Juozas 9, 16, 97, 126–130, 131, 132, 173, 251, 326, 383, 403

Jurgutienė, Aušra 123, 134, 338 Jurgutis, Vladas 208 Jurjevyczius, Stanislovas 94 Jurkiewicz, Jan 27 Juška, Antanas 130 Juzefovičius, Romualdas 34, 119, 378, 383, 391, 394, 396, 420, 421 Juzumas, Vincentas 130

K

Kabašinskaitė, Birutė 183 Kabelytė, Stasė 91 Kairienė, Birutė 451 Kairiūkštytė-Jacinienė (KairiūkštytėJacynienė), Halina 33, 207, 353, 408, 410, 426, 435 Kairys, Steponas 195 Kajackas, Algimantas 437 Kaji, Sayaka 74 Kalėda, Algis 91, 93 Kant, Immanuel 209, 276, 316 Kapsukas, Vincas 175 Karčiauskaitė, Indrė 42 Karečka [R.? K.?] 389 Karejevas, Nikolajus I. (Николай И. Кареев) 274 Karsavina, Tamara P. (Тамара П. Карсавина) 276 Karsavinas, Levas P. (Лев П. Карсавин, Lev Karsavine, Lev Platonovič Karsavin, Leonas Karsavinas) 22, 33, 53, 162, 164, 194, 212, 222, 228, 234–235, 237, 240, 245, 246, 249, 274, 276–277, 280–302, 304, 308, 315, 340, 341, 349–350, 351, 360, 363, 365, 368–369, 371, 373, 375, 386, 394–395, 399, 401–402, 450, 484–486, 488 Karvelis, Ugnė 22 Katilius, Algimantas 203–204, 206, 259, 260, 266–267 Kaunas, Domas 85, 141

629

630

Asmenvardžių rodyklė

Kautsky, Karl 215 Kavolis, Vytautas 12, 61 Kazakauskas, Antanas 207 Keylor, William R. 61, 313, 314 Keyser, Erich 341 Keliuotis, Juozas 339, 341, 410, 426 Keršytė, Nastazija 34, 75, 130, 131, 193, 337, 390, 403 Kęstutis 83, 111, 174, 265, 321, 448 Kiaupa, Zigmantas 22–23, 24 Kiaupienė, Jūratė 23 Kimsa, Antanas 11, 33 Kirkoras, Adomas Honoris (Adam Honory Kirkor) 91, 100 Kisinas, Izidorius 446 Kymantaitė-Čiurlionienė, Sofija 41 Klementas, Antanas 130 Klimas, Petras (Vabalėlis, Klimaševski, K. Werbelis) 23–24, 40, 137, 161, 195, 197–202, 218, 221, 222, 276, 333, 371, 375, 380, 383, 393–395, 401, 411, 417, 429 Kocka, Jürgen 31, 58 Kogălniceanu, Mihail 63 Končius, Ignas 442 Konickis, Andrius 277 Kopeček, Michal 147 Korsakas, Kostas 341, 343, 408 Korsakienė, Halina 424 Kovalevskis, Maksimas M. (Максим М. Ковалевский, Maksim Kovalevsky) 255 Kozłowski, Władysław M. 257 Kraniauskas, Liutauras 348 Krapauskas, Virgilijus 34, 39–40 Krasauskas, Rapolas 451–452 Krasauskaitė, Marija Kristina 208, 392, 401, 408, 425, 435, 436 Kraševskis, Juozapas Ignacijus (Józef Ignacy Kraszewski) 10, 91–93, 129 Kraujalis (Kraujelis), Petras 13, 15

Kreucher, Gerald 233 Krėvė-Mickevičius, Vincas 41, 175, 231, 249, 258, 351, 427, 433, 444 Kriaučiūnas, Jonas 95 Kriaučiūnienė, Živilė 206, 420, 423 Krikščiūnienė-Petrauskaitė, Ona 204–205 Krutulys, Titas 431 Krzesińka, Matylda F. (Матильда Ф. Кшесиньская) 276 Krzywicki, Ludwik 175 Kubilius, Vytautas 39, 40, 123, 326 Kubiliūtė, Marcelė 210 Kučinskas (Kučas), Antanas 11, 13, 15, 265, 333, 408, 412 Kudirka, Vincas 196, 304 Kuhn, Thomas S. 192, 225, 306, 347 Kulakauskas, Antanas 7, 25, 26–27, 34, 40, 42, 67, 72, 118–119, 128, 136–137, 139, 173, 198, 354 Kulikauskas, Pranas 251, 387 Kulvietytė-Slavinskienė, Aušrinė 403 Kuznecovienė, Jolanta 19 Kvietkauskas, Mindaugas 43, 123, 175

L

LaCapra, Dominick 314 Lamanskis, Vladimiras I. (Владимир И. Ламанский, Wladimir Iwanowitsch Lamanski) 132 Lambert, marquise de (Anne-Thérèse de Marguenat de Courcelles) 242 Lamy, Jérôme 333 Lamprecht, Karl 239, 282, 363 Landsbergis, Vytautas 14 Landsbergis-Žemkalnis, Gabrielius (Žemkalnis, Senis Betgyvas) 115, 143 Langlois, Charles-Victor 153, 154, 235–236, 261, 282, 289, 290, 303–305, 311–312, 315–318, 320–322, 326–327, 483–484 Lanson, Gustave 322, 325

Asmenvardžių rodyklė

Lapinskienė, Alma 128–129 Lappo, Ivan 179, 197, 277, 373, 433 Lappo-Danilevskis, Aleksandras S. (Александр С. Лаппо-Данилевскiй, Aleksandr Sergeevich LappoDanilevskii) 226–228, 233–237, 255, 258, 282, 368 Lasinskas, Povilas 7, 17, 31, 33–34, 35, 36, 39, 120, 158, 201, 212, 213, 220, 254, 256, 276–277, 280, 283, 287, 289, 301, 348, 353, 359, 361, 375, 380, 383, 390, 430 Lastas, Adomas 218 Laučiūtė, Jūratė Sofija 106 Laukaitytė, Regina 24 Laumenskaitė, Egidija 208 Laurinavičius, Česlovas 26, 34, 39, 195 Lavisse, Ernest 313, 315, 317–318 Le Goff, Jacques 48 Lebedys, Jurgis 9, 408 Leimonas, Juozas 207 Lelewelis, Joachimas (Joachim Lelewel) 63, 64, 67, 91, 146–148, 150–151 Leninas, Vladimiras I. (Владимир И. Ленин, В. И. Ульянов, Wladimir I. Lenin, Vladimir Lenin) 432 Lenktaitis, Jonas 11 Leonas, Petras 101, 200, 256, 386 Leontovičius, Fiodoras I. (Федір І. Леонтович, Фёдор И. Леонтович) 179 Leopardi, Giacomo (Giacomo Taldegardo Francesco di Sales Saverio Pietro Leopardi) 187 Leroux, Robert 333 Lévy-Dumoulin, Olivier 311–312, 317, 322 Leviškaitė (Sperskienė), Rasa 24–25 Lhéritier, Michel 397 Lietuvis, Mykolas (Venclovas Mikalojaitis, Michalo Lituanus) 10 Lietuvninkaitė, Nijolė 84 Lingelbach, Gabriele 55–56, 61, 62, 312, 317

Lingis, Alphonso 37 Lingis, Juozas 341 Litwinowicz-Droździel, Małgorzata 92 Liubavskis, Matvejus K. (Матвей К. Любавский) 179, 197, 320 Liulevičius, Vincentas 203 Lyon, Janet 46 Lopata, Raimundas 15, 26, 195 Lorenz, Chris 4 Lozoraitis, Stasys 218 Lukianas (Lukianas iš Samosatos, Λουκιανὸς) 6 Lukšaitė, Ingė 15, 22, 23–25, 32, 326, 417 Lukšienė, Meilė 10 Lukšionytė, Nijolė 435 Lunačiarskis, Anatolijus V. (Анатолий В. Луначарский, Anatoli Lounatcharski, Anatoly Lunacharsky) 172

M

Maceina, Antanas 333, 341, 408, 426, 433 Macijauskienė, Marija 205 Maciūnas, Vincas 11, 33, 67, 70, 71, 74, 91, 179, 341, 401, 408, 410, 413, 426, 427–428, 430, 433 Mačiulis, Dangiras 7, 42, 87, 93, 432, 433, 434 Mačiulis-Maironis, Jonas (Maironis, Jan Maculewicz, Jonas Maculevičius, Stanyslovas Zanavykas, St. Maironis, Š. M-lis) 13, 39, 41, 42, 43, 53, 68, 79, 82, 86, 87, 96, 99, 100, 104, 108–115, 123, 158–159, 165–171, 173, 176, 183, 227, 395, 402, 411, 448 Maksimaitienė-Girčytė (GirčytėMaksimavičienė, GirčytėMaksimaitienė, MaksimaitienėGirčytė, Maksimavičienė-Girčytė, Maksimaitienė), Ona 215–216 Maksimaitis, Mindaugas 256, 326, 386, 403–404

631

632

Asmenvardžių rodyklė

Maksimeika, Nikolajus O. (Микола О. Максимейко, Николай А. Максимейко) 179 Mančinskas, Česlovas 214–215, 373, 421, 444, 446 Marcinkevičienė, Dalia 26 Marcišauskytė-Jurašienė, Jolanta 435–436 Mareckas, Kristijonas 84 Margiris 40 Marinetti, Filippo Tommaso 45 Marrou, Henri-Irénée 315, 318 Martin, Hervé 312, 315 Martinkus, Andrius 287 Martišiūtė, Aušra 106, 123 Marx, Karl 124, 172, 175, 252, 342 Masaryk, Tomáš Garrigue 195 Masiliūnas, Kazimieras 433, 434 Maskuliūnienė, Džiuljeta 84, 102 Mastianica, Olga 39, 66 Mašiotaitė-Urbšienė, Marija 389, 392, 414, 416, 424 Matas evangelistas, šv. 408 Matulaitis, Stasys 115, 418 Matusas, Jonas 11, 13, 23–24, 210, 244, 269, 273, 326, 333, 340, 342, 349, 353, 392, 401, 408, 413, 419, 430, 433 Maurenbrecher, Wilhelm 262 Mauss, Marcel 241 Mažeikis, Gintautas 287 Mažiulis, Antanas 341 Mažvydas, Martynas 114 Medišauskienė, Zita 26 Megill, Allan 309 Mehlis, Georg 341 Meyer, Eduard 233, 282, 341 Meyer, Ernst 233 Meilus, Elmantas 23–25 Mekas, Jonas 12 Merk, Elena 34 Merkelis, Aleksandras 402–403

Merkys, Vytautas 9–11, 15–16, 23, 26, 67, 84, 96, 251, 321–322, 326, 386–387, 390, 392, 396, 400, 403, 411, 419 Merton, Robert 408 Michelis, Dovydas Viktoras 433 Mickevičienė, Diana 90 Mickevičius, Adomas (Adam Mickiewicz) 76, 91, 93 Miežinienė, Ala 414 Miknys, Rimantas 26, 27, 34, 119, 139, 173, 195, 201–202, 384 Mikšas, Jurgis 92 Miliukovas, Pavelas N. (Павел Н. Милюков, Pavel Milioukov, Pavel Milyukov) 278 Milius, Vacys 85, 132 Miłosz, Czesław 88–89, 172 Milukas, Antanas 78, 87 Mindaugas 14, 83, 111, 124, 174, 203, 205, 248, 260, 265 Misiūnas, Remigijus 11, 113, 451 Misius, Kazys 383–385, 387–388 Miškinis, Antanas 175, 344 Miškinis, Motiejus 338 Mituzienė, Aurelija 353 Mykolaitis-Putinas, Vincas 52–53, 70, 91, 123, 204–205, 324, 425, 427, 428, 433, 444 Mommsen, Theodor 232, 262, 263, 271 Monod, Gabriel 48, 311, 313, 315–316, 317 Montaigne, Michel de 245 Montesquieu, Charles 315 Montfrans, Manet van 322 Montvila, Vytautas 339 Moravskis, Stanislovas 76 Moretti, Mauro 197 Mościcki, Henryk Stanisław 179 Motieka, Egidijus 26, 118 Mulevičiūtė, Jolita 335 Münch, Richard 348 Münzer, Friedrich 233

Asmenvardžių rodyklė

Muravjovas, Michailas N. (Михаил Н. Муравьёв, Муравьёв-Виленский) 265

N

Nagevičius, Vladas 141 Namli, Elena 296 Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte, Napoléon Ier) 264, 265, 406 Narbutas, Justinas (Justyn Narbutt) 76 Narbutas, Teodoras (Teodor Narbutt, Тэадор Нарбут) 25, 53–54, 74, 76, 91, 93, 100, 103, 107, 129 Narutavičius, Stanislovas 175 Natkevičius, Ladas (Vladas) 207 Navakas, Jonas 207 Navarro, Germán 48 Navickienė, Aušra 69 Nekrašas, Evaldas 175 Nėris (Bačinskaitė-Bučienė), Salomėja 343 Nezabitauskis, Adolfas 83, 85, 207 Nezabitauskis-Zabitis, Kiprijonas Juozapas 387–389 Niebuhr, Barthold Georg 261, 271 Niemi, Aukusti Robert 415 Nietzsche, Friedrich 233, 239, 347 Nikolajus I (Николай I, Николай I Павлович) 56 Nikolajus II (Николай II, Николай Александрович Романов) 118 Nikžentaitis, Alvydas 4, 9, 14, 16, 60, 100, 431, 432 Noiriel, Gérard 61 Nora, Pierre 45, 48 Noreika, Liudas 126 Norkus, Jonas 215 Norkus, Zenonas 4, 6, 19, 28, 30, 31, 36, 54, 59, 81, 147, 149, 150, 152–153, 154, 155, 157, 166, 194, 221, 227, 228, 234,

236, 238–239, 255, 272–273, 290, 296, 298, 300, 309, 347, 352, 356, 361–364, 372, 373, 415 Noronha-DiVanna, Isabel 311, 317, 318, 319

O

Olšauskas (Olševskis), Antanas (Anton Olszewski) 418 Orintaitė, Petronėlė 333 Otto, Walter 233 Ouliac, Paul 314

P

Pajaujis, Juozas 207 Pakarklis, Povilas 9, 333, 408 Pakštas, Kazys 203–204, 213, 443 Palacký, František 63 Pamerneckis, Stanislovas 194 Pankauskas, Jonas 433 Papaurėlytė (Riaubienė), Arida 430, 432 Papečkys, Juozas 406 Papée, Fryderyk 179 Paškevičiūtė-Kundrotienė, Eglė 418 Patzig, Günther 239 Paukštelis-Ptašinskas, Juozas 207 Pauliukonis, Pranas 333 Paunksnis, Kazimieras 419 Penkauskas, Pranciškus 137, 161, 263, 265, 374–375, 394–395, 411, 416, 419, 436–437 Petkevičius, Tadas 218 Petrauskas, Rimvydas 373, 426 Petreikis, Tomas 123, 430 Petrėnas, Juozas 207 Pfitzner, Josef 13 Pickering, Mary 318 Pietaris, Vincas 10, 41, 82, 86, 90, 99, 104, 124, 130, 183 Pinder, Wilhelm 353 Pirenne, Henri 229 Pitagoras (Πυθαγόρας) 243

633

634

Asmenvardžių rodyklė

Pivoras, Saulius 26, 34, 36, 201, 210, 256, 375, 383, 430 Plateris (Pliateris), Aleksandras 11, 23, 392, 401, 408, 426 Platonas (Πλάτων) 264 Plechanovas, Georgijus V. (Георгий В. Плеханов) 175 Pliateris, Adomas Alfredas (Adam Alfred Gustaw Plater [Broel-Plater]) 76 Pociūtė, Rima 123 Porciani, Ilaria 61 Poška (Paškevičius), Dionizas 76, 130 Praniauskaitė, Karolina 92 Praspaliauskienė, Rima 26 Prochaska, Antoni 132–133, 179 Protagoras (Protagoras iš Abderos, Πρωταγόρας) 243 Pšibiliauskienė, Sofija (Lazdynų Pelėda) 186–187 Pšibilskis, Vygintas Bronius 9, 175, 181, 254, 385, 390, 403, 412, 432 Puchner, Martin 46 Pukienė, Vida 218 Pūraitė, Aurelija 211–212 Purickis, Juozas 40, 139, 203, 411, 426 Puškinas, Aleksandras S. (Александр С. Пушкин) 224 Putinaitė, Nerija 98 Puzinas, Jonas 11, 85, 139, 333, 334, 341, 392, 399, 401, 408, 410, 412, 413, 419, 422–423, 425, 427–429, 430, 433, 434

R

Rabikauskas, Paulius 452 Ragauskas, Aivas 4, 6, 11, 23, 31, 33–34, 35, 36, 41, 229, 243, 261, 270, 277, 279, 285, 287, 301, 306–307, 308, 327, 336, 353, 364, 397, 398–399, 451 Raguotienė, Genovaitė 417 Raguotis, Bronius 418 Raila, Bronys 210 Ramanauskaitė, Emilija 204

Ramūnas, Antanas P. 231 Ranke, Leopold von 55, 56, 58, 148–149, 150, 152, 156, 262, 271, 307, 312 Raphael, Lutz 57, 61, 64, 66, 197 Raškauskas, Kęstutis 342 Raštikis, Stasys 442 Raudeliūnas, Traidenis 277, 296 Rėklaitis, Kazimieras 266 Rėza, Liudvikas (Ludwig Rhesa) 448 Remeika, Jonas 207, 426, 435 Rémond, René 48 Renan, Ernest 318 Renard, Georges 176 Rickert, Heinrich 155–156, 161, 221, 226–227, 252, 296, 341, 362–364, 366, 369 Rimka, Juozapas Albinas 101, 208 Rimša, Edmundas 34 Rioux, Jean-Pierre 48 Römer, Eugeniusz von 102 Römeris, Mykolas (Michał Römer) 26–28, 40, 137, 173, 257, 302, 384, 393–395, 401, 406–407 Rostovcevas, Michailas I. (Михаил И. Ростовцев, Michail I. Rostowzew, Michael Rostovtzeff) 61, 230–233, 235, 286 Rothacker, Erich 226 Rousseau, Jean Jacques 71 Rudis, Gediminas 210, 224–225, 228, 230, 231 Rudokas, Jonas 9, 11 Rudzinskaitė-Arcimavičienė, Marija 137, 375 Ruginis, Klemensas 204 Rukša, Antanas 433, 444 Ruseckas, Petras 432 Rüsen, Jörn 4, 30–31, 81, 150, 151, 225, 271, 273, 347, 350, 352, 366, 480 Russolo, Luigi 45 Rutenbergas, Giršas 207 Rutherford, Ernest 241

Asmenvardžių rodyklė

S

Safronovas, Vasilijus 7, 16, 98, 100 Saint-Martin, Arnaud 333 Sakalauskas, Juozas 379, 435 Saldukas, Linas 304 Salys, Antanas 207, 408, 413, 419, 426, 433–434 Samavičius, Romualdas 41, 451 Sauerwein, Georg (Jurgis Zauerveinas, Girėnas) 103 Savukynas, Bronys 251 Sawickas, K. 106 Sawicki, Jan 26–27 Scaff, Lawrence A. 355 Schlözer, August Ludwig von 147 Schnürer, Gustav 205 Seignobos, Charles 153, 154, 228, 235–236, 261, 278, 282, 289, 303–305, 311–312, 313, 315–318, 321–322, 323, 326–327, 426, 483–484 Selenis, Valdas 7, 11–12, 34, 35, 36–37, 38, 39, 43, 120, 122, 205, 207, 213, 226, 231, 233, 243–244, 251, 261, 279, 299, 320, 323, 334, 351, 375–376, 378, 381, 392, 397, 429, 430, 433–438, 444, 446–447 Semaška, Algimantas 14 Senn, Alfred Erich 15 Seselskytė, Adelė 132 Sezemanas, Vosylius 368 Sigwart, Christoph von 226 Sim, Stuart 45 Simiand, François 241 Simmel, Georg 298, 366 Simonaitis, Erdmonas 141 Sirinelli, Jean-François 46, 48 Sirokomlė, Vladislovas (Władysław Syrokomla, Ludwik Kondratowicz, Liudvikas Kondratavičiaus) 91 Sirutavičius, Vladas 7, 26, 130 Sirutytė-Lastienė, Petronėlė 215, 218, 320 Skardžius, Pranas 207, 408, 413, 419, 426, 427, 428, 433–434, 447

Skirmuntas, [?] 352 Skirmuntt, Konstancja (Konstancja Skirmunttówna, Konstancija Skirmuntaitė, Helena-Pojata) 99, 107, 195–196 Skrupskelis, Ignas 333, 341 Skrupskelis, Kęstutis 209 Slavinskaitė, Irena 113 Slaviūnas, Zenonas 433 Sleževičius, Mykolas 208 Sliesoriūnas, Feliksas 204, 205 Slovackis, Julijus (Juliusz Słowacki) 91 Smedt, Charles De 262 Smetona, Antanas 14–15, 41, 125, 130, 139, 195–196, 217, 371, 382, 423, 424, 432, 440 Smith, Anthony 52 Smolka, Stanisław 179 Sniadecki, Jan 60 Solovjovas, Vladimiras 143 Sombart, Werner 355, 426 Sorokinas, Pitirimas A. (Питирим А. Сорокин, Pitirim Sorokin) 257 Speičytė, Brigita 82, 87, 91–92 Spencer, Herbert 226 Spetyla, Petras 207 Spetylienė, Marija 207 Spranger, Eduard 366 Spudas, Povilas 215–217, 329, 401 Sruoga, Balys 390, 427, 444 Sruoga, Kazimieras 207 Stakauskas, Juozapas 23, 33, 340, 349–350, 358–359, 362, 408, 413, 415, 419, 424–426, 434, 435, 436 Stalinas, Josifas (Иосиф В. Сталин, Иосиф В. Джугашвили) 432 Staliūnas, Darius 26, 39–40, 42, 56, 91, 93, 121, 132, 139 Stankevičius, Vladimiras (Владимир Б. Станкевич, Vladas Stankevičius, Vladas Stanka) 280

635

636

Asmenvardžių rodyklė

Stanley, John D. 147 Stašaitis, Stanislovas 195–196, 215–216, 219, 350 Staugaitis, Justinas 195 Steinacker, Harold 366 Steponaitienė, Jolita 69 Steponaitienė, Sofija 207 Steponaitis (Steponavičius), Antanas Kazimieras 203, 426 Steponaitis, Vytautas 391, 393, 401, 419 Steponavičienė, Daiva 216, 391 Sternfeld, Richard 161 Stonienė, Vanda 418 Storosta-Vydūnas, Vilhelmas 10, 86, 100, 127, 141, 382 Strolis, Liudvikas 388 Stulginskis, Aleksandras 437 Subačius, Giedrius 26, 94–95 Subačius, Paulius 26, 39, 53, 82, 86, 102, 198 Suslov, Mikhail 301 Sužiedėlis, Simas 11, 291, 333, 408, 430, 433, 434 Sverdiolas, Arūnas 277, 296, 332, 338, 343 Szpoper, Dariusz 195

Š

Šachmatovas, Aleksejus A. (Алексей А. Шахматов) 132 Šakenis, Konstantinas 396 Šalkauskis, Stasys 40, 204, 222, 357, 422, 425 Šapoka, Adolfas 7–9, 11–12, 13, 14–17, 21, 23–24, 28, 39, 41, 197, 244, 269, 299, 326, 333–334, 340, 342, 348, 349, 352–353, 359, 378–380, 392, 394, 401, 408, 413, 416, 423–424, 430, 432–433, 434, 445–446, 451 Šaulys, Jurgis 142–143, 195, 407, 417 Šaulys, Kazimieras Steponas 195 Ščavinskas, Marius 7

Šenavičienė, Ieva 26 Šepetys, Nerijus 8, 28, 31 Šernas, Jokūbas 195 Šešplaukis, Alfonsas 417 Ševčenka, Aleksandras (Олександр В. Шевченко, Aleksandr Shevchenko) 45 Ševčenka, Tarasas G. (Тарас Г. Шевченко) 133, 143 Šidlauskas, Algirdas 44, 60, 62, 74, 146–147, 193 Šikšnys-Šiaulėniškis, Marcelinas 93 Šilgalys, [?] 142 Šilingas, Stasys 125 Šilkarskis, Vladimiras 40, 281 Šimkus, Robertas 34, 231, 307 Šimkus, Stasys 433 Šinkūnas, Peliksas 419 Šipelytė, Monika 203 Škėma, Antanas 12 Šlapelienė (Piaseckaitė), Marija 176 Šlapelis, Ignas 40, 391 Šlapelis, Jurgis 382 Šležas, Povilas (Paulius) 13, 28, 248, 264–265, 291, 333, 340–341, 408, 411 Šliogeris, Arvydas 450 Šliogeris, Jonas 142 Šliūpas, Jonas (Jan Szlupas, J. S. Kůksztis, Jonas Szliupas) 10, 39, 43, 68, 86, 94, 96, 99–104, 107, 108, 113, 123–124, 165, 173, 176, 180–181, 182–183, 394–395 Šnapštys-Margalis, Juozas 183 Šomkaitė-Spudienė, Paulina (Paulina Sinkevič-Šomko) 215, 217 Štrauchas, Johanas (Johannes Strauch) 368 Štuopis, Povilas 4, 11, 22, 244, 305–306, 335, 337, 340, 341, 344–352, 360, 370, 408, 413, 444, 487 Šusta, Josef 241

Asmenvardžių rodyklė

Šutinienė, Irena 14 Švedas, Aurimas 4, 8, 9, 32, 34

T

Tacitas 64, 263 Taine, Hyppolite 172, 318 Tamašauskas, Albinas 218 Tamaševičius, Giedrius 88–89 Tamm, Marek 21 Tamošaitis, Izidorius 204, 426 Tarasenka, Petras 385–386, 387, 391, 393, 400, 401 Tarvydas, Balys 37 Tautavičius, Adolfas 452 Tereškinas, Artūras 39, 122, 157 Tiškevičius, Eustachijus 25, 76 Tiškevičius, Konstantinas 26, 76 Tyla, Antanas 16, 23, 67, 426, 432, 434, 451 Tysliava, Juozas 207 Toynbee, Arnold J. 361 Toliušis, Zigmas 175, 406 Tollebeek, Jo 304 Tonkūnas, Juozas 433, 439 Tönnies, Ferdinand 257 Torstendahl, Rolf 5, 58, 152–154, 156, 274, 303, 309–310 Totoraitis, Jonas (Jonas Norus) 40–41, 78, 79, 98, 119, 124, 135, 137, 139, 140–146, 160, 161, 162, 194, 205, 222, 246, 247–248, 259–275, 304, 340, 375, 381, 393–395, 401, 411–412, 426, 484–486 Trencsényi, Balázs 147 Trinkūnaitė, Šarūnė 42, 93, 105, 106, 335 Troebst, Stefan 19–20 Troeltsch, Ernst 164, 240, 272, 291, 366 Trumpa, Vincas 4, 11–13, 15, 27, 39, 112, 118, 119, 122, 125, 135, 228, 277, 288, 295, 301–302, 308, 332, 334, 340, 343, 349–350, 353–354, 370, 403, 408, 413, 425–426, 434, 451, 487

Tukididas (Θουκυδίδης) 263 Tulauskaitė, Marija 207 Tumas-Vaižgantas, Juozas 55, 91, 137, 139, 141–142, 177, 193, 196, 197, 198, 276, 339, 375, 383, 390, 391, 392, 393, 401–403, 444 Tumėnas, Justinas 367 Turauskas, Edvardas (Eduardas) 204, 207 Turgenevas, Ivanas S. (Иван С. Тургенев) 224

U

Ulmanis, Kārlis 400 Urniežiūtė-Starkienė, Uršulė 204, 205 Urry, John 48 Uvarovas, Pavelas J. (Павел Ю. Уваров) 286–288, 297, 299, 301

V

Vaičiūnas, Petras 207 Vaišnys, Andrius 430, 431 Valaitis, Antanas 128, 130–132, 135, 137, 195, 207, 382, 393 Valančius, Grigas 341, 426 Valančius, Motiejus 10, 96, 102–103, 130, 265, 341 Valantiejus, Algimantas 61, 257 Valatka, Gytis 84 Valsonokas, Rudolfas 13 Vanagaitis, Jonas 127 Vanagas, Vytautas 9 Vanags, Pēteris 95 Vareikis, Vygantas 14, 16, 33 Vasiliauskas (Vasys), Antanas 11, 23, 379, 392, 401, 408, 416, 424–426, 430, 433 Vasiliauskienė, Aldona 452 Vaškelis, Bronius 105, 106 Vėbra, Rimantas 39, 198 Veilentienė, Audronė 211, 439 Vėlius, Norbertas 82, 83, 85, 97–98

637

638

Asmenvardžių rodyklė

Veljataga, Pillė 101, 123 Venclauskas, Linas 42 Venclova, Antanas 333, 339, 343 Venclovas, Motiejus (Mykolaitis) 100 Vervečkaitė, Virginija 10 Vico, Giambattista 252 Vidal de La Blache, Paul 227 Vijūkas-Kojelavičius, Albertas 10–11 Vileišis, Antanas 382 Vileišis, Jonas 382 Vileišis, Petras 55, 107, 108, 130 Vileišis, Vincas 430, 432 Viliūnas, Giedrius 104, 123, 165, 174, 320, 324, 334–335, 338–340 Vilkaitė, Kotryna 408 Viperis, Robertas J. (Роберт Ю. Виппер, Roberts Vipers) 215 Viskantas (Viskanta), Antanas 40 Višinskis, Povilas 84–85, 175 Vištelis-Višteliauskas, Andrius (Vištalius, Lietuvis) 89, 91–92, 103, 183 Vitkus, Hektoras 20 Vymerytė, Margarita 207 Vyšniauskas, Arūnas 39, 108 Vytautas 13–14, 26, 37, 40, 80, 107–108, 111, 159, 166, 174, 178, 195, 264–265, 340, 414, 448, 449 Vytenis 108 Voigt, Johannes 129, 416 Voldemaras, Augustinas (Mar. K-lis, А. И. Вольдемар, A. Valdemaras, A. Woldemar, Augustin Voldemar, A. Voldemar) 4, 9, 22, 33, 39, 40–41, 121, 123, 125, 126, 137–138, 140, 158–160, 161–162, 164–165, 166–171, 176–178, 187, 188, 194, 210, 222, 223–259, 262, 270, 282, 295, 304, 308, 321, 349–350, 360, 363, 368–369, 371, 372, 373, 375, 398, 418–419, 482, 484–485, 488

Volkaitė-Kulikauskienė, Regina 216 Volteris, Eduardas 23, 133, 137, 138, 173–174, 231, 373, 375, 387, 392, 393–395, 399, 401–402, 412, 419 Vorobjovas, Mikalojus (Nicolaj Worobiow, Nikolaj Worobiow) 353, 408, 410, 426

W

Waitz, Georg 159 Wang, Edward Q. 303 Weber, Max 232, 286 Wendland, Anna Veronika 72 Wes, Marinus A. 231 White, Hayden 4, 48 Wiegand, Theodor 233 Wievierka, Michel 48 Wilamowitz-Moellendorff, Ulrich von 233 Wilcken, Ulrich 232, 233 Wilde, Oscar 127 Windelband, Wilhelm 155, 156, 226, 366 Wölfflin, Heinrich 353, 435 Woolf, Daniel 157, 160 Wright, Donald A. 56 Wrzosek, Wojciech 48 Wundt, Wilhelm 226

Z

Zabiela, Gintautas 387 Zaborowski, Robert 231 Zaborskaitė, Vanda 109, 112, 170 Zalatorius, Albertas 123 Zavadzkis, Juozapas 176 Zieliński, Tadeusz Stefan (Фаддей Ф. Зелинский, Eheu) 230–231, 232, 233 Zilberis, Berelis 208–209 Zizas, Rimantas 210 Zmitra, Arnas 196 Zubovas, Vladimiras 175

Asmenvardžių rodyklė

Ž

Žagelis, Adomas 76 Žaltauskaitė, Vilma 110 Žėkaitė, Janina 123, 125 Žemaitytė, Zita 9, 388, 403 Žičkus (Žičkauskas), Tomas 104

Алеврас, Наталия Н. 372 Бездрабко, Валентина В. 312 Бицилли, Петр М. (Петър Бицилли) 299 Бонгард-Левин, Григорий М. 231, 233 Брачев, Виктор С. 61, 234–235 Гришина, Наталья В. 61, 372 Гуревич, Арон Я. 240 Карев, Дмитрий В. 61 Корзун, Валентина П. 235 Летяев, Валерий А. 232 Литвиненко, Юрий Н. 231 Малинов, Алексей В. 235, 255

Žilėnas, Vincas 23 Žilinskas, Jurgis 430 Žygimantas Augustas 196 Žukas, Vladas 10, 324, 386, 391, 402, 403, 414, 419 Žukienė, Rasa 12

Нечухрин, Александр Н. 232, 273, 275 Погодин, Сергей Н. 235 Репина, Лорина П. 54, 274 Румянцева, Марина Ф. 235 Свешников, Антон В. 285, 301 Cиницын, Олег В. 235 Стельмах, Сергій П. 61 Степанов, Борис Е. 285, 301 Таран, Лидия В. 241 Трапш, Николай А. 235 Фролов, Эдуард Д. 231–232 Ястребицкая, Алла Л. 285

639

Knygoje analizuojama Lietuvos profesionalios istoriografijos genezė ir sklaidos tradicija 1883–1940 metais. Monografijos aktualumą ir naujumą nužymi integralus ir sintetinis žvilgsnis į Lietuvos nacionalinės istoriografijos tapsmą.

Pasitelkiamas tarpdisciplininis požiūris ir lyginamoji perspektyva, istoriografija ir istorika matoma tiek bendresnėje tuometinių Lietuvos humanitarinių mokslų, tiek nagrinėjamo laikotarpio europinės istoriografijos raidos panoramoje. Kartu tai pirmasis išsamus lietuviškosios istorikos ir istorijos metodologijos tekstų tyrimas.

Aurelijus Gieda (g. 1976) – VU IF Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytojas (nuo 2004), humanitarinių mokslų daktaras (dis. Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 1904–1940 m., 2013). Svarbiausios tyrimų sritys – istorika (Historik), istoriografijos teorija ir istorija, kultūrinė ir sociokultūrinė istorija, idėjų istorija.

AU R E L I J U S G I E DA

Manifestuojanti Klėja istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais Redaktorės Gražina Indrišiūnienė, Rūta Lazauskaitė Asmenvardžių rodyklę sudarė Rima Žilinskaitė Viršelio dailininkė Audronė Uzielaitė Maketuotoja Vida Vaidakavičienė 38,7 aut. l. 41 sp. l. Tiražas 500 egz. Išleido Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidykla, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“. Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius