G ay l e F o r m a n
piau. Bet jis nesišaipė. Pasirodė, kad po savo lova turi apdulkėjusią roko muzikos plokštelių kolekciją. – Galim užsukti pas senelius ankstyvos vakarienės, – siūlo tėtis ir jau siekia telefono. – Grįšim ne vėlai, kad tau liktų užtektinai laiko nusigauti į Portlandą, – priduria rinkdamas numerį. – Gerai, – sakau. Ne todėl, kad mane labai viliotų „Knygų daržinė“, ir ne todėl, kad Adamas gastroliuoja, o mano geriausia draugė Kim užsiėmusi klasės albumu. Ir net ne todėl, kad mano violončelė mokykloje, nes juk galėčiau likti namie, žiūrėti televizorių arba lįsti atgal į lovą. Man iš tikrųjų mieliau pabūti su šeima. Tai dar vienas dalykas, kuriuo verčiau nesigirti, bet Adamas supranta ir tai. – Tedi! – šūkteli tėtis. – Renkis, važiuojam ieškoti nuotykių. Tedis baigia būgnų solo smūgiu į lėkštes. Netrukus atšuoliuoja į virtuvę visiškai apsirengęs, tarsi būtų užsitraukęs drabužius kepurnėdamasis žemyn stačiais mediniais laiptais mūsų vėjų perpučiamame Viktorijos laikų name. – „Mokykla uždaryta vasarai...“, – dainuoja jis. – Elis Kuperis? – klausia tėtis. – Kur ritamės? Bent jau dainuotum The Ramones. 14
J e i pa s i l i k č i au
– „Mokykla uždaryta amžiams“, – traukia Tedis, nekreipdamas dėmesio į tėčio nepasitenkinimą. – Nepataisomas optimistas, – sakau aš. Mama juokiasi. Ji stato ant stalo kiek pasvilusių blynų lėkštę. – Valgykit, šeima.
08.17 Susigrūdame į automobilį, į aprūdijusį biuiką, jis buvo senas jau tada, kai močiutė jį atidavė gimus Tedžiui. Mama su tėčiu siūlo vairuoti man, bet aš atsisakau. Prie vairo sėda tėtis. Dabar jam jau patinka vairuoti. Jis daugybę metų spyriojosi ir nelaikė vairavimo egzamino, visur važinėjo dviračiu. Kai dar grojo grupėje, jo nenoras vairuoti reiškė, kad važiuojant gastrolių prie vairo visada tekdavo sėsti kitiems grupės nariams. Tie nepatenkinti vartydavo akis. Mama buvo atkaklesnė. Ji įtikinėjo, meilikavo, kartais rėkdavo ant tėčio, kad tas gautų vairuotojo pažymėjimą, bet jis nepasidavė – tvirtino, kad jam labiau prie širdies pedalų galia. „Na, tada geriau pradėk mąstyti, kaip sukonstruoti dviratį, ant kurio tilptų trijų žmonių šeima ir kuris mus apsaugotų nuo 15
G ay l e F o r m a n
lietaus“, – reikalaudavo ji. Tėtis vis nusijuokdavo ir atsakydavo pradėsiąs mąstyti. Bet ėmusi lauktis Tedžio, mama šitam padarė galą. Gana, pasakė. Regis, tėtis suprato, jog kažkas pasikeitė. Jis liovėsi spyriotis ir išlaikė vairavimo egzaminą. Ir grįžo mokytis, kad gautų mokytojo sertifikatą. Turbūt normalu paikioti auginant vieną vaiką. Bet laukiantis antrojo atėjo metas suaugti. Laikas ryšėti varlytę. Jis ir šiandien ryši varlytę prie raibo švarko ir vintažinių odinių batų. – Kaip matau, pasiruošęs sniegams, – sakau. – Aš kaip pašto skyrius, – atsako tėtis, gremždamas nuo automobilio sniegą vienu iš Tedžio plastikinių dinozaurų, besimėtančių prie namo. – Nei dėl šlapdribos, nei dėl lietaus, nei dėl kelių centimetrų sniego nesirengsiu kaip medkirtys. – Ei, mano giminėj buvo medkirčių, – įspėja mama. – Prašom nesišaipyti iš bėdžių miško darbininkų. – Kaip aš drįsčiau, – atremia tėtis. – Čia tik retorinė figūra. Tėčiui tenka pasukti raktelį net kelis kartus, kol galiausiai biuikas dusdamas užsiveda. Kaip visada užverda kova dėl muzikos. Mama nori Nacionalinio radijo stoties. Tėtis nori Frenko Sinatros. Tedis – Kempiniuko Plačiakelnio. Aš noriu klasikinės muzikos, bet žinoda16
J e i pa s i l i k č i au
ma, kad esu vienintelė klasikos mėgėja šeimoje, pasirengiu kompromisui – klausytis „Krintančios žvaigždės“. Tėtis siūlo sandorį: – Šiandien neiname į mokyklą, tad paklausykime žinių, kad netaptume visiški nemokšos. – Turėjai omeny, visiškomis nemokšomis, – pataiso mama. Tėtis užverčia akis, paplekšnoja mamai per ranką ir labai mokytojiškai atsikrenkščia. – Kaip sakiau, pirma Nacionalinis radijas, o kai žinios baigsis – klasikos stotis. Tedi, tavęs nekankinsim. Gali klausytis ausinuko, – sako tėtis ir atjungia grotuvą nuo radijo. – Bet nedrįsk mano mašinoje groti Elio Kuperio. Draudžiu. Tėtis ima knistis daiktinėje. – Gal Džonatanas Ričmenas*? – Noriu Kempiniuko. Jis jau įdėtas, – šokčiodamas ir rodydamas į grotuvą šaukia Tedis. Blynai su šokolado gabaliukais ir sirupu tikrai dar padidino jo hiperaktyvumą. – Daužai man širdį, sūnau, – juokauja tėtis. Abu su Tedžiu augome klausydamiesi pakvaišusių Džonata-
* Jonathan Michael Richman (g. 1951) – amerikiečių dainininkas, dainų kūrėjas ir gitaristas (čia ir toliau – vert. past.).
17
G ay l e F o r m a n
no Ričmeno melodijų; jis mamai ir tėčiui – muzikos šventasis. Kai dėl muzikos pagaliau susiderėta, išjudam. Ant asfalto kai kur dar likę sniego lopų, bet šiaip tik šlapia. Tačiau tai Oregonas. Keliai nuolat šlapi. Mama juokauja, kad užėjus sausrai žmonės pakliūva į bėdą. „Pasidaro tikri kietuoliai, pameta galvas ir vairuoja kaip visiški mulkiai. O policininkai smaginasi, dalydami baudas už greičio viršijimą.“ Atremiu galvą į langą, matau pro šalį lekiančius vaizdus, sniegu nutaškuotas žalias egles, plonas balto rūko gijas, sunkius pilkus audros debesis viršum galvos. Automobilyje taip šilta, kad langai rasoja, ir aš ant stiklo piešiu vingrius ornamentus. Pasibaigus žinioms perjungiam klasikinės muzikos stotį. Girdžiu pirmus Bethoveno Trečiosios sonatos violončelei taktus. Kaip tik šio kūrinio turėjau šiandien mokytis. Tarsi kosminis sutapimas. Susikaupusi klausausi, įsivaizduoju griežianti pati, džiaugiuosi šia galimybe parepetuoti ir mėgaujuosi buvimu šiltame automobilyje su savo sonata ir savo šeima. Užsimerkiu. Neįtikima, kad po viso to veikia radijas. Bet veikia. Biuikas visiškai sumaitotas. Keturių tonų pikapas 60 mylių per valandą greičiu rėžėsi į keleivio pusę su ato18
J e i pa s i l i k č i au
minės bombos jėga. Nuplėštos durelės, priekinė keleivio sėdynė išspriegta pro šoninį vairuotojo langą. Apvirtęs automobilis riogso kitapus kelio, variklis, tarsi būtų ne ką tvirtesnis už voratinklį, suplėšytas į gabalus. Padangos ir ratlankiai nusviesti toli į mišką. Užsidegė benzino bako skeveldros ir dabar šlapią kelią laižo liepsnelės. Buvo tiek daug triukšmo. Džeržgesio simfonija, pokšėjimo choras, sproginėjimo arija ir galiausiai liūdni kieto metalo, pjaunančio minkštą medį, plojimai. O paskui viskas nutilo, tegirdėti... griežiant Bethoveno Trečiąją sonatą violončelei. Automobilio radijas per stebuklą vis dar veikia, ir Bethovenas tebeskamba šį vėl tykų vasario rytą. Iš pradžių dingteli, kad viskas gerai. Pirmiausia, vis dar girdžiu Bethoveną. Be to, stoviu griovyje, šalikelėje. Pažvelgiu žemyn: džinsinis sijonas, nertinis ir juodi auliniai batai, kuriuos apsiaviau šįryt, – viskas atrodo lygiai taip pat, kaip išeinant iš namų. Palypėju šlaitu, kad geriau matyčiau automobilį. Jis suniokotas neatpažįstamai. Tik metalinis skeletas be sėdynių, be keleivių. Vadinasi, mano šeima, kaip ir aš, buvo išsviesta lauk. Nusibraukiu delnus į sijoną ir žengiu ant asfalto jų ieškoti. Pirmiausia išvystu tėtį. Net per kelis metrus matau iš jo švarko kišenės kyšančią pypkę. 19
G ay l e F o r m a n
– Tėti! – sušunku, bet man artinantis kelio danga darosi slidi, po kojomis painiojasi pilki į žiedinius kopūstus panašūs gumulai. Žinau, ką matau, bet kažkodėl dar negaliu to susieti su savo tėvu. Galvon ateina žinių pranešimai apie uraganus ir gaisrus, kai nušluojamas vienas namas, o gretimas lieka nepaliestas. Ant asfalto ištaškytos mano tėčio smegenys. Bet jo pypkė vis dar kairėje švarko kišenėje. Tada randu mamą. Ji beveik nekraujuoja, bet lūpos jau pamėlusios, akių baltymai ryškiai raudoni, kaip pabaisos iš kokio menkaverčio filmo apie monstrus. Ji atrodo netikra. Nuo šito absurdiško zombiško reginio mane pagaliau sukausto siaubas. Turiu surasti Tedį! Kur jis? It paklaikusi sukiojuosi į šalis kaip tada, kai dešimt minučių buvau jį praganiusi maisto parduotuvėje. Buvau įsitikinusi, kad brolis pagrobtas. Žinoma, pasirodė, jog Tedis tiesiog nuklydo prie saldumynų skyriaus. Radusi neišmaniau, ar apkabinti, ar aprėkti brolį. Bėgu atgal link griovio, tada pamatau iš jo kyšančią ranką. – Tedi! Aš čia! – šaukiu. – Duok ranką, aš tave ištrauksiu. Bet pripuolusi regiu blykstelint sidabrinę apyrankę su mažyčiais violončelės bei gitaros pakabučiais. Ada20
J e i pa s i l i k č i au
mas ją man padovanojo septynioliktojo gimtadienio proga. Čia mano apyrankė. Segėjau ją šį rytą. Pažvelgiu į savo riešą. Aš vis dar ją segiu. Einu dar arčiau ir suprantu – čia guli ne Tedis. Čia guliu aš. Kraujas iš krūtinės persisunkė pro palaidinę, sijoną, nertinį ir dabar kaip dažai kapsi ant baltutėlio sniego. Viena mano koja sulaužyta, oda ir raumuo nuplėšti, matyti baltas kaulas. Akys užmerktos, tamsūs plaukai šlapi ir lyg surūdiję nuo kraujo. Nusisuku. Tai netiesa. Šito negali būti. Mes – visa šeima – tiesiog išsirengėme pasivažinėti. Tai netikra. Turbūt užmigau automobilyje. „Ne! Gana. Prašau, gana. Prašau, pabusk!“ – rėkiu į vėsų orą. Šalta. Iš burnos turėtų kilti debesėliai. Bet nekyla. Įsispoksau į riešą, kuriam, regis, nieko nenutiko – nėra nei kraujo, nei purvo – ir smarkiai sau įgnybu. Nieko nejaučiu. Ir anksčiau sapnuodavau košmarus – košmarus, kuriuose krintu, košmarus, kur griežiu violončele nepažindama natų, košmarus, kuriuose išsiskiriu su Adamu, – bet visada įstengdavau atsimerkti, atplėšti nuo pagalvės galvą, palikti tą siaubo filmą anapus užmerktų vokų. Pabandau dar kartą. „Pabusk! – klykiu. – Pabusk! Pabuskpabuskpabusk!“ Tačiau nepabundu. Tiesiog negaliu. 21
G ay l e F o r m a n
Staiga kažką išgirstu. Muziką. Vis dar girdžiu muziką. Sutelkiu mintis į ją. Pirštais gaudau Bethoveno Trečiosios sonatos violončelei natas; dažnai taip darau klausydamasi kūrinių, kuriuos tuo metu mokausi griežti. Adamas tai vadina „oro violončele“. Jis vis manęs prašo kada nors pagroti duetu, jis – oro gitara, aš – oro violončele. „Baigę galėsim sudaužyti instrumentus, – juokauja Adamas. – Juk nori.“ Groju galvodama tik apie tai, kol automobilyje užgęsta paskutinė gyvybė ir muzika nutyla. Netrukus išgirstu sirenas.
09.23 Ar aš mirusi? Tikrai turiu savęs to paklausti. Ar aš mirusi? Iš pradžių lyg ir buvo akivaizdu, jog taip. Kad šitas stovėjimas-ir-žiūrėjimas laikinas, kad tai tik stabtelėjimas prieš ryškią šviesą ir visas-gyvenimas-man-priešakis žybsnį, perkelsiantį ten, kur žengsiu toliau. Bet regiu, kad atvažiavo medikai, taip pat – policija ir ugniagesiai. Kažkas paklode apdengė tėčio kūną. Vienas ugniagesys kaip tik užtraukia plastikinį maišą, kuriame 22