Vilnius, 2025
ĮŽANGA
Kartais žmonės sako, kad turiu didelę širdį. Joje telpa trylika vaikų, o laisvos vietos vis dar yra. Manau, kiekviena širdis gali plėstis tiek, kiek jai leidi.
Viskuo, ką turiu, dalijuosi su savo vaikais. Keturi vyresnieji – mano pagimdyti. Jie jau seniai suaugę, turi savų atžalų. Kiti devyni turėjo gimdytojus, kurie, deja, negebėjo auginti vaikų. Atvėrėme jiems savo namų duris ir širdis, tapome šeima.
Kol buvo gyvas mano vyras Povilas, kartu kūrėme gražų gyvenimą. Netikėtai likau viena. Bet nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą. Ir neatšaukčiau mudviejų sprendimo po savo stogu priglausti labai skirtingus vaikus – sveikus ir turinčius sveikatos sutrikimų. Įvairių tautybių. Skirtingų odos atspalvių. Kilusius iš skirtingų socialinių sluoksnių. Dėl to mūsų bendras gyvenimas įgavo neįtikėtinos žaismės ir papildomų galimybių.
Kaip gyvenu? Dažniausiai geriu ataušusią kavą, valgau, kai turiu laiko, skaitau tik naktimis. Turiu būti ta, kuri vienu metu yra visur, tarsi būčiau Dievas ar Šventoji Dvasia (atleisk man, Viešpatie, už susireikšminimą). Stebiu savo suaugusių vaikų kelius ir klystkelius, transformuojuosi į angelą, tupintį ant savo mokinukų peties, plevenu aplink savo mažius darželyje, verdu pietus ir šluostau nosis, kartais pasijuntu apšlapinta ar apvemta. Skaudžiai parklumpu ant visur išmėtytų žaislų. Ir vėl broliai nuo pat ryto kaunasi dėl tos pačios mašinos, o sesės – dėl pėdkelnių ir plaukų segtukų. Ir vėl nerandu asmeninių daiktų arba randu juos nepataisomai suniokotus. O kai susiplanuoju poilsio dieną, suserga vaikai ar sugenda automobilis. Jaučiu, kaip mano asmeninė erdvė susitraukia iki žirnio dydžio ir ištirpsta migloje.
Turbūt tai yra gyvenimo druska?
O kai rytą vakarą gaunu snarglėtą seilėtą bučinį... Kaklą apsiveja mažos lipnios rankytės... Ir išgirstu: „Tu gera mamytė, aš tave myliu.“
Turbūt tai yra gyvenimo cukrus?
Gyvenimas be jų abiejų būtų beskonis.
Kaip jaučiuosi? Gana komfortiškai. Nesu susiskaidžiusi į trylika gabalėlių – esu apdovanota. Šios dovanos neįkainojamos. Žinau, kad mūsų mažiai užaugs, bet aš visada liksiu jų mama, nes jie jau užsiėmė vietą mano širdyje.
Savo fizinį kūną jaučiu tik tuomet, kai skauda. Bet skauda dažniausiai sielą... Dėl vaikų, kurie tampa nebereikalingi savo tėvams. Arba tėvai negali, nemoka, nenori jų auginti. Tie žmonės
susipainioja savo likimo klostėse, paskęsta malonumų ar lengvo gyvenimo paieškose, kopia į svajonių kalnus, plaukia per norų jūras, savo vaikus palikdami kitame krante. Apraizgyti silpnybių voratinkliais, pamynę Dievo ar Visatos tvarką, jie kariauja su tikrais ar įsivaizduojamais savo demonais, todėl net nepastebi, kaip jų vaikų sielas prislegia skausmo ir beviltiškumo uolos.
Apsidairykime – aplinkui sužeistų vaikų tikrai per daug!
Ech... Jei tik nesmurtas būtų mūsų religija, besąlygiška meilė – mūsų Dievas, mes laimėtume didžiausią savo kovą. Jei vaikų kančios bankas bankrutuotų – žmonių emocinės sveikatos kreivė pasiektų dangų, ir žmoniją užlietų nesibaigiančio gerumo šviesa!
Visada buvau jautri socialinei neteisybei, todėl per gyvenimą ėjau iki ausų galiukų pritvinkusi noro pakeisti pasaulį. Ir buvau gausiai apdovanota likimo!
Netiesiogiai esu susijusi su globojamų vaikų tėvais ir visa jų gimine. Taip pat su daugybės biologinius tėvus praradusių vaikų istorijomis, kurios kartais pasimiršta, o kartais užspaudžia gerklę ar verčia susigūžti.
Baigusi socialinio darbo studijas, dirbau su priklausomybę ir psichikos negalią turinčiais žmonėmis, socialinės rizikos šeimomis, darbavausi vaikų dienos centre ir vaikų globos namuose. Po Matuko reformos*, kai mūsų šalis pagaliau apsisprendė,
* Vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, pradėta kurti 2017 m., kai šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas. Vykdant reformą centralizuota vaiko teisių apsaugos sistema ir sugriežtinti vaikų priežiūros reikalavimai tėvams (red. past.).
kad NEBEMUŠIME savo vaikų, įsidarbinau Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje.
Mano pareiga buvo reguliariai lankyti vaikus, kurių tėvams apribotos tėvystės teisės. Pabuvojau netikėčiausiose Vilniaus vietose, patekau į įvairiausių visuomenės sluoksnių būstus –
nuo prabanga ir geru skoniu dvelkiančių Seimo narių namų iki varganų lūšnelių, kuriose gyveno savo anūkus globojančios močiutės. Tas darbas turėjo vieną didelį pranašumą – buvo žiauriai įdomus. Bet turėjo ir didelį trūkumą – jis niekada nesibaigdavo! Dirbome ir po darbo, ir savaitgaliais, ir nuolat mintyse...
Norėdama suprasti, kodėl tėvai apleidžia savo vaikus, turėjau tylomis išklausyti daugybę skaudžių istorijų. Mokiausi nevertinti ir nekritikuoti. Ėjau nešina tolerancijos vėliava: „Ne teisk, o suprask.“ Nuo kūdikystės toleranciją bandau įskiepyti ir visiems savo vaikams.
Jei gebi savo nuomonę pasikišti po pagalve, žmonių paslaptis gali lukštenti kaip saldainius iš šiugždančio popierėlio. Bet dažniausiai tai, ką išgirsdavau, manyje sukeldavo emocijų audras... Beje, paprastai tai būdavo istorijos apie mamas. Tėčių gyvenimas dažniausiai nutylimas, nes jei vyras neįteisino tėvystės, laikoma, kad jis... iš viso neturi vaikų!
Dalis biologinius tėvus praradusių vaikų, deja, užauga nelaimingi, pikti ir kalti, kad gimė ne laiku ir ne vietoje. Jų gyvenimo siužetai neretai verti siaubo filmo, juose taškosi kraujai ir žviegia kūdikiai...
Pačių baisiausių istorijų šioje knygoje nerasite. Nusprendžiau verčiau papasakoti tai, kas gali įkvėpti ir suteikti stiprybės, kai
reikės padėti vaikams įveikti jų patiriamas problemas ir psichologines traumas.
Knygos pabaigoje rasite skyrių, praversiantį visiems tėvams. Ten sudėjau apmąstymus ir išvadas, kurias padariau remdamasi savo – daugiavaikės mamos, globėjos ir socialinės darbuotojos – patirtimi.
I DALIS
KAI MANO VYRO PELENUS NUSINEŠĖ NERIS
Tą paskutinį žiemos rytą iš bespalvio dangaus krito ir kaipmat tirpo purūs sniego didkąsniai. Susigūžę žmonės spėriai teškeno gatvių pliurzą, kad tik greičiau pasiektų šiltą priebėgą. Piktai murmėdamos moterys purtė skėčius, apsunkusius nuo šlapio sniego svorio. Oras niekuo nekvepėjo – kaip beskonės prekybcentrio braškės. Pavasarinį viltingą vieversio čyravimą galėjai tik įsivaizduoti...
Pavargusi reanimacijos skyriaus vedėja išgėrė jau antrą puodelį kavos, kuri ir vėl pasirodė ne tokia, kokios troško. Sukaupusi paskutines jėgas, moteris darsyk peržiūrėjo Povilo ligos istoriją. Dvi savaites jo bejėgis kūnas gulėjo reanimacijoje apraizgytas cypsinčių aparatų laidais. Paskui ji paskambino man. Pranešė, kad apgailestauja.
Aš jau žinojau... Dar prieš prasidedant šiai bespalvei ir bekvapei dienai, kai ore tvyrojo fatališka neaiškumo ir gamtos neapsisprendimo nuojauta, pajutau Povilą glustelint. Jis aiškiai, bet taip keistai pasakė: „Dabar aš laimingas!“ Atrodė neįtikėtinai ramus, pagaliau atgavęs ligos suniokotą orumą ir išties laimingas savo naujoje realybėje.
Mane nutrenkė pykčio ir nevilties banga – o aš nesu laiminga! Troškau išrėkti: „Kodėl nesirūpini manimi? Kaip anksčiau, kaip visą mūsų bendrą gyvenimą!“ Tiksliau, manimi ir krūva mūsų vaikų, kuriems abu dar buvome reikalingi kaip oras. Jis nesiklausė. Vizija dingo taip pat staiga, kaip buvo atsiradusi, o aš dar ilgokai murkdžiausi niūriose emocijose, kol pagaliau ėmiau galvoti ne apie save, o apie jį – kaip jaučiasi žmogus, kasdien po truputį, bet neišvengiamai artėjantis link nebūties?
Jau keletą metų Povilo sveikata buvo prasta, bet jis, kaip įprasta vyrams, neskyrė tam reikiamo dėmesio. Trys paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai buvo siaubingi. Povilas nustojo vaikščioti, paskui – ir valgyti. Iki paskutinio jo atodūsio aš labai egoistiškai ir šiek tiek romantiškai vyliausi, kad vyras pasakys ką nors prasmingo apie mudu ar vaikus. Apie gražų mūsų gyvenimą... Kalbėjomės trisdešimt aštuonerius bendro gyvenimo metus, o man vis tiek buvo per mažai. Laukiau įkvepiančių ar išminties sklidinų žodžių, ištryškusių susidūrimo su mirtimi akivaizdoje. Kad paskui tie žodžiai paguostų... Kad visi galėtume už jų pasilaikyti, kai skęsime nevilties vandenyne. Deja, liga atėmė iš Povilo galimybę prasmingai kalbėti. Paskutinė jo žinutė, įsiterpusi tarp pykčio ir susitaikymo su padėtimi, tarp
blaivaus proto ir pamišimo, tarp nesibaigiančio skausmo ir ramybės akimirkų, buvo štai tokia: „Kaip įmanoma visą laiką norėti gerti?“
Pavargau jį guosti, nes pati pamažu praradau viltį. Povilui nereikėjo kunigo, o psichoterapija nepadėjo. Prisiversdama lankiau vyrą ligoninėse ir slaugos namuose, nuo žudančio beprasmybės jausmo dangsčiausi vaikais ir darbu.
Gydytojos skambutis pakirto mane pakeliui į ligoninę pas
Povilą. Stovėjau stotelėje spoksodama į nuvažiuojančius autobusus, staiga suvokusi, kad skubėti nebėra kur, nes mano autobusas JAU nuvažiavo.
Pavasario nebelaukiau.
Povilas nenorėjo būti palaidotas po žeme, užridentas akmeniu ar prispaustas marmuro plokšte. Nenorėjo įpareigoti savo vaikų lankyti ir prižiūrėti jo kapo. Norėjo likti TIK mūsų širdyse, nes buvo tvirtai įsitikinęs – mintimis galėsime su juo susitikti bet kur. Maždaug taip ir sutarėme, kai dar galėjome sutarti.
Pamenu, Povilas atsainiai mosteldavo pro mūsų virtuvės langą pelkės link: „Ten mano pelenus išbarstykit! Arba bet kur...“
Deja, nutiko taip, kad dar pusmetį mano vyrui teko pratūnoti ąžuolinėje urnoje.
Įsisiautus COVID-19 pandemijai, negalėjome palaidoti Povilo taip, kaip jis ir mes norėjome. Karantinas visus ilgam uždarė namuose. Kiauras dienas trynėmės šonais, žvilgsniais šaudėme
žaibus, mėgindami vienoje erdvėje sutalpinti skirtingus pasaulius. Tas niūrus laikas sutapo su mūsų šeimoje tvyrančios juodos nevilties mėnesiais. Man atrodė, kad sustojo visi pasaulio laikrodžiai, vienu metu sugedus jų mechanizmams. Laikas manęs nebekliudė, ėjo pro šalį. Dienos tapo panašios į tąsią nepavykusią karamelę, kuri bjauriai limpa prie dantų.
Povilo urną pastatėme ant duonkepės – nebenaudojamos, išsikėtojusios per pusę virtuvės mūsų vyriausios dukters Sigos namuose Suvalkijoje. Užmetę žvilgsnį į urną, sėsdavome pusryčiauti, mintyse pasisveikindami, pasitardami dėl einamųjų reikalų. Vakarieniaudavome pasipasakodami Povilo urnai apie skriaudas ir laimėjimus. Kiek neįprasta, bet tokia tuo metu buvo mūsų realybė. Kai Sigutė savo aštuonmečio sūnaus klausdavo, ar nebijos likti vienas namuose, šis tik pykteldavo: „Aš gi ne vienas, aš – su Povilu!“
„Gyvųjų reikia bijoti, ne mirusiųjų!“ – taip per amžius sakydavo mano giminės moterys.
Ir jos buvo teisios.
Keletą kartų Povilo urna pabuvojo Tremtinių namuose, kur tuo metu gyveno jo mama Marija. Slegiama nepakeliamos kaltės, o gal nevilties dėl tokios netikėtai ankstyvos sūnaus mirties močiutėlė glostydavo urną ir tyliai rypuodavo: „Aš turėjau pirma mirti, sūnaitėli mano...“
Skausmas ją palaužė per pusmetį. Saulėtą rugsėjo pirmosios rytą, palinkėjusi proanūkiams gerų mokslų, ji tyliai išėjo pas sūnų. Atrodė rami ir laiminga...
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
