Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį by knygos.lt

Ši knyga siūlo keliauti į XIX a. Škotiją – į tą keistą ir žavų laiką, kai pramoninė revoliucija susipynė su Viktorijos epochos drovumu. Tačiau tai ir pasakų Škotija, kurioje šalia realių personažų, tokių kaip vienas garsiausių pasaulio išradėjų Ričardas Trevitikas, padovanojęs žmonijai garvežį, puikiai jaučiasi drakonai, burtininkai ir kitos pasakiškos būtybės. Čia susitinka itin mandagus ir kiek naivokas riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Tenksalotas atvyksta į Škotiją atlikti riterio priedermės – susikauti su drakonu, tačiau netikėtai abu pajunta vienas kitam palankumą ir net šiokią tokią sielų bendrystę. Tad užuot stoję kovon, jie įsitaiso prie židinio ir ima pasakoti istorijas. Riteris porina apie savo bičiulį Zemnickį ir jo keliones po visą pasaulį, o senas išmintingas drakonas, tiksliau – visos devynios jo galvos paeiliui, rezga istorijas apie gyvenimą. Kiekviena galva turi savo charakterį, tad ir istorijos skirtingos – apie drakonų psichologiją ir jų šeiminio gyvenimo ypatumus, apie pasaulyje – be abejo, ir Lietuvoje – gyvenančių drakonų panašumus ir skirtumus bei daugybę kitų dalykų. Šmaikščiai, elegantiškai aptardamas riterių ir drakonų reikalus, autorius kalba ir apie nūdieną, kelia keblius klausimus, pašiepia tam tikrus stereotipus, dabarties procesus. Knyga skirta skaitytojui, išsaugojusiam sveiką smalsumą ir humoro jausmą. ISBN 978-9986-16-916-1

9 7 8 9 9 8 6 1 6 9 161

ISTORIJOS apie narsų j į ri t erį TENKSALOTĄ ir drakoną MIST E R Į KAI NDLĮ

poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas. Jo knygos išleistos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Islandijoje.

Gintaras Grajausk as

Gintaras Grajauskas – žinomas

Gintaras Grajauskas

ISTORIJOS apie narsųjį riterį TENKSALOTĄ i r d ra ko n ą MISTERĮ KAINDLĮ

Gintaras Grajaus k a s

ISTORIJOS a p i e n a r s ų j į r i terį T E N K S A L O TĄ i r d ra ko n ą M I S T E R Į K A I NDLĮ

VILNIUS

2012

UDK 821.172-3 Gr62

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus

ISBN 978-9986-16-916-1 © Gintaras Grajauskas, 2012 © Lina Kusaitė, iliustracijos, 2012 © Asta Puikienė, dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012

TURINYS Pasaka / 9 Pirmosios galvos pasakojimas / 19 Antrosios galvos pasakojimas / 29 Trečiosios galvos pasakojimas / 41 Ketvirtosios galvos pasakojimas / 53 Penktosios galvos pasakojimas / 65 Šeštosios galvos pasakojimas / 75 Septintosios galvos pasakojimas / 85 Aštuntosios galvos pasakojimas / 99 Devintosios galvos pasakojimas / 113 Epilogas / 125

Kamelotas, iš dalies įsikūręs niekur, gali būti visur. Norris J. Lacy, amerikiečių medievistas

– Tačiau mes gyvenam skeptiškame ir, jei leisit taip pasakyti, minčių kamuojamame amžiuje ir man kartais darosi baugu, kad šitai apsišvietusiai ar net per daug apsišvietusiai kartai stigs žmogiškumo, svetingumo, geraširdiško humoro – tai yra savybių, kurios buvo būdingos senovės laikų žmonėms. James Joyce, „Dubliniečiai“

– – Pagalvokite, jūsų malonybe, ką šnekate, – tarė berniukas, – juk mano šeimininkas joks riteris ir nepriklauso jokiam riterių ordinui. Tai Kintanaro kaimo gyventojas Chuanas Aldudas turtingasai. – Tas visai nesvarbu, – atšovė Don Kichotas, – ir Aldudai gali būti riteriai, ypač kad mes visi esame savo darbų sūnūs. Miguel de Cervantes Saavedra, „Don Kichotas“

Pasaka apie narsųjį riterį TENKSALOTĄ ir drakoną misterį KAINDLĮ

Kartą toli Britanijoje, anuomet vadintoje ūkanotuoju

Albionu, gyveno riteris Tenksalotas. Jis buvo labai mandagus ir galantiškas – kaip ir pridera tikriems riteriams. Riteris Tenksalotas niekada nepamiršdavo padėkoti, o kiekvienam sutiktam sakydavo „atsiprašau“. Ne tik nusičiaudėjęs, ką ten, vos kostelėjęs kaipmat atsiprašydavo. O vos žengdavo žingsnį, iš karto tardavo: „Atsiprašau, aš, regis, vos neužmyniau jums ant kojos.“ Mat su tais savo šarvais riteris Tenksalotas buvo baisiai nerangus. Užtat riteris Tenksalotas buvo, be jokių abejonių, galantiškiausias riteris visame pasaulyje – bent jis pats tuo buvo tvirtai įsitikinęs. Tačiau kiti riteriai buvo anaiptol ne tokie mandagūs – nekviesdavo jo prie Apskritojo stalo gurkšnoti elio, dainuoti nepadorių dainelių ir smagiai keiksnoti, o vietoj to į akis šaipydavosi. Sakydavo riteriui Tenksalotui: „Koks gi tu riteris, tu tiesiog atsiprašinėjantis kerėpla.“ Tuomet riteris Tenksalotas ėmė ir labai supyko – o labai supykęs jis visada sakydavo: „Nu, jau visai atsiprašau.“ Tad riteris Tenksalotas nepatenkintas papurtė galvą, pasakė „nu, jau visai atsiprašau“ ir išėjo į pasaulį ieškoti gero pata-

– 10 –

rimo. Tuo metu „Google“ dar nebuvo, tad gerus patarimus dalindavo seni barzdoti burtininkai. O visų garsiausias iš jų buvo burtininkas Merlinas – mat turėjo visą patarėjo etatą paties karaliaus Artūro dvare, o be to, dar buvo demono bei nekaltos mergelės sūnus, tad išmanė visą pasaulio gėrį ir blogį nuo pat galvos iki tarp kojų. Atėjo riteris Tenksalotas pas burtininką Merliną, užsirašė į priėmimą pas elfiukę sekretorę, gražiai jai padėkojo, kantriai palaukė atsisėdęs, o kai atėjo jo eilė, mandagiai pasisveikino su dviem troliais, saugančiais burtininko kabineto duris, atsiprašė ir visas žvangėdamas šarvais įžengė į menę. O čia, karaliaus patarėjo soste, jo jau laukė burtininkas Merlinas. Su balta barzda iki kelių, baltai apsirėdęs, visas nekaltas toks, bet su uodega ir ragučiais – mat buvo demono ir nekaltos mergelės sūnus, tokia jau veislė. – Laba diena, garbusis Merlinai, atsiprašau už sutrukdymą, – pasisveikino riteris Tenksalotas. – Aš, jums leidus, esu riteris Tenksalotas. – Sveikas drūtas, jau žinau, kas toks esi, riteri Tenksalotai. Tu esi tas riteris, kurį visi vadina nuolat atsiprašinėjančiu kerėpla, – tarė Merlinas, kedendamas uodega barzdą. – Atėjau patarimo, garbusis Merlinai. Sakykite, kodėl manęs niekas nelaiko riteriu? Juk esu mandagus ir galantiškas, daug mandagesnis už visus kitus riterius. Bet jie vis tiek iš manęs šaiposi, nekviečia prie Apskritojo stalo ir neįpila

– 11 –

taurėn elio. Elgiasi visai nemandagiai, o dar bendradarbiai vadinasi, atsiprašau už posakį. Ką gi man daryti? – Matai, Tenksalotai, mandagumas, aišku, labai geras dalykas, bet vien mandagumo riteriui negana, – tarė burtininkas Merlinas. – Negana? Atsiprašau už nekuklumą, bet ko gi tuomet dar reikia, kad visi pripažintų, plotų per petį ir vadintų tikru riteriu? – Reikia atlikti žygdarbį – nukauti bent vieną drakoną. Nuritinti drakono galvą vienu elegantišku kirčiu, o dar geriau visas devynias iš karto. Va tada jau visiškai pakanka tik būti mandagiam, šypsotis visiems ir linkčioti. Gerti su visais elį ir klausytis, kaip jie šlovina narsųjį riterį Tenksalotą. Padėkojo riteris Tenksalotas išmintingajam burtininkui Merlinui ir iškeliavo. Keliavo keliavo, kol toli, Škotijos kalnuose, aptiko drakono urvą. Įėjo urvan Tenksalotas, žiūri – ogi sėdi prie židinio supamajame krėsle devyngalvis drakonas šilkiniu chalatu, rūko pypkę ir skaito laikraštį „The Daily Telegraph“. – Laba diena, misteri drakone, – tarė riteris Tenksalotas. – Kaip gyvuojate? – Laba diena, gerbiamasis riteri, dėkoju, kad užsukote, – tarė drakonas. – Būkite toks malonus, pasiimkite pledą, prisistumkite arčiau židinio supamąjį krėslą ir sėskitės. Šiandien žvarboka. Gal teiktumėtės gurkštelti lašelį karšto elio?

– 12 –

– Labai dėkoju už jūsų svetingumą, mielasis drakone, – tarė riteris Tenksalotas. – Šiandien tikrai vėsoka, jūs visiškai teisus. Mielai ištiesčiau prie židinio pailsusias kojas ir gurkštelčiau su jumis karšto elio. Esu įsitikinęs, jog esate puikus pašnekovas ir žinote daugybę istorijų. – Jūs man pataikaujate, – nusišypsojo drakonas. – Nesu niekuo ypatingas, tiesiog paprasčiausias senas džentelmenas, leidžiantis dienas prie židinio. Beje, leiskite prisistatyti: aš vardu Kaindlis – tiesiog misteris Kaindlis, be titulų, jei leisite. – Riteris Tenksalotas, – mandagiai linktelėjo riteris Tenksalotas ir paspaudė plėvėtą misterio Kaindlio plaštaką. – Be galo malonu susipažinti. – Jūs man taip pat iš pirmo žvilgsnio patikote, – patenkintas linktelėjo misteris Kaindlis. – Manau, mes galime tapti gerais bičiuliais, mielasis riteri Tenksalotai. Riteris Tenksalotas susirūpino. – Mielasis misteri Kaindli, turiu prisipažinti, jog jaučiuosi kiek nesmagiai. Matote, mano vizito tikslas... (Čia riteris Tenksalotas elegantiškai atliko nejaukią pauzę.) – Nuoširdžiai tikiuosi, jog mano kukli persona nėra jūsų nesmagumo priežastis, – tarstelėjo misteris Kaindlis ir mandagiai susirūpino. – Tam tikra prasme esate – kol dar esate, atleiskite už nevykusį kalambūrą, – tarė riteris Tenksalotas. – Matote, aš

– 13 –

esu riteris, bet niekas pasaulyje tuo netiki. Sako, kad esu tik mandagus kerėpla. Tad man nieko kito nebelieka, tik atlikti žygdarbį, kad visi galų gale patikėtų, jog esu tikras riteris. O didžiausias riterio žygdarbis – nukauti drakoną. Nuoširdžiai apgailestauju, misteri Kaindli. Man tikrai labai nemalonu. Misteris Kaindlis įsmeigė akis į židinį ir išpūtė dūmų kamuolį. – Ką gi, mano jaunasis bičiuli. Suprantama, situacija ne iš maloniųjų... Bet jei man, senam kelmui, lemta tapti jūsų gyvenimo žygdarbiu, priimsiu savąją lemtį nemurmėdamas. Aš visas jūsų paslaugoms, mielasis riteri Tenksalotai, visos mano devynios galvos. Prašyčiau jūsų negaišuoti ir imtis darbo. Riteris Tenksalotas atsiduso. Nelengvas tatai amatas – būti riteriu. Misterio Kaindlio ketvirtoji galva šyptelėjo. – Nagi, šalin dvejones, mano jaunasis drauge. Atlikite šią ne itin malonią procedūrą ir keliaukite pasitikti savosios šlovės. Patikėkite, ji jau čia pat! – Aš mąstau, misteri Kaindli, – trumpai tarstelėjo riteris Tenksalotas. – Ir ką gi jūs mąstote, garbusis riteri? – Aš mąstau, ar man iš tikrųjų taip jau labai patiktų sėdėti už Apskritojo stalo, maukti elį su neišauklėtais stuobriais ir klausytis jų liaupsių, skirtų man, riteriui Tenksalotui.

– 14 –

– Leiskite pastebėti, mano mielasis drauge, – jūs neabejotinai tikras riteris, – susižavėjo misteris Kaindlis. – Jei jums būtų įdomi mano nuomonė, be išlygų jums pritarčiau: džentelmenui, o juo labiau riteriui, visų svarbiausia garbingumas, išsiauklėjimas ir geros manieros. Visi tie triukšmingi žygdarbiai, tos garsios pergalės – jos tik pigios puošmenos, sugalvotos prasčiokų pasipuikuoti prieš kitus prasčiokus. – Visiškai sutinku su jumis, – tarė riteris Tenksalotas. – Bet man tai vienintelis būdas įrodyti, jog esu tikras riteris. Sutikite, tai irgi be galo svarbu. – Beje, kadaise jaunystėje ir aš turėjau didelių nemalonumų dėl savo požiūrio į gyvenimą, – tarė misteris Kaindlis. – Tik įsivaizduokit – kiti drakonai nelaikė manęs tikru drakonu. Šaipėsi, jog esu apskritai nežinia kas, gal koks peraugęs laumžirgis. Tyčiojosi net visokie neūžaugos trigalviai... Žinote, tarp mūsų kalbant, tie drakonai su visa savo daugybe kuokštais augančių galvų kartais pasirodo besą jokie ne devyniagalviai, o tiesiog visiški pusgalviai. – Sakot, nelaikė tikru drakonu? – pagyvėjo riteris Tenksalotas. – Taip. Lygiai taip, ar bent labai panašiai, kaip kad jūsų nelaiko tikru riteriu. – Labai įdomu, iš tiesų, – lėtai papurtė galvą riteris Tenksalotas. – Ir kaipgi jūs išsprendėte šitą problemą, misteri Kaindli, jei ne paslaptis? Suėdėte kokį riterį?

– 15 –

– Ne, jaunasis bičiuli, aš tiesiog pažiūrėjau į šį reikalą iš kitos pusės, – nusišypsojo misteris Kaindlis. – Nagi pats pagalvokite: jeigu aš pats kuo puikiausiai žinau, kad esu drakonas, tai koks gi skirtumas, kuo mane laiko kiti? Jei koks beprotis ims ir staiga pasakys, kad aš ne drakonas, o Stefensono garvežys, ar turiu imti lakstyti bėgiais, šen ir ten tampydamas vagonus?.. Štai būtent nuo tos dienos niekas pasaulyje daugiau negirdėjo nė žodžio apie narsųjį riterį Tenksalotą. Dingo, vargšelis, kaip į vandenį. Ir nieko nuostabaus – kai klausaisi seno drakono istorijų, kurias pasakoja paeiliui visos devynios galvos, laikas prabėga tiesiog nepastebimai.

– 16 –

– 17 –

Pirmosios galvos pasakojimas, kuriame misteris KAINDLIS trumpai aptaria drakonų būtovės slėpinius

Kartą riteris Tenksalotas tarė drakonui misteriui

Kaindliui: – Mielasis misteri Kaindli, seniai norėjau jūsų paklausti, bet vis kažkodėl nedrįsau. Tai šiek tiek intymu... Ar būtų labai netaktiška, jei galų gale imčiau ir paklausčiau? – Visko, ko tik pageidaujate, jaunasis bičiuli, – atsakė misteris Kaindlis. – Draugai tiesiog privalo dalintis visokiausiomis paslaptimis, antraip kokia gi čia būtų draugystė? – Matote, – tarė riteris Tenksalotas, – ką reiškia būti riteriu, aš žinau. Misteris Kaindlis pritariamai nusišypsojo ir linktelėjo visomis devyniomis galvomis. – Bet man be galo smalsu – o ką reiškia būti drakonu? Suprantate, aš jaučiuosi keistokai – kartu ir be galo artimas, tarsi būčiau pažinojęs jus visą gyvenimą. O tuo pačiu visai nieko apie jus neišmanau. Juk mudu, reikia pripažinti, esame tokie skirtingi. – Ne taip labai, kaip jums atrodo, garbusis Tenksalotai, – tarė misteris Kaindlis. – Visi tie skirtumai, kad ir kokie akivaizdūs, tėra tik paviršius. Jums gal bus netikė– 20 –

ta, tačiau mes, drakonai, turime savo požiūrį į pasaulį. Tai yra – mes jį matome. Tai, ką jūsų mokslininkai atranda per vargus, klupdami ir painiodamiesi, ir – pripažinkim – dažniausiai netyčia, mes tiesiog matome. Matome, ir tiek. Be jokių juokingų bandymų, be jokių laboratorijų. Tai ir yra tikrasis Požiūris, o visai ne tie jūsų aklinėjimai apgraibomis. – Kažką panašaus ir pats nujaučiau, – linktelėjo Tenksalotas. – Tad jūs teigiate, jog mudviejų skirtumai tėra vien išoriniai? – Taip, bent jau kai kuria prasme, – tarė misteris Kaindlis. – Mes, drakonai, matome, kad viskas aplinkui – tiek aš, tiek jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar jūsų kalavijas, – viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių. Todėl viskas yra viena, ir viena yra viskas. – Įdomu, – tarė Tenksalotas, – tai išeitų, kad jūs, mielasis misteri Kaindli, ir jūsų porcelianinė pypkė yra vienas ir tas pats? Man sunku suvokti, turiu prisipažinti. Misteris Kaindlis išpūtė dūmą ir pasižiūrėjo į pypkę. – Na, taip, bičiuli, lygiai taip ir yra. Dar daugiau – aš rūkau šitą puikų Viktorijos tabaką, kuris sudarytas iš tų pačių dalelių kaip ir aš pats. Išeitų, kad aš rūkau pats save. Riteris Tenksalotas nervingai susijuokė. – Todėl ir klausiu, misteri Kaindli: ką reiškia būti drakono kailyje? Turėtų būti be galo įdomu.

– 21 –