Iliustravo EGLĖ PETKEVIČIŪTĖ
Ratais į žemę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 154 Džordžas Bušas ir smetoniškos Lietuvos pasas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157 Lemtinga diena . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163 Ilgas kelias namo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167 Padnestrė ir generolas A. Lebedis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 170 Maskvos pučas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 181 „Tulpiniai“ iš Tulpių gatvės ir ne tik .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 193 „Tulpinių“ balius ir granata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 196 „Tulpinių“ siautėjimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200 Nušautas prokuroras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 205 Paslaptinga kasetė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 207 Komunistai myža per balkoną . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 209 „Panorama“ iš Panevėžio . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 218 „Ekrano“ gaisras . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 227 Tiesioginio eterio fanas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 236 Lietuvių nuotykiai Paryžiuje .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 243 Maudynės Sartuose .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 251 Lemtinga pažintis .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 260 Antkapis gyvam . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 269 Palaidotas ir vėl prikeltas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 274 Tvartelis vardan Europos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 280 Už poliarinio rato .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 284 Buriatijos lama . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 291 Korbiko madona . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 302 Irkutsko kryžius ir vištidė .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 309 Sankt Peterburgo fenomenas ir „atominis berniukas“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 317 Geriausias tarp kartvelų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 324 Tarp Karagandos ir Biškeko . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 327 Prezidentas iš anksto . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 330 Barono fon Ropo kaukolė, arba kaip Giedrius mane apmovė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 334 Į Kaliningradą medžioti Putino . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 340 Epilogas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 347 Apie autorius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 350
PRIEŠ BANGAS
M
ano karta dabar vadinama „prarastąja karta“. Gal todėl, kad neturėjome tokių galimybių kaip dabartiniai žmonės. Gyvenome uždaroje visuomenėje, valdžią keikdavome virtuvėse, neturėjome nei maisto produktų, nei gražių madingų drabužių. Paprasčiausi džinsai daugeliui buvo nepasiekiama svajonė. Penkiasdešimt metų gyvenimo už „geležinės uždangos“, šlovinant komunistų partijos vadus, nešant raudonas vėliavas per Spalio revoliucijos metines arba Gegužės 1-ąją ir prisitaikant prie įvairiausių kvailų sprendimų, uždėjo sovietinio žmogaus antspaudą, bet nepalaužė. Tai buvo laikai, kai dažnas lietuvis svajodavo nors Lenkiją ar Čekoslovakiją pamatyti. Kartais pavykdavo praskleisti „geležinę uždangą“ ir ištrūkti į platųjį pasaulį pasižvalgyti. Grįžęs žmogus jausdavosi išdidus, užsienyje pabuvęs, kramtomosios gumos parsivežęs. Man pavyko ištrūkti šiek tiek toliau – į Japoniją. Kelionė krui ziniu laivu atrodė tarsi skrydis į kosmosą. Jūroje tada patirti išgyvenimai iki šiol liko vieni stipriausių mano gyvenime. Tą vakarą Japonijos jūroje siautė devynių balų audra. Įsivaizduoju, kaip jautėsi keleiviai mažesniuose laivuose, jei mūsų 7
Istorijos, ku rių ju ms ne pa pa sa koja u
didžiulį kruizinį laivą, plaukiantį iš Filipinų Manilos į Japoniją, įsiutusios tarsi furijos bangos norėjo pakelti ir sviesti žemyn, tačiau nepajėgė, užtat su milžiniška jėga dužo į laivo šonus. Po triukšmingo vakaro, kai restoranuose, kazino, baruose turistai negailestingai atsikratė dolerių, supildami į skrandžius deginantį skystį, visi pagaliau išsiskirstė į kajutes ir paniro nebūtin. Buvau beužmiegantis, kai staiga pajutau, kad laivas kelis kartus stabtelėjo ir vėl pajudėjo. Pašokau, greitai apsirengiau ir beveik tuo pačiu metu į mano kajutę kažkas pasibeldė. Už durų stovėjo kapitono padėjėjas ir apsidairęs aplinkui, nors koridoriuje nesimatė nė gyvos dvasios, sušnabždėjo, kad mane kviečia kapitonas. Ir dar prašo pasiimti kamerą. Dieną kapitonas mane pavedžiojo po didžiulį laivą, beveik viską, išskyrus virš penktojo aukšto denio iškilusius ir besisukančius radarus, leido filmuoti. „Ten pavojinga, nepatarčiau eiti“, – tarsi pasiteisino kapitonas. Tada dar nežinojau, kad su radiacija man teks susidurti ir vėliau. Dabar, stovint prieš kapitono padėjėją, mane nutvilkė negera nuojauta. Daugeliu atvejų nuojauta manęs neapvils, bet tuo metu neturėjau laiko nagrinėti pasąmonės srautus. Buvo ketvirta valanda ryto. Kapitonas mane pasitiko denyje ir susirūpinusiu balsu pranešė, kad maždaug už jūrmylės nuo mūsų skęsta Panamos laivas. Kruizinis laivas neturi teisės gelbėti kitų laivų ir rizikuoti keleivių gyvybėmis, bet kitos išeities nebuvo, nes aplink siautė devynių balų audra, o mūsų laivas atsidūrė arčiausiai to, kuris grimzdo jūros gelmėn. Kapitonas buvo ganėtinai apdairus. Akimirksniu sumojo, kad vien tik gelbėti žmones nepakanka. „Filmuok, čia bus įdomu“, – paragino. Apsidairiau: aplink tarsi pienas tvyrojo tirštas rūkas, tačiau tolėliau danguje burzgė japonų 8
Prie š b a nga s
lėktuvai, o prožektorių šviesos išskyrė iš rūko virstančius ant šono raudonmedžio rąstus ir besikepurnėjančius jūroje jūreivius. Mane užvedė ant viršutinio denio, nuėmė turėklus, vienu troso galu apjuosė per liemenį, kitą galą pririšo prie kitų turėklų. „Tvirtai laikykis“, – perspėjo kapitono padėjėjas ir dingo rūke. Stovėjau ties kunkuliuojančia bedugne ir žvelgiau į jūrą maždaug nuo dvidešimties aukštų namo stogo. Akimirką užsimerkiau, tiek laiko pakako atsipeikėti, kad adrenalinas užpildytų visas ląsteles ir manyje pabustų žvėris – visas emocijas nustelbiantis žurnalistinis azartas. Sunki kaip bulvių maišas filmavimo kamera slėgė dešinį petį, bet suledėję pirštai vis tiek jos nepaleido. Filmavau nesustodamas, mačiau, kaip laivo prožektorių šviesos iš tamsos išplėšia ant didžiulės bangos besiritinėjantį Panamos laivo jūreivį su raudona gelbėjimosi liemene. Ir staiga milžiniška atsiritusi banga įnirtingai bloškė mane žemyn. Tarsi pašautas paukštis pakibau ant troso. „O, Dieve, – perskrodė mintis. – Nejaugi galas?“ Ir pro akis prabėgo visas gyvenimas.
PIRMOJI DALIS
SOVIETMEÄŒIO GRIMASOS
JŪŽINTAI, KINAS IR NUOGOS KRŪTYS
B
uvau mažas, kai Jūžintų miestelis Rokiškio rajone gyveno žibalinės lempos laikais, nes dar statė Antalieptės hidroelektrinę, turėjusią apšviesti dalį rajono. Tėvai, neturėdami kur manęs palikti, išleido mokyklon penkerių. Buvau jauniausias iš visų klasės draugų, jie mėgdavo mane, mažesnį, visur siuntinėti. Paklusdavau, tačiau vėliau paaiškėjo, buvau ne toks kvailas, daugiau už juos prasimanydavau ką veikti. Kino filmai buvo labiausiai „vežanti“ pramoga miestelyje. Labiau romantiškas veiksmas negu dabar, atsisėdus patogiame krėsle su spragintų kukurūzų dėže. Jūžintuose kino filmus vasarą rodydavo lauke. Vakare po dienos darbų, nusiprausę ir susišukavę, susirinkdavo žmonės ir sutūpdavo ant ilgų kietų suolų, o žiemą žiūrėdavo kultūros namų salėje. Per miestelio grindinį atidardėdavo arklių kinkinys, vadeliojamas kino mechaniko. Vežime suguldyta primityvi kino demonstravimo aparatūra laukdavo, kada ją sumontuos. Kai mechanikas pasistatydavo lauke motoriuką, kurį sukdavo elektros generatorius, ir pradėdavo sukti rankeną, kol variklis suburgzdavo, diskai, su įdėta kino filmo juosta, pradėdavo suktis ir ant baltos paklodės, ištemptos tarp dviejų medžių, o žiemą salėje, pasirodydavo pirmieji 13
Istorijos, ku rių ju ms ne pa pa sa koja u
vaizdai. Pirmiausia rodydavo „Tarybų Lietuvos“ dokumentinę kroniką. Mus, vaikus, įleisdavo ne į visus seansus, bet manyje jau tada gyveno velniukai ir gundė patekti ten, kur negalima. Kažkaip sugebėjau prisijaukinti kino mechaniką, man būdavo patikėta išskirtinė teisė – atsukti ir pervynioti kino juostas. Kinas traukė paslaptingumu, galėjau po kelis kartus žiūrėti vieną ir tą patį filmą. Uoliai padėdamas kino mechanikui, užsitarnavau jo pasitikėjimą ir netrukus pats rodydavau kino filmą. Pirmą kartą pamačiau italų kino aktorės Džinos Lolobridžidos (Gina Lolobrigida) nuogas krūtis filme „Fanfanas Tulpė“ ir suvokiau, kad moters kūnas daug gražesnis negu vyro. Man ji buvo tokia graži – kaip ir jos krūtys, todėl pervyniodamas juostą, susiradau tų iškilumų vaizdus ir išsikirpau porą kadrų. Į aparatinę užsukę klasiokai, Modestas ir Jonas, paprašė ir jiems iškirpti. Taip filmas „Fanfanas Tulpė“ liko be sovietmečiu leistinos erotikos, nors Jūžintuose buvo krūtiningų mokytojų, į kurias vyresnieji mokiniai varvindavo seiles. Ilgainiui kino mechanikas visiškai atsipalaidavo ir man perleido kino filmų demonstravimą. Daug nemąstęs įvedžiau pataisas: skelbime prie kino filmo pavadinimo prirašydavau savo komentarą. Aišku, girdavau filmą, kviesdamas mesti visus darbus ir nepagailėti dvidešimties kapeikų už seansą. Gal kas ir spjaudėsi po to, bet reklama pasiteisino. Po pusmečio susumavus rajono kilnojamųjų kino brigadų darbo rezultatus – Jūžintai įsiveržė į lyderius. Rajono partijos komitete pagirtas Jūžintų tarybinio ūkio vadovo, partijos sekretoriaus ir profsąjungos lyderio geras propagandinis darbas, sudominant liaudį sovietiniu kinu. Tikrasis kino mechanikas vaikščiojo pasipūtęs, o man davė tris rublius saldainiams ir limonadui. 14
J ū žinta i, kina s ir nu ogos krū ty s
Paaugęs pradėjau lankyti Rokiškio liaudies teatro repeticijas. Vadovaujamas režisieriaus Jono Kavoliūno teatras buvo pirmasis Lietuvoje liaudies teatras. Repetuodavome vakarais ir gastroliavome po rajoną, tad kartais neturėdavau kuo grįžti į Jūžintus. Ant scenos pasiklodavau minkštesnes dekoracijas ir permiegodavau, o rytą pirmuoju autobusu parvažiuodavau namo. Aktoriaus karjera pakibo ant plauko vieną naktį pamačius, kaip režisierius, atėjęs iš savo kabineto, prisislinko prie vieno, taip pat nakvojančio ant scenos aktoriaus per daug arti – ką jiedu veikė, tuomet nesupratau. Kai režisierius „padėjo akį ant manęs“, sprukau iš teatro, kiek kojos nešė. Su klasės draugais prisigalvodavome įvairiausių dalykų, iki šiol nesuprantu, kaip išvengėme bausmės už atplėštą voką su lietuvių kalbos egzamino temomis. Klasės draugo Modesto tėvas buvo pašto viršininkas. Modestas pasakė, kad tėvas į paštą atvežtą voką su temomis nunešė į mokyklos direktoriaus kabinetą. Mes jį aprėkėme, kodėl pašte neatplėšė voko, juk tėvų nebuvo namie. Planas subrendo greitai: prisižiūrėję filmų, kaip nusikaltėliai atplėšia svarbų voką pakaitinę jį lygintuvu, tą pačią operaciją pakartojome direktoriaus kabinete. Įsibrovėme pro langą, iš anksto įkaitintu lygintuvu atklijavome voką – jis gražiai atsiklijavo – ir perskaitėme temas. Po sėkmingos operacijos, nesvarbu, kad rytoj pirmas egzaminas, temas juk žinome, kažkas pasiūlo važiuoti į šokius Kalbutiškyje. Girdėjęs, kad ten gražių panų iš Dusetų susirenka. Tik kaip nuvažiuoti? Dviračiais per toli, o autobuso nėra. Mano tėvai dirbo miestelio pieninėje, sulaukėme, kol jie suguls, išsivarėme iš kiemo pienovežį. Trys įsitaisė kabinoje, du įlindo į pienovežį ir, atsidarę cisternos dangčius, tarsi tankistai, skriejome link mėlynųjų Sartų. 15
Istorijos, ku rių ju ms ne pa pa sa koja u
Egzaminą išlaikėme ir, pasak sovietinių mokytojų, mūsų laukė šviesi ateitis. Ar tikrai taip buvo, galiu atsakyti tik dabar. Šviesi ateitis neateina tarsi katinas ir neatsisėda ant kelių, ją reikia pagauti ir tvirtai laikyti už sprando. Mano gyvenimo šviesi ateitis ir pripažinimas, kurio nesitikėjau, pasiekti kantriu darbu. Taip norėjau filmuoti, net rankos niežtėjo, bet neturėjau nė mažiausio supratimo, iš kur gauti aparatūrą. Namuose pasistatydavau fotoaparatą Smena, užgesindavau šviesą ir, iš tamsos išnyrančiame šviesos pluošte, gaudydavau šešėlius ant sienos. Slėpiau nuo visų šituos žaidimus. Paslaptis išaiškėjo, kai bibliotekos skaitytojo formuliare parašiau, kad noriu būti kino operatoriumi. Baigęs mokyklą svarsčiau, kur pasukti. Lietuvoje kino operatorių neruošė, tik Maskvoje. Kur man, kaimo vaikui, Maskvą pasiekti, jei net Vilniaus bokštų iš Jūžintų nesimatė. Tuometinėje konservatorijoje stojamieji egzaminai vykdavo anksčiau negu kitose mokyklose. Pasiryžau tapti aktoriumi. Gerai nesupratau, ko man ten reikia. Praėjau du turus, gal būčiau įveikęs ir trečiąjį, bet „Vakarinėse naujienose“ perskaičiau skelbimą, kad Vilniaus politechnikume vyksta priėmimas į kino-foto techniko specialybę. Tėvams nežinant, atsiėmiau dokumentus iš konservatorijos ir atsiradau politechnikume. Buvau Auksės Aukštikalnienės, vėliau tapusios visuomenės veikėja, kurso studentas. Studijos padėjo pamatus kino operatoriaus darbui. Supratau, kas yra kadras, kas yra vaizdas, filmuodavome mokomuosius filmus. Buvo beprotiškai įdomu ir pajutau, kad esu „savo rogėse“. Neišvengiau sovietinės armijos, tarnavau netoli Maskvos. Nuo šiaurės speigų mane išgelbėjo studentiška kepuraitė. Galvos apdangalas krito į akį mus lydėjusiam sovietų karininkui, jis sekiojo 16
J ū žinta i, kina s ir nu ogos krū ty s
mane iš paskos tol, kol, nusitraukęs nuo plikos, jau nuskustos galvos, atidaviau. Mainais pažadėjo nenuskriausti. Mane paskyrė į statybinio dalinio katilinę. Pradžioje nesupratau, kad būti kūriku – auksinės pareigos, kada nori keliesi, kada nori valgai. Man nereikėjo dalyvauti rytinėse rikiuotėse, nevaikščiojau su būriu, nedalyvavau politiniuose mokymuose, pagaliau, nelaikiau rankose jokio ginklo. Kelis mėnesius prasitryniau katilinėje, kol mano rašysena kažkam patiko, neva labai daili buvo. Susidraugavau su kapitonu ir jis mane išsiuntė į seržantų mokyklą. Grįžęs vadovavau muzikiniam būriui. Kartu tarnavo, tiksliau, dainavo tuometinio populiaraus estradinės muzikos konkurso „Vilniaus bokštai“ laureatas Tomas Balčytis, liežuvį laidė Juozas Zavaliauskas. Kolektyvas važinėjo po karinius dalinius su milžinišką pasisekimą turėjusia muzikine programa. Vyrai dainavo lietuviškas, patriotines dainas, savo kūrybos daineles, pajuokiančias rusus, o šie nesuprasdami lietuviškai plojo ir gyrė. Jie mane privertė groti kontrabosu ir trombonu, nors neturėjau nei klausos, nei muzikinio išsilavinimo. Labai greitai padariau karjerą – dalinio komjaunimo sekretoriui išvažiavus mokytis į aukštąją partinę mokyklą per parą tapau laikinuoju dalinio komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Dabar daugelis slepia, kad buvo komjaunuoliai, aš atvirai sakau vien todėl, jog mane „vežė“ organizacinis darbas. Kitaip pasireikšti nebuvo kur, reikėjo prisitaikyti. Perskaitęs laikraštyje, kad renkami savanoriai tvarkyti apleistas Maskvos jūrų uosto krantines pasiūliau kareiviukų kuopai. Šeštadienį kuopiame Maskvą, sekmadienį plaukiame iškylauti į Kliazmos vandens saugyklą. Pasižymėjau kaip šiukšlių rinkimo ir kitų darbų aktyvistas, į dalinį pradėjo plaukti prašymai padėti 17
Istorijos, ku rių ju ms ne pa pa sa koja u
gamykloms. Už darbą mokėdavo kapeikas, pervesdavo į Komsomolskaja kopilka sąskaitą. Kartais susidarydavo iki dviejų šimtų rublių, kareivėliai eidavo į pasimatymus su vietinėmis merginomis turėdami po rublį kišenėje. Pulko vadas man išduodavo pluoštą lapelių, į juos įrašęs bet kurį Maskvos rajoną galėdavau laisvai vaikščioti po miestą, nebijodamas, kad sulaikys patruliai. Į Lietuvą grįžau nebe komjaunuolis, kažkam paskundus, kad už talką gauname pinigų, buvau išmestas iš „šlovingosios“ organizacijos. Grįžęs iš armijos, atsidūriau savotiškoje kryžkelėje, kokiu keliu pasukti. Tėvai pienininkai buvo persikėlę gyventi į Kėdainių rajoną, mane įdarbino autošaltkalviu pieninėje. Neilgai ten užsibuvau. Išgirdęs, kad Kėdainiuose chemijos kombinate veikia kino studija, strimgalviais nulėkiau ten. Kėdainių kino studijoje dirbo tikri fanatikai – Vitolis Laumakis ir Adolfas Morėnas – tuo metu jie kūrė bene geriausias mėgėjiškas kino juostas Lietuvoje ir negailėjo man patarimų. Kaip apsidžiaugiau, kai atsidarė Kėdainių laikraščio „Tarybinio kelio“ redakcijos durys ir priartėjau prie savo svajonės. Aišku, dirbti fotokorespondentu ne tas pats kaip kino operatoriumi, tačiau vakarais galėjau kurti kino studijoje. Į televiziją, kuri Lietuvoje tuo metu buvo vienintelė, patekau žurnalisto Stasio Arnašiaus dėka. Aukštam ir stambiam vyrui įžengus į redakciją, žiūrėjau į jį, bet dar nesupratau, kad S. Arnašiaus prašymas padėti filmuoti laidą „Keliai, mašinos, žmonės“ visam laikui pakeis mano gyvenimą. Valstybinio televizijos ir radijo komiteto direktorius Jonas Mitalas, matyt, išgirdęs apie svaičiojantį televizija žmogų pakvietė dirbti į Uteną. Neklausiau jo, koks atlyginimas, man buvo visiški nesvarbu. Galėjau dirbti ir be atlyginimo, nes realizavau savo 18
J ū žinta i, kina s ir nu ogos krū ty s
svajones ir dėkojau likimui. Gavau kamerą, susiradau patalpas biurui ir pradėjau užkariauti Aukštaitiją. Žinoma, daug ko nemokėjau, nežinojau, bet mokiausi iš kitų, stebėjau patyrusius kolegas ir dirbau, dirbau. Darbas Utenoje greitai įtraukė, supratau, kad ne viską žinau – kviečių nuo rugių neskiriu, nežinau, kada ariama ir akėjama. Toks pyktis apėmė, kad nieko nesuprantu nei apie žemės ūkio darbus, nei apie maisto produktų perdirbimo technologiją. Neprisimenu, kas pasiūlė stoti į Žemės ūkio technikumo neakivaizdinį skyrių, tačiau patarimas buvo vertingas. Tą patį triuką atlikau ir su Maisto pramonės technikumu. Pasijutau stipresnis, jau žinojau, kas yra pasterizatorius, separatorius, Gerberio aparatas pieno riebumui matuoti, o pieno priėmimo punkte ar rugių lauke manęs niekas nebeapgaus. Kartais paklausdavo, ar baigei žurnalistiką? Išgirdę neigiamą atsakymą nusistebėdavo, kad, nebaigęs žurnalistikos, dirbu televizijoje. Galvoju, o kodėl nepabandžius? Įstojau į tuometinį Vilniaus V. Kapsuko universitetą studijuoti neakivaizdžiai. Negalėjau sau leisti atsitraukti nuo darbo. Prasidėjo politinės ekonomikos, TSKP istorijos paskaitos. Pasidarė nuobodu, ilgėjausi aktyvaus darbo, nenorėjau būti propagandistu ar agitatoriumi, todėl mečiau studijas. Pagalvojau: būsiu praktikas, o teoriją susirinksiu palaipsniui. 1973 metais galėjau laisvai patekti į Maskvos valstybinį kinematografinį institutą. Su režisieriumi Antanu Maciulevičiumi buvome sukūrę filmą „Kam girnos muzika“, scenarijų rašė Bronius Bušma ir režisierius Vytautas Žalakevičius. Antanas stojo į Maskvą ir per stojamuosius pateikė šį filmą. Maskvietis profesorius paklausė, kas filmavo. Sužinojęs, kad kino operatorius nebaigęs specialių mokslų, pasakė Antanui, jog kuo greičiau kviestų jį atvažiuoti į Maskvą – priimsią be stojamųjų 19
Istorijos, ku rių ju ms ne pa pa sa koja u
egzaminų. Mane ištiko šokas, svajonė galėjo išsipildyti, o aš dvejojau. Priežastis labai banali – neturėjau pinigų. 1986 metais palikau Uteną, kurią buvau įvardijęs kaip Aukštaitijos sostinę, persikėliau dirbti į Panevėžį. Iki šiol uteniškiai pyksta, kodėl Panevėžys dabar vadinamas Aukštaitijos sostine. Todėl, kad autorinės šio pavadinimo teisės priklauso man. Taip prabėgo penkiasdešimt kūrybinių metų Lietuvos televizijoje, tačiau kiekviena diena buvo vis kitokia.
TIK VIENĄ ČIERKELĘ
S
ovietmečiu valstybinės autoinspekcijos pareigūnų reidai buvo įprastas dalykas. Milicininkai stabdydavo mašinas ir tikrindavo, ar vairuotojai blaivūs. Greičio matuoklių keliuose nebūdavo, užtat megzdavosi tiesioginis kontaktas su vairuotojais – iš tokių pokalbių kartais net gimdavo anekdotai. Tuo metu jau talkinau populiariai laidai „Keliai, mašinos, žmonės“. Žiūrovams ji patikdavo, nes, ko gero, ne vienas vairuotojas ją žiūrėdamas pagalvodavo, kad jis į tokią situaciją nepakliūsiąs. Bet traktorininkas Juozukas iš Biržų pakliuvo ir mano pakalbintas tapo nemirtingas. Tą kartą pareigūnai patruliavo Biržų rajone. Netoli Biržų pamatė atvažiuojantį traktorių. Traktorius nevinguriavo, bet autoinspektoriams, matyt, traktorininkai nekėlė pasitikėjimo. Sustabdė. Išlipo mažo ūgio vyriškis, apsirengęs paprastais, truputį tepaluotais drabužiais. Nuo jo dvelkė alkoholiu, tačiau žmogus laikėsi labai ramiai. Visiškai nesijaudino, kad filmuoju. Autoinspektoriai nusivežė jį į Biržų miliciją, ir ten gimė legendinis pokalbis su Juozuku, dabar klaidžiojantis interneto platybėse. Tiesa, mūsų pokalbis buvo daug ilgesnis, bet dėl laidos formato reikėjo trumpinti. – Negėriau. Darbe biški, truputį išgėriau. Ir važiavau namo. Norėjau mėšlo parsivežti. Su sąlyga, kad mėšlo negavau. Mane 21
Istorijos, ku rių ju ms ne pa pa sa koja u
sustabdė, nu, sustojau. Biškutį, truputį buvau išgėręs. Sustabdė, klausiau, sustojau. – Kiek, Juozai, jūs išgėrėte? – Išgėriau, gal dvi stiklinėles išgėriau. – Degtinės, vyno? – Vyno išgėriau, dvi stiklinėles, mažiutes tokias, ir degtinėlės vieną čierkelę. – Jūs turbūt žinojote, kad po to reikės vairuoti traktorių? Juk negalima. – Žinojau, žinojau, žinojau. – Su kuo jūs gėrėte? Gal draugus tuos prisimenate? – Su... dr... Žinai, kad aš nepažįstu tų draugų... – Kas jums pasiūlė, ar jūs pirmas? – Aš pirmą kartą nuvažiavau, prisirašymas biškutį buvo toks nedidelis. – Jūs pradėjote dirbti toje statybos aikštelėje pirmą kartą? – Pirmą? Ne, antrą jau dirbu. – Tai ir prisirašėte pirmą kartą? – Ne, antras jau. Nustebino žmogaus nuoširdumas, sunku patikėti, kad taip į kamerą savo istoriją išklojo. Dažnai Juozą prisimindavau. Po dvidešimties metų „Keliai, mašinos, žmonės“ laidos filmavimo grupė nusprendė susirasti Juozuką. Pasiėmė mane ir nuvažiavome į Biržus jo ieškoti. Buvo įdomu sužinoti, kaip jis gyvena. Susiradome alaus barą, kur jis dažnai tą čierkelę kilnoja. Žmogus už baro sako, palaukit, tuojau surasime. Atėjo Juozukas, susėdome, pasikalbėjome. Alaus išgėrėme. 22
T ik vie ną č ier kel ę
– Po reportažo tapau įžymus visoje Lietuvoje. Visi atpažindavo, vis siūlydavo kartu išgerti, – pasakojo jis. – Net dainą apie mane sukūrė, kai ateinu čia, užleidžia, visi dainuoja, linksma. Nesakė, kad nebegeria. Aš ir neklausiau. Matyt, toji čierkelė žmogų ir pražudė. Dar po kelerių metų filmuodamas Biržuose sužinojau, kad Juozuko nebėra. Nupirkau gėlių, nuvažiavau į Biržų kapines. Prisipažinsiu, tai vienas labiausiai pamiltų mano personažų. Nors iš tolo vengiu išgeriančių žmonių, tačiau Juozukas man tapo priimtinas jau vien todėl, kad neišdavė draugų. Taip, jis padarė nusižengimą, tačiau nemelavo, visą kaltę prisiėmė sau. Tai vienintelis herojus iki šiol persekiojantis mane. Dažnai žmonės klausia, kaip jis gyvena. Sakau, nebėra jo. Siužetas apie Juozuką vis dar klajoja interneto platybėse. Laidos „Keliai, mašinos, žmonės“ folkloras, komentarai apie siužetą tik teigiami – „jis ir po penkiasdešimt metų bus toks pat juokingas“, „šaunus vaikinas, draugų neišdavė“, „klasika“, „tada šitaip žmonės šnekėdavo, dabar agresyvūs, siunčia šešiais grabais visus ir gatavi užmušti tiek policininkus, tiek žurnalistus“, „kažin ar tebėra jie abudu gyvųjų tarpe po tiek metų“? Laidos „Keliai, mašinos, žmonės“ leitmotyvu tapo posakis „draugų kaip Juozukas neišduosiu“. Dabar kita epocha, kita karta, o Juozukas vis tiek visiems patinka. Gal todėl, kad dabar laidos apie pijokus netikros, surežisuotos, o jiems galimai užmokėta, jog prieš kameras staipytųsi ir kas antrą žodį visus ant trijų raidžių siųstų.
UNGURIAI APLINK KOJAS
P
adirbus pusantrų metų tuometiniai valstybinio televizijos ir radijo komiteto vadovai pasiūlė važiuoti dirbti į Uteną. Žemės
ūkio regioną norėta paversti pramoniniu, todėl buvo statoma daug gamyklų, o didžiausias projektas – atominė elektrinė Sniečkuje, dabar Visagine. Dvejojau, nors darbo būtų užtektinai, bet Vilniuje ir atlyginimai didesni, ir kolegos šalia, tačiau komiteto pirmininko pavaduotojas Jonas Mitalas padėjo tašką. „Žinok, laisvės už pinigus nenusipirksi.“ Tik po daugelio metų supratau jo žodžius. Galėjau išties daugiau sau leisti, turėjau tarnybinę mašiną: važiuoji po kaimus, sustoji, su žmonėmis pasikalbi, daug sužinai, o iš to pokalbio, žiūrėk, ir reportažas gimsta. Statyti Visagino atominę elektrinę buvo parinkta nepaprastai graži vieta – Drūkšių ežero pakrantė. Ežeras teliuškavo du kilometrus į pietus nuo Lietuvos–Latvijos sienos, šalia Baltarusijos. Lietuvos gamtos grožis neišpasakytas, bet šalis buvo po Maskvos padu, ką partiniai šulai sakė – Lietuvos komunistai darė. Nors kai kas dar likusių partinių funkcionierių dievagojasi, kad saugojo nuo Maskvos rankos saugojo šalį, bet man iki šiol protu nesuvokiama, kas leido Drūkšių ežere elektra žudyti žuvis. 24
Ungu ria i a plink koja s
Sėdintiems Maskvoje Lietuva buvo dešrų, lašinių ir sūrių kraštas, o į gamtos turtus buvo nusispjauti. Atominiams reaktoriams aušinti reikėjo ežero vandens, kam palikti žuvingą, pilną ungurių telkinį, jei grįžęs iš elektrinės įkaitęs vanduo vis tiek pražudys žuvis ir jos išvers pilvus. Unguriai neršia pavasarį arba rudenį, o pakilus upėse vandens lygiui suaugę unguriai išplaukia neršti į jūras. Matyt, tuomet ir buvo toks metas, nes Drūkšių ežeras, kaip vėliau įsitikinau, knibždėjo nuo ungurių. – Ungurius „mušime“ šiaurės rytinėje ežero dalyje, nes iš Drūkšių ežero upės ir upeliai teka į Baltarusiją, o ten daugiausiai ungurių veisiasi, negi baltarusiams atiduosime delikatesą, – kalbėjo Dūkšto žuvininkystės ūkio direktorius Stasys Petrokas. Ilgametis darbuotojas Česlovas Samavičius pasakojo, kad anksčiau ūkis buvo gavęs leidimą ungurius gaudyti rankinėmis elektros gaudyklėmis. Per naktį pagaudavo iki trijų šimtų kilogramų ungurių. Žuvis išveždavo į Vilnių, pagal Žuvininkystės tresto raznariadkas – restoranams arba specialiosioms parduotuvėms, kuriose deficitą: žalius žirnelius, rūkytas dešras, konservuotus agurkėlius – pirkdavo tik turintieji leidimus. Tačiau šįkart ungurių gaudymo mastas buvo protu nesuvokiamas. Žuvininkystės trestas prie Ministrų Tarybos dar anksčiau buvo gavęs potvarkį „išmušti“ žuvis elektra, o darbus derinti su Rygos žuvininkystės bandymo institutu ir apie sugautą kiekį informuoti Ministrų Tarybą. Jie „mušė“ juos elektra, o man reikėjo parengti reportažą apie ungurių likvidavimą ir apie tai, kaip prasideda atominės elektrinės statyba. Prasidėjo mirtimi, nes tai, ką pamačiau, buvo siaubinga. Net stipresnį žodį norėčiau pasakyti, nes to vaizdo nepamiršau iki šiol. 25
Istorijos, ku rių ju ms ne pa pa sa koja u
Kai atvažiavau prie ežero, vakarėjo. Naktį unguriai plaukia į pakrantes, kur šiltesnis vanduo. Patamsyje įžiūrėjau laivą ir prie jo prikabintą didžiulį tralą. Buvo taip tylu, kad galėjai išgirsti užmiegančio paukščio atodūsį. Staiga tylą perplėšė motorų gausmas. Ir užvirė tikra košė: papuolę į mirtimi alsuojantį tralą į kairę ir į dešinę tiško žuvys. Pamatęs, kaip į laivo denį pradėjo virsti pirmieji apsvaigę unguriai, raitydamiesi, vyniodamiesi, leisdami specifinius garsus, net nepajutau, kaip užšokau ant kažkokios dėžės. Suspaudė gerklę. Filmavau, tačiau atrodė, kad mažos žuvų akytės beda tiesiai į širdį. Laivo denis pamažu pilnėjo, o tralas nesustodamas sėjo mirtį ežere. Viešpatie, ką aš čia matau? Kas čia vyksta? Naktį, kai visi miega ir net nenujaučia, kad netrukus ežeras liks be žuvų. Kad vyksta kažkas baisaus, išdavė kirų klyksmas. Užuodę žuvies kvapą, jie pasirodė iš aplinkinių ežerų, kai tralas pradėjo vilkti ne tik ungurius, bet ir kuojas, ešerius, lydekas. Sukandęs dantis baigiau filmuoti ir, jausdamas alpų šleikštulį burnoje, nuskubėjau prie televizijos moskvičiuko. Žiūriu, įkandin manęs nešini didžiuliu maišu atbėga du vyriškiai ir liepia atidaryti bagažinę. Ten įverčia vieną maišą, o netrukus ir kitą. „Vienas tau, kitą nuveši į Vilnių“, – prataria ir pasako adresą. Žinojau, kad toje gatvėje gyvena Ministrų Tarybos nariai. Nieko nesakiau, norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Pravažiavęs Kazitiškį, kažkur ties Ignalina, pajutau, kad kažkas vyniojasi aplink kojas, lenda po kelnių klešnėmis. Kažkas slidus ir glitus. Pakėliau kojas, net vairą sekundei paleidau. Žvilgtelėjau žemyn, ogi apačioje raitėsi ne vienas, o keli juodi gyviai. Užpakalinėje sėdynėje taip pat liūliavo juoduma. „Tai juk unguriai, kaip jie čia atsirado, pats mačiau, kad maišai užrišti, – darėsi baugu ir 26
Ungu ria i a plink koja s
nemalonu. – Ką daryti? Jei sustosiu ir atidarysiu mašinos dureles, jie iššliauš lauk.“ Akimirką sustingau iš pasibjaurėjimo. Pasukau į šalikelę ir sustojau. Atidariau priekinį langą ir kojomis į priekį šiaip ne taip išlindau į lauką. Pažvelgiau į mašiną, viduje, ieškodami išėjimo, vartėsi daugybė ungurių. Vadinasi, maišas atsirišo. Unguriai buvo apsvaiginti elektros, bet atsigavo ir išlindo. Plikomis rankomis jų nesugaudysi, nes ungurių oda stora ir gleivėta. Prisiroviau žolių ir gal valandą graibiau žuvis ir kišau atgal į maišus. Apie devintą ryto buvau Vilniuje, atidaviau maišą atskubėjusiam užsimiegojusiam vyriškiui ir grįžau į Uteną. Maišą užsitempiau į namus, bet nežinojau, ką daryti su tais unguriais. Pabandžiau kepti – jie šokinėjo ir raitėsi tarsi gyvi, o keptuvė prisipildė taukų. Užsiverčiau maišą ant pečių ir nusileidau į Dauniškio gatvę. Būtumėte matę žmonių žvilgsnius, kai praeiviams pasiūliau ungurių. Nuo to laiko ungurių nevalgau.
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR