Skip to main content

Lapės gyvenimas ir mirtis

Page 1

Eina toliau ir paėjėjęs prideda: – Ir velnių velniai! Šalta. Tuščias vilko vėdaras prašo maisto, urzgia. „Ot kad taip dabar nors avutę, nors meitėlaitį“, – mano sau vilkas, rydamas seiles. Bet ir avutės tvartuose, ir meitėlaičiai taipjaugi tenai. Kiemuose ties tvartais pikti šunes lūkuriuoja įsisegti į vilką ir paskutinę jo skrandą sudraskyti. Žino šitą viską vilkas ir dėl to dar neina į namus, dar bijosi, norint iš tenai visokia šviežiena kvepia. Pakreipęs, vargšas, į vieškelį ir ausį, ir akis žiūri, ar nevažiuos kas nors, ar neseks paskui roges koks nors vienstypis šunytis... Bet ir kelias tyli, nedunda nuo ar­ klių kojų, negirgžda nuo rogių sušalęs sniegas. Tyku! Tiktai žemė šaldama poška. „Kad nors žvėrelį, kad ir vilką galų gale kokį nors silp­ nesnį!“ – mano sau geiduliaudamas pilkasis ir pasukęs cimpina į girią. Bet ir giria tuščia. Kelios šarkos, liumpsėdamos nuo vieno medžio ant kito, lakioja. Seiles rydamas, žiūri vil­ kas į jas, tačiau ką padarysi su bjauriu sutvėrimu – ant žemės netupia, o jeigu ir nutupia, ir tai menka nauda: arti nesileidžia. – Ką, vilkeli, ar tik ėsti neužsimanei? – paklausė viena iš margųjų paukščių, valydama snapą. – Tai, ar tu žinanti, paėsčiau, jeigu būtų ko gero paės­ ti, – sutiko vilkas, sėlindamas artyn prie medžio, ant kurio tupėjo klausikė. Šarka dėl visa ko iš atsargumo pašokėjo ant aukščiau esančios šakos ir erzino toliau vilką:

6

7

– Kur nebus! Ana už gerų varsnų po egle lapė zuikį tik triuškina, šveičia... Ir aš buvau besitaikius nors kąsnelį pa­ griebti, tai ko uodegą nepalydėjau... Pamačius, jog vilkas, neklausydamas toliau, bėga lapės ieškoti, šarka užriko palydų: – Bėk! Bėk! Tik uodegą žiūrėk! Aš išsisukau – mano trumpesnė uodega, o tavo teks lapei! Lapė, krūmuose paisydama zuikį, išgirdo bešlamant sniegą ir, kilstelėjusi galvą, pamatė atsprūdinantį vilką. Gudruolei nereikėjo išpasakoti, ko tas čionai nori. Nedaug trukusi, ji vienus zuikio likučius prarijo, o ką nespėjo – į sniegą sukasė atokiai po egle. Paskui, sugrįžusi atgal, už­ gulė sukruvintą vietą. – Labadien, lapute! – netrukus užkalbino vilkas pūkuot­ uodegę. – Labadien, kaimynėli! – atsakė ta. – O kur taip tamistą dievuliai neša? Kur taip skubini? – pridėjo lapė, pamačiu­ si, jog vilkas sustojęs žiūri atsidėjęs į ją. – Pas tave, kaimynėle! Pas tave! – atsiliepė tas, nesireng­ damas skubintis šalin nuo lapės. – Šarkos man nupasako­ jo, kad tau Dievas šiandien gražų laimikį davė, suteikda­ mas zuikutį. Aš jau seniai dantyse nieko neturėjau. Pilvas prie strėnų pridžiūvo. Ar neduosi ir man kokio kąsnelio arba nors kaulelių pagraužti? – Ir tu, kaimyne, klausai tųjų tuščiakalbių šarkų? – atšo­ vė lapė. – Kada jos čionai matė kokį nors laimikį? – Ugi kai tu, zuikį ėsdama, šarką dar už uodegos norėjai nustverti.


– Ar aš ją? Na tai ir melagės gi tos šarkos! – net užriko meiliakalbė lapė. – Tikėki tu dabar jomis! Ne aš ją, tiktai ji mane prisėlinusi kirto iš pasalų į uodegą. – Vai ką gi tu čionai tada veikei? – paklausė šiepdamasis vilkas ir slinkdamas iš lėto artyn prie lapės. – Ugi matai ką! – dabar iš po šiekštos rodė palindusi kū­ mutė zuikio apgraužtas drebulės šakutes. – Zuikis mane išmokino žievėmis maitintis, dėkui jam, dabar aš jau bado nematau. – O kraujai iš kur čionai atsirado? – paklausė aiškiai jau širsdamas vilkas.

8

9

– Tai matai, kaimyne! Tu prie kiekvieno nieko tik tykai kabintis! – taikiai atsiliepė lapė. – Pabandyk ir tu graužti medį, ir tau iš pradžių taip atsieis, kaip man atsiėjo. Aš išsilaužiau dantį, kol pramokau drebulę graužti, kol su­ pratau, jog gardi ir minkšta tiktai drebulės žievė. O pati drebulė... – Ugi ar iš tikro ji gardi? – paklausė išbadėjęs vilkas. – Gardumas iš sykio prastas, bet, matai, vis tiktai mais­ tas, vis nors badu dvėsti nereikia. O kai pripranti, tai suvis pusėtinai atrodo, – postringavo lapė, atsargiai slėpdamasi už šiekštos.


– Tegul jau ir bus, o aš nors pri­ ėsiu, – atsiliepė vilkas, griebdamasis kepsnio. Lapė žiūri pro aukštinį, kaip vilkas kepsnius šveičia, ir seiles ryja... Neiš­ laikė ir ji. Drykt ir ji į viralinę ir – už žąsies. Priėdė abudu, prikimšo – užsi­ manė vilkas gert. Pabandė giros – ne kam verta. Pabandė virintos...

– Ehe! Tai, vage, gėrimas! – pagyrė vilkas ir ėmė maukt kaip žalis pieną. Pasidarė vilkui ir linksma, ir smagu. Už sienos žmonės šoko, ir jis užsima­ nė šokti. – Eime, kūmute, ir mudu pašoksi­ me! – pavadino jisai lapę.


– Suėdė ilgakaklį! Suėdė! – rėkė šar­ ka. – Pati mačiau, kaip lapė jį suėdė. – Palaukite! Aš pats nueisiu, – paki­ lo šuva iš vietos ir nubėgo lapės. Ne­ trukus iš krūmų pasirodė šuva su lape, kurią jis vedė už pakarpos nusitvėręs. – Kodėl taip ilgai nėjai? – užniur­ nėjo ant lapės įpykęs meškinas. – Neatitrūkau, tamista! Vis neati­ trūkau! – sudėjusi rankas ant pilvo ir nuleidusi akis žemyn, kalbėjo tei­ sindamasi lapė. – Mat prasimaniau avilį bičių, tai dabar vargstu su jomis. Laikas spiesti. Reikia spiečių žiūrėti.

Vienas vargas su jomis, daugiau nie­ ko. Kad taip rasčiau gerą bičiulį, tai aš tą avilį su mielu noru jam atiduo­ čiau... tiktai nelaimė, jog niekas ne­ moka bičių kopinėti... – Aš moku! – suniurnėjo dabar jau meiliau meškinas ir seiles nurijo. – Na, jeigu moki, tai ar tu neimtum nuo manęs to avilio? – Apie tai paskui pakalbėsime, – mirktelėjęs lapei, pratarė meškinas. – O dabar, maloni, stoki prieš teismą ir atsakyk į visus skundus, kuriuos ant tavęs daro.


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Lapės gyvenimas ir mirtis by knygos.lt - Issuu