Page 1


Nicholas Sparks

įsimintinas pasivaikščiojimas

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė


Prologas Sulaukus septyniolikos mano gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Daug žmonių tai išgirdę nustemba. Jie žiūri į mane keistai, mėgindami suvokti, kas galėjo nutikti, bet aš retai leidžiuosi į aiškinimus. Pragyvenau čia beveik visą gyvenimą ir nutuokiu, kad ilgas pasakojimas tik pabostų klausytojams ir išbaigtų jų kantrybę. Šios istorijos neišklosi dviem trimis sakiniais; neišrėši jos tiesmukai ir visiems suprantamai. Prabėgo jau keturiasdešimt metų, ir nuo tų laikų mane pažįstantys vietos gyventojai tuščiai neklausinėja. Mano istorija neatsiejama nuo jų gyvenimo, nes mes viską patyrėme drauge. Šiaip ar taip, pagrindinis šios istorijos veikėjas buvau aš. 5


Ni c h o l a s S p ark s

Dabar man penkiasdešimt septyneri, bet iki šiol prisimenu tų metų įvykius su menkiausiomis smulkmenomis. Dažnai atgaivinu juos atmintyje, vėl išgyvenu, ir tada kaskart mane užplūsta keistas liūdesio ir džiaugsmo mišinys. Kartais trokštu pasukti laikrodį atgal ir atsikratyti liūdesio, bet suprantu, kad drauge netekčiau ir džiaugsmo. Todėl nesijoju prisiminimų, leidžiuosi jų vedamas praeities keliais. Tai nutinka kur kas dažniau, negu norėčiau. Šiandien paskutinių tūkstantmečio metų balandžio dvyliktoji. Išėjęs iš namų apsidairau. Dangus pilkas ir apniukęs. Žingsniuodamas gatve pastebiu, kad jau pražydo sedulos ir azalijos. Iki pusės užsitraukiu striukę. Dar vėsoka, tačiau netrukus, po kelių savaičių, oras sušils, dangus pragiedrės ir prasidės dienos, dėl kurių Šiaurės Karolina garsėja kaip viena gražiausių pasaulio vietų. Atsidūstu, ir vėl užlieja prisiminimai. Užsimerkiu, ir atmintyje atgal ima slinkti metai, tarsi kažkieno rankos būtų pasukusios laikrodžio rodyklę priešinga kryptimi. Tarsi kažkieno kito akimis matau, kaip atjaunėju: žili mano plaukai atgauna rudą spalvą, raukšlelės prie akių išsilygina, rankos ir kojos 6


į s i m i n t i n a s p a s i vaik š č i o j i m a s

tampa stiprios. Sukaupta gyvenimo patirtis blėsta, artėjant tiems reikšmingiems metams sugrįžta jaunatviškas naivumas. Paskui pasaulis, kaip ir aš, ima keistis: asfaltuoti keliai siaurėja ir virsta žvyrkeliais; vietoj priemiesčių plyti dirbamos žemės laukai; gatvėse knibždėte knibžda žmonių, spoksančių į Svinio kepyklos ir Palkos mėsos krautuvės vitrinas. Vyrai dėvi skrybėles, moterys vilki sukneles. Tolumoje, prie teismo rūmų, muša bokšto varpas… Atsimerkiu ir stabteliu. Stoviu prie baptistų bažnyčios. Žiūrėdamas į frontoną, gerai suprantu, kas esąs. Aš – Landonas Karteris, septyniolikmetis jaunuolis. Štai mano istorija – pažadu nieko nenutylėti. Iš pradžių šypsositės, paskui apsiašarosite  – tik nepriekaištaukit, jog neįspėjau.


Pirmas skyrius Bofortas, įsikūręs Atlanto vandenyno pakrantėje netoli Morhed Sičio Šiaurės Karolinoje, 1958 metais panėšėjo į daugelį pietinių miestelių. Vasarą tvyrojo tokia drėgmė, kad žmogui, išėjusiam pasiimti laiškų, grįžus tekdavo lįsti po dušu. Vaikai basi lakstydavo po kedeninėmis tilandsijomis apaugusiais ąžuolais nuo balandžio iki spalio. Važiuodami automobiliais žmonės modavo praeiviams – pažįstamiems ar ne,  – oras kvepėjo pušimis, druska ir vandenynu. Tokia kvapų dermė būdinga tik Karolinai. Daugumos žmonių pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba Pamliko užutekyje ir krabų gaudymas Niuso upėje. Todėl valtys buvo švartuojamos per visą kanalo ilgį. Matėme tik tris televizijos programas, bet 9


Ni c h o l a s S p ark s

mums, vietos gyventojams, tai ir nerūpėjo. Visas mūsų gyvenimas sukosi apie bažnyčias – vien mieste jų buvo aštuoniolika tokiais ir panašiais pavadinimais: Krikščionių bičiulių bažnyčia, Nusipelniusiųjų atleidimo bažnyčia, Kristaus atpirkimo bažnyčia. Visos jos priklausė baptistams. Mano vaikystėje tai buvo populiariausias tikėjimas, įvairių pakraipų bažnyčių galėjai aptikti kiekviename miesto rajone ir pasirinkti, kuriuos maldos namus lankyti: Laisvojo pasirinkimo, Pietų baptistų, Parapijos baptistų, Baptistų misionierių, Nepriklausomų baptistų... Na, turbūt patys įsivaizduojate. Jos visos teigė esančios arčiausiai Dievo. Didžiausią metų šventę rengdavo Pietų baptistų bažnyčia, įsikūrusi miesto centre, ir vidurinė mokykla. Kasmet Boforto teatre būdavo rodomas teatralizuotas kalėdinis vaidinimas – statoma baptistų pastoriaus Hegberto Salivano pjesė. Rodės, jis sutapęs su šia bažnyčia nuo tada, kai Mozė praskyrė Raudonąją jūrą. Na gerai, gal Salivanas buvo kiek jaunesnis, tačiau pro ploną jo odą barkšojo kaulai. Rankos buvo šaltos ir drėgnos, o vaikai dievagojosi matą, kaip pastoriaus gyslomis teka kraujas. Senio plaukai buvo 10


į s i m i n t i n a s p a s i vaik š č i o j i m a s

toki­e pat balti kaip triušių, Velykų išvakarėse pardavinėjamų gyvūnėlių parduotuvėse, kailis. Kad ir kaip ten būtų, Salivanas sukūrė pjesę „Kalėdų angelas“, nes jam pabodo rodyti klasiko Čarlzo Dikenso „Kalėdų giesmę“. Pastoriaus manymu, Skrudžas buvo pagonis, kuris atsivertė išvydęs ne angelus, o nežinia kieno, gal visai ne Dievo, siųstas dvasias. Jis, ko gero, būtų grįžęs į nuodėmių kelią, nes dvasios galėjo būti ir ne dangaus pasiuntinės. Kūrinio pabaiga neaiški, akcentai nesudėlioti, pasitikima tikinčiųjų pamaldumu. Pastoriaus neįtikino miglotos dvasios ir Skrudžo atsivertimas, senolis niekaip nerado ramybės. Prieš kelerius metus jis pakeitė pjesės pabaigą – perrašė ją savaip. Pavertė Skrudžą pamokslininku, keliaujančiu į Jeruzalę ieškoti vietos, kur Jėzus kadaise mokė raštininkus. Tačiau Salivano pastangos buvo sutiktos šaltokai: netgi parapijiečiai sėdėjo salėje išpūtę akis, o vietos laikraštis rašė: „Spektaklis buvo įdomus, tačiau žiūrovai išvydo ne visų žinomą ir pamėgtą kūrinį...“ Taigi Hegbertas nusprendė pats griebtis plunksnos. Jis rašė pamokslus. Patikėkit, kai kurie jų, ypač apie Dievo rūstybę, užgriūvančią svetimautojus ir 11


Ni c h o l a s S p ark s

kitus nusidėjėlius, buvo tikrai nenuobodūs. Prabilus apie svetimautojus, pastoriui užvirdavo kraujas. Tai buvo jautri jo vieta. Mes, vaikigaliai, išvydę gatve žingsniuojantį Salivaną, pasislėpę už medžių imdavome plyšauti: „Hegbertas – svetimautojas!“ Kvatodavomės pilvus susiėmę, kaip paskutiniai kvailiai, įsivaizduodami, jog labai šmaikščiai pokštaujame. Senis Hegbertas sustodavo kaip įkastas ir pakrutindavo ausis – prisiekiu Dievu, mačiau tai savo akimis, – oda parausdavo kaip gurkštelėjus benzino, storos gyslos kakle išpampdavo, pamėlynuodavo ir tapdavo panašios į Amazonės upę „Nacionalinės geografijos“ žemėlapyje. Pastorius stipriai prisimerkęs dairydavosi į šalis, paskui staiga atgaudavo blausią odos spalvą, bet nesijudindavo iš vietos. Užtikrinu, buvo į ką pažiūrėti. Taigi mes slėpdavomės už medžių, o Hegbertas (kokie tėvai gali duoti vaikui tokį vardą?) stovėdavo ir laukdavo, kol išlįsim, tarsi laikytų mus visiškais pusgalviais. Kad neišsiduotume garsiai kvatodami, užsidengdavome burnas, bet senis visada susekdavo mūsų slėptuvę. Kraipydamas galvą įsmeigdavo blizgančias kaip karoliukai akis, tarsi permatydamas 12


į s i m i n t i n a s p a s i vaik š č i o j i m a s

medį kiaurai, paskui pareikšdavo: „Žinau, kad tai tu, Landonai Karteri, – tada pridurdavo: – Ir Dievas tai žino.“ Leidęs mums įsisąmoninti jo žodžius, galiausiai nukėblindavo. Vėliau, per sekmadienio pamokslą, žiūrėdamas tiesiai į mus pastorius paskelbdavo: „Dievas gailestingas vaikams, kurie yra to verti.“ Mes gūždavomės, bet ne iš gėdos, o gniauždami kikenimą. Hegberto žodžiai mūsų neveikė. Tai buvo keista, nes pastorius turėjo vaiką. Teisybė, mergaitę. Apie ją papasakosiu vėliau. Taigi, kaip jau užsiminiau, Hegbertas parašė „Kalėdų angelą“ ir nutarė statyti šį veikalą vietoj Dikenso „Kalėdų giesmės“. Salivano kūrinys buvo neblogas, premjera nustebino beveik visus. Pjesėje buvo pasakojama prieš keletą metų žmonos netekusio vyro istorija. Tas vaikinas, Tomas Torntonas, buvo tikrai dievobaimingas, tačiau žmona mirė gimdydama, ir jo tikėjimas susvyravo. Tomas vienas augino dukrelę, bet toli gražu nebuvo pavyzdingas tėvas. Mergaitė svajojo Kalėdoms gauti muzikinę dėžutę su angelu, išgraviruotu ant dangtelio, – jos paveikslėlį buvo išsikirpusi iš seno katalogo. Tėvas ilgai ir atkakliai ieškojo dovanos, bet 13


Ni c h o l a s S p ark s

niekur negalėj­o aptikti. Tomas veltui išnaršė visas parduotuves. Kalėdų išvakarėse jis sutinka keistą moterį, kurios niekad anksčiau nėra matęs, ir ši pažada padėti rasti dovaną dukrelei. Pirmiausia jiedu pagelbsti benamiui (šiaip jau mes juos vadiname valkatomis), paskui aplanko našlaičių prieglaudą, užsuka pas vienišą senutę, norinčią praleisti Kūčių vakarą kieno nors draugijoje. Paslaptingos nepažįstamosios paklaustas, ko pats pageidautų Kalėdoms, Tomas atsako trokštąs susigrąžinti žmoną. Moteris atveda jį prie miesto fontano ir liepia pažiūrėti į vandenį. Ten jis rasiąs, ko ieško. Vandenyje išvydęs dukrelės veidą, Tomas palūžta ir apsiverkia. Jam apsiašarojus nepažįstamoji dingsta, Tomas niekur jos neberanda. Mąstydamas apie to vakaro įvykius, jis galiausiai grįžta namo. Išvydęs miegančią dukrelę, supranta, kad tai didžiausia žmonos dovana jam, vėl susigraudina ir pasižada būti geresnis tėvas. Kitą rytą po eglute stebuklingai atsiranda muzikinė dėžutė su išgraviruotu ant dangtelio angelu. Šis labai panėšėja į Kūčių vakarą sutiktą moterį. Taip, pjesė tikrai nebloga. Tiesą sakant, kaskart ją žiūrėdami, parapijiečiai kibirais liedavo ašaras. 14


į s i m i n t i n a s p a s i vaik š č i o j i m a s

Kūrinys taip išpopuliarėjo, kad Hegbertui teko perkelti vaidinim­ą iš bažnyčios į Boforto teatrą su daug didesne sale. Kai aš mokiausi baigiamojoje vidurinės klasėje, spektaklis prieš šventes buvo rodomas perpildytoje teatro salėje. Netgi du kartus. Aktorių nuomone, istorija buvo įdomi, bet jau senstelėjusi. Hegbertas norėjo, kad pjesėje vaidintų aukštesniųjų klasių mokiniai, o ne profesionalai. Manau, jis tikėjosi, kad taip įgysime patirties ir įstoję į koledžą sugebėsime atsispirti įvairiausioms pagundoms. Senis žūtbūt troško apsaugoti mus nuo šėtono pinklių. Priminti, kad Dievas nuolat mus stebi, net ir tada, kai esame toli nuo namų, ir jeigu tikėsi Viešpačiu, galiausiai viskas baigsis gerai. Šią pamoką ilgainiui išmokau, tačiau tai buvo ne Hegberto nuopelnas.

Nors, kaip minėjau, Bofortas nedaug kuo skyrėsi nuo kitų pietinių miestų, jo istorija tikrai įdomi. Kadaise čia gyveno piratas Juodabarzdis. Pasakojama, kad jo laivas „Karalienės Anos kerštas“ nuskendo netoli Boforto krantų. Ne per seniausiai 15


Ni c h o l a s S p ark s

archeologa­i, okeanografai ar kiti senienų ieškotojai paskelbė jį aptikę, tačiau taip ir nepateikė įtikinamų įrodymų. Laivas nuskendo daugiau negu prieš du šimtus penkiasdešimt metų, ir ką čia dabar besupaisysi, juk negali patikrinti jo žurnalo. Nuo šeštojo dešimtmečio Bofortas labai išaugo, bet taip ir netapo tikru didmiesčiu. Jis užima nedidelį valstijos lopinėlį. Mano vaikystėje Bofortas buvo tik taškelis žemėlapyje. Laikui bėgant miestelis buvo įtrauktas į Kongreso rinkiminę apygardą, apimančią rytinę Šiaurės Karolinos dalį, maždaug dvidešimt tūkstančių kvadratinių mylių. Didžiausi šios apygardos miestai neturėjo daugiau kaip dvidešimt penkių tūkstančių gyventojų. Tačiau, net palyginti su jais, Bofortas buvo mažas. Mano tėvas Kongrese atstovavo apygardai, besitęsiančiai į rytus nuo Rolio ir į šiaurę nuo Vilmingtono iki sienos su Virdžinija. Turbūt esate apie jį girdėję. Net ir dabar apie mano tėvą sklando legendos. Vosas Karteris buvo kongresmenas beveik trisdešimt metų. Kaskart per rinkimus jis iškeldavo šūkį: „Aš, Vosas Karteris, atstovauju...“ ir rinkėjas ar rinkėja, tuščioje vietoje, kaip dera, įrašydavo savo miesto pavadinimą. Prisimenu, 16


į s i m i n t i n a s p a s i vaik š č i o j i m a s

kaip su mama nuolat keliaudavome, nes reikėjo parodyti žmonėms, kad tėvas yra tikras šeimos žmogus. Prisimenu besikeičiančius lipdukus ant automobilio buferio: Otvėjus, Čokavinitis, Seven Springsas. Šiais laikais tokiais triukais nieko nebenustebinsi, bet andai tai buvo itin išmoninga reklama. Jeigu tėvas pamėgintų šitaip daryti dabar, jo nepalaikantieji į tuščią vietą prikeverzotų keiksmažodžių. Anksčiau tokių dalykų nepasitaikydavo. Na, gal tik vieną sykį. Fermeris iš Daplino apygardos įrašė žodį „mėšlas“. Tai išvydusi mama uždengė man akis ir sukalbėjo maldą, prašydama Viešpaties atleisti vargšui bukam šunsnukiui. Tokių žodžių ji nevartojo, bet turbūt kaip tik tai turėjo galvoje. Taigi mano tėvas, kongresmenas, buvo didelis šulas. Visi šitai žinojo, tarp jų ir senis Hegbertas. Vis dėlto juodu nesutarė, nors tėvas, lankydamasis Boforte, visada užsukdavo į Hegberto bažnyčią. Tiesą sakant, taip nutikdavo retokai. Negana to, senasis pastorius tikėjo, kad svetimautojams pragare bus skirta šveisti pisuarus ir kad komunizmas yra „liga, grąžinsianti žmoniją prie stabmeldystės“. Nors aš tokio žodžio kaip „stabmeldystė“ žodyne neaptikau, 17


Ni c h o l a s S p ark s

parapijiečiai puikiai suprato, ką turi galvoje Hegbertas. Be to, jie nutuokė, jog pastoriaus žodžiai skirti mano tėvui – šis sėdėdavo užmerktomis akimis ir apsimesdavo nieko negirdįs. Tėvas priklausė komitetui, stebinčiam, kad į šalies gyvenimą – pradedant nacionaliniu saugumu, aukštosiomis mokyklomis ir baigiant tabako pramone  – neprasiskverbtų „raudonasis maras“. Prisiminkite, jog buvo Šaltojo karo laikai; įtampa augo, tad reikėjo nukreipti žmonių dėmesį į asmeninius dalykus. Tėvas atkakliai rėmėsi faktais, kurie buvo nereikšmingi tokiems žmonėms kaip pastorius Hegbertas. Grįžęs namo po pamaldų, tėvas mėgdavo sakyti: „Ganytojas Salivanas šiandien buvo kaip niekad iškalbingas. Tikiuosi, nepraklausėt tos šventraščio vietos, kur Jėzus moko...“ Kaipgi, tėti, žinoma... Progai pasitaikius, tėvas mėgindavo sušvelninti padėtį. Turbūt todėl jis tiek metų išsilaikė Kongrese. Tėvas kaip niekur nieko pabučiuodavo, visų manymu, labai negražų vaiką ir tarstelėdavo ką nors malonaus. Pavyzdžiui, išvydęs kūdikį didžiule galva, pareikšdavo: „Koks mielas berniukas.“ O mažylei su 18


į s i m i n t i n a s p a s i vaik š č i o j i m a s

milžinišku apgamu ant veido pasakydavo: „Kertu lažybų, tu išaugsi tikra meilutė.“ Kartą jis susidūrė su moterimi, vežančia atžalą invalido vežimėlyje. Pažiūrėjęs į vaiką mano tėvas mestelėjo: „Lažinuosi iš dešimties dolerių, kad tu esi protingiausias berniukas klasėje.“ Ir jis pataikė kaip pirštu į akį! Taip, mano tėtušis puikiai pažino žmones. Galėjo varžytis su geriausiais politikais. Iš esmės jis buvo geras žmogus. Ką jau kalbėti, jog niekada nėra manęs mušęs. Vis dėlto vaikystėje jo nebuvo šalia. Nemėgstu šito pripažinti ir nepakenčiu žmonių, kurie dėl savo elgesio kaltina tėvus. Na, suprantat, tėvas manęs nemylėjo... Kaip tik todėl tapau striptizo šokėja ir sumaniau dalyvauti „Džerio Springerio šou“... Aš nekaltinu tėvo dėl savo elgesio, tiesiog konstatuoju faktą. Devynis mėnesius per metus jo nebūdavo namie. Jis gyvendavo Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, už trijų šimtų mylių nuo mūsų. Motina su juo nevažiuodavo, nes abu tėvai norėjo, kad aš augčiau „taip kaip jie“. Aišku, mano tėvo tėvas vesdavosi sūnų į medžioklę ir žvejybą, mokė žaisti beisbolą, rengdavo įsimintinus gimtadienius. Taigi užaugęs jis turėjo ką 19


Ni c h o l a s S p ark s

prisimint­i. O aš tėvo beveik nepažinau, jis buvo man kone svetimas. Pirmuosius penkerius gyvenimo metus maniau, kad visų vaikų tėvai gyvena kur nors kitur. Kol vieną dieną geriausias mano draugas vaikų darželyje paklausė, koks vyrukas praėjusį vakarą lankėsi mūsų namuose. Tada man toptelėjo, jog viskas yra ne taip, kaip įsivaizduoju. – Jis mano tėvas, – išdidžiai pareiškiau. – Tai bent, – nustebo Erikas, ieškodamas mano priešpiečių dėžutėje šokoladuko. – Aš ir nežinojau, kad tu turi tėvą. Buvau priblokštas. Taigi mane auklėjo mama. Apie tokią rūpestingą ir švelnią motiną daugelis vaikų gali tik pasvajoti. Kad ir kaip ji stengėsi, negalėjo atstoti tėvo. Man gyvenime trūko vyriško pavyzdžio. Todėl dar jaunystėje, nusivylęs tėvu, ėmiau maištauti. Bet įsidėmėkit, neiškrėčiau nieko baisaus. Vėlai vakare išsmukę iš namų mes su draugais užmuilindavome automobilių langus arba įsitaisę kapinėse už bažnyčios krimsdavome skrudintus žemės riešutus. Šeštame dešimtmetyje toks elgesys šiurpino daugelio vaikų tėvelius ir jie rimtai įspėdavo atžalas: „Juk 20


į s i m i n t i n a s p a s i vaik š č i o j i m a s

nenor­i būti panašus į jaunąjį Karterį. Jis greitai paklius į kalėjimą.“ Aš buvau blogas vaikinas. Dėl to, kad triauškinau kapinėse skrudintus žemės riešutus. Tik pamanykit. Šiaip ar taip, mano tėvas nerado bendros kalbos su Hegbertu, ir ne vien dėl politikos. Nesantaika siekė senesnius laikus, kai tėvas dar nebuvo kongresmenas. Hegbertas buvo vyresnis už jį kokia dvidešimčia metų ir prieš tapdamas pastoriumi dirbo mano tėvo tėvui. Mano senelis – nors jis daug laiko praleisdavo su sūnumi – buvo paskutinis šunsnukis. Beje, senelis ir sukrovė šeimai turtą. Tik nepamanykit, kad jis arė kaip juodas jautis, uoliai dirbo, kol jo verslas suklestėjo. Senelis buvo kur kas gudresnis. Pinigų jis užkalė lengvai, iš alkoholinių gėrimų kontrabandos. Sukaupė turto Sausojo įstatymo laikais, veždamas iš Kubos romą. Paskui ėmė supirkinėti žemes ir samdyti dalininkus, kad jam dirbtų. Jis pasiimdavo devyniasdešimt procentų pelno nuo parduoto tabako derliaus ir skolindavo pinigus už didžiules palūkanas. Žinoma, senelis nereikalaudavo skolos pinigais – jis atimdavo iš vargetų žemės ar darbo įrankių. Atėjus, kaip pats teigė, įkvėpimo akimirkai, senelis 21


įsigykite

knygą dabar

Įsimintinas pasivaikščiojimas  

Knygoa „Įsimintinas pasivaikščiojimas“ ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you