Page 1

KAUKAS

GUGIS

IR KERŲ KARAS


– Kas

čia? Kas? – suklego žaidimus užmiršę kaukučiai ir sužiuro į atvykėlius. Urkis dėl visa ko apsidairė ir pastvėrė patį sunkiausią pagalį – maža ką... O Kaukašlaičio prieigose pasirodė margas būrelis – gal koks penketas, o gal ir daugiau tęvų, tamsių pavidalų. Jiems iš paskos riedėjo vežimaitis, tilindžiuojantis varpeliais ir akį traukiantis ryškiu, spalvingu apdangalu. „Kas tokie? Iš kur?“ – nustebo Urkis. Greta stovėjusi kaukamotė net suplojo delnais: – Tik pamanyk! Kipšai atklydo! „Kipšai? Oho!“ Taip, Urkis buvo girdėjęs apie kipšus – bet niekada jų nematė. Išgirdę skalambijamą ir šūksnius metę darbus susirinko ir daugiau kaukų, kurie neslėpdami smalsumo stebeilijosi į svečius. Gi kipšai linksmai mojavo, purtė galvas ir šūkaliojo nei šį nei tą: – Ei, kaukai kaukai kaukai! Kau–au–kai! Au–kau–kai– au! – ir, rodės, jų balsai sklinda iš visų pusių. – Labą dieną, dieną labą, laną diebą! Ieną! Abą! – šeimynykščiai net puolė dairytis, mėgindami suprasti, kas čia dedasi. Pasiekę laukiančius kaukus, susirinkusius Kaukašlaičio pakraštyje, svečiai sustojo ir nutilo – tarsi gerbdami 85


KAUKAS

GUGIS

IR KERŲ KARAS

svetimą erdvę. Į priekį išėjo motutė Sėlė. Ji lėtai, įdėmiai ir neskubėdama nužvelgė atvykėlius, mandagiai nusišypsojo ir prabilo: – Sveiki, kipšai! Kokiais keliais užklydote? Tikriausiai vyriausiasis iš kipšų, vešlia, net kiek garbiniuota barzdele, kurios pusė buvo juodos, o pusė – baltos spalvos, jai nusilenkė ir atsakė: – Po pasaulį keliavome, plačiais ir siaurais keliais ėjome, purvą bridome ir smėlį žarstėme, pamatėme Kaukašlaitį ir pagalvojome – gal gi kaukams ko nors reikia? Čia tuoj pat prabilo kitas: – Gėrimo taiklesnei akiai? Nuoviro, kad jėgų netrūktų? Lašų, kad meilė neišblėstų? Spąstų piktadario mintims? Ramių sapnų kvietalo? Tepalo žilei išvyti? O štai ir trečias: – Visko turim, viską mokam, viską mainom! – Už medų saldų. Už kailį šiltą. Už žoles kvapnias, už kitus gėrius! Motulė Sėlė iš karto neatsakė. Gi dauguma kitų šeimynykščių jau neslėpdami smalsumo žiūrėjo į svečius. Urkis tuo tarpu mintijo: „Liesi, išgeibę, kuo jie maitinasi, kad tokie džiūvenos?..“ Pagaliau ir motulė prabilo: – Kaukai visus svečius priima – ir visiems gero linki. Tad pasibūkite pas mus, rodykite savo lobius, lai gėris ir taika tarp mūsų giminių nenyksta. 86


II. SENI RŪPESČIAI

– Ačiū, – kipšas vėl nusilenkė ir mostelėjo ranka kitiems: – Nagi! Oras aplink svečius sutavaravo, susiblausė, sumirgėjo nelyg karštą vasaros dieną virš įkaitusių akmenų, ir po kelių akimirkų vežimaitis pavirto prekystaliais, ant kurių mirgėjo margėjo įvairiausių ąsočių ąsotėlių, puodynių puodynaičių. Kai kurie buvo tiesiog neįtikėtino molio – permatomo! Tokių Urkis niekada nebuvo regėjęs. Bet ką jis čia dabar išsiduos, kad labai įdomu. Tik dar tvirčiau pasirėmė ant smeiguolio žvelgdamas, kaip Kaukašlaičio gyventojai skuba artyn. – Matai matai, kaip lengvai jie miglas pučia, – sumurmėjo kažkuris iš vyresniųjų kaukų ir tuoj pat įspėjo savo kaukę: – Tu, pačiut, būk rūpestinga, neapsigauk, ką siūlys. Kipšai gudrūs, viską išvilios, o įpirš kokį nieką! – Tai jau kai man tave įpiršo, rūpestis nepadėjo, – atkirto kaukė, narsiai eidama prie kipšų, o kiti šeimynykščiai sukikeno, tramdydami juoką. Netrukus prie prekystalių užvirė toks klegėjimas, aiškinimasis, svėrimas, matavimasis, barimasis – kad tik viską spėtum pastebėti! Pakvipo čiobreliais ir mėta. Urkis krūptelėjo. Taip kvepėdavo tik... – Na ir ko stovi kaip mietas, ko neini nuoviro, kad jėgų netrūktų? Žiūrėk – gaudysi bebrą, o jis iš glėbio ir išslys... – nuskardėjo šalia ausies vos pašaipus, bet labai mielas balsas. 87


KAUKAS

GUGIS

IR KERŲ KARAS

– Bebrą ne gaudysiu, o smeiguoliu besiu, – atsiliepė Urkis. – Viralus tegul tie plempia, kam motulė gamta jėgos pašykštėjo, o aš jau kaip nors! Oi! – net šūktelėjo pastebėjęs, kaip vienam iš kaukų užkliudžius kažkokį kipšų stebuklą plykstelėjo ryški rausva šviesa ir nerangėlio gaurai suspindo gaivia žaluma. „Cha cha cha, – ir vėl nuaidėjo aplink juokas. – Jūs tik pažiūrėkit, Lėtis pažaliavo! Oi... Paraudonavo! Vajė, pageltonavo!!!“ – visi, metę savo domėjimusis, įsistebeilijo į besimainantį Lėtį. O šis nebežinojo ir ką daryti – žvalgėsi tai į vieną ranką, tai į kitą, tai į kojas, tai čiuposi už plaukų. – Nelabieji, ką čia padarėte! – galiausiai suriko. – Kas aš jums, vaivorykštė?! Tuoj pat atiduokite mano kailio spalvą! – Ramiai, garbieji kaukai, ramiai... – garbanotabarzdis kipšas skubiai išsitraukė kelias dėželes, iš vienos pasėmė žiupsnį miltelių ir pūstelėjo ant kauko. Dar kelios akimirkos – ir Lėtis vėl nusidažė įprasta rusva pilkuma. – Prašyčiau mūsų neatsiklausus nieko neatidarinėti ir neimti! – kipšas kilstelėjo ranką. – Kerų gali būti labai įvairių, netgi pavojingų! Piktai panosėje murmėdamas, Lėtis perslinko prie kito prekystalio. Tačiau kipšo žodžiai kitų kaukų nepabaugino. Kur tau – rodės, kad taip tik dar labiau pakurstė smalsumą. Menka paslaptis, Urkiui irgi magėjo pažiūrėti, kas ten, bet negi dabar šoks ir eis kaip koks nesusitupėjęs kaukavaikis, ką gi apie jį pagalvotų? 88


II. SENI RŪPESČIAI

– Kaip mažiai... – Urkis paniekinamai išsišiepė ir žvilgtelėjo į Gubę. Ar pritars? Bet kaukaitė tylomis žvelgė į kipšus ir kažką mintijo. – Ei, – vėl pabandė pakalbinti, – ką ten pamatei? – Kaip jiems lengva... – tarsi sau, tarsi jam ištarė Gubė. – Kas lengva? – nesuprato Urkis. – Lengva kerėti... – atsiduso kaukaitė. – Matai – tik švyst, krypt, ir jau kažkas įvyko. Viena akimirksnį plaukai žali, kitą – vėl rusvi. Motulė Sėlė sakė, kad kerai jiems nelyg kraujas teka. Kiekvienas kipšas toks, gimsta jau turėdamas galią, teturi išmokti ja naudotis, ir viskas. O mums... O mums, kaukams, tai labai labai sunku. Ir tikrus kerus tverti gali vos vienas kitas. Ak, kad taip mums jų galias – kaip gyvenimas palengvėtų! – Lengvas gyvenimas išpuikina, – atsiliepė Urkis, – o tas, kuris išpuiksta, vėliau kenčia dvigubai. Pati žinai – išpuikėlis medžioklėje – tik kliuvinys, ne pagalba, kituose darbuose – taip pat. – Tu nesupranti, – tyliai ištarė Gubė, – tiksliau... – tu nenutuoki. Ne dėl išpuikimo mums galios reikia, Urki. Jis sukluso. Gubė, paprastai linksma ir šmaikšti nelyg tas vėjūkštis, sūpuojantis kadagius, iš balso rodėsi tikrai susirūpinusi ir gal net nuliūdusi. Urkis pažvelgė į ją – nedidukę, žvitriaakę, kaštono rusvio gaurais, bruknių raudonio skruostais... O ji kalbėjo tarsi nematydama, kaip jis į ją žiūri. 89


KAUKAS

GUGIS

IR KERŲ KARAS

– Kiekviena žiema, liga, neganda nusineša vis daugiau aukų, mažieji taip greit neužauga, daug miršta vos gimusių, maisto atsargų vos sugebame sukaupti, – jos akyse žiebėsi toks rimtumas, kad Urkiui net kailis pašiurpo. Šurmuliuojantis kipšų jomarkas ir šeimynykščių šūkaliojimai tarsi nutolo. O ji tęsė: – Tu – būsimasis medžiotojas... – Aš jau medžiotojas! – pertraukė jis. – Tau viskas paprasta, – nekreipė dėmesio ji į pasipiktinimą. – Išėjau į girią, pagavau kiškį. Įbridau į upelį, nusmeigiau lydeką. Budėjau prie podėlio, nuvijau šešką... Bet šito neužtenka, kad giminė klestėtų. – Tarsi nesuprasčiau, – burbtelėjo Urkis vien tam, kad ką nors pasakytų. O paskui pamėgino nuvyti tą taip netikusią jo Gubei prie akių neviltį: – Na, neliūdėk taip, mes tiek priauginsim kaukučių, kad pusę giminės aprūpinsim! – juk jiedu jau buvo sutarę, kad po Įžengimo ugniakurą žiūrės kartu. O Įžengimas – jau netrukus! – Mes... Mes neauginsim kaukučių, – staiga ištarė Gubė. – Ką?! – Aš... Aš stoju mokine pas motutę Sėlę, – ji pratarė tyliai. – Bet tu... tu, – pašoko Urkis. – Tu negali! – jam pasidingojo, kad net žemė, ant kurios jis taip tvirtai stovėjo, 90


II. SENI RŪPESČIAI

staiga subangavo. – Kad po... po... Mes juk tarėmės! Mes juk sutarėme, kad po Įžengimo... – jis taip spaudė smeiguolį, kad net pirštai pabalo ir išplėstomis akimis žvelgė į kaukaitę. – Urki, suprask, – ištarė ji, – motulė Sėlė taip nusprendė. Iš visų mūsų... – Motulė Sėlė negali nuspręsti, – pertraukė ją Urkis, nes puikiai žinojo kaukų papročius, – sprendi tu. Ji negali tavęs priversti! – Motulė Sėlė pamatė, kad aš turiu galios. Turiu jos kiek daugiau negu kiti šeimynykščiai, aš galėčiau būti žiniuone. Ir gera žiniuone, aš tai žinau, – Gubė vis dar kalbėjo tyliai, bet jos balsas nevirpėjo. – Bet ar tu nori, – mygė ją Urkis, – ar tu nori būti žiniuone? Nejaugi tu nori ja būti? Tikrai? Tu nori ja būti tikrai?! – žodžiai biro nelyg riešutai iš saujos. – Man... Man reikia ja būti, – atliepė ji. – Niekai! – karščiavosi kaukabernis. – Koks dar „reikia“? O kodėl negali ja būti Būtė? Liepė? – Aš gi tau sakiau, mano galia... – Galia! – šūktelėjo jis, – Gube, puikiai atsimenu, ko mus mokė senolis Uolis: žiniuone būti išmokstama! Apie įgimtą galią jis nieko nesakė! Išmokstama, Gube! – Nes Uolis pats to nežinojo, – atkirto Gubė, ir tuomet Urkis atsiminė, kad Gubė su Uoliu niekada nesutarė. – Senolis vengė kerų ir manė, kad viską galima dviem 91


KAUKAS

GUGIS

IR KERŲ KARAS

rankomis padaryti. Uolis taip pat dažnai pašiepdavo motulę Sėlę – už tai, kad toji visokius žolelių mišinius verda, užkalbėjimus marma, nors paskui negali pasakyti, kas padėjo – ar žolelės, ar užkalbėjimas. Įdomu, ką Uolis pasakytų apie kipšus? Reiks paklausti. – O kaip tavo galią motulė Sėlė išmatavo? – paklausė kandžiai. – Kuo tu ten pasirodei geresnė už kitas? Kaukutė jam ištiesė dar žalią pušies kankorėžį. Urkis nustebęs užklausė: „Na, ir ką?“ Apžiūrėjo. Gubė vėl paėmė jį į delnus, paslėpė, užsimerkė, o kai delnus atvėrė – kankorėžis buvo visas atsidaręs. Urkis jį pavartė iš visų pusių – įtariai, tarsi pėdsakus šniukštinėdamas. Tada apsidairė aplinkui, ar žaliasis nesimėto kur nors greta – didelio čia daikto, argi sunku būtų kankorėžius apkeisti... Bet galiausiai tarė: – Gerai, patikėjau. O kas iš to? Atidarei kankorėžį? Ir ką tas davė? – Dar nežinau, – pripažino Gubė, – bet... aš tai galiu! – Aha, nežinai, – karčiai šypsodamasis pertraukė jis. – Kam galia – nežinai, bet kad nori būti žiniuone – žinai. O vis dėlto senolis Uolis teisybę sako – visi tie kerėjimai – kaukvaikių žaidimai. Jokios naudos iš jų. Jokios! Ką, žuvį kerais pagausi?! – Klysti... – Ne! Tai tu klysti, bet... – staiga kaukui vėl sukilo begalinė širdperša, net žodžiai kažkur prapuolė, o kai jie grį92


II. SENI RŪPESČIAI

žo, trinktelėjo baisiu pykčiu: – Bet kai tai pamatysi, bus per vėlu! Nenori – nereikia, – ir staigiai nusigręžė skubėdamas nueiti, bet Gubė jį sustabdė: – Palauk! – šūktelėjo. – Palauk! Leisk man tau dar kai ką pasakyti! Urki?! Jis vos vos grįžtelėjo galvą. Gubė pripuolė artyn iš išbėrė: – Paklausyk... Jeigu... Jeigu... Jeigu tau pavyktų nueiti pas kipšus ir sužinoti, kaip jie semia galią... Nes motutė, motutė Sėlė mano, kad taip, taip gali būti, tada man nereikėtų būti žiniuone. Tada rinkčiausi tave. Ir tik tave. Tik tave... – sušnabždėjo ji, žvelgdama išplėstomis akimis. Ir tą pat akimirką Urkio pykčio debesys vėl ėmė sklaidytis, o įskaudintą širdį užliejo šiluma. Atsakė beveik nesvarstęs: – Gerai. Aš išsiaiškinsiu. Lengva tarti – išsiaiškinsiu. Bet kartą ištarus, žodžio neatšauksi. Kur jam eiti, kur keliauti aiškintis, Urkis dar nežinojo. Bet žinojo, kad kiekvienos paslapties narpliojimas visada nuo ko nors prasideda. Tad pirmiausia reikėtų surasti kipšus – ir ne tuos kelis šaipokus, atklydusius į Kaukašlaitį, o jų giminę. Apie tą giminę tarp kaukų sklido įvairių kalbų – kaip ir laumės, kipšai kažkuo kaukams neįtiko. O gal kaip tik kaukai jiems neįtiko? Kas dabar supaisys – bet tikros bičiulystės tarp dviejų giminių nebūta. Būtent dėl to ir Sėlė nepasitiko kipšų išskėstomis rankomis – tik mandagumu. 93

Kaukas gugis  

Knygos Kaukas gugis istrauka

Kaukas gugis  

Knygos Kaukas gugis istrauka

Advertisement