Issuu on Google+


a l e k s e j to l s to j

Antro j i trilo g ij o s knyg a

Aštuonioliktieji metai Romanas

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Petrauskas


Trejuose vandenyse skandinti, trejuose kraujuose maudyti, rejuose šarmuose virinti. Mes švarių švariausi.

I

V

iskas buvo baigta. Nuščiuvusio Peterburgo ištuš­ tėjusiomis gatvėmis šaltas vėjas gainiojo popier­ galius  – skutelius karinių įsakymų, teatrų afišų, atsišaukimų į Rusijos liaudies „sąžinę ir patriotizmą“. Margos popieriaus skiautės su pridžiūvusiais miltiniais klijais, krau­ piai čežėdamos, šliaužė drauge su pažeme nešamo sniego gy­ vatėmis. Tai buvo viskas, kas liko iš neseniai dar triukšmingo ir girto sostinės knibždyno. Pranyko dykaduonių minios iš gatvių ir aikščių. Ištuštėjo Žiemos rūmai, kurių stogas buvo pramuštas „Auroros“ sviedinio. Pabėgo į nežinią Laikinosios vyriausy­ bės nariai, įtakingi bankininkai, įžymūs generolai... Dingo iš 5


aleksej tolstoj

nuskarusių ir purvinų gatvių tviskios karietos, puošnios mo­ terys, karininkai, valdininkai, neramių minčių kupini visuo­ menės veikėjai. Vis dažniau naktimis kaukšėjo plaktukas už­ kaldamas lentomis krautuvių duris. Kur ne kur vitrinose dar pasimaišydavo tai sūrio gabalėlis, tai sudžiūvęs pyragiukas. Bet tas tik didino pranykusio gyvenimo ilgesį. Nugąsdintas praeivis glausdavosi prie sienos, šnairuodamas į patrulius – į būrelius ryžtingų žmonių raudonomis žvaigždėmis prie ke­ purių ir šautuvais, vamzdžiu žemyn, per petį. Šiaurės vėjas alsavo speigu į tamsius namų langus, brovė­ si į ištuštėjusius prienamius vaikydamas būtosios prabangos šmėk­las. Baisus buvo Peterburgas septynioliktųjų metų pa­ baigoje. Baisu, nesuprantama, nesuvokiama. Viskas pasibaigė. Vis­ kas buvo panaikinta. Per pūgos nušluotą gatvę bėgiojo žmo­ gus nuplyšusia skrybėle, su kibirėliu ir teptuku. Jis lipdė vis naujus dekretų lapelius, ir jie margino kaip balti lopai šimt­ amečių namų cokolius. Titulai, ordinai, pensijos, karininkų antpečiai, raidė jatj, Dievas, nuosavybė ir net teisė gyventi kaip nori – buvo panaikinama! Panaikinta! Afišų lipdytojas nuožmiai dėbčiojo iš po skrybėlės tenai, kur už veidrodinių langų dar tebeklaidžiojo šaltuose kambariuose gyventojai su veltiniais, su kailiniais, grąžydami rankas, kartodami: – Kas gi tai? Kas bus? Pražus Rusija, galas visam kam... Mirtis!.. 6


kančių keliai

Priėję prie langų matydavo: kitoje pusėje gatvės, prie vi­ los, kur gyveno jo ekscelencija ir kur, būdavo, policininkas išsitempia, šnairuodamas į pilką fasadą, stovi ilgas vežimas, ir kažkokie ginkluoti žmonės pro atlapas ligi galo duris neša lauk baldus, kilimus, paveikslus. Viršum priebučio raudona medvilninė vėliavėlė, čia pat trepinėja jo ekscelencija; jo žan­ denos kaip Skobelevo, apsiaustukas lengvutis, žila galva kreta. Iškrausto! Kur per tokį speigą? Ogi kur nori... Tai daroma jo ekscelencijai, neliečiamajai valstybinio mechanizmo spyruok­ lei! Užeina naktis. Tamsu – nei žibinto, nei šviesos languose. Anglies nėra, o, sako, Smolnas skęstąs žiburiuose ir fabrikų ra­ jonuose – šviesu. Viršum iškamuoto, sušaudyto miesto kaukia pūga, švilpauja po kiaurus stogus: ,,Čia bus tuuuščia.“ Ir pyška šūviai tamsoje. Kas šaudo, kodėl, į ką? Ar ne ten, kur mirgu­ liuoja pašvaistė, dažo sniego debesis? Tai liepsnoja degtinės sandėliai... Rūsiuose, degtinėje iš sudaužytų statinių, guli nu­ silakę žmonės... Trauk juos velniai, tegu sau dega gyvi! O rusai, rusai! Rusai ešelonas po ešelono, milijoninėmis miniomis plūdo iš fronto namo, į kaimus, į stepes, į balas, į miškus... Prie žemės, pas pačias... Vagonuose išdaužytais langais stovėjo susigrūdę, sausakimšai, nejudėdami, net ir numirėlio negalėjai ištraukti iš spūsties, išmesti pro langą. Važiavo ant buferių, ant stogų. Šalo negyvai, žuvo po ratais, skaldėsi galvas į tiltų atramas. 7


aleksej tolstoj

Skrynelėse, ryšuliuose vežėsi turtą, kas tik pasimaišė po ran­ ka, – viskas pravers ūkyje: ir kulkosvaidis, ir pabūklo spyna, ir manta, paimta iš negyvėlio, ir rankinės granatos, šautuvai, gramofonas ir oda, nurėžta nuo vagono gulto. Niekas nesive­ žė tik pinigų – tas šlamštas netiko net papirosams sukti. Lėtai slinko ešelonai Rusijos lygumomis. Sustodavo išvar­ gę prie stočių išmaltais langais, išverstomis durimis. Keikdami ir riaumodami sutikdavo ešelonai kiekvieną stotį. Nuo stogų šokdavo žemėn pilkos milinės, žvangindamos šautuvų spy­ nas puldavo ieškoti stoties viršininko, pasirengusios vietoje pribaigti pasaulinės buržuazijos pakaliką. „Duokš garvežį!.. Gyventi tau nebemiela, tu šioks ir anoks, velniai tave nujotų? Išleisk ešeloną!..“ Bėgdavo prie išsikvėpusio garvežio, iš kurio ir mašinistas, ir kūrikas jau išrūkę į stepę. „Anglies, malkų! Laužk tvoras, kapok duris, langus!“ Prieš trejus metus niekas daug neklausinėjo, su kuo kariau­ ti ir dėl ko. Tartum dangus būtų plyšęs, žemė ėmusi drebėti: mobilizacija, karas! Liaudis suprato: baisybių metas atėjo. Pa­ sibaigė senasis gyvenimas. Rankoje – šautuvas. Kas bus, kas nebus, o prie seno nebegrįšim. Per šimtmečius buvo prisirinkę nuoskaudų. Per trejus metus žmonės sužinojo, kas yra karas. Priešais kulkosvaidis ir už nugaros kulkosvaidis – gulėk mėšle utėlėm aptekęs, kol dar gyvas. Paskui krūptelėjo, apsvaigo galvos  – revoliucija... Atsipeikėjo – ogi mes kaip? Ar ir vėl mus apgau­ 8


kančių keliai

dinės? Pasiklausėme agitatorių: vadinasi, pirmiau buvome kvaili, o dabar reikia būti protingiems... Pakariavome – suk ienas namo, atsimokėti. Dabar žinome, į kieno pilvą varyti durtuvą. Dabar – nei caro, nei Dievo. Mes vieni. Namo, že­ mių dalytis! Kaip plūgu išvarė vagą fronto ešelonai per Rusijos lygumas, palikdami užpakalyje sugriautas stotis, sudaužytus traukinius, nusiaubtus miestus. Kaimuose ir viensėdžiuose ėmė girgždėti, žvangėti – tai dildelėmis buvo pjaustomi šautuvų vamzdžiai. Rusai rimtai ėmė kurtis žemėje. O pirkiose, kaip senais laikais, žibėjo skalos, ir moterys rietė apmatus į prosenelių palikimo stakles. Laikas, atrodė, nuriedėjo atgal, į atgyventus amžius. Tai buvo žiemą, kai prasidėjo antroji revoliucija, Spalio revo­ liucija... Alkanas, kaimų grobiamas, poliarinio vėjo iki kaulų varsto­ mas Peterburgas, priešo fronto apsuptas, sąmokslų daužomas, miestas be anglies ir duonos, su užgesusiais fabrikų kaminais, miestas kaip apnuogintos žmogaus smegenys,  – skleidė tuo metu Carskoje Selo radijo stoties bangomis pašėlusias idėjų eksplozijas. – Draugai,  – šaldydamasis gerklę šaukė nuo granitinio cokolio liesas vyrukas, atžagariai užsidėjęs suomišką kepu­ rę, – draugai dezertyrai, jūs atgręžėte nugarą bjaurybėms im­ perialistams... Mes, Piterio darbininkai, sakome jums: taip ir


aleksej tolstoj

reikia, draugai... Mes nenorime būti kruvinosios buržuazijos samdiniai. Šalin imperialistinį karą! – Lin... lin... lin... – tingiai nuaidėjo per būrelį barzdotų kareivių. Nenusiimdami nuo pečių šautuvų ir ryšulių su man­ ta, jie pavargę ir nerangūs stovėjo ties imperatoriaus Alek­ sandro III paminklu. Sniegas dribo ant juodos didžiulės caro figūros ir po jo bizno arklio snukiu – ant kalbėtojo su atlapu apsiaustu. – Draugai... Bet mes neturime mesti šautuvo! Revoliucija pavojuje... Iš keturių pasaulio pusių kyla prieš mus priešas... Plėšriose jo rankose  – kalnai aukso ir baisus naikinamasis gink­las... Jis jau virpa iš džiaugsmo matydamas mus užsirijusius krauju... Bet mes nesudrebėsime... Mūsų ginklas – liepsningas tikėjimas pasauline socialine revoliucija... Ji bus, ji arti... Sakinio galą nunešė vėjas. Čia pat, prie paminklo, sustojo mažo reikalo plačiapetis žmogus, pasistatęs apykaklę. Atrodė, kad jis nemato nei paminklo, nei kalbėtojo, nei kareivių su ryšuliais. Bet staiga kažkoks sakinys patraukė jo dėmesį, net ne sakinys, o padūkęs tikėjimas, su kuriuo jis buvo išrėktas po bronziniu arklio snukiu. – ...Pagaliau supraskite jūs... po pusmečio visiems amžiams panaikinsime pačią prakeiktąją blogybę – pinigus... Nei bado, nei skurdo, nei pažeminimo... Imk, kas tau reikalinga, iš vi­ suomeninio sandėlio... Draugai, o iš aukso mes pastatysime viešąsias išvietes... 10


kančių keliai

Bet čia vėjas su sniegu įlėkė giliai į gerklę kalbėtojui. Su piktu apmaudu pasilenkęs, jis užsikosėjo ir negalėjo liautis: jam draskė plaučius. Kareiviai pastovėjo, palingavo aukštomis kepurėmis ir nuėjo, kas į stotis, kas per miestą anapus upės. Kalbėtojas nulipo nuo cokolio slysdamas nagais per įšalusį granitą. Žmogus stačia apykakle šūktelėjo jam negarsiai: – Rubliovai, sveikas. Vasilijus Rubliovas, vis dar kosėdamas, sagstėsi apsiaustėlį. Nepaduodamas rankos piktai žiūrėjo į Ivaną Iljičių Teleginą. – Na? Ko reikia? – Nagi, džiaugiuosi susitikęs... – Tie velniai, stuobriai, – tarė Rubliovas, žiūrėdamas į dū­ luojančius pro krintantį sniegą stoties kontūrus, kur prie su­ verstos mantos būreliais stovėjo vis tie patys utėlių užgraužti, barzdoti fronto kareiviai, – argi jiems įkalsi į galvą? Bėga iš fronto kaip tarakonai. Kvailiai... Čia reikia teroro... Nušalusi jo ranka nustvėrė snieginą vėją... Ir kumštis įtvojo kažką į tą vėją. Ranka pakibo, Rubliovas nužvarbęs pasipurtė... – Rubliovai, brangusis, jūs mane gerai pažįstate... (Tele­ ginas atsivertė apykaklę ir pasilenkė prie žemių spalvos Rub­ liovo veido.) Paaiškinkite man, dėl Dievo... Juk mes į kilpą lendame... Vokiečiai, jei panorės, po savaitės bus Petrograde... Suprantate, aš niekad nesidomėjau politika... – Kaipgi taip, nesidomėjau? – Rubliovas visas pasišiaušė, atžariai pasigręžė į jį. – Tai kuo gi tu domėjaisi? Dabar kas 11


aleksej tolstoj

nesidomi  – žinai kas?  – Jis įdūkęs pažvelgė Ivanui Iljičiui į akis. – Neutralus... liaudies priešas... – Kaip tik dėl to ir noriu su tavim pakalbėti... O tu kalbėk kaip žmogus. Ivanas Iljičius taip pat pasišiaušė iš pykčio. Rubliovas giliai įkvėpė oro pro šnerves. – Keistas tu, drauge Teleginai... Na, neturiu kada su tavim kalbėti – ar tu gali tą suprasti?.. – Klausyk, Rubliovai, aš dabar štai kokios būklės... Tu gir­ dėjai: Kornilovas Doną kelia? – Girdėjom. – Arba aš prie Dono išeisiu... Arba su jumis... – Kaip tai: arba? – Ogi šitaip – kuo patikėsiu... Tu už revoliuciją, aš už Rusi­ ją... O gal ir aš – už revoliuciją. Aš, žinai, fronto karininkas... Rūstybė užgeso tamsiose Rubliovo akyse, jose teliko tik nemiegotų naktų nuovargis. – Gerai, – tarė jis, – ateik rytoj į Smolną, paklausi manęs... Rusija... – Jis palingavo galvą šypsodamasis. – Tiek įsiunti ant tos tavo Rusijos... Akys krauju paplūsta... O tarp kitko, dėl jos numirsime visi... Tu va nueik dabar į Baltijos stotį. Ten ko­ kie trys tūkstančiai dezertyrų trečia savaitė tįso ant grindų... Pamitinguok su jais, paagituok už tarybų valdžią... Sakyk: Petro­gradui duonos reikia, mums kovotojų reikia... ( Jo akys vėl išdžiūvo.) Pasakyk jiems: o jei ant krosnies pilvus kasysi­ 12


kančių keliai

tės – pražūsite kaip šunsnukiai. Įkrės jums revoliucija į sėdi­ mąją... Pradaužk jiems makaulę tuo žodžiu!.. Ir niekas kitas dabar neišgelbės Rusijos, neišgelbės revoliucijos  – vien tik tarybų valdžia... Supratai? Dabar nieko pasaulyje nėra svar­ besnio už mūsų revoliuciją... Apšalusiais laiptais patamsyje Teleginas užkopė į savo butą penktajame aukšte. Apgraibomis surado duris. Pabeldė tris kartus, ir dar kartą. Prie durų iš vidaus kažkas priėjo. Kiek pa­ laukus, tylus žmonos balsas paklausė: – Kas? – Aš, aš, Daša. Už durų pasigirdo atodūsis. Tarkštelėjo grandinėlė. Ilgai nesidavė atkabinamas durų kablys. Buvo girdėti, kaip Daša sušnibždėjo: ,,Ak Dieve mano, Dieve mano.“ Pagaliau atidarė ir tučtuojau patamsyje nuėjo koridoriumi ir kažkur atsisėdo. Teleginas rūpestingai užtaisė duris visais kabliais ir visomis sklendėmis. Nusiavė kaliošus. Pasigraibė – tai velnias, degtu­ kų nėra. Nenusirengęs, su kepure, ištiesęs prieš save rankas ėjo ten pat, kur nuėjo Daša. – Tai kiaulystė, – tarė jis, – vėl nedega. Daša, kur tu? Patylėjusi ji negarsiai atsakė iš kabineto: – Degė, užgeso. Jis įėjo į kabinetą; tai buvo šilčiausias kambarys visame bute, bet šiandien ir čia buvo vėsu. Įsižiūrėjo – nieko nematy­ 13


aleksej tolstoj

ti, net Dašos kvėpavimo negirdėti. Labai norėjo valgyti, ypač norėjo arbatos. Bet jis jautė, kad Daša bus nieko nepataisiusi. Atsivertęs palto apykaklę Ivanas Iljičius atsisėdo ant kėdės palei sofą, veidu į langą. Ten, sniegų tamsoje, klaidžiojo kaž­ kokia neaiški šviesa. Lyg iš Kronštato, lyg iš kažkur arčiau – graibstė prožektoriumi dangų. „Būtų gerai krosnelę pasikūrus, – pagalvojo Ivanas Iljičius. – Bet kaip čia atsargiai paklausus, kur Daša padėjo degtukus?“ Ir jis nesiryžo. Kad taip tikrai žinotum, ką ji veikia – ver­ kia, snaudžia? Per daug jau buvo tylu. Visame daugelio aukštų name – tyla kaip dykynėje. Tik kažkur silpnai, retai pokšėjo šūviai. Staiga šešios sietyno lemputės truputį paraudo, raus­ va šviesa vos vos apšvietė kambarį. Daša buvo prie rašomo­ jo stalo – sėdėjo užsisiautusi kailinius ant dar kažko, atkišusi vieną koją su veltiniu. Jos galva gulėjo ant stalo, skruostu ant nuspaudžiamojo popieriaus. Veidas liesas, iškankintas, akis atmerkta – net nebuvo užmerkusi, sėdėjo nepatogiai, nenatū­ raliai, nei šiaip, nei taip. – Dašenka, negalima gi taip vis dėlto, – dusliai tarė Telegi­ nas. Jam tiesiog nepakenčiamai pagailo jos. Jis priėjo prie sta­ lo. Bet raudoni plaukeliai lemputėse suvirpėjo ir užgeso. Tiek ir tepašvietė – kelias sekundes. Jis atsistojo Dašai už nugaros, pasilenkė sulaikęs kvapą. Kas būtų paprasčiau – na, bent paglostyti ją tylomis. Bet ji kaip lavonas niekuo neatsiliepė į jo priartėjimą. 14


kančių keliai

– Daša, na, nesikankink gi taip... Prieš mėnesį Daša gimdė. Jos kūdikis, berniukas, mirė tre­ čią dieną. Gimdė per anksti, po baisaus sukrėtimo. Temstant Marso lauke Dašą užpuolė dviese, aukštesni nei žmogaus ūgio, apsisiautę plevėsuojančiomis drobulėmis. Turbūt tai buvo tie patys „šankūnėliai“, kurie, prisirišę prie kojų tam tikras spy­ ruokles, gąsdindavo tais fantastiniais laikais visą Petrogradą. Jie ėmė griežti dantimis, švilpti ant Dašos. Ji pargriuvo. Jie nuplėšė nuo jos paltą ir nustriuoksėjo per Gulbių tiltą. Kurį laiką Daša gulėjo ant žemės. Gūsiais čaižė lietus, nykiai šnarė­ jo nuogos liepos Vasaros sode. Už Fontankos kažkas pratisai šaukė: „Gelbėkite!“ Kūdikis spardėsi Dašos įsčiose, prašėsi į šį pasaulį. Jis reikalavo, ir Daša atsikėlė, nuėjo per Trejybės tiltą. Vėjas spaudė ją prie ketinių atramų, šlapia suknelė lipo tarp kojų. Nei žiburio, nei praeivio. Apačioje – pasišiaušusi, juoda Neva. Eidama per tiltą, Daša pajuto pirmuosius skausmus. Suprato nepareisianti, tenorėjo pasiekti medį, prisiglausti užuovėjoje. Čia, Krasnyje Zori gatvėje, ją sustabdė patrulis. Kareivis, pri­ laikydamas šautuvą, pasilenkė prie perbalusio jos veido. – Išrengė. Ak niekšai! Ir dar, žiūrėk, pilvota. Jis ir baigė vesti Dašą iki namų, užtempė į penktąjį aukštą. Trenkęs buože į duris, suriko iškišusiam galvą Teleginui: – Kas tai matė – naktimis poniutę vieną leisti, vos gatvėje nepagimdė... Velniai, buržujai iširėliai... 15


aleksej tolstoj

Gimdymas prasidėjo tą pačią naktį. Bute atsirado šneki aku­ šerė. Kančios pasibaigė po paros. Berniukas nekvėpavo – buvo pririj��s vandens. Jį plekšnojo, trynė, pūtė jam į burną. Jis susi­ raukė ir pravirko. Akušerė darė, ką tik galėjo, nors kūdikis ėmė kosėti. Jis vis gailiai verkė kaip kačiukas, neėmė krūties. Paskui liovėsi verkęs ir tik kargavo. O trečios dienos rytą Daša siekė lopšio ir atitraukė ranką – užčiuopė šaltą kūnelį. Griebė jį, išvys­ tė – ant aukšto kiaušo šviesūs ir reti jo plaukai buvo pasišiaušę. Daša ėmė baisiai rėkti. Puolė iš lovos prie lango: išmušti, iššokti, nebegyventi... „Nenusaugojau, nenusaugojau... Nega­ liu, negaliu!“  – kartojo ji. Teleginas vos sulaikė ją, paguldė. Išnešė lavonėlį. Daša tarė vyrui: – Kol miegojau, pas jį atėjo mirtis. Suprask – jo plaukučiai pasišiaušę... Vienas kankinosi... Aš miegojau... Jokiais įkalbinėjimais nebuvo galima išblaškyti jai vizijos, kaip berniukas vienišas kovojo su mirtimi. – Gerai, Ivanai, daugiau taip nebedarysiu, – sakė ji Tele­ ginui, kad negirdėtų vyro išmintingo balso, nematytų sveiko, raudono, nepaisant visų nepriteklių, „džiugaus“ jo veido. Telegino sveikatos su kaupu užteko nuo tamsos ligi tamsos bėgioti su nuplyšusiais kaliošais po miestą ir ieškoti šalutinio darbelio, maisto, malkučių ir kitko. Po keliskart per dieną jis parbėgdavo namo, buvo nepaprastai rūpestingas ir atidus. Bet kaip tik tas švelnus rūpinimasis Dašai visų mažiausiai ir buvo dabar reikalingas. Juo daugiau Ivanas Iljičius rodė gy­ 16


kančių keliai

venimiško veiklumo, tuo baisiau tolo nuo jo Daša. Kiauras dienas sėdėdavo ji viena šaltame kambaryje. Gerai, jei suim­ davo snaudulys,  – snusteli, perbraukia ranka per akis, ir ta­ rytum nieko. Nueina į virtuvę atsiminusi, kad Ivanas Iljičius prašė kažko išvirti. Tačiau menkiausias darbas slydo iš rankų. O lapkričio lietutis barbeno į langus. Ūžė vėjas viršum Peter­ burgo. Per tą šaltį pajūrio kapinėse gulėjo negyvas sūnelis, ku­ ris nemokėjo net pasiskųsti... Ivanas Iljičius suprato, kad ji psichiškai pakrikusi. Pakak­ davo užgesti elektrai, ir ji priglusdavo kur nors kampe, krės­ le, užsidengdavo veidą šaliku ir tylėdavo slegiama mirštamo maudulio. O gyventi reikėjo, reikėjo gyventi... Jis rašė apie Dašą į Maskvą, jos seseriai, Jekaterinai Dmitrijevnai, bet laiš­ kai nenueidavo, Katia neatsakydavo, o gal ir ją ištiko kokia negerovė. Sunkūs buvo laikai. Tūpčiodamas už Dašos nugaros, Ivanas Iljičius netyčiom užmynė degtukų dėžutę. Tučtuojau jis viską suprato: užgesus elektrai, Daša kovojo su tamsa, su mauduliu, kartkartėmis braižydama degtukus. ,,Ai, ai, ai, – pagalvojo jis, – vargšelė, juk ji kiauras dienas viena.“ Jis atsargiai pakėlė dėžutę – joje dar buvo likę keletas deg­ tukų. Tada jis atnešė iš virtuvės dar rytą pasiruoštas malku­ tes – tai buvo rūpestingai supjaustytos senos drabužių spintos dalys. Pritūpęs kabinete, ėmė kurti nedidelę krosnelę, apmū­ rytą plytomis, su skardiniu vamzdžiu, kuris ėjo alkūne per 17


aleksej tolstoj

visą kambarį. Maloniai pakvipo užsidegusios skalos dūmelis. Ėmė ūžti pro krosnies durelių plyšius. Virpančios šviesos ra­ tas atsirado lubose. Šios namų darbo krosnelės buvo vadinamos vėliau labai paplitusiu „buržujukių“ arba „bitelių“ vardu. Jos sąžiningai pasitarnavo žmonijai per visą karinio komunizmo metą. Pa­ prastos – metalinės, keturiomis kojomis, su viena skyle puo­ dui arba gudriai sutaisytos, su orkaite, kurioje buvo galima kepti paplotėlius iš kavos tirščių ir net pyragą su džiovinta kuoja, arba ištaigingos, apmūrytos kokliais, nuardytais nuo židinio, – jos ir šildė, ir virė, ir kepė, ir, pūgai kaukiant, daina­ vo amžinąją ugnies dainą. Prie jų karštų žarijų žmonės rinkdavosi kaip senaisiais laikais prie židinio, šildydavo sugrubusias rankas laukdami, kada ims šokinėti arbatinio dangtelis. Varinėdavo šnektas, kurių, deja, niekas nėra užrašęs. Prisitraukę arčiau sudriskusį krėslą, profesoriai, apšepę barzdomis, su veltiniais, apsigobę apklotais, rašė nuostabias knygas. Iš bado skaidrūs palikę po­ etai kūrė eilėraščius apie meilę ir revoliuciją. Ratu susėdę są­ mokslininkai, sukišę nosis, šnibždomis pasakojosi žinias, vie­ ną už kitą keistesnes, fantastiškesnes. Ir daug puikių senovinių baldų išrūko tais metais pro skardinius vamzdžius. Ivanas Iljičius labai brangino savo krosnelę, užtaisinėjo jos plyšius moliu, kabino po vamzdžiais skardinėles, kad degu­ tas nelašėtų ant grindų. Arbatiniui užvirus, jis išsitraukė iš 18


kančių keliai

kišenės pakiuką ir įbėrė cukraus į stiklinę, saldžiau. Iš kitos kišenės išsitraukė citriną, kuri stebuklingai pateko į jo rankas šiandien (išsikeitė už pirštines iš invalido Nevskio prospekte), pataisė saldžią arbatą su citrina ir pastatė Dašai. – Dašenka, čia su citriniuke... Aš tučtuojau sutaisysiu mirksulę. Taip buvo vadinamas įtaisas iš skardinės dėžutės, kur sau­ lėgrąžų aliejuje plaukiojo dagtelis. Ivanas Iljičius atnešė mirk­ sulę, ir kambaryje atsirado šiokia tokia šviesa. Daša jau žmoniškai sėdėjo krėsle, gėrė arbatą. Teleginas, labai patenkintas, atsisėdo netoliese. – O žinai, ką aš buvau sutikęs? Vasilijų Rubliovą. Atsime­ ni, mano dirbtuvėje dirbo tėvas ir sūnus Rubliovai? Didžiausi mano bičiuliai. Tėvas – baisus gudragalvis, jis viena koja kai­ me, kita fabrike. Nuostabus tipas! O Vasilijus jau tada buvo bolševikas – galvotas, piktas kaip velnias. Vasario mėnesį pir­ mutinis mūsų fabriką išvedė į gatvę. Landė po palėpes, ieško­ jo policininkų; kalbama, kad jis pats užpampinęs jų ar ne pusę tuzino... O po Spalio perversmo pasidarė šulas. Tai mat mudu su juo ir pasikalbėjome... Ar tu klausai, Daša? – Klausau, – tarė ji. Pastatė tuščią stiklinę, pasirėmė liesu kumšteliu, žiūrėjo į plaukiojančią mirksulės liepsnelę. Pilkos jos akys buvo abejingos visam kam pasaulyje. Veidas ištįsęs, švelni oda atrodė permatoma, nosytė, tokia pirmiau savaran­ kiška, net lengvapėdiška, buvo nusmailusi. 19


įsigykite

knygą dabar


Kančių keliai. Aštuonioliktieji metai (II dalis)