G ay l e F o r m a n
piau. Bet jis nesišaipė. Pasirodė, kad po savo lova turi apdulkėjusią roko muzikos plokštelių kolekciją. – Galim užsukti pas senelius ankstyvos vakarienės, – siūlo tėtis ir jau siekia telefono. – Grįšim ne vėlai, kad tau liktų užtektinai laiko nusigauti į Portlandą, – priduria rinkdamas numerį. – Gerai, – sakau. Ne todėl, kad mane labai viliotų „Knygų daržinė“, ir ne todėl, kad Adamas gastroliuoja, o mano geriausia draugė Kim užsiėmusi klasės albumu. Ir net ne todėl, kad mano violončelė mokykloje, nes juk galėčiau likti namie, žiūrėti televizorių arba lįsti atgal į lovą. Man iš tikrųjų mieliau pabūti su šeima. Tai dar vienas dalykas, kuriuo verčiau nesigirti, bet Adamas supranta ir tai. – Tedi! – šūkteli tėtis. – Renkis, važiuojam ieškoti nuotykių. Tedis baigia būgnų solo smūgiu į lėkštes. Netrukus atšuoliuoja į virtuvę visiškai apsirengęs, tarsi būtų užsitraukęs drabužius kepurnėdamasis žemyn stačiais mediniais laiptais mūsų vėjų perpučiamame Viktorijos laikų name. – „Mokykla uždaryta vasarai...“, – dainuoja jis. – Elis Kuperis? – klausia tėtis. – Kur ritamės? Bent jau dainuotum The Ramones. 14