Page 1

„Judantys šešėliai“ – pirmas žinomo poeto, eseisto Lauryno Katkaus prozos kūrinys. Tai subtilus pasakojimas apie vaizduotės galią ir pavojus, apie vienatvę laukinio kapitalizmo viRamunės Pigagaitės nuotrauka

krizę, bet mėgina kabintis į gyvenimą. Didžiausia atgaiva jam – Heinricho von Burkhardto laiškai, kuriuose atsiveria šio Baltijos vokiečio, poeto ir Pirmojo pasaulinio karo lakūno, avantiūriškos patirtys. Į šiuolaikinę realybę terpiasi XX amžiaus pradžios

la u r yna s k atk u s

suomenėje. Jaunas filologas Vytautas praranda darbą, išgyvena

laurynas katkus

vaizdai, dviejų žmonių iš skirtingų epochų istorijos keistai susi-

Laurynas Katkus (g. 1972) – poetas, eseistas,

Intriga (ir įtampa) išlaikoma per visą knygą, iki pat atomazgos.

literatūros mokslininkas ir vertėjas.

Tikrovės perkeitimas su netikėta pabaiga, kuri visą skaitytojo

Filologijos studijas baigė daktaro disertacija;

įsivaizdavimą apverčia aukštyn kojomis, šiek tiek primena Julio

buvo laisvas literatas, dirbo keliuose

Cortazaro magiškojo realizmo „triuką“, atveriantį tikrovės relia-

Lietuvos universitetuose ir institutuose.

tyvumą, ir man tai pasirodė pats įdomiausias dalykas. Kas dar

Išleido tris eilėraščių rinkinius (paskutinysis –

šiame tekste įdomu ir imponuoja? Istorinis ir kultūrinis podirvis.

„Už 7 gatvių“, 2009), esė rinkinį „Sklepas“ (2011)

Egzistencinės savęs paieškos šiandieniniame pasaulyje, kurias ref-

ir studiją apie tremtį poezijoje „Tarp Arkadijos ir

lektuoja jaunas intelektualas. Ko šiandien verta kultūra ir kur ji

Inferno“ (2011). Jo poezijos ir eseistikos knygos

eina? Ko verti visi mes, kamuojami posovietinių kompleksų, bai-

išleistos Vokietijoje, Austrijoje, JAV.

mių ir nepasitikėjimo savo jėgomis, dvasinio ir fizinio skurdo?

Su šeima gyvena Vilniuje.

Apie tai kalbama su aistra, atsakingai. Danutė Kalinauskaitė

ISBN 978-9986-16-923-9

9 789986 169239

JUDANTYS SESELIAI

pina, jie ima veikti vienas kito likimą.

JUDANTYS SESELIAI


UDK 821.172-31 Ka589

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus

ISBN 978-9986-16-923-9 © Laurynas Katkus, 2012 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012


go, go, go, said the bird: human kind cannot bear very much reality T. S. Eliot


Vytautas stabtelėjo prie fakulteto durų praleisdamas studentes ir pajuto, kaip kūnas įsitempia lyg prieš adatos dūrį. Žinojo, kad lauke bus tamsu – ko norėti, lapkričio pabaiga, – bet vis tiek tikėjosi, kad dar išvys saulėlydžio pašvaistę, nors kokią šviesesnę juostą ar brūkšnelį. Išėjęs nedrįso iškart apsidairyti; dėbsodamas į šaligatvio plyteles nuslinko iki kolonos su urna, žyminčia rūkymo vietą. Kurį laiką pastovėjo petim atsirėmęs į betoną – vienoje rankoje portfelis, kitoje šalikas su kepure, – paskui pakėlė akis į belapę liepą mašinų stovėjimo aikštelės viduryje. „Viso gero, dėstytojau“, mestas pralėkusių studentų, nuskambėjo kaip negirdėtas ir dėl to ypač užgaulus keiksmažodis. Šiandien jam visko buvo per daug – ir atsisveikinimų, ir trinksinčių durų, ir žingsnių. Už nugaros sausai spragtelėjo gaidukas, jis krūptelėjo. Po kelių sekundžių suprato, kad tai žiebtuvėlis. Nervai, tarė sau, ot prakeikti nervai, ir kaip juos nuraminti? Dangus buvo visiškai juodas; Helijo ratai užsukę už skliauto. Su tamsa apsipratusias akis patraukė pastatas kitoje gatvės pusėje. Tarybiniais laikais čia buvo gamykla, bet jau seniai ji stovėjo apleista. Vytautas mėgdavo


8 apžiūrinėti silikatinį stačiakampį su vienodomis langų ertmėmis, paspėlioti, ką čia gamino. Pastatas priminė jam kompresorių cechą, palei kurio tvorą iš tokio pat murzino silikato grįždavo namo po pamokų, visą kelią uosdamas pramoninius kvapus. O šita gamykla dar ir be tvoros, tik užkaltais pirmo aukšto langais, bet ir tai ne visur, tokia kapituliavusi visu frontu. Galbūt tu vienintelis, kuris apie ją galvoji, – tu ir keli benamiai, besitaikantys čia pernakvoti. Tačiau šįvakar pastatas atrodė kitaip: iš visų pusių jį supo matine plėvele aptraukti pastoliai. Viduje, pasistatę halogenines lempas, plušo statybininkai. Velnias, kaip greitai susisuko, per savaitę. Koks pavyzdingas stropumas – kai reikia suręsti dar vieną euroklasės biurų centrą, nekliudo nei šaltis, nei tamsa. Valandėlę jis stebėjo plėvelės ekrane krutančius siluetus, nelyginant šešėlių teatrą. Dvi arčiausiai esančios šalmuotos žmogystos mūrijo plytas; pastato gilumoje, matyt, pradėjo dirbti suvirintojas, nes visą tūrį protarpiais nušviesdavo balta, kibirkščiuojanti šviesa. Kažkas turėjo nutikti po apgaulingos pastarųjų savaičių ramybės, tylos telefono ragelyje ir elektroninio pašto dėžutėje, galvojo mindamas šaligatviu. Ir nutiko, ir pačiu banaliausiu būdu. Šiandien katedroje jis sutiko prodekaną, kuris pasiteiravo: na, kaip sekasi rašyti monografiją, Vytautai? terminas juk artėja prie pabaigos, ar ne? Jis vargais negalais išlemeno neaiškų


9 žodį – lyg „neblogai“, lyg „žinom, žinom“. Prodekanas pažiūrėjo į jį pro berėmių akinių viršų – šį antpuolį jis pamėgino atmušti išsiviepdamas – ir apsisukęs nuėjo. Tik keleriais metais vyresnis, o šitoks viršininkas. Menkysta, vardą pasidaręs tyrinėdamas Vydūną. Vy­ dūną! Probočių šešėliai ekologinės kritikos perspektyvoje, probočių šešėliai ir Koranas, grybavimo ir šėko pjovimo kodas probočių šešėliuose, prodekanas, literatūrologas buvo jis! Kita vertus, kadangi jam pakanka įžūlumo rašinėti šitas nesąmones, turi ką įrašyti į ataskaitas, todėl atitinka atestacinius reikalavimus ir kyla karjeros laiptais. O jis dabar laiptais leidosi, mat parduotuvė buvo pusrūsyje; žengdamas pro duris, galva vos neatsimušė į iškabą. Apsuko visą ratą nuo įėjimo vartelių ligi kasų, bet gėrimų skyriaus niekur nepastebėjo. Dar kartą apėjo dairydamasis – tas pats. Paslėpė, gyvatės, perliejo įtūžis. Paskui susigriebė: ką tu, gal jie apskritai alkoholiu neprekiauja? Sanitarinių prekių skyriuje apkūni pardavėja lentynon krovė tualetinio popieriaus pakus. Ant jos liemenės nugaros bolavo prekybos t­ inklo pavadinimas. Pardavėja mitriai atsistojo, žengė kelis žingsnius į šoną ir parodė nedidelį tarpą tarp duonos lentynų, kurio jis nebuvo pastebėjęs. Ten buvo dar viena patalpa, raibuliuojanti visokiausių spalvų ir formų buteliais. Apžiūrėjęs viskius ir konjakus rakinamoje spintoje, Vytautas pačiupo plokščią degtinės buteliuką ir nuėjo prie kasų.


10 Nusuko jam galvą čia pat, prie išėjimo. Palei akis šiūravo praeivių kojos; pro šalį kaip tik ėjo dvi damos su odinėmis pušnimis, nusagstytomis paikai žvangančiais barškaliukais. Nerimauti nebuvo ko – pažįstami šioje miesto dalyje nesilanko, o studentų takas veda tik iki troleibusų stotelės, – bet butelį užsivertė greitai. Aitrus skystis nutvilkė gomurį, priversdamas susipurtyti, ir nuslinko stemple žemyn. Seniai neragavo gėrimo su laipsniais; paskutinį kartą gal rugsėjo pirmąją, per katedros pasisėdėjimą, dekanas tada vaišino paties padaryta spanguolių trauktine. Dar vienas ilgas gurkšnis – viskas, užteks. Užsukęs paslėpė plokščiuką vidinėje kišenėje. Netrukus alkoholis pasklis po kūną, skleisdamas šilumą ir atsipalaidavimą. Tas darbas. Mo-no-gra-fija. Ji, galima sakyti, nepradėta. Sa­kyti negalima, bet taip yra. Skaitykloje guli krūva geltonu markeriu išmargintų atšvietų, turi prisirašęs keliolika puslapių pastabų. Puikių. Įžvalgių. Genialių. Tokių genialių, kad neįgyvendinamų. Bandė prie temos prieiti iš kitos pusės, vėl iš pradžios. Nieko. Paskui tik sėdėdavo ir spoksodavo į atverstą puslapį, galvodamas, kokia taikli yra patarlė: žiūri į knygą, o mato špygą. Arba susidomėdavo visiškai pašaliniu klausimu, pavyzdžiui, kada gimęs koks nors rašytojas, kurį mini, ir taip baisiai, kad tuojau pat patraukdavo prie enciklopedijų lentynos, paimdavo tomą – atsipeikėdavo po kelių valandų, skaudančiu kaklu sėdintis kampe. Taip stūmė laiką, kol jo beveik neliko.


11 Gerklėje ėmė augti dygus gniutulas. Pajuto, kad turi akis, akių obuolius: paliesti graudulio, jie tarsi apsunko. Sulėtino žingsnį ir suspaudė lūpas. Tai ką, nori verkti? žliumbti, kūkčioti ir sriūbauti? – tyčia vardino sinonimus. Jau visai praskydai, lepši? Vytautas išėjo į pagrindinę gatvę. Viena jos pusė buvo tuščia, kita lėtai slinko automobilių virtinė. Ana­ pus upės žioravo apkramtytos naujųjų dangoraižių burbuolės. Mėgindamas prasiblaškyti nusprendė eiti pačiu šaligatvio pakraščiu. Balansuodamas ant bordiūro, Vytautas nusileido nuo pusės kalno ir prasilenkė su barzdotu vyruku, kuris, sušilęs ir atsilapojęs, į viršų stūmėsi dviratį. Minkšta galinio rato padanga, trindamasi į šaligatvį, atgrasiai žlegėjo. Pastebėjęs jo žvilgsnį, barzdočius nutaisė kreivą šypsenėlę. Vytautas atsiduso. Va toks, burbtelėjo nusisukdamas, mūsų, nevykėlių, gyvenimas, leiskis žemyn nuo kalno, stumkis dviratį į kalną, vis vien nieko nepakeisi, nieko nepadarysi. . . Jo liūdesys tarsi aidas klydinėjo tuščioje erdvėje tarp Tau­rakalnio dangoraižių ir Šeškinės ozo. Bet juk ne pabaiga dar, ne pabaiga. Dabar vakaras, protas pavargęs po paskaitos ir seminaro, po pokalbio su prodekanu, nieko šiandien nebenuveiksi, kad ir kaip stengtumeisi. Kakta sienos nepradauši, dar viena gera patarlė, reikia pavakarieniauti ir nusiraminti, pasiklausyti muzikos, išsimiegoti. O rytoj – rytoj bus nauja diena, bus šviesos ir laiko, penkios šešios septynios naujos, nepraplėštos


12 valandos, rytoj dirbsis geriau, kas nors tikrai ateis į galvą, užsikabinsiu. Prie bunkerį primenančio buvusios aludės pastato jis vėl išsitraukė plokščiuką ir jau nebesislėpdamas suvertė likučius į gerklę. Užsimanė nusviesti butelį ant žolės, bet susilaikė ir tiesiog pastatė jį ant betoninės klombos krašto.

Merlingen, 1913 spalio 7 Didžiai gerbiamas Bičiuli, prieš kelias savaites palikę Milaną, per Šveicariją par­ vykome atgal į vokiečių šalį. Buvo smagu vėl išgirsti senąją kalbą, tiesa, ne visai identišką, smarkiau šnypš­ čiančią & burbuliuojančią nei gimtinėje. Ką gi, čio­ nykštės vešliais vynuogienojais apaugusios kalvos kitaip veikia tartį nei skaidrios šiaurės plynės. Ne sykį esu apie klimato poveikį kalbai ir žmonių cha­ rakteriui svarstęs ir dabar, vos išėjęs laukan, išgirstu gyvą anų samprotavimų patvirtinimą. Beje, Švabija pagerbė mūsų viešnagę nuostabiais orais. Va­saros aistrą sutramdęs dangus spinduliuoja vaiskią & brandžią šilumą. Žemė minkšta nelyginant ką tik iš krosnies ištraukta duona ir regisi, kad mūsų lengvi žingsniai jai teikia malonumą. Pakelės šlai­ tuose tiesiasi vynuogienojų eilės, sakytumei vargonų manualai. Tarp jų šen & ten stypsantys vyndariai ir


13 ypač – apskritutės jų žmonos kviečia į savo mūrines trobeles paragauti pirmųjų šių metų derliaus vynų kartu su svogūnų pyragu, ir kvietimais mes nesyk susi­ viliojame. Ir tik pageltę lapai, tarsi netyčia pamesti po platanais – medžiais, kuriuos taip nuostabiai apdai­ navo poetas Valéry, – pranašauja tai, kas neišvengiama. Bet aš neturiu laiko atsiduoti melancholiškoms mintims. Praė­jusią savaitę prisistačiau giminaitei, poniai von W., ir įveikęs įžanginių formalumų skais­ tyklą (jūs žinot, kaip mane, jauną Pabaltijo laukinį, trikdo tie ceremonialai), turėjau pripažinti, kad po­ nia von W. yra netikėtai miela & žavinga moteris. Nors, atvirai sakant, esu jai devintas vanduo nuo ki­ sieliaus, priėmė mane tikrai nuoširdžiai & draugiš­ kai. Nežinau, gal tam turėjo įtakos egzotiška aureolė, kuria, kaip spėjau pastebėti, mėgaujasi atvykėliai iš mūsų platumų, bet mes netrukome surasti bendrų temų. Jaunystėje ji yra rimtai domėjusis Italijos menu ir ypač architektūra, nemažai tame krašte buvojusi, taigi, dalindamasis kelionės įspūdžiais, sulaukiau ati­ daus & nusimanančio klausytojo. Nepaisant amžiaus skirtumo, o gal kaip tik dėl jo, mudu pajutome vienas kitam nesumeluotą simpatiją. Užmiesčio rezidencija, kurioje mane priėmė, taip pat verta žinovo dėmesio. Ji stovi ant kalvos, nuo ku­ rios atsiveria puikus vaizdas į klonį. Prie paradinių vartų prasidedanti alėja eina per visą žemumą (vakare ten mirga kelių kaimelių žiburiai) ir baigiasi ties kita


14 giminės rezidencija ant mažesnės pakilumos. Ir tas ke­ liolika mylių ji niekur nenusuka, niekur nenukrypsta, tįsta tiesiai kaip styga. Ak, ta švabų meilė geometrijai! Anas dvaras dabar, deja, neprieinamas. Jame gyvena von W. antros ar trečios eilės pusbrolis. Pa­siteiravęs ga­ vau atsakymą, kad seniai su juo nebepalaiko ryšių. (Suprask, susipykusi. O kai susipyksta aristokratai. . . Na, negaliu spekuliuoti, tas užsispyrimas nesvetimas ir man.) Tačiau užtenka ir to, kas liko šioje pusėje: paprasto, bet ganėtinai iškilmingo pastato, suręsto XVIII šimtmetyje, o visai neseniai perstatyto. Fasadą ir visą jo išdailą sumanė pati šeimininkė ir, reikia pasa­ kyti, kad išėjo labai skoningai. Akį džiugina suderintos proporcijos, korintinio orderio elementai, liaunos lelijų linijos abipus vartų. Įdubose virš portiko šelmiškai sle­ piasi moterų galvos. Skulptorius jas iškalė taip, kad ne­ klysdamas pasakytumei, jog tai labai jaunos merginos, dar beveik mergaitės. Šitaip iš prigimties užsisklendusi savyje architektūra atgyja & atsiveria nekaltai gamtai & gyvenimui, ir tai yra didis naujųjų laikų statybos meno pasiekimas. Pasakiau von W., kad keletas jos namą pri­ menančių pastatų neseniai iškilo pas mus Rygoje; ji nu­ sišypsojo, tačiau buvo matyti, kad tuo netiki. Gyvenimas & gamta tiesiog siautė už tetos namo. Turiu galvoje ten plytintį didžiulį anglišką parką. Kitą dieną po atvykimo išsiruošėme po jį pasidairyti. Su raitelio apranga W. atrodė labai patraukliai, žirgą vadeliojo tiksliai & grakščiai. Mudu jojome vienas


15 šalia kito, lapų krūvose dūko du jos kurtai ir dalma­ tinas, ir aš jaučiau aplinkui plevenant visas gerąsias vietos dvasias. Parkas nenustojo manęs traukęs per visą viešnagę; ankstyvais rytais, dar prieš pusryčius, eidavau ten pasivaikščioti. Beklaidžiodamas ne sykį prisiminiau iškylas su šautuvu ant peties gimtinėje. Miškas čia kitoks nei Pabaltijyje, išlakus, bet drėgnas ir, sakyčiau, niūrokas lapuotynas. Jis man patiko, tačiau traškų pušynų prakilnumą, spyglių & sakų kvapą vis dėlto keliu į aukštesnę vietą. Kartą aptikau kelis plačiakepu­ rius grybus, – tuos, kurie apvertus atrodo kaip olandų didiko apykaklė. Parsinešęs juos namo, sukėliau tikrą furorą. Grybų jie beveik nerenka & nepažįsta, todėl niekaip negalėjo patikėti, kad taip grėsmingai atro­ dantis daiktas gali būti valgomas. Kai tarnaitė mano nurodytu būdu juos sutaisė, vis dėlto įtikinau tetą pa­ ragauti. Draugijai pokštaujant & juokiantis, buvau pripažintas nugalėtoju. Mano mielas bičiuli, toksai tat yra mūsų gyveni­ mas šiuose tolimuose kraštuose. Priimk nuoširdžiau­ sius sveikinimus iš Tiubingeno, kur vakar atvykome tetos automobiliu. Tavo Šiaurės magas P. S. Aukštajam teismui siunčiu sonetą apie Artemidę, kurį sudėjau šiomis dienomis.


16 Iš užsienių netrukus grįš viršutinis kaimynas. Lubos bildėjo nuo jo draugės – patelės, kaip ją vadino,  – žingsnių. Tai buvo aiškus ženklas. Kaimynui išvykus, ji irgi tarsi pradingdavo. Nors retkarčiais išvysdavo laiptinėje, jos visai nesigirdėdavo. O dabar patelės kojos virš pakaušio vėl matavo buto plotą. Ilgainiui iš žingsnių ėmė nuspėti jos nuotaiką: iš pradžių jie būdavo duslūs ir trumpi, lyg per reklaminę pertraukėlę šokant nuo lovos ir bėgant į virtuvę atsigerti. Grįžimo dienai artėjant, žingsniai darydavosi vis skambesni ir įsakmesni, tarsi būgno tratėjimas prieš egzekuciją. Šiandien bildėjimas buvo būtent toks. Ji tvarkė butą: gūdžiai kaip ledynų dvasia kaukė siurblys, buvo nešiojami ir mėtomi kažkokie daiktai, paskui atsivėrė balkono durys ir langą aptemdė sūkuriuojančios kilimo dulkės. Įsivaizdavo ją treninginėm kelnėm, ant pečių užmesta pūsta striuke – kaip išeina parūkyti į balkoną, atsiremia į durų staktą, kaip mėsingos lūpos susimeta į ovalą tardamos „bliaamba“ arba „tuoj nupuušiu“. Ir neapsiriko, nes nosį netrukus pasiekė tabako kvapas. Kokias ten jie cigaretes rūko, kad dūmas, užuot kilęs į viršų, sklinda į visas puses nelyginant nuo­dingos dujos. Nėra abejonės, kad šiandien vakare jis girdės jau dvi poras kojų, girtus pašnekesius balkone ir be atvangos kalantį dainuškų kūjį. Šitai išmušdavo jį iš vėžių. Labiau nervindavosi net ne per patį erzelį – tada tiesiog gulėdavo pagalve užsidengęs galvą, – o dar dieną, supratęs, kas jo laukia.


17 Bet nė karto nenuėjo pas juos pasišnekėti. Atbaidydavo mintis, kad reikės pažvelgti į mašinų prekeivio ir pardavėjos? kirpėjos? veidus, klausytis jų balsų: prarūkyto vyro boso ir moters balso – skardaus, nenatūralaus, lyg gomurys būtų plastikinis. Ir kodėl tik jis vienas turi aiškintis, ką galvoja kiti kaimynai? – Bet kas ten aiškinsis, name vien priekurtės senutės. . . Galų gale juk jie nieko negali padaryti, kalta debiliška tarybinė statyba, natūralu, kad susitikus po ilgo laiko norisi pašvęsti. Nuo pokalbio akis į akį jį sulaikė dar vienas dalykas: vėlai vakare, po visų vaišių, išgertuvių ir muzikų, kai lengviau atsikvėpęs nuo mieguistos galvos nutraukdavo pagalvę, iš viršaus atsklisdavo dar ir kitokie garsai. Kaimynai mylėdavosi ugningai, dažnai pradėdavo bučiuotis jau balkone, pūsdami vienas kitam į burną tabako, o gal ir žolės dūmus ir krizendami. Paskui sekdavo mindžiukavimas ant grindų, matyt, traukiant drabužius vienam nuo kito, aimanos ir girgždanti lova. Kai jie pradėdavo grumdytis, snaudulys akimirksniu dingdavo, ir jis išklausydavo viską iki galo. Akustinis vujaristas, kartą pagalvojo. Tai nebuvo tiesa, nes susijaudinimo nejusdavo, greičiau atvirkščiai. Niekad nesijausdavo toks bejėgis, toks išromytas kaip per tuos seansus. Bet vis tiek: jis girdėjo, žinojo, norom nenorom buvo įtrauktas į sąmokslą. Susitikęs kurį ant laiptų nudurdavo akis žemėn ir tik prasilenkęs mesdavo greitą žvilgsnį atgal. O jie turbūt išvis jo nepastebėdavo; aplinkiniai su savo nuomonėm jiems buvo iki lemputės.


18 Gatvėje grūdosi ilga automobilių eilė. Žibintai plieskė į priešais stovinčių mašinų užpakalius, lyg vienintelė jų paskirtis būtų apšviesti iš duslintuvų besiraitančias išmetamųjų dujų juostas. Vytautas ėmė stebėti, kaip į priverstinę pauzę reaguoja vairuotojai. Vieni gunksojo kaip Velykų salos statulos, nė nekrustelėdami, kiti, tokių buvo dauguma, stūmė laiką rūkydami, dairydamiesi, kalbėdamiesi mobiliuku ar su keleiviu. Kartkartėm kuri nors didesnė mašina, audi ar bmv, išsukdavo iš eilės galo į priešingo eismo juostą ir visu greičiu, kaukdama ir riaumodama, lenkdavo koloną iki šviesoforo, kur užlįsdavo pirmo stovinčio panosėn. Jis beveik girdėjo, kur tą pydarą siunčia eilėje likę vairuotojai. Kada jį pradėjo dominti automobiliai? Turbūt nuo ankstyviausios vaikystės, kai jiedu su motina gyveno bendrabutyje, kurio kieme stovėdavo keletas senų moskvičių ir zapukų. Kiekvieną į kiemą užsukusią naujesnę mašiną jis atidžiai apžiūrėdavo, ne tik išorę, bet ir vidų: kokį didžiausią greitį rodo spidometras, kokia jo forma – stačiakampė ar apvali (pastaroji buvo žymiai čiotkesnė), kaip papuošta pavarų svirtis, kokie lipdukai užklijuoti ant panelio, kas guli prie galinio lango – karūna ar futbolo kamuolys. . . Dar iki mokyklos, penkerių ar šešerių metų, jis jau mintinai mokėjo visas tarybinių automobilių markes, lengvai atskirdavo, tarkim, žigulį trečiuką (liuksą) nuo penktuko (superliukso), o labiausiai žavėjosi ir svajojo įsigyti


19 tada ką tik pasirodžiusį septintuką, tuo stebindamas motiną, kuri apie šituos dalykus, aišku, nieko nenusimanė, todėl nepraleisdavo progos pasigirti kaimynėms sūnaus gudrumu. Va, reikia jai paskambinti, pagalvojo, surinko motinos numerį, sulaukė, kol kelis kartus pyptels signalas, ir išjungė. Sąs­kaitoje turėjo dar nemažai, bet vis tiek neprošal pataupyti; juolab kad motina visad tuojau pat atskambindavo. Tačiau šį kartą teko palaukti. Kai skambučio garsas užpildė kambarį, jis paspaudė mygtuką ir, pridėjęs aparatą prie ausies, nepratarė nė žodžio. – Ar atsitiko kas? – pasigirdo susirūpinęs motinos balsas. – Man tai nieko, bet tau kas atsitiko – ko neatskambini? – Matai, Vyteli, buvo užėjusi Genė, užsiplepėjom. O paskui prisiminiau, kad baigėsi sąskaita, tai kol suradau akinius, kol įvedžiau tuos numeriukus. . . – Klausyk, kiek kartų tau sakiau – nevadink manęs šitaip. Ir jei matei, kad pinigai baigiasi, galėjai iš anksto pasipildyti. Juk žinojai, kad skambinsiu. – Nepyk, Vytel. . . sūnau. Aš atsiprašau. Geriau pasakyk, kas naujo universitete? Čia Genė pasakojo, kad jos dukterėčia, kur tarptautinius santykius studijavo, gavo pasiūlymą iš Estijos, iš karinės akademijos, tai iškart metė visus darbus, disertacijas ir išvažiavo, nes alga labai gera. Tai ji klausia, ar tu nesiruoši kur nors į užsienį, o aš sakau, kad filologams nelabai yra kur. . .


20 – Man viskas gerai, – Vytautas nutraukė motinos litaniją. – Gerai. Dėstau. Rašau. Klausyk, mam, čia man darbui reikia kelių knygų, o pas mus bibliotekose jų nėra. Turiu siųsdintis iš užsienio, o alga tik mėnesio pabaigoj. Ar negalėtum paskolinti kelių šimtų? Motina patylėjo. – Tai kiek tau reikia? – Trijų. Trys šimtai būtų kaip tik. Ji vėl nutilo. – Na, gerai. Tris šimtus aš turiu. Nedidelė suma, žinoma, kad turiu. Pasiųsiu tau per Petrą. Parašysiu, kai žinosiu, kada jis važiuos. – Ačiū, mam. – Ketinau tau Kalėdoms nupirkti tokią dovaną; bet dabar rimtesnio daikto padovanoti jau negalėsiu. – Ką tu, mam. Dovanos svarbios tik miesčionims. Man rūpi, kad galėčiau greičiau pabaigti knygą ir ją išleisti. – Taip, – nutęsė ji. – O dabartės ar. . . – Žinai, norėjau šiandien dar padirbėti, pasuksiu tau rytoj, gerai? Parašyk žinutę dėl Petro. Iki, mam, ate! Telefoną Vytas išjungė susinepatoginęs. Jam nereikėjo parsisiųsdinti jokių knygų; pradėjęs prašyti, prisiminė, kad neseniai tokiu pačiu pretekstu jau pasiskolino iš jos kelis šimtus litų. Bet ji visai nesureagavo; sutiko duoti. Tas amžinas motinos nuolankumas jį erzino; atrodo, būtų gerbęs ją labiau, jei kada atsisakytų paremti (jos finansinė padėtis pastaruoju metu


21 buvo nekokia), apšauktų, lieptų susirasti papildomą darbą. Slapčiomis lygino ją su karve, paklusniai dūlinančia visur, kur ją veda. Kad ir kaip ten būtų, kad ir ne knygoms, tie trys šimtai pravers. Juk jis iš tikrųjų buvo beveik viską išleidęs, taigi šiuo požiūriu motinai nemelavo. Tik truputį pagudravo. Viršuje sutrinksėjo durys. Parvyko. Dabar turbūt nusivelka odinę striukę, numeta pinigų ir mašinų dokumentų prikimštą krepšį. Jis turėjo tik vieną išeitį – nuo viso to atsitverti muzika. Pasirausęs dėžėje, ištraukė Brahmso įrašą. Palaukė, kol tyliai zvimbiantis grotuvas perskaitys disko turinį, ir paspaudė mygtuką. Paskui uždegė smilkalų lazdelę: saldus dūmas nustelbdavo įprastus kambario kvapus ir sustiprindavo trokštamą nerealumo pojūtį. Atsisėdo ant sofos ir sukryžiavęs rankas laukė, kol sąmonę užvaldys melodija. Tararam taararam, tyraram tyraram, taaa tadatyda tyryryry, niūniavo kartu su smuikais. Pirmą kartą išgirdęs šitą kūrinį, jis nusišypsojo – kaip patetiška! Bet šypsojosi ne ironiškai, netgi džiugiai, lyg radęs seniai pamestą daiktą. Patetika, na ir kas? o jeigu jos pasiilgau? jeigu noriu? negi neturiu teisės į truputį patetikos, ką? Brahmsas, Ketvirtoji simfonija, lėtai pakartojo. Ši­ toje muzikoje glūdėjo tiek prasmės, kad nė mažos jos dalelės nebūtų galėjęs išreikšti žodžiais. Prasmė buvo maudulys pilve, padažnėjantis ir vėl nurimstantis kvėpavimas, skambantys skliautai ir noras mosuoti rankomis tarsi dirigentui.


22 Muzika jį ne tik veikė; ji buvo skirta jam – taip, taip, kuo toliau, tuo labiau tikėjo, kad ji paslaptingu būdu jam skirta. Muzika liudijo jo gyvenimą, liudijo, kad jis yra, ir tai buvo didžiausioji dovana. Vytautas vaizdavosi, kad sėdi supamas didžiulio orkestro su visais styginiais ir pučiamaisiais, timpanais ir lėkštėm, orkestro, kuris paklūsta jo norams, visą vakarą groja mėgstamų kūrinių temas, kol galų gale ima groti vidines melodijas – jo pojūčius ir prisiminimus. Pasikeičia ir aplinka, ir jis atsiduria kalvų apsuptame slėnyje. Vienoje pusėje driekiasi vynuogienojų eilės, pertraukiamos mūrinių trobelių čerpių stogais. Spalvos minkštos, sklypus skiriančios linijos tiesios ir ryškios. Į kalvą kylantį kelią viršūnėje praryja pilies vartai. Pasiramsčiuodamas lazda, keliu žingsniuoja keleivis. Koks grynas oras, kokia dvasinė švara turėjo vyrauti pasaulyje, iš kurio atsirado šitie kūriniai! Ar jie būtų įmanomi dabartyje? – Dabar viskas užteršta – ir išorė, ir vidus. Jei kur randi ramų kampą, žinok, tuojau pat atklys tokie patinai ir patelės ir ims voliotis. O kai šitokia padėtis visuomenėj, visam kultūros tūry, ką tada gali padaryti vienas žmogus? Kambary jau seniai buvo tamsu, tik blausiai spindėjo grotuvo monitorius. Muzika sustiprino gailestį dėl blogų laikų, dėl savęs tuose laikuose, bet kartu jis juto, kad gailėjimasis teikia malonumą. Todėl leido mintims kartotis, pamažu prarandant prasmę, virstant


23 atskirų frazių nuotrupomis, o galiausiai – neryškiomis jausminėmis dėmėmis. Liko sėdėti ant sofos ir tada, kai muzika nutilo ir, zvimbtelėjęs paskutinį kartą, sustojo diskas. Tada, lyg to telaukę, iš balkono pragydo anuodu. „Kad tu žinotum, zuiki, kaip tavęs pasiilgau. . . karoče, panos kraupiai užpiso, – o tu koks sukūdęs, ką, vokietys valgyti nedavė?“ Daugiau Vytautas nesiklausė. Išsiveržė į balkoną, persisvėrė per turėklus ir suriko: „Ar jūs užsičiaupsite vieną kartą? Kiek galima! Jei šiąnakt triukšmausit, kviečiu policiją!“ Vyro balsas iš viršaus kažką jam atsakė, lyg: „Kviesk, tik žiūrėk, kad pačiam nebūtų blogiau“, bet jis nelaukė, kol tas baigs, ir dusdamas iš bejėgiško pykčio suriko: „Pasprink savo uodega, beždžione“, – ir užtrenkė duris. Balius viršuje, žinoma, įvyko. Taip, lyg nieko nenutiko: nei garsiau, nei tyliau trinksėjo bumčikas; reguliariai darinėjosi balkono durys ir pasmirsdavo tabaku. Bet mylėtis jie nesimylėjo. Lygiai dvyliktą jis susuko policijai ir pasakė gatvę, namą ir buto numerį. Po kiek laiko užuolaidomis slystelėjo policijos mašinos žibintų spindulys. Viršuje pasigirdo šurmulys, ir muzika nutilo. Visu garsu ji vėl užgrojo po kelių valandų, nutraukdama kažkokį malonų sapną ir išblaškydama miegus iki ryto.


„Judantys šešėliai“ – pirmas žinomo poeto, eseisto Lauryno Katkaus prozos kūrinys. Tai subtilus pasakojimas apie vaizduotės galią ir pavojus, apie vienatvę laukinio kapitalizmo viRamunės Pigagaitės nuotrauka

krizę, bet mėgina kabintis į gyvenimą. Didžiausia atgaiva jam – Heinricho von Burkhardto laiškai, kuriuose atsiveria šio Baltijos vokiečio, poeto ir Pirmojo pasaulinio karo lakūno, avantiūriškos patirtys. Į šiuolaikinę realybę terpiasi XX amžiaus pradžios

la u r yna s k atk u s

suomenėje. Jaunas filologas Vytautas praranda darbą, išgyvena

laurynas katkus

vaizdai, dviejų žmonių iš skirtingų epochų istorijos keistai susi-

Laurynas Katkus (g. 1972) – poetas, eseistas,

Intriga (ir įtampa) išlaikoma per visą knygą, iki pat atomazgos.

literatūros mokslininkas ir vertėjas.

Tikrovės perkeitimas su netikėta pabaiga, kuri visą skaitytojo

Filologijos studijas baigė daktaro disertacija;

įsivaizdavimą apverčia aukštyn kojomis, šiek tiek primena Julio

buvo laisvas literatas, dirbo keliuose

Cortazaro magiškojo realizmo „triuką“, atveriantį tikrovės relia-

Lietuvos universitetuose ir institutuose.

tyvumą, ir man tai pasirodė pats įdomiausias dalykas. Kas dar

Išleido tris eilėraščių rinkinius (paskutinysis –

šiame tekste įdomu ir imponuoja? Istorinis ir kultūrinis podirvis.

„Už 7 gatvių“, 2009), esė rinkinį „Sklepas“ (2011)

Egzistencinės savęs paieškos šiandieniniame pasaulyje, kurias ref-

ir studiją apie tremtį poezijoje „Tarp Arkadijos ir

lektuoja jaunas intelektualas. Ko šiandien verta kultūra ir kur ji

Inferno“ (2011). Jo poezijos ir eseistikos knygos

eina? Ko verti visi mes, kamuojami posovietinių kompleksų, bai-

išleistos Vokietijoje, Austrijoje, JAV.

mių ir nepasitikėjimo savo jėgomis, dvasinio ir fizinio skurdo?

Su šeima gyvena Vilniuje.

Apie tai kalbama su aistra, atsakingai. Danutė Kalinauskaitė

ISBN 978-9986-16-923-9

9 789986 169239

JUDANTYS SESELIAI

pina, jie ima veikti vienas kito likimą.

JUDANTYS SESELIAI

Judantys šėšėliai  

Knygos Judantys šėšėliai ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you