Eina toliau ir paėjėjęs prideda: – Ir velnių velniai! Šalta. Tuščias vilko vėdaras prašo maisto, urzgia. „Ot kad taip dabar nors avutę, nors meitėlaitį“, – mano sau vilkas, rydamas seiles. Bet ir avutės tvartuose, ir meitėlaičiai taipjaugi tenai. Kiemuose ties tvartais pikti šunes lūkuriuoja įsisegti į vilką ir paskutinę jo skrandą sudraskyti. Žino šitą viską vilkas ir dėl to dar neina į namus, dar bijosi, norint iš tenai visokia šviežiena kvepia. Pakreipęs, vargšas, į vieškelį ir ausį, ir akis žiūri, ar nevažiuos kas nors, ar neseks paskui roges koks nors vienstypis šunytis... Bet ir kelias tyli, nedunda nuo ar klių kojų, negirgžda nuo rogių sušalęs sniegas. Tyku! Tiktai žemė šaldama poška. „Kad nors žvėrelį, kad ir vilką galų gale kokį nors silp nesnį!“ – mano sau geiduliaudamas pilkasis ir pasukęs cimpina į girią. Bet ir giria tuščia. Kelios šarkos, liumpsėdamos nuo vieno medžio ant kito, lakioja. Seiles rydamas, žiūri vil kas į jas, tačiau ką padarysi su bjauriu sutvėrimu – ant žemės netupia, o jeigu ir nutupia, ir tai menka nauda: arti nesileidžia. – Ką, vilkeli, ar tik ėsti neužsimanei? – paklausė viena iš margųjų paukščių, valydama snapą. – Tai, ar tu žinanti, paėsčiau, jeigu būtų ko gero paės ti, – sutiko vilkas, sėlindamas artyn prie medžio, ant kurio tupėjo klausikė. Šarka dėl visa ko iš atsargumo pašokėjo ant aukščiau esančios šakos ir erzino toliau vilką:
6
7
– Kur nebus! Ana už gerų varsnų po egle lapė zuikį tik triuškina, šveičia... Ir aš buvau besitaikius nors kąsnelį pa griebti, tai ko uodegą nepalydėjau... Pamačius, jog vilkas, neklausydamas toliau, bėga lapės ieškoti, šarka užriko palydų: – Bėk! Bėk! Tik uodegą žiūrėk! Aš išsisukau – mano trumpesnė uodega, o tavo teks lapei! Lapė, krūmuose paisydama zuikį, išgirdo bešlamant sniegą ir, kilstelėjusi galvą, pamatė atsprūdinantį vilką. Gudruolei nereikėjo išpasakoti, ko tas čionai nori. Nedaug trukusi, ji vienus zuikio likučius prarijo, o ką nespėjo – į sniegą sukasė atokiai po egle. Paskui, sugrįžusi atgal, už gulė sukruvintą vietą. – Labadien, lapute! – netrukus užkalbino vilkas pūkuot uodegę. – Labadien, kaimynėli! – atsakė ta. – O kur taip tamistą dievuliai neša? Kur taip skubini? – pridėjo lapė, pamačiu si, jog vilkas sustojęs žiūri atsidėjęs į ją. – Pas tave, kaimynėle! Pas tave! – atsiliepė tas, nesireng damas skubintis šalin nuo lapės. – Šarkos man nupasako jo, kad tau Dievas šiandien gražų laimikį davė, suteikda mas zuikutį. Aš jau seniai dantyse nieko neturėjau. Pilvas prie strėnų pridžiūvo. Ar neduosi ir man kokio kąsnelio arba nors kaulelių pagraužti? – Ir tu, kaimyne, klausai tųjų tuščiakalbių šarkų? – atšo vė lapė. – Kada jos čionai matė kokį nors laimikį? – Ugi kai tu, zuikį ėsdama, šarką dar už uodegos norėjai nustverti.