Issuu on Google+

ww

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir ­reporterio ­virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai popu­ liarus. „Mirties chemija“, pirmasis jo detek­tyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrin­ dinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi ­nužengęs iš filmo „csi Niujorkas“. „Įrašyta kau­luose“– antroji knyga apie Deividą Hanterį.

Esant tinkamai temperatūrai dega viskas. Medis. Drabužiai. Žmonės. ISBN 978-9986-16-885-0

www.tytoalba.lt

˛Irašyta kauluose

Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu. Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu. „Įrašyta kauluose“– pašėlusios įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys salos gyventojai ir daugybė versijų, todėl autoriui pavyksta klastingai vedžioti skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, žiaurumas neslūgsta, knyga kupina nejaukių paslapčių, kurios apgaubia tyrėją tarsi kokonas.

Simon Beckett

Simon Beckett   I˛rašyta kauluose


Simon Beckett D et e k t y v i n i s r o m a n a s

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

VI L NI US 2 0 1 2


UDK 821.111-31 Be49

ISBN 978-9986-16-885-0

Simon Beckett WRITTEN IN BONE A Delacorte Press Book, 2007

Copyright © Simon Beckett 2007 © Marius Burokas, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012


Skiriu Hilary


Simon Beckett

6


Į ra š y ta kau l uose

1 skyrius

Esant tinkamai temperatūrai dega viskas. Medis. Drabužiai. Žmonės. Pasiekus du šimtus penkiasdešimt laipsnių Celsijaus, užsiliepsnoja kūno audiniai. Oda pajuoduoja ir plyšta. Poodinis riebalų sluoksnis ima lydytis, tarsi keptuvėje taukai. Nuo jo užsidega kūnas. Rankos ir kojos suliepsnoja pirmos, jos tampa pakuromis stambesniam liemeniui. Sausgyslės ir raumenų skaidulos susitraukdamos priverčia liepsnojančias galūnes judėti lyg nešvankioje gyvenimo parodijoje. Vidaus organai sudega paskutiniai. Saugomi drėgmės, jie dažnai išlieka net tada, kai sudega kiti minkštieji audiniai. Tačiau kaulai, tiesiogine prasme, yra kas kita. Kaulai priešinasi net karščiausiai ugniai. Net kai iš jų išdega anglis ir jie lieka negyvi ir bedvasiai tarsi pemza, jie vis tiek išlaiko savo formą. Tačiau iš jų lieka tik trapus ir dūlus šešėlis, paskutinis gyvenimo prieglobstis, virtęs pelenais. Šis procesas, išskyrus keletą variacijų, nekintamas. 7


Simon Beckett

Tačiau ne visada. Senos lūšnos ramybę sudrumsčia žingsnių garsas. Pastumiamos supuvusios durys, priešindamiesi cypia surūdiję vyriai. Kambarį nutvieskia dienos šviesa, tačiau ją užstoja tarpduryje pasirodęs siluetas. Vyras palenkia galvą, stengiasi įžiūrėti prieblandoje skendinčią patalpą. Jo senas šuo dvejoja, uoslė jau įspėja jį, kas viduje. Dabar, tarsi nenorėdamas peržengti slenksčio, stabteli ir vyras. Kai šuo pagaliau ryžtasi bidzenti į vidų, jis pašaukiamas vienu žodžiu: – Šen. Šuo klusniai grįžta, matinėmis nuo kataraktos akimis baimingai žvilgčiodamas į vyrą. Šuo junta ne tik iš lūšnos sklindantį kvapą, bet ir šeimininko nervingumą. – Stovėt. Šuo nerimastingai stebi, kaip vyras įžengia į apleistą lūšną. Jį apsiaučia padvelkusi drėgmė. Tačiau dabar justi ir kitas kvapas. Lėtai, beveik nenoriai, vyras prieina prie žemų durų, įstatytų galinėje sienoje. Jos uždarytos. Norėdamas pastumti, vyras uždeda ant jų ranką, vėl stabteli. Šuo dusliai suinkščia. Vyras negirdi inkštimo. Atsargiai praveria duris, tarsi baimindamasis to, ką tuoj išvys. Bet iš pradžių nieko nemato. Kambaryje tvyro tamsa, jame tik mažas langelis sutrūkusiu stiklu, užtrauktu dešimtmečių purvo. Šykščioje pro langelį besisunkiančioje šviesoje kambarys dar akimirką saugo savo paslaptis. Paskui, vyro akims prisitaikius prie šviesos, ima ryškėti detalės. Ir jis pamato, kas guli kambaryje. Jis įtraukia oro, tarsi gavęs smūgį į pilvą, ir nejučiomis žengteli atgal. – Jėzau Kristau. Nors žodžiai ištariami švelniai, lūšnos tyloje jie nuaidi neti8


Į ra š y ta kau l uose

kėtai garsiai. Vyro veidas išblykšta. Jis apsidairo, tarsi baimindamasis esąs ne vienas. Tačiau jis – vienas. Jis atatupstas pasitraukia iš tarpdurio, tartum nenorėdamas nusisukti nuo ant grindų gulinčio daikto. Tik kai už nugaros cypdamos vėl užsitrenkia suklypusios durys ir užstoja kambario vaizdą, tik tada jis nusigręžia. Netvirta eisena vyras žengia lauk. Jį pasitinka senas šuo, tačiau vyras, nekreipdamas į jį dėmesio, kiša ranką į striukės kišenę ir sugraibo cigarečių pakelį. Jo rankos virpa, ir žiebtuvėlį pavyksta įžiebti tik iš trečio karto. Jis giliai įtraukia dūmą į plaučius, švytintis rumbelis nubėga popieriumi filtro link. Kai pabaigia rūkyti cigaretę, rankos nustoja virpėti. Jis numeta nuorūką ant žolės ir užmina, paskui pasilenkia jos paimti. Įsidėjęs nuorūką į striukės kišenę, giliai įkvepia ir nueina skambinti telefonu. Važiavau į Glazgo oro uostą, kai man paskambino. Buvo bjaurus vasario rytas, dulkė įkyrus lietus, geliantis vėjas ginė žemus pilkus debesis. Rytinę pakrantę čaižė audros. Jos dar neprasiveržė taip toli į krašto gilumą, tačiau vilčių į tai dėti nevertėjo. Aš vyliausi, kad daugiau nieko bloga nenutiks, kol įsėsiu į lėktuvą. Skridau atgal į Londoną, praėjusią savaitę praleidau tirdamas palaikus, atkastus Grampiano aukštumų viržynuose. Tai buvo sunki užduotis. Perregima šalna savo gniaužtais kaustė viržynus ir viršukalnes, nuo šalčio, kaip ir nuo grožio, tiesiog gniaužė kvapą. Išniekinta auka – jauna, nenustatytos tapatybės moteris. Tai buvo jau antras lavonas, kurį mane prašė atkasti Grampiane per pastaruosius mėnesius. Nuo žiniasklaidos dar buvo slepiama, tačiau nė vienas iš tyrėjų grupės neabejojo, kad abi žmogžudystes įvykdė tas pats asmuo. Žudysiantis vėl, jei ne9


Simon Beckett

bus pagautas, nors tai neatrodė tikėtina. Dar blogiau – aš buvau įsitikinęs, jog sužalojimai ne pomirtiniai, nors dėl stipriai suirusio kūno tai nebuvo visiškai aišku. Todėl apskritai kelionė buvo varginanti ir aš troškau atsidurti namie. Pastaruosius aštuoniolika mėnesių gyvenau Londone, darbavausi universiteto teismo medicinos fakultete. Dirbau pagal laikiną sutartį, kuri leido naudotis laboratorijos įranga, kol rasiu ką nors pastovesnio, tačiau pastarosiomis savaitėmis daugiau laiko praleidau darbuodamasis lauke nei savo kabinete. Pažadėjau Dženei, savo merginai, kad po šios užduoties galėsime daugiau laiko praleisti kartu. Žadėjau ne pirmą kartą, bet šįsyk buvau pasiryžęs pažadą tesėti. Suskambus telefonui pamaniau, kad skambina ji, norėdama įsitikinti, ar jau grįžtu namo. Tačiau numeris telefono ekrane buvo nepažįstamas. Man atsiliepus, balsas ragelyje skambėjo šiurkščiai ir dalykiškai. – Atleiskite, kad trukdau, daktare Hanteri, esu detektyvas, policijos vyresnysis inspektorius Greihamas Volisas iš Šiaurės pajėgų būstinės Invernese. Ar turite keletą minučių? Jis kalbėjo žmogaus, pratusio, kad jam paklustų, tonu, su šaižiu akcentu, labiau primenančiu Glazgo daugiabučių kvartalų, nei švelnesnes Inverneso intonacijas. – Keletą. Norėčiau spėti į lėktuvą. – Žinau. Ką tik kalbėjausi su Grampiano policijos vyriausiuoju inspektoriumi Alanu Kambeliu ir jis man pasakė, kad darbą baigėt. Džiaugiuosi, kad spėjau jus pagauti. Kambelis buvo vyresnysis tyrėjas, su juo dirbau tirdamas palaikus. Doras žmogus ir geras pareigūnas, kuriam darbas buvo svarbiausia. Turėjau progą tuo savo akimis įsitikinti. Žvilgtelėjau į taksi vairuotoją ir pastebėjau jį klausantis pokalbio.

10


Į ra š y ta kau l uose

– Kuo galiu jums padėti? – Norėčiau paslaugos. – Volisas kapojo žodžius, tarsi kiekvienas iš jų būtų tiesiog neįkainojamas. – Ar matėte šįryt reportažą apie traukinio avariją? Mačiau. Prieš išvykdamas viešbutyje žiūrėjau žinių pranešimus apie Vakarų pakrantės priemiestinį ekspresą, kuris atsitrenkė į ant kelio stovintį furgoną ir nuvažiavo nuo bėgių. Filmuotoje medžiagoje įvykio padariniai atrodė siaubingai; suknežinti ir sulankstyti traukinio vagonai gulėjo šalia bėgių. Kiek žuvo žmonių, niekas dar nežinojo. – Mes sukvietėme visus, ką tik galėjome, tačiau dabar ten tvyro suirutė, – tęsė Volisas. – Yra tyčinės avarijos tikimybė, todėl visą vietovę laikome nusikaltimo vieta. Kreipėmės pagalbos, ir šiuo metu dirbame iš paskutiniųjų. Pamaniau galįs nuspėti, kas bus toliau. Pasak žinių pranešimų, kai kurie vagonai užsiliepsnojo, todėl teismo medicinos ekspertui bus svarbiausia nustatyti aukų tapatybę – tikras košmaras. Bet pirma kūnus dar reikia ištraukti, o sprendžiant iš to, ką mačiau, šio darbo dar nebuvo imtasi. – Nemanau, kad šiuo metu galėčiau jums kuo nors padėti, – pasakiau jam. – Skambinu ne dėl avarijos, – nekantriai tarė jis. – Gavome pranešimą apie gaisro auką, aptiktą Vakarų salyne. Mažoje saloje vardu Runa, Išoriniuose Hebriduose. Nieko apie tokią salą nebuvau girdėjęs, tačiau nenustebau. Težinojau, kad Išoriniai Hebridai – vieni atokiausių Jungtinės Karalystės užkampių; salos, per daugelį mylių nutolusios nuo šiaurės vakarų Škotijos krantų. – Įtartina mirtis? – Nemanau. Gali būti savižudybė, bet panašiau į girtuoklio ar valkatos, užmigusio per arti susikurtos ugnies. Vedžiojantis 11


Simon Beckett

šunį vyras rado kūną apleistoje lūšnelėje ir paskambino. Jis – į pensiją išėjęs detektyvas inspektorius, dabar ten gyvena. Esu su juo dirbęs. Neblogas buvo žmogus. Kažin ar tas „buvo“ – svarbu, pamaniau. – Ką dar jis apie tai sakė? Prieš atsakydamas Volisas padelsė. – Tik tiek, kad kūnas visiškai sudegęs. Tačiau nenoriu atitraukti pajėgų nuo svarbiausio įvykio, nebent būčiau priverstas. Keletas vietinių vyrukų iš Stornovėjaus šiandien po pietų plauks ten keltu, ir aš norėčiau, kad vyktumėt su jais ir pasižiūrėtumėte, kas nutiko. Pažiūrėkit, ar tai ne skubu, ar man teks siųsti Įvykio vietos apžiūros grupę. Prieš keldamas aliarmą norėčiau eksperto nuomonės, o Alanas Kambelis sako, kad jūs velniškai geras ekspertas. Tas meilikavimas visiškai nederėjo prie jo stačiokiškų manierų. Pastebėjau ir tai, kaip jis sudvejojo man paklausus apie kūną, ir pamaniau, ar tik ko nors nuo manęs neslepia. Tiesa, jei Volisas būtų laikęs tą mirtį įtartina, būtų nusiuntęs Įvykio vietos apžiūros grupę, nepaisydamas traukinio avarijos. Taksi jau beveik privažiavo oro uostą. Turėjau daugybę svarių priežasčių pasakyti „ne“. Ką tik baigiau vieną svarbų tyrimą, o šis atrodė visiškai eilinis: viena iš tų kasdienių nelaimių, kurios niekada nepatenka į laikraščius. Tektų pasakyti Dženei, jog šiandien vis dėlto negrįšiu. Turint omenyje, kiek laiko pastaruoju metu praleidau išvykose, geruoju man tikrai nesibaigtų. Volisas turbūt pajuto mano nenorą. – Užtruktumėt tik porą dienų, įskaičiuojant ir nuvykimą. Dalykas tas, kad ten kažkas... keista. – Bet ką tik sakėt, kad nieko įtartina nėra? – Nėra. Na, bent kiek sprendžiu iš to, ką man teko girdėti. 12


Į ra š y ta kau l uose

Klausykit, daug nekalbėsiu, tačiau būtent dėl to norėčiau, kad ten apsilankytų toks ekspertas kaip jūs. Negaliu pakęsti, kai manimi manipuliuoja. Tačiau negalėjau paneigti – mano smalsumas buvo sužadintas. – Neprašyčiau, jei nebūtume taip prispausti bėdos, – pridūrė Volisas, dar labiau varydamas mane į kampą. Už aplyto taksi lango pamačiau kelio ženklą, pranešantį, kad oro uostas čia pat. – Aš jums paskambinsiu, – pasakiau. – Leiskit man penkias minutes pagalvoti. Jam tai nepatiko, tačiau prieštarauti nesiryžo. Baigiau pokalbį ir, prieš rinkdamas atmintinai žinomą numerį, akimirką prikandau lūpą. Pasigirdo Dženės balsas. Jį išgirdęs nusišypsojau, nors dabar pokalbio pradėti visai netroškau. – Deividai! Kaip tik ruošiuosi į darbą. Kur tu? – Pakeliui į oro uostą. Išgirdau ją juokiantis. – Ačiū Dievui. Maniau, skambini norėdamas pasakyti, jog šiandien vis dėlto negrįši. Man sugniaužė širdį. – Tiesą sakant, dėl to ir skambinu, – tariau. – Manęs ką tik paprašė imtis kito darbo. – O. – Tik dieną ar dvi. Išoriniuose Hebriduose. Dabar tiesiog nėra kam tai daryti. Susilaikiau ir neaiškinau apie traukinio avariją, nes žinojau tai skambėsiant kaip pasiteisinimą. Kurį laiką tvyrojo tyla. Iš Dženės balso dingo juokas – tai buvo nepakeliama. – Ir ką tu jiems atsakei? 13


Simon Beckett

– Sakiau, paskambinsiu. Norėjau pirma pasikalbėti su tavimi. – O kam? Abu žinome, kad jau apsisprendei. Nenorėjau ginčytis. Vėl žvilgtelėjau į vairuotoją. – Klausyk, Džene... – Nori pasakyt, kad dar nenusprendei? Aš sudvejojau. – Taip ir maniau, – atsakė ji. – Džene... – Man reikia eiti. Pavėluosiu į darbą. Trakštelėjo padedamas ragelis. Atsidusau. Diena prasideda anaiptol ne puikiai. Tai paskambink jai ir pasakyk, kad atsisakei. Mano pirštas sustingo ant telefono. – Nesijaudink, drauguži. Mane žmona taip pat ūdija, – tarė vairuotojas per petį. – Jai praeis, ar ne? Kažką numykiau. Mačiau, kaip tolumoje iš oro uosto kyla lėktuvas. Vairuotojas parodė posūkį, o aš surinkau numerį. Atsiliepė po pirmo skambučio. – Kaip man ten nusigauti? – paklausiau Voliso.

14


Į ra š y ta kau l uose

2 skyrius

Didžiąją dalį savo darbo dienos praleidžiu su mirusiaisiais. Kartais ir seniai mirusiais. Esu teismo medicinos antropologas. Tokia mano profesija, ir paprastai gyvenime dauguma žmonių stengiasi su ja nesusidurti, kol neprireikia. Kurį laiką ir aš buvau vienas iš jų. Mano žmonai ir dukrai žuvus automobilio avarijoje, darbas įvykio vietoje, kiekvieną dieną primindavęs, ką praradau, tapo beveik nepakeliama našta. Todėl ėmiausi bendrosios medicinos praktikos, tapau šeimos gydytoju, turinčiu daugiau reikalų su gyvaisiais nei su mirusiais. Bet susiklostę įvykiai privertė mane vėl imtis tikrosios profesijos. Savo pašaukimo, jei taip galima pasakyti. Iš dalies patologinė anatomija, iš dalies archeologija – tai, ką veikiu, peržengia abiejų ribas. Netgi suirus žmogaus kūnui, net jame plastėjusiai gyvybei virtus puvėsiais, dūlėsiais ir senais, sausais kaulais, mirusieji vis dar gali liudyti. Jie gali papasakoti savo istoriją, jei tik gebi ją suprasti. Štai ką aš dirbu. Verčiu mirusiuosius papasakoti savo istorijas. 15


Simon Beckett

Volisas akivaizdžiai nujautė, kad jo neapvilsiu. Jau buvo užsakęs vietą į lėktuvą, skrendantį į Luisą, pagrindinę Išorinių Hebridų salą. Skrydis dėl blogo oro buvo atidėtas beveik valandą, todėl sėdėjau išvykimo salėje, stengdamasis nepastebėti, kaip buvo pranešta apie mano skrydį į Londoną, žmonės sulaipinti ir galiausiai užrašas dingo iš švieslentės. Skrendant kratė ir guodžiausi tik tuo, kad skridome neilgai. Buvo praėję jau pusė dienos, kai pasigavau taksi iš oro uosto į Stornovėjaus keltų terminalą; tai niūrus darbininkų miestas, vis dar gyvenantis iš žvejybos verslo. Mane išleido šaltame miglotame doke, kuriame tvyrojo uostui įprastas aitrus ir troškus degalų bei žuvų dvokas. Tikėjausi plauksiantis vienu iš didžiųjų keltų, spjaudančių dūmus į lietingą dangų virš pilko uosto, tačiau atsidūriau prie laivo, labiau skirto žvejybai, nei žmonėms plukdyti. Tik ryškiai iš aplinkos išsiskiriantis pusę doko užimantis policijos visureigis leido suprasti, kad pataikiau ten, kur reikia. Į laivą reikėjo lipti svaiginančiai virš bangų siūbuojančiu trapu. Betoninėje prieplaukoje stovėjo uniformuotas policijos seržantas, susikišęs rankas į apsiausto kišenes. Jo nosis ir skruostai – ištisinis sutrūkusių kapiliarų tinklas – degė raudoniu. Kol galynėjausi su savo krepšiu ir lagaminu, jis grėsmingai dėbsojo į mane akimis su padribusiais paakiais virš keršų ūsų. – Daktaras Hanteris? Seržantas Freizeris, – pareiškė gergždžiančiu balsu. Vardo nepasakė, o rankos taip ir liko kišenėse. Jis kalbėjo per nosį, stipriai grebluodamas, tartis labai skyrėsi nuo girdėtų Škotijos pagrindinėje dalyje. – Laukėm, kol pasirodysit. Tai pasakęs, užkopė trapu, net nepasisiūlęs padėti užnešti sunkaus bagažo. Pakėliau krepšį, lagaminą ir nužingsniavau iš 16


Į ra š y ta kau l uose

paskos. Bangoms plakantis į krantinę, šlapias slidus trapas siūbavo aukštyn žemyn. Stengiausi išsilaikyti ant kojų, bandžiau įtaikyti žingsnius į siūbuojančio trapo ritmą. Netrukus kažkas atskubėjo man padėti. Jaunas uniformuotas policininkas nusišypsojo, imdamas iš mano rankos lagaminą. – Leiskit, padėsiu. Neprieštaravau. Jis nuėjo prie denyje pritvirtinto visureigio ir įdėjo lagaminą į bagažinę. – Ką jūs čia vežatės? Lavoną? – paklausė džiaugsmingai. Įmečiau krepšį šalia lagamino. – Ne, jis tik sveria panašiai. Ačiū. – Nėra už ką. Jam buvo ne daugiau kaip dvidešimt. Veidas atviras, draugiškas, o uniforma net lietui lyjant atrodė švari ir tvarkinga. – Esu policininkas Makinis, bet vadinkite mane vardu – Dankanas. – Deividas Hanteris. Jis energingai pakratė man ranką, tarsi norėdamas kompensuoti Freizerio nedraugiškumą. – Tai jūs iš teismo medicinos? – Deja, taip. – Puiku! Na, ne puiku, bet... na, žinote. Tiek to, slėpkimės nuo lietaus. Keleivių kajutė buvo įstiklinta, po vairine. Freizeris lauke kažką karštai aiškino barzdočiui su klijuotės drabužiais. Už jo stovintis ištįsęs paauglys inkštirų išmargintu veidu paniūromis stebėjo ranka mosuojantį Freizerį. – ...mes šitiek laukėm, o tu dabar sakai, kad dar neplauksim? Barzdočius apatiškai spoksojo į jį. – Yra dar viena keleivė. Niekur neplauksim, kol ji nepasirodys. 17


Simon Beckett

Raudonas Freizerio veidas dar patamsėjo. – Čia ne prakeikta pramoginė kelionė. Mes jau atsiliekam nuo tvarkaraščio. Kelk trapą, greičiau! Kito vyro akys žibėjo virš tamsios barzdos, it kokio žvėries. – Čia mano laivas ir aš sudarau tvarkaraščius. Jei nori tą trapą kelti, pats ir kelk. Freizeris išsitiesė, ketindamas ginčytis toliau, bet nuo trapo pasigirdo žvangesys. Trapu skubėjo smulkutė mergina, iš paskutiniųjų tempdama sunkų krepšį. Ji vilkėjo ryškiai raudoną ilgą pūkinę striukę, kuri atrodė jai dviem dydžiais per didelė. Ant ausų buvo užsitraukusi storą vilnonę kepuraitę. Smėlio spalvos plaukais ir aštriu smakriuku, ji atrodė tarsi žavus elfas. – Sveiki, ponai. Ar negalėtų man kas nors pagelbėti? – paklausė uždususi. Dankanas šoko į priekį, tačiau barzdočius jį aplenkė. Jis nusišiepė naujai keleivei, – tamsioje barzdoje sublizgėjo dantys, – ir lengvai paėmė iš jos krepšį. – Pačiu laiku pasirodei, Mage. Jau ketinom plaukt be tavęs. – Gerai, kad neišplaukei, nes senelė būtų tave kaip reikiant pričiupusi. Ji stovėjo, susidėjusi rankas ant klubų, ir, kol atgavo kvapą, nužvelgė juos visus. – Sveikas, Kevinai, kaip laikaisi? Ar tėtis vis dar tave vaiko? Paauglys nuraudo ir nuleido akis: – Jo. – Taip, kai kurie dalykai nesikeičia. Tau jau aštuoniolika, turėtum prašyti didinti algą. Pastebėjus policijos visureigį jos akyse įsižiebė smalsumo kibirkštėlė. – Kas čia vyksta? Ar vėl kas nors nutiko? Barzdočius mostelėjo galva į mūsų pusę: 18


Į ra š y ta kau l uose

– Verčiau pati jų paklausk. Nieko mums nesako. Pamačius Freizerį merginos šypsena prigeso. Tačiau netrukus ji atsigavo ir net pašaipiai šyptelėjo. – Sveiki, seržante Freizeri. Koks netikėtumas. Ką veiksite Runoje? – Policijos reikalai, – griežtai atšovė Freizeris ir nusisuko. Kad ir kas toji mergina, jis nenudžiugo ją pamatęs. Pavėlavusiajai užlipus į keltą, kapitonas su sūnumi sujudo. Sukaukė trapą keliančio suktuvo variklis, nuo įtraukiamos inkaro grandinės sudrebėjo medinis laivo korpusas. Metusi paskutinį kartą smalsų žvilgsnį į mane, mergina žengė į vairinę. Išleidęs dūmų debesį, keltas atsišvartavo ir išpūškavo iš uosto. Jūra buvo audringa, ir dviejų valandų kelionė prailgo – truko ne dvi, o tris valandas. Vos išplaukėme iš Stornovėjaus uosto, Atlantas parodė savo būdą. Keltas strimgalviais nėrė į šėlstančią piktų bangų maišatį. Jis kaskart iškildavo ant keteros, svaiginamai nerdavo žemyn, ir viskas vėl kartojosi. Vienintelis prieglobstis buvo ankšta keleivių kajutė, tačiau joje buvo nepakenčiama dėl degalų garų ir karščiu tvoskiančių radiatorių. Freizeris su Dankanu didumą kelionės prasėdėjo liūdnai tylėdami. Mėginau iš Freizerio ką nors išpešti apie lavoną, bet jis akivaizdžiai žinojo dar mažiau už mane. – Kažkoks vargeta, – suniurzgė, jo kakta buvo išrasojusi. – Greičiausiai koks nors girtuoklis, užmigęs per arti ugnies. – Volisas man sakė, kad jį rado į pensiją išėjęs detektyvas. Kas jis? – Endrius Brodis, – įsiterpė Dankanas. – Tėtis dirbo su juo prieš mums persikeliant į Stornovėjų. Sakė, buvo velniškai geras policininkas. 19


Simon Beckett

– Aha, buvo, – atsiliepė Freizeris. – Klausinėjau apie jį prieš kelionę. Pernelyg didelis vienišius, mano galva. Nemėgo dirbti komandoj. Visiškai sugniužo, pabėgus žmonai su dukra. Todėl ir į pensiją išėjo. Dankanas atrodė sutrikęs. – Tėtis sakė, kad buvo labai sukrėstas. Freizeris numojo ranka. – Koks skirtumas. Tiesiog jam derėtų prisimint, kad nebedirba detektyvu. Jis sustingo, keltui staiga susiūbavus ir nėrus nuo dar vienos milžiniškos bangos. – Jėzau, būt pasiųstam į tą prakeiktą vietą... Kurį laiką pasilikau kajutėje, stebėdamasis, ką veikiu mažyčiame kelte Atlanto vandenyne, užuot keliavęs namo pas Dženę. Pastaruoju metu pykomės vis dažniau, ir visada tik dėl vieno dalyko – mano darbo. Tie kivirčai niekur nevedė, ir dabar, neturėdamas kuo užsiimti, ėmiau nerimauti, ar teisingai apsisprendžiau, ir galvoti, kaip man su ja susitaikyti. Galų gale palikau policininkus ir išėjau ant denio. Aplink staugė vėjas, tėškė lietų į veidą, tačiau po troškios tvankios kajutės pajutau palengvėjimą. Stovėjau laivo priekyje, mėgaudamasis į veidą tykštančiais purslais. Jau buvo regėti sala. Keltui pukšint artyn, vandenyne ėmė ryškėti tamsi masė. Žvelgdamas į ją, pajutau pažįstamą maudimą viduriuose – iš dalies jaudulį, iš dalies norą sužinoti, kas ten manęs laukia. Kad ir kas tai būtų, vyliausi, jog verta. Akies krašteliu pagavau blykstelint raudonį ir atsisukęs pamačiau merginą, netvirtai žengiančią deniu manęs link. Keltas staiga pasviro, ji pakniopstom žengė keletą žingsnių ir aš, ištiesęs ranką, ją sulaikiau. – Ačiū. 20


Į ra š y ta kau l uose

Ji valiūkiškai nusišypsojo ir atsirėmė į turėklus šalia. – Audringa. Ajenas sako, kad švartuotis tokiu oru bus tikras smagumėlis. Ji kalbėjo truputį švelnesne ir dainingesne tarme negu Freizeris. – Ajenas? – Ajenas Kinrosas. Škiperis. Senas mano kaimynas iš Runos. – Jūs ten gyvenate? – Jau nebe. Mano šeima persikėlė į Stornovėjų, tik senelė čia liko. Lankom ją paeiliui. Jūs čia atvykot su policija, ar ne? Ji to paklausė taip naiviai, kad man kilo įtarimas. – Daugmaž. – Tačiau jūs ne vienas iš jų? Policininkų? Papurčiau galvą. Ji nusišypsojo. – Taip ir maniau. Ajenas nugirdo juos vadinant jus daktaru. Ar ten ką nors sužeidė, ką? – Kiek žinau, ne. Tai tik dar pakurstė jos smalsumą. – Kodėl daktaras vyksta į Runą kartu su policija? – Verčiau paklauskit seržanto Freizerio. Ji susiraukė. – Aha, teks. – Jūs pažįstami? – Panašiai. Plačiau nepaaiškino. – Ką veikiate Stornovėjuje? – Na... Aš – rašytoja. Rašau romaną. Beje, aš vardu Magė Kesidi. – Deividas Hanteris. Ji tai įsidėmėjo. Kurį laiką patylėjome, stebėdami, kaip pa21


Simon Beckett

mažu blėstančioje šviesoje ryškėja sala: iš jūros kilo pilkos uolos blankia žaluma pasidengusiomis viršūnėmis. Iš bangų priešais salą išniro aukšta uola – gamtinis juodo akmens bokštas. – Beveik atvykom, – tarė Magė. – Uostas tiesiai už Stak Roso, to didelio akmeninio daikto, laikomo trečia pagal aukštį uola Škotijoje. Runai tai būdinga. Vienintelė salos pretenzija į šlovę – trečia pagal aukštį uola. Ji atsišliejo nuo turėklų. – Na, buvo malonu susipažinti, Deividai. Galbūt dar susitiksime, kol būsi čia. Ji grįžo deniu į vairinę prie Kinroso su sūnumi. Pastebėjau, kad nueidama ji daug tvirčiau laikėsi ant kojų, nei žengdama manęs link. Atsisukau į salą, į kurią plaukėme. Už Stak Roso uolos leidosi į nedidelį uostą. Šviesa jau blėso, tačiau dar įžvelgiau aplink jį išsimėčiusius namus, mažytę gyvenamą koloniją vandenyno tyruose. Už nugaros pasigirdo skardus švilpimas, permušęs net vėją ir variklio gausmą. Atsisukęs pamačiau piktai mojantį Kinrosą. – Eikit vidun! Antrąsyk kartoti nereikėjo. Jūra tapo dar audringesnė, bangos daužėsi tarp aukštų uostą juosiančių uolų. Aukštyn žemyn mūsų nebesūpavo: bangoms dūžtant vienai į kitą ir taškant denį purslais plaukėme vėmulį keliančia spirale. Įsikibęs turėklų, nusvyravau į tvankią kabiną. Su Dankanu ir išblyškusiu Freizeriu laukėme, kol keltas, plakamas bangų, įplauks į uostą. Pro kajutės langą mačiau į betoninę prieplauką dūžtančias bangas, teškiančias baltus putų debesis. Prisišvartuoti pavyko tik iš trečio karto; varikliui stengiantis išlaikyti mus vietoje drebėjo visas keltas. Išėjome iš kajutės ir sunkiai žengėme svyruojančiu deniu. 22


Į ra š y ta kau l uose

Nebuvo nė menkiausios užuovėjos, tačiau žvarbus oras stebinamai gaivus, su grynu druskos prieskoniu. Virš galvų sukosi ir klykavo kirai, o prieplaukoje lakstė vyrai, rišo virves, tvirtino guminius fenderius. Nors uostą supo uolos, jis buvo visiškai atviras, bangų jėgą tramdė tik vienas kyšantis bangolaužis. Uoste stovėjo vos keletas žvejybos laivų, kurie daužėsi pririšti grandinėmis, kaip šunys su pavadėliais. Į statų jūron besileidžiantį šlaitą tarsi polipai kabinosi žemi namukai ir vasarnamiai. Už jų driekėsi vėjų pustomas atšiaurus plynas kraštovaizdis. Horizonte stūksojo niūri viršukalnė, jos smailę dengė žemi debesys. Mergina, prisistačiusi vardu Magė Kesidi, išskubėjo iš kelto vos nuleidus trapą. Nustebau, kad ji neatsisveikino, tačiau neėmiau į galvą. Už nugaros pasigirdo užvedamo visureigio variklis, ir aš įlipau į jį. Atkreipiau dėmesį, kad Freizeris leido vairuoti jaunajam policininkui. Keltas vis dar suposi ant bangų, ir visureigis atsargiai nuriedėjo svyruojančiu trapu. Prieplaukoje mūsų laukė stambių bruožų vyriškis. Jis buvo įpusėjęs šeštą dešimtį, aukštas ir tvirtas, kažkuo primenantis policininką. Man iškart dingtelėjo, kad tai tas į pensiją išėjęs detektyvas, kuris rado lavoną. Freizeris nuleido langą. – Endrius Brodis? Vyriškis linktelėjo. Vėjas taršė jo žilus plaukus, jis žvelgė į mus, sėdinčius automobilyje. Jam už nugaros smalsiai dairėsi padėję prišvartuoti keltą vietiniai. – Jūsų tik tiek? – paklausė su neslepiamu nepasitenkinimu. Freizeris šaltai linktelėjo. – Taip, kol kas. – O kur ĮVA grupė? Kada jie atvyks? – Nežinom, ar iš viso atvyks, – atkirto Freizeris. – Sprendimas dar nepriimtas. 23


Simon Beckett

Išgirdęs jo toną, Brodis sukando dantis. Buvusiam detektyvui nepatiko, kad su juo iš aukšto kalbasi kažkoks seržantas. – O detektyvai? Jie turi dalyvauti bet kuriuo atveju. – Detektyvai atvyks iš Stornovėjaus, kai daktaras Hanteris apžiūrės kūną. Jis teismo medicinos ekspertas. Iki šios akimirkos Brodis nekreipė į mane jokio dėmesio. Dabar jis pažvelgė susidomėjęs. Jo akys buvo veriančios ir protingos, akimirką pasijutau vertinamas ir tiriamas. – Jau vakarėja, – tarė jis, pažvelgęs į temstantį dangų. – Ten važiuoti vos penkiolika minučių, bet, kol nusigausime, sutems. Gal norėtumėt važiuoti su manimi, daktare Hanteri? Pakeliui viską papasakosiu. – Manau, jis yra matęs sudegusių kūnų, – piestu šoko Freizeris. Brodis pažiūrėjo į jį minutėlę, tarsi primindamas sau, kad daugiau nebedirba policijoje. O tada įsmeigė savo įdėmų žvilgsnį į mane. – Tik ne tokių. Jo automobilis, apynaujis volvo sedanas, stovėjo prieplaukoje. Automobilio salonas buvo švarutėlis, kvepėjo oro gaivikliu ir, vos juntamai, cigaretėmis. Salono gale ant patiestos antklodės gulėjo sena škotų aviganė pražilusiu juodu snukiu. Brodžiui įlipus į automobilį, ji nerimastingai pašoko. – Gulėt, Bese, – švelniai tarė jis. Šuo tučtuojau atsigulė. Brodis susiraukęs ieškojo skydelyje šildytuvo mygtuko. – Atleiskit, neseniai jį įsigijau. Vis dar nesigaudau, kur čia kas. Išvažiavę iš uosto, pamatėme mums iš paskos važiuojančių Dankano ir Freizerio visureigio šviesas. Šiuo metų laiku ir taip 24


Į ra š y ta kau l uose

toli šiaurėje diena ilgai netrunka, prieblanda jau tirštėjo. Įsižiebę žibintai nušvietė siaurą pagrindinį kelią, vargu ar vertą šio vardo. Prasidėjęs pakrantėje, jis driekėsi per miestelį: saujelę krautuvėlių, supamų senų akmeninių vasarnamių ir vienaukščių palaikių surenkamųjų namukų. Iš to, ką spėjau išvysti, buvo akivaizdu, kad Runa ne toks jau užkampis, kaip aš tikėjausi. Šalia kelio stūksojo bažnytėlės griuvėsiai. Tačiau daugumos mūsų pravažiuojamų namų langai ir durys buvo nauji, tarsi ką tik pakeisti. Pastebėjau ir nedidelę, tačiau modernią mokyklą, o greta ir naują rąstinį priestatą su užrašu „Runos medicinos klinika“ – bendruomenės namus. Net kelio danga buvo nauja. Jis buvo siauras, vienos juostos, su puslankiais prasilenkti, išdėstytais kas šimtą metrų, tačiau glotni juoda jo danga būtų nepadariusi gėdos ir pagrindiniams šalies keliams. Kelias kopė aukštyn per miestelį, tačiau pravažiavus paskutinius namus ėmė leistis žemyn. Ryškėdama temstančiame danguje, į kaimelį nuo kalvos viršūnės žvelgė aukšta kreiva uola, it įspėjantis pirštas kylanti iš žolės. – Tai Bodach Runa, – tarė Brodis, pastebėjęs mano žvilgsnį. – Runos Senis. Legenda pasakoja, kad jis užkopė į kalvą žvalgytis savo sūnaus, išplaukusio į jūrą. Tačiau sūnus taip ir nesugrįžo, o senis laukė jo taip ilgai, kad pavirto į akmenį. – Nenuostabu, kai toks oras. Jis nusišypsojo, tačiau šypsena greit išblėso. Iš pradžių norėjęs, kad važiuočiau kartu, dabar jautėsi nejaukiai, tarsi nežinodamas, nuo ko pradėti. Išsiėmiau telefoną pažiūrėti, ar negavau žinučių. – Čia nėra ryšio, – įspėjo Brodis. – Jei norit paskambinti, teks naudotis laidiniu telefonu arba policijos radijo ryšiu. O jei užklumpa smarkesnė audra, ir jie dažniausiai neveikia. Padėjau telefoną. Vyliausi, gal Dženė parašė žinutę, nors 25


Simon Beckett

kažin. Vėliau pabandysiu prisiskambinti jai laidiniu telefonu ir užglaistyti nesutarimus. – Taigi, koks teismo medicinos ekspertas jūs esate? – paklausė Brodis. – Esu teismo medicinos antropologas. Žvilgtelėjau į jį, tarsi klausdamas, ar turiu paaiškinti. Net policijos pareigūnams kartais buvo sunku suvokti, ką aš veikiu. Tačiau Brodis atrodė patenkintas. – Puiku. Pagaliau turėsime žmogų, kuris žino, ką daro. Kiek jums papasakojo Volisas? – Jis tik paminėjo, kad mirties priežastis – gaisras, bet pati mirtis – kažkokia keista. Kodėl – nepaaiškino, tik sakė, kad nieko įtartina nėra. Brodis nepritariamai sukando dantis. – Nejaugi? – O ką? Sakote, įtartina? – Nieko aš nesakau, – atšovė Brodis. – Kai pamatysite, pats nuspręsite. Aš tiesiog tikėjausi, kad Volisas atsiųs visą komandą, ir tiek. Mane nusmelkė bloga nuojauta. Jei mirtis įtartina, paprastai laikomasi griežtų taisyklių, ir aš nesu kviečiamas, kol Įvykio vietos apžiūros grupė visko neapžiūri. Vyliausi, kad Volisui rūpesčiai dėl traukinio avarijos neužtemdė sveiko proto. Taip pat prisiminiau, ką jis sakė apie Brodį. Neblogas buvo žmogus. Į atsargą išėjusiems policijos pareigūnams dažnai sunku laikytis nuošalyje. Brodis tikriausiai ne pirmas pareigūnas, mėgstantis perdėti, norėdamas vėl pasijusti atsidūręs įvykių sūkuryje. Ne itin tikėjau Freizerio pliauškalais apie Brodžio pairusius nervus, tačiau pamaniau, ar tik šios dvejonės nebus paveikusios Voliso sprendimo. – Jis tenori, kad viską apžiūrėčiau, – tariau. – Jei pamatysiu 26


Į ra š y ta kau l uose

nors mažiausią ženklą, rodantį, kad mirtis buvo ne dėl nelaimingo atsitikimo, pasitrauksiu, kol atvyks ĮVA grupė. – To, manau, pakaks, – nenoromis pratarė Brodis. Tačiau jis buvo nepatenkintas. Kad ir ką jis būtų pasakęs Volisui, vyresnysis inspektorius nepriėmė to už gryną pinigą, ir buvusiam detektyvui dėl to maudė širdį. – Kaip radote kūną? – paklausiau. – Vaikštinėjau su šunimi šį rytą, ir jis užuodė kvapą. Tai apleista mažažemio trobelė. Kartais ten užsuka vaikai, tačiau žiemą paprastai būna tuščia. Kol dar nespėjote paklausti: ne, aš ten nieko neliečiau. Nors esu išėjęs į atsargą, tačiau žinau, kaip elgtis. Nė trupučio tuo neabejojau. – Neturit įtarimų, kas tai galėtų būti? – Nė menkiausių. Kiek žinau, saloje nepranešta nė apie vieną dingusį asmenį. O čia gyvena mažiau nei du šimtai žmonių, tad pradingti be pėdsakų būtų sunku. – Ar daug lankytojų atvyksta iš Škotijos ir kitų salų? – Nedaug, bet atvyksta. Vienas kitas gamtininkas ar archeologas. Salos tiesiog nusėtos griuvėsiais: akmens amžiaus, bronzos amžiaus ir dar dievai žino kokiais. Ant kalno yra akmeninių kapaviečių ir senas sargybos bokštas. Be to, saloje vyksta daug remonto ir atstatymo darbų, taigi atvyksta statybininkų ir rangovų. Keičiama kelio danga, atnaujinami namai ir panašiai. Bet orui pasikeitus darbai sustojo. – Kas dar žino apie lavoną? – Kiek žinau, niekas. Pasakiau tik Volisui. Dabar buvo aišku, kodėl tokie smalsūs vietinių žvilgsniai pasirodžius policijai. Jos apsilankymas tokioje mažoje saloje taps didele naujiena. Abejojau, ar mūsų atvykimo priežastis ilgai liks paslaptis, tačiau bent šią akimirką dėl žioplių galėjome nesijaudinti. 27


ww

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir ­reporterio ­virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai popu­ liarus. „Mirties chemija“, pirmasis jo detek­tyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrin­ dinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi ­nužengęs iš filmo „csi Niujorkas“. „Įrašyta kau­luose“– antroji knyga apie Deividą Hanterį.

Esant tinkamai temperatūrai dega viskas. Medis. Drabužiai. Žmonės. ISBN 978-9986-16-885-0

www.tytoalba.lt

˛Irašyta kauluose

Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu. Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu. „Įrašyta kauluose“– pašėlusios įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys salos gyventojai ir daugybė versijų, todėl autoriui pavyksta klastingai vedžioti skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, žiaurumas neslūgsta, knyga kupina nejaukių paslapčių, kurios apgaubia tyrėją tarsi kokonas.

Simon Beckett

Simon Beckett   I˛rašyta kauluose


Įrašyta kauluose