Eina toliau ir paėjėjęs prideda: – Ir velnių velniai! Šalta. Tuščias vilko vėdaras prašo maisto, urzgia. „Ot kad taip dabar nors avutę, nors meitėlaitį“, – mano sau vilkas, rydamas seiles. Bet ir avutės tvartuose, ir meitėlaičiai taipjaugi tenai. Kiemuose ties tvartais pikti šunes lūkuriuoja įsisegti į vilką ir paskutinę jo skrandą sudraskyti. Žino šitą viską vilkas ir dėl to dar neina į namus, dar bijosi, norint iš tenai visokia šviežiena kvepia. Pakreipęs, vargšas, į vieškelį ir ausį, ir akis žiūri, ar nevažiuos kas nors, ar neseks paskui roges koks nors vienstypis šunytis... Bet ir kelias tyli, nedunda nuo ar klių kojų, negirgžda nuo rogių sušalęs sniegas. Tyku! Tiktai žemė šaldama poška. „Kad nors žvėrelį, kad ir vilką galų gale kokį nors silp nesnį!“ – mano sau geiduliaudamas pilkasis ir pasukęs cimpina į girią. Bet ir giria tuščia. Kelios šarkos, liumpsėdamos nuo vieno medžio ant kito, lakioja. Seiles rydamas, žiūri vil kas į jas, tačiau ką padarysi su bjauriu sutvėrimu – ant žemės netupia, o jeigu ir nutupia, ir tai menka nauda: arti nesileidžia. – Ką, vilkeli, ar tik ėsti neužsimanei? – paklausė viena iš margųjų paukščių, valydama snapą. – Tai, ar tu žinanti, paėsčiau, jeigu būtų ko gero paės ti, – sutiko vilkas, sėlindamas artyn prie medžio, ant kurio tupėjo klausikė. Šarka dėl visa ko iš atsargumo pašokėjo ant aukščiau esančios šakos ir erzino toliau vilką:
6
7
– Kur nebus! Ana už gerų varsnų po egle lapė zuikį tik triuškina, šveičia... Ir aš buvau besitaikius nors kąsnelį pa griebti, tai ko uodegą nepalydėjau... Pamačius, jog vilkas, neklausydamas toliau, bėga lapės ieškoti, šarka užriko palydų: – Bėk! Bėk! Tik uodegą žiūrėk! Aš išsisukau – mano trumpesnė uodega, o tavo teks lapei! Lapė, krūmuose paisydama zuikį, išgirdo bešlamant sniegą ir, kilstelėjusi galvą, pamatė atsprūdinantį vilką. Gudruolei nereikėjo išpasakoti, ko tas čionai nori. Nedaug trukusi, ji vienus zuikio likučius prarijo, o ką nespėjo – į sniegą sukasė atokiai po egle. Paskui, sugrįžusi atgal, už gulė sukruvintą vietą. – Labadien, lapute! – netrukus užkalbino vilkas pūkuot uodegę. – Labadien, kaimynėli! – atsakė ta. – O kur taip tamistą dievuliai neša? Kur taip skubini? – pridėjo lapė, pamačiu si, jog vilkas sustojęs žiūri atsidėjęs į ją. – Pas tave, kaimynėle! Pas tave! – atsiliepė tas, nesireng damas skubintis šalin nuo lapės. – Šarkos man nupasako jo, kad tau Dievas šiandien gražų laimikį davė, suteikda mas zuikutį. Aš jau seniai dantyse nieko neturėjau. Pilvas prie strėnų pridžiūvo. Ar neduosi ir man kokio kąsnelio arba nors kaulelių pagraužti? – Ir tu, kaimyne, klausai tųjų tuščiakalbių šarkų? – atšo vė lapė. – Kada jos čionai matė kokį nors laimikį? – Ugi kai tu, zuikį ėsdama, šarką dar už uodegos norėjai nustverti.
– Ar aš ją? Na tai ir melagės gi tos šarkos! – net užriko meiliakalbė lapė. – Tikėki tu dabar jomis! Ne aš ją, tiktai ji mane prisėlinusi kirto iš pasalų į uodegą. – Vai ką gi tu čionai tada veikei? – paklausė šiepdamasis vilkas ir slinkdamas iš lėto artyn prie lapės. – Ugi matai ką! – dabar iš po šiekštos rodė palindusi kū mutė zuikio apgraužtas drebulės šakutes. – Zuikis mane išmokino žievėmis maitintis, dėkui jam, dabar aš jau bado nematau. – O kraujai iš kur čionai atsirado? – paklausė aiškiai jau širsdamas vilkas.
8
9
– Tai matai, kaimyne! Tu prie kiekvieno nieko tik tykai kabintis! – taikiai atsiliepė lapė. – Pabandyk ir tu graužti medį, ir tau iš pradžių taip atsieis, kaip man atsiėjo. Aš išsilaužiau dantį, kol pramokau drebulę graužti, kol su pratau, jog gardi ir minkšta tiktai drebulės žievė. O pati drebulė... – Ugi ar iš tikro ji gardi? – paklausė išbadėjęs vilkas. – Gardumas iš sykio prastas, bet, matai, vis tiktai mais tas, vis nors badu dvėsti nereikia. O kai pripranti, tai suvis pusėtinai atrodo, – postringavo lapė, atsargiai slėpdamasi už šiekštos.
– Tegul jau ir bus, o aš nors pri ėsiu, – atsiliepė vilkas, griebdamasis kepsnio. Lapė žiūri pro aukštinį, kaip vilkas kepsnius šveičia, ir seiles ryja... Neiš laikė ir ji. Drykt ir ji į viralinę ir – už žąsies. Priėdė abudu, prikimšo – užsi manė vilkas gert. Pabandė giros – ne kam verta. Pabandė virintos...
– Ehe! Tai, vage, gėrimas! – pagyrė vilkas ir ėmė maukt kaip žalis pieną. Pasidarė vilkui ir linksma, ir smagu. Už sienos žmonės šoko, ir jis užsima nė šokti. – Eime, kūmute, ir mudu pašoksi me! – pavadino jisai lapę.
– Suėdė ilgakaklį! Suėdė! – rėkė šar ka. – Pati mačiau, kaip lapė jį suėdė. – Palaukite! Aš pats nueisiu, – paki lo šuva iš vietos ir nubėgo lapės. Ne trukus iš krūmų pasirodė šuva su lape, kurią jis vedė už pakarpos nusitvėręs. – Kodėl taip ilgai nėjai? – užniur nėjo ant lapės įpykęs meškinas. – Neatitrūkau, tamista! Vis neati trūkau! – sudėjusi rankas ant pilvo ir nuleidusi akis žemyn, kalbėjo tei sindamasi lapė. – Mat prasimaniau avilį bičių, tai dabar vargstu su jomis. Laikas spiesti. Reikia spiečių žiūrėti.
Vienas vargas su jomis, daugiau nie ko. Kad taip rasčiau gerą bičiulį, tai aš tą avilį su mielu noru jam atiduo čiau... tiktai nelaimė, jog niekas ne moka bičių kopinėti... – Aš moku! – suniurnėjo dabar jau meiliau meškinas ir seiles nurijo. – Na, jeigu moki, tai ar tu neimtum nuo manęs to avilio? – Apie tai paskui pakalbėsime, – mirktelėjęs lapei, pratarė meškinas. – O dabar, maloni, stoki prieš teismą ir atsakyk į visus skundus, kuriuos ant tavęs daro.